LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO 38 STRAIPSNIO 4 DALIES IR LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ ĮSTATYMO 36 STRAIPSNIO 4 DALIES ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 

1998 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui advokatui Algimantui Dziegoraičiui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo Teisės departamento konsultantei Audronei Ožiūnienei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 1998 m. spalio 28 d. išnagrinėjo bylą Nr. 17/97 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai ir 56 straipsnio 1 daliai, taip pat ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai ir 119 straipsnio 2 daliai.

Konstitucinis Teismas

 

nustatė:

 

I

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1992 m. liepos 9 d. priėmė Seimo rinkimų įstatymą (Valstybės žinios, 1992, Nr. 22-635, Nr. 24-710; 1993, Nr. 10-234; 1994, Nr. 89-1718; 1995, Nr. 7-142; 1996, Nr. 62-1467).

Seimas 1994 m. liepos 7 d. priėmė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą (Valstybės žinios, 1994, Nr. 53-996, Nr. 63-1234, Nr. 89-1719; 1995, Nr. 7-143, Nr. 18-405; 1996, Nr. 126-2944; 1997, Nr. 50-1191, Nr. 58-1331).

Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai ir 56 straipsnio 1 daliai, taip pat ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai ir 119 straipsnio 2 daliai.

 

II

 

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalis ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalis įpareigoja atitinkamai į Seimo narius ir į savivaldybės tarybos narius kandidatuojančius asmenis, kurie yra davę kitų valstybių piliečio priesaiką, raštu jos atsisakyti ir anketoje nurodyti, kaip ir kada jie tai padarė.

Piliečio priesaikos atsisakymas – tai asmens valios nutraukti savo teisinį ryšį su valstybe, kuriai jis yra prisiekęs, išraiška. Tačiau tokį asmenį duotoji priesaika saisto tol, kol tos valstybės įstatymų nustatyta tvarka jis nepraranda pilietybės. Ginčijamose Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas atsisakyti piliečio priesaikos, darant prielaidą, kad tai nesiejama su pilietybės atsisakymu, prieštarauja netgi bendram teisės principui lex non cogit ad impossibilia – „įstatymas nereikalauja to, kas neįmanoma“.

Konstitucijoje nustatyta, kad įstatymo numatytais atskirais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis gali kartu būti ir kitos valstybės pilietis (12 straipsnio 2 dalis).

Konstitucijos 29 straipsnyje suformuluotas bendras asmenų lygybės principas: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Asmenų lygybės principas apibūdinamas kaip nediskriminacija. Šis principas atsispindi ir Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą.

Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo.

Ginčijamose Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas atsisakyti kitos valstybės piliečio priesaikos leidžia daryti prielaidą, kad kandidatuojantis į Seimo ar savivaldybės tarybos narius asmuo, kuris, įgydamas užsienio valstybės pilietybę, yra davęs piliečio priesaiką, verčiamas atsisakyti tos pilietybės. Taigi ginčijamomis teisės normomis piliečiai taip diferencijuojami: 1) užsienio valstybės pilietybę įgijusieji nedavę piliečio priesaikos, neprivalantys jos atsisakyti ir galintys būti renkami Seimo ar savivaldybės tarybos nariu (jeigu jie atitinka kitas įstatymo keliamas sąlygas); 2) įgijusieji pilietybę davę piliečio priesaiką. Pastarieji piliečiai vienodas su kitais galimybes būti renkami Seimo ar savivaldybės tarybos nariu įgyja tik tuomet, kai atsisako užsienio valstybės pilietybės.

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (6 straipsnio 1 dalis), todėl galima daryti išvadą, jog Konstitucija nereikalauja iš Lietuvos Respublikos piliečio, įstatymo numatytais atskirais atvejais turinčio kitos valstybės pilietybę, jos atsisakyti, kad galėtų būti renkamas Seimo ar savivaldybės tarybos nariu.

Kaip papildomus argumentus pareiškėjas nurodo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 8, 13, 14 straipsnius ir šios Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnį.

Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus argumentus.

 

III

 

Suinteresuoto asmens atstovė A. Ožiūnienė rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui pateikė šiuos kontrargumentus.

Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis numato, kad teisę būti išrinktam nustato Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Kas gali būti renkamas Seimo nariu, numato Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalis, kurioje pasakyta, kad Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Ši konstitucinė nuostata yra pakartota Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje.

Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad asmenys, kurie yra davę kitų valstybių piliečio priesaiką, turi jos raštu atsisakyti ir anketoje nurodyti, kaip ir kada jie tai padarė. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje.

Nagrinėjant, ar Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalis ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijai, labai svarbu nustatyti Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ turinį.

Žodis susijęs reiškia „turėti tarpusavio ryšius, jungti“ (žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1993, p. 691). Taigi atstovė teigia, kad susijusiu priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei laikytinas asmuo, kuris yra davęs priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei, ši priesaika ar pasižadėjimas yra galiojantis ir jungia asmenį su užsienio valstybe. Nesusijusiu priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei laikytinas asmuo, kuris nėra davęs priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei arba tokios priesaikos ar pasižadėjimo yra atsisakęs.

Konstitucijos normos nedetalizuoja, kokią konkrečią priesaiką ar pasižadėjimą asmuo turi būti davęs užsienio valstybei, kokiu būdu jis turėjo būti tai padaręs, kokia užsienio valstybės institucija turėjo konstatuoti tokios priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei davimo faktą, kad asmenį būtų galima laikyti susijusiu priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Konstitucija ir negali smulkiai reglamentuoti šių dalykų. Priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei reglamentuoja ne Lietuvos, o užsienio valstybių įstatymai, kurie gali numatyti atskirus, tik tai valstybei būdingus atvejus. Todėl Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas tik principinis, bendro pobūdžio reikalavimas, kad Seimo nariu gali būti renkamas tik toks Lietuvos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Ši konstitucinė nuostata yra visiškai pagrįsta, ja siekiama sudaryti prielaidas, kad Seimo nariais – tautos atstovais galėtų būti renkami tik tie asmenys, kurių nesaisto priesaikos ar pasižadėjimų įsipareigojimai užsienio valstybei, t. y. kad Seimo nariai be užsienio valstybės įtakos galėtų laisvai ir nevaržomai atstovauti tautai.

Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, kad Seimo nariu gali būti renkamas tik toks Lietuvos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, detalizuoja Seimo rinkimų įstatymas. Seimo rinkimų įstatymo analizė leidžia teigti, kad šis įstatymas aiškiai nurodo atvejį, kuriam esant asmuo laikomas susijusiu priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, t. y. kai jis tokios užsienio valstybės pilietybę yra įgijęs davęs tos valstybės piliečio priesaiką. Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje suformuluotas reikalavimas raštu atsisakyti kitai valstybei duotos piliečio priesaikos kyla iš Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje suformuluotos nuostatos ir yra visiškai pagrįstas. Tas pats pasakytina ir apie Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies nuostatų negalima vertinti kaip diskriminuojančių ar diferencijuojančių Lietuvos Respublikos piliečius, nes šios nuostatos nustato visiems Lietuvos piliečiams vienodas sąlygas, kurioms esant jie gali būti renkami Seimo ar savivaldybių tarybų nariais, t. y. jie neturi būti susiję priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Šiuo atveju konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas nėra pažeidžiamas.

Atstovė tvirtina, kad Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalis ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovė patvirtino raštu pateiktus argumentus.

 

IV

 

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gautas Teisės akademijos Konstitucinės teisės katedros vedėjos doc. dr. T. Birmontienės raštiškas paaiškinimas, kuriame atkreipiamas dėmesys į rinkimų įstatymų kai kuriuos trūkumus ir išsakomos abejonės dėl ginčijamų nuostatų atitikimo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas

 

konstatuoja:

 

1. Dėl Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Kandidato į Seimo narius anketoje pilietis, išsikėlęs pats arba keliamas kandidatu į Seimo narius, pats turi įrašyti šiuos duomenis: pavardę, vardą, paso numerį, asmens kodą, gimimo datą, nuolatinės gyvenamosios vietos adresą, ar neturi nebaigtos atlikti teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ar jis nėra asmuo, atliekantis tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, neišėjęs į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkas, puskarininkis ar liktinis, kitos sukarintos ar saugumo tarnybos apmokamas pareigūnas, ar jis turi kitos valstybės pilietybę, – ir pasirašyti. Asmenys, kurie yra davę kitų valstybių piliečio priesaiką, turi raštu jos atsisakyti ir nurodyti anketoje, kaip ir kada jie tai padarė. Kandidato į Seimo narius anketoje taip pat gali būti pateikiama ir kitų, papildomai Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytų klausimų, į kuriuos asmuo gali ir neatsakyti.“

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Kandidato į tarybos narius anketoje pilietis, keliamas kandidatu į tarybos narius, pats turi įrašyti šiuos duomenis: vardą, pavardę, paso numerį, asmens kodą, gimimo datą, nuolatinės gyvenamosios vietos adresą, ar neturi nebaigtos atlikti teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ar jis nėra asmuo, atliekantis tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, neišėjęs į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkas, puskarininkis ar liktinis, kitos sukarintos ar saugumo tarnybos apmokamas pareigūnas, ar jis turi kitos valstybės pilietybę, – ir pasirašyti. Asmenys, kurie yra davę kitos valstybės piliečio priesaiką, turi raštu jos atsisakyti ir nurodyti anketoje, kaip ir kada tai padarė. Kandidato į tarybos narius anketoje taip pat gali būti pateikiama ir kitų Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytų papildomų klausimų, į kuriuos asmuo gali ir neatsakyti.“

Pareiškėjas teigia, kad minėtuose rinkimų įstatymuose „įtvirtintas reikalavimas atsisakyti piliečio priesaikos leidžia daryti prielaidą, kad kandidatuojantis į Seimo ar savivaldybės tarybos narius asmuo, kuris, įgydamas užsienio pilietybę, yra davęs piliečio priesaiką, verčiamas išeiti iš užsienio valstybės pilietybės“. Tuo tarpu „Konstitucija nereikalauja iš Lietuvos Respublikos piliečio, įstatymo numatytais atskirais atvejais turinčio kitos valstybės pilietybę, atsisakyti užsienio valstybės pilietybės, kad galėtų būti renkamas Seimo ar savivaldybės tarybos nariu“.

1.1. Pilietybė yra nuolatinis politinis teisinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų kylančiu savitarpio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe atitinkamai valstybei. Politinį pilietybės pobūdį lemia asmens nuolatinis ryšys su ypatinga politine institucija – tam tikra valstybe ir pripažinimas jam atitinkamų politinių teisių bei laisvių, suteikiančių asmeniui galimybę dalyvauti tos valstybės ir visuomenės politiniame gyvenime, įskaitant teisę dalyvauti valdant savo šalį. Taigi pilietybė yra svarbus nacionalinės teisės institutas, kurio turinį nustato bei ypatumus reglamentuoja atitinkamos valstybės norminiai teisės aktai.

Teisės doktrinoje kartu pažymimos ir kai kurių pilietybės santykių reguliavimo bendros tendencijos: visuotinis pilietybės įgijimo gimstant piliečių šeimoje pripažinimas; specialių sąlygų pilietybei įgyti natūralizacijos būdu nustatymas; didesnis ar mažesnis dvigubos pilietybės ribojimas. Kartu pabrėžiama, kad visus su pilietybe susijusius klausimus, ypač jos įgijimo bei netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kiekvienos konkrečios valstybės įstatymai. Tarptautinės teisės įtaka pilietybės institutui pasireiškia tada, kai būna sudaromos dvišalės tarptautinės sutartys pilietybės klausimais arba prisijungiama prie atitinkamų tarptautinių konvencijų. Dvišalėmis tarptautinėmis sutartimis dažniausiai bandoma spręsti problemas, kurios kyla dėl dvigubos pilietybės.

1.2. Konstitucijos 12 straipsnyje yra nustatytos tik pačios bendriausios Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo taisyklės. Antai šio straipsnio 1 dalyje akcentuojama, kad pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog: „Lietuvos Respublikos piliečiai yra:

1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos);

2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d.–1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje, ir nėra kitos valstybės piliečiai;

3) lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš Lietuvos teritorijos iki 1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės;

4) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki Pilietybės įstatymo priėmimo 1991 m. gruodžio 5 dieną;

5) kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą.“

Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, „išskyrus įstatymo numatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Atsižvelgiant į tai, Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis Pilietybės įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvai užsienio valstybių piliečiams išimties būdu, netaikant jiems pilietybės suteikimo sąlygų. Iš to darytina išvada: Konstitucija suteikia įstatymų leidėjui teisę reguliuoti dvigubos pilietybės klausimus tiek nustatant atskirus jos suteikimo atvejus (kai to reikalauja valstybės interesai, tačiau kartu neprieštaraujant išimties nuostatai), tiek ją ribojant.

Minėtų rinkimų įstatymų ginčijamose nuostatose kalbama ir apie užsienio valstybės pilietybę: Lietuvos Respublikos pilietis, kandidatuojantis į Seimo ar savivaldybių tarybos narius, turi atsakyti į anketos klausimą, ar jis turi kitos valstybės pilietybę; asmenys, turintys dvigubą pilietybę, jeigu jie yra davę kitos valstybės piliečio priesaiką, turi raštu jos atsisakyti ir anketoje nurodyti, kaip ir kada jie tai padarė. Pareiškėjo teigimu, reikalavimas atsisakyti piliečio priesaikos yra tolygus reikalavimui atsisakyti užsienio pilietybės.

Analizuojant ginčijamas nuostatas Konstitucijos 12 straipsnio kontekste, pirmiausia reikia pažymėti, kad užsienio pilietybės atsisakymo ar atėmimo procedūras gali nustatyti tik ta valstybė, kuri savo teisės normomis sukūrė atitinkamą pilietybės institutą. Antra, pilietybės priesaika paprastai duodama, kai pilietybė suteikiama natūralizacijos būdu, tačiau ir šiuo atveju priesaika yra tik viena iš sąlygų pilietybei gauti, todėl ir vėliau vienos iš tų sąlygų paneigimas dar nebūtinai reiškia pilietybės atsisakymą. Kaip minėta, valstybės paprastai nustato specialias pilietybės atsisakymo procedūras. Trečia, Lietuvos rinkimų įstatymų ginčijamose nuostatose tiesiogiai reikalaujama, kad asmuo, turintis dvigubą pilietybę ir davęs kitos valstybės piliečio priesaiką, bet norintis kandidatuoti į Seimo ar savivaldybės tarybos narius, raštu tik atsisakytų duotos kitos valstybės piliečio priesaikos. Toks reikalavimas keliamas siekiant užtikrinti, kad atitinkamas asmuo atitiktų konstitucinę sąlygą būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad minėtų rinkimų įstatymų ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

2. Dėl Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Savivaldybių rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui, taip pat 33 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėjas nurodo, kad rinkimų įstatymuose suformuluotas reikalavimas asmenims, kurie yra davę kitos valstybės piliečio priesaiką, raštu jos atsisakyti yra diskriminacinio pobūdžio, t. y. neatitinka Konstitucijos 29 straipsnio, taip pat 33 straipsnio 1 dalies.

2.1. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius. Tačiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais. Pavyzdžiui, įvairūs išsilavinimo, kvalifikacijos, sveikatos ir darbo stažo reikalavimai įstatymuose būna numatyti piliečiams, stojantiems į valstybinę tarnybą. Atsižvelgiant į darbo ypatumus valstybės institucijose bei atsakomybę, tokie reikalavimai laikomi natūraliais, neišvengiamais, jie taikomi visose valstybėse, todėl paprastai šiais atvejais net nekyla klausimo dėl piliečių teisės dalyvauti valdant savo šalį pažeidimo ar ribojimo. Tai pasakytina ir apie Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį. Su šia teise tiesiogiai siejasi Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies normos, nustatančios specialius reikalavimus asmenims, pretenduojantiems būti išrinktais Seimo nariais, būtent: turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, rinkimų dieną būti ne jaunesniam kaip 25 metų, nuolat gyventi Lietuvoje. Konstitucinės teisės doktrinoje panašūs reikalavimai priskiriami prie pasyviosios rinkimų teisės realizavimo sąlygų ir jie yra plačiai taikomi.

2.2. Priesaika yra asmens iškilmingas bei tvirtas pasižadėjimas prisiimti jį saistančias pareigas ir jas vykdyti arba pažadas sakyti tiesą, paprastai kreipiantis ir į Dievą. Tarp priesaikos ir pasižadėjimo nedaroma esminių skirtumų, tos sąvokos traktuojamos kaip beveik vienareikšmės. Tiesa, tam tikrų skirtumų galima aptikti, jeigu kreipsime dėmesį į formos dalykus. Antai priesaika yra apibūdinama kaip iškilmingas ir tvirtas pasižadėjimas. Priesaikų būna įvairių: bažnytinių, valstybinių, tarnybinių, profesinių, teisminių ir t. t. Nagrinėjamos bylos kontekste kalbama apie priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalis, kurioje kalbama apie priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei, šios sąvokos nei turinio, nei jos ribų neatskleidžia. Tačiau konstitucinė formuluotė neabejotinai pabrėžia vieną labai svarbų aspektą – politinį priesaikos ar pasižadėjimo pobūdį, nes kalbama apie tam tikrus įsipareigojimus užsienio valstybei.

Pilietybės institute priesaika dažniausiai vartojama, kai pilietybė suteikiama natūralizacijos būdu: asmuo, prašantis pilietybės, iškilmingai pasižada laikytis atitinkamos valstybės konstitucijos ir įstatymų, prireikus ginti šią valstybę ir atlikti kitas pilietines pareigas, gerbti tos valstybės papročius bei kultūrą ir t. t. Taigi piliečio priesaika neabejotinai pirmiausia yra konkretaus asmens politinis įsipareigojimas valstybei, kuri asmeniui suteikia pilietybę. Kartu pažymėtina, kad priesaika yra tik viena iš pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu procedūros dalių, todėl ji reikšminga ne tiek savaime, kiek visame pilietybės įgijimo ir jos praradimo procedūrų kontekste. Reikėtų pabrėžti ir tai, kad kitos valstybės pilietybės atsisakymo ar atėmimo sąlygas bei tvarką gali nustatyti tik valstybė, kurianti pilietybės institutą, o ne svetima valstybė. Todėl valstybės reikalavimai savo piliečiams dėl jų turimos kitos valstybės pilietybės negali sukelti padarinių, tiesiogiai reiškiančių kitos valstybės pilietybės anuliavimą ar atėmimą. Suprantama, tai nereiškia, kad valstybė negali riboti ar net drausti dvigubos pilietybės.

2.3. Nagrinėjamu atveju minėtų rinkimų įstatymų ginčijamos nuostatos yra skiriamos gana aiškiai apibrėžtai asmenų grupei: Lietuvos Respublikos piliečiams, turintiems ir kitos valstybės pilietybę, kurią įgydami jie davė piliečio priesaiką kitai valstybei. Toks Lietuvos Respublikos piliečių grupės išskyrimas yra paremtas Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies normomis. Pažymėtina ir tai, kad rinkimų įstatymų ginčijamos nuostatos formuluojamos ne kaip kategoriški draudimai, o kaip tam tikro pozityvaus veiksmo, padedančio įvykdyti konstitucinę sąlygą, reikalavimas. Taigi šiuo atveju Konstitucijoje įtvirtintos sąlygos įvykdymas priklauso nuo konkretaus piliečio apsisprendimo ir jo valios, o tai negali būti traktuojama kaip diskriminacija.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, taip pat į tai, kad Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje formuluojami reikalavimai priskirtini prie specialiųjų reikalavimų, taikomų pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti, nėra pagrindo daryti išvados, kad tuos reikalavimus sukonkretinančios rinkimų įstatymų ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, taip pat 33 straipsnio 1 daliai.

3. Dėl Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

3.1. Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje ginčijama nuostata išdėstyta taip: „Asmenys, kurie yra davę kitų valstybių piliečio priesaiką, turi raštu jos atsisakyti ir nurodyti anketoje, kaip ir kada jie tai padarė.“ Cituotoji nuostata yra skirta šiai Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies normai sukonkretinti: „Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei [...]“.

Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad kandidatai į Seimo narius neturi būti susiję priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, pirmiausia aiškintinas tuo, jog Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „išrinktas Seimo narys [...] prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai“. To paties straipsnio 3 dalyje yra dar viena svarbi nuostata, jog „Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato“. Taigi Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus. Tai suprantama, nes valstybės institucijose gali dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių. Akivaizdu, kad jeigu Seimo nario priesaiką duotų asmuo, kuris priesaika ar pasižadėjimu yra susijęs su užsienio valstybe, kiltų abejonių dėl naujos priesaikos tikrumo ir patikimumo, o tokio asmens teisinė politinė situacija taptų dviprasmiška.

Kaip jau buvo minėta, konstitucinės normos neatskleidžia sąvokos „priesaika ar pasižadėjimas užsienio valstybei“ turinio ar galimų ribų. Lietuvos įstatymų leidėjas šią konstitucinę sąvoką rinkimų įstatymuose apibrėžė nepakankamai aiškiai ir tiksliai, taip sukurdamas prielaidas ją nevienodai interpretuoti bei taikyti. Antai teismai ir Vyriausioji rinkimų komisija reikalaudavo raštu atsisakyti duotos kitos valstybės piliečio priesaikos ir nurodyti tai anketoje. Būtent toks suvokimas nekliudė kandidatuoti per Seimo rinkimus asmenims, turėjusiems Lietuvos ir kitų valstybių pilietybę, kai jie raštu atsisakydavo duotos kitos valstybės piliečio priesaikos. Pažymėtina, kad tokių asmenų, išrinktų Seimo nariais pagal tuo metu galiojusius rinkimų įstatymus, mandatai yra legitimūs.

Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies normos nustato tam tikras sąlygas asmenims, pretenduojantiems tapti tautos atstovybės nariais. Konstitucinis Teismas pažymi, kad minėtosios normos turi dvejopą reikšmę: pirma, jos yra susijusios su Lietuvos Respublikos piliečių labai svarbių politinių teisių įgyvendinimu; antra, jos sąlygoja aukščiausios valstybės institucijos – Seimo formavimo bei sudėties principinių klausimų tam tikrą sureguliavimą. Todėl tos normos ateityje (pvz., per naujus Seimo rinkimus) turėtų būti interpretuojamos ir taikomos labai tiksliai.

Nagrinėjamos bylos kontekste būtina aiškinti konstitucinės sąvokos „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ turinį. Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad ši sąvoka yra abstraktaus pobūdžio, t. y. ją reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei. Antra, aiškinant šią sąvoką būtina prisiminti ir svarbiausius tikslus, dėl kurių ji (kartu su kitomis sąlygomis) Konstitucijoje buvo suformuluota. Tai iš esmės politiniai tikslai: užtikrinti aukščiausios politinės valstybinės institucijos, įkūnijančios valstybėje teisinės tautos atstovavimo idėją, tinkamą suformavimą. Akivaizdu, kad tautai atstovauja tik tos valstybės piliečiai, žinantys ir sugebantys išreikšti savo bendrapiliečių lūkesčius bei interesus, suvokiantys ir galintys formuoti savo valstybės politinę valią. Taigi bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad svarbiausias būdas konstitucinei sąlygai – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas. Suprantama, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas tokį minėtos konstitucinės normos turinį, gali nustatyti ir papildomus reikalavimus šiai konstitucinei nuostatai vykdyti. Tačiau bet kokiu atveju įstatymo normos turi būti suformuluotos pakankamai aiškiai, kad būtų užkirstas kelias nevienodam konstitucinių normų interpretavimui.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad Seimo rinkimų įstatymo ginčijama nuostata savo turiniu prieštarauja Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai.

3.2. Kaip minėta, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kandidato į tarybos narius anketoje pilietis, keliamas kandidatu į tarybos narius, pats turi įrašyti šiuos duomenis: vardą, pavardę, paso numerį, asmens kodą, gimimo datą, nuolatinės gyvenamosios vietos adresą, ar neturi nebaigtos atlikti teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ar jis nėra asmuo, atliekantis tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, neišėjęs į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkas, puskarininkis ar liktinis, kitos sukarintos ar saugumo tarnybos apmokamas pareigūnas, ar jis turi kitos valstybės pilietybę, – ir pasirašyti. Asmenys, kurie yra davę kitos valstybės piliečio priesaiką, turi raštu jos atsisakyti ir anketoje nurodyti, kaip ir kada jie tai padarė. Kandidato į tarybos narius anketoje taip pat gali būti pateikiama ir kitų Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytų papildomų klausimų, į kuriuos asmuo gali ir neatsakyti.

Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.“ Taigi konstitucinės normos reikalavimų kandidatams į savivaldybių tarybų narius nenustato. Todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas šiuos klausimus, nėra saistomas konkrečių konstitucinių normų. Pažymėtina ir tai, kad minimas reguliavimas aktyviosios rinkimų teisės nevaržo – jis tik nustato tam tikras sąlygas pretendentams į savivaldybių tarybų narius. Tiesa, Europos Sąjungos direktyvos skatina valstybes nares nekliudyti kitų Europos Sąjungai priklausančių valstybių piliečiams, gyvenantiems kitose valstybėse, dalyvauti savivaldybių rinkimuose. Taigi vietinių rinkimų praktika yra įvairi, bet galutinai tuos klausimus reguliuoja nacionaliniai įstatymai. Nustatydamas kandidatams į savivaldybių tarybų narius, turintiems ir kitos valstybės pilietybę, tokius pat reikalavimus kaip ir kandidatams į Seimo narius, įstatymų leidėjas Konstitucijos nepažeidė.

Kartu reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnyje, kuriame suformuluoti rinkimų principai bei nurodyti svarbiausi reikalavimai kandidatams, reikalavimas būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei neminimas. Tai traktuotina kaip tam tikra įstatymo spraga. Tačiau tai nėra pagrindas daryti išvados, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

 

nutaria:

 

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

 

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

 

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

 

 

Konstitucinio Teismo teisėjai:                          Egidijus Jarašiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Augustinas Normantas

Vladas Pavilonis

Jonas Prapiestis

Pranas Vytautas Rasimavičius

Teodora Staugaitienė

Juozas Žilys

______________