LIETUVOS RESPUBLIKOS STATYBOS IR URBANISTIKOS MINISTERIJOS
Į S A K Y M A S
PASTATŲ IR STATINIŲ ŽAIBOSAUGA RSN 139-92
1992 m. rugpjūčio 24 d. Nr. 148
Vilnius
| Pateikė tvirtinti |
PATVIRTINTA |
Įsigalioja |
| Priešgaisrinės apsaugos |
Lietuvos statybos ir |
nuo 1992 m. rugsėjo mėn. 01 d. |
| departamentas |
urbanistikos ministerijos |
|
|
|
1992 m. rugpjūčio mėn. 24 d. |
|
|
|
Įsakymu Nr. 148 |
|
| Lietuvos statybos ir urbanistikos ministerija |
Respublikines statybos normos |
RSN 139-92 |
| Pastatų ir statinių žaibosauga |
Vietoje RD 34.21. 122-87 MINENERGO |
Šiomis normomis nustatomos priemonės žmonių gyvybei apsaugoti, neleisti žaibui sukelti gaisrą, sprogimą, griūtį ir sunaikinti pastatus, statinius, medžiagas ir įrenginius.
Normų reikalavimus būtina vykdyti projektuojant, statant, rekonstruojant ir eksploatuojant pastatus, statinius ir įrenginius.
Normos netaikomos projektuojant ir įrengiant elektros perdavimo linijas, stočių ir pastočių elektrinę dalį, kontaktinius tinklus, radijo ir televizijos antenas, telegrafines, telefonines ir radiotransliacines linijas, o taip pat pastatus ir statinius, kuriuose laikomos, naudojamos ir gaminamos sprogstamos medžiagos.
I. Bendroji dalis
1.1. Žaibosaugos įrengimo būtinumas ir jos kategorija, o naudojant strypų bei trosų žaibolaidžius – saugos zonos tipas nustatomi pagal 1 lentelę. Vidutinė metinė perkūnijos trukmė ir galimų žaibo smūgių į pastatus ir statinius skaičius per metus nustatomas pagal 2 priedą, o įvairių tipų žaibolaidžių saugos zonos – 3 priedą.
1.2. Pastatai ir statiniai pagal žaibosaugą priskirti I ir II kategorijai, turi būti apsaugoti nuo tiesioginių žaibo smūgių, antrinio jo poveikio ir aukšto potencialo perdavimo antžeminėmis ir požeminėmis metalinėmis komunikacijomis.
Pastatai ir statiniai, pagal žaibosaugą priskirti III kategorijai, turi būti apsaugoti nuo tiesioginių žaibo smūgių ir aukšto potencialo perdavimo antžeminėmis komunikacijomis.
Lauko įrenginiai pagal žaibosaugą priskirti II kategorijai turi būti apsaugoti nuo tiesioginių žaibo smūgių ir antrinių jo poveikių, III – nuo tiesioginių žaibo smūgių.
Didelių pastatų viduje (plotis viršija 100 m) būtina įrengti priemones potencialui išlyginti.
1.3. Visam pastatui ar statiniui turi būti įrengta I kategorijos žaibosauga, jeigu jame yra patalpų, kurioms būtina I ir II arba I ir III kategorijos žaibosauga.
Kai I kategorijos žaibosaugos patalpų plotas mažiau 30 % viso pastato ploto, tai pastato žaibosaugą galima įrengti pagal II kategorijos reikalavimus. Šiuo atveju įvaduose į I kategorijos patalpas turi būti numatyta apsauga nuo aukšto potencialo perdavimo požeminėmis ir antžeminėmis komunikacijomis pagal 2.8 ir 2.9 punktų reikalavimus.
1.4. II kategorijos žaibosauga įrengiama pastatams ir statiniams, jei juose yra patalpų, kurioms reikia II ir III kategorijos žaibosaugos.
Jeigu II kategorijos žaibosaugos patalpų plotas sudaro mažiau 30 % visų pastato patalpų ploto, tai pastato žaibosaugą galima įrengti III kategorijos. Šiuo atveju į II kategorijos patalpas turi būti numatyta apsauga nuo aukšto potencialo perdavimo požeminėmis ar antžeminėmis komunikacijomis pagal 2.22 ir 2.23 punktų reikalavimus.
1.5. Kai pastatuose ir statiniuose yra 30 % ir daugiau patalpų, kurioms būtina I, II arba III kategorijos žaibosauga, tai ji toms patalpoms įrengiama pagal 1.2 punkto reikalavimus.
Jeigu per 70 % pastatų ir statinių ploto užima patalpos, kurioms pagal 1 lentelę žaibosauga nereikalinga, o likusią pastato dalį sudaro I, II ir III kategorijų žaibosaugos patalpos, apsauga turi būti numatyta tik nuo aukštų potencialų perdavimo komunikacijomis, įvestomis į patalpas, atsižvelgiant į kategorijas:
I kategorijai – pagal 2.8, 2.9 punktus;
II ir III kategorijai – prijungiant komunikacijas prie elektros įrengimus įžeminančio įrenginio, atitinkančio 1.7 punkto reikalavimus arba prie pastato gelžbetoninio pamato armatūros (pagal 1.8 punkto reikalavimus). Toks prijungimas taip pat turi būti numatytas vidinėms konstrukcijoms (neįvestoms iš išorės).
1.6. Pastatų ir statinių apsaugai nuo tiesioginių žaibo smūgių galima pasinaudoti natūraliais žaibolaidžiais: aukštais statiniais (kaminais, vandentiekio bei prožektorių bokštais, oro elektros perdavimo linijomis ir t. t.), o taip pat kitų arti esančių statinių žaibolaidžiais.
Jeigu pastato arba statinio dalis, patenka į natūralių žaibolaidžių arba gretimų objektų saugos zoną, tai apsauga nuo tiesioginių žaibo smūgių turi būti numatyta tik neapsaugotai pastato daliai.
1.7. Žaibosaugos įžeminimui galima naudoti visus elektros įrengimų įžemiklius, kuriuos rekomenduoja „Elektros įrenginių įrengimo taisyklės“. Išimtis – 1 kV įtampos elektros perdavimo oro linijų nuliniai laidai.
1.8. Pastatų ir statinių, išorinių įrenginių, žaibolaidžių atramų gelžbetoniniai pamatai, gali būti panaudojami žaibosaugos įžeminimui, tačiau turi būti garantuotas jų armatūros elektros ryšys. Armatūra turi būti pritvirtinta prie įdėtinių detalių.
Įžeminimui naudoti draudžiama pamatų armatūrą, jeigu jų apsaugai nuo korozijos naudojame epoksidinę arba kitą polimerinę izoliaciją vidutiniškai ar stipriai agresyviuose gruntuose ir esant jo drėgnumui mažiau 3 %.
Įžeminimai išdėstomi po asfalto danga arba retai lankomose vietose (vejose, 5 m ir didesniu atstumu nuo važiuojamųjų ir pėsčiųjų gruntinių kelių ir pan.)
1.9. Pastatuose ir statiniuose, kurių plotis per 100 m, potencialo išlyginimui leidžiama panaudoti laikančiųjų konstrukcijų ir gelžbetoninių pamatų armatūrą arba 0,5 m žemėje ir giliau nutiesti horizontalius elektrodus, kurių skerspjūvis ne mažesnis 100mm2. Elektrodai nutiesiami ne rečiau 60 m pagal pastato plotį ir prijungiami prie įžemiklio išorinio kontūro iš abiejų pastato pusių.
1 lentelė
| Eil. Nr. |
Pastatai ir statiniai |
Vietovė |
Saugos zonos tipas, naudojant strypų ir trosų žaibolaidžius |
Žaibosaugos kategorija |
| 1 |
2 |
3 |
4 |
5 |
| 1. |
Pastatai ir statiniai arba jų dalys, kurių patalpose pagal „Elektros įrenginių įrengimo taisykles“ yra S-I ar S-II zonos |
Visoje Respublikos teritorijoje |
A |
I |
| 2. |
Taip pat S-Ia, S- 16 S-IIa zonos |
Visoje Respublikos teritorijoje |
Galimam žaibo pataikymo į pastatus arba statinius skaičiui per metus N >1 – A N<=1 – B |
II |
| 3. |
Išoriniai įrenginiai priskirti S-1g zonai |
Visoje Respublikos teritorijoje |
B |
II |
| 4. |
Pastatai ir statiniai arba jų dalys, kurių patalpose yra G-I, G-II, G-IIa zonos |
Visoje Respublikos teritorijoje |
I ir II atsparumo ugniai pastatams ir statiniams, kai 0,1<N<=2 ir II-V atsparumo ugniai kai 0,02<N<=2 – B, kai N>2 – A |
III |
| 5. |
Kaimo vietovėse, esantys nedideli III-V atsparumo ugniai statiniai, kurių patalpose yra G-I, G-II, G- IIa zonos |
Visoje Respublikos teritorijoje kai N<0,02 |
- |
III (p.2. 30) |
| 6. |
Išoriniai įrenginiai ir atviri sandėliai, kuriuose yra G-III zonos |
Visoje Respublikos teritorijoje kai N<0,02 |
Esant 0,1<N<=2 – B, o N>2 – A |
III |
| 7. |
III, IIIA, IIIb, IV, V atsparumo ugniai pastatai ir statiniai, kuriuose nėra sprogimo ar gaisro atžvilgiu pavojingų patalpų |
Visoje Respublikos teritorijoje kai N<0,02 |
Esant 0,1<N<=2 – B, o N>2 – A |
III |
| 8. |
Lengvų metalinių konstrukcijų su dengia termoizoliacija IV atsparumo ugniai pastatai ir statiniai, kuriuose nėra sprogimo ar gaisro atžvilgiu pavojingų patalpų |
Visoje Respublikos teritorijoje ir kai N<0,02 |
Esant 0,02<N<=2 – B, o kai N>2 – A |
III |
| 9. |
Nedideli III-V atsparumo ugniai pastatai, esantys kaimo vietovėje ir neturintys sprogimo bei gaisro atžvilgiu pavojingų patalpų |
Visoje Respublikos teritorijoje III, IIIa, IIIb, IV, V atsparumo ugniai pastatams, kai N<0,02 |
- |
III (p.2. 30) |
| 10. |
Skaičiavimo centrų pastatai, tame tarpe ir miestuose |
Visoje Respublikos teritorijoje |
B |
II |
| 11. |
III–V atsparumo ugniai gyvulininkystės ir paukštininkystės pastatai ir statiniai, kuriuose yra: per 100 vietų stambių raguočių, per 100 vietų kiaulių, per 500 vietų avių, per 1000 vietų paukščių, per 40 vietų arklių |
Vietovėse, kur vidutinė perkūnijos trukmė per metus 40 val. ir daugiau |
B |
III |
| 12. |
Dūmų kaminai ir ventiliacijos ortakiai, įvairios paskirties bokštai ir bokšteliai, kurių aukštis 15 m ir daugiau |
Visoje Respublikos teritorijoje |
B |
III (p.2. 31) |
| 13. |
Pastatai, per 25 m: aukštesni už vidutinį, 400 m atstumu, supančių pastatų aukštį, taip pat atskirai stovintys per 30 m aukščio pastatai nutolę nuo kitų daugiau 400 m |
Visoje Respublikos teritorijoje |
B |
III |
| 14. |
Kaimo vietovėje atskirai stovintys per 30 m aukščio pastatai |
Visoje Respublikos teritorijoje |
B |
III |
| 15. |
III–V atsparumo ugniai vaikų ikimokyklinių įstaigų, mokyklų, internatinių mokyklų, stacionaraus gydymo ir poilsio įstaigų miegamųjų korpusų bei valgyklų, kultūros-švietimo ir žiūrovų įstaigų, stočių, viešbučių, motelių ir kempingų pastatai |
Visoje Respublikos teritorijoje |
B |
III |
| 16. |
Atviros žiūrovų įstaigos (atvirų kinoteatrų žiūrovų salės, atvirų stadionų tribūnos ir pan.) |
Visoje Respublikos teritorijoje |
B |
III |
| 17. |
Pastatai ir statiniai, kurie yra istorijos, architektūros, kulto ir kultūros paminklai (skulptūros, obeliskai ir pan.) |
Visoje Respublikos teritorijoje |
B |
III |
1.10. Atvirose dažnai lankomose aikštelėse, kurioms gresia padidintas žaibo smūgio pavojus (arti monumentų, televizijos bokštų ir panašių statinių, kurių aukštis per 100 m) potencialas išlyginamas perjungiant srovės nuvediklius prie statinio gelžbetonio pamato, ne rečiau, kas 25 m. pagal jo pagrindo perimetrą.
Jeigu gelžbetonio pamato negalima įžeminti, tai po aikštelės asfalto danga, didesniame kaip 0,5 m. gylyje, kas 25 m. turi būti pakloti spinduliu išsiskleidžiantys horizontalūs elektrodai. Elektrodų skerspjūvis turi būti ne mažesnis 100 mm2. Jie prijungiami prie statinių apsaugos nuo tiesioginių žaibo smūgių įžemiklių.
1.11. Statant aukštus daugiau 20 m pastatus, ir statinius, reikia numatyti laikinas žaibosaugos priemones. Statomo objekto aukščiausioje vietoje turi būti pritvirtinti žaibo priėmikliai, kurie metalinėmis konstrukcijomis arba laisvai besileidžiančiais srovės nuvedimo laidais prijungiami prie įžemiklių, pagal 3.7 ir 3.8 punktų reikalavimus. Į B tipo žaibolaidžių apsaugos zoną turi patekti išorinės aikštelės, kuriose statybos metu dirba žmonės. Žaibosaugos elementai sujungiami, suvirinant arba varžtais. Didėjant statomo objekto aukščiui, žaibolaidžiai turi būti perkeliami aukščiau.
Statant aukštus metalinius statinius, jų pagrindai statybos pradžioje prijungiami prie įžemiklių pagal 3.7 ir 3.8 punktų reikalavimus.
1.12. Žaibosaugos įrengimai ir priemonės, atitinkančios šių normų reikalavimus, turi būti nurodyti statybos arba rekonstrukcijos projekte ir vykdomi tolygiai su pagrindiniais statybos-montavimo darbais.
1.13. Pastatų ir statinių žaibosaugos įrenginiai turi būti užbaigti ir priimti naudoti prieš apdailos darbų pradžią, o sprogimui pavojingoms zonoms – iki technologinių įrengimų kompleksinio išbandymo. Žaibosaugos įrengimo projektinė dokumentacija (brėžiniai, aiškinamasis raštas) ir žaibosaugos įrangos priėmimo aktai, paslėptų darbų aktai, t. y. įžemiklių prijungimas prie srovės nuvediklių bei jų prijungimas prie žaibolaidžių įforminama ir perduodama užsakovui. Taip pat perduodami atskirai stovinčių žaibolaidžių įžemiklių varžų matavimų pramoninio dažnio srovei aktai.
1.14. Žaibosaugos įrenginiai tikrinami:
b) III kategorijos pastatams ir statiniams – kartą per 3 metus.
Tikrinant apžiūrimi žaibolaidžių ir srovės nuvediklių bei kontaktų tarp jų būklė ir apsauga nuo korozijos, išmatuojama atskirai stovinčių žaibolaidžių įžemiklių varža pramoninio dažnio srovei. Ji neturi būti 5 kartus didesnė už atitinkamus matavimų rezultatus priėmimo stadijoje.
2. Reikalavimai rengiant pastatų ir statinių žaibosaugą
I kategorijos žaibosauga
2.1. Pastatai ir statiniai, kuriems būtina I kategorijos žaibosauga, apsaugomi nuo tiesioginių žaibo smūgių atskirai stovinčiais strypiniais (3 priedo 3.1 pav.) arba trosiniais (3 priedo 3.5 pav.) žaibolaidžiais.
Šie žaibolaidžiai turi sudaryti A tipo saugos zoną, pagal 3 priedo reikalavimus. Šiuo atveju turi būti garantuojamas atstumas tarp saugomo objekto bei požeminių metalinių komunikacijų ir žaibolaidžių elementų, pagal 2.3, 2.4, 2.5 punktus.
2.2. Apsaugos nuo tiesioginių žaibo smūgių įžemiklis parenkamas pagal 1.8 punkto reikalavimus.
Atskirai stovintiems žaibolaidžiams naudojamos šios įžemiklių konstrukcijos (2 lent.)
a) vienas(ir daugiau) ne mažiau 2 m ilgio gelžbetonio blokas arba vienas (ir daugiau) gelžbetonio polis, kurio ilgis ne mažesnis 5 m;
b) įkastas į žemę ne mažesniame 5 m gylyje gelžbetonio atramos stovas, kurio skersmuo ne mažesnis 0,25 m2;
2.3. Mažiausias atstumas So nuo saugomo objekto iki žaibolaidžio atramos (srovės nuvediklio) (žr. 1 ir 2 pav.) nustatomas atsižvelgiant į pastato aukštį, įžemiklio konstrukciją ir ekvivalentinę lyginamąją grunto elektros varžą rho, Omega m.
Pastatams ir statiniams, iki 30 m aukščio mažiausias atstumas So (m) lygus:
kai rho<=100 Omega m, bet kokios konstrukcijos įžemikliui, So=3 m;
kai 100<rho<=1000 Omega m.
Įžemikliams, sudarytiems iš vieno gelžbetonio polio, vieno gelžbetonio bloko arba įgilintos gelžbetonio atramos stovo, So=3 + 10-2 (rho -100);
Įžemikliams, sudarytiems iš keturių gelžbetoninių polių ar blokų išdėstytų stačiakampio kampuose 3–8 m atstumu vienas nuo kito arba laisvos formos gelžbetonio pamato, kurio kontakto su žeme plotas ne mažesnis 70 m2, arba dirbtiniams įžemikliams nurhodytiems 2.2 d punkto, So – 4 m. Kai pastatas ar statinys per 30 m aukščio, So reikšmė turi būti padidinta vienu metru kiekvienai 10-čiai m objekto aukščio.
2 lentelė
| Įžemiklis |
Eskizas |
Matmenys, m |
| Gelžbetonio pakoja |
(pav.) |
a=>1,8 b=>0,4 l=>2,2 |
| Gelžbetonio polis |
(pav.) |
d=0,25-:-0,4 1=>5 |
| Dviejų plieno strypų juostos matmenys 40x4 mm Strypų diametrai d= 10-20 mm |
(pav.) |
t=>0,5 l=3-:-5 c=3-:-5 |
| Trijų plieno strypų juostos matmenys strypų diametrai d= 10-20 mm |
(pav.) |
t=>0,5 l=3-:-5 c=5-:-6 |
3 lentelė
| Srovės nuvediklio ir įžemiklio forma |
Nutiesto srhovės nuvediklio ir įžemiklio sperspjūvis (diametras) |
|
| pastato išorėje, ore |
žemėje |
|
| Apvalūs srovės nuvedikliai ir jungės (diametras mm) |
6 |
- |
| Apvalūs vertikalūs elektrodai (diametras mm) |
- |
10 |
| Apvalūs horizontalūs x1 elektrodai (diametras mm) |
- |
10 |
| Stačiakampiai elektrodai: skerspjūvis, mm2 storis, mm |
48 4 |
160 4 |
x1 – tik potencialui išlyginti pastato viduje ir išoriniams kontūrams tiesti pastato perimetru pamatų duobėje.
2.4. Mažiausias atstumas S01 nuo saugomo objekto iki troso tarpatraminio vidurio (4 priedas 2 pav.) nustatomas atsižvelgiant į įžemiklio konstrukciją, grunto ekvivalentinės lyginamosios varžos rho, Omega m dydį ir žaibo priėmiklių bei srovės nuvediklių suminį ilgį l.
Kai l< 200 m, mažiausias atstumas S01 (m) lygus:
kai rho<=100 Omega m, bet kokios konstrukcijos įžemikliui S01= 3,5 m;
kai 100<rho<= 1000 Omega m:
a) įžemikliams iš vieno gelžbetoninio bloko gelžbetoninio polio arba gelžbetoninės atramos stovo S01=3,5 + 3 10-3(rho -100),
2.5. Mažiausi atstumai žemėje Sž tarp įžemiklių nuo tiesioginių žaibo smūgių ir komunikacijų įvestų į I kategorijos pastatus ir statinius, turi sudaryti Sž = So š 2(m), kai So nustatomos pagal 2.3 punktą.
2.6. Ant pastato ar statinio įrengtą dujų nuvedimo ir alsavimo vamzdžių (dujų, garų ir sprogimo atžvilgiu pavojingos koncentracijos mišinių (išmetimui į atmosferą) žaibosaugos zoną turi sudaryti 5 m spindulio virš vamzdžių nuopjovos pusrutulio formos erdvė.
Dujų nuvedimo ir alsavimo vamzdžiams su stogeliais žaibosaugos zoną turi sudaryti H aukščio ir R spindulio virš vamzdžių nuopjovų cilindro formos erdvė:
dujoms, sunkesnėms už orą, esant įrenginio viduje papildomam slėgiui mažesniam negu 5,05 kPa (0,05 atm.),- H=l m, R= 2m; 5,05- 26,25 kPa (0,05-0,25 atm.), H =2,5 m, R=5m;
dujoms, lengvesnėms už orą, esant įrenginio viduje papildomam slėgiui:
iki 25,25 kPa,- H= 2,5 m, R=5 m;
virš 25,25 kPa,- H= 5 B, R= 5 m.
Į žaibolaidžio apsaugos zoną įjungti erdvę virš vamzdžio nuopjovos nereikalaujama kai:
2.7. Apsaugai nuo žaibo antrinio poveikio turi būti numatytos šios priemonės:
a) metalinės konstrukcijos ir visų įrenginių bei aparatų korpusai, esantys saugomame pastate, turi būti prijungti prie elektros įrenginių įžemiklio, kaip nurodyta 1.7 punkte arba prie pastato gelžbetonio pamato (atsižvelgiant į 1,8 punkto reikalavimus). Mažiausi atstumai žemėje tarp šio įžemiklio ir apsaugos nuo tiesioginių žaibo smūgių įžemiklių turi atitikti 2.5 punkto reikalavimus;
b) pastatų ir statinių viduje vamzdynų ir kitų ištęstų metalinių konstrukcijų suartėjimo iki 10 cm vietose, kas 20 m reikia pritvirtinti arba prilituoti junges iš plieno juostos, kurios skerspjūvis ne mažesnis 24 mm2. Šarvuotiems kabeliams arba kabeliams metalo apvalkalais jungės daromos iš lankstaus varinio laidininko. Jėgos kabelių įžemiklių skerspjūvis turi būti ne mažesnis: 6 mm2 – kabeliams, kurių skerspjūvis iki 10 mm2,
100 mm2 – kabeliams, kurių skerspjūvis nuo 16 iki 35 mm2,
16 mm2 – kabeliams, kurių skerspjūvis nuo 50 iki 120 mm2,
25 mm2 – kabeliams, kurių skerspjūvis nuo 150 iki 240mm2.
Kontrolinių kabelių įžemiklių skerspjūvis turi būti ne mažesnis 4 mm2.
2.8. Nuo aukšto potencialo perdavimo požeminėmis komunikacijomis (vamzdynais, kabelių metalo apvalkalais arba esančiais vamzdžiuose) apsaugoma prijungiant jas pastato ar statinio įvado vietoje prie gelžbetonio pamatų armatūros. Jei pastarosios įžeminimui panaudoti negalima, tai prijungiama prie dirbtinio įžemiklio, pagal 2.2 d. punktą.
2.9. Nuo aukšto potencialo perdavimo išorinėmis metalo komunikacijoms apsaugoma įžeminant jas prie įvado į pastatą ar statinį ir prie dviejų komunikacijų atramų, artimiausių tam įvadui. Įžemikliais reikia panaudoti pastato arba statinio ir kiekvienos atramos gelžbetonio pamatus pagal 2.2 d. punktą.
2.10. Elektros tiekimo oro linijų iki 1 kV, telefono tinklų, radijo, signalizacijos įvadai, tiesiami ne trumpesniais 50 m ilgio šarvuotais kabeliais arba metalo nešarvuotais kabeliais vamzdžiuose.
Įvadų metalo vamzdžiai, šarvai, kabelių apvalkalas, su metalo apvalkalo izoliacine danga (pvz. AAŠp, AAŠv) turi būti prijungti prie statinio gelžbetonio pamato (žr. 1.8 punktą) arba prie dirbtinio įžemiklio pagal 2.2. d. punktą.
Elektros tiekimo oro linijos perėjimo į kabelį vietoje, jo metalinis šarvas ir apvalkalas, o taip pat izoliatorių strypai ir kabeliai turi būti prijungti prie įžemiklio, pagal 2.2. d punktą. Taip pat turi būti įžeminti oro linijų artimiausios atramos izoliatorių strypai ir kabeliai.
Elektros perdavimo linijos perėjimo į kabelį vietoje tarp kiekvienos kabelio gyslos ir įžemintų elementų turi būti numatyti uždari kibirkštiniai 2–3 mm ilgio oro tarpeliai arba įstatytas žemos įtampos ventilinis iškroviklis, pvz. RVN-0,5.
Apsauga nuo aukštų potencialų pateikimo oro elektros linijomis, kurių įtampa 1 kV, įvedamomis į pastotę, esančią saugomame pastate (vidiniai cechiniai ir pristatyti), turi būti įrengta pagal „Elektros įrenginių įrengimo taisyklės“.
II kategorijos žaibosauga
2.11. Pastatų ir statinių, kurių stogo danga nemetalinė II kategorijos apsauga nuo tiesioginių žaibo smūgių daroma atskirai stovinčiais arba pastatytais ant saugomo objekto strypų arba trosų žaibolaidžiais, kurie sudaro saugomą zoną, atitinkančią l lent. 2.6 punkto ir 3 priedo reikalavimus. Kiekvienam strypo žaibolaidžio žaibo priėmikliui arba kiekvienam troso žaibolaidžio žaibo priėmiklio stovui turi būti sumontuota ne mažiau 2 srovės nuvediklių. Kai stogo nuolydis ne didesnis 1:8, gali būti panaudotas žaibą priimantis tinklas, pagal 2.6 punkto reikalavimus.
Žaibą priimantis tinklas turi būti padarytas iš plieno vielos, kurios skersmuo ne mažesnis 6 mm. Jis padedamas ant stogo dangos arba po nedegia arba sunkiai degia termoizoliacija arba hidroizoliacija. Tinklo skyreliai turi būti ne didesni 6x6 m, vielų susikirtimai suvirinami. Išsikišantys virš stogo metaliniai elementai (vamzdžiai, šachtos, ventiliacijos įranga) turi būti prijungti prie žaibą priimančio tinklo, o išsikišantys nemetaliniai elementai turi turėti papildomus žaibo priėmiklius, prijungtus prie žaibą priimančio tinklo.
Žaibo priėmiklių arba žaibą priimantį tinklą nebūtina įrengti pastatams ir statiniams, kurie turi metalo santvaras, o stogo danga ir termoizoliacija yra nedegi arba sunkiai degi.
Pastatų ir statinių metalinė stogo danga gali būti panaudota kaip žaibo priėmiklis. Visi išsikišantys nemetaliniai elementai apsaugomi žaibo priėmikliais prijungtais prie stogo dangos metalo, pagal 2.6 punkto reikalavimus.
Srovės nuvedikliai nuo metalinės stogo dangos arba žaibą priimančio tinklo turi būti prijungti prie įžemiklių kas 25 m. pastato perimetro.
2.12. Kaip žaibolaidžius, reikia naudoti metalines pastatų ir statinių konstrukcijas (kolonas, santvaras, rėmus, gaisrines kopėčias ir pan.), o taip pat gelžbetonio konstrukcijų armatūrą, tačiau būtina garantuoti nepertraukiamą konstrukcijų ir armatūros elektrinį sujungimą su žaibo priėmikliais bei įžemikliais suvirinant.
Srovės nuvedikliai pratęsti išorinėmis pastatų sienomis turi būti išdėstyti ne arčiau 3 m nuo įėjimų arba taip, kad žmonės negalėtų prie jų prisiliesti.
2.13. Apsaugai nuo tiesioginių žaibo smūgių pagal galimybę reikia naudoti pastatų ir statinių pamatus (žr. 1.8 punktą).
Jeigu pamatų panaudoti negalima, įrengiami dirbtiniai įžemikliai:
a) strypų ir trosų žaibolaidžių kiekvienas srovės nuvediklis prijungiamas prie įžemiklio pagal 2.2. d punkto reikalavimus;
b) žaibo priėmimo tinklui ar metalinei stogo dangai įžeminti pastato ar statinio perimetru tiesiamas išorinis kontūras;
c) gruntuose, kurių ekvivalentinė lyginamoji varža rho<=500 Omega m, o pastato plotas per 250 m2 tiesiamas kontūras iš horizontalių elektrodų žemėje, ne mažesniame O,5 m gylyje. Jeigu pastato plotas mažesnis 250 m2, prie to kontūro, srovės nuvediklių sujungimo vietose pritvirtinama po vieną vertikalų arba horizontalų spindulinį elektrodą, kurio ilgis 2–3 m;
d) gruntuose, kurių lyginamoji varža 500<rho<=1000 Omega m, o pastato plotas didesnis 900 m2, pakanka sudaryti kontūrą iš horizontalių elektrodų. Jei pastato plotas mažesnis 900 m2, tai prie kontūro, srovės nuvediklių prijungimo vietose turi būti pritvirtinta ne mažiau dviejų vertikalių arba horizontalių elektrodų, kurių ilgis 2–3 m ir išdėstomi 3-5 m atstumu vienas nuo kito;
Minimalūs dirbtinių įžemiklių elektrodų skerspjūviai (diametrai) nustatomi pagal 8 lentelę.
Didelių plotų pastatuose įžeminimo išorinis kontūras panaudojamas potencialo išlyginimui pagal 1.9 punkto reikalavimus.
Visais atvejais, apsaugos nuo tiesioginių žaibo smūgių įžemiklis turi būti sujungtas su elektros įrenginių įžemikliu pagal 1.7 punkto reikalavimus.
2.14. Įrengiant atskirai stovinčius žaibolaidžius, atstumas nuo jų iki saugomo objekto ir įvedamų į jį požeminių komunikacijų, nenormuojamas.
2.15. Lauko įrenginiai su deglomis ir suskystintomis dujomis bei lengvai užsidegančiais skysčiais apsaugomi nuo tiesioginių žaibo smūgių šiais būdais:
a) gelžbetoniniai įrenginių korpusai, metaliniai įrenginių ir atskirų rezervuarų korpusai, kai stogo metalo storis mažesnis 4 mm, žaibolaidžiais įrengtais ant objekto arba pastatomais atskirai;
2.16. Rezervuarų parkai iki 8000 m3, kuriuose laikomos suskystintos dujos, metaliniai ir gelžbetonio rezervuarai juose laikant degius ir lengvai užsiliepsnojančius skysčius, esant bendrai rezervuarų grupės talpai per 100 tūkst. m3 nuo tiesioginio žaibo, smūgių paprastai apsaugomi atskirais stovinčiais žaibolaidžiais.
2.17. Valymo įrenginiai apsaugomi nuo tiesioginių žaibo smūgių, kai nutekamuosiuose vandenyse esančio produkto pliūpsnio temperatūra viršija jo temperatūrą, mažiau negu 10oC. Žaibolaidžio saugos zona yra erdvė, kurios pagrindas 5 m didesnis už valymo įrenginio ribą, o aukštis 3 m didesnis už įrenginį.
2.18. Kai išorės įrenginiuose arba rezervuaruose (antžeminiuose ir požeminiuose) yra degios dujos arba lengvai įsiliepsnojantys skysčiai, įrengti dujų nuvedimo arba alsavimo vamzdžiai, tai jie ir erdvė virš jų nustatyta pagal 2.6 punktą turi būti apsaugota nuo tiesioginių žaibo smūgių. Tokia pat erdvė apsaugoma virš cisternų angų nuopjovų, į kurias atviru būdu estakadoje įpilamas arba išpilamas produktas. Alsuoklių vožtuvų saugos nuo tiesioginių žaibo smūgių erdvė yra cilindro formos, kurios aukštis 2,5 m, pagrindo spindulys 5 m.
Rezervuaruose su plaukiojančiais stogais arba pontonais žaibolaidžių saugos zoną sudaro erdvė, apribota paviršiumi, kurio kiekvienas taškas žiediniame tarpe nutolęs 5 m atstumu nuo lengvai užsiliepsnojančio skysčio.
2.19. Išorės įrenginiams, išvardintiems 2.15–2.18 punktuose, apsaugai nuo tiesioginių žaibo smūgių įžeminti, pagal galimybę, reikia naudoti tų įrenginių ar atskirai stovinčių žaibolaidžių gelžbetonio pamatus arba įrengti dirbtinius įžemiklius, iš vieno vertikalaus arba horizontalaus per 5 m ilgio elektrodo.
Įžemikliai išdėstomi ne rečiau kas 50 m pagal įrenginio pagrindo perimetrą. Prie jų prijungiami išorinių įrenginių korpusai arba ant jų įrenginių įtaisyti žaibolaidžių srovės nuvedikliai. Įžemiklių turi būti ne mažiau dviejų.
2.20. Pastatų ir statinių apsaugai nuo antrinių žaibo poveikių turi būti numatytos šios priemonės:
a) apsaugotame pastate, (statinyje) įrengtų įrengimų ir aparatų metaliniai korpusai turi būti prijungti prie elektros įrenginių įžemiklių pagal 1.7 punktą arba prie pastato gelžbetonio pamato pagal 1.8 punktą;
b) pastate tarp vamzdynų ir kitų ištisinių metalinių konstrukcijų, jų suartėjimo iki 10 cm vietose, kas 30 m turi būti įtaisytos jungės, pagal 2.7 punkto reikalavimus;
2.21. Lauko įrenginiai, aparatai nuo antrinio žaibo poveikio apsaugomi prijungiant jų metalinius korpusus prie tiesioginių žaibo smūgių įžemiklių.
Rezervuaruose su plaukiojančiais stogais arba pontonais būtina įtaisyti ne mažiau kaip dvi lanksčias plienines junges tarp tų dangčių ar pontonų ir rezervuarų metalinių korpusų arba žaibolaidžių srovės nuvediklių, įtaisytų ant rezervuarų.
2.22. Apsauga nuo aukšto potencialo patekimo požeminėmis komunikacijomis atliekama prijungiant jų įvadus prie tiesioginių žaibo smūgių įžemiklio.
2.23. Apsauga nuo aukšto potencialo patekimo išorės antžeminėmis komunikacijomis įžeminama prijungiant jų įvadus prie tiesioginių žaibo smūgių įžemiklio, paskutinę komunikacijų atramą – prie jos gelžbetonio pamato, arba turi būti įtaisytas dirbtinis įžemiklis iš vieno vertikalaus arba horizontalaus 5 m ilgio elektrodo.
2.24. Apsauga nuo aukšto potencialo patekimo elektros tiekimo oro linijomis, telefono, radijo ir signalizacijos tinklais turi būti atlikta pagal 2.10 punkto reikalavimus.
III kategorijos žaibosauga
2.25. Pastatų ir statinių, kuriems turi būti įrengta III kategorijos žaibosauga, apsauga nuo tiesioginių žaibo smūgių turi būti atlikta vienu iš būdų, nurodytų 2.11 punkte ir atsižvelgiant į 2.12 ir 2.14 punktų reikalavimus.
Jeigu naudojamas žaibą priimantis tinklas, jų skyrelių žingsnis turi būti ne didesnis 12x12 m.
2.26. Punkto 1.7 nurodytais atvejais apsaugai nuo tiesioginių žaibo smūgių įžeminti reikia naudoti pastatų ir statinių gelžbetoninius pamatus, o jeigu jų naudoti negalima, daromi dirbtiniai šių tipų įžemikliai:
a) Kiekvienas srovės nuvediklis nuo strypų ir trosų žaibo priėmiklių turi būti prijungtas prie įžemiklio, sudaryto iš dviejų (ir daugiau) per 3 m ilgio vertikalių ir juos jungiančių per 5 m ilgio horizontalių elektrodų;
b) Jei žaibo priėmikliu naudojamas tinklas arba metalinė stogo danga, tai ne mažesniame 0,5 gylyje, pastato perimetru turi būti nutiestas išorinis kontūras, sudarytas iš horizontalių elektrodų. Gruntuose, kurių ekvivalentinė lyginamoji varža 500<rho<=1000 Omega m, o pastato plotas mažesnis 900 m2, prie kontūro, tose vietose, kur prijungti srovės nuvedikliai, reikia pritvirtinti po vieną vertikalų, arba horizontalų 2–3 m ilgio spindulinį elektrodą;
c) minimalūs dirbtinių įžemiklių elektrodų skerspjūviai (diametrai) nustatomi pagal 2 lentelę.
Dideliuose pastatuose (plotis daugiau 100 m) išorinio įžemiklio kontūras gali būti panaudotas potencialo išlyginimui pastato viduje pagal 1,9 punkto reikalavimus.
Visais atvejais, apsaugos nuo tiesioginių žaibo smūgių įžemiklis turi būti sujungtas su elektros įrengimo įžemikliu, įrengiamu pagal „Elektros įrenginių įrengimo taisyklių“ 1.7 skyriaus nurodymus.
2.27. Kai stambių raguočių ir arklidžių pastatai apsaugomi atskirai stovinčiais žaibolaidžiais, tai jų atramas ir įžemiklius reikia išdėstyti ne arčiau 5 m nuo įėjimo į pastatus.
Įrengiant žaibo priėmiklius arba uždedant tinklą ant saugomo objekto, įžeminimui reikia naudoti gelžbetonio pamatą (žr.1.8 punktą) arba išorinį kontūrą, kuris turi būti statinio perimetru nutiestas po asfalto arba betono pagrindu pagal 2.25 punktą.
Prie apsaugos nuo tiesioginių žaibo smūgių įžemiklių turi būti prijungtos statinio viduje esančios metalinės konstrukcijos, įranga ir vamzdynai bei elektrinių potencialų išlyginimo įrenginiai.
2.28. Metalo skulptūros ir obeliskai, nurodyti 1 lentelės p.17, apsaugomi nuo tiesioginių žaibo smūgių prijungiant juos prie bet kokios konstrukcijos įžemiklių pagal 2.26 punktą.
Kai arti didelio aukščio statinių yra gausiai lankomos aikštelės, būtina atlikti potencialo išlyginimą pagal 1.10 punktą.
2.29. Išorės įrenginiams su degiais skysčiais, kurių garų pliūpsnio temperatūra per 61oC ir atitinka 1 lentelės 6 punkto reikalavimus, žaibosauga turi būti įrengta šiais būdais:
a) gelžbetonio įrenginių korpusai ir metalo įrenginių bei rezervuarų korpusai iš metalo, kurių dangčio storis mažesnis nei 4 mm, apsaugomi žaibolaidžiais, statomais ant saugomo statinio arba stovinčio atskirai,
2.30. Kaimo vietovėje nedideli statiniai ne metaline stogo danga, atitinkantys 1 lent. 5 ir 9 skirsnių reikalavimus, apsaugomi nuo tiesioginių žaibo smūgių vienu iš būdų:
a) kai stogo viršutinė dalis atitinka aukščiausią statinio tašką, tai virš jo, 250 mm aukštyje, įrengiamas trosinis žaibo priėmiklis. Žaibo priėmiklio atramomis gali būti prie statinio pritvirtintos medinės kartys. Srovės nuvedikliai turi būti nutiesti dvejomis galinėmis statinio sienomis ir prijungti prie įžemiklių. Kai statinio ilgis mažiau 10 m, srovės nuvediklis ir įžemiklis gali būti įtaisytas tik iš vieno pastato galo;
b) kai virš visų stogo aukščiausių elementų yra išsikišantis kaminas, tai ant jo reikia įtaisyti per 200 mm aukščio strypinį žaibo priėmiklį ir srovės nuvedikliu prijungti prie įžemiklio;
Esant metalinei stogo dangai, ji nors viename taške prijungiama prie įžemiklio. Šiuo atveju srovės nuvedikliu gali būti išorinės metalines kopėčios, lietvamzdžiai ir t. t. Prie stogo dangos turi būti prijungti visi išsikišantys virš jos metaliniai elementai.
Žaibo priėmiklius ir srovės nuvediklius, naudoti ne mažesnio 6 mm skersmens, įžemiklius – vieną vertikalų 2–3 m ilgio arba 2–3m ilgio per 10 mm skersmens horizontalų elektrodą, užkastą ne mažiau 0,5 m gylyje.
Žaibolaidžio elementai jungiami suvirinant arba varžtais.
2.31. Aukštesnių 15 m nemetalinių kaminų, bokštų ir bokštelių apsauga nuo tiesioginių žaibo smūgių įrengiama ant statinio sekančiai:
b) nuo 50 iki 150 m – įrengiant dviejų strypų ne mažiau 1 m aukščio sujungtais vamzdžio kamino viršuje;
c) virš 150 m – įrengiant ne mažiau trijų strypų 0,2–0,5 m aukščio sujungtais tarpusavyje arba vamzdžio (kamino) viršuje turi būti uždėtas plieninis žiedas, kurio skerspjūvis per 160 mm2.
Žaibo priėmikliu gali būti apsauginis gaubtas pritvirtintas ant vamzdžio (kamino) arba antenos tipo metalinės konstrukcijos, įrengtos ant televizijos-radijo bokštų.
Kai statinio aukštis iki 50 m, nuo žaibo priėmiklio nutiesiamas vienas srovės nuvediklis, daugiau 50 m, srovės nuvedikliai nutiesiami kas 25 m pagal statinio pagrindo perimetrą, bet ne mažiau kaip du.
Srovės nuvedikliai turi atitikti 2 lent. reikalavimus, o didelio uždujinimo zonoje arba zonoje, kurioje į atmosferą išmetamos agresyvios medžiagos-srovės nuvediklių skersmenys turi būti per 12 mm.
Srovės nuvedikliai gali būti metalinės kopėčios, arba kitos vertikalios metalinės konstrukcijos.
Gelžbetonio kaminu, srovės nuvedikliais gali būti jų armatūriniai strypai, sujungti per visą kamino aukštį suvirinant. Žaibo priėmiklis su armatūra sujungiamas suvirinant mažiausiai dviejuose taškuose.
Metaliniams kaminams, bokštams ir bokšteliams žaibo priėmikliai ir srovės nuvedikliai neįrengiami.
Įžemikliais gali būti gelžbetoniniai pamatai pagal 1.8. punktą, arba įrengiamas dirbantis įžemiklis iš dviejų, sujungtų horizontaliu elektrodu, strypų (žr. 3 lent. 3 skiltį). Kai statinio perimetras ne ilgesnis 25 m, tai dirbtinis įžemiklis gali būti horizontalus, kuris rengiamas iš apvalaus pjūvio elektrodo ir užkasamas 0,5 m gylyje (žr.2 lent.)
Naudojant statinio armatūros strypus srovei nuvesti, jie prijungiami prie dirbtinių įžemiklių kas 25 m. Mažiausias prijungimų skaičius – du.
Statomų nemetalinių kaminų, bokštelių, bokštų apsaugai panaudojama montavimo įrenginių metalinės konstrukcijos (krovininiai – keleiviniai ir šachtiniai keltuvai ir t. t.), prijungiant jas prie įžemiklių.
2.32. Apsaugoti nuo aukšto potencialo perdavimo išorės antžeminėmis metalo komunikacijomis, jų įvadai įžeminami, prijungiant prie apsaugos nuo tiesioginių žaibo smūgių įžemiklių.
2.33. Apsauga nuo aukšto potencialo perdavimo oro elektros linijomis iki 1 kV ir ryšių bei signalizacijos linijomis įrengiama pagal „Elektros įrenginių įrengimo taisyklių“ ir žinybų norminių dokumentų reikalavimus.
3. Žaibolaidžių konstrukcijos
3.1. Strypo žaibolaidžio atramos mechaninis atsparumas skaičiuojamas kaip laisvai stovinčios konstrukcijos, o troso žaibolaidžio atramų – atsižvelgiant į troso įtempimą ir vėjo bei apledėjimo apkrovų veikimą.
3.3. Strypo žaibolaidžio žaibo priėmikliai gaminami iš plieno, kurių skerspjūviai per 100 mm2, ilgiai per 200 mm ir apsaugomi nuo korozijos cinkuojant, alavuojant arba dažant.
Troso žaibo priėmikliai plieniniai daugiagysliai lynai, kurio skerspjūvis per 35 mm2.
3.4. Žaibo priėmikliai su srovės nuvedikliais ir srovės nuvedikliai su įžemikliais sujungiami suvirinant, varžtais, garantuojant ne didesnę 0,05 omų varžą.
3.5. Srovės nuvedikliai, jungiantys visų rūšių žaibolaidžius su įžemikliais, gaminami iš plieno, kurių dydžiai nurodyti 2 lentelėje.
3.6. Nesant galimybių metalines objekto konstrukcijas naudoti srovės nuvedimui (žiūr. 2.12 punktą), srovės nuvedikliai prie įžemiklių tiesiami sienomis pastato išorėje trumpiausiu keliu.
3.7. Žaibolaidžiams įžeminti galima naudoti pastatų ir statinių įvairios konstrukcijos pamatus tenkinančius 1.8. punkto reikalavimus.
Gelžbetoninių pamatų, naudojamų įžeminimui matmenys pateikti 3 lentelėje.
1 priedas
(privalomas)
Pagrindiniai apibrėžimai
1. Žaibo smūgis (žaibo trenkimas) – tiesioginis žaibo kanalo kontaktas su pastatu arba statiniu, kai juo prateka žaibo srovė.
2. Antrinis žaibo poveikis – potencialo indukavimas metalinėse konstrukcijose, įrengimuose, nesujungtuose metaliniuose kontūruose, atsirandantis esant arti žaibo iškrovai ir sudarantis kibirkščiavimo pavojų saugomuose objektuose.
3. Aukšto potencialo atsiradimas – elektroninių potencialų, atsirandančių nuo tiesioginių bei atraminių žaibo smūgių ir sudarančių kibirkščiavimo pavojų saugomame objekte, perdavimas ištęstomis metalinėmis komunikacijomis (požeminiais ir antžeminiais vamzdynais, kabeliais ir t. t.) į pastatą ar statinį.
4. Žaibolaidis – įrenginys priimantis žaibo smūgį ir nuvedantis iš jo srovę į žemę.
Žaibolaidžio elementai: atramos, žaibo priėmiklis – tiesiogiai priimantis smūgį, srovės nuvediklis – žaibo srovę perduodantis į žemę laidininkas; įžemiklis – išskirstantis žaibo srovę žemėje.
5. Žaibolaidžio saugos zona – erdvė, kurios viduje pastatas arba statinys, apsaugomas nuo tiesioginių žaibo smūgių, esant patikimumui ne mažesniam negu nustatytos reikšmės. Mažiausiu ir pastoviu patikimumu pasižymi saugos zonos paviršius. Patikimumas zonos gilumoje yra didesnis, nei jos paviršiuje.
A tipo saugos zonos patikimumas 99,5 % ir daugiau, o B tipo – 95 % ir daugiau.
6. Pagal konstrukcijas žaibolaidžiai skirstomi į:
- strypinius – su vertikaliais žaibo priėmikliais;
- trosinis (ištęstuosius) – su horizontaliu žaibo priėmikliu, pritvirtintu prie dviejų įžemintų atramų;
- tinklo – daugkartinius, horizontalius žaibo priėmiklius, susikertančius stačiu kampu ir montuojamus ant saugomo pastato.
7. Atskirai stovintis žaibolaidis – atrama pastatyta ant žemės tam tikru atstumu nuo saugomo objekto.
9. Dvigubas (daugkartinis) žaibolaidis – tai du (arba daugiau) strypinių ir trosinių žaibolaidžių, sudarančių bendrą saugos zoną.
10. Žaibosaugos įžemiklis – vienas arba keli laidininkai, kontaktuojantys su žeme ir skirti žaibo srovei nuvesti į žemę arba apriboti antįtampius, atsirandančius metalinių įrenginių korpusuose, komunikacijose esant artimai žaibo įškrovai. Įžemikliai skirstomi į natūralius ir dirbtinius.
11. Natūralūs įžemikliai – pastatų ir statinių metalinės ir gelžbetoninės konstrukcijos įgilintos į žemę.
2 priedas
(privalomas)
Perkūnijos intensyvumo ir pastatų bei statinių pažeidžiamumo charakteristikos
Vidutinė metinė perkūnijos trukmė pasirinktoje vietovėje nustatoma pagal perkūnijų trukmės žemėlapius.
Laukiamas žaibo pataikymų per metus skaičius N, nustatomas pagal formules:
b) stačiakampio formos pastatams ir statiniams
N = [(S+6h)(L+6h)-7,7 h2] n 10-6,
kur h – didžiausias pastato ar statinio aukštis, m;
S, L – pastato ar statinio plotis ir ilgis, m,
n – vidutinis metinis žaibo smūgių į žemės paviršiaus 1 km2 skaičius (santykinis žaibo smūgių į žemę tankis) toje vietoje, kur yra pastatas arba statinys.
Sudėtingos konfigūracijos pastatams ir statiniams, S ir L reikšmės imamos mažiausio stačiakampio, kurio plane gali tilpti pastatas ar statinys.
Santykinis žaibo smūgių į žemę tankis n, nustatomas pagal vidutinį metinį perkūnijų skaičių valandomis, kuris visoje Respublikos teritorijoje yra didesnis nei 20 val.
| Kai vidutinė metinė perkūnijų trukmė, val. |
Santykinis žaibo smūgių į žemę tankis n l/km2 metai |
| 20-40 |
2 |
| 40–60 |
4 |
| 60–80 |
5,5 |
______________
3 priedas
Žaibolaidžių saugos zonos
1. Vieno strypo žaibolaidis
Vieno strypo h aukščio žaibolaidžio saugos zoną sudaro apskritiminį kūgį (3.1 pav.), kurio viršūnė yra aukštyje h0<h, o žemės lygyje spindulio r0 ratą. Saugos zonos horizontalus pjūvis saugomo statinio aukštyje hx, sudaro spindulio rx skritulį.
1.1. Vieno strypo iki 150m aukščio žaibolaidžio saugos zona turi šiuos matmenis:
Zona A:h0 = 0,85 h;
ro = (1,1 – 0,002h)h;
rx = (1,1 – 0,002h)(h-hx/0,85).
Zona B:h0 = 0,92 h;
r0 = 1,5h;
rx = 1,5(h-hx/0,92).
Zonai B, vieno strypo iki 150 m aukščio skaičiuojamo žaibolaidžio aukštis kai žinomos hx ir rx reikšmės nustatomos pagal formulę h = (rx + 1,63 hx)/ 1,5.
1.2. Vieno strypo žaibolaidžio, kurio aukštis 150<h<600 m, saugos zonos turi šiuos matmenis:
Zona A:h0 = [0,85-1,7 10-3 (h-150)] h;
ro = [0,8-1,8 10-3 (h-150)] h;
rx = [0,8-1,8 10-3 (h-150)] h.
{1-(hx/([0,85-1,7 10-3 (h-150)]h))}
Zona B: ho = [0,92-0,8 10-3 {h-150}] h;
r0 = 225 m,
rx = 225 – (225 hx / ([0,92-0,8 10-3 (h-150)] h))
2. Dviejų strypų žaibolaidis
2.1. Dviejų strypų iki 150 m aukščio žaibolaidžių saugos zona parodyta 3.2 pav. Galinės saugos zonos nustatomos kaip ir vieno strypo žaibolaidžio zonos, kurios h0, r0, rx1, rx2 apskaičiuojami pagal 1.1 punkto formules A ir B saugos zonų tipams.
Dviejų strypų žaibolaidžių saugos zonos vidutinė sritis turi šiuos matmenis:
Zona A: – kai L<=h
hc = h0, rcx = rx, rc = ro;
- kai h<L<=2h
hc = ho-(0,17+3 10-4 h) (L-h);
rc = ro, rcx = ro (hc – hx) / hc;
- kai 2h<L<=4h
hc = ho-(0,17+3 10-4 h) (L-h);
rc = ro [1-((0,2(L-2h))/h)];
rcx = rc (hc – hx) / hc
Kai atstumas tarp strypų žaibolaidžių L>4h, zona A skaičiuojama kaip vieno strypo žaibolaidžio.
Zona B nustatoma:
- kai L<=h hc=ho; rcx=rx; rc=ro;
- kai h<L<=6h
hc = ho-0,14 (L-h);
rc = ro; rcx = ro (hc-hx)/hc
Kai atstumas tarp žaibolaidžių strypų L>6h, zona B skaičiuojama kaip vieno strypo žaibolaidžio.
Jeigu žinomas reikšmės hc ir L (kai rcx=0) žaibolaidžio aukštis zonai B nustatomas pagal formulę h = (hc+0,14 L)/1,06
2.2. Dviejų strypų skirtingo aukščio h1 ir h2<=150 m žaibolaidžių apsaugos zona parodyta 3.3 pav. Galinių saugos zonų matmenys h01, h02, r01, r02, rx1, rx2 nustatomi pagal 1,1 punkto formulės, kaip vieno strypo žaibolaidžio saugos zonos. Saugos zonos vidinės srities matmenys nustatomi pagal formules:
rc = (r01 + r02): 2;
ho = (hc1 + hc2): 2;
rcx = rc (hc – hx): hc,
kur hc1 ir hc2 reikšmės skaičiuojamos pagal šio priedo 2.1 punkto formules hc.
Dviems skirtingo aukščio žaibolaidžiams saugos zona A sudaroma kai L<=4hmin, o zona B – kai L<=6hmin. Esant didesniems atstumams tarp žaibolaidžių, jų saugos zonos skaičiuojamos kaip vieno strypo žaibolaidžiams.
3. Daugelio strypų žaibolaidis
Daugelio strypų žaibolaidžio (3.4 pav.) saugos zona nustatoma kaip gretimų dviejų strypų iki 150 m aukščio žaibolaidžių apsaugos zona (žr. 2.1 ir 2.2 šio priedo punktus).
Pagrindinė, vieno arba kelių hx aukščio objektų, saugos sąlyga, kurios patikimumas atitiktų A ir B zonas yra nelygybė rcx>0 visiems poromis paimtiems žaibolaidžiams. Priešingu atveju saugos zonos sudaromos kaip vieno arba dviejų strypų žaibolaidžiams, priklausomai nuo šio priedo 2 punkto reikalavimų įvykdymo.
4. Vieno troso žaibolaidis
Vieno troso iki 150 m aukščio žaibolaidžio saugos zona parodyta 3.5 pav., kur h – troso aukštis tarpo viduryje.
Atsižvelgiant į 35-50 mm2 skerspjūvio troso įlinkį, esant žinomam atramos aukščiui hatr. ir tarpo a ilgiui, troso aukštis (metrais) nustatomas:
h = hatr. – 2, kai a<120 m
h = hatr. – 3, kai 120<a<150 m.
Vieno troso žaibolaidžio saugos zonų matmenys yra šie:
Zona A:
ho = 0,85 h
r0 = (1,35 – 0,0025 h) h
rx = (1,35 – 0,0025 h) (h-hx/0,85)
Zona B:
ho = 0,92 h
r0 = 1,7 h
rx = 1,7 (h-hx/0,92)
Kai žinomi hx ir rx dydžiai vieno troso žaibolaidžio aukštis B zonai nustatomas pagal formulę:
h = (rx + 1,85 hx)/1,7
3.1. pav. Vieno strypo žaibolaidžio saugos zona:
1 – saugos zonos riba lygyje hx;
2 – tas pats žemės lygyje.
(pav.)
3.2. pav. Dviejų vienodo aukščio strypų žaibolaidžių saugos zona:
1 – saugos zonos riba lygyje hx;
2 – tas pats žemės lygyje hx2.
(pav.)
3.3. pav. Dviejų skirtingo aukščio strypų žaibolaidžių saugos zona
1 – saugos zonos riba lygyje hx;
2 – tas pats žemės lygyje.
(pav.)