LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ PAMINKLOSAUGOS KOMISIJA
S P R E N D I M A S
DĖL NUMATOMŲ PAMINKLOSAUGOS SISTEMOS REFORMŲ
1997 m. birželio 20 d. Nr. 34
Vilnius
Ministerijoms ir kitoms valdymo institucijoms pateikta svarstyti „Valdymo reformų politikos kryptys 1997–1999 metams“ (toliau – „Kryptys“). Šis dokumentas numato nemaža Lietuvos kultūros ir kultūros paveldo apsaugos reguliavimo valstybinio valdymo pakeitimų. Nors „Kryptys“ dar nėra patvirtintos, tačiau kai kurios jų nuostatos jau įgyvendinamos.
Valstybinė paminklosaugos komisija (toliau – Komisija), būdama nešališka svarstant paminklosauginių funkcijų paskirstymą tarp vyriausybinių valdymo institucijų skirtingų lygių, konstatuoja, kad „Kryptyse“ kyla rimta grėsmė Lietuvoje veikiančiai paminklosaugai. Jose deklaruojama, kad „valdymo tobulinimo principai“ grindžiami racionalumu, reikalaujančiu, „kad pasirinktos įgyvendinti priemonės būtų iš anksto įvertintos, atsižvelgiant į jų ekonominį, socialinį ir net politinį poveikį, sąnaudas (plačiąja prasme) ir laukiamą naudą, teigiami ir neigiami padariniai“ (5 psl., 3.3). Gaila, kad ruošiant „Kryptis“ šios esminės nuostatos nesilaikyta.
„Kryptys“ išvardina centrinio valdymo institucijų uždavinius ir funkcijas. Šalia atskirais punktais įrašytų ekonominių centrinio valdymo institucijų uždavinių yra numatyta ir „Bendrųjų nacionalinių interesų apsauga“. Deja, tarp išvardytų trylikos funkcijų, priskirtų nacionaliniams interesams (iš jų tik septyni nesusiję su ekonomika), Lietuvos kultūros paveldo apsaugos nėra (6 psl., 4.2.1 punktas, nėra net termino „kultūra“). Jos nebeliko, nes apskritims bus perduodama „iš Kultūros ministerijos: kultūros vertybių ir paminklų apsauga, apskaita, priežiūra“ (7 psl., 4.3). Sąvokos „kultūros paveldo apsauga“ ir „kultūra“ neminimos ir centrinės valdžios funkcijas išskirstant ministerijoms (9 psl., 4.5.2).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnis nurodo Vyriausybės pareigą saugoti kultūros paveldą ir jos atsakomybę už apsaugą: „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi. Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga“. Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos, prie kurios Lietuva yra prisijungusi, 4 straipsnis nustato, kad „Kiekviena valstybė – šios Konvencijos šalis, pripažįsta, kad 1 ir 2 Straipsniuose nurodyto ir jos teritorijoje esančio kultūros ir gamtos paveldo identifikavimas, globa, išsaugojimas (konservavimas), prezentavimas ir perdavimas ateinančioms kartoms yra, visų pirma, tos valstybės pareiga. Tam ji daro viską, kas įmanoma, kiek tik galima išnaudodama savo išteklius...“
Galiojantys Lietuvos įstatymai, kurie reglamentuoja kultūros paveldo apsaugą, ir užsienio šalių paminklosauginiai įstatymai kultūros paveldo apsaugą priskiria prie nacionalinių interesų. Tokiu priskyrimu praktiškai visose šalyse grindžiami įstatymais nustatyti įpareigojimai savininkams (valdytojams) ir nuosavybės teisių turinio apribojimai, susiję su valstybine kultūros paveldo objektų apsauga.
Vienos (ar kelių) specializuotų už kultūros paveldo apsaugą atsakingų centrinių valdymo institucijų reikalingumą mini ne vien minėta konvencija, bet ir kiti tarptautiniai aktai, pvz., 1956 m. UNESCO „Tarptautinių principų taikymo archeologiniams kasinėjimams rekomendacija“, 1972 m. UNESCO „Rekomendacija dėl kultūros ir gamtos paveldo apsaugos nacionaliniu lygiu“. Šių institucijų funkcijomis nurodoma apskaita (inventorizavimas, dokumentavimas), apsauga (globa), išsaugojimas („conservation“) – tai, ką „Kryptys“ numato perduoti apskritims.
Tarptautinių aktų nuostatos padiktuotos supratimo, kaip svarbu kultūros paveldo apsaugai suteikti jos reikšmę atitinkantį rangą, kuriuo būtų apsisaugota nuo apsaugos ignoravimo siekiant trumpalaikės ekonominės – ūkinės naudos.
Yra kita rimta problema, susijusi su numatomu valdymo decentralizavimu. Šiandien susiformavusi tokia padėtis, kai savivaldybių vaidmuo paminklosaugoje yra nepagrįstai sumenkintas, o „Kryptyse“ neradome nieko konkretaus, rodančio dokumento autoriaus – Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos norą realiai stiprinti savivaldą. Kol kas savivaldybės „tradiciškai“ vis dar skyrė dėmesio paminklosaugai, bet pastaruoju metu daugelyje rajonų savivaldybės jau pradėjo atsisakinėti patyrusių specialistų.
Pagal Vietos savivaldos įstatymą savivaldybės tik „6) kontroliuoja, kaip laikomasi visų objektų statybos, plėtimo ir rekonstrukcijos, pastatų ir teritorijos statybų, kraštovaizdžio, architektūros bei kultūros paminklų apsaugos reikalavimų;“ (18 straipsnis). Tai yra kontroliuoja, kaip jų teritorijoje esančių objektų apsaugą vykdo apskrities valdytojas. Apskrities valdytojas privalo tai daryti visuose apskrityje esančiuose objektuose pagal Apskrities valdymo įstatymą ir daugelyje objektų kaip jų valdytojas pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą.
Pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą „Savivaldybės atsako už jų valdomų, taip pat jų teritorijose esančių, bet konkrečių savininkų ar valdytojų neturinčių nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimą“ (13 straipsnis). Tačiau ir ši nuostata neveiksminga, nes daugelį paveldo objektų valdo apskritys. Pvz., 1994 m. įstatymu Nr. I-713 savivaldybėms buvo perduota „kapinės su jose esančiais pastatais ir statiniais, įrenginiais ir želdiniais;“, tačiau 1995 m. įstatymu Nr. I-1031 buvo pakeista, kad savivaldybėms teperduodama „kapinėse esantys pastatai ir statiniai, įrenginiai ir želdiniai;“. Bendruomenė, kurios savivalda tiek apribota, kad neturi net kur palaidoti savo narių, negali veiksmingai vykdyti kokias nors paminklosaugines funkcijas.
1996 m. gruodžio 19 d. Seimo priimtas Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas Nr. VIII-49 Lietuvos kultūros paveldą priskiria prie pagrindinių nacionalinio saugumo objektų, o valstybės pareiga saugoti kultūros paveldą įrašyta tarp svarbiausių saugumą užtikrinančių Lietuvos vidaus politikos nuostatų. Tokia Seimo pozicija visiškai suprantama – Vasario 16 ir Kovo 11 aktai atsirado ne dėl ekonominio ar karinio Lietuvos stiprumo. „Kryptyse“ tokio kultūros ir kultūros paveldo reikšmės supratimo nėra.
Komisija konstatuoja, kad „Kryptys“ atitinka Apskrities valdymo įstatymo nuostatas, tačiau prieštarauja daugeliui kitų Lietuvos įstatymų, tarp jų ir vėliau priimtų Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos bei Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymų nuostatoms. „Kryptys“ ignoruoja Valstybinės paminklosaugos komisijos sprendimus, kuriais integruojantis į pasaulinio kultūros paveldo globos sistemą buvo siekiama kryptingai formuoti Lietuvos kultūros paveldo politikos procesus. Apmaudu, kad būtent Lietuvos kultūros paveldo apsauga eliminuojama iš centrinių valdymo institucijų sferos: šiandien jau kuriami dešimties apskričių departamentai, turėsiantys perimti Kultūros vertybių apsaugos departamento funkcijas, – jau šiandien „Kryptys“ pradėjo kultūros ir kultūros paveldo apsaugos valstybinio reguliavimo destabilizaciją bei savivaldybių autonomijos griovimą.
Vadovaudamasi Valstybinės paminklosaugos komisijos nuostatų 6 ir 7 str., Valstybinė paminklosaugos komisija nusprendžia:
2. Prašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įpareigoti Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministeriją ruošti „Kryptis“ dalyvaujant visoms ministerijoms ir teikti jas tvirtinti Lietuvos Respublikos Seimui.
3. Siūlyti Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui įpareigoti apskričių viršininkus sustabdyti neteisinius apskričių paminklotvarkos padalinių ir pareigybių steigimus, nes tai prieštarauja galiojantiems įstatymams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 02 07 nutarimo Nr. 100 antram straipsniui.