LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
N U T A R I M A S
DĖL SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į ŽEMĘ ATKŪRIMO TVARKOS PAŽEIDIMAMS VILNIAUS APSKRITYJE IŠTIRTI ATLIKTOS STEBĖSENOS IŠVADŲ
2004 m. liepos 15 d. Nr. IX-2400
Vilnius
1 straipsnis.
2 straipsnis.
Lietuvos Respublikos Seimo
2004 m. liepos 15 d.
nutarimo Nr. IX-2400
priedas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į ŽEMĘ ATKŪRIMO TVARKOS PAŽEIDIMAMS VILNIAUS APSKRITYJE IŠTIRTI ATLIKTOS NUOSAVYBĖS GRĄŽINIMO EIGOS LIETUVOJE STEBĖSENOS IŠVADOS
Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. IX-1006 sudarė Seimo laikinąją komisiją nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarkos pažeidimams Vilniaus apskrityje ištirti (toliau – Komisija).
Seimas, pritaręs Komisijos išvadoms dėl padėties Vilniaus apskrityje ir atsižvelgdamas į numatomą nuosavybės teisių atkūrimo pabaigą 2004 metais, 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. IX-1629 Komisijos darbą pratęsė pavesdamas atlikti nuosavybės grąžinimo eigos stebėseną visoje valstybėje.
Vykdydama šį pavedimą, Komisija 2003 m. rugpjūčio mėn. paprašė apskričių viršininkus pateikti duomenis (žr. 1 ir 2 lenteles) išanalizuojant, kokiai pretendentų atgauti nuosavybę daliai nuosavybė nesugrąžinta, paaiškinant priežastis, dėl kurių pagal piliečių prašymus nepriimami sprendimai, paprašė institucijų, nagrinėjančių žmonių skundus dėl žemės, duomenų apie šių skundų skaičių ir tyrimų rezultatus bei kitos informacijos apie nuosavybės teisių į žemę atkūrimą.
NUOSAVYBĖS GRĄŽINIMO KLAUSIMŲ NORMINIMAS
Okupacinei administracijai 1940 m. ir vėliau vykdant neteisėtą Lietuvos valstybės piliečių privačios nuosavybės nusavinimą, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė tokią nuosavybę turėti. Konstitucinis Teismas ne kartą nurodė, kad okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė bei visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti ne teisės pagrindu. Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime pabrėžė, kad okupacinės administracijos „tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“.
1990 m. kovo 11 d. Akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Lietuvos valstybė deklaravo savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, garantavo žmogaus ir piliečio teises. Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: neginčijamai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas; Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti neperžengiant įstatymo apibrėžtų ribų ir nustatyta tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, – gauti kompensaciją.
Suprantama, kad įstatymais reglamentuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, buvo būtina atsižvelgti į per okupacijos metus įvykusius pakitimus, dėl kurių visiškai grįžti į pirmapradę padėtį ne visada buvo įmanoma.
Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1991 m. birželio 18 d. priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Iš šiame įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo principų matyti, jog buvo pasirinktas ribotos restitucijos kelias, jau pirminiame akte numatęs didelės realiai išlikusio turto dalies negrąžinimo natūra galimybes. Šis įstatymas (Nr. I-1454) buvo keičiamas ir pildomas 19 kartų. Nuo 1997-01-22 Įstatymo galiojimas sustabdytas. Vietoj jo 1997 m. liepos 1 d. priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (Nr. VIII-359), kuris taip pat netrukus pradėtas keisti. Jis 14 kartų buvo keistas ir pildytas ir turėjo 17 aktualių redakcijų.
Pasirinkus ne besąlygiškos restitucijos visur, kur tai buvo įmanoma, o specialiais įstatymais reglamentuotą nuosavybės teisių grąžinimo kelią, restitucijos procesas buvo susietas su tuo pat metu numatyta vykdyti žemės reforma. Pagal raktinį žodį „žemė“ kompiuterinė duomenų bazė pateikia 134 įvairius norminius žemės tvarkymo dokumentus, tarp jų 1991 m. liepos 25 d. priimtą Žemės reformos įstatymą, kuriame 17 kartų daryti pakeitimai ir papildymai, pateikiama 12 aktualių redakcijų. 1997 m. liepos 2 d. buvo priimtas šiuo metu galiojančios redakcijos Žemės reformos įstatymas.
Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, priimtas 1994 m. balandžio 26 d., buvo keistas ir pildytas 9 kartus ir turėjo 10 aktualių redakcijų.
Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ taisytas 2 kartus. Jį pakeitęs 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 buvo pildomas ir keičiamas 9 kartus.
Tokia dažna šių ir kitų nuosavybės grąžinimą reglamentuojančių norminių teisės aktų kaita neigiamai veikė visą nuosavybės grąžinimo eigą.
Išvados:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 6 d. nutarimu Nr. 565 yra patvirtinta Piliečių nuosavybės teisių į žemę baigiamojo etapo ir kitų žemės reformos darbų programa. Ji numato nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimą iš esmės užbaigti 2004 metais. Stebėsenos metu surinkti duomenys leidžia prognozuoti, kad Programą realizuoti nepavyks, o nuosavybės teisių atkūrimo baigiamasis etapas bus susijęs su sunkumais, kurie iš dalies užprogramuoti norminiuose teisės aktuose. Nuosavybės grąžinimą sunkino daugelis aplinkybių.
Pirmiausia, kad 1990 m. kovo 11 d. Akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ deklaruotų įsipareigojimų ir kitų ankstyvųjų įsipareigojimų turto grąžinimo srityje, prisiimtų Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, nustota laikytis tuoj po valstybingumo atgavimo. Tuo metu nebuvo naikinamos pasekmės ir neatitaisyta žala, kaimo žmonių turtiniams ir bendrabūvio santykiams padaryta vienu iš paskutiniųjų okupacinės administracijos aktų – įstatymu „Dėl Lietuvos TSR valstiečių ūkio“.
Nekilnojamojo turto grąžinimo klausimų sprendimui pasirinkta politiškai ydinga dalinės restitucijos koncepcija. Tiek dėl šios koncepcijos, tiek ir dėl jos įgyvendinimui priimtų specialių išlikusio turto grąžinimo ir kartu įgyvendinamų žemės reformos, kitų įstatymų ir įstatymų lydimųjų aktų, nebuvo visai šalies visuomenei priimtinu lygiu pakankamai diskutuojama, jie nebuvo ekspertų išnagrinėti antikorupciniu požiūriu.
Dėl tokios teisinės aplinkos ikiokupacinio laikotarpio žemėvaldos visiškai grąžintos tik prekiniu požiūriu mažiau patraukliose vietovėse, dažniausiai suskaldytos (tarp pretendentų). Tuo pat metu vadinamoji dalinė restitucija įvyko ten, kur žemė dėl savo vienų ar kitų savybių turėjo didžiausią ekonominę vertę. Norminiai teisės aktai šią žemę žemėtvarkininkams, nesukūrus mokslu pagrįstos sklypų vertinimo metodikos ir neužtikrinus vykdytojų geranoriškumo, leido kilnoti savo nuožiūra, taip pat priskirti valstybės išperkamos žemės kategorijai tokiais kiekiais, kad valstybė nebepajėgė vykdyti įsipareigojimų. Dažnai žemėtvarkos specialistai priiminėjo sprendimus dėl klausimų, vertintinų kaip civiliniai teisiniai. Dėl to beveik visur valstybėje vyko įstatymais pridengtas turto perskirstymas, vertingiausių sklypų dalijimasis tarp valstybės pareigūnų, sąmoningai pažeidinėjant savininkų interesus. Intensyviausiai turtas dalintasis laikotarpiais, kuriems būdinga arši politinių jėgų priešprieša šalies viduje.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1990 m. liepos
26 d. nutarimu Nr. I-411 suteikti 2–3 ha dydžio žemės sklypai netapo laikinu pereinamojo laikotarpio žemės naudojimu, kuris atkritus restitucijos meto socialinės paramos būtinybei turėjo būti iš dalies ar visiškai nutrauktas įstatymų nustatyta tvarka. Žemės suteikimas, paremtas apylinkių tarybose surašytais sąrašais, tęsėsi iki 1994 m., o įteisintas įstatymais kūrė prielaidas be jau atsiliepusių savininkų valios pardavinėti jų žemę valstybės vardu. Tokie kvaziteisiniais norminiais aktais legalizuoti procesai ne tik darė žalą savininkams, bet ir tarnavo žemėtvarkos specialistų demoralizavimui bei valdininkijos sluoksnių korupcinių ryšių formavimui.
Dalies savininkų žemės, be jų žinios ir sutikimo, išpardavimas lėmė tai, kad atsirado daugybė valstybės piliečių, kuriems liko tik „teisė“ į žemę. Šiems žmonėms buvo aktualu gauti bet kokį atlyginimą už turtą, kurio realiai atgauti natūra nebesitikėjo. Tai paskatino Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio „Piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą“ 3 dalies nuostatos pakeitimus (1999-05-13 įstatymas Nr. VIII-1181), leidusius notariškai patvirtinta sutartimi nuosavybės teises perduoti ne tik artimiesiems giminaičiams, bet ir „kitiems asmenims“. Šia kelius tiesioginei korupcijai atvėrusia nuostata bematant ėmė naudotis ne tik žemėtvarkos specialistai vietose, bet ir žemės grąžinimą bei reformas kuruojantys aukštesnieji padaliniai pirmiausia Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijose, pasiūlę savo paslaugas kitų sričių valstybės pareigūnams, neretai veikę kaip tarpininkai.
Daugelio savininkų nekilnojamojo turto negrąžinimas laiku neigiamai paveikė žemės rinką, prisidėjo prie to, kad nesusiformavo vidurinysis gyventojų sluoksnis.
Seimo kontrolierių ataskaitų duomenimis, dalis žemės savininkų, kurių turtas perduotas kitiems asmenims, dar tebereikalauja grąžinti žemę natūra. Daugiau kaip 60 procentų tokių pareiškėjų – buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai bei jų šeimų nariai. Skunduose jie nurodo, kad yra konfliktas su Lietuvos valstybe. Dvyliktaisiais metais (skaičiuojant nuo turto grąžinimo pradžios) pradėti jų teisių pažeidimo tyrimai neduoda rezultatų dėl pareigūnų veikų senaties bei tyrėjams „nebepasiduodančios“ teisinės bazės.
PRIEŽASTYS, TRUKDANČIOS GRĄŽINTI MIESTŲ ŽEMĘ
Seimo 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. IX-1629 patvirtintose Komisijos išvadose atkreiptas dėmesys į būtinumą skubiai šalinti negeroves, išryškėjusias atkuriant nuosavybės teises į žemę Vilniaus mieste bei kituose apskrities miestuose. Komisija Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriui pasiūlė atlikti pretendentų, siekiančių atgauti nuosavybę, žemėvaldų kartografavimą, o miesto savivaldybės tarybai peržiūrėti 2002 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 746 „Dėl Vilniaus miesto teritorijos (iki 1995-06-01 nustatytąja tvarka priskirtos Vilniaus miestui) suvestinių grafinių duomenų tvirtinimo“, kad juo nebūtų pažeidžiamos piliečių konstitucinės teisės ir būtų vykdomi norminių teisės aktų reikalavimai.
Rašte, rašytame Vilniaus miesto savivaldybei ir apskrities administracijai 2003-04-16, Komisija nurodė, kad po Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo, numačiusio laisvos (neužstatytos) žemės miestuose grąžinimą savininkams, priėmimo, taip pat įsigaliojus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui bei Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimui Nr. 1475 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“, nuosavybės teisių atkūrimas turėtoje vietoje grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę Vilniaus mieste praktiškai sustojo. Dėl tokios padėties Komisija abiem institucijoms pasiūlė sudaryti bendrą darbo grupę ir kompleksiškai nagrinėti nuosavybės grąžinimo problemas atskiruose miesto rajonuose, kad būtų išvengta nesklandumų ir biurokratinio vilkinimo.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2003 m. balandžio 22 d. bendru įsakymu tokia darbo grupė buvo sudaryta. Tačiau toliau nagrinėjant nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės grąžinimo eigą Vilniaus mieste, negalima teigti, kad minimos grupės sudarymas ypač pagerino darbų kokybę. Apskričių administracijų ir miestų savivaldybių dalykinio bendradarbiavimo klausimai sprendžiant nuosavybės problemas aktualūs ne tik Vilniaus miestui. Būtina toliau ieškoti kelių, kaip šį darbą gerinti.
Komisija, atlikdama Seimo pavedimu žemės grąžinimo stebėseną visoje valstybės teritorijoje ir siekdama išsiaiškinti priežastis, dėl kurių vėluojama žemę grąžinti savininkams (kaip minėta, miestuose tai labai išryškėjo po Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalių ir 12 straipsnio 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui“ ir po to padarius veikiančių įstatymų ir įstatymų lydimųjų aktų pataisas), paprašė apskričių viršininkų informacijos apie nuosavybės teisių grąžinimo situaciją apskrityse 2003 m. lapkričio 1 d. duomenimis. Be to, Komisija paprašė informacijos iš Vyriausybės atstovų apskrityse, ar jie reagavo į Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ reikalavimų nevykdymą, jei toks elgesys buvo jų kuruojamų apskričių administruojamose įstaigose.
Išanalizavus gautus duomenis, matyti, kad 2003 m. lapkričio 1 d. miestuose tik 33,9 proc. asmenų, padavusių prašymus grąžinti žemę, nuosavybės teisės apskričių viršininkų sprendimais yra visiškai atkurtos. Iš dalies nuosavybė atkurta 36,2 proc. pareiškėjų. Nustatyta, kad po Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo paskelbimo 13 722 piliečiai reikalavo grąžinti miestuose neužstatytą žemę. Iš šios kategorijos pretendentų tik dėl 10,9 proc. asmenų priimti sprendimai pagal pateiktus pareiškimus.
Pažymėtina, kad nuosavybės grąžinimas nepatenkinamai vyksta daugiausia dėl miestų savivaldybių, ypač jų vadovų, norminių teisės aktų, reglamentuojančių žemės grąžinimo tvarką miestuose, interpretavimo. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, 2002 m. gruodžio 21 d. priėmusi sprendimą Nr. 746 „Dėl Vilniaus miesto teritorijos (iki 1995-06-01 nustatytąja tvarka priskirtos Vilniaus miestui) suvestinių grafinių duomenų tvirtinimo“, įpareigojo savivaldybės administraciją jais vadovautis realizuojant piliečių teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Todėl jau 2003-05-30 Komisijos Seimui pateiktose išvadose šiuo klausimu buvo nuoroda į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ekspertų nuomonę, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. 746 kartu su priede pateiktais dokumentais neatitinka Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ reikalavimų, kadangi Vilniaus miesto savivaldybė privalėjo teikti ne suvestinius skaitmeninius grafinius duomenis, o pagal patvirtintus detaliuosius planus informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, o jeigu jų nėra, – apie nesuplanuotas teritorijas. Tačiau tokios informacijos savivaldybė nepateikė, sprendimu Nr. 746 nuosavybės grąžinimą užvilkino, o kai reagavo Vyriausybės atstovas, pradėjo teismo procesą ir jį tęsdama vilkino sprendimų priėmimą. Tuo metu savivaldybė neatsižvelgė ir į Komisijos išvadose pateiktą siūlymą peržiūrėti sprendimą Nr. 746, nepažeidinėti piliečių konstitucinių teisių ir nevilkinant vykdyti Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1475 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ nuostatas.
Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė nevykdė Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 5 punkto ir Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 reikalavimų, nurodė ir Vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. kovo 29 d. sprendime pagal pareiškėjo – Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje G. Jakimavičiaus kreipimąsi. Teismas konstatavo, „kad Vilniaus miesto teritorijos (iki 1995 m. birželio 1 d. nustatytąja tvarka priskirtos Vilniaus miestui) suvestinių skaitmeninių grafinių duomenų bazės sukūrimu nebuvo įgyvendintas ir Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ 3 punkto įpareigojimas: „Savivaldybės iki 2002 m. lapkričio 1 d. turi pateikti apskričių viršininkams visą turimą žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, kartografinę medžiagą, kurioje būtų pažymėtos savininkų iki nacionalizacijos turėtų žemės sklypų ribos“, – nes šiuo punktu nustatyta pareiga – ne sukurti geografinių informacinių duomenų bazes, o teikti kartografinę medžiagą, kurioje būtų pažymėtos iki nacionalizacijos savininkų turėtų žemės sklypų ribos“.
Apibendrinusi stebėsenos metu gautą medžiagą apie padėtį valstybės miestuose, Komisija konstatavo:
1) miestų savivaldybėse priiminėjami sprendimai, prieštaraujantys valstybėje galiojantiems įstatymams ir įstatymų lydimiesiems aktams;
2) daugelyje savivaldybių nesilaikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 106 punkte nustatytos tvarkos ir terminų dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo žemėtvarkos skyriams. Procesai biurokratiškai užvilkinti, tai kelia didelį valstybės gyventojų nepasitenkinimą.
Komisija 2003-12-17 pateikė informaciją Ministrui Pirmininkui A. M. Brazauskui „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo miestuose problemų“ ir pasiūlė išnagrinėti Vyriausybės atstovų apskrityse, vykdančių savivaldybių administracinę priežiūrą, darbą, rekomenduodama imtis priemonių skubiai gerinti jų veiklą.
Kartu su informacija Vyriausybei pateikta lentelė, atspindinti nepatenkinamą miestų žemės grąžinimą Lietuvoje.
Šaltiniai: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2003 m. balandžio 22 d. bendras įsakymas Nr. 1 „Dėl darbo grupės sudarymo“; Vilniaus apskrities viršininko informacija „Dėl piliečiams nuosavybės teisių atkūrimo į Vilniaus mieste turėtą žemę“; Vilniaus miesto savivaldybės mero informacija „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės grąžinimo Vilniaus mieste“; Žemės ūkio ministerijos informacija „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso vykdymo kontrolės“; Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-276-0427.
1 lentelė
Duomenys apie žemės sugrąžinimą miestuose 2003 m. lapkričio 1 d.
| Apskričių miestuose |
Pateikta piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises
|
Visiškai atkurtos teisės (priimti sprendimai)
|
Iš dalies atkurtos teisės (sprendimai tik dėl dalies nuosavybės) |
Piliečių, siekiančių atgauti laisvą (neužstatytą) žemę, kiekis |
Atkurtos teisės į laisvą (neužstatytą) žemę
|
Kartografuota žemėvaldų
|
Sprendimai nepriimti (trūksta dokumentų)
|
||||||||||
|
|
skaičius |
plotas (ha) |
skaičius
|
% |
plotas (ha) |
skaičius
|
% |
plotas (ha) |
skaičius |
plotas (ha) |
skaičius
|
% |
plotas (ha) |
skaičius |
plotas (ha) |
skaičius |
plotas (ha) |
| Alytaus |
3277 |
3718,47 |
1704 |
52,0 |
1869,12 |
688 |
21 |
321,1 |
581 |
900 |
21 |
3,6 |
9,24 |
173 |
748,28 |
193 |
84,22
|
| Kauno |
17375 |
12691,29 |
3650 |
21,0 |
2552,2 |
10342 |
59,5 |
681,96 |
8943 |
5019,02 |
1186 |
13,3 |
671,18 |
2346 |
4050,66 |
7956 |
1291,34 |
| Klaipėdos |
3897 |
4685,71 |
800 |
20,5 |
636,2 |
1657 |
42,5 |
482,75 |
1923 |
2615,36 |
15 |
0,78 |
4,06 |
2403 |
3587,31 |
266 |
186,9 |
| Marijampolės |
3619 |
2054,95 |
1759 |
48,6 |
1259,77 |
1362 |
37,6 |
388,73 |
138 |
137,2734 |
5 |
3,6 |
3,5734 |
491 |
530,88 |
325 |
188,15 |
| Panevėžio |
6358 |
5635,47 |
2627 |
41,3 |
2065,9 |
1488 |
23,4 |
440,57 |
341 |
355,01 |
110 |
32,3 |
5,6173 |
2230 |
4007,5688 |
525 |
394,38 |
| Šiaulių |
6118 |
7630,92 |
4023 |
65,8 |
5221,41 |
1368 |
22,4 |
681,38 |
924 |
821,92 |
51 |
5,5 |
43,4 |
2577 |
6617,44 |
630 |
831,34 |
| Tauragės |
1546 |
1495 |
1143 |
73,9 |
718,48 |
165 |
10,7 |
162,07 |
77 |
85,47 |
25 |
32,5 |
7,57 |
1154 |
1255,17 |
103 |
104,54 |
| Telšių |
2440 |
2859 |
1215 |
49,8 |
1107 |
711 |
29,1 |
576 |
102 |
263 |
11 |
10,9 |
3 |
1265 |
2517 |
232 |
225 |
| Utenos |
3079 |
2932,66 |
1498 |
48,7 |
991,6963 |
503 |
16,3 |
176,8972 |
218 |
130,479 |
21 |
9,6 |
7,94 |
1532 |
1750,52 |
390 |
495,61 |
| Vilniaus |
10284 |
16507,38 |
1237 |
12,0 |
922,53 |
2681 |
26,1 |
744,15 |
475 |
710,85 |
46 |
9,7 |
18,39 |
686 |
7550,59 |
1806 |
2596,26 |
| Iš viso: |
57993 |
60210,85 |
19656 |
33,9 |
17344,2363 |
20959 |
36,2 |
4655,6072 |
13722 |
10958,3824 |
1491 |
10,9 |
766,5703 |
29714 |
32615,3288 |
11859 |
6397,8 |
ŽEMĖS GRĄŽINIMAS KAIMO VIETOVĖSE
Komisija, analizuodama priežastis, dėl kurių nepriimami sprendimai dėl žemės grąžinimo kaimo vietovėse savininkams, nustatė, kad 2003 metais 152 085 piliečiams nebuvo priimti apskričių viršininkų sprendimai dėl visos ar dalies žemės pagal pateiktus prašymus. Visi kartu šie asmenys siekia susigrąžinti 547 697 ha kaimo žemės. Iš pateikusių prašymus 116 685 asmenys buvo pristatę žemėtvarkos tarnyboms visus reikalaujamus dokumentus, 60 392 asmenims žemės reformos projektai buvo patvirtinti, bet neįgyvendinti.
Neišsprendžiama problema apskričių viršininkų administracijoms ir skundus nagrinėjančioms institucijoms lieka pretendentai, reikalaujantys žemę grąžinti natūra ir nesutinkantys su kitokiais kompensavimo būdais, nes, kaip minėta, atkūrus valstybingumą, jų žemė po prašymų padavimo buvo parduota ar kitaip perleista kitiems asmenims neatsiklausus buvusių savininkų valios.
Nuo pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinimo darbų pradžios pagal įstatymus grąžinamos žemės kiekis buvo apribotas 150 ha, tačiau tuo pat metu pagal plotą nebuvo ribojamas žemės ūkio paskirties žemės, miškų bei vandens telkinių pirkimas ir nuoma. Žiniasklaidos pranešimais, tuo pasinaudodami, atskiri asmenys Lietuvoje patys arba per patikėtinius yra perėmę valdyti milžiniškas latifundijomis įvardijamas teritorijas, kurių su šeimų nariais neapdirba, naudoja vien samdomą darbo jėgą.
Tuo pat metu, neatgavę žemės dirbimo padargų ir negavę paramos iš valstybės jiems įsigyti, daug iki okupacinio meto buvusių ūkininkų nesiryžo grįžti ūkininkauti savarankiškai. Dalis jų, likusių žemės ūkio bendrovėse, susidūrė su jose plačiai paplitusiu apgaudinėjimu, kuris, Lietuvą pasiekus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšoms, turi tendenciją plėstis. Visoje Lietuvoje supirkinėjami bendrovių narių pajai, neretai su bendrovių vadovų žinia ar jiems tiesiogiai dalyvaujant savininkai eliminuojami gaunant išmokas. Šis daugelyje bendrovių plintantis reiškinys savyje slepia sunkiai nuspėjamas socialines pasekmes.
Tarp techninio pobūdžio priežasčių, lėmusių blogą žemėtvarkininkų darbą vietose ir žemės grąžinimo kaimo vietovėse vėlavimą, minėtinas skurdus apskričių viršininkų administracijų Žemės tvarkymo departamentų Žemėtvarkos skyrių techninis aprūpinimas, ypač tai, kad seniūnijose dirbantys specialistai neturi kompiuterių. Reikėtų aiškintis, kiek tam turėjo įtakos efektyvios valstybės biudžeto lėšų, skirtų žemės reformos reikmėms, naudojimo kontrolės nebuvimas. Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis, 2003 metais žemėtvarkininkai seniūnijose turėjo tik 30 kompiuterių, iš kurių 28 buvo Marijampolės apskrities seniūnijose.
Šaltinis: Nacionalinės žemės tarnybos informacija apie žemėtvarkos skyrių aprūpinimą kompiuteriais.
2 lentelė
Žemės grąžinimo būklė kaimo vietovėse 2003 metų pabaigoje
|
Rajonas |
Sprendimai nepriimti arba priimti tik dėl dalies nuosavybės |
Pateikti visi dokumentai, bet nuosavybės teisės neatkurtos |
Nepateikti reikiami nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai |
Priežastys, dėl kurių neatkurtos nuosavybės teisės |
||||||||||||
| Žemės reformos projektas patvirtintas, bet neįgyvendintas |
Pateiktos išvados, bet nesuprojektuota |
Pretendentai reikalauja žemę grąžinti natūra, o ji užimta |
Vyksta ginčai teismuose arba tarp paveldėtojų |
Kitos priežastys |
||||||||||||
| Pil. sk. |
Plotas (ha) |
Pil. sk. |
Plotas (ha) |
Pil. sk. |
Plotas (ha) |
Pil. sk. |
Plotas (ha) |
Pil. sk. |
Plotas (ha) |
Pil. sk. |
Plotas (ha) |
Pil. sk. |
Plotas (ha) |
Pil. sk. |
Plotas (ha) |
|
| Kauno r. |
6440 |
17356 |
5727 |
14787 |
713 |
2589 |
1777 |
3811 |
1714 |
3818 |
784 |
2715 |
347 |
812 |
1263 |
3750 |
| Kauno plėtra |
256 |
647 |
229 |
580 |
27 |
67 |
115 |
317 |
– |
– |
82 |
141 |
23 |
102 |
9 |
20 |
| Jonavos r. |
2246 |
7114 |
2070 |
6087 |
176 |
1027 |
1532 |
4476 |
292 |
824 |
42 |
197 |
10 |
48 |
204 |
589 |
| Prienų r. |
3753 |
9037 |
3227 |
8051 |
526 |
986 |
1420 |
3294 |
643 |
1243 |
187 |
676 |
124 |
510 |
863 |
2351 |
| Kaišiadorių r. |
3954 |
10829 |
3548 |
9921 |
409 |
908 |
1829 |
4791 |
773 |
1908 |
171 |
567 |
60 |
203 |
775 |
2651 |
| Kėdainių r. |
3277 |
11954 |
2789 |
9551 |
488 |
2403 |
1747 |
4420 |
310 |
1186 |
40 |
375 |
63 |
661 |
629 |
2909 |
| Raseinių r. |
3158 |
11033 |
2693 |
8790 |
465 |
2243 |
1834 |
5385 |
622 |
2258 |
59 |
286 |
18 |
237 |
160 |
621 |
| Varėnos r. |
3436 |
19429 |
4874 |
18028 |
589 |
1401 |
589 |
1401 |
2275 |
7306 |
161 |
1297 |
104 |
678 |
369 |
1053 |
| Druskininkų s. |
1684 |
4595 |
1531 |
4336 |
153 |
259 |
987 |
2967 |
426 |
839 |
28 |
171 |
53 |
248 |
190 |
370 |
| Alytaus r. |
4330 |
12091 |
3769 |
10115 |
561 |
1975 |
1469 |
3776 |
1943 |
4771 |
248 |
875 |
50 |
182 |
670 |
2109 |
| Lazdijų r. |
3965 |
12047 |
3369 |
11252 |
596 |
795 |
2002 |
6060 |
1365 |
3718 |
88 |
570 |
195 |
481 |
315 |
1216 |
| Šiaulių r. |
4628 |
13691 |
4277 |
11410 |
351 |
2281 |
3985 |
10261 |
308 |
942 |
44 |
221 |
102 |
892 |
188 |
1373 |
| Radviliškio r. |
3823 |
13468 |
3199 |
10452 |
624 |
3016 |
2866 |
8844 |
363 |
1133 |
25 |
131 |
33 |
322 |
536 |
3037 |
| Pakruojo r. |
1686 |
6121 |
1419 |
4129 |
267 |
1992 |
1176 |
3158 |
188 |
640 |
12 |
89 |
16 |
162 |
294 |
2070 |
| Kelmės r. |
2276 |
8587 |
2060 |
7018 |
216 |
1568 |
1784 |
5752 |
152 |
551 |
11 |
226 |
23 |
174 |
306 |
1883 |
| Akmenės r. |
576 |
3597 |
398 |
1531 |
178 |
2065 |
222 |
732 |
97 |
379 |
30 |
67 |
1 |
71 |
226 |
2346 |
| Joniškio r. |
921 |
4676 |
714 |
2435 |
207 |
2240 |
468 |
1258 |
96 |
506 |
1 |
2 |
9 |
78 |
347 |
2830 |
| Anykščių r. |
4736 |
18813 |
4125 |
15523 |
611 |
3290 |
1347 |
4929 |
2333 |
8655 |
27 |
113 |
44 |
281 |
374 |
2830 |
| Ignalinos r. |
8477 |
32579 |
7081 |
26888 |
1396 |
5691 |
1336 |
5178 |
2668 |
9061 |
209 |
622 |
94 |
411 |
2774 |
11616 |
| Molėtų r. |
5334 |
17533 |
4889 |
15415 |
445 |
2118 |
1559 |
4180 |
2473 |
8207 |
49 |
245 |
69 |
324 |
1154 |
4032 |
| Zarasų r. |
2388 |
10465 |
1916 |
7243 |
472 |
3221 |
362 |
1104 |
1145 |
4257 |
22 |
72 |
37 |
218 |
350 |
1591 |
| Utenos r. |
5424 |
20696 |
4977 |
19117 |
447 |
1579 |
1269 |
3947 |
2192 |
7328 |
75 |
230 |
69 |
350 |
1372 |
7262 |
| Šilalės r. |
3017 |
10719 |
2029 |
6139 |
988 |
4580 |
306 |
937 |
729 |
2505 |
336 |
167 |
18 |
107 |
943 |
2423 |
| Jurbarko r. |
1814 |
7809 |
1288 |
4324 |
526 |
3485 |
1118 |
3087 |
332 |
1413 |
– |
– |
– |
– |
119 |
542 |
| Tauragės r. |
71 |
609 |
73 |
567 |
382 |
2418 |
1400 |
3966 |
109 |
483 |
9 |
131 |
27 |
311 |
25 |
312 |
| Pagėgių sav. |
1078 |
4857 |
5 |
47 |
58 |
523 |
563 |
2337 |
383 |
1062 |
26 |
205 |
6 |
27 |
2 |
8 |
| Mažeikių r. |
713 |
4168 |
538 |
2656 |
175 |
1512 |
219 |
783 |
203 |
785 |
31 |
104 |
11 |
163 |
74 |
821 |
| Plungės r. |
2358 |
9761 |
1982 |
7614 |
376 |
2147 |
1314 |
4828 |
439 |
1570 |
46 |
169 |
40 |
241 |
143 |
806 |
| Telšių r. |
1056 |
5777 |
634 |
2993 |
428 |
2784 |
389 |
1044 |
177 |
828 |
14 |
48 |
– |
– |
53 |
1073 |
| Šilutės r. |
2372 |
8973 |
2313 |
8285 |
59 |
687 |
1561 |
5271 |
699 |
2771 |
3 |
16 |
15 |
88 |
35 |
137 |
| Skuodo r. |
1861 |
7009 |
1583 |
4978 |
276 |
2031 |
908 |
2676 |
134 |
316 |
20 |
112 |
4 |
45 |
519 |
1829 |
| Kretingos r. |
3655 |
10169 |
3097 |
8180 |
558 |
1989 |
1096 |
2782 |
834 |
2478 |
102 |
312 |
39 |
135 |
1026 |
2473 |
| Klaipėdos r. |
3249 |
13384 |
3075 |
12164 |
174 |
1220 |
920 |
3350 |
335 |
1448 |
28 |
77 |
20 |
174 |
1772 |
7115 |
| Biržų r. |
3333 |
10836 |
2970 |
9136 |
363 |
1700 |
2488 |
7584 |
259 |
864 |
6 |
44 |
13 |
112 |
– |
– |
| Kupiškio r. |
1669 |
5930 |
1360 |
4614 |
309 |
1315 |
763 |
2210 |
378 |
1219 |
6 |
15 |
– |
8 |
212 |
1161 |
| Panevėžio r. |
4451 |
15323 |
3960 |
12093 |
591 |
3230 |
2069 |
5542 |
1001 275 |
3384 670 |
55 6 |
222 39 |
105 14 |
663 70 |
1321 432 |
5511 2150 |
| Pasvalio r. |
1420 |
4338 |
993 |
2299 |
427 |
2039 |
693 |
1408 |
275 |
670 |
6 |
39 |
14 |
70 |
432 |
2150 |
| Rokiškio r. |
3627 |
14822 |
2992 |
10813 |
725 |
4009 |
1706 |
5873 |
729 |
2383 |
11 |
41 |
25 |
65 |
431 |
2451 |
| Vilkaviškio r. |
2857 |
10588 |
2247 |
7509 |
610 |
3078 |
1138 |
3670 |
567 |
21491 |
48 |
203 |
613 |
3089 |
291 |
1484 |
| Šakių r. |
2492 |
5881 |
1858 |
3552 |
634 |
2328 |
1456 |
2477 |
332 |
760 |
70 |
314 |
89 |
338 |
545 |
1990 |
| Kalvarijos sav. |
731 |
2187 |
404 |
1291 |
327 |
796 |
253 |
702 |
161 |
578 |
10 |
58 |
10 |
37 |
24 |
132 |
| Marijampolės r. |
1027 |
2816 |
805 |
2038 |
222 |
778 |
560 |
1359 |
199 |
431 |
37 |
220 |
25 |
93 |
71 |
154 |
| Kazlų Rūdos sav. |
469 |
1679 |
312 |
919 |
157 |
759 |
125 |
235 |
151 |
550 |
11 |
27 |
15 |
74 |
10 |
31 |
| Šalčininkų r. |
6179 |
22605 |
5337 |
18335 |
824 |
4270 |
874 |
3476 |
1367 |
3190 |
86 |
239 |
8 |
61 |
234 |
741 |
| Širvintų r. |
3298 |
11403 |
3049 |
10126 |
244 |
1276 |
1256 |
4150 |
2676 |
8238 |
72 |
412 |
48 |
309 |
2475 |
10139 |
| Švenčionių r. |
1799 |
10296 |
70 |
207 |
333 |
2108 |
275 |
1124 |
1709 |
5627 |
22 |
97 |
12 |
38 |
50 |
224 |
| Trakų r. |
2893 |
10901 |
1532 |
4572 |
912 |
4542 |
892 |
2110 |
1669 |
5619 |
16 |
93 |
37 |
401 |
277 |
1234 |
| Elektrėnų sav. |
2351 |
6265 |
333 |
928 |
132 |
613 |
191 |
493 |
2222 |
7332 |
23 |
145 |
79 |
267 |
725 |
2448 |
| Vilniaus r. |
15165 |
52648 |
13993 |
48271 |
1172 |
4377 |
3974 |
13084 |
6419 |
21185 |
425 |
1049 |
234 |
656 |
2941 |
12297 |
| Ukmergės r. |
2662 |
10157 |
447 |
2118 |
635 |
3573 |
1031 |
2711 |
485 |
1582 |
37 |
96 |
23 |
65 |
216 |
1170 |
| Iš viso: |
152085 |
547697 |
116685 |
423734 |
22019 |
105830 |
60392 |
198203 |
46974 |
216735 |
3373 |
14115 |
2625 |
14502 |
26984 |
111343 |
ĮSTATYMŲ VYKDYMAS IR PROBLEMOS GRĄŽINANT NUOSAVYBĘ
SAUGOMOSE TERITORIJOSE IR ŠALIA PAVELDO OBJEKTŲ
Tarp Komisijos gautų skundų išsiskiria skundai dėl padėties grąžinant išlikusį turtą teritorijose, turinčiose saugomų teritorijų statusą.
Lietuvos saugomų teritorijų sistemą sudaro 5 nacionaliniai parkai, užimantys 1523 kvadratinių kilometrų (daugiau negu 2 proc. šalies teritorijos), ir 30 regioninių parkų, į kuriuos patenka didesnė pusė kitos saugomų teritorijų ploto dalies. Visi jie turi direkcijas, savo informacijos centrus, pajėgius, gerai organizavus darbą, padaryti didelius pažeistų kraštovaizdžio objektų atkūrimo bei tvarkymo darbus.
Daug skundų gaunama dėl nuosavybės grąžinimo problemų pajūryje, ypač Pajūrio regioniniame parke, įkurtame Klaipėdos apskrityje.
Oficialiai vienas iš motyvų, paskatinusių Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą 1992 metais įsteigti Klaipėdos apskrityje Pajūrio regioninį parką, buvo siekis išsaugoti pajūrio žvejų ir laukininkų tradicinę gyvenseną, čia esančias gamtos ir kultūros paveldo vertybes.
Žiniasklaidoje plačiai aprašytas solidarus valstybės pareigūnų veikimas (įskaitant Pajūrio regioninio parko direktorių A. Urbį) persikeliant žemę ir kitaip skverbiantis į Baltijos jūros pakrantę, kitoks žemėvaldų įgijimas regioninio parko teritorijoje. Tuo pat metu senieji pajūrio gyventojai (ne be valstybės pareigūnų dirbtinai sudaromų kliūčių) žemės atgauti neįstengia, išstumiami iš pajūrio. Tam ypač tarnauja įstatymų norma, nuosavybės grąžinimą varžanti 7 km pajūrio miško ruože.
Kaip žvejų ir laukininkų kultūriniam paveldui saugoti skirtas objektas parke yra įsteigtas Karklės etnokultūrinis draustinis. Tačiau apsunkinus senbuviams nuosavybės atgavimą, pamario lietuvininkų ir kuršių etnokultūrinių grupių atstovai, tradiciškai vertęsi jūrine žvejyba ir žemdirbyste, nekilnojamojo turto pajūryje nebeatgauna. Taip pakertamos jų tradicinės gyvensenos šaknys, nes jie nebegali gyventi kompaktiškomis grupėmis. Nepajėgdami turto atgauti įstatymų nustatytais būdais, senieji savininkai, ieškodami pagalbos, dažnai patenka į savanaudžių tarpininkų pinkles. Dėl to tiek Karklės parke, tiek visame Lietuvos pajūrio ir pamario etnokultūriniame regione tradicinio kultūros paveldo akcentus užgožia jau sugebėjusių čia žemėvaldas įsigyti statiniai, keičiantys specifinę Vakarų Lietuvos architektoniką.
Pajūrio regioninio parko saugomose teritorijose – Karklės botaniniame ir Šaipių kraštovaizdžio draustiniuose yra įrengtas privatus, ŽŪB „Aglaura“ vardu registruotas elninių žvėrių auginimo aptvaras. Gyventojų pranešimais, aptvare laikomi žvėrys kartais šaudomi iš važinėjančių visureigių, elgesys su gyvūnais pažeidžia elementarias etikos normas. Botanikų nuomone, dėl žvėryno padaryto poveikio saugomiems parko objektams (augalijai ir kraštovaizdžiui) reikia atlikti specialius tyrimus ir po ekspertizių spręsti tolesnius saugomos teritorijos statuso klausimus.
Pažymėtina, kad nuo okupacinio laikmečio tarp gamtosaugos pareigūnų išliko ydingas noras medžioklės administravimą laikyti prioritetine veikla, užmirštant kitas svarbias aplinkosaugos problemas. Todėl kai kuriuose nacionaliniuose parkuose medžioklės plotų panauda įgauna atviros korupcijos formas. Nors oficialiai nacionaliniams parkams keliamas uždavinys rodyti tradicinius ten gyvenusių žmonių verslus ir veiklą, medžioklė Aplinkos ministerijos vadovų valia „išimta“ iš dalies parkų administracijų valdymo ir „mokslo ir mokymo“ pretekstu perduota „savųjų“ rateliams. Pati medžioklė vyksta pažeidžiant žemės savininkų teises disponuoti turtu.
Visoje Lietuvoje sparčiausiai nykstančio kaimo paveldo dalis yra dvarai. Nuosavybės grąžinimo savininkams vilkinimas lėmė, kad mediniai dvarų statiniai ar jų dalys jau sunaikinti kaip bešeimininkis turtas. Mūriniai dvarų paveldo objektai (daug kur tik jų likučiai) yra kritiškos būklės, turi mažai galimybių be valstybės pagalbos būti atnaujinti. Jie atskiriami nuo infrastruktūros – prie jų buvusių ir juos išlaikiusių žemėvaldų, šiandien dažniausiai išdalytų neatsižvelgiant į dvarų poreikį, neatsižvelgiant į tai, kad pagal savo prigimtį dvarai pirmiausia yra žemės ūkio gamybos centrai. Yra atvejų, kai pačių dvarų sodybų priklausiniai išskaidomi – perduodami keliems valdytojams, keičiama pastatų funkcinė paskirtis, jie perstatomi neatsižvelgiant į paminklosaugos reikalavimus.
Pagal žiniasklaidos pranešimus apie tai, kad nesilaikoma servitutų reikalavimų vandens telkinių pakrantėse (ypač Vilniaus apskrities ežerynuose), kad iki vandens tveriamos tvoros, lankytojams panaikinamos galimybės rekreacijai netrukdomai naudotis vandens telkiniais. Šiuos duomenis Komisija rinko Trakų rajone. Iš Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento vedėjo Z. Butvilo ir VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyr. specialistės F. Kvedaravičienės pateiktos informacijos matyti, kad šios institucijos apie realią padėtį vandens telkinių pakrantėse neturi būtinų duomenų. Taigi neteisėtų veiksmų prie vandens telkinių kontroliuojančios institucijos nevaldo.
Šaltiniai: Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros ir Generalinės prokuratūros, STT, VPU botanikos katedros vedėjo R. Noreikos, Z. Butvilo ir F. Kvedaravičienės informacijos.
Išvados: rengiant saugomų teritorijų koncepcijas ir jas norminant nesivadovaujama daugelyje Europos šalių pritaikytu principu „vystantis išsaugok“, numatančiu nuolatinį aplinkosaugos ir paveldo apsaugos specialistų dėmesį žmonėms, kurie turi verslą ir gyvena saugomose teritorijose. Pasigendama visuomenei priimtino klausimų, susijusių su ūkininkavimu ir verslais, reglamentavimo, aktyvaus vietos gyventojų dalyvavimo kuriant saugomų teritorijų vystymo programas ir jas įgyvendinant. Saugomose vietovėse reglamentavimas dažniausiai pakeičiamas plačia draudimų sistema, sudarančia palankias sąlygas piktnaudžiauti.
Komisija siūlo:
1) Aplinkos ministerijai ir Kultūros ministerijai detaliai ir aiškiai reglamentuoti į valstybės saugomų objektų sąrašus įtrauktų gamtos ir paveldo vertybių naudojimo tvarką;
PRETENDENTŲ ATGAUTI NUOSAVYBĘ SKUNDAI IR JŲ TYRIMAS
IKITEISMINĖSE INSTITUCIJOSE
Nacionalinėje žemės tarnyboje
Dar iki įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo (1991-06-18) daug nusavinto turto savininkų ir jų palikuonių kreipėsi į valdžios institucijas, reikalaudami nuosavybę grąžinti.
Minėto įstatymo 19 straipsnis numatė, kad nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos, Vyriausybės įgaliotos institucijos per 3 mėnesius juos privalėjo išnagrinėti ir priimti sprendimus. Tačiau tuo metu nebuvo įstatymų reglamentuotos piliečių prašymų nagrinėjimo tvarkos. Vyriausybės 1992 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 774 „Dėl Gyventojų pareiškimų, skundų ir pasiūlymų nagrinėjimo valstybės valdymo organuose, įmonėse, įstaigose bei organizacijose tvarkos patvirtinimo“, galiojęs iki 2000 m. birželio 12 d., nenumatė daugelio dalykų, būtinų turto restitucijai, tarp jų ir viešojo administravimo subjektų atsakomybės už neteisėta veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Todėl metų metais pareiškėjai negaudavo atsakymo į paduotus prašymus ir niekas už tai nebuvo atsakingas. Turtas, kurio savininkai jau buvo atsišaukę, dėl vykdytos politikos buvo perduodamas kitiems asmenims valdyti, parduodamas. Atsirado daugybė iki okupacinio laikmečio buvusių žemės savininkų, jų turto paveldėtojų, kurie pasijuto nuo nuosavybės nuvaryti. Šie asmenys kreipdavosi į miestų (rajonų) valdybas, apskričių viršininkus ir Žemės ūkio ministeriją kaip institucijas, kurioms pagal įstatymus buvo suteikta sprendimų teisė. Tačiau norminiai teisės aktai tuo metu praktiškai numatė tik šių institucijų vadovų savikontrolę. Žemės reformos įstatymo (1997-07-02, Nr. VIII-370) 18 straipsnis (ir dabar galiojantis) net nustatė, kad Žemės ūkio ministerija nenagrinėja apskrities viršininko neapsvarstytų piliečių prašymų ir skundų. Žemėtvarkos ir teisės departamento prie Žemės ūkio ministerijos nuostatuose buvo punktas, kad Departamentas pagal kompetenciją tik metodiškai vadovauja nuosavybės teisių atkūrimo procesams. Praktiškai tai reiškė visišką Departamento nusišalinimą nuo kontrolės, nereagavimą į pranešimus apie pažeidimus, dažnai pasireiškusį net geriau ar blogiau slepiamu pažeidėjų gynimu.
Jau minėta, kad didelės dalies valstybės piliečių žemė jau po jų pareiškimų padavimo, buvo perduota kitiems asmenims valdyti arba valstybės vardu (iki 1997 m., kai šie darbai buvo sustabdyti) parduota, jos neišpirkus iš pretendentų. Nuosavybės kompensavimo mechanizmas tuo metu neveikė arba pretendentų netenkino. Todėl dalis nuskriaustų asmenų siekė gauti bet kokį atlyginimą už jiems, jų tėvams ar seneliams priklausiusį turtą. Pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatą (1999-05-13 įstatymas Nr. VIII-1181) ir leidus teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą notariškai patvirtinta sutartimi, be artimųjų giminaičių, perleisti dar ir „kitiems asmenims“, dalis žemėtvarkos institucijų, ypač Žemėtvarkos ir teisės departamento (vėliau – Nacionalinė žemės tarnyba), darbuotojų ėmė veikti savanaudiškai, aktyviai tarpininkauti supirkinėjant „teisę“, naudoti turimą tarnybinę informaciją: jie parinkdavo jiems žinomose vietovėse žemės, miško ar vandens telkinių sklypus asmenims, dažniausiai einantiems aukštas pareigas įvairiose valstybės institucijose, privatizuoti, perkelti, tam visaip pasinaudodami norminių dokumentų sudarytomis galimybėmis piktnaudžiauti negrąžintu teisėtai valdyti savininkų turtu.
Reorganizuotos Nacionalinės žemės tarnybos generalinis direktorius K. Maksvytis Komisiją informavo, kad 1998–2003 metų laikotarpiu tarnybą pasiekė 11 122 piliečių skundai.
Pamečiui buvo gauta 1998 m. – 1963, 1999 m. – 1954, 2000 m. – 1691, 2001 m. – 1681, 2002 m. – 1773 ir 2003 m. – 2060 skundų.
Šaltinis: Nacionalinės žemės tarnybos generalinio direktoriaus K. Maksvyčio informacija.
Išvados:
Nuosavybės grąžinimo problemų tyrėjai beveik vieningai pažymi, kad neigiamų reiškinių grąžinant žemę atsiradimo priežastis buvo tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kaip vykdomosios valdžios institucija, įgyvendinanti Vyriausybės politiką nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, žemės reformos, žemės tvarkymo, geodezijos, kartografijos ir georeferencinių duomenų bazių kūrimo srityse, nevykdė arba blogai vykdė žemės grąžinimo darbų kontrolę. Šios tarnybos darbuotojus blogai dirbti skatino nuostatai, kuriuose detaliai nereglamentuotos institucijos funkcijos atliekant kontrolę, ypač kontroliuojant apskričių viršininkų administracijų darbą.
Komisija siūlo Vyriausybei peržiūrėti Žemės ūkio ministerijos patvirtintus norminius teisės aktus, kurie reglamentuoja nuosavybės teises atkuriančių institucijų veiklos kontrolę, taip pat principus, kuriais vadovaujamasi parenkant Nacionalinės žemės tarnybos, kaip kontroliuojančios institucijos, kadrus.
Seimo kontrolierių įstaigoje
Seimo kontrolierių įstaiga darbą pradėjo 1995 m. kovo 31 d. įsigaliojus įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos statuto patvirtinimo“. Jos užduotis – tirti žmonių skundus dėl valstybės ir savivaldybių įstaigų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo, padėti visuomenei įgyvendinti valstybėje socialinį teisingumą, gerinti valstybės administravimą. Pagal pasaulio analogus ombudsmenų įstaiga – tai piliečių skundų veikti verčiama institucija, teikianti parlamentui informaciją apie valstybės gyvenimo sritis, reikalaujančias skubaus visuomenės interesus tenkinančio teisinio reglamentavimo.
Vadovaudamiesi Įstatymu, Seimo kontrolieriai kasmet Seimui teikia rašytines ir žodines ataskaitas šalies visuomenei aktualiais klausimais. Nuo įstaigos veiklos pradžios skundai dėl nuosavybės teisių atkūrimo (įskaitant žemės grąžinimą) sudarė didžiąją dalį gautų piliečių skundų. Jau pirmojoje 1995 metų įstaigos ataskaitoje kontrolieriai rašė: „Dažniausiai skundžiamasi dėl nuosavybės teisių į žemę (19 proc.) ir pastatus (5 proc.) atkūrimo bei kitų su žemės reforma susijusių klausimų (15 proc.), kurių sprendimą komplikavo daugkartinės Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pataisos bei institucijų, vykdančių žemės reformą, tarnautojų kaita ir kompetencijos stoka“.
Rašytinėse kontrolierių ataskaitose buvo atkreiptas dėmesys į:
– piliečių skundus dėl vilkinimo grąžinti žemę natūra, kurių atsiradimo priežastis yra tai, kad be žemės savininkų ar jos paveldėtojų žinios okupacijos metais nusavintas turtas buvo perduotas asmeniniams ar pagal Valstiečių ūkio įstatymą kurtiems ūkiams;
– nuosavybės grąžinimą ir žemės reformą įgyvendinančių pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi;
– blogą žemės reformos projektų kokybę ir projektuotojų nekontroliavimą;
– žemės reformos tęstinių projektų parengimo procedūrų pažeidimus;
– nominalios žemės kainos klaidingą nustatymą rekreacinėms ir kitoms vertingoms teritorijoms;
– teisių atgauti žemę buvusiuose rėžiniuose kaimuose pažeidimus;
– kompensacijų už valstybės išperkamą žemę nemokėjimą;
– pažeidimus formuojant grąžinamos žemės ir namų valdų sklypus bei nustatant jų ribas ir kitas problemas.
Seimo kontrolierių gautų skundų, susijusių su žemės grąžinimu ir reforma, tyrimas
| Metai |
Seimo kontrolierių gautų skundų skaičius |
Iš jų skundai dėl žemės nuosavybės atkūrimo ir reformos (procentais) |
Skundų dėl žemės skaičius |
Pagrįstų skundų dėl žemės skaičius |
| 1995 |
1303 |
34 |
85 |
15 |
| 1966 |
1273 |
39 |
209 |
100 |
| 1977 |
1357 |
23 |
126 |
78 |
| 1988 |
2373 |
58 |
253 |
143 |
| 1999 |
1810 |
47 |
311 |
182 |
| 2000 |
1514 |
52 |
295 |
157 |
| 2001 |
1559 |
50 |
309 |
167 |
| 2002 |
1683 |
34 |
231 |
139 |
| 2003 |
1888 |
57 |
363 |
177 |
Seimo kontrolieriai į nustatytas negeroves 573 kartus atkreipė apskričių viršininkų dėmesį, 22 kartus informavo Žemės ūkio ministeriją, 4 kartus – Aplinkos ministeriją, 24 kartus siuntė pranešimus Vyriausybei ir 6 kartus – Seimui. Be to, įstatymų nustatyta tvarka parlamentui kasmet teiktos rašytinės kontrolierių ataskaitos, daryti iki penkių minučių trukmės pranešimai parlamento plenariniuose posėdžiuose. Vis dėlto tai, kad žmonių skunduose keliamos problemos metų metais nesikeičia, reiškia, kad nepakankamai dėmesio skiria parlamentas Seimo kontrolierių teiktiems pranešimams, neįsigilinama į žmonių skunduose nurodytas problemas. Kontrolierių pranešimuose anksčiausiai prabilta apie korupcinius reiškinius daugelyje nuosavybės grąžinimo ir žemėtvarkininkų darbo sričių, per žiniasklaidą vėliau nuskambėjusių kaip „žemgrobysčių“ skandalai, apie būtinumą numatyti projektuotojų ir matininkų teisinę atsakomybę. Kontrolierių nustatyta nemažai atvejų, kai piliečių teises atgauti nuosavybę sunkino kolegialūs Vyriausybės sprendimai, kai negrąžinta savininkams žemė abejotinais motyvais buvo perduodama tretiesiems asmenims. Šie, padėję pamatus išnuomotoje žemėje, ją pardavinėja kaip pradėtas statybas turėdami tikslą formuoti namų valdas, – tai vertintina kaip neteisėto žemės savinimosi forma. Čia minėtini šie Vyriausybės potvarkiai: 1990-05 16 Nr. 142p (suteikiamas žemės sklypas UAB „JGK statyba“ prie Pilaitės gyvenamojo rajono Vilniuje), 1991-05-10 Nr. 302p ir 1994-05-16 nutarimas Nr. 377 (suteikiami žemės sklypai gamybinei-komercinei firmai „Žalgiris“ Žemuosiuose Kaniūkuose, Kaune) ir kt.
Šaltiniai: Seimo kontrolierių įstaigos informacija ir Vyriausybės potvarkių Nr. 142p, Nr. 302p, Vyriausybės nutarimo Nr. 377 medžiaga.
Trijų kadencijų Seimo kontrolierių ataskaitose atkreiptas dėmesys į teisinės bazės būklę, kaip esminę priežastį, dėl kurios blogai veikė ir veikia nuosavybės grąžinimo mechanizmas ir žemėtvarkoje atsirado korupcinių reiškinių. Nepaisant to, norminių dokumentų tvarkymas buvo nepakankamas, kad būtų sėkmingai, nevėluojant užbaigtas nuosavybės grąžinimas.
Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo nustatyta kompetencija yra daug siauresnė, negu daugelio Europos šalių ombudsmenų, kurių tyrimams nepriklauso tik teismai, kai šie vykdo teismo funkcijas. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 4 straipsnis numato daug pareigūnų, kurių, vaizdžiai kalbant, negali „apšviesti ombudsmenų žibintų šviesa“ net tais atvejais, kai žmogaus teisių pažeidimai bei pareigūnų piktnaudžiavimas akivaizdūs.
Nuolatinis žmonių skunduose išryškėjusių problemų kėlimas sulaukė neadekvačios valdžios institucijų reakcijos į kontrolierių darbą. Atsižvelgiant į tai, kad kontrolieriai savo veikloje, tirdami pareigūnų veikas, turi būti nepriklausomi, gana dviprasmiškai nuskambėjo Seimo nutarime „Dėl Seimo kontrolierių įstaigos veiklos įvertinimo“ (2001-12-21, Nr. IX-692) nuoroda dviem Seimo komitetams užtikrinti Seimo kontrolierių bendradarbiavimą su kitų institucijų (ombudsmenų kontroliuojamų) pareigūnais.
Komisija siūlo Lietuvos Respublikos Seimui Seimo kontrolierių įstatymą suderinti su Europos Sąjungos teise ir nuolat reaguoti į kontrolierių informacijas ir rekomendacijas, skirtas valstybės valdymui gerinti.
Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje
Administracinių bylų teisenos įstatymo 28 straipsnio ir Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka Vyriausioji administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus tik dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo.
Nors sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priima teritoriniai valstybinio administravimo subjektai, t. y. apskričių viršininkai, Vyriausioji administracinių ginčų komisija ikiteismine tvarka, kai ginčo dalykai buvo susiję su šių procesų kontrole bei koordinavimu, tokio pobūdžio skundus priimdavo. Ji išnagrinėjo 1999 m. – 7, 2000 m. – 10, 2001 m. – 22, 2002 m. – 12 ir 2003 m. – 16 skundų dėl nuosavybės teisių į žemę. Iš jų 30 skundų atmetė kaip nepagrįstus, o 37 skundus pripažino iš dalies ar visiškai tenkintinais.
Šaltinis: Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko A. Gylio informacija.
BYLŲ DĖL ŽEMĖS NAGRINĖJIMAS TEISMUOSE
Teismuose išnagrinėtų bylų dėl ginčų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, statistinius duomenis kaupia, analizuoja ir apibendrina Nacionalinė teismų administracija. Jos pranešimu, bendrosios kompetencijos apylinkių teismuose 1992–2003 metų laikotarpiu išnagrinėta 41 008 bylos dėl žemės valdymo juridinio fakto nustatymo ir kitų ginčų, susijusių su žemės nuosavybės problemomis.
Apygardų administraciniuose teismuose 1999–2003 metų laikotarpiu išnagrinėtos 1787 bylos dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimų.
Nacionalinės teismų administracijos pranešimu, nagrinėdami šios kategorijos bylas, teismai dėl teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, yra tris kartus kreipęsi į Konstitucinį Teismą.
Nacionalinės teismų administracijos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko V. Valančiaus pranešimais, administracinių teismų praktikos nagrinėjant bylas dėl žemės nuosavybės problemų apibendrinimai nebuvo atliekami.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1992–2003 metų laikotarpiu išnagrinėjo 1171 bylą, iš kurių – 442 bylos dėl ginčų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, ir 710 bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Dėl vienodos teismų praktikos formavimo nagrinėjant žemės grąžinimo bylas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Č. Jokūbauskas pranešė, kad prasidėjus nuosavybės grąžinimui 1992 metais Aukščiausiajame Teisme buvo planuojama atlikti teismų praktikos nagrinėjant šios kategorijos bylas apibendrinimą. Tačiau kaip tik tuo metu 1991 m. birželio 18 d. priimto įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatos buvo pradėtos dažnai keisti ir pildyti, o 1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas naujas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio nuostatos vėliau taip pat daug kartų buvo keičiamos ir pildomos. Dėl šių aplinkybių teismų praktika, siekiant vienodo teismų veikimo, šios kategorijos bylose nebuvo apibendrinama.
Aukščiausiasis Teismas į Konstitucinį Teismą su prašymais konkrečiose bylose priimti nutarimus, ar priskirtai nurodytų bylų kategorijai taikomas įstatymas ar teisės aktas atitinka Konstituciją, taip pat nesikreipė.
Šaltiniai: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko Č. Jokūbausko raštas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko V. Valančiaus raštas ir l. e. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus pareigas R. Laurinavičiaus raštas.
Išvados:
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo (1999-06-22, Nr. VIII-1248) 11 straipsnis nustato, kad privaloma vykdyti ratifikuotas įsigaliojusias tarptautines sutartis ir kad tarptautinės sutarties nuostatos turi pirmenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus tais atvejais, kai šie neatitinka tarptautinių sutarčių nuostatų. Tačiau Lietuvos teismai netaikė konkrečios tarptautinės sutarties – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų spręsdami nuosavybės grąžinimo klausimus, taip pat nereikalavo, kad būtų vykdomi Lietuvos valstybės įsipareigojimai šalies piliečiams dėl okupacijos laikotarpiu nusavinto turto.
Formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant bei taikant įstatymus ir kitus teisės aktus įstatymų nustatyta tvarka privalo Aukščiausiasis Teismas. Administracinių teisinių santykių srityje tokias funkcijas atlieka Vyriausiasis administracinis teismas. Tačiau iš abiejų rūšių kompetencijos teismų vadovų pranešimų Komisijai aišku, kad teismų praktikos apibendrinimai nedaryti visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį. Tai, be abejonės, buvo viena iš esminių priežasčių, lėmusių, kad nebuvo laiku imtasi priemonių prieš vilkintojus, ir labai neigiamai paveikė visą nuosavybės, įskaitant žemę, grąžinimo procesą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pagal grupės Seimo narių prašymą 2001 m. balandžio 2 d. nutarė (Žin., 2001, Nr. 29-938) „pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad yra išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai“. Tenka atkreipti dėmesį, kad šalies teismams nusišalinus nuo procesų analizės, toks nutarimas priimtas tik aštuntaisiais Konstitucinio Teismo veiklos metais. Per iki to praėjusį laiką piliečių teisės buvo pažeidinėjamos Konstitucijai prieštaraujančiais norminiais teisės aktais. Daug po nepriklausomybės atkūrimo buvusios laisvos piliečių žemės vėliau jiems nebuvo sugrąžinta, nes ji, kaip valstybės žemė, per tuos metus užstatyta ar tapo kitų valdoma.
Matyt, dėl šių priežasčių konstitucingumo požiūriu nebuvo ištirtas ir kitas savininkams svarbus klausimas – ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos nepažeidė žemės perdavimas ar pardavimas kitiems asmenims po to, kai jos savininkai jau buvo kreipęsi su prašymais grąžinti netesėtai okupacijos metais nusavintą nuosavybę.
Žemės grąžinimas ypač buvo vilkinamas miestuose. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 746 Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apskundė teismui kaip sudarantį sąlygas negrąžinti nuosavybės. Vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimo šioje byloje, šį sprendimą panaikino atmesdamas Vyriausybės atstovo prašymą, nes pati sukurta duomenų bazė yra reikšminga ir naudotina kaip informacinė sistema. Be to, teismas konstatavo, kad „suvestinių skaitmeninių duomenų bazės sukūrimu nebuvo įgyvendintas ir Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ 3 punkto įpareigojimas: „Savivaldybės iki 2002 m. lapkričio 1 d. turi pateikti apskričių viršininkams visą turimą žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, kartografinę medžiagą, kurioje būtų pažymėtos savininkų iki nacionalizacijos turėtų žemės sklypų ribos“.
Tokiu būdu teismas pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybė nevykdė Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 5 punkto nuostatos, nurodančios, kad viešojo administravimo institucijos, rengdamos administracinius aktus, teikia viena kitai reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą. Taip elgdamasi ir biurokratiškai procesus vilkindama Vilniaus miesto savivaldybė tuo pačiu nevykdo ir 2001 m. balandžio 2 d. Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų bei jų įgyvendinimui skirtų norminių teisės aktų reikalavimų.
Komisija siūlo:
1) Vyriausybei atkreipti dėmesį, kad, Vyriausybės atstovams apskrityse laiku nereaguojant, savivaldybėse dažnai nevykdomi arba blogai vykdomi norminių teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės grąžinimą savininkams, reikalavimai ir tuo pažeidinėjamos Lietuvos Respublikos piliečių teisės ir teisėti lūkesčiai;
2) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Vyriausiojo administracinio teismo vadovams atkreipti dėmesį, kad dėl to, jog įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apibendrinama teismuose nagrinėtų bylų, susijusių su žemės grąžinimu, praktiką ir neformuojama vienoda teismų praktika, nebuvo išryškinti negatyvūs teisėkūros reiškiniai. Dėl to pati valstybės politika dėl okupacijų metais pažeistų piliečių teisių atkūrimo tapo nebeaiški ir žmonėms nesuprantama.
NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į ŽEMĘ ATKŪRIMO PROBLEMŲ IR NUSTATYTOS TVARKOS PAŽEIDIMŲ TYRIMAS SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBOJE
Specialiųjų tyrimų tarnyba, atlikdama ikiteisminius tyrimus bei nagrinėdama piliečių skundus ir kitaip gautą informaciją, pagal įstatymų jai pavestas veiklos kryptis nustatė tokio pobūdžio pažeidimus bei jų atsiradimą lėmusias priežastis.
Žemės reformos vykdytojai nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 774 patvirtintos Gyventojų pareiškimų, skundų ir pasiūlymų nagrinėjimo valstybės valdymo organuose, įmonėse, įstaigose bei organizacijose tvarkos. Ne visi gauti piliečių prašymai buvo užregistruojami, nenurodyti darbuotojai, atsakingi už tokių prašymų nagrinėjimą. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos netvarkingos, nėra bylų dokumentų aprašų. Nebuvo reglamentuota piliečių pateikiamų dokumentų priėmimo, registravimo, nuosavybės teisių atkūrimo bylų formavimo, perdavimo ir saugojimo procedūros, atskirų darbų atlikimo terminai, kompetencijos ribos ir kontrolės mastas, subordinacijos principais grįstini reagavimo į galimus pažeidimus būdai ir kt.
Neįkurta centralizuota duomenų bazė, yra tik atskiros vietinės bazės rajonų Žemėtvarkos skyriuose, tai sudaro galimybes nekontroliuojamai pretendentams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą skirtingose vietovėse net kelis kartus.
Žemėtvarkos skyrių specialistų pareigybių aprašymai yra abstraktūs, juose nenustatytos ir nediferencijuotos atskirų specialistų funkcijos atkuriant nuosavybės teises.
Nenustatyta projektavimą atliekančių darbuotojų, ypač kai tai daro privatūs asmenys (uždarosios akcinės bendrovės, individualios įmonės), kontrolės mastas, reagavimo į galimus pažeidimus būdai bei atsakomybės ribos, parengtiems projektams nebuvo atliekama žemės reformos žemėtvarkos projektų ekspertizė. Apskričių administracijos, būdamos užsakovės, nepakankamai kontroliuoja projektavimą atliekančių darbuotojų (matininkų) padarytą darbą (kartais jo visai nekontroliuoja), nors už jį moka iš valstybės biudžeto lėšų (1998–2002 metais žemės reformai buvo panaudota apie 215,4 mln. litų).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16, 17 straipsnių nuostatomis, žemės reformą įgyvendina ir sprendimus grąžinti, perduoti, suteikti nuosavybėn neatlygintinai ar parduoti žemę priima apskričių viršininkai. Jie nekontroliavo savo darbuotojų veiklos, neprincipingai vertino priešingus valstybės interesams veiksmus.
Tarnyba, kaip ir kitos institucijos, pažymėjo, kad nuolatines konfliktines situacijas, žemės reformos vykdytojų savivalę ir kitus neigiamus reiškinius lėmė dažnas įstatymų ir kitų žemės reformą reglamentuojančių teisės aktų keitimas (vien Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas buvo taisomas ir keičiamas 37 kartus, Žemės reformos įstatymas – 16 kartų), sudėtinga žemės reformos teisinė bazė, menka žemės reformos vykdytojų kompetencija bei galiojusios ydingos įstatymų nuostatos. Lietuvos Respublikos Seimui 1999 m. gegužės 13 d. priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, buvo numatyta teisė perleisti nuosavybės teisių atkūrimą ne tik artimiesiems giminaičiams, bet ir kitiems asmenims. Šia įstatymo nuostata pirmi suskubo naudotis asmenys, atliekantys nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarkomąsias funkcijas, ir naudodamiesi ydingomis įstatymų nuostatomis, pažintimis ir tarnybine padėtimi gavo žemės sklypus prestižinėse vietose.
Problemą didino netobula Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205. Remiantis šia metodika, už 1 ha vidutinės vertės žemės ūkio paskirties žemės buvo ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu vertingose vietose projektuojami panašaus ploto neatlygintinai perduodami sklypai, kurių rinkos vertė dešimtis kartų didesnė už nominalią žemės kainą, apskaičiuotą pagal Metodikos reikalavimus. Žemėtvarkos padalinių darbuotojai, disponuojantys informacija apie paklausius, rekreacinę vertę turinčius žemės sklypus, turėjo galimybę savanaudiškai pasinaudoti turima informacija ir įsigyti pasirinktus sklypus, nepažeisdami jokių žemės reformą reglamentuojančių norminių teisės aktų.
Rengiant žemėtvarkos projektų papildymą (projektų tęstinumą), nebuvo laikomasi nustatytų pretendentų sąrašų sudarymo, projektų aptarimo su pretendentais, jų derinimo ir svarstymo procedūrų. Kadangi nėra būtino projektų rengimo procedūrų viešumo, atsiranda galimybės projektuotojams ir pareigūnams savarankiškai pasinaudoti turima informacija apie vertingus žemės sklypus ir nuslėpti ją nuo piliečių, turinčių įstatymų nustatytą pirmenybę pasirinkti lygiaverčius sklypus.
Nagrinėdama pažeidimus atkuriant nuosavybės teises, atsiradusius dėl šių ir panašių priežasčių, vadovaudamasi Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. IX-1701 „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo“ 5 straipsnio nuostatomis, STT atliko pagrindinių teisės aktų, reglamentuojančių žemės reformą ir nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimą, aktualių redakcijų antikorupcinį įvertinimą. Išanalizuota 21 žemės reformą ir nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų aktuali redakcija, dėl kai kurių iš jų pasiūlymų ir pastabų pateikta valstybės institucijoms ir aukščiausiems valstybės pareigūnams. Į dalį SST siūlymų atsižvelgta ar iš dalies atsižvelgta priimtuose teisės aktuose ar jų projektuose, aktualesni pasiūlymai numatomi teikti Seimui.
Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovas dalyvavo Vyriausybės 2003 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 353 sudarytos komisijos valstybės tarnautojų veiksmams ir sprendimams, susijusiems su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, patikrinti veikloje. Vykdydami Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. IX-1701 „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo“ nuostatas, STT pareigūnai dalyvavo Ministro Pirmininko 2003 m. birželio 25 d. potvarkiu Nr. 135 sudarytos darbo grupės valstybės tarnautojų žemės įsigijimo nuosavybėn ir sprendimų priėmimo teisėtumui patikrinti veikloje. Dirbdami šiose komisijose, taip pat pagal Seimo Antikorupcijos komisijos prašymus STT teikė konkrečius aktualius pasiūlymus dėl nuosavybės teisių atkūrimą bei žemės reformą reglamentuojančių teisės aktų tobulinimo. STT pasiūlymai dėl aktų tobulinimo Vyriausybės kanclerio 2004 m. vasario 19 d. pavedimu Nr. 13-1515 perduoti Žemės ūkio, Vidaus reikalų, Aplinkos ir Ūkio ministerijoms. Apie negatyvų Žemės ūkio ministerijos požiūrį į pasiūlymus STT 2004-04-23 raštu Nr. 4-1-1572 informavo Seimo Antikorupcijos komisiją.
Nors apie nustatytus žemės reformos vykdytojų (žemėtvarkos projektus rengiančių projektų autorių ar rajonų Žemėtvarkos skyrių specialistų) pažeidimus buvo pranešta atitinkamų apskričių viršininkams, Alytaus ir Utenos apskričių viršininkai nesiėmė reikiamų priemonių prieš pažeidimus padariusius asmenis, dėl to STT buvo priversta papildomai pateikti informaciją Vyriausybės kanceliarijai.
Šaltiniai: STT direktoriaus V. Junoko ir STT direktoriaus pirmojo pavaduotojo Ž. Pacevičiaus informacijos.
Išvados:
Įstatymai, reglamentuojantys Specialiųjų tyrimų tarnybos funkcijas, numatė jos veiklą korupcijos atskleidimo ir prevencijos srityse. Tirti korupcinius reiškinius grąžinant nuosavybės teises Tarnybos darbuotojus pirmiausia paskatino Seimo kontrolierių perduodama medžiaga. Tačiau žemėtvarkos problemų specifika, net ir gavus pavedimus iš Vyriausybės ir Seimo, Tarnybos funkcijų požiūriu netipiška, privertė į Tarnybą pasitelkti specialistus, išmanančius žemėtvarkos bei žemės teisės (priimtos per visą nepriklausomybės laikotarpį) pagrindus.
Pažymėtina, kad visą nuosavybės teisių grąžinimo laiką prokuratūra ir policijos kovos su organizuotu nusikalstamumu struktūros į procesus nesikišo, nors gaudavo informacijos ne tik iš eilinių piliečių, bet ir žmonių skundus, persiunčiamus iš aukščiausiųjų valstybės institucijų, įskaitant Respublikos Prezidentą. Tokį niekuo nepateisinamą elgesį šių struktūrų darbuotojai taip pat aiškina sumaištimi norminiuose teisės aktuose.
Veikdama pagal darbo grupės valstybės tarnautojų žemės įsigijimo nuosavybėn ir sprendimų priėmimo teisėtumui patikrinti parengtą metodiką, STT išanalizavo duomenis apie 1 177 613 nuosavybės teise įgytus ir 375 178 parduotus ar dovanotus žemės sklypus.
Vykdydama Seimo pavedimus, STT sudarė valstybės tarnautojų ir politikų, galimai pasinaudojusių tarnybine padėtimi atkuriant žemės nuosavybę, perkeliant ar įgyjant žemėvaldas, sąrašus.
Komisija siūlo:
1) siekiant atkurti teisėtumą visur, kur jis pažeistas, inicijuoti tam būtinų teisės aktų pataisas ir naujų teisės aktų kūrimą;
2) Seimui ir Vyriausybei organizuoti, kad būtų tęsiamas STT įdirbis aiškinantis korupcijos apraiškas grąžinant žemę, nustatant pažeidimus, padarytus atkuriant nuosavybės teises. Tyrimu siektina nustatyti asmenis, kuriems žala padaryta tiek dėl pareigūnų (valstybės politikų) ir kitų asmenų veiksmų, neatitikusių vienu ar kitu metu galiojusių įstatymų normų, tiek dėl Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų, prieštaravusių Konstitucijos 23 straipsniui ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms;
3) sudaryti nuolatinę darbo grupę valstybės tarnautojų ir politikų veikoms grobstant žemę tirti. Panaudodama STT surinktus duomenis, tokia grupė ištirtų sąrašuose esančių asmenų žemės valdymo pagrindus ir teisėtumą, rūpintųsi pretendentų, susidūrusių su neteisėtumu, turtinių teisių atkūrimo priežiūra iki nuosavybės grąžinimo procesų pabaigos.
VALSTYBĖS KONTROLĖ IR ŽEMĖS FONDO NAUDOJIMAS
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ 6 punktu Valstybės kontrolės departamentui pavesta kontroliuoti agrarinės reformos vykdymą. Iki 1992 m. birželio 1 d. Departamentui pavesta sudaryti specialią kontrolės grupę ir ją finansuoti.
Valstybės kontrolės įstatymo (Nr. I-907) 10 straipsnyje „Valstybės kontrolės funkcijos“ nustatyta, kad „Valstybės kontrolė, atlikdama savo funkcijas, kontroliuoja [...] Lietuvos Respublikos žemės fondo ir kitų gamtos išteklių naudojimo teisėtumą ir apskaitą, taip pat valstybės žemės vertės nustatymą.“
Remiantis šiuo įstatymu 1996 m. sausio mėn. Valstybės kontrolėje buvo įsteigtas Žemės ir miškų ūkio kontrolės skyrius (viršininkas G. Spūdys). 1998 metų veiklos ataskaitoje nurodyta, kad tarp Valstybės kontrolės veiklos prioritetų yra ir valstybės valdomos žemės, miškų, vandenų ir kitų gamtos išteklių naudojimo teisėtumo, taip pat žemės vertės nustatymo tikrinimas.
Tačiau jau 2000 m. vasarą valstybės kontrolierius J. Liaučius Žemės ir miškų ūkio kontrolės skyrių panaikino (2000-07-01 valstybės kontrolieriaus įsakymas Nr. 117). Tokių veiksmų paaiškinimą galima rasti Valstybės kontrolės 2000 metų ataskaitoje, joje nurodoma: „siekiant gerinti Valstybės kontrolės vadybą ir darbo organizavimą, taupyti biudžeto lėšas bei atsižvelgiant į Paramos grupės Centrinės ir Rytų Europos šalims tobulinant valdymą ir administravimą rekomendacijas buvo panaikinti nedidelės apimties kontrolės skyriai (Žemės ir miškų ūkio, Susisiekimo ir statybos, Pramonės, ryšių ir energetikos, Krašto apsaugos ir teisėsaugos įstaigų kontrolės skyriai) ir įsteigti stambesni struktūriniai padaliniai, apimantys buvusių skyrių veiklos sritis“.
Nuo to laiko Valstybės kontrolės ataskaitose apie nustatytus piktnaudžiavimus atkuriant nuosavybę, išperkant ar privatizuojant žemės sklypus neužsimenama. Valstybės kontrolierius J. Liaučius 2003-11-13 raštu STT direktoriui V. Junokui dėl auditorių užimtumo atsisakė atlikti valstybei priklausančio turto – daugiau kaip 200 ha žemės išnuomavimo Klaipėdos apskrityje auditą.
Šaltiniai: oficialios Valstybės kontrolės ataskaitos; valstybės kontrolieriaus 2003-11-13 raštas Nr. S(2030-1.10.1)-1921.
Išvada: nuo 2000 metų Valstybės kontrolė nebeatlieka žemės fondo naudotojų ir jiems skiriamų biudžeto lėšų naudojimo kontrolės.
INSTITUCIJŲ REAGAVIMAS Į STEBĖSENĄ
Kol Komisija vykdė Seimo pavedimą, į ją su prašymais padėti atgaunant nuosavybę miestuose ir kaimo vietovėse kreipėsi daug Lietuvos Respublikos piliečių. Įstatymuose nustatyta, kad visus sprendimus, susijusius su žemės nuosavybės teisėmis, priima apskričių viršininkai. Todėl Komisija daugumą nuo savo darbo pradžios 2002 m. liepos 2 d. (tarp jų ir pateiktų stebėsenos metu) gautų ir išnagrinėtų skundų perdavė Vilniaus ir kitų apskričių viršininkams, kad būtų priimti įstatymuose numatyti sprendimai. Apskričių viršininkų administracijų tarnybos paprastai pripažįsta grąžinti nuosavybę reikalaujančių piliečių prašymų pagrįstumą, tačiau piliečių prašomų sprendimų priėmimas daugeliu atvejų atidėliojamas. Iš dalies taip yra dėl to, kad atsilieka darbai, ypač dėl nuolat keičiamų norminių teisės aktų (priežastys jau apžvelgtos), tačiau dažnai pasitaiko ir tyčinis, dažniausiai savanaudiškumo skatinamas vilkinimas įsisąmoninus, kad ir šiuo metu valstybėje nėra efektyvios už nuosavybės grąžinimą atsakingų asmenų veiklos kontrolės ir patraukimo atsakomybėn mechanizmo. Minėtini atvejai, kai buvo nereaguojama net į Seimo specialiosios komisijos prašymus pateikti informaciją.
Žvėryno atsiradimo Pajūrio regioniniame parke teisėtumo tyrimo metu Komisijai nebuvo atsakoma arba ji negaudavo detalių paaiškinimų iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos tarnybų, Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros ir Generalinės prokuratūros.
Nagrinėjant skundus dėl nuosavybės, esančios Vilniaus miesto valstybiniams miškams priskirtose Valakupių ir Turniškių vietovėse, paaiškėjo, kad, miškininkams laiku neatlikus šių miškų inventorizacijos, dalis miško paskirties žemės paversta namų valdomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 123-5571), Vilniaus miestui perduotų valstybinės reikšmės miškų plotas buvo sumažintas 80 ha. Pagal neoficialią miškininkų informaciją apie 19 ha šio ploto sudaro valstybinės reikšmės miško teritorijoje įvairiu laiku atsiradusios namų valdos. Tačiau į daugkartinius Komisijos prašymus detalizuoti, kokios naudmenos sudaro tuos 80 ha miško ploto, kuriais sumažinti Vilniaus miesto valstybiniai miškai, Aplinkos ministerija atsakymo nedavė. Šiuo atveju neatmestina prielaida, kad valstybinio miško dalis statybų žeme tapo aukščiausiems valstybinės valdžios atstovams nebyliai pritariant ir susitarus, ir tai tirtina korupcijos požiūriu.
Nuosavybės teisių atkūrimo procesams artėjant prie pabaigos, dalies pretendentų problema yra nuosavybę patvirtinančių dokumentų paieška. Valstybės mastu organizuota pagalba šioje srityje visą laiką buvo minimali. Reikalaujama, kad archyvinius dokumentus rastų ir pateiktų pats pretendentas arba jis teisme nustatytų juridinę reikšmę turintį faktą. Įstatymuose neatsižvelgta, kad buvusio autonominio Klaipėdos krašto archyvai bei gyventojai nacistinės Vokietijos karinės vadovybės įsakymais 1944 metų pabaigoje buvo evakuoti į Vokietijos valstybės gilumą. Krašte likę senieji Klaipėdos krašto gyventojai susidūrė su kliūtimis įrodinėdami nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (archyvų ir kaimynų Lietuvoje nebėra). Centralizuotai Lietuvos archyvų departamentas ir apskrities viršininko administracija Klaipėdos krašto gyventojų problemoms dėmesio neskyrė – valstybės institucijos tai nepagrįstai tebelaiko vien pareiškėjų problema. Be to, Klaipėdos apskrities viršininko administracija klaidingai interpretuoja istorinius įvykius teigdama, kad žemės valdymas Klaipėdos krašte nutrūko 1940 metais (kaip ir kitoje Lietuvos dalyje), nors Vokietijos administruojami jo gyventojai nuosavybės teisėmis naudojosi iki sovietinės okupacijos pradžios 1944 metų pabaigoje.
Šaltiniai: Komisijos raštas Klaipėdos apskrities viršininkui, į kurį neatsakyta, ir Klaipėdos universiteto istorikių A. Arbušauskaitės ir S. Pocytės istorinės-mokslinės ekspertizės aktas.
Išvados:
Nors paskutiniais metais dėmesys nuosavybės teisių atkūrimo problemoms, ypač žiniasklaidoje, padidėjo, daug piliečių kreipimųsi apskrityse ir toliau lieka neišspręsta. Tai kelia įtampą visuomenėje, nepasitikėjimą ne tik žemėtvarkos specialistais, bet ir aukščiausiu lygiu sudaromomis, jų darbą tikrinančiomis komisijomis.
Iki okupacijos vykdytos M. Krupavičiaus pradėtos žemės reformos darbai po valstybingumo atgavimo nebuvo pratęsti. Tuo metu suformuotos, planuose užfiksuotos žemėvaldos imtos dalinti visiems paveldėtojams, kilnotos, su jomis atlikti kitokie veiksmai ir dėl to jos susmulkintos iki ūkininkavimui nepritaikytų plotelių, kuriuos jų turėtojams telieka parduoti už minimalią kainą. Kartu sudarytos sąlygos veikti žemės perpirkinėtojams, nes valstybėje neanalizuojama, kas po šių procesų tampa Lietuvos žemės savininkais.
Tikroji žemės reforma turėtų prasidėti plataus masto žemės konsolidavimu. Tačiau kol nėra visuomenės aptartos Lietuvos ūkininko ūkio vizijos, taip pat nuostatų, kaip efektyviausiai panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas gaivinant Lietuvos kaimą, neatmestina galimybė, kad bus susiduriama su nauja korupcinių reiškinių banga.
Komisijos atliktos stebėsenos metu nustatytos aplinkybės trukdys baigti žemės grąžinimą savininkams iki Vyriausybės programose numatytų terminų pabaigos. Tolesnis terminų nukėlinėjimas gali sukelti dar didesnį žmonių nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą valstybe.
Komisija siūlo valstybės valdžios institucijoms:
1) šalinti stebėsenos metu atskleistas priežastis, dėl kurių visų lygių Lietuvos valstybės valdžios institucijose grąžinant nuosavybę nebuvo atsižvelgiama į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių tęstinumo principą, įskaitant žemės grąžinimą;
2) siekiant iš esmės pagerinti padėtį išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo srityje (su tuo susiję daugelis šalies ekonomikos sričių, pirmiausia Lietuvos žemės ūkis), nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo darbus paskelbti prioritetine valstybės vidaus politikos sritimi. Tokią politiką grįsti socialinio teisingumo principu. Ją įgyvendinant, žemės ūkio gamybą organizuoti šeimos darbu paremtame, įstatymų nustatytą žemės ūkio paskirties žemės kiekį turinčiame ūkininko ūkyje;