LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS 1993 M. SAUSIO 12 D. ĮSTATYMO „DĖL ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ PAKEITIMO“ 2 PUNKTO ANTROSIOS DALIES 4 PUNKTO, KURIUO PAKEISTAS 1991 M. BIRŽELIO 18 D. ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ 8 STRAIPSNIO ANTROSIOS DALIES 2 PUNKTAS, ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, TAIP PAT DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS 1994 M. SAUSIO 11 D. ĮSTATYMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ PAKEITIMO IR PAPILDYMO“ 2 PUNKTO 4 PAPUNKČIO, KURIUO 1991 M. BIRŽELIO 18 D. ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ 8 STRAIPSNIO ANTROJI DALIS PAPILDYTA 4 PUNKTU, ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1994 m. birželio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,
dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovams Seimo nariui Andriui Kubiliui ir advokatui Narcizui Rasimavičiui,
suinteresuoto asmens – Seimo atstovams Seimo nariui Pranciškui Vitkevičiui ir Algirdui Taminskui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1994 m. birželio 6 d. išnagrinėjo bylą Nr. 11-1993/9-1994 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1993 m. sausio 12 d. įstatymo „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ 2 punkto antrosios dalies 4 punktas, kuriuo pakeistas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 2 punktas, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos prašymą ištirti, ar minėto 1993 m. sausio 12 d. įstatymo 2 punkto antrosios dalies 4 punktas ir Lietuvos Respublikos 1994 m. sausio 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ 2 punkto 4 papunktis, kuriuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antroji dalis papildyta 4 punktu, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Seimo narių grupės ir Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos prašymai Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. sprendimu sujungti į vieną bylą.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Seimas 1991 m. birželio 18 d. priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau nutarime vadinamas Įstatymu), kurio 8 straipsnio, pavadinto „Nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus atstatymo sąlygos ir tvarka“, pirmojoje ir antrojoje dalyse buvo nustatyta: „Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į gyvenamuosius namus (arba jų dalis) atstatoma grąžinant gyvenamuosius namus (arba jų dalis) natūra arba kompensuojant jų vertę.
Gyvenamųjų namų (arba jų dalių), jeigu jie nepriklauso šio įstatymo 14 straipsnyje nurodytoms kategorijoms, grąžinimo tvarką ir terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai grąžinami šiais atvejais:
2) kai grąžintinų namų, kuriuose gyvena daugiau kaip viena nuomininkų šeima, nuomininkai yra supažindinti su visais jų teises garantuojančiais įstatymais ir su galimybe laisva valia išsikelti jiems savivaldybės valdybos siūlomomis sąlygomis, numatytomis šio įstatymo 21 straipsnyje, arba kitomis savininko garantuojamomis sąlygomis;
4) kai grąžintiname name gyvena buvę savininkai“ (Žin., 1991, Nr. 21-545).
Šio įstatymo 8 straipsnio antroji dalis 1992 m. gegužės 7 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ buvo papildyta 5 punktu: gyvenamieji namai grąžinami, „kai valstybiniam ar visuomeniniam butų fondui priklausantis gyvenamasis namas su priklausiniais (išskyrus savininko parduotus) yra grąžinamoje žemės ūkio paskirties ar miško žemėje“ (Žin., 1992, Nr. 15-405).
Seimas 1993 m. sausio 12 d. priėmė įstatymą „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ (toliau nutarime vadinamas 1993 m. sausio 12 d. įstatymu), kuriame naujai išdėstė įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnį (Žin., 1993, Nr. 5-83). Buvusią šio straipsnio antrosios dalies 2 punkto normą perkėlė į tos pačios dalies 4 punktą ir išdėstė ją taip: gyvenamųjų namų (arba jų dalių) grąžinimo tvarką ir terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai grąžinami, „kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas“.
Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo Konstitucinį Teismą pripažinti, kad ši įstatymo norma neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio. Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, jog minėtame Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir nustatyta, kad įstatymai saugo nuosavybės teises. Nustatęs būtiną gyvenamųjų namų grąžinimo sąlygą nuomininkų sutikimą persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas, Seimas pažeidė Konstitucijos 23 straipsnį – atsisakė įstatymo galia ginti nuosavybės teises ir šių teisių realizavimą padarė priklausomą nuo turto nuomininko valios.
Pareiškėjo atstovai paaiškino: Įstatymo norma, kad gyvenamieji namai grąžinami, „kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas“, prieštarauja Konstitucijos nuostatai, jog nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuomininkams nesutinkant persikelti į kitas suteikiamas gyvenamąsias patalpas, savininkams negrąžinamas gyvenamasis namas ir išmokama kompensacija. Nuomininko sutikimas ar nesutikimas persikelti į kitas gyvenamąsias patalpas yra nepagrįstai prilyginamas Konstitucijos 23 straipsnyje paminėtiems visuomenės poreikiams.
Nuomininkai nėra kalti dėl susidariusios padėties, kadangi jie ankstesnės valdžios buvo įkeldinti į tuos namus. Dėl šios priežasties Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 16 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo ir taikymo tvarkos“ jiems buvo numatyta lengvatų sprendžiant butų problemas. Tuometinė Vyriausybė buvo numačiusi lėšų, reikalingų butų statybai, šaltinius, bet po 1992 m. Seimo rinkimų vykdoma kitokia politika.
Pareiškėjo atstovai pažymėjo, jog suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimuose, pateiktuose Konstituciniam Teismui, neteisingai teigiama, kad ir iki ginčijamos Įstatymo pataisos priėmimo gyvenamųjų namų grąžinimas buvusiems savininkams buvo siejamas su nuomininko laisva valia išsikelti į jam siūlomas kitas gyvenamąsias patalpas. Tuomet buvo nustatyta, kad nuomininkams sudaroma galimybė išsikelti į kitą butą, todėl jų teisės nebuvo pažeidžiamos. Jei atstačius nuosavybės teises nuomininkai nenorėjo persikelti, problema galėjo būti sprendžiama remiantis civilinės teisės normomis.
Pareiškėjo atstovai prašo pripažinti, kad Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 3 punktas (pareiškėjo kreipimosi į Konstitucinį Teismą metu tai buvo Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punktas) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Seimas 1994 m. sausio 11 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ (toliau nutarime vadinamas 1994 m. sausio 11 d. įstatymu), kuriuo pakeitė įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio normų turinį, eiliškumą bei jį papildė (Žin., 1994, Nr. 7-100). Po šių pakeitimų 8 straipsnio pirmoji ir antroji dalys išdėstytos taip:
„Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į gyvenamuosius namus (arba jų dalis) atstatoma grąžinant gyvenamuosius namus (arba jų dalis) natūra arba kompensuojant jų vertę.
Gyvenamųjų namų (arba jų dalių) grąžinimo tvarką ir terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai grąžinami kiekvienu iš šių atvejų:
1) kai jie pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas arba yra tušti;
2) kai jie nėra perduoti mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms;
3) kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas;
4) kai fiziniai asmenys, įsigiję nuosavybėn grąžintinus namus (arba jų dalis), laisva valia sutinka persikelti į jiems suteikiamas kitas gyvenamąsias patalpas;
5) kai grąžintiname name gyvena buvę savininkai (jeigu buvę savininkai gyvena namo dalyje, jiems besąlygiškai grąžinama ta namo dalis);
6) kai valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) bei kolūkių perleisti nuosavybėn fiziniams asmenims (išskyrus pačių savininkų perleistus) gyvenamieji namai su priklausiniais yra grąžinamojoje žemės ūkio paskirties ar miško žemėje“.
Pareiškėjas – Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija 1994 m. sausio 31 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal E. Aleinikovienės ir D. Didvalienės ieškinį Šiaulių miesto valdybai, K. Kriščiūnui ir B. Abromavičiui dėl butų pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nuosavybės teisių į gyvenamojo namo dalį atstatymo ir grąžinimo natūra.
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydama ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 3 ir 4 punktai atitinka Konstitucijos 23 straipsnį. Civilinių bylų kolegija prašymą motyvuoja tuo, kad gyvenamųjų namų (arba jų dalių), kurie teismo nagrinėjamoje byloje yra ginčo objektas, grąžinimo tvarka ir sąlygos yra nustatytos minimo įstatymo 8 straipsnyje. Pagal šio straipsnio antrosios dalies 3 ir 4 punktus nuosavybės grąžinimas natūra daromas priklausomas nuo nuomininkų ar kitų asmenų sutikimo persikelti į kitas patalpas. Šios teisės normos riboja savininko teisę išreikalauti turtą, kurį jis nustojo valdyti ne savo valia. Tai suteikė teismui pagrindą manyti, kad jos prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Suinteresuoto asmens atstovai paaiškino: įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui klausimas gali būti keliamas tik tokio įstatymo atžvilgiu, kuriuo įtvirtinama galimybė pažeisti savininko teises. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje minimi asmenys negali būti laikomi savininkais, kurių teisės pažeistos, kadangi Lietuvos Respublikoje nebuvo priimtas joks restitucijos aktas, numatantis besąlygišką turto grąžinimą buvusiems turto savininkams. Be to, šiuos asmenis laikant savininkais, kurių teisės pažeistos, būtų pripažįstama, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pagrindinės nuostatos prieštarauja Civilinio kodekso 143 straipsniui bei kitoms teisės normoms, reglamentuojančioms nuosavybės teisių gynimą.
Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, 1993 m. sausio 12 d. įstatymas iš esmės nepakeitė 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 2 punkte buvusios normos, kad gyvenamieji namai grąžinami, „kai grąžintinų namų, kuriuose gyvena daugiau kaip viena nuomininkų šeima, nuomininkai yra supažindinti su visais jų teises garantuojančiais įstatymais ir su galimybe laisva valia išsikelti jiems savivaldybės valdybos siūlomomis sąlygomis, numatytomis šio įstatymo 21 straipsnyje, arba kitomis savininko garantuojamomis sąlygomis“. Ši įstatymo norma nereiškė, kad užteko tik supažindinti grąžintinų gyvenamųjų namų nuomininkus su galimybe laisva valia išsikelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose dėl minimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos buvo nustatyta, kad grąžintinų namų nuomininkai supažindinami su galimybe laisva valia persikelti tik konkrečiai nurodant suteikiamas gyvenamąsias patalpas, atitinkančias Butų kodekso 94 straipsnio reikalavimus. Tai reiškė, kad galima laisva valia persikelti į jau pastatytas gyvenamąsias patalpas.
Tačiau tuo metu nebuvo įvertintas pagrindinis dalykas – reali galimybė pastatyti tiek namų, kad jų užtektų aprūpinti visiems nuomininkams, iškeldinamiems iš buvusiems savininkams grąžintinų namų. Todėl pareiškėjų ginčijamą 1993 m. sausio 12 d. įstatymo nuostatą, kad gyvenamieji namai grąžinami buvusiems savininkams natūra, kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas, sąlygojo būtinumas ginti nuomininkų teises. Tai buvo visuomenės poreikis. Be to, grąžintinuose gyvenamuosiuose namuose gyvenantiems nuomininkams, kaip ir kitiems valstybinio ir visuomeninio butų fondo nuomininkams, buvo sudaryta galimybė privatizuoti turimas gyvenamąsias patalpas.
Suinteresuoto asmens atstovai nurodė, kad įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1994 m. sausio 11 d. buvo papildytas norma, jog gyvenamieji namai grąžinami, „kai fiziniai asmenys, įsigiję nuosavybėn grąžintinus namus (arba jų dalis), laisva valia sutinka persikelti į jiems suteikiamas kitas gyvenamąsias patalpas“. Jos nebūtų reikėję priimti, jei teismai būtų laikęsi Įstatymo 1 straipsnio nuostatos, kad šis įstatymas reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną buvo valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, bet nereguliuoja nuosavybės teisių atstatymo į turtą, esantį privačių asmenų nuosavybe. Pasidarė taip, kad buvę nuomininkai, jau įsigiję nuosavybėn grąžintinus namus (arba jų dalis), atsidūrė blogesnėje padėtyje nei nuomininkai, kuriuos nuo iškeldinimo saugojo įstatymo nuostata, jog jie gali būti iškeldinti tik jų laisva valia.
Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, kad 1994 m. sausio 11 d. įstatymu buvo išplėstos buvusių savininkų teisės. Jie įgijo teisę už turėtus namus gauti kompensaciją pinigais, kuri turi būti išmokėta ne vėliau kaip per 10 metų, taip pat įgijo teisę visais atvejais susigrąžinti nuosavybėn gyvenamuosius namus su priklausiniais, kurie yra grąžinamojoje žemės ūkio paskirties žemėje, nepriklausomai nuo to, ar tie namai su priklausiniais yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) žinioje, ar šių organizacijų (įmonių) bei kolūkių perleisti nuosavybėn fiziniams asmenims.
Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, realiai neįmanoma atstatyti visų buvusių nuosavybės santykių. Būtina atsižvelgti į įvykusias permainas, visuomenės poreikius, socialinę nuosavybės paskirtį.
Remdamiesi išdėstytais argumentais, suinteresuoto asmens atstovai prašė pripažinti, kad Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 3 ir 4 punktai neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo ir juo paskelbė, kad Lietuvoje negalioja jokios kitos valstybės konstitucija. Tos pačios dienos įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ ji nutraukė „1978 metų Lietuvos TSR Konstitucijos, 1977 metų TSRS Konstitucijos, taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“ ir atnaujino 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės kontrolės statusą, galiojimą. Skyriaus „Tautos ūkis“, kuriame buvo reguliuojami nuosavybės santykiai, galiojimas nebuvo sustabdytas. Tai reiškė privačios nuosavybės teisės instituto atstatymą.
Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Jo 44 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privati nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Taip buvo patvirtintas Lietuvos valstybės konstitucijose buvusio privačios nuosavybės teisės instituto tęstinumas.
Okupacinei valdžiai įvykdžius visuotinę nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privatų turtą, buvo paneigta žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Privačios nuosavybės teisės instituto įtvirtinimas Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme reiškė valstybės nuostatą ginti šią žmogaus teisę. Tačiau prievarta nutraukti privačios nuosavybės teise grįsti teisiniai santykiai minėtais teisiniais aktais dar nebuvo atkurti. Aukščiausioji Taryba įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ preambulėje konstatavo būtinumą suderinti atstatytas 1938 m. Lietuvos Konstitucijos nuostatas „su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais“.
Realizuodama konstitucines nuosavybės teisių tęstinumo nuostatas, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino teiginį, kad neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą, ir taip suformulavo jo įgyvendinimą: „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“. Šių ribotą restituciją skelbusių nuostatų realizavimas buvo įtvirtintas 1991 m. birželio 18 d. priimtame įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Jo 1 straipsnyje buvo nustatyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“.
Pagal šį įstatymą nuosavybės teisės atstatomos ne visiems buvusiems savininkams ir ne į visą turėtą turtą. Masinis okupacinės valdžios padarytų nuosavybės teisių pažeidimų pobūdis, susiformavę nauji turtiniai teisiniai santykiai ir kitos objektyvios aplinkybės, sąlygojusios tik ribotą restituciją, lėmė, kad pažeistų nuosavybės teisių nebuvo galima ginti remiantis galiojančio Civilinio kodekso normomis. Todėl įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo nustatyta speciali nuosavybės teisių atstatymo tvarka ir sąlygos. Įstatymas garantuoja nuosavybės teisių atstatymą, o jame nustatytos sąlygos taikomos tik tada, kai buvę savininkai siekia susigrąžinti turtą natūra. Kai nėra galimybės išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinti buvusiam savininkui natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).
Svarbu, kad Įstatyme numatytos sąlygos, dėl kurių turtas gali būti negrąžinamas natūra, neprieštarautų konstitucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad okupacijos metu prievarta nutrauktų nuosavybės teisių atstatymas neišvengiamai veikia susiformavusią socialinių bei teisinių santykių sistemą, šis procesas turi vykti taip, kad būtų suderinti buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai.
Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m sausio 12 d. įstatymo „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ 2 punkto antrosios dalies 4 punkto, kuriuo pakeistas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 2 punktas, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
1993 m. sausio 12 d. įstatymu buvo pakeistas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnis. Jo antrosios dalies 2 punkto norma buvo perkelta į tos pačios dalies 4 punktą (po Įstatymo 1994 m. sausio 11 d. pakeitimo tai yra 3 punktas), kuriame nustatyta, kad gyvenamieji namai (arba jų dalys) grąžinami, „kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas.“
Gyvenamieji namai buvo okupacinės valdžios nacionalizuoti ar kitaip neteisėtai suvisuomeninti remiantis LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. spalio 31 d. įsaku „Dėl stambiųjų namų miestuose ir pramonės vietovėse nacionalizavimo“ ir kitais tos valdžios aktais. Nacionalizuoti bei kitaip neteisėtai suvisuomeninti gyvenamieji namai atiteko vietinės vykdomosios valdžios, įvairių valstybinių ir visuomeninių organizacijų faktiniam valdymui. Juose buvusios gyvenamosios patalpos buvo priskirtos valstybiniam bei visuomeniniam butų fondui ir suteikiamos gyventojams. Asmenys, kuriems buvo suteiktos gyvenamosios patalpos nacionalizuotuose ar kitaip neteisėtai suvisuomenintuose namuose, naudojosi šiomis patalpomis pagal nuomos sutartis. Todėl susidariusių nuomos santykių teisinis įvertinimas turi reikšmės sprendžiant tokių namų grąžinimo buvusiems savininkams problemas.
Civilinėje teisėje gyvenamosios patalpos nuomininku laikomas asmuo, kuris sudaro gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, o nuomotojas yra gyvenamųjų patalpų savininkas ar asmuo, jas valdantis kitais pagrindais. Viena iš turto nuomos taisyklių yra tai, kad nuomotojas nebūtinai yra nuomojamo turto savininkas, bet šis turtas turi būti įstatymų nustatytais pagrindais šio subjekto fiziškai ir ekonomiškai valdomas, ir tai suteikia jam teisę daryti turtui tam tikrą poveikį, pavyzdžiui, išnuomoti jį kitiems asmenims. Nuomotojas privalo pats laikytis sutarties sąlygų, taip pat turi imtis teisėtų priemonių trečiųjų asmenų, kurie savo veiksmais trukdo nuomininkui naudotis nuomos objektu (pavyzdžiui, pareiškia, kad turi nuosavybės teises į nuomojamą turtą), atžvilgiu.
Nuosavybės teisių perėjimas kitam asmeniui paprastai nėra pagrindas pakeisti arba nutraukti to turto nuomos sutartį. Tokiais atvejais nekilnojamojo turto nuomininko prievolinės teisės įgyja daiktinės teisės savybių, ir tai suteikia nuomininkui galimybę išsaugoti ir ginti prieš trečiuosius asmenis, vadinasi, ir prieš naująjį savininką, iš nuomos sutarties kilusias teises. Šios nuomininkų teises saugančios civilinės teisės nuostatos patvirtina, kad turi būti ginamos nuomininkų, gyvenančių buvusiems savininkams grąžintinuose namuose, teisės. Reglamentuojant nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus atstatymą negalima ignoruoti per dešimtmečius susiformavusių butų nuomos santykių, nes ne nuomininkai, o okupacinė valdžia pažeidė žmogaus nuosavybės teises. Todėl nuomininkams negali būti perkeliama valstybės prisiimta prievolė buvusiems savininkams. Tokių nuomininkų teisės turėtų būti ginamos garantuojant jų aprūpinimą kitomis gyvenamosiomis patalpomis valstybės sąskaita, taip pat laiduojant butų nuomos ir teisingų butų nuomos sąlygų pastovumą.
1991 m. birželio 18 d. priimto įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės atstatomos grąžinant gyvenamuosius namus (arba jų dalis), jeigu jie nepriklauso valstybės išperkamiems, natūra, kai grąžintinų namų, kuriuose gyvena daugiau kaip viena nuomininkų šeima, nuomininkai yra supažindinti su visais jų teises garantuojančiais įstatymais ir su galimybe laisva valia išsikelti jiems savivaldybės valdybos siūlomomis sąlygomis, numatytomis šio įstatymo 21 straipsnyje, arba kitomis savininko garantuojamomis sąlygomis. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 16 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo ir vykdymo tvarkos“ 3 punkte buvo patikslinta: „Nustatyti, kad įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 2 punkte numatytais atvejais grąžintinų namų nuomininkai supažindinami su galimybe laisva valia persikelti tik konkrečiai nurodant suteikiamas gyvenamąsias patalpas, atitinkančias Lietuvos Respublikos butų kodekso 94 straipsnio reikalavimus“. Šiame straipsnyje buvo nustatyta, kad iškeldinant piliečius suteikta kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa turi būti ne mažesnė už tą, kurią turi iškeldinamasis, ir ji turi atitikti Butų kodekso 42 ir 43 straipsnių reikalavimus, t. y. turi būti įrengta pagal tos gyvenamosios vietovės sąlygas, atitikti sanitarinius-techninius reikalavimus ir t. t.
1993 m. sausio 12 d. pakeitus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir nustačius, kad gyvenamasis namas (arba jo dalis) grąžinamas natūra, kai nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas, ankstesnė sąlyga (nuomininkų supažindinimas su realia galimybe laisva valia išsikelti jiems savivaldybės valdybos siūlomomis sąlygomis, numatytomis šio įstatymo 21 straipsnyje, arba kitomis savininko garantuojamomis sąlygomis) buvo pakeista į nuomininkų sutikimą laisva valia persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas. Tad nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą (arba jo dalis) atstatymo būdą šiuo metu lemia ne objektyvios aplinkybės, o Įstatyme nustatytas subjektyvus veiksnys – nuomininkų sutikimas arba atsisakymas persikelti į jiems suteiktas gyvenamąsias patalpas. Pagal šią Įstatymo normą nuomininko atsisakymas duoti sutikimą persikelti į suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas nepriklausomai nuo jo pobūdžio ir motyvų negali būti ginčijamas.
Prievolinėje teisėje pasikeitus esminėms aplinkybėms sutarties sąlygos gali būti įstatymų numatytais atvejais ir tvarka keičiamos ir be sutarties šalies valios. Todėl būtinybė atstatyti okupacinės valdžios nutrauktas nuosavybės teises pateisina susiformavusių gyvenamųjų namų nuomos santykių pakeitimus. Kai atstatant buvusių savininkų nuosavybės teises į gyvenamuosius namus juose gyvenantiems nuomininkams suteikiamos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios įstatymų nustatytus reikalavimus, tai laikytina pakankama nuomininkų teisių gynimo priemone. 1993 m. sausio 12 d. įstatyme įtvirtinta sąlyga negrąžinti gyvenamųjų namų, jei nuomininkai nesutinka pakeisti nuomos sutarties, neatitinka Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės gynimo nuostatų.
Pažymėtina, kad asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, pirmuoju Įstatymo galiojimo laikotarpiu turėjo galimybę atgauti namus natūra esant vienokiems, o pakeitus Įstatymą – kitokiems, jau sunkesniems reikalavimams. Tačiau prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas. Todėl ginčijamas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimas ir šiuo požiūriu yra ydingas.
Dėl Lietuvos Respublikos 1994 m. sausio 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ 2 punkto 4 papunkčio, kuriuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antroji dalis papildyta 4 punktu, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Seimas 1994 m. sausio 11 d. įstatymu papildė įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnį nuostata, kad šis įstatymas taip pat reguliuoja nuosavybės teisių atstatymą į nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims. Tuo įtvirtinta teisė buvusiems savininkams atstatyti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus (arba jų dalis), minėtų organizacijų perleistus nuosavybėn fiziniams asmenims, t. y. susigrąžinti juos natūra arba gauti kompensaciją.
Seimas 1994 m. sausio 11 d. taip pat papildė Įstatymo 8 straipsnio antrąją dalį 4 punktu, kuriame nustatyta: gyvenamieji namai (arba jų dalys) buvusiems savininkams grąžinami, „kai fiziniai asmenys, įsigiję nuosavybėn grąžintinus namus (arba jų dalis), laisva valia sutinka persikelti į jiems suteikiamas kitas gyvenamąsias patalpas“.
Nuosavybės santykiai, kaip ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams. Juridiniai faktai, dėl kurių atsiranda nuosavybės santykiai, paprastai yra tokie: naujo daikto sukūrimas gamybinės ar kitokios veiklos metu, turto įsigijimas pagal sandorius, vaisių ir pajamų gavimas. Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkte yra minimi asmenys, kuriems gyvenamuosius namus perleido valstybinės, visuomeninės, kooperatinės organizacijos (įmonės) ar kolūkiai. Perleisti turtą kitiems asmenims (disponuoti turtu) turi teisę savininkas arba jo įgalioti asmenys. Tačiau okupacinės valdžios įvykdytos visuotinės nacionalizacijos bei kitų savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė. Nusavintas žmonių turtas buvo tik faktiškai valstybės valdomu turtu (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas). Kadangi nei tuometinė valstybė, nei juridiniai asmenys, faktiškai valdę neteisėtai nusavintą turtą, nebuvo to turto savininkai, jie, šiandieniniu vertinimu, negalėjo tuo turtu disponuoti. Tačiau pagal galiojusius sovietinius norminius aktus ir jų nustatyta tvarka valstybinės, visuomeninės, kooperatinės organizacijos (įmonės) ar kolūkiai galėjo jų faktiškai valdytus gyvenamuosius namus (arba jų dalis) perleisti fiziniams asmenims. Pagal Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos 1989 m. kovo 13 d. nutarimą „Dėl valstybinio ir visuomeninio butų fondo butų bei namų pardavimo piliečiams asmeninėn nuosavybėn“ nuomininkams atsirado galimybė nusipirkti ne tik nacionalizuotus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintus gyvenamuosius namus (arba jų dalis), bet ir butus tokiuose namuose.
Fiziniai asmenys, įsigydami pagal sandorius gyvenamuosius namus (arba jų dalis), laikėsi tuo metu galiojusiais norminiais aktais nustatytų sandorių sudarymo taisyklių, vykdė iš sandorių atsiradusias šalies pareigas. Paneigus teisėtų sandorių pagrindu atsiradusias nuosavybės teises, būtų keičiamas jau sureguliuotų ir susiformavusių teisinių santykių turinys. Todėl atstatant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių perleistus fiziniams asmenims, turėtų būti ginamos ne tik buvusių savininkų, bet ir fizinių asmenų, įsigijusių tokį turtą, teisės.
Iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos, tačiau Įstatymas suteikia tokiam asmeniui teisę kreiptis su ieškiniu į teismą, kad jis civilinės teisenos tvarka spręstų jo prašymą dėl gyvenamojo namo (arba jo dalies), kuris yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims, grąžinimo. Pagal tokį ieškinį privalomas gyvenamojo namo grąžinimo natūra svarstymas teisme patvirtina Įstatymo nuostatą, kad atstatant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirmenybė teikiama turto grąžinimui natūra. Tačiau nebūtų teisinga paimti prieš fizinio asmens valią gyvenamąjį namą (arba jo dalį), kurį jis įsigijo pagal sandorį, nepažeisdamas galiojusių norminių aktų, ir kurį šiuo metu valdo bei juo naudojasi, ir grąžinti šį turtą buvusiam savininkui. Ginant buvusio savininko teises negali būti neginčo tvarka paneigiamos dabartinio savininko teisės. Nesant galimybės be dabartinio savininko sutikimo grąžinti buvusiam savininkui gyvenamąjį namą (arba jo dalį) natūra, nuosavybės teisės pagal Įstatymą jam gali būti atstatytos kitais būdais. Teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkto norma prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintoms nuosavybės gynimo nuostatoms.
Konstitucinio Teismo anksčiau išdėstyti argumentai siejami su nuosavybės teisėmis į gyvenamuosius namus (arba jų dalis), kuriuos fiziniai asmenys įsigijo pagal sandorius iki Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 30 d. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad pagal jį neparduodami gyvenamieji namai bei butai, kurie iš Lietuvos piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atstatymą pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį, administraciniais aktais ar kitais būdais buvo paimti, konfiskuoti arba nacionalizuoti. 1993 m. gruodžio 9 d. Butų privatizavimo įstatymas papildytas nuostata, kad tokie gyvenamieji namai bei butai gali būti parduodami, jeigu buvusiam savininkui sutikus miesto, rajono valdybos sprendimu jam už grąžintiną namą kompensuojama. Todėl įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui gyvenamųjų namų arba butų pardavimas nepaisant jame nurodyto draudimo arba pažeidžiant 1993 m. gruodžio 9 d. šio įstatymo papildyme nurodytas sąlygas negali būti laikomas teisėtu. Tačiau tokiais atvejais „neteisė“ atsiranda ne dėl įstatymo normos turinio, bet dėl jo taikymo. Ginčai dėl tokių gyvenamųjų namų (arba jų dalių) bei butų įsigijimo nagrinėtini civilinės teisenos tvarka.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos 1993 m. sausio 12 d. įstatymo „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ 2 punkto antrosios dalies 4 punktas, kuriuo pakeistas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 2 punktas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos 1994 m. sausio 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ 2 punkto 4 papunktis, kuriuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antroji dalis papildyta 4 punktu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Algirdas Gailiūnas
Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Vladas Pavilonis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Stasys Stačiokas
Teodora Staugaitienė
Stasys Šedbaras
Juozas Žilys