SUSITARIMAS DĖL NETEISĖTOS PREKYBOS JŪRA, ĮGYVENDINANTIS JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS KONVENCIJOS DĖL KOVOS SU NETEISĖTA NARKOTINIŲ IR PSICHOTROPINIŲ MEDŽIAGŲ APYVARTA 17 STRAIPSNĮ
1995 m. sausio 31 d.
Strasbūras
Europos Tarybos valstybės narės, pareiškusios, jog sutinka įsipareigoti pagal Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, sudarytą 1988 m. gruodžio 20 d. Vienoje, toliau – Vienos konvencija,
manydamos, kad Europos Tarybos tikslas – siekti didesnės savo narių vienybės;
įsitikinusios, kad, siekiant apsaugoti visuomenę, yra būtina vykdyti bendrą baudžiamąją politiką;
manydamos, kad kovai su sunkiais nusikaltimais, kurie tampa vis didesne tarptautine problema, reikia glaudesnio bendradarbiavimo tarptautiniu mastu;
norėdamos kuo labiau sustiprinti savo bendradarbiavimą užkertant kelią neteisėtai narkotikų ir psichotropinių medžiagų prekybai jūra, laikydamosi tarptautinės jūrų teisės bei atsižvelgdamos į laivybos laisvės principą;
manydamos, kad todėl būtina papildyti Vienos konvencijos 17 straipsnį regioniniu susitarimu dėl jo nuostatų vykdymo ir jo veiksmingumo didinimo,
susitarė:
I skyrius – Sąvokos
1 straipsnis – Sąvokos
Šiame Susitarime:
a) „veikiančioji valstybė“ – tai valstybė, šio Susitarimo Šalis, kuri prašo ar ketina prašyti kitos Šalies įgaliojimo pagal šį Susitarimą imtis veiksmų dėl laivo, kuris plaukia su tos kitos valstybės, šio Susitarimo Šalies, vėliava ar registravimo ženklais;
b) „pirmumo jurisdikcija“ – vėliavos valstybės, kuri kaip ir kita valstybė turi jurisdikciją atitinkamam nusikaltimui, teisė vykdyti savo jurisdikciją pirmumo tvarka netaikant nusikaltimui kitos valstybės jurisdikcijos;
c) „atitinkamas nusikaltimas“ – tai bet kuris Vienos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje aprašytos rūšies nusikaltimas;
1 skirsnis – Bendrosios nuostatos
2 straipsnis – Bendrieji principai
1. Šalys, laikydamosi tarptautinės jūrų teisės, kuo glaudžiau bendradarbiauja, kad užkirstų kelią neteisėtai prekybai narkotikais ir psichotropinėmis medžiagomis jūra.
2. Įgyvendindamos šį Susitarimą, Šalys stengiasi užtikrinti, kad jų veiksmai didintų teisėsaugos priemonių, taikomų neteisėtai narkotikų ir psichotropinių medžiagų prekybai jūra, veiksmingumą.
3. Imantis veiksmų pagal šį Susitarimą, atsižvelgiama į būtinybę nepažeisti ir nepaveikti pakrantės valstybių teisių, įsipareigojimų ir jų jurisdikcijos pagal tarptautinę jūrų teisę.
4. Jokia šio Susitarimo nuostata negali būti aiškinama kaip pažeidžianti non bis in idem principą, taikomą nacionalinėje teisėje.
5. Šalys pripažįsta, kad naudinga susitikti ir pasikeisti informacija apie laivus, krovinius ir faktus, kai jos mano, kad toks pasikeitimas informacija gali padėti Šaliai užkirsti kelią prekybai narkotikais ir psichotropinėmis medžiagomis jūra.
3 straipsnis – Jurisdikcija
1. Kiekviena Šalis imasi būtinų priemonių savo jurisdikcijai atitinkamiems nusikaltimams nustatyti, kai nusikaltimas padaromas su jos vėliava plaukiančiame laive.
2. Taikydama šį Susitarimą, kiekviena Šalis imasi būtinų priemonių nustatyti savo jurisdikciją atitinkamiems nusikaltimams, padarytiems su jos vėliava ar su jos registracijos ženklais plaukiančiame laive ar laive, turinčiame kurios nors kitos šio Susitarimo Šalies valstybinės priklausomybės požymių. Tokia jurisdikcija vykdoma tik pagal šį Susitarimą.
3. Taikydama šį Susitarimą, kiekviena Šalis imasi būtinų priemonių nustatyti savo jurisdikciją atitinkamiems nusikaltimams, padarytiems laive, neturinčiame valstybinės priklausomybės, ar laive, kuris pagal tarptautinę teisę prilyginamas laivui, neturinčiam valstybinės priklausomybės.
4. Valstybė turi pirmumo jurisdikciją bet kuriam atitinkamam nusikaltimui, padarytam su jos vėliava plaukiančiame laive.
5. Kiekviena valstybė, pasirašydama šį Susitarimą arba deponuodama jo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentus arba bet kada vėliau, gali Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotu pareiškimu pranešti kitoms Susitarimo Šalims kriterijus, kuriuos ji ketina taikyti vykdydama pagal šio straipsnio 2 dalį nustatytą jurisdikciją.
6. Kiekviena Šalis, kuri neturi veikiančių karo laivų, karo orlaivių ar kitų vyriausybinių laivų ar orlaivių, naudojamų nekomerciniais tikslais, dėl ko ji galėtų pagal šį Susitarimą tapti veikiančiąja Šalimi, pasirašydama šį Susitarimą arba deponuodama jo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentus, gali Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotu pareiškimu pareikšti, kad ji netaikys šio straipsnio 2 ir 3 dalių. Valstybė, padariusi tokį pareiškimą, privalo jį atšaukti, kai nebelieka tokią išlygą pateisinančių aplinkybių.
4 straipsnis – Pagalba vėliavos valstybėms
1. Šalis, turinti pakankamą pagrindą įtarti, kad su jos vėliava plaukiojantis laivas dalyvauja ar yra naudojamas atitinkamam nusikaltimui daryti, gali prašyti kitų Šalių pagalbos tokiam laivo naudojimui nutraukti. Prašomosios Šalys pagalbą suteikia pagal savo išgales.
2. Prašydama pagalbos, vėliavos valstybė gali, be kita ko, įgalioti prašomąją Šalį imtis kai kurių arba visų šiame Susitarime nurodytų veiksmų, laikantis visų taikomų sąlygų ar apribojimų.
5 straipsnis – Valstybinės priklausomybės neturintys laivai
1. Šalis, turinti pakankamą pagrindą įtarti, kad valstybinės priklausomybės neturintis laivas arba laivas, pagal tarptautinę teisę prilyginamas laivui, neturinčiam valstybinės priklausomybės, dalyvauja arba yra naudojamas atitinkamam nusikaltimui daryti, praneša apie tai kitoms labiausiai susijusioms Šalims ir gali prašyti kiekvienos tokios Šalies pagalbos siekiant nutraukti laivo naudojimą tokiam tikslui. Prašomoji Šalis tokią pagalbą suteikia pagal savo išgales.
2. Kai Šalis, gavusi informaciją pagal šio straipsnio 1 dalį, imasi veiksmų, ji pati nusprendžia, kokie veiksmai yra tinkami, ir vykdo savo jurisdikciją bet kuriems atitinkamiems nusikaltimams, kuriuos gali būti padarę bet kurie laive esantys asmenys.
2 skirsnis – Įgaliojimų suteikimo tvarka
6 straipsnis – Pagrindinės įgaliojimų suteikimo taisyklės
Kai veikiančioji valstybė turi pakankamą pagrindą įtarti, kad laivas, plaukiojantis su kitos Šalies vėliava ar jos registravimo ženklais arba turintis kitų valstybinių priklausomybės požymių, dalyvauja arba yra naudojamas atitinkamam nusikaltimui daryti, ji gali prašyti vėliavos valstybės įgaliojimo sustabdyti ir įsilaipinti į laivą, esantį vandenyse už bet kurios Šalies teritorinės jūros, ir imtis kai kurių ar visų šiame Susitarime nurodytų veiksmų. Tokių veiksmų negalima imtis remiantis vien tik šiuo Susitarimu be vėliavos valstybės įgaliojimo.
7 straipsnis – Sprendimo dėl prašymo suteikti įgaliojimus priėmimas
8 straipsnis – Sąlygos
1. Jei vėliavos valstybė prašymą patenkina, tokiam įgaliojimui gali būti nustatytos tam tikros sąlygos ir apribojimai. Pirmiausia šios sąlygos ir apribojimai gali numatyti, kad vėliavos valstybės aiškiai suformuluotas įgaliojimas turi būti duotas, iki veikiančioji valstybė imsis nurodytų priemonių.
2. Kiekviena valstybė, pasirašydama šį Susitarimą arba deponuodama jo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentus, gali Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotu pareiškimu pareikšti, kad, veikdama kaip veikiančioji valstybė, savo įsikišimui ji gali taikyti sąlygą, kad jos pilietybę turintys asmenys, kurie pagal 15 straipsnį yra perduoti vėliavos valstybei ir ten pripažinti kaltais padarę atitinkamą nusikaltimą, turėtų galimybę būti perkelti į veikiančiąją valstybę skirtai bausmei atlikti.
III skirsnis – Veiksmus reglamentuojančios taisyklės
9 straipsnis – Leidžiami veiksmai
1. Gavusi vėliavos valstybės įgaliojimą ir laikydamasi pagal 8 straipsnio 1 dalį nustatytų sąlygų ir apribojimų, jei jų yra, veikiančioji valstybė gali imtis šių veiksmų:
c) imtis visų šio straipsnio ii pastraipoje numatytų veiksmų, kurie yra būtini, siekiant nustatyti, ar buvo įvykdytas atitinkamas nusikaltimas, ir surinkti jo įrodymus;
d) reikalauti, kad laivas ir bet kurie jame esantys asmenys būtų palydėti į veikiančiosios valstybės teritoriją ir ten sulaikyti laivą, kad būtų atlikti tolesni tyrimai;
b) atidaryti arba reikalauti, kad būtų atidaryti bet kurie konteineriai, tirti visus laive esančius objektus arba imti jų mėginius;
c) reikalauti, kad bet kuris laive esantis asmuo suteiktų informaciją apie save ir bet kurį laive esantį objektą;
d) reikalauti pateikti dokumentus, žurnalus ir įrašus, susijusius su laivu ar bet kuriuo laive esančiu asmeniu ar objektu, fotografuoti ar daryti kopijas visų dokumentų, kuriuos kompetentingos institucijos turi teisę reikalauti pateikti;
10 straipsnis – Vykdymo priemonės
1. Jeigu, atlikusi veiksmus pagal 9 straipsnį, veikiančioji valstybė turi įrodymų, kad buvo padarytas atitinkamas nusikaltimas, kurie pagal jos įstatymus būtų pakankamas pagrindas atitinkamus asmenis areštuoti arba sulaikyti laivą, arba atlikti ir viena, ir kita, ji gali tai daryti.
2. Veikiančioji valstybė nedelsdama praneša vėliavos valstybei apie pagal šio straipsnio 1 dalį atliktus veiksmus.
3. Laivo negalima sulaikyti ilgiau, negu tai iš tikrųjų būtina atitinkamų nusikaltimų tyrimui užbaigti. Kai yra pakankamas pagrindas įtarti, kad laivo savininkai tiesiogiai dalyvauja darant atitinkamą nusikaltimą, laivas ir jo krovinys gali būti sulaikytas ir baigus tyrimą. Asmenys, neįtariami padarę atitinkamą nusikaltimą, paleidžiami, o objektai, neturintys įrodomosios vertės, grąžinami.
4. Nepaisant ankstesnės šio straipsnio dalies nuostatų, veikiančioji valstybė ir vėliavos valstybė gali susitarti su trečiąja valstybe, kuri yra šio Susitarimo Šalis, kad laivas gali būti palydėtas į tos trečiosios valstybės teritoriją, ir kai laivas jau ten, trečioji valstybė pagal šį Susitarimą laikoma veikiančiąja valstybe.
11 straipsnis – Veiksmų vykdymas
2. Veiksmus, kurių imamasi pagal 9 straipsnio 1 dalies a, b ir d punktus, vykdo tik karo laivai, karo orlaiviai ir kiti laivai bei orlaiviai su aiškiais ženklais ir atpažįstami kaip vyriausybinę užduotį atliekantys laivai ir turintys tam įgaliojimus.
3. a) Veikiančiosios valstybės pareigūno negalima patraukti baudžiamojon atsakomybėn vėliavos valstybėje už einant savo pareigas atliktus veiksmus. Tokiu atveju pareigūnas traukiamas baudžiamojon atsakomybėn veikiančiojoje valstybėje, lyg nusikaltimo sudėtis būtų įvykdyta tos valstybės jurisdikcijoje.
4. Laivo, į kurį buvo įsilaipinta pagal šį Susitarimą, kapitonas turi teisę susisiekti su laivo vėliavos valstybės valdžios institucijomis ir su laivo savininkais bei naudotojais ir pranešti jiems, kad į laivą įsilaipino pareigūnai. Tačiau veikiančiosios valstybės valdžios institucijos gali neleisti ar uždelsti tokį susižinojimą su laivo savininkais ar naudotojais, jei jos turi pakankamą pagrindą manyti, kad toks susižinojimas trukdys tirti atitinkamą nusikaltimą.
12 straipsnis – Operatyvinės apsaugos priemonės
1. Taikydamos šį Susitarimą, atitinkamos Šalys tinkamai atsižvelgia į būtinybę nekelti jūroje pavojaus gyvybei, laivo ir krovinio saugumui ir nepažeisti jokių komercinių ar teisinių interesų. Visų pirma jos atsižvelgia į:
a) pavojus, kylančius įsilaipinant į laivą jūroje, ir apsvarsto, ar nebūtų saugiau tai padaryti kitame uoste, į kurį atplauks laivas;
2. Apie šaunamųjų ginklų panaudojimą prieš laivą ar laive kuo greičiau pranešama vėliavos valstybei.
IV skirsnis – Jurisdikcijos vykdymo taisyklės
13 straipsnis – Nusikaltimų įrodymai
1. Kad vėliavos valstybė galėtų nuspręsti, ar vykdyti savo pirmumo jurisdikciją pagal 14 straipsnio nuostatas, veikiančioji valstybė nedelsdama perduoda vėliavos valstybei apibendrintus įrodymus apie visus nusikaltimus, nustatytus imantis veiksmų pagal 9 straipsnį. Vėliavos valstybė nedelsdama patvirtina, jog gavo apibendrintus įrodymus.
2. Jei veikiančioji valstybė randa įrodymų, kurie verčia ją manyti, kad galėjo būti įvykdyti šio Susitarimo taikymo sričiai nepriskirti nusikaltimai arba kad laive yra su atitinkamais nusikaltimais nesusijusių įtariamų asmenų, ji apie tai praneša vėliavos valstybei. Prireikus suinteresuotosios Šalys konsultuojasi.
3. Šio Susitarimo nuostatos aiškinamos kaip leidžiančios veikiančiajai valstybei imtis priemonių, įskaitant ir asmenų sulaikymą, kuriomis nesiekiama tirti atitinkamų nusikaltimų ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn už juos, tik tais atvejais, kai:
14 straipsnis – Pirmumo jurisdikcijos vykdymas
1. Vėliavos valstybė, norėdama vykdyti savo pirmumo jurisdikciją, tai daro pagal šio straipsnio nuostatas.
2. Ji kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų pagal 13 straipsnį gavusi apibendrintus įrodymus, apie tai praneša veikiančiajai valstybei. Jei vėliavos valstybė to nepadaro, laikoma, kad ji atsisako teisės vykdyti savo pirmumo jurisdikciją.
3. Kai vėliavos valstybė praneša veikiančiajai valstybei, kad ji vykdo savo pirmumo jurisdikciją, veikiančiosios valstybės jurisdikcijos vykdymas sustabdomas, išskyrus asmenų, laivų, krovinių ir įrodymų perdavimą pagal šį Susitarimą.
4. Vėliavos valstybė nedelsdama perduoda bylą savo kompetentingoms institucijoms baudžiamajam persekiojimui vykdyti.
15 straipsnis – Laivų, krovinių, asmenų ir įrodymų perdavimas
1. Jei vėliavos valstybė praneša veikiančiajai valstybei apie savo ketinimą vykdyti pirmumo jurisdikciją, areštuoti asmenys, laivas, krovinys ir surinkti įrodymai perduodami vėliavos valstybei pagal šio Susitarimo nuostatas, jei vėliavos valstybė to prašo.
2. Prie reikalavimo perduoti areštuotus asmenis turi būti pridedamas kiekvieno asmens arešto orderio originalas ar patvirtinta jo kopija arba kitas lygiavertės galios dokumentas, išduotas teismo institucijos vėliavos valstybės įstatymų nustatyta tvarka.
4. Jokia šio Susitarimo nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti sulaikyto asmens teisę pagal veikiančiosios valstybės įstatymus reikalauti, kad jo sulaikymo teisėtumą apsvarstytų iš naujo tos valstybės teismas jos nacionalinės teisės normų nustatyta tvarka.
16 straipsnis – Mirties bausmė
Jei už nusikaltimą, kuriam vėliavos valstybė pagal 14 straipsnį nusprendžia vykdyti savo pirmumo jurisdikciją, pagal tos valstybės įstatymus yra baudžiama mirties bausme, o pagal veikiančiosios valstybės įstatymus mirties bausmė už tokį nusikaltimą nėra numatyta ar paprastai nėra vykdoma, galima atsisakyti perduoti asmenį, jei vėliavos valstybės užtikrinimas, kad mirties bausmė nebus įvykdyta, veikiančiosios valstybės nuomone, nėra pakankamas.
V skirsnis – Procedūrinės ir kitos bendrosios taisyklės
17 straipsnis – Kompetentingos institucijos
1. Kiekviena Šalis paskiria instituciją, atsakingą už prašymų, pateiktų pagal šio Susitarimo 6 ir 7 straipsnius, siuntimą ir atsakymą į juos. Jei įmanoma, kiekviena Šalis pasirūpina, kad toji institucija galėtų gauti ir atsakyti į prašymus bet kuriuo paros metu.
2. Be to, Šalys paskiria centrinę įstaigą, atsakingą už pranešimą apie pirmumo jurisdikcijos vykdymą pagal 14 straipsnį ir už visus informacinius ir kitokius pranešimus pagal šį Susitarimą.
3. Kiekviena Šalis, pasirašydama šį Susitarimą arba deponuodama jo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentus, praneša Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui pagal šį straipsnį paskirtų institucijų pavadinimus ir adresus bei visą informaciją, kuri padėtų susižinoti pagal šį Susitarimą. Generaliniam Sekretoriui taip pat pranešama apie visus vėlesnius tokių institucijų pavadinimų, adresų ar kitos atitinkamos informacijos pasikeitimus.
18 straipsnis – Paskirtųjų institucijų susižinojimas
19 straipsnis – Prašymų forma ir kalbos
1. Visi informaciniai pranešimai pagal 4–16 straipsnius turi būti rašytiniai. Galima naudoti šiuolaikines telekomunikacijų priemones, pavyzdžiui, telefaksą.
2. Pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas prašymų, kitokių informacinių pranešimų ir papildomų dokumentų vertimų nereikalaujama.
3. Kiekviena Šalis, pasirašydama šį Susitarimą arba deponuodama jo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentus, gali Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui perduoti pareiškimą, jog ji pasilieka teisę reikalauti, kad jai siunčiami prašymai, kiti informaciniai pranešimai ir papildomi dokumentai būtų rašomi jos kalba arba siunčiami kartu su vertimu į jos kalbą arba į vieną iš Europos Tarybos oficialių kalbų, arba į vieną iš jos nurodytų kalbų. Tuo pačiu metu ji gali pareikšti, jog yra pasirengusi priimti vertimus ir į kitas jos nurodytas kalbas. Kitos Šalys gali taikyti abipusiškumo taisyklę.
20 straipsnis – Autentiškumo tvirtinimas ir legalizavimas
21 straipsnis – Prašymų turinys
Pagal 6 straipsnį pateikiamame prašyme nurodoma:
b) smulki informacija apie tam tikrą laivą, įskaitant, jei įmanoma, jo pavadinimą, apibūdinimą, visus registravimo ar kitokius ženklus, rodančius valstybinę priklausomybę, jo vietą, ir prašymas patvirtinti, kad laivas tikrai turi prašomosios Šalies valstybinę priklausomybę;
22 straipsnis – Informacija laivų savininkams ir kapitonams
Kiekviena Šalis imasi būtinų priemonių laivų, plaukiojančių su jos vėliava, savininkams ir kapitonams pranešti, kad šiame Susitarime nurodytais tikslais valstybėms, šio Susitarimo Šalims, gali būti suteikta teisė įsilaipinti į laivus už bet kurios Šalies teritorinių vandenų, ir, svarbiausia, pranešti jiems apie pareigą laikytis į laivą įsilaipinusios grupės, priklausančios veikiančiajai valstybei, kuri ta teise naudojasi, nurodymų.
23 straipsnis – Naudojimo apribojimas
Vėliavos valstybė gali nustatyti sąlygą, kad 6 straipsnyje minimas įgaliojimas bus suteiktas tik tuo atveju, jei gauta informacija ar įrodymai veikiančiosios valstybės institucijų be jos išankstinio sutikimo nebus panaudoti ar perduoti vykdant kitą, su atitinkamais nusikaltimais nesusijusį, tyrimą ir nagrinėjant kitas bylas.
24 straipsnis – Konfidencialumas
Jei tai neprieštarauja kiekvienos Susitarimo Šalies pagrindiniams nacionalinės teisės principams, Susitarimo Šalys laiko paslaptyje visus įrodymus ir informaciją, kurią suteikė kita Šalis pagal šį Susitarimą, išskyrus atvejus, kai juos atskleisti būtina taikant šį Susitarimą arba vykdant tyrimą ir nagrinėjant bylas.
6 skirsnis – Išlaidos ir žalos atlyginimas
25 straipsnis – Išlaidos
1. Jei atitinkamos Šalys nesusitaria kitaip, bet kurio pagal 9 ir 10 straipsnius vykdomo veiksmo išlaidas padengia veikiančioji valstybė, o pagal 4 ir 5 straipsnius vykdomų veiksmų išlaidas paprastai padengia pagalbą teikianti Šalis.
26 straipsnis – Žalos atlyginimas
1. Jei, vykdant veiksmus pagal 9 ir 10 straipsnius, fizinis ar juridinis asmuo patiria nuostolių, jam padaroma žalos arba jis sužalojamas dėl veikiančiosios valstybės aplaidumo ar kito jai priskiriamo nusižengimo, veikiančioji valstybė už tai privalo sumokėti kompensaciją.
2. Jei veiksmai yra vykdomi šio Susitarimo sąlygomis nepateisinamu būdu, veikiančioji valstybė privalo sumokėti kompensaciją už dėl to turėtus nuostolius, žalą ar sužalojimą. Veikiančioji valstybė taip pat privalo sumokėti kompensaciją už nuostolius, žalą ar sužalojimą, jei įtarimai pasirodo buvę nepagrįsti ir jei laivas, į kurį buvo įsilaipinta, jo naudotojas ar įgula nepadarė jokios veikos, kuri tuos nuostolius, žalą ar sužalojimą pateisintų.
III skyrius – Baigiamosios nuostatos
27 straipsnis – Pasirašymas ir įsigaliojimas
1. Šis Susitarimas pateikiamas pasirašyti Europos Tarybos valstybėms narėms, kurios jau yra pareiškusios, jog sutinka įsipareigoti pagal Vienos konvenciją. Savo sutikimą įsipareigoti pagal šį Susitarimą jos gali pareikšti:
2. Ratifikavimo, priėmimo ir patvirtinimo dokumentai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.
3. Šis Susitarimas įsigalioja pirmą mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai trys Europos Tarybos valstybės narės pareiškia, jog sutinka įsipareigoti pagal šį Susitarimą pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.
4. Kiekvienai šį Susitarimą pasirašiusiai valstybei, kuri vėliau pareiškia, jog sutinka įsipareigoti pagal šį Susitarimą, jis įsigalioja pirmą mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai ji pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškia, jog sutinka įsipareigoti pagal šį Susitarimą.
28 straipsnis – Prisijungimas
1. Šiam Susitarimui įsigaliojus, Europos Tarybos Ministrų komitetas, pasikonsultavęs su šio Susitarimo Šalimis, Europos Tarybos Statuto 20. d straipsnyje numatytos balsų daugumos sprendimu ir susitariančiųjų valstybių atstovams, kurie turi teisę dalyvauti komitete, visais balsais pritarus, gali pakviesti prisijungti prie šio Susitarimo bet kurią Europos Tarybai nepriklausančią valstybę, kuri yra pareiškusi, jog sutinka įsipareigoti pagal Vienos konvenciją.
29 straipsnis – Teritorinis taikymas
1. Kiekviena valstybė, pasirašydama šį Susitarimą arba deponuodama jo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentus, gali nurodyti teritoriją ar teritorijas, kurioms bus taikomas jos sutikimas įsipareigoti pagal šį Susitarimą.
2. Kiekviena valstybė bet kada vėliau gali Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotu pareiškimu išplėsti savo sutikimą įsipareigoti pagal šį Susitarimą bet kuriai kitai pareiškime nurodytai teritorijai. Tokiai teritorijai Susitarimas įsigalioja pirmą mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pareiškimą.
3. Kiekvienai teritorijai, kuriai galioja pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis padarytas pareiškimas, institucijos gali būti paskirtos pagal 17 straipsnio 1 ir 2 dalis.
4. Kiekvienas pagal pirmiau išdėstytų šio straipsnio dalių nuostatas pateiktas pareiškimas gali būti atšauktas dėl bet kurios jame nurodytos teritorijos, apie tai pranešus Generaliniam Sekretoriui. Atšaukimas įsigalioja pirmą mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pranešimą.
30 straipsnis – Ryšys su kitomis konvencijomis ir susitarimais
1. Šis Susitarimas nekeičia teisių ir įsipareigojimų pagal Vienos konvenciją ar pagal tarptautines daugiašales konvencijas specialiais klausimais.
2. Siekdamos papildyti ir sustiprinti šio Susitarimo nuostatas ar palengvinti šiame Susitarime ir Vienos konvencijos 17 straipsnyje įtvirtintų principų taikymą, Susitarimo Šalys gali sudaryti viena su kita dvišalius ar daugiašalius susitarimus su šiuo Susitarimu susijusiais klausimais.
3. Jei dvi ar daugiau Šalių jau yra sudariusios susitarimą ar sutartį dėl šio Susitarimo objekto arba kitokiu būdu yra nustačiusios dėl jo savo santykius, vietoj šio Susitarimo jos gali susitarti taikyti tą susitarimą ar sutartį ir atitinkamai nustatyti tuos santykius, jei tai palengvina tarptautinį bendradarbiavimą.
31 straipsnis – Išlygos
1. Kiekviena valstybė, pasirašydama arba deponuodama savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentus, gali pareikšti, kad ji pasinaudos galimybe padaryti vieną ar daugiau išlygų, numatytų 3 straipsnio 6 dalyje, 19 straipsnio 3 dalyje ir 34 straipsnio 5 dalyje. Jokios kitos išlygos neleidžiamos.
2. Kiekviena valstybė, padariusi išlygą pagal šio straipsnio 1 dalį, gali ją visą arba iš dalies panaikinti Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotu pareiškimu. Panaikinimas įsigalioja nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pareiškimą.
32 straipsnis – Stebėtojų komitetas
1. Šiam Susitarimui įsigaliojus, Europos Tarybos Generalinis Sekretorius vienos iš šio Susitarimo Šalių prašymu sukviečia Stebėtojų komitetą, kurį sudaro Šalims atstovaujantys ekspertai.
2. Stebėtojų komitetas prižiūri, kaip veikia šis Susitarimas, ir teikia atitinkamų pasiūlymų, kaip užtikrinti, kad Susitarimas būtų veiksmingas.
4. Stebėtojų komitetas gali nuspręsti kviesti, jei reikia, savo posėdžiuose dalyvauti valstybes, kurios nėra šio Susitarimo Šalys, ir tarptautines organizacijas bei institucijas.
5. Kas antri metai kiekviena Šalis Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui siunčia Susitarimo veikimo ataskaitą Stebėtojų komiteto arba Europos nusikalstamumo problemų komiteto nustatyta forma ir būdu. Stebėtojų komitetas gali nuspręsti išplatinti pateiktą informaciją arba pranešimą apie ją Šalims ir toms tarptautinėms organizacijoms bei institucijoms, kurioms, jo nuomone, tokią informaciją gauti tikslinga.
33 straipsnis – Pakeitimai
1. Kiekviena Šalis gali siūlyti šio Susitarimo pakeitimų, kuriuos Europos Tarybos Generalinis Sekretorius perduoda Europos Tarybos valstybėms narėms ir kiekvienai Europos Tarybai nepriklausančiai valstybei, kuri yra prisijungusi ar yra pakviesta prisijungti prie šio Susitarimo pagal 28 straipsnio nuostatas.
2. Kiekvienas Šalies pasiūlytas pakeitimas perduodamas Europos nusikalstamumo problemų komitetui, kuris savo nuomonę apie pakeitimą pateikia Ministrų komitetui.
3. Ministrų komitetas, apsvarstęs siūlomą pakeitimą ir Europos nusikalstamumo problemų komiteto pateiktą nuomonę, pakeitimą gali priimti.
4. Ministrų komiteto pagal šio straipsnio 3 dalį priimto pakeitimo tekstas siunčiamas Susitarimo Šalims pritarti.
34 straipsnis – Ginčų sprendimas
1. Europos Tarybos Europos nusikalstamumo problemų komitetas informuojamas nuolat apie šio Susitarimo aiškinimą ir taikymą.
2. Kilus Šalių ginčui dėl šio Susitarimo aiškinimo ar taikymo, Šalys stengiasi išspręsti ginčą derybomis arba kitais jų pasirinktais taikiais būdais, įskaitant atitinkamų Šalių susitarimu ginčo perdavimą Europos nusikalstamumo problemų komitetui, arbitražui, kurio sprendimai Šalims yra privalomi, tarpininkavimą, sutaikymą ar teismo procedūras.
3. Kiekviena valstybė, pasirašydama šį Susitarimą arba deponuodama jo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentus arba bet kada vėliau, gali Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotu pareiškimu pareikšti, kad, jei kiltų nesutarimų dėl šio Susitarimo aiškinimo ar taikymo, ji be jokio išankstinio susitarimo ir taikydama abipusiškumo principą pripažįsta, kad tie nesutarimai turi būti perduoti spręsti arbitražo teismui šio Susitarimo priede nustatyta tvarka.
4. Kiekvienas ginčas, kurio nepavyksta išspręsti pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, vienos iš ginčo šalių prašymu gali būti perduotas spręsti Tarptautiniam Teisingumo Teismui.
5. Kiekviena šio Susitarimo Šalis, pasirašydama šį Susitarimą arba deponuodama jo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentus arba bet kada vėliau, gali pareikšti Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotu pareiškimu, kad ji nelaiko savęs įsipareigojusia laikytis šio straipsnio 4 dalies.
35 straipsnis – Denonsavimas
1. Kiekviena Šalis bet kada gali denonsuoti šį Susitarimą rašytiniu pranešimu Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.
2. Denonsavimas įsigalioja pirmą mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pranešimą.
36 straipsnis – Pranešimai
Europos Tarybos Generalinis Sekretorius Europos Tarybos valstybėms narėms, kiekvienai prie šio Susitarimo prisijungusiai valstybei ir Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui praneša apie:
f) kiekvieną prašymą, pateiktą pagal 32 straipsnio 1 dalį, ir pagal tą straipsnio dalį kviečiamo posėdžio datą;
g) kiekvieną pareiškimą, padarytą pagal 3 straipsnio 5 ir 6 dalis, 8 straipsnio 2 dalį, 19 straipsnio 3 dalį ir 34 straipsnio 3 ir 5 dalis;
h) kiekvieną kitą su šiuo Susitarimu susijusį aktą, pranešimą ar informaciją.
Tai patvirtindami, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šį Susitarimą.
Sudaryta1995 m. sausio 31 d. Strasbūre anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra autentiški ir vienu egzemplioriumi deponuojami Europos Tarybos archyvuose. Europos Tarybos Generalinis Sekretorius patvirtintas jo kopijas nusiunčia visoms Europos Tarybos valstybėms narėms ir visoms valstybėms, pakviestoms prisijungti prie šio Susitarimo.
Priedas
1. Ginčo šalis, prašanti, kad ginčą nagrinėtų arbitražo teismas pagal 34 straipsnio 3 dalį, raštu informuoja kitą šalį apie savo pretenzijas ir jas pagrindžia.
3. Arbitražo teismą sudaro trys nariai. Abi Šalys paskiria po arbitražo narį ir bendru sutarimu paskiria arbitražo teismo pirmininką.
4. Jei per keturis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo paprašyta spręsti ginčą arbitražo teisme, nepavyksta paskirti arbitražo narių ar jo pirmininko, paskirti arbitražo teismo narius ir pirmininką patikima Nuolatinio arbitražo teismo generaliniam sekretoriui.
6. Jei Šalys nesusitaria kitaip, arbitražo teismas sprendimus priima remdamasis taikytinomis tarptautinės normomis, o jei tokių normų nėra, ex aequo et bono.