LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO

ĮSAKYMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO 2005 M. VASARIO 18 D. ĮSAKYMO NR. D1-101 „DĖL STATYBOS TECHNINIO REGLAMENTO STR 2.05.08:2005 „PLIENINIŲ KONSTRUKCIJŲ PROJEKTAVIMAS. PAGRINDINĖS NUOSTATOS“ PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO

2007 m. lapkričio 29 d. Nr. D1-642

Vilnius

Pakeičiu statybos techninį reglamentą STR 2.05.08:2005 „Plieninių konstrukcijų projektavimas. Pagrindinės nuostatos“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-101 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.05.08:2005 „Plieninių konstrukcijų projektavimas. Pagrindinės nuostatos“ patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 28-895) (toliau – Reglamentas):

1. Papildau Reglamento 3 punktą nauja pastraipa:

„Jungčių skaičiavimas ir reikalavimai konstrukcijoms projektuoti yra paaiškinti, iliustruoti skaičiavimo pavyzdžiais Reglamento 7 ir 8 prieduose.“

2. Reglamento 75 punktą išdėstau taip:

„75. Sijų, skaičiuojamų įvertinant plastines deformacijas, pastovumui užtikrinti reikia, kad būtų išpildyti 71a punkto reikalavimai arba sijos skaičiuojamojo ilgio ir gniuždomosios juostos pločio santykio l_eff / b_f didžiausios reikšmės, nustatytos pagal 7.4 lentelės formules, būtų sumažintos, dauginant jas iš koeficiento:

 delta = 1 – (0,7 * (c_pl,1 – 1)/ (c_pl – 1)),                                                                                                 (7.67)

čia: 1 < c_pl,1 ≤<= c_pl.

Skaičiuojant sijas, kurių gniuždomoji juosta yra mažesnė kaip tempiamoji, vertinti plastines deformacijas leidžiama tada, jei tenkinamos 71a punkto sąlygos.“

3. Reglamento 2 priedo 1 punkte nurodytą (2) formulę išdėstau taip:

„a) valcuotųjų dvitėjų

 alfa = 1,54 * (I_tor / I_z) * (l_eff / h)^2,                                                                                                     (2)

čia: l_eff – sijos arba gembės skaičiuojamasis ilgis, nustatomas pagal 70 punkto reikalavimus;

h – visas skerspjūvio aukštis;

I_tor – skerspjūvio sukamasis inercijos momentas;“.

4. Papildau Reglamentą 8 priedu „Praktinio taikymo vadovas. Jungčių skaičiavimas ir reikalavimai konstrukcijoms projektuoti“ (pridedama).

APLINKOS MINISTRAS                                                                 ARŪNAS KUNDROTAS

STR 2.05.08:2005

8 priedas

PRAKTINIO TAIKYMO VADOVAS. JUNGČIŲ SKAIČIAVIMAS IR REIKALAVIMAI KONSTRUKCIJOMS PROJEKTUOTI

I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Statybos techninis reglamentas STR 2.05.08:2005 „Plieninių konstrukcijų projektavimas. Pagrindinės nuostatos“ (toliau – Reglamentas) nustato plieninių laikančiųjų konstrukcijų projektavimo reikalavimus.

2. Reglamento 8 priedas „Praktinio taikymo vadovas. Jungčių skaičiavimas ir reikalavimai konstrukcijoms projektuoti“ (toliau – 8 priedas) yra Reglamento paaiškinamasis dokumentas, kuriame Reglamento reikalavimai yra paaiškinti, iliustruoti skaičiavimo pavyzdžiais. Šiame priede duotos papildomos rekomendacijos, reikalingos plieninėms laikančiosioms konstrukcijoms projektuoti. Vietoj 8 priede pateiktų skaičiavimo metodikų, esant atitinkamam pagrindimui, gali būti naudojamos ir kitos skaičiavimo metodikos.

3. 8 priede vartojamos pagrindinės sąvokos ir jų apibrėžtys atitinka Reglamente pateiktas sąvokas ir jų apibrėžtis.

4. 8 priede vartojamos nuorodos atitinka Reglamento II skyriaus 7 punkte pateiktas nuorodas.

5. Pagrindiniai šiame priede vartojami raidiniai žymenys atitinka pagrindinius raidinius žymenis, pateiktus Reglamente.

6. Naudojami SI sistemos vienetai.

II SKYRIUS. JUNGČIŲ SKAIČIAVIMAS

I SKIRSNIS. FLANŠINIŲ JUNGČIŲ KONSTRAVIMAS

7. Flanšinę jungtį, kurią veikia centriškai pridėta ašinė jėga, galima naudoti, jei ašinė jėga nėra didesnė kaip:

3 000 kN – dvigubiems kampuočiams sujungti;

1 900 kN – viengubiems kampuočiams sujungti;

3 500 kN – plačiajuosčiams dvitėjams ir apvaliems vamzdžiams sujungti;

2 500 kN – plačiajuosčių tėjų ir stačiakampių vamzdžių sujungimui.

8. Flanšinę jungtį, kurią veikia lenkimas arba lenkimas ir tempimas kartu, galima naudoti, jei flanšo lakšto tempiamajai zonai tenkanti tempimo jėga yra ne didesnė kaip 3 000 kN.

9. Flanšinėms jungtims naudojami tempiamieji varžtai. Rekomenduojama flanšinėms jungtims naudoti M24 varžtus. Kito skersmens varžtus rekomenduojama naudoti tais atvejais, kai M24 varžtus naudoti neracionalu.

10. Rekomenduojamieji flanšo storiai pateikiami 2.1 lentelėje. Parinkto flanšo storis tikrinamas pagal šiame skyriuje pateikiamą metodiką.

2.1 lentelė

Rekomenduojamieji flanšų storiai

Varžto skersmuo	Flanšo storis, mm
M20	20
M24	25
M27	30

11. Flanšų tempiamųjų zonų varžtai skirstomi į vidinių ir išorinių zonų varžtus. Vidinių zonų varžtais laikomi varžtai, kurie yra apriboti sienelėmis (profiliuočių lentynomis ar sienelėmis, sąstandomis) iš dviejų pusių, o išorinių zonų varžtais laikomi varžtai, kurie apriboti iš vienos pusės (2.1 pav.). Varžtų elgsena ir skaičiavimas šiose zonose yra skirtingi.

2.1 pav. Tempiama flanšinė jungtis su prijungiamais atviro profilio elementais

12. Varžtai flanšinėse jungtyse turi būti išdėstyti laikantis nurodytų didžiausių ir mažiausių atstumų tarp varžtų (žr. XVIII skirsnį). Flanšų tempiamųjų zonų varžtai turi būti išdėstyti kuo arčiau jungiamo profiliuočio ir tolygiai pagal kontūrą. Turi būti tenkinamos šios sąlygos (žr. 2.1 pav.):

                                                  (2.1)

čia:  – kampinės siūlės statinio aukštis;  – atstumas nuo skylės centro iki prijungiamo profiliuočio krašto flanšo -ojo ruožo;  – atstumas nuo skylės centro iki flanšo -ojo ruožo;  – išorinis poveržlės skersmuo;  – nominalusis varžto sriegio skersmuo;  – flanšo išorinės zonos plotis, tenkantis -ajam varžtui; mm.

Skaičiuojant flanšo stiprumą, kai , reikia imti .

13. Konstruojant flanšines jungtis, kai jungiamasis profiliuotis centriškai tempiamas, varžtus reikia išdėstyti taip, kad neatsirastų momentas prijungiamo profiliuočio svorio centro atžvilgiu įvertinant netolygų jėgų pasiskirstymą tarp vidinių ir išorinių zonų varžtų (2.2 lent.). Jei tokios jungties sukonstruoti neįmanoma, tai tikrinant flanšinės jungties atsparį būtina įvertinti atsirandantį vietinį lenkiamąjį momentą.

14. Konstrukcinė jungties schema turi būti tokia, kad būtų galima netrukdomai įstatyti, užveržti varžtus ir kontroliuoti jų įtempimo jėgą. Profiliuotis prie flanšo jungiamas kertinėmis siūlėmis be išankstinio jungiamojo elemento paruošimo.

15. Flanšinė jungtis stiprinama sąstandomis (2.2 pav.), kai kertinių siūlių arba tempiamųjų flanšo zonų atsparis yra nepakankamas. Sąstandų storis turi būti ne didesnis kaip 1,2 karto už jungiamojo profiliuočio storį, o ilgis turi būti ne trumpesnis kaip 200 mm. Sąstandos turi būti išdėstomos taip, kad įtempių koncentracija būtų kuo mažesnė.

16. Flanšinėse jungtyse su centriškai tempiamais apvaliaisiais vamzdžiais turi būti naudojami vientisi flanšai ir ne mažiau kaip trys sąstandos. Sąstandų plotis imamas toks, kad jos kraštas sutaptų su flanšo kraštu (2.2 pav.). Sąstandos ilgis turi būti ne trumpesnis kaip 1,5 karto už apvaliojo vamzdžio skersmenį.

17. Flanšinėse jungtyse su centriškai tempiamais kvadratiniais arba stačiakampiais vamzdžiais turi būti naudojami vientisi flanšai ir sąstandos, kurios įprastai išdėstomos išilgai profilio kampų . Sąstandų plotis imamas toks, kad jos kraštas sutaptų su flanšo kampu (2.2 pav.). Sąstandos ilgis turi būti ne trumpesnis kaip 1,5 karto už stačiakampio vamzdžio mažosios kraštinės plotį.

Flanšines jungtis su stačiakampiais ar kvadratiniais vamzdžiais, kai tarp sąstandų dedami daugiau kaip du varžtai arba sąstandos įrengiamos ne tik vamzdžio kampuose, galima projektuoti tik atlikus natūrinius šių jungčių bandymus.

18. Flanšinių jungčių sąstandos gali būti naudojamos ramsčiams, pakabinamųjų kranų keliams tvirtinti ir t. t.

19. Flanšinėse jungtyse, veikiamose lenkiamojo momento, su valcuotaisiais arba sudėtinio skerspjūvio dvitėjais turi būti naudojami vientisi flanšai ir būtina sąstanda, kuri dedama dvitėjo sienelės tempiamoje pusėje ir yra jos plokštumoje (2.3 pav.). Galima išplatinti dvitėjo viršutinę juostą varžtų skaičiui ir flanšų pločiui padidinti.

Galima naudoti flanšus, kurių aukštis – ne didesnis už dvitėjo aukštį (2.3 pav.), kai lenkiamasis momentas yra mažesnis už dvitėjo skerspjūvio atsparį.

20. Flanšinėse jungtyse, veikiamose centrinio gniuždymo, gniuždymo jėgos ekscentricitetai neleidžiami, reikalaujama griežtai laikytis gamybos bei montavimo tikslumo reikalavimų. Tokiose jungtyse varžtai turi būti įtempiami sumine jėga, lygia jungiamuosiuose elementuose veikiančiai skaičiuotinei ašinei jėgai.

II SKIRSNIS. FLANŠINIŲ JUNGČIŲ SKAIČIAVIMAS

21. Būtina skaičiuoti flanšinių jungčių:

- varžtų atsparį;

- lenkiamąjį flanšų atsparį;

- jungties šlyties kerpamąjį atsparį;

- siūlių, jungiančių flanšą su profiliuočiu, atsparį.

Šie skaičiavimai taikomi tik tuomet, kai jungtis konstruojama laikantis 7–20 punktų reikalavimų.

a)
b)
2.2 pav. Flanšinė jungtis su uždarojo skerspjūvio profiliuočiais

a)
b)
c)
2.3 pav. Lenkiamos flanšinės jungtys su valcuotaisiais arba virintiniais dvitėjais

22. Skaičiuojant flanšines jungtis:

- jėga labiausiai įtemptame varžte, įvertinant bendrą jungties varžtų darbą, turi būti ne didesnė kaip varžto skaičiuotinis atsparis;

- įtempiai flanše turi būti ne didesni kaip flanšo plieno skaičiuotinis stipris pagal takumo ribą.

23. Centriškai tempiamų flanšinių jungčių su atviro profilio jungiamaisiais elementais skaičiavimas.

23.1. Centriškai tempiamų flanšinių jungčių su atviro profilio jungiamaisiais elementais vidinės zonos varžtų skaičius  imamas konstruktyviai. Išorinės zonos apytikris varžtų skaičius apskaičiuojamas taip:

,                                             (2.2)

čia:

 – skaičiuotinė ašinė jėga;

 – vidinės zonos vieno varžto ribinė ašinė jėga;        (2.3)

 – išorinės zonos vieno varžto ribinė ašinė jėga;           (2.4)

 – koeficientas, įvertinantis netolygų ašinės jėgos, veikiančios jungtį, pasiskirstymą tarp vidinės ir išorinės zonų ir pateiktas 2.2 lentelėje.

23.2. Skaičiuotinis vieno varžto tempiamasis atsparis apskaičiuojamas taip:

,                                                (2.5)

čia:  – skaičiuotinis varžtų tempiamasis plieno stipris;  – varžto grynasis skerspjūvio plotas.

2.2 lentelė

Koeficiento  reikšmės

Varžto skersmuo	Flanšo storis, mm	Koeficiento  reikšmės
	16	2,5
M20	20	1,7
	25	1,4
	30	1,2
	20	2,6
M24	25	1,8
	30	1,5
	40	1,1
	25	2,1
M27	30	1,7
	40	1,2

23.3. Flanšo ir varžtų, priklausančių vidinei zonai, atsparis laikomas pakankamu, kai:

- varžtai išdėstyti pagal 12 punkto reikalavimus;

- flanšo storis – ne mažesnis kaip 20 mm;

- ašinė jėga, tenkanti vienam varžtui, yra nedidesnė kaip .

23.4. Tikrinant flanšo ir varžtų, priklausančių išorinei zonai, atsparį, išskiriami tėjinės formos flanšo  pločio ruožai (žr. 2.1 pav.). Flanšo ir varžtų atsparis laikomas pakankamu, kai:

,                                                                    (2.6)

čia  – skaičiuotinė tempimo jėga, apskaičiuojama pagal formulę

.                                            (2.7)

23.5. Skaičiuotinė vieno varžto įrąža:

.                                       (2.8)

23.6. Skaičiuotinė -ojo varžto įrąža  apskaičiuojama remiantis varžtinės jungties stiprumo sąlyga

.                                         (2.9)

Bedimensis standumo koeficientas apskaičiuojamas taip:

,                                              (2.10)

čia:  – flanšo storis;  – atstumas nuo -ojo varžto ašies iki virintinės siūlės krašto tėjinio flanšo ruožo;  – flanšo plotis, tenkantis vienam išorinio ruožo varžtui, o koeficientai  ir  imami iš 2.3 lentelės.

2.3 lentelė

Koeficientų  ir  reikšmės

Flanšo storio ir varžto skersmens santykis	Koeficientų reikšmės
0,83	0,336	0,207
1,04	0,388	0,257
1,25	0,425	0,278
1,46	0,470	0,270
1,67	0,527	0,239

23.7. Skaičiuotinė -ojo varžto įrąža  apskaičiuojama remiantis flanšo stiprumo sąlyga

.                                              (2.11)

Koeficientas  apskaičiuojamas taip:

,                                                          (2.12)

čia

.                                                          (2.13)

Koeficientas  imamas iš 2.4 lentelės.

2.4 lentelė

Koeficiento  reikšmės

Standumo koeficientas	Koeficientas
	1,4	1,6	1,8	2,0	2,2	2,4	2,7	3,0	4,0	5,0
0,02	3,252	2,593	2,221	1,986	1,826	1,710	1,586	1,499	1,333	1,250
0,06	2,290	2,481	2,171	1,962	1,812	1,702	1,582	1,497	1,333	1,250
0,10	2,782	2,398	2,130	1,939	1,799	1,694	1,578	1,494	1,332	1,249
0,50	2,186	2,036	1,908	1,776	1,711	1,636	1,545	1,475	1,327	1,248
1,00	1,949	1,860	1,780	1,707	1,643	1,586	1,514	1,454	1,321	1,246
2,00	1,757	1,704	1,653	1,607	1,564	1,524	1,470	1,424	1,312	1,242
3,00	1,660	1,621	1,584	1,548	1,515	1,488	1,440	1,402	1,303	1,238
4,00	1,599	1,568	1,537	1,508	1,480	1,454	1,417	1,384	1,296	1,235
5,00	1,555	1,529	1,503	1,478	1,454	1,431	1,399	1,370	1,289	1,232
6,00	1,522	1,498	1,476	1,454	1,433	1,413	1,384	1,357	1,283	1,230
8,00	1,473	1,454	1,436	1,418	1,401	1,384	1,360	1,337	1,273	1,224
10,0	1,438	1,422	1,406	1,391	1,377	1,362	1,341	1,322	1,264	1,219
15,0	1,381	1,369	1,358	1,346	1,335	1,324	1,308	1,293	1,247	1,210

24. Lenkiamųjų arba lenkiamųjų ir centriškai tempiamų flanšinių jungčių su atviro profilio jungiamaisiais elementais skaičiavimas.

24.1. Lenkiamųjų arba lenkiamųjų ir centriškai tempiamų flanšinių jungčių su atviro profilio jungiamaisiais elementais (2.4 pav.) didžiausieji ir mažiausieji įtempiai prijungiamame elemente apskaičiuojamas taip:

,                                        (2.14)

čia:  – skaičiuotiniai lenkiamasis momentas ir ašinė jėga jungtyje;  – prijungiamojo elemento atsparumo momentas ir skerspjūvio plotas.

a)

b)

2.4 pav. Flanšinių jungčių su prijungiamaisiais dvitėjais skaičiavimo parametrai

24.2. Įrąžos prijungiamojo elemento juostose (žr. 2.4 pav.):

,                                        (2.15)

,                                        (2.16)

čia:  – prijungiamojo elemento skerspjūvio juostų plotai;  – prijungiamojo elemento skerspjūvio sienelės dalių plotai, kurie apskaičiuojami taip:

,                                                                 (2.17)

.                                                                (2.18)

Sienelės dalies aukščiai skaičiuojami taip:

,                                                 (2.19)

,                                                (2.20)

čia:  – prijungiamojo elemento skerspjūvio juostų storiai;  – prijungiamojo elemento skerspjūvio sienelės storis, kiti matmenys parodyti 2.4 pav. Skaičiuojant , flanšo sąstandų galima neįvertinti.

24.3. Įrąža prijungiamojo elemento tempiamoje sienelės dalyje apskaičiuojam taip:

, kai  ir ,                   (2.21)

, kai  ir ,            (2.22)

čia:

,                                                                (2.23)

.                                                                  (2.24)

24.4. Flanšinės jungties atsparis yra pakankamas, jei:

, kai  ir ,            (2.25)

, kai  ir .                 (2.26)

24.5. Tempiamos juostos  (2.4 pav.) varžtų atsparis apskaičiuojamas taip:

kai yra sąstandos:

,        (2.27)

kai varžtai yra išdėstyti simetriškai juostos atžvilgiu :

,                  (2.28)

kai nėra sąstandų:

,                (2.29)

kai nėra varžtų eilės :

.                                        (2.30)

24.6. Tempiamos juostos  (žr. 2.4 pav.) varžtų atsparis apskaičiuojamas taip:

kai yra sąstandos:

,  (2.31)

kai nėra sąstandų:

,             (2.32)

kai nėra varžtų eilės :

.                                 (2.33)

24.7. Tempiamos sienelės (žr. 2.4 pav.) dalies varžtų atsparis apskaičiuojamas taip:

.                      (2.34)

24.8. Formulėse (2.25–2.31):  – -osios tėjinės flanšo dalies išorinio ruožo juostos arba sienelės varžto tempimo jėga, kuri apskaičiuojama pagal (2.8–2.13) išraiškas;  – tempiamos juostos išorinės zonos  varžtų skaičius;  – tempiamos juostos išorinės zonos  varžtų skaičius;  – tempiamos sienelės varžtų eilių skaičius; kiti dydžiai (2.25–2.31) formulėse:

,                                                               (2.35)

,                                                              (2.36)

,                                                         (2.37)

,                                                        (2.38)

, kai  mm,

, kai  mm,                                (2.39)

 kitais atvejais.

25. Centriškai tempiamų flanšinių jungčių su uždaro profilio jungiamaisiais elementais stiprumas yra pakankamas, kai:

,  mm,                           (2.40)

čia:  – visas jungties varžtų skaičius;  – flanšo storis;  – koeficientas iš (2.5) lentelės.

2.5 lentelė

Koeficiento  reikšmės

Varžto skersmuo	Flanšo storis , mm
M20		0,85
M24		0,8
		0,85
M27		0,8
		0,85

26. Tempiamų flanšinių jungčių atspario vietinei skersinei jėgai tikrinimas.

26.1. Tempiamų flanšinių jungčių atsparis vietinei skersinei jėgai tikrinamas pagal formulę:

,                                          (2.41)

čia:  – išorinės zonos varžtų skaičius, kai prijungiamas atvirojo profilio elementas, ir visas varžtų skaičius, kai prijungiamas uždarojo skerspjūvio elementas;  – trinties koeficientas imamas iš Reglamento 7.34 lentelės.

26.2. Kontaktinė įrąža:

, kai prijungiamas uždarojo skerspjūvio elementas,                     (2.42)

, kai prijungiamas atvirojo skerspjūvio elementas.       (2.43)

26.3. Jei vietinės skersinės jėgos nėra, jungtis tikrinama sąlyginei vietinei skersinei jėgai, kuri imama lygi .

26.4. Gniuždomųjų flanšinių jungčių (visame flanšo paviršiuje yra gniuždymas) su atvirojo profilio jungiamaisiais elementais atsparis vietinei skersinei jėgai tikrinamas pagal formulę

.                                                   (2.44)

Lenkiamuosiuose elementuose flanšo gniuždymo jėga gali būti apskaičiuota taip:

.                                      (2.45)

27. Kertinių siūlių, jungiančių flanšą su jungiamuoju elementu, stiprumas turi būti tikrinamas trijuose pjūviuose: per siūlės metalo pjūvį; per sulydimo srities metalo pjūvį; per pagrindinio metalo, statmeno tempimo krypčiai, pjūvį (žr. Reglamento XVII skirsnį).

28. Jungties įtempiamųjų varžtų išankstinis įtempimas kontroliuojamas pagal užsukimo momentą. Faktinis užsukimo momento nuokrypis nuo apskaičiuotos reikšmės turi būti nuo 0 iki +10 %.

III SKYRIUS. KOLONŲ BAZIŲ IR KITŲ JŲ MAZGŲ KONSTRAVIMAS IR SKAIČIAVIMAS

III SKIRSNIS. POKRANINĖS GEMBĖS

29. Pokraninės gembės vientiso skerspjūvio kolonose konstruojamos, kaip parodyta 3.1 a pav. Spragotųjų kolonų gembės gali būti tvirtinamos, kaip parodyta 3.1 b ir c pav. Pokraninių gembių tvirtinimo sprendinys, pateiktas 3.1 c pav., paprastai taikomas, jei gembes veikia didelės apkrovos.

30. Gembės sienutės pokraninės sijos atramos vietoje yra sutvirtinamos sąstandomis. Gembės galas už pokraninės sijos apatinės lentynos gabarito paprastai turi išsikišti 30–50 mm.

31. Skaičiuojant pokranines gembes, pavaizduotas 3.1 a ir b pav., laikoma, kad lenkiamąjį momentą M_g,Ed = F_dl_g atlaiko tik gembės lentynos, o skersinę jėgą – sienutė. Lentynų ir sienutės atspario reikšmės apskaičiuojamos taip:

- lentynų:

,                                           (3.1)

- sienutės:

,                                               (3.2)

čia: A_g,f – gembės lentynų skerspjūvio plotas; A_k,w – gembės sienutės skerspjūvio plotas.

Jėgos V_g,Ed = F_dl_g/h_g poveikiui turi būti patikrinti atspariai:

- virintinių siūlių, prijungiančių gembės lentynas prie kolonos;

- kolonos sienutės sąstandas prijungiančių ne ilgesnių kaip 85k_f β_wf siūlių;

- kolonos lentynos tempiamąjį atsparį storio kryptimi;

- kolonos sienutės šliejimo ties sąstandomis gembės tvirtinimo vietoje.

32. Gembės atraminiame pjūvyje (ties kolonos lentyna), sienutėje, ties sienutės šaknies apvalėjimu (jei dvitėjis valcuotasis) turi būti tenkinama sąlyga:

,                                  (3.3)

čia:

,                                      (3.4)

,                                        (3.5)

čia:  – gembės sienutės efektyvusis aukštis tarp šaknies apvalėjimų;  – gembės juostos ir sienutės nuo vidinio užapvalinimo dalies (gembėms iš valcuotojo profiliuočio) statinis momentas neutraliosios ašies atžvilgiu; S_g,y – gembės pusės skerspjūvio ploto statinis momentas.

33. Kolonos sienutėje, gembės tvirtinimo prie kolonos vietoje, veikia sudėtingas įtempių būvis. Sienutė turi tenkinti šią sąlygą:

,                                  (3.6)

čia:

,                         (3.7)

.                                      (3.8)

čia h_k,w – kolonos sienutės aukštis tarp lentynų.

34. Kolonos sąstandų gembės tvirtinimo vietose storis imamas toks pat, kaip ir gembės lentynų storis.

35. Virintinių siūlių, prijungiančių gembės lentynas prie kolonos ir siūlių, jungiančių kolonos sietutės sąstandas, statinio aukštis apskaičiuojamas taip:

, ,                            (3.9)

čia:  k_g,f – virintinės siūlės, prijungiančios viršutinę gembės lentyną prie kolonos lentynos, statinio aukštis;

 mm – virintinės siūlės ilgis; b_g,f – gembės viršutinės lentynos plotis.

36. Gembės sienutę prie kolonos lentynos prijungiančių virintinių siūlių kerpamasis atsparis turi būti patikrintas skersinei jėgai, veikiančiai gembėje, atlaikyti:

, ,                          (3.10)

čia: l_w,eff – gembės sienutę prijungiančių virintinių siūlių tarp vidinio sienutės užapvalinimo (valcuotiesiems profiliuočiams) ilgis, l_w,eff < 85k_g,w,f.

37. Virintinių siūlių, prijungiančių gembę prie kolonos, atsparis tikrinamas taip:

,                                                      (3.11)

čia: ; ; I_w – virintinių siūlių, perimetru prijungiančių gembę prie kolonos, inercijos momentas neutraliosios ašies atžvilgiu.

Skaičiuojant gembę prijungiančių siūlių inercijos momentą, horizontaliųjų siūlių, prijungiančių gembės lentynas, inercijos momento jų neutraliosios ašies atžvilgiu galima nepaisyti.

38. Tėjinė pokraninės gembės ir kolonos lentynų jungtis turi būti patikrinta apskaičiuojant kolonos lentynos tempiamąjį atsparį storio kryptimi ir nustatant, ar laikomasi sąlygos:

,                                       (3.12)

čia: t_g,f – gembės viršutinės lentynos storis; f_th,d – skaičiuotinis tempiamasis plieno stipris gaminio storio kryptimi (žr. Reglamento 6.3 lent.).

Norint išvengti galimo kolonos lentynos išsisluoksniavimo gembės tempiamosios lentynos prijungimo zonoje, turi būti įrengiamos papildomos šoninės plokštelės. Šios plokštelės ją prijungiančių siūlių matmenys apskaičiuojami įrąžai V_g,Ed atlaikyti.

39. Pokraninių gembių veikiamų didelių apkrovų (žr. 3.1 c pav.) virintinės siūlės, prijungiančios gembes prie kolonos liemens, turi būti patikrintos atitinkamai jėgų F_d,1 = F_dl_g/h_k ir F_d,2 = F_d (h_k + l_g)/h_k, padidintų 20 %, poveikiui. Šių jėgų reikšmės padidinamos įvertinant galimą netolygų vertikaliųjų jėgų pasiskirstymą gembės elementuose (šakose).

IV SKIRSNIS. KOLONŲ GALVENOS

40. Kolonų galvenų tipai atsižvelgiant į kolonos skerspjūvį, sijos ar santvaros prijungimo tipą pavaizduoti 3.2 pav.

Kolonos galveną sudaro: atraminė galvenos plokštė, galvenos atraminės briaunos ir skersinės sąstandos.

Remiant konstrukcijas ant kolonų viršaus, paprastai laikoma, kad tokia jungtis yra lankstinė.

41. Kolonos galvenos atraminės plokštės storis nustatomas ne skaičiuojant, o pagal konstrukcinius reikalavimus ir turi būti 16–30 mm, o plokštės ilgis ir plotis parenkami taip, kad jie būtų apie 15 mm didesni už kolonos liemens gabaritinius matmenis.

Paprastai galvenos atraminių plokščių ir kolonos atraminio galo paviršiai yra nudrožiami arba nufrezuojami, tuomet laikoma, kad spaudimas perduodamas glaudžiai besiliečiančiais paviršiais, o virintinių siūlių statinio aukštis imamas konstruktyviai atsižvelgiant į mažiausius galimus siūlių statinius jungiant atitinkamo storio elementus (žr. Reglamento 7.29 lent.).

42. Kolonos galvenos atraminės briaunos matmenys nustatomi taip:

- atraminės briaunos t_br storis imamas lygus 10–20 mm, bet ne mažesnis kaip ;

- vienos atraminės briaunos plotis .

a)
b)
c)
3.1 pav. Pokraninių gembių konstrukciniai sprendiniai: a) gembės tvirtinimas prie vientiso skerspjūvio kolonų; b) gembės tvirtinimas prie spragotojo skerspjūvio kolonų; c) didelių apkrovų veikiamų gembių tvirtinimas prie spragotojo skerspjūvio kolonų
a)	b)
c)	d)
e)	f)
g)
3.2 pav. Konstrukciniai kolonų galvenų sprendiniai

43. Siūlių, jungiančių atraminę galvenos plokštę ir atraminę briauną, statinio aukštis apskaičiuojamas taip:

, .                                         (3.13.)

Galutine reikšme imama didesnioji iš gautųjų.

44. Siūlių, jungiančių galvenos atraminę briauną ir kolonos sienutę, ilgis nustatomas įvertinant galimą netolygią apkrovą dėl atraminių paviršių nelygiagretumo ar gamybos netikslumų, (sijos, santvaros) atraminę reakciją padidinant 20 %:

, .                              (3.14.)

45. Atraminę briauną prie kolonos sienutės jungiančių virintinių siūlių ilgis neturi viršyti . Atraminės briaunos ilgis – mm.

46. Galvenos atraminių briaunų kerpamasis atsparis tikrinamas taip:

,                                                      (3.15)

čia: h_br – galvenos atraminės briaunos aukštis; t_br – atraminės briaunos storis.

47. Kolonos sienutės kerpamasis atsparis galvenos atraminių briaunų prijungimo vietoje

,                                                       (3.16)

čia t_w – kolonos sienutės storis.

Jei sąlyga netenkinama, kolonos sienutės storis galvenoje turi būti padidintas, t. y. ji sustiprinta papildomais lakštais.

48. Galvenos atraminės briaunos apačioje skersinės sąstandos įrengiamos siekiant išvengti kolonos sienutės išsikreivinimo statmenai jos plokštumai dėl galimo netolygaus sijos ar santvaros rėmimosi į koloną. Atraminės briaunos matmenys imami tokie patys kaip kolonų skersinių briaunų, o virintinių siūlių matmenys – pagal konstrukcinius reikalavimus.

49. Jeigu ant kolonos besiremiančių sijų atraminės sąstandos yra virš kolonos lentynų
(3.2 c, e, g pav.), tai šiuo atveju galvenos atraminių briaunų paskirtį atlieka kolonos lentynos, ir jei atraminės plokštės slėgis perduodamas kolonai per virintines siūles (kolonos ir atraminės plokštės atraminiai paviršiai nenudrožti ar frezuoti), virintinių siūlių, jungiančių vieną kolonos lentyną su atramine plokšte, statinio aukštis apskaičiuojamas nuo vienos sijos poveikio:

, .                                                  (3.17)

Galutine reikšme imama didesnioji iš gautųjų.

Sijų poveikį į koloną perduodant per frezuotus kolonos ir atraminės plokštės paviršius, virintinių siūlių statinio aukščiai imami mažiausių matmenų iš Reglamento 7.29 lent.

V SKIRSNIS. CENTRIŠKAI GNIUŽDOMŲ KOLONŲ BAZĖS

50. Centriškai gniuždomos kolonos bazė prie pamato gali būti tvirtinama lanksčiai arba standžiai. Stipriai centriškai apkrautų kolonų bazę sudaro stora pado plokštė, ant kurios frezuoto paviršiaus remiasi atraminis nufrezuotas kolonos liemens paviršius. Virintinės siūlės, prijungiančios kolonos liemenį, šiuo atveju atlieka tik sujungiamąją paskirtį. Jei kolonos nelabai apkrautos, tuomet gali būti naudojamos bazės konstrukcijos, kai įrąžos į pado plokštę perduodamos per virintines siūles, jungiančias kolonos liemenį ir pado plokštę, tuomet pado plokštės ir kolonos liemens atraminio paviršiaus papildomai paruošti nereikia.

51. Centriškai gniuždomų kolonų inkariniai varžtai atlieka antraeilį vaidmenį ir reikalingi tik kolonos padėčiai užtikrinti ir atsitiktiniams lenkiamiesiems momentams atlaikyti. Paprastai centriškai gniuždomosioms kolonoms yra įrengiami du arba keturi varžtai, kurių skersmuo parenkamas pagal konstrukcinius reikalavimus ir yra Ø20–Ø30 mm.

52. Kita centriškai gniuždomų kolonų bazės konstrukcija – bazė su statlakščiais. Statlakščiais ir briaunomis padidinamas atraminis kolonos liemens skerspjūvio plotas ir jos atlieka atramų, paskirstančių slėgį į pamatą, vaidmenį. Tinkamai išdėsčius statlakščius ir briaunas, galima sumažinti pado plokštės storį. Paprastai statlakščiai vertinami kaip gembinės sijos, atlaikančios pamato reaktyvinį slėgį. Statlakščiai dažniausiai konstruojami iš lakštinio plieno. Statlakščio storis paprastai būna 10–12 mm.

53. Kad kolonų montavimo metu būtų įmanoma pakoreguoti kolonos padėtį ir išvengti inkarinių varžtų ir skylių nesutapimo dėl varžtų įrengimo nuokrypų, inkarinių varžtų skylės pado ir tvirtinamosiose plokštėse formuojamos du kartus didesnio skersmens nei inkarinio varžto. Ant varžtų uždedamos 20–30 mm storio poveržlės. Skylės poveržlėse 3–5 mm (atsižvelgiant į varžto skersmenį) didesnės už varžto skersmenį. Sumontavus koloną į projektinę padėtį ir užveržus veržles, poveržlės privirinamos prie pado ar tvirtinamųjų plokščių.

54. Inkarinių varžtų įgilinimas pamate priklauso nuo inkarinio varžto tipo ir nustatomas skaičiuojant arba iš atitinkamų lentelių.

55. Kolonų bazių konstrukcijos atsižvelgiant į kolonos liemens skerspjūvį, veikiančių įrąžų ir tvirtinimo pamate tipą, parodytos 3.3 pav.

56. Paprastai kolonos pado plokštė skaičiuojama kaip kontūru paremtas lenkiamasis elementas, sudarytas iš kolonos skerspjūvio, statlakščių ir papildomų sąstandų. Plokštė apkrauta tolygiai išskirstyta apkrova – reaktyviniu pamato slėgiu. Atsižvelgiant į statlakčių, sąstandų padėtį, atskiri pado plokštės plotai skaičiuojami kaip gembės, plokštelės, paremtos dviem, trimis ar keturiomis kraštinėmis.

57. Centriškai gniuždomos kolonos pado plokštės matmenys (ilgis, plotis) priklauso nuo pamato betono glemžiamojo stiprio.

3.3 pav. Centriškai gniuždomų kolonų bazių konstrukciniai sprendiniai

58. Pamato, veikiamo vietinės glemžiamosios apkrovos, atsparis pagal STR 2.05.05:2005 yra nustatomas taip:

,                                                       (3.18)

čia: N_Ed – skaičiuotinių įtempių, veikiančių glemžimo plote A_c0, atstojamoji; A_c0 – pado plokštės plotas arba glemžimo plotas (žr. STR 2.05.05:2005 19 pav.); a_u – koeficientas, priklausantis nuo įtempių pasiskirstymo glemžimo plote; jis apskaičiuojamas taip:

,                                                (3.19)

čia: s_u,max ir s_u,min – atitinkamai didžiausieji ir mažiausieji gniuždymo įtempiai; f_cud – skaičiuotinis betono glemžiamasis stipris, apskaičiuojamas pagal (3.20) formulę, imant skaičiuotinius betono gniuždomąjį f_cd ir tempiamąjį f_ctd stiprius, nustatytus pagal STR 2.05.05:2005 43 p., vartojant dalinį patikimumo koeficientą g_c = 1,8:

.                                                       (3.20)

Šioje formulėje f_cd – skaičiuotinis betono gniuždomasis stipris, o a – koeficientas, įvertinantis ilgalaikį apkrovos poveikį, jos netinkamiausią pridėjimą ir lygus 0,85, kai betono klasė C50/60 ir mažesnė. Dėl kitų betono klasių žr. STR 2.05.05:2005 104 p.

Koeficientas w_u, įvertinantis betono glemžiamojo stiprio padidėjimą, apskaičiuojamas pagal formulę

,                                     (3.21)

čia: k_u – šoninio apspaudimo gniuždant efektyvumo koeficientas; sunkiajam betonui ; smulkiagrūdžiam betonui k_u = 12,5; k_f – imama iš STR 2.05.05:2005 17 lentelės; w_u,max – ribinė betono glemžiamojo stiprio padidėjimo reikšmė, imama iš STR 2.05.05:2005 17 lentelės; A_c0 – glemžimo plotas (žr. STR 2.05.05:2005 19 pav.); A_c1 – pasiskirstymo plotas, kuris yra simetriškas glemžiamojo ploto centro atžvilgiu (žr. STR 2.05.05:2005 19 pav.).

59. Kolonų bazės pado reikiamo dydžio plokštės matmenys imami atsižvelgiant į centriškai gniuždomos kolonos bazės konstrukciją. Kolonų be statlakščių pado plokštės paprastai imamos kvadratinės arba stačiakampės – pagal kolonos liemens skerspjūvio gabaritinius matmenis.

Centriškai gniuždomos kolonos be statlakščių ir frezuotais atraminiais paviršiais bazės skaičiavimas

60. Tokių kolonų pado plokštės matmenys, palyginti su kolonos liemens skerspjūvio matmenimis, neturi būti daug didesni. Šios plokštės paprastai yra kvadratinės. Pamato betonas šiuo atveju turėtų būti gan didelio stiprio – B30/B35 klasės. Pado plokščių iškyšos nėra sustandinamos statlakščiais, todėl jų storis būna didesnis nei statlakščiais sustandintų pado plokščių storis.

61. Galimi du kolonų bazių su frezuotaisiais atraminiais paviršiais apytikriai skaičiavimo būdai: skaičiuojant pado plokštės iškyšos trapecinę dalį (žr. 3.4 a pav.) kaip gembę, apkrautą tolygiai išskirstyta apkrova, ir kitas būdas gali būti taikomas kvadratinėms ar artimos joms formos pado plokštėms (žr. 3.4 b pav.) – kolonos skerspjūvio gaubtinės ir plokštės plotai pakeičiami lygiaverčiais pagal plotą apskritimais.

a)	b)
3.4 pav. Pado plokštės skaičiavimo būdai: a) kaip gembę, apkrautą tolygiai išskirstyta apkrova; b) kolonos skerspjūvio gaubtinės ir plokštės plotus pakeičiant lygiaverčiais pagal plotą apskritimais

62. Plokštė sąlygiškai sudalijama pagal įstrižaines; toliau skaičiuoti imamas trapecinis atbrailos plotelis ir skaičiuojamas kaip b pločio gembė. Lenkiamasis momentas gembėje ties kolonos gabaritu su tam tikra atsarga yra apskaičiuojamas taip:

,                                                              (3.22)

čia: A_g – trapecinės (brūkšniuotosios) dalies plotas;  – atstumas nuo kolonos gabarito iki trapecinės dalies sunkio centro; l_g – iškyšos ilgis; B – pado kraštinės ilgis; h_k – kolonos skerspjūvio aukštis; b – gembės plotis ties kolona b = h_k arba b = b_k.; σ_c – įtempiai pamate po pado plokšte.

Pado plokštės storis apskaičiuojamas naudojant šią formulę:

,                                                             (3.23)

čia b – gembės plotis ties kolona b = h_k arba b = b_k.

63. Skaičiuojant antruoju būdu nagrinėjamos kolonos skerspjūvio gaubtinės ir plokštės plotai pakeičiami lygiaverčiais pagal plotą apskritimais (žr. 3.4 b pav.). Lenkiamieji momentai bet kuriame plokštės taške apskaičiuojami taip:

,                                                             (3.24)

,                                                             (3.25)

čia: N_Ed – kolonos gniuždomoji jėga; k_r ir k_τ – koeficientai, imami iš 3.1 lent., atsižvelgiant į kolonos skerspjūvio gaubtinės ir pado plokštės plotus atitinkančių apskritimų spindulių santykį .

3.1 lentelė

Apskritųjų plokščių po frezuotaisiais atraminiais kolonų paviršiais skaičiavimo koeficientai

s	0,3	0,4	0,5	0,6
kr	0,0815	0,0517	0,0331	0,0200
kτ	0,1020	0,0752	0,0541	0,0377

Apskaičiavus lenkiamuosius momentus, normaliniai įtempiai skaičiuojami taip:

, ,                                 (3.26)

o tangentiniai įtempiai skaičiuojami taip:

.                                                               (3.27)

Pado plokštė turi atitikti sąlygą:

.                                             (3.28)

Pado plokštę kaip gembę paprastai tikslinga skaičiuoti, jei , o jei , kaip apskritąją plokštę.

Virintinės siūlės, jungiančios kolonos liemenį ir pado plokštę frezuotaisiais atraminiais paviršiais, skaičiuojamos 20 % kolonos skaičiuotinei įrąžai.

Pado plokštės storis, projektuojant kolonų bazes su frezuotaisiais atraminiais paviršiais, įvertinus plokštės storio sumažėjimą dėl frezavimo, turi būti imamas 2–3 mm storesnis nei apskaičiuotasis.

Centriškai gniuždomų kolonų bazių su statlakščiais skaičiavimas

64. Kolonos bazės su statlakščiais pado plokštės plotis imamas kiek platesnis už kolonos liemens skerspjūvio plotį, iškyša būna 80–120 mm ilgio. Iškyšos ilgis patikslinamas skaičiuojant pado plokštės storį. Parinkus pado plokštės plotį, apskaičiuojamas reikalingas pado plokštės ilgis.

65. Pado plokštė yra lenkiama tolygiai paskirstyto reaktyvinio pamato slėgio:

,                                                        (3.29)

čia: σ_c – pamato betono gniuždomieji įtempiai, B ir L – atitinkamai pado plokštės plotis ir ilgis.

a)	b)
3.5 pav. Gniuždomosios kolonos bazės skaičiavimas: a) pado plokštės elementariųjų plotelių numeriai; b) elementariųjų plotelių galimos kraštinės sąlygos

66. Nustačius plokštės matmenis, apskaičiuojamas jos storis. Šiam tikslui plokštė suskirstoma į atskirus ruožus, kurių rėmimosi sąlygos yra skirtingos (žr. 3.5 b pav.): 1 – gembinė sija, 2 – dviem kraštais paremta plokštelė, 3 – trimis kraštais paremta plokštelė, 4 – keturiais kraštais paremta plokštelė.

Skaičiuojami kiekvieno ruožo lenkiamieji momentai, imant 1 cm pločio juostą, apkrautą tolygiai išskirstyta apkrova q.

Lenkiamasis momentas gembinėje sijoje (1 ruožas) skaičiuojamas taip:

,                                                              (3.30)

čia c – plokštės iškyša.

Lenkiamasis momentas plokštelėje, paremtoje dviem kraštais (2 ruožas), apskaičiuojamas taip:

.                                                      (3.31)

Lenkiamasis momentas plokštelėje, paremtoje trimis kraštais (3 ruožas), apskaičiuojamas taip:

,                                                          (3.32)

jei ruožo kraštinių santykis a₁/d₁ < 0,5, plokštelė skaičiuojama kaip gembė su iškyša a₁; α₃ koeficientas imamas iš 3.3 lent.

Lenkiamasis momentas plokštelėje, paremtoje keturiais kraštais (4 ruožas), skaičiuojamas a matmens kryptimi (žr. 3.5 pav.) taip:

,                                                          (3.33)

čia a – trumpesniosios ruožo kraštinės ilgis; α₁ koeficientas imamas iš 3.2 lent.

Keturiais kraštais paremtos plokštelės, kurių kraštinių santykis b/a > 2, skaičiuojamos pagal (3.31) formulę.

3.2 lentelė

Pado plokštelių, įtvirtintų keturiais kraštais, skaičiavimo koeficientai

b/a	1	1,1	1,2	1,3	1,4	1,5	1,6	1,7	1,8,	1,9	2,0	>2,0
α1	0,048	0,055	0,063	0,069	0,075	0,081	0,086	0,091	0,094	0,098	0,1	0,125

3.3 lentelė

Pado plokštelių, įtvirtintų trimis kraštais, skaičiavimo koeficientai

a1/d1	0,5	0,6	0,7	0,8	0,9	1,0	1,2	1,4	2,0	>2,0
α2	0,06	0,074	0,088	0,097	0,107	0,112	0,12	0,126	0,132	0,133

Pado plokštės storis apskaičiuojamas taip:

,                                                        (3.34)

čia M_max – didžiausiojo momento ruožuose reikšmė.

67. Tikslinga apskaičiuoti reikalingą plokštės storį visuose ruožuose. Jei storiai skiriasi nedaug, imama didžiausioji storio reikšmė. Jei storiai daug skiriasi, galima keisti pado plokštės matmenis L ir B taip, kad reikiamas plotas nesumažėtų arba ruožuose, kuriuose lenkiamieji momentai didžiausi, numatyti papildomas briaunas.

68. Pado plokštės reaktyvinis spaudimas perduodamas kolonos bazės elementams. Statlakščiai, briaunos skaičiuojami jiems tenkančio reaktyvinio spaudimo daliai. Gali būti priimamas tolygus spaudimo pasiskirstymo plotas (žr. 3.6 a pav.).

Kolonos bazės statlakščių ir briaunų skaičiuojamoji schema pateikta 3.6 pav.

a)
b)	c)
3.6 pav. Kolonos bazės statlakščių ir briaunų skaičiuojamosios schemos: a) statlakščių ir briaunų apkrovimo plotai; b) statlakščio skaičiuojamoji schema; c) briaunos skaičiuojamoji schema

VI SKIRSNIS. EKSCENTRIŠKAI GNIUŽDOMŲ KOLONŲ BAZĖS

69. Ekscentriškai gniuždomų kolonų bazės konstruojamos pailgintos lenkiamojo momento plokštumoje. Kolonos ir pamato jungtis yra standžioji, t. y. atlaiko didelius lenkiamuosius momentus, todėl šių kolonų bazės yra konstruojamos su statlakščiais. Statlakščiai yra tvirtinami lenkiamojo momento plokštumoje. Statmena rėmui kryptimi kolonos (3.7 pav.) paprastai laikomos įtvirtintos lanksčiai, nes atstumas tarp varžtų šia linkme yra santykinai nedidelis.

70. Skersinėms jėgoms perduoti tiesiogiai į pamatą gali būti naudojamos atramos, kurios tvirtinamos prie pado plokštės apačios ir įbetonuojamos į pamatą, kaip parodyta 3.3 pav. Ekscentriškai gniuždomų kolonų bazių konstrukciniai sprendiniai parodyti 3.7 pav.

71. Pado plokštės storis nustatomas skaičiuojant, tačiau pagal konstrukcinius reikalavimus jos storis priimamas ne mažesnis kaip 20 mm.

72. Skaičiuojant ekscentriškai gniuždomos ištisinės kolonos bazę, turi būti nustatyti šie parametrai:

- pado plokštės matmenys;

- statlakščių ir briaunų matmenys;

- inkarinių varžtų skersmenys;

- inkarinių plokščių matmenys;

- virintinių siūlių, prijungiančių statlakščius prie pado plokštės ir prie kolonos liemens, parametrai.

3.7 pav. Ekscentriškai gniuždomų kolonų bazių konstrukciniai sprendiniai

73. Pado plokštės plotis dažniausiai nustatomas pagal konstrukcinius reikalavimus, atsižvelgiant į kolonos atraminės dalies plotį :, čia: b_k – kolonos liemens plotis; t_st – statlakščio storis; c – pado plokštės iškyšos plotis (imamas ne didesnis kaip 80–100 mm).

74. Pado plokštės ilgis nustatomas pagal didžiausiuosius pamato betono įtempius:

.                                       (3.35)

Iš (3.35) formulės nustatoma:

.                 (3.36)

75. Skaičiuotinis betono glemžiamasis stipris f_cud apskaičiuojamas pagal (3.20) formulę, o pado plokštės storis apskaičiuojamas kaip ir centriškai gniuždomos kolonos nuo pamato reaktyvinio spaudimo pagal (3.30–3.34) formules.

76. Suskirstyti pado plokštę į plotelius reikia taip, kad didžiausiosios lenkiamųjų momentų reikšmės juose daug nesiskirtų. Skaičiuojant lenkiamuosius momentus ploteliuose, imama, kad įtempiai betone σ_c yra vienodai pasiskirstę visame skaičiuojamame plotelyje ir lygūs didžiausiems įtempiams tame plotelyje. 3.8 pav. parodytoje pado plokštėje gali būti išskirti trys ploteliai. Pirmasis plotelis – gembinė sija, antrasis – trimis kraštais atremta plokštelė, o trečiasis – keturiais kraštais atremta plokštelė.

Pado plokštė paprastai neturėtų būti storesnė kaip 40 mm.

Statlakščiai skaičiuojami kaip sija su dviem gembiniais galais, atremta į kolonos liemens lentynas ir veikiama pamato reaktyvinio spaudimo (3.6 b pav.).

77. Atsargos labui gali būti laikoma, kad kolonos sienutė neperduoda įrąžos pado plokštei, tuomet juostų perduodama įrąža statlakščiui bus atlaikoma dviem virintinėmis siūlėmis. Įrąža kolonos lentynoje apskaičiuojama taip: , čia h – atstumas tarp kolonos lentynų.

Statlakščio aukštis nustatomas atsižvelgiant į reikalingą virintinių siūlių ilgį statlakščiui prie kolonos prijungti:

, .                    (3.37)

Statlakštį prijungiančiosios virintinės siūlės turi atitikti Reglamento 143 ir 144 p. reikalavimus.

Reikiamas statlakščio aukštis – mm.

78. Ištisiniai ir atskirieji statlakščiai ir briaunos paprastai skaičiuojami kaip gembės (3.6 pav.)

79. Tolygiai išskirstyta apkrova (reaktyvinis pamato spaudimas), veikianti statlakštį, atsargos labui gali būti apskaičiuojama nuo pusės pado plokštės pločio B/2:

, , .         (3.38)

Statlakščio gembinės dalies lenkiamasis momentas ir skersinė jėga gniuždomoje pusėje – 1 pjūvyje (3.8 d pav.) apskaičiuojami pagal šias išraiškas:

,                                       (3.39)

; .                      (3.40)

skaičiavimuose imama didesnioji iš skersinių jėgų V_st,1 ir V_st,2 reikšmių.

80. Kitoje statlakščio gembinėje dalyje (tempiamųjų inkarinių varžtų pusėje) – 2 pjūvyje, lenkiamasis momentas ir skersinė jėga sukeliami didžiausiosios inkarinių varžtų tempiamosios jėgos N_v, max nuo nepalankiausio apkrovų derinio. Skersinė jėga ir lenkiamasis momentas, veikiantys statlakštyje ties kolona, yra lygūs:

, .                                        (3.41)

Normaliniai ir tangentiniai įtempiai statlakščio 1 ir 2 pjūviuose apskaičiuojami taip:

;

,

čia: .

Statlakštis abiejuose pjūviuose tikrinamas pagal šią sąlygą:

.                                                             (3.42)

a)		d)
b)
c)
3.8 pav. Ištisinės kolonos standžiai prijungtos prie pamato, bazė: a) konstrukcija; b) įtempių diagramos pado plokštei skaičiuoti; c) įtempių diagrama inkariniams varžtams skaičiuoti

81. Kai kuriais atvejais reikia patikrinti statlakščio lenkiamąjį tamprųjį stiprumo atsparį viduriniame tarpatramyje (tarp kolonos juostų) nuo reaktyvinio pamato spaudimo, veikiančio ilgyje s. Paprastai tikrinti statlakštį šiame ruože reikia, jei atstumas tarp juostų yra didelis ir lenkiamasis momentas statlakščio tarpatramyje yra didesnis nei gembinėse dalyse.

82. Inkarinių varžtų ir plokštelių inkariniams varžtams skaičiavimas. Inkariniai varžtai skaičiuojami įrąžų, kolonos atraminiame pjūvyje deriniui, kuriame yra didžiausiasis lenkiamasis momentas ir mažiausioji ašinė jėga. Šiam įrąžų deriniui apskaičiuojami didžiausieji ir mažiausieji įtempiai pamate:

,                                           (3.43)

čia .

Suminė ašinė jėga, veikianti tempiamosios bazės pusės varžtuose, apskaičiuojama taip:

,                                                   (3.44)

čia:  – atstumas nuo kolonos ašies iki pamato gniuždomosios zonos sunkio centro;

 – atstumas nuo pamato gniuždomosios zonos sunkio centro iki inkarinių varžtų, esančių tempiamoje pusėje ašies.

 – gniuždomosios zonos ilgis.

Reikiamas inkarinio varžto plotas apskaičiuojamas pagal šią išraišką:

,                                                   (3.45)

čia: n – inkarinių varžtų vienoje bazės pusėje skaičius; f_ba,d – skaičiuotinis pamatų inkarinių varžtų tempiamasis plieno stipris, apskaičiuojamas pagal Reglamento 6.1 formulę.

83. Inkarinių varžtų plokštelės yra lenkiamos inkarinių varžtų jėgų ir yra skaičiuojama kaip dviatramė (atremta ant statlakščių) sija, apkrauta dviem koncentruotomis jėgomis (3.8 pav). Lenkiamasis momentas plokštelės viduriniame tarpatramyje apskaičiuojamas taip: , čia b_v – atstumas tarp gretimų inkarinių varžtų. Plokštelės plotis nustatomas atsižvelgiant į mažiausius atstumus nuo varžto iki elemento krašto statmena įrąžai kryptimi pagal Reglamento 7.31 lent. Inkarinių varžtų plokštelės storis apskaičiuojamas įvertinant grynąjį skerspjūvio plotą:

.                                         (3.46)

84. Virintinėms siūlėms prijungiančios bazės elementus prie pado plokštės yra tikrinama sąlyga:

,                                  (3.47)

čia:  – virintinių siūlių metalo kerpamasis plotas;  – virintinių siūlių metalo kerpamojo ploto inercijos momentas;  – virintinių siūlių metalo kerpamojo ploto atsparumo momentas.

Virintinės siūlės, prijungiančios bazės elementus prie pado plokštės, paprastai yra imamos vienodo statinio aukščio.

85. Bazė turi būti skaičiuojama keliems pavojingiausiems įrąžų kolonos atraminiame pjūvyje deriniams.

IV SKYRIUS. SANTVARŲ MAZGŲ KONSTRAVIMAS IR SKAIČIAVIMAS

VII SKIRSNIS. SANTVARŲ IŠ STAČIAKAMPIŲ VAMZDŽIŲ MAZGAI

86. Santvarų iš stačiakampių ir apvaliųjų tuščiavidurių profiliuočių mazgus rekomenduojama konstruoti elementus jungiant tiesiogiai, be mazginių lakštų.

87. Santvarų iš stačiakampių tuščiavidurių profiliuočių mazgų be mazginių lakštų, jungiančių juostą ir prie jos tvirtinamus tinklelio elementus, turi būti tikrinama:

- juostos sienutės, besiliečiančios su tinklelio elementu, atsparis praspaudimui (išplėšimui) (žr. 4.1 a pav.);

- juostos šoninės sienutės (lygiagrečios mazgo plokštumai) atsparis gniuždomojo elemento prijungimo vietoje (žr. 4.1 b pav.);

- tinklelio elemento atsparis jungimo prie juostos srityje (žr. 4.2 a pav.);

- virintinių siūlių, jungiančių tinklelio elementą prie juostos, atsparis (žr. 4.2 b pav.).

a)	b)
4.1 pav. Santvaros juostos suirimo pobūdis: a) praspaudžiant (išplėšiant); b) profiliuočio sienutei išklumpant

a)	b)
4.2 pav. Santvaros mazgo suirimo pobūdis: a) nutrūkus tinklelio elementui; b) suirus virintinėms siūlėms

4.3 pav. K pavidalo santvaros mazgas ir jo žymenys

4.4 pav. Spyrinis santvaros mazgas ir jo žymenys

88. Santvarų iš tuščiavidurių stačiakampių profiliuočių pagrindiniai mazgų tipai, jų matmenų ir įrąžų žymenys pateikti 4.3–4.7 pav.

89. Prijungiant du tinklelio elementus prie juostos iš vienos pusės (žr. 4.3 ir 4.4 pav.) ir vieną elementą atraminiame mazge (žr. 4.5 pav.), kai b₁₍₂₎/b₀ £ 0,9 ir g/c₁₍₂₎ £ 0,25, juostos praspaudimo (išplėšimo) atsparis pagal (4.1) formulę tikrinamas kiekvieno prijungiamo elemento vietoje.

,                        (4.1)

čia: N₁₍₂₎ – ašinė jėga prijungiamajame elemente; M₁₍₂₎ – lenkiamasis momentas prijungiamajame elemente mazgo plokštumoje, sutampančiame su juostos lentyna pjūvyje (momento dėl mazgų standumo galima nevertinti); γ_c – darbo sąlygų koeficientas pagal Reglamento 7.1 lentelę; γ₁ – įrąžos ženklo prijungiamajame elemente įtakos koeficientas imamas lygus 1,2 tempiamajam elementui ir 1,0 - kitais atvejais; γ₀ – juostoje veikiančios ašinės jėgos įtakos koeficientas, nustatomas pagal (4.2) formulę, jei juosta gniuždoma ir . Kitais atvejais g₀ = 1,0;

                                                              (4.2)

N_0j – juostos ašinė jėga, veikianti tempiamojo tinklelio elemento pusėje; А₀ – santvaros juostos skerspjūvio plotas; f_y,d – juostos plieno skaičiuotinis stipris pagal takumo ribą; t₀ – santvaros juostos sienutės storis; c₁₍₂₎ – prijungiamojo elemento ir juostos susikirtimo linijos ilgis juostos ašies kryptimi, lygus ; g – pusė atstumo tarp gretimų tinklelio elementų sienučių arba tarp spyrio ir atraminės briaunos; a = (b₀ – b₁₍₂₎)/2; q₁₍₂₎ – tinklelio elemento prijungimo prie juostos kampas.

90. X ir T pavidalo mazguose (žr. 4.6 ir 4.7 pav.), taip pat mazguose, aptartuose 89 punkte, kai c/b₁₍₂₎ > 0,25, juostos atsparis praspaudimui skaičiuojamas pagal formulę:

.                              (4.3)

91. Juostos sienutės atsparis mazgo plokštumoje, gniuždomojo tinklelio elemento prijungimo vietoje, kai , tikrinamas pagal formulę:

,                                                    (4.4)

čia: γ_t – koeficientas, įvertinantis juostos plonasieniškumą, kai , imamas lygus 0,8, kitais atvejais 1,0; k – koeficientas, atsižvelgiant į juostos plonasieniškumą ir skaičiuotinį plieno stiprį pagal takumo ribą f_y,d, imamas pagal pateiktas tris sritis apibrėžiančias formules:

kai , k =1;                                                           (4.5)

kai ,

;                                                                               (4.6)

kai , .                                 (4.7)

Formule (4.4) įvertinamas galimas mazgo laikomosios galios netekimas dėl juostos šoninės sienutės pastovumo netekimo, esant gana dideliems b₁₍₂₎/b₀ santykiams (kai praspaudimas apsunkintas). Koeficientas k įvertina galimą juostos sienutės ruožo, kaip gniuždomos plokštelės, laikomosios galios sumažėjimą tamprioje arba tampriai plastinėje zonoje (k = s_cr/f_y,d, čia s_cr – kritiniai įtempiai). Plienui, kurio f_y,d £ 400 MPa ir kai santykis h₀/t₀ £ 40, k = 1,0.

4.5 pav. Atraminis santvaros mazgas ir jo žymenys

4.6 pav. X pavidalo santvaros mazgas ir jo žymenys

4.7 pav. T pavidalo santvaros mazgas ir jo žymenys

92. Tinklelio elemento atsparis jo prijungimo prie juostos srityje turi būti tikrinamas:

- mazguose, nurodytuose 89 punkte, kai kampas tarp tinklelio ir juostos a = 40 – 50° pagal formulę:

,                                               (4.8)

čia: k – nustatomas pagal 91 punkto reikalavimus, pakeičiant juostos charakteristikas tinklelio elemento charakteristikomis (b₀ – į didesnįjį iš b₁₍₂₎ ir h₁₍₂₎, t₀ į t₁₍₂₎; f_y,d į f_yd,1(2)); f_yd1(2)t – atitinkamo tinklelio elemento skaičiuotinis plieno stipris pagal takumo ribą; A₁₍₂₎ – atitinkamo tinklelio elemento skerspjūvio plotas; t₁₍₂₎ – atitinkamo tinklelio elemento sienutės storis, stačiakampio skerspjūvio tinklelio elementams dešinę formulės pusę reikia padauginti iš daugiklio ;

- mazguose, nurodytuose 90 punkte, pagal formulę:

.           (4.9)

Išraiška (4.9) formulės apskrituose skliausteliuose neturi būti mažesnė nei 0. Skaičiuojant stačiakampio skerspjūvio tinklelio elementus, dešinė (4.9) formulės pusė turi būti dauginama iš daugiklio .

93. Virintinių siūlių, jungiančių tinklelio elementus prie juostų, atsparis turi būti tikrinamas:

- mazguose, nurodytuose 89 punkte, kai kampas tarp tinklelio ir juostos a = 40 – 50° pagal formulę:

,                            (4.10)

čia β_wf, k_f, f_vw,f,d imami pagal Reglamento XVII skirsnį;

- mazguose, nurodytuose 90 punkte, pagal formulę:

;       (4.11)

- jei virintinės siūlės buvo virinamos paliekant tarpą, lygų 0,5–0,7 tvirtinamo elemento storio, ir siūlė visiškai įvirinta, tuomet šias siūles reikia skaičiuoti kaip sudurtines.

VIII SKIRSNIS. SANTVARŲ IŠ APSKRITŲ VAMZDŽIŲ MAZGAI

94. Skaičiuojant apskritųjų tuščiavidurių plieno profiliuočių sandūrines jungtis, suvirintas be vidinio padėklinio žiedo, virintinės siūlės stiprį reikia dauginti iš jungties darbo sąlygų koeficiento . Pridurtinėse (tėjinėse) jungtyse, skaičiuojamose kaip sandūrinės, nepravirinant siūlės šaknies .

95. Tuščiavidurių plieno profiliuočių tempiamųjų ar gniuždomųjų virintinių sandūrinių jungčių atsparis turi būti tikrinamas pagal šią formulę:

,                                                          (4.12)

čia: – profiliuočio su plonesne sienute vidutinis skersmuo, lygus išorinio ir vidinio skersmens vidurkiui; t – plonesnioji jungiamųjų profiliuočių sienelė. Sandūrinės siūlės atspario tikrinti nereikia, jei virinant naudojami žiediniai padėklai, jei naudojamos Reglamento III skirsnyje nurodytos suvirinimo medžiagos ir fiziškai kontroliuojama tempiamųjų siūlių kokybė;– sandūrinės jungties skaičiuotinis stipris (žr. Reglamento 6.11 lentelę).

96. Apvaliųjų tuščiavidurių profiliuočių, pridurtinai jungiamų su kitais cilindrinio ar plokščiojo paviršiaus elementais, ašinės jėgos  veikiamos jungtys turi būti tikrinamos pagal tokias formules:

,                                                      (4.13)

,                                                                          (4.14)

,                                                                          (4.15)

čia  ir – priekinės ir galinės (siūlės dalys atitinkamai iš bukojo ir iš smailiojo kampo tarp tinklelio elemento ir juostos ašių pusės) virintinės siūlės dalių atspariai.

97. Priekinės ir galinės siūlės dalių atspariai nustatomi taip:

,                                  (4.16)

,                                (4.17)

čia:

	– sandūrinės jungties skaičiuotinis stipris (žr. Reglamento 6.11 lentelę);
	– kertinės jungties skaičiuotinis stipris, imama;
ir	– kertinės siūlės skaičiuotiniai stipriai (žr. Reglamento 6.11 lentelę);
	– prijungiamojo profiliuočio sienutės storis;
	– kertinės siūlės statinis;
ir	– skaičiuojamų kaip sandūrinių visas siūlių ilgis galinėje ir priekinėje siūlės dalyje;
ir	– skaičiuojamų kaip kertinių visas siūlių ilgis galinėje ir priekinėje siūlės dalyje;
	– virintinės siūlės darbo sąlygų koeficientas nustatomas pagal šio priedo 94 punktą.

98. Sandūrinės siūlės atkarpų ilgiai nustatomi taip:

,                                                                      (4.18)

.                                                                       (4.19)

Siūlių ilgius  ir  galima nustatyti pagal 4.8 pav. pateiktas kreives, o santykinius kertinių siūlių ilgius  ir  – pagal 4.9 pav. pateiktas kreives.

99. Skaičiuojant plokščiųjų arba erdvinių santvarų jungtis tarp santvaros juostos ir n tinklelio elementų, būtina tikrinti juostos praspaudimą kiekvienam j-ajam tinklelio elementui () visuose skaičiuotiniuose įrąžų deriniuose. Kai juostos skersmens ir sienelės santykis  yra didesnis nei 20 ir mažesnis nei 60, juostos praspaudimas tikrinamas pagal šias formules:

, kai ,                  (4.20)

.                                                       (4.21)

Formulių (4.20) ir (4.21) žymenys:

i	– prijungiamojo tinklelio elemento eilės numeris;
j	– nagrinėjamo prijungiamojo tinklelio elemento eilės numeris;
ir	– tinklelio elementuose veikianti ašinė jėga su savo ženklu (teigiamasis – tempimas ir neigiamasis – gniuždymas)
	– koeficientas, kai , nustatomas pagal formulę: , kai ;
	– įrąžos nagrinėjamame prijungiamajame elemente ženklo koeficientas, esant tempimui, imamas 0,8, o gniuždomajam strypui lygus 1;
	– apvaliųjų profiliuočių sąlyčio ruožo ilgis lygus ;
	– necilindrinės formos nagrinėjamo elemento sąlyčio ruožo ilgio įtakos koeficientas nustatomas pagal formulę: , prijungiant apvalųjį profiluotį, ;
ir	– prijungiamojo elemento plotis apvaliesiems profiliuočiams  arba ;
ir	– nagrinėjamo tinklelio elemento ašies ir juostos sudaromosios susikirtimo vietos pjūvyje veikiantys lenkiamieji momentai, sukelti išorinių poveikių atitinkamai santvaros ir statmenoje santvarai plokštumoje; į momentus, sukeltus mazgų standumo, galima neatsižvelgti;
	– santvaros juostos atsparis: , čia  – juostos plieno skaičiuotinis stipris, – santykinis juostos sienelės storis – ,  – darbo sąlygų koeficientas imamas lygus 0,9, kai  , ir 1 – kitais atvejais;
	– gniuždomosios įrąžos juostoje įtakos koeficientas , esant tempimui ,  – didžiausia santvaros juostos įrąža tinklelio elemento prijungimo ruože,  – santvaros juostos skerspjūvio plotas;
	– koeficientas, įvertinantis jungties sustiprinimą skersinėmis sąstandomis, esant sąstandoms juostoje jungties vietoje, jis imamas lygus 1,25, be sąstandų – 1;
	– kitų tinklelio elementų (i-tųjų) išdėstymo jungtyje atžvilgiu nagrinėjamo tinklelio elemento (j-ojo) įtakos koeficientas nustatomas pagal 4.1 lentelę, kai , ;
	– , čia ;
	– juostos apėmimo prijungiamuoju elementu plotis ties virintinės siūlės kraštais, kai , galima imti , o jeigu  tai , , čia – prijungiamojo elemento plotis (apvaliojo profiliuočio skersmuo -),  kai  ir  kai .

Rekomenduojama, kad santvarų tinklelio strypus tiesiogiai jungiant prie juostų (be mazginių lakštų), santykiniai elementų sienelių storiai neviršytų 4.2 lentelėje pateiktų reikšmių.

100. Tinklelio elementų iš tuščiavidurių plieninių apvaliųjų profiliuočių atsparis turi atitikti sąlygą:

,                                                                       (4.22)

čia:

	– tinklelio elemento ašinė jėga;
	– koeficientas K-formos jungtims imamas 0,008, kai, skaičiuojant jungtį, koeficientas  pagal 4.1 lentelę yra mažesnis nei 0,85 ir 0,015 – kitais atvejais;
	– elemento skerspjūvio plotas;
	– įrąžos nagrinėjamame elemente ženklo koeficientas, esant tempimui, imamas lygus 0,8, o gniuždomajam strypui lygus 1;
	– darbo sąlygų koeficientas imamas 0,85 elementui, susikertančiam mazge su kitais dviem elementais, kuriuose veikia skirtingo ženklo įrąžos, 1 – kitais atvejais;
	– santykinis juostos sienelės storis – ;
	– skaičiuotinis tinklelio elemento plieno stipris.

4.2 lentelė

Rekomenduojamieji santykiniai elementų sienelių storiai

, N/mm^2	Santykinis sienelės storis
	Juostų	tinklelio
		gniuždomojo	tempiamojo
	30	90	90
	35	80	90
	40	70	90

Tinklelio elementų sienelių storiai turi būti ne didesni nei juostos.

4.8 pav. Kreivės dviejų apvaliųjų vamzdinių profiliuočių jungties priekinės  ir galinės  siūlių ilgiui nustatyti pagal tinklelio strypo posvyrio kampą ir jo vidinį skersmenį  bei juostos skersmenį

a)	b)
4.9 pav. Kreivės dviejų apvaliųjų vamzdinių profiliuočių jungties santykinių kertinių siūlių ilgiams  ir nustatyti: a) kai tinklelio profiliuočio prigulantis kraštas nenusklembtas; b) kai tinklelio profiliuočio prigulantis kraštas nusklembtas

4.1 lentelė

Jungties tipo koeficientas

Gretutinio prijungiamojo elemento ašies padėtis nagrinėjamojo elemento ašies atžvilgiu	Jungties tipas	gij	eij
Toje pačioje plokštumoje iš tos pačios juostos pusės ()	K	_
Toje pačioje plokštumoje, bet iš priešingos juostos pusės ()	X
			0
Statmenoje plokštumoje ()	L
		/2	0
Kai  arba , tarpinės  reikšmės nustatomos interpoliuojant. Koeficiento  imamos pagal atitinkamą atstumą  tarp nagrinėjamo ir gretutinio prijungiamų prie juostos elementų: ; ; .  – kampas tarp nagrinėjamo ir gretutinio prijungiamųjų elementų ir juostos ašies plokštumų radianais;  – mažiausiasis atstumas tarp nagrinėjamo ir gretutinio prijungiamų prie juostos elementų virintinių siūlių išilgai juostos ašies: ;  – mažiausiasis atstumas tarp nagrinėjamo ir gretutinio prijungiamų prie juostos elementų virintinių siūlių šonų išilgai juostos ašies: ;  – prijungiamojo elemento pločio santykis su juostos skersmeniu, apvaliojo profiliuočio – . Jungties matmenų žymenis žiūrėti 4.10 pav.

4.10 pav. Erdvinės konstrukcijos mazgas iš tuščiavidurių apvaliųjų profiliuočių

101. Jeigu juostos sienelė yra sustiprinta antdėklu tinklelio elemento prijungimo vietoje, tai, skaičiuojant juostos praspaudimą, (4.20) formulėje atspariui  skaičiuoti turi būti naudojamas antdėklo plieno stipris ir redukuotas juostos sienutės storis, lygus antdėklo storiui , bet ne daugiau kaip  skaičiuojant tempiamojo tinklelio elemento prijungtį, o skaičiuojant gniuždomojo tinklelio elemento prijungtį – , čia – didesnė, o  – mažesnė reikšmės iš dydžių  ir  reikšmių.

V SKyrius. SIJŲ JUNGČIŲ KONSTRAVIMAS IR SKAIČIAVIMAS

IX SKirsnis. GAMYKLINĖS JUNGTYS

102. Sijų gamyklinės jungtys yra įrengiamos tais atvejais, kai dėl tiekiamo lakštinio plieno ar profiliuočių geometrinių parametrų nėra įmanoma pagaminti reikiamo ilgio sijos ar jos dalies. Gamyklinės jungties vieta gali būti parenkama atsižvelgiant ir į tam tikrus konstrukcinius reikalavimus.

103. Sijų iš valcuotųjų profiliuočių gamyklinės jungtys yra suvirintinės. Šios dažniausiai naudojamos jungtys parodytos 5.1 pav. Technologiniu požiūriu paprasčiausia įrengti suvirintines sandūrines jungtis (žr. 5.1 a pav.). Siekiant sumažinti liekamuosius įtempius, visų pirma suvirinama valcuotino profiliuočio sienelė, paskui – juostos. Tokios siūlės atsparis (laikomoji galia) yra ne mažesnis nei paties profiliuočio, jei siūlė yra visiškai įvirinta ir gamykloje atliekama suvirintinės jungties fizinė kokybės kontrolė.

a)	b)
5.1 pav. Valcuotųjų profiliuočių gamyklinės suvirintinės jungtys: a) sandūrinės be antdėklų; b) sandūrinės su antdėklais

104. Jei fiziškai nekontroliuojama tempiamųjų siūlių kokybė ir ypač tais atvejais, kai suvirinama rankiniu būdu, gamyklinės virintinės siūlės metalo skaičiuotinis stipris yra 15 % mažesnis už profiliuočio plieno skaičiuotinį stiprį (žr. Reglamento 38 p. ir 6.11 lent.). Tada suvirintosios sandūrinės jungties lenkiamasis atsparis bus lygus:

,                                           (5.1)

čia  – skaičiuotinis sijos skerspjūvio lenkiamasis tamprusis atsparis (žr. Reglamento 67 p.).

105. Šiuo atveju, kai suvirintoji sandūrinė jungtis yra įrengiama didžiausio skaičiuotinio lenkiamojo momento veikimo vietoje, būtina sandūrinę jungtį sutiprinti antdėklais, privirintais prie juostų kertinėmis siūlėmis (žr. 5.1 b pav.). Antdėkle veikianti įrąža nustatoma taip:

,                                                 (5.2)

čia: – skaičiuotinis didžiausias jungtyje veikiantis lenkiamasis momentas;  – atstumas tarp antdėklų sunkio centrų (žr. 5.1 b pav.).

Reikamas antdėklų skerspjūvio plotas apskaičiuojamas pagal šią sąlygą:

.                                                                     (5.3)

Konstruojamo antdėklo plotis  imamas apie 15–20 mm siauresnis arba platesnis už sijos juostos plotį, kad būtų vietos kertinėms virintinėms siūlėms įrengti. Tada antdėklo storis nustatomas taip: . Siekiant jungtyje sumažinti liekamuosius virintinius įtempius, kampinės antdėklus pritvirtinančios siūlės nevirinamos iki sandūros arčiau kaip 25 mm (žr. 5.1 b pav.). Antdėklo ilgis bus lygus:

,                                                                       (5.4)

čia  – antdėklą pritvirtinančios vienos kampinės siūlės ilgis (žr. 5.1 b pav.).

106. Sudėtinio skerspjūvio sijose gamyklinės jungtys gali būti įrengiamos be antdėklų, suvirinant sienelės ir juostos lakštus sudurtinėmis siūlėmis (žr. 5.2 b pav.). Šiuo atveju jei įtempiai viršija skaičiuotinį sudurtinės siūlės metalo stiprį pagal takumo ribą (žr. 104 p.), tai tempiamosios juostos dalys suvirinamos įstrižąja sudurtine siūle. Įstrižosios sudurtinės siūlės kampas turi būti  (žr. 5.2 b pav.). Technologiškai paprasčiau įrengti tempiamojoje juostoje tiesią (statmeną elemento ašiai) sudurtinę siūlę, perkeliant juostų sandūros vietą į mažesnių įtempių zoną, kurioje yra tenkinama sąlyga:

,                                                    (5.5)

čia:  – sijos juostoje veikianti įrąža;  – sijos juostos sandūrinės virintinės jungties atsparis. Sijos gniuždomoje juostoje ir sienelėje yra įprasta įrengti tiesią (statmeną elemento ašiai) sudurtinę siūlę.

X SKirsnis. MONTUOJAMOSIOS JUNGTYS

107. Valcuotųjų profiliuočių ir sudėtinio skerspjūvio sijų montuojamosios jungtys gali būti suvirintinės ir varžtinės. Rekomenduojama naudoti varžtines jungtis, leidžiančias sumažinti statybvietėje darbo imlumą ir užtikrinti geresnę montavimo darbų kokybę. Pagrindinis suvirintinių montuojamųjų jungčių, palyginti su varžtinėmis, privalumas – mažesnės plieno sąnaudos. Įrengiant varžtines sijų jungtis išauga darbo imlumas, o sijų skerspjūviai yra susilpninami skylėmis.

108. Sijų iš valcuotųjų profiliuočių montuojamosioms suvirintinėms jungtims įrengti dažniausiai naudojami antdėklai (žr. 5.3 pav.). Laikoma, kad tokiose jungtyse lenkiamąjį momentą  atlaiko tik juostų antdėklai, o skersinę jėgą  – sienelės antdėklai. Juostos antdėkle veikianti įrąža apskaičiuojama pagal formulę:

.                                                                          (5.6)

5.3 pav. Valcuotųjų profiliuočių montuojamoji suvirintinė jungtis

Reikiamas juostų antdėklo skerspjūvio plotas nustatomas pagal (5.3) formulę, o jo ilgis – remiantis šia išraiška:

,                                                                            (5.7)

čia  – antdėklą pritvirtinančios vienos kampinės siūlės ilgis (žr. 5.3 pav.).

109. Juostos antdėklo plotis  imamas apie 20 mm platesnis už sijos juostos plotį (žr. 5.3 pav.). Sienelės antdėklų parametrai gali būti parenkami pagal konstrukcinius reikalavimus. Sienelės antdėklų ilgis priimamas atsižvelgiant į jos aukštį () (žr. 5.3 pav.). Bendras abiejų sienelės antdėklų storis neturi būti mažesnis už sijos sienelės storį (), o jų plotis  imamas 100–200 mm. Turi būti patikrinamas sienelės antdėklų stiprumas pagal tokią išraišką:

,                                                                            (5.8)

čia – vieno sienelės antdėklo skerspjūvio plotas.

110. Sienelės antdėklus pritvirtinančiose siūlėse veikia skersinė jėga  ir lenkiamasis momentas . Suvirintinių kertinių siūlių stiprumas tikrinamas pagal tokią išraišką:

,                                      (5.9)

čia:  – sienelės antdėklus pritvirtinančių kertinių siūlių atsparumo momentas (per siūlės metalą);  – sienelės antdėklus pritvirtinančių kertinių siūlių skerspjūvio plotas (per siūlės metalą); – skaičiuotinis kertinės siūlės kerpamasis stipris (per siūlės metalą); .

111. Sudėtinio skerspjūvio sijose montuojamosios virintinės jungtys įrengiamos kaip ir gamyklinės be antdėklų, suvirinant sienelės ir juostos lakštus sudurtinėmis siūlėmis (žr. 5.4 pav.). Šias jungtis derėtų išdėstyti ne didžiausio momento veikimo vietoje. Atsižvelgiant į tai, kad daugeliu atvejų atlikti fizinę tempiamųjų siūlių kokybės kontrolę yra sudėtinga, tempiamojoje juostoje yra įrengiama įstrižoji sudurtinė siūlė (žr. 5.4 pav.). Siekiant sumažinti liekamuosius virintinius įtempius montuojamojoje sandūroje, virinama tokia seka, kokia nurodyta skaičiais 5.4 pav., t. y. visų pirma suvirinama sijos sienelė „1“, paskui suvirinamos gniuždomoji ir tempiamoji juostos „2“ ir paskiausiai – kertinės juostinės siūlės „3“. Pastarosioms įrengti gamykloje ties sandūra paliekamos ne mažesnio kaip 500 mm ilgio juostinėmis siūlėmis nesuvirintos atkarpos (žr. 5.4 pav.).

5.4 pav. Sudėtinio skerspjūvio sijų montuojamoji virintinė jungtis

112. Taikant sudėtinio skerspjūvio sijose montuojamąsias varžtines jungtis, įprasta naudoti įtempiamuosius varžtus. Šios jungtys konstruojamos su antdėklais, išdėstytais ant sienelių ir juostų (žr. 5.5 pav.). Juostų išorinių antdėklų plotis imamas lygus sijos juostų pločiui . Konstruojamų antdėklų bendrieji skerspjūvio plotai turėtų būti ne mažesni už sustiprinamo sijos elemento skerspjūvio plotą. Juostų vidinio antdėklo plotis parenkamas taip, kad būtų paliktas pakankamas tarpas tarp jo vidinio krašto ir juostinės virintinės siūlės (žr. 5.5 pav.).

113. Veikiant statinėms apkrovoms, į skylėmis susilpnintą skerspjūvį yra atsižvelgiama tada, kai galioja sąlyga . Šiuo atveju naudojamas sąlyginis skerspjūvio plotas . Jei , imamas bruto skerspjūvio plotas. Veikiant dinaminėms apkrovoms visais atvejais atsižvelgiama į susilpnintą skerspjūvį.

114. Šioms montuojamosioms varžtinėms jungtims yra naudojami 8.8 ar 10.9 kokybės klasės varžtai. Varžtus juostose derėtų išdėstyti mažiausiais leistinaisiais atstumais (žr. Reglamento 7.31 lent.). Sienelėje varžtai išdėstomi atsižvelgiant į skaičiavimus ir konstrukcinius reikalavimus (žr. 5.5 pav.).

115.Veikiančios montuojamąją jungtį įrąžos skaidomos pagal elementus, atsižvelgiant į jų standumą. Juostoms tenkantis lenkiamasis momentas apskaičiuojamas taip:

,                                                                    (5.10)

čia:  – sijos skerspjūvyje veikiantis lenkiamasis momentas;  – sijos juostų skerspjūvio inercijos momentas;  – sijos skerspjūvio inercijos momentas.

Tad juostoms ir jų antdėklams tenkanti įrąža bus lygi:

,                                                                         (5.11)

čia  – atstumas tarp juostų sunkio centrų.

5.5 pav. Sudėtinio skerspjūvio sijų montuojamoji virintinė jungtis; 1 – sienelės antdėklas;

2 – išorinis juostos antdėklas; 3 – vidinis juostos antdėklas

116. Reikiamas antdėklų prijungimo prie juostų varžtų iš vienos sandūros pusės skaičius nustatomas taip:

,                                                                     (5.12)

čia:  – skaičiuotinis jungties vieno varžto ir vienos trinties plokštumos atsparis (žr. reglamento 180 p.); – varžtinės jungties trinties paviršių skaičius.

117. Sijos sienelei tenkantis lenkiamasis momentas apskaičiuojamas taip:

,                                                                    (5.13)

čia  – sijos sienelės skerspjūvio inercijos momentas.

Momentą  atlaiko sienelės sandūros vienoje pusėje išdėstytų varžtų poros (žr. 5.4 pav.). Didžiausia kraštiniams varžtams tenkanti įrąža nuo lenkiamojo momento skaičiuojama pagal šią formulę:

,                                                                (5.14)

čia:  – atstumas tarp varžtų kraštinių horizontaliųjų eilių (žr. 5.4 pav.);  – varžtų vertikaliųjų eilių, esančių vienoje sienelės jungties pusėje, skaičius;  – atstumų tarp varžtų horizontaliųjų eilių porų kvadratų suma (žr. 5.4 pav.).

118. Tariama, kad sujungimo skersinė jėga yra perduodama sijos sienelei, o kartu ir jos antdėklams . Skaičiuojant tokią jungtį, teigiama, kad skersinė jėga  yra tolygiai paskirstoma tarp vienoje jungties pusėje esančių varžtų. Tada vienam varžtui tenkanti šlyties jėga bus lygi:

,                                                                              (5.15)

čia  – vienoje sienelės jungties pusėje esančių varžtų skaičius.

119. Didžiausia vienoje iš vertikaliųjų sienelės eilių kraštiniams varžtams tenkanti įrąža, sukelta bendrojo  ir  poveikio, skaičiuojama taip:

.                                                   (5.16)

Labiausiai apkrauto įtempiamojo varžto stiprumo sąlyga tikrinama pagal tokią formulę:

.                                                                     (5.17)

Reikiamas sienelės varžtų skaičius nustatomas laipsninio priartėjimo būdu pagal Reglamento 7 priedo 89 punkto nuostatas.

120. Skaičiuojant sijų montuojamąsias varžtines jungtis su įtempiamaisiais varžtais, būtina patikrinti antdėklų stiprumą, atsižvelgiant į skylėmis susilpnintą grynąjį jų skerspjūvį. Tokių elementų stiprumas tikrinamas pagal Reglamento 7 priedo 102 punkto nuorodą.

121. Įtempiamųjų varžtų išankstinio įtempimo jėga skaičiuojama taip:

,                                                                  (5.18)

čia  – įtempiamojo varžto grynasis (neto) skerspjūvio plotas, nustatomas atsižvelgiant į jo skersmenį iš Reglamento 7.32 lentelės.

5.2 pav. Sudėtinio skerspjūvio sijų gamyklinė suvirintinė jungtis

XI SKirsnis. ATRAMINIAI MAZGAI

122. Valcuotojo ir sudėtinio skerspjūvio sijos, kaip įprasta, yra atremiamos ant plieninių kolonų arba ant mūrinių bei gelžbetoninių konstrukcijų (žr. 5.6 pav.). Parodyti atraminiai mazgai taikomi nedidelio ir vidutinio tarpatramio sijoms. Tokia dažniausiai praktikoje pasitaikanti jungtis laikoma lanksčiąja, nes ji perduoda atraminei konstrukcijai tik vertikaliąją reakciją. Kai plieninės sijos atremiamos ant mūrinių ar gelžbetoninių konstrukcijų, turi būti naudojamos specialiosios plieninės atraminės detalės, tolygiai paskirstančios atraminę reakciją ant šių mažesnio stiprio konstrukcijų (žr. 5.6 a pav.). Tokių plieninių detalių plotas parenkamas taip, kad įtempiai po ja  neviršytų minėtų konstrukcijų skaičiuotinio stiprio. Betono, veikiamo vietinės glemžiamosios apkrovos, atsparis gali būti nustatomas taip pat, kaip ir centriškai gniuždomų kolonų pamatų (žr. šio priedo 58 p. ir STR 2.05.05:2005). Plieninės atraminės detalės yra lenkiamos ir jų storis gali būti apskaičiuojamas pagal šio priedo 66 p. nuorodas.

123. Atraminė sijų dalis yra sustiprinama atraminėmis sąstandomis (žr. 5.6 pav.). Laikoma, kad visa atraminė sijos reakcija yra perduodama per atramines sąstandas. Kontaktiniai atraminių sąstandų paviršiai yra nudrožiami, o pačios sąstandos privirinamos prie sijų sienelės ir juostų. Atraminių sąstandų reikiamas skerspjūvio plotas yra apskaičiuojamas pagal šią sąlygą:

,                                                                  (5.19)

čia  – atraminių sąstandų skaičius (žr. 5.6 pav.).

Sąstandų storis nustatomas taip:

,                                                                            (5.20)

čia  – atraminės sąstandos plotis (žr. 5.6 pav.).

a)	b)
5.6 pav. Sijų lankstusis atrėmimas: a) ant mūrinių konstrukcijų; b) ant plieninių konstrukcijų

124. Atraminės sąstandos turi būti patikrintos pastovumui iš sijos plokštumos kaip centriškai gniuždomas sąlyginis strypas pagal tokią formulę:

,                                                                (5.21)

čia:  – sąlyginio strypo klupumo koeficientas, nustatomas pagal Reglamento 58 punkto nuorodas, atsižvelgiant į jo liaunį  (žr. 5.6 pav.);  – sąlyginio strypo skerspjūvio plotas, jei įrengta viena sąstanda (žr. 5.6 b pav.);  – sąlyginio strypo skerspjūvio plotas, jei įrengtos dvi sąstandos (žr. 5.6 a pav.).

Reikiamas kertinių virintinių siūlių, pritvirtinančių atramines sąstandas prie sienelės, statinis apskaičiuojamas taip:

,                                                (5.22)

čia:  – bendras kertinių virintinių siūlių ilgis; – kertinių siūlių skaičius (žr. 5.6 pav.).

125. Atraminių sąstandų plotis  turi būti parenkamas pagal konstrukcinius reikalavimus (žr. Reglamento 120 punkto nuorodas). Atraminės sąstandos iškyšos ilgis (žr. 5.6 b pav.) parenkamas pagal sąlygą . Šiuo atveju yra tikrinamas skersgalio glemžimas. Jei , tai tikrinamas atraminės sąstandos stiprumas.

126. Sudėtinio skerspjūvio sijos paprastai prijungiamos prie plieninių kolonų lanksčiai. Jei nėra statybinio aukščio apribojimų, jos atremiamos ant kolonų iš viršaus (žr. 5.7 pav.).

Gretimų sijų galai sujungiami tarpusavyje neįtempiamaisiais varžtais per intarpą. Intarpo lakšto ilgis neturėtų būti didesnis už pusę sijos skerspjūvio aukščio, o jo storis – ne plonesnis už atraminės sąstandos storį. Atraminės sijų reakcijos perduodamos į kolonos galvenos elementus. Jų konstravimas ir skaičiavimas pateiktas šio priedo IV skirsnyje. Sijų atraminės dalys projektuojamos pagal šio priedo 123–125 punktų nuorodas.

5.7 pav. Sudėtinio skerspjūvio sijų lanksti viršutinė jungtis su kolona:

1 – atraminė sijos sąstanda; 2 – atraminė kolonos galvenos briauna; 3 – intarpas

127. Sudėtinio skerspjūvio sijos gali būti prijungiamos prie plieninių kolonų šonų (žr. 5.8 pav.). Tuo atveju būtina numatyti staliuką sijos atraminei reakcijai perduoti. Jo lakšto storis parenkamas konstruktyviai . Sijos atraminė sąstanda pritvirtinama prie kolonos juostų neįtempiamaisiais varžtais. Esant lanksčiai sijos ir kolonos jungčiai, varžtai išdėstomi konstruktyviai. Dėl galimo netolygaus apkrovimo sijos atraminė reakcija, tenkanti staliukui, yra didinama apie . Reikiamas staliuko prijungimo prie kolonos juostų stačiųjų virintinių kertinių siūlių ilgis nustatomas taip:

.                                                 (5.23)

Sijos atraminės dalys projektuojamos, kaip aptarta šio priedo 123–125 punktuose.

5.8 pav. Sudėtinio skerspjūvio sijų lanksti šoninė jungtis su kolona

128. Valcuotojo ir sudėtinio skerspjūvio sijų tarpusavio montuojamoji jungtis paprastai yra varžtinė, rečiau daroma virintinė. Pagal tarpusavio padėtį ji gali būti aukštesnioji, vienalygė arba žemesnioji. Aukštesnioji jungtis yra nesudėtinga ir naudojama tada, kai veikia santykinai nedidelės apkrovos ir prijungiamų sijų atraminių reakcijų reikšmės neviršija 70–80 kN. Esant didesnėms reakcijų reikšmėms (>100 kN), po sijomis įrengiamos skersinės sąstandos. Varžtai, fiksuojantys viršutinę siją prie apatinės, parenkami konstruktyviai.

129. Valcuotojo ir sudėtinio skerspjūvio sijų montuojamoji vienalygė jungtis yra sudėtingesnė. Valcuotųjų sijų prijungimo prie sudėtinio skerspjūvio sijos vietose būtina visada įrengti skersines sąstandas (žr. 5.9 pav.). Prijungiamose sijose turi būti išpjaunamos juostos, o tai susilpnina jų skerspjūvį ir sumažina sienelės aukštį, reikalingą varžtams išdėstyti (žr. 5.9 a pav.). Montuojamoji vienalygė jungtis gali būti technologiškai lengviau padaroma, jei prie jungiamos sijos galo privirinamas trumpainis (žr. 5.9 b pav.). Šiuo atveju galima išdėstyti daugiau varžtų.

a)	b)
5.9 pav. Sijų montuojamosios varžtinės vienalygės jungtys: a) kai valcuotojo skerspjūvio sija tvirtinama tiesiogiai prie skersinės sąstandos; b) kai valcuotojo skerspjūvio sija tvirtinama prie skersinės sąstandos per trumpainį

130. Aptariamos jungtys laikomos lanksčiomis, todėl būtina užtikrinti, kad varžtai nevaržytų prijungiamų sijų atramų posūkių (deviacijų). Todėl kraštinių varžtų skylių gulstieji poslinkiai , sukelti jų atraminio pjūvio deviacijų, neturi viršyti dydžio , kuris yra lygus varžto ir skylės skersmenų skirtumui:

,                                                            (5.24)

čia:  – didžiausias atstumas tarp kraštinių varžtų;  – atraminio pjūvio posūkio kampas.

131. Vienalygėse sijų jungtyse atraminė prijungiamosios sijos reakcija, dėl galimo netolygaus jos perdavimo sijos sienelei yra didinama 20 %. Montuojamieji neįtempiamieji varžtai yra skaičiuojami šiai veikiančiai jėgai. Šios varžtinės jungties stiprumo sąlyga tikrinama pagal tokią formulę:

,                                                                      (5.25)

čia:  – mažiausias iš dviejų skaičiuotinių jungties atsparių, nustatomų pagal Reglamento 172 punktą;  – montuojamųjų varžtų skaičius.

132. Turi būti patikrintas prijungiamosios sijos sienelės arba trumpinio grynojo skerspjūvio stiprumas:

,                                                    (5.26)

čia:  – likutinis sienelės arba trumpainio aukštis varžtų išdėstymo vietoje;  – prijungiamosios sijos sienelės storis arba trumpinio lakšto storis.

133. Trumpainį prie sijos sienelės pritvirtinančios virintinės siūlės turi būti apskaičiuotos bendram skersinės jėgos  ir lenkiamojo momento  poveikiui pagal Reglamento 7 priedo 44 ir 45 punktų nuorodas. Lenkiamasis momentas yra apskaičiuojamas pagal išraišką

 ,                                                                          (5.27)

čia: – atstumas nuo varžtų išdėstymo ašies iki trumpainio virintinių siūlių.

134. Sijų montuojamoji vienalygė jungtis gali būti sudaryta ir iš vienodo skerspjūvio aukščio sijų. Tokiu atveju jungtis gali būti konstruojama ir su skersinėmis sąstandomis, ir be jų. Antrasis jungties variantas parodytas 5.10 pav. Tokia jungtis projektuojama analogiškai, kaip ir šio priedo 26 punkte aptartos sijos ir kolonos jungtys. Staliuko sijos atraminei reakcijai perduoti lakšto storis parenkamas konstruktyviai (). Staliuko prijungimo prie kolonos juostų ir sijos sienelės prie aklės stačiųjų virintinių kertinių siūlių ilgiai  ir  nustatomi pagal (5.23) formulę. Neįtempiamieji varžtai parenkami pagal konstrukcinius reikalavimus.

5.10 pav. Montuojamoji vienodo skerspjūvio aukščio sijų varžtinė jungtis

135. Sijų montuojamoji jungtis gali būti ir standi. Šiuo atveju yra įrengiami gulstieji ir statieji antdėklai (žr. 5.11 pav.). Gulstieji antdėklai perduoda lenkiamąjį jungties momentą.

Statieji antdėklai atlaiko skersinę jungties jėgą. Antdėklai privirinami prie sijų juostų ir sienelių kertinėmis siūlėmis. Kai jungiamos skirtingo skerspjūvio aukščio sijos, yra naudojamas staliukas (žr. 5.11 b pav.). Gulsčiųjų antdėklų įrąžos apskaičiuojamos pagal (5.6) formulę. Reikiamas gulsčiųjų virintinių siūlių ilgis nustatomas pagal šio priedo 108 punkto nuorodas. Stačiuosius antdėklus pritvirtinančios virintinės siūlės apskaičiuojamos skersinei jėgai, veikiančiai jungtyje. Kadangi šių virintinių siūlių ilgis yra nulemtas sijų aukščių, tai dažniausiai apskaičiuojamas reikiamas jų statinis  pagal (5.22) formulę.

a)	b)
5.11 pav. Standi montuojamoji sijų jungtis

VI SKYRIUS. KONSTRUKCINIAI REIKALAVIMAI PASTATŲ ELEMENTAMS PROJEKTUOTI

XII SKIRSNIS. ĮVADINĖS PASTABOS

136. Pastatų laikančiuosius elementus būtina projektuoti atsižvelgiant į pastatų paskirtį ir jų naudojimo ypatybes, veikiančių apkrovų ir kitų veiksnių pobūdį, pastato ir jį sudarančių konstrukcinių elementų elgseną.

137. Pastatus ir jų plieninius laikančiuosius elementus būtina projektuoti laikantis statybos techninių reglamentų STR 2.05.03:2003 [7.3], STR 2.05.04:2003 [7.4], Reglamento reikalavimų, nustatančių bendruosius statybinių konstrukcijų projektavimo principus, pastatus ir konstrukcijas galinčius veikti poveikius ir apkrovas, jų pasirinkimo ir vertinimo būdus.

138. Pastatų plieninės konstrukcijos (ir jų mazgai) turi būti projektuojamos tokia seka: pasirenkamos techniniu ir ekonominiu požiūriu racionalios pastatų ir jų laikančiųjų konstrukcijų išdėstymo schemos ir elementų skerspjūviai, atsižvelgiant į konstrukcijų gamybos, pervežimo, montavimo ir naudojimo technologiškumą, mažiausias sąnaudas; sudaromos skaičiuotinės schemos, atitinkančios projektuojamų pastatų pasirinktąsias konstrukcines schemas, užtikrinančias pastatų ir jų elementų stiprumą, pastovumą, erdvinį nekintamumą; skaičiuojamos konstrukcijos kaip bendros erdvinės sistemos (norint supaprastinti skaičiavimą, erdvinės konstrukcijos dalijamos į plokščiąsias, tačiau būtinai atsižvelgiama į elementų tarpusavio sąveiką ir į jų sąveiką su pamatais) pagal deformuotąjį būvį, kartu įvertinant netampriąsias plieno deformacijas; pagal taip rastąsias konstrukcijų įrąžas ir deformacijas apskaičiuojami elementų skerspjūviai, kurie pasirenkami mažiausių matmenų, apskaičiuojami ir sukonstruojami mazgai; pagal Reglamento nuostatas tikrinama suprojektuotų elementų, mazgų ir visų konstrukcijų laikomoji galia, tinkamumas ir ekonomiškumas.

139. Gauti teigiami galutiniai pastatų laikančiųjų plieninių konstrukcijų ir jų elementų skaičiavimo ir tikrinimo rezultatai leidžia projektuotojui spręsti tolesnius jų projektavimo uždavinius, susietus su elementų ir jų mazgų konstravimu ir tinkamu jų įtvirtinimu projektuojamo pastato erdvėje. Neretai tokie projektavimo uždaviniai sprendžiami paprasčiausiai stengiantis tinkamai įvykdyti Reglamente pateiktus tam tikriems konstrukciniams elementams skirtus reikalavimus, tik išimtiniais atvejais pasitelkiant tikrinamuosius skaičiavimus. Toliau šiame priede detaliau aptariami papildomi pastatų kai kurių svarbiausių plieninių konstrukcijų elementų (kolonų, sijų, santvarų ir ramsčių) projektavimo klausimai.

XIII SKIRSNIS. KOLONOS

140. Kolonos kaip gniuždomieji konstrukciniai elementai, kurie yra apkrauti arba centriškai, arba ekscentriškai veikiančių išilginių jėgų, yra vientisinio, spragotojo arba atskirojo tipo skerspjūvių, kurių arba jų sudėtinių dalių matmenys paprastai nustatomi pagrindinių konstrukcijų skaičiavimo metu. Tačiau projekte būtina pateikti svarbią papildomą informaciją ne tik apie patį suprojektuotą kolonos skerspjūvį, bet ir apie kitas ypatingas tokio elemento vietas, esančias visame jo ilgyje ir kurios neretai susijusios su elemento įtvirtinimu erdvėje ar ties mazgais, per kuriuos jis jungiamas su kitais arba prie kitų konstrukcinių elementų.

141. Stačiakampės apybrėžos skerspjūvį turinčių ilgų spragotųjų kolonų, kurių jungiamasis tinklelis (strypai iš kampuočių arba antdėklų plokštelės) yra dviejose lygiagrečiose plokštumose, montuojamieji elementai turi būti sustandinami skersinėmis lakštinėmis arba tinklinėmis pertvaromis, išdėstomomis abiejuose kiekvieno montuojamojo elemento galuose, statmenai jo ašiai. Tuo pavyksta išvengti galimo geometriškai nepastovų skerspjūvį turinčių kolonų susisukimo, kai atsiranda atsitiktiniai ekscentricitetai arba vietiniai skersiniai ir sukamieji poveikiai. Kolonos skerspjūvių parenkamuoju skaičiavimu ir tikrinimu turi būti įsitikinta, kad atskiros juostos tarp tinklelio jungiamųjų mazgų irgi yra pastovios.

142. Atvirojo portalinio pavidalo skerspjūvius turinčios vientisinės ir spragotosios su jungiamuoju tinkleliu vienoje plokštumoje kolonos turi būti sustandintos skersinėmis lakštinėmis arba tinklinėmis pertvaromis, išdėstomomis ne rečiau kaip kas 4 m. Jeigu atvirojo portalinio pavidalo skerspjūviai yra plonasieniai lankstytieji profiliuočiai, nėra visiškos garantijos, kad tokio atstumo tarp standinamųjų skersinių pertvarų pakanka išvengti tokius geometriškai nepastovius skerspjūvius turinčių kolonų galimo susisukimo, jeigu kolonos skerspjūvių parenkamuoju skaičiavimu ir tikrinimu nebuvo įsitikinta, kad tokie profiliuočiai tarp standinamųjų skersinių pertvarų arba jų atkarpos tarp tinklelio jungiamųjų mazgų yra pastovūs ir kad tokios kolonos nepraras pastovumo susisukdamos (žr. Reglamento (7.13)–(7.22) formules, 60 ir 63 punktus).

143. Jeigu centriškai gniuždomų kolonų sudėtinių skerspjūvių juostinės virintinės siūlės yra vienpusės ir jos atitinka Reglamento reikalavimus (žr. Reglamento 144 punktą), sijų, spyrių, ramsčių ir kitų elementų ties prie kolonų prijungiamųjų mazgų esančiais jų įrąžų perdavos ruožais būtina naudoti dvipuses juostines siūles. Jos turi tęstis išilgai juostinių siūlių po 30 į abi puses nuo prijungiamojo elemento mazgo apybrėžos. Taip stengiamasi kompensuoti atsirandančios ties kolonos prijungiamaisiais mazgais įtempių samplaikos ir iš prijungiamojo elemento į koloną perduodamų įrąžų krypčių staigaus pasikeitimo įtaką.

144. Jei spragotųjų kolonų juostų profiliuočių lentynėlės yra siauros ir jungiamojo tinklelio strypus tenka jungti per mazginius lakštus, užleidžiamus ant minėtųjų lentynėlių, virintinės kertinės siūlės turi būti išdėstomos išilgai kolonos iš abiejų mazginių lakštų pusių, šachmatine tvarka ir paliekant tarp tokių nutrauktinių siūlių galų tarpelius ne didesnius kaip 15 mazginio lakšto storių.

145. Atsižvelgiant į tai, kad konstrukcijoms virinti taikomasis rankinis virinimo elektra būdas pasižymi nedideliu elektros srovės stiprumu, todėl siūlės metalas į pagrindinį jungiamųjų detalių metalą įlydomas nepakankamai tolygiai ir giliai, net jei virinimo rankomis darbus vykdo ganėtinai aukštos kvalifikacijos specialistai. Todėl tokiu būdu virinamų konstrukcijų virintinės siūlės turi būti ištisinės. Jokios, net ir mažiausios jų atkarpėlės neturi būti paliktos neįvirintos, t. y. konstrukcijų jungtims įrengti taikant rankinį virinimo būdą neturi būti naudojamos nutrauktinės virintinės siūlės.

146. Jeigu kolonos yra ilgos ir jas būtina sudurti statybvietėje, tenka numatyti montuojamąsias sandūras. Priklausomai nuo tokių kolonų skerspjūvio pavidalo, jų montuojamajai sandūrai įrengti gali būti taikomi įvairūs konstrukciniai sprendiniai ir priemonės. Tai gali būti glotniai nugludinami (nufrezuojami) suduriamieji kolonų galai, kurie suglausti gali būti sujungiami sudurtinėmis virintinėmis siūlėmis. Kolonų suduriamoji vieta gali būti uždengiama antdėklais, padarytais iš tinkamo storio plieninių juostelių arba plokštelių. Prireikus antdėklai prie kolonų gali būti prijungiami arba virintinėmis siūlėmis (dažniausiai kertinėmis), arba varžtais, paprastaisiais arba įtempiamaisiais. Įtempiamieji varžtai, jei jie naudojami įrąžoms perduoti iš vienos suduriamosios kolonos dalies į kitą per jais sukuriamą trintį, ir virintinės siūlės garantuoja sandūros neslankumą. Norint sumažinti galimybę sandūroje atsirasti nepageidautinai įtempių samplaikai, antdėklus privirinančios siūlės iš abiejų pusių nuo kolonos suduriamosios plokštumos turi būti atitrauktos po 30 mm. Gali būti daromos ir flanšinės sandūros – prie abiejų suduriamųjų kolonos galų privirinamos galinės plokštelės. Jei reikia iš vienos kolonos dalies perduoti į kitą gniuždomąsias įrąžas, flanšų sąlyčio paviršiai turi būti glotniai nugludinami, nors tokie flanšai tarpusavyje sujungiami varžtais, tačiau jie turi tik jungiamąją (projektinės padėties palaikymo) paskirtį. Tempiamosios įrąžos iš vienos kolonos dalies į kitą turi būti perduodamos per flanšus jungiančius paprastuosius arba įtempiamuosius (stipriuosius) varžtus.

XIV SKIRSNIS. SIJOS

147. Dėl kylančių technologinių sunkumų, o ypač dėl atsirandančių skerspjūvių nepalankių pradinių virinamųjų įtempių ir deformacijų, virintinių dvitėjų sijų juostos neturi būti daromos sudėtinės, suvirintos iš kelių plonesnių lakštų – jos turi būti vientisos. Jei sijų juostos su sienelėmis jungiamos įtempiamaisiais varžtais per juostinius kampuočius, juostas galima daryti iš plonesnių lakštų paketų, nes plonesniuose lakštuose daug lengviau pramušti varžtams įstatyti reikalingas skyles, tačiau tokius paketus turi sudaryti ne daugiau kaip trys lakštai. Juostinių jungiamųjų kampuočių skerspjūvio plotas neturi būti mažesnis nei 30 % viso juostos skerspjūvio ploto; kitaip negali būti pasiekta patikima varžtais sujungto sijos skerspjūvio juostų ir sienelės jungtis.

148. Visos virintinių sijų pagrindinės siūlės, t. y. juostinės ir tos, kuriomis prie pagrindinio sijos skerspjūvio prijungiami antraeiliai elementai (sąstandos, antdėklinės mazgų plokštelės, galiniai flanšai ir pan.), norint išvengti nereikalingos įtempių samplaikos, neturi būti nutrauktinės.

149. Kai kuriais atvejais vietoj įprastinių dvipusių kertinių juostinių siūlių gali būti naudojamos vienpusės statines apkrovas laikančių dvitėjų virintinių sijų juostinės siūlės. Tokie atvejai paprastai yra, kai apkrova simetrinius sijos skerspjūvius veikia simetriškai, kai po sutelktųjų jėgų perdavos į sijos juostas vietomis įrengtos skersinės sąstandos, eliminuojančios tokių jėgų poveikį sijos sienelei ir juostinėms siūlėms, kai sijos gniuždomosios juostos pastovumas užtikrintas konstrukcinėmis priemonėmis, t. y. kai apkrova perduodama per standų paklotą, ištisai atremtą ant šios juostos ir patikimai su ja sujungtą. Tokiu paklotu gali būti gelžbetoninės plokštės iš sunkiojo, lengvojo arba akytojo betono, metalinis plokščiasis lakštinis paklotas arba plieninis lakštinis profiliuotis, kurio kiekviena banga savisriegiais varžtais patikimai sujungta su juosta, ir pan.

150. Rėmų virintinių sijų (rėmsijų) visos juostinės ir kitos siūlės ties atraminiais mazgais, norint išvengti nepageidautinos įtempių samplaikos, turi būti tik dvipusės.

151. Virintinių dvitėjų sijų, kurių stiprumas pagal Reglamento 73–78 p. reikalavimus skaičiuojamas atsižvelgiant į jų plastines deformacijas arba į atraminių ir tarpatramio lenkiamųjų momentų persiskirstymą, sudėtinėms dalims jungti paprastai negalima naudoti vienpusių juostinių siūlių.

152. Norint sumažinti dvitėjų sijų sienelių klupumą arba išvengti sutelktųjų apkrovų, veikiančių sijų juostas, sukeliamų sienelių ir juostinių siūlių vietinių įtempių poveikio, sienelės gali būti standinamos apskaičiuotu žingsniu išilgai sijos išdėstomomis porinėmis dvipusėmis arba pavienėmis vienpusėmis skersinėmis, arba išilginėmis sąstandomis. Virintinių sijų skersinės sąstandos turi būti atitrauktos nuo sienelės sandūros ašies ne mažiau kaip per 10 sienelės storių. Virintinėms dvitėjėms sijoms, kurios pagal Reglamente pateiktą 6.1 lentelę priskiriamos 2–4 pastatų grupių konstrukcijoms, paprastai leidžiama naudoti vienpuses sąstandas. Sijoms, kurių juostinės virintinės siūlės yra vienpusės, sąstandas būtina išdėstyti priešingoje pusėje, nei yra išdėstytos vienpusės juostinės virintinės siūlės.

153. Išilginę sijų sąstandą prie sienelės pritvirtinančios virintinės siūlės turi būti pertrauktos ties sienelės sandūros sudurtine virintine siūle. Šio pertrūkio atkarpos ilgį turi sudaryti dvigubas atstumas nuo sudurtinės siūlės iki pertrauktosios sąstandą pritvirtinančios virintinės siūlės galo, lygus 40 mm.

XV SKIRSNIS. SANTVAROS

154. Jeigu apkrovos perduodamos į plokštuminių ir erdvinių (struktūrinių) santvarų mazgus, visų strypų ašys turi būti centruojamos visuose mazguose. Virintinių santvarų strypai centruojami pagal jų profiliuočių ašis, einančias per jų skerspjūvių sunkio centrus ir išvestas lygiagrečiai su atitinkamomis santvaros geometrinės schemos ašimis. Strypų ašių padėtis apvalinama iki 5 mm. Varžtinių santvarų strypai, padaryti iš kampuočių, centruojami ne pagal jų profiliuočių ašis, o pagal arčiausiai nuo kampuočio kampo esančią varžtų (arba kniedžių) žymėjimo ašį. Į tokiu būdu ir dėl naudojamų nevienodų profiliuočių atsirandančio santvarų juostų atskirų strypų ašių nesutapimo poveikį galima neatsižvelgti, jei ašių nuokrypos yra ne didesnės kaip 1,5 % juostos profiliuočio skerspjūvio aukščio.

155. Jeigu mazguose atsiranda arba tikslingai padaromi ekscentricitetai, plokštuminių ir erdvinių santvarų strypus reikia skaičiuoti atsižvelgiant į atitinkamų ekscentricitetų sukeltus lenkiamuosius momentus. Į lenkiamuosius momentus būtina atsižvelgti, kai juos sukelia ne santvaros juostų mazguose, o ir tarpuose tarp jų perduodamos apkrovos.

156. Kai stogo santvarų tarpatramis viršija 36 m arba kai įrengiami plokštieji stogai, nepaisant jų santvarų tarpatramio turi būti numatyta statybinė santvarų pakyla. Pirmuoju atveju ji turi būti imama lygi santvaros įlinkiui, kurį sukelia visa nuolatinė apkrova. Antruoju atveju ji turi būti imama lygi įlinkio, kurį sukelia visa charakteristinė apkrova, ir ribinio įlinkio, kuris lygus 1/200 santvaros tarpatramio ilgio, sumai.

157. Skaičiuoti santvaras, kurių strypai padaryti iš kampuotinių arba tėjinių profiliuočių, galima imant jų mazgus (arba mazgų jungtis) lankstinius. Jei santvaros strypai padaryti iš plačiajuosčių dvitėjų (H tipo) arba vamzdinių profiliuočių, jai skaičiuoti galima taikyti lankstinių jos mazgų schemą, jei strypo ilgio ir jo skerspjūvio aukščio santykis yra didesnis kaip 10. Jei šis santykis yra mažesnis, santvarai skaičiuoti arba lankstinė jos mazgų schema netaikytina, arba būtina atsižvelgti į papildomus jos strypų lenkiamuosius momentus, atsirandančius dėl didesnio mazgų standumo.

158. Virintinių santvarų, kurių strypai mazguose jungiami per mazginius lakštus, strypų profiliuočiai neturi glaustis vienas prie kito. Norint nesukelti per didelės įtempių samplaikos ir neperkaitinti mazginio lakšto plieno ties arti esančiomis virintinėmis siūlėmis, atstumas tarp santvaros tinklelio ir juostų profiliuočių kraštų turi būti ne mažesnis kaip a = 6t – 20 mm (čia t – mazginio lakšto storis, mm), bet ne didesnis kaip 80 mm. Kiekviena virintinė siūlė, kuria prie mazginio lakšto privirinamas santvaros tinklelio strypo profiliuotis, turi būti pratęsta po 20 mm už jungiamojo elemento galo siekiant gauti glaudesnį jungiamųjų elementų sąlytį ir didesnį veikiamąjį virintinės siūlės ilgį.

159. Jei santvaros juostų strypai padaryti iš tėjų, dvitėjų arba pavienių kampuotinių profiliuočių, mazginių lakštų sudurtinės virintinės jungtys prie profiliuočių lentynų turi būti atliekamos taikant pilnąjį įvirinimą per visą mazginio lakšto storį, kad virintinė jungtis ir mazginis lakštas būtų vienodo stiprumo ir kad čia būtų kuo mažesnė įtempių samplaika. Dėl panašių priežasčių, kai įrengiamos santvarų juostų strypų sandūros, kurios perdengiamos antdėkliniais lakštais, turi būti paliekamas ne mažesnis kaip 50 mm tarpelis tarp jungiamųjų profiliuočių galų tam, kad įrąžos sklandžiau būtų perduodamos iš vieno elemento į kitą.

XVI SKIRSNIS. RAMSČIAI

160. Jeigu projektuojamų pastatų ir inžinerinių statinių laikančiosios plieninės konstrukcijos yra plokštuminės, būtina numatyti ramsčių tarp jų sistemas, kurios užtikrintų erdvinį pastatų nekintamumą montuojant konstrukcijas ir naudojant pastatus. Kiekvienas pastatas, atsižvelgiant į jo matmenis ir pagrindų geologinę sandarą, temperatūriniais arba deformaciniais pjūviais turi būti suskirstomas į savarankiškus temperatūrinius arba deformacinius blokus, kuriuose išdėstomos savarankiškos ramsčių sistemos. Kokio sudėtingumo šios sistemos turi būti, priklauso nuo pastato matmenų ir numatomų jo naudojimo ypatybių, susijusių su pasirinkta konstrukcine schema, tarpatramių matmenimis, keliamųjų kranų tipais ir jų darbo režimais, temperatūros poveikiais ir pan. Į bloko ramsčių sistemą turi įeiti ir vertikalieji, ir horizontalieji ramsčiai.

161. Pastato kiekvieno deformacinio arba temperatūrinio bloko galuose turi būti numatyti skersiniai horizontalieji ramsčiai stogo santvarų viršutinių ir (arba) apatinių juostų lygyje. Kai deformacinio arba temperatūrinio bloko ilgis viršija 144 m, būtina numatyti minėtus skersinius horizontaliuosius ramsčius ir vidurinėje bloko dalyje. Skersinių ramsčių išdėstymo ruožuose būtina numatyti ir vertikaliuosius ramsčius tarp santvarų, kurie kartu su skersiniais horizontaliaisiais ramsčiais dvi plokštumines stogo santvaras sujungia į erdviškai standų konstrukcinį bloką. Deformacinio arba temperatūrinio bloko visas plokštumines stogo santvaras, kurios tiesiogiai nesuramstytos skersiniais horizontaliaisiais ir vertikaliaisiais ramsčiais, būtina gulsčiųjų ramsčių plokštumų lygyje tarpusavyje ir su standžiųjų konstrukcinių blokų santvaromis sujungti spyriais ir templėmis. Jei stogo santvarų viršutinių juostų lygyje yra įrengiamas standusis stogo diskas, stacionarių horizontaliųjų ramsčių tame lygyje įrengti nebūtina, tačiau reikia numatyti inventorinius nuimamuosius ramsčius konstrukcijoms į projektinę padėtį pastatyti ir jų pastovumui montavimo metu užtikrinti. Pastatuose su kranais, kai stogo santvarų apačios altitudė viršija 18 m, būtina įrengti išilginius horizontaliuosius ramsčius stogo santvarų apatinių juostų plokštumoje, nepaisant kranų keliamosios galios. Kitais atvejais vieno ir dviejų tarpatramių pastatuose, jei jie aprūpinami 10 t ir galingesniais tiltiniais keliamaisiais kranais, tokie išilginiai horizontalieji ramsčiai tarp santvarų jų apatinių juostų lygyje įrengiami išilgai kraštinių kolonų eilių. Tą patį reikia daryti, jei kranai atitinka darbo režimų grupes 6K–8K pagal Reglamento STR 2.05.04:2003 5 priede pateiktą klasifikaciją.

162. Norint išvengti galimo susisukimo, ilgesnių nei 12 m pokraninių sijų ir santvarų apatinėms juostoms turi būti įrengti horizontalieji ramsčiai. Dėl panašios priežasties, esant dvipakopėms spragotosioms kolonoms, vertikalieji ramsčiai tarp jų apatinių dalių, esančių žemiau pokraninių sijų (arba santvarų) lygyje, turi būti išdėstyti kolonos kiekvienos atskiros juostos plokštumoje ir tarpusavyje sujungti tinkleliu.

VII SKYRIUS. JUNGČIŲ SKAIČIAVIMO PAVYZDŽIAI

1 pavyzdys. Pokraninės gembės skaičiavimas	Reglamento 8 priedas
Prie kolonos iš valcuotojo dvitėjo profiliuočio IPE 450A pritvirtinta krano gembė, kurios ilgis – 650 mm, sukonstruota iš tokio paties valcuotojo dvitėjo profiliuočio IPE 450A kaip ir kolonos liemuo. Uždavinio schema ir žymenys parodyti toliau. Kolona ir gembė yra iš plieno S275JR pagal LST EN 10025-2. Tiltinių kranų apkrova (ir pokraninės sijos svoris), veikianti gembę 510 mm atstumu nuo kolonos, Fd = 320 kN.
Lenkiamasis momentas ir horizontalioji jėga gembėje ties kolona Mg,Ed = Fdlg = 320,0·0,51 = 163,2 kNm, Vg,Ed = Mg,Ed/hk = 163,2/0,447 = 365,1 kN. Kolonoje, krano gembės lygyje veikia nepalankiausias įrąžų derinys ašinė jėga Nk,Ed = –380,8 kN, lenkiamasis momentas Mk,y,Ed = –163,7 kNm, skersinė jėga Vk,Ed = –15,6 kN. Tikriname gembės atsparį atraminiame pjūvyje ties sienutės šaknies apvalėjimu. Normaliniai ir tangentiniai įtempiai:
=  104,2 MPa,	(3.4)
=  = 98,0 MPa,  MPa, čia =  m^3. Gembės atspario sąlyga	(3.5)
. Gembės atsparis yra pakankamas. Remiantis Reglamento 143 p. Nuostatomis, nustatomas virintinių siūlių statinio aukštis. Suvirinimo medžiaga parenkama atsižvelgiant į Reglamento 155 p. nuostatas. Šiuo atveju tinkama suvirinimo medžiaga – glaistytasis elektrodas E42 pagal LST EN 499 [7.7], kurios skaičiuotinis kertinės (kampinės) siūlės kerpamasis metalo stipris fvw,f,d = 220 MPa. Kertinės (kampinės) siūlės metalo įlydymo gylio koeficientas =0,7, o kertinės (kampinės) siūlės sulydymo srities metalo koeficientas = 1,0. Tolesni virintinių siūlių skaičiavimai bus atliekami pjūvyje per siūlės metalą, nes jo stipris atsižvelgus į koeficientus  ir  yra mažesnis. Virintinių siūlių, prijungiančių gembės lentynas prie kolonos ir kolonos sienutės sąstandas prijungiančių siūlių, statinio aukštis apskaičiuojamas taip:	(3.3)
= = 0,0066 m = 6,6 mm. Imama, kad virintinės siūlės statinis bus 8 mm. Gembės sienutę prie kolonos lentynos prijungiančių virintinių siūlių statinio aukštis:	(3.9)
== 0,0027 m = 2,7 mm. Atsižvelgiant į Reglamento 143 b p. nuostatas, konstrukcinius ir technologinius suvirinimo reikalavimus, imama, kad virintinės siūlės statinis bus 7 mm. Patikriname sąlygą lw,eff <85kgw,f = = 416,5 > lw,eff = 378,8 mm. Virintinių siūlių, prijungiančių gembę prie kolonos, atsparis  = 136,6 MPa,  = 86,2 MPa,	(3.10)
. Virintinių siūlių, prijungiančių gembę prie kolonos, atsparis yra pakankamas. Tėjinės pokraninės gembės ir kolonos lentynų jungties stipris	(3.11)
. Tėjinės pokraninės gembės ir kolonos lentynų jungties atsparis yra pakankamas. Sienutės sąstandų virintinės siūlės. Sąstandų storis imamas tokio paties storio, kaip ir gembės lentynų – 13 mm. Virintinių siūlių, prijungiančių sąstandas prie kolonos sienutės, aukštis – 8 mm. Sienutės sąstandų virintinių siūlių atspario sąlyga  = 0,19 ≤ 1,0. Sienutės sąstandų virintinių siūlių atsparis yra pakankamas. Normaliniai ir tangentiniai įtempiai kolonos sienutėje	(3.12)
MPa,	(3.7)
=109,3 MPa < fs,dγc = 145 MPa. Kolonos sienutės atspario sąlyga	(3.8)
. Kolonos sienutės atsparis yra pakankamas. Pokraninės gembės atsparis yra pakankamas.	(3.6)

2 pavyzdys. Kolonos galvenos skaičiavimas	Reglamento 8 priedas
Kolonos liemuo valcuotasis dvitėjis IPE 500, kurio skerspjūvio aukštis hk = 500 mm, lentynos plotis bk = 200 mm, sienutės storis tw =10,5 mm, o lentynos storis tf =16 mm. Konstrukcijos iš plieno S275JR pagal LST EN 10025-2 [7.29]. Konstrukcijai suvirinti numatytas būdas – pusiau automatinis apsauginių dujų aplinkoje vientisojo skerspjūvio viela, dw < 1,4 mm. Elektrodinė viela – G 38 pagal LST EN 440 [7.6]. Ant kolonos atremtos konstrukcijos (santvaros, sijos) atraminė reakcija Fd = 268,6 kN. Uždavinio schema ir žymenys parodyti 3.2 b pav. Pagal konstrukcinius reikalavimus kolonos galvenos atraminės plokštės ir briaunos tpl = 16 mm, tbr = 8 mm >  m = 1,7 mm. Vienos atraminės briaunos plotis m. Imama bbr = 90 mm. Siūlių, jungiančių galvenos atraminę plokštę ir atraminę briauną, statinio aukštis (virintinės siūlės metalo pjūvis yra silpnesnis)
m = 5,8 mm.	(3.13)
Imama kf  = 7 mm > kf,min = 5 mm. Bendrasis virintinių siūlių, jungiančių galvenos atraminę plokštę ir atraminę briauną, ilgis	Reglamento 7.29 lentelė
mm = 0,32 m. Virintinių siūlių, jungiančių galvenos atraminę briauną ir kolonos sienutę, ilgis
m = 80 mm. Atraminę briauną prie kolonos sienutės jungiančių virintinių siūlių ilgis neturi viršyti  m. Atraminės briaunos ilgis mm  mm. Imama hbr = 160 mm. Galvenos atraminių briaunų kerpamojo atspario sąlyga	(3.14)
. Kolonos sienutės kerpamojo atspario galvenos atraminių briaunų prijungimo vietoje sąlyga
. Galvenos atraminių briaunų ir kolonos sienutės galvenos atraminių briaunų prijungimo vietoje kerpamasis atsparis yra pakankamas. Galvenos atraminės briaunos apačioje įrengiamos skersinės sąstandos, kurių storis yra lygus atraminių briaunų storiui.

3 pavyzdys. Centriškai gniuždomos kolonos be statlakščių ir frezuotu atraminiu paviršiumi bazės skaičiavimas

Reglamento

8 priedas

a)	b)	c)

Kolonos liemuo – valcuotasis dvitėjis HE 450A, kurio skerspjūvio aukštis – 440 mm, lentynos plotis – 300 mm, sienutės storis t_w = 11,5 mm, o lentynos storis t_f = 21 mm.

Kolonos ašinė jėga N_Ed = 4000 kN. Pamato betonas – C20/25, plienas –S275J0 pagal LST EN 10025-2 [7.29]. Imama, kad kolonos pado plokštė kvadratinė, o jos kraštinės ilgis 670 mm. Pamato viršus – kvadratinis, kraštinės ilgis – 970 mm. Pamato viršutinio pjūvio plotas turi būti parenkamas atsižvelgiant į konstrukcinius reikalavimus, keliamus inkarinių varžtų padėčiai ir pan.

Skaičiuotinis betono glemžiamasis stipris

f_ck =20 MPa, o f_ctk = 1,5 MPa,

 MPa,

 MPa.

Šoninio apspaudimo gniuždant efektyvumo koeficientas

STR 2.05.05:2005

5 lentelė

,

toliau skaičiuojant, imama k_u = 14,0.

k_f  = 1,0

Ribinė betono glemžiamojo stiprio padidėjimo reikšmė

STR 2.05.05:2005

17 lentelė

w_u,max  = 2,5.

Glemžimo ir pasiskirstymo plotai

A_c0 = 0,670² = 0,449 m²,

A_c1 = 0,970² = 0,941 m².

Koeficientas, įvertinantis betono glemžiamojo stiprio padidėjimą,

STR 2.05.05:2005

17 lentelė

.

Imama w_u = 2,10.

Pamato betono glemžiamasis stipris

(3.21)

MPa.

Pirmasis būdas – skaičiuojant pado plokštės iškyšos trapecinę dalį (žr. 3.4 a pav.)

Atstumas nuo kolonos krašto iki gembės sunkio centro

 m.

Iškyšos brūkšniuotosios dalies plotas

 m².

Lenkiamasis momentas gembėje ties kolonos gabaritu

(3.20)

 kNm,

čia  MPa.

Reikiamas pado plotas, atsižvelgiant į skaičiuotinę glemžiamojo stiprio reikšmę,

 m².

Gautoji reikšmė yra mažesnė už pado plokštės ploto reikšmę.

Kolonos pado plokštės storis

(3.22)

=0,071 m,

čia b = h_k.

Imama, kad nenufrezuotos plokštės storis t_pl = 75 mm.

Antrasis būdas – kolonos skerspjūvio gaubtinės ir pado plokštės plotus pakeičiant lygiaverčiais pagal plotą skrituliais (žr. 3.4 b pav.)

Kvadratinės plokštės kraštinės ilgis – 670 mm, o plokštės storis – 70 mm. Kolonos ašinė jėga N_Ed = 4000 kN. Pamato betonas – C20/25, plienas –S275J0 pagal LST EN 10025-2 [7.29].

Skritulio, kurio plotas lygiavertis pado plokštės plotui, spindulio ilgis

 m.

Skritulio, kurio plotas lygiavertis kolonos skerspjūvio gaubtinės plotui, spindulio ilgis

 m.

(3.23)

Atsižvelgiant į kolonos skerspjūvio ir pado plokštės plotus atitinkančių skritulių spindulių santykį , koeficientai k_r = 0,0276 ir k_τ = 0,0470.

Lenkiamieji momentai:

3.1 lentelė

 kNm,

(3.24)

 kNm.

Normaliniai ir tangentiniai įtempiai

(3.25)

 MPa,

 MPa,

(3.26)

 MPa.

Pado plokštės atspario sąlyga

(3.27)

.

Kolonos bazės atsparis yra pakankamas.

(3.28)

4 pavyzdys. Ekscentriškai gniuždomos kolonos bazės su statlakščiais skaičiavimas	Reglamento 8 priedas
Kolonos liemuo – valcuotasis dvitėjis IPE 500, kurio skerspjūvio aukštis – 500 mm, lentynos plotis – 200 mm, sienutės storis tw = 10,5 mm, o lentynos storis tf = 16 mm. Statlakščių storis imamas tst = 10 mm. Skaičiuotinių įrąžų deriniai atraminiame pjūvyje: 1 derinys – ašinė jėga Nk,Ed = –320,5 kN; lenkiamasis momentas Mk,Ed = 270,3 kNm; 2 derinys – ašinė jėga Nk,Ed = –174,2 kN; lenkiamasis momentas Mk,Ed = 276,3 kNm; pamato betonas – C20/25; plienas S275J0 pagal LST EN 10025-2 [7.29]. Konstrukcijoms suvirinti numatytas pusiau automatinis būdas apsauginių dujų aplinkoje vientisojo skerspjūvio viela, dw < 1,4 mm. Elektrodinė viela – G 38 pagal LST EN 440 [7.6]. Inkariniai varžtai iš plieno S235J0 pagal LST EN 10025-2 [7.29] Uždavinio schema parodyta 3.8 pav. Skaičiuotinis betono glemžiamasis stipris
fck = 20 MPa,  fctk = 1,5 MPa,  MPa,  MPa. Šoninio apspaudimo gniuždant efektyvumo koeficientas . Toliau skaičiuojant imama ku = 14,0. Koeficientas	STR 2.05.05:2005 5 lentelė
kf  =1,0. Ribinė betono glemžiamojo stiprio padidėjimo reikšmė	STR 2.05.05:2005 17 lentelė
wu,max  =2,5. Pagal konstrukcinius reikalavimus imame, kad pado plokštės plotis  mm = 0,38 m. Pado plokštės ilgis mm = 0,78 m. Glemžimo plotas Ac0 = 0,38∙0,78 = 0,2964 m^2. Pamato viršaus matmenys Bp =  780 mm, Lp =  1 200 mm. Įtempių pasiskirstymo plotas	STR 2.05.05:2005 17 lentelė
Ac1 = 0,78∙1,20 = 0,936 m^2. Koeficientas, įvertinantis betono glemžiamojo stiprio padidėjimą . Imama wu = 2,5. Kolonos pamato betono glemžiamasis stipris MPa. Tiksliname pado plokštės ilgį:
m. Imtas pado plokštės ilgis yra tinkamas. Pado plokštės plotas ir atsparumo momentas A = Ac0 = 0,38∙0,78 = 0,2964 m^2,  m^3. Įtempiai pamato betone po pado plokšte
< fcud = 21,25 MPa,  MPa. Gniuždomosios zonos ilgis  m. Lenkiamieji momentai pado plokštės ploteliuose:	(3.35)
1 plotelis  kNm/m,	(3.30)
2 plotelis  kNm/m, α = 0,088, kai santykis c1/bk = 0,7 (žr. 3.3 lent.).	(3.32)
3 plotelis  kNm/m, čia  MPa, santykis b1/a1 = 468/94,75 = 4,94 > 2, čia , . Pado plokštės storis pagal didžiausiąjį lenkiamąjį momentą	(3.31)
m = 25 mm. Imama tpl = 25 mm. Įrąža virintinėje siūlėje, prijungiančioje statlakštį prie kolonos lentynos,  kN. Mažiausias virintinės siūlės statinio aukštis statlakščiui prijungti prie kolonos lentynos, jei taikomas pusiau automatinis suvirinimas apsauginių dujų aplinkoje, kf,min = 6 mm.	(3.34)
Imama, kad siūlės statinio aukštis kf = 8 mm. Virintinės siūlės ilgis	Reglamento 7.29 lentelė
m. Siūlės ilgis neviršija  m. Statlakščio reikalingas aukštis mm. Imama hst = 320 mm. Su atsarga galima imti, kad tolygiai išskirstyta apkrova (reaktyvinis pamato spaudimas), veikianti statlakštį, apskaičiuojama nuo pusės pado plokštės pločio:	(3.37)
kN/m. MPa,  kN/m. Statlakščio lenkiamasis momentas ir skersinė jėga nuo pamato spaudimo – 1 pjūvis	(3.38)
kNm,	(3.39)
kN,  kN. Statlakščio skerspjūvio plotas ir atsparumo momentas  m^2,  m^3. Normaliniai ir tangentiniai įtempiai  MPa;  MPa <  MPa. Statlakščio atspario sąlyga	(3.40)
. Statlakščio skersinė jėga ir lenkiamasis momentas nuo įrąžos inkariniuose varžtuose – 2 pjūvis	(3.42)
kN, čia  didžiausioji inkarinių jėga nuo nepalankiausio apkrovų derinio žr. toliau.  kNm. Normaliniai ir tangentiniai įtempiai nuo įrąžos inkariniuose varžtuose  MPa,  MPa <  MPa. Statlakščio atspario sąlyga	(3.41)
. Statlakščio atsparis abiejuose pjūviuose pakankamas. Įrąžų derinys kolonos atraminiame pjūvyje, kuriam bus skaičiuojami inkariniai varžtai, Nk,Ed = – 174,2 kN,    Mk,Ed = 276,3 kNm. Įtempiai pamate	(3.42)
MPa,  MPa. Gniuždomosios zonos ilgis  m. Atstumas nuo kolonos ašies iki gniuždomosios zonos sunkio centro  m. Atstumas nuo gniuždomosios zonos sunkio centro iki inkarinių varžtų tempiamojoje pusėje, ašies m. Jėga vienoje pusėje esančiuose inkariniuose varžtuose	(3.43)
kN. Inkarinių varžtų, pagamintų iš karštai valcuoto plieno, skaičiuotinis tempiamasis stipris	(3.44)
MPa. Inkarinio varžto skerspjūvio plotas  m^2 = 9,9 cm^2= 990 mm^2.	Reglamento 6.1 formulė
Parenkami inkariniai varžtai M42 mm, Ab,net = 1 120 mm^2. Inkarinių varžtų plokštelės lenkiamasis momentas kNm. Varžtų skylės plokštelėje skersmuo d0 = 46 mm.	LST EN ISO 898 – 1:2000 [7.13]
Plokštelės plotis  m. Imama bpl = 0,140 m = 140 mm. Inkarinių varžtų plokštelės storis	Reglamento 7.31 formulė
m. Imama tpl = 45 mm.
Virintinių siūlių, prijungiančių bazės elementus prie pado plokštės, mažiausias galimas virintinės siūlės statinio aukštis, virinant prie 45 mm storio elemento, kf,min = 10 mm. Imama kf = 10 mm. Virintinių siūlių metalo kerpamasis plotas, inercijos ir atsparumo momentai =m^2,  m^4,  m^3.	Reglamento 7.29 formulė
Virintinių siūlių, jungiančių bazės elementus prie pado plokštės, atspario sąlyga: , Kolonos bazės stiprumas yra pakankamas.	(3.47)

5 pavyzdys. Santvaros iš stačiakampių tuščiavidurių profiliuočių viršutinės juostos jungties laikomosios galios tikrinimas	Reglamento 8 priedas
Santvaros elementai pagaminti iš plieno S355MH (LST EN 10219-1). Kertinės siūlės, jungiančios tinklelio ir juostos elementus, suvirintos pusiau automatiniu būdu apsauginėse dujose. Apatinės padėties virinimui naudota elektrodinė viela G38 pagal LST EN 440 [7.6].
Plieno skaičiuotinis stipris: .	Reglamento 6.3 lentelė
Elementų darbo sąlygų koeficientas .	Reglamento 7.1 lentelė
1. Gniuždomojo santvaros tinklelio spyrio ir viršutinės juostos jungties laikomosios galios tikrinimas
1.1. Santvaros viršutinės juostos, veikiamos gniuždomojo spyrio, praspaudimo atspario tikrinimas
Įrąžos ženklo koeficientas: , nes tinklelio elementas yra gniuždomas.
Kadangi , santvaros juostoje veikiančios ašinės jėgos įtakos koeficientas:
.	(4.2)
Santvaros juostos iškyša: m.
Tinklelio ir juostos sąlyčio atkarpos ilgis: m.
Pusė tarpo tarp santvaros tinklelio strypų m.
Kadangi  ir , santvaros viršutinės juostos, veikiamos gniuždomojo spyrio, praspaudimo atsparis tikrinamas pagal šią nelygybę:
; lenkiamasis momentas tinklelio elemente ties juostos kraštu ; 530 kN. Santvaros viršutinės juostos, veikiamos gniuždomojo spyrio, praspaudimo atsparis yra pakankamas.	(4.1)
1.2. Santvaros viršutinės juostos sienutės pastovumo atspario tikrinimas gniuždomojo spyrio prijungimo vietoje
Koeficientas, įvertinantis juostos sienutės liaunį, , nes .
Koeficientas, įvertinantis juostos sienutės liaunį ir plieno stiprį, , nes , , Santvaros viršutinės juostos sienutės pastovumo atspario sąlyga:
, , .	(4.4)
Santvaros viršutinės juostos sienutės pastovumo atsparis yra pakankamas.
1.3. Tinklelio elemento atspario tikrinimas jo prijungimo prie juostos srityje
Koeficientas, įvertinantis tinklelio elemento sienutės liaunį ir plieno stiprį, , nes , , Nustatant sienutės liaunį, naudojami tinklelio skerspjūvio matmenys. Tinklelio elemento atspario tikrinimo sąlyga esant stačiakampiam skerspjūviui,
,	(4.8)
, .
Tinklelio elemento atsparis jo prijungimo prie juostos srityje yra pakankamas.
1.4. Virintinių siūlių, jungiančių tinklelio elementus prie juostų, atspario tikrinimas Virinti naudojama elektrodinė viela G38, kurios charakteristinis stipris
.	Reglamento 6.13 lentelė
Plieno stipris pagal stiprumo ribą . Skaičiuotiniai siūlių stipriai:	Reglamento 6.10 lentelė
; .	Reglamento 6.11 lentelė
Kertinės siūlės koeficientai: ; . Tikrinama, ar tinkamai parinkta elektrodinė viela:	Reglamento 7.30 lentelė
, 202 MPa  < 207 MPa <202  = 236 MPa. Parinkta tinkama elektrodinė viela.	Reglamento (7.136)
,	(4.10)
,
.
Kertinių siūlių, jungiančių gniuždomąjį tinklelio elementą su juosta, atsparis yra pakankamas.
2. Tempiamojo santvaros tinklelio spyrio ir viršutinės juostos jungties laikomosios galios tikrinimas
2.1.  Santvaros viršutinės juostos, veikiamos tempiamojo tinklelio elemento, išplėšimo atspario tikrinimas
Įrąžos ženklo koeficientas , nes tinklelio elementas yra tempiamas. Kadangi
, tai santvaros juostoje veikiančios ašinės jėgos įtakos koeficientas .	(4.2)
Santvaros juostos iškyša: m.
Tinklelio ir juostos sąlyčio atkarpos ilgis:  m.
Pusė tarpo tarp santvaros tinklelio strypų:  m.
Kadangi  ir , tai santvaros viršutinės juostos, veikiamos gniuždomojo spyrio, praspaudimo atsparis tikrinamas pagal nelygybę:
, lenkiamasis momentas tinklelio elemente ties juostos kraštu – ; 996 kN Santvaros viršutinės juostos, veikiamos tempiamojo strypo, išplėšimo atsparis yra pakankamas.	(4.1)
2.2. Santvaros viršutinės juostos sienutės pastovumo atspario tikrinimas gniuždomojo spyrio prijungimo vietoje.
Koeficientas, įvertinantis juostos sienutės liaunį, , nes .
Koeficientas, įvertinantis juostos sienutės liaunį ir plieno stiprį, , nes , , Santvaros viršutinės juostos sienutės pastovumo atspario sąlyga:
, , .	(4.4)
Santvaros viršutinės juostos sienutės pastovumo atsparis yra pakankamas.
2.3. Tinklelio elemento atspario tikrinimas jo prijungimo prie juostos srityje
Koeficientas, įvertinantis tinklelio elemento sienutės liaunį ir plieno stiprį,
, nes , , Nustatant sienutės liaunį, naudojami tinklelio skerspjūvio matmenys. Tinklelio elemento atspario tikrinimo sąlyga esant kvadratiniam skerspjūviui,	(4.5)
;	(4.8)
.
Tinklelio elemento atsparis jo prijungimo prie juostos srityje yra pakankamas.
2.4. Virintinių siūlių, jungiančių tinklelio elementus prie juostų, atspario tikrinimas
Virinti naudojama elektrodinė viela G38, kurios charakteristinis stipris: .	Reglamento 6.13 lentelė
Plieno stipris pagal stiprumo ribą .	Reglamento 6.10 lentelė
Skaičiuotiniai siūlių stipriai: , .	Reglamento 6.11 lentelė
Kertinės siūlės koeficientai: ; . Tikrinama, ar tinkamai parinkta elektrodinė viela	Reglamento 7.30 lentelė
, 202 MPa  < 207 MPa <202  = 236 MPa. Parinkta tinkama elektrodinė viela.	Reglamento (7.136)
,	(4.10)
,
.
Kertinių siūlių, jungiančių gniuždomą tinklelio elementą su juosta, atsparis yra pakankamas.

6 pavyzdys. Santvaros iš apskritųjų tuščiavidurių profiliuočių viršutinės juostos jungties atspario tikrinimas	Reglamento 8 priedas
Santvaros elementai pagaminti iš plieno S355MH (LST EN 10219-2). Juose veikia įrąžos: , , , . Kertinės siūlės, jungiančios tinklelio ir juostos elementus, suvirintos pusiau automatiniu būdu apsauginėse dujose. Kertinių siūlių statinio aukštis yra 6 mm. Virinti naudota elektrodinė viela G38. Tinklelio elementų pjūvio briaunos nenusklembtos.
1. Virintinių siūlių, jungiančių tinklelio elementus ir juostą, atspario tikrinimas
Virinti naudojama elektrodinė viela G38, kurios charakteristinis stipris: .	Reglamento 6.13 lentelė
Plieno stipriai pagal: , .	Reglamento 6.10 lentelė 6.3 lentelė
Skaičiuotiniai kertinių siūlių stipriai: , .	Reglamento 6.11 lentelė
Sandūrinių siūlių skaičiuotinis stipris .
1.1. Virintinių siūlių, jungiančių gniuždomąjį tinklelio elementą ir juostą, atspario tikrinimas
Kertinės siūlės atkarpų ilgiai: , , ,
,  , , ,	4.8 pav.
, , , . Sandūrinės siūlės atkarpų ilgiai:	4.9 pav.
, .	(4.18) (4.19)
Siūlės priekinės ir galinės dalių atspariai:
,  , , ,	94 p.
,	(4.16)
405 kN.	(4.17)
Siūlių atsparių tikrinimas: ,
,	(4.14)
,	(4.15)
,	(4.13)
Virintinių siūlių, jungiančių gniuždomąjį tinklelio strypą ir juostą, atsparis yra pakankamas.
1.2. Virintinių siūlių, jungiančių tempiamąjį tinklelio elementą ir juostą, atspario tikrinimas
Kertinės siūlės atkarpų ilgiai: , , ,
,  , , ,	4.8 pav.
, , , . Sandūrinės siūlės atkarpų ilgiai:	4.9 pav.
,	(4.18)
.	(4.19)
Siūlės priekinės ir galinės dalių atspariai:
,	94 p.
,	(4.16)
	(4.17)
.
Siūlių atsparių tikrinimas: ,
,	(4.14)
,	(4.15)
,	(4.13)
Virintinių siūlių, jungiančių tempiamąjį tinklelio strypą ir juostą, atsparis yra pakankamas.
2. Tinklelio elementų įrąžos, veikiamos juostos praspaudimo (išlenkimo), atspario tikrinimas
,	99 p.
, , , , , , , ,	99 p.
, . Santvaros juostos atsparis:	99 p.
.	99 p.
,	99 p.
, ,	4.1 lentelė
, tai .	99 p.
, tai .	99 p.
, .	(4.20)
.	(4.21)
.	(4.21)
Santvaros juostos atsparis yra pakankamas.
3. Tinklelio elementų atspario tikrinimas prijungimo prie juostos vietoje.
, nes , ,
	(4.22)
	(4.22)
Jungties laikomoji galia yra pakankama.

7 pavyzdys. Sudėtinio skerspjūvio sijos montuojamosios varžtinės jungties skaičiavimas	Reglamento 8 priedas
Sudėtinio skerspjūvio sijos aukštis =1600 mm, juostų plotis =500 mm, juostų storis =25 mm. Sienelės aukštis =1550 mm,  jos storis =14 mm. Konstrukcija pagaminta iš plieno S355JR pagal LST EN 10025-2 [7.29]. Montuojamojoje varžtinėje jungtyje veikia lenkiamasis momentas =5560 kNm ir skersinė jėga =2490 kN. Konstrukcijos dalims sujungti naudojami 10.9 kokybės klasės varžtai pagal LST EN ISO 4014. Varžtų skersmuo =30 mm, skylių =36 mm.
Varžtų skerspjūvio grynasis plotas =561 mm^2. Skaičiuotinis įtempiamųjų varžtų tempiamasis plieno stipris	STR 2.05.05:2005, 7.32 lentelė
=700 MPa. Jungiamieji paviršiai valomi šratais nekonservuojant. Varžtų įtempimas reguliuojamas pagal sukimo momentą. Tada jungties trinties ir patikimumo koeficientai:	STR 2.05.05:2005, (6.3) formulė
=0,58 ; =1,35 7.1. Juostų jungtis Apskaičiuojame juostoms tenkantį lenkiamąjį momentą	STR 2.05.05:2005, 7.34 lentelė
=4343 kNm. Juostoms ir jų antdėklams tenkanti įrąža (ašinė jėga)	(5.10)
=2757 kN. Skaičiuotinis jungties vieno varžto ir vienos trinties plokštumos atsparis	(5.11)
=152 kN. Reikiamas antdėklų prijungimo prie juostų varžtų skaičius (vienoje sandūros pusėje)	STR 2.05.05:2005 (7.146)
= 10,1 vnt. Parenkame 12 varžtų (išdėstytų dviem eilėmis). 7.2. Sienelės jungtis Apskaičiuojame sijos sienelei tenkantį lenkiamąjį momentą	(5.12)
=1217 kNm. Atsižvelgiant į sijos sienelės aukštį, juostų ir jos antdėklų storį, pasirenkamas didžiausias atstumas tarp kraštinių varžtų =1,37 m. Numatoma išdėstyti varžtus trimis stačiosiomis eilėmis. Apskaičiuojama parametro  reikšmė	(5.13)
=1,948. Atsižvelgiant į parametro  reikšmę parenkama 10 gulsčiųjų varžtų eilių. Atstumas tarp varžtų gulsčiųjų eilių priimamas pagal konstrukcinius reikalavimus lygus 150 mm, o =170 mm (žr. 5.5 pav.).	7 priedas, (3.9) 7 priedas, 3.19 lentelė
Didžiausia nuo lenkiamojo momento kraštiniams varžtams tenkanti įrąža =144,0 kN, čia: =3,86 m^2 Parenkame 30 varžtų, išdėstytų 3 stačiosiomis ir 10 gulsčiųjų eilių. Vienam jungties varžtui tenkanti šlyties jėga	(5.14)
=83 kN. Didžiausia vienoje iš vertikaliųjų eilių tenkanti kraštiniams varžtams įrąža	(5.15)
=166,2 kN. Labiausiai apkrauto įtempiamojo sienelės varžto stiprumo sąlyga	(5.16)
. Labiausiai apkrauto įtempiamojo varžto stiprumas yra pakankamas. Įtempiamųjų varžtų išankstinio įtempimo jėga	(5.17)
kN.	(5.18)

_________________