Byla Nr. 2/2012-12/2012-9/2013
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL Lietuvos Respublikos BANKŲ ĮSTATYMO, Lietuvos Respublikos ĮMONIŲ BANKROTO ĮSTATYMO, Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo, Lietuvos Respublikos ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENOS ĮSTATYMO, Lietuvos Respublikos CIVILINIO PROCESO KODEKSO KAI KURIŲ NUOSTATų ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2013 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams advokatams Gediminui Sagačiui, Rimantui Simaičiui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Antanui Nesteckiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2013 m. birželio 17 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 2/2012-12/2012-9/2013 pagal:
1) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-1/2012) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostata „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalis, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatytas draudimas reikšti reikalavimus teisme dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, taip pat reikalavimus dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų, susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) vykdymu, o tuo atveju, kad tokie reikalavimai pareiškiami, teismui uždrausta tenkinant ieškinį arba skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalis, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas draudimas teismams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
2) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-22/2012) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) nuostata „antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą <...>; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
3) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-14/2013) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 85 straipsnio 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, ir kitų įstatymų nustatytus atvejus, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus atvejus, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 2/2012-12/2012-9/2013.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjų – Seimo narių grupės (prašymas Nr. 1B-1/2012), Vilniaus apygardos teismo (prašymas Nr. 1B-22/2012) prašymai ištirti Bankų įstatymo, Įmonių bankroto įstatymo nuostatų, susijusių su kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumu, atitiktį Konstitucijai grindžiami šiais argumentais.
1.1. Pagal Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą vieno draudiko – valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai banko bankroto atveju tenkinami pirma kitų bankrutuojančio banko kreditorių reikalavimų. Taip išskiriamas tik vienas iš daugelio Lietuvoje veikiančių draudimo paslaugas teikiančių subjektų, t. y. privilegijos suteikiamos vienai įmonei. Dėl šios priežasties toks teisinis reguliavimas yra diskriminacinis ir juo pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ galimi nuostoliai dėl banko bankroto, galintys atsirasti išmokėjus indėlių draudimo lėšas, perkeliami kitiems kreditoriams, kurių reikalavimų tenkinimo eilė žemesnė, t. y. šios valstybės įmonės, kaip kreditoriaus bankroto procese, teisės tenkinamos pakenkiant kitų banko kreditorių teisėms, už tai likusiems kreditoriams niekaip neatlyginant ir taip pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės apsaugos principą. Be to, ūkio subjektų, kurie yra žemesnės nei antrosios reikalavimų tenkinimo eilės kreditoriai, teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti, taip pažeidžiant Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, konstitucinį teisinės valstybės principą.
1.2. Pareiškėjų abejonė dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) ir pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo (prašymas Nr. 1B-22/2012) abejonė dėl Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) nustatyto reguliavimo prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiama tais pačiais argumentais, kaip ir jų abejonė dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies (2004 m. kovo 30 d. redakcija) atitikties toms pačioms Konstitucijos nuostatoms.
2. Pareiškėjų – Seimo narių grupės (prašymas Nr. 1B-1/2012), Vilniaus apygardos teismo (prašymas Nr. 1B-14/2013) prašymai ištirti Bankų įstatymo, Įmonių bankroto įstatymo nuostatų, susijusių su priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu, atitiktį Konstitucijai grindžiami šiais argumentais.
2.1. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte (2004 m. kovo 30 d. redakcija), Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), po bankroto bylos bankui (įmonei) iškėlimo yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, taigi ir įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta šio draudimo išimtis, pagal kurią galima įskaityti indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyto dydžio reikalavimą, už kurį indėlininkui ar investuotojui nemokama draudimo išmoka, į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta kita išimtis, pagal kurią priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas nedraudžiamas, kai jis galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.
Pareiškėjas – Seimo narių grupė teigia, kad tokiu diferencijuotu teisiniu reguliavimu, kai išskiriami tik tam tikri asmenys, kuriems priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kitaip nei kitiems asmenims, nėra draudžiamas, įstatymų leidėjas iš esmės neišsprendė įskaitymo bankroto procese klausimo. Iš abiejų pareiškėjų prašymuose išdėstytų argumentų visumos matyti, kad, pasak jų, ginčijamas teisinis reguliavimas atitiktų Konstituciją tuo atveju, jei pagal jį nebūtų draudžiama po bankroto bylos įmonei (bankui) iškėlimo įskaityti visų kreditorių ir skolininkų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, jei tokia įskaitymo galimybė buvo iki bankroto bylos įmonei (bankui) iškėlimo.
2.2. Pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip ir bet koks kitas turtas, yra privačios nuosavybės teisės objektas. Esant tokiai situacijai, kai bankrutuojančio banko (įmonės) reikalavimas yra patenkinamas, o kitos prievolės šalies, inter alia indėlininkų, kurių priešpriešiniai reikalavimai su bankrutuojančiu banku viršija Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu draudžiamas sumas, mokios įmonės priešpriešinis vienarūšis reikalavimas nepatenkinamas arba patenkinamas tik iš dalies (nors abu reikalavimai prieš iškeliant bankroto bylą galėjo būti patenkinti), yra pažeidžiamas nuosavybės teisinės apsaugos principas.
2.3. Asmenys, esantys nemokaus banko (įmonės) kreditoriais, turi būti laikomi lygiais, jiems turi būti nustatomos vienodos sąlygos. Kreditoriai, kurių priešpriešiniai reikalavimai su bankrutuojančiu banku viršija pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą draudžiamas sumas ir kurie neįskaitė šių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų iki bankroto bylos bankui iškėlimo, neturėdami galimybės įskaityti viso savo reikalavimo, privalo grąžinti bankrutuojančiam bankui likusią skolą, o bankrutuojančio banko turtas įstatymų nustatyta tvarka bus dalijamas visiems kreditoriams. Tokie kreditoriai yra diskriminuojami, palyginti su kitais kreditoriais, kurie nėra nemokaus banko skolininkai (neturi jam neįvykdytų prievolių), taip pat su nemokiu banku, nes privalo jam grąžinti skolas visiškai, o banko skolas gali atgauti tik Bankų įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka; taip pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.
2.4. Ginčijamu teisiniu reguliavimu labiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ribojamos dalies bankrutuojančio banko (įmonės) kreditorių, kurie yra ir jo (jos) skolininkai, teisės. Vienų kreditorių reikalavimų tenkinimas pakenkiant kitiems kreditoriams negali būti laikomas tarnavimu bendrai tautos gerovei, todėl pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis.
2.5. Nurodytu įskaitymo draudimu banko bankroto procese pažeidžiami teisingumo, proporcingumo principai, nes yra paisoma tik nemokaus banko (įmonės) interesų ir neatsižvelgiama į mokių kreditorių, kurie kartu yra ir nemokaus banko (įmonės) skolininkai, interesus. Nenustačius galimybės įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus iškėlus bankroto bylą, yra nepaisoma asmenų teisėtų lūkesčių.
2.6. Pasak pareiškėjų, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta išimtimi, pagal kurią priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas nedraudžiamas, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, įtvirtinama konstituciškai nepagrįsta valstybės ir jos institucijų privilegija įmonės bankroto atveju pirmiau tenkinti savo, o ne kitų kreditorių reikalavimus. Teisinis reguliavimas, pagal kurį kitiems kreditoriams nei valstybė bei jos institucijos nustatomos mažiau palankios galimybės ginti teises įmonės (banko) bankroto atveju, nedera su valstybės pareiga ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; ūkio subjektų teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei tai būtina viešajam interesui užtikrinti.
Leidžiant valstybei, kaip nemokaus banko (įmonės) kreditorei, neribotą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir suteikiant pirmenybę įskaityti savo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, kylančius iš mokesčių permokos (skirtumo), palyginti su kitais kreditoriais, kurie, bankrutavusio banko (įmonės) atžvilgiu būdami ir kreditoriai, ir skolininkai, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų neįskaitė iki bankroto bylos iškėlimo, pažeidžiamas asmenų lygybės įstatymui principas.
3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-1/2012) ištirti Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalies, 85 straipsnio 9 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 881 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 2671 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, yra grindžiamas šiais argumentais.
Ginčijamomis nuostatomis nepagrįstai apribojus asmens teisę kreiptis į teismą ir teismo galias, iš esmės suvaržomos tiek banko administratoriaus, tiek banko kreditorių ir kitų asmenų galimybės ginti galbūt neteisėtais Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus ar kitų institucijų arba subjektų veiksmais (aktais) pažeidžiamas nuosavybės teises. Pašalinus teismų galimybę spręsti, kuri procesinė ir (ar) pažeistų teisių gynimo priemonė konkrečiu atveju yra tinkamiausia, nepagrįstai yra apribotos tiek šių asmenų teisės, tiek teisminės valdžios įgaliojimai. Tai, pasak pareiškėjo, sudaro pagrindą manyti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Nesteckio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Nesteckio pozicija dėl banko kreditorių lygiateisiškumo bankroto procese grindžiama šiais argumentais.
1.1. Lietuvos indėlių ir investicijų garantijų sistemos fondus administruojančios VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ veikla panaši į draudimo veiklą, tačiau jos tikslai, teisinis statusas, teisės ir pareigos yra kitokios nei kitų draudimo įmonių, todėl būtų klaidinga ją traktuoti kaip vieną iš daugelio Lietuvoje veikiančių draudimo paslaugas teikiančių subjektų. Tai, kad banko bankroto procese VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ suteikiamos privilegijos kitų kreditorių atžvilgiu, yra priemonė, kuria naudodamasi valstybė siekia išvengti neigiamų socialinių pasekmių. Indėlių ir investicijų garantijų sistemos paskirtis – ne tik kompensuoti problemų turinčio banko indėlininkų ir investuotojų nuostolius (išmokėti įstatyme nustatyto dydžio kompensacijas), bet ir išlaikyti visą valstybės finansų sistemą stabilią. Bankų ir finansų sistemos apsauga Europos Sąjungos (toliau – ES) teisėje yra laikoma viešuoju interesu. Pagal ES teisę eilę, pagal kurią turi būti tenkinami kompensacijas išmokančios institucijos reikalavimai, nustato nacionalinės teisės aktai. Lietuvoje nuspręsta VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ suteikti pirmenybę prieš kitus kreditorius, išskyrus banko darbuotojus ir žalą sveikatai patyrusius asmenis, atsižvelgiant į tai, kad šiai institucijai pereina indėlininkų, kuriems ji išmoka kompensacijas, teisės (subrogacija). Tokia nuostata yra siekiama užtikrinti, kad indėlių ir investicijų garantijų sistema nežlugtų, o išmokėtos indėlininkams ir investuotojams sumos būtų atkurtos. Jeigu nurodyta privilegija nebūtų įtvirtinta, indėlių ir investicijų garantijų sistema būtų nepajėgi efektyviai veikti, dėl to galėtų būti pakirstas pasitikėjimas bankais, o tai lemtų masinį indėlių atsiėmimą iš bankų ir sukeltų dideles neigiamas pasekmes visos valstybės finansų sistemos stabilumui.
Lietuva nėra vienintelė valstybė, kurioje indėlių ir investicijų draudimo institucija turi pirmumo prieš kitus kreditorius teisę, – tokia teisė yra įtvirtinta kai kuriose ES ir kitose valstybėse.
1.2. Valstybė yra ypatingas teisės subjektas, jos paskirtis – užtikrinti piliečių teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą. Valstybė nėra komercinis kreditorius, pagal savo funkcijas ir santykį su banku (kaip mokesčių mokėtoju) ji iš esmės skiriasi nuo kitų kreditorių, todėl jos reikalavimų tenkinimo išskyrimas į atskirą eilę, suteikiant jai pirmenybę prieš kreditorius, kurių reikalavimų įvykdymas nėra užtikrintas banko turtu, yra proporcingas ir pagrįstas. Valstybės privilegijų bankroto procese nustatymas tiek, kiek tai susiję su valstybės biudžeto surinkimu, yra viena iš priemonių, kuri padeda siekti visuomenei naudingų tikslų, užtikrinti viešųjų interesų, valstybės piliečių teisių ir laisvių įgyvendinimą. Valstybės privilegijos bankroto procese yra įtvirtintos įstatyme, jos visiems iš anksto žinomos, todėl banko kreditoriai gali iš anksto įvertinti savo riziką ir imtis atitinkamų priemonių. Lietuva yra viena iš daugelio valstybių, kurioje bankroto procese valstybės mokestiniams reikalavimams nustatyta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu.
Reikalavimai dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, yra tenkinami ta pačia eilės tvarka, kaip ir reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, nes jie yra neatsiejami nuo valstybės turtinių įsipareigojimų, valstybės biudžeto formavimo ir vykdymo.
2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Nesteckio pozicija dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymų grindžiama šiais argumentais.
Bankroto, kaip teisinio instituto, paskirtis ir yra apginti asmenų nuosavybės teises, kiek tai įmanoma bankroto procese. Bankrotas keliamas tik nemokiam subjektui, t. y. asmeniui, kuris negali ir artimiausiu metu negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, o jo įsipareigojimai gali viršyti turimą turtą (pusę balansinės turto vertės). Bankroto bylos iškėlimas reiškia, kad bus ribojamos tiek asmens, kuriam iškelta bankroto byla, tiek jo kreditorių nuosavybės teisės. Kita vertus, bankroto institutas yra viena iš priemonių nuosavybės teisėms apsaugoti, jo nesant, bankrutuojančio asmens kreditoriai galėtų patirti dar didesnius nuostolius. Pardavus bankrutuojančios įmonės turtą gautos lėšų sumos paprastai nepakanka visų kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl kreditorių reikalavimai tenkinami įstatyme nustatyta jų eilės tvarka. Bankroto proceso metu svarbiausia yra užtikrinti kuo teisingesnį bankrutuojančio asmens turto paskirstymą.
Teisės normos, pagal kurias tam tikrais atvejais yra leidžiamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, yra ne bendroji taisyklė, o atvirkščiai – bendrosios taisyklės išimtis. Draudimas vykdyti finansines prievoles bankroto procese yra priemonė, padedanti saugoti visų kreditorių teises ir interesus, užtikrinti kuo teisingesnį jų reikalavimų patenkinimą iš likusio turto. Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra prievolės įvykdymo būdas. Jeigu nebūtų draudimo bankroto procese įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, tikėtina, kad nemažos lėšų sumos nepatektų į bankrutuojančios įmonės turtą, iš kurio turi būti tenkinami visų kreditorių reikalavimai laikantis įstatyme nustatytos jų tenkinimo eilės. Taigi, nesant nurodyto draudimo, galėtų susidaryti tokia situacija, kad būtų patenkinti kai kurių trečiosios eilės kreditorių reikalavimai, o pirmosios eilės kreditoriams turto pritrūktų. Taigi Bankų įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo nuostatos dėl draudimo įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus juridinio asmens bankroto atveju nepažeidžia Konstitucijos nuostatų dėl nuosavybės teisių ir asmenų lygybės įstatymui, nes yra nustatytos įstatymuose, būtinos, proporcingos ir pagrįstos. Kitu atveju, t. y. nesant nurodyto draudimo, galėtų būti pažeistos kreditorių, įskaitant bankrutuojančio asmens darbuotojus ir žalą sveikatai patyrusius asmenis, neturinčių tokių reikalavimų, teisės, nes jų galimybės patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančio banko turto akivaizdžiai sumažėtų. Kitose valstybėse priešpriešinių reikalavimų įskaitymas bankroto procese vienaip ar kitaip taip pat yra ribojamas.
Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl leidimo įskaityti indėlininkų ir investuotojų, kurie kartu yra ir banko paskolos gavėjai, reikalavimus, taip pat Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos, kuriomis nedraudžiamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kai jis galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, yra pateisinamos viešuoju interesu, be to, nustačius nurodytas išimtis kitų kreditorių galimybės gauti savo reikalavimo patenkinimą iš bankrutuojančio asmens turto nepablogėjo.
Pakeitus galiojantį teisinį reguliavimą ir leidus vienarūšių reikalavimų įskaitymą bankroto procese, tokius reikalavimus turinčių kreditorių padėtis galėtų būti netgi geresnė nei hipotekos kreditorių, apie kurių reikalavimus, kitaip nei apie priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, yra žinoma iš anksto, nes jie yra viešai prieinami Hipotekos registre.
Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą draudimo įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus bankroto procese išimtis padaryta tik valstybei, t. y. valstybė neturi grąžinti mokesčio permokos bankrutuojančiam juridiniam asmeniui, o gali ją įskaityti šio asmens mokestinei nepriemokai ar skolai valstybei padengti, tačiau valstybė ir taip turi pirmumo teisę kitų kreditorių atžvilgiu, todėl nurodyta išimtimi kitų kreditorių teisės ribojamos kur kas mažesniu mastu, negu būtų ribojamos leidžiant ir kitiems nei valstybė kreditoriams bankroto procese pasinaudoti teise įskaityti vienarūšius reikalavimus.
3. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Nesteckio pozicija dėl asmens teisės kreiptis į teismą ir teismo galių ribojimo grindžiama šiais argumentais.
Ginčijamos nuostatos buvo priimtos atsižvelgiant į Europos Komisijos 2010 m. spalio 20 d. komunikato „ES finansų sektoriaus krizių valdymo sistema“ (KOM(2010) 579 galutinis) nuostatas, kitų valstybių patirtį, įtvirtinant teisės aktuose mechanizmus, padedančius kuo mažesnėmis viešojo sektoriaus lėšomis ir kuo labiau sumažinant bankų žlugimo daromą žalą indėlininkams, finansų sistemai ir visai visuomenei nutraukti su rimtais finansiniais sunkumais susidūrusių visai bankų sistemai svarbių bankų veiklą.
Ginčijamas teisinis reguliavimas gali būti taikomas tik susiklosčius ypatingoms sąlygoms, t. y. esant realiai grėsmei bankų sistemos stabilumui ir patikimumui, jis nepaneigia asmenų teisės į teismą, teismo teisės vykdyti teisingumą, priimti teisingą sprendimą, apsaugoti asmenų teises ir laisves, o tik nustato tam tikrus ginčų sprendimo ypatumus ir teisių įgyvendinimo ribas, taip pat nepaneigia asmenų teisės į nuosavybę ir sudaro prielaidas gauti teisingą kompensaciją, jeigu valstybės institucijų ar jų įgaliotų asmenų veiksmais būtų padaryta žala, todėl ginčijamuose įstatymuose nustatyti apribojimai yra būtini, pagrįsti ir proporcingi siekiamam tikslui.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus Deivido Kriaučiūno, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekanės prof. dr. Rimos Ažubalytės, Investuotojų asociacijos direktoriaus Tomo Pilipavičiaus rašytiniai paaiškinimai.
IV
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai advokatai G. Sagatys, R. Simaitis iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, pateikė papildomus paaiškinimus, atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-22/2012) inter alia prašo ištirti, ar Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) nuostata „antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą <...>; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas abejoja Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai tiek, kiek joje nustatyta, kad valstybės reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą, taip pat dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija, tenkinami antrąja eile.
2. Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje „Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka“ (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) nustatyta:
„1. Kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais. Pirmajame etape pagal šio straipsnio nustatytą eiliškumą tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos).
2. Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją.
3. Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija, dėl paramos, suteiktos iš Europos Sąjungos lėšų.
5. Pirmąja eile tenkinamiems kreditorių reikalavimams neturi būti priskirtas apskaičiuotas, su darbo užmokesčiu susijęs gyventojų pajamų mokestis. Šis reikalavimas turi būti tenkinamas antrąja eile. Kai šio straipsnio 2 dalyje nurodytų darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe buvo tenkinami iš Garantinio fondo lėšų ar kai priimamas sprendimas mokėti žalos atlyginimą už įmonę iš valstybės biudžeto lėšų, o fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai sumokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją buvo tenkinami iš Žemės ūkio ministerijos skirtų lėšų, tai dėl šios priežasties atsiradę Garantinio fondo, valstybei atstovaujančio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus ir Žemės ūkio ministerijos atgręžtiniai reikalavimai turi būti tenkinami antrąja eile.
6. Kiekviename etape kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti atitinkamo etapo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą. Jeigu tenkinant pirmąja eile tenkinamus kreditorių reikalavimus teisės aktų nustatyta tvarka iš Garantinio fondo ar Žemės ūkio ministerijos lėšų buvo neišlaikytas šioje dalyje nurodytas reikalavimų tenkinimo proporcingumo principas, tai tenkinant iš įmonės lėšų likusius nepatenkintus šių kreditorių reikalavimus turi būti išlyginami atsiradę proporcingumo neatitikimai.
7. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytų bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, gali būti tenkinami iš Garantinio fondo lėšų, o fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją gali būti tenkinami Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbuotojo ar fizinio ir juridinio asmens patvirtinti reikalavimai mažinami iš nurodytų fondų sumokėtos sumos dydžiu.“
3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis“ 2 dalį (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose gali būti nustatyti bankroto proceso ypatumai.
4. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Lietuvos banko, UAB „Prekybos bazė urmas“ ir Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ieškinius dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui AB bankui „Snoras“.
5. Bankų bankroto proceso ypatumus nustato Bankų įstatymas, kurio 87 straipsnyje „Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė“ (2011 m. balandžio 21 d. redakcija) nustatyta:
„1. Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe.
2. Antrąja eile tenkinami valstybės įmonės Indėlių ir investicijų draudimas reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu.
3. Trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą bei valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija.
4. Ketvirtąja eile tenkinami kiti banko kreditorių, išskyrus nurodytus šio straipsnio 1, 2, 3, 5, 6 ir 7 dalyse, reikalavimai.
5. Penktąja eile tenkinami kreditorių reikalavimai dėl bankui suteiktų pasitikėtinių (subordinuotų) paskolų ir banko išleistų ne nuosavybės vertybinių popierių, kurie turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius, išskyrus reikalavimus, kurie nurodyti šio straipsnio 6 dalyje.
6. Šeštąja eile tenkinami kreditorių reikalavimai dėl banko išleistų ne nuosavybės vertybinių popierių, kurie turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius ir kurių įsigijimo sandoriuose numatyta, kad pagal juos reikalavimai tenkinami tik po kitų banko kreditorių reikalavimų, įskaitant reikalavimus dėl bankui suteiktų pasitikėtinių (subordinuotų) paskolų ir kitų banko išleistų ne nuosavybės vertybinių popierių, kurie turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius.
6. Pažymėtina, kad Bankų įstatymo 87 straipsnis, kuriame nustatyta bankrutuojančio banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė, yra specialioji norma Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyta bankrutuojančių įmonių kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė, atžvilgiu. Taigi bankrutuojančių bankų kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė yra nustatyta Bankų įstatymo 87 straipsnyje, o ne Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje. Vadinasi, Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje, kurioje priėmė nutartį kreiptis į Konstitucinį Teismą, neturėjo (ir negalėjo) taikyti Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija).
7. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje priėmė nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl inter alia Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija), kuri šioje Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi būti taikoma.
8. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, 2009 m. spalio 29 d. sprendimas, 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-22/2012) ištirti, ar Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) nuostata „antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą <...>; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.
II
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti, ar Bankų įstatyme nustatytas reguliavimas, pagal kurį banko bankroto atveju antrąja eile tenkinami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, o trečiąja eile – valstybės reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, ir Įmonių bankroto įstatyme bei Bankų įstatyme nustatytas reguliavimas, pagal kurį draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat prašoma ištirti, ar Bankų įstatyme, Finansinio tvarumo įstatyme, Administracinių bylų teisenos įstatyme, Civilinio proceso kodekse nustatytas reguliavimas, pagal kurį banko administratorius neturi teisės tikrinti iki bankroto bylos bankui iškėlimo sudarytų sandorių, susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimu kitam bankui, ribojama banko administratoriaus ir kitų asmenų teisė kreiptis į teismą dėl sprendimų (veiksmų) finansiniam stabilumui užtikrinti, ribojami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą sprendžiant su finansinio stabilumo užtikrinimu susijusius klausimus, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šioje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).
2.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama; minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).
2.2. Finansų srityje vykdoma ūkinė veikla, inter alia finansinių paslaugų teikimas, yra viena iš specifinių ūkinės veiklos rūšių; jai būdinga inter alia tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka šalies finansų sistemai, kartu ir visam šalies ūkiui; finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas yra reikšmingas viešasis interesas, esminė rinkos veikimo sąlyga, lemianti šalies ūkio augimą, todėl pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas finansinę ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas šalyje veikiančios finansų sistemos saugumas, stabilumas ir patikimumas; nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimas).
2.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš būdų garantuoti finansų sistemos saugumą, stabilumą, patikimumą – nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų siekiama užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais. Šio tikslo galima siekti įvairiais būdais, inter alia galima nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį bankrutuojančio banko kreditoriams (indėlininkams, investuotojams) nustatytomis sąlygomis kompensuojami jų patirti praradimai. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti įvairius praradimų kompensavimo modelius, inter alia indėlių ir investicijų draudimą. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, kitų konstitucinių imperatyvų.
3. Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymuose nuosavybės teisių apsauga gali būti skirtingai reguliuojama atsižvelgiant į nuosavybės teisių subjektų skirtingą padėtį siekiant apibrėžtų tikslų (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai), pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).
4. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).
Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad diferencijuotas atskirų ūkio subjektų teisinės padėties nustatymas (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinį reguliavimą, kuriuo užtikrinamas finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas, privalo paisyti konstitucinio asmenų, dalyvaujančių finansinėje veikloje, lygiateisiškumo principo. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas finansinę ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir nustatydamas teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas šalyje veikiančios finansų sistemos saugumas, stabilumas ir patikimumas, gali nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą finansų institucijos (inter alia banko) kreditorių, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu. Nustatydamas diferencijuotą teisinį reguliavimą finansinės veiklos srityje, įstatymų leidėjas privalo paisyti konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos, konstitucinių teisingumo, proporcingumo reikalavimų, iš Konstitucijos 127 straipsnio 2 dalies, 128 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų.
5. Valstybės biudžetas yra valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas tam tikram laikotarpiui, t. y. valstybės finansinis planas, kuriuo perskirstomos viešosios lėšos; teisine prasme valstybės biudžetas yra įstatymas, kuriuo biudžetiniams metams patvirtinamas valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas). Valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, turinčios veikti visos visuomenės interesais taip, kad būtų užtikrinta socialinė darna, biudžeto lėšos privalo būti skiriamos įvairioms valstybės funkcijoms vykdyti, viešosioms paslaugoms teikti (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).
Konstitucijos 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų.“
Mokesčiai – įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų mokėjimai nustatytu laiku į valstybės biudžetą (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad mokesčiai yra esminė valstybės finansų sistemos dalis, jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d., 2000 m. kovo 15 d. nutarimai), yra viena pagrindinių valstybės gyvavimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas); nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai).
6. Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu.“
Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės paskola – tai piniginės lėšos (taip pat gali būti materialinės vertybės, paslaugos), valstybės vardu gaunamos pagal paskolos sutartis arba kitus skolinius įsipareigojimus ir grąžinamos atitinkama (vidaus ar užsienio) valiuta; valstybės paskolų lėšos yra valstybės pajamos, o paskolų dengimas – valstybės biudžeto išlaidos (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas).
7. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad šio konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 29 straipsnyje, kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).
8. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama neatsižvelgiant į jo teisinį statusą; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti (inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad įstatymų leidėjas esą negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, inter alia sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia inter alia viešasis interesas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.
9. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).
10. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis aiškintina kartu su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai); Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. balandžio 18 d. nutarimai). Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį aiškinant kartu su šio straipsnio 2 dalimi, pažymėtina, kad žalos atlyginimo priteisimas yra vienas iš pažeistų teisių ar laisvių gynimo teisme būdų.
11. Konstitucijos 30 straipsnio nuostatos aiškintinos kartu su įtvirtintosiomis Konstitucijos 109 straipsnyje.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, ne kartą yra konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti pažeistų teisių gynimo būdus, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta galimybė ginti pažeistas asmens teises bei laisves teisme, paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą.
12. Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas teisingumą vykdo laikydamasis tam tikros procesinės tvarkos, kuri yra reglamentuota įstatymu (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, nagrinėdamas bylą, vadovaujasi atitinkamomis proceso teisės normomis, savaime neprieštarauja konstituciniam teisėjų ir teismų nepriklausomumo principui, nepažeidžia asmenų, kurie kreipėsi į teismą, teisių.
III
Dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies, 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis, 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Seimas 2004 m. kovo 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos bankų įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. Šiuo įstatymu nustatyta Lietuvos komercinių bankų ir specializuotų bankų bei užsienio bankų, veikiančių Lietuvos Respublikoje, taip pat jų padalinių steigimo, licencijavimo, veiklos, pabaigos ir pertvarkymo bei priežiūros tvarka (1 straipsnis).
Bankų įstatymo 87 straipsnyje „Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė“, kurio 2 dalis ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta:
„1. Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe.
2. Antrąja eile tenkinami valstybės įmonės Indėlių ir investicijų draudimas reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu.
3. Trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą bei privalomojo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija.
4. Ketvirtąja eile tenkinami kiti banko kreditorių, išskyrus nurodytus šio straipsnio 1, 2, 3, 5 ir 6 dalyse, reikalavimai.
5. Penktąja eile tenkinami kreditorių reikalavimai pagal sandorius, turinčius visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius.
6. Šeštąja eile tenkinami banko akcininkų, turinčių banko kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, banko stebėtojų tarybos narių, banko valdybos narių ir banko administracijos vadovų reikalavimai.“
Taigi Bankų įstatymo 87 straipsnyje nustatyta, kokia eiliškumo tvarka tenkinami banko kreditorių reikalavimai, t. y. nustatytos šešios kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės.
Pagal pareiškėjų ginčijamą Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams išmokėjimu, tenkinami antrąja eile.
3. Bankų įstatymo 87 straipsnis buvo keičiamas, inter alia Seimo 2004 m. lapkričio 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo, Notariato įstatymo, Bankų įstatymo, Centrinės kredito unijos įstatymo pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2005 m. sausio 1 d. Šio įstatymo trečiojo skirsnio „Bankų įstatymo 87 straipsnio pakeitimas“ 1 straipsniu pakeista Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalis – joje išbrauktas žodis „privalomojo“, ir ši pareiškėjų ginčijama dalis išdėstyta taip: „Trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą bei valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija.“
Taigi pagal pareiškėjų ginčijamą Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalį (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, tenkinami trečiąja eile.
4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nors Bankų įstatymo 87 straipsnis vėliau buvo keičiamas ir papildomas, Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis, 3 dalis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nebuvo keičiamos ir (arba) papildomos.
Pažymėtina ir tai, kad Seimas 2011 m. balandžio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 38, 39, 40, 41, 44, 48, 54, 56, 58, 59, 60, 61, 64, 65, 67, 87 straipsnių, devintojo skirsnio pavadinimo, Įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 701 straipsniu įstatymą, kuris įsigaliojo 2011 m. gegužės 3 d. Šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi Bankų įstatymo 87 straipsnis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) buvo papildytas 6 dalimi: „Šeštąja eile tenkinami kreditorių reikalavimai dėl banko išleistų ne nuosavybės vertybinių popierių, kurie turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius ir kurių įsigijimo sandoriuose numatyta, kad pagal juos reikalavimai tenkinami tik po kitų banko kreditorių reikalavimų, įskaitant reikalavimus dėl bankui suteiktų pasitikėtinių (subordinuotų) paskolų ir kitų banko išleistų ne nuosavybės vertybinių popierių, kurie turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius.“
Minėto įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje nustatyta:
„Buvusią 87 straipsnio 6 dalį laikyti 7 dalimi, joje vietoj žodžio „Šeštąja“ įrašyti žodį „Septintąja“ ir šią dalį išdėstyti taip:
„7. Septintąja eile tenkinami banko akcininkų, turinčių banko kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, banko stebėtojų tarybos narių, banko valdybos narių ir banko administracijos vadovų reikalavimai.“
Taigi Bankų įstatymo 87 straipsnyje (2011 m. balandžio 21 d. redakcija) nustatyta, kad kreditorių reikalavimai tenkinami septyniomis eilėmis.
5. Bankų įstatyme neatskleista, ką reiškia jame nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė.
Šiame kontekste paminėtina, kad bankų bankroto procedūras reglamentuoja Bankų įstatymas, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas ir Įmonių bankroto įstatymas, jeigu Bankų įstatymas bei Finansų įstaigų įstatymas nenustato kitaip (Bankų įstatymo 83 straipsnis).
Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio „Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka“ 6 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) nustatyta:
„Kiekviename etape kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti atitinkamo etapo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą <...>.“
Bankų įstatymo 87 straipsnyje (2011 m. balandžio 21 d. redakcija) nustatytą reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) pažymėtina, kad pagal šį reguliavimą banko bankroto atveju antrosios eilės kreditoriaus – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai tenkinami visiškai patenkinus pirmosios eilės kreditorių – darbuotojų reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, taip pat reikalavimus atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; trečiosios eilės kreditorių reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą bei privalomojo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, tenkinami visiškai patenkinus pirmosios eilės kreditorių ir antrosios eilės kreditoriaus – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimus ir t. t. Be to, jeigu trūksta lėšų tos pačios eilės kreditorių reikalavimams visiškai patenkinti, jie tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą.
6. Minėta, kad pagal pareiškėjų ginčijamą Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams išmokėjimu, yra tenkinami antrąja eile.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti bankų bankroto teisinio reguliavimo, susijusio su kreditorių eile, raidos aspektus.
6.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1992 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymą. Šio įstatymo 38 straipsnio 4, 5 dalyse buvo nustatyta:
„4. Likviduojant komercinį banką, pirmiausia atsiskaitoma su banko indėlininkais ir kitais kreditoriais.
6.2. Seimas 1994 m. liepos 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos laikinąjį įstatymą „Dėl komercinių bankų bankroto bylų iškėlimo ir teisminio nagrinėjimo tvarkos ypatumų“, kurio 4 straipsnyje „Kreditorių reikalavimų patenkinimo eilė ir tvarka“ buvo nustatyta:
„Komercinio banko kreditorių reikalavimai pradedami tenkinti tik teismui priėmus sprendimą likviduoti banką.
1) teismo paskirto likvidatoriaus darbo užmokesčio ir kitos išlaidos, susijusios su jo funkcijų vykdymu;
2) banko darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais.
Antrąja eile tenkinami kitų kreditorių reikalavimai.
Antrosios eilės kreditorių reikalavimai tenkinami, kai patenkinti pirmosios eilės kreditorių reikalavimai.
Antrosios eilės kreditorių reikalavimai tenkinami tokia tvarka:
iš turimų korespondentinėje sąskaitoje lėšų visiems kreditoriams išmokama vienoda, bet ne didesnė kaip kreditorių reikalavimų dydis, suma;
tolesnis atsiskaitymas vykdomas dalijant vėliau įskaitytas į korespondentinę sąskaitą lėšas proporcingai likusių kreditorių reikalavimų dydžiui.“
Taigi pagal laikinojo įstatymo „Dėl komercinių bankų bankroto bylų iškėlimo ir teisminio nagrinėjimo tvarkos ypatumų“ 4 straipsnyje nustatytą reguliavimą banko indėlininkų reikalavimai buvo tenkinami antrąja eile.
6.3. Seimas 1994 m. gruodžio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymą, kurio 56 straipsnio 1 dalimi pripažino netekusiais galios Komercinių (akcinių) bankų įstatymą (1992 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu ir papildymu) ir Laikinąjį įstatymą „Dėl komercinių bankų bankroto bylų iškėlimo ir teisminio nagrinėjimo tvarkos ypatumų“ (1994 m. liepos 20 d. redakcija).
Komercinių bankų įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 54 straipsnyje „Kreditorių reikalavimų patenkinimo eilė ir tvarka“ buvo nustatyta:
„Banko kreditorių reikalavimai pradedami tenkinti tik teismui priėmus sprendimą likviduoti banką.
Pirmąja eile tenkinama:
1) įkaitu garantuoti kreditorių reikalavimai;
2) teismo paskirto likvidatoriaus darbo užmokesčio ir kitos išlaidos, susijusios su jo funkcijomis;
3) banko darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais.
Antrąja eile tenkinami indėlininkų fizinių asmenų reikalavimai dėl indėlio ar jo dalies, neviršijančios 5000 litų.
Antrosios eilės reikalavimai tenkinami, kai patenkinti pirmosios eilės reikalavimai.
Trečiąja eile tenkinami kitų kreditorių ir indėlininkų reikalavimai dėl indėlio dalies, viršijančios 5000 litų.
Trečiosios eilės kreditorių reikalavimai tenkinami, kai patenkinti antrosios eilės kreditorių reikalavimai.
Jeigu banko lėšų neužtenka visiškai patenkinti atitinkamos eilės kreditorių reikalavimams, jie tenkinami proporcingai reikalavimų dydžiui.“
Taigi pagal Komercinių bankų įstatymo 54 straipsnyje nustatytą reguliavimą indėlininkų fizinių asmenų reikalavimai dėl indėlio ar jo dalies, neviršijančios 5 000 litų, buvo tenkinami antrąja eile, o kitų kreditorių ir indėlininkų reikalavimai dėl indėlio dalies, viršijančios 5 000 litų, buvo tenkinami trečiąja eile.
Komercinių bankų įstatymo 54 straipsnis (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.
6.3.1. Seimas 1997 m. birželio 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo papildymo 531 straipsniu ir 17, 37, 39, 40, 53, 54 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 7 straipsniu Komercinių bankų įstatymo 54 straipsnis (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas taip:
„54 straipsnis. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka
Banko kreditorių reikalavimai pradedami tenkinti tik teismui priėmus sprendimą pradėti banko likvidavimo procedūrą.
Antrąja eile tenkinami Indėlių draudimo fondo reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo kompensacijų banko indėlininkams išmokėjimu, bei Finansų ministerijos reikalavimai dėl išlaidų, neviršijančių banko indėlininkams išmokėtų indėlių dalinių kompensacijų.
Trečiąja eile tenkinami fizinių asmenų reikalavimai dėl indėlio ar jo dalies, neviršijančios draudžiamo indėlio dydžio. Jeigu fizinių asmenų indėliai ar jų dalis buvo kompensuoti iš Indėlių draudimo fondo ar Gyventojų indėlių kompensavimo fondo lėšų, tai šia eile tenkinamas tik draudžiamo indėlio dydžio ir išmokėtos kompensacijos sumos skirtumas.
Ketvirtąja eile tenkinami kiti banko kreditorių, išskyrus nurodytus šio straipsnio antrojoje, trečiojoje, ketvirtojoje, šeštojoje, septintojoje ir aštuntojoje dalyse, reikalavimai.
Penktąja eile tenkinami kreditorių (paskolų davėjų) reikalavimai pagal paskolos sutartį, jeigu paskolos sutarties šalys susitarė, jog, likviduojant paskolos gavėją, reikalavimai pagal šią paskolą bus tenkinami tik atsiskaičius su visais kitais paskolos gavėjo kreditoriais.
Šeštąja eile tenkinami banko privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkų reikalavimai dėl neišmokėto dividendo.
Septintąja eile tenkinami banko akcijų savininkų, išskyrus nurodytus šio straipsnio septintojoje dalyje, reikalavimai dėl neišmokėto dividendo.
Kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai.
Jeigu banko lėšų neužtenka atitinkamos eilės kreditorių reikalavimams visiškai patenkinti, jie tenkinami proporcingai reikalavimų dydžiui.“
Taigi pagal Komercinių bankų įstatymo 54 straipsnio (1997 m. birželio 24 d. redakcija) 3 dalyje nustatytą reguliavimą antrąja eile buvo tenkinami Indėlių draudimo fondo reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo kompensacijų banko indėlininkams išmokėjimu.
Šiame kontekste paminėtina, kad tuo metu galiojęs 1995 m. gruodžio 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymas nustatė gyventojų indėlių, laikomų Lietuvos bankuose, privalomojo draudimo tvarką ir šių indėlių kompensavimą Indėlių draudimo fondo lėšomis (1 straipsnis). Pagal šį įstatymą Indėlių draudimo fondas draudė gyventojų indėlius ir mokėjo gyventojams draudimo kompensacijas (10 straipsnio 2 punktas, 11 straipsnis), o draudimo suma buvo lygi indėlio dydžiui, tačiau ji negalėjo būti didesnė kaip 5 000 litų ir (arba) už šią sumą atitinkančią sumą užsienio valiuta (3 straipsnio (1996 m. vasario 1 d. redakcija) 3 dalis). Vėliau ši suma buvo didinama: nuo 1998 m. sausio 1 d. – iki 25 000 litų, nuo 1999 m. sausio 1 d. – iki 45 000 litų ir nuo 2000 m. sausio 1 d. – iki 65 000 litų (3 straipsnio (1997 m. birželio 24 d. redakcija) 3 dalis).
Paminėtina ir tai, kad tuo metu galiojęs 1996 m. vasario 6 d. priimtas Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių bankrutuojančiuose bankuose dalinio kompensavimo laikinasis įstatymas nustatė gyventojų indėlių bankrutuojančiuose Lietuvos komerciniuose bankuose dalinį kompensavimą Gyventojų indėlių kompensavimo fondo lėšomis (1 straipsnis). Šis įstatymas buvo taikomas tiems gyventojų indėliams, kurie nebuvo apdrausti pagal Gyventojų indėlių draudimo įstatymą (3 straipsnis (1997 m. vasario 18 d. redakcija). Pagal šį įstatymą indėlio dalinė kompensacija – suma, išmokama gyventojui iš dalies kompensuojant jo nuostolius, patirtus dėl banko, kuriame jis laikė savo indėlį, bankroto (2 straipsnis). Ji buvo lygi gyventojo indėlio likučiui, buvusiam bankroto bylos iškėlimo bankui dieną, bet ne daugiau kaip 4 000 litų (4 straipsnio 2 dalis). Gyventojų indėlių kompensavimo fondą kaupė ir jo lėšomis disponavo Finansų ministerija (7 straipsnio 1 dalis), kuri, išmokėjus gyventojui indėlio kompensaciją, reiškė reikalavimus dėl išlaidų, neviršijančių banko indėlininkams išmokėtų indėlių dalinių kompensacijų (8 straipsnis).
„1. 54 straipsnio 3 dalyje po žodžio „tenkinami“ įrašyti žodžius „valstybės įmonės“, vietoj žodžių „draudimo kompensacijų“ įrašyti žodžius „draudimo išmokų“ ir šią dalį išdėstyti taip:
„Antrąja eile tenkinami valstybės įmonės Indėlių draudimo fondo reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams išmokėjimu, bei Finansų ministerijos reikalavimai dėl išlaidų, neviršijančių banko indėlininkams išmokėtų indėlių dalinių kompensacijų.“
2. Papildyti 54 straipsnį nauja 4 dalimi:
6.3.3. Seimas 2002 m. sausio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 54 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Komercinių bankų įstatymo 54 straipsnio 3 dalis (1999 m. liepos 7 d. redakcija) – joje po žodžių „išmokų banko indėlininkams“ įrašyti žodžiai „ar investuotojams, apibrėžtiems Lietuvos Respublikos komercinių bankų ir finansų maklerio įmonių įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme“, ir ši dalis išdėstyta taip: „Antrąja eile tenkinami valstybės įmonės Indėlių draudimo fondo reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, apibrėžtiems Lietuvos Respublikos komercinių bankų ir finansų maklerio įmonių įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu, bei Finansų ministerijos reikalavimai dėl išlaidų, neviršijančių banko indėlininkams išmokėtų indėlių dalinių kompensacijų.“
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal 2001 m. gruodžio 17 d. priimtą Komercinių bankų ir finansų maklerio įmonių įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą investuotojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris perdavė draudėjui pinigus arba vertybinius popierius ryšium su draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis (2 straipsnio 8 dalis).
Taigi pagal Komercinių bankų įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 22 d. redakcija) nustatytą reguliavimą antrąja eile buvo tenkinami VĮ Indėlių draudimo fondo reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų išmokėjimu ne tik banko indėlininkams, bet ir investuotojams.
6.3.4. Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 54 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Komercinių bankų įstatymo 54 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnį ir jį išdėstė taip:
„Pakeisti 54 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„Antrąja eile tenkinami valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu, bei Finansų ministerijos reikalavimai dėl išlaidų, neviršijančių banko indėlininkams išmokėtų indėlių dalinių kompensacijų.“
Taigi pagal Komercinių bankų įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje (2002 m. birželio 20 d. redakcija) nustatytą reguliavimą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu, buvo tenkinami antrąja eile.
6.4. Seimas 2004 m. kovo 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos bankų įstatymą, pagal kurio 97 straipsnį, įsigaliojus šiam įstatymui, Komercinių bankų įstatymas (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neteko galios.
6.5. Apibendrinant cituotose Komercinių bankų įstatymo nuostatose nustatytą reguliavimą pažymėtina, kad nors teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta bankrutuojančio banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė, buvo keičiamas, buvo nustatyta, kad indėlininkų reikalavimai (jų dalis) tenkinami antrąja eile; nustačius indėlių draudimo sistemos teisinius pagrindus, Komercinių bankų įstatyme buvo įtvirtinta, kad antrąja eile tenkinami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams (54 straipsnio 3 dalis (1997 m. birželio 24 d., 1999 m. liepos 7 d., 2002 m. sausio 22 d., 2002 m. birželio 20 d. redakcijos) ir investuotojams (54 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 22 d., 2002 m. birželio 20 d. redakcijos) išmokėjimu.
7. Pareiškėjų ginčijama Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis aiškintina Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo kontekste.
7.1. Draudimo įstatymas reglamentuoja draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo veiklą (1 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalis), tačiau šio įstatymo nuostatos netaikomos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo reglamentuojamiems santykiams (Draudimo įstatymo 1 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 3 dalies 2 punktas).
Taigi, aiškinant pareiškėjų ginčijamą Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalį kartu su Draudimo įstatymo 1 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 3 dalies 2 punktu, pažymėtina, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kurios reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams išmokėjimu, tenkinami antrąja eile, Draudimo įstatymo nuostatos netaikomos.
7.2. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ veiklą reglamentuoja Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas, priimtas 2002 m. birželio 20 d. (įsigaliojęs 2002 m. liepos 1 d.). Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas nustato indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose (toliau – bankai), Lietuvos Respublikoje įsteigtuose užsienio bankų filialuose (toliau – bankų filialai) bei Centrinėje kredito unijoje ir kredito unijose (toliau – kredito unijos), draudimo tvarką ir šių indėlių draudimo išmokų dydį bei bankų, finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių, turinčių teisę teikti investicines paslaugas (toliau – įmonės), taip pat bankų filialuose, užsienio finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių filialuose (toliau – įmonių filialai) prisiimtų įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką ir draudimo išmokų dydį (1 straipsnio 1 dalis (2008 m. sausio 18 d. redakcija). Draudimo įmonė yra pagal Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybės iš valstybės turto įsteigta ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruota valstybės įmonė pavadinimu „valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ (16 straipsnio 1 dalis (2005 m. sausio 20 d. redakcija). Įgyvendindama šiame įstatyme nustatytus veiklos tikslus, draudimo įmonė kaupia pinigus Indėlių draudimo fonde ir Įsipareigojimų investuotojams draudimo fonde (18 straipsnio (2005 m. sausio 20 d. redakcija) 1 punktas). Kai bankas, banko filialas, kredito unija negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams, t. y. įvykus draudžiamajam įvykiui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ indėlininkams per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos ar investuotojams per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos išmoka nustatyto dydžio draudimo išmokas: indėlininkams – 100 procentų indėlio iki 100 000 eurų atitinkančios sumos litais, o investuotojams –100 procentų įsipareigojimų iki 3 000 eurų atitinkančios sumos litais ir 90 procentų įsipareigojimų nuo 3 000 eurų atitinkančios sumos litais iki 22 000 eurų atitinkančios sumos litais (2 straipsnio (2009 m. liepos 21 d. redakcija) 2 dalis, 9 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 21 d. redakcija), 10 straipsnio 1 dalis (2011 m. lapkričio 29 d. redakcija). Kai fonde, iš kurio mokamos draudimo išmokos, trūksta pinigų, draudimo išmokos mokamos iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalomojo rezervo, kuris formuojamas iš draudimo įmonės pelno (261 straipsnio (2005 m. sausio 20 d. redakcija) 1, 2 dalys). Kai draudimo įmonė išmoka draudimo išmokas draudėjo indėlininkams ar investuotojams, draudėjas draudimo įmonės nurodymu privalo sumažinti įsipareigojimus indėlininkams ar investuotojams draudimo įmonės nurodytomis sumomis ir atitinkamai padidinti įsipareigojimus draudimo įmonei (11 straipsnio 1 dalis). Indėlininkas ar investuotojas nuo tos dienos, kurią jam buvo išmokėta draudimo išmoka, netenka teisių reikalauti iš banko, kredito unijos ar įmonės draudimo išmokos dydžio pinigų sumos (11 straipsnio 2 dalis).
Aiškinant pareiškėjų ginčijamą Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą kartu su nustatytuoju Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme pažymėtina, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudžia bankuose, jų filialuose, kredito unijose laikomus indėlius, taip pat įmonių ir jų filialų prisiimtus įsipareigojimus investuotojams. Įvykus draudžiamajam įvykiui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ banko indėlininkams ir investuotojams turi išmokėti draudimo išmokas, kurias išmokėjus jai pereina indėlininkų ir investuotojų, kuriems išmokamos kompensacijos, teisės (subrogacija), o šios įmonės reikalavimai dėl minėtų išmokų tenkinami antrąja eile.
Vadinasi, pagal visuminį teisinį reguliavimą, nustatytą Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje bei Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, banko bankroto atveju antrąja eile tenkinant VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimus, yra tenkinami indėlininkų ir investuotojų, nurodytų Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, bankrutuojančiam bankui turėti reikalavimai, t. y. indėlininkų – 100 procentų indėlio iki 100 000 eurų atitinkančios sumos litais, investuotojų – 100 procentų įsipareigojimų iki 3 000 eurų atitinkančios sumos litais ir 90 procentų įsipareigojimų nuo 3 000 eurų atitinkančios sumos litais iki 22 000 eurų atitinkančios sumos litais, kuriuos yra patenkinusi VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“; indėlininkų ir investuotojų reikalavimai atlyginti sumas, viršijančias nurodytus dydžius, tenkinami ketvirtąja eile.
8. Pareiškėjų ginčijamoje Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nurodytu Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu yra įgyvendinamos inter alia 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Direktyva 94/19/EB) ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Direktyva 97/9/EB), reglamentuojančios indėlininkų ir investuotojų apsaugą.
Direktyvos 94/19/EB konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „<...> harmoninga kredito įstaigų veiklos plėtra visoje Bendrijoje turėtų būti skatinama šalinant visus įsisteigimo teisės ir laisvės teikti paslaugas apribojimus kartu stiprinant bankų sistemos stabilumą ir indėlininkų apsaugą“ (1 punktas); „<...> kredito įstaigų dalyvavimo garantijų sistemoje išlaidos neprilygsta išlaidoms, kurias sukeltų masinis indėlių atsiėmimas ne tik iš sunkumus patiriančios kredito įstaigos, bet ir iš įprastai veikiančių įstaigų, jeigu indėlininkai prarastų pasitikėjimą bankų sistemos patikimumu <...>“ (4 punktas); „<...> norint apsaugoti vartotojus ir išlaikyti finansų sistemos stabilumą, šioje direktyvoje numatytas minimalus garantijos lygis turi būti toks, kad neliktų pernelyg daug neapsaugotų indėlių <...>“ (16 punktas); „<...> nėra būtina suderinti indėliams arba pačioms kredito įstaigoms garantijas numatančių sistemų finansavimo metodų, jeigu, viena vertus, tokių sistemų finansavimo išlaidas iš principo turi padengti pačios kredito įstaigos, o kita vertus, tokių sistemų finansavimo pajėgumas turi būti proporcingas jų įsipareigojimams; kadangi vis dėlto tai neturi kelti pavojaus atitinkamos valstybės narės bankų sistemos stabilumui“ (23 punktas).
Direktyvos 97/9/EB konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „<...> investuotojų apsauga ir pasitikėjimo finansų sistema palaikymas – svarbūs vidaus rinkos užbaigtumo ir netrikdomo funkcionavimo šioje srityje aspektai <...> dėl to yra svarbu, kad kiekvienoje valstybėje narėje būtų investuotojų kompensavimo sistema, garantuojanti suderintą apsaugos minimumą, bent jau smulkiesiems investuotojams, jeigu kartais investicinė įmonė negalėtų įvykdyti įsipareigojimų savo investuojantiems klientams“ (4 punktas).
Šiomis Europos Sąjungos direktyvomis siekiama suderinti valstybių narių indėlių garantijų ir investuotojų kompensavimo sistemas, inter alia užtikrinti tokią indėlininkų ir investuotojų apsaugą, kad būtų sustiprintas bankų sistemos ir išlaikytas finansų sistemos stabilumas.
9. Paminėtina, kad Direktyvoje 94/19/EB nustatyta: „<...> sistemos, pagal garantijas išmokančios kompensacijas vykdant kredito įstaigos likvidavimo procedūrą, turi teisę perimti indėlininkų teises į sumą, kuri lygi jiems išmokėtinai sumai“ (11 straipsnis). Direktyvoje nereglamentuojama, kokia eile turi būti tenkinami kompensacijas išmokėjusios institucijos reikalavimai.
Paminėtina ir tai, kad iš nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, jog indėlininkams ir investuotojams draudimo išmokas išmokančios institucijos pirmumo prieš kitus kreditorius teisė numatyta ir kitose Europos Sąjungos valstybėse (kaip antai Bulgarijoje, Latvijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Vengrijoje).
10. Pareiškėjų ginčijama Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, yra tenkinami trečiąja eile, aiškintina Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo kontekste.
10.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokestis – mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei (2 straipsnio (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) 24 dalis).
Paminėtina ir tai, kad pagal Valstybės skolos įstatymą valstybės vardu pasiskolintos lėšos – Vyriausybei atstovaujančios Finansų ministerijos Vyriausybės nustatyta tvarka pasiskolintos lėšos, gautos išplatinant Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašant paskolų sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus (2 straipsnio (2010 m. lapkričio 23 d. redakcija) 19 dalis), o valstybės garantuojama paskola – Lietuvos Respublikos juridinio asmens, Lietuvos Respublikoje įsteigto Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialo ar Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme nurodytos valstybės remiamos paskolos gavėjo gauta paskola pagal sutartį, sudarytą su vidaus arba užsienio kreditoriumi, arba pagal kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, kuriais užtikrinamų įsipareigojimų grąžinti visą skolą ar jos dalį ir už grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė (2 straipsnio (2010 m. lapkričio 23 d. redakcija) 14 dalis).
10.2. Aiškinant Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustatytą reguliavimą kartu su minėtomis Mokesčių administravimo įstatymo ir Valstybės skolos įstatymo nuostatomis pažymėtina, kad sumos, gautos tenkinant reikalavimus dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, yra inter alia valstybės biudžeto pajamos; sumomis, gautomis tenkinant reikalavimus dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, padengiamos valstybės biudžeto išlaidos, patirtos grąžinant paskolas, gautas valstybės vardu ar su valstybės garantija.
11. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar inter alia Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis, 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Kaip minėta, pareiškėjų teigimu, pagal Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą vieno draudiko – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai banko bankroto atveju tenkinami pirma kitų bankrutuojančio banko kreditorių reikalavimų, taip išskiriant tik vieną iš daugelio Lietuvoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų. Dėl šios priežasties toks teisinis reguliavimas yra diskriminacinis ir juo pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ galimi nuostoliai dėl banko bankroto, galintys atsirasti išmokėjus indėlių draudimo lėšas, perkeliami kitiems kreditoriams, kurių reikalavimų tenkinimo eilė žemesnė, t. y. šios valstybės įmonės, kaip kreditoriaus bankroto procese, teisės tenkinamos pakenkiant kitų banko kreditorių teisėms, už tai likusiems kreditoriams niekaip neatlyginant ir taip pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės apsaugos principą. Be to, ūkio subjektų, kurie yra žemesnės nei antrosios reikalavimų tenkinimo eilės kreditoriai, teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti, taip pažeidžiant Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, konstitucinį teisinės valstybės principą.
Minėta ir tai, kad pareiškėjų abejonė dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustatyto reguliavimo prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiama tais pačiais argumentais, kaip ir jų abejonė dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies atitikties toms pačioms Konstitucijos nuostatoms.
12. Sprendžiant, ar Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis, 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, kaip minėta:
– valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; tam ji gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą;
– finansinių paslaugų teikimas yra viena iš specifinių ūkinės veiklos rūšių; jai būdinga inter alia tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka šalies finansų sistemai, kartu ir visam šalies ūkiui;
– vienas iš būdų garantuoti finansų sistemos saugumą, stabilumą, patikimumą – nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų siekiama užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais; šio tikslo galima siekti įvairiais būdais, inter alia galima nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį bankrutuojančio banko kreditoriams (indėlininkams, investuotojams) nustatytomis sąlygomis kompensuojami jų patirti praradimai; įstatymų leidėjas gali pasirinkti įvairius praradimų kompensavimo modelius, inter alia indėlių ir investicijų draudimą;
– valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu, antraip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos gerovei; lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą; diferencijuotas atskirų ūkio subjektų teisinės padėties nustatymas (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį;
– įstatymuose nuosavybės teisių apsauga gali būti skirtingai reguliuojama atsižvelgiant į nuosavybės teisių subjektų skirtingą padėtį siekiant apibrėžtų tikslų;
– mokesčiai yra esminė valstybės finansų sistemos dalis, jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį ir yra viena pagrindinių valstybės gyvavimo sąlygų; nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas; valstybės paskolų lėšos yra valstybės pajamos, o paskolų dengimas – valstybės biudžeto išlaidos.
13. Minėta, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio „Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė“ 2 dalyje nustatyta: „Antrąja eile tenkinami valstybės įmonės Indėlių ir investicijų draudimas reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu.“
Minėta ir tai, kad pagal Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą, aiškinamą kartu su kitų įstatymų, inter alia Draudimo įstatymo, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo, nuostatomis:
– VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ Draudimo įstatymo nuostatos netaikomos;
– VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudžia bankuose, jų filialuose, kredito unijose laikomus indėlius, taip pat įmonių ir jų filialų prisiimtus įsipareigojimus investuotojams;
– įvykus draudžiamajam įvykiui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ banko indėlininkams ir investuotojams turi išmokėti draudimo išmokas, kurias išmokėjus jai pereina indėlininkų ir investuotojų, kuriems išmokamos kompensacijos, teisės (subrogacija), o šios įmonės reikalavimai dėl minėtų išmokų tenkinami antrąja eile;
– banko bankroto atveju antrąja eile tenkinant VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimus, tenkinami indėlininkų ir investuotojų, nurodytų Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, bankrutuojančiam bankui turėti reikalavimai, t. y. indėlininkų – 100 procentų indėlio iki 100 000 eurų atitinkančios sumos litais, investuotojų – 100 procentų įsipareigojimų iki 3 000 eurų atitinkančios sumos litais ir 90 procentų įsipareigojimų nuo 3 000 eurų atitinkančios sumos litais iki 22 000 eurų atitinkančios sumos litais, kuriuos yra patenkinusi VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“; indėlininkų ir investuotojų reikalavimai atlyginti sumas, viršijančias nurodytus dydžius, tenkinami ketvirtąja eile.
13.1. Pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį banko nemokumo atveju VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, išmokėjimu, tenkinami antrąja eile, vertintinas kaip įstatymų leidėjo siekis užtikrinti specialias priemones, kad indėlininkams ir investuotojams išmokėtos sumos būtų atkurtos, kad įvykus kitiems draudžiamiesiems įvykiams ir toliau būtų galima įvykdyti įsipareigojimus indėlininkams ir investuotojams užtikrinti bankų sistemos ir visos finansų sistemos stabilumą. Įstatymų leidėjui pasirinkus indėlių ir investicijų draudimo sistemą ir nenustačius specialių priemonių lėšoms į Indėlių draudimo ir Įsipareigojimų investuotojams draudimo fondus sugrąžinti, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas” nebūtų pajėgi tinkamai įgyvendinti savo funkcijų, inter alia kitoms finansų institucijoms tapus nemokioms. Dėl tokios situacijos galėtų būti pakirstas pasitikėjimas bankais ir pradėta masiškai atsiimti indėlius, o tai sukeltų neigiamas pasekmes visos valstybės finansų sistemos stabilumui ir prieštarautų viešajam interesui.
Taigi, Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje įtvirtinant tokį reguliavimą, pagal kurį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams išmokėjimu, tenkinami antrąja eile, siekiama inter alia užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais, ir taip garantuoti ne tik kreditorių interesų apsaugą, bet ir visos visuomenės interesus turėti stabilią ir patikimą finansų sistemą.
Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu reguliavimu, pagal kurį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams išmokėjimu, tenkinami antrąja eile, nepaisoma iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančio imperatyvo šalies ūkinę finansinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
13.2. Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatytu reguliavimu, pagal kurį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams išmokėjimu, tenkinami antrąja eile, nepaneigiama bankrutuojančio banko kreditorių, kurių reikalavimų tenkinimo eilė yra žemesnė nei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, teisė reikalauti patenkinti jų reikalavimus. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatytu reguliavimu pažeidžiamos kitų banko kreditorių nuosavybės teisės, kylančios iš Konstitucijos 23 straipsnio.
13.3. Pagal Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą antrojoje bankrutuojančio banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eilėje esanti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir pagal Draudimo įstatymą draudimo veiklą vykdančios įmonės priklauso skirtingoms asmenų kategorijoms; VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalima traktuoti kaip vieno iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų: esminį šių asmenų kategorijų skirtumą lemia VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ vykdomos ūkinės veiklos pobūdis, jos reikšmė finansų sistemos stabilumui, inter alia dėl to, kad jos nemokumas gali sukelti asmenų nepasitikėjimą finansų įnstitucijomis, inter alia bankais, o tai savo ruožtu gali turėti neigiamos įtakos finansų sistemai ir visam šalies ūkiui.
Pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nustatytą reguliavimą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, įvykus draudžiamajam įvykiui, t. y. kai bankas, banko filialas, kredito unija negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams, išmoka draudimo išmokas: indėlininkams – 100 procentų indėlio iki 100 000 eurų atitinkančios sumos litais, investuotojams – 100 procentų įsipareigojimų iki 3 000 eurų atitinkančios sumos litais ir 90 procentų įsipareigojimų nuo 3 000 eurų atitinkančios sumos litais iki 22 000 eurų atitinkančios sumos litais, kurias išmokėjus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pereina indėlininkų ir investuotojų, kuriems išmokamos kompensacijos, teisės (subrogacija). Minėta, kad pagal anksčiau galiojusiame Komercinių bankų įstatyme (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą reguliavimą bankrutuojančio banko indėlininkų reikalavimai (jų dalis) buvo tenkinami antrąja eile; nustačius indėlių draudimo sistemos teisinius pagrindus, Komercinių bankų įstatyme buvo įtvirtinta, kad antrąja eile tenkinami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ir investuotojams išmokėjimu. Taigi VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, išmokėjusi kompensacijas, bankrutuojančio banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eilėje yra toje pačioje vietoje, kurioje būtų indėlininkai ir investuotojai, kuriems išmokėtos kompensacijos.
Tarp VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, užtikrinančios bankrutuojančio banko indėlininkų, kurių indėliuose esantys pinigai paprastai naudojami asmeniniams, dažnai netgi būtiniausiems, poreikiams tenkinti, ir neprofesionaliųjų investuotojų reikalavimų patenkinimą, ir kitų banko kreditorių, inter alia nurodytųjų ketvirtojoje kreditorių reikalavimų tenkinimo eilėje, yra esminių skirtumų. Pažymėtina, kad pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nustatytą reguliavimą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ per trumpą laiką (indėlininkams – per 20 darbo dienų, investuotojams – per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos) išmoka kompensacijas visiems įstatyme nurodytiems bankrutuojančio banko indėlininkams ir investuotojams, taip patenkindamas jų reikalavimus bankrutuojančiam bankui, neviršijančius įstatyme nustatytų dydžių.
Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatytu reguliavimu, pagal kurį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai banko bankroto atveju tenkinami antrąja eile, t. y. pirmiau nei kitų kreditorių, kurių reikalavimų tenkinimo eilės yra žemesnės, reikalavimai, paneigiami Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo reikalavimai, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai.
13.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
14. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar inter alia Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Minėta ir tai, kad pagal Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustatytą reguliavimą:
– banko bankroto atveju reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, yra tenkinami trečiąja eile, t. y. visiškai patenkinus pirmosios eilės kreditorių (darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe) ir antrosios eilės kreditoriaus – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimus;
– sumos, gautos tenkinant reikalavimus dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, yra inter alia valstybės biudžeto pajamos; sumomis, gautomis tenkinant reikalavimus dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, padengiamos valstybės biudžeto išlaidos, patirtos grąžinant paskolas, gautas valstybės vardu ar su valstybės garantija.
14.1. Pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį banko bankroto atveju trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, vertintinas kaip įstatymų leidėjo siekis gauti pajamų valstybės funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Valstybė gali tinkamai vykdyti jai priskirtas funkcijas tik turėdama tam pakankamai biudžeto pajamų. Vienas pagrindinių biudžeto pajamų šaltinių yra mokesčiai. Nepatenkinus reikalavimų dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, biudžetas negautų pajamų, o nepatenkinus reikalavimų dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, šias paskolas ar jų dalį turėtų grąžinti valstybė, taigi būtų ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas.
Taigi įstatymų leidėjas, Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) įtvirtindamas tokį reguliavimą, pagal kurį reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, yra tenkinami trečiąja eile, siekė šalies ūkinę finansinę veiklą sureguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, inter alia kad būtų užtikrintos veiksmingos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas, t. y. nenukrypo nuo Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
14.2. Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustatytu reguliavimu, pagal kurį reikalavimai dėl inter alia mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, yra tenkinami trečiąja eile, nepaneigiama bankrutuojančio banko kreditorių, kurių reikalavimų tenkinimo eilė yra žemesnė, teisė reikalauti patenkinti jų reikalavimus. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalyje nustatytu reguliavimu pažeidžiamos kitų banko kreditorių nuosavybės teisės, kylančios iš Konstitucijos 23 straipsnio.
14.3. Pažymėtina, kad tenkinant reikalavimus, numatytus Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija), yra sudaromos prielaidos atitinkamas lėšas nukreipti į inter alia valstybės biudžetą. Minėta, kad iš valstybės biudžeto finansuojamas valstybės funkcijų vykdymas, visuomenės ir valstybės viešųjų poreikių tenkinimas; nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Taigi tarp valstybės, kurios reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą bei dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, pagal Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustatytą reguliavimą tenkinami trečiąja eile, ir banko kreditorių, kurie Bankų įstatymo 87 straipsnyje nurodyti kaip tokie, kurių reikalavimai tenkinami žemesne nei trečiąja eile, yra reikšmingų skirtumų.
Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) įtvirtintu reguliavimu, pagal kurį reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, yra tenkinami trečiąja eile, t. y. pirmiau kitų kreditorių, kurių reikalavimai tenkinami žemesne eile, paneigiami Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo reikalavimai, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai.
14.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
IV
Dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar:
– Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostata „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, ir kitų įstatymų nustatytus atvejus, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjai ginčija Įmonių bankroto ir Bankų įstatymo nuostatas, kuriomis inter alia nustatytas draudimas vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo. Bendrasis prievolių vykdymo teisinis reguliavimas nustatytas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (2000 m. liepos 18 d. redakcija). Paminėtinos šios priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą reglamentuojančios Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija) nuostatos:
– „Prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą“ (6.130 straipsnio 1 dalis);
– „Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo“ (6.131 straipsnio 1 dalis);
– „Draudžiama įskaityti: 1) reikalavimus, kurie ginčijami teisme; 2) reikalavimus, atsiradusius iš sutarties dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos; 3) reikalavimus, kurių įvykdymas susijęs su konkretaus kreditoriaus asmeniu; 4) dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusius reikalavimus atlyginti žalą; 5) reikalavimus valstybei, tačiau valstybė turi teisę taikyti įskaitymą; 6) kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo; 7) įstatymų numatytus kitokius reikalavimus“ (6.134 straipsnio 1 dalis);
– „Kai skolininkas tampa nemokus, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato ko kita“ (6.140 straipsnis).
Apibendrinant cituotą teisinį reguliavimą nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo draudimo atvejai gali būti nustatyti ne tik Civiliniame kodekse, bet ir kituose įstatymuose.
3. Seimas 2001 m. kovo 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte buvo nustatyta: „Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą: <...> 3) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka.“
Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. redakcija) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2003 m. sausio 28 d., 2003 m. birželio 5 d., 2004 m. balandžio 15 d. priimtais įstatymais.
Seimas 2006 m. balandžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 10, 14 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymą, kurio 2 straipsniu pakeitė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) ir jį išdėstė taip: „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Įmonės kolektyvinės sutarties galiojimas ribojamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka;“.
Taigi Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), kurį ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, nustatytas draudimas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, atlikti bet kokius veiksmus ar susilaikyti nuo veiksmų, kurie reikštų finansinės prievolės, neįvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo, įvykdymą, inter alia priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą; jame nebuvo nustatyta šio draudimo išimčių.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio bendrosios kompetencijos teismų praktiką, nutartyse (inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2008, 2008 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 26/2008, 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2009) buvo aiškinama, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatytą reguliavimą įskaitymo draudimas tiesiogiai nenurodomas, tačiau jis yra apimamas.
4. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar inter alia Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, esant tokiai situacijai, kai bankrutuojančios įmonės reikalavimas yra patenkinamas, o kitos prievolės šalies priešpriešinis vienarūšis reikalavimas nepatenkinamas arba patenkinamas tik iš dalies (nors abu reikalavimai prieš iškeliant bankroto bylą galėjo būti patenkinti), yra pažeidžiamas nuosavybės teisinės apsaugos principas; asmenys, esantys nemokios įmonės kreditoriais, turi būti laikomi lygiais, jiems turi būti nustatomos vienodos sąlygos; pažeidžiant konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, kreditoriai, kurie kartu yra ir nemokios įmonės skolininkai, yra diskriminuojami, palyginti su nemokia įmone, nes privalo skolas nemokiai įmonei grąžinti visiškai, o įmonės skolas gali atgauti tik Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka; ginčijamu teisiniu reguliavimu labiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ribojamos dalies bankrutuojančios įmonės kreditorių, kurie yra ir jos skolininkai, teisės; vienų kreditorių reikalavimų tenkinimas pakenkiant kitiems kreditoriams negali būti laikomas tarnavimu bendrai tautos gerovei.
Kaip minėta, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatytas reguliavimas atitiktų Konstituciją tuo atveju, jei pagal jį nebūtų draudžiama po bankroto bylos įmonei iškėlimo įskaityti visų kreditorių ir skolininkų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, jei tokia įskaitymo galimybė buvo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo.
5. Sprendžiant, ar Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, kaip minėta:
– valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; tam ji gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą;
– nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo;
– pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai;
– valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos gerovei;
– konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas.
5.1. Minėta, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatytas draudimas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, atlikti bet kokius veiksmus ar susilaikyti nuo veiksmų, kurie reikštų finansinės prievolės, neįvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo, įvykdymą, inter alia priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą; jame nebuvo nustatyta šio draudimo išimčių.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su įmonių veikla susijusius santykius, paisydamas Konstitucijos, inter alia konstitucinių vertybių pusiausvyros, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų draudžiama įskaityti kreditoriaus ir bankrutuojančio skolininko tarpusavio finansinius reikalavimus, taip pat nustatyti tokio draudimo išimtis, kurios inter alia būtų grindžiamos teisėtu ir visuotinai reikšmingu tikslu, viešuoju interesu.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad antrąja eile tenkinami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu, šio 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, teisinis reguliavimas, pagal kurį kai kurių nemokaus banko kreditorių reikalavimai tenkinami pirmiau nei kitų kreditorių, yra konstituciškai pateisinamas.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), pagal kurį, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, vertintinas kaip nepažeidžiantis bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo. Nustačius teisinį reguliavimą, pagal kurį bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas būtų neribojamas, būtų sudarytos prielaidos iškreipti įstatyme nustatytą bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą. Teisiniu reguliavimu, pagal kurį, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, užtikrinama, kad visų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai bus tenkinami įstatymo nustatyta ir iš anksto žinoma tvarka, taigi yra laikomasi asmens ir visuomenės interesų derinimo principo.
Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatytu reguliavimu nepaisoma iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančio imperatyvo šalies ūkinę finansinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
5.2. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatytu reguliavimu, pagal kurį, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, buvo draudžiama vykdyti finansines prievoles, inter alia įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, nepaneigiama įmonės kreditorių teisė reikalauti patenkinti jų reikalavimus. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatytu reguliavimu pažeidžiamos kreditorių nuosavybės teisės, kylančios iš Konstitucijos 23 straipsnio.
5.3. Minėta, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nebuvo nustatyta jokių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo draudimo išimčių, t. y. jis buvo taikomas visiems asmenims. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad tokiu įstatyme nustatytu reguliavimu paneigiami Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo reikalavimai, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai.
Pažymėtina ir tai, kad, kitaip, nei nurodo pareiškėjas, tarp nemokios įmonės ir jos kreditorių yra esminių skirtumų, todėl jie negali būti lyginami tarpusavyje.
5.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek juo buvo draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
6. Seimas 2011 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymą, kurio 7 straipsnio 2 dalimi pakeitė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) ir jį išdėstė taip: „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Įmonės kolektyvinės sutarties galiojimas ribojamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka;“.
6.1. Palyginus pareiškėjų ginčijamą Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) ir 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą reguliavimą matyti, kad antrajame liko draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau buvo nustatyta ir šio draudimo išimtis – išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.
6.2. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytos išlygos „išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ kontekste paminėtinos inter alia šios Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuriame inter alia yra nustatytos pagrindinės sąvokos ir taisyklės, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindiniai apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principai, įtvirtintas Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašas, nuostatos:
– „Mokesčio permoka – mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma“ (2 straipsnio 11 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija);
– „Mokesčio skirtumas – mokesčių mokėtojui grąžintina (įskaitytina) iš biudžeto suma, kuri gali susidaryti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka pildant mokesčio deklaraciją“ (2 straipsnio 12 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija);
– „Konkretaus mokesčių mokėtojo mokestinė prievolė įvykdoma: <...> 3) turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymu mokestinei nepriemokai padengti“ (82 straipsnio 3 punktas);
– „Mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti“ (87 straipsnio 1 dalis).
Aiškinant Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą reguliavimą, inter alia išlygą „išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“, cituotų Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad įmonės – mokesčių mokėtojo, kuriam iškelta bankroto byla, permokėtos mokesčių sumos, laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų, yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir tuo atveju, kai toks įskaitymas nebuvo įvykdytas iki bankroto bylos jam iškėlimo. Toks įskaitymas yra būdas įvykdyti mokesčių mokėtojo mokestinę prievolę.
6.3. Kaip minėta, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytu reguliavimu įtvirtinta išimtimi, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas nedraudžiamas, kai jis galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, įtvirtinama konstituciškai nepagrįsta valstybės institucijų privilegija įmonės bankroto atveju neribotai ir pirmiau už kitus kreditorius tenkinti savo reikalavimus, taip pažeidžiant asmenų lygybės įstatymui principą; toks teisinis reguliavimas nedera su valstybės pareiga ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; ūkio subjektų teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti.
6.4. Sprendžiant, ar Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta išlyga „išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, kaip minėta:
– valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; tam ji gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą;
– konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą;
– įstatymuose nuosavybės teisių apsauga gali būti skirtingai reguliuojama atsižvelgiant į nuosavybės teisių subjektų skirtingą padėtį siekiant apibrėžtų tikslų; pirmumo teisės esant tam tikroms sąlygoms nustatymas atitinkamiems subjektams savaime nepaneigia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės, 29 straipsnyje įtvirtintų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principų;
– mokesčiai yra valstybės finansų sistemos esminė dalis; jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį; nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti; nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas.
6.4.1. Šiame nutarime minėta, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su įmonių veikla susijusius santykius, paisydamas Konstitucijos, inter alia konstitucinių vertybių pusiausvyros, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų draudžiama įskaityti kreditoriaus ir bankrutuojančio skolininko tarpusavio finansinius reikalavimus, taip pat nustatyti tokio draudimo išimtis, kurios inter alia būtų grindžiamos teisėtu ir visuotinai reikšmingu tikslu, viešuoju interesu.
Pažymėtina ir tai, kad, atsižvelgdamas į konstitucinę mokesčių reikšmę inter alia užtikrinant valstybės biudžeto pajamų, reikalingų valstybės funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti, surinkimą, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį įmonės bankroto atveju būtų nedraudžiamas (neribojamas) valstybės ir bankrutuojančios įmonės tarpusavio finansinių reikalavimų, kylančių iš įstatymuose nustatytų mokesčių permokos ir nepriemokos, įskaitymas.
6.4.2. Kaip minėta, pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą reguliavimą, kuriuo nedraudžiama įskaityti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, toks įskaitymas yra būdas įvykdyti mokesčių mokėtojo mokestinę prievolę. Taigi taip yra užtikrinamas mokesčių surinkimas į valstybės biudžetą.
Įstatymų leidėjas, nustatęs, jog valstybės institucijoms nedraudžiama, kitaip nei kitų asmenų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų atvejais, įskaityti iš mokesčių įstatymuose nustatytų mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatų kylančių reikalavimų, įgyvendino jam pagal Konstituciją suteiktą diskreciją nustatyti draudimo įskaityti kreditoriaus ir bankrutuojančio skolininko tarpusavio finansinius reikalavimus išimtį, kuri grindžiama teisėtu ir visuotinai reikšmingu tikslu, viešuoju interesu – surinkti mokesčius į valstybės biudžetą.
Šiame nutarime minėta, kad iš valstybės biudžeto finansuojamas valstybės funkcijų vykdymas, visuomenės ir valstybės viešųjų poreikių tenkinimas; nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Taigi šiuo aspektu tarp valstybės ir kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių yra konstituciškai reikšmingų skirtumų, todėl teisiniu reguliavimu, pagal kurį nedraudžiama įskaityti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, nėra paneigiamas iš Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies kylantis asmenų lygiateisiškumo principas, nenukrypstama nuo iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.
Pažymėtina ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas, vykdydamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą, siekė sureguliuoti šalies ūkinę finansinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, užtikrinti ne tik tam tikrų kreditorių interesų apsaugą, bet ir visos visuomenės interesus.
Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytu reguliavimu, pagal kurį nedraudžiama įskaityti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, nepaneigiama bankrutuojančios įmonės kreditorių teisė reikalauti patenkinti jų reikalavimus. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamos kitų įmonės kreditorių nuosavybės teisės, kylančios iš Konstitucijos 23 straipsnio.
6.4.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) išlyga „išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
7. Pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija ne tik minėtos Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) išlygos atitiktį Konstitucijai, bet ir šiame punkte nustatyto bendrojo draudimo vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) minėta apimtimi atitikties Konstitucijai.
7.1. Minėta, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), kaip ir Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), nustatytas draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, inter alia priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja ir Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo.
7.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostata „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta pareiškėjų, atitiktis Konstitucijai.
8.1. Bankų įstatymo (2004 m. kovo 30 d. redakcija) 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta: „Teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą: <...> 2) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų – mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka.“
Bankų įstatymo (2004 m. kovo 30 d. redakcija) 85 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta: „Šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyti draudimai netaikomi įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, bei kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo.“
Taigi Bankų įstatymo (2004 m. kovo 30 d. redakcija) 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte buvo inter alia nustatytas draudimas, teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, o 85 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytos tokio draudimo išimtys.
8.2. Seimas 2011 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 1, 2, 4, 14, 40, 48, 49, 85 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą, kurio 8 straipsniu pakeitė Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalį (2004 m. kovo 30 d. redakcija) ir ją išdėstė taip:
„Šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyti draudimai netaikomi įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo. Banko bankroto procedūros metu taip pat nedraudžiama įskaityti indėlininko ar investuotojo (kaip šios sąvokos apibrėžtos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 11 dalyse), kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimo, už kurį, remiantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, indėlininkui ar investuotojui nemokama draudimo išmoka, į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos, tačiau įskaitoma suma (o jeigu indėlininkui ar investuotojui buvo išmokėta draudimo išmoka, – įskaitoma suma kartu su draudimo išmoka) neturi viršyti Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimo išmokų indėlininkams ar investuotojams dydžių.“
Palyginus Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2004 m. kovo 30 d. redakcija) nustatytą reguliavimą su nustatytuoju šio straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) pažymėtina, kad Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) yra įtvirtinta dar viena išimtis, pagal kurią nedraudžiama, laikantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatų, įskaityti indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimo į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos.
8.3. Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostata, pagal kurią nedraudžiama įskaityti indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimo į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos, aiškintina Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo kontekste. Paminėtinos šios Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatos:
– „Indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį Įstatymą negali būti draudimo objektai. Kai fizinis arba juridinis asmuo (išskyrus valdymo įmonę, jei ji valdo kolektyvinio investavimo subjektus ir pensijų fondus) laikydamas indėlį veikia kaip patikėtinis, indėlininku laikomas patikėtojas. Kai reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis turi asmenų grupė, kiekvienas jos asmuo laikomas indėlininku ir lėšos padalijamos kiekvienam iš jų lygiomis dalimis, jeigu sutartyse, iš kurių atsiranda jų reikalavimo teisės, arba teismų sprendimuose nenustatyta kitaip“ (2 straipsnio (2008 m. sausio 18 d. redakcija) 3 dalis);
– „Investuotojas – fizinis arba juridinis asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Jeigu reikalavimo teises į pinigus ir (arba) vertybinius popierius pagal sutartis turėjo asmenų grupė, kiekvienas jos asmuo laikomas investuotoju ir vertybiniai popieriai bei pinigai padalijami kiekvienam iš jų lygiomis dalimis, jei sutartyse, iš kurių atsiranda reikalavimo teisės, ar teismų sprendimuose nenustatyta kitaip. Jeigu pinigus ar vertybinius popierius perdavęs asmuo (išskyrus valdymo įmonę, kai ji valdo kolektyvinio investavimo subjektus ir pensijų fondus) veikė kaip patikėtinis, investuotoju laikomas patikėtojas“ (2 straipsnio (2008 m. sausio 18 d. redakcija) 11 dalis);
– „Draudimo išmokos nemokamos: <...> 4) banko, kredito unijos ar įmonės paskolos gavėjams, jeigu indėliai ar įsipareigojimai investuotojui ne didesni už jų įsipareigojimus (negrąžintas paskolas su palūkanomis). Jeigu banko, kredito unijos ar įmonės paskolos gavėjo indėlis ar įsipareigojimai investuotojui yra didesni už šio gavėjo įsipareigojimus (negrąžintas paskolas su palūkanomis), draudimo suma skaičiuojama iš indėlio ar įsipareigojimų investuotojui atimant gavėjo įsipareigojimus, bet negali būti didesnė, negu nurodyta šio Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje“ (12 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2005 m. sausio 20 d. redakcija);
– „Draudimo išmokų indėlininkams ar investuotojams dydžiai: 1) 100 procentų įsipareigojimų investuotojams iki 3 000 eurų atitinkančios sumos litais ir 90 procentų įsipareigojimų investuotojams nuo 3 000 eurų atitinkančios sumos litais iki 22 000 eurų atitinkančios sumos litais; 2) 100 procentų indėlio iki 100 000 eurų atitinkančios sumos litais“ (9 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 21 d. redakcija).
8.4. Bankų įstatymo (2004 m. kovo 30 d. redakcija) 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju šio straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) konstatuotina, kad, teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą, inter alia draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų – mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, tačiau šis draudimas netaikomas įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo, indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimo įskaitymui į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) bei Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatytais atvejais ir dydžiais.
8.5. Pažymėtina, kad šių Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytų draudimo vykdyti visas finansines prievoles išimčių pareiškėjai neginčija, jų atitiktis Konstitucijai nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
Pareiškėjai ginčija Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai tiek, kiek juose draudžiama įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus visais kitais, nei nustatyta Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), atvejais, inter alia kai draudžiama įskaityti indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimą, viršijantį Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatytus dydžius, į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos. Taigi pareiškėjai ginčija Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai tiek, kiek juose draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
8.6. Kaip minėta, pasak pareiškėjų, Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytas reguliavimas atitiktų Konstituciją tuo atveju, jei pagal jį nebūtų draudžiama po bankroto bylos bankui iškėlimo įskaityti visų kreditorių ir skolininkų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, jei tokia įskaitymo galimybė buvo iki bankroto bylos bankui iškėlimo.
8.7. Sprendžiant, ar Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek juose draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, palyginus Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą reguliavimą su nustatytuoju Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), matyti, jog jis yra tapatus tiek, kiek juo įtvirtintas draudimas vykdyti iki bankroto bylos iškėlimo neįvykdytas visas finansines prievoles, išskyrus nustatytas išimtis, inter alia įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus.
8.8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek juose draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštaravo (-auja) Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek juose draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
V
Dėl Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalies, 85 straipsnio 9 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 881 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 2671 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Bankų įstatymo 85 straipsnio „Banko bankroto byla“ 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta: „Iškėlus bankroto bylą bankui, kuris pagal šio Įstatymo 761 straipsnio nuostatas yra perdavęs banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus kitam bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų pagal šio Įstatymo 761 straipsnio nuostatas vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais.“
1.2. Pareiškėjo ginčijamas Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytas reguliavimas aiškintinas kartu su šio įstatymo 761 straipsniu „Banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas“ (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), kuriame nustatyta:
„1. Banko, kuriam pagal šio Įstatymo 76 straipsnį paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius (toliau šiame straipsnyje – administruojamas bankas), turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami kitam bankui, jeigu:
1) yra reali grėsmė, kad administruojamo banko turto grynoji vertė taps mažesnė negu banko įsipareigojimai ar bankas atitiks kitas pagal šio Įstatymo 84 straipsnio 1 dalį priežiūros institucijos priimtuose teisės aktuose nustatytas sąlygas, kada bankas gali būti pripažįstamas nemokiu, arba nustatoma, kad bankas jau atitinka sąlygas, kada bankas gali būti pripažįstamas nemokiu, ir
2) administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas kitam bankui leistų išlaikyti indėlininkų pasitikėjimą bankų sistemos stabilumu ir patikimumu ir kitaip apsaugoti viešuosius interesus, o administruojamo banko likvidavimas dėl bankroto tokiu pačiu mastu neapsaugotų šių interesų.
2. Administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą priežiūros institucijos pritarimu ir atsižvelgdamas į jos duotus nurodymus organizuoja ir vykdo laikinasis administratorius.
3. Jeigu priežiūros institucija pritaria administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimui, laikinasis administratorius, atsižvelgdamas į priežiūros institucijos nurodymus, organizuoja ir vykdo derybas dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perėmimo su bankais, kurie turi teisę teikti su administruojamo banko turtu, teisėmis, sandoriais ir įsipareigojimais susijusias finansines paslaugas. Derybose dalyvaujantys bankai turi teisę susipažinti su informacija apie administruojamo banko finansinę būklę, kuri, laikinojo administratoriaus manymu, reikalinga sprendimui dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perėmimo priimti. Tokios informacijos apsaugai mutatis mutandis taikomos šio Įstatymo 55 straipsnio nuostatos.
4. Priežiūros institucija, atsižvelgdama į būtinumą ypač greitai ir veiksmingai spręsti klausimą dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo, taip pat į sprendimo priėmimo metu priežiūros institucijos turimą informaciją apie Lietuvos Respublikoje finansines paslaugas turinčių teisę teikti bankų pajėgumą perimti administruojamo banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus arba dėl kitų priežasčių manydama, kad derybų organizavimas ir vykdymas pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas nebūtų tinkamas, turi teisę laikinajam administratoriui nurodyti derybas organizuoti ir vykdyti tik su kai kuriais su administruojamo banko turtu, teisėmis, sandoriais ir įsipareigojimais susijusias finansines paslaugas turinčiais teikti bankais, su vienu iš jų, arba nurodyti iš viso neorganizuoti ir nevykdyti derybų, o administruojamo banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus pasirengti perduoti ar perduoti pagal Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 71 straipsnio nuostatas galimam įsteigti arba jau įsteigtam laikinajam bankui. <...>
6. Administruojamo banko turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami tik po to, kai jų vertinimą atlieka laikinojo administratoriaus pasitelkta audito įmonė ir (ar) turtą vertinanti įmonė. Vertinimo išlaidas apmoka administruojamas bankas. Esant būtinumui ypač greitai spręsti klausimą dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo, administruojamo banko turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami tik laikinajam administratoriui atlikus preliminarų jų vertinimą ir jo išvadas patvirtinus priežiūros institucijai, o audito įmonei ir (ar) turtą vertinančiai įmonei vertinimą atliekant jau po turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo. Nustatant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų vertę, turi būti atsižvelgiama į priežiūros institucijos pateiktą išvadą dėl to, ar yra pagrindai administruojamo banko licencijai atšaukti, ir į šio Įstatymo 10 straipsnyje nustatytas licencijos atšaukimo pasekmes, tačiau negali būti atsižvelgiama į bankui pagal Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymą jau taikomas ar galimas taikyti finansinio stabilumo stiprinimo priemones. <...>“
Taigi Bankų įstatymo 761 straipsnyje nustatytos banko, kuriam paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius, turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui sąlygos ir tvarka. Pagal šią tvarką administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui organizuoja ir vykdo laikinasis administratorius priežiūros institucijos – Lietuvos banko pritarimu ir atsižvelgdamas į jos duotus nurodymus.
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) priežiūros institucija, prižiūrinti finansų įstaigos, kuri verčiasi licencinių finansinių paslaugų teikimu, veiklą, yra Lietuvos bankas; „Finansų įstaigos bankroto procedūra gali būti atliekama tik teismo tvarka“ (Finansų įstaigų įstatymo 57 straipsnio 2 dalis).
1.3. Aiškinant pareiškėjo ginčijamą Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytą reguliavimą kartu su nustatytuoju šio įstatymo 761 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) pažymėtina, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant pagal priežiūros institucijos – Lietuvos banko nurodymus ir esant jo pritarimui banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais.
2. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalis, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatytas draudimas reikšti reikalavimus teisme dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, taip pat reikalavimus dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų, susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) vykdymu, o tuo atveju, jei tokie reikalavimai pareiškiami, teismui uždrausta tenkinant ieškinį arba skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2.1. Seimas 2009 m. liepos 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymą, kuris įsigaliojo 2009 m. rugpjūčio 4 d. Šio įstatymo tikslas – numatyti priemones, stiprinančias bankų sistemos finansinį tvarumą, siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus (1 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio „Su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių administracinių ir civilinių bylų nagrinėjimo teismuose ypatumai“ (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta: „Teismas, išnagrinėjęs ieškinį ar skundą (prašymą) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su šiame įstatyme nustatytų finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, turi teisę, kai yra šiame įstatyme nustatytos sąlygos, priteisti atlyginti žalą, tačiau neturi teisės tenkindamas ieškinį ar skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis.“
2.1.1. Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytas reguliavimas aiškintinas kartu su šiomis to paties įstatymo (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nuostatomis:
– „Pagal šį įstatymą gali būti taikomos šios finansinio stabilumo stiprinimo priemonės: 1) valstybės garantija; 2) banko turto išpirkimas; 3) valstybės dalyvavimas banko kapitale; 4) banko, kurio visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ir kurio tikslas – laikinai vykdyti veiklą, susijusią su iš banko, dėl kurio finansinės būklės kyla grėsmė bankų sistemos stabilumui ir patikimumui, perimtu turtu, teisėmis ir įsipareigojimais, (toliau – laikinasis bankas) įsteigimas; 5) banko akcijų paėmimas visuomenės poreikiams“ (2 straipsnio 1 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija);
– „Finansinio stabilumo stiprinimo priemones įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka taiko Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) ar jos įgaliota institucija. Lietuvos bankas dalyvauja stiprinant bankų sistemos stabilumą ir taikant finansinio stabilumo stiprinimo priemones jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų ir šio įstatymo nustatyta tvarka“ (2 straipsnio 2 dalis);
– „Vyriausybė ar jos įgaliota institucija sprendžia klausimą dėl finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymo, jei taikyti tokias priemones prašo bankas ir (arba) banko akcininkai, turintys banko įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, suteikiančią teisę kontroliuoti banko veiklą (toliau – banką kontroliuojantys akcininkai), arba (užsienio banko filialo atveju) užsienio banko filialą Lietuvos Respublikoje įsteigęs asmuo, taip pat jei Lietuvos bankas Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai pateikia šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą išvadą“ (2 straipsnio 3 dalis);
– „Finansinio stabilumo stiprinimo priemonės gali būti taikomos bankui, dėl kurio finansinės būklės kyla grėsmė bankų sistemos stabilumui ir patikimumui, ar (ir) bankui, kuris reorganizavimo atveju ar kitais būdais perima tokio banko prievoles“ (2 straipsnio 6 dalis);
– „Vyriausybė ar jos įgaliota institucija taiko finansinio stabilumo stiprinimo priemones, kai yra šios aplinkybės: 1) yra Lietuvos banko išvada, kad bankas turi likvidumo problemų arba kyla reali grėsmė, kad turės likvidumo problemų, ir Lietuvos banko pagal teisės aktus galimos taikyti priemonės yra nepakankamos banko likvidumo problemoms spręsti, arba yra išvada, kad kyla reali grėsmė, jog bankas taps nemokus; 2) turėdama pagrindą daryti išvadą, kad netaikant šio įstatymo nustatytų finansinio stabilumo stiprinimo priemonių kils grėsmė bankų sistemos stabilumui ir patikimumui“ (3 straipsnio 1 dalis).
Apibendrinant cituotą Finansinio tvarumo įstatyme nustatytą reguliavimą pažymėtina, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, dalyvaujant Lietuvos bankui, esant įstatyme nustatytoms aplinkybėms, bankui, dėl kurio finansinės būklės kyla grėsmė bankų sistemos stabilumui ir patikimumui, arba (ir) bankui, kuris reorganizavimo atveju ar kitais būdais perima tokio banko prievoles, gali taikyti finansinio stabilumo stiprinimo priemones (valstybės garantija; banko turto išpirkimas; valstybės dalyvavimas banko kapitale; banko, kurio visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ir kurio tikslas – laikinai vykdyti veiklą, susijusią su iš banko, dėl kurio finansinės būklės kyla grėsmė bankų sistemos stabilumui ir patikimumui, perimtu turtu, teisėmis ir įsipareigojimais; banko akcijų paėmimas visuomenės poreikiams).
2.1.2. Taigi Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje nustatytu reguliavimu teismui, išnagrinėjusiam ieškinį ar skundą (prašymą) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių, inter alia banko akcijų paėmimo visuomenės poreikiams, taikymu, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis; tokiu atveju teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, turi teisę priteisti atlyginti žalą.
2.2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija inter alia Bankų įstatymo 72 straipsnio „Poveikio priemonės“ 10 dalį (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), kurioje nustatyta: „Teismas, išnagrinėjęs skundą (prašymą) dėl Lietuvos banko sprendimo taikyti šio straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 8 punktuose ir 3 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytas poveikio priemones, turi teisę, kai yra šiame Įstatyme nustatytos sąlygos, priteisti atlyginti žalą, tačiau neturi teisės tenkindamas skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą sprendimą, įpareigoti Lietuvos banką atlikti bet kokius veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo sprendimo galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki sprendimo priėmimo padėtis.“
Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytas reguliavimas aiškintinas kartu su jame nurodytomis šio įstatymo 72 straipsnio 1 dalimi (2004 m. kovo 30 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), 3 dalimi (2004 m. kovo 30 d. redakcija), kuriose nustatyta:
„1. Priežiūros institucija turi teisę licenciją turintiems bankui ar užsienio banko filialui taikyti šias poveikio priemones:
1) įspėti dėl šio Įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių saugią ir patikimą veiklą, pažeidimo arba priežiūros institucijos nurodymų nevykdymo;
2) skirti šio Įstatymo nustatytas baudas;
3) laikinai nušalinti banko stebėtojų tarybos narį (narius), banko valdybos narį (narius), banko administracijos vadovą (vadovus), užsienio banko filialo vadovą (vadovus) nuo pareigų arba nušalinti banko stebėtojų tarybos narį (narius), banko valdybos narį (narius), banko administracijos vadovą (vadovus), užsienio banko filialo vadovą (vadovus) nuo pareigų ir reikalauti, kad jie būtų atšaukti iš pareigų ir (ar) su jais būtų nutraukta sutartis ar būtų panaikinti jų įgaliojimai;
4) laikinai uždrausti teikti vieną ar kelias finansines paslaugas;
5) laikinai ar visam laikui uždrausti vieno ar kelių banko filialų ar kitų banko ar užsienio banko filialo padalinių veiklą. Priežiūros institucijai priėmus sprendimą laikinai uždrausti filialo ar kito padalinio veiklą, filialas ar kitas padalinys neturi teisės teikti finansinių paslaugų, o priėmus sprendimą visam laikui uždrausti filialo ar kito padalinio veiklą, bankas, be to, privalo nedelsdamas priimti sprendimą nutraukti tokio filialo ar kito padalinio veiklą;
6) paskelbti banko ar užsienio banko filialo veiklos apribojimą (moratoriumą);
7) laikinai apriboti teisę disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitose Lietuvos banke bei kitose kredito įstaigose, ir kitu turtu;
8) atšaukti išduotą licenciją ar laikinai sustabdyti jos galiojimą tol, kol egzistuoja pagrindas licenciją sustabdyti; išnykus licencijos sustabdymo pagrindui, priežiūros institucija nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo tada, kai įsitikino, kad pagrindas išnyko, atnaujina licencijos galiojimą. <...>
3. Europos Sąjungos valstybėje narėje licencijuotam užsienio bankui, teikiančiam finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, ar Europos Sąjungos licencijuoto užsienio banko Lietuvos Respublikoje įsteigtam filialui priežiūros institucija turi teisę taikyti šias poveikio priemones:
1) įspėti dėl šio Įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių saugią ir patikimą bankų veiklą, pažeidimo ar veiklos trūkumų;
2) užsienio banko filialui laikinai apriboti teisę disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitose Lietuvos banke bei kitose kredito įstaigose, ir kitu turtu;
3) laikinai ar visam laikui uždrausti teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje.“
Taigi Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytu reguliavimu teismui, išnagrinėjusiam skundą (prašymą) dėl kai kurių priežiūros institucijos – Lietuvos banko poveikio priemonių taikymo, inter alia dėl banko ar užsienio banko filialo veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo, teisės disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitose Lietuvos banke bei kitose kredito įstaigose, ir kitu turtu laikino apribojimo, išduotos licencijos atšaukimo ar jos galiojimo laikino sustabdymo, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą sprendimą, įpareigoti Lietuvos banką atlikti bet kokius veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo sprendimo galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki sprendimo priėmimo padėtis; tokiu atveju teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, turi teisę priteisti atlyginti žalą.
Paminėtina, kad pagal Bankų įstatymo 73 straipsnio 1 dalį priežiūros institucija turi teisę taikyti šiame įstatyme nustatytas poveikio priemones, išskyrus šiame įstatyme nustatytas baudas, jei yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) per nustatytus terminus nepateikiama šio įstatymo ar priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta arba pareikalauta informacija, reikalinga priežiūrai vykdyti, ar pateikiama neteisinga informacija; 2) nustatyta tvarka nevykdomi remiantis šiuo įstatymu priežiūros institucijos duoti nurodymai; 3) nebetenkinami reikalavimai, nustatyti leidimui įsteigti banką ar užsienio banko filialą ar licencijai gauti; 4) pažeidžiami įstatymų, reglamentuojančių saugią ir patikimą bankų veiklą, bei priežiūros institucijos teisės aktų reikalavimai arba yra grėsmė, kad dėl banko ar užsienio banko filialo veiklos arba finansinės būklės būtų pažeisti visuomenės ir (arba) klientų interesai arba sutriktų Lietuvos Respublikos bankų sistemos funkcionavimas. Be to, pagal Bankų įstatymo 72 straipsnio 6 dalį priežiūros institucija, priimdama sprendimą taikyti poveikio priemones ir parinkdama konkrečią poveikio priemonę (priemones), atsižvelgia į nustatytų pažeidimų ir veiklos trūkumų turinį, apimtį, kartotinumą, jų įtaką indėlininkų ir kitų kreditorių interesams, asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė, finansinę būklę, steigėjo, akcininkų ir vadovų pasirengimą bei galimybes pašalinti pažeidimus ir trūkumus, nustatytų pažeidimų bei veiklos trūkumų ir numatomos taikyti poveikio priemonės (priemonių) pasekmes asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė, ir bankų sistemos stabilumui ir patikimumui.
2.3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Bankų įstatymo 761 straipsnio „Banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas“ (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje nustatyta: „Teismuose nagrinėjant ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio nuostatos.“
Pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Bankų įstatymo 761 straipsnyje nustatytą banko, kuriam paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius, turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui tvarką administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui organizuoja ir vykdo laikinasis administratorius priežiūros institucijos – Lietuvos banko pritarimu, atsižvelgdamas į jos duotus nurodymus.
Aiškinant pareiškėjo ginčijamą Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje nustatytą reguliavimą kartu su nustatytuoju Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje pažymėtina, kad pagal jį teismui, išnagrinėjusiam ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis; tokiu atveju teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, turi teisę priteisti atlyginti žalą.
2.4. Seimas 1999 m. sausio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d.
Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamame Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnyje „Sprendimai, kurie galėtų turėti įtakos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių veiksmingumui“ (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta: „Kiti įstatymai gali numatyti atvejus, kuriais teismo sprendimai, kurie galėtų turėti įtakos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių veiksmingumui, priimami tik dėl žalos priteisimo.“
2.5. Seimas 2002 m. vasario 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Civilinio proceso kodeksą. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio proceso kodeksas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d.
Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamame Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnyje „Sprendimai, kurie galėtų turėti įtakos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių veiksmingumui“ (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta: „Kiti įstatymai gali numatyti atvejus, kuriais teismo sprendimai, kurie galėtų turėti įtakos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių veiksmingumui, priimami tik dėl žalos priteisimo.“
2.6. Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nurodytos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonės, kaip minėta, yra numatytos Finansinio tvarumo įstatyme. Paminėtina, kad Bankų įstatymo 72 straipsnyje nustatytos poveikio priemonės inter alia sudaro prielaidas stiprinti bankų sistemos stabilumą ir patikimumą.
Taigi pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytą reguliavimą kituose įstatymuose, inter alia Finansinio tvarumo įstatyme, Bankų įstatyme, gali būti numatyti atvejai, kuriais teismo sprendimai, galintys turėti įtakos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių veiksmingumui, priimami tik dėl žalos priteisimo, t. y. teismui nesuteikiami įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis.
2.7. Apibendrinant Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytą reguliavimą tiek, kiek jį ginčija pareiškėjas, pažymėtina, kad pagal jį teismui, išnagrinėjusiam ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis; tokiu atveju teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, turi teisę priteisti atlyginti žalą.
3. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalis, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek jose, pasak pareiškėjo, nustatytas draudimas teismams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3.1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio „Su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių administracinių ir civilinių bylų nagrinėjimo teismuose ypatumai“ (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta: „Bylose, kuriose nagrinėjami ieškiniai ar skundai (prašymai) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su šiame įstatyme nustatytų finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, negali būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 6, 7, 12 ir 13 punktuose numatytos ar kitos laikinosios apsaugos priemonės, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą (kai byla nagrinėjama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka), arba Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktuose numatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės (kai byla nagrinėjama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka).“
3.1.1. Pareiškėjo ginčijamas Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas reguliavimas aiškintinas kartu su jame nurodyta Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalimi, kurioje nustatyta:
„1. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti:
3) kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas;
8) išimtiniais atvejais draudimas atsakovui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir (arba) draudimas išvežti vaiką iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo;
3.1.2. Pareiškėjo ginčijamas Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas reguliavimas aiškintinas kartu su jame nurodyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalimi (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), kurioje nustatyta:
3.1.3. Apibendrinant Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytą reguliavimą pažymėtina, kad pagal jį bylose, kuriose nagrinėjami ieškiniai ar skundai (prašymai) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su Finansinio tvarumo įstatyme nustatytų finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, teismui nesuteikti įgaliojimai taikyti Civilinio proceso kodekse numatytas laikinąsias apsaugos priemones ir Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą.
3.2. Kaip minėta, pareiškėjo ginčijamoje Bankų įstatymo 761 straipsnio „Banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas“ (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje nustatyta: „Teismuose nagrinėjant ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio nuostatos.“
Taigi aiškinant pareiškėjo ginčijamą Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje nustatytą reguliavimą kartu su nustatytuoju Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje pažymėtina, kad pagal jį teismui, nagrinėjančiam ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, nesuteikti įgaliojimai taikyti Civilinio proceso kodekse numatytas ar kitas laikinąsias apsaugos priemonės ir Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimą ir vykdymą.
3.3. Pareiškėjo ginčijamoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio „Reikalavimo užtikrinimo priemonės“ 2 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta: „Teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu ar savo iniciatyva negali taikyti šio straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jeigu tai numatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą bankams.“
3.4. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio „Laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, jų taikymas ir atsakomybė už teismo nustatytus draudimus“ 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta: „Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu ar savo iniciatyva negali taikyti šio straipsnio 1 dalies 6, 7, 12 ir 13 punktuose nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, jei tai yra numatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą bankams.“
3.5. Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) minimos finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonės, kaip minėta, yra numatytos Finansinio tvarumo įstatyme. Paminėtina ir tai, kad pagal Bankų įstatymo 72 straipsnio 9 dalį (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) bylose, kuriose nagrinėjami skundai (prašymai) dėl Lietuvos banko sprendimo taikyti poveikio priemones, negali būti taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, numatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktuose.
Taigi Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta, kad teismas arba teisėjas negali taikyti tam tikrų reikalavimo užtikrinimo priemonių, laikinųjų apsaugos priemonių, jei tai yra numatyta inter alia Finansinio tvarumo įstatyme, Bankų įstatyme.
3.6. Apibendrinant Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytą reguliavimą tiek, kiek jį ginčija pareiškėjas, pažymėtina, kad pagal jį teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą.
4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas Bankų įstatymo, Finansinio tvarumo įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymuose, kurie Seime buvo svarstyti ir priimti 2011 m. lapkričio 17 d., o įsigaliojo lapkričio 18 d. Šių įstatymų travaux préparatoires, inter alia jų projekto aiškinamajame rašte, teigiama: „Šiais siūlomais įstatymų pakeitimais nėra paneigiama asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos ir kitos konstitucinės vertybės. Jais siekiama tik nustatyti būtinas sąlygas tam, kad valstybės institucijos, siekdamos apsaugoti svarbius viešuosius interesus, turėtų galimybę laiku ir veiksmingomis priemonėmis spręsti dėl gresiančio banko nemokumo kylančias problemas. <...> laiku ir veiksmingai nesprendžiant su mokumo problemomis susidūrusio visai bankų sistemai svarbaus banko problemų, tokio banko problemos ir jų įtaka visos bankų sistemos stabilumui ir patikimumui labai sparčiai didėtų ir dėl to vėliau problemų sprendimas būtų žymiai sudėtingesnis ar net neįmanomas ir viešiesiems interesams būtų padaryta nepalyginamai didesnė žala.“
5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra konstatavęs, jog pagal nusistovėjusią bylų nagrinėjimo praktiką teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, jeigu siekiama teisėto tikslo ir priemonės taikomos tokiam tikslui pasiekti yra proporcingos; tokie apribojimai ypač leistini bankrotų atvejais (2004 m. balandžio 1 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Camberrow MM5 AD prieš Bulgariją (peticijos Nr. 50357/99). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad tokioje opioje ekonomikos srityje kaip bankininkystės stabilumas valstybės Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos dalyvės turi platesnę diskreciją (inter alia 2002 m. lapkričio 7 d. galutinis nutarimas dėl priimtinumo byloje Olczak prieš Lenkiją (peticijos Nr. 30417/96), o tam tikrais atvejais jos gali veikti nedelsdamos ir iš anksto neperspėjusios tam, kad būtų išvengta neatitaisomos žalos bankui, jo indėlininkams ir kitiems kreditoriams arba bankų ir finansų sistemai apskritai (2005 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Capital Bank AD prieš Bulgariją (peticijos Nr. 49429/99).
6. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama minėtų Bankų įstatymo, Finansinio tvarumo įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso nuostatų atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
7. Kaip minėta, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, jos ginčijamu Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje, 85 straipsnio 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 881 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 2671 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytu reguliavimu nepagrįstai apribojus asmens teisę kreiptis į teismą ir teismo galias, iš esmės suvaržomos tiek banko administratoriaus, tiek banko kreditorių ir kitų asmenų galimybės ginti galbūt neteisėtais Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus ar kitų institucijų ar subjektų veiksmais (aktais) pažeidžiamas nuosavybės teises. Pašalinus teismams galimybę spręsti, kuri procesinė ir (ar) pažeistų teisių gynimo priemonė konkrečiu atveju yra tinkamiausia, nepagrįstai apribotos tiek šių asmenų teisės, tiek teisminės valdžios įgaliojimai. Tai, pasak pareiškėjo, sudaro pagrindą manyti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Sprendžiant, ar Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nurodyta apimtimi, Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalis, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nurodyta apimtimi, Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalis, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją:
– ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus; viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai, neapribojus teisės į nuosavybę, dėl turto pobūdžio ir (arba) dėl kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui;
– įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; įstatymų leidėjas gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą inter alia sąlygas, tvarką, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia inter alia viešasis interesas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme;
– įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti;
– imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti;
– įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti pažeistų teisių gynimo būdus, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta galimybė ginti pažeistas asmens teises bei laisves, paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą;
– teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, nagrinėdamas bylą, vadovaujasi atitinkamomis proceso teisės normomis, savaime neprieštarauja konstituciniam teisėjų ir teismų nepriklausomumo principui, nepažeidžia asmenų, kurie kreipėsi į teismą, teisių.
9. Vertinant, ar Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal šį pareiškėjo ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, kaip minėta;
– iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant pagal priežiūros institucijos – Lietuvos banko nurodymus ir esant jo pritarimui banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais;
– teismui, išnagrinėjusiam ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis; tokiu atveju teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, turi teisę priteisti atlyginti žalą;
– išnagrinėjęs ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali priteisti atlyginti žalą.
9.1. Pažymėtina, kad Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) įtvirtintas banko administratoriaus teisės tikrinti sandorius, sudarytus pagal šio įstatymo 761 straipsnio nuostatas vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, ir reikšti ieškinius teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais ribojimas yra susijęs su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus. Minėtos priemonės yra taikomos bankui, dėl kurio finansinės būklės kyla grėsmė bankų sistemos stabilumui ir patikimumui, arba (ir) bankui, kuris reorganizavimo atveju ar kitais būdais perima tokio banko prievoles.
Taigi tiek teisiniu reguliavimu, nustatančiu sandorius, sudaromus pagal Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nuostatas vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, tiek teisiniu reguliavimu, pagal kurį bankų administratorius neturi teisės tikrinti tokių sandorių ir reikšti ieškinių teisme dėl jų pripažinimo negaliojančiais, siekiama apsaugoti viešąjį interesą – šalies finansų sistemos stabilumą.
9.2. Pažymėtina ir tai, kad pagal Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) įtvirtintą reguliavimą banko administratorius neturi teisės reikšti ieškinių teisme dėl sandorių, sudarytų pagal šio įstatymo 761 straipsnio nuostatas vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, pripažinimo negaliojančiais, tačiau šiuo reguliavimu banko administratoriui nedraudžiama kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos tokiais sandoriais, atlyginimo. Šiuo teisiniu reguliavimu nedraudžiama kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos tokiais sandoriais, atlyginimo ir kitiems asmenims, manantiems, kad tokiais sandoriais jiems buvo padaryta žala. Taigi vien tai, kad pagal Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytą reguliavimą banko administratorius neturi teisės reikšti ieškinių teisme dėl sandorių, sudarytų pagal šio įstatymo 761 straipsnio nuostatas vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, pripažinimo negaliojančiais, nereiškia, kad dėl pažeistų teisių gynimo draudžiama kreiptis į teismą. Teisiniu reguliavimu, pagal kurį gali būti priteistas žalos, padarytos dėl sandorių, sudarytų vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, atlyginimas, užtikrinama asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės yra pažeistos, teisė kreiptis į teismą, sudaromos prielaidos užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą.
9.3. Konstatuotina, kad Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytu reguliavimu yra siekiama įgyventi viešąjį interesą – šalies finansų sistemos stabilumą. Šiuo teisiniu reguliavimu nėra paneigiama asmens, manančio, kad jo teisės pažeistos, teisė ginti savo teises, inter alia nuosavybės teises, teisme, taip pat nėra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.
9.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
10. Vertinant, ar Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalis, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatytas draudimas reikšti reikalavimus teisme dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, taip pat reikalavimus dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų, susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) vykdymu, o tuo atveju, jei tokie reikalavimai pareiškiami, teismui uždrausta tenkinant ieškinį arba skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal šį pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, kaip minėta:
– teismui, išnagrinėjusiam ieškinį ar skundą (prašymą) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių, inter alia banko akcijų paėmimo visuomenės poreikiams, taikymu, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis;
– teismui, išnagrinėjusiam skundą (prašymą) dėl kai kurių priežiūros institucijos – Lietuvos banko poveikio priemonių taikymo, inter alia dėl banko ar užsienio banko filialo veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo, teisės disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitose Lietuvos banke bei kitose kredito įstaigose, ir kitu turtu laikino apribojimo, išduotos licencijos atšaukimo ar jos galiojimo laikino sustabdymo, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą sprendimą, įpareigoti Lietuvos banką atlikti bet kokius veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo sprendimo galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki sprendimo priėmimo padėtis;
– teismui, išnagrinėjusiam ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis;
– išnagrinėjęs ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, taip pat dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali priteisti atlyginti žalą.
10.1. Pažymėtina, kad Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje, kitose šio įstatymo nuostatose, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytas reguliavimas tiek, kiek jį ginčija pareiškėjas, yra susijęs su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu siekiant apsaugoti viešąjį interesą – šalies finansų sistemos stabilumą.
10.2. Taip pat pažymėtina, kad teisiniu reguliavimu, pagal kurį teismui nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, tačiau, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, teismas gali priteisti atlyginti žalą, yra nustatytas pažeistų teisių gynimo būdas, kurį lemia viešasis interesas – šalies finansų sistemos stabilumas. Tokiu teisiniu reguliavimu, priešingai, nei teigia pareiškėjas – Seimo narių grupė, nėra paneigiama asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė kreiptis į teismą. Pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą asmuo, manantis, kad Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmais (aktais), susijusiais su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmais (aktais), susijusiais su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, yra pažeistos jo teisės ir laisvės, gali kreiptis į teismą ir reikalauti atlyginti žalą. Tokiu teisiniu reguliavimu nėra paneigiami ir teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą.
10.3. Pažymėtina ir tai, kad Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytu reguliavimu nepaneigiama asmens teisė reikalauti patenkinti jo turtinius reikalavimus, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad tokiu reguliavimu nepaisoma iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų, pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.
10.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalis, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek pagal juose nustatytą reguliavimą teismui, išnagrinėjusiam ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, juos tenkinant nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, tačiau tokiu atveju teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali priteisti atlyginti žalą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
11. Vertinant, ar Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalis, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek jose, pasak pareiškėjo, nustatytas draudimas teismams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą.
11.1. Pažymėtina, kad Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje, kitose šio įstatymo nuostatose, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytas reguliavimas tiek, kiek jį ginčija pareiškėjas, yra susijęs su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu siekiant apsaugoti viešąjį interesą – šalies finansų sistemos stabilumą.
11.2. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu yra nustatytas ne draudimas asmeniui kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo, o draudimas teismams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą. Taigi nėra teisinio pagrindo teigti, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra paneigiama asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė kreiptis į teismą.
11.3. Taip pat pažymėtina, kad Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytu reguliavimu tiek, kiek pagal jį teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, nepaneigiama asmens teisė reikalauti patenkinti jo turtinius reikalavimus, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų, pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.
11.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalis, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek pagal jose nustatytą reguliavimą teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 54-1832), 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 163-7760) tiek, kiek juose draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6554) tiek, kiek joje nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 54-1832) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 171-6297) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 50-1799) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 4-112) nuostata „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
7. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6553) 2 dalis, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6554), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6554) 14 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6549), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6551) tiek, kiek pagal juose nustatytą reguliavimą teismui, išnagrinėjusiam ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, juos tenkinant nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, tačiau tokiu atveju teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali priteisti atlyginti žalą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
8. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6553) 1 dalis, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6554) 14 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6549), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6551) tiek, kiek pagal jose nustatytą reguliavimą teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
9. Nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-22/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 65-2456) nuostata „antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą <...>; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Egidijus Bieliūnas Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis |