LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KŪNO KULTŪROS IR SPORTO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1051
2010 m. liepos 21 d. Nr. 1104
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2010 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. SV-S-751 2 punkto 4 papunktį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-1051 (toliau – įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Žin., 1992, Nr. 33-1014) 53 straipsnio 2 dalyje nustatyta – valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą, taigi valstybė rūpinasi įvairiapusiu asmenybės ugdymu: dvasiniu ir intelektiniu, taip pat fiziniu. Įstatymo projekto 1 straipsnyje nauja redakcija dėstomame Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatyme (Žin., 1996, Nr. 9-215; 2008, Nr. 47-1752) (toliau – keičiamas įstatymas) siūloma atsisakyti įprastos sąvokos „kūno kultūra“, o tai reikštų, kad valstybė suteikia teisines garantijas, sudaro organizacines, materialines ir finansines sąlygas šalies gyventojams praktikuoti sportą, tačiau atsisakoma kūno kultūros praktikavimo. Be to, atsisakius šios sąvokos teks skirti lėšų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų (pavyzdžiui, pavadinimams, iškaboms, teisės aktams pakeisti), o esant sunkiai ekonominei ir finansinei būklei valstybė ar savivaldybė negali prisiimti papildomų įsipareigojimų, ypač jeigu jie nepagrįsti konstituciniu būtinumu.
2. Pagal keičiamo įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje pateiktą sportininko atstovo (agento) apibrėžimą sportininko atstovu (agentu) gali būti tik fizinis asmuo. Pažymėtina, kad 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL 2006 L 376, p. 36) (toliau – Paslaugų direktyva) 15 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytas draudimas įpareigoti paslaugų teikėją turėti tam tikrą teisinę formą. Tokio draudimo gali būti nepaisoma tik esant ypač svarbiems visuomenės interesams ir tada, kai šie interesai negali būti užtikrinti mažiau ribojančiomis priemonėmis, kuriomis būtų pasiektas toks pat rezultatas. Atstovavimo sportininkams paslaugas gali teikti ne tik fiziniai asmenys, bet ir įvairios įmonės ir organizacijos, tačiau įstatymo projekto aiškinamajame rašte nenurodyta priežasčių, dėl kurių galima būtų pateisinti tokį įmonių teisės laisvai verstis sportininko atstovo veikla ribojimą.
Be to, pagal Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymą (Žin., 2008, Nr. 47-1747) asmenims, teisėtai įsisteigusiems kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (toliau – valstybė narė) tam, kad dirbtų pagal tą pačią profesiją kitoje valstybėje narėje, dirbantiems šį darbą ne trumpiau kaip dvejus metus per pastaruosius dešimt metų ir norintiems laikinai teikti sportininko atstovo paslaugas, neturi būti taikoma jokių papildomų profesinės kvalifikacijos reikalavimų. Dera pažymėti, kad būtinybė pripažinti sportininkų atstovų kvalifikaciją, įgytą kitoje valstybėje narėje, siekiant užtikrinti laisvą sportininkų atstovų judėjimą Bendrijoje, pabrėžiama ir Europos Komisijos Baltosios knygos dėl sporto (COM(2007) 391 galutinis) tarnybų darbo dokumente.
Vadovaujantis Paslaugų direktyva, paslaugų teikėjui, valstybėje narėje paslaugas teikiančiam laikinai, netaikomi tos valstybės narės reikalavimai. Priimančiosios valstybės narės reikalavimai gali būti taikomi tik išimtiniais atvejais, vykdant nediskriminavimo, būtinumo (šiuo atveju būtinumas Europos Teisingumo Teismo aiškinamas labai siaurai ir apima tik būtinybę saugoti viešąją tvarką, visuomenės saugumą, visuomenės sveikatą ir aplinkos apsaugą) ir proporcingumo sąlygas. Valstybės narės iš laikinų paslaugų teikėjų negali reikalauti būti įsisteigusiam tos valstybės narės teritorijoje (Paslaugų direktyvos 16 straipsnio 2 dalies a punktas), įsiregistruoti valstybės narės registre (16 straipsnio 2 dalies b punktas), gauti specialų tapatybės dokumentą, reikalingą paslaugų teikimo veiklai vykdyti (16 straipsnio 2 dalies e punktas).
3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 96 straipsniu, valdymo sritys (tarp jų ir kūno kultūros ir sporto) Lietuvos Respublikoje pavedamos tik ministrams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131) (toliau – Vyriausybės įstatymas) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ministerija steigiama formuoti valstybės politiką, taip pat organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą ministrui pavestose valdymo srityse. Pati ministerija politikos ministrui pavestose valdymo srityse neįgyvendina. Valstybės politikai ministrui pavestose valdymo srityse įgyvendinti ir šios politikos formavimui ir įgyvendinimui aptarnauti pagal Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalį steigiamos įstaigos prie ministerijos. Šių nuostatų neatitinka keičiamo įstatymo 8, 9, 11–14 ir kitų straipsnių nuostatos dėl Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ministerijų ir Sporto departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – departamentas) kompetencijos. Be to, keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1, 3 ir 4 punktuose nurodytos Lietuvos Respublikos Seimo funkcijos nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje; ministerijų ir kitų valstybės institucijų dalyvavimas darbo grupėse yra valstybės institucijos teisė, o ne funkcija, ir Vidaus reikalų ministerija kartu su Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingomis institucijomis jokių teisės aktų nepriima (keičiamo įstatymo 12 straipsnis).
Siekiant nustatyti, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas yra įstaiga prie Vidaus reikalų ministerijos, apibrėžti Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kūno kultūros ir sporto departamento ir Vidaus reikalų ministerijos funkcijas kūno kultūros ir sporto srityje ir įtvirtinti kitas su tuo susijusias nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1331 „Dėl patobulintų Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 2, 7, 8, 10, 15, 20, 22, 23, 26, 28, 32, 33, 34, 40, 41, 42, 44, 45, 46, 51 straipsnių pakeitimo bei 9 ir 49 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 2591 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ (Žin., 2009, Nr. 127-5495) pateiktas Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 2, 7, 8, 10, 15, 20, 22, 23, 26, 28, 32, 33, 34, 40, 41, 42, 44, 45, 46, 51 straipsnių pakeitimo bei 9 ir 49 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektas Nr. XIP-1026(2). Įstatymo projekto nuostatos neatitinka šio Lietuvos Respublikos Seimui pateikto įstatymo projekto.
Be to, keičiamo įstatymo nuostatos dėl valstybės ir savivaldybių institucijų kompetencijos kūno kultūros ir sporto srityje nesistemiškos, nesuderintos su kitais įstatymais (pavyzdžiui, pagal Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 7 punktą ministras Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei ministerijos metines veiklos ataskaitas, taigi rengti atskirą ataskaitą apie sporto būklę Lietuvos Respublikoje (keičiamo įstatymo 13 straipsnio 8 punktas) netikslinga, nes šios ataskaitos turinys, kiek tai susiję su sporto reikalais, kartotų Vidaus reikalų ministerijos metinės veiklos ataskaitos turinį).
4. Keičiamo įstatymo 8 ir 10 straipsniuose siūloma įsteigti naują Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingą instituciją – Nacionalinę sporto tarybą (toliau – taryba), kurios veiklą numatyta finansuoti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Naujai institucijai steigti reikės ne tik papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, tai sukels ir kūno kultūros ir sporto sistemos valdymo keblumų. Iš keičiamo įstatymo 10 straipsnio nuostatų neaiški tarybos teisinė forma, pagrindiniai jos sudarymo ir veiklos principai. Tarybos funkcijos iš esmės sutaptų su departamento ir kitų institucijų funkcijomis, susijusiomis su strateginiu planavimu, programų įgyvendinimu ir informacijos sklaida visuomenei. Šiuo laikotarpiu, kai Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos kūno kultūros ir sporto plėtrai gerokai sumažintos, o ateinančiais metais reikės imtis papildomų konsolidavimo priemonių, steigti dar vieną sportą kuruojančią instituciją netikslinga.
5. Keičiamo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rentos buvusiems sportininkams dydis – 1,5 Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 409 „Dėl darbo užmokesčio statistinės informacijos rinkimo, apdorojimo ir skelbimo kas ketvirtį“ (Žin., 2001, Nr. 33-1100) Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbia praėjusio ketvirčio šalies ūkio vidutinį mėnesinį darbo užmokestį kas ketvirtį, ne vėliau kaip iki kito ketvirčio antrojo mėnesio paskutinės darbo dienos. Jeigu būtų įgyvendinamos šios keičiamo įstatymo nuostatos ir keičiama statistinės informacijos rinkimo tvarka, neproporcingai didėtų statistikos administravimo išlaidos ir našta statistinius duomenis teikiantiems subjektams. Be to, rentų buvusiems sportininkams paskirtis neaiški, jos mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir nesiejamos su jokiomis įmokomis, skiriamos ir mokamos neatsižvelgiant į gaunamas (turimas) pajamas, taigi dažnai suteikia nepagrįstų privilegijų, pažeidžiami socialinio teisingumo ir proporcingumo principai, visuomenė pagrįstai piktinasi, todėl Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos koncepcijoje, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. birželio 15 d. protokolu Nr. 24, numatyta nuo 2011 metų persvarstyti rentų buvusiems sportininkams skyrimo ir mokėjimo sąlygas (dėl draudžiamųjų pajamų, turto ir pajamų testavimo, gyvenamosios vietos).
6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 2 d. nutarime Nr. 1600 „Dėl Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 24 straipsnio papildymo įstatymo projekto Nr. XIP‑661(2)“ (Žin., 2009, Nr. 146-6495) jau nurodyta, kodėl nepritariama išdėstytoms keičiamo įstatymo 46 straipsnyje nuostatoms.
7. Keičiamo įstatymo 47 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytos žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatos, tačiau pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 63-2243) 4 straipsnio 1 dalį mokesčio lengvatą ar lengvatas nustato tik atitinkamų mokesčių įstatymai, reglamentuojantys tų mokesčių apskaičiavimą. Be to, sporto statinių ir jų užimamos žemės atleidimo nuo mokesčių klausimai gali būti sprendžiami savivaldybių lygiu, kadangi pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (Žin., 2005, Nr. 76-2741) 7 straipsnio 5 dalį ir Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (Žin., 1992, Nr. 21-612) 7 straipsnį savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. Atsižvelgiant į tai, nepritariama, kad į keičiamą įstatymą būtų įtrauktos nuostatos dėl sporto statinių ir jų užimamos žemės atleidimo nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių.