VALSTYBINĖS MOKESČIŲ INSPEKCIJOS PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS FINANSŲ MINISTERIJOS VIRŠININKAS
Į S A K Y M A S
DĖL PREKIŲ (PASLAUGŲ) APMOKESTINAMOSIOS VERTĖS APSKAIČIAVIMO MOKESČIO ADMINISTRATORIAUS SPRENDIMU METODIKOS PATVIRTINIMO
2002 m. rugpjūčio 7 d. Nr. 231
Vilnius
Vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35 – 1271) 17 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 871 patvirtintos Rinkos kainos, pagal kurią mokesčio administratorius apskaičiuoja prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metodų ir jų taikymo tvarkos (Žin., 2002, Nr. 60-2434) 15 punktu, Lietuvos Respublikos finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110 patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nuostatų (Žin., 1997, Nr. 87-2212; 2001, Nr. 85-2991; 2002, Nr. 20-786) 18.11 punktu ir siekdamas Valstybinės mokesčių inspekcijos sistemoje nustatyti vienodas patikrinimų, kurių metu reikia perskaičiuoti prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę, taisykles:
1. Tvirtinu pridedamą Prekių (paslaugų) apmokestinamosios vertės apskaičiavimo mokesčio administratoriaus sprendimu metodiką (toliau – Metodika).
2. Įsakau:
2.1. Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojams, atliekantiems patikrinimus, kurių metu reikia perskaičiuoti prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę, privalomai vadovautis Metodika;
PATVIRTINTA
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie
Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
viršininko 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr.
231
PREKIŲ (PASLAUGŲ) APMOKESTINAMOSIOS VERTĖS APSKAIČIAVIMO MOKESČIO ADMINISTRATORIAUS SPRENDIMU METODIKA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Prekių (paslaugų) apmokestinamosios vertės apskaičiavimo mokesčio administratoriaus sprendimu metodika (toliau – Metodika) – tai metodiniai nurodymai pareigūnams, atliekantiems apmokestinamų asmenų laikotarpio nuo 2002 07 01 pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimus, kurių metu, norint perskaičiuoti prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę, reikia nustatyti tų prekių ar paslaugų rinkos kainą.
2. Metodika parengta vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymo, Žin., 2002, Nr. 35-1271) 17 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 871 patvirtinta Rinkos kainos, pagal kurią mokesčio administratorius apskaičiuoja prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metodų ir jų taikymo tvarka (Žin., 2002, Nr. 60 – 2434) ir kitais teisės aktais.
Metodikoje vartojamos sąvokos atitinka minėtuose teisės aktuose vartojamas sąvokas.
II. PREKIŲ (PASLAUGŲ) APMOKESTINAMOSIOS VERTĖS PERSKAIČIAVIMO SĄLYGOS
4. Pareigūnas prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę gali perskaičiuoti, neatsižvelgdamas į tai, ar jis tikrina prekių, tiekėjo (paslaugų teikėjo), ar pirkėjo (kliento) veiklą.
5. Pareigūnas prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę gali perskaičiuoti tik tuo atveju, kai, atsižvelgdamas į visas sandorio sąlygas ir aplinkybes, nustato, kad dokumentuose nurodyta prekių ar paslaugų apmokestinamoji vertė neatitinka rinkos kainos, t. y. kai nustato, jog sandorio šalys įformino santykius, neatitinkančius rinkos realios būklės, verslo poreikių ir tokiu būdu siekia gauti mokestinę naudą.
6. Pareigūnas, spręsdamas klausimą dėl prekių (paslaugų) apmokestinamosios vertės perskaičiavimo, turi nustatyti:
6.1. prekių (paslaugų) rinkos kainą, t. y. atlygį, už kurį sandoryje nurodytos prekės tiekiamos arba paslaugos teikiamos, kai prekių pardavėjas (paslaugų teikėjas) ir šių prekių (paslaugų) pirkėjas (klientas) nėra tarpusavyje susiję asmenys (susijusių asmenų sąvoka suprantama taip, kaip ji apibrėžta PVM įstatymo 2 straipsnyje) ir kiekvienas jų siekia sau maksimalios ekonominės naudos;
6.2. verslo poreikių atitikimą, t. y. ar tokio pobūdžio sandoris atitinka konkretaus verslo poreikius (pvz., prekių kainos tam tikrą laikotarpį buvo sumažintos jų įvedimo į rinką tikslu, tokiu atveju neturi būti priimamas sprendimas perskaičiuoti jų apmokestinamąją vertę);
6.3. sandorio šalis, jų tarpusavio ryšius, kiek tai galėjo turėti įtakos prekių, paslaugų kainos dydžiui (pvz., tarpusavyje susiję asmenys prekiauja lyg nebūtų tarpusavyje susiję, t. y. prekes (paslaugas) parduoda tokiomis pačiomis kainomis kaip ir nesusijusiems asmenims, kai padengiama prekių (paslaugų) savikaina ir gaunamas vidutinis įmonės pelnas. Tokiu atveju neturi būti priimamas sprendimas perskaičiuoti jų apmokestinamąją vertę);
7. Pareigūnas, prieš priimdamas sprendimą perskaičiuoti prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę, iš mokesčių mokėtojo turi gauti ir įvertinti argumentuotus 6 punkte išdėstytų aplinkybių paaiškinimus.
III. PREKIŲ (PASLAUGŲ) RINKOS KAINOMS NUSTATYTI NAUDOTINŲ DUOMENŲ ŠALTINIAI
9. Pareigūnas, norintis nustatyti prekių (paslaugų) rinkos kainą, pirmiausiai turi naudoti apskaitos bei kitus duomenis (išskyrus duomenis apie sandorius, kai yra pagrindo apmokestinamąją vertę laikyti dirbtinai padidinta ar sumažinta) iš tokių šaltinių:
10. Duomenų šaltinį pareigūnas turi pasirinkti, atsižvelgdamas į tai, ar tikrinamas prekių tiekėjas (paslaugų teikėjas), ar pirkėjas (klientas), taip pat į kitas aplinkybes. Pavyzdžiui, tikrinant prekių tiekėją (paslaugų teikėją), gali būti naudojami duomenys kitų sandorių, sudarytų su tuo pačiu pirkėju (klientu), su kuriuo buvo sudarytas ir sandoris, kurio prekių (paslaugų) pardavimo kainą yra pagrindo laikyti nepagrįstai padidinta ar sumažinta. Nenustačius tokių sandorių arba nustačius, kad visuose sandoriuose nurodytos tokios prekių (paslaugų) kainos, kurias yra pagrindo laikyti nepagrįstai padidintomis ar sumažintomis, gali būti naudojami prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) su kitais pirkėjais (klientais) sudarytų sandorių duomenys. Jei dėl tam tikrų priežasčių nėra galimybės panaudoti ir šių duomenų, pareigūnas, tikrindamas prekių tiekėją (paslaugų teikėją), prekių (paslaugų) rinkos kainai nustatyti gali naudoti pirkėjo (kliento) duomenis, t. y. nustatyti, už kokią kainą tikrinamajame sandoryje nurodytos prekės (paslaugos) yra įsigyjamos iš kitų prekių tiekėjų (paslaugų teikėjų).
11. Jei nėra galimybės naudoti duomenų iš 9 punkte nurodytų informacijos šaltinių, pareigūnas turi teisę naudoti tokių šaltinių duomenis:
11.4. tam tikros veiklos srities (ūkio šakos) apmokestinamuosius asmenis vienijančių asociacijų teikiamą informaciją įprastai konkrečios veiklos srities (ūkio šakos) pelningumo normai nustatyti, kai šios asociacijos su centriniu mokesčių administratoriumi yra pasirašiusios atitinkamus bendradarbiavimo susitarimus;
11.5. kitų apmokestinamų asmenų apskaitos ir kitokius duomenis, išskyrus duomenis apie sandorius, kurių sudarymo atveju yra pagrindo laikyti prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę esant dirbtinai padidinta ar sumažinta. Pareigūnas turi parinkti tokį apmokestinamąjį asmenį, kuris užsiima tokia pat (panašia) veikla, toje pačioje (panašioje) teritorijoje, taip pat kai yra panašios kitos veiklos vykdymo sąlygos;
12. Pareigūnas, rinkos kainai nustatyti pasirinkdamas vieną ar kelis iš 11 punkte paminėtų informacijos šaltinių, turi pasirinkti tokį (-ius), kurio (-ių) dėka galima būtų tiksliausiai nustatyti prekių (paslaugų) rinkos kainą ir apskaičiuoti prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę.
IV. PREKIŲ (PASLAUGŲ) APMOKESTINAMOSIOS VERTĖS PERSKAIČIAVIMAS
14. Siekdamas kuo tiksliau apskaičiuoti prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę mokesčio administratoriaus sprendimu, pareigūnas turi:
15. Prekių (paslaugų) rinkos kainą pareigūnas turi nustatyti, panaudodamas vieną iš šių metodų:
15.3. prekių pagaminimo (paslaugų suteikimo) savikainos arba įsigijimo kainos ir įprastos veiklos pelningumo normos metodą;
16. Pareigūnas 15 punkte išvardytus metodus turi taikyti eiliškumo tvarka iki to metodo, pagal kurį prekių (paslaugų) apmokestinamoji vertė gali būti nustatyta, pvz., tik neturėdamas galimybės prekių (paslaugų) apmokestinamosios vertės nustatyti pagal 15.1 punkte nurodytą metodą, pareigūnas gali taikyti 15.2 punkte nurodytą metodą.
I. TAPAČIŲ PREKIŲ (PASLAUGŲ) KAINOS METODO TAIKYMAS
17. Taikydamas tapačių prekių (paslaugų) kainos metodą, pareigūnas informacijos šaltinį rinkos kainai nustatyti turi parinkti, vadovaudamasis Metodikos III dalies nuostatomis.
18. Prekių (paslaugų) rinkos kainai nustatyti gali būti naudojami duomenys tik tų sandorių, kurių objekto – prekių (paslaugų) – yra tapatūs tokie požymiai:
19. Sandorių duomenys taip pat gali būti naudojami, jeigu nustatomi tik nereikšmingi prekių išvaizdos ar kokybės kategorijos skirtumai, o kiti 18.1–18.4 punktuose nurodyti požymiai atitinka.
20. Pareigūnas, prekių (paslaugų) rinkos kainai nustatyti naudodamas tapačių prekių (paslaugų) pardavimo sandorių duomenis, turi parinkti tokius sandorius, kurių sudarymo sąlygos ir aplinkybės yra panašios: tapačios prekės tiekiamos (paslaugos teikiamos) tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu laikotarpiu, toje pačioje ar artimoje vietovėje kaip ir sandorio, kurio prekių (paslaugų) vertę yra pagrindo laikyti dirbtinai padidinta ar sumažinta. Taip pat, parinkdamas sandorius, kurių pagrindu galima nustatyti prekių (paslaugų) rinkos kainą, pareigūnas turi atsižvelgti į prekių (paslaugų) kiekio (apimčių) skirtumus.
21. Apskaičiuodamas prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę, pareigūnas nustatytą rinkos kainą turi patikslinti, atsižvelgdamas į kitas objektyvias sąlygas ir aplinkybes, galėjusias turėti įtakos prekių (paslaugų) vertės dydžiui (pvz., nuolaidų sistemą, jų pagrįstumą, veiklos sezoniškumą, verslo partnerius ir pan.). Jei nėra galimybės objektyviai įvertinti ir dokumentais, skaičiavimais ar kitokiu būdu pagrįsti minėtų kitų sąlygų bei aplinkybių įtakos, tai prekių (paslaugų) rinkos kaina netikslinama.
II. PANAŠIŲ PREKIŲ (PASLAUGŲ) KAINOS METODO TAIKYMAS
23. Pareigūnas, taikydamas panašių prekių (paslaugų) kainos metodą, informacijos šaltinį rinkos kainai nustatyti turi parinkti, vadovaudamasis Metodikos III dalies nuostatomis.
24. Rinkos kainai nustatyti gali būti naudojami duomenys tik tų sandorių, kurių objekto – prekių (paslaugų) – yra panašūs tokie požymiai:
25. Pareigūnas, prekių (paslaugų) rinkos kainai nustatyti naudodamas panašių prekių (paslaugų) pardavimo sandorių duomenis, turi parinkti tokius sandorius, kurių sudarymo sąlygos ir aplinkybės yra panašios: panašios prekės buvo tiekiamos (paslaugos teikiamos) tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu laikotarpiu, toje pačioje ar artimoje vietovėje, kaip ir sandorio, kurio prekių (paslaugų) vertę yra pagrindo laikyti dirbtinai padidinta ar sumažinta. Taip pat parinkdamas sandorius, kurių pagrindu galima nustatyti prekių (paslaugų) rinkos kainą, pareigūnas turi atsižvelgti į prekių (paslaugų) kiekio (apimčių) skirtumus.
26. Šiuo metodu apskaičiuodamas prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę, pareigūnas nustatytą rinkos kainą turi patikslinti, atsižvelgdamas į kitas objektyvias sąlygas ir aplinkybes, galėjusias turėti įtakos prekių (paslaugų) vertės dydžiui (pvz., nuolaidų sistemą, jų pagrįstumą, veiklos sezoniškumą, verslo partnerius ir pan.). Jei nėra galimybės objektyviai įvertinti ir dokumentais, skaičiavimais ar kitokiu būdu pagrįsti minėtų kitų sąlygų bei aplinkybių įtakos, tai prekių (paslaugų) rinkos kaina netikslinama.
III. PREKIŲ PAGAMINIMO (PASLAUGŲ SUTEIKIMO) SAVIKAINOS ARBA ĮSIGIJIMO KAINOS IR ĮPRASTOS VEIKLOS PELNINGUMO NORMOS METODO TAIKYMAS
28. Pareigūnas, prekių (paslaugų) rinkos kainai nustatyti taikantis prekių pagaminimo (paslaugų suteikimo) savikainos arba įsigijimo kainos ir įprastos veiklos pelningumo normos metodą, turi prie prekių pagaminimo (paslaugų suteikimo) savikainos (įsigijimo kainos) pridėti įprastą veiklos pelningumo normą ir kitas su prekių tiekimu (paslaugų teikimu) susijusias pirkėjui tenkančias išlaidas (pvz., transportavimo, draudimo, paruošimo naudoti ir pan., jeigu tos išlaidos nebuvo įtrauktos į prekių (paslaugų) savikainą).
29. Prekių pagaminimo (paslaugų suteikimo) savikainą (įsigijimo kainą) pareigūnas turi nustatyti pagal prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) ir/ar pirkėjo (kliento) apskaitos ir kitus duomenis. Jei nėra galimybės prekių pagaminimo (paslaugų suteikimo) savikainą (įsigijimo kainą) nustatyti minėtų duomenų pagrindu, kitus informacijos šaltinius pareigūnas turi parinkti ir naudoti, vadovaudamasis Metodikos III dalies nuostatomis.
30. Įprasta veiklos pelningumo norma bei kitos su prekių tiekimu (paslaugų teikimu) susijusios pirkėjui tenkančios išlaidos nustatomos taip pat pirmiausia pagal prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) ir/ar pirkėjo (kliento) apskaitos ir kitus duomenis. Jei nėra galimybės jų nustatyti minėtų duomenų pagrindu, kitus informacijos šaltinius pareigūnas turi parinkti ir naudoti, vadovaudamasis Metodikos III dalies nuostatomis.
31. Pareigūnas prekių (paslaugų) rinkos kainai nustatyti informacijos šaltinius ir duomenis turi parinkti taip, kad jie sandorio objekto, sudarymo vietos, laiko, mato vieneto požiūriu būtų kuo artimesni sandoriui, kurio prekių (paslaugų) apmokestinamoji vertė yra perskaičiuojama.
32. Pareigūnas, šiuo metodu apskaičiavęs prekių (paslaugų) rinkos kainą, ją turi patikslinti, atsižvelgdamas į kitas objektyvias sąlygas ir aplinkybes (pvz., sezoniškumą, nuolaidas, jų pagrįstumą ir pan.). Jei nėra galimybės objektyviai įvertinti ir dokumentais, skaičiavimais ar kitokiu būdu pagrįsti minėtų kitų sąlygų bei aplinkybių įtakos, prekių (paslaugų) rinkos kaina netikslinama.
33. Tais atvejais, kai pareigūnas patikrinimo metu nustato kelis skirtingus šiam metodui taikyti reikalingus elementus, jis skaičiavimams atlikti ir prekių (paslaugų) rinkos kainai nustatyti gali pasirinkti ir naudoti vertę, artimiausią tikrinamame sandoryje nurodytai vertei, arba apskaičiuotą vertės vidurkį.
IV. PREKIŲ PAGAMINIMO (PASLAUGŲ SUTEIKIMO) SAVIKAINOS ARBA ĮSIGIJIMO KAINOS METODO TAIKYMAS
34. Šio metodo esmė yra ta, kad norint nustatyti prekių (paslaugų) rinkos kainą prie prekių pagaminimo (paslaugų suteikimo) savikainos (įsigijimo kainos) turi būti pridėtos kitos su tų prekių tiekimu (paslaugų teikimu) susijusios pirkėjui tenkančios išlaidos (pvz., transportavimo, draudimo, paruošimo naudoti ir pan. išlaidos, jeigu jos nebuvo įtrauktos į prekių (paslaugų) savikainą).
35. Prekių pagaminimo (paslaugų suteikimo) savikainą (įsigijimo kainą) ir kitas su prekių tiekimu (paslaugų teikimu) susijusias pirkėjui tenkančias išlaidas pareigūnas turi nustatyti pirmiausia pagal prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) ir/ar pirkėjo (kliento) apskaitos bei kitus duomenis. Jei nėra galimybės jų nustatyti minėtų duomenų pagrindu, kitus informacijos šaltinius pareigūnas turi parinkti ir naudoti, vadovaudamasis Metodikos III dalies nuostatomis.
36. Pareigūnas šiuo metodu apskaičiuotą rinkos kainą turi patikslinti, atsižvelgdamas į kitas objektyvias sąlygas ir aplinkybes (pvz., sezoniškumą, nuolaidas, jų pagrįstumą ir pan.). Jei nėra galimybės objektyviai įvertinti ir dokumentais, skaičiavimais ar kitokiu būdu pagrįsti minėtų kitų sąlygų bei aplinkybių įtakos, prekių (paslaugų) rinkos kaina netikslinama.
37. Tais atvejais, kai pareigūnas patikrinimo metu nustato kelis skirtingus šiam metodui taikyti reikalingus elementus, jis skaičiavimams atlikti ir prekių (paslaugų) rinkos kainai nustatyti gali pasirinkti ir naudoti vertę, artimiausią tikrinamame sandoryje nurodytai vertei, arba apskaičiuotą vertės vidurkį.
V. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
38. Pareigūnas, atlikęs patikrinimą, kurio metu mokesčio administratoriaus sprendimu buvo perskaičiuota prekių (paslaugų) apmokestinamoji vertė, patikrinimo aktą turi įforminti, vadovaudamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2001 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 222 „Dėl patikrinimo akto FR0172 formos ir jos užpildymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Patikrinimo akto FR0172 formos užpildymo taisyklėmis. Be kitų nustatytų duomenų, pareigūnas patikrinimo akte turi:
38.1. aprašyti (apibūdinti) sandorį, kuriame nurodytą prekių (paslaugų) vertę yra pagrindo laikyti dirbtinai padidinta ar sumažinta, nurodyti sandorio sudarymo aplinkybes, tikslus ir motyvus, t. y. akte privalo išdėstyti visa tai, ką pavyko nustatyti (išsiaiškinti) patikrinimo metu ir dėl ko buvo priimtas sprendimas perskaičiuoti prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę;
39. Patikrinimo metu apskaičiuotoji prekių (paslaugų) apmokestinamoji vertė ir patikrinimo akto rezultatai 1995 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. I-974 27 straipsnyje nustatyta tvarka tvirtinami mokesčio administratoriaus sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (užpildoma FR0270 forma).