LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTRO
ĮSAKYMAS
DĖL UKMERGĖS SENAMIESČIO (UNIKALUS KODAS KULTŪROS VERTYBIŲ REGISTRE: 17116) TERITORIJOS IR APSAUGOS ZONOS RIBŲ PLANO PATVIRTINIMO
2010 m. spalio 18 d. Nr. ĮV-511
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 22 straipsniu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617; 2006, Nr. 66-2429; 2007, Nr. 39-1437) 18 straipsnio 8 dalimi, 28 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ (Žin., 2005, Nr. 58-2034;) 1.4 punktu, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 (Žin., 2005, Nr. 81-2973; 2008, Nr. 144-5797), 37.2 punktu, atsižvelgdamas į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2010 m. liepos 16 d. teikimą Nr. (13.1)2-2074:
1. Tvirtinu pridedamą Ukmergės senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre: 17116) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planą.
2. Nustatau, kad šis įsakymas tą pačią dieną oficialiai be šio įsakymo 1 punkte nurodyto nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano skelbiamas „Valstybės žiniose“, o įsakymas su šiuo planu – „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje (www.valstybes-zinios.lt).
3. Pavedu Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos per 15 kalendorinių dienų nuo šio įsakymo įsigaliojimo pateikti šio įsakymo 1 punkte nurodytą nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą įregistruoti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre ir paskelbti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos interneto tinklalapyje.
|
|
VI „LIETUVOS PAMINKLAI“
Šnipiškių g. 3, LT-09309, Vilnius, tel. 272 40 95. Faksas 272 40 54
Aplinkos apsaugos ministerija Kvalifikacijos atestatas Nr. 1690, išduotas 2008-10-10 |
|||
|
|
|
|||
|
|
|
PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2010 m. spalio mėn. 18 d. įsakymu Nr. ĮV-511 |
|
|
|
|
|
|||
| PLANAVIMO ORGANIZATORIUS: |
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys
|
|||
| KOMPLEKSAS: |
UKMERGĖS SENAMIESTIS (unikalus kodas 17116, buvęs kodas U36)
|
|||
|
|
Teritorijos ir apsaugos zonos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas
|
|||
|
|
TERITORIJOS IR APSAUGOS ZONOS RIBŲ PLANAS
|
|||
| ETAPAS: |
SPRENDINIAI
|
|||
| BYLA: |
SP-14(2006)-P.1
|
|||
| Direktorius |
V. Drumsta |
|||
| Projekto vadovė |
I. Staniūnienė (A 164, KPD atest. Nr. 0738) |
|||
| Architektai |
D. Bagdonavičius |
|||
|
|
||||
|
|
||||
| Vilnius, 2008 m. |
||||
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Kultūros ministro
2010 m. spalio mėn. 18 d.
įsakymu Nr. ĮV-511
Ukmergės senamiesčio (unikalus kodas 17116, buvęs kodas U36)
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas
AIŠKINAMASIS RAŠTAS
Ukmergės senamiestis 2002 m. gruodžio 16 d. įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro urbanizuotų vietovių sąrašą (kultūros vertybes unikalus kodas 17116, buvęs kodas U36), apibrėžtos teritorijos ribos. Įrašam į registrą, objektui nustatytos architektūrinė, urbanistinė, kraštovaizdinė ir istorinė vertės.
Vertinga Ukmergės senamiesčio teritorijoje: dalies gatvių tinklas, aikštės planas ir tūrinė-erdvinė kompozicija, užstatymo pobūdis ir struktūra (kapitaliniai ir mediniai urbanistiniu ir architektūriniu požiūriu reikšmingi pastatai). Duomenys apie senamiestį pateikti dosjė (parengtas 2002 m.).
Esamos Ukmergės senamiesčio (U36) ribos: šiaurinėje miesto dalyje kvartalo, apriboto Bažnyčios, Šlaitų ir Basanavičiaus gatvių, centre: lygiagrečiai Bažnyčios gatvei už vienos eilės sodybinių sklypų iki Maironio gatvės pietrytinės pusės: kvartalo, apriboto Maironio. Bažnyčios. Vytauto ir Basanavičiaus gatvių, šiaurės rytiniu ir pietrytiniu pakraščiais: nuo Vytauto gatvės šiaurės rytinės pusės už Basanavičiaus gatvės statmenai Šventosios upės dešiniajam krantui: krantu į pietvakarius link tilto: nuo buv. malūno pietų kryptimi per upę iki Gruodžio 17-osios gatvės: Gruodžio 17-osios gate į pietvakarius ir už vienos eilės sodybinių sklypų lygiagrečiai Vilniaus gatvei į pietryčius link Nuotekų gatvės: už vienos eilės sodybinių sklypų palei Nuotekų gatvę į rytus iki (bevardžio) upelio kranto; nuo susikirtimo su krantu į pietus iki Antakalnio gatvės pietinės pusės; nuo Antakalnio gatvės pietvakarių kryptimi kvartalo giluma link Žaliosios ir Miško gatvių susikirtimo; pietrytine Miško gatvės puse iki vienos eilės sodybinių sklypų Rusų gatvę ir iki Vilniaus gatvės: pietrytine Vilniaus gatvės puse iki Rusų gatvės pietinės pusės: nuo Rusų ir Vilniaus gatvių susikirtimo kampo į pietvakarius už vienos eilės sodybinių sklypų palei Trakų gatvę: nuo kvartalo, apriboto Malkų. Trakų ir Vilniaus gatvių vidurio šiaurės vakarų kryptimi už vienos eilės sodybinių sklypų palei Siaurąją gatvę iki Bugenių gatvės pietrytinės pusės; Bugenių gatvės pietrytine puse; už Dirvonų gatvės (kvartalų giluma) šiaurės vakarų kryptimi į dešinįjį Šventosios krantą iki šlaito apačios aukščiau Pakalnės gatvės; įstrižai šlaito į pietvakarius iki viršutinės terasos: kvartalais tarp Smetonos ir Sodų gatvių į šiaurę iki Vasario 16-osios gatvės; už vienos eilės sodybinių sklypų palei Vasario 16-osios gatvę į šiaurės rytus iki turgaus; turgaus pietvakarine ir šiaurės vakarine pusėmis palei P. Cvirkos pietrytinę pusę iki kvartalo, apriboto Birutės. P.Cvirkos ir Gedimino gatvių vidurio; kvartalo viduriu lygiagrečiai Gedimino gatvei iki Ramygalos gatvės; kvartalo, apriboto Birutės, Ramygalos ir Gedimino gatvių viduriu šiaurės vakarų kryptimi; nuo kvartalo vidurio rytų kryptimi per Gedimino gatvę iki teritorijos, apribotos Gedimino, Vilkmergėlės gatvių ir Ukmergėlės upelio vidurio; į šiaurės rytus per Ukmergėlės upelį iki šlaito viršaus ir į šiaurės rytus iki šiaurinio teritorijos taško kvartale, apribotame Bažnyčios. Daržų ir Basanavičiaus gatvių. Ribos nustatytos 2001 m., patvirtintos Kultūros paveldo centro direktoriaus 2002-01-29.
Ukmergės senamiestis (unikalus kodas 17116, buvęs kodas U36) kultūros ministro 2005-04-29 įsakymu Nr. ĮV-190 pripažintas saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui.
Įsigaliojus naujam LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymui (Žin., 2005. Nr. 3-37) bei siekiant užtikrinti kultūros paveldo apsaugą, sudarant palankias ir aiškias sąlygas galimai plėtrai, reikalinga patikslinti kultūros vertybes teritorijos ribas ir nustatyti apsaugos zonų ribas.
Ukmergės senamiesčio teritorija, lyginant su 2001 m. nustatyta teritorija, keistųsi nežymiai, tiek, kiek tam turėtų įtakos suformuoti kadastriniai sklypai ir jų ribos.
Apsaugos zona iki šiol nustatyta nebuvo. Apsaugos zona – tai teritorija, kurioje galimi pasikeitimai, bet ją planuoti reikia taip, kad ji tarnautų reikšmingiausio Ukmergės senamiesčio raidos laikotarpio (iki XIX a. pab.) išsaugojimui. Kai kurios miesto vietos panoramų atžvilgiu reikalauja tęstinumo, kai kurios gali keistis nežymiai, o kitos turi išlikti nepakitę. Planuojant apsaugos zonos ribą, svarbu užtikrinti jos darną su miesto istorine dalimi ir sudaryti sąlygas patogaus gyvenimo mieste galimybėms.
Galimybė peržiūrėti ir patikslinti Ukmergės senamiesčio teritorijos ribas atsirado šiuo metu, kai pradėtas rengti specialusis „Ukmergės senamiesčio (unikalus kodas 17116, buvęs kodas U36) teritorijos ir apsaugos zonų ribų planas“.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano rengimo pagrindas: Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2006-06-22 Nr. Į-281 (Žin., 2006, Nr. 72-2743).
Planavimo darbų tikslas – specialiajame plane nustatytais sprendiniais užtikrinti Ukmergės senamiesčio (U36) išsaugojimą ir įteisinti taikomus paveldosaugos reikalavimus.
Planavimo uždavinys: nustatyti (patikslinti) senamiesčio teritorijos ir apsaugos zonos ribas ir jų plotus.
Specialaus plano organizatoriaus funkcijų vykdytojas: Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys.
Specialaus plano rengėjas: VĮ „Lietuvos paminklai“, Šnipiškių g. 3, Vilnius.
Projektavimo eiga
Ukmergės senamiesčio (unikalus kodas 17116, buvęs kodas U36) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas pradėtas rengti, vadovaujantis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2006-06-22 įsakymas Nr. Į-281 (Žin., 2006. Nr. 72-2743). Rengiant specialųjį planą vadovaujamasi pateiktomis planavimo sąlygomis. Kultūros paveldo objekto apskaitos dokumentais, turima tyrimų medžiaga. LR įstatymais bei poįstatyminiais aktais.
Specialaus plano organizatoriaus funkcijas vykdantis KPD Vilniaus teritorinis padalinys pateikė:
1. Ukmergės senamiesčio (U36) teritorijos ir apsaugos zonos planavimo darbų programa (užduotis) (patvirtinta 2006-10-27).
2. Planavimo sąlygas nacionalinio, regiono, rajono lygmens bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentams rengti (patvirtinta 2006-10-27).
3. Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus Planavimo sąlygos nacionalinio, regiono, rajono lygmens bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentams rengti 2006-10-03 Nr. 66. (patvirtinta).
4. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Planavimo sąlygos nacionalinio, regiono, rajono lygmens bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentams rengti (patvirtinta 2006-10-10, Nr4.2-188).
Planavimo dokumento rengimas, remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėmis, buvo vykdomas stadijomis:
1. Esamos būklės analizės stadija:
Šioje stadijoje buvo atlikta Ukmergės senamiesčio teritorijos ir jos prieigų vizualinių ryšių analizė, išnagrinėti galimi apžvalgos taškai. Surinkti duomenys apie objektus. Įrašytus į Kultūros vertybių registrą, jų apsaugos reglamentavimą. Esama padėtis užfiksuota fotonuotraukose. Esamos būklės analizė ir nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijų ribos atsispindi grafinėje dalyje (Esamos padėties analizė, brėž. SP-14(2006)-A).
2. Koncepcijos rengimo stadija:
Remiantis atlikta esamos būklės analize. įvertinus kadastrinių sklypų ribas, buvo patikslintos Ukmergė senamiesčio teritorijos ribos. Išnagrinėjus senamiesčio apžvalgos galimybes, t. y. išsiaiškinus galimus vizualinius ryšius, nustatytas apsaugos zonos vizualinės apsaugos pozonis.
Koncepcija aprobuota KPD Vilniaus teritorinio padalinio 2008-04-04 (reg.Nr. 53R).
2. BENDROJI DALIS
2.1. Ukmergės senamiesčio teritorijos apibūdinimas
2.1.1. Situacija.
Administracinė priklausomybė: Ukmergės miestas. Ukmergės rajono savivaldybė (Ukmergės miesto seniūnija), Vilniaus apskritis.
2.1.2. Istorinės raidos apžvalga
Ukmergės kaip gyvenvietės istorijos pradžią galima būtų sieti su kunigaikščio Dausprungo pilimi ir laikyti 1225 m. įkūrimo data. nors pagal archeologinius tyrimus piliakalnis naudotas dar pirmame tūkstantmetyje, kai ten stovėjo medinė pilis. Be to, miesto šiaurės rytų dalyje, ties Gedimino gatve, aptiktas X1I-XVI a. kapinynas. Todėl jau iki 1225 m. Ukmergėje turėjo būti ir pilis, ir gyvenvietė.
Ukmergė yra išsidėsčiusi prie Šventosios upės ir kryžkelės svarbių prekybos kelių, ėjusių iš Vilniaus į Rygą bei iš Deltuvos į Anykščius (toliau į Daugpilį), Dėl tokios strateginės padėties XIII – XIV a. ji buvo dažnai puldinėjama kalavijuočių. 1387 m. Ukmergėje įsteigta (viena pirmųjų Lietuvos Didžiojoje Kunigakštystėje) bažnyčia. Ji buvo pastatyta rytiniame Ukmergėlės krante, gerokai į šiaurę nuo piliakalnio. Architekto A. Miškinio nuomone. Ukmergė iki XIV a. pabaigos – XV a. pradžios didėjo plėsdamasi nuo perkėlos per Šventąją palei radialinius kelius į dvi puses Upytės-Rygos kryptimi išilgai Ukmergėlės slėnio ir Anykščių kryptimi palei Šventąją. Tuometėje Ukmergės panoramoje turėjo dominuoti piliakalnis su jame stovėjusia medine pilimi, kuria greitai papildė mūrinė.
Po 1435 m. Pabaisko mūšio Ukmergei buvo suteiktos Magdeburgo miesto teisės, leista rengti turgus ir prekymečius. Manoma, kad miestas ypač išsiplėtė XV a. Pirminį „miesto dislokavimą ir planą lėmė gynybos poreikiai ir atitinkamas gamtinės situacijos pritaikymas jiems. Todėl Ukmergės gyvenvietė glaudėsi arčiau piliakalnio, užimdama gal ir mažiau tinkamą statybos požiūriu teritoriją (...), o plano karkasą sudarė keliai, vedę į pilį piliakalnyje ir suėję ties perkėlą per Šventąją“. Miestas vystytis galėjo dešiniajame Ukmergėlės krante. į šiaurės rytus nuo mūrinės pilies, ėmė formuotis dubliuojančios senųjų kelių (Deltuvos ir Kauno) trasos.
Taip XV a. pab.–XVI a. pr. mieste susidarė labiau į šiaurę nuo upės kita kelių sankryža, kurioje susiformavo turgaus aikštė. Manoma, kad daugiausia galėjo būti statoma „palei naująjį kelią iš Vilniaus į Upytę“. Nepaisant amatų ir prekybos vystymosi, Ukmergė tebuvo vadinama miesteliu prie dvaro. Pagal Valakų reformos įstatymą Ukmergės valsčius buvo išmatuotas ir nustatytos seniūnijos ribos XVI a. vid. Pagal to meto sudarytą inventorių (1554 m.) miestelio teritorija buvo tik vakarinėje Ukmergėlės pusėje. Rytiniame upelio krante buvusi klebono jurisdika inventoriuje neaprašyta. Iš viso miestui priklausė 38 valakai žemės, apie keturkampę aikštę surašytas 31 sklypas. Miesto centro planas, kaip teigia architektas A. Miškinis, buvo savaimingai susiklostęs, o Valakų reformos metu buvo reguliuotas, nes sklypai prie aikštės buvo vienodo dydžio. Einant tolyn nuo aikštės, sklypai didėjo. Minimos Kauno (sutampusio su keliu į Deltuvą), Tilto (sutapusio su Vilniaus keliu), dar dvi (Bažnyčios ir Mikailiškių) neįvardintos ir dar neminimos gatvelės užuomazga. To meto Ukmergės panoramą, A. Miškinis apibūdina taip: „ ... dominavo Pilies kalne stovėjusi mūrinė pilis, gerokai išsiskyrė ir piliakalnis, tuo tarpu nauja apie 1560 m. pastatyta bažnyčia vis dar buvo kur kas mažiau reikšminga miesto vaizdui“.
XVI a. vid. miestas dar labiau plėtėsi dėl prekybos sausumos ir vandens keliais. „1589 m. valstybės seimas nutarė šalinti akmenis, uždrausta upę tvenkti ir prie jos statyti malūnus. Be to. pareikalauta, kad visi statomi tiltai dėl laivybos būtų pakeliami arba suveriami, leista prekybai potencialiose vietose įrengti prekių sandėlius“.
Pirmą kartą Ukmergė užfiksuota žemėlapyje tik 1595 m.
XVII a. pirmojoje pusėje vyko intensyvi prekyba su Ryga, kitais Lietuvos miestais. Ukmergė žymima jau visuose Lietuvos ir Lietuvos-Lenkijos žemėlapiuose. Administracine prasme priklausymas valdovui ir bažnyčiai turėjo šiek tiek ir stabdyti miesto augimą. 1637 m. buvo sudarytas nedetalizuotas dvaro ir miesto (be klebono jurisdikos) inventorius. Jame surašyti 49 valakai. „Iš viso daugiau kaip 82 sklypai, iš jų dešiniajame Šventosios krante – daugiau kaip 74. o kairiajame, vadintame Užupio priemiesčiu – 8“. Gatvių skaičius nepasikeitė, bet pakito pavadinimai, t. y. Tilto. Mikališkių ir Bažnyčios nuo 1637 m. vadinosi Vilniaus, Ramygalos ir Anykščių, o Kauno gatvė išliko ta pati. Miestas labiau plėtėsi į vakarus palei Kauno gatvę, nes mūrinė pilis neteko gynybinės reikšmės, pasikeitė kariniai pilies aplinkos formavimo reikalavimai.
1654–1667 m. karo pradžioje miestas, o kartu ir bažnyčia buvo sudeginti. 1656 m. Ukmergę buvo užėmę švedai. Miestas nukentėjo nuo maro. Panašiu metu į miestą gyventi atsikelia žydai. Daugiausia jie kūrėsi žvejų gyventose vietose.
XVIII a. miestą siaubė ne vienas gaisras. 1738 m. sudarytas naujas Ukmergės seniūnijos inventorius. Buvo Kauno. Ramygalos, Anykščių. Vilniaus. Raguvos. Pakalnės ir priemiestis už Šventosios. Mūrinė pilis – svarbiausia Ukmergės dominantė buvo beveik sugriauta. Įsikūrus vienuoliams pijoriams, po 1735 m. buvo suformuotas ir vienuolyno kompleksas Kauno gatvėje, o 1745 m. atidarė mokyklą ir 1746 m. medinę bažnyčią.
1765 m. sudarytas naujas Ukmergės inventorius. Jame minima žydų sinagoga ir aprašyta dvaro sodyba „už miesto virš Šventosios, Pilies kalne“. Miesto vaizdą formavo dvi bažnyčios ir sinagoga Ramygalos gatvėje. Prie miesto aikštės buvo karčemų ir krautuvių. 1773 m. sudegė pijorų vienuolynas, bažnyčia ir mokykla, kuri tuoj pat buvo ir atstatyta. Tais metais sudarytame inventoriuje aprašomos 4 gatvės – Kauno. Ramygalos. Anykščių ir Pakalnės, turgaus aikštė, klebono jurisdika ir priemiestis už Šventosios. Gyventojai daugiausia vertėsi ne žemės ūkiu. 1782 m. Ukmergėje kilo gaisras. „Gaisras siautęs centre, palietęs aikštę, bet galėjo apimti ir gerokai didesnę miesto dalį“. Po gaisro. 1784 m. buvo „uždrausta be pilies administracijos leidimo statyti užvažiuojamąsias karčemas ir „šinkus“; ... tuščiuose sudegusių sodybų sklypuose statyti trobesius be pilies administracijai pateikto „statybos plano“.*
Po 1787 m. gaisro išliko tik vakarinė miesto dalis su laikina pijorų bažnyčia, kaip teigia architektas A. Miškinis. sudegė 3/5 visų pastatų. Po šio gaisro ne tik buvo atstatomi pastatai, bet ir atliekami plano pertvarkymai – pakeista Vilniaus kelio kryptis ir perkėlos per Šventąją vieta. Panašiu laiku galėjo būti sumažinta ir Ukmergė aikštė, jos rytinėje dalyje pastačius kvartalą.
1792 m. Ukmergei buvo suteiktos Magdeburgo miesto teisės, duotas herbas, seimas pakartotinai patvirtino nutarimus dėl Šventosios upės laivybos tvarkymo.
Po trečiojo Lietuvos–Lenkijos padalinimo 1795 m. miesto magistratas buvo panaikintas.
1800 m. pradėta statyti nauja akmenų mūro parapinė bažnyčia. Sprendžiant iš 1800-1801 m. sudaryto Ukmergės plano, kuris beje. vaizduoja tik Šventosios dešiniojo kranto užstatymą, galima teigti, kad turgaus aikštė yra ištęstos formos (rytinė jos dalis yra trapecijos formos, pastatais atskirta nuo stačiakampės), į ją sueina 4 pagrindinės ir šalutinė (iš Pilies kalne buvusios dvaro sodybos) gatvės, palei Šventąją eina Pakalnės gatvė, gatvės palei rytinį Ukmergėlės krantą ir vakarinį nuo Saklupio. Pagrindinis gatvių tinklas išliko, bet pasipildė šalutinėmis gatvelėmis. Vakarinėje Ukmergės dalyje už aikštės užstatymas retas – plyti vienuolių pijorių valda ir dvaro sodyba. Šalia parapinės bažnyčios pažymėtas Arklių turgus. Tankiausiai užstatyta ties rytine aikštės dalimi, o rečiausiai prie Kauno gatvės. Sprendžiant pagal užstatymo išdėstymą, miestas buvo prisitaikęs prie gamtinės aplinkos, kurią formavo upeliai, jų šlaitai, kalvos. Užstatyta miesto teritorija ir gerokai už jos ribų raudonomis linijomis plane pažymėtas perspektyvinis išplanavimas, kuris suskirstytas dideliais stačiakampiais ir plačiomis gatvėmis tarp jų. Planuota griauti pastatus pietinėje aikštės pusėje palei gatvę, ateinančią nuo tilto per Šventąją. 1800–1801 m. plano įvertinimą urbanistine prasme įvertina A. Miškinis: „...akivaizdžiai matyti pastarojo schematiškumas, nes nebuvo įvertintanei gamtinė situacija, nei to meto planas ir užstatymas. Tai gana tipiškas XVIII a. antrosios pusės – XIX a. rusų miestų planavimo bruožas, dėl kurio tuo laikotarpiu parengti daugelio miestų (iš jų ir Lietuvos) projektiniai planai būdavo nelabai realūs.“
Apie miesto raidą XIX a. pirmajame dešimtmetyje tikslesnių duomenų nėra, nes to meto rengti planai tėra schemos, perkeltos iš 1800-1801 m. plano. Tačiau juose pavaizduota ir miesto dalis, buvusi kairiajame Šventosios upės krante su 3 subėgančiais keliais.
1812 m. Ukmergė nukentėjo nuo prancūzų kariuomenės mūšių su rusų armija. Dėl to nebuvo baigta statyti parapinė bažnyčia, sudegė dvaro sodybos pastatai. Atsigauti miestas pradėjo tik antrame dešimtmetyje: pijoriai pasistatė dvarelį, imta planuoti sargybinių būstinę ir užkardų statybas:
Bažnyčia (ketvirtoji) baigta statyti 1820 m. Dėl savo mastelio ir situacijos ji tapo ryškia Ukmergės dominantė.
Nuo XIX a. vid. Ukmergė priklausė Kauno gubernijai. 1817 m. buvo sudarytas tikrosios būklės planas, iš kurio matyti, kad nepaisant prievolių dvarui ir seniūnui, miestas vis dėlto plėtėsi, didėjo gyventojų skaičius. O 1837 m. planas vaizduoja tik dešinįjį Šventosios krantą. Jame miestas suskirstytas tiesiomis gatvėmis į įvairaus dydžio kvartalus. Kaip šį planą apibūdina A. Miškinis, jame „tik kai kur derintasi prie esamų elementų (piliakalnio, Šventosios upės, Ukmergėlės, Salakupio, Daugpilio-Kauno plento ir kai kurių pastatų: stovėjusių aplink aikštę, parapinės bažnyčios, sinagogos ir dar vieno kito)“. Plane pažymėtos tris aikštės – centrinė, prie bažnyčios ir sinagogos. Projektuojamų pastatų plane nėra, o aplink suplanuotą miesto teritoriją pažymėta plati gatvė su žemės pylimu ir grioviu.
1830 m. pradėtas tiesti Peterburgo-Varšuvos plenti ruožas tarp Daugpilio ir Kauno. Ukmergėje plento trasa sutapdinta su Anykščių ir Kauno gatvėmis ir tik už miesto vakarinės ribos neatitiko ankstesnio Kauno kelio, kuris sprendžiant iš 1817 m. plano, buvo vingiuotas ir ėjo arčiau Šventosios. Jis buvo 6 sieksnių pločio. Ukmergės arklių pašto stoties projektas parengtas 1834 m., o kitais metais pastatyta ir pati stotis 57–66 arkliams. Statybos vyko ir kitur: prie bažnyčios 1836 m. pastatyta klasicistinė varpinė, medinis tiltas per Ukmergėlę. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje Ukmergėje buvo šešios pagrindinės gatvės ir toliau nusitiesę keliai. „Į Panevėžį (pašto kelias). Vilnių. Deltuvą (pašto kelias). Kauną (plentas) ir Vidiškius (2 keliai, vienas vadinamas pašto keliu, kitas – plentu). Kelias į Panevėžį, ėjęs Ramygalos gatve, už miesto suko į rytus – kairįjį Ukmergėlės krantą, kur kirto paties seniausio Upytės-Panevėžio-Ramygalos kelio, sutapusio su ėjusia palei bažnyčią gatve, trasą. Tiesiai į šiaurę pažymėtas ir XVIII a. buvęs Panevėžio krypties kelias, už Šventosios, be Vilniaus kelio, pažymėti dar keturi įėjusieji į šią miesto dalį antraeiliai keliai. Vakarinėje miesto pusėje užfiksuotas ir senasis gana vingiuotas kelias į pietvakarius nuo plento.“
Nors Ukmergė buvo apskrities miestas, tačiau valdoma buvo ir seniūno. 1835 m. seniūnija su miestu 1835 m. tapo pavaldi iždui. Daug statinių buvo tvarkoma planingai, t.y. pagal carinius tipinius projektus – patvirtintus planus ir „pavyzdinius fasadus“. Be to. buvo imtasi tvirtinti Pilies kalno šlaitus, statyti perkėlas per Šventąją bei tiesti naują tiltą. Išlikęs 1938 m. tikrosios būklės planas, kuriame matyti miesto plėtra į šiaurę, šiaurės vakarus ir pietvakarius, labiau taisyklinga centrinės aikštės konfigūracija. Plano eksplikacijoje, kaip pažymi A. Miškinis „surašyta keliolika miesto svarbesnių pastatų, tarp jų dvi bažnyčios, administracinės ir prekybinės įstaigos, čerpių ir kalkių fabrikas (...), plento rinkliavos namas rytiniame miesto pakraštyje“. XIX a. trečiajame deš. Ukmergė tapo nebepavaldi seniūnui. Remiantis pateiktais duomenimis „1837–1838 m. Ukmergėje buvo 22 gatvės ir skersgatviai (iš jų 8–9 grįsti ir 13–14 negrįstų), dvi aikštės (grįsta ir negrįsta). 6 tiltai (akmeninis ir 5 mediniai)...“. Mieste buvo daug namų dengtų šiaudais, pradėtos akmenimis grįsti gatves. 1940 m. parengtame rytinė miesto dalies plane matyti bažnyčios valdoje esantys pastatai. Analizuodamas 1940 m. parengtą planą, A. Miškinis pastebi, kad „Ukmergėje galėjo atsirasti kai kurių Rusijos miestams būdingų architektūros bruožų“. Tais metais buvo pastatytas tiltas per Šventąją, paaukštintas kelias prie tilto ir perstatyta buvusi Ukmergės jėzuitų bažnyčia (paversta caro nurodymų soboro cerkve). Remiantis 1942 m. sudarytu inventoriumi, „iš 20 visuomeninių pastatų 10 buvo kulto (2 katalikų, 1 pravoslavų, 7 žydų), pašto stotis, apskrities bajorų mokykla .... mergaičių pensionatas, 2 ligoninės, elgetynas, 4 administraciniai pastatai.“ O 1850 m. esamos būklės plano aprašyme nurodomi 35 mūriniai ir 534 mediniai namai, 3 plytinės, 3 alaus daryklos ir 7 odos fabrikėliai. Pažymėtina, kad po Kauno gubernijos įsteigimo 1843 m. susidarė laisvesnė kūrybinė atmosfera, nes nebereikėjo vadovautis cariniais „pavyzdiniais tipais“ ir „pavyzdiniais fasadais“, sudarė kitokios miesto architektūros formavimo taisyklės.
1855 m. tikrosios būklės plane matyti dvi naujos gatvės – viena į bažnyčią, kita šiaurinėje sinagogos pusėje. Miesto centras užstatytas tankiai, „ypač jo teritorija prie aikštės ir Pilies. Kauno. Vilniaus, Ramygalos gatvių“. Plano ekspikacijoje įrašytas čerpių ir kalkių fabrikas „tarp Ramygalos bei Bažnyčios gatvių, dešiniajame Ukmergėlės krante. Miesto planas apima ir kairįjį Šventosios krantą. Išvardintos 11 gatvių (Kauno arba Plento. Dinaburgo arba Anykščių, Vilniaus. Rygos arba Ramygalos, Pilies. Pakalnės, Deltuvos. Bažnyčios. Mikailiškių. Sinagogos ir Klėjimo). 1856 m. planą derinusi komisija mini „Žuvų turgų“. 1857 m. užfiksuota buvus „14 kulto pastatų (medinė cerkvė, katalikų bažnyčia, mūrinė sinagoga ir 11 žydų maldos namų...)“ Tačiau praktiškai 1855 m. planu pasinaudota nebuvo. Dėl tankaus užstatymo ir nepertvarkymo pagal parengtus planus. Ukmergė XIX a. II pusėje kentėjo nuo gaisrų. Be to. mieste dar vis buvo šiaudais dengtų pastatų. 1865 m. pradėta statyti „bizantinio stiliaus cerkvė“ pagal tipinį projektą 700 vietų talpos. 1870 m. caras patvirtino naują Ukmergės projektinį planą. Pagal jį buvo numatyta reguliuoti miestą. Kaip rašo A. Miškinis „projektiniame plane derintasi prie visų esamų gatvių, beveik nekeista ir jų reikšme... Be senosios aikštes centre, buvo numatytos dar 3 aikštės: viena – priešais cerkvę... antroji (prekybinė) – besiformuojančios prie sinagogos aikštės vietoje..., trečioji – už parapinės bažnyčios.“ Miesto plėtrą skatino prekyba, kurios pagrindine preke buvo linai („XIX a. antrojoje pusėje Ukmergės apskritis buvo vienas svarbiausių linininkystės Lietuvoje centrų“). 1877 m. Ukmergėje atidaryta degtinės ir spirito gamykla, degtukų fabrikas, išgrįsta turgaus aikštė prie sinagogos. Tais pačiais metais miestas degė du kartus, ypatingai nukentėjo žydų gyvenami kvartalai. Po gaisrų miestas atsistatinėjo ir savaimingai ir siek tiek pagal naujai parengtą projektinį 1878 m. planą. To pasekoje Ukmergė laikyta gerai sutvarkytu Kauno gubernijos miestu, nors iš tikrųjų daugelyje vietų atstatymas buvo gana chaotiškas: su kreivomis gatvėmis, užstatymo išsikišimais, netgi aklinomis gatvėmis.
1884 m. gaisras siaubė ir mažesniąją miesto dalį į pietus nuo Šventosios. Nuo 1895 m. miestas ėmė mažėti, menkėjo privataus sektoriaus prekyba. Tačiau statybos darbai vyko toliau: pastatyta žydų ligoninė, suremontuota bažnyčia, aptvertas bažnyčios šventorius (1900 m). Sprendžiant iš 1896-1901 m. darytų nuotraukų, miestas buvo tankiai užstatytas 1–2 aukštų mediniais ir mūriniais pastatais su šlaitiniais stogais. Mūriniai pastatai supo miesto centrinę aikštę. Dėl savo aukščio žiūrint iš pietų pusės miesto panoramoje dominuoja Pilies kalnas ir piliakalnis. Per Šventąją tuo metu buvo nutiestas medinis tiltas (1896 m. nuotr).
Miestas lėčiau vystėsi ir dėl to. kad neturėjo geležinkelio, nore buvo planuota jį pratęsti iš Kauno iki Ukmergės. 1904 m. vėl kilo gaisras, degė miesto centras į šiaurę nuo aikštės ir Ukmergėlės slėnyje. Daugiausia nukentėjo mūriniai po 1877 m. gaisro statyti pastatai.
XX a. pradžios Ukmergę A. Miškinis apibūdina taip: „.....centras buvo užstatytas beveik vien mūriniais 1–2 aukštų pastatais, kurių kompozicija ir aikštėje, ir pagrindinėse gatvėse dėl įvairaus reljefo buvo gana vaizdinga. Kur kas daugiau medinių manų stovėjo miesto pakraščiuose bei Šventosios pakrantėje. Ukmergėje, išskyrus skverą senojoje aikštėje, beveik nebuvo medžių, nes centre pastatai stovėjo labai tankiai. Prieš pat karą medžių pasodinta tik Vilniaus gatvėje...“
I-ojo pasaulinio karo metu sudegė tiltas per Šventąją ir buvo atstatytas, atvestas siaurasis geležinkelis iš Jonavos.
Lietuvos Respublikos laikmečiu suvalstybinta Saulės gimnazija, veikė teatras, cerkvė pertvarkyta į bažnyčią, pastatyta elektros stotis, veikė 2 gariniai malūnai, betoninių čerpių ir „betonitų“ dirbtuvės, 8 odos dirbtuvės, lentpjūvė, 6 karšyklos, 2 plytinės, veikė 2 konoteatrai, ligoninė. 1923 m. miesto apraše nurodytos 80 gatvių ir 972 sklypai, kurių dauguma užstatyti, surašyti Pivonijos ir Naujapilio priemiesčiai j miestą ėmė keltis valstiečiai. Nuo 1924 m. Ukmergė buvo apskrities teises turintis miestas. Buvo statoma nemažai medinių namų, nutiestos kelios naujos gatvės. „Trečiajame dešimtmetyje keitėsi miesto augimą skatinantys veiksniai. Gausėjo administracinių, komercinių įstaigų...; atsirado naujų dirbtuvių, keli malūnai ir lentpjūvės;... Beveik visai prarado ankstesnę paskirtį arklių pašto stotis.., o plėtojantis automobilių transportui, prireikė įrengti Ukmergėje autobusų stotį.“ 1928 m. buvo pastatytas gelžbetoninis tiltas per Sakalupį. imta kloti šaligatvius. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje miestas pradėjo labiau plėstis pietiniame Šventosios krante ir į vakarus nuo centro palei Kauno gatvę. 1930 m. parengta viso miesto gatvių tinklo schema:
Tais metais miesto centre buvo pastatytas paminklas, autobusų stotis, vandentiekio bokštas, pastatyti 38 gyvenamieji pastatai, 2 pramonės įmonės, bažnyčios ir klebonijos perstatymo projektas (bažnyčia rekonstravo 1931–1939 m., suteikdami eklektinės architektūros vaizdą). Miesto vaizdą lėmė ankstesnis užstatymas, prisitaikęs prie banguoto teritorijos reljefo, pakraščiuose užstatymas retėjo, pereidamas j atskiras sodybas (ypač pietinėje miesto dalyje). Nuo 1929 m., remiantis Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų tvarkymo bei gražinimo įstatymu, buvo griaunami menki blogo vaizdo pastatai ar jų dalys. 1931 m. kanalizuotas Sakalupis. 1932 m. parengtas schematiškas miesto tikrosios būklės planas ir nuotrauka iš lėktuvo. Mieste tuo metu buvo 4 aikštės: trys – pagrindinėje miesto dalyje ir viena – pietiniame upės krante. Tankiausiai užstatytas buvo miesto centras, teritorija aplink piliakalnį ir prie pagrindinių gatvių. 1933 m. miestas užėmė 400 ha plotą, jame buvo 36 gatvės. 7 priemiesčiai. 1935 m. buvo parengtas Ukmergės „parceliacijos planas“, pagal kurį numatyta padidinti miesto plotą 60 ha, prie Šventosios ties sala numatytas 29 ha „pramonės rajonas“, 20 ha skirta parkui. Tais pačiais metais buvo rengiamas vakarinio Ukmergės pakraščio gatvių tinklo rekonstrukcijos projektas. Pivonijos priemiesčiui suteikus kurorto teises pradėta statyti vila ir sporto įrenginiai. 1936 m. nutiesta nauja gatvė nuo Kauno gatvės iki turgaus aikštės, nuardžius prieš potvynį medinį Šventosios tiltą buvo atidarytas naujas gelžbetoninis, sureguliuota upės vaga nuo elektrinės užtvankos iki tilto, „sutvirtinus nuolat ardomus krantus apie 1,5 km ilgio ruože“, panaikinti turgūs Pilies kalne ir Vienuolyno gatvėje (turgavietės apželdintos ir paverstos skverais), centrinės gatvės grindžiamos tašytais akmenimis. 1937–1938 m. parengtas miesto dalies nuo Piliakalnio į šiaurę iki Vytauto gatvės planas, kuriame suplanuota nugriauti esamas lūšnas ir apželdinti išvalytą plotą. Miesto senoji dalis buvo valoma nuo apleistų, menkaverčių statinių (pagal A. Miškinį apie 230 sodybų, pavienių pastatų bei jų dalių). Daugiausia griaunama buvo Vilniaus ir Vytauto. Gedimino. Pilies gatvėse. Plačiu mastu vyko gatvių tvarkymo darbai. 1938 m. sudarytoje miesto planavimo schemoje pramonės įmones numatytos prie Šventosios, o aplamai miestą numatyta vystyti beveik koncentriškai. Buvo parengta ir daugiau Ukmergės plėtros planų, tačiau pasikeitus politinei situacijai, jie nebebuvo įgyvendinti. Prasidėjus karui Europoje, privati statyba dar kurį laiką vyko. Kaip rašo A. Miškinis, per 20 nepriklausomybės metų Ukmergė „buvo „iš pagrindų“ sutvarkyta“. Blogiausia padėtis liko seniausioje miesto dalyje prie piliakalnio ir palei Ukmergėlę, palei Smėlių priemiestį.
Karo pasekoje Ukmergė buvo apgriauta, susprogdintas tiltas per Šventąją.
Po karo pertvarkyta į labiau taisyklingą centrinė miesto aikštė, suformuota autobusų stoties aikštė, nuo 1946 m. leista statyti sodybinius namus. Vienaaukščiais mediniais namais buvo užstatyti miesto pakraščiai. Nuo 1948 m. projektuojamos pramonės įmonės. Nuo 1950 m. Ukmergė perorganizuota iš apskrities miesto į rajono. Pirmasis daugiabučių namų kvartalas pradėtas statyti 1954 m. Miesto vaizdas gerokai pakito, kai imta daugiabučius 4-5 aukštų namus statyti tarp sodybinių. Iki 1960 metų transformuota centrinė aikštė, pastatyti tipiniai visuomeninės paskirties statiniai – konoteatras, restoranas su valgykla, universalinė parduotuvė. Dauguma pramonės įmonių kūrėsi miesto pietvakariniame pakraštyje. 1962 m. parengtame generaliniame plane buvo numatyta plėsti miestą į visas puses, „kiek labiau į šiaurę, šiaurės rytus ir šiaurės vakarus; pagrindinės jo dalies centre suplanuotos keturios aikštės palei Gedimino gatvę; pietinės miesto dalies centrą buvo numatyta kurti Vilniaus-Antakalnio gatvių sankryžoje, o senuosius miesto kvartalus – rekonstruoti“.
6 dešimtmečio pabaigoje tradicinis miesto vaizdas dar labiau pakito – „vakarinių ir rytinių miesto pakraščių statiniai savo aukščiu pralenkė centro statinius, be to, buvo prarastas nuoseklus miesto ryšys su gamtine aplinka. Paaukštintas administracinis pastatas prie centrinės aikštės pradėjo dominuoti aikštėje, atsirado tarsi kompozicijos ašis. iki tol nebūdinga neutraliai, beveik vienodo aukščio pastatų suformuotai aikštės erdvei“.
Miesto užstatymo struktūra keitėsi toliau ėmus sparčiai statyti gyvenamųjų namų kompleksus, miestas virto pramoniniu. Po 1973 m. daugiabučiai daugiausia buvo statomi pietinėje miesto dalyje. Toliau pertvarkoma centrinė dalis – aikštė.
Apibendrinant galima teigti, kad dabartinis Ukmergės planas susiformavo iki XIX a. pabaigos, vėlesni pasikeitimai šiek tiek labiau taisyklingai pareguliavo miesto planą. Tūrinėje erdvinėje kompozicijoje žymų vaidmenį atliko gamtiniai elementai – piliakalnis ir Pilies kalnas, o trečioji dominantė buvo parapinė bažnyčia. Tokią kompoziciją papildė tik XIX a. antrojoje pusėje pastatyta cerkvė ir XX a. pirmojoje pusėje vandentiekio bokštas. Miesto centrą formuoja išskirtinai kapitaliniai pastatai, kurie nėra senesni nei 1877 m. statybos (statyti po tais metais buvusio gaisro). Be to. kaip mano A. Miškinis, „jie statyti ne tik laikantis istorinės statybos linijos, gal ir ankstesnės pastato padėties sklype, kitų senojo užstatymo principų... Visa tai savitoje gamtinėje aplinkoje su piliakalniu ir Pilies kalnu sudaro originalią visumą ir daugiausia lemia Ukmergės architektūros vertę“. Tvirtinant 1980 m. vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą, Ukmergėje numatyta saugoti gatvių tinklą (seniausia atsirado dar XV a.), aikštės planą ir tūrinę-erdvinę kompoziciją, kapitalinio užstatymo fragmentus.
Tekstinė medžiaga, iliustracijos, citatos paimtos iš A. Miškinio monografijos apie Ukmergės miestą iš „Lietuvos TSR urbanistikos paminklai“, 10 tomas, Vilnius „Mokslas“.
2.1.3. Senamiesčio apžvalgos taškai
Tolimiausia miesto panorama atsiveria prie Ukmergės miesto ribos tuoj nuo senojo įvažiavimo iš Vilniaus. Urbanizuota vietovė horizonte skendi žaliųjų plotų apsuptyje.
Panoraminio Ukmergės senamiesčio vaizdo pamatyti nėra galimybės net nuo aukščiausių taškų, t. y. piliakalnio ar Pilies kalno. Žiūrint nuo jų, dalį Ukmergės senamiesčio kiek platesniu kampu galima apžvelgti tik nuo piliakalnio į šiaurės pusę. Čia atsiveria Ukmergėlės upelio šlaitų užstatymas, bažnyčios su varpine vaizdas ir Vytauto gatvės šiaurinės išklotinės užstatymo fragmentas.
Kitas apžvalgos taškas yra nuo bažnyčios šventoriaus pietų pietvakarių kryptimi. Nuo čia matyti kaip horizonto linija banguoja per piliakalnį. Pilies kalną ir nuo bažnyčios rytų pusėje esančiu dešiniuoju Vilkmergėlės šlaitu, kuris yra užstatytas gyvenamaisiais sodybinio tipo namais.
Neplati panorama su vertikalia dominante (cerkvės bokštu) atsiveria nuo Šlaitų gatvės žiūrint į pietų pusę.
Kairiajame Šventosios krante reikėtų išskirti tris apžvalgos taškus, kurie atveria priešingo kranto su Ukmergės piliakalniu ir Pilies kalnu panoraminius vaizdus. Ypač tapybiškas vaizdas atsiveria ankstyvą pavasarį, kai kalvomis banguojančią reljefo liniją pabrėžia medžių šakų ažūras su jame esančiais pastatais. Tokius vaizdus pavyko užfiksuoti nuo pušyno, į kurį atveda Pavasario gatvė, ir nuo Malkų gatvės. Puikus vaizdas į piliakalnį ir Pilies kalną atsiveria nuo Maximos prekybos centro.
Kairiojo Šventosios kranto vaizdai gerai matomi nuo piliakalnio ir Pilies kalno, o Pivonijos priemiestis atsiveria ir nuo tilto per Šventąją. Nuo piliakalnio matyti ir rytinė Ukmergės dalis.
Platus miško ruožas kairiajame Šventosios krante ir Paupio gatvės perspektyva atsiveria iš Paupio gatvės rytinio krašto. (Aprašyti apžvalgos taškai pateikti priede).
Įvertinus iš aprašytų apžvalgos vietų atsivėrusius vaizdus, galima teigti, kad juos formuoja bendras gamtos ir užstatymo siluetas, su pavienėmis ir nelabai išvystytomis vertikaliomis dominantėmis – bažnyčios bokštas, vandentiekio ar gaisrinis bokštai. Akivaizdu, kad daugiausia sodybinio tipo užstatymas ne kontrastuoja, bet atkartoja reljefo bangavimą, kuris ypač ryškus dešiniajame Šventosios krante. Palyginus istorinius miesto vaizdus su dabartine situacija, matyti, kad užstatymo tankumas nepadidėjes, o kai kuriose vietose, ypač piliakalnio prieigose, sumažėjęs.
Tad, ateityje pasinaudojant apžvalgos taškais, galėtų būti vykdomas vizualinis planuojamų statybų ir esamo užstatymo pertvarkymų įvertinimas.
2.2. Kultūros paveldo objektų, esančių Ukmergės senamiesčio teritorijoje, apžvalga
Archeologinės vietos. Ukmergės senamiesčio archeologijos paveldą sudaro XVI – XVII a., XIX a. pab.–XX a. pr. kultūriniai sluoksniai. Ukmergės senamiesčio kultūrinis sluoksnis kaip nekilnojamoji kultūros vertybė (archeologinė vieta) įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą kaip archeologinė vertybė – A1959 (unikalus kodas 2990) – Senojo miesto vieta (1 priedas, 1 lentelė). Tai Ukmergės miesto dalis, esanti dešiniajame Šventosios krante, su piliakalniu. Pilies kalnu. Vilkmergėlės ir buv. Sakalupio upelių šlaitų užstatymu. Senojo miesto riba rytinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje apima didesnę teritoriją nei esama nustatyta Ukmergės senamiesčio U36 (unikalus kodas 17116) teritorija.
Kaip atskira vertybė Lietuvos Respublikos kultūros paminklas – AR1262 (unikalus kodas 3539) -fiksuotas Ukmergės piliakalnis (1 priedas, 2 lentelė).
Statiniai. Ukmergės senamiesčio U36 teritorijoje į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyti 24 statiniai (1 priedas, 3 lentelė). Tai daugumoje XIX a. II pusės – XX a. I pusės pastatai. Dalis į registrą įtrauktų statinių nepatenka į esamą senamiesčio teritoriją.
2.3. Atliktų tyrimų medžiagos, apskaitos ir apsaugos dokumentų apžvalga
Kultūros vertybės – Ukmergės senamiesčio U36 – pagrindinis dosjė (parengtas 2002 m. LR Kultūros ministerijos KVAD Kultūros paveldo centro specialistės A. Jarukaitienės). Nustatytas teritorijos plotas, kultūrinė vertė.
Ukmergės senamiesčio U36 apsaugos reglamento parengiamieji darbai (I ir II etapai) (atlikti 2003 m. UAB „Sodybų skyrius“) Dokumente surinkti duomenys apie atliktus tyrimus, parengtus statinių ir teritorijų planavimo projektus, pateikti pastatų apskaitos lapai su fotofiksacija ir pasiūlymai dėl U36 ribų tikslinimo.
2.4. Patvirtintų ir rengiamų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įtaka Ukmergės senamiesčiui.
Rengiamas Ukmergės senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas (Teritorijos ir apsaugos zonų ribų planas) Ukmergės miesto urbanistikos paminklo sklypų projekto (patvirtintas 1995-12-06 Ukmergės rajono valdybos sprendimu Nr. 157) sprendinių nekeičia.
Ukmergės miesto bendrasis planas (patvirtintas 1997-12-17 Ukmergės rajono tarybos sprendimu Nr. 72) teritorijos ir apsaugos zonų ribų specialiojo plano sprendiniams neprieštarauja.
Šventosios upės pakrančių detalusis planas (1998 m). Specialiojo plano sprendiniai nekeičia detaliojo plano sprendinių ir neturi įtakos nustatytai upės pakrantės apsaugos ir ichtiologinio draustinio zonoms.
Kęstučio aikštės skvero Ukmergėje (1999 m.) ir Skvero Klaipėdos g. Ukmergėje (1999 m.) sutvarkymo projektai apima teritorijas, esančias Ukmergės senamiesčio vertybės ribose. Tai aplinkotvarkos projektai, kurių sprendiniams rengiamas Specialusis planas neprieštarauja.
1. Įvertinant Ukmergės senamiesčio struktūrą, istorinę raidą, archeologinio paveldo arealą, nekilnojamųjų kultūros vertybių išsidėstymą, nesiūloma plėsti nustatytų vertybės teritorijos ribų. o tik jas patikslinti.
2. Išnagrinėjus vizualųjį senosios Ukmergės dalies suvokimą, galimą miesto plėtrą ir jos poveikį senamiesčiui, siūloma numatyti apsaugos zoną aplink visą vertybės teritoriją. Kiek platesnį apsaugos zonos ruožą siūloma nustatyti pietvakarinėje dalyje, kas leistų čia sureguliuoti užstatymą taip, kad jis nenaikintų kurortinio tipo įvaizdį, pradėtą formuoti dar XX a. I pusėje.
3. TERITORIJOS IR APSAUGOS ZONŲ RIBŲ PLANAS
3.1. Vertybės teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo principai
Ukmergės senamiesčio (unikalus kodas 17116, buvęs kodas U36) teritorijos vientisumo išsaugojimui, remiantis esamos padėties analize ir siekiant kryptingai reguliuoti plėtros tendencijas, numatoma vizualinės apsaugos zona, remiantis Šiais principais:
• Vizualinės apsaugos zona apima teritorijas reikšmingas urbanistinio komplekso apžvalgai, užtikrina charakteringų panoramų apžvalgą. Paveldosauginiu aspektu nereglamentuojama šių teritorijų tolimesnė plėtra gali neigiamai įtakoti istoriškai susiklosčiusio kraštovaizdžio (miestovaizdžio) charakterį, o tuo pačiu sumenkinti Senamiesčio vertę.
• Apsaugos zonų ribos pagal galimybes sutapatinamos su dirbtinių planuojamos teritorijos elementų ribomis (žemės sklypų ribomis, tvenkinių, kanalų krantais, užtvankų, kelių, geležinkelių ar kitų pylimų, iškasų pakraščiais ir kt.) ir natūraliomis planuojamoje teritorijoje esančių gamtinių elementų ribomis (upių, ežerų ir kt.)[1].
Atsižvelgus į išdėstytus kriterijus buvo atlikta Ukmergės senamiesčio (unikalus kodas 17116, buvęs kodas U36) teritorijos ribų korektūra ir jo apsaugos zonų ribų nustatymas.
3.2. Vertybės teritorijos riba
Ukmergės senamiesčio urbanistinio komplekso vientisumo užtikrinimui, siūloma nežymiai koreguoti vertybės teritoriją vakarinėje dalyje palei Sodų g. atkarpoje tarp Vasario 16-osios ir Deltuvos gatvių, taip pat rytinėje dalyje palei Bažnyčios g. atkarpoje tarp Maironio ir Vytauto gatvių.
Siūlomos Ukmergės Senamiesčio – kultūros vertybės U36 – teritorijos ribos apima teritoriją – pietinėje dalyje nuo Vilniaus g. susikirtimo su Trakų g. (už vienos eilės sklypų); Bugenių g. iki sklypo su namu Nr. 29, o nuo jo į šiaurę iki Šventosios, per Šventąją iki apatinės terasos pabaigos (viršutinės terasos šlaito apačios); šlaito apačia į vakarus iki Kauno g. sklypo su namu Nr. 64 ir jo vakarine riba iki Kauno g.; tolyn į šiaurę iki Deltuvos g., jos dešiniąja puse iki sklypų eilės palei Sodų g., apimant vieną sklypą Vasario 16-osios ir Sodų g. susikirtimo kampe, turgavietės sklypą Klaipėdos ir Vasario 16-osios gatvių susikirtimo kampe; Cvirkos g. iki dalies kvartalo tarp Ramygalos, Gedimino, Cvirkos ir Birutės gatvių; dalies sklypų Ramygalos ir Gedimino gatvių susikirtimo trikampyje vakariniu ir šiauriniu pakraščiais; šiaurinėje dalyje vidumi kvartalo, apriboto Gedimino, Šlaitų. Bažnyčios ir Vilkmergėlės gatvių; už vienos eilės sklypų rytinėje Bažnyčios g. pusėje iki Maironio g.; Bažnyčios g. atkarpoje tarp Maironio ir Vytauto gatvių; Vytauto g. šiaurine puse iki vienos sklypų eilės rytinėje Basanavičiaus g. pusėje; dešiniuoju Šventosios krantu ir ties Vilkmergėlės upeliu į kairįjį Šventosios krantą; rytine vienos eilės sklypų riba palei Vilniaus g. išsiplečiant abipus Antakalnio g. į rytų pusę iki sklypo su namu Nr. 16 rytinės kraštinės ir iki Miško g.; Miškų g. iki susikirtimo su pietine riba (tarp Vilniaus g. sklypų su namais Nr. 74 ir 76).
3.3. Apsaugos zonos vizualinės apsaugos pozonio riba
Remiantis LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571), LR Saugomų teritorijų įstatymo (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) bei Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsaugos zonų nustatymo taisyklių (Žin., 2006, Nr. 61-2197) nuostatomis, fizinės apsaugos pozonis urbanistinėms vietovėms nenustatomas.
Remiantis minėtais dokumentais Ukmergės senamiesčiui (unikalus kodas 17116, buvęs kodas U36) fizinės apsaugos pozonis nenustatomas.
Nustatomas tik vizualinės apsaugos pozonis.
Ukmergės senamiesčio (unikalus kodas 17116. buvęs kodas U36) vizualinės apsaugos pozonio ribos: pietinė riba vakarinėje Vilniaus g. pusėje eina Trakų g. iki susikirtimo su Bugenių g., toliau į vakarus Bugenių g. iki susikirtimo su Pavasario g.; rytinėje Vilniaus g. pusėje riba eina Laukų g. iki Antakalnio g. ir ties Antakalnio g. Nr. 20 šiaurės rytine kraštine linksta į šiaurės vakarus; vakarinė riba prasideda ties Pavasario g. susikirtimu su Bugenių g. ir tęsiasi Pavasario gatve iki susikirtimo su Pavasario skersgatviu; toliau tęsiasi Pavasario skr. pamiške, nusileisdama į Šventosios slėnį ir iki Šventosios; perkerta Šventąją ir statmenai jai tęsiasi tarp Kauno g. Nr. 68 ir Nr. 70 iki susikirtimo su Kauno g., perkirsdama ją ir tęsiasi A. Smetonos g. iki susikirtimo su Vasario 16-osios g., toliau Vasario 16-osios g. tęsiasi iki Žemaitės g.; Žemaitės gatvės vakarine puse. apimdama ruožą priešais sklypus, iki Mindaugo gatvės; pietine Mindaugo g. puse į rytus iki Birutės gatvės; Birutės g. vakarine kraštine į šiaurę iki Tvenkinių gatvės; Tvenkinių g. pietine kraštine iki Gedimino gatvės; Gedimino g. vakarine krantine iki Šlaitų gatvės; Šlaitų g. pietine kraštine iki J. Basanavičiaus gatvės; J. Basanavičiaus g. vakarine kraštine iki šiaurinės kraštinės sklypų eilės palei J.Biliūno gatvę iki V.Kudirkos g.; V.Kudirkos vakarine kraštine iki susikirtimo su Vytauto g. ir toliau Kareivinių gatvės vakarine kraštine iki Paupio gatvės; nuo susikirtimo su Paupio g. tęsiasi į rytus per vieną sklypą; Paupio g. Nr. rytine riba nusileidžia iki Šventosios; perkerta Šventąją ir tęsiasi iki pakrantės žaliosios juostos ribos su sodybiniais sklypais palei Gruodžio 17-osios gatvę; sklypų palei Gruodžio 17-osios g. šiaurinėmis ribomis iki Šventosios gatvės; Šventosios g. pietvakarine kraštine iki tvenkinio, apimdama tvenkinį iš rytų pusės iki upelio pietiniame tvenkinio krante; upelio dešiniuoju krantu iki sklypo Nuotekų g. Nr. rytinės ribos, toliau rytine Nuotekų g. Nr. riba iki Nuotekų g. ir perkirsdama ją tęsiasi iki Lyduokių gatvės ir perkirsdama ją tęsiasi iki Antakalnio gatvės.
Apsaugos zonos vizualinio pozonio teritorijoje vystymosi plėtra turi būti reglamentuota tiek, kiek nesudarytų galimybės pažeisti susiformavusį kraštovaizdžio charakterį ir nesumenkintų senamiesčio vertės.
TVIRTINU
Viršininkė
...... Laura Nalivaikienė
2010 m. liepos 15 d.
TERITORIJŲ PLANAVIMO DOKUMENTO PATIKRINIMO AKTAS NR. TP5-26
| Tikrinanti institucija - |
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, A. Juozapavičiaus g. 9, LT-09311 Vilnius. |
| Tikrinamasis dokumentas - |
Ukmergės senamiesčio (unikalus kodas 17116, buvęs kodas U36) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas. Planavimo rūšis – specialusis planavimas; planavimo lygmuo pagal tvirtinančią instituciją – Vyriausybės įgaliotos institucijos; planavimo lygmuo pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį – rajono. |
| Planavimo organizatorius - |
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys, Šnipiškių g. 3, LT-09309 Vilnius. |
| Dokumento rengėjas - |
VĮ „Lietuvos paminklai“, Šnipiškių g. 3, LT-09309 Vilnius, (proj. vadovė – L. Staniūnienė, atest. Nr. A 164, KPD atest. Nr. 0738). |
| Tikrinimui pateikti dokumentai - |
Dokumento sprendiniai (aiškinamasis raštas ir brėžiniai) bei planavimo procedūrų dokumentai, 1 byla (2 egz.). |
| Patikrinimo apibendrinimas - |
Dokumento sprendiniai ir jo rengimo procedūros iš esmės atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. |
| Patikrinimo išvada - |
Teigiama. |
| Siūlymas tvirtinančiai institucijai - |
Ukmergės senamiesčio (unikalus kodas 23731, buvęs kodas A336K) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą siūloma tvirtinti. |
|
PASTABA. Patikrinimo aktas galioja vienerius metus nuo jo patvirtinimo dienos. Nepatvirtinus per vienerius metus, dokumentas tikrinamas pakartotinai, išduodant teritorijų planavimo dokumento naują patikrinimo aktą.
|
|
| Dokumentą patikrino: |
Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas Juozas Algirdas Zinkevičius, tel. 272 0185. |