Administracinė byla Nr. A756-2267/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02173-2010-9
Procesinio sprendimo kategorija 35.2.
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugpjūčio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui Edvinui Pašvenskui,
atsakovo atstovei Agnei Vaivadaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo teisėtumo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 „Dėl Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų tvirtinimo“ patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų (toliau – ir Vietinės rinkliavos nuostatai) 16 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 12 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies nuostatoms; 2) ištirti, ar Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punktas, ta apimtimi, kuria pateikta iškabos sąvoka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatoms; 3) ištirti, ar Vietinės rinkliavos nuostatų 9 (9.1-9.3) ir 19 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatoms.
Pareiškėjas nurodė, kad savivaldybės institucijos, įgyvendindamos savo įgaliojimus, privalo vadovautis ir bendraisiais teisės principais. Vienas iš jų – Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuris reiškia, kad savivaldybės veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, t. y. turi būti užtikrinamas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas, kuris nustato tam tikras taisykles, turi būti konkretus, aiškus ir tikslus, nekeliantis abejonių dėl jo turinio ir taikymo, nedviprasmiškas. Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punkte nustatyta, jog vietinės rinkliavos dydis, kai teisė įrengti išorinę reklamą ant savivaldybės objektų įgyjama konkurse, yra skaičiuojamas pagal konkurso metu konkurso laimėtojo pasiūlytą dydį. Pradinis vietinės rinkliavos dydis skelbiant konkursą negali būti mažesnis už šiuose nuostatuose nustatytus minimalius dydžius. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, aiškindamas prieš tai galiojusių Vietinės rinkliavos nuostatų 14 punktą, kuris yra analogiškas 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu patvirtintų Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punktui, 2010 m. gegužės 28 d. rašte nurodė, jog „Vilniaus miesto savivaldybė organizuoja Vilniaus miesto teritorijų išorinės reklamos sklaidos schemų parengimą. Parengiami reklaminių inžinerinių statinių įrengimo ir naudojimo operatoriaus parinkimo konkurso nuostatai ir konkursas. Administracijos direktoriui patvirtinus konkurso rezultatus ir konkurso laimėtoją, reklaminės veiklos subjektas įgyja teisę įrengti ir naudoti reklaminius inžinerinius statinius ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų.“ Vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, taryba turi teisę nustatyti rinkliavą už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą. Tačiau analizuojant Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punktą ir atsižvelgiant į administracijos direktoriaus pateiktus paaiškinimus, darytina išvada, jog konkursas organizuojamas dėl reklaminių įrenginių įrengimo vietos suteikimo. Tuo tarpu vietinė rinkliava nustatoma už leidimo įrengti reklamą išdavimą ir jos dydis negali būti nustatomas konkurso metu. Vadovaujantis teisėtumo, lygiateisiškumo bei objektyvumo principais, vietinės rinkliavos dydis (apskaičiavimo tvarka) turi būti aiškus ir vienodai taikomas visiems asmenims, kurie atitinka analogiškas sąlygas. Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, jog vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose. Vietinės rinkliavos nuostatus tvirtina taryba savo sprendimu (12 straipsnio 2 dalis). Vietinė rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Dėl rinkliavų ir jų dydžio nesitariama. Įstatymų leidėjas tik savivaldybės tarybai suteikia teisę nustatyti vietinių rinkliavų dydžius ir nesuteikia teisės rinkliavų mokėtojams patiems siūlyti ar nustatyti rinkliavos dydžių. Todėl, pareiškėjo nuomone, Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punktas, numatantis, kad vietinės rinkliavos dydis skaičiuojamas pagal konkurso metu konkurso laimėtojo pasiūlytą dydį, prieštarauja Rinkliavų įstatymo 2, 11, 13 straipsniams.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punkte nustatyta, jog iškaba – išorinė reklama, įrengiama ant (prie) fizinio ar juridinio asmens (toliau – ir asmuo) buveinės arba padalinio pastato arba jo valdomoje teritorijoje, kurioje gali būti nurodytas to paties asmens pavadinimas, veiklos rūšis (bendrinis žodis ar žodžių junginys, kurį sudaro ne daugiau kaip 5 žodžiai), darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Iškaboje negali būti telefono ir / ar fakso numerių, elektroninio pašto, interneto svetainių, įmonės buveinės ir kitų adresų. Vietinės rinkliavos nuostatų 9 punkte nustatyti vietinės rinkliavos dydžiai už reklamos leidimo išdavimą vieneriems metams, įrengiant iškabą ant savivaldybės ir ne ant savivaldybės objektų: 9.1. kai įrengiama iškaba ne daugiau kaip 0,3 kv. m reklamos ploto – 0 Lt; 9.2. kai įrengiama iškaba nuo 0,3 kv. m ploto, bet ne daugiau kaip 25 kv. m reklamos ploto – 100 Lt už visą iškabą; 9.3. kai įrengiama iškaba daugiau kaip 25 kv. m reklamos ploto – 100 Lt ir už kiekvieną papildomą kvadratinį metrą, viršijantį 25 kv. m. reklamos ploto, – 35 Lt. Vietinės rinkliavos nuostatų 19 punkte nustatyta, jog vietinė rinkliava už leidimo išdavimą ne ant savivaldybei priklausančių objektų nerenkama, jei įrengiama iškaba, kurios plotas – ne didesnis kaip 0,3 kv. m Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių 3 punkte nurodyta, jog iškaba – prie juridinio asmens ar juridinio asmens padalinio buveinės pastato pateikta informacija, nurodanti juridinio asmens ar jo padalinio pavadinimą, arba prie juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio fizinio asmens verslo vietos pateikta informacija, nurodanti juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio asmens verslo pobūdį (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir pan.). Iškaboje gali būti nurodytas prekių ar paslaugų ženklas, vėliava, emblema, individualia veikla besiverčiančio asmens vardas, pavardė, individualios veiklos vykdymo registracijos pažymos arba įsigyto verslo liudijimo numeris ar kita papildoma informacija (darbo laikas ir pan.). Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. To paties straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Minėtas teisės aktų nuostatas aiškinant sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, jog ne bet kokia informacija yra laikoma reklama, o tik ta, kuria siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui, palankią įtaką įmonių komercinei, finansinei veiklai. Esminis reklamos požymis, padedantis ją atskirti nuo kitos informacijos – specialus jos tikslas – siekimas daryti įtaką kitiems asmenims, jiems renkantis ar įsigyjant tam tikrus produktus, t. y. skatinimas įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Tuo tarpu iškaba, atsižvelgiant tiek į ūkio ministro įsakyme pateiktą apibrėžimą, tiek į Lietuvių kalbos žodyne pateiktą jos sąvoką (iškaba – lentelė su užrašu, iškabinta prie krautuvių, įstaigų ir kt. durų), neatitinka reklamos sampratos. Iškaba – tai nuoroda, tam tikras orientyras, kurio paskirtis informuoti apie tai, kas yra įsikūręs konkrečioje vietoje ir kokią veiklą vykdo. Juridinio ar fizinio asmens pavadinimo, jo veiklos rūšies, darbo laiko ir panašaus pobūdžio informacijos nurodymas savaime neatlieka pagrindinės reklamos funkcijos – skatinti įsigyti prekes ar paslaugas. Iškaboje pateikiama tik informacija apie patį asmenį (jo pavadinimas, veiklos rūšis, darbo laikas ar pan.), o reklamoje pateikiama informacija apie prekes, paslaugas turint tikslą jas parduoti. Iškaba pati savaime nėra reklama. Ji gali būti viena iš reklamos pateikimo priemonių, su sąlyga, kad joje pateikiama informacija atitinka reklamos požymius. Tai, jog iškaba nėra prilyginama išorinei reklamai, patvirtina ir kitų teisės aktų nuostatos (Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 22 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio 3 dalis, 27 straipsnio 2 dalis, 42 straipsnio 1 dalis). Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis vietinių rinkliavų objektų sąrašas, todėl savivaldybės taryba gali nustatyti tik tokias rinkliavas, kurios yra nurodytos įstatyme. Vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti rinkliavą už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą. Todėl rinkliava gali būti renkama tik už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą. Sistemiškai aiškinant Rinkliavų įstatymo ir Reklamos įstatymo nuostatas bei atsižvelgiant į tai, jog iškaba nėra prilyginama išorinei reklamai, darytina išvada, jog savivaldybės taryba nepagrįstai iškabas prilygino išorinei reklamai ir už jų išdavimą taiko Vietinės rinkliavos nuostatų 9 punkte nustatytus vietinės rinkliavos dydžius. Todėl, pareiškėjo nuomone, Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punktas ta apimtimi, kuria pateikta iškabos sąvoka, prieštarauja Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatoms, o Vietinės rinkliavos nuostatų 9 ir 19 punktai neatitinka Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalių reikalavimų.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba nesutiko su Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimu. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis vietinių rinkliavų objektų sąrašas. Tačiau nustatyti vietinės rinkliavos dydį pavesta savivaldybių taryboms. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą. Tokiu būdu, savivaldybės taryba pati gali spręsti, ar susieti vietinės rinkliavos dydį su konkursu, ar nesusieti. Vietinės rinkliavos nuostatų 14 punktas apibrėžia vietinės rinkliavos dydžio nustatymą, kai teisė įrengti išorinę reklamą įgyjama laimėjus konkursą. Šis punktas atitinka tiek Rinkliavų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, tiek 12 straipsnio 2 dalį ir 11 straipsnio 3 dalį. Be to, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato viešojo administravimo subjektų pareigą, įgyvendinant pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Būtent sąžiningos konkurencijos laisvę ir užtikrina Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punktas. Vilniaus miesto savivaldybė organizuoja reklaminių inžinerinių statinių įrengimo ir naudojimo operatoriaus parinkimo konkursus, siekdama gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, formuoti savitos architektūros didmiestį, saugoti istorinio miesto kraštovaizdį, tausoti ir stiprinti savitą miesto estetinį įvaizdį bei sudaryti sąlygas reklaminei veiklai plėtoti. Tam, kad būtų pasiektas šis tikslas, Vilniaus miesto savivaldybė organizuoja Vilniaus miesto teritorijų išorinės reklamos sklaidos schemų parengimą. Parengtos reklamos sklaidos schemos tvirtinamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. Vadovaujantis įsakymu, parengiami reklaminių inžinierinių statinių įrengimo ir naudojimo operatoriaus parinkimo konkurso nuostatai ir vykdomas konkursas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui patvirtinus konkurso rezultatus ir konkurso laimėtoją, reklaminės veiklos subjektas įgyja teisę įrengti ir naudoti reklaminius inžinerinius statinius ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų. Nuostatų 16 punktas numato ir pradinį minimalų vietinės rinkliavos dydį. Konkursas užtikrina visiems ūkio subjektams vienodas galimybes veikti išorinės reklamos rinkoje, sąžiningai konkuruoti ir gauti pelno. Be konkurso būtų neįmanoma nuspręsti, kuriam ūkio subjektui išduoti leidimą įrengti ir eksploatuoti reklamą, jeigu toje pačioje vietoje ją įrengti pageidautų keli ūkio subjektai. Be to, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnis numato, kad savivaldybių turtas turi būti naudojamas racionaliai ir efektyviai. Todėl reklamos subjekto atranka pagal didžiausią rinkliavą yra teisiškai pagrįstas, teisėtas ir logiškas teisės įrengti reklamą ant savivaldybės turto suteikimo būdas. Išduodant leidimą įrengti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų nėra reikalaujama mokėti už naudojimąsi žeme, statiniais, įrenginiais ar kitais objektais. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad rinkliavos dydžio nustatymas konkurso būdu reiškia sutartinį santykių pobūdį, yra nepagrįsti. Atsakovas pabrėžė, kad savivaldybės taryba turi diskrecijos teisę nustatydama rinkliavos dydį. Diskrecijos teisė negali būti ir nėra įstatymo leidėjo ribojama nurodant jos įgyvendinimo būdus. Pareiškėjo teisės normų interpretavimas yra nepagrįstas, prieštaraujantis susiklosčiusiai teismų praktikai, vietos savivaldos savarankiškumo principui ir riboja diskrecijos teisės įgyvendinimo būdus nesant tam teisinio pagrindo.
Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punktas prieštarauja Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3, 7 dalių nuostatoms ir kad Vietinės rinkliavos nuostatų 9, 19 punktai prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3, 7 dalių nuostatoms. Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punkte numatyta, kad iškaba – išorinė reklama, įrengiama ant fizinio ar juridinio asmens buveinės arba padalinio pastato, kurioje gali būti nurodytas tik asmens pavadinimas, veiklos rūšis (bendrinis žodis ar žodžių junginys, kurį sudaro ne daugiau kaip 5 žodžiai), darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Ant vienos pastato sienos gali būti įrengtos ne daugiau kaip dvi vieno asmens iškabos. Iškaboje negali būti telefono ir / ar fakso numerių, elektroninio pašto, interneto svetainių, įmonės buveinės ir kitų adresų. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad reklama – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, išorinė reklama – tai reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Tokiu būdu, įstatymų leidėjas iškabą priskiria išorinei reklamai, tiesiogiai tai nurodydamas Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nustatytas draudimas įrengti išorinę reklamą, neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ji įrengiama, savininko sutikimo, taip pat neturint savivaldybės institucijų nustatyta tvarka išduoto leidimo. Tuščia iškaba nėra apmokestinama, apmokestinamas tik jos turinys – informacija apie juridinį asmenį (jo pavadinimas, prekės ženklas, veiklos rūšis), o tai ir yra reklama. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Vyriausybės atstovo kompetencijai yra priskirta prižiūrėti, ar savivaldybė laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Įstatymas nenumato, kad Vyriausybės atstovas gali tikrinti, kaip savivaldybė laikosi kitų teisės aktų. Todėl pareiškėjas nepagrįstai savo prašymą grindžia ūkio ministro įsakymu patvirtintomis Išorinės reklamos įrengimo tipinėmis taisyklėmis. Pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų dėl Vietinės rinkliavos nuostatų prieštaravimo Reklamos įstatymo ir Rinkliavų įstatymo konkrečioms normoms. Nei vienas iš šių įstatymų nedraudžia nustatyti atskiro rinkliavos dydžio tokiai reklamos pateikimo priemonei, kaip iškaba.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 29 d. sprendimu pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 patvirtintų Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punkto dalis, kuria rinkliavos kaina susiejama su konkurso rezultatais, prieštarauja Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 13 straipsnio 1 dalies nuostatoms, ir jį panaikino, o likusios Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimo dalies netenkino. Teismas taip pat įpareigojo Vilniaus savivaldybės administraciją paskelbti teismo sprendimą dienraštyje „Vilniaus diena“.
Teismas sprendime nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 patvirtintų Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punktas numato, kad vietinės rinkliavos dydis, kai teisė įrengti išorinę reklamą ant savivaldybės objektų įgyjama konkurse, yra skaičiuojamas pagal konkurso metu konkurso laimėtojo pasiūlytą dydį. Pradinis vietinės rinkliavos dydis skelbiant konkursą negali būti mažesnis už šiuose Nuostatuose nustatytus minimalius dydžius. Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą. Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, o 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose. Rinkliavų įstatymo 13 straipsnio 2 ir 3 dalys reglamentuoja rinkliavos dydžio nustatymo tvarką: rinkliavos dydis nustatomas litais be centų; numato, kada rinkliavos dydis atskiru savivaldybės tarybos sprendimu gali būti didinamas, kartą per metus indeksuojamas. Tokiu būdu įstatymo normos konkrečiai nurodo, kad rinkliavos dydis nustatomas tik savivaldybės tarybos sprendimu. Tuo tarpu Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punktas nustato tvarką, kai vietinės rinkliavos dydis nustatomas ne savivaldybės tarybos sprendimu, o siejamas su konkurso, kurio rezultatus tvirtina administracijos direktorius, laimėtojo pasiūlomu dydžiu, t. y. Vietinės rinkliavos nuostatai nustato tvarką, kuri prieštarauja Rinkliavų įstatymo normoms. Todėl pripažintina, kad Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punkto dalis, kuri rinkliavos dydį susieja su konkurso rezultatais, prieštarauja Rinkliavų įstatymo 13 straipsnio 1 daliai ir 2 straipsnio 3 daliai. Rinkliavos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas suteikia teisę nustatyti rinkliavas už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą, o 12 straipsnio 2 dalis suteikia teisę savivaldybės tarybai tvirtinti vietinės rinkliavos nuostatus. Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punkto formuluotė dėl teisės įrengti išorinę reklamą ant savivaldybės objektų neprieštarauja šioms Rinkliavų įstatymo normoms, todėl pareiškimas šioje dalyje netenkintinas.
Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punktas iškabos sąvoką apibrėžia kaip išorinę reklamą, įrengiamą ant (prie) fizinio ar juridinio asmens buveinės ar padalinio pastato arba jo valdomoje teritorijoje, kurioje gali būti nurodytas to paties asmens pavadinimas, veiklos rūšis, darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Iškaboje negali būti telefono ir fakso numerių, elektroninio pašto, interneto svetainių, įmonės buveinės ir kitų adresų. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis išorinę reklamą apibrėžia kaip reklamą, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Šio straipsnio 7 dalis apibrėžia reklamą kaip bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiamą informaciją, susijusią su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinančia įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Rinkliavų įstatyme pateikta formuluotė iškabą priskiria išorinei reklamai. Todėl Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punkto dalis, kurioje pateikta iškabos sąvoka, atitinka įstatymo nuostatas.
Vietinės rinkliavos nuostatų 9 punktas numato, kad vietinės rinkliavos dydis už reklamos leidimo išdavimą vieniems metams, įrengiant iškabą ant savivaldybės ir ne ant savivaldybės objektų: 9.1. kai įrengiama iškaba ne daugiau kaip 0,3 kv. m reklamos ploto – 0 Lt; 9.2. kai įrengiama iškaba nuo 0,3 kv. m ploto, bet ne daugiau kaip 25 kv. m reklamos ploto – 100 Lt už visą iškabą; 9.3. kai įrengiama iškaba daugiau kaip 25 kv. m reklamos ploto – 100 Lt ir už kiekvieną papildomą kvadratinį metrą, viršijantį 25 kv. m reklamos ploto, – 35 Lt. Vietinės rinkliavos nuostatų 19 punkte nurodyta, jog vietinė rinkliava už leidimo išdavimą ne ant savivaldybei priklausančių objektų nerenkama, jei įrengiama iškaba, kurios plotas – ne didesnis kaip 0,3 kv. m. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis išorinę reklamą apibrėžia kaip reklamą, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Šio straipsnio 7 dalis apibrėžia reklamą kaip bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiamą informaciją, susijusią su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinančia įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Pripažinus, kad Vietinės rinkliavos nuostatuose pateikiama iškabos sąvoka neprieštarauja Reklamos įstatyme pateiktoms sąvokoms, nėra pagrindo pripažinti, kad Vietinės rinkliavos nuostatų 9, 19 punktai prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3, 7 dalių nuostatoms.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą: panaikinti sprendimo dalį, kuria Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimas netenkintas, ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – pareiškimą patenkinti; likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Pareiškėjas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis iškabą tiesiogiai priskiria išorinei reklamai. Pareiškėjo nuomone, šiame įstatyme pateiktą išorinės reklamos sąvoką (išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose) aiškinant sisteminiu bei lingvistiniu teisės aiškinimo metodais, darytina išvada, jog nei pati iškaba, nei kitos nurodytos priemonės savaime nėra prilyginamos išorinei reklamai. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje yra pateikiama išorinės reklamos priemonių klasifikacija – tai specialios ir pritaikytos reklamos pateikimo priemonės. Iškaba gali būti viena iš specialių reklamos pateikimo priemonių, esančių ne patalpose, o tam, kad iškabą būtų galima prilyginti išorinei reklamai, iškabos turinys (joje pateikta informacija) turi atitikti reklamos požymius. Be to, siekiant įvertinti, ar iškaboje pateikta informacija yra reklama, būtina nustatyti, kurioje vietoje ji yra įrengta, t. y. ar atitinka Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių 3 punkto reikalavimus. Teismas visiškai neanalizavo ir nevertino, ar ant (prie) juridinio asmens pastato ar jo valdomoje teritorijoje pateikta informacija, nurodanti to paties asmens pavadinimą, veiklos rūšį, darbo laiką ar jam priklausantį prekių ženklą, atitinka reklamos sampratą. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Minėtas teisės aktų nuostatas aiškinant sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, jog ne bet kokia informacija yra laikoma reklama, o tik ta, kuria siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui, palankią įtaką įmonių komercinei, finansinei veiklai. Esminis reklamos požymis, padedantis ją atskirti nuo kitos informacijos – specialus jos tikslas – siekimas daryti įtaką kitiems asmenims, jiems renkantis ar įsigyjant tam tikrus produktus, t. y. skatinimas įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Tuo tarpu savivaldybės tarybos patvirtintų Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punkte pateikta iškabos samprata neatitinka reklamos sampratos. Iškaba, atsižvelgiant tiek į ūkio ministro įsakyme pateiktą apibrėžimą, tiek į Lietuvių kalbos žodyne pateiktą jos sąvoką (iškaba – lentelė su užrašu, iškabinta prie krautuvių, įstaigų ir kt. durų), yra nuoroda, tam tikras orientyras, kurio paskirtis informuoti apie tai, kas yra įsikūręs konkrečioje vietoje ir kokią veiklą vykdo. Juridinio ar fizinio asmens pavadinimo, jo veiklos rūšies, darbo laiko ir panašaus pobūdžio informacijos nurodymas savaime neatlieka pagrindinės reklamos funkcijos – skatinti įsigyti prekes ar paslaugas. Iškaboje pateikiama tik informacija apie patį asmenį (jo pavadinimas, veiklos rūšis, darbo laikas ar pan.), tuo tarpu reklamoje pateikiama informacija apie prekes, paslaugas turint tikslą jas parduoti. Atsižvelgiant į Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 4, 6 dalių, Advokatūros įstatymo 22 straipsnio 3 dalies, 42 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Reklamos įstatymo nuostatas, ir jas aiškinant sisteminiu, loginiu bei lingvistiniu teisės aiškinimo metodais, darytina išvada, jog iškaba, kurioje nurodomas asmens pavadinimas, prekės ženklas, veiklos rūšis bei darbo laikas, nėra prilyginama išorinei reklamai. Savivaldybės taryba nepagrįstai iškabas prilygino išorinei reklamai ir nepagrįstai nustatė vietinės rinkliavos dydžius už iškabas. Todėl darytina išvada, kad Vietinės rinkliavos nuostatų 9 punktas bei 19 punktas, kuris neatsiejamai susijęs su Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punktu, neatitinka Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3, 7 dalių reikalavimų.
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą: panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 patvirtintų Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punkto dalis, kuria rinkliavos kaina susiejama su konkurso rezultatais, prieštarauja Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 13 straipsnio 1 dalies nuostatoms, ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atmesti. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punktas numato vietinės rinkliavos dydžio nustatymo tvarką, kuri prieštarauja Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai ir 13 straipsnio 1 daliai. Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punkte numatyta, kad vietinės rinkliavos dydis, kai teisė įrengti išorinę reklamą įgyjama konkurse, yra skaičiuojamas pagal konkurso metu konkurso laimėtojo pasiūlytą dydį. Pradinis vietinės rinkliavos dydis skelbiant konkursą negali būti mažesnis už šiuose Nuostatuose nustatytus minimalius dydžius. Savivaldybės turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6 straipsnio 2 punktas). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas. Savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Vietinės rinkliavos nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005). Savivaldybės taryba Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punkte aiškiai nurodė, kaip yra nustatomas vietinės rinkliavos dydis, kai teisė įrengti išorinę reklamą įgyjama konkurse, ir nustatė, kad vietinės rinkliavos dydis negali būti mažesnis už Nuostatuose numatytus minimalius dydžius. Konkurso metu pasiūlytas rinkliavos dydis už 1 kv. m reklamos ploto yra dauginamas iš konkurso laimėtojo suderinto reklamos įrenginio ploto, todėl yra logiška, kad konkretus rinkliavos dydis, kai teisė įrengti reklamą įgyjama konkurso būdu, Vietinės rinkliavos nuostatuose nėra įvardintas. Tačiau bet kuriuo atveju konkurso dalyvio siūlomas dydis negali būti mažesnis negu Vietinės rinkliavos nuostatuose nustatytas minimalus rinkliavos dydis. Atsakovo nuomone, Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punktas neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai ir 13 straipsnio 1 daliai.
Atsakovas taip pat nurodo, kad Rinkliavų įstatymas vietinės rinkliavos dydžio niekaip nesieja su vietinės rinkliavos objekto verte ir jį nustatyti paveda savivaldybių taryboms. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą. Todėl savivaldybės taryba gali spręsti, ar susieti vietinės rinkliavos dydį su konkursu, ar ne. Reklamos subjektų apsisprendimą įrengti reklamą lemia, visų pirma, reklamos įrenginio vietos patrauklumas. Kiekvienas ūkio subjektas, pageidaujantis įrengti reklamą, analizuoja potencialių reklamai skirtų viešųjų erdvių patrauklumą. Tokių erdvių vertė ir patrauklumas priklauso nuo reklamos vietos aplinkos išsivystymo, gyventojų lankomumo ir potencialių pirkėjų galimybių pamatyti iškabintą reklamą. Todėl natūraliai susiklosto tokia situacija, kad dauguma ūkio subjektų pageidauja reklamuotis gausiausiai lankomose ir geriausiai matomose viešosiose vietose. Tačiau patrauklių reklamai viešųjų erdvių kiekis yra ribotas, todėl savivaldybė, siekdama nepažeisti vieno iš reklamos subjektų teisių į sąžiningą konkurenciją, teisę įrengti reklamą gali suteikti tik konkurso būdu. Vilniaus miesto savivaldybė organizuoja reklaminių inžinerinių statinių įrengimo konkursus siekdama, visų pirma, sudaryti sąžiningos konkurencijos sąlygas reklaminei veiklai plėtoti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui patvirtinus konkurso rezultatus ir konkurso laimėtoją, reklaminės veiklos subjektas įgyja teisę įrengti ir naudoti reklaminius įrenginius ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų. Kadangi Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punktas numato ir pradinį minimalų vietinės rinkliavos dydį, konkursas užtikrina visiems ūkio subjektams vienodas galimybes veikti išorinės reklamos rinkoje, sąžiningai konkuruoti ir gauti pelno. Be konkurso būtų neįmanoma nuspręsti, kuriam ūkio subjektui išduoti leidimą įrengti ir eksploatuoti reklamą, jeigu toje pačioje vietoje ją įrengti pageidautų keli ūkio subjektai. Be to, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnis numato, kad savivaldybių turtas turi būti naudojamas racionaliai ir efektyviai. Todėl reklamos subjekto atranka pagal didžiausią rinkliavą yra teisiškai pagrįstas, teisėtas ir logiškas. Tokios pozicijos laikosi ir Konkurencijos taryba (Konkurencijos tarybos 2010 m. liepos 29 d. raštas Vilniaus miesto savivaldybei).
Atsiliepimu į pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo netenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo netenkinti atsakovo skundo. Savo prašymą pareiškėjas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais buvo grindžiamas pirmosios instancijos teismui paduotas pareiškimas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašė:
1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų tvirtinimo“ patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų 16 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 12 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies nuostatoms;
2) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų tvirtinimo“ patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų 6 punktas, ta apimtimi, kuria pateikta iškabos sąvoka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatoms;
3) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų tvirtinimo“ patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų 9 (9.1–9.3) ir 19 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatoms.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų tvirtinimo“ patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų:
6 punkto „Pagrindinės Nuostatuose vartojamos sąvokos“ trečioje pastraipoje nurodyta, kad „iškaba – išorinė reklama, įrengiama ant (prie) fizinio ar juridinio asmens (toliau – asmuo) buveinės ar padalinio pastato arba jo valdomoje teritorijoje, kurioje gali būti nurodytas to paties asmens pavadinimas, veiklos rūšis (bendrinis žodis ar žodžių junginys, kurį sudaro ne daugiau kaip 5 žodžiai), darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Iškaboje negali būti telefono ir (ar) fakso numerių, elektroninio pašto, interneto svetainių, įmonės buveinės ir kitų adresų“;
9 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos dydis už reklamos leidimo išdavimą vieneriems metams, įrengiant iškabą ant Savivaldybės ir ne ant Savivaldybės objektų: 9.1. kai įrengiama iškaba ne daugiau kaip 0,3 kv. m reklamos ploto – 0 Lt; 9.2. kai įrengiama iškaba nuo 0,3 kv. m ploto, bet ne daugiau kaip 25 kv. m reklamos ploto – 100 Lt už visą iškabą; 9.3. kai įrengiama iškaba daugiau kaip 25 kv. m reklamos ploto – 100 Lt ir už kiekvieną papildomą kvadratinį metrą, viršijantį 25 kv. m reklamos ploto, – 35 Lt.“;
16 punkte nustatyta, kad „vietinės rinkliavos dydis, kai teisė įrengti išorinę reklamą ant Savivaldybės objektų įgyjama konkurse, yra skaičiuojamas pagal konkurso metu konkurso laimėtojo pasiūlytą dydį. Pradinis vietinės rinkliavos dydis skelbiant konkursą negali būti mažesnis už šiuose Nuostatuose nustatytus minimalius dydžius.“;
19 punkte nurodyta, kad „vietinė rinkliava už leidimo išdavimą ne ant Savivaldybei priklausančių objektų nerenkama, jei įrengiama iškaba, kurios plotas – ne didesnis kaip 0,3 kv. m arba ant asmens buveinės ar padalinio pastato įrengiama išorinė socialinė reklama, kurios pagrįstumui pritaria Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta Išorinės reklamos komisija.“
Pirmosios instancijos teismas 2010 m. spalio 29 d. sprendimu pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 patvirtintų Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punkto dalis, kuria rinkliavos kaina susiejama su konkurso rezultatais, prieštarauja Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 13 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir jį panaikino, o likusios Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimo dalies netenkino.
Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo dalimi, kuria Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punktas buvo pripažintas prieštaraujančiu Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai ir 13 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės toje dalyje, kurioje pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad Vietinės rinkliavos nuostatų 6, 9 (9.1–9.3), 19 punktai prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktui bei Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalims. Būtent šia apeliaciniuose skunduose nurodyta apimtimi Vyriausiasis administracinis teismas ir tirs atitinkamų Vietinės rinkliavos nuostatų teisėtumą.
V.
Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų tvirtinimo“ patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų 16 punkto prieštaravimo Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies nuostatoms
Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateikta tokia vietinės rinkliavos sąvoka: „Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje“. Šio Įstatymo 11 straipsnio „Vietinių rinkliavų objektai“ 1 dalies 3 punkte (2007 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. X-1277 redakcija) nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už: <...> „3) leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą“. Įstatymo 12 straipsnio 2 punkte įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė savo sprendimu tvirtinti vietinės rinkliavos nuostatus. Rinkliavų įstatymo 13 straipsnyje „Vietinių rinkliavų dydžiai“ nurodyta, kad: „1. Vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose. 2. Vietinės rinkliavos dydis nustatomas litais be centų. 3. Savivaldybės taryba atskiru sprendimu gali vietinės rinkliavos dydį kartą per metus indeksuoti, taikydama metinį vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 1,1.“
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose konstatavo, jog tam tikra savivaldybių kompetencija yra expresis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje. Priimti sprendimus, taip pat jos 121 straipsnio 2 dalyje nurodytais klausimais, gali tik savivaldybių tarybos. Tai yra išimtinė konstitucinė kompetencija, kartu ir viešosios valdžios įgyvendinimo funkcija. Sprendimų šiais klausimais priėmimas negali būti perkeliamas kitiems subjektams, tai prieštarautų savivaldybių tarybų savivaldos teisės, pagrįstos bendruomenių atstovavimu, įgyvendinimui.
Taigi savivaldybės taryba, įgyvendindama bendruomenių atstovavimu pagrįstą savivaldos teisę, turi pozityvią pareigą priimti sprendimus jos išimtinei kompetencijai priskirtais klausimais. Sprendimas dėl vietinės rinkliavos dydžio nustatymo, rinkliavos nuostatų patvirtinimas, savo teisine prigimtimi yra bendro pobūdžio teisės aktai, kurie turėtų būti taikomi iš esmės neapibrėžtam subjektų ratui. Rinkliava nėra sandoris, jos tvirtinimas po konkurso reiškia individualios, o ne bendros taisyklės nustatymą. Visiems potencialiems mokėtojams vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos turi būti išdėstytos nuostatuose, jų dydis turi būti žinomas iš anksto, o ne paaiškėti pasibaigus konkursui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2453/2011).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. spalio 18 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A11-1574/2005) taip pat yra pažymėjęs, kad remiantis Rinkliavų įstatymo 12 straipsniu (kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą ir tvirtinti vietinės rinkliavos nuostatus), 13 straipsnio 1 dalimi (kurioje nurodyta, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose) bei Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktu (kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietines rinkliavas), vietinės rinkliavos nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija, tačiau savivaldybės tarybai privalomas sąlygas vietinei rinkliavai nustatyti reglamentuoja (riboja diskreciją) Rinkliavų įstatymo normos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 13 straipsnio matyti, kad vietinė rinkliava turi būti aiškiai ir konkrečiai, t. y. suma litais be centų, nustatyta vietinės rinkliavos nuostatuose. Tuo tarpu atsakovas, įgyvendindamas jam priskirtą išimtinę teisę (ir kartu pareigą) nustatyti vietinės rinkliavos dydį, ginčijamose Vietinės rinkliavos nuostatų normose ne tik nenustatė konkretaus vietinės rinkliavos (privalomos įmokos) už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą dydžio, kuris būtų aiškus ir suprantamas visiems potencialiems mokėtojams, bet susiejo ją su konkursu ir jame pateikiamais pasiūlymais, tokiu būdu iš dalies perleisdamas savo išimtinę kompetenciją dėl rinkliavos nustatymo kitiems subjektams. Pirmiau aptarti argumentai leidžia daryti išvadą, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba, Vietinės rinkliavos nuostatų 16 punkte nustatydama, kad „vietinės rinkliavos dydis, kai teisė įrengti išorinę reklamą ant Savivaldybės objektų įgyjama konkurse, yra skaičiuojamas pagal konkurso metu konkurso laimėtojo pasiūlytą dydį. Pradinis vietinės rinkliavos dydis skelbiant konkursą negali būti mažesnis už šiuose Nuostatuose nustatytus minimalius dydžius“, diskrecijos teisę įgyvendino neatsižvelgdama į Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 13 straipsnio 1 dalyje numatytus ribojimus. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra pagrįstas ir teisėtas.
VI.
Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų tvirtinimo“ patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų 6 punkto, ta apimtimi, kuria pateikta iškabos sąvoka, prieštaravimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatoms
Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-923 redakcija) pateikta išorinės reklamos sąvoka, pagal kurią „išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose“. To paties straipsnio 7 dalyje (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija) reklama apibrėžiama kaip „bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą“. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad bet kuri išorinė reklama pirmiausia yra reklama, t. y. ji turi atitikti bendruosius reklamos požymius, numatytus Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Norint tam tikrą priemonę (objektą) kvalifikuoti kaip išorinę reklamą, visų pirma būtina nustatyti, kad tokia priemonė (objektas) ir jos naudojimas (esant reikalui – kitos reikšmingos aplinkybės) atitinka bendruosius reklamos, kaip ji apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, požymius, t. y. tokiu būdu ir forma yra skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.
Reklamos įstatyme nėra pateikta iškabos sąvoka, tačiau iš šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje esančio išorinės reklamos apibrėžimo darytina išvada, kad įstatymų leidėjas iškabą priskiria vienai iš galimų išorinės reklamos pateikimo specialiųjų priemonių (t. y. būdų), esančių ne patalpose. Tokiomis specialiosiomis priemonėmis pagal minėtą teisės normą gali būti ir stendai, skydai, stulpai, vitrinos ir pan. Tačiau atsižvelgiant į tai, kas paminėta pirmiau, Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis negali būti interpretuojama taip, kad bet kuri iškaba jau pati savaime yra išorinė reklama. Norint tam tikrą iškabą laikyti išorine reklama, be kita ko, būtina nustatyti, kad ji atitinka bendruosius reklamos, kaip ji apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, požymius, t. y. tokiu būdu ir forma yra skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Teisėjų kolegijos nuomone, negalima atmesti galimybės, kad tam tikra iškaba yra siekiama išimtinai tik informuoti visuomenę, pvz., apie tam tikrame pastate įsikūrusią įmonę, o ne skatinti ją įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis.
Vietinės rinkliavos nuostatų 2 punkte nurodyta, kad Nuostatų paskirtis – nustatyti vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą dydį, vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo tvarką, vietinės rinkliavos lengvatas, vietinės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarką ir atsakomybę už vietinės rinkliavos nemokėjimą. Pagal šių Nuostatų 3 punktą vietinę rinkliavą moka fizinis ar juridinis asmuo už Savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto asmens išduotą leidimą įrengti ar eksploatuoti išorinę reklamą Savivaldybės teritorijoje. Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punkto 1 pastraipoje nustatyta, kad „išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose“. Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punkto 3 pastraipoje nustatyta, kad „iškaba – išorinė reklama, įrengiama ant (prie) fizinio ar juridinio asmens (toliau – asmuo) buveinės ar padalinio pastato arba jo valdomoje teritorijoje, kurioje gali būti nurodytas to paties asmens pavadinimas, veiklos rūšis (bendrinis žodis ar žodžių junginys, kurį sudaro ne daugiau kaip 5 žodžiai), darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Iškaboje negali būti telefono ir (ar) fakso numerių, elektroninio pašto, interneto svetainių, įmonės buveinės ir kitų adresų“.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas nuostatas sisteminiu, loginiu, teleologiniu, gramatiniu, teisės principų ir kitais aiškinimo metodais, daro išvadą, kad Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punkto 3 pastraipoje nustatyta ne tai, kad bet kuri iškaba jau pati savaime yra išorinė reklama. Teisėjų kolegijos manymu, šioje normoje, be kita ko, numatyta, kad norint tam tikrą objektą (priemonę) kvalifikuoti kaip iškabą šių nuostatų prasme, šis objektas (priemonė) ir jo panaudojimas (esant reikalui – kitos reikšmingos aplinkybės) pirmiausia turi atitikti išorinės reklamos požymius. Kadangi išorinė reklama, kaip matyti iš Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punkto 1 pastraipos, visų pirma yra reklama ir turi atitikti bendruosius reklamos požymius, darytina išvada, kad tik toks objektas (priemonė), kuris ir (arba) kurio panaudojimas (esant reikalui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes) atitinka bendruosius reklamos požymius, gali būti traktuojamas kaip iškaba Vietinės rinkliavos nuostatų prasme, kuriai ir nustatoma atitinkama vietinė rinkliava. Kitaip tariant, iškaba, kuria nėra skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą, nėra vietinės rinkliavos objektas šioje byloje analizuojamų Vietinės rinkliavos nuostatų taikymo požiūriu. Nagrinėjamu teisės aktu nustatomos vietinės rinkliavos ne už leidimo įrengti bet kokią iškabą ant savivaldybei priklausančių ir jai nepriklausančių objektų išdavimą, o tik už leidimo įrengti tokią iškabą, kurioje yra išorinė reklama (t. y. inter alia informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinant įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą). Todėl negalima sutikti su pareiškėjo pateiktu Vietinės rinkliavos nuostatų aiškinimu, kad visos iškabos yra išorinė reklama šių nuostatų prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vietinės rinkliavos nuostatais atsakovas nenustatė rinkliavos už iškabą, kurioje nėra pateikiama jokia išorinė reklama, kaip ji apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje.
Apibendrinant tai, kas paminėta anksčiau, nėra pagrindo išvadai, kad remiantis pareiškėjo nurodytais argumentais būtų galima pripažinti, jog Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punktas ta apimtimi, kuria pateikiama iškabos sąvoka, prieštarauja Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatoms.
VII.
Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų tvirtinimo“ patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų 9 (9.1-9.3) ir 19 punktų prieštaravimo Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatoms
Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kaip jau buvo minėta, nustatyta savivaldybės tarybos teisė savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą, o Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalyse atitinkamai pateiktos išorinės reklamos ir reklamos sąvokos.
Iš pareiškimo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjo abejonės dėl Vietinės rinkliavos nuostatų 9 punkto (9.1–9.3 papunkčių) ir 19 punkto prieštaravimo minėtoms Rinkliavų įstatymo ir Reklamos įstatymo nuostatoms yra neatsiejamai susijusios su pareiškėjo argumentais dėl Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punkto neteisėtumo. Be to, atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, Vietinės rinkliavos nuostatų lingvistinė ir sisteminė analizė suponuoja išvadą, jog atsakovas Nuostatų 9 punkte vietinę rinkliavą nustatė už leidimo įrengti išorinę reklamą iškabos, atitinkančios bendruosius reklamos ir specialiuosius išorinės reklamos požymius, forma išdavimą. Nuostatų 9 punkto 9.1–9.3 papunkčiuose bei 19 punkte nustatytas tokios rinkliavos diferencijavimas yra savivaldybės tarybos teisė ir atitinka Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Dėl anksčiau išdėstytų argumentų taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti, kad minėti Nuostatų punktai prieštarauja Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatoms. Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini.
Nors vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalimi, administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbiamas „Valstybės žiniose“, tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė sprendimą skelbti „Valstybės žiniose“. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis keičiama. Dėl šios priežasties atsakovo sąskaita ir lėšomis „Valstybės žiniose“ ir dienraštyje „Vilniaus diena“ skelbiama tik ši teismo nutartis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 117 str. 2 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų 16 punktas, dalyje dėl rinkliavos kainos susiejimo su konkurso rezultatais, prieštarauja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai ir 13 straipsnio 1 daliai ir laikyti jį panaikintu.
Likusioje dalyje pareiškimo netenkinti.
Įsiteisėjęs sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“ ir dienraštyje „Vilniaus diena“.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.“
Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis skelbiama „Valstybės žiniose“ ir dienraštyje „Vilniaus diena“.
Nutartis neskundžiama.