| LIETUVOS RESPUBLIKOS |
LIETUVOS RESPUBLIKOS |
| SOCIALINĖS APSAUGOS MINISTERIJA |
FINANSŲ MINISTERIJA |
I Š A I Š K I N I M A S
1992 m. vasario 12 d. Nr. 07-270 1992 m. vasario 12 d. Nr. 21N
Vilnius
Ministerijoms, departamentams,
valstybinėms tarnyboms,
miestų ir rajonų savivaldybėms
DĖL VIDUTINIO DARBO UŽMOKESČIO APSKAIČIAVIMO, TAIKANT LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1991 M. BALANDŽIO 15 DIENOS NUTARIMĄ
NR. 142 BEI 1992 M. SAUSIO 11 DIENOS NUTARIMĄ NR. 18
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 metų balandžio 15 dienos nutarimu Nr. 142 patvirtintos Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos (toliau – Tvarkos) 9 punktu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija išaiškina:
1. Apskaičiuojant darbo užmokestį už kasmetines atostogas, darbuotojams, dirbantiems nepertraukiamu, slenkančiu darbo grafiku arba esant suminei darbo laiko apskaitai, darbo dienų skaičius atostogų laikotarpiu nustatomas atsižvelgiant į tai, kiek trunka darbo savaitė – penkias ar šešias darbo dienas.
Kai kurioms darbuotojų grupėms, taip pat struktūrinių padalinių darbuotojams, kurių darbo grafikai nesutampa su įmonės pagrindiniu darbo ir poilsio režimu, šie apskaičiavimai gali būti atliekami vadovaujantis jų darbo grafikais. Be to, esant ketvirtinei ar metinei suminei darbo laiko apskaitai arba kai darbo laikas neapskaitomas, darbo dienų skaičiui per atostogas nustatyti gali būti taikomas metinis darbo dienų koeficientas (žiūr. šio išaiškinimo 2 punktą).
2. Kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydis turi būti apskaičiuojamas už darbo dienas. Todėl, siekiant taikyti vienodą tvarką, pagal įmonės ar darbuotojo savaitės darbo grafiką nustatomas metinis darbo dienų koeficientas nuo bendro metų kalendorinių dienų skaičiaus, neįskaičiuojant valstybinių švenčių dienų, įstatymo paskelbtų nedarbo dienomis. Būtent: 1992 metais yra 366 kalendorinės dienos, tarp jų 9 dienos – valstybinės šventės, paskelbtos nedarbo dienomis, darbo dienos šiais metais, esant penkių dienų darbo savaitei – 258. Darbo dienų santykis su kalendorinėmis dienomis (be valstybinių švenčių dienų) sudaro:
258 d. d.: (366 k. d. – 9 š. d.) = 0,7
Esant šešių dienų darbo savaitei, 1992 metais yra 309 darbo dienos, tai koeficientas sudarys:
309 d. d.: (366 k. d. – 9 š. d.) = 0,9
Šiuos koeficientus būtina apskaičiuoti kiekvienais metais.
Atitinkamą koeficientą padauginus iš nepanaudotų kasmetinių atostogų kalendorinių dienų skaičiaus, nustatomos darbo dienos, už kurias reikia apskaičiuoti kompensaciją už nepanaudotas atostogas.
Pvz.: darbuotojui, dirbančiam 5 dienų darbo savaitės režimu, reikia kompensuoti 28 kalendorinių dienų kasmetines atostogas už keturių mėnesių nepanaudotas atostogų dienas, t. y.:
28: 12 mėn. x 4 mėn. = 9,2 nepanaudotų atostogų kalendorinės dienos;
9,2 x 0,7 = 6,5 nepanaudotų atostogų darbo dienos, už kurias reikia išmokėti kompensaciją.
3. Tais atvejais, kai norminiais aktais, kolektyvinėmis ar darbo sutartimis garantuojamas ir išmokamas vidutinis mėnesinis vieno (jo dalies) arba kelių mėnesių darbo užmokestis, nenurodant konkrečios datos – „nuo – iki“, (išeitinės ir bedarbio pašalpos bei kompensacijos nutraukus darbo sutartį darbdavio iniciatyva ir kita), jo dydis nustatomas vidutinį vienos darbo dienos uždarbį padauginus iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus pagal įmonės darbo grafiką.
Esant penkių dienų darbo savaitei, 1992 – vidutinis darbo mėnuo sudarys:
258 d. d.: 12 mėn. = 21,5 darbo dienos;
O šešių dienų darbo savaitei:
309 d. d.: 12 mėn. = 25,8 darbo dienos.
Šiuos dydžius būtina patikslinti kiekvienais metais.
4. Sutinkamai su Tvarkos 5.5 punktu, į darbo dienas (valandas) neįskaitomas kasmetinių ir mokymosi atostogų, prastovų ne dėl darbuotojo kaltės bei valstybinių pareigų vykdymo laikas.
Sumos, išmokėtos už tą laiką, taip pat neįskaitomos į darbo užmokestį, iš kurio skaičiuojamas vidurkis.
Prastovos dėl darbuotojo kaltės, kaip ir pravaikštos bei pavėlavimai į darbą ar išėjimai iš darbo anksčiau laiko dėl darbuotojo kaltės (Vyriausybės 1992 m. sausio 11 d. nutarimo Nr. 18 1.2.1. punktas) priskiriami prie darbuotojo faktiškai dirbto laiko.
5. Papildomas užmokestis (tantjema), nustatytas vadovaujantis atitinkamais norminiais aktais ir kolektyvinėmis sutartimis, jeigu jis mokamas už ketvirtį ar ilgesnį laikotarpį, skaičiuojant vidurkį, įjungiamas ta pačia tvarka kaip premijos (Tvarkos 5.6 punktas).
6. Atsižvelgiant į įmonės ar jos padalinių bei darbuotojų grupių darbo specifiką, kai kurie vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo klausimai kolektyvinėse ar darbo sutartyse gali būti konkretizuojami bei numatomos papildomos, palyginus su galiojančiais norminiais aktais, sąlygos. Tačiau šios nuostatos neturi prieštarauti galiojančiai tvarkai ir bloginti norminiais aktais nustatytų sąlygų. Be to, padidintas išmokas galima numatyti tik nebiudžetinėse įmonėse, įstaigose ir organizacijose ir tik tais atvejais, kai jos mokamos nuosavų lėšų sąskaita.