LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL aplinkos ministro 2003 m. GRUODŽIO 24 d. įsakymo Nr. 708 „dėl LIETUVOS aplinkos Apsaugos NOrmatyvinių Dokumentų LAND 53-2003, LAND 54-2003, LAND 55-2003, LAND 56-2003, LAND 57-2003 patvirtinimo“ PAkeitimo
2005 m. liepos 11 d. Nr. D1-351
Vilnius
Pakeičiu Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinį dokumentą LAND 57-2003 „Makrozoobentoso tyrimo metodika paviršinio vandens telkiniuose“, patvirtintą aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 708 „Dėl Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinių dokumentų LAND 53-2003, LAND 54-2003, LAND 55-2003, LAND 56-2003, LAND 57-2003 patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 53-1827):
1. 1 punktą išdėstau taip:
„1. Taikymo sritis
Šiame normatyviniame dokumente pateikiama paviršinio vandens telkinių makrozoobentoso mėginių paėmimo, tyrimo ir indeksų skaičiavimo metodika.
Makrozoobentosas yra labai svarbus vertinant paviršinio vandens kokybę. Didėjant užterštumui, išnyksta oligosaprobinės rūšys, prisitaikiusios gyventi deguonies prisotintame vandenyje, o jas pakeičia polisaprobai, kurie gali gyventi didelio užterštumo sąlygomis ir tenkintis minimaliu deguonies kiekiu. Dugno nuosėdose didelę reikšmę turi alfa-mezosaprobiniai ir polisaprobiniai organizmai.
Makrozoobentosui priklauso labiausiai vandens užteršimui atsparios biontų grupės – mažašerės žieduotosios kirmėlės (oligochetai) ir moliuskai, tačiau pastarieji ne visi ir ne visada gali parodyti tikslią vandens telkinio kokybę, kadangi tvirtas kiautas gali juos apsaugoti nuo aplinkos užteršimo.
Daugelio vandenyje gyvenančių vabzdžių lervos (ankstyvių, lašalų, apsiuvų, chironomidų) yra labai geri vandens kokybę atspindintys indikatoriai ir gali gyventi tik tam tikrame biotope, esant tam tikram užterštumui.“.
2. Papildau šiuo nauju 3.15 punktu:
3. Papildau šiuo nauju 3.16 punktu:
4. Papildau šiuo nauju 3.17 punktu:
5. Papildau šiuo nauju 3.18 punktu:
6. Papildau šiuo nauju 3.19 punktu:
7. Papildau šiuo nauju 3.20 punktu:
8. Papildau šiuo nauju 3.21 punktu:
9. Papildau šiuo nauju 3.22 punktu:
10. Papildau šiuo nauju 3.23 punktu:
11. Išdėstau 6.9 punktą taip:
12. Išdėstau 6.10 punktą taip:
14. Išdėstau 8 punktą taip:
„8. Mėginio ėmimo seka
8.1. Indų paruošimas
Makrozoobentoso mėginių ėmimui naudojami 0,5–3 l talpos sandariai uždaromi stikliniai arba polipropileniniai indai su dangteliais. Išrinkti ir užfiksuoti mėginiai laboratorijoje laikomi 5–200 ml talpos indeliuose. Indai turi būti kruopščiai išskalauti vandeniu.
8.2. Makrozoobentoso mėginių ėmimo vietų parinkimas
Mažose (kur upės plotis mėginių ėmimo vietoje neviršija 10 m), srauniose (kur upės srovės greitis yra 0,1 m/s arba didesnis) ir negiliose (kur upės vidutinis gylis neviršija 1 m) upėse imami 5 mėginiai per visą upės plotį iš skirtingų biotopų (smėlio, žvirgždo, riedulių, dumblo, augalais apaugusios dugno dalies ir pan.). Rekomenduojama, kad nors vienas mėginys būtų paimtas upės sėkliuje (rėvoje) arba slenkstyje.
Didelėse (kur upės plotis mėginių ėmimo vietoje viršija 10 m) ir giliose (kur upės vidutinis gylis viršija 1 m) upėse 5 mėginiai imami upės pakrantėje 10–20 m atkarpoje iš skirtingų biotopų (smėlio, žvirgždo, riedulių, dumblo, augalais apaugusios dugno dalies ir pan.).
Makrozoobentoso mėginiai imami tose vietose, kuriose vertinama ir upių buveinių kokybė. Nerekomenduojama mėginius imti po tiltais, nuo lieptų, pliažuose, užutekiuose bei tose vietose, kur nėra vandens tėkmės. Geriausia mėginius imti ten, kur srovės greitis yra didesnis, pvz., slenksčiuose.
8.3. Makrozoobentoso kokybinių mėginių ėmimas „spyrio“ metodu
Srauniose upėse ir upeliuose, kur vandens srovės greitis yra 0,1 m/s arba didesnis ir kur dugnas paprastai padengtas smėliu, žvirgždu, rieduliais, makrozoobentoso mėginiai imami „spyrio“ metodu.
Tuo tikslu kiekvienoje upės ar upelio mėginių ėmimo vietoje, jei įmanoma, parenkami 5 skirtingi biotopai, iš kurių ir paimama po vieną mėginį.
Rekomenduojama srauniose, negiliose ir mažose upėse imti po 5 mėginius iš skirtingų biotopų per visą upės plotį.
Didelėse, giliose ir srauniose upėse rekomenduojama mėginius imti pakrantėje, 10–20 m atkarpoje, iš skirtingų biotopų. Mėginiai imami kylant aukštyn upe prieš srovę.
Imant makrozoobentoso mėginį, graibštas nuleidžiamas ant dugno ir jo anga nukreipiama prieš srovę. Mėginį imantis specialistas stato vieną pėdą ant dugno prieš graibšto angą taip, kad pėdos pirštai būtų nukreipti į angą, po to truputį įspaudžia pėdą į dugną ir sujudina dugno nuosėdas graibšto plote (apie 40 cm prieš graibšto angą) (1 pav.) taip, kad pakilusios nuosėdos su jose esančiais makrozoobentosiniais organizmais patektų į graibšto tinklelį. Po to graibštas, traukiant jį prieš srovę, atsargiai ištraukiamas iš vandens. Tokiu būdu dugno nuosėdos su jose esančiais makrozoobentoso organizmais sukdamiesi suplaukia į graibšto tinklelį.
1 pav. Makrozoobentoso kokybinių mėginių ėmimas „spyrio“ metodu, sujudinant dugno nuosėdas graibšto plote (apie 40 cm prieš graibšto angą)
Paėmus mėginį, graibšto tinklelio turinys atsargiai iškratomas į plovimo tinklelį, įdėtą į vonelę skylėtu dugnu, ir tik po to imamas kitas mėginys iš kito biotopo.
8.4. Makrozoobentoso kokybinių mėginių ėmimas graibšto stūmimo metodu
Lėtai tekančiose upėse ir upeliuose arba stovinčiame vandenyje (kai srovės greitis mažesnis nei 0,1 m/s), kur minkštas dugnas ir daug dumblo, kokybinis mėginys imamas stumiant graibštą prieš srovę po 1 m, stengiantis mėginį paimti iš 5 skirtingų biotopų 10–20 m tiriamo upės ruožo atkarpoje arba per visą upės plotį, jei upė siaura.
8.5. Makrozoobentoso kiekybinių mėginių ėmimas dugno semtuvais
Kiekybiniam makrozoobentoso surinkimui naudojami prietaisai yra įvairių konstrukcijų dugno semtuvai, pvz., Birge-Ekmano, Ponaro (2.9), Petersono konstrukcijų, štanginis GR-91, su fiksuotu apimamuoju dugno plotu. Universalaus prietaiso, pritaikyto visų biotopų dugno nuosėdoms semti, nėra.
Upėse (iki 1,0 m gylio) mėginiai dugno semtuvu semiami rankiniu būdu štangos pagalba, o ežeruose, didelėse upėse ir kituose vandens telkiniuose semtuvas nuleidžiamas iš valties naudojant mechaninį svertą.
8.6. Mėginių išplovimas
Kiekvienas iš 5 mėginių, surinktų „spyrio“ ar graibšto stūmimo metodu iš pradžių išplaunami graibšto tinklelyje, išimant didelius riedulius ir šakas, prieš tai juos apiplaunant tinklelyje ir nurenkant prie jų prisitvirtinusius makrozoobentosinius organizmus. Po to mėginio turinys iš graibšto tinklelio patalpinamas į plovimo tinklelį ir dar kartą gerai išplaunamas.
Kiekybinių mėginių, pasemtų įvairiais dugno semtuvais, dugno nuosėdos (atidarant dugno semtuvo angą) išpilamos į kibirą arba vonelę su vandens telkinio vandeniu ir jame semtuvas nuplaunamas. Apžiūrima ar ant prietaiso sienelių neliko makrozoobentosinių organizmų. Po to visas turinys iš kibiro (vonelės) išpilamas į plovimo tinklelį ir, jį pamerkus į vandens telkinio vandenį, plaunama tol, kol visos smulkios dumblo ir smėlio dalelės gerai išplaunamos.
Graibštas ir plovimo tinklelis, prieš jų panaudojimą kitoje tyrimų vietoje, apžiūrimas ar neliko gyvūnų ir kruopščiai išplaunamas.
8.7. Mėginio fiksavimas
Išplautas mėginys įdedamas į 0,5–3 l talpos indą, fiksuojamas 4 % formalinu arba 96 % etanoliu (etilo alkoholiu) ir sandariai uždaromas dangčiu.
Nefiksuoti makrozoobentoso mėginiai gali būti laikomi iki 48 val. 2–8 o C temperatūroje. Nefiksuoti makrozoobentoso mėginiai šaldytuve nedelsiant turi būti vežami į laboratoriją arba išrenkami ant kranto.
8.8. Mėginio rinkimas pincetu
Po makrozoobentoso mėginių paėmimo „spyrio“ arba graibšto stūmimo metodu mėginys renkamas pincetu. Iš vandens telkinio dugno atsargiai išimti rieduliai arba medžių šakos sudedami į vonelę ir nuo jų 10-15 min pincetu renkami makrozoobentosiniai organizmai į 20–50 ml talpos indelį, kuriame yra įpiltas 96 % etanolis (etilo alkoholis).
8.9. Sudėtinio mėginio paruošimas
Indelis su renkamuoju mėginiu įdedamas į tos pačios tyrimo vietos 0,5–3 l talpos indą su jame esančiu „spyrio“ ar graibšto stūmimo būdu paimtu mėginiu.
8.10. Mėginio etiketavimas
Į polipropileninius indus bei į 20–50 ml indelius įdedamos ant pergamentinio popieriaus pieštuku užrašytos etiketės, kuriose turi būti nurodyti šie duomenys:
8.11. Mėginio paruošimas saugojimui ir saugojimas
Laboratorijoje užfiksuoti mėginiai kruopščiai perplaunami vandeniu iš krano ir nedidelėmis porcijomis pilami į plokščiadugnę lėkštę, užpilant vandeniu. Organizmai pincetu išrenkami į 5–200 ml stiklinius ar polipropileninius indelius ir fiksuojami 70 % etanoliu (2.3).
Užfiksuoti makrozoobentoso mėginiai gali būti saugojami metus.“.
15. išdėstau 9 punktą taip:
„9. Mėginio tyrimo seka
9.1. Kokybinių ir kiekybinių mėginių taksonų nustatymas
Fiksuoto mėginio turinys išpilamas į Petri lėkštelę. Joje makrozoobentosiniai organizmai pirmiausia plika akimi, o po to, naudojantis binokuliariniu stereoskopiniu mikroskopu, didinančiu iki 100 kartų, suskirstomi į sistematines grupes.
Makrozoobentoso individai pirmiausia, naudojant binokuliarinį stereoskopinį mikroskopą, apibūdinami iki reikiamo taksono, o individo rūšiai nustatyti iš jo smulkių organoidų gaminamas preparatas ir tiriamas mikroskopu (padidinimas iki 1000 kartų). Taksonai identifikuojami, naudojantis vadovais-apibūdintojais [2, 13–16, 18–20]. Gali būti naudojami ir kiti vadovai-apibūdintojai.
Nustačius taksonus, jų pavadinimai įrašomi į pasirinktos formos blanką. Suskaičiuoja, kiek taksonų rasta tiriamajame mėginyje.
9.2. Gausumo ir biomasės nustatymas kiekybiniame makrozoobentoso mėginyje
9.2.1. Makrozoobentoso gausumo nustatymas
Naudojant binokuliarinį mikroskopą, suskaičiuojami kiekvieno nustatyto taksono individai. Kiekviename mėginyje rasta bendra visų rūšių organizmų kiekių suma apskaičiuojama kvadratiniam metrui ir išreiškiama vnt./m2 [17]. Skaičiuojama, atsižvelgiant į dugno semtuvo apimamąjį dugno plotą pagal formulę:
Kur:
X – skaičius, iš kurio dauginsime mėginyje rastų individų skaičių ar jų biomasę;
a – kiek kartų pasemta tuo pačiu semtuvu;
n – prietaiso apimamasis dugno plotas.
Pavyzdys:
Birge-Ekmano dugno semtuvo apimamasis dugno plotas (n) yra 225 cm2. Jei juo pasemta vieną kartą (a), tai:
Gautą skaičių (X=44,4) dauginame iš bendro mėginyje rastų individų skaičiaus ar jų biomasės.
9.2.2. Makrozoobentoso biomasės nustatymas
Makrozoobentoso biomasė nustatoma svėrimo būdu. Atskirų taksonų organizmai nusausinami, džiovinami (1–5 min) ant filtrinio popieriaus ir sveriami torsioninėmis svarstyklėmis, didesni – analitinėmis svarstyklėmis 1 mg tikslumu.
Jei mėginiai buvo užfiksuoti formalinu, taksonų organizmai turi būti sveriami tik po 3 mėnesių, kai nusistovi pastovus jų svoris, kuris tikrąjį svorį viršija tik keliais procentais. Gautą mėginio individų svorį apskaičiuojame 1 m2.“.
16. 10 punkte vietoj žodžių „Vandens kokybės nustatymo metodai pagal makrozoobentosą“ įrašau žodžius „Indeksų skaičiavimas vandens kokybės įvertinimui pagal makrozoobentosą“.
17. Įrašau 10.3, 10.3.1, 10.3.2, 10.3.4 punktuose vietoj žodžių „Danijos upių faunos indeksas (toliau – DUFI)“ (atitinkamu linksniu) žodžius „Danijos indeksas upių faunai (toliau – DIUF)“ (atitinkamu linksniu).