LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO SPRENDIMAS
ADMINISTRACINĖJE BYLOJE Nr. 16-01-01
Vilnius, 2001 m. birželio 4 d.
teisėjų: B. Janavičiūtės ir S. Gudyno,
sekretoriaujant R. Barysaitei,
dalyvaujant trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei I. Šambaraitei,
trečiajam suinteresuotajam asmeniui V. Golubovskij,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal Aukštesniojo administracinio teismo prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ir
nustatė:
Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal Vladislavo Golubovskio prašymą atsakovui Policijos departamentui prie LR vidaus reikalų ministerijos dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas išieškojimo, kurioje V. Golubovskis prašė įpareigoti atsakovą išmokėti kompensaciją už 1996-1998 metais nepanaudotas kasmetines atostogas.
Aukštesnysis administracinis teismas 2000 04 05 nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 240 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 p. neprieštarauja LR atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 daliai.
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais: LR vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 240 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 punkte įtvirtinta nuostata, kad atleidžiant pareigūnus iš tarnybos išmokama kompensacija už nepanaudotas atostogas, bet ne daugiau kaip už 45 dienas. LR atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį, o kai darbuotojui atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas atostogas, jeigu įstatymas nenumato kitaip. Vidaus reikalų sistemos pareigūnams išmokėtinos kompensacijos dydis nustatytas LR vidaus reikalų ministerijos įsakymu patvirtinta instrukcija, suderinta su LR socialinės apsaugos ministerija. Pagal šią instrukciją minėtų pareigūnų padėtis, lyginant su kitų kategorijų darbuotojais, kuriems kompensacija išmokama už visas nepanaudotas atostogas, yra žymiai blogesnė.
Taip pat pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas priėmė 2000 09 13 nutartį, kuria kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 240 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 dienos nutarimo Nr. 127 3 punktui.
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. I-852 „Dėl LR policijos įstatymo įsigaliojimo“ 4 punkto 3 papunkčiu LR Vyriausybė įpareigota iki 1991 m. vasario 1 d. peržiūrėti ir nustatyti Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų ir krašto apsaugos sistemų pareigūnų aprūpinimo butais, darbo užmokesčio ir priedų bei kompensacijų (dėl sužeidimo ar žuvimo tarnybos metu, materialinės žalos dėl tarnybos, dėl asmeninio automobilio naudojimo tarnyboje ir kt.) mokėjimo, aprūpinimo telefonu bei kitų socialinių lengvatų tvarką, orientuojantis į atitinkamus galiojančius ir rengiamus Lietuvos Respublikos įstatymus bei šiuo metu vidaus reikalų sistemos darbuotojams taikomas lengvatas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtino Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatus ir 3 punktu pavedė Vidaus reikalų ministerijai kartu su Socialinės apsaugos ministerija nustatyti pagrindinio atlyginimo, priedų ir kompensacijų apskaičiavimo tvarką policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams jų laikino nedarbingumo, atostogų, mokymosi laikotarpiu, laikinai vykdant pareigas ir kitais atvejais. Vidaus reikalų ministerija Instrukcijos 36 punkte įtvirtindama, kad atleidžiant pareigūnus iš tarnybos išmokama kompensacija už neišnaudotas atostogas, bet ne daugiau kaip už 45 dienas, priklausomai, kiek metų pareigūnas ištarnavo vidaus reikalų sistemoje, ir tuo ribodama nepanaudotų atostogų dalį, už kurią išmokama kompensacija, nustatė ne kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas apskaičiavimo tvarką, o kompensacijos dydį, nors tokios teisės Vyriausybė 1991 04 12 nutarimu Nr. 127 jai nedelegavo.
Rengiant bylą Vyriausiojo administracinio teismo posėdžiui buvo gautas atsakovo – Vidaus reikalų ministerijos atstovės I. Kudrevičiūtės paaiškinimas. Jame nurodoma, kad Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog „Krašto apsaugos tarnybos kariams, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnams, vidaus reikalų sistemos, sukarintų bei kai kurių kitų formuočių darbuotojams teisę į atostogas, jų suteikimo ypatumus nustato atitinkami Lietuvos Respublikos norminiai aktai.“ Vidaus reikalų sistemos pareigūnams, t. y. policijos ir kitų vidaus tarnybos pareigūnams (toliau – pareigūnai), teisę į atostogas, jų suteikimo ypatumus nustato Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 „Dėl Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto“ (toliau – Statutas) (Žin., 1991, Nr. 25 – 679). Statuto 58 punkte nustatyta, kad „pareigūnui, kuriam kalendoriniais metais nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, jos suteikiamos ne vėliau kaip ateinančių metų I ketvirtį.“
Statuto 48 punkte nustatyta pareigūnų kasmetinių atostogų trukmė, t. y. „pareigūnams, priklausomai nuo ištarnautų vidaus reikalų sistemoje metų, nustatomos šios trukmės kasmetinės atostogos: iki 10 metų – 30 kalendorinių dienų; nuo 10 iki 15 metų – 35 kalendorinės dienos; nuo 15 iki 20 metų – 45 kalendorinės dienos.“ Paaiškinime daroma išvada, kad pareigūnų kasmetinių atostogų trukmė negali viršyti 45 kalendorinių dienų bei nepanaudotos kalendoriniais metais kasmetinės atostogos panaudojamos ne vėliau kaip ateinančių metų I ketvirtį. Toliau paaiškinime nurodoma, kad instrukcijos 36 punkte įtvirtinama kasmetinių atostogų, atsižvelgiant į realiai ištarnautą laiką, apskaičiavimo tvarka, t. y. „kasmetinių atostogų trukmė nustatoma, skaičiuojant nuo 2,5 iki 3,75 dienų atostogų už kiekvieną visą dirbtą mėnesį (priklausomai nuo pareigūnui priklausančių atostogų trukmės).“ Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu bei atsižvelgdama į tai, kad realizuojant teisę į atostogas atleidžiamiems pareigūnams jų pageidavimu gali būti suteikiamos neišnaudotos kasmetinės atostogos, nukeliant atleidimo datą (Atostogų įstatymo 14 straipsnis), atsakovo atstovė paaiškinime padarė išvadą, kad instrukcijos 36 punkte įtvirtinta teisės norma, reglamentuojanti kompensacijų už pareigūnų nepanaudotas atostogas mokėjimą atleidžiant pareigūnus iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, neprieštarauja Atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai teisės normai, nes realizuojant nurodytų teisės aktų, reglamentuojančių pareigūnų teisę į atostogas, atostogų suteikimo ypatumus, atleidžiant pareigūnus iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, jų neišnaudotų kasmetinių atostogų trukmė negali viršyti instrukcijos 36 punkte nustatytos nepanaudotų kasmetinių atostogų trukmės. Paaiškinime nurodoma, kad toks instrukcijos 36 punkte įtvirtintos normos taikymas ir aiškinimas sąlygotas visuotinai pripažintos teisės doktrinos taisyklės, skelbiančios, jog kiekviena teisės norma turi būti aiškinama ir taikoma: 1) atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus; 2) nustatant bet kokios teisės normos tikrąją prasmę, būtina remtis ne tik teisės normos lingvistine analize, bet ir svarbu atsižvelgti į visumą veiksnių, turinčių įtakos teisingam tos normos aiškinimui; 3) bet kuri teisės norma gali būti tinkamai išaiškinta tik tada, jeigu bus atsižvelgta į jos sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo, atitinkamos teisės šakos ar teisės instituto normomis, taip pat jos santykį su Konstitucija ir joje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, esančiais visos teisės sistemos pagrindu. Paaiškinime taip pat nurodoma, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 08 16 įsakymu Nr. 329 „Dėl socialinių garantijų policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams“ instrukcija pripažinta netekusia galios.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teismui taip pat pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 240 patvirtintos Socialinių garantijų taikymo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 punkte įtvirtinta nuostata, kad atleidžiant pareigūnus iš tarnybos išmokama kompensacija už nepanaudotas atostogas, bet ne daugiau kaip už 45 dienas, prieštarauja Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad nutraukiant darbo sutartį piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas išmokama už visas nepanaudotas atostogas. Nurodė, kad įstatymų leidėjas 1996 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 6 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, nustatydamas Atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje naują kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas mokėjimo tvarką, taip pat numatė, kad kitaip reglamentuoti kompensacijos už nepanaudotas atostogas mokėjimo klausimą gali tik įstatymai.
Vyriausiojo administracinio teismo posėdyje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė I. Šambaraitė iš esmės pakartojo rašytiniame paaiškinime išdėstytus argumentus ir prašė teismo Vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 240 patvirtintos Socialinių garantijų taikymo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 punktą panaikinti kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktui.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo V. Golubovskij taip pat prašė teismo Vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 240 patvirtintos Socialinių garantijų taikymo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 punktą panaikinti kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams.
Vyriausiasis administracinis teismas konstatuoja:
Vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 240 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 punkte nustatyta, kad „Atleidžiant pareigūnus iš tarnybos išmokama kompensacija už neišnaudotas atostogas, bet ne daugiau kaip už 45 dienas, priklausomai, kiek metų pareigūnas ištarnavo vidaus reikalų sistemoje. Už kiekvieną pilnai atidirbtą mėnesį skaičiuojama nuo 2,5 iki 3,75 dienų atostogų (priklausomai nuo pareigūnui priklausančių atostogų trukmės). Neišnaudotų atostogų trukmė nurodoma įsakyme dėl pareigūno atleidimo.“
Pareiškėjas abejoja, ar Instrukcijos 36 punkto nuostata, kad atleidžiant pareigūnus iš tarnybos išmokama kompensacija už nepanaudotas atostogas, bet ne daugiau kaip už 45 dienas, neprieštarauja LR atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 daliai.
LR atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Kai darbuotojui atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas atostogas, jeigu įstatymas nenumato kitaip.“
Pareiškėjas taip pat abejoja, ar Instrukcijos 36 punkto nuostata, kad atleidžiant pareigūnus iš tarnybos išmokama kompensacija už nepanaudotas atostogas, bet ne daugiau kaip už 45 dienas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 dienos nutarimo Nr. 127 3 punktui.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 127 3 punktu nutarė: „Pavesti Vidaus reikalų ministerijai kartu su Socialinės apsaugos ministerija nustatyti pagrindinio atlyginimo, priedų ir kompensacijų apskaičiavimo tvarką policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams jų laikino nedarbingumo, atostogų, mokymosi laikotarpiu, laikinai vykdant pareigas ir kitais atvejais.“
Vyriausiasis administracinis teismas ir tirs Vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 240 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 punkto nuostatos, kad atleidžiant pareigūnus iš tarnybos išmokama kompensacija už nepanaudotas atostogas, bet ne daugiau kaip už 45 dienas, atitikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 dienos nutarimo Nr. 127 3 punktui bei LR atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 daliai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 127 3 punktu buvo pavedusi Vidaus reikalų ministerijai kartu su Socialinės apsaugos ministerija nustatyti pagrindinio atlyginimo, priedų ir kompensacijų apskaičiavimo tvarką policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams jų laikino nedarbingumo, atostogų, mokymosi laikotarpiu, laikinai vykdant pareigas ir kitais atvejais. Kaip matyti, Vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 240 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 punktu buvo nustatyta kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išmokamos atleidžiant iš tarnybos pareigūnus, ne tik apskaičiavimo tvarka, bet ir jos maksimalus dydis, t. y. ne daugiau kaip už 45 dienas. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcija nėra bendrai paruošta ir patvirtinta Vidaus reikalų ministerijos kartu su Socialinės apsaugos ministerija. Ji patvirtinta, kaip nurodyta aukščiau, Vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 240 ir tik suderinta su Socialinės apsaugos ministerija.
LR atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai darbuotojui atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas atostogas, jeigu įstatymas nenumato kitaip, reiškia, kad tik įstatymas gali nustatyti, kada kompensacija išmokama ne už visas panaudotas atostogas. Nė vienas policijos ar kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnų veiklą, darbo ar socialinius teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų nenustato, kad policijos ar kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams išmokama kompensacija už nepanaudotas atostogas, bet ne daugiau kaip už 45 dienas. Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Krašto apsaugos tarnybos kariams, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnams, vidaus reikalų sistemos, sukarintų bei kai kurių kitų formuočių darbuotojams teisę į atostogas, jų suteikimo ypatumus nustato atitinkami Lietuvos Respublikos norminiai aktai.“ Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 „Dėl Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto“, 58 punktas nustato, kad pareigūnui, kuriam kalendoriniais metais nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, jos suteikiamos ne vėliau kaip ateinančių metų I ketvirtį, o šio Statuto 48 punktas nustato pareigūnų kasmetinių atostogų trukmę priklausomai nuo ištarnautų vidaus reikalų sistemoje metų. Nė vienas aukščiau minėto Statuto punktas nenustato apribojimų, išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas.
Įvertinus aukščiau išdėstytą darytina išvada, kad Instrukcijos 36 punktu nustatydama kompensacijos už neišnaudotas atostogas, išmokamos atleidžiant iš tarnybos pareigūnus, maksimalų dydį, Vidaus reikalų ministerija ne tik viršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 nutarimo Nr. 127 3 punktu jai suteiktus įgalinimus, bet ir pažeidė konstitucinį įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu principą, kadangi Instrukcijos 36 punkte įtvirtinta nauja norma, kad atleidžiamiems iš tarnybos pareigūnams kompensacija už nepanaudotas atostogas negali būti išmokama daugiau kaip už 45 dienas, prieštaraujanti LR atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 daliai. Todėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 240 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 punkto dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad atleidžiamiems iš tarnybos pareigūnams kompensacija už nepanaudotas atostogas negali būti išmokama daugiau kaip už 45 dienas, prieštarauja Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 16 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 127 3 punktui.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad „Valstybės žiniose“ taip pat turi būti skelbiami kiti Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai, ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų įsakymai ir įsakymais patvirtinti kiti norminiai teisės aktai bei Lietuvos banko valdybos nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos.“ Šio įstatymo 10 straipsnis nustato, kad „Ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų įsakymai ir įsakymais patvirtinti kiti teisės aktai bei Lietuvos banko valdybos nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena.“
Nors atsakovo – Vidaus reikalų ministerijos atstovės I. Kudrevičiūtės paaiškinime nurodoma, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 08 16 įsakymu Nr. 329 „Dėl socialinių garantijų policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams“ Instrukcija pripažinta netekusia galios, tačiau minėtas įsakymas nėra paskelbtas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nustatyta tvarka.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 dalį norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, tačiau šio straipsnio 2 dalis leidžia teismui, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, įvertinus neigiamą teisinių pasekmių tikimybę, sprendimu nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.
Vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Aukštesniojo administracinio teismo administracinę bylą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas, galimas teisines pasekmes, taiko Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalies nuostatą ir nustato, kad Instrukcijos 36 punkto dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad atleidžiamiems iš tarnybos pareigūnams kompensacija negali būti išmokama daugiau kaip už 45 dienas, dalis netaikytina nuo jos priėmimo dienos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 116 straipsnio 2 dalimi ir 117 straipsniu, kolegija
nusprendė:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 240 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 punkto dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad atleidžiamiems iš tarnybos pareigūnams kompensacija už nepanaudotas atostogas negali būti išmokama daugiau kaip už 45 dienas, prieštarauja Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 16 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 127 3 punktui, ir laikyti šio punkto dalį aukščiau minėta apimtimi panaikinta.
Nustatyti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 240 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 punkto dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad atleidžiamiems iš tarnybos pareigūnams kompensacija už nepanaudotas atostogas negali būti išmokama daugiau kaip už 45 dienas, netaikytina nuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 240 įsigaliojimo dienos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“.