LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ KODEKSO 26 STRAIPSNIO PIRMOSIOS DALIES ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1997 m. balandžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,
dalyvaujant Seimo atstovui Seimo Juridinio skyriaus konsultantui doc. dr. Pranui Petkevičiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1997 m. kovo 12 d. išnagrinėjo bylą Nr. 12/96-5/97 pagal pareiškėjų – Lazdijų rajono apylinkės ir Alytaus rajono apylinkės teismų prašymus ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 26 straipsnio pirmoji dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas nustatė:
I
Pareiškėjas – Lazdijų rajono apylinkės teismas 1996 m. birželio 28 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal R. Beczkowskio skundą dėl Lazdijų muitinės viršininko nutarimo skirti administracinę nuobaudą panaikinimo. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 1996 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 26, 35, 208, 209, 210, 211, 237, 292, 320 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnis (Žin., 1996, Nr. 41-990), kuriuo pakeistas Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau nutarime – ATPK) 26 straipsnio pirmosios dalies antras sakinys, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas 1997 m. sausio 14 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal J. Kazakevičiaus skundą dėl Alytaus teritorinės muitinės viršininko pavaduotojo nutarimo skirti administracinę nuobaudą panaikinimo. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ATPK 26 straipsnio pirmosios dalies antrame sakinyje esanti nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad abu prašymai yra dėl to paties teisės akto ir tos pačios normos atitikimo Konstitucijai, 1997 m. kovo 3 d. sprendimu juos sujungė į vieną bylą.
II
Pareiškėjai savo prašymą grindžia šiais argumentais:
1. Ginčijamo ATPK 26 straipsnio pirmosios dalies antrame sakinyje nustatyta: „Konfiskuotas gali būti tik daiktas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, šio kodekso 210 straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylose.“ Pareiškėjų nuomone, tai pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnio pirmosios dalies normą, kad „nuosavybė neliečiama“, antrosios dalies normą, kad „nuosavybės teises saugo įstatymai“, ir trečiosios dalies normą, kad „nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Toks įstatymo pakeitimas pažeidžia kitų asmenų, nepadariusių administracinių teisės pažeidimų, nuosavybės teises. Ginčijama nuostata prieštarauja ir ATPK 20 straipsnyje apibrėžtiems administracinės nuobaudos tikslams.
2. Pareiškėjų nuomone, ATPK įtvirtina reikalavimą už teisės pažeidimą nubausti tik asmenį, kaltai (tyčia ar neatsargiai) padariusį veiką, kuria buvo pažeisti teisės saugomi interesai. Tuo tarpu ATPK 26 straipsnio pirmoji dalis duoda pagrindą nubausti ne teisės pažeidimą padariusį, o kitą, nekaltą asmenį.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1996 m. spalio 31 d. paaiškinimas. Jame nurodoma, kad daikto konfiskavimas yra viena iš ATPK 21 straipsnyje išvardytų nuobaudų rūšių. Kai pažeidėjas pasinaudoja savo ar svetimu turtu kaip priemone kitų asmenų turtinėms ar asmeninėms teisėms arba valstybės ar visuomenės interesams pažeisti, toks turtas gali būti nusavintas įstatymuose numatyta tvarka ir sąlygomis. Konfiskuojamas yra ne bet koks turtas, o tik tas, kuris susijęs su padarytu nusižengimu. Administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis yra konfiskuojamas iš pažeidėjo, kuris tuo daiktu (nuosavu ar jam patikėtu) padarė teisės normų pažeidimą. Jeigu asmuo, realizuodamas nuosavybės ar kitokias teises, veikia priešingai kitų asmenų teisėms ir laisvėms, jis gali būti patrauktas atsakomybėn ir nubaustas (Konstitucijos 30 ir 31 straipsniai). Kaip nubausti tokį asmenį, ar taikyti vienokius bei kitokius apribojimus jam arba jo nuosavybei, nustato atskirų teisės šakų įstatymai pagal bendruosius Konstitucijos reikalavimus, tos teisės šakos sankcijų formavimo principus atsižvelgiant į nuobaudų tikslus. Jei pagal įgaliojimą, sutartį ar susitarimą savininkas daiktą perduoda naudotis kitam asmeniui, o šis jį panaudoja nusikalstamai veiklai ir jį praranda, daikto savininkas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau nutarime – CK) normas gali išieškoti iš skolininko (administracinės teisės pažeidėjo) jam padarytą žalą. Nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nesąžiningai, nusikalstamai elgdamasis su jam patikėtu turtu ir žinodamas, kad tas turtas gali būti įstatymo nustatyta tvarka konfiskuotas, asmuo pažeidžia savininko teises į nuosavybę.
Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Muitinės departamento paaiškinime teigiama, kad tuo tikslu yra sukurta ištisa civilinės ir kitų teisės šakų normų sistema. Tačiau teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas. Kita vertus, subjektinės teisės, t. y. savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti, gali būti įstatymų ribojamos dėl turimo turto pobūdžio (ginklai, narkotinės priemonės ir kt.), dėl visuomenei būtino intereso (ekologinės problemos ir kt.) arba dėl padarytų teisei priešingų veiksmų. Įstatymuose nustatyta, kad į savininko turtą gali būti nukreipti išieškojimai pagal prievoles, atsirandančias iš sutartinių, deliktinių, šeimos ar kitų santykių. Tai, kad turtas gali būti paimamas, patvirtina ir Konstitucijos 23 straipsnio trečioji dalis, kurioje numatyta: „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“
Nuostata, kad nuosavybės teisės tam tikromis sąlygomis gali būti varžomos, yra ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio 2 punkte. Jame skelbiama: „Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė.“ Tai reiškia, kad nuosavybė gali būti paimta, bet tai turi būti daroma įstatymų nustatyta tvarka ir kompetentingo valstybės organo.
Muitinės departamento paaiškinime teigiama, kad nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo. Lazdijų rajono apylinkės teismas, teigdamas, jog „Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 26 straipsnio 1 dalies pakeitimas prieštarauja patiems įstatymo nustatytiems administracinės nuobaudos tikslams“, neįvertina tai, kad kontrabanda yra pavojingas nusižengimas ir neužtenka pažeidėjams taikyti vien auklėjamąsias priemones, bet būtina daryti ir atitinkamą poveikį jiems, užtikrinti visuomenės interesų gynimą bei vykdyti nusižengimų prevenciją.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje Seimo atstovas nurodė, kad įstatymų leidėjas 1996 m. balandžio 23 d. įstatymu ginčijamą ATPK 26 straipsnį pakeitė dėl dviejų priežasčių:
1. Anksčiau galiojęs ATPK 26 straipsnis nevisiškai buvo suderintas su to paties kodekso 210 straipsniu, kuriame įtvirtinta, kad pažeidimai „užtraukia baudą nuo vieno iki dešimties tūkstančių litų su kontrabandos daiktų, taip pat gabenimo ir kitų priemonių, skirtų kontrabandos daiktams per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti arba jiems slėpti, konfiskavimu“. O šio kodekso 26 straipsnyje buvo nustatyta, kad „konfiskuotas gali būti tik daiktas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė“. Taigi šios dvi nuostatos nebuvo suderintos. Vienoje jų pasakyta, kad konfiskuotas gali būti kontrabandos daiktas, jo gabenimo priemonė, o bendrosiose kodekso nuostatose (26 straipsnyje) pabrėžta, kad konfiskuotas gali būti tik nuosavybe esantis daiktas. Todėl, siekdamas pašalinti šiuos prieštaravimus, įstatymų leidėjas priėmė naują įstatymą ir šias dvi nuostatas suderino.
2. Pastaruoju metu padaugėjo tokių kontrabandos atvejų, kai asmenys kontrabandos daiktams vežti ėmė sąmoningai naudoti kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančias transporto priemones. Tokiais atvejais šiems pažeidėjams nebuvo galima taikyti administracinės nuobaudos – transporto priemonės konfiskavimo. Siekdamas užkirsti kelią kontrabandai, įstatymų leidėjas ATPK 210 straipsnyje kaip išimtį numatė tokį atvejį, kai gali būti konfiskuotas daiktas (taip pat ir transporto priemonė), kuris buvo teisės pažeidimo kontrabandos padarymo įrankis ar dalykas, nors jis ir nėra kaltojo asmens nuosavybė.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ATPK 26 straipsnyje nustatyta ginčijama norma atspindi tam tikrą atsakomybės ypatumą. Iš bendros taisyklės daroma išimtis, kad yra numatyta konfiskuoti daiktą, kuris nėra kaltininko nuosavybė. Tokį ypatumą nulėmė aplinkybės, kad teisės pažeidimas kontrabanda yra išplitęs, daro didelę žalą valstybei, griauna jos ekonomiką. Teisės teorijoje, galiojančiuose įstatymuose galima rasti ir daugiau tokių atsakomybės ypatumų. Pavyzdžiui, CK numatyta atsakomybė ir tais atvejais, kai asmens veiksmuose kaltės nėra. Taigi įstatymų leidėjas, darydamas išimtis, atsižvelgia į tam tikras aplinkybes. Tačiau tokios priimtos normos neprieštarauja Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, remiantis tokiais argumentais galima daryti išvadą, kad galiojantis ATPK 26 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Ši išvada gali būti pagrįsta ir Konstitucijos 31 straipsnio norma, kuri nustato, kad „bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu“. Analogiškai galima teigti, kad ir administracinė nuobauda gali būti nustatyta ir taikoma tiktai remiantis įstatymu ir atsižvelgiant į tam tikras sąlygas. ATPK nustato, kad konfiskuojamas gali būti ne bet koks daiktas, o toks, kuris buvo pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, vertinant ginčijamą normą būtina atsižvelgti į aplinkybes, paskatinusias įstatymų leidėją nustatyti ATPK 26 straipsnio pirmosios dalies pakeitimus. Teisės pažeidimų kontrabandos subjektai transporto priemonėmis, priklausančiomis kitiems asmenims, naudojosi pagal specialius įgaliojimus. Pagal šiuos įgaliojimus jie turėjo labai plačias teises. Juose numatyta, kad asmenims suteikiama teisė visapusiškai naudotis tomis priemonėmis, netgi jas parduoti. Pagal juos įgaliotojas suteikia teisę įgaliotiniui naudojantis automobiliu atlikti įvairius veiksmus bet kurioje vietoje, taip pat ir muitinėse. Vadinasi, asmenys, kurie leido kaltininkams pagal įgaliojimą naudotis automobiliais, iš anksto žinojo, kad tos priemonės gali būti naudojamos pervažiuojant valstybės sieną, tvarkant reikalus muitinėse ir t. t. Suinteresuoto asmens atstovas savo poziciją taip pat grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ 7 punktu.
Įstatymų, kuriuose nustatoma, kad gali būti konfiskuojamas trečiųjų asmenų turtas, panaudotas kaip nusikaltimo dalykas ar priemonė, yra ir kitose valstybėse, pavyzdžiui, Lenkijoje, Vokietijoje.
Įvertinęs visas aplinkybes, suinteresuoto asmens atstovas daro išvadą, kad ATPK 26 straipsnio pirmoji dalis neprieštarauja Konstitucijai.
Posėdyje paaiškinimus pateikė specialistė – Muitinės departamento prie Finansų ministerijos Juridinio skyriaus juristė Z. Bareišienė.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Seimas 1996 m. balandžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 26, 35, 208, 209, 210, 211, 237, 292, 320 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo buvo pakeista ATPK 26 straipsnio pirmoji dalis ir ji išdėstyta taip: „Daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinis šio daikto pavertimas valstybės nuosavybe. Konfiskuotas gali būti tik daiktas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, šio kodekso 210 straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylose.“ Naujojoje ATPK 26 straipsnio pirmosios dalies redakcijoje nustatyta išskirtinė taisyklė, kad yra konfiskuojamas administracinio teisės pažeidimo, numatyto šio kodekso 210 straipsnyje (kontrabanda), įrankis arba tiesioginis objektas, kuris nuosavybės teise priklausė teisės pažeidėjui, taip pat ir kitiems asmenims šia teise priklausantis daiktas, kuriuo teisės pažeidėjas, darydamas nurodytą pažeidimą, laikinai naudojosi ar jį valdė.
Pareiškėjams kilo abejonė, ar Konstitucijos 23 straipsniui neprieštarauja ši ATPK 26 straipsnio pirmosios dalies norma, administracinių teisės pažeidimų kontrabandos bylose numatanti daiktų, kurie buvo šio pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimą nepriklausomai nuo to, ar šie daiktai nuosavybės teise priklausė ne tik pažeidėjui, bet ir kitiems asmenims, laikinai perdavusiems šį daiktą teisės pažeidėjui.
2. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“
Nuosavybės gynimo požiūriu Konstitucijos 23 straipsnio normos, kuriose atsiskleidžia nuosavybės teisės gynimo esmė, sudaro vieningą visumą.
Šio Konstitucijos straipsnio pirmosios dalies norma „Nuosavybė neliečiama“ įtvirtina savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys, taip pat ir valstybė, nepažeistų jo nuosavybės teisių, kartu ir valstybės pareigą ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tokia Konstitucijos 23 straipsnio pirmosios dalies normos samprata reiškia, kad joje yra įtvirtinamas vadinamasis intensyvusis nuosavybės gynimas, užtikrinantis, kad savininkui priklausantis turtas teisinėmis priemonėmis bus ginamas. Kartu galima pastebėti, jog ši norma neduoda pagrindo teigti, kad Konstitucijoje yra nustatytas absoliutus nuosavybės gynimas. Suabsoliutinus nuosavybės teises gali atsirasti prielaidos pažeisti kitų asmenų turtinius interesus, taip pat sukelti konfliktus. Vienas jų sprendimo būdų – teisės normose nustatyti atitinkamus nuosavybės teisių apribojimus ar suvaržymus.
Konstitucijos 23 straipsnio antrosios dalies norma „Nuosavybės teises saugo įstatymai“ reiškia, kad nuosavybės santykiai yra įstatyminio reguliavimo dalykas. Ši Konstitucijos norma taip pat sąlygoja tai, kad nuosavybei ginti kuriama įstatymų sistema, užtikrinanti įvairių ir dinamiškų nuosavybės santykių apsaugą, kartu ir galimybę efektyviai panaudoti turtą savo bei visuomenės interesais. Svarbiausias tokios įstatymų sistemos kūrimo principas – jos elementų nuosavybės apsaugai skirtų teisės normų suderinimas, esamų ir galimų prieštaravimų ginant nuosavybės teises pašalinimas. Turint galvoje tai, kad visą laiką vyksta teisės sistemos raida, jos elementų derinimas yra nuolatinis uždavinys, kurio sprendimas ne visuomet yra vienareikšmis. Sistemos suderinamumo požiūriu galima pastebėti ir pakankamai akivaizdžių neatitikimų, susijusių su turto konfiskavimo pažeidus įstatymą teisiniu sureguliavimu. Antai CK 142(1) straipsnyje nustatyta, kad turtas prieš savininko valią gali būti paimamas tik teismo sprendimu, nuosprendžiu ar specialiu rekvizicijos aktu, tuo tarpu ATPK 237 straipsnyje nustatyta, kad teisės pažeidimo kontrabandos atveju administracinę nuobaudą (taip pat ir turto konfiskavimą) skiria Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktorius ir jo pavaduotojai, muitinių viršininkai ir jų pavaduotojai. CK 163 straipsnyje vėl skirtingai yra įtvirtinta nuostata, kad valstybei neatlygintinai paimti turtą, kaip nuobaudą už teisės pažeidimą, leidžiama tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. ATPK 26 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo kontrabandos objektas ar įrankis gali būti konfiskuojamas nepriklausomai nuo to, kam jis nuosavybės teise priklauso, tuo tarpu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad konfiskuojami, perduodami atitinkamoms organizacijoms arba sunaikinami kaltinamajam priklausantys nusikaltimo (taip pat ir kontrabandos) įrankiai ir priemonės.
Įstatymų, saugančių nuosavybės teises, sistemos kūrimas reiškia ir tai, kad nustatomos atitinkamos nuosavybės teisių gynimo ribos. Konstitucinis Teismas 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo: „[...] teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas.“ Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad nėra subjektinių teisių, kurios neturėtų gynimo ribų, nes teisė yra vienas iš visuomenės interesų derinimo būdų, kuriuo randama pusiausvyra tarp skirtingų, o kartais ir prieštaringų poreikių. Vienas iš esminių šiuolaikinės teisės ypatumų yra tai, kad intensyviai plėtojamas nuosavybės teisių gynimo teisinis mechanizmas, kuriuo siekiama maksimaliai užtikrinti savininko teises ir teisėtus interesus. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas, siekdamas derinti žmonių tarpusavio, taip pat asmeninius ir visuomeninius interesus, apskritai negali riboti savininko teisių valdant, naudojant turtą bei disponuojant juo.
Konstitucijos 23 straipsnio trečiosios dalies norma „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“ nustato nuosavybės teisių gynimo sąlygas ir tvarką. Tai reiškia, kad pagal Konstituciją nuosavybė iš savininko gali būti paimama arba nuosavybės teisių ribojimai nustatomi tik tuomet, kai toks paėmimas arba ribojimas yra numatytas įstatyme. Be to, nuosavybę iš tokio savininko galima paimti tik visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginus. Tokia norma atskleidžia specifinį nuosavybės socialinės paskirties aspektą, kai savininkui pripažįstamos galimybės ne tik apsaugoti savo teises bei įgyvendinti interesus, bet ir juos realizuojant atsižvelgti į visuomenės poreikius.
Galimybės riboti nuosavybės teises yra aptartos ir Europos žmogaus teisių teismo nutarimuose sprendžiant bylas dėl skundų realizuojant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje išdėstytas normas. Juose pažymėta, kad sąvoka „visuomenės interesai“ yra neišvengiamai plati. Teismas, suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, atsižvelgs į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti. Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas „visuomenės interesais“ net ir tada, kai visa visuomenė tiesiogiai nesinaudoja paimtu turtu (bylos James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1986 m.), Litghgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987 m.)). Taigi įstatymų normos, kuriomis reguliuojamas nuosavybės teisių gynimas, viena vertus, sudaro nuosavybės teisės institutą, nustatantį savininko galimybę savo nuožiūra valdyti turtą, naudotis bei disponuoti juo (nuosavybės teisė objektyviąja prasme), kita vertus, įtvirtina jo galimybes realizuoti nuosavybės teises į konkretų daiktą (nuosavybės teisė subjektyviąja prasme). Tai reiškia, jog remiantis šiomis normomis daikto savininkui suteikiama teisė reikalauti, kad nebūtų pažeistos jo nuosavybės teisės. Kartu savininkui užtikrinama teisė elgtis su daiktu savo nuožiūra, tačiau taip, kad tai neprieštarautų įstatymams. Todėl savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teises, privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai.
3. Teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas. Teisių ir pareigų derinimas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 28 straipsnyje numatytos normos: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“
Toks teisių ir pareigų derinimas pasireiškia įstatymais įtvirtinant ne tik savininko teises, bet ir nustatant atitinkamus draudimus tiek kitiems asmenims, tiek jam pačiam. Teisės normų taikymo praktika rodo, kad nuosavybės teises reguliuojantys įstatymai dažnai yra pažeidžiami ne tik kėsinantis į savininko teises, bet ir pačiam savininkui nesilaikant įstatymų apibrėžtų turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo ribų.
Istoriškai taip susiklostė, kad objektyviosios teisės normose nustatytų reikalavimų įgyvendinimas yra grindžiamas ne tik interesų derinimo naudingumu, bet ir prievarta, kuri yra užprogramuota teisės normų sankcijose. Sankcijos paskirtis yra apibrėžti atsakomybės, kuri gali atsirasti subjektui pažeidus teisės normomis sureguliuotą tvarką, turinį. Atsakomybės esmė – kryptingi atitinkamose teisės normose numatyti asmens suvaržymai dėl jo smerktino veikimo ar neveikimo, kuris tomis normomis yra draudžiamas. Pagal savo turinį šie suvaržymai gali būti asmeninio ar turtinio pobūdžio. Be to, būtina pažymėti, kad siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams nustatytos sankcijos yra tik vienas iš elementų, kuris gali būti panaudotas kartu su kitomis socialinio-ekonominio pobūdžio priemonėmis.
Už padarytus teisės pažeidimus yra nustatomos įvairios, taip pat ir turtinės, sankcijos: bauda, turto konfiskavimas ir kt. Bauda, kaip ir turto konfiskavimas, yra turto paėmimas iš kaltininko valstybės nuosavybėn dėl jo padaryto teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad asmeniui, padariusiam teisės pažeidimą, nuosavybės gynimas susiaurėja pagal sankcijos numatytas ribas. Tokia nuostata gali būti pagrindžiama ir Konstitucija, ir tarptautiniais teisės aktais, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi ir kurie yra Lietuvos teisės sistemos sudedamoji dalis. Toks požiūris į nuosavybės teisių ribojimą yra laikomas priimtinu ir pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Jame nustatyta, jog valstybės turi teisę leisti tokius įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama visuomenės interesais, arba garantuotų mokesčių ar kitų rinkliavų bei baudų mokėjimą.
Kartu visais atvejais būtina turėti galvoje tai, kad teisė turėti nuosavybę yra viena iš prigimtinių žmogaus teisių. Nuosavybės teisių ribojimas, taip pat ir nustatant teisės normų sankcijas, turi būti tikslus, o reikiamais atvejais – ir pakankamai detalizuotas. Įstatymai turi užtikrinti, kad būtų išvengta nuosavybės teisės nepagrįsto varžymo ir kad visuomet būtų galima teisme šias teises ginti, nes Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
Iš Konstitucijos 23 ir 28 straipsnių normų turinio analizės darytina išvada, kad įstatymais galima nustatyti nuosavybės teisių ribojimus, taip pat ir nustatant teisės normose turtines sankcijas už padarytus teisės pažeidimus. Tačiau visa tai neturi paneigti pačios nuosavybės teisės esmės.
4. Administraciniu teisės pažeidimu yra laikoma priešinga teisei kalta veika (veikimas ar neveikimas), kuria kėsinamasi į valstybės saugomas žmogaus teises ir laisves, viešuosius interesus. Todėl būtina pabrėžti, kad kaltė – tai vienas pagrindinių požymių, kuris parodo, kad asmuo yra padaręs teisės pažeidimą ir gali būti už tai patrauktas atsakomybėn. Jeigu įstatyme būtų nustatyta administracinė atsakomybė be kaltės, taip pat jeigu asmuo būtų nubaustas be kaltės, tai reikštų objektyvųjį pakaltinimą, kuris yra nesuderinamas su teisinės valstybės pamatiniais dėsniais ir visuotinai pripažintais žmogaus teisių gynimo principais.
ATPK 21 straipsnyje nustatyta, kad už teisės pažeidimų padarymą gali būti skiriamos tokios administracinės nuobaudos: 1) įspėjimas; 2) bauda; 3) atlygintinis daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, paėmimas; 4) daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas; 5) suteiktos piliečiui specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones, teisės medžioti arba žvejoti) atėmimas; 6) pataisos darbai; 7) administracinis areštas; 8) nušalinimas nuo darbo (pareigų). Taigi priklausomai nuo padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumo visuomenei, jo sukeltos ar dėl jo gresiančios žalos bei kitų aplinkybių yra nustatytos įvairaus griežtumo administracinės nuobaudos.
ATPK 210 straipsnio norma, kurioje numatyta atsakomybė už kontrabandą, nustato kumuliatyvinę sankciją: pagrindinę nuobaudą – baudą nuo vieno tūkstančio iki dešimties tūkstančių litų ir papildomą nuobaudą – kontrabandos daiktų, taip pat gabenimo ir kitų priemonių, skirtų kontrabandos daiktams per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti arba jiems slėpti, konfiskavimą. ATPK 26 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad skiriant nuobaudą už administracinį teisės pažeidimą kontrabandą, skirtingai nuo kitų šiame kodekse numatytų atvejų, kontrabandos dalykas ir kontrabandos įrankis yra konfiskuojami neatsižvelgiant į tai, ar jie nuosavybės teise priklausė teisės pažeidėjui, ar kitam asmeniui.
5. Vertinant ATPK 26 straipsnio pirmosios dalies normos turinį pirmiausia reikia aptarti šio teisės pažeidimo tiesioginį objektą ir dėl tokio teisės pažeidimo kylantį pavojų žmogaus, visuomenės ir valstybės interesams.
ATPK 210 straipsnyje nustatyta, kad tiesioginis kontrabandos dalykas yra:
1) neteisėtas krovinių (prekių, vertybių ir kitokių daiktų), išskyrus šaunamuosius ginklus, šaudmenis, nuodingąsias, radioaktyviąsias ir stipriai veikiančias medžiagas ar narkotines priemones, gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, jeigu neteisėtai gabenamų krovinių (prekių, vertybių ir kitokių daiktų) vertė neviršija vieno šimto minimalių pragyvenimo lygių (MGL);
2) krovinių įvežimas ar gavimas iš užsienio, nors ir turint nustatytą leidimą ar sumokėjus muitą, jeigu šių krovinių įvežimas arba gavimas yra susijęs su tuo, kad neteisėtai išvežama, pervedama arba siunčiama valiuta, valiutinės vertybės, litais ar kitais piniginiais vienetais išreikšti mokamieji dokumentai, juvelyriniai ir kiti buitiniai dirbiniai iš brangiųjų metalų bei brangakmenių ir tokių dirbinių lūženos;
3) valiutos, valiutinių vertybių litais ar kitais piniginiais vienetais išreikštų mokamųjų dokumentų, juvelyrinių ir kitų buitinių dirbinių iš brangiųjų metalų bei brangakmenių ir tokių dirbinių lūženų neteisėtas išvežimas, įvežimas, siuntimas arba pervedimas į užsienį arba iš užsienio;
4) prekių, kuriomis prekyba be banderolių ar kitų specialių ženklų Lietuvos Respublikoje yra draudžiama, importas be banderolių ar kitų specialių ženklų;
5) keleivio asmeninio naudojimo bei kitų daiktų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną žaliojo kanalo režimu viršijant norminiuose aktuose nustatytą normą.
Kontrabanda įvežamos ar išvežamos prekės, vertybės ir kiti daiktai daro didžiulę žalą Lietuvos ūkio ir finansų sistemai, nes neteisėtu prekių, vertybių ar kitokių daiktų įvežimu ar išvežimu siekiama išvengti muitų mokesčių. Dėl nesumokėtų muitų, nepatikrintos įvežamų prekių ar kitokių daiktų kokybės ir pan. kontrabandinės prekės paprastai turi mažesnę kainą ir neteisėtai konkuruoja su atitinkamomis prekėmis, gaminamomis šalyje ar teisėtai įvežamomis iš užsienio. Dėl neteisėtai įvežamų nešaunamųjų ginklų, dujinių pistoletų, psichotropinių priemonių, nekokybiškų prekių ir pan. gali atsirasti pavojus šalies gyventojų sveikatai. Neteisėtas nacionalinių vertybių išvežimas taip pat gali būti saistomas su nepataisoma žala tautos kultūrai ar ekonomikai. Taigi kontrabanda yra vienas iš pavojingiausių ekonominių administracinių teisės pažeidimų. Juo padaroma žala ne tik tos šalies, į kurią yra įvežtos prekės, bet neretai ir šalies, iš kurios jos išvežtos, ekonominiams interesams. Todėl iš esmės visos valstybės yra suinteresuotos, kad kelias kontrabandai būtų užkertamas kuo efektyviau. Dėl šios priežasties valstybės paprastai nustato griežtas turtines sankcijas už padarytus kontrabandos pažeidimus, taip pat imasi kitų finansinių ekonominių priemonių užkirsti jiems kelią.
Teisės pažeidėjas, veždamas kontrabandines prekes, kurios priklausė jam ar kitam asmeniui, sąmoningai pažeidžia Lietuvos muitų įstatymus ir taip kelia žalos pavojų Lietuvos ūkio, finansų sistemai arba jos gyventojų sveikatai ar net gyvybei, t. y. jas panaudoja kaip ATPK 210 straipsnyje numatyto teisės pažeidimo dalyką. Kontrabanda įvežamos prekės kelia padidintą pavojų visuomenės ir valstybės interesams nepriklausomai nuo to, ar jos priklausė vežusiam tokias prekes asmeniui, ar kitiems asmenims. Todėl darytina išvada, kad įstatymų leidėjas nustatė iš esmės adekvačią padarytam administraciniam teisės pažeidimui papildomą nuobaudą – kontrabandos dalyko konfiskavimą.
6. Vertinant, ar ATPK 26 straipsnio pirmosios dalies norma, numatanti papildomą nuobaudą – administracinio teisės pažeidimo kontrabandos įrankių, priklausiusių tiek teisės pažeidėjui, tiek kitiems asmenims, konfiskavimą, atitinka Konstitucijos 23 straipsnio normą, pirmiausia būtina atsižvelgti į jau aptartą šio teisės pažeidimo keliamą didelį pavojų visuomenei.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad užsienio šalyse taip pat yra priimta įstatymų, leidžiančių konfiskuoti tretiesiems asmenims priklausantį turtą, kuris buvo panaudotas darant nusikaltimą ar teisės pažeidimą. Taip pat yra valstybių, kurių įstatymuose numatyta galimybė iš tiesioginio teisės pažeidėjo konfiskuoti ne patį daiktą, o jo vertę atitinkančią pinigų sumą. Kartu siekiama, kad įstatymai, numatantys turto konfiskavimą ryšium su kaltininko padarytu teisės pažeidimu, be pagrindo nepažeistų jo ar trečiųjų asmenų nuosavybės teisių. Kilus klausimui dėl tokios sankcijos taikymo kaltininkui, įstatymai leidžia atsižvelgti į padaryto teisės pažeidimo pavojingumą, netiesioginę trečiųjų asmenų kaltę prisidedant prie teisės pažeidimo padarymo. Juose išimtiniais atvejais nustatoma galimybė konfiskuoti tik dalį turto ar iš viso jo nekonfiskuoti ir pan.
Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. CK 305 straipsnyje tiesiog nustatyta, kad nuomininkas privalo naudotis išsinuomotu turtu pagal sutartį ir turto paskirtį. Iš CK 366 straipsnio matyti, kad panaudos gavėjas naudodamasis daiktu privalo laikytis tos pačios tvarkos, kaip ir nuomininkas, ir yra atsakingas panaudos davėjui. Tai reiškia, kad savininkas, išnuomavęs ar perdavęs daiktą panaudai, tebėra suinteresuotas šio daikto likimu.
Sudarant turto laikino perdavimo valdyti ar naudotis sutartis, jose gali būti nustatytos įvairios turto valdymo ar naudojimosi sąlygos bei tvarka. Jeigu šalys tokių sąlygų sutartyje nenustato, civilinėje teisėje yra visuotinai pripažįstama, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog laikinas jo turto valdytojas ar naudotojas elgtųsi su valdomu ar naudojamu turtu kaip protingas, rūpestingas žmogus. Suprantama, laikinasis turto valdytojas visais atvejais neturi tyčia elgtis taip, kad iškiltų grėsmė jo valdomam kito asmens turtui.
Pažymėtina, kad CK 143 straipsnyje yra nustatytas skirtingas nuosavybės teisių gynimas, kai: a) savininkas pats yra perdavęs kam nors savo turtą valdyti ar naudotis, b) šis turtas yra pamestas ar pagrobtas arba kitaip nustojo būti valdomas be jo valios.
Kaip teisės pažeidimo kontrabandos įrankis (automobilis, motociklas ir pan.) gali būti naudojamas daiktas, kurį jo savininkas yra laikinai perdavęs valdyti ar naudotis ar tik valdyti teisės pažeidėjui. Šiuo metu autotransporto priemones savininkai dažniausiai laikinai perduoda kitiems asmenims pagal įgaliojimą (CK 397-405 straipsniai). Taip pat transporto priemonės, kurios naudojamos kaip teisės pažeidimo kontrabandos įrankis, gali būti perduotos laikinai valdyti ar naudotis pagal panaudos (CK 366-373 straipsniai), nuomos (CK 297-317 straipsniai) ir kitas sutartis.
Savininkas, perduodamas automobilį pagal įgaliojimą juridiniams veiksmams atlikti, juo taip pat suteikia teisę įgaliotiniui valdyti ir naudotis automobiliu, rūpintis jo technine būkle, būti savininko atstovu policijos, draudimo ir kitose įstaigose, pasirašyti ir atlikti už savininką visus veiksmus, susijusius su šiuo įgaliojimu. Šios sutarties analizė leidžia įžvelgti jame ne tik įgaliojimą, bet ir panaudą ar nuomą, o tam tikru mastu ir disponavimą daiktu.
Administracinis teisės pažeidimas kontrabanda gali būti padarytas tik tyčiniais veiksmais. Teisės pažeidėjas supranta, kad jis perveža prekes pažeisdamas įstatymus, ir to nori. Darydamas šį pažeidimą, jis sąmoningai naudojasi kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (automobiliu ir kt.). Tai reiškia, jog teisės pažeidėjas savo tyčiniais neteisėtais veiksmais sudaro tokią situaciją, kai jo laikinai valdomas ar naudojamas kito asmens turtas gali būti prarastas, nes įstatymo yra nustatyta, kad kontrabandos įrankis konfiskuojamas nepriklausomai nuo to, kas yra jo savininkas. Tokio įstatymo grasinimo teisės pažeidėjas sąmoningai nepaiso. Dėl to atsiranda teisinės pasekmės, kurios yra numatytos įstatyme: turto, kuris buvo kontrabandos įrankis (automobilio ir pan.), konfiskavimas.
ATPK 26 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinis šio daikto pavertimas valstybės nuosavybe. Tai reiškia, kad remiantis įstatymu daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo įrankis, nebevaldo ir juo nebesinaudoja ne tik laikinasis naudotojas, bet juo nebedisponuoja ir savininkas, nes šis teisės pažeidimo įrankis tampa valstybės nuosavybe. Kitaip tariant, valstybė tampa teisėta šio turto įgijėja.
Kartu būtina pažymėti, kad turto savininkas, perduodamas valdyti ar naudoti turtą kitiems asmenims, visuomet tam tikru mastu rizikuoja. Laikinasis turto naudotojas ar valdytojas, priešingai sudarytai sutarčiai, daikto paskirčiai ar savininko interesams, tyčiniais ar neatsargiais veiksmais daiktą gali sugadinti, sunaikinti ar kitaip prarasti. CK 152 straipsnyje yra nustatyta, kad atsitiktinio daikto žuvimo rizika tenka savininkui. Savininkas, kitiems asmenims perduodamas turtą laikinai valdyti ar juo naudotis, lieka šio turto savininku, todėl jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika. Administracinio teisės pažeidimo kontrabandos padarymo atveju laikinasis turto valdytojas ar naudotojas šio pažeidimo priemonę (automobilį ir kt.) yra gavęs iš savininko jo sutikimu. Kadangi savininkas pagal sutartį (įgaliojimo, panaudos, nuomos ir pan.) turtą perdavė kitam asmeniui, o šis, darydamas administracinį teisės pažeidimą – kontrabandą, jį prarado, savininko teisė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (valstybės) yra ribojama. ATPK 26 straipsnio pirmojoje dalyje numatytas tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo kontrabandos įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, todėl savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra. Tačiau jis gali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą. Toks teisinių santykių sureguliavimas ginčijamu įstatymu yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybės už savo veiksmus sugriežtinimui ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas.
Kitaip savininko teisės yra ginamos, kai teisės pažeidėjas kontrabandai panaudojo daiktą (automobilį ir kt.), kuris buvo neteisėtai jo valdomas ar naudojamas. Šiuo atveju įstatymas gina savininko teises ir prieš sąžiningą šio turto įgijėją. CK 143 straipsnyje nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti turtą ir iš sąžiningo įgijėjo, jeigu šis turtas savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas ar iš kurio nors jų pagrobtas arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios. Tai yra visuotinai pripažinta nuosavybės teisės gynimo taisyklė.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad ATPK 26 straipsnio pirmosios dalies norma „Konfiskuotas gali būti tik daiktas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis ar tiesioginis objektas, šio kodekso 210 straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylose“ neprieštarauja Konstitucijai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 26 straipsnio pirmosios dalies norma „Konfiskuotas gali būti tik daiktas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, šio kodekso 210 straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylose“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Juozas Žilys