Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MAŽMENINĖS PREKYBOS ĮMONIŲ NESĄŽININGŲ VEIKSMŲ DRAUDIMO ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-2608
2011 m. birželio 22 d. Nr. 727
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. SV-S-1166 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Pritarti Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-2608 (toliau – Įstatymo projektas) teisinio reglamentavimo tikslui panaikinti galimybę mažmeninės prekybos įmonėms piktnaudžiauti savo teisėmis ir naudotis dominuojančia padėtimi, tačiau iš esmės nepritarti Įstatymo projektui (teisinio reglamentavimo priemonėms) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekto tikslas įgyvendinamas Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (Žin., 2010, Nr. 1-31), Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 30-856) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) nuostatomis. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nenurodyti konkretūs galiojančio teisinio reglamentavimo trūkumai, neargumentuotas teiginys dėl galiojančio teisinio reglamentavimo neveiksmingumo, nenurodoma, kokie Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo nedraudžiami, bet mažmeninės prekybos įmonių atliekami veiksmai laikytini pažeidžiančiais tiekėjų teises.
Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas galioja palyginti neilgai – nuo 2010 m. balandžio 1 d., ir nėra duomenų, įrodančių esminius jo taikymo trūkumus. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, atlikusi šio įstatymo stebėseną, nenustatė jo pažeidimų, taip pat nebuvo gauta tiekėjų skundų dėl mažmeninės prekybos įmonių veiksmų, kurie galėtų būti nesąžiningi. Todėl Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo tobulinimo tikslingumo klausimas galėtų būti svarstomas tik tuo atveju, jeigu po ilgesnio jo stebėsenos laikotarpio būtų nustatyta, kad įstatymo tikslui pasiekti galiojančio teisinio reglamentavimo nepakanka.
2. Įstatymo projekto nuostatos, kuriose siūloma atsisakyti Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme įtvirtinto mažmeninės prekybos įmonėms draudžiamų atlikti nesąžiningų veiksmų sąrašo ir nustatyti, kad „mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams, juos apmokestinus papildomais mokesčiais arba primetus papildomus įsipareigojimus, arba tokie veiksmai varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje“, pažeistų teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo principus. Įstatymo projekte sąvoka „sąžiningai praktikai prieštaraujantys veiksmai“ nedetalizuojama, yra vertinamojo pobūdžio. Todėl mažmeninės prekybos įmonėms, taip pat ir tiekėjams nebūtų aišku, kokie konkretūs veiksmai draudžiami, ir tai nepagrįstai apsunkintų jų veiklą. Be to, toks neapibrėžtumas gali trukdyti atlikti Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo reikalavimų laikymosi priežiūrą ir taikyti administracinę atsakomybę. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatyme nustatyti ūkinės veiklos draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai) ir kad vienas esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas lemia tam tikrus privalomus teisinio reglamentavimo reikalavimus: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).