LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1999 M. RUGPJŪČIO 27 D. NUTARIMO NR. 942 „DĖL BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ IR ORGANIZACIJŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO SĄLYGŲ DALINIO PAKEITIMO“ 6 IR 7.2 PUNKTŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO SUTARTIES ĮSTATYMO 22 STRAIPSNIUI
2001 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisinės ekspertizės skyriaus vedėjui Nerijui Rudaičiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2001 m. lapkričio 29 d. išnagrinėjo bylą Nr. 16/2000 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6, 7 ir 7.1 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui, 94 straipsnio 2 punktui, 131 straipsniui ir Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ (Žin., 1999, Nr. 73-2257; toliau – ir Nutarimas) 6, 7 ir 7.1 punktai neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, 94 straipsnio 2 punktui, 131 straipsniui ir Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo (Žin., 1991, Nr. 36-973) 22 straipsniui.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Vyriausybė Nutarimo 6, 7 punktais pripažino netekusiais galios Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 357 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 9 punktą, kartu ir 9.3 punktą, kuriuo buvo leista padidinti iki 2 kartų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir teritorinių muitinių vadovų, pareigūnų ir specialistų, vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas, tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 2 priedėlyje, ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ 2 punktą, kartu ir 2.3 punktą, kuriuo buvo leista padidinti iki 2,5 karto nustatytuosius tarnybinius atlyginimus (koeficientais), neviršijant darbo užmokesčiui skirtų lėšų, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, muitinių postų viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų padalinių viršininkams, muitinių postų pamainų viršininkams.
Pareiškėjas nurodo, kad Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ buvo priimtas iki 1999 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo priėmimo, todėl jis abejoja, ar tai neprieštarauja Konstitucijos 131 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol šie įstatymai nepakeisti.
2. Pareiškėjas prašyme nurodo, kad Nutarimas priimtas be nuorodos į įstatymus, nors Konstitucijos 94 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus. Todėl pareiškėjas abejoja, ar ginčijami Nutarimo punktai neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.
3. Pareiškėjas teigia, kad pagal Darbo sutarties įstatymo 8 straipsnį darbo apmokėjimas yra viena iš darbo sutarties sąlygų. Darbo sutarties įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę pakeisti darbuotojo darbo sąlygas tik tada, kai keičiama gamyba, jos technologija arba pertvarkomas darbo organizavimas, ir dėl to darbdavys turi keisti tam tikrų darbuotojų darbo sąlygas. Darbdavys apie numatomą darbo sąlygų pakeitimą darbuotojui turi pranešti ne vėliau kaip prieš mėnesį (Darbo sutarties įstatymo 22 straipsnio 2 dalis). Darbuotojui nesutinkant dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, laikantis įstatymų nustatytos tvarkos jis gali būti atleistas iš darbo pagal Darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 9 punktą (Darbo sutarties įstatymo 22 straipsnio 3 dalis).
Pareiškėjas prašyme nurodo, kad Vilniaus teritorinės muitinės viršininkas 1999 m. lapkričio 15 d. priėmė įsakymą Nr. 369-K „Dėl atlyginimų“. Šis įsakymas priimtas vykdant Nutarimą, t. y. nesant Darbo sutarties įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių pakeisti vieną iš darbo sutarties sąlygų – darbo apmokėjimą. Be to, Nutarimo 13 punkte nustatyta, kad jis įsigalioja nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjas teigia, jog ši nuostata nesudarė sąlygų darbdaviams įvykdyti Darbo sutarties įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų, todėl jis abejoja, ar ginčijami Nutarimo punktai neprieštarauja Darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui.
4. Pareiškėjas nurodo, jog Konstitucijos 48 straipsnyje yra garantuota, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnams padidinti tarnybiniai atlyginimai nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. iki kiekvienų kalendorinių metų pabaigos buvo nustatomi vadovaujantis Vyriausybės nutarimais. Lėšos šioms išmokoms buvo numatytos 1998, 1999 metų biudžetuose, o mokėjimas nutrauktas vykdant Nutarimą, kurio atitiktimi Konstitucijos 131 straipsnio 2 daliai ir 94 straipsnio 2 punktui pareiškėjas abejoja. Pareiškėjas abejoja, ar ginčijami Nutarimo punktai neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo santykių ir apmokėjimo skyriaus viršininko A. Bartkevičiaus ir tuometinės Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos Teisinės ekspertizės skyriaus vyriausiojo specialisto E. Žukausko, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisinės ekspertizės skyriaus viršininko N. Rudaičio rašytiniai paaiškinimai. Suinteresuoto asmens atstovai pateikė tokius argumentus.
1. A. Bartkevičiaus ir E. Žukausko nuomone, pareiškėjo abejonė, ar Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. priimto nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6, 7 ir 7.1 punktai neprieštarauja Konstitucijos 131 straipsnio 2 daliai, yra nepagrįsta, nes Nutarime nėra nuostatos dėl tarnybinio atlyginimo sumažinimo. Šiuo atveju yra svarbi ne Nutarimo priėmimo, bet jo vykdymo pradžios data. Nutarimas buvo pradėtas vykdyti tik priėmus 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymą.
A. Bartkevičius ir E. Žukauskas teigia, jog pareiškėjo abejonė, ar Nutarimo 6, 7 ir 7.1 punktai neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, kadangi Nutarimas priimtas be nuorodos į įstatymus, yra nepagrįsta. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte įtvirtinta nuostata, kad Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, yra viena iš Konstitucijos 94 straipsnyje išvardytų Vyriausybės funkcijų. Nurodant tik šią nuostatą yra susiaurinamos Vyriausybės kompetencijos ribos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog valstybės tarnautojams pareiginės algos dydis nustatomas pagal pareiginės algos koeficientą, kurio dydžius pagal pareigybių kategorijas nustato įstatymas. Tačiau kol tokio įstatymo nėra, valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos Vyriausybės nutarimais.
Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad Nutarimą Vyriausybė priėmė siekdama įgyvendinti Vyriausybės 1999-2000 m. veiklos programos nuostatą „tobulinti iš Lietuvos Respublikos biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansuojamų darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą“. Šiuo Nutarimu, atsižvelgiant į esamą ekonominę bei finansinę situaciją ir būtinybę taupyti bei racionaliau naudoti biudžeto lėšas, taip pat siekiant išvengti kai kuriose valstybės institucijose susidariusių nepagrįstų darbo užmokesčio disproporcijų, buvo pakoreguotos kai kurių valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos.
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnį muitininkai ir kiti valstybės tarnautojai, kuriems taikomi Nutarimo 6, 7 ir 7.1 punktai, yra viešojo administravimo valstybės tarnautojai. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnį tokį statusą jie įgijo per 5 dienas po Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo (1999 m. liepos 30 d.). Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su viešojo administravimo valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos. Todėl, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, muitinės pareigūnams, taip pat kitiems viešojo administravimo valstybės tarnautojams Darbo sutarties įstatymo 22 straipsnio nuostatos netaikytinos.
A. Bartkevičius ir E. Žukauskas teigia, kad pareiškėjo abejonė, ar Nutarimas atitinka Konstitucijos 48 straipsnio nuostatą, kuri garantuoja kiekvienam žmogui teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, yra nepagrįsta, nes nėra pateikta argumentų, patvirtinančių, jog priėmus ginčijamą Nutarimą apmokėjimas už darbą tapo neteisingas.
2. Suinteresuoto asmens atstovas N. Rudaitis, iš esmės pritardamas A. Bartkevičiaus ir E. Žukausko rašytiniams paaiškinimams, pateikė papildomus paaiškinimus. Juose pažymima, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, reiškia, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti atlyginimą, kuris garantuotų darbuotojams ir jų šeimoms normalų gyvenimo lygį, padidintą darbo užmokestį už viršvalandžius bei ypatingas darbo sąlygas, vienodą vyrų ir moterų atlyginimą už vienodą darbą, tinkamą išankstinį pranešimą apie atleidimo iš darbo laiką, atskaitymų iš darbo užmokesčio ribojimą. Nutarimu buvo pakeistos teisės normos, kuriomis buvo leista padidinti tam tikrų valstybės institucijų ir įstaigų valstybės tarnautojų tarnybinius atlyginimus. Tačiau ir panaikinus galimybę padidinti tarnybinius atlyginimus Nutarimu nustatyti tarnybinių atlyginimų dydžiai neprieštaravo Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymų nuostatoms, nustatančioms minimalų darbo užmokesčio dydį, ir kitoms su darbo apmokėjimu susijusioms garantijoms. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Nutarimo 6, 7 ir 7.1 punktai neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui.
Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta Vyriausybės pareiga vykdyti įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus. Tai yra tik viena iš Vyriausybės funkcijų. Be šios funkcijos, Konstitucijos 94 straipsnyje yra numatytos ir tokios Vyriausybės funkcijos kaip krašto reikalų tvarkymas, Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybės saugojimas, valstybės saugumo ir viešosios tvarkos garantavimas, ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklos koordinavimas bei kitos pareigos, kurias gali numatyti Konstitucija ir kiti įstatymai. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, tai, ar Vyriausybės nutarime yra nuoroda į įstatymą, Seimo nutarimą arba Respublikos Prezidento dekretą, ar tokios nuorodos nėra, neturėtų ir negalėtų nulemti, ar Vyriausybė vykdo įstatymus, Seimo nutarimus dėl įstatymo įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, ar jų nevykdo. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Nutarimo 6, 7 ir 7.1 punktai neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.
Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol šie įstatymai nepakeisti, reikėtų suprasti taip, kad negalima mažinti valstybės institucijai ar įstaigai asignavimų, kurie numatyti konkrečių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. Nutarimu asignavimai nebuvo sumažinti, t. y. Nutarimo pagrindu nei Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, nei Vilniaus teritorinei muitinei nebuvo skirta mažiau asignavimų nei buvo numatyta Lietuvos Respublikos 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. N. Rudaičio nuomone, Nutarimo 6, 7 ir 7.1 punktai neprieštarauja Konstitucijos 131 straipsniui.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Nutarimu nebuvo keičiamos nei Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnų, nei kitų valstybės tarnautojų darbo sąlygos. Nutarimas tik pakeitė teisės normas, kuriomis buvo nustatytos galimybės padidinti tarnybinius atlyginimus ir kurias turėjo įgyvendinti konkrečios valstybės institucijos ir įstaigos (šių valstybės institucijų ir įstaigų vadovai), todėl jo 6, 7 ir 7.1 punktai neprieštarauja Darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojos I. Degutienės, teisingumo viceministro G. Švedo, vidaus reikalų viceministro E. Gusto, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Valstybinės teisės katedros vyr. asistento dr. E. Šileikio, l. e. Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pareigas P. Abaravičiaus, Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimo pirmininko pavaduotojos G. Gruzdienės ir Lietuvos profesinių sąjungų centro pirmininko pirmojo pavaduotojo A. Kvedaravičiaus rašytiniai paaiškinimai.
konstatuoja:
I
1. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. priėmė nutarimą Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“, kuriuo nutarta:
<......> 6. Pripažinti netekusiais galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 357 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ (Žin., 1997, Nr. 33-834) 9 ir 10.1 punktus.
7. Iš dalies pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (Žin., 1997, Nr. 64-1511, Nr. 71-1804, Nr. 93-2334, Nr. 117-3027; 1998, Nr. 91-2528):
7.1. išbraukti 1.1 punkte žodžius „Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos dalinių vyriausiajam vadui, Policijos departamento generaliniam komisarui“;
7.3. išdėstyti 3.1 ir 3.2 punktus taip:
7.4. išbraukti 3.2.1 punkte žodžius „ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 357 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ (Žin., 1997, Nr. 33-834, Nr. 60-1427) 9 punkto“;
7.5. įrašyti 3.3 punkte vietoj žodžio „valdininkams“ žodį „pareigūnams“.“
Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 357 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ (1999 m. vasario 13 d. redakcija) 9 punkte buvo nustatyta:
„9. Leisti:
9.1. padidinti iki 2 kartų Teisingumo ministerijos Teisės departamento, Teismų inspektavimo skyriaus ir Teismų departamento prie Teisingumo ministerijos vadovų bei specialistų tarnybinių atlyginimų schemų koeficientų, nustatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 2 priedėlyje (šio nutarimo redakcija) ir Lietuvos teismo ekspertizės instituto ekspertų tarnybinių atlyginimų schemų koeficientų, nustatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 1 priedėlyje (šio nutarimo redakcija), maksimalius dydžius;
9.2. padidinti iki 2,5 karto Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų vadovų, pareigūnų ir specialistų, vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas, tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 2 priedėlyje (šio nutarimo redakcija);
9.3. padidinti iki 2 kartų Muitinės departamento prie Finansų ministerijos ir teritorinių muitinių vadovų, pareigūnų ir specialistų, vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas, tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 2 priedėlyje (šio nutarimo redakcija);
9.4. padidinti iki 2,5 karto Revizijų departamento prie Finansų ministerijos vadovų ir specialistų, atliekančių revizijas pagal teismų ir teisėsaugos įstaigų pavedimus, tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 2 priedėlyje (šio nutarimo redakcija);
9.5. padidinti iki 2,5 karto Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Tardymo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir jo padalinių, Vidaus reikalų ministerijos Generalinio inspektoriaus skyriaus bei Specialiųjų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vadovų, pareigūnų, valdininkų ir specialistų tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 2 ir 8 priedėliuose (šio nutarimo redakcija);
9.6. padidinti iki 2 kartų Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos ir padalinių vadovų bei pareigūnų tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 2 ir 8 priedėliuose (šio nutarimo redakcija), ir Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko ir oficialių svečių apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos vadovų ir pareigūnų tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 175 (šio nutarimo redakcija).“
Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (1998 m. spalio 13 d. redakcija) 2 punkte buvo nustatyta:
„2. Leisti padidinti iki 2,5 karto nustatytuosius tarnybinius atlyginimus (koeficientais), neviršijant darbo užmokesčiui skirtų lėšų:
2.1. Vidaus reikalų ministerijos centrinio aparato departamentų direktoriams ir jų pavaduotojams, skyrių vadovams, Tardymo departamento direktoriui ir jo pavaduotojams, Policijos departamento generalinio komisaro pavaduotojams, Policijos departamento struktūrinių padalinių vadovams ir jų pavaduotojams, struktūrinių padalinių valdybų, skyrių vadovams, policijos rinktinių vadams ir jų pavaduotojams, miestų, miestų teritorinių, miestų ir rajonų, rajonų ir transporto policijos komisariatų vadovams ir jų pavaduotojams, policijos tarnybų struktūrinių padalinių vadovams, Pasienio policijos departamento vyriausiajam komisarui, jo pavaduotojams, pasienio policijos rinktinių vadams, jų pavaduotojams, užkardų (kontrolės tarnybų) vadams, jų pavaduotojams, pasienio policijos kontrolės punktų viršininkams, jų pavaduotojams, pasienio policijos kontrolės punktų pamainų viršininkams, pasienio policijos rinktinių operatyvinių skyrių viršininkams;
2.2. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, grupių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) vadovams, teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų viršininkams, jų pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams;
2.3. Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, muitinių postų viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų padalinių viršininkams, muitinių postų pamainų viršininkams;
2.4. Revizijų departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams;
2.5. valstybės kontrolieriaus pavaduotojams, Valstybės kontrolės skyrių viršininkams bei jų pavaduotojams, kvotos skyriaus viršininkui;
2.6. Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos viršininkui, šios tarnybos skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams.“
3. Pareiškėjas abejoja, ar Nutarimo 6, 7, 7.1 punktai neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, 94 straipsnio 2 punktui, 131 straipsniui ir Darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui.
Nors pareiškėjas prašo ištirti Nutarimo 7.1 punkto atitiktį Konstitucijai ir Darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui, tačiau iš prašyme pateiktų motyvų matyti, kad jam kilo abejonė ne dėl Nutarimo 7.1 punkto, o dėl 7.2 punkto atitikties Konstitucijai ir Darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui.
Iš pareiškėjo prašyme pateiktų motyvų taip pat matyti, kad jam kilo abejonė ne dėl Nutarimo viso 6 punkto ir ne dėl viso 7 punkto atitikties Konstitucijai ir Darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui, o tik dėl Nutarimo 6 punkto ta apimtimi, kuria pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 357 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ (1997 m. birželio 24 d. redakcija) 9.3 punktas, kuriuo buvo leista padidinti iki 2 kartų Muitinės departamento prie Finansų ministerijos ir teritorinių muitinių vadovų, pareigūnų ir specialistų, vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas, tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 2 priedėlyje (toliau – ir ginčijamos Nutarimo nuostatos), ir dėl Nutarimo 7.2 punkto ta apimtimi, kuria pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (1998 m. spalio 13 d. redakcija) 2.3 punktas, kuriuo buvo leista padidinti iki 2,5 karto nustatytuosius tarnybinius atlyginimus (koeficientais), neviršijant darbo užmokesčiui skirtų lėšų, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, muitinių postų viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų padalinių viršininkams, muitinių postų pamainų viršininkams (toliau – ir ginčijamos Nutarimo nuostatos).
Pareiškėjas nutartyje nurodo, kad prašo ištirti, ar ginčijamos Nutarimo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui.
Iš pareiškėjo prašymo motyvų matyti, jog jam kyla abejonių, ar ginčijamos Nutarimo nuostatos neprieštarauja ne visam Konstitucijos 48 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
Pareiškėjas nutartyje nurodo, kad prašo ištirti, ar ginčijamos Nutarimo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 131 straipsniui.
Iš pareiškėjo prašymo motyvų matyti, jog jam kyla abejonių, ar ginčijamos Nutarimo nuostatos neprieštarauja ne visam Konstitucijos 131 straipsniui, o tik šio straipsnio 2 dalies nuostatai, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti.
Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar ginčijamos Nutarimo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti, ir Darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui.
II
Dėl Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6 ir 7.2 punktų atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
1. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą nagrinėjamos bylos kontekste apskritai reiškia, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų realizuoti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu ir mokamas įstatymų nustatytu laiku.
Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu. Draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan.
2. Pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris apima ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Nagrinėjamos bylos kontekste konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad jei asmeniui pagal teisės aktus yra nustatytas tam tikras apmokėjimas už darbą, tai jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką.
Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių.
Pažymėtina, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, jog valstybės tarnautojams atlyginimas už darbą, kuris mokamas iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžetų lėšų, apskritai negali būti mažinamas, tačiau tai gali būti daroma tik išimtiniais atvejais ir tik jei yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Bet net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų. Pažymėtina ir tai, kad apmokėjimas už darbą negali būti mažinimas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų lėšų, kategorijoms. Teisėtų lūkesčių principas reiškia ir tai, kad apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.
3. Nagrinėjant, ar ginčijamos Nutarimo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti, kaip muitinės pareigūnų darbo apmokėjimo tvarka buvo reglamentuojama Nutarimo priėmimo metu.
Nutarimo priėmimo metu galiojo Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas, patvirtintas 1996 m. birželio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto patvirtinimo įstatymu (Žin., 1996, Nr. 64-1499). Statuto 63 straipsnyje buvo nustatyta, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė (tarnybinė) alga, priedai už turimą pareiginį laipsnį, ištarnautus metus ir kitos įstatymų nustatytos išmokos, o 64 straipsnyje buvo numatyta, kad pareiginės (tarnybinės) algos, priedų ir išmokų nustatymo tvarką ir dydį bei pareigūnų materialinį skatinimą nustato įstatymai ir Vyriausybės nutarimai.
Muitinės pareigūnų darbo apmokėjimo tvarka buvo nustatyta Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“.
4. Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 357 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 9.3 punktu iki 2 kartų buvo leista padidinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos muitinės pareigūnų, muitinių viršininkų, jų pavaduotojų, skyrių viršininkų, jų pavaduotojų, postų ir pamainų viršininkų, vyriausiųjų, vyresniųjų inspektorių bei inspektorių tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 2 priedėlyje. Šio nutarimo 14 punkte buvo įtvirtinta, kad nustatyti darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimai taikomi nuo 1997 m. gegužės 1 d. ir daromi neviršijant 1997 metais darbo užmokesčiui skirtų lėšų. Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 665 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo klausimais dalinio pakeitimo“ 4.2 punktu pakeitus minėto Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimo 9.3 punktą, iki 2 kartų buvo leista padidinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos ir teritorinių muitinių vadovų, pareigūnų ir specialistų, vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas, tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 2 priedėlyje.
Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ 2.3 punktu buvo leista 2,5 karto padidinti nustatytuosius tarnybinius atlyginimus (koeficientais) Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų pamainų viršininkams. Šio nutarimo 3.1 punkte buvo nustatyta, kad jeigu nesukaupta pakankamai lėšų, tarnybiniai atlyginimai šio nutarimo 2.3 punkte nurodytas pareigas užimantiems asmenims gali būti didinami vėlesniais mėnesiais, bet ne vėliau kaip nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. Sprendimus dėl tarnybinių atlyginimų padidinimo priima atitinkamų institucijų vadovai. Vyriausybės 1997 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1438 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ 1.2 punktu pakeitus Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo 2.3 punktą, buvo leista 2,5 karto padidinti nustatytuosius tarnybinius atlyginimus (koeficientais) ir muitinių skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams bei muitinių postų padalinių viršininkams. Vyriausybės 1998 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1227 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktu pakeitus minėto Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo 2 punkto pirmąją pastraipą buvo numatyta leisti padidinti iki 2,5 karto nustatytuosius tarnybinius atlyginimus (koeficientais), neviršijant darbo užmokesčiui skirtų lėšų.
5. Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarime Nr. 357 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ vartojama formuluotė „leisti padidinti“ reiškia, kad atitinkamos valstybės institucijos vadovui buvo nustatyta teisė padidinti tos valstybės institucijos darbuotojų tarnybinius atlyginimus (koeficientais), neviršijant tam tikriems metams valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme numatytų darbo užmokesčio fondo lėšų. Pažymėtina, kad vien leidimas padidinti tarnybinius atlyginimus (koeficientais) nereiškė, jog darbuotojams buvo nustatyta garantija, kad jų tarnybiniai atlyginimai bus padidinti. Minėti Vyriausybės nutarimai savaime nenustatė didesnių tarnybinių atlyginimų koeficientų ir savaime negarantavo, jog tokie didesni tarnybinių atlyginimų koeficientai bus nustatyti. Pagal šiuos Vyriausybės nutarimus teisėti lūkesčiai galėjo atsirasti tik tada, kai remiantis minėtais Vyriausybės nutarimais valstybės institucijos vadovas priėmė sprendimą, kuriuo konkretiems asmenims padidino tarnybinio atlyginimo koeficientą.
6. Valstybės institucijos vadovui priėmus sprendimą dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento padidinimo konkretiems asmenims, šiems asmenims atsirado konkretūs lūkesčiai, kad jiems atlyginimas pagal padidintus koeficientus bus mokamas tam tikrą laiką, kurį valstybė įsipareigojo mokėti.
Muitinės pareigūnams darbo užmokestis mokamas iš valstybės biudžeto lėšų. Lėšos, skirtos darbo užmokesčiui mokėti, yra numatomos tam tikrų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. Atsižvelgiant į tai, kad pagal minėtus Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimą Nr. 357 ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 tarnybinių atlyginimų padidinimas (koeficientais) buvo siejamas su kiekvienais biudžetiniais metais nustatomomis darbo užmokesčio fondo lėšomis, darytina išvada, jog pareigūnai, kuriems tam tikrų biudžetinių metų pradžioje nustatomi padidinti tarnybiniai atlyginimai (koeficientais), turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad tokie tarnybiniai atlyginimai jiems bus mokami iki biudžetinių metų pabaigos.
7. Vyriausybė Nutarimu pripažino netekusiais galios Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 357 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 9.3 punktą, kuriuo buvo leista padidinti tam tikrų muitinės pareigūnų tarnybinį atlyginimą iki 2 kartų, bei Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ 2.3 punktą, kuriuo buvo leista padidinti tam tikrų muitinės pareigūnų tarnybinį atlyginimą iki 2,5 karto. Tai reiškė, kad muitinių vadovai nuo Nutarimo įsigaliojimo neteko teisės didinti tarnybinius atlyginimus (koeficientais). Nutarimas, kuriuo buvo panaikinta teisė didinti tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nereiškė, kad šiuo Nutarimu buvo sumažinti konkretiems asmenims anksčiau paskirti tarnybiniai atlyginimai pagal padidintus koeficientus. Taigi Nutarimu nebuvo sukurta teisinio pagrindo anksčiau padidintus tarnybinių atlyginimų koeficientus pakeisti tais biudžetiniais metais.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6 punktas ta apimtimi, kuria pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 357 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ (1997 m. birželio 24 d. redakcija) 9.3 punktas, kuriuo buvo leista padidinti iki 2 kartų Muitinės departamento prie Finansų ministerijos ir teritorinių muitinių vadovų, pareigūnų ir specialistų, vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas, tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 2 priedėlyje, taip pat kad Nutarimo 7.2 punktas ta apimtimi, kuria pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (1998 m. spalio 13 d. redakcija) 2.3 punktas, kuriuo buvo leista padidinti iki 2,5 karto nustatytuosius tarnybinius atlyginimus (koeficientais), neviršijant darbo užmokesčiui skirtų lėšų, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, muitinių postų viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų padalinių viršininkams, muitinių postų pamainų viršininkams, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
III
Dėl Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6 ir 7.2 punktų atitikties Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti.
1. Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti.
2. Kaip minėta, nuo Nutarimo įsigaliojimo muitinės vadovai neteko teisės didinti tarnybinius atlyginimus (koeficientais). Nutarimu nebuvo sumažintos 1998 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo nustatytos lėšos, skirtos darbo užmokesčiui. Taigi ginčijamomis Nutarimo nuostatomis reguliuojami kitokie santykiai, jos neturi tiesioginės sąsajos su Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostata, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol šie įstatymai nepakeisti.
3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6 punktas ta apimtimi, kuria pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 357 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ (1997 m. birželio 24 d. redakcija) 9.3 punktas, kuriuo buvo leista padidinti iki 2 kartų Muitinės departamento prie Finansų ministerijos ir teritorinių muitinių vadovų, pareigūnų ir specialistų, vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas, tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 2 priedėlyje, taip pat kad Nutarimo 7.2 punktas ta apimtimi, kuria pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (1998 m. spalio 13 d. redakcija) 2.3 punktas, kuriuo buvo leista padidinti iki 2,5 karto nustatytuosius tarnybinius atlyginimus (koeficientais), neviršijant darbo užmokesčiui skirtų lėšų, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, muitinių postų viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų padalinių viršininkams, muitinių postų pamainų viršininkams, neprieštarauja Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol šie įstatymai nepakeisti.
IV
Dėl Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6 ir 7.2 punktų atitikties Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.
1. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus.
Pareiškėjas abejoja, ar ginčijamos Nutarimo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, kadangi Nutarimas priimtas be nuorodos į įstatymus.
2. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte įtvirtinta norma reiškia, kad Vyriausybė priimdama teisės aktus turi laikytis galiojančių įstatymų ir vykdydama vienus įstatymus negali pažeisti kitų. Vyriausybės teisės aktuose negali būti teisės normų, nustatančių kitokį teisinį reguliavimą negu nustatytasis įstatymuose ir konkuruojančių su įstatymų normomis.
Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d. nutarimas). Pažymėtina, kad Vyriausybė neprivalo poįstatyminiuose teisės aktuose nurodyti konkrečių įstatymų, Seimo nutarimų ar Respublikos Prezidento dekretų, kuriuos ji vykdo priimdama poįstatyminį teisės aktą. Svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams.
3. Vyriausybės įgaliojimai nustatyti muitinės pareigūnams tarnybinius atlyginimus buvo įtvirtinti Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statute, kurio 64 straipsnyje buvo numatyta, kad muitinės pareigūnų pareiginės (tarnybinės) algos, priedų ir išmokų nustatymo tvarką ir dydį bei pareigūnų materialinį skatinimą nustato įstatymai ir Vyriausybės nutarimai. Taigi pagal Statutą Vyriausybė galėjo nustatyti muitinės pareigūnų tarnybinius atlyginimus.
4. Šiame nutarime jau konstatuota, kad Nutarimu nebuvo sumažintos lėšos darbo užmokesčiui, numatytos Lietuvos Respublikos 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. Vyriausybė, Nutarimu pripažinusi netekusiais galios Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 357 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 9.3 punktą, kuriuo buvo leista padidinti tam tikrų muitinės pareigūnų tarnybinį atlyginimą iki 2 kartų, ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ 2.3 punktą, kuriuo buvo leista padidinti tam tikrų muitinės pareigūnų tarnybinį atlyginimą iki 2,5 karto, neviršijo savo konstitucinių įgaliojimų.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6 punktas ta apimtimi, kuria pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 357 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ (1997 m. birželio 24 d. redakcija) 9.3 punktas, kuriuo buvo leista padidinti iki 2 kartų Muitinės departamento prie Finansų ministerijos ir teritorinių muitinių vadovų, pareigūnų ir specialistų, vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas, tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 2 priedėlyje, taip pat kad Nutarimo 7.2 punktas ta apimtimi, kuria pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (1998 m. spalio 13 d. redakcija) 2.3 punktas, kuriuo buvo leista padidinti iki 2,5 karto nustatytuosius tarnybinius atlyginimus (koeficientais), neviršijant darbo užmokesčiui skirtų lėšų, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, muitinių postų viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų padalinių viršininkams, muitinių postų pamainų viršininkams, neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.
V
Dėl Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6 ir 7.2 punktų atitikties Darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui.
1. Darbo sutarties įstatymo 22 straipsnyje nustatyta:
„Darbdavys turi teisę pakeisti darbuotojo darbo sąlygas (pakeisti darbo vietą toje pačioje įmonėje ir toje pačioje vietovėje, pavesti dirbti kitu mechanizmu, agregatu), taip pat pakeisti kitas sąlygas (lengvatas, darbo režimą, materialinės atsakomybės dydį, pareigų pavadinimą ir kt.) tik tada, kai keičiama gamyba, jos technologija arba pertvarkomas darbo organizavimas, ir dėl to darbdavys turi keisti tam tikrų darbuotojų darbo sąlygas.
Apie numatomą darbo sąlygų pakeitimą darbuotojui turi būti pranešta ne vėliau kaip prieš mėnesį. Jei keičiama gamybos technologija, darbdavys privalo sudaryti darbuotojams sąlygas pasirengti (patobulinti kvalifikaciją, pakeisti specializaciją) dirbti, esant pakeistai gamybos technologijai. Kolektyvinėje sutartyje gali būti numatyti ilgesni įspėjimo terminai ir papildomi darbdavio įsipareigojimai sudaryti darbuotojams sąlygas pasirengti dirbti, pakitus gamybai ar gamybos technologijai.
Darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis, laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, gali būti atleistas iš darbo pagal šio įstatymo 26 straipsnio 9 punktą.
2. 1999 m. liepos 8 d. priimto Valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130), įsigaliojusio 1999 m. liepos 30 d., 2 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta, kad muitininkai yra statutiniai viešojo administravimo valstybės tarnautojai, kurių statusą nustato atskiras įstatymas ar statutas. Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas be išlygų taikomas viešojo administravimo valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus, kuriems šis įstatymas taikomas tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja kiti įstatymai ir statutai. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad darbo įstatymai bei kiti teisės aktai, reglamentuojantys darbo santykius bei socialines garantijas, viešojo administravimo valstybės tarnautojams galioja tiek, kiek neprieštarauja šiam įstatymui, kitiems jų statusą reglamentuojantiems įstatymams ar statutams.
3. Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto, priimto 1996 m. birželio 11 d., 64 straipsnyje buvo nustatyta, kad pareiginės (tarnybinės) algos, priedų ir išmokų nustatymo tvarką ir dydį bei pareigūnų materialinį skatinimą nustato įstatymai ir Vyriausybės nutarimai. Muitinės pareigūnų darbo užmokestis buvo nustatytas Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“.
4. Pažymėtina, kad lėšos, skirtos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui, yra numatomos tam tikrų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio nustatymo tvarka ir dydis iki 2001 m. spalio 1 d. buvo nustatyti Vyriausybės nutarimais. Taigi Darbo sutarties įstatymo 22 straipsnio nuostatos muitinės pareigūnams yra netaikomas.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6 punktas ta apimtimi, kuria pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 357 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ (1997 m. birželio 24 d. redakcija) 9.3 punktas, kuriuo buvo leista padidinti iki 2 kartų Muitinės departamento prie Finansų ministerijos ir teritorinių muitinių vadovų, pareigūnų ir specialistų, vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas, tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 2 priedėlyje, taip pat kad Nutarimo 7.2 punktas ta apimtimi, kuria pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (1998 m. spalio 13 d. redakcija) 2.3 punktas, kuriuo buvo leista padidinti iki 2,5 karto nustatytuosius tarnybinius atlyginimus (koeficientais), neviršijant darbo užmokesčiui skirtų lėšų, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, muitinių postų viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų padalinių viršininkams, muitinių postų pamainų viršininkams, neprieštarauja Darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6 punktas ta apimtimi, kuria pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 357 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ (1997 m. birželio 24 d. redakcija) 9.3 punktas, kuriuo buvo leista padidinti iki 2 kartų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir teritorinių muitinių vadovų, pareigūnų ir specialistų, vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas, tarnybinius atlyginimus (koeficientais), nustatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 2 priedėlyje, taip pat kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 7.2 punktas ta apimtimi, kuria pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (1998 m. spalio 13 d. redakcija) 2.3 punktas, kuriuo buvo leista padidinti iki 2,5 karto nustatytuosius tarnybinius atlyginimus (koeficientais), neviršijant darbo užmokesčiui skirtų lėšų, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, muitinių postų viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų padalinių viršininkams, muitinių postų pamainų viršininkams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Teodora Staugaitienė