LIETUVOS SAUGIOS LAIVYBOS ADMINISTRACIJOS DirektoriAus
Į S A K Y M A S
DĖL SAUGOS REIKALAVIMŲ ŽVEJYBOS LAIVAMS, kurių ilgis 24 m ir daugiau, PATVIRTINIMO
2004 m. balandžio 23 d. Nr. V-64
Klaipėda
Vykdydamas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. 3-17 „Dėl žvejybos laivų, kurių ilgis 24 m ir daugiau, saugos ir kontrolės taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 18-563) 2 punktą:
1. Tvirtinu pridedamus:
1.3. reikalavimus žvejybos laivų mechanizmams, elektros įrangai ir periodiškai be priežiūros paliekamiems jėgainės skyriams;
1.7. reikalavimus veiksmų tvarkai avarijos atveju, mokomiesiems susibūrimams ir mokymams žvejybos laivuose;
1.10. reikalavimus žvejybos laivams, plaukiojantiems su Lietuvos valstybės vėliava ir eksploatuojamiems specifinėse zonose;
2. Nustatau, kad:
2.1. šiuo įsakymu patvirtintuose dokumentuose vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip nurodyta šio įsakymo Priede (pridedama);
Lietuvos saugios laivybos administracijos
direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d.
įsakymo Nr. V-64 priedas
SĄVOKOS
2. Antstatas – ant darbo denio esanti konstrukcija su deniais, besitęsianti nuo vieno laivo borto iki kito borto arba nesiekianti laivo bortų ne daugiau kaip 0,04B.
3. Antstato ar kito statinio aukštis – mažiausias vertikalus atstumas, matuojamas prie borto nuo antstato ar statinio denio bimsų viršaus iki darbo denio bimsų viršaus.
4. Antstato denis – ištisinis ar neištisinis denis, kuris uždengia antstatą, kabiną ar kitą statinį, esantį ne žemesniame kaip 1,8 m aukštyje virš darbo denio. Kai šis aukštis mažesnis nei 1,8 m, tokių kabinų ar kitų statinių viršus turi būti traktuojamas kaip darbo denis.
6. Darbo denis – pasirinktas apatinis ištisinis denis, esantis virš didžiausios eksploatacinės grimzlės vaterlinijos, nuo kurio vyksta žvejyba. Laivuose, kuriuose įrengti du ar daugiau ištisinių denių, darbo denis yra bet kuris apatinis denis virš didžiausios eksploatacinės grimzlės vaterlinijos.
7. Didžiausios eksploatacinės grimzlės vaterlinija – vaterlinija, atitinkanti didžiausią leistiną laivo eksploatavimo grimzlę.
10. Kilio linija – kilio nuolydžiui lygiagreti linija, einanti laivo midelyje per:
- kilio ar korpuso apkalos vidinio paviršiaus ir kilio susikirtimo liniją ten, kur kilio sija išlenda virš tos linijos (laivuose su metaline korpuso apkala);
- apatinę špuntuoto kilio liniją (laivuose su medine korpuso apkala ar kompozitinės konstrukcijos laivuose);
- tolygiai pratęsto išorinės dugno apkalos paviršiaus ir diametralinės plokštumos susikirtimą (laivuose su korpuso apkala iš medžiagos, kuri nėra nei medis, nei metalas).
11. Konstrukcijos, statybos ir priežiūros standartai – žvejybos laivo korpuso, pagrindinių ir papildomų mechanizmų, elektros ir automatinių įrenginių konstrukcijos, statybos ir priežiūros standartai yra taisyklės, galiojančios laivo statymo metu, kurias kuri nors pripažinta organizacija ar valstybės, su kurios vėliava laivas plaukioja, kompetentinga institucija yra nustačiusi ar naudoja kaip klasifikacijos pagrindą.
12. Laivo eksploatacija – tai žuvies ir kitų gyvųjų jūros išteklių gaudymas arba jų gaudymas ir perdirbimas.
13. Laivo ilgis (L) – jeigu Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-64 patvirtintuose reikalavimuose nenustatyta kitaip – tai 96 proc. visos vaterlinijos ilgio, išmatuoto ne mažesniame kaip 85 proc. borto aukštyje nuo kilio viršaus, arba ilgis išilgai pirmiau minėtos vaterlinijos nuo forštevenio priešakio iki vairo ašigalio, jeigu šis ilgis yra didesnis. Su kilio nuosvyriu laivagalyje suprojektuotuose laivuose matuojant laivo ilgį, vaterlinija yra lygiagreti skaičiuojamai vaterlinijai.
14. Laivapriekio ir laivagalio statmenys – statmenys, matuojami laivo ilgio (L) priekyje ir gale. Laivapriekio statmuo turi sutapti su priekiniu forštvenio kraštu toje vaterlinijoje, ant kurios matuojamas laivo ilgis.
15. Liudijimas – Administracijos ar (LR) pripažintų organizacijų (klasifikacinių bendrovių) išduotas dokumentas, liudijantis, kad laivas atitinka Europos Sąjungos direktyvos 97/70/EB galiojančios redakcijos reikalavimus ar Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-64 patvirtintus reikalavimus.
17. Midelio pjūvis – laivo korpuso pjūvis, kurį apibrėžia teorinio laivo korpuso paviršiaus susikirtimas su vertikalia plokštuma, statmena vaterlinijos ir diametralinei plokštumoms ir einančia per laivo midelį.
18. Naujas žvejybos laivas – žvejybos laivas (jeigu Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-64 patvirtintuose reikalavimuose nenustatyta kitaip), dėl kurio:
- 1999 m. sausio 1 d. ar vėliau sudaryta statybos ar esminės rekonstrukcijos sutartis;
- statybos arba esminės rekonstrukcijos sutartis buvo sudaryta iki 1999 m. sausio 1 d. ir bus įvykdyta po trejų ar daugiau metų nuo šios datos;
- statybos sutartis nebuvo sudaryta, tačiau 1999 m. sausio 1 d. ar vėliau:
- pastatytas kilis;
- pradėta to laivo statyba arba pradėti surinkimo darbai, kuriems bus sunaudota mažiausiai 50 tonų arba 1 proc. (kuri vertė mažesnė) apytikrės visos statybinės medžiagos masės.
19. Nepralaidumas vandeniui – tai suprojektuotos konstrukcijos savybė, užtikrinanti vandens nepralaidumą jokia kryptimi, esant vandens srovės slėgio poveikiui.
20. Sandarumas – savybė, užtikrinanti, kad esant bet kokioms sąlygoms jūroje, vanduo neprasiskverbs į laivo vidų.
22. Plotis (B) – maksimalus laivo plotis, išmatuotas plačiausioje laivo vietoje midelyje tarp teorinių špantų apvadų laivuose su metaline apkala ir tarp išorinių korpuso paviršių laivuose su bet kokios kitos medžiagos apkala.
23. Pripažintoji organizacija – LR pripažinta organizacija (klasifikacinė bendrovė), įgaliota atlikti laivų techninę priežiūrą bei apžiūrą pagal nacionalinių teisės aktų, tarptautinių sutarčių, klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimus ir išduoti atitinkamus, tai patvirtinančius liudijimus.
24. Taraninė pertvara – tai vandeniui nepralaidi pertvara priekinėje laivo dalyje, siekianti darbo denį. Atstumas tarp pertvaros ir laivapriekio statmens (jei kuri nors povandeninė laivo dalis išsikiša už laivapriekio statmens, pvz., gumbinis laivo priekis, atstumą reikia matuoti nuo išsikišimo ilgio vidurio taško arba nuo taško, esančio 0,015 L į priekį nuo laivapriekio statmens, žiūrint, kuris yra mažesnis, o jei pertvara yra su iškilimais ar įdubimais, jie turi būti išdėstyti šiame punkte pateiktų atstumų ribose):
- ne mažesnis kaip 0,05 L ir ne didesnis kaip 0,08 L – laivuose, kurių ilgis 45 m ir daugiau;
- ne mažesnis kaip 0,05 L ir ne didesnis kaip 0,05 L plius 1,35 m – laivuose, kurių ilgis iki 45 m;
- ne mažesnis kaip 2,0 m.
25. Teorinis borto aukštis – vertikalus atstumas, matuojamas nuo kilio linijos iki darbo denio viršutinio bimso krašto prie laivo borto, tačiau:
- jeigu laivas yra su užapvalintais borto kraštais, teorinis borto aukštis turi būti matuojamas iki taško, kuriame susikerta teorinės denio linijos ir korpuso borto apkala, tarsi tos linijos su borto apkala kirstųsi kampu;
- jeigu darbo denis yra laiptuotas ir viršutinė jo dalis eina virš taško, kuriame turi būti nustatomas teorinis borto aukštis, teorinis borto aukštis turi būti matuojamas iki linijos, besitęsiančios nuo apatinės denio dalies palei liniją, lygiagrečią viršutinei daliai.
27. Torremolino protokolas – 1993 m. Torremolino protokolas, susijęs su 1977 m. Torremolino konvencija dėl žvejybos laivų saugos ir jos pakeitimais.
28. Uždaras antstatas – antstatas (išskyrus tiltelį ar jutą, nebent įgulos nariams yra numatyti alternatyvūs priėjimai prie laivo jėgainės ir kitų darbo skyrių tų antstatų viduje, kuriais galima naudotis net ir tuomet, kai pertvarų angos yra uždarytos) su:
- patikimos konstrukcijos išorinėmis pertvaromis;
- praėjimo angomis, jei tokios yra. Pertvaros su tokiomis angomis, kurios turi būti stacionarios, jūros poveikiui nelaidžios durys, šių durų tvirtumas turi būti lygiavertis antstato konstrukcijai be angų ir jos gali būti atidaromos ir uždaromos iš abiejų pusių;
- kitomis angomis antstato šoninėse ir galinėse pertvarose, kuriose įrengtos veiksmingos, jūros poveikiui nepralaidžios uždarymo priemonės.
PATVIRTINTA
Lietuvos saugios laivybos administracijos
direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d.
įsakymu Nr. V-64
Reikalavimai žvejybos laivų konstrukcijai, nelaidumui vandeniui ir įrangai
Jei nenustatyta kitaip, šių Reikalavimų nuostatos taikomos 24 metrų bei ilgesniems naujiems žvejybos laivams:
1. Korpuso, antstatų, denio kabinų, mašinų skyriaus šachtų, trapų ir kitų statinių bei laivo įrangos tvirtumas ir konstrukcija turi atlaikyti bet kokias numatomas eksploatacijos sąlygas ir atitikti klasifikacinės bendrovės taisykles.
2. Laivų, skirtų eksploatuoti leduose, korpusas turi būti atitinkamai sutvirtintas, atsižvelgiant į numatomas plaukiojimo sąlygas ir darbo rajoną.
3. Pertvaros bei jose esantys uždarymo įtaisai ir angų uždengimai, taip pat jų patikrinimo būdai turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Laivuose, pastatytuose iš medžiagos, kuri nėra medis, turi būti įrengta taraninė pertvara ir vandeniui nepralaidžios pertvaros, supančios bent mašinų patalpas. Tokios pertvaros turi tęstis iki darbo denio. Laivuose su mediniu korpusu taip pat turi būti įrengtos tokios pertvaros, kurios, kiek įmanoma, būtų nepralaidžios vandeniui.
4. Per taraninę pertvarą praeinantys vamzdžiai turi turėti atitinkamus vožtuvus, kuriuos būtų galima valdyti iš vietos, esančios virš darbo denio, o vožtuvo dėžutė turi tvirtintis prie taraninės pertvaros forpiko viduje. Taraninėje pertvaroje, žemiau darbo denio, negali būti jokių durų, landų, ventiliacijos kanalų ar kitokių angų.
5. Jeigu priekinis antstatas yra ilgas, taraninė pertvara turi būti pratęsta taip, kad būtų sandari iki kito denio, esančio tiesiai virš darbo denio. Pertvaros tęsinys gali tiesiogiai nesutapti su pertvara, esančia žemiau darbo denio su sąlyga, kad ji išdėstyta Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymo „Dėl reikalavimų žvejybos laivams, kurių ilgis 24 m ir daugiau, patvirtinimo“ priedo 24 punkte nurodytose ribose, ir kad ta denio dalis, kuri sudaro pakopą, yra patikimai sandari.
6. Angų skaičius taraninėje pertvaroje virš darbo denio turi būti sumažintas iki minimumo tiek, kad būtų suderinamas su laivo konstrukcija ir normalia laivo eksploatacija. Tokios angos turi turėti sandarias uždarymo priemones.
7. 75 m ir ilgesniuose laivuose tarp taraninės pertvaros ir achterpiko pertvaros, kiek tai praktiškai įmanoma, turi būti įrengtas vandeniui nepralaidus dvigubas dugnas.
8. Angų skaičius vandeniui nepralaidžiose pertvarose, kaip tai numato šių Reikalavimų 3 punktas, turi būti sumažintas iki minimumo tiek, kiek tai suderinama su bendra įranga ir laivo eksploataciniais poreikiais. Angose turi būti įrengtos vandeniui nepralaidžios uždarymo priemonės, kurios atitiktų klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Vandeniui nepralaidžių durų tvirtumas turi būti lygiavertis šalia esančių konstrukcijų be angų tvirtumui.
9. Laivuose, trumpesniuose nei 45 m, tokios durys gali būti pakabinamos, jos turi atsidaryti ir užsidaryti vietoje iš abiejų pusių ir esant jūroje paprastai turi būti uždarytos. Abiejų durų pusėse turi būti pritvirtintas užrašas, perspėjantis, kad esant jūroje durys turi būti uždarytos.
10. 45 m ir ilgesniuose laivuose vandeniui nepralaidžios durys turi būti slankiojančios:
10.1. patalpose, kur būtina jas atidaryti esant jūroje, jeigu jų slenkstis yra žemiau didžiausios eksploatacinės grimzlės vaterlinijos, išskyrus tuos atvejus, kai klasifikacinė bendrovė, atsižvelgdama į laivo tipą ir paskirtį, mano tai esant netikslinga ar nebūtina;
12. Slankiojančios vandeniui nepralaidžios durys turi būti valdomos esant laivo posvyriui iki 15° į bet kurią pusę.
13. Slankiojančios vandeniui nepralaidžios durys, darinėjamos rankiniu būdu ar kitaip, turi atsidaryti ir užsidaryti vietoje iš abiejų pusių; 45 m ir ilgesniuose laivuose taip pat turi būti numatyta galimybė šias duris valdyti nuotoliniu būdu iš prieinamos vietos virš darbo denio, išskyrus tada, kai tos durys yra įrengtos įgulos gyvenamosiose patalpose.
14. Distancinio durų valdymo vietose turi būti priemonės, rodančios, ar durys yra atidarytos, ar uždarytos.
15. Būtina numatyti galimybę uždaryti išorines angas taip, kad vanduo nepatektų į laivo vidų. Denio angos, kurios žvejybos metu gali būti atidarytos, paprastai turi būti išdėstytos netoli laivo diametralinės plokštumos. Tačiau klasifikacinė bendrovė gali pritarti ir kitokiam jų išdėstymui, jeigu yra įsitikinusi, kad tai nepakenks laivo saugumui.
16. Slipo vartai galinio tralavimo traleriuose turi darinėtis automatiškai ir būti valdomi iš tokios vietos, iš kurios jie gerai matomi.
17. Visose praėjimo angose, esančiose uždarų antstatų ir kitų išorinių konstrukcijų pertvarose, pro kurias gali patekti vanduo ir sukelti pavojų laivo saugumui, turi būti įrengtos durys, patikimai pritvirtintos prie tų pertvarų, įrėmintos ir sutvirtintos, kad visa jų konstrukcija būtų tokia pat tvirta, kaip ir ištisinė konstrukcija, ir būti sandarios, kai durys uždarytos. Šių durų užsandarinimui turi būti naudojamos tarpinės ir užveržimo įtaisai arba kitos lygiavertės priemonės, patikimai pritvirtintos prie pertvaros ar prie pačių durų; šios durys turi būti įdėtos taip, kad jas būtų galima atidaryti ir uždaryti iš abiejų pertvaros pusių. Klasifikacinė bendrovė gali leisti, jei tai nekelia pavojaus įgulos saugumui, kad šaldymo kamerų durys atsidarytų tik iš vienos pusės su sąlyga, kad jose bus įmontuota būtina avarinė signalizacija tam, kad žmonės tose kamerose neužsitrenktų.
18. Slenksčių aukštis virš denio tose durų angose, kurios tiesiogiai veda į atvirą denį, turi būti ne mažesnis kaip 600 mm darbo denyje ir ne mažesnis kaip 300 mm antstato denyje. Tais atvejais, kai eksploatacijos patirtis tai pateisina ir klasifikacinė bendrovė pritaria, šis aukštis gali būti atitinkamai sumažintas iki 380 mm ir 150 mm, išskyrus tose durų angose, kurios tiesiogiai veda į mašinų patalpas.
19. Liukų su mediniais uždengimais komingsų aukštis virš denio turi būti ne mažesnis kaip 600 mm atvirose darbo denio dalyse ir ne mažesnis kaip 300 mm antstato denyje.
20. Apskaičiuojant galutinį medinių liukų dangčių storį, būtina numatyti nusidėvėjimo dėl grubaus naudojimo paklaidą. Bet kuriuo atveju galutinis šių dangčių storis turi sudaryti ne mažiau kaip 4 mm kiekvienam 100 mm atviros liuko angos ilgiui, bet ne mažiau 40 mm, o jų atraminių paviršių plotis turi būti ne mažesnis kaip 65 mm.
21. Mediniams liukų dangčiams turi būti numatytos priemonės, užtikrinančios jų sandarumą ir atitinkančios klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, medinių liukų dangčių sandarinimo priemonės turi atitikti 1966 m. Tarptautinės konvencijos dėl krovininės vaterlinijos 1 Priedo 14 ir 15 taisyklėse pateiktus standartus.
22. Liukų su uždengimais, kurie yra ne iš medžio, komingsų aukštis virš denio turi atitikti šių Reikalavimų 19 punkto reikalavimus. Tais atvejais, kai eksploatacijos patirtis tai pateisina ir klasifikacinė bendrovė pritaria, šių komingsų aukštis gali būti sumažintas arba jie gali būti visiškai panaikinti su sąlyga, kad tai nepakenks laivo saugumui. Tokiu atveju liukų angų dydis turi būti kaip galima mažesnis, o dangčiai turi būti stabiliai pritvirtinti sąvaromis ar kitomis lygiavertėmis priemonėmis ir turi greitai užsidaryti ir užsitvirtinti taip, kad atitiktų klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
23. Apskaičiuojant liukų tvirtumą reikia daryti prielaidą, kad liukų dangčius veikia arba planuojamo dėti krovinio masė, arba žemiau pateikiamos statinės apkrovos, žiūrint kuris iš tų dydžių didesnis:
24. Tarpinių ilgių laivams apkrovos dydis turi būti nustatomas linijinės interpoliacijos metodu. Klasifikacinė bendrovė gali leisti sumažinti apkrovas ne mažiau kaip 75 proc. aukščiau nurodytų apkrovų tų liukų dangčiams, kurie išdėstyti antstato denyje, į laivagalį nuo taško, esančio 0,25 L nuo laivapriekio statmens.
25. Jeigu dangčiai yra pagaminti iš minkšto plieno, tuomet maksimali apkrova skaičiuojama pagal šių Reikalavimų 23 punktą, padauginus iš koeficiento 4,25, ir ji neturi viršyti minimalios medžiagos tvirtumo ribos. Esant tokioms apkrovoms, dangčio išlinkimo dydis negali viršyti 0,0028 liuko angos ilgio.
26. Dangčiai, pagaminti iš kitų medžiagų, turi būti ne mažiau tvirti negu dangčiai, pagaminti iš minkšto plieno, o jų konstrukcijos stiprumas turi užtikrinti dangčių sandarumą, esant šių Reikalavimų 22 punkte nurodytoms apkrovoms.
27. Dangčiai turi turėti užtvirtinimo įtaisus ir tarpines, užtikrinančius dangčių sandarumą, arba kitas lygiavertes priemones, atitinkančias klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
28. Angos, vedančios į mašinų patalpas, turi būti įrėmintos ir apsaugotos šachtomis, kurių tvirtumas būtų toks pats, kaip ir gretimo antstato. Išorinės praėjimo angos tokiose šachtose turi būti su durimis, kurių konstrukcija atitiktų šių Reikalavimų 17 ir 18 punktų reikalavimus.
29. Kitos angos, išskyrus praėjimo angas, turi turėti dangčius, kurių tvirtumas būtų lygiavertis vientisos konstrukcijos tvirtumui; šie dangčiai turi būti nuolat pritvirtinti prie angos ir būti sandarūs, kai yra uždaryti.
30. Ten, kur tai būtina žvejybai, galima numatyti denio lygyje įrengti angas, uždaromas varžtais ar kitais panašiais būdais, ir angas žmonėms įlįsti su sąlyga, kad uždarytos jos bus nepralaidžios vandeniui ir jų uždarymo įtaisai bus stabiliai pritvirtinti prie gretutinės konstrukcijos. Atsižvelgiant į angų dydį ir išdėstymą, taip pat į uždarymo įtaisų konstrukciją, galima įrengti „metalas-metalas“ tipo uždarymo įtaisus, jeigu jų nepralaidumas vandeniui atitinka klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
31. Kitos angos: angos į mašinų patalpas, angos žmonėms įlįsti ir angos denio lygyje darbo ar antstato denyje, turi būti apsaugotos uždaromis konstrukcijomis su sandariomis durimis ar kitomis lygiavertėmis priemonėmis. Įėjimo trapai turi būti kaip galima arčiau laivo diametralinės plokštumos.
32. 45 m ir ilgesniuose laivuose ventiliatorių komingsų, išskyrus mašinų patalpų ventiliatorių komingsus, aukštis virš denio turi būti ne mažesnis nei 900 mm darbo denyje ir ne mažesnis nei 760 mm antstato denyje. Laivuose, trumpesniuose kaip 45 m, tokių komingsų aukštis turi būti atitinkamai 760 mm ir 450 mm. Mašinų patalpų ventiliatorių angų aukštis virš denio turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 sausio 1 d. ar vėliau, mašinų patalpų ventiliatorių angų, per kurias į mašinų patalpas nuolat tiekiamas oras, o prireikus oro tiekimas nedelsiant nukreipiamas ir į generatorių patalpas, aukštis virš denio turi atitikti šių Reikalavimų 34 punkto nuostatas. Tačiau, jeigu dėl laivo dydžio ir įrangos tai yra neįmanoma, gali būti priimtini ir mažesni aukščiai, tačiau jokiu būdu ne mažesni kaip 900 mm virš darbo denio ir antstato denio, kartu su šių Reikalavimų 33 punkto nuostatas atitinkančiomis sandariomis uždarymo priemonėmis bei kita tinkama įranga, užtikrinančia nenutrūkstamą ir pakankamą skyrių vėdinimą.
33. Ventiliatorių komingsų tvirtumas turi būti lygus gretutinės konstrukcijos tvirtumui, o jų uždarymo priemonės turi būti stabiliai pritvirtintos prie ventiliatoriaus ar gretutinės konstrukcijos ir užtikrinti sandarumą. Jeigu kurio nors ventiliatoriaus komingso aukštis viršija 900 mm, jis turi būti specialiai sutvirtintas.
34. 45 m ir ilgesniuose laivuose nebūtina turėti ventiliatorių uždarymo priemonių, jeigu tų ventiliatorių komingsų aukštis siekia daugiau nei 4,5 m virš darbo denio arba daugiau nei 2,3 m virš antstato denio, išskyrus tuos atvejus, kai klasifikacinė bendrovė reikalauja, kad tokios uždarymo priemonės būtų. Trumpesniuose nei 45 m ilgio laivuose nėra reikalo turėti ventiliatorių uždarymo priemonių, jeigu tų ventiliatorių komingsų aukštis siekia daugiau nei 3,4 m virš darbo denio arba daugiau nei 1,7 m virš antstato denio. Jeigu klasifikacinė bendrovė įsitikina, kad vandens patekimas į laivą per mašinų patalpų ventiliatorius mažai tikėtinas, tai uždarymo priemonės tokiems ventiliatoriams nėra būtinos.
35. Jeigu tankų ir žemiau denio esančių tuščių erdvių oro vamzdžiai išsikiša virš darbo ar antstato denių, atviros šių vamzdžių dalys turi būti tokio paties tvirtumo, kaip ir gretutinės konstrukcijos, ir jie turi turėti atitinkamą apsaugą. Oro vamzdžių angos turi turėti uždarymo priemones, stabiliai pritvirtintas prie vamzdžio ar gretutinės konstrukcijos.
36. Oro vamzdžių aukštis virš denio iki taško, nuo kurio vanduo gali patekti į vidų, turi būti ne mažesnis kaip 760 mm darbo denyje ir ne mažesnis kaip 450 mm antstato denyje. Klasifikacinė bendrovė gali leisti sumažinti oro vamzdžio aukštį, jeigu tai trukdo žvejybos operacijoms.
37. Klasifikacinės bendrovės patvirtinti matavimo vamzdeliai turi būti įrengti:
38. Tais atvejais, kai matavimo vamzdeliai yra įrengti, jų viršutiniai galai turi būti pratęsti iki lengvai prieinamų vietų ir, jeigu tai praktiškai įmanoma, virš darbo denio. Jų angos turi turėti stabiliai pritvirtintas uždarymo priemones. Matavimo vamzdeliai, kurie nesibaigia virš darbo denio, turi turėti automatinius, savaime užsidarančius įtaisus.
39. Borto iliuminatoriai patalpose, esančiose žemiau darbo denio, ir patalpose, esančiose uždarose konstrukcijose ant to denio, turi turėti varstomus dangčius, kurie būtų nepralaidūs vandeniui, kai yra uždaryti.
40. Negalima borto iliuminatoriaus įrengti taip, kad jo apatinis kraštas būtų žemiau nei 500 mm virš didžiausios eksploatacinės grimzlės vaterlinijos.
41. Borto iliuminatoriai, esantys žemiau nei 1,000 mm virš didžiausios eksploatacinės grimzlės vaterlinijos, neturi būti darinėjami.
42. Borto iliuminatoriai, kartu su stiklais ir dangčiais, turi būti aprobuotos konstrukcijos. Tie borto iliuminatoriai ir langai, kuriuos gali sugadinti žvejybos įranga, turi būti atitinkamai apsaugoti.
44. Klasifikacinė bendrovė gali leisti, kad iliuminatoriai ir langai būtų be dangčių kabinų, esančių ant darbo denio ar aukščiau, bortų ir laivagalio pertvarose, jeigu ji įsitikina, kad tai nepakenks laivo saugumui. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, tokie iliuminatoriai ir langai turi atitikti nustatytas taisykles, pagrįstas atitinkamais ISO standartais.
45. Išleidimo angos, einančios per laivo korpuso apkalą iš patalpų, esančių žemiau darbo denio, arba iš ant darbo denio uždarų antstatų ar kabinų su durimis, įrengtomis pagal šių Reikalavimų 17 ir 18 punktų nuostatas, turi turėti lengvai prieinamas priemones, kurios neleistų vandeniui patekti į laivo vidų. Kiekviena atskira išleidimo anga paprastai turi turėti automatinį vienpusio pralaidumo vožtuvą su tiesioginio uždarymo įtaisu, valdomu iš lengvai prieinamos vietos. Jeigu klasifikacinė bendrovė mano, kad vandens patekimas į laivą pro tokią angą neturėtų jo pavojingai užtvindyti ir kad vamzdyno sienelių storis yra pakankamas, tokio vožtuvo įrengti nebūtina. Vožtuvo su tiesioginio uždarymo įtaisu valdymo priemonės turi turėti indikatorių, parodantį, ar tas vožtuvas atidarytas ar uždarytas.
46. Mašinų patalpose, kuriose nuolat budi įgulos nariai, užbortinio vandens priėmimo ir išleidimo angų, susijusių su pagrindinių ir pagalbinių mechanizmų veikimu, vožtuvai gali turėti vietinį valdymą. Šios valdymo priemonės turi būti lengvai prieinamos ir turėti indikatorius, parodančius, ar vožtuvai atidaryti ar uždaryti.
47. Visos detalės korpuso apkaloje ir vožtuvai, kurių reikalauja šių Reikalavimų 45 ir 46 punktai, turi būti iš plieno, bronzos ar kitos aprobuotos kalios medžiagos. Visi vamzdžiai tarp išorinės laivo korpuso apkalos ir vožtuvų turi būti iš plieno, tačiau laivuose, pastatytuose ne iš plieno, klasifikacinė bendrovė ne mašinų patalpose gali leisti naudoti kitas medžiagas.
48. Jeigu falšbortai suformuoja šulinius ant atvirų darbo denio dalių, minimalus vandens nutekėjimo portiko plotas (A) kvadratiniais metrais kiekviename laivo borte kiekvienam šuliniui, esančiam ant darbo denio, turi būti nustatomas priklausomai nuo falšborto ilgio (l) ir aukščio (h) šulinio rajone tokiu būdu:
48.3. jeigu vidutinis falšborto aukštis viršija 1,200 mm, reikalingą plotą reikia padidinti 0,004 m² kiekvienam šulinio ilgio metrui dėl kiekvieno 100 mm aukščio padidėjimo. Jeigu vidutinis falšborto aukštis yra mažesnis nei 900 mm, reikalingą plotą galima sumažinti 0,004 m² kiekvienam šulinio ilgio metrui dėl kiekvieno 100 mm aukščio sumažėjimo.
49. Vandens nutekėjimo portikų plotas, apskaičiuotas pagal šių Reikalavimų 48 punktą, turi būti padidintas, jeigu klasifikacinė bendrovė nusprendžia, jog laivo balniškumas nėra pakankamas, kad vanduo greitai ir efektyviai nutekėtų nuo denio.
50. Su sąlyga, kad klasifikacinė bendrovė tai aprobuoja, minimalus vandens nutekėjimo portikų plotas kiekvienam šuliniui, esančiam ant antstato denio, turi sudaryti ne mažiau kaip pusę ploto (A), nurodyto šių Reikalavimų 48 punkte.
51. Vandens nutekėjimo portikai turi būti išdėstyti palei falšborto ilgį taip, kad užtikrintų kuo greitesnį ir efektyvesnį vandens nutekėjimą nuo denio. Apatiniai nutekėjimo portikų kraštai turi būti kaip galima arčiau denio.
52. Įstatomos lentos ir žvejybos įranga ant denio turi būti sudėta taip, kad nesumažintų vandens nutekėjimo portikų efektyvumo. Įstatomos lentos turi būti tokios konstrukcijos, kad jas galima būtų pritvirtinti darbo vietoje ir kad jos netrukdytų vandeniui nutekėti nuo denio.
53. Vandens nutekėjimo portikai, kurių aukštis daugiau nei 300 mm, turi būti pridengti metaliniais strypais, išdėstytais ne didesniu kaip 230 mm ir ne mažesniu kaip 150 mm atstumu vienas nuo kito, arba turėti kitas tinkamas apsaugos priemones. Vandens nutekėjimo portikų skydeliai, jeigu jie įrengti, turi būti aprobuotos konstrukcijos. Jeigu manoma, kad žvejybos metu vandens nutekėjimo portikų skydeliams reikalingi užtvirtinimo įtaisai, tai jie turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus ir būti lengvai valdomi iš laisvai prieinamos vietos.
54. Laivuose, skirtuose eksploatacijai rajonuose, kurie gali būti padengti ledu, vandens nutekėjimo portikų skydeliai ir apsauginės priemonės turi lengvai nusiimti, kad sumažintų ledo priaugimą. Angų dydžiai ir šių apsauginių priemonių nuėmimo būdai turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
55. Turi būti įrengta inkaravimosi įranga, pritaikyta greitam ir saugiam darbui, susidedanti iš inkaro, inkaro grandinių ar plieninių lynų, fiksatorių ir brašpilio ar kitų priemonių inkarui nuleisti ir pakelti bei laivui su nuleistu inkaru išlaikyti visomis numatomomis eksploatacijos sąlygomis. Laivuose taip pat turi būti atitinkama švartavimosi įranga, leidžianti saugiai prisišvartuoti visomis eksploatacijos sąlygomis. Inkaravimosi ir švartavimosi įranga turi atitikti klasifikacinės bendrovės nustatytų taisyklių reikalavimus.
56. Darbo deniuose uždarų antstatų viduje turi būti įrengta efektyvi drenažo sistema, pajėgi šalinti plaunamąjį vandenį ir žuvų vidurius.
57. Darbo deniuose uždarų antstatų viduje visos žvejybos operacijoms atlikti reikalingos angos turi turėti greito ir efektyvaus uždarymo priemones, kad jas galėtų uždaryti vienas žmogus.
Apdorojimui ir perdirbimui į tokius denius atgabentas laimikis turi būti sukrautas į aptvarą. Tokie aptvarai turi atitikti Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų stovumui ir su tuo susijusioms jūrinėms savybėms 22 punkto nuostatas. Turi būti įrengta efektyvi drenažo sistema. Turi būti numatyta atitinkama apsauga nuo netikėto vandens užplūdimo ant darbo denio.
60. Turi būti įrengta stacionari vėdinimo sistema, užtikrinanti, kad oras pasikeis mažiausiai šešis kartus per valandą.
61. Visi laivai ant forštevenio ir laivagalio iš abiejų bortų turi turėti grimzlių žymes decimetrais.
63. Jei laimikiui laikyti naudojamos atšaldyto ar atvėsinto jūros vandens talpyklos ar panašios talpyklų sistemos, tokiose talpyklose turi būti įrengti atskiri stacionarūs mechanizmai, skirti pripildyti talpyklas jūros vandens ir jas ištuštinti.
PATVIRTINTA
Lietuvos saugios laivybos administracijos
direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d.
įsakymu Nr. V-64
Reikalavimai žvejybos laivų stovumui ir su tuo susijusioms jūrinėms savybėms
Jei nenustatyta kitaip, šių Reikalavimų nuostatos taikomos 24 metrų bei ilgesniems naujiems žvejybos laivams:
1. Laivai turi būti projektuojami ir statomi taip, kad atitiktų šių Reikalavimų nuostatas, 10–12 punktuose nurodytomis eksploatacijos sąlygomis. Atstatomojo peties kreivių skaičiavimai atliekami pagal TJO nepažeisto laivo stovumo kodeksą visų tipų laivams, išdėstytą 1993 m. lapkričio 4 d. TJO asamblėjos rezoliucijoje A.749(18), su vėlesniais pakeitimais.
2. Visi laivai turi atitikti žemiau išvardytus minimalius stovumo kriterijus, išskyrus atvejus, kai klasifikacinė bendrovė yra įsitikinusi, kad nukrypimai nuo jų pateisinami eksploatacijos metu sukaupta patirtimi. Administracija privalo informuoti Europos Komisiją apie leistinus nukrypimus nuo minimalių stovumo kriterijų naujiems žvejybos laivams, pastatytiems 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau bei turi pateikti duomenis apie padarytas išimtis, kurių pakaktų patvirtinti, kad saugumo lygis yra adekvačiai išlaikytas:
yra posvyrio kampas, kai korpuso, antstato arba denio kabinų angos, kurių negalima greitai sandariai uždaryti, pradeda panirti į vandenį. Taikant šį kriterijų, nedidelės angos, pro kurias negalimas progresuojantis laivo užtvindymas, neturi būti vertinamos kaip atviros;θƒ, jei šis kampas mažesnis kaip 40°, turi būti ne mažesnis kaip 0,030 m-rad. θƒ, jei šis kampas yra mažesnis kaip 40°. Be to, plotas po atstatomojo peties kreive (GZ diagrama) tarp 30° ir 40° posvyrio kampų arba tarp 30° ir θƒ
2.1. plotas po atstatomojo peties kreive (GZ diagrama) turi būti ne mažesnis kaip 0,055 m-rad kai posvyrio kampas iki 30°, ir ne mažesnis kaip 0,090 m-rad, kai posvyrio kampas iki 40° arba iki užliejimo kampo
2.3. atstatomojo peties maksimumas Gz max geriau būtų, kai posvyrio kampas didesnis kaip 30°, bet ne mažesnis kaip 25°;
2.4. pradinis metacentrinis aukštis GM vieno denio laivuose turi būti ne mažesnis kaip 350 mm. Laivuose, turinčiuose ištisinį antstatą, metacentrinis aukštis gali būti sumažintas tiek, kiek leidžia klasifikacinė bendrovė, tačiau jokiu būdu jis neturi būti mažesnis negu 150 mm. Administracija gali leisti sumažinti reikalaujamą metacentrinį aukštį šios direktyvos nustatyta tvarka, tačiau privalo informuoti Europos Komisiją apie leistinus nukrypimus bei turi pateikti duomenis apie padarytas išimtis, kurių pakaktų patvirtinti, kad saugumo lygis yra adekvačiai išlaikytas.
3. Tais atvejais, kai laivuose yra numatyti bortinį supimąsi mažinantys įrenginiai, kurie nėra bortiniai kiliai, klasifikacinė bendrovė turi įsitikinti, kad laivas atitinka 2 punkte nurodytus stovumo kriterijus visomis eksploatavimo sąlygomis.
4. Tam, kad būtų laikomasi šių Reikalavimų 2 punkto nuostatų, numatytas balastas, jo pobūdis ir išdėstymas turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Trumpesniuose kaip 45 m ilgio laivuose toks balastas turi būti nuolatinis. Jeigu balastas yra nuolatinis, jis turi būti kietas ir saugiai įtvirtintas laivo viduje. Klasifikacinei bendrovei gali būti priimtinas ir skystasis balastas, laikomas visiškai užpildytuose tankuose, nesujungtuose su jokia laivo siurblių sistema. Jeigu skystasis balastas naudojamas kaip nuolatinis balastas tam, kad būtų laikomasi šių Reikalavimų 1 punkto nuostatų, atitikties liudijime ir informacijoje apie laivo stovumą turi būti pateikti išsamūs balasto duomenys. Nuolatinio balasto negalima iškrauti iš laivo ar perkelti į kitą vietą be klasifikacinės bendrovės leidimo.
5. Posvyrio kampas, kada gali prasidėti progresuojantis žuvies triumų užtvindymas pro liukus, kurie žvejybos metu lieka atviri ir kurių negalima greitai uždaryti, turi būti ne mažesnis kaip 20°, jeigu šių Reikalavimų 2 punkte nurodyti stovumo kriterijai negali būti tenkinami tuomet, kai šie žuvies triumai yra užtvindyti arba visiškai, arba iš dalies.
6. Laivai, naudojantys ypatinguosius žvejybos būdus, dėl kurių žvejybos metu laivą veikia papildomos išorinės jėgos, turi atitikti šių Reikalavimų 2 punkte nurodytus stovumo kriterijus ir, jeigu būtina, padidintus klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Žvejyboje bortinį tralavimą naudojantys laivai turi atitikti tokius padidintus stovumo kriterijus:
6.1. šių Reikalavimų 2.1 ir 2.2 punktuose pateikti ploto po atstatomuoju petimi ir atstatomųjų pečių kriterijai didinami 20 proc.;
6.3. šių Reikalavimų 6.1 punkte pateikti kriterijai taikomi tik tiems laivams, kuriuose sumontuoto varytuvo galia kilovatais neviršija dydžių, nustatomų pagal tokias formules:
6.3.3. kai laivo ilgis yra tarp pirma nurodytų dydžių, koeficientas prieš Ls turi būti nustatomas interpoliuojant tarp 0,6 ir 0,7;
7. Klasifikacinė bendrovė turi įsitikinti, kad minėtieji padidinti bortinių tralerių stovumo kriterijai yra tenkinami šių Reikalavimų 10 punkte minimomis eksploatacijos sąlygomis. Apskaičiuojant stovumą daroma prielaida, kad sijos yra pakeltos ir su horizontalia plokštuma sudaro 45° kampą.
8. Laivai turi būti atsparūs smarkiam vėjui ir bortiniam supimui, esant atitinkamoms oro sąlygoms jūroje. Turi būti atsižvelgta į sezonines oro sąlygas, jūros, kur laivas bus eksploatuojamas, būklę, laivo tipą ir jo darbo pobūdį. Žvejybos laivams, pastatytiems 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, atitinkami skaičiavimai atliekami pagal TJO nepažeisto laivo stovumo kodeksą visų tipų laivams.
9. Pagal klasifikacinės bendrovės reikalavimus, laivai turi atlaikyti denio užliejimą, atsižvelgiant į sezonines oro sąlygas, jūros, kur laivas bus eksploatuojamas, būklę, laivo tipą ir jo darbo pobūdį.
10. Eksploatacijos sąlygų, kurios privalo būti įvertintos, skaičius ir pobūdis turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus, įskaitant žemiau pateiktus:
11. Papildomai prie konkrečių eksploatacijos sąlygų, išvardytų šių Reikalavimų 10 punkte, klasifikacinė bendrovė taip pat turi įsitikinti, kad minimalūs stovumo kriterijai, pateikti šių Reikalavimų 2–4 punktuose, yra išlaikomi, esant visoms kitoms realiai egzistuojančioms eksploatacijos sąlygoms, taip pat toms, kurios sukelia pačius žemiausius stovumo kriterijų parametrus. Klasifikacinė bendrovė taip pat turi įsitikinti, kad yra atsižvelgta į tas ypatingas sąlygas, kurios susijusios su laivo paskirties ar jo eksploatacijos rajonų pakeitimu ir turi įtakos šiame skyriuje aptariamam laivo stovumui.
12. Apskaičiavimuose, atliktuose atsižvelgiant į šių Reikalavimų 10 punkte nurodytas sąlygas, turi būti numatyta:
12.4. laimikis denyje, jeigu jo galima tikėtis, esant šių Reikalavimų 10.2, 10.3 ir 11 punktuose išdėstytoms eksploatavimo sąlygoms;
12.5. vandens balastas, jeigu jis yra specialiai tam skirtuose tankuose arba kitose talpose, taip pat pritaikytose vandens balastui vežti;
13. Laivams, eksploatuojamiems rajonuose, kur yra apledėjimo tikimybė, stovumo apskaičiavimus reikia atlikti, atsižvelgiant į žemiau pateiktus apledėjimo faktorius. Nustatydama jūrų rajonus, kuriuose galimas apledėjimas, klasifikacinė bendrovė vadovaujasi apledėjimo įvertinimo vadovu, esančiu baigiamojo Torremolino konferencijos akto 3 priedo 2 rekomendacijoje, tačiau žvejybos laivams, pastatytiems 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, ši nuostata netaikoma tik tada, kai Torremolino konferencijos baigiamojo akto 3 priedo 2 rekomendacija draudžia atlikti leistino apledėjimo dydžių pakeitimus, paliktus Administracijos nuožiūrai:
14. Laivai, eksploatuojami rajonuose, kuriuose vyksta apledėjimas, turi būti:
15. Užbaigus laivo statybą, kiekvienam laivui turi būti atliktas pasvirimo bandymas ir nustatyta tuščio laivo faktinė vandentalpa ir svorio centro padėtis.
16. Jeigu laive atliekami pakeitimai, veikiantys tuščio laivo vandentalpą ir/arba svorio centro padėtį, reikia dar kartą atlikti laivo pasvirimo bandymą ir peržiūrėti informaciją apie laivo stovumą, jei klasifikacinė bendrovė mano, kad tai daryti būtina. Laivų, pastatytų 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, laivo pasvirimo bandymai turi būti atlikti iš naujo, jeigu tuščio laivo vandentalpa skiriasi nuo pradinės tuščio laivo vandentalpos daugiau kaip 2 proc. ir apskaičiavimais negalima parodyti, kad laivas ir toliau atitinka stovumo kriterijus.
17. Klasifikacinė bendrovė gali leisti neatlikti pasvirimo bandymo atskiram laivui, jeigu stovumo duomenys gaunami, atlikus kito to paties tipo laivo pasvirimo bandymą, ir jeigu klasifikacinei bendrovei bus pateikti įrodymai, kad, remiantis tokiais duomenimis, galima gauti patikimą informaciją apie laivo, kuriam padaryta išimtis, stovumą.
18. Pasvirimo bandymas ir šių Reikalavimų 15 punkte nurodytų sąlygų nustatymas atliekamas mažiausiai kartą per 10 metų.
19. Kapitonas turi turėti informaciją apie laivo stovumą, kuria remdamasis galėtų nesunkiai ir patikimai įvertinti laivo stovumą įvairiomis eksploatacijos sąlygomis. Tokią informaciją kapitonui turi sudaryti konkrečios instrukcijos, perspėjančios jį apie tas eksploatacines sąlygas, kurios gali neigiamai veikti stovumą ar laivo diferentą. Informacijos apie stovumą kopiją, suderinus su Administracija, reikia pateikti aprobuoti klasifikacinei bendrovei.
20. Aprobuota informacija apie stovumą turi būti laive, bet kuriuo metu lengvai prieinama, o periodinių laivo apžiūrų metu tikrinama, kad būtų galima įsitikinti, jog ji buvo aprobuota atsižvelgiant į realias eksploatavimo sąlygas.
21. Jeigu laive daromi pakeitimai, veikiantys jo stovumą, reikia atlikti ir klasifikacinei bendrovei pateikti aprobuoti naujus laivo stovumo skaičiavimus. Jeigu klasifikacinė bendrovė nuspręs, kad informaciją apie stovumą reikia peržiūrėti, kapitonui turi būti įteikta nauja informacija, o anksčiau buvusi – išimta.
22. Sugautas laimikis turi būti tinkamai pritvirtintas, kad neslankiotų ir nesukeltų pavojingo laivo diferento ar posvyrio. Nuimamų žuvies triumų pertvarų, jei jos yra, matmenys turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus, kurie nustatomi vadovaujantis nepažeisto laivų stovumo žvejybos laivams rekomendacijų V priedu priimtų TJO asamblėjos rezoliucija A.168(ES. IV) su pataisomis, priimtomis rezoliucija A.268(VIII).
23. Laivapriekio aukštis, pagal klasifikacinės bendrovės reikalavimus, turi būti pakankamas, kad ant denio nepatektų per daug vandens, ir turi būti nustatomas, atsižvelgiant į sezonines oro sąlygas, jūros, kur laivas bus eksploatuojamas, būklę, laivo tipą ir jo darbo pobūdį. Klasifikacinė bendrovė, nustatydama reikalavimus laivapriekio aukščiui, vadovaujasi laivapriekio aukščio apskaičiavimo metodo vadovu, išdėstytu baigiamojo Torremolino konferencijos akto 3 priedo 4 rekomendacijoje. Žvejybos laivų, pastatytų 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, laivapriekio aukštis turi būti pakankamas, kad į laivą nepatektų pernelyg didelis kiekis vandens.
24. Laivų, pastatytų 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau ir eksploatuojamų zonose, esančiose ne toliau kaip 10 mylių nuo kranto, mažiausias laivapriekio aukštis turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus ir turi būti nustatytas, atsižvelgiant į sezonines oro sąlygas, jūros, kur laivas bus eksploatuojamas, būklę, laivo tipą ir jo darbo pobūdį.
25. Reikalavimai visuose kituose rajonuose plaukiojantiems laivams, pastatytiems 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau:
25.1. jeigu žvejojant sugautos žuvys į tam skirtus triumus turi būti sukraunamos pro liukus, esančius atvirame darbo denyje į priekį nuo antstato ar denio kabinos, mažiausias laivapriekio aukštis turi būti apskaičiuotas naudojant skaičiavimo metodą, išdėstytą baigiamojo Torremolino konferencijos akto 3 priedo 4 rekomendacijoje;
25.2. jeigu sugautos žuvys į tam skirtus triumus turi būti sukraunamos pro liuką, esantį atvirame darbo denyje, kuris yra apsaugotas denio kabinos ar antstato, mažiausias laivapriekio aukštis turi atitikti 1966 m. Tarptautinės konvencijos dėl krovos žymių 1 priedo 39 taisyklę, tačiau turi būti ne mažesnis kaip 2000 mm. Šiuo atžvilgiu didžiausia leistina eksploatacine grimzle laikoma vaterlinija, atitinkanti nustatytą vasaros viršvandeninį borto aukštį. Didžiausią leistiną eksploatacinę grimzlę turi aprobuoti klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija; ji turi būti tokia, kad būtų užtikrinti šiuose Reikalavimuose pateikti stovumo kriterijai, ir vykdomos Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų konstrukcijai, nelaidumui vandeniui ir įrangai bei Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų įgulos apsaugai žvejybos laivuose nuostatos atitinkamomis eksploatacinėmis sąlygomis.
26. 100 m ilgio ir ilgesni laivai, kuriais plaukioja 100 ir daugiau žmonių, turi išlikti vandens paviršiuje su teigiamu stovumu, esant užtvindytam bet kuriam vienam tariamai apgadintam skyriui, atsižvelgiant į laivo tipą, jo paskirtį ir plaukiojimo rajoną. Apskaičiavimai turi būti atlikti, vadovaujantis galutinio Torremolino konferencijos akto 3 priedo 5 rekomendacijos dėl laivo dalijimo skyriais ir apgadinto laivo stovumo skaičiavimo nuorodomis.
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos saugios laivybos administracijos
direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d.
įsakymu Nr. V-64
Reikalavimai žvejybos laivų mechanizmams, elektros įrangai ir periodiškai be priežiūros paliekamiems jėgainės skyriams
1. Jei nenustatyta kitaip, šių Reikalavimų nuostatos taikomos naujiems 24 metrų bei ilgesniems žvejybos laivams. Šių Reikalavimų 117–139 punktai taikomi ir laivams su periodiškai aptarnaujamomis jėgainėmis.
2. Šiuose Reikalavimuose vartojamos sąvokos:
2.1. pagrindinė vairo pavara – tai mechaninė vairo pavara su jėgos agregatais, kad normaliomis eksploatavimo sąlygomis būtų galima valdyti laivą;
2.2. pagalbinė vairo pavara – tai ne pagrindinė vairo pavara, o kita įranga, reikalinga laivo valdymui pagrindinės vairo pavaros gedimo atveju;
2.3. vairo pavaros jėgos agregatas – tai:
- elektrinės vairo pavaros dalys – elektros variklis ir jo valdymo įranga;
- elektrohidraulinės vairo pavaros dalys – elektros variklis, jo valdymo įranga ir prijungtas siurblys;
- kitokios hidraulinės vairo pavaros dalys – variklis ir prijungtas siurblys;
2.4. didžiausias eksploatacinis greitis – tai didžiausias greitis, kuriuo gali plaukti jūra suprojektuotas laivas, pakrautas iki maksimaliai leistinos grimzlės;
2.5. didžiausias atbulinės eigos greitis – tai apskaičiuotasis maksimalus greitis, kokį gali išvystyti laivas, pakrautas iki maksimaliai leistinos grimzlės ir plaukdamas jūra atbuline eiga;
2.6. kuro sistemos agregatai – įranga, naudojama skysto kuro paruošimui, prieš paduodant jį į katilą, arba įranga, naudojama kuro paruošimui, prieš paduodant jį į vidaus degimo variklį. Ją sudaro vamzdynai, kuro siurbliai, filtrai ir šildytuvai, ruošiantys kurą sistemose, esant didesniam nei 0,18 N/mm² slėgiui;
2.7. įprastinės laivo eksploatavimo ir gyvenimo sąlygos – tai sąlygos, kurios leidžia saugiai valdyti laivą, saugiai aptarnauti pagrindinius ir pagalbinius mechanizmus, priešgaisrines sistemas ir įrangą, bet kada panaudoti gelbėjimosi priemones, neteršti aplinkos ir vykdyti pagal projektinę dokumentaciją numatytą veiklą;
2.8. laivo avarinė būklė – tai tokios sąlygos, kai pagrindinė jėgainė, katilai ir pagalbiniai mechanizmai neveikia dėl to, kad netiekiama energija;
2.9. pagrindinis paskirstymo skydas – tai iš pagrindinio elektros energijos šaltinio energiją tiesiogiai gaunantis paskirstymo skydas, elektros energiją skirstantis laivo naudotojams;
2.10. periodiškai be priežiūros paliekamos jėgainės patalpos – patalpos, kuriose yra pagrindiniai varikliai, pagalbiniai mechanizmai, taip pat visi pagrindinio elektros tiekimo šaltiniai. Jos visomis eksploatacijos sąlygomis, įskaitant manevravimą, laivo dokumentacijoje nustatytą laiką gali būti paliekamos be žmogaus priežiūros.
3. Pagrindiniai varikliai, kontrolės įranga, garo vamzdynai, mazuto, suspausto oro, elektros ir šaldymo sistemos, pagalbiniai įrengimai, garo katilai ir kiti slėginiai indai, siurbliai, valdymo įranga ir jėgos reduktoriai turi būti projektuojami, gaminami, išbandomi, sumontuojami ir prižiūrimi pagal pripažintos organizacijos taisyklių reikalavimus. Šie mechanizmai ir įranga, taip pat krovininiai kranai, gervės, žuvies tvarkymo ir apdorojimo įranga turi būti pagaminti taip, kad keltų kuo mažesnį pavojų laive esantiems žmonėms. Ypač kruopščiai turi būti apsaugotos judančios dalys, įkaitę paviršiai ir kiti žmogaus gyvybei pavojingi įrenginiai.
4. Jėgainės patalpos turi būti suprojektuotos taip, kad būtų galima laisvai ir saugiai prieiti prie visų mechanizmų ir jų valdymo prietaisų, kuriems būtina apžiūra ir techninis aptarnavimas. Šios patalpos turi būti pakankamai ventiliuojamos.
5. Turi būti numatytos priemonės, kuriomis galima palaikyti ar atnaujinti pagrindinės jėgainės darbą net tuomet, kai sugenda vienas iš pagrindinių aptarnaujančių mechanizmų. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į šių mechanizmų darbą:
5.3. hidraulinių, pneumatinių ir elektrinių įrenginių, skirtų pagrindinės jėgainės valdymui, įskaitant reguliuojamo žingsnio sraigtus;
6. Turi būti numatytos priemonės, kurios leistų atnaujinti mechanizmų darbą be išorinių pagalbos priemonių, kai laivas yra avarinėje būklėje. Administracija gali, atsižvelgdama į bendrą saugumo užtikrinimą, leisti iš dalies sumažinti pagrindinės jėgainės apkrovimo charakteristikas.
7. Pagrindinė jėgainė ir visi pagalbiniai mechanizmai, kurie yra ypač svarbūs laivo judėjimui ir jo saugumui, turi normaliai veikti laivui esant vertikalioje padėtyje arba pastoviai pasvirus 15° kampu į bet kurią pusę, arba supant laivą su pasvirimo kampu iki 22,5° į bet kurio laivo borto pusę ir su posvyriu į laivapriekį arba laivagalį iki 7,5°. Administracija gali leisti nukrypimus nuo šių kampų, atsižvelgdama į laivo tipą, dydį ir jo eksploatacijos sąlygas.
8. Pastačius pirmą serijos laivą būtina patikrinti, ar laivo sraigto, korpuso ir pagrindinio variklio sąveika nesukelia pavojingų mechanizmų vibracijų. Vibracijų matavimai turi būti atliekami pagal klasifikacinės bendrovės, vykdančios techninę priežiūrą statant laivą, taisyklių reikalavimus.
9. Elektros įranga turi būti suprojektuota ir pagaminta taip, kad užtikrintų:
9.1. patikimą sistemų, kurios palaiko įprastinę laivo eksploatacijos būklę ir įprastines gyvenimo sąlygas, darbą, nenaudojant avarinių elektros energijos šaltinių;
9.2. patikimą sistemų, kurios užtikrina laivo saugumą, darbą tais atvejais, kai sugenda pagrindinis elektros energijos šaltinis;
10. Administracija turi įsitikinti, kad šių Reikalavimų 76–116 punktų nuostatos nuosekliai įgyvendintos ir taikomos pagal pripažintos organizacijos nustatytas taisykles.
11. Laivams, kuriuose yra periodiškai be priežiūros paliekamos jėgainės patalpos, be šių Reikalavimų 3–116 punktų ir Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų priešgaisrinei apsaugai, gaisro aptikimui ir gesinimui žvejybos laivuose nuostatų, papildomai turi būti taikomos šių Reikalavimų 117–139 punktų nuostatos.
12. Laivo mechanizmai ir įrenginiai visomis eksploatacinėmis sąlygomis, įskaitant manevravimą, turi veikti patikimai. Laive, vadovaujantis klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimais ir mechanizmų gamintojo instrukcijomis, turi būti nustatytas mechanizmų apžiūrų ir bandymų periodiškumas, garantuojantis jų patikimą darbą. Laive turi būti Administracijos arba pripažintosios organizacijos išduotas liudijimas, patvirtinantis, kad laivas gali būti eksploatuojamas su periodiškai be priežiūros paliekamomis pagrindinės jėgainės patalpomis. Pagrindiniai varikliai ir su jais susiję pagalbiniai mechanizmai privalo turėti efektyvias valdymo priemones.
13. Laive turi būti Administracijos arba klasifikacinės bendrovės išduotas liudijimas, patvirtinantis, kad laivas gali būti eksploatuojamas su periodiškai be priežiūros paliekamomis pagrindinės jėgainės patalpomis.
14. Pagrindiniai varikliai ir su jais susiję pagalbiniai mechanizmai privalo turėti efektyvias valdymo priemones.
15. Vidaus degimo varikliuose, kurių cilindrų diametras didesnis nei 200 mm arba kurių karterių tūris daugiau nei 0,6 m³, turi būti įrengti apsauginiai karterio slėgio vožtuvai, apsaugantys juos nuo sprogimų ir turintys pakankamą dujų išleidimo ertmės skerspjūvį, padidėjus slėgiui daugiau leistinų ribų.
16. Jeigu pagrindiniai varikliai arba pagalbiniai mechanizmai, arba jų atskiros dalys, įskaitant slėginius indus, gali būti paveikti pavojingo konstrukcijai vidinio slėgio, juose turi būti sumontuota apsauginė įranga nuo padidinto slėgio poveikio.
17. Svarbių mechanizmų, užtikrinančių laivo judėjimą ir laivo arba jame esančių žmonių saugumą, detalės turi būti sukonstruotos ir pagamintos taip, kad galėtų atlaikyti maksimalias darbines apkrovas visomis eksploatacijos sąlygomis nepriklausomai nuo pavaros tipo.
18. Pagrindinės jėgainės mechanizmuose ir susijusiuose su ja pagalbiniuose mechanizmuose turi būti apsauga, automatiniu būdu išjungianti įrenginius, jei įvyksta gedimai tepalo sistemose, dėl kurių gali sugesti mechanizmai arba įvykti avarija. Prieš suveikiant apsaugai, turi būti numatyta signalizacija, įspėjanti apie avarinę sistemos būklę. Gali būti numatytas priverstinis apsaugos išjungimas iš vairinės arba iš pagrindinio jėgainės valdymo pulto, jeigu iškyla reali grėsmė žmogaus gyvybei arba laivui.
19. Laivo jėgainės galingumas atbuline eiga turi būti pakankamas, kad užtikrintų laivo valdymą plaukiant atbuline eiga visose eksploatacijos sąlygose.
20. Pakrautam iki maksimalios grimzlės laivui plaukiant maksimaliu greičiu pirmyn, pakeitus sraigto sukimo krytį į priešingą pusę, būtina nustatyti atstumą, kurį praplauks laivas jūroje iki visiško sustojimo. Šių bandymų diagrama turi būti iškabinta vairinėje laivavedžių informacijai.
21. Kiekviename garo katile ir kiekviename garų generatoriuje, kuris veikia naudodamas pagrindinės jėgainės išmetamųjų dujų temperatūrą, turi būti ne mažiau kaip du atitinkamo pralaidumo apsauginiai vožtuvai. Atsižvelgiant į garo katilo ar garų generatoriaus pajėgumą ir kitas charakteristikas, klasifikacinė bendrovė gali leisti sumontuoti tik vieną apsauginį vožtuvą, jeigu įsitikina, kad taip užtikrinama pakankama apsauga nuo perteklinio slėgio, kaip to reikalaujama klasifikacinės bendrovės taisyklėse.
22. Kiekviename garo katile, kuriame naudojamas skystas kuras, eksploatuojamame be nuolatinės žmogaus priežiūros, turi veikti apsaugos sistema, nutraukianti kuro padavimą ir įjungianti avarinę signalizaciją šiais atvejais: maitinamo vandens lygis sumažėja iki pavojingos tolesnei eksploatacijai ribos, nutrūksta oro padavimas, užgęsta fakelas, slėgis katile viršija nustatytą maksimalią ribą.
23. Garo katilų, maitinimo vandens sistemos, apsaugos, kontrolės, reguliavimo ir signalizacijos aparatūra turi užtikrinti garo katilų, garo slėgio indų ir garo vamzdynų saugumą.
24. Tarp vairinės ir pagrindinės jėgainės patalpose esančio valdymo pulto turi būti dvi atskiros ryšio sistemos, viena iš jų turi būti telegrafas. Laivuose, kurių ilgis mažesnis nei 45 metrai, o pagrindinė jėgainė valdoma tiesiogiai iš vairinės, vietoj telegrafo gali būti naudojamos kitos patikimos ryšių priemonės.
25. Jeigu pagrindinės jėgainės mechanizmai valdomi iš vairinės, turi būti vykdomi šie reikalavimai:
25.1. iš vairinės turi būti reguliuojamas sraigto apsisukimą skaičius, sraigto sukimosi kryptis ir sraigto žingsnio keitimas visomis eksploatacijos sąlygomis, įskaitant manevravimą;
25.2. nuotolinio valdymo iš vairinės įrangoje, kaip nurodyta 25.1 punkte, turi būti numatytos priemonės, kad būtų išvengta pavojingų pagrindinės jėgainės perkrovimų;
25.3. vairinėje turi būti pagrindinės jėgainės avarinio išjungimo įranga, veikianti nepriklausomai nuo vairinėje esančios valdymo sistemos, nurodytos šių Reikalavimų 25.1 papunktyje;
25.4. nuotolinis pagrindinės jėgainės valdymas vienu metu turi būti vykdomas tik iš vieno posto; bet kuriame valdymo poste turi būti naudojama valdymo aparatūra su abipusiu blokavimu. Kiekviename poste turi būti indikatorius, rodantis, iš kurio posto tuo metu yra valdoma pagrindinė jėgainė. Galimybė perjungti pagrindinės jėgainės valdymą į nuotolinį turi būti tik iš pagrindinės jėgainės arba jos valdymo posto patalpų. Laivuose, kurių ilgis mažiau nei 45 metrai, vietoj pagrindinės jėgainės valdymo posto patalpos gali būti tik avarinis postas su sąlyga, kad vairinėje pagrindinė jėgainė visiškai kontroliuojama ir valdoma;
25.5. vairinėje turi būti indikatoriai, rodantys:
25.5.2. sraigto apsisukimų skaičių ir sraigto menčių pasisukimo padėtį, jei sraigto žingsnis yra reguliuojamas;
25.6. pagrindinės jėgainės valdymas turi būti galimas iš vietinio valdymo posto ir tais atvejais, kai sugenda bet kuri nuotolinio valdymo sistemos dalis;
25.7. sugedus nuotolinio valdymo sistemai turi suveikti signalizacija ir turi būti išsaugomi anksčiau nustatyti apsisukimai ir sraigto sukimosi kryptis tol, kol bus įjungta vietinė valdymo sistema;
26. Jeigu pagrindinė jėgainė ir su ja susiję pagalbiniai mechanizmai, įskaitant pagrindinius elektros energijos šaltinius, turi įvairaus lygio automatines ar nuotolinio valdymo sistemas ir yra kontroliuojami iš nuotolinio valdymo pulto, šis valdymo pultas turi būti taip suprojektuotas, įrengtas ir aprūpintas, kad mechanizmų darbas būtų toks pat saugus ir efektyvus, kaip ir kontroliuojant juos vietoje. Automatinio paleidimo, veikimo ir valdymo sistemose turi būti galimybė perjungti į rankinį valdymą ir tuo atveju, kai įvyksta kurios nors automatinės ar nuotolinės sistemos dalies gedimas.
27. Suslėgto oro sistemose, kompresoriuose, kompresorių vandens aušintuvuose ir kt., kur gali pavojingai padidėti vidinis slėgis, turi būti numatytos atitinkamos apsaugos priemonės sumažinti slėgiui.
28. Pagrindinių variklių paleidimo sistemos ir įranga turi būti patikimai apsaugotos nuo galimo sprogimo arba liepsnos išmetimo iš variklio cilindrų į paleidimo sistemą.
29. Oro padavimo vamzdžiai nuo suslėgto oro kompresorių turi būti tiesiogiai prijungti prie suslėgto oro rezervuarų (balionų), o vamzdžiai, einantys nuo suslėgto oro rezervuarų į pagrindinių arba pagalbinių variklių paleidimo įrangą, neturi būti susiję su vamzdžiais kurie prijungti prie kompresorių.
30. Suslėgto oro sistemose turi būti apsauga nuo tepalo patekimo į sistemos vidų. Turi būti įrengta suslėgto oro nusausinimo sistema.
31. Leidžiama naudoti skystą kurą, kurio užsiliepsnojimo temperatūra yra ne žemesnė kaip +60°C (uždaro tiglio bandymu); avariniams dyzeliniams generatoriams gali būti naudojamas kuras, kurio užsiliepsnojimo temperatūra ne žemesnė kaip +43°C. Bendriems tikslams leidžiama naudoti kurą, kurio užsidegimo temperatūra yra ne žemesnė kaip +43°C su sąlyga, kad bus imtasi papildomų saugumo priemonių. Oro temperatūra patalpoje, kurioje yra laikomas ar naudojamas toks kuras, visomis eksploatacijos sąlygomis turi būti 10°C mažesnė už kuro užsiliepsnojimo temperatūrą.
32. Bet kurioje kuro cisternoje turi būti numatytos saugios ir efektyvios matavimo priemonės, kad būtų galima nustatyti kuro kiekį cisternoje. Jeigu naudojami matavimo vamzdžiai, jų viršutiniai galai turi būti išvesti į saugias vietas ir turėti patikimą uždarymo įrangą. Kuro matavimui draudžiama naudoti apvalaus stiklo vamzdžius. Leidžiama naudoti pakankamo storio plokščio stiklo su metaliniu apsaugos korpusu matavimo vamzdžius, jeigu juose yra automatinė uždarymo įranga. Leidžiama naudoti ir kitas matavimo priemones, nustatančias kuro kiekį bet kurioje cisternoje su sąlyga, kad šių priemonių gedimas ar cisternų perpildymas nesukels kuro nutekėjimo.
33. Kuro cisternoje arba kuro sistemoje, taip pat užpildymo vamzdžiuose turi būti apsaugos vožtuvai nuo pavojingo slėgio padidėjimo. Apsauginiai vožtuvai, alsuokliai ir kuro nutekėjimo vamzdynai turi būti įrengti taip ir tokiose vietose, kad iš jų ištekantis kuras nekeltų pavojaus.
34. Kuro iš cisternų ištekėjimo vamzdžiuose, esančiuose virš dvigubo dugno, turi būti sumontuoti vožtuvai ar sklendės, kurias galima būtų uždaryti nuotolinio valdymo būdu nebūnant patalpose, jeigu jose kiltų gaisras. Jeigu kuro cisternos yra varomojo sraigto veleno arba vamzdyno tunelyje ar panašioje patalpoje, tai cisternose turi būti sumontuotos sklendės. Kad būtų išvengta kuro ištekėjimo, kilus gaisrui tose patalpose, papildomai gali būti sumontuotos sklendės kuro ištekėjimo vamzdžiuose. Jeigu tos sklendės yra jėgainės patalpose, tai jų valdymas turi būti galimas ne tik iš jėgainės, bet ir iš kitos patalpos.
35. Kuro sistemos siurbliai turi būti atskirti nuo bet kokių kitų sistemų, o kuro sistemos uždaras kontūras turi būti apsaugotas nuo padidinto slėgio sistemoje apsauginiu vožtuvu. Jeigu kuro cisternos gali būti naudojamos skystam balastui, tai balasto ir kuro sistemos turi būti atskiros.
36. Kuro cisternos turi būti montuojamos tokiose vietose, kad iš jų nutekėjęs ar išbėgęs kuras nepatektų ant įkaitusių paviršių. Turi būti imtasi saugumo priemonių, kad dėl kuro vamzdžio įtrūkimo, kuro siurblio, filtro ar šildytuvo gedimų po slėgiu išpurkštas kuras nepatektų ant įkaitusių paviršių.
37. Kuro vamzdžiai, sklendės, jų detalės turi būti pagamintos iš plieno ar kitos analogiškos medžiagos, lankstūs sujungimai gali būti naudojami tik suderinus su klasifikacine bendrove. Tokie lankstieji sujungimai turi būti patvarūs ir pagaminti iš ugniai atsparios medžiagos. Laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, lanksčiųjų vamzdžių detalės turi atitikti TJO Saugios laivybos komiteto aplinkraštį Nr. 647. Kuro ir tepalo vamzdynai turi būti apsaugoti ekranais arba kitokiu būdu, kad kuras ar tepalas iš sistemos vamzdynų nepatektų ant įkaitusių paviršių arba į jėgainės ventiliacijos oro įsiurbimo kanalus. Sujungimų kiekis vamzdynų sistemose turi būti minimalus.
38. Kuro cisternos turi būti patalpintos už A kategorijos jėgainės patalpų ir sumontuotos taip, kad jos būtų laivo korpuso konstrukcijos dalimi. Jeigu kuro cisternos, išskyrus dvigubo dugno cisternas, negali būti sumontuotos kitaip, nei šalia A kategorijos jėgainės patalpų arba jų viduje, tai bent viena iš vertikalių cisternos pertvarų turi būti bendra su jėgainės pertvara ir privalo turėti bendrą sujungimą su dvigubo dugno cisternomis, jeigu jos yra. Bendros pertvaros tarp cisternos ir jėgainės plotas turi būti minimalus. Jeigu šios cisternos yra A kategorijos jėgainės patalpoje, jose neturi būti laikomas kuras, kurio užsidegimo temperatūra žemesnė nei 60°C (uždaro tiglio metodu). Pakabinamos kuro cisternos neturi būti naudojamos gaisro atžvilgiu pavojingose vietose, ypač A kategorijos jėgainės patalpose. Jeigu klasifikacinė bendrovė leidžia naudoti pakabinamas kuro cisternas, po jomis turi būti kurui arba tepalui nepralaidus padėklas su drenažo vamzdeliu, sujungtu su pakankamo dydžio kuro arba tepalo nutekėjimo cisterna.
39. Jėgainės patalpų ventiliacija turi būti pakankama visomis eksploatacijos sąlygomis, kad patalpoje nesikauptų naftos produktų garai.
40. Tepalo laikymo, paskirstymo ir naudojimo sistemos turi atitikti klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimus. Tepalo sistemos A kategorijos jėgainės patalpose turi atitikti šių Reikalavimų 31–37 punktų nuostatas, klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimus ir šių Reikalavimų 32 ir 34 punktų nuostatas. Tepalo sistemose gali būti naudojamos įstiklintos angos tepalo pratekėjimo kontrolei. Tokie stiklai turi būti atsparūs ugnies poveikiui.
41. Reikalavimus degių tepalų jėgos perdavimo, valdymo, paleidimo bei šildymo sistemoms, kurios yra su slėgiu, nustato klasifikacinės bendrovės. Patalpose, kurios yra pavojingos gaisro metu, tos sistemos turi atitikti nors šių Reikalavimų 32 ir 36 bei 33 ir 37 punktų nuostatas.
42. Kuras, tepalas ir kiti lengvai užsidegantys naftos produktai neturi būti transportuojami forpiko cisternose.
43. Lijalų nusausinimo įranga visomis eksploatacijos sąlygomis turi užtikrinti vandens išsiurbimą iš bet kurios vandeniui sandarios patalpos, kuri nėra kuro ar vandens talpykla nepriklausomai nuo to, ar laivas yra vertikalioje padėtyje, ar pasviręs. Šiam tikslui gali būti numatyti įsiurbimo šuliniai iš kiekvienos laivo borto pusės. Turi būti numatyti įrenginiai, leidžiantys vandeniui lengvai tekėti į įsiurbimo kolektorius. Klasifikacinei bendrovei nustačius, jog tai nepakenks laivo saugumui, nusausinimo įrenginių atskirose patalpose gali ir nebūti.
44. Laive turi būti ne mažiau kaip du lijalų nusausinimo siurbliai su nepriklausoma mechanine pavara. Vienas iš tokių siurblių gali būti sukamas pagrindiniu varikliu. Balasto sistemos arba bet kokios kitos pakankamo našumo bendro naudojimo sistemos siurblys gali būti naudojamas lijalų nusausinimui.
45. Lijalų siurbliai su mechanine pavara turi garantuoti, kad vandens tekėjimo greitis lijalų nusausinimo magistralėje būtų ne mažesnis kaip 2 m/s. Magistralės vidinis diametras turi būti bent jau:
d = 25 + 1,65 √L (B+D), kur d yra vidinis diametras milimetrais, o L, B ir D – metrais; vidinis triumų nusausinimo magistralės diametras gali būti suapvalintas iki artimiausio standartinio dydžio, priimtino klasifikacinei bendrovei.
46. Kiekvienas lijalų nusausinimo siurblys, sumontuotas pagal šių Reikalavimų 44 punkto nuostatas, privalo turėti tiesioginį įsiurbimo antgalį iš kairiojo ir dešiniojo jėgainės patalpų borto pusių, išskyrus laivus, kurių ilgis mažesnis kaip 75 m, kuriems užtenka vieno lijalų nusausinimo triumų siurblio su centriniu įsiurbimo antgaliu.
47. Visų lijalų nusausinimo sistemos įsiurbimo antgalių vidinis diametras turi būti ne mažesnis kaip 50 mm. Lijalų nusausinimo sistemos vamzdynai turi būti sumontuoti taip, kad aukščiau nurodytus siurblius visu našumu būtų galima panaudoti bet kokios vandeniui nelaidžios patalpos, esančios tarp forpiko ir achterpiko, nusausinimui.
48. Klasifikacinei bendrovei leidus, vietoj vieno lijalų nusausinimo siurblio su nepriklausoma pavara pagal šių Reikalavimų 44 punkto nuostatas gali būti įrengtas lijalų nusausinimo ežektorius, sujungtas su nepriklausoma pavara sukamu užbortinio vandens aukšto slėgio siurbliu.
49. Iš uždarų patalpų, jeigu tose patalpose apdorojama ar perdirbama žuvis ir jose gali kauptis vanduo, turi būti numatytas laisvas vandens nutekėjimas.
50. Nusausinimo vamzdynų negalima pravesti per kuro ir balasto cisternas arba per dvigubo dugno cisternas, jeigu šie vamzdynai nėra pagaminti iš storasienio plieno vamzdžių.
51. Lijalų ir balasto nusausinimo sistemos turi būti taip suprojektuotos ir sumontuotos, kad užbortinis ar balasto vanduo nepatektų į triumus ar jėgainės patalpas arba iš vienos vandeniui nelaidžios patalpos į kitą. Lijalų nusausinimo sistemų vamzdžiuose, prijungtuose prie bet kurio siurblio, sujungto su užbortinėmis įsiurbimo angomis arba su balasto cisternomis, turi būti sumontuoti negrįžtamojo tipo vožtuvas ir kranas, kurių negalima atidaryti vienu metu taip, kad būtų įmanomas susisiekimas tarp triumų šulinių ir užbortinio vandens ar tarp triumų šulinių ir balasto cisternų. Vožtuvai, esantys nusausinimo sistemos paskirstymo dėžėse, turi būti negrįžtamojo tipo.
52. Kiekviename pravestame per taraninę pertvarą lijalų nusausinimo vamzdyje turi būti sumontuotas vožtuvas ar kita uždarymo priemonė, valdoma nuotoliniu būdu iš darbo denio, kur taip pat turi būti ir vožtuvo padėties indikatorius. Vožtuvams, esantiems pertvaroje iš vidaus pusės, prie kurių yra laisvas priėjimas bet kokiomis eksploatacijos sąlygomis, nuotolinis valdymas nebūtinas.
53. Triukšmo lygis (dirbantiems žmonėms) pagrindinės jėgainės ir kitų mechanizmų patalpose neturi viršyti nustatytų Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos sanitarinių normų.
54. Laivuose turi būti pagrindinis vairo mechanizmas ir pagalbinės vairo valdymo priemonės, atitinkančios klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimus. Pagrindinio ir pagalbinio vairo mechanizmo valdymo sistemos turi būti suprojektuotos taip, kad bet koks gedimas vienoje iš šių sistemų neapribotų galimybės naudotis kita sistema.
55. Jeigu pagrindinė vairo pavara susideda iš dviejų ar daugiau identiškų galios agregatų, pagalbinė vairo valdymo priemonė nebūtina. Tačiau pagrindinė vairo pavara turi užtikrinti vairo valdymą pagal šių Reikalavimų 63 punkto nuostatas tuo atveju, kai vienas iš šių agregatų sugenda. Kiekvienas iš šių galios agregatų turi turėti atskirą elektros grandinę.
56. Kai laivas valdomas galios agregatų, vairinėje turi būti matoma vairo plokštės padėtis. Vairo plokštės padėties prietaiso pajungimo grandinė ir vairo galios agregato valdymo grandinė turi būti nesusijusios.
57. Vairinėje turi būti įrengta signalizacija, informuojanti, pranešanti apie bet kurios vairo pavaros gedimą.
58. Vairinėje turi būti elektros variklių darbo signalizacija. Šių elektros variklių grandinėse turi būti numatyta apsauga nuo trumpo sujungimo ir variklių perkrovimo bei įtampos atjungimo signalizacija. Apsauga nuo perkrovimo, jeigu ji yra, turi būti apskaičiuota ne mažiau kaip dvigubai didesnei srovei negu vardinė saugomų elektros variklių apkrovimo srovė ir turi nesuveikti nuo variklio paleidimo srovės.
59. Pagrindinė laivo vairo pavara turi valdyti laivą plaukiant didžiausiu eksploataciniu greičiu. Pagrindinė vairo pavara ir vairo baleris neturi sulūžti žvejybos operacijų metu, laivui plaukiant didžiausiu atbuliniu greičiu ar manevruojant.
60. Pagrindinė vairo pavara pakrautame iki maksimaliai leidžiamos grimzlės laive turi pasukti vairą nuo 35° iš vienos borto pusės iki 35° į kito borto, laivui plaukiant pirmyn didžiausiu eksploataciniu greičiu. Vairo pasukimo nuo 35° iš vienos borto pusės iki 30° į kito borto pusę, esant sąlygoms, nurodytoms šiame punkte, laikas neturi viršyti 28 s, kad atitiktų šiuos reikalavimus, pagrindinė vairo pavara gali būti valdoma galios agregatų.
61. Turi būti galimybė rankiniu būdu iš vairinės paleisti pagrindinės vairo pavaros galios agregatą arba jis turi pasileisti automatiškai, kai atnaujinamas nutrūkęs elektros energijos tiekimas.
62. Pagalbinės vairo vairavimo priemonės turi valdyti laivą, plaukiantį eksploataciniu greičiu, ir būti nuolat parengtos jų įjungimui avarijos atveju.
63. Pagalbinės vairo valdymo pavaros priemonės turi pasukti vairą nuo 15° iš vienos borto pusės iki 15° į kito borto pusę per laiką, neviršijantį 60 s, laivui plaukiant greičiu, kuris lygus pusei didžiausio eksploatacinio greičio plaukiant pirmyn arba 7 mazgams, žiūrint, ko daugiau. Kad atitiktų šiuos reikalavimus, pagalbinė vairo pavara gali būti su galios agregatais. Jei pavara yra elektrinis variklis, avarinis elektros srovės šaltinis turi būti pajėgus mažiausiai 10 minučių tiekti energiją pagalbinei vairo pavarai.
64. 75 m ilgio ir ilgesniuose laivuose elektros variklio arba elektrohidraulinės vairo pavaros maitinimui turi būti dvi atskiros grandinės, kuriomis elektros energija turi būti tiekiama tiesiogiai iš pagrindinio paskirstymo skydo. Šios grandinės turi būti visiškai nesusijusios.
65. 75 m ilgio ir ilgesniuose laivuose turi būti mechanikų iškvietimo signalizacija, kuri įsijungia iš centrinio ar vietinio jėgainės valdymo pulto, ir tas signalas turi būti aiškiai girdimas mechanikų gyvenamosiose patalpose.
66. Šaldymo sistemos turi būti taip sukonstruotos, pagamintos, išbandytos ir sumontuotos, kad būtų užtikrintas jų saugumas pagal klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimus. Turi būti galimybė kontroliuoti chlorfluoroangliavandenilių (CFC) ar bet kurių kitų ozono sluoksnį ardančių medžiagų kiekio išmetimą iš šaldymo įrangos, kad nekeltų grėsmės žmogaus sveikatai ir aplinkai.
67. Šaldymo įrangos sistemose naudojamos šaldymo medžiagos turi atitikti Europos Parlamento ir tarybos Reglamento dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų 2037/2000/EB reikalavimus.
68. Šaldymo įrenginiai turi būti atsparūs laivo vibracijoms, smūginėms, temperatūrinio išsiplėtimo, padidinto slėgio apkrovoms ir apsaugoti nuo pavojingo temperatūros ir slėgio padidėjimo.
69. Šaldymo įrangos sistemos, kurioje naudojamos toksiškos ar degios šaldymo medžiagos, avarinio nutekėjimo drenažo vamzdynai turi būti išvesti į vietas, kur išmesta šaldymo medžiaga nekeltų pavojaus laivui ar jame esantiems žmonėms.
70. Bet kuriose šaldymo įrangos patalpose, jei įrangoje naudojamos toksiškos medžiagos, šaldymo mechanizmų įranga, tarp jų kondensatoriai ir dujų kaupimo cisternos, turi būti atskirtos nuo kitų gretimų patalpų dujoms nepralaidžiomis pertvaromis. Tokiose patalpose turi būti dujų nutekėjimo kontrolės įranga. Signalizacija apie dujų nutekėjimą patalpose turi būti išvesta už tokių patalpų greta įėjimo į jas. Prie įėjimo į tokias patalpas turi būti galimybė įjungti patalpų ventiliaciją ir vandens rūko užtvarą.
71. Jei dėl laivo matmenų dydžio šaldymo įrangos patalpos negali būti išdėstytos minėtu būdu, šaldymo įrangos mechanizmus ir sistemas galima montuoti pagrindinės jėgainės patalpose su sąlyga, kad naudojamos šaldymo medžiagos kiekis nekels pavojaus patalpose esantiems žmonėms ir tuo atveju, jeigu įvyktų viso dujų kiekio nutekėjimas, ir kad bus įrengta avarinė signalizacija, perspėjanti apie pavojingą dujų koncentraciją patalpose, jeigu tose patalpose atsirastų bent koks dujų nutekėjimas.
72. Šaldymo įrenginių patalpų ir šaldymo kamerų avarinė signalizacija turi būti sujungta su vairine arba su valdymo pultų patalpa arba su avariniais išėjimais, kad žmonės galėtų saugiai išeiti iš tų patalpų. Bent vienas išėjimas iš kiekvienos tokios patalpos turi atsidaryti iš vidaus. Išėjimai iš šaldymo įrenginių, kuriuose naudojamos toksiškos ar degios dujos, patalpų neturi tiesiogiai eiti į (bet kokias) gyvenamąsias patalpas.
73. Jeigu šaldymo sistemoje naudojamas žmonėms kenksmingas šaldiklis, laive turi būti mažiausiai du kvėpavimo aparatų komplektai, iš jų vienas turi būti tokioje vietoje, kad prie jo būtų galima lengvai prieiti šaldymo medžiagos nutekėjimo atveju. Kvėpavimo aparatai, įeinantys į laivo priešgaisrinės apsaugos įrangos sudėtį, laikomi visiškai ar iš dalies atitinkantys šį reikalavimą su sąlyga, kad jų buvimo vieta atitinka abu tikslus. Jeigu naudojami autonominiai kvėpavimo aparatai, turi būti ir atsarginiai balionai.
74. Laive gerai matomose vietose turi būti iškabintos saugios šaldymo sistemų eksploatacijos instrukcijos ir įgulos veiksmai avariniais atvejais.
75. Jeigu pagalbinių mechanizmų, garantuojančių laivo eigą ir saugumą, pavaros yra elektros varikliai, laive elektros energijos tiekimui turi būti ne mažiau kaip du pagrindiniai generatoriai. Vienas iš jų gali būti sukamas pagrindinio variklio. Gali būti priimtinos ir kitos elektros energijos generavimo priemonės, jeigu jos atitinka klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimus.
76. Generatorių galingumas turi būti toks, kad vienam iš jų sustojus būtų užtikrintas šių Reikalavimų 9.1 punkte minimų sistemų funkcionavimas, išskyrus pajėgumus, reikalingus žvejybai, žuvies perdirbimui ir saugojimui. Laivuose, kurių ilgis mažiau nei 45 metrai, sustojus vienam iš generatorių, turi būti užtikrintas tik laivo eigai ir saugai būtinų mechanizmų veikimas.
77. Pagrindinio elektros energijos šaltinio konstrukcija ir išdėstymas laive turi užtikrinti šių Reikalavimų 9.1 punkte paminėtų sistemų eksploatacijos galimybę nepriklausomai nuo pagrindinio variklio arba sraigto veleno apsisukimų skaičiaus ar krypties.
78. Jeigu transformatoriai sudaro svarbiausią dalį energijos tiekimo sistemoje, tai ši sistema turi būti sukonstruota ir išdėstyta taip, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas elektros energijos tiekimas.
79. Pagrindinio apšvietimo sistema turi būti tokia, kad kilus gaisrui ar avarinei situacijai patalpoje ar patalpose, kur yra pagrindinis elektros energijos šaltinis, įskaitant transformatorius, jeigu jie yra, išliktų avarinis apšvietimas ir nenustotų veikęs.
80. Avarinio apšvietimo sistema turi būti tokia, kad kilus gaisrui ar susidarius kitai avarinei situacijai patalpoje ar patalpose, kur yra avarinis elektros energijos šaltinis, įskaitant transformatorius, jeigu jie yra, išliktų pagrindinė apšvietimo sistema ir nenustotų veikusi.
81. Elektriniai navigaciniai žibintai turi būti maitinami iš atskiro skydo. Skyde turi būti numatyta signalizacija, pranešanti, jeigu nors vienas navigacinis žibintas neveikia.
82. Už jėgainės patalpų ribų turi būti autonominis avarinis elektros energijos šaltinis, atitinkantis klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimus, kuris dirbtų tuo atveju, jei dėl gaisro ar kitų gedimų pagrindinis elektros energijos šaltinis nustotų veikęs. Neatsižvelgiant į šių Reikalavimų 82 punkto nuostatas, laivuose, kurių ilgis 45 metrai ir didesnis, avarinis elektros energijos šaltinis turi būti pajėgus tiekti energiją 82 punkte išvardytiems įrenginiams ne trumpiau kaip 8 valandas.
83. Atsižvelgiant į srovės dydį ir pereinamuosius procesus įjungiant vartotojus, avarinis elektros energijos šaltinis turi užtikrinti, kad mažiausiai tris valandas vienu metu veiktų:
83.1. radijo įranga:
83.1.1. trumpųjų bangų radijo įranga, būtina pagal Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų radijo ryšiui žvejybos laivuose 12.1.1 papunkčio nuostatas ir, jeigu taikoma;
83.1.2. VB radijo įranga, būtina pagal Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų radijo ryšiui žvejybos laivuose 20.1 ir 20.2 bei 24.2 ir 24.3 punktų nuostatas;
83.1.3. radijo stotis „laivas-žemė“, būtina pagal Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų radijo ryšiui žvejybos laivuose 24.1 punkto nuostatas;
83.2. vidaus ryšio priemonės, gaisro signalizacija ir kitos signalizacijos sistemos, kurios gali būti reikalingos, įvykus avarinei situacijai;
83.3. laivo elektriniai navigaciniai žibintai ir avarinis apšvietimas:
84. Kaip avarinis elektros energijos šaltinis gali būti naudojamas generatorius arba akumuliatorių baterija.
85. Jeigu avarinis elektros energijos šaltinis yra generatorius, jis turi turėti nepriklausomą aprūpinimą kuru ir efektyvius paleidimo įrenginius, atitinkančius klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Jeigu avarinio generatoriaus paleidimui nenumatytas antras nepriklausomas energijos šaltinis, tai esamas vienintelis sukauptos energijos šaltinis turi turėti apsauginį įrenginį, kuris neleistų visiškai išnaudoti energijos atsargų, kai suveikia automatinė paleidimo sistema.
86. Jeigu avarinis elektros energijos šaltinis yra akumuliatorių baterija, ji turi atlaikyti avarinį krūvį be įkrovimo. Visą išsikrovimo laiką baterijos įtampa neturi sumažėti daugiau 12% jos vardinio dydžio. Atsijungus pagrindiniam maitinimo šaltiniui, akumuliatorių baterija turi automatiškai prisijungti prie avarinio paskirstymo skydo ir tiekti elektros energiją šių Reikalavimų 83.2 ir 83.3 papunkčiuose išvardytiems vartotojams. Avariniame paskirstymo skyde turi būti papildomas jungiklis, kuris leistų prijungti prie paskirstymo skydo bateriją rankiniu būdu automatinės prijungimo sistemos gedimo atveju.
87. Avarinis paskirstymo skydas turi būti įrengtas kaip galima arčiau prie avarinio elektros energijos šaltinio, o jo buvimo vieta turi atitikti šių Reikalavimų 82 punkto nuostatas. Jeigu avariniu elektros energijos šaltiniu yra generatorius, avarinis paskirstymo skydas turi būti toje pačioje patalpoje, jeigu tai netrukdo avarinio paskirstymo skydo eksploatacijai.
88. Baterija, numatyta šių Reikalavimų 86 punkte, kitaip nei baterijos, skirtos radijo įrangos maitinimui laivuose, kurių ilgis mažesnis nei 45 metrai, turi būti montuojama gerai vėdinamoje patalpoje. Toje pačioje patalpoje negalima montuoti avarinio paskirstymo skydo. Ant pagrindinio paskirstymo skydo arba jėgainės skyriaus valdymo pulte turi būti sumontuotas indikatorius, parodantis, kada baterija, esanti avariniu elektros energijos šaltiniu, išsikrauna. Elektros energijos tiekimas avariniam paskirstymo skydui įprastomis eksploatacinėmis sąlygomis vykdomas iš pagrindinio paskirstymo skydo per fiderį, kuris pagrindiniame paskirstymo skyde turi turėti apsaugą nuo perkrovos ir trumpo sujungimo. Turi būti užtikrintas automatinis prisijungimas prie avarinio elektros energijos šaltinio, jeigu nutrūktų elektros energijos tiekimas iš pagrindinio šaltinio. Jeigu numatomas energijos tiekimas iš avarinio generatoriaus į pagrindinį paskirstymo skydą, maitinimo fideris prie pagrindinio paskirstymo skydo turi turėti apsaugą bent jau nuo trumpo sujungimo.
89. Avarinis generatorius ir jį sukantis variklis, taip pat akumuliatorių baterija turi normaliai dirbti laivui pasvirus ne didesniu kaip 22,5° kampu ir kai laivo diferentas nuo lygaus kilio yra 10 laipsnių.
90. Avarinio elektros energijos šaltinio ir automatinio paleidimo įrangos konstrukcija turi numatyti, kad normaliomis laivo eksploatavimo sąlygomis įgulos nariai galėtų patikrinti šių sistemų funkcionavimą.
91. Atviros, stacionariai pritvirtintos metalinės elektros mašinų ar kitos įrangos dalys, kuriose paprastai nėra įtampos, bet ji gali atsirasti dėl gedimo, turi būti įžemintos, išskyrus tuos atvejus, kai:
91.1. nuolatinės maitinimo srovės įtampa ne didesnė kaip 55 V, arba kintamos srovės, kaip vidutinės kvadratinės šaknies vertė tarp laidininkų yra ne didesnė kaip 55 V; šiai kintamos srovės įtampai gauti negalima naudoti autotransformatorių;
91.2. maitinimo įtampa neviršija 250 V, prijungiant maitinimą per saugumo transformatorių. Vienas toks transformatorius turi būti skirtas tik vienam vartojimo prietaisui;
92. Nešiojamoji elektros įranga turi veikti, esant įtampai ne didesnei kaip 36 V, be to, atviros metalinės tokios įrangos dalys, kuriose paprastai nėra įtampos, bet ji gali atsirasti dėl gedimo, turi būti įžemintos. Nešiojamųjų elektros šviestuvų, įrankių ar panašios aparatūros atžvilgiu, skirtų naudoti ankštose ar ypač drėgnose patalpose, kuriose laidumas gali būti ypač pavojingas, įtampa neturi būti daugiau kaip 12 V.
93. Elektros aparatūra turi būti pagaminta ir sumontuota taip, kad netraumuotų ją prižiūrinčių ar liečiančių žmonių.
94. Pagrindinis ir avarinis paskirstymo skydai turi būti sumontuoti taip, kad prie jų būtų galima saugiai prieiti, jei to reikia aparatūros ir įrangos priežiūrai, ir kad jie nekeltų pavojaus žmonėms. Šoninės, galinės ir priekinės paskirstymo skydų pusės turi turėti apsauginius aptvarus. Atviros dalys, kuriose yra po įtampa, laivo korpuso atžvilgiu negali būti sumontuotos priekinėje šių paskirstymo skydų pusėje, jeigu tos įtampos dydis didesnis už leidžiamą klasifikacinės bendrovės taisyklėse. Prieš paskirstomuosius skydus ir už jų turi būti paklojami dielektriniai kilimėliai arba dielektrinė gardelės.
95. Laivuose negalima naudoti laivo korpuso kaip grįžtamojo laido galios šildymo ar apšvietimo schemose.
96. Šių Reikalavimų 95 punkto nuostatos neatmeta galimybės klasifikacinės bendrovės patvirtintomis sąlygomis panaudoti laivo korpusą kaip grįžtamąjį laidą:
97. Tuo atveju, kai laivo korpusas yra naudojamas kaip grįžtamasis laidas, visi vartotojai už apsauginio įtaiso turi būti pajungiami dvilaide schema, atitinkančia klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimus.
98. Jeigu jėgos vartotojams, šildymo įrangai ar apšvietimo schemose naudojama pirminė ar antrinė srovės paskirstymo sistema be įžeminimo, šių schemų izoliacijos varžos dydis laivo korpuso atžvilgiu turi būti nuolat kontroliuojamas.
99. Jeigu pagal šių Reikalavimų 98 punkto nuostatas naudojamose paskirstymo sistemose įtampa viršija 55 V, nuolatinės srovės arba kintamos srovės įtampos vidutinė kvadratinės šaknies vertė tarp laidininkų yra 55 V, turi būti įtaisas, galintis kontroliuoti įžeminimo lygį ir duoti garsinį arba vizualų signalą tais atvejais, kai izoliacijos varžos dydis tampa pavojingai mažas.
100. Paskirstymo sistemose, kuriose maitinimo nuolatinės srovės įtampa neviršija 250 V, arba kintamos srovės, vidutinė kvadratinės šaknies vertė tarp laidininkų 250 V ir yra riboto ilgio gali būti taikomos šių Reikalavimų 99 punkto nuostatos, jeigu tai neprieštarauja klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimams.
102. Visi elektros kabeliai turi būti savaime gęstančių arba ugniai atsparių kategorijų. Klasifikacinė bendrovė gali leisti konkretiems tikslams naudoti specialių rūšių kabelius, pavyzdžiui, radijo dažnių kabelius, kurie neatitinka aukščiau minėto reikalavimo.
103. Kabeliai ir laidai, naudojami pagrindinio maitinimo arba avarinio maitinimo galios, apšvietimo, vidinių ryšio priemonių arba signalizacijos schemose turi būti tiesiami atokiau nuo laivo virtuvių, skalbyklų patalpų, A kategorijos pagrindinių jėgainių ir pagalbinių mechanizmų patalpų bei jų pertvarų ar kitų padidinto gaisro grėsmės vietų, taip pat žuvies apdorojimo ir perdirbimo patalpų ir kitų vietų, kuriose yra didelė drėgmė. Avarinio gaisro gesinimo siurblio kabeliai jungiantys jį su avariniu skirstomuoju skydu, jeigu jie tiesiami per padidinto gaisro grėsmės vietas, turi būti atsparūs ugniai. Šiuos kabelius reikia tiesti taip, kad jų nesugadintų dėl gretimame skyriuje kilusio gaisro įkaitusios pertvaros.
104. Kabeliai, esantys patalpose, kuriose dėl trumpo sujungimo gali kilti gaisras ar sprogimo pavojus, turi būti specialiai apsaugoti remiantis su klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimais, kad būtų išvengta tokio pavojaus.
105. Kabeliai ir laidai turi būti taip tvirtinami, kad jie neprasitrintų arba nebūtų kitaip apgadinti.
106. Kabelių ir laidininkų sujungimai neturi pažeisti jų elektrinių, mechaninių priešgaisrinių savybių.
107. Kabeliai, einantys per šaldymo patalpas, turi būti atsparūs žemos temperatūros ir didelės drėgmės poveikiui.
108. Visos grandinės turi būti apsaugotos nuo trumpo sujungimo ir nuo perkrovos, išskyrus šių Reikalavimų 58 ir 64 punktuose numatytus atvejus arba tuos atvejus, kurių atžvilgiu klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, gali padaryti išimtį.
109. Vardinis apkrovos dydis arba atitinkamas kiekvienos grandinės perkrovimo apsaugos prietaiso nustatymas turi būti pažymėtas ant apsaugos prietaiso aiškiai matomoje vietoje.
110. Apšvietimo aparatūra turi būti montuojama tokiu būdu, kad būtų išvengta pavojingo elektros laidų ir šalia esančių medžiagų įkaitimo.
111. Apšvietimo ar galios grandinės, kurios baigiasi gaisro ar sprogimo atžvilgiu pavojingose patalpose, turi turėti išjungiklius už tokių patalpų ribų.
112. Akumuliatorių baterijų dėžės turi būti sukonstruotos ir ventiliuojamos pagal klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimus.
113. Išskyrus šių Reikalavimų 115 punkte išvardytus atvejus, šiose patalpose draudžiama montuoti elektros ir kitą įrangą, kuri gali būti degiųjų garų užsiliepsnojimo šaltinis.
114. Gyvenamosiose patalpose akumuliatorių bateriją galima statyti tik tuo atveju, jeigu ji įmontuota hermetiškoje dėžėje.
115. Patalpose, kuriose gali kauptis degios dujos, taip pat akumuliatorių baterijų patalpose draudžiama montuoti bet kokią elektros įrangą, nebent:
116. Visi mediniai stiebai ar jų konstrukcijos turi turėti žaibolaidžius. Laivuose, kurių korpusas pagamintas iš dielektrinių medžiagų, žaibolaidžiai turi būti prijungti prie varinės plokštės, pritvirtintos prie laivo korpuso žemiau vaterlinijos.
117. Aukšto slėgio kuro sistemose, pratrūkus vamzdžiui, ištekėjęs kuras turi būti surenkamas į atitinkamą nutekėjimo cisterną. Cisternoje turi būti įrengta signalizacija, perspėjanti apie jos perpildymą.
118. Jeigu kasdieninio naudojimo kuro cisternos yra papildomos automatiškai arba nuotolinio valdymo priemonių pagalba, turi būti numatytos priemonės, padedančios išvengti jų perpildymo. Automatiniu būdu veikiantys mechanizmai, kuriuose naudojami degūs skysčiai, pavyzdžiui, kuro separatoriai, būti sumontuoti specialioje patalpoje, skirtoje separatoriams ir jų šildymo prietaisams.
119. Jeigu kasdieninio naudojimo ar atsargų kuro cisternos turi šildymo įrenginius, turi būti numatyta signalizacija, kuri suveiktų tuo atveju, jeigu temperatūra pakiltų aukščiau kuro užsiliepsnojimo temperatūros.
120. Jėgainės patalpose turi būti sumontuota klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimus atitinkanti automatinė gaisro aptikimo sistema. Turi būti numatyta galimybė periodiškai patikrinti sistemos darbą.
121. Gaisro aptikimo sistemos garsinė ir vizualinė signalizacija turi būti vairinėje ir kitose patalpose tam, kad jų signalus pastebėtų žmonės, esantys laive, ir kai laivas yra uoste.
122. Jeigu gaisro aptikimo sistemoje nutrūksta maitinimas iš pagrindinio energijos šaltinio, sistemos maitinimas automatiniu būdu turi prisijungti prie avarinio energijos šaltinio.
123. 2,500 kW ir didesnio galingumo vidaus degimo variklio karteryje, turi būti montuojami alyvos rūko detektoriai arba variklio guolių temperatūros davikliai, arba lygiaverčiai įtaisai.
Turi būti stacionari gaisro gesinimo sistema, atitinkanti klasifikacinės bendrovės reikalavimus, ir Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų priešgaisrinei apsaugai, gaisro aptikimui ir gesinimui žvejybos laivuose 98–107 bei 185–192 punktų reikalavimus.
124. Laivuose, kurių ilgis 75 m ir daugiau, turi būti numatyta galimybė nedelsiant paduoti vandenį iš gaisro magistralės:
124.1. paleidžiant nuotoliniu būdu vieną iš pagrindinių gaisro siurblių iš gaisro gesinimo sistemos valdymo punkto vairinėje, jeigu toks yra;
125. Klasifikacinė bendrovė turi suderinti su Administracija reikalavimus, susijusius su jėgainės patalpų priešgaisrine sauga, gaisro gesinimo sistemos prietaisų išdėstymu ir valdymu, šių Reikalavimų 140 punkte paminėtais atjungimo prietaisais, skirtais, pavyzdžiui, ventiliacijai, kuro siurbliams ir pan. Administracija gali pareikalauti, kad laive būtų numatytos papildomos priešgaisrinės priemonės ir kita priešgaisrinė įranga, taip pat kvėpavimo aparatai, neskaitant tų priemonių, kurios yra privalomos pagal Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų priešgaisrinei apsaugai, gaisro aptikimui ir gesinimui žvejybos laivuose nuostatas.
126. Jėgainės patalpų surenkamuosiuose lijalų šuliniuose turi būti įrengta signalizacija, perspėjanti, kai normaliomis laivo eksploatavimo sąlygomis susikaupę skysčiai viršija leistiną lygį. Lijalų garso ir vizualinė signalizacija turi būti išvesta į patalpas, kuriose nuolat budi žmonės.
127. Kingstonų arba kitos armatūros, sumontuotos žemiau vaterlinijos, valdymo įranga turi būti sumontuota pakankamai aukštai, kad būtų galima naudotis ja pakankamą armatūros uždarymui laiką, jeigu į patalpą plūstų vanduo.
128. 75 m ir ilgesniuose laivuose viena iš dviejų atskirų ryšio priemonių, būtinų pagal šių Reikalavimų 24 punktą, turi būti patikimas balso ryšys. Tokia pat papildoma patikima balso ryšio priemonė turi būti tarp vairinės ir mechanikų gyvenamųjų patalpų.
130. Avarinė signalizacijos sistema turi užtikrinti garsinį signalą jėgainės patalpose ir vizualiai parodyti pulte kiekvieno garsinio signalo funkciją. Laivuose, kurių ilgis mažiau nei 45 metrai, klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, gali leisti, kad minėtos signalizacijos kiekvienos atskiros funkcijos garso ir vizualinis signalas būtų tik vairinėje.
131. Laivuose, kurių ilgis 45 metrai ir daugiau, turi būti numatyta galimybė sujungti avarinės signalizacijos sistemą su laivo mechanikų poilsiui skirtomis patalpomis ir su kiekvieno iš jų kajute.
132. Jeigu per tam tikrą Administracijos nustatytą laiko tarpą avarinio signalo priežastis nebuvo pašalinta, laivuose, kurių ilgis 45 metrai ir daugiau, turi suveikti mechaniko iškvietimo signalizacija ir signalizacija, skirta budintiems vairinėje.
133. Garsinė ir vizualinė avarinė signalizacija turi suveikti vairinėje bet kuriuo atveju, kai reikia atsakingo budinčio asmens dėmesio ar tam tikrų veiksmų.
134. Avarinės signalizacijos sistema turi būti suprojektuota taip, kad suveiktų joje įvykus gedimui.
135. Avarinė signalizacija turi:
135.1. būti aprūpinta nuolatiniu energijos tiekimu, kuris automatiškai persijungia prie avarinio energijos tiekimo, jeigu nutrūksta energijos tiekimas iš pagrindinio šaltinio;
135.3. avarinės signalizacijos sistemoje turi būti numatyta vienu metu signalizuoti apie daugiau kaip vieną gedimą, o priimant vieną signalą nesudarytų kliūčių ir kitam signalui;
135.4. šių Reikalavimų 132–133 punktuose nurodytose vietose priimami bet kokie pavojaus signalai turi būti parodomi ir tose vietose, iš kur jis buvo perduotas. Signalas turi būti perduodamas tol, kol į jį atsiliepiama, o vizualinis atskirų signalų perdavimas nenutrūksta tol, kol gedimas nepašalinamas ir kol signalizacijos sistema automatiškai nepradeda veikti įprastu režimu.
136. 75 m ir ilgesniuose laivuose maitinimas iš pagrindinio šaltinio turi būti vykdomas:
136.1. jeigu elektros energiją normaliomis eksploatavimo sąlygomis tiekia vienas generatorius, turi būti numatyti atitinkami įrenginiai apkrovai sumažinti, kad būtų užtikrintas sistemų, kurios būtinos laivo eigai ir valdymui, maitinimas. Dirbančio generatoriaus gedimo atveju turi būti numatytas automatinis rezervinio generatoriaus paleidimas ir prisijungimas prie pagrindinio paskirstymo skydo. Rezervinio generatoriaus galingumas turi būti pakankamas, kad užtikrintų laivo eigą ir jo valdymą. Prijungimo sistema turi užtikrinti automatinį pakartotinį ypač svarbių pagalbinių mechanizmų paleidimą ir jų paleidimo seką. Klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, gali leisti rezervinio generatoriaus paleidimui ir prijungimui prie pagrindinio paskirstymo skydo, taip pat pakartotiniam ypač svarbių pagalbinių mechanizmų paleidimui nuotolinį (rankinį) valdymą;
137. Jeigu numatomas ypač svarbių laivo eigai mechanizmų dubliavimas, turi būti numatytas automatinis rezervinio mechanizmo įjungimas sugedus pagrindiniam mechanizmui. Vykstant tokiam automatiniam persijungimui, turi suveikti signalizacija.
138. Automatinio valdymo ir avarinės signalizacijos sistemos turi atitikti šiuos reikalavimus:
138.1. valdymo sistema automatinių įrenginių pagalba turi užtikrinti tų mechanizmų ir sistemų darbą, kurie yra reikalingi pagrindinio jėgainės variklio ir pagalbinių mechanizmų darbui;
138.3. šių Reikalavimų 131–137 punktų nuostatas atitinkanti avarinės signalizacijos sistema turi būti numatyta visiems svarbiems parametrams: slėgiui, temperatūrai, skysčių lygiui ir kt.;
139. Turi būti numatyta saugumo užtikrinimo sistema, kad įvykus mechanizmų ar katilo darbo sutrikimui, kuris kelia tiesioginį pavojų, ta jėgainės dalis automatiškai išsijungtų ir įsijungtų avarinė signalizacija. Pagrindinė jėgainė turi automatiškai išsijungti tik tais atvejais, kada gali įvykti sprogimas arba nepataisomas jėgainės gedimas. Jeigu yra pagrindinės jėgainės atjungimą blokuojantys įrenginiai, tai jie neturi suveikti atsitiktinai. Turi būti numatyta signalizacija, parodanti, kad suveikė blokavimo įrenginiai.
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos saugios laivybos administracijos
direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d.
įsakymu Nr. V-64
Reikalavimai PRIEŠGAISRINEI APSAUGAI, GAISRO APTIKIMUI IR GESINIMUI
Šių Reikalavimų 21–117 punktų nuostatos taikomos naujiems laivams, kurių ilgis 60 m ir daugiau, o šių Reikalavimų 118–196 punktų nuostatos taikomos naujiems laivams, kurių ilgis 24 m ir daugiau, bet mažiau nei 60 m (taip pat žr. Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų priešgaisrinei apsaugai, gaisro aptikimui ir gesinimui žvejybos laivuose 118–127 punktus):
1. Gyvenamosiose ir darbo patalpose turi būti vienas iš šių apsaugos būdų:
1.1. IF būdas – visos vidinio skyriaus pertvaros gaminamos iš nedegių „B“ arba „C“ klasės perdangų, paprastai be įrengtos gaisro aptikimo sistemos arba sprinklerinės sistemos gyvenamosiose ir darbo patalpose;
1.2. IIF būdas – automatinė sprinklerinė ir priešgaisrinės signalizacijos sistemos, skirtos gaisro aptikimui ir gesinimui, įrengiamos visose patalpose, kuriose gali kilti gaisras, paprastai neribojant vidinių skyriaus pertvarų tipo;
1.3. IIIF būdas – automatinės priešgaisrinės signalizacijos ir gaisro aptikimo sistemos sumontavimas visuose skyriuose, kur, kaip tikimasi, galėtų kilti gaisras, paprastai netaikant jokių apribojimų vidaus skiriamųjų pertvarų tipui, išskyrus tai, kad jokios patalpos ar patalpų, apribotų „A“ ar „B“ klasės perdangomis, plotas jokiu būdu neturi būti didesnis kaip 50 m². Viešojo naudojimo patalpų plotas iki 75 m².
2. Reikalavimai naudoti nedegias medžiagas, gaminant ir izoliuojant pertvaras jėgainės skyriams, valdymo punktams ir kt., taip pat trapų ir koridorių apsaugai, turi būti bendri visiems trims būdams.
3. Nedegioji medžiaga – tai medžiaga, kuri nedega ir neišskiria degiųjų garų kiekio, kurio pakaktų savaiminiam užsidegimui sukelti, įkaitinus juos iki 750°C, apibrėžiant tai pagal TJO priešgaisrinių bandymų tvarkos kodeksą, priimtą TJO Saugios laivybos komiteto nutarimu MSC. 61 (67). Bet kokia kita medžiaga yra degioji.
4. Standartinis priešgaisrinis bandymas yra bandymas, kurio metu atitinkamų pertvarų ar denių bandiniai kaitinami bandymų krosnyje, keliant temperatūrą apytiksliai laikantis standartinės temperatūrų kreivės. Bandymų metodai turi atitikti TJO priešgaisrinių bandymų tvarkos kodeksą.
5. „A“ klasės skyriai – tai skyriai, kurie formuojami iš pertvarų ir denių, atitinkančių šiuos reikalavimus:
5.3. jie turi būti įrengti taip, kad, atliekant vienos valandos standartinį atsparumo ugniai bandymą, jo pabaigoje per šias perdangas neprasiskverbtų dūmai ir ugnis;
5.4. jie turi būti izoliuoti patvirtintomis nedegiomis medžiagomis taip, kad temperatūros neveikiama perdangos pusė, palyginti su pradine temperatūra, vidutiniškai įkaistų ne daugiau kaip 1400 C ir kad temperatūra jokiame taške, įskaitant bet kurią jungtį, pradinės temperatūros neviršytų daugiau kaip 1800 C per toliau nurodytą laiką:
6. Laikantis TJO priešgaisrinių bandymų tvarkos kodekso nuostatų, turi būti atliekamas bandymas, eksperimentiniu pertvaros arba denio pavyzdžiu siekiant užtikrinti, kad jis atitinka pirmiau nurodytus sandarumo ir temperatūros didėjimo reikalavimus.
7. „B“ klasės skyriai – tai pertvaromis, deniais, klojiniais arba apkalomis sukurti skyriai, atitinkantys šiuos reikalavimus:
7.1. skyriai turi būti įrengti taip, kad atliekant pusės valandos atsparumo ugniai standartinį bandymą jo pabaigoje per šiuos skyrius neprasiskverbtų dūmai ir ugnis;
7.2. šių skyrių izoliacinės savybės turi būti tokios, kad temperatūros neveikiama pusė, palyginti su pradine temperatūra, vidutiniškai įkaistų ne daugiau kaip 139° C ir kad temperatūra jokiame taške, įskaitant bet kurią jungtį, pradinės temperatūros neviršytų daugiau kaip 225° C per toliau nurodytą laiką:
„B-15“ klasė 15 minučių
„B-0“ klasė 0 minučių
8. Turi būti išbandyti perdangų prototipai, kad būtų įsitikinta, jog jie atitinka vientisumo ir temperatūros kilimo reikalavimus pagal TJO priešgaisrinių bandymų tvarkos kodeksą.
9. „C“ klasės skyriai“– tai iš patvirtintų nedegiųjų medžiagų įrengti skyriai. Jie gali neatitikti nei dūmų ir ugnies skverbimosi, nei su temperatūros didėjimu susijusių reikalavimų. Leidžiama naudoti degiąsias faneras, jeigu jos atitinka kitus šio skyriaus reikalavimus.
10. „F“ klasės skyriai – tai pertvaromis, deniais, klojiniais arba apkalomis sukurti skyriai, atitinkantys šiuos reikalavimus:
10.1. jie turi būti įrengti taip, kad nepraleistų liepsnos iki standartinio atsparumo ugniai bandymo pirmojo pusvalandžio pabaigos;
10.2. jie turi būti izoliuoti taip, kad vidutinė nekaitinamos pusės temperatūra nepakiltų aukščiau kaip 139°C virš pradinės temperatūros ir kad ne viename taške, įskaitant sujungimų vietas, temperatūra nepakiltų aukščiau kaip 225°C virš pradinės temperatūros iki standartinio atsparumo ugniai bandymo pirmojo pusvalandžio pabaigos.
11. Turi būti išbandyti perdangų prototipai, kad būtų įsitikinta, jog jie atitinka nurodytus vientisumo ir temperatūros kilimo reikalavimus pagal TJO priešgaisrinių bandymų tvarkos kodeksą.
12. Ištisiniai „B“ klasės perdengimai ar apkalos yra tokie „B“ klasės perdengimai ar apkalos, kurie užsibaigia tik prie „A“ arba „B“ klasės perdangos.
13. Plienas arba kita lygiavertė medžiaga. Kai vartojami žodžiai „plienas arba kita lygiavertė medžiaga“, „lygiavertė medžiaga“ reiškia, kad tai – bet kuri nedegioji medžiaga, kurios struktūrinės ir sandarumo savybės (jas galima užtikrinti ir numatyta izoliacija) atsparumo ugniai standartinio bandymo pabaigoje turi atitikti plieno struktūrines ir sandarumo savybes (pavyzdžiui, aliuminio lydinys su atitinkama izoliacija).
14. Lėtas ugnies plitimas reiškia, kad taip apibūdintas paviršius atitinkamai riboja ugnies plitimą, apibrėžiant tai pagal TJO priešgaisrinių bandymų tvarkos kodeksą.
15. Gyvenamosios patalpos – tai viešosios paskirties patalpos, koridoriai, tualetai, kajutės, darbo kambariai, ligoninės, kino teatrai, poilsio ir pomėgių kambariai, kirpyklos, užkandinės be maisto ruošimo įrangos ir panašios patalpos.
16. Viešosios paskirties patalpos – tai salėms, valgomiesiems, salonams ir panašiems nuolatos uždariems skyriams naudojamos patalpos.
17. Tarnybinės patalpos – tai laivo kambuzai, bufetai su maisto ruošimo įranga, sandėliukai, pašto ir pinigų bei vertybių laikymo kambariai, sandėliai, dirbtuvės (jos negali būti mašinų skyrių dalis) ir panašios patalpos bei jų ventiliacijos vamzdžiai.
18. Valdymo punktai – tai laivo radijo, pagrindinės navigacinės įrangos ir avarinio galios šaltinio skyriai arba vieta, kurioje centralizuotai sumontuota gaisrą registruojanti ar priešgaisrinės saugos valdymo įranga.
19. A kategorijos jėgainės skyriai yra tokios patalpos, kuriose yra vidinio degimo varikliai, naudojami:
20. Jėgainės skyriams priskiriami visi A kategorijos jėgainės ir visi kiti skyriai, kuriuose stovi pagrindiniai laivo varikliai, katilai, skystojo kuro agregatai, garo ir vidaus degimo varikliai, generatoriai ir pagrindinės elektros mašinos, degalų pylimo įrenginiai, šaldymo, stabilizavimo, ventiliacijos ir oro kondicionavimo agregatai, kiti panašūs skyriai ir tokių skyrių ventiliacijos vamzdžiai.
21. Laivo korpusas, antstatas, konstrukcinės pertvaros, deniai ir kabinos turi būti pastatyti iš plieno ar kitokios lygiavertės medžiagos, išskyrus atvejus, nurodytus šių Reikalavimų 24 punkte.
22. Iš aliuminio lydinio pagamintų elementų izoliacija „A“ ir „B“ klasės pertvarose, išskyrus konstrukcijas, kurios nėra nešančiosios konstrukcijos, turi būti tokia, kad konstrukcijos pagrindo temperatūra nepakiltų 200°C aukščiau negu aplinkos temperatūra bet kuriuo standartinio atsparumo ugniai bandymo atlikimo momentu.
23. Ypač reikia atkreipti dėmesį į izoliaciją tų statramsčių, atramų ir kitų iš aliuminio lydinio pagamintų konstrukcinių elementų, kurie yra reikalingi paremti gelbėjimosi priemonių laikymo, nuleidimo į vandenį ir žmonių įlaipinimo aikšteles bei „A“ ir „B“ klasės pertvaras, kad:
23.1. tokiems elementams, kurie yra reikalingi paremti aikšteles su gelbėjimosi priemonėmis ir „A“ klasės pertvaras, reikalavimai dėl temperatūros pakilimo apribojimų, nurodytų šių Reikalavimų 22 punkte, būtų taikomi vienos valandos periodo pabaigoje;
24. „A“ kategorijos jėgainės skyrių denio sijos išlinkiai ir šachtos turi būti pagaminti iš plieno su atitinkama izoliacija, o visos angos juose turi būti tinkamai išdėstytos ir apsaugotos, kad būtų išvengta ugnies išplitimo.
25. Visos gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų viduje esančios pertvaros, kurios pagal reikalavimus turi būti „B“ klasės perdangos, turi tęstis nuo denio iki denio ir iki išorinės apkalos ar kitų ribojančių paviršių, nebent abiejose pertvarų pusėse yra pritvirtinti ištisiniai „B“ klasės vidiniai klojiniai ar apkala arba ir viena, ir kita, tai tokiu atveju pertvara gali užsibaigti prie ištisinio vidinio klojinio ar apkalos.
26. IF būdas. Visos pertvaros, kurios neprivalo būti „A“ ar „B“ klasės perdangomis pagal šių Reikalavimų nuostatas, turi būti bent jau „C“ klasės perdangomis.
27. IIF būdas. Nereikia taikyti kokių nors konstrukcinių apribojimų toms pertvaroms, kurios pagal šių Reikalavimų nuostatas neprivalo būti „A“ ar „B“ klasės perdangomis, išskyrus atvejus, kai pagal šių Reikalavimų nuostatas, pateikiamas 1 lentelėje, reikalingos „C“ klasės pertvaros.
28. IIIF būdas. Pertvarų konstrukcijoms netaikomi jokie šioje ar kitoje šios dalies nuostatose nenustatyti apribojimai, reikalaujant, kad tai būtų „A“ ar „B“ klasės perdengimai. Gyvenamųjų patalpų ar skyrių, apribotų ištisiniais „A“ ar „B“ klasės perdengimais, plotas jokiu būdu neturi būti didesnis kaip 50 m², išskyrus atskirus atvejus, kai pagal 1 lentelę reikalingos „C“ klasės pertvaros. Viešojo naudojimo patalpų plotas iki 75 m².
29. Trapai, einantys tik per vieną denį, turi būti bent jau viename lygmenyje apsaugoti mažiausiai „B-0“ klasės perdangomis ir savaime užsidarančiomis durimis. Liftai, einantys tik per vieną denį, turi būti atskirti „A-0“ klasės perdangomis su plieninėmis durimis abiejuose lygmenyse. Trapai ir liftų šachtos, einantys daugiau nei per vieną denį, turi būti atskirti bent jau „A-0“ klasės perdangomis ir apsaugoti savaime užsidarančiomis durimis visuose lygmenyse.
31. Durų atsparumas ugniai turi būti, kiek tai praktiškai įmanoma, lygiavertis perdangos, kurioje jos įstatytos, atsparumui ugniai. Durys ir durų rėmai „A“ klasės perdangose turi būti iš plieno. Durys, įstatytos „B“ klasės perdangose, turi būti iš nedegios medžiagos. Durys, įstatytos kraštinėse „A“ kategorijos jėgainės skyrių pertvarose, turi būti savaiminio užsidarymo tipo ir pakankamai nelaidžios dujoms. Leidžiama naudoti degias medžiagas durims, skiriančioms kajutes nuo individualios paskirties sanitarinių vidaus patalpų, tokių kaip, pavyzdžiui, dušai, jeigu jos įrengtos pagal IF būdo reikalavimus.
32. Duryse, kurios pagal reikalavimus turi savaime užsidaryti, neturi būti atlenkiamų kablių. Tačiau gali būti užkabinimo įrenginiai su patikimu nuotolinio atidarymo mechanizmu.
33. Koridoriuose esančių pertvarų duryse ir po jomis gali būti ventiliacijos angos, tačiau tokios angos neleistinos trapus atskiriančiose duryse ar po jomis. Angos gali būti tik apatinėje durų pusėje. Jeigu duryse ar po jomis yra tokia anga, tai bendras naudingas bet kurios tokios angos ar angų plotas turi būti ne didesnis nei 0,05 m². Jeigu tokia anga yra išpjauta duryse, tai ji turi būti uždengta tinkleliu iš nedegios medžiagos.
35. Papildomai prie kitų šio skyriaus reikalavimų dėl pertvarų ir denių atsparumo ugniai, minimalus pertvarų ir denių atsparumas ugniai turi būti toks, koks nurodytas šių Reikalavimų 1 ir 2 lentelėse.
36. Naudojant lenteles reikia vadovautis šiais reikalavimais:
36.1. šių Reikalavimų 1 ir 2 lentelės turi būti taikomos atitinkamai pertvaroms ir deniams, skiriantiems gretimas patalpas;
36.2. norint nustatyti atitinkamas atsparumo ugniai normas pertvaroms, skiriančioms gretimas patalpas, tokios patalpos skirstomos pagal jų pavojingumą gaisro atžvilgiu tokiu būdu:
36.2.1. valdymo punktai (1):
36.2.1.4. gaisro gesinimo stotys, gaisro gesinimo valdymo punktai ir gaisrinės signalizacijos pultai;
36.2.3. gyvenamosios patalpos – patalpos, kurių apibrėžimas pateikiamas šių Reikalavimų 15 punkte, išskyrus koridorius (3);
36.2.4. trapai (4):
36.2.4.2. liftai ir keltuvai, išskyrus tuos, kurie yra jėgainės skyriuose ir į juos vedančiose užtvarose;
36.2.5. tarnybinės patalpos, kuriose gaisro tikimybė yra nedidelė (5) – spintos ir sandėliavimo patalpos, mažesnės nei 2 m², džiovyklos ir skalbyklos;
36.2.6. A kategorijos jėgainės skyriai (6) – patalpos, kurių apibrėžimas pateikiamas šių Reikalavimų 19 punkte;
36.2.7. kitos jėgainės patalpos (7) – patalpos, kurių apibrėžimas pateikiamas šių Reikalavimų 20 punkte, įskaitant žuvies miltų perdirbimo patalpas, bet išskyrus A kategorijos jėgainės skyrius;
36.2.8. krovinių patalpos (8) – visos patalpos, naudojamos krovinių pervežimui, įskaitant piltinio krovinio talpyklas ir į jas vedančius liukus ir šachtas;
36.2.9. tarnybinės patalpos, kuriose yra didelė gaisro tikimybė (9):
36.2.9.3. dažymo patalpos ir lempų sandėliai, spintos ir sandėliavimo patalpos, kurių plotas yra 2 m² ir daugiau;
36.2.10. atviri deniai (10):
36.2.10.1. atviros denių vietos ir uždaros poilsio vietos, žalios žuvies perdirbimo patalpos, žuvies plovimo ir panašios patalpos, kuriose nėra gaisro tikimybės;
36.2.10.2. lauke esančios patalpos, neįeinančios į antstatus ir kabinas.
1 lentelė – gretimas patalpas skiriančių pertvarų atsparumas ugniai
| Patalpos |
(1) |
(2) |
(3) |
(4) |
(5) |
(6) |
(7) |
(8) |
(9) |
(10) |
| Valdymo punktai (1) |
A-0c |
A-0 |
A-60 |
A-0 |
A-15 |
A-60 |
A-15 |
A-60 |
A-60 |
* |
| Koridoriai (2) |
|
C |
B-0 |
B-0 A-0c |
B-0 |
A-60 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
* |
| Gyvenamosios patalpos (3) |
|
|
Ca, b |
B-0 A-0c |
B-0 |
A-60 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
* |
| Trapai (4) |
|
|
|
B-0 A-0c |
B-0 A-0c |
A-60 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
* |
| Tarnybinės patalpos, kur gaisro pavojus nedidelis (5) |
|
|
|
|
C |
A-60 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
* |
| „A“ klasės jėgainės skyriai (6) |
|
|
|
|
|
* |
A-0 |
A-0 |
A-60 |
* |
| Kiti jėgainės skyriai (7) |
|
|
|
|
|
|
A-0d |
A-0 |
A-0 |
* |
| Krovinių skyriai (8) |
|
|
|
|
|
|
|
* |
A-0 |
* |
| Tarnybinės patalpos, kur gaisro pavojus didelis (9) |
|
|
|
|
|
|
|
|
A-0d |
* |
| Atviri deniai (10) |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
- |
Pastabos: (žr. 2 lentelę)
2 lentelė – gretimas patalpas skiriančių denių atsparumas ugniai
| Patalpos |
(1) |
(2) |
(3) |
(4) |
(5) |
(6) |
(7) |
(8) |
(9) |
(10) |
| Valdymo punktai (1) |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
A-60 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
* |
| Koridoriai (2) |
A-0 |
* |
* |
A-0 |
* |
A-60 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
* |
| Gyvenamosios patalpos (3) |
A-60 |
A-0 |
* |
A-0 |
* |
A-60 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
* |
| Trapai (4) |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
* |
A-0 |
A-60 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
* |
| Tarnybinės patalpos, kur gaisro pavojus nedidelis (5) |
A-15 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
* |
A-60 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
* |
| „A“ klasės jėgainės skyriai (6) |
A-60 |
A-60 |
A-60 |
A-60 |
A-60 |
* |
A-60 |
A-30 |
A-60 |
* |
| Kiti jėgainės skyriai (7) |
A-15 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
* |
A-0 |
A-0 |
* |
| Krovinių skyriai (8) |
A-60 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
* |
A-0 |
* |
| Tarnybinės patalpos, kur gaisro pavojus didelis (9) |
A-60 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
A-0 |
A-0d |
* |
| Atviri deniai (10) |
* |
* |
* |
* |
* |
* |
* |
* |
* |
- |
Pastabos: skirtos atitinkamai 1 ir 2 lentelėms.
a Kai taikomi IIF ir IIIF priešgaisrinės apsaugos būdai, šioms pertvaroms nekeliami jokie kiti reikalavimai.
b Kai taikomas IIIF būdas, tarp patalpų ar jų grupių, kurių plotas yra 50 m² ir daugiau, turi būti statomos „B-0“ klasės pertvaros.
c Patikslinimui, kokios klasės pertvarą reikia statyti, žr. šių Reikalavimų 25–30 punktus.
d Jeigu patalpos priklauso vienodais skaičiais ir indeksu d pažymėtai kategorijai, lentelėse nurodytos klasės pertvarų ar denių reikalaujama tik tais atvejais, kai gretimos patalpos naudojamos skirtingiems tikslams, pvz., (9) kategorijoje. Jeigu kambuzas liečiasi su kambuzu, tai pertvaros statyti nereikia, bei jeigu kambuzas liečiasi su dažymo kambariu, tuomet reikia statyti „A-0“ klasės pertvarą.
e Pertvaros, atskiriančios vairinę, šturmano kabiną ir radijo kabiną vienas nuo kitų, gali būti „B-0“ klasės.
žvaigždutėmis pažymėtose lentelių vietose reikalaujama, kad perdengimai būtų iš plieno ar atitinkamos medžiagos, tačiau nebūtinai turi atitikti „A“ klasės standartą.
Jeigu denyje yra padarytos angos elektros laidams, vamzdžiams ir ventiliaciniams vamzdžiams išvesti, tos angos turi būti užsandarintos, kad neprasiskverbtų liepsna ir dūmai.
37. Ištisiniai „B“ kategorijos vidiniai klojiniai ar apkalos, kartu su atitinkamais deniais ir pertvaromis gali būti vertinami kaip visiškai ar iš dalies prisidedantys prie reikalavimų dėl skyriaus izoliacijos ir vientisumo.
38. Jėgainės skyriuje esantys langai ir stoglangiai turi atitikti šiuos reikalavimus:
38.1. jeigu stoglangiai atsidaro, turi būti numatyta galimybė juos uždaryti iš lauko pusės. Prie šviesos stoglangių su stiklo plokštėmis iš lauko pusės turi būti stabiliai pritvirtintos langinės, pagamintos iš plieno ar kitos lygiavertės medžiagos;
38.2. stiklo ar kitų panašių medžiagų negalima naudoti jėgainės skyrių pertvarose. Tačiau galima naudoti armuotą stiklą stoglangiams ir stiklą valdymo punktuose, esančiuose jėgainės skyriaus viduje;
39. Norint įstatyti langus ar iliuminatorius, galima prakirsti išorines sienas, kurios pagal šių Reikalavimų 21 punkto nuostatas turi būti pagamintos iš plieno ar kitos lygiavertės medžiagos su sąlyga, kad jokiuose kituose šios dalies reikalavimuose nenumatoma, kad tokių sienų atsparumas ugniai būtų „A“ klasės. Panašiu būdu tokiose sienose, kurių atsparumas ugniai neprivalo būti „A“ klasės, durys gali būti pagamintos iš medžiagų, atitinkančių klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
40. Konstrukcijos detalės pagal grupavimo būdus:
40.1. IF būdas. Gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose visa apkala, trauką stabdantys užtaisymai, vidiniai klojiniai ir jų apvadai turi būti iš nedegių medžiagų;
40.2. IIF ir IIIF būdai. Koridoriuose ir laiptinėse, esančiuose gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose, vidiniai klojiniai, apkala, trauką stabdantys užtaisymai ir jų apvadai turi būti iš nedegių medžiagų;
40.3. IF, IIF ir IIIF būdai:
40.3.1. izoliacinės medžiagos, išskyrus tas, kurios naudojamos krovinių skyriuose ar tarnybinių patalpų šaldymo kamerose, turi būti nedegios. Izoliacijos tikslais naudojamos garų gaudyklės ir klijai, taip pat ir šalčio padavimo sistemų vamzdžių detalių izoliacinės medžiagos nebūtinai turi būti nedegios, tačiau tuomet jų turi būti naudojama kuo mažiau, o jų atvirų paviršių degimas turi būti neintensyvus, apibrėžiant tai pagal TJO priešgaisrinių bandymų tvarkos kodeksą. Tose vietose, kur gali prasiskverbti naftos produktai, izoliacinės medžiagos paviršius turi būti nepralaidus naftos produktams ir jų garams;
40.3.2. jeigu gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose esančios pertvaros, vidiniai klojiniai ir apkala yra iš nedegių medžiagų, jų apdaila gali būti iš degių medžiagų, kurių storis turi būti ne didesnis nei 2,0 mm, o koridoriuose, trapų gaubtuose ir valdymo punktuose degių medžiagų storis neturi viršyti 1,5 mm;
40.3.3. lauko patalpose, esančiose už apdailos detalių, juostelių arba apkalos, esantys uždari tarpai turi būti tinkamai suskirstomi sandariai įrengiamomis priešgaisrinėmis pertvaromis, tarp kurių turi būti ne didesnis kaip 14 m atstumas. Vertikalia kryptimi tokios patalpos, įskaitant patalpas, kurios iš lauko pusės ribojasi su trapų, šachtų ir kt. apkala, turi būti uždengtos kiekviename denyje.
41. Ventiliacijos sistemos turi atitikti šiuos reikalavimus:
41.1. ventiliacijos vamzdžiai turi būti iš nedegios medžiagos. Tačiau trumpi vamzdžiai, paprastai ne ilgesni kaip 2 m, kurių pjūvio plotas neviršija 0,02 m², nebūtinai turi būti iš nedegios medžiagos, jeigu tenkinamos tokios sąlygos:
41.1.1. tokie vamzdžiai turi būti iš medžiagos, kuria liepsna plinta lėtai, apibrėžiant tai pagal TJO priešgaisrinių bandymų tvarkos kodeksą;
41.2. jeigu ventiliacijos vamzdžiai, kurių skerspjūvio plotas yra didesnis nei 0,02 m², eina per „A“ klasės pertvaras ar denius, tai jų angos turi būti su metalo juostos mova, nebent vamzdžiai, einantys per pertvaras ar denius, perėjimo per pertvarą ar denį vietoje yra iš plieno ir toje vietoje atitinka šiuos reikalavimus:
41.2.1. vamzdžiams, kurių skerspjūvio plotas yra didesnis nei 0,02 m², movų storis turi būti mažiausiai 3 mm ir ilgis mažiausiai 900 mm. Pageidautina, kad perėjimo per pertvarą vietoje movos ilgis būtų vienodai padalytas abiejose pertvaros pusėse. Vamzdžiai, kurių skerspjūvio plotas yra didesnis nei 0,2 m², turi turėti priešgaisrinę izoliaciją. Izoliacijos atsparumas ugniai turi būti bent jau toks pats, kaip ir pertvaros ar denio, per kurį eina vamzdis. Gali būti numatyta lygiavertė atviros angos apsauga;
41.2.2. vamzdžiai, kurių skerspjūvio plotas yra didesnis nei 0,085 m², turi turėti priešgaisrinę sklendę. Priešgaisrinė sklendė turi veikti automatiškai, tačiau taip pat reikia numatyti, kad ją būtų galima uždaryti rankiniu būdu iš abiejų pertvaros ar denio pusių. Sklendė turi turėti indikatorių, kuris parodytų, ar ta sklendė yra atidaryta, ar uždaryta. Nereikalaujama, kad priešgaisrinės sklendės būtų ant ventiliacijos vamzdžių, einančių per patalpas su „A“ klasės pertvaromis, bet jų neaptarnaujančių su sąlyga, kad tų vamzdžių atsparumas ugniai yra toks pats, kaip ir pertvarų, per kurias jie eina;
41.3. ventiliacijos vamzdžiai, skirti „A“ klasės jėgainės skyriams ar kambuzams, neturi eiti per gyvenamąsias ir tarnybines patalpas ar valdymo punktus;
41.4. gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų ar valdymo punktų ventiliacijos vamzdžiai paprastai neturi eiti per „A“ klasės jėgainės skyrius ar kambuzus. Administracijai leidus tokį vamzdžių išdėstymą, vamzdžiai turi būti iš plieno ar lygiavertės medžiagos ir jų išdėstymas neturi pakenkti priešgaisrinei perdangų apsaugai;
41.5. jeigu ventiliacijos vamzdžiai, kurių skerspjūvio plotas yra didesnis nei 0,02 m², eina per „B“ klasės pertvaras ar denius, tai jų angos turi būti su metalo juostos mova, kurios ilgis yra mažiausiai 900 mm, nebent perėjimo per pertvarą vietose šie vamzdžiai yra iš tokio ilgio plieno. Pageidautina, kad perėjimo per „B“ klasės pertvarą vietoje šis movos ilgis būtų vienodai padalytas abiejose pertvaros pusėse;
41.6. už jėgainės skyriaus ribų esančiuose valdymo punktuose pagal galimybes turi būti imtasi tokių priemonių, kurios užtikrintų gerą ventiliaciją, matomumą ir nelaidumą dūmams tuose punktuose, kad gaisro atveju juose esantys mechanizmai ir įranga galėtų būti kontroliuojami ir toliau efektyviai dirbtų. Būtina numatyti atsargines ir atskiras aprūpinimo oru priemones. Oro įleidimo angos dviem tiekimo šaltiniams turi būti išdėstytos taip, kad būtų minimaliai sumažintas pavojus joms abiem užsikimšti dūmais vienu metu. Šių reikalavimų galima netaikyti valdymo punktams, išdėstytiems atvirame denyje ir turintiems į jį išėjimą arba ten, kur vietiniai uždarymo įtaisai yra lygiai efektyvūs;
41.7. kambuzo viryklių traukos ortakiai tose vietose, kur jie eina per gyvenamąsias patalpas ar patalpas, kuriose yra degių medžiagų, turi būti pagaminti iš „A“ klasės pertvarų. Kiekvienas ortakis turi turėti:
42. Pagrindinės visų ventiliacijos sistemų įėjimo ir išėjimo angos turi užsidaryti ventiliuojamų patalpų išorėje. Turi būti galimybė išjungti mechaninę gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų, valdymo punktų ir jėgainės skyrių ventiliaciją iš lengvai prieinamos vietos šių patalpų išorėje. Gaisro aptarnaujamose patalpose atveju ši vieta neturi būti greitai atkirsta. Priemonės, kurios yra numatytos atjungti mechaninę jėgainės skyrių ventiliaciją ir kitų patalpų ventiliaciją, turi būti visiškai atskirtos.
43. Turi būti numatytos priemonės, kad būtų galima iš saugios vietos uždaryti žiedinius tarpus aplink kaminus.
44. Jėgainės skyrius aptarnaujančios ventiliacijos sistemos turi būti nepriklausomos nuo kitus skyrius aptarnaujančių sistemų.
45. Sandėlių, kuriuose yra dideli degių medžiagų kiekiai, ventiliacijos įranga turi būti atskirta nuo kitų ventiliacijos sistemų. Ventiliacija turi būti įrengta viršutiniame ir apatiniame lygmenyse, o ventiliatorių įleidimo ir išleidimo angos turi būti išdėstytos saugiose vietose ir turėti žiežirbų sulaikymo priemones.
46. Elektriniai radiatoriai turi būti taip pagaminti ir pritvirtinti, kad sumažintų gaisro pavojų iki minimumo. Šių radiatorių elementai turi būti išdėstyti taip, kad nuo jų skleidžiamos šilumos neužsidegtų ar neužsiliepsnotų drabužiai, užuolaidos ar kitos panašios medžiagos.
47. Šildymas atvira ugnimi draudžiamas. Šildymo krosnys ir kitos panašios priemonės turi būti patikimai pritvirtintos. Po jomis, aplink jas ir jų dūmtraukių plote turi būti numatyta tinkama priešgaisrinė apsauga ir izoliacija. Kietu kuru kūrenamų krosnių dūmtraukiai turi būti taip išdėstyti, kad pavojus jiems užsikimšti degimo produktais būtų sumažintas iki minimumo, taip pat turi būti numatytos priemonės juos greitai išvalyti. Trauką dūmtraukiuose mažinantys vožtuvai, net kai jie uždaryti, turi palikti pakankamai praeinamos vietos. Patalpose, kuriose statomos krosnys, turi būti ventiliatoriai, kurių skerspjūvio plotas būtų toks, kad į krosnį patektų pakankamai oro. Tokie ventiliatoriai turi būti be uždarymo priemonių ir išdėstyti taip, kad jiems nereikėtų uždarymo priemonių, numatytų Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų konstrukcijai, nelaidumui vandeniui ir įrangai 31–33 punktuose.
48. Draudžiama naudoti dujinius įrengimus su atvira liepsna, išskyrus dujines virykles ir vandens šildytuvus. Patalpose, kuriose yra tokios viryklės ir vandens šildytuvai, turi būti atitinkama ventiliacija, kuri pašalintų degimo produktus ir galimus dujų nuotėkius į saugią vietą. Visi vamzdžiai, kuriais eina dujos nuo dujų baliono iki viryklės ar vandens šildytuvo, turi būti pagaminti iš plieno ar kitos patvirtintos medžiagos. Turi būti sumontuoti automatiniai apsaugos prietaisai, kurie nutrauktų dujų tiekimą tuo atveju, jeigu dujų magistralėje nukristų spaudimas arba kuriame nors prietaise užgestų liepsna.
49. Jeigu buitinėms reikmėms naudojamas dujinis kuras, tai jo naudojimo prietaisai, laikymas, paskirstymas ir panaudojimas turi atitikti šių Reikalavimų 61–65 punktų nuostatas.
50. Visi koridoriuose ir laiptinėse esantys atviri paviršiai, taip pat paviršiai, įskaitant aikšteles uždarose ar neprieinamose vietose gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose, turi būti tokie, kad liepsna juose sklistų lėtai. Turi būti atsižvelgiama į „Rekomendacijas dėl medžiagų pavojingumo įvertinimo gaisro atžvilgiu“, priimtas TJO asamblėjos rezoliucija A.166(ES. IV), ir rekomendaciją dėl patobulintos gaisro bandymo metodikos, skirtos nustatyti paviršiaus degumą medžiagų, skirtų pertvarų, vidinių klojinių ir denių apdailai, priimtą TJO asamblėjos rezoliucija A.653(16). Atviri vidinių klojinių paviršiai gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose turi lėtai skleisti liepsną.
51. Dažai, lakai ir kitos apdailos medžiagos, naudojamos atvirų vidinių paviršių apdailai, turi neišskirti didelio dūmų, nuodingųjų dujų ar garų kiekio, apibrėžiant tai pagal TJO priešgaisrinių bandymų tvarkos kodeksą.
52. Pirminės denio dangos gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose turi būti pagamintos iš patvirtintos medžiagos, kuri turi būti nedegi ir nekelti sprogimo ar apsinuodijimo dujomis pavojaus, esant aukštoms temperatūroms, atsižvelgiant į rekomendaciją dėl degumo bandymų metodikos, skirtos pirminių denio dangų degumui nustatyti, priimtą TJO asamblėjos rezoliucija A.687(17).
53. Jeigu „A“ ar „B“ klasės perdangose padaromos angos elektros kabeliams, vamzdžiams, šachtoms ir kt. nutiesti ar ventiliacijos antgaliams, apšvietimo armatūrai ir panašiems įtaisams įstatyti, būtina imtis priemonių, užtikrinančių, kad tų perdangų atsparumas ugniai nebūtų pažeistas.
54. Gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose vamzdžiai, einantys per „A“ ir „B“ klasės perdengimus, turi būti pagaminti iš patvirtintos medžiagos, atsižvelgiant į temperatūrą, kurią šie perdengimai turi atlaikyti. Tais atvejais, kai klasifikacinė bendrovė leidžia tiesti naftos produktams ar degiems skysčiams skirtus vamzdžius per gyvenamąsias ir tarnybines patalpas, tie vamzdžiai turi būti pagaminti iš patvirtintos medžiagos, atsižvelgiant į gaisro pavojų.
55. Medžiagos, kurios dėl kaitinimo greitai tampa neefektyvios, neturi būti naudojamos išoriniams špigatams, sanitariniams ir kitokiems nutekėjimo vamzdžiams, kurie yra netoli vaterlinijos ir kur, gaisrui suardžius medžiagą, gali kilti užliejimo pavojus.
57. Visos atliekų talpos, išskyrus tas, kurios naudojamos perdirbant žuvį, turi būti pagamintos iš nedegių medžiagų ir turi būti be angų šonuose ar dugne.
58. Mechanizmai, varantys kuro perpumpavimo siurblius, kuro naudojimo siurblius ir kitus panašius kuro siurblius, turi turėti nuotolinio valdymo įrenginius kitoje, ne siurblių, patalpoje, kad, kilus gaisrui mechanizmų patalpoje, tokiu būdu būtų galima sustabdyti jų darbą.
59. Ten, kur tai yra būtina, turi būti įtaisyti padėklai kurui nutekėti, kad kuras nenutekėtų į lijalus.
60. Skyriuose, kuriuose sukraunama žuvis, degi izoliacija turi būti apsaugota sandariai priglundančiais apytvarais.
61. Suspaustų ar suskystintų dujų balionai turi būti aiškiai paženklinti nurodytomis skiriamosiomis spalvomis, ant jų turi būti įskaitomi užrašai, nurodantys turinio pavadinimą ir cheminę formulę. Šie balionai turi būti saugiai pritvirtinti.
62. Balionai, kuriuose yra degios ar kitokios pavojingos dujos, taip pat tušti balionai turi būti saugomi atviruose deniuose saugiai pritvirtintoje padėtyje, o visi vožtuvai, spaudimo reguliatoriai ir vamzdeliai, einantys iš tokių balionų, turi būti apsaugoti nuo sugadinimo. Balionai turi būti apsaugoti nuo staigių temperatūros svyravimų, nuo tiesioginių saulės spindulių ir sniego kaupimosi. Tokius balionus leidžiama laikyti patalpose, atitinkančiose šių Reikalavimų 63–65 punktų nuostatas.
63. Patalpos, kuriose laikomi lengvai užsidegantys skysčiai, tokie kaip lakūs dažai, parafinas, benzolas ir kt., ir, jeigu leidžiama, suskystintos dujos, turi turėti tiesioginį priėjimą tik iš atvirų denių. Slėgio reguliavimo prietaisai ir apsauginiai vožtuvai turi išleisti garus ar dujas skyriaus viduje. Jeigu tokių skyrių kraštinės pertvaros liečiasi su kitomis uždaromis patalpomis, jos turi būti nelaidžios dujoms.
64. Patalpose, kuriose laikomi lengvai užsidegantys skysčiai ar suskystintos dujos, draudžiama įrengti elektros instaliaciją, nebent tai būtina darbui tose patalpose. Ten, kur tokia elektros instaliacija įrengiama, ji turi atitikti priešgaisrinius reikalavimus, susijusius su armatūros panaudojimu degioje aplinkoje. Tokiose patalpose negali būti šilumos šaltinių, o gerai matomose vietose turi būti užrašai „Nerūkyti“ ir „Nedegti atviros liepsnos“. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, ji turi būti patvirtinto saugumo tipo ir atitikti nuostatas, paskelbtas IEC tarptautinių standartų leidinyje Nr. 79 „Elektros prietaisai sprogiųjų dujų aplinkoje“. Tokiose patalpose neturi būti šilumos šaltinių, o aiškiai matomose vietose turi būti užrašai „Nerūkyti“ ir „Nedegti atviros liepsnos“.
65. Kiekvienos suspaustų dujų rūšies laikymui turi būti numatyta atskira patalpa. Skyriuose, kuriuose saugomos tokios dujos, negalima laikyti kitų degių medžiagų, įrankių ar daiktų, kurie nėra susiję su dujų paskirstymo sistema. Tačiau Administracija gali sušvelninti šiuos reikalavimus, atsižvelgdama į tokių suspaustų dujų charakteristikas, apimtį ir paskirtį.
66. Trapai ir kopėčios, vedantys į tas gyvenamąsias patalpas bei skyrius, kuriuose įgula paprastai dirba, išskyrus mašinų skyrius, ir iš jų turi būti įrengti taip, kad jais būtų galima greitai patekti į atvirąjį denį ir į išlikimo priemonę. Šioms vietoms ypač taikomi tokie reikalavimai:
66.1. visuose gyvenamųjų patalpų išsidėstymo lygmenyse būtina numatyti mažiausiai du toli vienas nuo kito išsidėsčiusius evakuacijos kelius, kuriais gali būti įprasti išėjimai iš kiekvienos uždaros patalpos ar patalpų grupės:
66.1.1. pagrindiniu evakuacijos keliu iš patalpų, esančių žemiau atviro denio, turi būti trapas, o antru keliu gali būti šachta arba trapas;
66.2. išimtiniais atvejais Administracija atsižvelgdama į patalpų pobūdį ir išdėstymą, taip pat į tai, kiek žmonių paprastai gyvena ar dirba šiose patalpose, gali leisti, kad būtų tik vienas evakuacijos kelias;
66.3. koridoriaus ar jo dalies, iš kurios yra tik vienas evakuacijos kelias, ilgis neturi viršyti 7 m;
66.4. evakuacijos kelių plotis ir tęstinumas turi atitikti Administracijos reikalavimus. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, evakuacijai naudojamų laiptų ir koridorių grynasis plotis turi būti ne mažesnis kaip 700 mm, nors vienoje jų pusėje turi būti turėklai. Durų angų, vedančių į laiptus, grynasis plotis turi būti ne mažesnis kaip 700 mm.
67. Iš kiekvieno A kategorijos mašinų skyriaus turi būti du evakuacijos keliai, užtikrinami tokiomis priemonėmis:
67.1. du plieniniai trapai, atskirti kaip galima toliau vienas nuo kito, vedantys prie viršutinėje patalpos dalyje tokiu pat būdu išdėstytų durų į atvirą denį. Vienas iš šių trapų turi užtikrinti ištisinę priedangą nuo ugnies, pradedant nuo apatinės patalpos dalies iki saugios vietos už patalpos ribų. Tačiau klasifikacinė bendrovė gali ir nereikalauti tokios priedangos, jeigu dėl ypatingo jėgainės skyriaus išdėstymo ir dydžio galima saugiai evakuotis iš apatinės jo dalies. Ši priedanga turi būti pagaminta iš plieno ir izoliuota tose vietose, kur tai būtina, remiantis klasifikacinės bendrovės reikalavimais, ir taip pat turėti plienines savaiminio užsidarymo duris apatiniame lygmenyje. Minėtoji priedanga žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, turi būti iš plieno, izoliuota pagal „A-60“ klasės standartą, jos apatiniame gale turi būti savaime užsidarančios „A-60“ klasės plieninės durys;
67.2. vienas plieninis trapas, vedantis prie viršutinėje patalpos dalyje esančių durų į atvirą denį, ir papildomai plieninės durys apatinėje patalpos dalyje, pakankamai nutolusios nuo minėto trapo, kurias galima atidaryti ir uždaryti iš abiejų pusių ir kurios veda į saugų evakuacijos kelią iš apatinės patalpos dalies į atvirą denį;
67.3. evakuacijos keliai iš kitų jėgainės skyrių, kurie nėra „A“ klasės skyriai, turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus, atsižvelgiant į skyriaus pobūdį ir išdėstymą, ir į tai, ar juose paprastai būna žmonių;
68. Laivuose, kuriuose priimtas IIF būdas, turi būti įrengtos patvirtinto tipo automatinės purkštuvų ir gaisro signalizacijos sistemos, atitinkančios šių Reikalavimų 70–71 punktų nuostatas ir išdėstytos tokiu būdu, kad jos saugotų gyvenamąsias ir tarnybines patalpas, išskyrus tas patalpas, kurios nekelia ypatingo pavojaus gaisro atžvilgiu, pavyzdžiui, tuščias erdves ir sanitarines patalpas:
68.1. sistema turi būti nuolat parengta, ji turi pradėti veikti be įgulos narių įsikišimo. Sistemos vamzdžiai turi būti užpildyti vandeniu, tik nedidelėse išorinėse dalyse gali būti oro, jeigu ši saugumo priemonė yra būtina. Bet kurios sistemos dalys, kurios eksploatacijos procese gali būti veikiamos minusinės temperatūros, turi būti tinkamai apsaugotos nuo užšalimo. Sistemoje turi būti palaikomas reikiamas slėgis ir turi būti numatytas nuolatinis vandens tiekimas, kaip nustatyta šių Reikalavimų 69.4 papunktyje;
68.2. kiekvienos purkštuvų sekcijos sudėtyje turi būti priemonės, kurios automatiškai duotų vaizdo ir garso pavojaus signalą viename ar keliuose pultuose kiekvieną kartą, kai suveikia kuris nors purkštuvas. Tokie pultai turi būti vairinėje ir turi parodyti, kurioje šios sistemos aptarnaujamoje dalyje kilo gaisras, be to, vaizdo ir garso signalai iš priėmimo stoties turi būti perduodami ir į kitą vietą, ne vairinėje, kad pavojaus signalą nedelsiant pastebėtų įgula. Ši gaisro signalizacijos sistema turi būti instaliuota taip, kad praneštų apie bet kokį sistemoje atsiradusį gedimą;
68.3. purkštuvai turi būti sugrupuoti į atskiras sekcijas, kiekvienoje iš jų turi būti ne daugiau kaip 200 purkštuvų;
68.4. turi būti numatyta galimybė atjungti bet kurią purkštuvų sekciją vieno vožtuvo pagalba. Kiekvienos purkštuvų sekcijos uždarymo vožtuvas turi būti lengvai prieinamoje vietoje, jo buvimo vieta turi būti nuolatos aiškiai pažymėta. Turi būti numatytos priemonės, kad uždarymo vožtuvų negalėtų valdyti neįgalioti asmenys. Prie kiekvienos sekcijos uždarymo vožtuvo ir centriniame punkte turi būti sumontuotas manometras, rodantis spaudimą sistemoje;
68.5. purkštuvai turi būti atsparūs korozijai. Gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose purkštuvai turi suveikti, kai temperatūra yra tarp 68°C ir 79°C, o patalpose, kuriose būna aukšta oro temperatūra, pavyzdžiui, džiovinimo kamerose, purkštuvų veikimo temperatūra gali būti padidinta, bet ne daugiau kaip 30°C, palyginus su maksimalia temperatūra;
69. Purkštuvai turi būti tvirtinami viršutinėje patalpos dalyje ir išdėstyti taip, kad vidutinis vandens nukreipimo greitis nominaliam purkštuvų saugomam plotui būtų ne mažesnis kaip 5 l/m²/min:
69.1. suspausto vandens tiekimui turi būti numatyta cisterna, kurios tūris būtų mažiausiai du kartus didesnis už šiame papunktyje nurodyto vandens kiekį. Šioje cisternoje turi būti nuolat laikomas atsarginis gėlo vandens kiekis, lygus vandens kiekiui, kurį per 1 minutę išleidžia vienas šių Reikalavimų 69.4 punkte minimas siurblys; taip pat turi būti numatytos priemonės, kurios palaikytų tokį oro slėgį cisternoje, kuris nuolatinių gėlo vandens atsargų išeikvojimo atveju užtikrintų slėgį, bent jau lygų darbiniam purkštuvo slėgiui plius vandens bokšto slėgiui, pamatuotam nuo cisternos dugno iki aukščiausioje vietoje esančio sistemos purkštuvo. Turi būti numatytos atitinkamos priemonės, kurios papildytų suspausto oro atsargas ir gėlo vandens atsargas cisternoje. Cisternoje turi būti vandenmačio stiklas, kuris rodytų tikslų vandens lygį;
69.3. turi būti numatytas nepriklausomas siurblys mechanine pavara su automatiniu įvadu, kurio vienintelė paskirtis būtų nuolatinis automatinis vandens nukreipimas į purkštuvus. Siurblys turi įsijungti automatiškai, kai slėgis sistemoje nukrenta, tačiau nuolatinis gėlo vandens kiekis cisternoje dar nėra visiškai išnaudotas;
69.4. siurblys ir vamzdynas turi išlaikyti reikiamą slėgį aukščiausioje vietoje esančio purkštuvo lygmenyje, kad nuolat būtų tiekiamas vandens kiekis, kurio užtektų vienu metu padengti maksimalų plotą, atskirtą „A“ ir „B“ klasės ugniai atspariomis pertvaromis, arba 280 m² plotą, žiūrint, kuris plotas mažesnis, esant šių Reikalavimų 64 punkte nurodytam vandens tiekimo greičiui;
69.5. siurblio tiekimo pusėje turi būti pritvirtintas kontrolinis vožtuvas su trumpu išleidimo vamzdeliu, kurio galas yra atviras. Efektyvus vožtuvo ir vamzdžio skerspjūvio plotas turi būti toks, kad pro jį galėtų praeiti siurbliui reikalingas vandens kiekis, tuo pačiu metu sistemoje išlaikant šių Reikalavimų 69.1 papunktyje nurodytą slėgį;
70. Siurblys ir purkštuvų sistemos cisterna turi būti tokioje vietoje, kuri yra pakankamai toli nuo bet kurio „A“ klasės jėgainės skyriausir kuri neįeina į purkštuvų sistemos saugomą plotą:
70.1. užbortinio vandens siurbliui ir automatinėms gaisro signalizacijos ir gaisro aptikimo sistemoms turi būti numatyti mažiausiai du energijos šaltiniai. Jeigu siurblys turi elektros įvadą, tai jis turi būti prijungtas prie pagrindinio elektros energijos šaltinio, į kurį srovė būtų tiekiama mažiausiai iš dviejų generatorių;
70.2. kabeliai turi būti išvedžioti taip, kad neitų per kambuzus, jėgainės skyrius ir kitas uždaras patalpas, kuriose yra didelis gaisro pavojus, nebent tai yra būtina, norint juos prijungti prie atitinkamo paskirstymo skydo. Vienas iš energijos šaltinių, skirtų gaisro signalizacijos ir gaisro aptikimo sistemoms, turi būti avarinis energijos šaltinis. Jeigu vienas iš siurblio energijos šaltinių yra vidinio degimo variklis, tai jis turi būti pastatytas tokioje vietoje, kad bet kurioje saugomoje patalpoje kilus gaisrui oras galėtų patekti į šį variklį.
71. Purkštuvų sistema turi būti sujungta su laivo gaisro magistrale ir turėti negrįžtamą uždarymo vožtuvą sujungimo vietoje, kad vanduo iš purkštuvų sistemos netekėtų atgal į gaisro magistralę:
71.1. kiekvienai purkštuvų sekcijai būtina numatyti kontrolinį vožtuvą, kuris tikrintų automatinę gaisro signalizaciją, išleisdamas vandens kiekį, lygų vieno suveikusio purkštuvo išleidžiamam vandens kiekiui. Kiekvienos sekcijos kontrolinis vožtuvas turi būti šalia jos uždarymo vožtuvo;
71.2. turi būti numatytos priemonės, kurios tikrintų automatinį siurblio įsijungimą, sumažėjus slėgiui sistemoje;
72. Pagal klasifikacinės bendrovės reikalavimus kiekvienai purkštuvų sekcijai, turi būti numatytos atsarginės purkštuvų galvutės. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, kiekvienai purkštuvų sekcijai turi būti atsarginių purkštuvų galvučių. Atsarginių purkštuvų galvučių turi būti visų tipų ir kategorijų, kokių tik yra sumontuota laive. Jų kiekis turi būti toks:
73. Laivuose, kuriuose priimtas IIIF būdas, turi būti įrengtos patvirtinto tipo automatinės gaisro signalizacijos ir gaisro aptikimo sistemos, atitinkančios šių Reikalavimų 73–80 punktų nuostatas ir išdėstytos tokiu būdu, kad aptiktų gaisrą visose gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose, išskyrus tas patalpas, kurios nekelia ypatingo pavojaus gaisro atžvilgiu, pavyzdžiui, tuščias erdves ir sanitarines patalpas:
73.2. kiekvienos daviklių sekcijos sudėtyje turi būti priemonės, kurios automatiškai duotų vaizdo ir garso signalą viename ar keliuose gaisrinės signalizacijos pultuose kiekvieną kartą, kai suveikia kuris nors daviklis. Tokie gaisrinės signalizacijos pultai turi parodyti, kurioje šios sistemos aptarnaujamoje sekcijoje kilo gaisras, jos turi būti sukoncentruotos vairinėje ir kitose vietose, kuriose pavojaus signalą nedelsiant pastebėtų įgula. Be to, turi būti numatytos priemonės, perduodančios garso signalą į denį, kuriame buvo rastas gaisras. Šios gaisro signalizacijos ir gaisro aptikimo sistemos turi būti tokios konstrukcijos, kad praneštų apie bet kokį sistemoje atsiradusį gedimą.
74. Davikliai turi būti sugrupuoti į atskiras sekcijas, kiekviena iš jų turi aptarnauti ne daugiau kaip 50 patalpų ir turėti ne daugiau kaip100 daviklių. Davikliai turi būti sugrupuoti zonomis, kad parodytų, kuriame denyje kilo gaisras.
75. Sistema turi suveikti padidėjus oro temperatūrai, dūmų koncentracijai ar esant kitiems veiksniams, liudijantiems apie gaisro pradžią kuriame nors saugomame skyriuje. Į oro temperatūrą reaguojančios sistemos neturi pradėti veikti, jeigu temperatūra nepasiekia 54°C, bet turi pradėti veikti temperatūrai dar neviršijus 78°C, kai temperatūros kilimo iki šių dydžių greitis yra ne didesnis kaip 1°C per minutę. Leistina sistemos aktyvacijos temperatūra gali būti padidinta iki 30°C virš maksimalios temperatūros džiovyklų ir panašių vietų, kur aplinkos temperatūra paprastai yra aukšta, palubėse. Sistemos, reaguojančios į dūmų koncentraciją, pradeda veikti sumažėjus šviesos spindulio intensyvumui.
76. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, dūmų davikliai turi suveikti dūmų tankiui dar nesukėlus 12,5 proc. užtemdymo per vieną metrą, tačiau ne anksčiau negu dūmų koncentracija sukels 2 proc. užtemdymą per vieną metrą. Klasifikacinės bendrovės nuožiūra gali būti patvirtinti kiti tiek pat veiksmingi veikimo metodai. Aptikimo sistema turi būti naudojama tik gaisro aptikimo tikslais.
77. Davikliai gali būti išdėstyti taip, kad signalizacija įsijungtų jiems sujungus ar atjungus kontaktus ar kitais tinkamais būdais. Jie turi būti tinkami naudoti jūroje, montuojami viršuje ir tinkamai apsaugoti nuo smūgių ir fizinių apgadinimų. Juos būtina įrengti atviroje vietoje, toliau nuo bimsų ir kitų konstrukcijų, kurie gali trukdyti karštų dujų ar dūmų priėjimui prie jautriosios daviklio dalies. Daviklių, kurie suveikia kontakto atjungimo būdu, kontaktas turi būti hermetiškai uždarytas, o grandinė turi būti nuolat kontroliuojama, kad būtų aptikti gedimai.
78. Mažiausiai vienas daviklis turi būti įmontuotas kiekvienoje patalpoje, kurioje reikalaujama gaisro aptikimo įrangos, ir kiekviename 37 m² denio plote. Didelėse patalpose davikliai turi būti išdėstyti tolygiai, kad nei vienas daviklis nebūtų toliau kaip 9 m nuo kito daviklio ar toliau kaip 4,5 m nuo pertvaros.
79. Elektros įrangai, naudojamai gaisro signalizacijos ir gaisro aptikimo sistemose, turi būti numatyta ne mažiau dviejų energijos tiekimo šaltinių, vienas iš jų turi būti avarinis. Tiekimas turi vykti per atskirus kabelius, naudojamus tik šiam vienam tikslui. Tokie kabeliai turi eiti prie perjungiklio, esančio gaisro aptikimo sistemos valdymo punkte. Būtina numatyti, kad laidai neitų per kambuzus, jėgainės skyrius ir kitas uždaras patalpas, kuriose yra didelis gaisro pavojus, nebent tai yra būtina gaisro aptikimui tokiose patalpose arba juos reikia prijungti prie atitinkamo paskirstymo skydo:
79.1. prie kiekvienos gaisro aptikimo stoties turi būti iškabintas saugomų patalpų sąrašas ar planas ir kiekvienos sistemos zonos buvimo vieta. Turi būti atitinkamos sistemos patikrinimo ir aptarnavimo instrukcijos;
80. Pagal klasifikacinės bendrovės reikalavimus kiekvienai daviklių sekcijai turi būti numatytos atsarginės galvutės.
81. Krovinių patalpos, kuriose yra didelė gaisro tikimybė, turi būti apsaugotos stacionaria gaisro gesinimo dujomis sistema arba kita gaisro gesinimo sistema, kuri užtikrintų lygiavertę apsaugą.
83. Jeigu kuriame nors skyriuje gaisras galėtų sugadinti visus priešgaisrinius vandens siurblius, turi būti alternatyvios vandens tiekimo priemonės kovai su ugnimi. 75 m ilgio ir ilgesniuose laivuose tokia alternatyvi priemonė yra stacionarus avarinis priešgaisrinis nepriklausomas varomas vandens siurblys. Šis avarinis priešgaisrinis vandens siurblys turi būti pajėgus tiekti dvi vandens sroves ne mažesniu kaip 0,25 N/mm² spaudimu:
83.1. gaisriniai siurbliai, išskyrus avarinį, turi užtikrinti vandens padavimą gaisro gesinimui, esant ne mažesniam kaip 0,25 N/mm² slėgiui, be to, bendras pajėgumas turi būti mažiausiai:
L (B + D) + 2.25)² m³/h, kur L, B ir D yra metrais. Tačiau nereikalaujama, kad bendras gaisrinių siurblių pajėgumas viršytų 180 m³/h;Q = (0.15
83.2. kiekvieno iš gaisrinių siurblių, išskyrus avarinį, pajėgumas turi sudaryti ne mažiau 40 proc. bendro šių Reikalavimų 83.1 papunktyje nustatyto gaisrinių siurblių pajėgumo, ir bet kuriuo atveju kiekvienas siurblys turi būti pajėgus tiekti mažiausiai dvi vandens sroves, kaip nustatyta šių Reikalavimų 87 punkte. Šie gaisriniai siurbliai turi užtikrinti vandens padavimą į gaisrines magistrales, esant nurodytoms sąlygoms. Jeigu laive yra daugiau nei du siurbliai, tai tokių papildomų siurblių pajėgumas turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus;
83.3. gaisriniai siurbliai turi turėti nepriklausomus įvadus. Sanitariniai, balasto, nusausinimo ar bendros paskirties siurbliai gali būti vertinami kaip gaisriniai siurbliai, jeigu jie paprastai nenaudojami skysto kuro perpumpavimui, o jeigu kartais ir naudojami šiam tikslui, tai jie turi turėti atitinkamas perjungimo priemones;
83.4. jeigu siurbliai gali sukelti spaudimą, kuris yra didesnis už spaudimą, paskaičiuotą vandens tiekimo vamzdžiams, hidrantams ir žarnoms, tai vamzdžių prijungimo prie visų siurblių vietose turi būti numatyti apsauginiai vožtuvai. Šie vožtuvai turi būti taip įstatyti ir sureguliuoti, kad apsaugotų nuo per didelio spaudimo bet kurioje gaisrinės magistralės sistemoje;
83.5. avariniai gaisriniai siurbliai su mechanine pavara turi būti autonominiai ir energija jiems turi būti tiekiama nepriklausomai arba iš jų pačių dyzelinio variklio su nepriklausoma maitinimo sistema, esančio lengvai prieinamoje vietoje kitoje patalpoje nei pagrindiniai gaisriniai siurbliai, arba iš autonominio generatoriaus, kuriuo gali būti pakankamai galingas avarinis generatorius, jeigu jis sumontuotas saugioje vietoje ne jėgainės skyriuje, pageidautina virš darbo denio. Avarinis gaisrinis siurblys turi būti pajėgus dirbti mažiausiai 3 valandas;
84. Reikalavimai gaisrinėms magistralėms žvejybos laivuose:
84.1. jeigu šių Reikalavimų 88 punkte nustatomam vandens srovių skaičiui užtikrinti reikalingas daugiau nei vienas hidrantas, tuomet turi būti numatyta gaisrinė magistralė;
84.2. gaisrinės magistralės turi būti be jokių sujungimų, išskyrus tuos, kurių reikia gaisro gesinimui, nebent tokie sujungimai būtų reikalingi denių ir inkaro grandinių plovimui, taip pat sausinimo ežektorių darbui su sąlyga, kad tai nekenkia gaisro gesinimo sistemos efektyvumui;
84.3. jeigu gaisrinės magistralės nėra savaime nusisausinančios, turi būti numatyti atitinkami išleidžiamieji čiaupai, jeigu yra tikimybė, kad jos gali užšalti ir sugesti;
84.4. gaisrinės magistralės ir vandentiekio vamzdžių skersmuo turi būti pakankamas, kad efektyviai paskirstytų didžiausią reikalingą vandens kiekį iš dviejų vienu metu dirbančių gaisrinių siurblių arba 140 m³/h, žiūrint, kuris iš šių dydžių yra mažesnis;
85. Gaisrinių žarnų kiekis turi atitikti gaisrinių hidrantų kiekį, kurie išdėstomi pagal šių Reikalavimų 87 ir 88 punktų nuostatas. Be to, turi būti numatyta viena atsarginė žarna. Į šį skaičių neįeina gaisrinės žarnos, kurios turi būti bet kuriame jėgainės ar katilinės skyriuje. Atsižvelgdama į laivo dydį, klasifikacinė bendrovė gali padidinti būtinų gaisrinių žarnų kiekį, kad bet kuriuo metu būtų užtikrintas pakankamas gaisrinių žarnų skaičius ir priėjimas prie jų.
86. Gaisrinės žarnos turi būti pagamintos iš patvirtintos medžiagos ir būti pakankamai ilgos, kad būtų galima nukreipti vandens srovę į bet kurią patalpą, kurioje jos gali būti naudojamos. Maksimalus jų ilgis turi būti 20 m. Kiekviena gaisrinė žarna turi turėti švirkštą ir reikalingus sujungimus. Gaisrinės žarnos kartu su bet kokiais reikalingais priedais ir instrumentais turi būti laikomos matomose vietose netoli gaisrinių vandens hidrantų ar sujungimų visiškai parengtos panaudojimui.
87. Hidrantų skaičius ir išdėstymas turi būti toks, kad mažiausiai dvi vandens srovės iš skirtingų hidrantų, viena iš kurių turi eiti iš standartinio ilgio gaisrinės žarnos, galėtų pasiekti bet kurią laivo vietą, kuri, laivui esant jūroje, paprastai yra prieinama įgulai.
88. Visi būtini hidrantai turi turėti gaisrines žarnas su dvigubos paskirties švirkštais, kaip nustatoma šių Reikalavimų 90 punkte. Vienas hidrantas turi būti prie įėjimo į saugomas patalpas.
89. Gaisrinėms magistralėms ir hidrantams negalima naudoti medžiagų, kurios įkaitusios praranda savo savybes, nebent jos būtų tinkamai apsaugotos. Vamzdžiai ir hidrantai turi būti tokioje vietoje, kad prie jų būtų galima lengvai prijungti gaisrines žarnas. Laivuose, kurių deniuose gali būti vežami kroviniai, hidrantai turi būti išdėstyti taip, kad prie jų visuomet būtų galima lengvai prieiti, o vamzdžiai pagal galimybes turi būti išdėstyti taip, kad kroviniai jų nepažeistų. Jeigu kiekvienas hidrantas neturi numatytos atskiros gaisrinės žarnos ir švirkšto, tuomet būtina užtikrinti, kad gaisrinių žarnų movas ir švirkštus galima būtų sukeisti vietomis.
90. Kiekvienai gaisrinei žarnai turi būti įrengtas čiaupas ar vožtuvas, kad tuo metu, kai dirba gaisriniai siurbliai, būtų galima nuimti bet kurią gaisrinę žarną:
90.1. standartiniai švirkštų dydžiai turi būti 12 mm, 16 mm ir 19 mm arba kuo artimesni šiems dydžiams (didesnio skersmens švirkštus galima naudoti Administracijai leidus);
90.2. gyvenamosioms ir tarnybinėms patalpoms gesinti nereikalaujama naudoti didesnius nei 12 mm skersmens švirkštus;
90.3. jėgainės skyriams ir atviroms laivo vietoms švirkštų skersmuo turi būti toks, kad vanduo galėtų maksimaliai tekėti dviem srovėm iš mažiausio galingumo siurblio, esant šių Reikalavimų 84.4 ir 84.5 papunkčiuose nurodytam slėgiui su sąlyga, kad nėra reikalo naudoti didesnius nei 19 mm skersmens švirkštus.
91. Ugnies gesintuvai turi būti patvirtintų modelių. Reikalaujamų nešiojamų angliarūgštinių gesintuvų talpa turi būti ne didesnė kaip 13,5 l ir ne mažesnė kaip 9 l. Kiti ugnies gesintuvai turi būti ne mažiau portatyvūs negu 13,5 l talpos skystos medžiagos gesintuvai ir ne mažiau efektyvūs negu 9 l talpos skystos medžiagos gesintuvai.
92. Turi būti numatyti pakankami atsarginių skystos medžiagos užtaisų kiekiai, atitinkantys klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, turi būti:
92.1. 100 proc. atsarginių užpildų kiekvieno turimų, laive užpildomų gesintuvų tipo pirmiesiems 10 gesintuvų ir 50 proc. likusiems gesintuvams, tačiau ne daugiau kaip 60;
92.2. jeigu gesintuvo negalima užpildyti laive, vietoje atsarginių užpildų turi būti paimta ne mažiau kaip 50 proc. papildomų to paties tipo ir talpos gesintuvų;
93. Negalima naudoti ugnies gesintuvų su pavojingu užtaisu, kuris pats savaime arba galimo panaudojimo atveju išskiria žmonėms pavojingus toksinių dujų kiekius.
94. Gesintuvus kartą per metus turi apžiūrėti Administracijos pripažinta bendrovė. Ant kiekvieno gesintuvo turi būti ženklas, liudijantis, kad tas gesintuvas buvo apžiūrėtas. Visi nuolatinio aukšto spaudimo gesintuvų balionai ir nesuslėgto turinio gesintuvų propelento balionai hidraulinio slėgimo būdu išbandomi kartą per 10 metų.
95. Vienas iš nešiojamų ugnies gesintuvų, skirtų naudoti kokioje nors patalpoje, turi būti prie įėjimo į tą patalpą.
96. Valdymo punktuose, gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose turi būti numatyta ne mažiau penkių patvirtinto tipo ugnies gesintuvų.
97. Numatyti atsarginiai užtaisai turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Žvejybos laivams, pastatytiems 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, taikomi reikalavimai:
97.1. jeigu gesintuvą galima užpildyti laive, turi būti paimta 100 proc. atsarginių užpildų pirmiesiems 10 gesintuvų ir 50 proc. likusiems gesintuvams, tačiau ne daugiau kaip 60;
97.2. jeigu gesintuvo negalima užpildyti laive, vietoj atsarginių užpildų turi būti paimta ne mažiau kaip 50 proc. papildomų to paties tipo ir talpos gesintuvų;
98. Patalpose, kuriose yra katilai arba skysto kuro agregatai, bei visose A kategorijos mechanizmų patalpose turi būti įrengta bet kuri iš šių stacionarių gaisro gesinimo sistemų, remiantis klasifikacinės bendrovės reikalavimais:
99. Visuose naujuose ir esamuose laivuose turi būti uždrausta vėl įrengti gaisro gesinimui skirtas halogenizuotas angliavandenilio sistemas.
100. Kiekviename katilinės skyriuje turi būti numatytas bent vienas nešiojamas oro-putų įrangos komplektas.
101. Kiekvieno katilinės skyriaus deginimo įrenginio priekinėje dalyje taip pat kiekvienoje patalpoje, kurioje yra skysto kuro įrangos dalis, turi būti numatyti mažiausiai du patvirtinto tipo nešiojami ugnies gesintuvai, purškiantys putas ar kitą lygiavertę medžiagą. Kiekviename katilinės skyriuje turi būti bent vienas patvirtinto tipo putų gesintuvas, kurio talpa būtų mažiausiai 135 l, arba kitoks lygiavertis gesintuvas. Šitie ugnies gesintuvai turi turėti ant ričių užvyniotas žarnas, pakankamai ilgas, kad pasiektų bet kurią katilinės vietą. Atsižvelgdama į saugomos patalpos pobūdį ir dydį, Administracija gali sušvelninti šio papunkčio reikalavimus.
102. Prie kiekvieno katilo uždegimo vietos turi būti dėžė su smėliu, soda impregnuotomis pjuvenomis ar kita patvirtinta sausa medžiaga, kurios kiekis turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Vietoj to gali būti numatytas patvirtinto tipo nešiojamas ugnies gesintuvas.
103. Patalpose, kuriose yra vidaus degimo varikliai, naudojami kaip pagrindiniai eigos mechanizmai arba kitiems tikslams, ir bendras jų galingumas didesnis kaip 750 kW, turi būti šios gaisro gesinimo priemonės:
103.3. kiekvienoje tokioje patalpoje patvirtinto tipo angliarūgštiniai ar kitokie lygiaverčiai gaisro gesintuvai, kurių vieneto talpa būtų mažiausiai 45 l; jų kiekis turi būti toks, kad jo užtektų putoms ar kitoms lygiavertėms medžiagoms paduoti į bet kurią kuro ir slėginio tepimo sistemų dalį, į pavaras ir kitus gaisro atžvilgiu pavojingus objektus. Be to, turi būti numatyta pakankamai nešiojamų angliarūgštinių ar jiems lygiaverčių gaisro gesintuvų, kurie būtų taip išdėstyti, kad kiekvienas gesintuvas būtų nutolęs ne daugiau kaip 10 m nuo bet kurio patalpos taško su sąlyga, kad kiekvienoje tokioje patalpoje turi būti mažiausiai du tokie gesintuvai. Mažesnėms patalpoms Administracija gali sušvelninti šiuos reikalavimus.
104. Patalpose, kuriose yra garo turbinos ar uždaro tipo garo mašinos, naudojamos arba pagrindinei eigai, arba kitiems tikslams, ir jeigu bendras šių mašinų galingumas yra ne mažesnis kaip 750 kW, turi būti šios gaisro gesinimo priemonės:
104.1. angliarūgštiniai ar kitokie lygiaverčiai gaisro gesintuvai, kurių vieneto talpa būtų mažiausiai 45 l; jų kiekis turi būti toks, kad jo užtektų putoms ar kitoms lygiavertėms medžiagoms paduoti į bet kurią slėginio tepimo sistemos dalį, į bet kurią vietą gaubtų, dengiančių slėginio tepimo turbinų detales, variklius ar jų pavaras, taip pat į kitus gaisro atžvilgiu pavojingus objektus. Tačiau tokių gaisro gesintuvų nereikalaujama, jeigu šiose patalpose yra numatyta stacionari gaisro gesinimo sistema, įrengta pagal šių Reikalavimų 99 punkto nuostatas, ir jos teikiama apsauga yra ne mažiau efektyvi, negu numatyta šiame papunktyje;
104.2. pakankamas kiekis nešiojamų angliarūgštinių ar jiems lygiaverčių gaisro gesintuvų, kurie būtų taip išdėstyti, kad kiekvienas gesintuvas būtų nutolęs ne daugiau kaip 10 m nuo bet kurio patalpos taško su sąlyga, kad kiekvienoje tokioje patalpoje turi būti mažiausiai du tokie gesintuvai, tokių gesintuvų nereikalaujama papildomai prie šių Reikalavimų 103.3 papunktyje numatytų priemonių.
105. Jeigu, klasifikacinės bendrovės manymu, kuriame nors jėgainės skyriuje egzistuoja gaisro pavojus, tačiau šių Reikalavimų 98–104 punktuose jam nekeliami jokie ypatingi reikalavimai gaisro gesinimo priemonių atžvilgiu, tokioje ar jai gretimoje patalpoje turi būti numatytas patvirtintų nešiojamų gaisro gesintuvų ar kitų gaisro gesinimo priemonių skaičius, atitinkantis klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
106. Jeigu yra įrengtos stacionarios gaisro gesinimo sistemos, kurios nėra numatytos šioje dalyje, tai tokios sistemos turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
107. Bet kuriame „A“ klasės jėgainės skyriuje, į kurį įėjimas yra iš žemiau esančio gretimo veleno tunelio, be kitų vandeniui nelaidžių durų, turi būti numatytos lengvos plieninės priešgaisrinės durys-ekranas, esančios priešais tokį jėgainės skyrių ir atsidarančios iš abiejų pusių.
108. Turi būti numatyta mažiausiai viena tarptautinio standarto jungė, atitinkanti šių Reikalavimų 109 punkto reikalavimus.
109. Tarptautinio standarto jungių dydžiai turi būti tokie, kaip nurodyta šioje lentelėje:
3 lentelė. Tarptautinio standarto jungių dydžiai
| Aprašymas |
Dydis |
| Išorinis diametras |
178 mm |
| Vidinis diametras |
64 mm |
| Varžto diametras |
132 mm |
| Grioveliai jungėse |
4 skylės, kurių skersmuo 19 mm, išdėstytos vienodu atstumu viena nuo kitos aplink aukščiau minėto varžto apskritimo diametrą, prapjautos iki išorinio jungės apskritimo |
| Jungės storis |
mažiausiai 14,5 mm |
| Varžtai ir veržlės |
po 4 vienetus (16 mm diametro ir 50 mm ilgio) |
111. Jungės paviršius iš vienos pusės turi būti plokščias, o iš kitos turi būti pastoviai pritvirtintas sujungimas, kuris tiktų laivo hidrantams ir žarnoms. Sujungimas turi būti laikomas laivo denyje kartu su tarpine iš bet kokios medžiagos, kuri gali atlaikyti 1,0 N/mm² darbinį spaudimą, bei keturiais 16 mm diametro 50 mm ilgio varžtais ir aštuoniomis poveržlėmis.
112. Turi būti numatyti įrenginiai, kad tokį sujungimą būtų galima pajungti iš bet kurio laivo borto.
113. Laive turi būti mažiausiai du gaisrininko ekipiruotės komplektai, atitinkantys Administracijos reikalavimus. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, gaisrininko ekipiruotės komplektai turi atitikti TJO priešgaisrinės saugos sistemų kodekso III skyriaus 2.1, 2.1.1 ir 2.1.2 nuostatas. Kiekvienam privalomam kvėpavimo aparatui turi būti du atsarginiai užpildai.
114. Šie įrangos komplektai turi būti laikomi lengvai prieinamoje vietoje, kuo toliau vienas nuo kito ir parengti naudojimui.
115. Laive turi nuolat kabėti priešgaisrinių veiksmų planas. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, tokio plano turinys turi atitikti TJO asamblėjos rezoliuciją Nr. A.654(16) „Gaisro kontrolės planų grafiniai simboliai“ ir TJO asamblėjos rezoliuciją A.756(18) „Rekomendacijos dėl informacijos, kuri turi būti pateikiama kartu su gaisro kontrolės planais“.
116. Gaisro gesinimo priemonės turi būti geros būklės ir laikomos paruoštos naudojimui bet kuriuo metu.
117. Tais atvejais, kai šiuose Reikalavimuose nurodoma kokios nors ypatingos rūšies priemonė, prietaisas, gaisro gesinimo medžiaga ar įranga, gali būti leidžiama naudoti kitokios rūšies priemonę ir t. t., jeigu klasifikacinė bendrovė įsitikina, kad ji yra tokia pat efektyvi.
118. Laivo korpusas, antstatas, konstrukcinės pertvaros, deniai ir kabinos turi būti pastatyti iš nedegių medžiagų. Administracija leidžia naudoti degias konstrukcijas su sąlyga, kad bus laikomasi šio punkto reikalavimų ir papildomų gaisro gesinimo priemonėms keliamų reikalavimų, išdėstytų šių Reikalavimų 189 punkte:
118.1. laivuose, kurių korpusas pastatytas iš nedegiųjų medžiagų, deniai ir pertvaros, skiriantys A kategorijos mašinų skyrius nuo gyvenamųjų patalpų, tarnybinių skyrių ar valdymo punktų, gaminami pagal „A-60“ klasės standartą, jeigu A kategorijos mašinų skyriuje nėra stacionariosios gaisro gesinimo sistemos, arba pagal „A-30“ standartą, jeigu tokia sistema yra sumontuota. Kitokius mašinų skyrius nuo gyvenamųjų patalpų, tarnybinių skyrių ar valdymo postų skiriantys deniai ir pertvaros gaminami pagal „A-0“ klasės standartą;
118.2. deniai ir pertvaros, skiriantys valdymo postus nuo gyvenamųjų patalpų ir tarnybinių skyrių, gaminami pagal „A“ klasės standartą ir šių Reikalavimų 1 ir 2 lenteles, tačiau klasifikacinė bendrovė gali leisti montuoti „B-15“ klasės perdengimus tokiems skyriams, kaip, pavyzdžiui, kapitono kajutei atskirti nuo vairinės, kai tokie skyriai laikomi vairinės dalimi;
118.3. laivuose, kurių korpusas pagamintas iš degių medžiagų, deniai ir pertvaros, skiriantys jėgainės skyrius nuo gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų ar valdymo punktų, turi būti „F“ arba „B-15“ klasės. Be to, jėgainės skyrius ribojančios pertvaros turi būti nelaidžios dūmams, kiek tai įmanoma. Deniai ir pertvaros, skiriantys valdymo punktus nuo gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų, turi būti „F“ klasės;
118.4. laivuose, kurių korpusas pagamintas iš nedegių medžiagų, gyvenamąsias ir tarnybines patalpas bei valdymo punktus aptarnaujančių koridorių pertvaros turi būti „B-15“ klasės;
118.5. laivuose, kurių korpusas pagamintas iš degių medžiagų, gyvenamąsias ir tarnybines patalpas bei valdymo punktus aptarnaujančių koridorių pertvaros turi būti „F“ klasės;
119. Vidiniai trapai, aptarnaujantys gyvenamąsias ir tarnybines patalpas arba valdymo punktus, turi būti pagaminti iš plieno ar kitos lygiavertės medžiagos. Tokie trapai turi būti atskirti „F“ klasės perdangomis laivuose, kurių korpusas pagamintas iš degių medžiagų, arba „B-5“ klasės perdangomis laivuose, kurių korpusas pagamintas iš nedegių medžiagų su sąlyga, kad trapu einant tik per vieną denį, jį būtina atskirti tik viename lygmenyje.
120. Durys ir kiti angų uždarymai šių Reikalavimų 118.1–118.6 papunkčiuose nurodytose pertvarose ir deniuose bei durys, įstatytos jėgainės ir katilinės skyrių šachtose, turi būti kiek tai įmanoma tiek pat atsparios ugniai, kiek ir gretima konstrukcija, kurioje jos įstatytos. Durys, vedančios į „A“ klasės jėgainės skyrius, turi būti savaiminio užsidarymo.
121. Liftų šachtos, einančios per gyvenamąsias ir tarnybines patalpas, turi būti pagamintos iš plieno ar jam lygiavertės medžiagos ir turėti uždarymo priemones, mažinančias traukimą ir dūmų plitimą:
121.1. laivuose, kurių korpusas pagamintas iš degių medžiagų, pertvaros ir deniai, ribojantys patalpas, kuriose yra bet koks avarinis energijos šaltinis, bei pertvaros ir deniai, esantys tarp kambuzų, dažymo ir lempų kambarių ar kitokių sandėliavimo patalpų, kuriose laikomas nemažas kiekis lengvai užsiliepsnojančių medžiagų, taip pat tarp gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų ar valdymo punktų, turi būti sukonstruoti iš „F“ arba „B-15“ klasės perdangų;
121.2. laivuose, kurių korpusas pagamintas iš nedegių medžiagų, šių Reikalavimų 121.1 papunktyje paminėtos pertvaros ir deniai turi būti „A“ klasės perdangos su atitinkama izoliacija, atsižvelgiant į gaisro pavojų. Administracija leidžia statyti „A-15“ klasės pertvaras tarp kambuzų ir gyvenamųjų, tarnybinių patalpų ir valdymo skyrių, jeigu kambuze yra tik elektrinės krosnys, elektriniai vandens šildytuvai ar kitos elektra šildomos priemonės;
122. Jeigu per pertvaras ar denius, kurie pagal šių Reikalavimų 118.1–118.6, 120 ar 121.1–121.3 papunkčių nuostatas turi atitikti „A“, „B“ ar „F“ klasės perdangoms keliamus reikalavimus, eina elektros kabeliai, vamzdžiai, šachtos ir kt., turi būti imtasi priemonių, kad nenukentėtų perdangos atsparumas ugniai.
123. Tuščios erdvės, esančios už apdailos detalių, juostelių arba apkalos gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose turi būti tinkamai suskirstomos sandariai įrengiamomis priešgaisrinėmis pertvaromis, tarp kurių atstumas turi būti ne didesnis kaip 7 metrai.
124. Langai ir šviesos liukai jėgainės skyriuose turi atitikti šiuos reikalavimus:
124.1. jeigu stoglangiai atsidaro, turi būti numatyta galimybė juos uždaryti iš lauko pusės. Prie stoglangių su stiklo plokštėmis iš lauko pusės turi būti stabiliai pritvirtintos langinės, pagamintos iš plieno ar kitos lygiavertės medžiagos;
124.2. stiklo ar kitų panašių medžiagų negalima tvirtinti jėgainės skyrių pertvarose. Tačiau galima naudoti armuotą stiklą stoglangiams ir stiklą valdymo punktuose, esančiuose jėgainės skyriaus viduje;
125. Izoliacinės medžiagos gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose, išskyrus maisto atsargų šaldymo kameras, taip pat valdymo punktuose ir jėgainės skyriuose turi būti nedegios. Izoliacijos paviršius vidinėse „A“ klasės jėgainės skyrių pertvarose turi būti nelaidus naftos ar jos garų poveikiui.
126. Žuvies saugojimui naudojamose patalpose degi izoliacija turi būti apsaugota sandariai pritvirtinta metalo danga.
127. Klasifikacinė bendrovė gali leisti naudoti „A-0“ klasės perdangas vietoj „B-15“ ar „F“ klasės perdangų, atsižvelgdama į gretimose patalpose naudojamų degių medžiagų kiekį.
128. Išskyrus šių Reikalavimų 137 punkte numatytus atvejus, turi būti numatytos priemonės, kaip išjungti ventiliatorius ir uždaryti pagrindines ventiliacijos sistemos angas iš šių patalpų išorės.
129. Turi būti numatytos priemonės, kuriomis iš saugios vietos būtų galima uždaryti aplink dūmtraukius esančias erdves.
130. Ventiliacinės angos gali būti duryse ir po jomis koridorių pertvarose, tačiau jų negali būti laiptinių duryse ir po jomis. Angos gali būti tik apatinėje durų pusėje. Tais atvejais, kai duryse ar po jomis yra tokia anga, bendras naudingas bet kurios tokios angos ar angų plotas neturi būti didesnis kaip 0,05 m². Jeigu tokia anga yra prakirsta duryse, prie jos turi būti pritaisytas uždarymo tinklelis iš nedegios medžiagos.
131. „A“ klasės jėgainės skyrių ar kambuzų ventiliaciniai vamzdžiai paprastai neturi eiti per gyvenamąsias, tarnybines patalpas ir valdymo punktus. Jei Administracija leidžia tokį išdėstymą, vamzdžiai turi būti pagaminti iš plieno ar lygiavertės medžiagos ir taip išdėstyti, kad būtų išsaugotas perdangos atsparumas ugniai.
132. Gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų ar valdymo punktų ventiliaciniai vamzdžiai paprastai neturi eiti per „A“ klasės jėgainės skyrius ar kambuzus. Jei Administracija leidžia tokį išdėstymą, vamzdžiai turi būti iš plieno ar lygiavertės medžiagos ir taip išdėstyti, kad būtų išsaugotas perdangos atsparumas ugniai.
133. Sandėliavimo patalpose, kuriose yra dideli lengvai užsiliepsnojančių medžiagų kiekiai, ventiliacijos įranga turi būti atskirta nuo kitų ventiliacijos sistemų. Ventiliacija turi būti išdėstyta viršutiniame ir apatiniame lygmenyse, o ventiliatorių oro padavimo ir išleidimo angos turi būti saugiose vietose. Virš ventiliatorių įleidimo ir išleidimo angų turi būti įtaisytos atitinkamos vielos tinklelio užtvaros žiežirboms gesinti.
134. Jėgainės skyrius aptarnaujančios ventiliacinės sistemos turi būti nepriklausomos nuo kitas patalpas aptarnaujančių sistemų.
135. Jeigu šachtos ar vamzdžiai aptarnauja patalpas, esančias abiejose „A“ klasės pertvarų ar denių pusėse, prie jų turi būti sumontuotos sklendės, kad ugnis ar dūmai neplistų iš vieno skyriaus į kitą. Rankiniu būdu valdomos sklendės turi atsidaryti ir užsidaryti iš abiejų pertvaros ar denio pusių. Jeigu šachtos ar vamzdžiai, kurių laisvas skerspjūvio plotas viršija 0,02 m², eina per „A“ klasės pertvaras ar denius, prie jų turi būti sumontuotos automatinės savaiminio užsidarymo sklendės. Šachtos, aptarnaujančios skyrius, esančius tik vienoje tokių pertvarų pusėje, turi atitikti šių Reikalavimų 41.2 papunkčio nuostatas.
136. Elektriniai radiatoriai turi būti pagaminti ir pritvirtinti taip, kad iki minimumo sumažintų gaisro pavojų. Šių radiatorių elementai turi būti išdėstyti taip, kad nuo jų skleidžiamos šilumos neužsidegtų ar neužsiliepsnotų drabužiai, užuolaidos ar kitos panašios medžiagos.
137. Šildymas atvira ugnimi turi būti uždraustas. Šildymo krosnys ir kitos panašios priemonės turi būti patikimai pritvirtintos. Po jomis, aplink jas ir jų dūmtraukių plote turi būti numatyta tinama priešgaisrinė apsauga ir izoliacija. Kietu kuru kūrenamų krosnių dūmtraukiai turi būti taip suprojektuoti ir išdėstyti, kad iki minimumo būtų sumažintas jų užsikimšimo degimo produktais pavojus; taip pat turi būti numatytos priemonės juos greitai išvalyti. Traukimą dūmtraukiuose mažinančios sklendės, net kai jos uždarytos, turi palikti pakankamai vietos dūmų praėjimui Patalpose, kuriose statomos krosnys, turi būti ventiliatoriai, kurių skerspjūvio plotas būtų toks, kad į krosnį patektų pakankamai oro. Tokie ventiliatoriai turi būti be uždarymo priemonių ir taip išdėstyti, kad jiems nereikėtų uždarymo priemonių, kaip nustatoma Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų konstrukcijai, nelaidumui vandeniui ir įrangai 31–33 punktuose.
138. Dujiniai įrengimai su atvira liepsna, išskyrus dujines virykles ir vandens šildytuvus, turi būti uždrausti. Patalpose, kuriose yra tokios viryklės ar vandens šildytuvai, turi būti atitinkama ventiliacija, kuri pašalintų degimo produktus ir galimus dujų nuotėkius į saugią vietą. Visi vamzdžiai, kuriais eina dujos nuo dujų baliono iki viryklės ar vandens šildytuvo, turi būti pagaminti iš plieno ar kitos patvirtintos medžiagos. Turi būti sumontuoti automatiniai apsaugos prietaisai, kurie nutrauktų dujų tiekimą tuo atveju, jeigu dujų magistralėje nukristų spaudimas arba kuriame nors prietaise užgestų liepsna.
139. Gyvenamosiose patalpose, tarnybiniuose skyriuose, valdymo postuose, koridorių ir laiptų patalpose esančiais atvirais paviršiais bei už pertvarų, lubų, apkalos gyvenamosiose patalpose, tarnybiniuose skyriuose ir valdymo postuose esančiais paslėptais paviršiais liepsna turi plisti lėtai, kaip tai apibrėžta TJO priešgaisrinių bandymų tvarkos kodekse.
140. Visi atviri stiklo plastikinių konstrukcijų paviršiai, esantys gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose, valdymo punktuose, „A“ klasės jėgainės skyriuose ir kituose gaisro atžvilgiu panašiuose jėgainės skyriuose, turi būti padengti patvirtintos rūšies dervos sluoksniu, kuris pats savaime turi savybę sulaikyti liepsnos plitimą, arba patvirtintos rūšies ugniai atspariais dažais arba apsaugoti nedegiomis medžiagomis.
141. Dažai, lakai ir kitos apdailos medžiagos, naudojamos atvirų vidinių paviršių apdailai, turi neišskirti didelio dūmų, nuodingų dujų ar garų kiekio, nebūti per daug pavojingos gaisro atžvilgiu. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, medžiagos, naudojamos atvirų vidinių paviršių apdailai, turi neišskirti didelio dūmų, nuodingų dujų ar garų kiekio, kaip tai apibrėžta TJO priešgaisrinių bandymų tvarkos kodekse.
142. Pirminės denio dangos gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose turi būti pagamintos iš patvirtintos medžiagos, kuri turi būti nedegi ir nekelti sprogimo ar apsinuodijimo dujomis pavojaus, esant aukštai temperatūrai. Laivams, kurių deniai pagaminti iš plieno, taikoma rekomendacija dėl degumo bandymų metodikos, skirtos pirminių denio dangų degumui nustatyti, priimta TJO asamblėjos rezoliucija A.687(17):
142.1. gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose vamzdžiai, einantys per „A“ ar „B“ klasės perdangas, turi būti pagaminti iš patvirtintos medžiagos, atsižvelgiant į temperatūrą, kurią šios perdangos turi atlaikyti. Jei Administracija leidžia pravesti naftos produktams ar degiems skysčiams skirtus vamzdžius per gyvenamąsias ir tarnybines patalpas, tie vamzdžiai turi būti pagaminti iš patvirtintos medžiagos, atsižvelgiant į gaisro pavojų;
143. Visos atliekų talpos, išskyrus tas, kurios naudojamos perdirbant žuvį, turi būti pagamintos iš nedegių medžiagų ir turi būti be angų šonuose ar dugne.
144. Mechanizmai, varantys kuro perpumpavimo siurblius, kuro naudojimo siurblius ir kitus panašius kuro siurblius, turi turėti nuotolinio valdymo įrenginius kitoje vietoje, kad, kilus gaisrui mechanizmų patalpoje, būtų galima sustabdyti jų darbą.
145. Ten, kur tai yra būtina, turi būti įtaisyti padėklai kurui nutekėti, kad kuras nenutekėtų į lijalus.
146. Suspaustų, suskystintų ar ištirpintų dujų balionai turi būti aiškiai paženklinti nurodytomis skiriamosiomis spalvomis, ant jų turi būti įskaitomi užrašai, nurodantys turinio pavadinimą ir cheminę formulę. Šie balionai turi būti saugiai pritvirtinti.
147. Balionai, kuriuose yra degios ar kitokios pavojingos dujos, taip pat tušti balionai turi būti saugomi atviruose deniuose saugiai pritvirtintoje padėtyje, o visi vožtuvai, spaudimo reguliatoriai ir vamzdeliai, einantys iš tokių balionų, turi būti apsaugoti nuo apgadinimo. Balionai turi būti apsaugoti nuo staigių temperatūros svyravimų, nuo tiesioginių saulės spindulių ir sniego kaupimosi. Administracija leidžia tokius balionus laikyti patalpose, kurios atitinka šių Reikalavimų 148–150 punktų nuostatas.
148. Patalpos, kuriose laikomi lengvai užsiliepsnojantys skysčiai, tokie kaip lakūs dažai, žibalas, benzolas ir pan., ir, jeigu leidžiama, suskystintos dujos, turi turėti tiesioginį priėjimą tik iš atvirų denių. Slėgio reguliavimo prietaisai ir apsauginiai vožtuvai turi išleisti garus ar dujas skyriaus viduje. Jeigu tokių skyrių kraštinės pertvaros liečiasi su kitomis uždaromis patalpomis, jos turi būti nelaidžios dujoms.
149. Patalpose, naudojamose labai degiems skysčiams ar suskystintoms dujoms laikyti, draudžiama įrengti elektros instaliaciją, išskyrus tą, kuri būtina toms patalpoms eksploatuoti. Ten, kur tokia elektros instaliacija įrengiama, ji turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus, susijusius su instaliacijos panaudojimu degioje aplinkoje. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, ji turi būti patvirtinto saugumo tipo ir atitikti paskelbtas IEC tarptautinių standartų leidinyje Nr. 79 „Elektros prietaisai sprogiųjų dujų aplinkoje“. Tokiose patalpose negali būti šilumos šaltinių, o gerai matomose vietose turi būti lentelės su užrašais „Nerūkyti“ ir „Nedegti atviros liepsnos“.
150. Kiekvienos suspaustų dujų rūšies laikymui turi būti numatyta atskira patalpa. Skyriuose, kuriuose saugomos tokios dujos, negalima laikyti kitų degių medžiagų, įrankių ar daiktų, kurie nėra susiję su dujų paskirstymo sistema. Administracija gali sušvelninti šiuos reikalavimus, atsižvelgdama į tokių suspaustų dujų charakteristikas, apimtį ir paskirtį.
151. Trapai ir laiptai, vedantys į visas gyvenamąsias patalpas ir iš jų, taip pat į patalpas, kuriose paprastai dirba įgula, išskyrus jėgainės skyrius, turi būti taip išdėstyti, kad jais būtų galima greitai evakuotis į atvirą denį ir toliau – iki gelbėjimosi priemonių. Evakuacijos priemonės turi atitikti šiuos reikalavimus:
151.1. visuose gyvenamųjų patalpų išsidėstymo lygmenyse būtina numatyti mažiausiai du toli vienas nuo kito išsidėsčiusius evakuacijos kelius, kuriais gali būti įprasti išėjimai iš kiekvienos uždaros patalpos ar patalpų grupės;
151.2. evakuacijos keliu iš patalpų, esančių žemiau atviro denio, turi būti trapas, o antru keliu gali būti šachta arba trapas;
151.3. evakuacijos keliais iš patalpų, esančių virš atviro denio, turi būti trapai arba durys, vedantys į atvirą denį, arba ir viena, ir kita. Jeigu trapų ar durų įstatyti praktiškai neįmanoma, vienu iš šių evakuacijos kelių gali būti atitinkamų dydžių iliuminatoriai arba liukai, apsaugoti nuo apledėjimo, kur tai reikalinga;
151.4. išimtinais atvejais Administracija, atsižvelgdama į patalpų pobūdį ir išdėstymą, taip pat į tai, kiek žmonių paprastai gyvena ar dirba šiose patalpose, gali leisti, kad būtų tik vienas evakuacijos kelias;
151.5. pageidautina, kad koridoriaus ar jo dalies, iš kurios yra tik vienas evakuacijos kelias, ilgis neviršytų 2,5 m, tačiau jis jokiu būdu negali būti ilgesnis nei 5 m;
152. Turi būti numatyti du evakuacijos keliai iš kiekvieno „A“ klasės jėgainės skyriaus, kurie turi būti kuo toliau vienas nuo kito. Vertikaliems evakuacijos keliams turi būti naudojamos plieninės kopėčios. Jeigu dėl jėgainės skyriaus dydžio to padaryti praktiškai neįmanoma, vieno iš šių evakuacijos kelių galima atsisakyti. Tokiu atveju būtina skirti ypatingą dėmesį likusiam evakuacijos keliui.
154. Jeigu remdamasi šių Reikalavimų 118 punktu Administracija leidžia, kad laive būtų kokia nors konstrukcija iš degios medžiagos, arba jeigu statant gyvenamąsias ir tarnybines patalpas bei valdymo punktus naudojamas didelis degių medžiagų kiekis, ypač būtina atkreipti dėmesį į automatinių gaisro signalizacijos ir gaisro aptikimo sistemų instaliavimą tose patalpose, tinkamai atsižvelgiant į tų patalpų dydį, įrangą ir išsidėstymą valdymo punktų atžvilgiu, taip pat, kur galima, jose pastatytų baldų degumo savybes.
155. Minimalus sumontuotų gaisrinių siurblių skaičius ir tipas turi būti tokie:
155.1. vienas siurblys su mechanine pavara, kuris būtų nepriklausomas nuo pagrindinio variklio, kaip energijos šaltinio;
156. Sanitariniai, nusausinimo, balasto, bendros paskirties ar kitokie siurbliai gali būti naudojami kaip gaisriniai siurbliai, jeigu jie atitinka šio skyriaus reikalavimus ir netrukdo pumpuoti lijalų vandens. Gaisriniai siurbliai turi būti taip sujungti, kad jų nebūtų galima naudoti skysto kuro ar kitų degių skysčių perpumpavimui.
157. Išcentriniai ar kitokie siurbliai, prijungti prie gaisrinės magistralės, kurioje gali atsirasti priešsrovė, turi turėti negrįžtamus vožtuvus.
158. Laivai, kuriuose nėra nei avarinio gaisrinio siurblio su mechanine pavara, nei stacionarios gaisro gesinimo sistemos jėgainės skyriuose, turi turėti papildomas gaisro gesinimo priemones, atitinkančias klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
159. Avariniai gaisriniai siurbliai su mechanine pavara, jeigu jie yra, turi būti autonominiai ir energija jiems turi būti tiekiama nepriklausomai arba iš jų pačių pirminio variklio su nepriklausoma maitinimo sistema, esančio lengvai prieinamoje vietoje kitoje patalpoje nei pagrindiniai gaisriniai siurbliai, arba iš autonominio generatoriaus, kuriuo gali būti pakankamai galingas avarinis generatorius, esantis saugioje vietoje ne jėgainės skyriuje, pageidautina virš darbo denio.
160. Bet kuris avarinis gaisrinis siurblys, jeigu jis yra, jo kingstonai ir kiti reikalingi vožtuvai turi būti valdomi iš kitos patalpos, kurioje nėra pagrindinių gaisrinių siurblių, iš tokios vietos, kuri gaisro šiose patalpose atveju nebūtų lengvai atkirsta.
161. Bendras mažiausiai pagrindinių gaisrinių siurblių su mechanine pavara našumas (Q) turi būti:
L (B + D) + 2.25)² m³/h, kur L, B ir D yra metrais.Q = (0.15
162. Jeigu laive yra du autonominiai gaisriniai siurbliai su mechanine pavara, kiekvieno jų pajėgumas turi sudaryti ne mažiau kaip 40 proc. bendro šių Reikalavimų 161 punkte numatyto našumo.
163. Jeigu pagrindiniai gaisriniai siurbliai su mechanine pavara paduoda šių Reikalavimų 161 punkte nustatomą vandens kiekį per gaisrinę magistralę, gaisrines žarnas ir švirkštus, tai prie kiekvieno hidranto turi būti palaikomas slėgis, ne mažesnis kaip 0,25 N/mm².
164. Jeigu avariniai gaisriniai siurbliai su mechanine pavara aprūpina maksimaliu vandens kiekiu šių Reikalavimų 170 punkte rodyta srove, tai prie kiekvieno hidranto palaikomas slėgis turi atitikti Klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
165. Jeigu šių Reikalavimų 170 punkte reikalaujamam vandens srovių skaičiui užtikrinti reikalingas daugiau nei vienas hidrantas, turi būti numatyta gaisrinė magistralė.
166. Gaisrinėms magistralėms negalima naudoti medžiagų, kurios veikiamos karščio greitai tampa neefektyvios, nebent jos būtų tinkamai apsaugotos.
167. Jeigu gaisrinių siurblių slėgis spaudimo pusėje gali viršyti apskaičiuotą darbinį gaisrinių magistralių slėgį, turi būti įrengti apsauginiai vožtuvai.
168. Gaisrinės magistralės turi būti be jokių sujungimų, išskyrus tuos, kurių reikia gaisro gesinimui, denio ir inkaro grandinių plovimui arba lijalų ežektorių darbui su sąlyga, kad jie nekenkia gaisro gesinimo sistemos efektyvumui.
169. Jeigu gaisrinės magistralės nėra savaime nusisausinančios, turi būti numatyti atitinkami išleidžiamieji čiaupai tose vietose, kuriose jos gali užšalti ir sugesti.
170. Gaisriniai hidrantai turi būti taip išdėstyti, kad prie jų būtų galima greitai ir lengvai prijungti gaisrines žarnas ir bent vieną srovę nukreipti į bet kurią laivo vietą, kuri paprastai yra prieinama laivui esant jūroje.
171. Vandens srovė, nustatoma šių Reikalavimų 170 punkte, turi eiti iš vienos standartinio ilgio gaisrinės žarnos.
172. Be šių Reikalavimų 170 punkto nuostatų, „A“ klasės jėgainės skyriuose papildomai turi būti numatytas mažiausiai vienas gaisrinis hidrantas kartu su gaisrine žarna ir dvigubos paskirties švirkštu. Tas gaisrinis hidrantas turi būti pastatytas už patalpos ribų, šalia įėjimo.
173. Kiekvienam reikalaujamam gaisriniam hidrantui turi būti viena gaisrinė žarna. Papildomai prie šio reikalavimo turi būti numatyta mažiausiai viena atsarginė gaisrinė žarna.
175. Gaisrinės žarnos turi būti pagamintos iš patvirtintos medžiagos. Kiekvienai gaisrinei žarnai turi būti numatytos movos ir dvigubos paskirties švirkštas.
176. Išskyrus tuos atvejus, kai gaisrinės žarnos yra pastoviai pritvirtintos prie gaisrinės magistralės, gaisrinių žarnų movos ir švirkštai turi būti visiškai sukeičiami vietomis.
177. Švirkštai, kurių reikalaujama šių Reikalavimų 175 punkte, turi atitikti esamų gaisrinių siurblių našumą, tačiau bet kokiu atveju jų skersmuo neturi būti mažesnis kaip 12 mm.
178. Gesintuvai turi būti patvirtintų tipų. Privalomų nešiojamųjų gesintuvų su skystu užpildu talpa turi būti ne didesnė kaip 13,5 l ir ne mažesnė kaip 9 l. Kiti gesintuvai turi būti ne mažiau portatyvūs, kaip 13,5 l talpos gesintuvai su skystu užpildu, ir ne mažiau efektyvūs, kaip 9 l talpos gesintuvai su skystu užpildu. Administracija nustato gesintuvų atitikmenis.
179. Atsarginiai užpildai turi būti parengti pagal klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, turi būti:
179.1. išskyrus žemiau nurodytus atvejus, laive turi būti 100 proc. atsarginių užpildų kiekvieno iš turimų pakartotinai laive užpildomų gesintuvų tipo pirmiesiems 10 gesintuvų ir 50 proc. likusiems gesintuvams, tačiau ne daugiau kaip 60;
179.2. trumpesniuose kaip 45 m ilgio laivuose, jeigu gesintuvo negalima užpildyti laive, vietoje atsarginių užpildų turi būti paimta ne mažiau kaip 50 proc. papildomų to paties tipo ir talpos gesintuvų;
180. Draudžiama naudoti gesintuvus su ugnį gesinančiu užpildu, kuris dėl savo savybių arba esant numatomoms naudojimo sąlygoms išskiria žmogui pavojingus nuodingų dujų kiekius.
181. Gesintuvai turi būti periodiškai tikrinami ir išbandomi pagal priešgaisrinių saugos taisyklių Lietuvos jūrų laivuose reikalavimus. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, gesintuvus kartą per metus turi apžiūrėti Administracijos pripažinta bendrovė. Ant kiekvieno gesintuvo turi būti ženklas, liudijantis, kad tas gesintuvas buvo apžiūrėtas. Visi nuolatinio aukšto spaudimo gesintuvų balionai ir nesuslėgto turinio gesintuvų propelento balionai hidraulinio slėgimo būdu išbandomi kartą per 10 metų.
182. Vienas iš nešiojamųjų gesintuvų, skirtų naudoti kokioje nors patalpoje, paprastai turi būti laikomas prie įėjimo į šią patalpą.
183. Valdymo postuose, gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose turi būti pakankamas kiekis patvirtinto tipo nešiojamųjų gesintuvų, kad būtų užtikrintas pasirengimas panaudoti mažiausiai vieną tinkamo tipo gesintuvą bet kurioje tų patalpų dalyje. Bendras gesintuvų kiekis šiose patalpose turi būti ne mažesnis nei trys.
184. Atsarginiai užpildai turi būti parengti pagal klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, turi būti:
184.1. išskyrus žemiau nurodytus atvejus, laive turi būti 100 proc. atsarginių užpildų kiekvieno turimų pakartotinai laive užpildomų gesintuvų tipo pirmiesiems 10 gesintuvų ir 50 proc. likusiems gesintuvams, tačiau ne daugiau kaip 60;
184.2. trumpesniuose kaip 45 m ilgio laivuose, jeigu gesintuvo negalima užpildyti laive, vietoje atsarginių užpildų turi būti paimta ne mažiau kaip 50 proc. papildomų to paties tipo ir talpos gesintuvų;
185. Patalpose, kuriose yra katilai, įrengimai, veikiantys skysto kuro pagrindu, arba ne mažesnio kaip 375 kW bendros galios vidaus degimo varikliai, turi būti įrengta viena iš žemiau išvardytų stacionarių gaisro gesinimo sistemų, atitinkančių klasifikacinės bendrovės reikalavimus:
186. Visuose naujuose ir esamuose laivuose draudžiama naujai įrenginėti, kaip gaisro gesinimo priemonę, halonus naudojančias angliavandenilio sistemas.
187. Jeigu mašinų ir katilų skyriai nėra visiškai atskirti vienas nuo kito, arba jeigu yra skysto kuro nutekėjimo iš katilų skyriaus į mašinų skyrių galimybė, tai toks jungtinis mašinų ir katilų skyrius turi būti laikomas viena patalpa.
188. šių Reikalavimų 185 punkte išvardyti įrengimai turi būti valdomi iš lengvai prieinamų, esančių ne tose patalpose vietų, kurios negalėtų būti lengvai atkirstos gaisro kilimo tose patalpose atveju.
189. Laivai, iš dalies arba visiškai pastatyti iš medžio arba stiklaplasčio, kuriuose įrengti katilai, veikiantys skysto kuro pagrindu, arba vidaus degimo varikliai, ir kurie mašinų skyriaus zonoje turi denį, padengtą viena iš minėtų medžiagų, turi būti aprūpinti viena iš šių Reikalavimų 185 punkte nurodytų gaisro gesinimo sistemų.
190. Visuose A tipo mašinų skyriuose turi būti numatyti mažiausiai du nešiojamieji tokio tipo gesintuvai, kurie tinkami gesinti degantį skystą kurą. Jeigu tokiose patalpose įrengti ne mažesnės kaip 250 kW bendrosios galios mechanizmai, tai jose turi būti ne mažiau kaip trys tokie gesintuvai. Vienas iš gesintuvų turi būti prie įėjimo į patalpą.
191. Laivai, neturintys stacionarios gaisro gesinimo sistemos mašinų skyriuje, turi būti aprūpinti bent 45 l talpos putų gesintuvu arba lygiaverčiu gesintuvu, tinkamu gesinti degantį kurą. Jeigu šio reikalavimo neįmanoma įvykdyti dėl mašinų skyriaus dydžio, klasifikacinė bendrovė gali leisti pastatyti papildomus nešiojamuosius gesintuvus.
192. Neatsižvelgiant į šių Reikalavimų 185–191 punktų reikalavimus, visose A kategorijos mechanizmų patalpose turi būti įrengtos stacionarios gaisro gesinimo priemonės.
193. Gaisrininko ekipiruotės komplektų skaičius ir jų vieta turi atitikti Administracijos reikalavimus. 45 metrų ir ilgesniuose žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, turi būti ne mažiau kaip du ugniagesio aprangos komplektai, laikomi lengvai prieinamose ir toli viena nuo kitos esančiose vietose, prie kurių priėjimas gaisro atveju neturėtų būti atkirstas. Gaisrininko ekipiruotės komplektas turi atitikti TJO priešgaisrinės saugos sistemų kodekso III skyriaus 2.1, 2.1.1 ir 2.1.2 nuostatas. Kiekvienam privalomam kvėpavimo įtaisui turi būti du atsarginiai užpildai.
194. Turi būti nuolatos pakabintas priešgaisrinių priemonių planas. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, tokio plano turinys turi atitikti TJO asamblėjos rezoliuciją A.654(16) „Gaisro kontrolės planų grafiniai simboliai“ ir TJO asamblėjos rezoliuciją A.756(18) „Rekomendacijos dėl informacijos, kuri turi būti pateikiama kartu su gaisro kontrolės planais“. Laivuose, trumpesniuose kaip 45 m, Administracija gali leisti nesilaikyti šio reikalavimo.
195. Gaisro gesinimo priemonės turi būti tvarkingos ir nuolat paruoštos neatidėliotinam panaudojimui.
PATVIRTINTA
Lietuvos saugios laivybos administracijos
direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d.
įsakymu Nr. V-64
Reikalavimai įgulos apsaugai žvejybos laivuose
Jei nenustatyta kitaip, šio Priedo reikalavimai taikomi 24 metrų bei ilgesniems naujiems žvejybos laivams.
1. Lejerių sistema turi būti sukonstruota taip, kad ji būtų efektyvi ir būtų aprūpinta būtinais lynais, jungiamosiomis apkabomis, varžtais ir tvirtinimo juostelėmis.
2. Denio angos su ne žemesniais nei 600 mm komingsais arba slenksčiais turi turėti apsauginius turėklus, pavyzdžiui, pakabinamuosius arba nuimamuosius lejerinius užtvarus arba tinklus. Klasifikacinė bendrovė gali netaikyti šių reikalavimų mažoms angoms.
3. Šviesos liukai arba kitos panašios angos turi turėti apsauginius strypus, išdėstytus vienas nuo kito ne didesniu nei 350 mm atstumu. Klasifikacinė bendrovė gali netaikyti šio reikalavimo mažoms angoms.
4. Visų denių paviršius turi būti sukonstruotas arba apdirbtas taip, kad galimybė paslysti būtų minimali. Darbo aikštelių deniai mašinų skyriuose, kambuzuose, keltuvų bei gervių zonoje ir žuvies apdorojimo įrangos išdėstymo vietose, taip pat trapų pradžioje ir gale bei priešais duris turi būti padengti paviršiumi, saugančiu nuo paslydimo.
5. Liukų, landų ir kitų angų dangčiuose turi būti įtaisyti apsauginiai įtaisai, saugantys nuo atsitiktinio jų užsidarymo. Sunkūs avarinių liukų dangčiai turi būti su atsvarais ir sukonstruoti taip, kad juos būtų galima atidaryti iš bet kurios dangčio pusės.
6. Įėjimo liukų matmenys turi būti ne mažesni nei 600×600 mm, o jų skersmuo – ne mažesnis nei 600 mm.
7. Virš avarinių liukų, aukščiau denio lygio, jei tai įmanoma, turi būti įrengtos laikymosi rankenos.
8. Visose atvirose darbo denio dalyse ir antstatų deniuose, jeigu jie yra darbo aikštelės, turi būti įrengti patikimi falšbortai arba apsauginiai turėklai. Falšbortų arba apsauginių turėklų aukštis virš denio turi būti ne mažesnis nei 1 m. Jeigu toks aukštis neigiamai atsiliepia normaliai laivo eksploatacijai, klasifikacinė bendrovė gali leisti įrengti žemesnius turėklus.
9. Maksimalus vertikalus atstumas nuo vaterlinijos, esant didžiausiai eksploatacinei grimzlei, iki žemiausio viršutinės falšborto briaunos taško arba iki darbo denio briaunos, jeigu yra įrengti apsauginiai turėklai, turi užtikrinti pakankamą įgulos narių apsaugą nuo patenkančių ant denio bangų, atsižvelgiant į jūros būklę, orų sąlygas, kuriomis gali būti eksploatuojamas laivas, eksploatavimo rajonus, laivo tipą ir žūklės būdą, ir privalo atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Šie reikalavimai nustatomi atsižvelgiant į minimalaus atstumo tarp vaterlinijos, atitinkančios didžiausią eksploatacinę grimzlę, ir pačio žemiausio falšborto taško arba darbo denio briaunos nustatymo vadovą, išdėstytą baigiamojo Torremolino konferencijos akto 3 priedo 8 rekomendacijoje. 24 m. ilgio ir ilgesniuose žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, viršvandeninis bortas, matuojamas laivo midelyje nuo darbo denio, nuo kurio vyksta žvejyba, krašto turi būti ne mažesnis kaip 300 mm arba ne mažesnis kaip viršvandeninio borto aukštis, atitinkantis didžiausią leistiną grimzlę, žiūrint, kuris iš šių dydžių yra didesnis. Laivuose su dengtais darbo deniais, kurie sutvarkyti taip, kad vanduo nepatektų į dengtas darbo patalpas, nėra reikalaujama jokio mažiausio viršvandeninio borto aukščio, išskyrus tą, kuris atitinka didžiausią leistiną gimzlę.
10. Tarpas po žemiausiu lejeriu neturi viršyti 230 mm. Atstumas tarp kitų lejerių neturi viršyti 380 mm, o atstumas tarp apsauginio turėklo stovų turi būti ne didesnis nei 1,5 m. Laivuose, turinčiuose užapvalintus denio ir borto sujungimus, apsauginiai turėklai turi būti pastatyti ant plokščiosios denio dalies. Turėklai turi būti pakankamo stiprumo, glotniu paviršiumi, be aštrių išsikišimų, briaunų ir kampų.
11. Užtikrinant saugų įgulos narių judėjimą tarp gyvenamųjų patalpų, mašinų patalpų ir kitų darbo patalpų, būtina pasirūpinti priemonėmis, tokiomis kaip apsauginiai turėklai, lejeriai, trapai arba praėjimai po deniais, atitinkančioms klasifikacinės bendrovės reikalavimus, esant būtinybei, iš išorinės visų denio kabinų ir šachtų pusės taip pat turi būti įrengti apsauginiai turėklai, užtikrinantys saugų įgulos narių judėjimą ir darbą.
12. Laivagalinio tralavimo traleriai ant viršutinės slipo briaunos turi turėti tinkamą apsauginę įrangą, duris, vartus arba tinklus, tokio pat aukščio kaip ir gretimas falšbortas arba apsauginiai turėklai. Kai tokios apsauginės įrangos nėra, skersai slipo turi būti įrengtos grandinės arba kitos apsauginės priemonės.
13. Pagal klasifikacinės bendrovės reikalavimus, siekiant užtikrinti saugų įgulos narių darbą, laivuose turi būti įrengti pakankamo dydžio ir tvirtumo trapai su turėklais ir laipteliais, padengtais slydimą sulaikančia medžiaga. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, šių trapų konstrukcija turi atitikti reikiamus, tam tikrus ISO standartus.
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos saugios laivybos administracijos
direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d.
įsakymu Nr. V-64
Reikalavimai gelbėjimo priemonėms ir įrenginiams žvejybos laivuose
1. Jeigu specialiai nenumatyta kitaip, šių Reikalavimų nuostatos taikomos naujiems 24 metrų ir ilgesniems laivams. Šių Reikalavimų 45–48 punktų nuostatos taip pat taikomos ir esamiems 45 m ir ilgesniems laivams.
2. Šiuose Reikalavimuose vartojamos sąvokos:
2.1. nuleidimas laisvo iškilimo metodu – tai toks gelbėjimo valties arba gelbėjimo plausto nuleidimo metodas, kai jie automatiškai atsiskiria nuo skęstančio laivo ir yra paruošti naudojimui;
2.2. nuleidimas laisvo kritimo metodu – tai toks gelbėjimo valties arba gelbėjimo plausto nuleidimo metodas, kai jie su žmonėmis ir įrangos komplektu paleidžiami nuo laivo ir yra numetami į vandenį be jokių juos prilaikančių įtaisų;
2.3. pripučiama priemonė – tai tokia priemonė, kurios plūdrumas yra palaikomas ne standžių, bet dujomis užpildytų kamerų, ir kurios paprastai laikomos nepripūstos iki jų paruošimo naudojimui momento;
2.4. pripūsta priemonė – tai tokia priemonė, kurios plūdrumas palaikomas ne standžių, bet dujų pripūstų kamerų, ir kurios laikomos pripūstos bei yra nuolatinėje parengtyje naudoti;
2.5. nuleidimo įrenginys – tai priemonė saugiam gelbėjimo valties arba gelbėjimo plausto, arba gelbėjimo katerio perkėlimui iš jų pritvirtinimo vietos į vandenį;
2.6. naujo tipo gelbėjimo priemonė arba įrenginys – tai gelbėjimo priemonė arba įrenginys su naujomis charakteristikomis, kurias ne visiškai apima šio skyriaus reikalavimai, bet kurios užtikrina tolygų arba aukštesnį saugos lygį;
2.7. gelbėjimo kateris – tai valtis, skirta gelbėti patyrusius nelaimę žmones ir surinkti esančias vandenyje gelbėjimo valtis ir plaustus;
2.8. šviesą atspindinti medžiaga – tai medžiaga, atspindinti į ją nukreiptą šviesos spindulį priešinga kryptimi;
3. Gelbėjimo priemonės ir įrenginiai, privalomi pagal šiuos Reikalavimus, išskyrus atvejus, numatytus šių Reikalavimų 7 ir 8 punktuose, turi būti aprobuoti įgaliotos klasifikacinės bendrovės.
4. Prieš gelbėjimo priemonių ir įrenginių aprobavimą įgaliota klasifikacinė bendrovė turi įsitikinti, kad tos gelbėjimo priemonės ir įrenginiai būtų išbandyti, patvirtinant, kad jos atitinka šių Reikalavimų nuostatas bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakyme Nr. 480 „Dėl laivų įrenginių sertifikavimo nuostatų patvirtinimo“ išdėstytus reikalavimus.
5. Prieš aprobuodama naujo tipo gelbėjimo priemones ir įrenginius, įgaliota klasifikacinė bendrovė turi įsitikinti, kad tokios priemonės ir įrenginiai:
5.1. užtikrintų saugumo lygį, tolygų reikalaujamam šiame skyriuje ir būtų įvertinti ir išbandyti pagal TJO rekomendacijas gelbėjimo priemonių išbandymams, priimtas asamblėjos rezoliucija A. 689(17);
6. Įgaliotos klasifikacinės bendrovės priimta aprobavimo procedūra taip pat turi numatyti sąlygas, kuriomis aprobavimas išliks galioti arba jo galiojimas bus nutrauktas.
7. Prieš leisdama naudotis gelbėjimo priemonėmis ir įrenginiais, kurių iš anksto neaprobavo, klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, turi įsitikinti, kad tos gelbėjimo priemonės ir įrenginiai atitinka šio skyriaus reikalavimus.
8. Pagal šiuos Reikalavimus privalomos gelbėjimo priemonės, kurių išsamios specifikacijos 60–137 punktuose nepateiktos, turi tenkinti Administraciją, atsižvelgiant į išsamias tokių priemonių specifikacijas, pateiktas 1974 m. Tarptautinėje konvencijoje dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (SOLAS), su atitinkamais pakeitimais ir TJO tarptautiniame gelbėjimo priemonių kodekse.
9. Administracija reikalauja atlikti tokius gelbėjimo priemonių gamybinius bandymus, kurie būtini tam, kad gelbėjimo priemonės būtų gaminamos pagal tuos pačius standartus, kaip ir aprobuotas prototipas.
11. 75 m ir ilgesniuose laivuose esančių gelbėjimo valčių, plaustų ir gelbėjimo katerių kiekis, tipas ir talpa turi atitikti šiuos reikalavimus:
11.1. turi būti numatytos gelbėjimo valtys ir plaustai, kurių bendra talpa būtų pakankama sutalpinti nuo kiekvieno laivo borto visus esančius laive žmones. Tačiau jeigu laivas atitinka reikalavimus, keliamus dalijimui skyriais, apgadinto laivo stovumo kriterijus ir sustiprintos konstrukcinės priešgaisrinės apsaugos kriterijus, papildančius Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų priešgaisrinei apsaugai, gaisro aptikimui ir gesinimui žvejybos laivuose nuostatas ir Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų stovumui ir su tuo susijusioms jūrinėms savybėms 6 bei 7 punktų nuostatas, ir jeigu Administracija mano, kad gelbėjimo valčių bei plaustų skaičius ir jų talpa neturės įtakos saugumui, ji gali leisti sumažinti valčių ir plaustų kiekį su sąlyga, kad bendra gelbėjimo valčių ir plaustų, išdėstytų pagal kiekvieną laivo bortą, talpa bus pakankama sutalpinti mažiausiai 50 proc. laive esančių žmonių. Papildomai laive turi būti gelbėjimo plaustai, kuriuose būtų galima sutalpinti mažiausiai 50 proc. visų esančių laive žmonių;
12. Laivai, kurių ilgis 45 metrai ir daugiau, bet ne didesnis nei 75 metrai, turi laikytis tokių reikalavimų:
12.1. turi būti numatytos gelbėjimo valtys ir plaustai, kurių bendra talpa būtų pakankama sutalpinti nuo kiekvieno laivo borto visus esančius laive žmones;
13. Laivuose, kurių ilgis 24 metrai ir daugiau, bet mažesnis nei 45 metrai, turi būti numatytos:
13.1. gelbėjimo valtys ir plaustai, kurių bendra talpa būtų pakankama sutalpinti mažiausiai 200 proc. visų laive esančių žmonių skaičiaus. Šių gelbėjimo priemonių turi užtekti taip, kad visi laive esantys žmonės tilptų į tas gelbėjimo priemones, kurias būtų galima nuleisti iš bet kurio vieno laivo borto;
13.2. gelbėjimo kateris, išskyrus tuos atvejus, kai Administracija nusprendžia, jog dėl laivo dydžio ir manevringumo, paieškos ir gelbėjimo tarnybų bei sistemų, įspėjančių apie meteorologinius pokyčius, artumo, bei dėl to, kad laivas eksploatuojamas neatšiauraus klimato zonose ir kad laivo eksploatacijai neturi įtakos sezoniniai ypatumai, tokia nuostata nereikalinga.
14. Vietoj šių Reikalavimų 11.1, 12.1. ir 13.1 papunkčių nuostatų, laivuose gali būti viena ar daugiau gelbėjimo valčių, kurios yra nuleidžiamos laisvo kritimo metodu nuo laivagalio ir kurių talpa yra pakankama sutalpinti visus esančius laive žmones, ir gelbėjimo plaustai, galintys sutalpinti visus esančius laive žmones.
15. Esančių laive gelbėjimo valčių ir gelbėjimo katerių kiekis turi būti pakankamas tam, kad visiems laive buvusiems žmonėms palikus laivą, kiekviena gelbėjimo valtis arba gelbėjimo kateris suburtų ne daugiau kaip 9 gelbėjimo plaustus.
16. Gelbėjimo valtys ir plaustai bei gelbėjimo kateriai turi atitikti visas šių Reikalavimų 60–110 punktuose išdėstytas nuostatas.
17. Gelbėjimo valtys ir plaustai turi:
17.2. būti tokios būklės, kad jas būtų galima greitai ir saugiai nuleisti į vandenį tokiomis sąlygomis, kurios numatytos šių Reikalavimų 131.1 punkte;
18. Gelbėjimo valtys ir plaustai turi būti išdėstyti taip, kad:
19. Jeigu atstumas nuo įlaipinimo denio iki laivo vaterlinijos, esant mažiausiai laivo apkrovai, neviršija 4,5 m, gelbėjimo valtys ir plaustai, išskyrus laisvai iškylančius plaustus, turi būti parengti nuleisti juos keltuvais su visa įgula arba turi būti aprūpintos lygiaverte aprobuota įlaipinimo priemone.
20. Gelbėjimo valtys ir plaustai bei nuleidžiamieji įrenginiai turi būti darbinėje būklėje ir parengti neatidėliotinam panaudojimui prieš laivui išplaukiant iš uosto ir viso reiso metu.
21. Kiekviena gelbėjimo valtis ir plaustas turi būti laikomi:
21.1. taip, kad nei pati gelbėjimo valtis ar plaustas, nei jų laikymo įtaisai jokioje vietoje netrukdytų pasinaudoti jokia kita gelbėjimo valtimi ar plaustu, ar gelbėjimo kateriu;
21.2. kuo arčiau vandens paviršiaus ir, kiek tai yra saugu ir įmanoma, išskyrus gelbėjimo plaustus, kurie naudojami išmetant juos už borto, tokioje padėtyje, kad gelbėjimo valtis ar plaustas įlaipinimo vietoje būtų ne mažiau kaip 2 m virš vaterlinijos, kai laivas yra pakrautas ir esant nepalankiam diferentui iki 10° bei posvyriui į kurį nors bortą iki 20° arba tokiu kampu, kad atvirojo laivo denio kraštas panyra, žiūrint, kuris kampas yra mažesnis;
21.3. nuolatinės parengties būklėje, kad įgulos nariai galėtų pasirengti įsilaipinti ir ją nuleisti mažiau kaip per 5 minutes;
22. Kiekviena gelbėjimo valtis turi būti pritvirtinta prie atskiro valčių keltuvo komplekto arba aprobuoto nuleidžiamojo įrenginio.
23. Gelbėjimo valtys ir plaustai turi būti išdėstyti kaip galima arčiau gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų patogioje padėtyje, kad būtų užtikrintas saugus jų nuleidimas, ypatingą dėmesį skiriant atstumui iki sraigto. Gelbėjimo valtys, nuleidžiamos palei laivo bortą, turi būti išdėstytos atsižvelgiant į išsikišančias už korpuso laivo dalis, užtikrinant, kiek tai įmanoma, nuleidimą palei tiesų laivo bortą. Jeigu gelbėjimosi valtys ir plaustai įrengti laivo priekinėje dalyje, tai jie turi būti išdėstyti nuo taraninės pertvaros laivagalio link, apsaugotoje vietoje, ir tokiais atvejais klasifikacinė bendrovė turi skirti ypatingą dėmesį valčių ir plaustų keltuvų tvirtumui.
24. Gelbėjimo katerio nuleidimo ir pakėlimo metodas turi būti aprobuotas, atsižvelgiant į gelbėjimo katerio svorį, įskaitant įrangą ir 50 proc. žmonių skaičiaus, leistino patalpinti jame pagal šių Reikalavimų 106.2.2 ir 106.3 papunkčių nuostatas. Taip pat turi būti atsižvelgta į gelbėjimo katerio konstrukciją, dydį ir jo laikymo vietą virš vaterlinijos, esant mažiausiai eksploatacinei apkrovai. Tačiau kiekvienas gelbėjimo kateris, esantis didesniame nei 4,5 m aukštyje virš laivo vaterlinijos, kai eksploatacinė apkrova yra mažiausia, turi turėti aprobuotą nuleidimo ir pakėlimo įrenginį.
26. Gelbėjimo plaustai turi būti išdėstyti taip, kad jie būtų lengvai prieinami avarijos atveju ir kad galėtų laisvai iškilti iš savo vietos, prisipūsti ir atsiskirti nuo laivo, jam skęstant. Tačiau gelbėjimo plaustai, nuleidžiami keltuvų pagalba, nebūtinai turi būti laisvai iškylantys;
27. Naitovai, jeigu yra naudojami, turi turėti aprobuotą automatinę (hidrostatinę) atkabinimo sistemą.
28. Jeigu Administracija įsitikina, kad laivo konstrukcinės savybės bei žūklės metodai daro šių Reikalavimų 21–27 punktų atitinkamų nuostatų taikymą netikslingą arba neįvykdomą, ji gali iš dalies arba visiškai atleisti laivą nuo tų reikalavimų vykdymo, jeigu laivas aprūpintas alternatyviomis nuleidimo ir pakėlimo priemonėmis, atitinkančiomis darbo pobūdį, kuriam jis yra numatytas. Administracija, kuri leido naudoti alternatyvias nuleidimo ir pakėlimo priemones pagal šį punktą, informuoja Europos Komisiją apie tokias alternatyvias priemones.
29. Turi būti numatytos tinkamos priemonės įlaipinimui į gelbėjimo valtis ir plaustus, kurios turi apimti:
29.1. mažiausiai vieną trapą arba kitas aprobuotas priemones iš abiejų laivo bortų pusių, skirtas patekti į gelbėjimo valtis ir plaustus, kai jie nuleisti vandenį, išskyrus tuos atvejus, kai Administracija yra įsitikinusi, kad atstumas nuo įlaipinimo vietos iki nuleistų į vandenį gelbėjimo valčių ir plaustų yra nedidelis ir trapas nėra būtinas;
29.2. gelbėjimo valčių ir plaustų bei nuleidimo įrenginių apšvietimą jų paruošimo naudojimui ir nuleidimo metu, taip pat vandens gelbėjimo valčių ir plaustų nuleidimo zonoje apšvietimą iki nuleidimo pabaigos, be to, elektros energija turi būti tiekiama iš avarinio šaltinio, numatyto Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų mechanizmams, elektros įrangai ir periodiškai be priežiūros paliekamiems jėgainės skyriams 83–91 punktuose;
30. Kiekvienam žmogui, esančiam laive, turi būti numatyta aprobuoto tipo gelbėjimo liemenė, atitinkanti šių Reikalavimų 111–114 punktų nuostatas.
31. Gelbėjimo liemenės turi būti laikomos lengvai prieinamose vietose, kurios turi būti aiškiai pažymėtos.
32. Kiekvienam asmeniui, įtrauktam į gelbėjimo katerio komandą, turi būti numatytas tinkamo dydžio hidrokostiumas, atitinkantis šių Reikalavimų 115–116 punktų nuostatas.
33. Laivuose, atitinkančiuose šių Reikalavimų 11–13 punktų nuostatoms, turi būti hidrokostiumai, atitinkantys šių Reikalavimų 115–116 punktų nuostatas, kiekvienam asmeniui, nepatalpintam į:
34. Papildant šių Reikalavimų 33.1 punkto nuostatas, kiekvienai gelbėjimo valčiai laive turi būti ne mažiau kaip po tris hidrokostiumus, atitinkančius šių Reikalavimų 115–116 punktų nuostatas. Papildomai prie šilumos apsaugos priemonių, privalomų pagal šių Reikalavimų 69.31 punktą, asmenims, nepatalpintiems į gelbėjimo valtis ir neaprūpintiems hidrokostiumais, laive turi būti šilumos apsaugos priemonės, atitinkančios šių Reikalavimų 118–120 punktų nuostatas. Nereikalaujama turėti šiuos hidrokostiumus ir šilumos apsaugos priemones, jeigu laive yra visiškai uždaros gelbėjimo valtys tokios talpos, kad į jas būtų galima patalpinti nuo kiekvieno laivo borto visus laive esančius žmones, arba gelbėjimo valtis, nuleidžiama laisvo kritimo metodu, talpinanti visus laive esančius žmones.
35. Šių Reikalavimų 33 ir 34 punktų nuostatos netaikomos laivams, nuolat eksploatuojamiems šilto klimato sąlygomis, jeigu, Administracijos nuomone, hidrokostiumai ir šilumos apsaugos priemonės nėra būtinos.
36. Hidrokostiumai, numatyti šių Reikalavimų 33 ir 34 punktuose, gali būti panaudoti šių Reikalavimų 32 punkto nuostatoms vykdyti.
37. Mažiausias gelbėjimo ratų, atitinkančių šių Reikalavimų 121 punkto nuostatas, skaičius laivuose:
38. Ne mažiau kaip pusė šių Reikalavimų 37 punkte paminėtų gelbėjimo ratų turi būti aprūpinti savaime užsidegančiais žiburiais, atitinkančiais šių Reikalavimų 122 punkto nuostatas.
39. Mažiausiai du gelbėjimo ratai su savaime užsidegančiais žiburiais, kaip nustatyta šių Reikalavimų 38 punkte, turi turėti patikimas, automatiškai įsijungiančias dūmines bujeles, atitinkančias šių Reikalavimų nuostatas, ir turi būti, jei tai įmanoma, greito numetimo nuo navigacinio tiltelio parengties būklėje.
40. Mažiausiai vienas gelbėjimo ratas ant kiekvieno laivo borto turi turėti neskęstantį lyną, atitinkantį šių Reikalavimų 124 punkto nuostatas. Lyno ilgis turi ne mažiau kaip du kartus viršyti aukštį nuo gelbėjimo rato įrengimo vietos iki vaterlinijos, esant mažiausiai eksploatacinei laivo grimzlei arba 30 m, priklausomai nuo to, kas yra daugiau. Tokie gelbėjimo ratai neprivalo turėti savaime užsidegančių žiburių.
41. Visi gelbėjimo ratai turi būti išdėstyti taip, kad būtų lengvai prieinami laive esantiems žmonėms. Jie neturi būti pritvirtinti labai stipriai, nes turi būti sudaryta galimybė greitai numesti juos į vandenį.
42. Kiekvienas laivas turi turėti aprobuoto tipo lynosvaidį, atitinkantį šių Reikalavimų 125–126 punktų nuostatas.
43. Pagal Administracijos reikalavimus kiekviename laive turi būti efektyvios dieną ir naktį paduodamų nelaimės signalų priemonės, tame skaičiuje – mažiausiai dvylika parašiutinių raketų, atitinkančių šių Reikalavimų 127–128 punktų nuostatas.
44. Nelaimės signalų padavimo priemonės turi būti aprobuotų tipų. Jos turi būti laikomos lengvai prieinamose vietose, kurios turi būti aiškiai pažymėtos.
45. Kiekviename laive turi būti numatyti mažiausiai trys UTB dvipusio radijo telefoninio ryšio aparatūros komplektai. Tokia aparatūra turi atitikti ne mažesnius, kaip plaukiojančių gelbėjimo priemonių nešiojamos UTB dvipusio radijo telefoninio ryšio aparatūros eksploatacijos rekomendacijoje, priimtoje TJO asamblėjos rezoliucijoje A.605(15), nustatomus eksploatacinius reikalavimus. Jeigu UTB dvipusio radijo telefoninio ryšio aparatūra stacionariai įrengta gelbėjimo valtyse ir plaustuose, tai ji turi atitikti ne mažesnius, kaip TJO patvirtintus eksploatacinius reikalavimus. Tačiau laivuose, kurių ilgis 24 metrai ir didesnis, bet mažesnis nei 45 metrai, tokių aparatų skaičius gali būti sumažintas iki dviejų, jei Administracijai, atsižvelgiant į eksploatacijos zoną ir laive dirbančių žmonių skaičių, reikalauti turėti tris tokius aparatus atrodo nebūtina.
46. UTB dvipusio radijo telefoninio ryšio aparatūra, įrengta esamuose laivuose ir neatitinkanti TJO aprobuotų eksploatacinių reikalavimų, gali būti priimta Administracijos iki 2004 m. gegužės 1 d. su sąlyga, kad Administraciją tenkins jos suderinamumas su aprobuota UTB dvipusio radijo telefono ryšio aparatūra.
47. Kiekviename laive prie kiekvieno jo borto turi būti mažiausiai vienas radiolokacinis atsakiklis. Tokie radiolokaciniai atsakikliai turi atitikti eksploatacinius reikalavimus, ne mažesnius, kaip patvirtinti TJO. Radiolokaciniai atsakikliai turi būti įrengti tokiose vietose, iš kurių jie galėtų būti greitai pernešti į bet kurią gelbėjimosi valtį arba plaustą. Kaip alternatyva, vienas radiolokacinis atsakiklis turi būti kiekvienoje gelbėjimo priemonėje. Vienu iš jų gali būti radiolokacinis atsakiklis, privalomas pagal Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų radijo ryšiui žvejybos laivuose 20.3 papunktį.
48. Naujuose ir esamuose žvejybos laivuose, kurių ilgis 24 metrai ir didesnis, bet mažesnis nei 45 metrai, turi būti mažiausiai vienas radiolokacinis atsakiklis.
49. Pagal TJO rekomendaciją dėl šviesą atspindinčių medžiagų įrengimo ir panaudojimo gelbėjimo priemonėse, priimtą asamblėjos rezoliucija A. 658(16), visos gelbėjimo valtys, plaustai ir gelbėjimo kateriai, gelbėjimo liemenės ir gelbėjimo ratai turi turėti šviesą atspindinčias juostas.
50. Prieš laivui išplaukiant iš uosto, taip pat viso reiso metu, visos gelbėjimo priemonės turi būti darbinėje būklėje ir parengtos neatidėliotinam jų panaudojimui.
51. Turi būti numatytos gelbėjimo priemonių techninės priežiūros laive instrukcijos, ir atitinkamai turi būti atliekama techninė priežiūra, tačiau vietoje minėtų instrukcijų, Administracija gali leisti naudoti gelbėjimo priemonių planinės techninės priežiūros laive programą.
52. Lynai, naudojami nuleidimo įrenginiuose, turi būti sukeičiami galais po laiko tarpo, neviršijančio 30 mėnesių, ir keičiami kas 5 metai arba, būtinais atvejais, jiems susidėvėjus, priklausomai nuo to, kas įvyks anksčiau.
53. Turi būti numatytos atsarginės dalys ir remonto reikmenys greitai susidėvinčioms ar sunaudojamoms ir todėl reikalaujančioms reguliaraus pakeitimo gelbėjimo priemonėms bei atskiriems jų komponentams.
54. Kas savaitę turi būti vykdomi šie bandymai ir patikrinimai:
54.1. turi būti atlikta vizualinė visų gelbėjimo valčių, gelbėjimo plaustų, gelbėjimo katerių ir nuleidimo įrenginių apžiūra, norint įsitikinti, jog jie yra parengti naudojimui;
54.2. visų gelbėjimo valčių ir gelbėjimo katerių varikliai turi dirbti priekine ir atbuline eiga ne trumpiau, kaip 3 min. bendrai paėmus, kai aplinkos temperatūra viršija minimalią variklio paleidimui reikalingą temperatūrą;.
55. Kas mėnesį pagal kontrolinį sąrašą turi būti vykdomas gelbėjimo priemonių patikrinimas, įskaitant gelbėjimo valčių įrangą, norint įsitikinti, jog jos yra tinkamai sukomplektuotos ir geros būklės. Patikrinimo rezultatai turi būti įrašyti į laivo žurnalą.
56. Kiekvienas pripučiamasis gelbėjimo plaustas ir pripučiamoji gelbėjimo liemenė turi būti pateikti aptarnavimui:
56.1. laiko tarpais, neviršijančiais 12 mėnesių. Tačiau, tais atvejais, kai tai yra neįmanoma arba netikslinga, Administracija gali pratęsti šį laiko tarpą iki 17 mėnesių;
57. Bet koks pripūstų gelbėjimo katerių remontas ir jų techninė priežiūra turi būti vykdoma laikantis gamintojo instrukcijų. Laikinas remontas gali būti vykdomas laive, tačiau galutinis remontas turi būti vykdomas aprobuotose priežiūros stotyse.
58. Vienkartinio naudojimo hidrostatiniai atsijungiamieji įrenginiai turi būti keičiami pasibaigus jų galiojimo laikui. Jeigu šių hidrostatinių įrenginių panaudojimas yra ne vienkartinis, jie turi būti pateikti aptarnavimui:
58.1. laiko tarpais, neviršijančiais 12 mėnesių. Tačiau tais atvejais, kai tai neįmanoma arba netikslinga, Administracija gali pratęsti šį laiko tarpą iki 17 mėnesių;
59. Tais atvejais, kai laivo atliekamų žūklės operacijų pobūdis gali sukelti sunkumų, vykdant šių Reikalavimų 56–58 punktų nuostatas, Administracija gali leisti pratęsti laiko tarpą tarp aptarnavimų iki 24 mėnesių su sąlyga, kad ji bus įsitikinusi, jog šie įrenginiai pagaminti ir įrengti taip, kad būtų patenkinamos būklės iki kito aptarnavimo termino.
60. Gelbėjimo valčių konstrukcija turi atitikti šiuos reikalavimus:
60.1. visos gelbėjimo valtys turi būti tinkamos konstrukcijos ir turėti tokią formą bei pagrindinių matmenų santykį, kad būtų pakankamai stovios esant bangavimui, ir turi turėti pakankamą viršvandeninį bortą, kai jos yra sukomplektuotos žmonėmis ir įranga. Visos gelbėjimo valtys turi turėti kietą korpusą ir išlaikyti teigiamą stovumą tiesioje padėtyje ramiame vandenyje, kai jos sukomplektuotos žmonėmis ir įranga ir turi pramušimą bet kurioje vienoje vietoje žemiau vaterlinijos, laikant, kad nebuvo prarasta plūdriosios medžiagos ir nėra kitų pažeidimų;
60.2. visos gelbėjimo valtys turi būti pakankamai tvirtos, kad jas būtų galima saugiai nuleisti į vandenį, kai jos yra sukomplektuotos žmonėmis ir įranga;
60.4. sėdėjimo vietos turi būti įrengtos ant skersinių ir išilginių suolelių arba įtvirtintų sėdynių, įrengtų gelbėjimo valtyje kaip galima žemiau ir turinčių tokią konstrukciją, kad išlaikytų tam tikrą skaičių 100 kg svorio žmonių, kuriems įrengtos sėdėjimo vietos pagal šių Reikalavimų 63.2.2 papunktį;
60.5. kiekviena gelbėjimo valtis turi būti pakankamai tvirta, kad išlaikytų žemiau nurodytą apkrovą be liekamosios deformacijos po apkrovos nuėmimo:
60.5.1. valtims su metaliniu korpusu – apkrovą, 1,25 karto viršijančią bendrą gelbėjimo valties, sukomplektuotos žmonėmis ir įranga, masę;
61. Kiekviena gelbėjimo valtis, sukomplektuota žmonėmis ir įranga, ir turi, kur tai taikoma, pavažas arba fenderius, turi būti pakankamai tvirta, kad atlaikytų smūgį į laivo bortą, kai gelbėjimosi valties greitis statmena į laivo bortą kryptimi yra ne mažesnis nei 3,5 m/s, taip pat numetimą į vandenį iš ne mažesnio nei 3 m aukščio.
62. Vertikalus atstumas tarp dugno dangos ir vidinės uždangos arba tento, išskleisto virš 50 proc. dugno ploto, paviršiaus turi būti:
63. Reikalavimai gelbėjimo valčių talpai:
63.2. žmonių, talpinamų į gelbėjimo valtį, leistinas skaičius turi būti lygus mažesniam iš žemiau išvardytų skaičių:
63.2.1. vidutinės 75 kg kūno masės su užsidėtomis gelbėjimo liemenėmis, žmonių skaičiui, kurie gali sėdėti normalioje padėtyje, netrukdydami dirbti priemonėms, išjudinančioms gelbėjimo valtį, ir įrangai, esančiai gelbėjimo valtyje;
64. Patekimas į gelbėjimo valtį:
64.1. laivuose kiekviena gelbėjimo valtis turi būti įrengta taip, kad visi jai priskirti žmonės galėtų greitai įsilaipinti į gelbėjimo valtį per 3 min. nuo įsilaipinimo komandos paskelbimo. Taip pat žmonėms turi būti užtikrinta galimybė greitai išsilaipinti iš gelbėjimo valties;
64.2. gelbėjimo valtys turi turėti įlaipinimo trapus, suteikiančius esantiems laive žmonėms galimybę įlipti į gelbėjimo valtį. Tokie trapai gali būti naudojami prie bet kurio gelbėjimo valties borto. Apatinis trapų laiptelis turi būti mažiausiai 0,4 m žemiau gelbėjimo valties vaterlinijos, kai valtis yra tuščia;
64.3. gelbėjimo valtis turi būti tokios konstrukcijos, kad į ją galima būtų įkelti bejėgius žmones iš vandens arba ant neštuvų;
65. Visos gelbėjimo valtys turi būti savaime plūdrios arba įrengtos su atsparios jūros vandeniui, naftai arba naftos produktams medžiagos kiekiu, pakankamu išlaikyti gelbėjimo valtį plūdria su visa jos įranga, kai ji užlieta vandeniu ir atvira jūrai. Be to, turi būti numatytas ir toks kiekis papildomos neskęstančios medžiagos, kuris užtikrintų plūdrumo jėgą, lygią 280 N kiekvienam žmogui iš leidžiamo patalpinti gelbėjimo valtyje skaičiaus. Neskęstanti medžiaga neturi būti įrengta išorinėje gelbėjimo valties pusėje, išskyrus tą medžiagą, kuri numatyta kaip perteklius aukščiau minėtam neskęstančios medžiagos kiekiui.
66. Visos gelbėjimo valtys, kai jos apkrautos 50 proc. žmonių kiekio, leidžiamo patalpinti gelbėjimo valtyje, ir kai žmonės sėdi normalioje padėtyje vienoje diametraliosios plokštumos pusėje, turi turėti viršvandeninį bortą, matuojamą nuo vaterlinijos iki pačios žemiausios angos, per kurią gali įvykti gelbėjimo valties apsėmimas, ir kuris turi būti lygus ne mažiau, kaip 1,5 proc. gelbėjimo valties ilgio arba 100 mm, pagal tai, kas daugiau.
67. Gelbėjimo valties varymas:
67.1. kiekviena gelbėjimo valtis turi turėti vidaus degimo variklį, kuriame degimas įvyksta nuo slėgimo. Neleidžiama naudoti variklių, veikiančių kuro, kurio pliūpsnio temperatūra yra 43°C arba mažesnė (išbandant uždarame tiglyje) pagrindu;
67.2. variklis turi turėti arba rankinį paleidžiamąjį įrenginį arba paleidžiamąjį įrenginį su prijungimu prie energijos šaltinio, turinčio du nepriklausomus, galinčius pasikrauti energijos šaltinius. Taip pat turi būti numatyti bet kokie įtaisai, reikalingi varikliui paleisti. Paleidžiamieji įrenginiai ir įtaisai turi užtikrinti variklio paleidimą per 2 min. nuo paleidimo veiksmų pradžios esant 15°C aplinkos temperatūrai, jeigu Administracija, atsižvelgdama į konkrečius reisus, atliekamus laivo, kuriame įrengta gelbėjimo valtis, nenuspręs, kad temperatūra turi būti kita. Paleidžiamųjų įrenginių darbui neturi trukdyti variklio gaubtas, sėdynės arba kitos kliūtys;
67.3. variklis turi būti toks, kad po jo paleidimo iš šaltos būsenos, jis galėtų veikti ne mažiau, kaip 5 min., kai gelbėjimo valtis dar nėra vandenyje;
67.4. variklis turi būti toks, kad jis galėtų veikti esant gelbėjimo valties apsėmimui iki alkūninio veleno ašies;
67.5. sraigto veleno linija turi būti tokios konstrukcijos, kad sraigtą galima būtų atjungti nuo variklio. Turi būti numatyta gelbėjimo valties judėjimo priekine ir atbuline eiga galimybė;
67.6. dujų išmetimo vamzdis turi būti taip įrengtas, kad apsaugotų variklį nuo vandens patekimo į jį, pastarajam normaliai veikiant;
67.7. visos gelbėjimo valtys turi būti projektuojamos atsižvelgiant į žmonių, esančių vandenyje, saugumą ir galimybę užkirsti kelią sraigto pažeidimui nuo plaukiojančių nuolaužų;
67.8. gelbėjimo valties greitis priekine eiga ramiame vandenyje, kai ji sukomplektuota žmonėmis ir įranga ir kai veikia jos pagalbiniai mechanizmai, užvedami varikliu, turi būti ne mažesnis nei 6 mazgai ir ne mažesnis nei 2 mazgai, kai valtis velka 25 žmones talpinantį gelbėjimo plaustą su visais žmonėmis ir įranga arba jos lygiavertį pakaitalą. Turi būti numatytas pakankamas kiekis kuro, tinkamo naudoti temperatūrų, tikėtinų laivo eksploatacijos rajone, sąlygomis, kad būtų galima užtikrinti pakrautos gelbėjimo valties judėjimą 6 mazgų greičiu ne trumpiau kaip 24 valandas;
67.9. gelbėjimo valties variklis, pavara ir varikliui priklausantys įrenginiai turi būti apsaugoti ugniai atspariu gaubtu arba kitu atitinkamu būdu, užtikrinančiu analogišką apsaugą. Tuo pačiu, turi būti užtikrinta žmonių apsauga nuo atsitiktinio prisilietimo prie karštų ar judančių dalių ir variklio apsauga nuo blogo oro ir jūros poveikio. Turi būti numatytos atitinkamos priemonės variklio triukšmui sumažinti. Starterio baterijos turi turėti gaubtus, sudarančius vandens nepraleidžiantį apdangalą aplink baterijų šonus ir pagrindą. Baterijų gaubtai turi turėti gerai uždaromą dangelį, užtikrinantį dujų išleidimą;
67.10. gelbėjimo valties variklis ir jam priklausantys įrenginiai turi būti suprojektuoti taip, kad ribotų elektromagnetinį spinduliavimą tuo tikslu, kad variklio veikimas netrukdytų gelbėjimo valtyje naudojamos radijo įrangos darbui;
67.11. turi būti numatytos priemonės pakrauti visoms starterio, radijo įrangos ir prožektoriaus baterijoms. Radijo įrangos baterijos neturi būti naudojamos kaip variklio paleidimo energijos šaltinis. Turi būti numatytos priemonės pakrauti gelbėjimo valtyje įtaisytoms baterijoms nuo laivo elektros tinklo ne didesnės nei 55 V įtampos, kurios gali būti atjungiamos nuo įlaipinimo į gelbėjimo valtį vietos;
68. Reikalavimai gelbėjimo valčių įrangai:
68.1. visose gelbėjimo valtyse turi būti mažiausiai vienas, išleidžiamasis vožtuvas, įrengtas prie pačio žemiausio korpuso taško, kuris turi automatiškai atsidaryti išleisti vandeniui iš gelbėjimo valties, kai ji yra ne vandenyje, ir automatiškai užsidaryti, užkirsdamas kelią vandeniui patekti į gelbėjimo valtį, kai ji yra vandenyje. Kiekvienas vožtuvas turi turėti gaubtuvėlį arba kamštį jam uždaryti, kurie turi būti pritvirtinti prie gelbėjimo valties škertu, grandinėle arba kitu atitinkamu būdu. Išleidžiamieji vožtuvai turi būti lengvai pasiekiami iš valties, o jų buvimo vieta – aiškiai pažymėta;
68.2. visos gelbėjimo valtys turi turėti vairą ir rumpelį. Jeigu yra numatytas šturvalas arba kita nuotolinio valdymo priemonė, tai tokiai priemonei išėjus iš rikiuotės, turi būti galimybė valdyti valtį vairu su rumpelio pagalba. Vairas turi būti nuolat pritvirtintas prie gelbėjimo valties. Rumpelis turi būti nuolat įtaisytas ant vairo ašies arba sujungtas su ja, tačiau, jeigu gelbėjimo valtyje yra nuotolinio vairo valdymo priemonė, rumpelis gali būti nuimamas ir būti laikomas pritvirtintas netoli vairo ašies. Vairas ir rumpelis turi būti įrengti taip, kad negalėtų būti pažeisti veikiant atjungiamajam mechanizmui arba sraigtui;
68.3. išorinėje gelbėjimo valties pusėje, išskyrus vietą arti vairo ir sraigto, turi būti pritvirtintas su išlinkiais plūdrusis gelbėjimo lejeris;
68.4. gelbėjimo valčių, kurios apvirtusios savaime neatsiverčia, apatinėje korpuso dalyje turi būti turėklai, kad žmonės galėtų laikytis už gelbėjimo valties. Šių turėklų tvirtinimas prie gelbėjimo valties turi būti toks, kad tuo atveju, jeigu nuo pakankamai stipraus smūgio jie būtų nuplėšti nuo gelbėjimo valties, tai nesukeltų gelbėjimo valties korpuso pažeidimo;
68.5. visose gelbėjimo valtyse turi būti pakankamai vandeniui nepralaidžių dėžių arba skyrių laikyti smulkius įrangos daiktus, geriamą vandenį ir maistą, kaip numatyta šių Reikalavimų 69 punkte. Turi būti numatytos priemonės laikyti surinktą lietaus vandenį;
68.6. kiekvienoje gelbėjimo valtyje, skirtoje nuleidimui talių pagalba, turi būti atjungiamasis mechanizmas, atitinkantis šiuos reikalavimus:
68.6.2. mechanizmas turi užtikrinti gelbėjimo valties atjungimą nuo talių šiais dviem būdais:
68.6.2.1. paprastuoju, kai atjungimas vykdomas nuleidus gelbėjimo valtį į vandenį arba kai kablių neveikia apkrova;
68.6.2.2. esant apkrovai, ir atsijungimas vyksta, kai kablius veikia ta apkrova. Šis būdas turi užtikrinti gelbėjimo valties atjungimą nuo talių bet kokiomis apkrovos sąlygomis: nuo visiško jos nebuvimo, kai valtis yra vandenyje, iki apkrovos, 1,1 karto viršijančios bendrąją gelbėjimo valties masę, kai ji sukomplektuota žmonėmis ir įranga. Šiuo būdu numatoma patikima apsauga nuo atsitiktinio arba priešlaikinio atjungimo;
68.6.3. atjungiamojo mechanizmo valdymo įtaisai turi būti aiškiai pažymėti spalva, kontrastuojančia su supančiais daiktais;
68.7. kiekviena gelbėjimo valtis turi turėti atjungiamąjį mechanizmą, leidžiantį atjungti priekinę virvę, kai ji yra įtempta;
68.8. kiekvienoje gelbėjimo valtyje, kurioje yra stacionari UTB radiotelefoninio dvipusio ryšio aparatūra su atskirai statoma antena, turi būti prietaisai, kurie leistų patikimai įrengti ir pritvirtinti anteną darbinėje padėtyje;
68.9. gelbėjimo valtys, skirtos nuleidimui palei laivo bortą, turi turėti pavažas ir fenderius, būtinus palengvinti nuleidimą ir išvengti gelbėjimo valties pažeidimo;
68.10. gelbėjimo valties uždangos viršuje turi būti įtaisyta lemputė su rankiniu jungikliu, kurios šviesa būtų matoma tamsią naktį giedriu oru, ne mažesniu kaip 2 mylių atstumu ne trumpiau kaip 12 val. Jeigu šviesa yra blykčiojanti, ji turi užsidegti 50 blyksnių per minutę dažniu pirmas dvi iš 12 darbo valandų;
68.11. gelbėjimo valties viduje turi būti įtaisyta lemputė arba kitas šviesos šaltinis, užtikrinantis apšvietimą ne trumpiau nei 12 val., kurio pakaktų skaityti gyvybės gelbėjimo instrukciją ar kitą informaciją apie gelbėjimo valties įrenginius, tačiau neleidžiama šiems tikslams naudoti žibalinės lempos;
68.12. jeigu specialiai nenumatyta kas nors kita, gelbėjimo valtyje turi būti efektyvi priemonė išpumpuoti vandeniui arba automatinės vandens išpumpavimo priemonės;
69. Visi gelbėjimo valties įrangos daiktai, reikalingi pagal šį punktą arba pagal kitus šių Reikalavimų nuostatus, išskyrus kobinius, kurie turi būti laikomi nepritvirtinti gelbėjimo valčiai atstumti nuo borto, turi būti pritvirtinti valties viduje naitovais, būti laikomi dėžėse arba skyriuose, įtaisomi ant kronšteinų ar panašių į juos tvirtinimo prietaisų arba pritvirtinti kitais atitinkamais būdais. Įranga turi būti pritvirtinta taip, kad netrukdytų paliekant laivą. Visi gelbėjimo valties įrangos daiktai turi būti, kiek tai įmanoma, nedideli ir lengvi, patogiai ir kompaktiškai supakuoti. Išskyrus atvejus, kai šiame skyriuje numatyta kas nors kita, įprasta gelbėjimo valties įranga turi susidėti iš:
69.1 pakankamo kiekio plūdriųjų irklų, kad užtikrintų valties judėjimą ramiame vandenyje. Kiekvienam irklui turi būti numatyta įkaba arba kitas lygiavertis įtaisas. Įkabos turi būti tvirtinamos prie valties škertais arba grandinėlėmis;
69.5. naktouzo su patikimu kompasu, šviečiančiu arba turinčiu atitinkamą apšvietimo priemonę. Visiškai uždarose gelbėjimo valtyse naktouzas turi būti stacionariai įtaisytas prie vairo valdymo posto; visose kitose gelbėjimo valtyse naktouzas turi turėti atitinkamus prietaisus jam pritvirtinti;
69.6. plūdriojo pakankamo dydžio inkaro su drektovu, galinčiu išlaikyti smūgines apkrovas, ir niralu, kuris užtikrina galimybę tvirtai laikyti jį rankose jam sušlapus. Plūdriojo inkaro, drektovo ir niralo stiprumo turi pakakti bet kokiose jūros sąlygose;
69.7. dviejų patikimų lynų, tokio ilgio, kuris ne mažiau kaip du kartus viršytų atstumą nuo gelbėjimo valties įtaisymo vietos iki vaterlinijos, esant mažiausiai eksploatacinei laivo grimzlei arba 15 m, žiūrint, ko yra daugiau. Vienas lynas, pritvirtintas prie atjungiamojo įrenginio, iš privalomų pagal šių Reikalavimų 68.7. papunktį, turi būti priekinėje gelbėjimo valties dalyje, o kitas stipriai tvirtinamas prie gelbėjimo valties forštevenio arba netoli jo ir paruošiamas darbui;
69.9. vandens nepraleidžiančių indų su gėlu vandeniu, kurių bendrą kiekį sudaro 3 l kiekvienam žmogui, iš leidžiamo patalpinti gelbėjimo valtyje žmonių skaičiaus. Vienas litras iš tų 3 l gali būti pakeistas gėlinimo aparatu, galinčiu pagaminti tokį pat kiekį gėlo vandens per dvi dienas;
69.12. maisto raciono, apskaičiuoto ne mažiau kaip 10 000 kJ kiekvienam žmogui iš leidžiamo patalpinti gelbėjimo valtyje žmonių skaičiaus; šis maisto racionas turi būti orui nepralaidžioje pakuotėje ir laikomas vandens nepraleidžiančiame konteineryje;
69.16. vieno vandens nepraleidžiančio elektrinio žibinto, tinkamo signalizuoti Morzės abėcėle, su vienu atsarginiu baterijų komplektu ir viena atsargine lempute vandens nepraleidžiančioje pakuotėje;
69.17. vieno signalinio veidrodžio signalizuoti dieną, su naudojimo instrukcija apie signalų siuntimą laivams ir skraidymo aparatams;
69.18. vieno egzemplioriaus gelbėjimo signalų, nurodytų 1974 m. SOLAS konvencijos V dalyje. Instrukcija turi būti apsaugotu nuo vandens pavidalu arba vandeniui nepralaidžioje pakuotėje;
69.20. pirmosios pagalbos vaistinėlės vandeniui nepralaidžioje pakuotėje, kuri panaudojus gali būti vėl sandariai uždaroma;
69.24. dviejų neskęstančių gelbėjimo žiedų, pritvirtintų prie neskęstančio lyno, ne trumpesnio kaip 30 m;
69.27. pakankamo kiekio instrumentų, reikalingų atlikti nežymų variklio arba priklausančių įtaisų reguliavimą;
69.29. prožektoriaus, galinčio efektyviai apšviesti nakties metu šviesiai dažytą 18 m pločio objektą 180 m atstumu, veikiančio iš viso 6 val. Tris valandas iš šešių prožektorius turi veikti be pertraukos;
69.30. efektyvaus radiolokacinio reflektoriaus, jeigu gelbėjimo valtyje nėra radiolokacinio atsakiklio;
69.31. šilumos apsaugos priemonių, atitinkančių šių Reikalavimų 118–120 punktų nuostatas, kurių turi būti tiek, kad užtektų 10 proc. žmonių iš leidžiamo patalpinti gelbėjimo valtyje žmonių skaičiaus arba dviem žmonėms, žiūrint, ko yra daugiau;
70. Gelbėjimo valčių ženklinimas:
70.1. gelbėjimo valties matmenys, taip pat leidžiamas į ją patalpinti žmonių skaičius turi būti parašyti ant valties aiškiu šriftu nenusiplaunančiais dažais;
70.2. laivo, kuriam priklauso gelbėjimosi valtis, pavadinimas ir registracijos uostas turi būti užrašyti ant abiejų valties bortų jos priekinėje dalyje spausdintinėmis lotyniškos abėcėlės raidėmis;
71. Savaime atsiverčiančios iš dalies dengtos gelbėjimo valtys turi atitikti šių Reikalavimų 60–75 punktų nuostatas.
72. Reikalavimai iš dalies dengtų gelbėjimo valčių uždengimui:
72.1. turi būti numatytos stacionarios standžiosios uždangos, apimančios ne mažiau kaip 20 proc. gelbėjimo valties ilgio nuo jos forštevenio ir ne mažiau kaip 20 proc. valties ilgio nuo jos laivagalio;
72.2. standžiosios uždangos turi sudaryti dvi priedangas. Jeigu priedangos turi pertvaras, tai jose turi būti pakankamo dydžio angos, kad lengvai galėtų įeiti žmonės, apsirengę hidrokostiumais arba šiltais drabužiais bei gelbėjimo liemenėmis. Vidinis priedangų aukštis turi būti pakankamai didelis, kad žmonės galėtų pasiekti sėdėjimo vietas, esančias ir gelbėjimosi valties priekyje, ir jos gale;
72.3. standžiosios uždangos turi turėti langus arba skaidrias plokštes, praleidžiančias į gelbėjimo valties vidų pakankamai dienos šviesos, uždarius angas arba tentus, kad nereikėtų dirbtinio apšvietimo;
72.4. standžiosios uždangos turi būti su turėklais, kad žmonės galėtų už jų laikytis, vaikščiodami gelbėjimo valties išorėje;
72.5. atviri gelbėjimo valties plotai turi turėti nuolat pritvirtintą sudedamąjį tentą, kuris turi atitikti šiuos reikalavimus:
72.6. uždanga, susidedanti iš standžiosios uždangos ir tento, turi būti įrengta taip, kad atitiktų šiuos reikalavimus:
72.6.2. ji turi turėti įėjimus iš abiejų galų ir abiejų valties bortų pusių. Įėjimai turi būti įrengti su efektyviomis reguliuojamomis uždangomis, kurios gali greitai ir lengvai atsidaryti ir užsidaryti iš vidaus ir iš lauko pusės, užtikrindamos ventiliaciją, bet neleidžiančios patekti į gelbėjimo valtį jūros vandeniui, vėjui ir šalčiui, leidžiančios laikyti įėjimus atdarus ir uždarus;
72.6.3. išskleidus tentą ir uždarius įėjimus, ji turi praleisti pakankamai oro, reikalingo esantiems gelbėjimo valtyje žmonėms;
72.6.5. išorinis standžiosios uždangos ir tento paviršius taip pat vidinis tos valties dalies, kuri uždengta tentu, paviršius turi būti gerai matomos spalvos, nesukeliančios diskomforto esantiems gelbėjimo valtyje žmonėms;
73. Reikalavimai, susiję su gelbėjimo valties apsivertimu ir jos grąžinimu į tiesią padėtį:
73.1. kiekvienai pažymėtai sėdėjimo vietai turi būti numatytas saugos diržas. Saugos diržų konstrukcija turi būti tokia, kad jie patikimai laikytų vietoje 100 kg masės žmogų, kai gelbėjimo valtis yra apvirtusi;
74. Reikalavimai varyti gelbėjimo valtis:
74.2. variklis ir priklausantys įrenginiai turi būti tokie, kad galėtų veikti gelbėjimo valčiai apsiverčiant ir nenustoti veikti jai sugrįžus į tiesią padėtį arba automatiškai sustoti valčiai apsivertus, o po to vėl lengvai užsivesti, gelbėjimo valčiai sugrįžus į tiesią padėtį ir išpumpavus iš jos vandenį. Kuro ir tepalų sistemos konstrukcija turi užkirsti kelią kuro nutekėjimui iš variklio ir didesnio kaip 250 ml tepalo kiekio nutekėjimui gelbėjimo valties apsivertimo metu;
74.3. oru aušinami varikliai turi turėti oro vamzdžių sistemą, kuria aušinimui skirtas oras patektų į variklį ir būtų išmetamas už gelbėjimo valties ribų. Turi būti numatytos sklendės su rankiniu valdymu, leidžiančios paimti aušinantį orą iš gelbėjimo valties vidaus ir išleisti jį taip pat į valties vidų.
75. Reikalavimai konstrukcijai ir fenderinei apsaugai:
75.1. atsižvelgiant į šių Reikalavimų 61 punkto nuostatas, savaime atsiverčianti iš dalies dengta gelbėjimo valtis turi turėti tokią konstrukciją ir fenderius, kad galėtų užtikrinti apsaugą nuo pavojingų pagreičių, atsirandančių valčiai, visiškai sukomplektuotai žmonėmis ir įranga, atsitrenkiant į laivo bortą ne mažesniu kaip 3,5 m/s greičiu;
76. Visiškai uždaros gelbėjimo valtys turi atitikti šių Reikalavimų 60–70 bei 76–81 punktų nuostatas.
77. Kiekviena visiškai uždara gelbėjimo valtis turi turėti standžią, nepraleidžiančią vandens, uždangą, visiškai uždengiančią gelbėjimo valtį. Uždanga turi būti įrengta taip, kad atitiktų šiuos Reikalavimus:
77. 3. įėjimo liukai turi būti išdėstyti taip, kad būtų galima nuleisti ir pakelti gelbėjimosi valtį, neišlaipinant iš jos žmonių;
77. 4. įėjimo liukai turi būti atidaromi ir uždaromi ir iš išorės, ir iš gelbėjimo valties vidaus ir turėti patikimas priemones, leidžiančias laikyti juos atdarytus;
77. 6. su uždarytais liukais ir be didesnių pažeidimų ji turi išlaikyti ant vandens bendrą gelbėjimo valties masę su visu žmonių ir įrangos komplektu, kai valtis yra apsivertusi;
77.7. abiejuose gelbėjimo valties bortuose ji turi turėti langus arba skaidrias plokštes, praleidžiančias į gelbėjimo valties vidų pakankamai dienos šviesos, kad nereikėtų dirbtinio apšvietimo;
77. 9. ji turi būti su turėklais, už kurių gali patikimai laikytis žmonės, vaikščiojantys gelbėjimo valties išorėje ir kurie gali būti panaudoti įlaipinant ir išlaipinant žmones;
77. 10. žmonėms turi būti suteikta galimybė nueiti nuo įėjimo į valtį iki savo sėdėjimo vietos, nelaipiojant per skersines sėdynėles arba kitas kliūtis;
77. 11. gelbėjimo valtyje esantys žmonės turi būti apsaugoti nuo pavojingos žmogui oro išretėjimo ribos, kuri gali atsirasti dirbant gelbėjimo valties varikliui.
78. Gelbėjimo valties apsivertimas ir grįžimas į tiesią padėtį:
78.1. kiekvienai pažymėtai sėdėjimo vietai turi būti numatytas saugos diržas. Saugos diržų konstrukcija turi būti tokia, kad jie galėtų patikimai laikyti vietoje 100 kg masės žmogų, kai gelbėjimo valtis yra apsivertusi;
78.2. gelbėjimo valties stovumas turi būti toks, kad ji pati savaime arba automatiškai grįžtų į tiesią padėtį, būdama visiškai ar iš dalies sukomplektuota žmonėmis ir įranga, o visi jos įėjimai ir angos uždaryti taip, kad nepraleistų vandens, ir žmonės prisirišę diržais;
78.3. patyrusi pažeidimus, nurodytus šių Reikalavimų 60.1 papunktyje, gelbėjimo valtis turi išsilaikyti ant vandens, kai yra sukomplektuota žmonėmis ir įranga, o jos stovumas turi būti toks, kad apsivertusi ji automatiškai užimtų padėtį, leidžiančią gelbėjimo valtyje esantiems žmonėms palikti ją per išėjimą, esantį aukščiau vandens lygio.
79. Reikalavimai gelbėjimo valties varymui:
79.2. variklis ir priklausantys įrenginiai turi būti tokie, kad galėtų veikti gelbėjimo valčiai apsiverčiant ir nenustoti veikti, jai grįžus į tiesią padėtį, arba automatiškai sustoti valčiai apsivertus, o po to vėl lengvai užsivesti, gelbėjimo valčiai sugrįžus į tiesią padėtį. Kuro ir tepalų sistemos konstrukcija turi užkirsti kelią kuro nutekėjimui iš variklio, ir didesnio negu 250 ml tepalų kiekio nutekėjimui gelbėjimo valties apsivertimo metu;
80. Neatsižvelgiant į šių Reikalavimų 61 punkto nuostatas, visiškai uždara gelbėjimo valtis turi turėti tokią konstrukciją ir fenderius, kad galėtų užtikrinti apsaugą nuo pavojingų pagreičių, atsirandančių gelbėjimo valčiai, sukomplektuotai žmonėmis ir įranga, atsitrenkiant į laivo bortą ne mažesniu kaip 3,5 m/s greičiu.
81. Gelbėjimo valtis, skirta nuleidimui laisvo kritimo metodu, turi turėti tokią konstrukciją, kad, būdama sukomplektuota žmonėmis ir įranga, užtikrintų apsaugą nuo pavojingų pagreičių, atsirandančių nuleidžiant ją į vandenį iš aukščio, lygaus maksimaliam projektiniam jos įrengimo virš vaterlinijos aukščiui, esant mažiausiai eksploatacinei laivo grimzlei nepalankiomis diferento sąlygomis iki 10° ir pasvirimui, ne mažiesniam kaip 20° į bet kurio borto pusę.
82. Reikalavimai gelbėjimo plaustų konstrukcijai:
82.1. kiekvieno gelbėjimo plausto konstrukcija turi būti tokia, kad jis išliktų vandenyje neskęsdamas 30 parų bet kokiomis jūros sąlygomis;
82.2. gelbėjimo plausto konstrukcija turi būti tokia, kad išmetus jį į vandenį iš 18 m aukščio, plaustas ir jo įranga veiktų tinkamai. Jeigu gelbėjimo plaustas turi būti įrengtas didesniame nei 18 m aukštyje virš vaterlinijos, esant mažiausiai laivo eksploatacinei grimzlei, tai jis turi būti tokio tipo, kurio rezultatai bandymų metu, numetant jį iš aukščio, ne žemesnio, kokiame plaustas turi būti įtaisytas, buvo teigiami;
82.3. būdamas vandenyje, gelbėjimo plaustas turi išlaikyti daugkartinius šuolius į jį iš ne mažesnio kaip 4,5 m aukščio nuo jo dugno esant pakeltam tentui, taip pat ir be jo;
82.4. gelbėjimo plausto ir jo įrangos konstrukcija turi leisti vilkti jį 3 mazgų greičiu ramiame vandenyje, kai jis sukomplektuotas žmonėmis ir įranga ir yra su vienu išleistu neskęstančiu inkaru;
82.5. gelbėjimo plaustas turi turėti tentą jame esantiems žmonėms apsaugoti nuo aplinkos poveikių. Tentas turi automatiškai išsiskleisti, nuleidus plaustą į vandenį. Tentas turi atitikti šiuos Reikalavimus:
82.5.1. jis turi užtikrinti erdvės po tentu izoliaciją nuo karščio ir šalčio dviejų medžiagos sluoksniais, atskirtais vienas nuo kito oro tarpu, arba kitomis, lygiaverčiai efektyviomis priemonėmis. Turi būti numatytos priemonės, užkertančios kelią vandens kaupimuisi oro tarpsluoksnyje;
82.5.3. kiekvienas įėjimas turi būti aiškiai pažymėtas ir turėti efektyvią reguliuojamą uždangą, kuri galėtų būti greitai ir lengvai atidaroma iš gelbėjimo plausto vidaus ir lauko pusės, tuo užtikrindama ventiliaciją, bet neleistų patekti į vidų jūros vandeniui, vėjui ir šalčiui. Gelbėjimo plaustuose, talpinančiuose daugiau kaip 8 žmones, turi būti ne mažiau kaip du diametraliai priešingi vienas kitam įėjimai;
82.5.4. net uždarius įėjimus, jis turi nuolat įleisti pakankamai oro, reikalingo plauste esantiems žmonėms;
83. Minimali gelbėjimo plaustų talpa ir jų masė:
83.1. gelbėjimo plaustai, talpinantys mažiau nei 6 žmones, kaip apskaičiuota remiantis šių Reikalavimų 90 ir 100 punktų nuostatomis, neturi būti naudojami;
84. Reikalavimai gelbėjimo plausto įrangai:
84.1. gelbėjimo plauste turi būti gerai pritvirtinti gelbėjimo lejeriai su įlinkiais, apjuosti aplink gelbėjimo plaustą iš vidinės ir išorinės pusės;
85. Gelbėjimo plaustai, nuleidžiami keltuvu, turi atitikti šiuos reikalavimus:
85.1. papildant aukščiau minėtus reikalavimus, gelbėjimo plaustas, skirtas naudoti su aprobuotu nuleidžiamuoju įrenginiu, turi:
85.1.1. būdamas sukomplektuotas žmonėmis ir įranga, išlaikyti smūgį į laivo bortą, kai jo greitis statmena laivo bortui kryptimi yra ne mažesnis nei 3,5 m/s, taip pat numetimą į vandenį iš ne mažesnio nei 3 m aukščio ir nepatirti pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos jo funkcijoms;
86. Reikalavimai gelbėjimo plausto įrangai:
86.1. įprastinėje kiekvieno gelbėjimo plausto įrangoje turi būti:
86.1.1. vienas plūdrusis gelbėjimo žiedas, pritvirtintas prie plūdriojo gelbėjimo lyno, ne trumpesnio kaip 30 m;
86.1.2. vienas nesulankstomas peilis su neskęstančiu kotu ir škertu, pritvirtintas ir laikomas kišenėje išorinėje tento pusėje netoli lyno tvirtinimo prie gelbėjimo plausto vietos. Be to, gelbėjimo plauste, talpinančiame 13 ir daugiau žmonių, gali būti antras peilis, kuris gali būti sulankstomas;
86.1.3. vienas plūdrusis semtuvas gelbėjimo plaustams, talpinantiems ne daugiau kaip 12 žmonių, ir du plūdrieji semtuvai gelbėjimo plaustams, talpinantiems 13 ir daugiau žmonių;
86.1.5. du plūdrieji inkarai, kiekvienas su drektovu, galinčiu išlaikyti smūgines apkrovas, ir su niralu. Vienas iš inkarų turi būti atsarginis, o kitas – nuolat pritvirtintas prie gelbėjimo plausto taip, kad pripučiant gelbėjimo plaustą arba po jo nuleidimo į vandenį inkaras išlaikytų gelbėjimo plaustą kaip galima stovesnį vėjo atžvilgiu. Kiekvieno plūdriojo inkaro, jų drektovų ir niralų stiprumas turi būti pakankamas bet kokiomis jūros sąlygomis. Plūdrieji inkarai turi turėti sukučius abiejuose lyno galuose ir priklausyti tipui, neleidžiančiam inkarui apsiversti tarp stropų;
86.1.7. trys konservų atidarytuvai. Tam tikslui tinka peiliai su konservų atidarytuvais, nekeliančiais pavojaus saugumui;
86.1.8. viena pirmosios pagalbos vaistinėlė vandeniui nepralaidžioje pakuotėje, kuri panaudojus vėl gali būti sandariai uždaryta;
86.1.13. vienas vandeniui nepralaidus elektrinis žibintas, tinkamas signalizuoti Morzės abėcėle, su vienu atsarginiu baterijų komplektu ir viena atsargine lempute vandeniui nepralaidžioje pakuotėje;
86.1.14. efektyvus radiolokacinis reflektorius, jeigu gelbėjimo plauste nėra radiolokacinio atsakiklio;
86.1.15. vienas signalinis veidrodis, skirtas signalizuoti dieną su naudojimo instrukcija apie signalų siuntimą laivams ir skraidymo aparatams;
86.1.16. vienas gelbėjimo signalų, nurodytų 1974 m. SOLAS V dalyje, egzempliorius. Instrukcija turi būti pagaminta apsaugoto nuo vandens pavidalo arba vandeniui nepralaidžioje pakuotėje;
86.1.18. maisto racionas, apskaičiuotas ne mažiau kaip 10 000 kJ kiekvienam žmogui iš leidžiamo talpinti plauste žmonių skaičiaus. Šis maisto racionas turi būti orui nepralaidžioje pakuotėje ir laikomas vandeniui nepralaidžiame konteineryje;
86.1.19. vandeniui nepralaidūs indai su gėlu vandeniu, kurio bendrą kiekį sudaro 1,5 l kiekvienam žmogui iš leidžiamo talpinti gelbėjimo plauste žmonių skaičiaus. 0,5 l iš tų 1,5 l gali būti pakeista gėlinimo aparatu, galinčiu pagaminti tokį pat gėlo vandens kiekį per dvi dienas;
86.1.21. šešios medikamentų nuo jūros ligos dozės ir vienas higieninis paketas kiekvienam žmogui iš leidžiamo talpinti gelbėjimo plauste žmonių skaičiaus;
86.1.22. gyvybės išsaugojimo instrukcija, sudaryta vadovaujantis veiksmų gelbėjimo valtyse ir plaustuose instrukcija, priimta TJO asamblėjos rezoliucija A 657 (16);
86.1.23. pirmaeilių veiksmų instrukcija, sudaryta vadovaujantis veiksmų gelbėjimo valtyse ir plaustuose instrukcija, priimta TJO asamblėjos rezoliucija A 657 (16);
86.2. gelbėjimo plaustuose, turinčiuose įrangą, atitinkančią šių Reikalavimų 86.1 papunkčio nuostatas, ženklinimas atliekamas pagal šių Reikalavimų 94.3 ir 104.7 papunkčių nuostatas ir jį sudaro užrašas spausdintinėmis lotyniškos abėcėlės raidėmis „SOLAS A PACK“;
87. Reikalavimai priemonėms, užtikrinančioms laisvąjį gelbėjimo plaustų iškilimą:
87.1. gelbėjimo plausto pririšamojo lyno sistema turi užtikrinti ryšį tarp laivo ir gelbėjimo plausto ir turi būti įrengta taip, kad gelbėjimo plaustas po atsiskyrimo nuo laivo ir prisipūtimo (jeigu jis yra pripučiamas) nebūtų skęstančio laivo įtrauktas į vandenį;
87.2. jeigu priemonės, užtikrinančios laisvąjį gelbėjimo plausto iškilimą, turi silpnąją jungtį, tai ji turi:
87.3. jeigu tarp priemonių, užtikrinančių laisvąjį plausto iškilimą, yra hidrostatinis atjungiamasis įrenginys, tai jis turi:
87.3.1. būti pagamintas iš atitinkamų medžiagų taip, kad neiškiltų galimybė atsirasti įrenginio darbo trūkumams. Neleidžiama galvanizuoti ar kokiais kitais būdais padengti metalu hidrostatinio atjungiamojo įrenginio detalių;
87.3.3. turėti priemones hidrostatinės kameros sausinimui, užkertančias kelią vandens kaupimuisi joje, kai įrenginys yra normalioje padėtyje;
87.3.4. turėti konstrukciją, užkertančią kelią gelbėjimo plausto atsiskyrimui nuo laivo, bangoms užliejus įrenginį;
87.3.6. turėti dokumentą arba skiriamąją lentelę, rodančius įrenginio pagaminimo datą, tipą ir serijos numerį;
87.3.7. būti toks, kad kiekviena jo dalis, besijungianti su lynu ir jam priklausančiais prietaisais, būtų ne mažesnio stiprumo kaip būtinas lyno stiprumas;
89. Pripučiamųjų gelbėjimo plaustų konstrukcija:
89.1. pagrindinė plūdrumo kamera turi būti padalyta į mažiausiai du atskirus skyrius, kurių kiekvienas yra pripučiamas per savąjį negrįžtamąjį vožtuvą. Plūdrumo kameros turi būti įrengtos taip, kad kurio nors vieno skyriaus pažeidimo atveju arba tuo atveju, kai vienas iš skyrių nebus pripūstas, nepažeisti skyriai galėtų išlaikyti ant vandens leidžiamą talpinti gelbėjimo plauste žmonių, sėdinčių normalioje padėtyje skaičių, kai kiekvieno žmogaus svoris – 75 kg. Gelbėjimo plausto viršvandeninis bortas tuo metu turi būti teigiamas visu gelbėjimo plausto perimetru;
89.2. gelbėjimo plausto dugnas turi būti nepralaidus vandeniui ir užtikrinti pakankamą izoliaciją nuo šalčio:
89.2.1. vieno ar kelių skyrių pagalba, kuriuos gali pripūsti esantys plauste žmonės arba kurie pripučiami automatiškai, o vėliau oras iš jų gali būti išleistas ir juos vėl gali pripūsti esantys plauste žmonės;
89.3. gelbėjimo plaustas turi būti pripučiamas netoksiškomis dujomis. Gelbėjimo plausto pripūtimas neturi trukti ilgiau, kaip 1 min., kai aplinkos temperatūra yra nuo 18° iki 20 °C, ir ne ilgiau, kaip 3 min., kai aplinkos temperatūra yra 30°C. Pripūstas gelbėjimo plaustas turi išlaikyti savo formą, būdamas sukomplektuotas žmonėmis ir įranga;
89.4. kiekvienas pripučiamojo gelbėjimo plausto skyrius turi išlaikyti slėgį, mažiausiai tris kartus viršijantį darbinį slėgį, ir turi būti apsaugotas nuo slėgio, du kartus viršijančio darbinį slėgį, atsiradimo arba apsauginiais vožtuvais, arba ribojant tiekiamų dujų kiekį. Darbinio slėgio palaikymui skyriuose turi būti numatyta galimybė papildyti juos siurbliu arba dumplėmis, privalomi pagal šių Reikalavimų 97.1.2 papunktį.
90. Žmonių, leidžiamų patalpinti gelbėjimo plauste, skaičius turi būti lygus mažiausiam iš šių skaičių:
90.1. didžiausiam sveikam skaičiui, gautam padalijus pripūstų pagrindinių plūdrumo kamerų apimtį, išreikštą kubiniais metrais (į kurią neįeina nei arkos, nei skersinės sijos, jeigu jos yra), iš 0,096;
90.2. didžiausiam sveikam skaičiui, gautam padalijus gelbėjimo plausto vidinį horizontalaus pjūvio plotą, išreikštą kvadratiniais metrais (į kurį tuo tikslu gali įeiti skersinė sėdynėlė arba suoleliai, jeigu jie yra) ir išmatuotą iki vidinio plūdrumo kamerų pakraščio, iš 0,372;
91. Reikalavimai patekti į pripučiamuosius gelbėjimo plaustus:
91.1 mažiausiai prie vieno įėjimo turi būti įrengta pusiau standi pasvira įlaipinimo aikštelė, leidžianti vandenyje esantiems žmonėms užlipti į gelbėjimo plaustą. Aikštelė turi būti įrengta taip, kad užkirstų kelią žymiam dujų nutekėjimui iš gelbėjimo plausto jo pažeidimo atveju. Plauste, nuleidžiamame į vandenį keltuvo pagalba ir turinčiame daugiau nei vieną įėjimą, įlaipinimo aikštelė turi būti įrengta prie įėjimo, esančio priešingoje pusėje negu plausto pritraukimo prie borto virvės ir įrenginiai įlaipinimui iš laivo į plaustą;
91.2. įėjimai, prie kurių nėra įlaipinimo aikštelių, turi turėti įlaipinimo trapą, kurio apatinis laiptelis turi būti mažiausiai 0,4 m žemiau gelbėjimo plausto vaterlinijos, kai jis yra tuščias;
92. Reikalavimai pripučiamųjų gelbėjimo plaustų stovumui:
92.1. kiekvieno pripučiamojo gelbėjimo plausto konstrukcija turi būti tokia, kad jis būtų stovus, esant bangavimui, plaukdamas tentu į viršų;
92.2. gelbėjimo plausto stovumas jam apsivertus turi būti toks, kad jį galėtų atversti vienas žmogus ir esant bangavimui, ir ramiame vandenyje;
93. Reikalavimai pripučiamųjų gelbėjimo plaustų įrangai:
93.1. pririšamojo lyno sistemos, įskaitant jos tvirtinimo prie plausto priemones, išskyrus silpnąją jungtį, privalomos pagal šių Reikalavimų 87.2 punktą, trūkimo jėga turi būti ne mažesnė kaip 10,0 kN plaustams, talpinantiems 9 ar daugiau žmonių, ir ne mažesnė kaip 7,5 kN visiems kitiems plaustams. Turi būti numatyta galimybė, kad plaustą galėtų pripūsti vienas žmogus;
93.2. gelbėjimo plausto tento viršuje turi būti įtaisyta lemputė su rankiniu jungikliu, kurios šviesa būtų matoma tamsią naktį esant giedriam orui ne mažesniu kaip 2 mylių atstumu ir ne trumpiau kaip 12 val. Jeigu šviesa yra blykčiojanti, tai ji turi blykčioti ne mažesniu kaip 50 blyksnių per minutę dažnumu pirmąsias 2 iš 12 darbo valandų. Lemputė turi būti maitinama elementu, kuris veikia sausuoju cheminiu elementu arba veikiamas jūros vandens. Ji turi užsidegti automatiškai, prisipučiant gelbėjimo plaustui. Elementas turi būti toks, kad jo kokybė neblogėtų, kai jį veikia drėgmė sudėtame konteineryje plauste;
93.3. gelbėjimo plausto viduje turi būti įtaisyta lemputė su rankiniu jungikliu, galinti nepertraukiamai šviesti ne trumpiau nei 12 val. Ji turi užsidegti automatiškai, prisipučiant gelbėjimo plaustui, ir šviesti tokiu stiprumu, kad užtektų šviesos skaityti gyvybės išsaugojimo instrukciją ir informaciją apie gelbėjimo plausto įrangą.
94. Reikalavimai pripučiamiesiems gelbėjimo plaustų konteineriams:
94.1. gelbėjimo plaustas turi būti supakuotas konteineryje, kuris:
94.1.2. kartu su supakuotu jame gelbėjimo plaustu ir jo įranga būtų pats pakankamai plūdrus, kad lynas galėtų išsitraukti į išorę ir būtų paleistas pripildymo dujomis mechanizmas, skęstančiam laivui grimztant į vandenį;
94.2. gelbėjimo plaustas turi būti supakuotas konteineryje taip, kad, patekęs į vandenį ir išlaisvintas iš konteinerio, jis prisipūstų, būdamas pagal galimybes tiesioje padėtyje;
94.3. konteineris turi turėti ženklinimą, rodantį:
94.3.4. SFV, tačiau pripučiamieji gelbėjimo plaustai, atitinkantys 1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje taisyklės III/39 su pataisomis reikalavimus ir turintys SOLAS A ženklinimą, yra visiškai tapatūs gelbėjimo plaustams, aprašytiems šių Reikalavimų 88–97 punktuose ir gali būti laikomi visiškai tapačiais gelbėjimo plaustams, turintiems SFV ženklinimą;
94.3.8. maksimaliai leistiną gelbėjimo plausto pastatymo virš vaterlinijos aukštį (aukštį, iš kurio plaustas buvo numetamas, atliekant bandymus);
95. Pripučiamieji gelbėjimo plaustai turi turėti ženklinimą, rodantį:
96. Reikalavimai pripučiamiesiems gelbėjimo plaustams, nuleidžiamiems keltuvu:
96.1. papildant aukščiau išvardytus reikalavimus, gelbėjimo plaustas, skirtas naudojimui su aprobuotu nuleidžiamuoju įrenginiu, būdamas pakabintas ant kėlimo kablio arba stropo turi išlaikyti apkrovą:
96.1.1. keturis kartus viršijančią jo, visiškai sukomplektuoto žmonėmis ir įranga, masę, esant nusistovėjusiai paties gelbėjimo plausto ir supančios aplinkos temperatūrai 20 ± 3°C, kai nė vienas iš apsauginių vožtuvų neveikia;
97. Reikalavimai papildomai pripučiamųjų gelbėjimo plaustų įrangai:
97.1. be įrangos, privalomos pagal šių Reikalavimų 86 punktą, kiekviename pripučiamame gelbėjimo plauste turi būti:
99. Reikalavimai standžiųjų gelbėjimo plaustų konstrukcijai:
99.1. gelbėjimo plausto plūdrumas turi būti palaikomas aprobuota plūdriąja medžiaga, išdėstoma kaip galima arčiau gelbėjimo plausto kraštų. Ši plūdrioji medžiaga turi būti atspari ugniai arba turėti apsauginę ugniai atsparią dangą;
100. Žmonių, leidžiamų patalpinti į gelbėjimo plaustą, skaičius turi būti lygus mažesniam iš šių skaičių:
100.1. didžiausiam sveikam skaičiui, gautam padalijus iš 0,096 plūdriosios medžiagos apimtį, išreikštą kubiniais metrais, padaugintą iš koeficiento 1, atėmus lyginamąjį tos medžiagos svorį;
100.2. didžiausiam sveikam skaičiui, gautam padalijus iš 0,372 gelbėjimo plausto denio horizontalaus pjūvio plotą, išreikštą kvadratiniais metrais;
101. Reikalavimai patekti į standžiuosius gelbėjimo plaustus:
101.1. mažiausiai prie vieno įėjimo turi būti standi pasvira įlaipinimo aikštelė, leidžianti vandenyje esantiems žmonėms įlipti į gelbėjimo plaustą. Gelbėjimo plauste, nuleidžiamame į vandenį keltuvu ir turinčiame daugiau nei vieną įėjimą, įlaipinimo aikštelė turi būti įrengta prie įėjimo, esančio priešingoje pusėje negu plausto pritraukimo prie borto virvės ir įrenginiai įlaipinimui iš laivo į plaustą;
101.2. įėjimai, prie kurių nėra įlaipinimo aikštelių, turi turėti įlaipinimo trapą, kurio apatinis laiptelis turi būti mažiausiai 0,4 m žemiau gelbėjimo plausto vaterlinijos, kai jis yra tuščias;
102. Reikalavimai standžiųjų gelbėjimo plaustų stovumui:
102.1. išskyrus tuos atvejus, kada plaustas gali būti saugiai eksploatuojamas nepriklausomai nuo to, kuria puse į viršų jis plaukia, jo tvirtumas ir stovumas turi būti tokie, kad jis galėtų arba pats savaime atsiversti arba jį lengvai galėtų atversti vienas žmogus ir esant bangavimui, ir ramiame vandenyje;
103. Reikalavimai standžiųjų gelbėjimo plaustų įrangai:
103.1. gelbėjimo plaustas turi turėti patikimą pririšamąjį lyną. Pririšamojo lyno sistemos, įskaitant jos tvirtinimo prie gelbėjimo plausto priemones, išskyrus silpnąją jungtį, privalomos pagal šių Reikalavimų 87.2 papunktį, trūkimo jėga turi būti ne mažesnė kaip 10,0 kN gelbėjimo plaustams, talpinantiems 9 ar daugiau žmonių, ir ne mažesnė kaip 7,5 kN visiems kitiems plaustams;
103.2. gelbėjimo plausto tento viršuje turi būti įtaisyta lemputė su rankiniu jungikliu, kurios šviesa būtų matoma tamsią naktį esant giedram orui ne mažesniu kaip 2 mylių atstumu ir ne trumpiau kaip 12 val. Jeigu šviesa yra blykčiojanti, ji turi blykčioti ne mažesniu kaip 50 blyksnių per minutę dažnumu pirmąsias 2 iš 12 darbo valandų. Lemputė turi būti maitinama elementu, kuris veikia sausu cheminiu elementu arba veikiamas jūros vandens. Ji turi užsidegti automatiškai, statant į vietą gelbėjimo plausto tentą. Elementas turi būti toks, kad jo kokybė neblogėtų, kai jį veikia drėgmė plausto laikymo vietoje;
103.3. gelbėjimo plausto viduje turi būti įtaisyta lemputė su rankiniu jungikliu, galinti nepertraukiamai šviesti ne trumpiau nei 12 val. Ji turi užsidegti automatiškai, statant į vietą tentą ir šviesti tokiu stiprumu, kad užtektų šviesos skaityti gyvybės išsaugojimo instrukciją ir informaciją apie gelbėjimo plausto įrangą.
104. Standusis gelbėjimo plaustas turi turėti ženklinimą, nurodantį:
104.5. leidžiamą patalpinti žmonių skaičių, parašytą virš kiekvieno įėjimo ne mažesniu kaip 100 mm šriftu ir spalva, kontrastuojančia su gelbėjimo plausto spalva;
104.6. SFV, tačiau pripučiamieji gelbėjimo plaustai, atitinkantys 1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje taisyklės III/39 su pataisomis reikalavimus ir turintys SOLAS A ženklinimą, yra visiškai tapatūs gelbėjimo plaustams, aprašytiems šių Reikalavimų 98–105 punktuose ir gali būti laikomi visiškai tapačiais gelbėjimo plaustams, turintiems SFV ženklinimą;
104.9. maksimaliai leistiną gelbėjimo plausto pastatymo virš vaterlinijos aukštį (aukštį, iš kurio plaustas buvo numetamas, atliekant bandymus);
105. Papildant aukščiau išvardytus reikalavimus, standusis gelbėjimo plaustas, skirtas naudoti su aprobuotu nuleidžiamuoju įrenginiu, būdamas pakabintas ant kėlimo kablio arba stropo, turi išlaikyti apkrovą, keturis kartus viršijančią jo, su pilnu žmonių ir įrangos komplektu, masę.
106. Bendrieji reikalavimai gelbėjimo kateriams:
106.1. jeigu šių Reikalavimų 106–110 punktuose nenumatoma kitaip, tai visi gelbėjimo kateriai turi atitikti šių Reikalavimų 61–68.4 punktų nuostatas imtinai ir 68.6, 68.7, 68.9, 68.12 ir 70 papunkčių reikalavimus;
106.2. gelbėjimo kateriai gali būti standžios arba pripučiamos konstrukcijos ar sukonstruoti panaudojant abi konstrukcijas:
106.2.1. turi būti ne trumpesni kaip 3,8 m ir ne ilgesni kaip 8,5 m, išskyrus trumpesnių kaip 45 m ilgio laivus, kai dėl laivo dydžio ar kitų priežasčių, dėl kurių tokių katerių turėjimas laive laikomas nepagrįstu ar neįmanomu, klasifikacinei bendrovei, suderinus su Administracija, gali būti priimtini mažesnio ilgio kateriai, tačiau ne trumpesni kaip 3,3 m;
106.3. leistiną kateryje telpančių asmenų skaičių nustato klasifikacinė bendrovė, atlikdama susodinimo bandymą. Minimali katerio talpa nurodyta šių Reikalavimų 106.2.2 papunktyje. Sėdimosios vietos, išskyrus vairininko vietą, gali būti ant dugno. Jokių sėdimųjų vietų neturi būti ant valties kraštų ar ant pripučiamų plūdrumo kamerų valties šonuose;
106.4. kombinuotos konstrukcijos gelbėjimo kateriai pagal klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimus, suderinus su Administracija, turi atitikti atitinkamas šių Reikalavimų 106–110 punktų nuostatas;
106.5. jeigu gelbėjimo kateris neturi pakankamo balniškumo, tai jo priekis turi būti uždengtas, o uždanga turi apimti ne mažiau nei 15 proc. jo ilgio;
106.6. gelbėjimo kateris turi sugebėti manevruoti judėdamas iki 6 mazgų greičiu ir išlaikyti tą greitį ne trumpiau nei 4 val.;
106.7. gelbėjimo kateriai turi būti pakankamai mobilūs ir manevringi esant bangavimui, kad galėtų gelbėti esančius vandenyje žmones, surinkti gelbėjimo plaustus ir vilkti patį didžiausią iš esančių laive plaustą, sukomplektuotą žmonėmis ir įranga, arba lygiaverčiu kroviniu, ne mažesniu nei 2 mazgai greičiu;
106.8. gelbėjimo kateryje turi būti stacionarus arba pakabinamasis variklis. Jeigu jame yra pakabinamasis variklis, tai vairas ir rumpelis gali būti variklio dalimi. Nepaisant šių Reikalavimų 67 punkto nuostatų, gelbėjimo kateriai gali turėti benzininius pakabinamuosius variklius su aprobuota degalų sistema, tačiau su sąlyga, kad degalų bakai bus specialiu būdu apsaugoti nuo gaisro ir sprogimų;
106.9. gelbėjimo kateriuose turi būti stacionarūs, pakankamai tvirti įrenginiai buksyravimui, kad galėtų surinkti ir vilkti gelbėjimo plaustus, kaip numatoma šių Reikalavimų 106.7 papunktyje;
107. Reikalavimai gelbėjimo katerių įrangai:
107.1. visi gelbėjimo katerio įrangos daiktai, išskyrus kobinius, kurie turi būti laikomi nepritvirtinti, kad valtis atsistumtų nuo laivo borto, turi būti pritvirtinti gelbėjimo katerio viduje naitovais, laikomi dėžėse arba skyriuose, įtvirtinti ant kronšteinų ar panašių į juos tvirtinimo įtaisų arba kitais atitinkamais būdais. Įranga turi būti pritvirtinta taip, kad netrukdytų nuleisti ir pakelti gelbėjimo katerį. Visi gelbėjimo katerio įrangos daiktai turi būti pagal galimybes nedideli ir lengvi, patogiai ir kompaktiškai supakuoti;
107.2. įprastinė kiekvieno gelbėjimo katerio įranga susideda iš:
107.2.1. pakankamo kiekio plūdrių irklų, kad užtikrintų valties judėjimą ramiame vandenyje. Kiekvienam irklui turi būti numatyta įkaba arba kitas lygiavertis įtaisas. Įkabos turi būti tvirtinamos prie katerio škertais arba grandinėlėmis;
107.2.5. vieno pakankamai ilgo ir stipraus lyno, pritvirtinto prie atjungiamojo įrenginio, atitinkančio šių Reikalavimų 68 punkto nuostatas, ir įtaisyto gelbėjimo katerio priekinėje dalyje;
107.2.6. vieno plūdraus ne trumpesnio nei 50 m lyno, pakankamai stipraus gelbėjimo plausto buksyravimui, kaip nustatoma šių Reikalavimų 106.7 papunktyje;
107.2.7. vieno vandens nepraleidžiančio elektrinio žibinto, tinkamo signalizuoti Morzės abėcėle, su vienu atsarginiu baterijų komplektu ir viena atsargine lempute vandeniui nepralaidžioje pakuotėje;
107.2.9. pirmosios pagalbos vaistinėlės vandeniui nepralaidžioje pakuotėje, kuri panaudojus gali būti vėl sandariai uždaroma;
107.2.10. dviejų plūdriųjų gelbėjimo žiedų, pritvirtintų prie plūdriojo lyno, kurio ilgis – ne mažesnis nei 30 m;
107.2.11. prožektoriaus, galinčio efektyviai apšviesti nakties metu šviesiai dažytą 18 m pločio objektą 180 m atstumu, iš viso 6 val., iš kurių 3 val. prožektorius turi šviesti be pertraukos;
108. Papildant įrangą, privalomą pagal šių Reikalavimų 107.2 papunktį, įprastinėje kiekvieno standžiojo gelbėjimo katerio įrangoje turi būti:
109. Papildant įrangą, privalomą pagal šių Reikalavimų 107.2 papunktį, įprastinėje kiekvieno pripūsto gelbėjimo katerio įrangoje turi būti:
110. Papildomi reikalavimai pripūstiesiems gelbėjimo kateriams:
110.1. šių Reikalavimų 60.3 ir 60.5 papunkčių nuostatos pripūstiesiems gelbėjimo kateriams netaikomos;
110.2. pripūstas gelbėjimo kateris, būdamas pakabintas ant stropo arba pakėlimo kablio, turi:
110.2.1. būti pakankamai tvirtas ir standus, kad būtų galima jį, sukomplektuotą žmonėmis ir įranga, nuleisti ir pakelti;
110.2.2. būti pakankamai tvirtas, kad išlaikytų apkrovą, keturis kartus viršijančią jo, su pilnu žmonių ir įrangos komplektu, masę, esant 20 ± 3° aplinkos temperatūrai, kai nė vienas iš apsauginių vožtuvų neveikia;
110.3. pripūstų gelbėjimo katerių konstrukcija turi būti tokia, kad jie galėtų išlaikyti:
110.4. pripūsti gelbėjimo kateriai turi atitikti šių Reikalavimų 70 punkto nuostatas, be to, ant jų turi būti užrašytas serijos numeris, gamintojo pavadinimas arba prekinis ženklas ir pagaminimo data;
110.5. pripučiamo gelbėjimo katerio plūdrumą turi palaikyti arba viena plūdrumo kamera, padalyta į mažiausiai penkis atskirus maždaug vienodos apimties skyrius, arba dvi atskiros plūdrumo kameros, kurių kiekvienos apimtis neviršytų 60 proc. bendros jų apimties. Plūdrumo kameros turi būti įrengtos taip, kad vieno kurio nors skyriaus pažeidimo atveju nepažeistieji skyriai išlaikytų ant vandens sėdinčių normalioje padėtyje žmonių skaičių, leidžiamą patalpinti gelbėjimo kateryje, kai kiekvieno atskiro žmogaus kūno masė yra vidutiniškai 75 kg, o valties viršvandeninis bortas turi būti teigiamas visu jos perimetru;
110.6. plūdrumo kameros, sudarančios pripūsto gelbėjimo katerio bortus, būdamos pripūstos, turi būti tokios apimties, kad kiekvienam žmogui iš leidžiamo patalpinti gelbėjimo kateryje skaičiaus tektų ne mažiau nei 0,17 m3;
110.7. kiekvienas plūdrumo skyrius turi turėti vienpusio veikimo vožtuvą jo pripūtimui rankiniu būdu, taip pat išleidimo priemones. Taip pat turi būti numatytas apsauginis vožtuvas;
110.8. išoriniame pripūsto gelbėjimo katerio dugno paviršiuje ir pažeidžiamose vietose turi būti numatytos sustiprintos juostos, atitinkančios klasifikacinės bendrovės taisyklių reikalavimus;
110.9. jeigu yra trancas, jis neturi būti nutolęs į korpuso vidų daugiau negu 20 proc. didžiausio gelbėjimo katerio ilgio;
110.10. turi būti numatyti atitinkamos priemonės falalynių tvirtinimui priekyje ir gale, taip pat gelbėjimo lejerių su įlinkiais tvirtinimui valties viduje ir išorėje;
111. Bendrieji reikalavimai gelbėjimo liemenėms:
111.1. gelbėjimo liemenė neturi palaikyti degimo ir neturi lydytis toliau po to, kai ją 2 s buvo visiškai apėmusi liepsna;
111.2. gelbėjimo liemenės konstrukcija turi būti tokia, kad:
111.2.2. būtų galima užsidėti ją gerąja puse į vidų arba kad būtų visiškai aišku, kad ją galima dėtis tik viena puse ir kad, pagal galimybes, būtų išvengta neteisingo liemenės užsidėjimo;
111.3. gelbėjimo liemenė turi būti pakankamai plūdri ir stovi gėlame vandenyje nesant bangavimo tam, kad:
111.3.1. palaikytų netekusio jėgų arba netekusio sąmonės žmogaus burną ne mažesniu nei 120 mm atstumu nuo vandens taip, kad žmogaus kūnas būtų atloštas atgal ne mažesniu nei 20° ir ne didesniu nei 50° kampu nuo jo vertikalios padėties;
111.4. gelbėjimo liemenės plūdrumas neturi sumažėti daugiau negu 5 proc., panėrus ją į gėlą vandenį 24 valandoms;
111.5. gelbėjimo liemenė turi būti tokia, kad su ja galima būtų nuplaukti nedidelį atstumą ir įlipti į gelbėjimo valtį ar gelbėjimo plaustą;
112. Pripučiamos gelbėjimo liemenės, kuriu plūdrumą užtikrina pripūtimas, turi turėti ne mažiau dviejų atskirų kamerų ir atitikti šių Reikalavimų 111 punkto nuostatas bei:
112.1. būti pripučiamos automatiškai, panyrant į vandenį, turėti pripūtimo prietaisą, pradedantį veikti nuo vieno rankos judesio, taip pat būti pripučiamos burna;
112.2. atitikti šių Reikalavimų 111.2, 111.3 ir 111.5 papunkčių nuostatas, jeigu kuri nors iš kamerų netektų plūdrumo;
113. Reikalavimai gelbėjimo liemenių žiburiams:
113.2. turi turėti energijos šaltinį, galintį užtikrinti 0,75 cd šviesos stiprumą ne trumpiau nei 8 val.;
114. Jeigu gelbėjimo liemenės žiburys yra blykčiojantis, tai jis turi:
115. Bendrieji reikalavimai hidrokostiumams:
115.1. hidrokostiumas turi būti gaminamas iš vandeniui nepralaidžių medžiagų taip, kad:
115.1.1. jį būtų galima išpakuoti ir apsivilkti be kitų pagalbos ne ilgiau nei per 2 min. kartu su papildomais rūbais ir gelbėjimo liemene, jeigu hidrokostiumas turi būti dėvimas su ja;
115.1.2. jis nepalaikytų degimo ir nesilydytų toliau po to, kai jį 2 s buvo visiškai apėmusi liepsna;
115.1.3. jis apdengtų visą kūną, išskyrus veidą. Rankos taip pat turi būti uždengtos, jeigu nėra numatyta nuolat prie hidrokostiumo pritvirtintų pirštinių;
115.2. hidrokostiumas, atitinkantis ir šių Reikalavimų 111–114 punktų nuostatas, gali būti klasifikuojamas kaip gelbėjimo liemenė;
115.3. žmogus su hidrokostiumu ir gelbėjimo liemene, jeigu hidrokostiumą privalu dėvėti su gelbėjimo liemene, turi turėti galimybę:
115.3.3. šokti į vandenį iš ne mažesnio nei 4,5 m aukščio nesusižeisdamas ir nepažeisdamas hidrokostiumo ir taip, kad hidrokostiumas nenusislinktų;
115.4. plūdrusis hidrokostiumas, skirtas naudoti be gelbėjimo liemenės, turi turėti žiburį, atitinkantį šių Reikalavimų 113 punkto nuostatas ir švilpuką, privalomą pagal šių Reikalavimų 111.6 papunkčio nuostatas;
116. Reikalavimai hidrokostiumo terminės apsaugos savybėms:
116.1. hidrokostiumas, pagamintas iš neturinčios terminės izoliacijos savybių medžiagos, turi:
116.1.2. būti tokios konstrukcijos, kad apsivilktus kartu su šiltais rūbais ir gelbėjimo liemene – jeigu hidrokostiumas turi būti dėvimas su gelbėjimo liemene, toliau užtikrintų pakankamą terminę apsaugą po vieno šuolio į vandenį iš 4,5 m aukščio taip, kad vidinė žmogaus kūno temperatūra nenukristų daugiau negu 2°C, žmogui išbuvus 1 val. cirkuliuojančiame 5°C temperatūros vandenyje, kai nėra bangavimo;
116.2. hidrokostiumas, pagamintas iš medžiagos, turinčios terminės izoliacijos savybių, vienas pats arba su gelbėjimo liemene, jeigu hidrokostiumas turi būti dėvimas su gelbėjimo liemene – turi užtikrinti pakankamą terminę apsaugą po vieno šuolio į vandenį iš 4,5 m aukščio taip, kad vidinė žmogaus kūno temperatūra nenukristų daugiau negu 2°C, žmogui išbuvus 6 val. cirkuliuojančiame 0–2°C temperatūros vandenyje, kai nėra bangavimo;
117. Žmogus su hidrokostiumu, atitinkančiu šių Reikalavimų 111–114 punktų nuostatas, arba su hidrokostiumu ir gelbėjimo liemene, turi sugebėti apsiversti gėlajame vandenyje iš padėties veidu žemyn į padėtį veidu aukštyn per 5 s.
118. Šilumos apsaugos priemonė turi būti gaminama iš vandeniui nepralaidžios medžiagos, turinčios ne didesnį kaip 0,25 W/(m·K) šilumos laidumą, ir būti tokios konstrukcijos, kad apvilkta ant žmogaus, sumažintų jo kūno šilumos praradimą ir dėl konvekcijos, ir dėl garavimo.
119. Šilumos apsaugos priemonė turi:
119.1. uždengti visą žmogaus su gelbėjimo liemene kūną, išskyrus veidą. Rankos taip pat turi būti uždengtos, jeigu nėra numatyta nuolat pritvirtintų prie šilumos apsaugos priemonės pirštinių;
119.2. būti tokia, kad ją būtų galima išpakuoti ir lengvai apsivilkti be pašalinių pagalbos gelbėjimo valtyje arba gelbėjimo plauste, arba gelbėjimo kateryje;
120. Šilumos apsaugos priemonė turi tinkamai atlikti savo funkcijas, kai oro temperatūra yra nuo –30 iki +20 °C.
121. Kiekvienas gelbėjimo ratas turi:
121.2. būti gaminamas iš plūdrios medžiagos. Gelbėjimo rato plūdrumas neturi būti palaikomas nendrėmis, kamštinėmis drožlėmis arba granulėmis, arba bet kokia kita puria granuliuota medžiaga arba pripučiamomis oro kameromis;
121.6. būti tokios konstrukcijos, kad galėtų išlaikyti numetimą į vandenį iš aukščio, kuriame yra jo tvirtinimo virš vaterlinijos vieta, kai laivo eksploatacinė grimzlė yra mažiausia, arba iš 30 m aukščio, žiūrint ko yra daugiau. Be to, eksploatacinės gelbėjimo rato ir prie jo pritvirtintos įrangos charakteristikos numetimo atveju neturi pablogėti;
121.7. jeigu numatyta, kad jis būtų naudojamas su greito atjungimo įtaisu, skirtu automatiškai įsijungiančioms dūminėms bujelėms ir savaime užsidegantiems žiburiams, tai turi turėti masę, kurios pakaktų, kad greito atjungimo įtaisas suveiktų, arba 4 kg masę, žiūrint ko yra daugiau;
122. Savaime užsidegantys žiburiai, privalomi pagal šių Reikalavimų 38 punktą, turi:
122.2. degti nepertraukiamai, skleisdami ne mažesnio kaip 2 cd stiprumo šviesą visomis viršutinio pusrutulio kryptimis, arba blykčioti (skleisti blyksnius) ne rečiau kaip 50 blyksnių per minutę dažniu su tokio pat efektyvumo šviesos stiprumu;
122.3. turėti energijos šaltinį, užtikrinantį šių Reikalavimų 122.2 papunkčio nuostatų vykdymą ne trumpiau kaip 2 val.;
123. Automatiškai veikiančios gelbėjimo ratų dūminės bujelės, privalomos pagal šių Reikalavimų 39 punktą, turi:
124. Plūdrieji gelbėjimo lynai, privalomi pagal šių Reikalavimų 40 punktą, turi:
125. Kiekvienas lynosvaidis turi:
125.2. turėti ne mažiau kaip keturias raketas, kurių kiekviena užtikrina lyno išmetimą ne mažesniu kaip 230 m atstumu, esant ramiam orui;
126. Raketa, jeigu ji paleidžiama iš pistoleto, arba komplektas, jeigu raketa ir lynas sudaro vieningą visumą, turi būti įdėti į vandeniui nepralaidų korpusą. Be to, jeigu raketa yra paleidžiama iš pistoleto, tai lynas ir raketos kartu su padegamosiomis priemonėmis turi būti laikomi dėžėje, užtikrinančioje jų apsaugą nuo aplinkos poveikio.
127. Parašiutinė raketa turi:
127.2. turėti trumpą instrukciją arba paveikslėlius, išspausdintus ant korpuso, kurie aiškiai iliustruotų parašiutinės raketos naudojimo būdą;
128. Paleista vertikalia kryptimi parašiutinė raketa turi pasiekti ne mažesnį kaip 300 m aukštį. Pasiekusi aukščiausią trajektorijos tašką arba būdama netoli jo, raketa turi paleisti parašiutinį signalą, kuris privalo:
129. Deglas turi:
129.2. turėti trumpą instrukciją arba paveikslėlius, išspausdintus ant korpuso, kurie aiškiai iliustruotų deglo naudojimo būdą;
129.4. būti tokios konstrukcijos, kad nesukeltų nepatogumų jį laikančiam žmogui ir pavojaus gelbėjimo valčiai arba gelbėjimo plaustui dėl degančių arba rusenančių liekanų, atsiradusių jo naudojimo pagal gamintojo instrukciją metu;
130. Plūdrioji dūminė bujelė turi:
130.3. turėti trumpą instrukciją arba paveikslėlius, išspausdintus ant korpuso, kurie aiškiai iliustruotų plūdriosios dūminės bujelės naudojimo būdą;
130.4. tolygiai skleisti gerai matomos spalvos dūmus ne trumpiau kaip 3 min., būdama ramiame vandenyje;
131. Reikalavimai nuleidimo ir įlaipinimo įrenginiams:
131.1. kiekvienas nuleidžiamasis įrenginys su visais jam priklausančiais nuleidimo ir pakėlimo mechanizmais turi būti įrengtas taip, kad užtikrintų jo aptarnaujamų gelbėjimo valties, gelbėjimo plausto arba gelbėjimo katerio saugų nuleidimą su visa jų įranga esant diferentui iki 10° ir posvyriui į bet kurį bortą iki 20°:
131.2. nuleidžiamuoju įrenginiu aptarnaujamų gelbėjimo valties, gelbėjimo plausto arba gelbėjimo katerio nuleidimas su visa jų apkrova ir įranga, taip pat tuščiomis neturi būti užtikrinamas kokiomis nors kitomis priemonėmis, išskyrus sunkio jėgą arba sukauptą mechaninę energiją, nepriklausomą nuo laivo energijos šaltinių;
131.3. nuleidžiamasis mechanizmas turi būti toks, kad jį galėtų paleisti vienas žmogus iš vietos laivo denyje, taip pat iš gelbėjimo valties arba gelbėjimo plausto, arba gelbėjimo katerio; esantis laivo denyje žmogus, valdantis nuleidžiamąjį mechanizmą, turi matyti nuleidžiamą gelbėjimo valtį ar gelbėjimo plaustą;
131.4. kiekvieno nuleidžiamojo įrenginio konstrukcija turi būti tokia, kad reikalautų minimalios einamosios techninės priežiūros. Visos dalys, reikalaujančios reguliarios techninės priežiūros, kurią atlieka laivo įgula, turi būti lengvai prieinamos, o jo priežiūra – lengvai atliekama;
131.5. nuleidžiamojo įrenginio gervės stabdžiai turi būti pakankamai stiprūs, kad išlaikytų:
131.5.1. statinį išbandymą apkrova, ne mažiau kaip 1,5 karto viršijančia maksimalią darbinę apkrovą;
131.6. nuleidžiamasis įrenginys ir jam priklausantys įtaisai, išskyrus gervės stabdžius, turi būti pakankamai stiprūs, kad išlaikytų statinį išbandymą apkrova, ne mažiau kaip 2,2 karto viršijančia maksimalią darbinę apkrovą;
131.7. konstrukciniai elementai ir visi blokai, trosai, apkabos, grandys ir tvirtinimo įrenginiai, taip pat visi kiti įtaisai, naudojami kaip nuleidimo įranga, turi būti suprojektuoti atsižvelgiant į numatomą maksimalią darbinę apkrovą. Turi būti numatyta bent minimali stiprumo atsarga atsižvelgiant į nuleidžiamos gelbėjimo įrangos sukeliamą maksimalią apkrovą ir tos įrangos gamybai naudojamų medžiagų atsparumo ribas. Visi keltuvų ir gervių konstrukciniai elementai turi turėti minimaliąa atsparumo atsargą, lygią 4,5, o trosai, pakabos grandinės, grandys ir blokai turi turėti minimalią atsparumo atsargą, lygią 6;
131.8. kiekvienas nuleidžiamasis įrenginys turi, kiek tai praktiškai įmanoma, išlikti veiksnus apledėjimo sąlygomis;
131.9. gelbėjimo valties nuleidžiamasis įrenginys turi užtikrinti gelbėjimo valties pakėlimą su jos įgula;
132. Nuleidžiamieji įrenginiai su trosais ir gervėmis turi atitikti šiuos reikalavimus:
132.2. jeigu gervė turi keletą būgnų, tai trosai turi būti išdėstyti taip, kad nusivyniotų nuo būgnų vienodu greičiu nuleidžiant ir tolygiai užsivynioti ant būgnų vienodu greičiu pakeliant, išskyrus tuos atvejus, kai numatytas efektyvus kompensuojamasis įrenginys;
132.3. kiekvienas gelbėjimo katerio nuleidžiamasis įrenginys turi turėti gerves su tokios galios mechanine pavara, kad jos pakaktų pakelti iš vandens gelbėjimo katerį, sukomplektuotą žmonėmis ir įranga;
132.4. kiekvienos gelbėjimo valties, kiekvieno gelbėjimo plausto ir kiekvieno gelbėjimo katerio pakėlimui turi būti numatyta efektyvi rankinė pavara. Rankinės pavaros rankenos arba smagračiai neturi suktis, veikiami judančių gervės dalių nuleidžiant gelbėjimo valtį, gelbėjimo plaustą ar gelbėjimo katerį arba pakeliant juos mechanine pavara;
132.5. jeigu keltuvų strėlės yra pakeliamos mechanine pavara, tai norint išvengti trosų arba keltuvų perkrovos, turi būti numatyti apsauginiai įrenginiai, automatiškai atjungiantys variklio su pavara maitinimą anksčiau, negu keltuvų strėlės pasieks atramos ribą, išskyrus tuos atvejus, kai variklis sukonstruotas taip, kad neleistų atsirasti tokiai perkrovai;
132.6. gelbėjimo valties, gelbėjimo plausto ar gelbėjimo katerio nuleidimo greitis turi būti ne mažesnis už greitį, apskaičiuotą pagal formulę:
S = 0,4 + 0,02 H, kur S – nuleidimo greitis metrais per sekundę, H – aukštis nuo keltuvo noko iki vaterlinijos, esant mažiausiai eksploatacinei laivo grimzlei;
132.7. maksimalų nuleidimo greitį nustato klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, atsižvelgdama į gelbėjimo valties, gelbėjimo plausto ar gelbėjimo katerio konstrukciją, žmonių apsaugą nuo nuleidžiamųjų įrenginių pernelyg didelių jėgų ir stiprumo poveikio, ir, turėdama omenyje inercijos, atsirandančios dėl avarinio stabdymo nuleidimo metu jėgą. Nuleidžiamasis įrenginys turi turėti priemonę, užkertančią kelią galimybei viršyti nuleidimo greitį;
132.8. kiekvienas gelbėjimo katerio nuleidžiamasis įrenginys turi užtikrinti visiškai sukomplektuoto žmonėmis ir įranga gelbėjimo katerio pakėlimą ne mažesniu kaip 0,3 m/s greičiu;
132.9. kiekvienas nuleidžiamasis įrenginys turi būti su stabdžiais, galinčiais sustabdyti gelbėjimo valties, gelbėjimo plausto ar gelbėjimo katerio nuleidimą ir patikimai laikyti juos, sukomplektuotus žmonėmis ir įranga; būtinais atvejais stabdžių trinkelės turi būti apsaugotos nuo vandens ir tepalo patekimo ant jų;
133. Jeigu gelbėjimo valties ar gelbėjimo plausto nuleidimui reikalingas nuleidžiamasis įrenginys ir, be to, numatomas jų laisvasis iškilimas, tai laisvojo iškilimo atveju gelbėjimo valties ar gelbėjimo plausto atjungimas nuo laivo iš jų buvimo vietos turi būti atliekamas automatiškai.
134. Kiekvienas nuleidžiamasis įrenginys, skirtas nuleidimui laisvojo kritimo metodu panaudojant nuožulnią aikštelę, turi atitikti šių Reikalavimų 131 punkto nuostatas ir šiuos reikalavimus:
134.1. nuleidžiamasis įrenginys turi būti toks, kad esantys gelbėjimo valtyje ar gelbėjimo plauste žmonės nuleidimo metu nebūtų veikiami pernelyg didelės jėgos;
134.2. nuleidžiamasis įrenginys turi būti standžioji konstrukcija, turinti posvyrio kampą ir ilgį, pakankamą užtikrinti patikimą gelbėjimo valties ar gelbėjimo plausto nuleidimą iš laivo;
135. Kiekvienas evakuacinės čiuožyklos įrenginys turi atitikti šių Reikalavimų 131 punkto nuostatas ir, be to, šiuos reikalavimus:
136. Kiekvienas gelbėjimo plaustų nuleidžiamasis įrenginys turi atitikti šių Reikalavimų 131 ir 132 punktų nuostatas, išskyrus reikalavimus dėl sunkio jėgos panaudojimo įrenginių išvedimui už borto, taip pat dėl įlaipinimo į gelbėjimo plaustus iš jų įrengimo vietos ir pakrauto gelbėjimo plausto pakėlimo. Nuleidžiamasis įrenginys turi būti įrengtas taip, kad užkirstų kelią priešlaikiniam gelbėjimo plausto atjungimui jo nuleidimo metu ir atjungtų gelbėjimo plaustą po jo nuleidimo į vandenį.
137. Reikalavimai įlaipinimo trapams:
137.1. turi būti numatyti turėklai, kad žmonės galėtų saugiai nueiti nuo denio prie įlaipinimo trapų ir atgal;
137.2. trapų laipteliai turi:
137.2.1. būti pagaminti iš kietmedžio be šakų ar kokių nors kitų nelygumų, glotniai apdirbti ir neturėti aštrių briaunų arba nuoskilų arba gali būti pagaminti iš kitos tinkamos medžiagos, turinčios lygiavertes savybes;
137.2.2. turėti neslidų paviršių, kurio efektyvumą užtikrina arba išilginiai grioveliai, arba patvirtinta neslidi danga;
137.2.3. būti ne trumpesni kaip 480 mm, ne siauresni kaip 115 mm ir ne plonesni kaip 25 mm, neįskaitant neslidaus paviršiaus arba dangos;
137.3. Įlaipinimo trapų šoninės virvės turi būti pagamintos iš dviejų manilos lynų be dangos, kurių storis – ne daugiau kaip 65 mm. Kiekvienas lynas turi būti ištisinis, be jokių sujungimų žemiau viršutinio laiptelio. Gali būti naudojamos ir kitos medžiagos su sąlyga, kad jų matmenys, trūkimo jėga, atsparumas aplinkos poveikiui, elastingumas ir patogumas, suimant rankomis, yra bent jau lygiaverčiai manilos lynui būdingiems matmenims, atsparumui aplinkai, elastingumui ir patogumui, suimant rankomis. Visi lynų galai turi būti užtaisyti, kad jie negalėtų išsisukti.
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos saugios laivybos administracijos
direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d.
įsakymu Nr. V-64
REIKALAVIMAI VEIKSMŲ TVARKAI AVARIJOS ATVEJU, MOKOMIESIEMS SUSIBŪRIMAMS IR MOKYMAMS ŽVEJYBOS LAIVUOSE
Šių Reikalavimų nuostatos taikomos naujiems ir esamiems 24 m ir ilgesniems laivams:
1. Bendrojo pavojaus signalizacija turi užtikrinti bendrojo pavojaus signalo paskelbimą, kuris susideda iš septynių ar daugiau trumpų garsinių signalų ir po jų sekančio vieno ilgo signalo, paskelbiamo laivo švilpuku arba sirena ir papildomai elektriniu skambučiu arba kita lygiaverte perspėjimo sistema, veikiančia nuo pagrindinio laivo elektros tinklo, taip pat nuo avarinio elektros energijos šaltinio, kaip nustatyta Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų mechanizmams, elektros įrangai ir periodiškai be priežiūros paliekamiems jėgainės skyriams 83–91 punktuose.
2. Visuose laivuose turi būti aiškios instrukcijos kiekvienam įgulos nariui, kurių reikia laikytis avarijos atveju.
3. Aliarmų tvarkaraštis turi būti iškabintas keliose laivo vietose – vairinėje, mašinų skyriuje ir įgulos patalpose ir turi teikti informaciją, nurodytą žemiau išvardytuose punktuose.
4. Aliarmų tvarkaraštyje turi būti pateiktas detalus bendrojo laivo pavojaus signalo, nurodyto šių Reikalavimų 1 punkte, aprašymas, taip pat įgulos narių veiksmų pagal tą signalą aprašymas. Aliarmų tvarkaraštyje taip pat turi būti nurodyta, kaip bus duodama komanda palikti laivą.
5. Aliarmų tvarkaraštyje turi būti nurodytos atskirų įgulos narių pareigos, įskaitant:
5.1. vandeniui nepralaidžių ir priešgaisrinių durų, vožtuvų, špigatų, šiukšlių šalinimo angų, iliuminatorių, šviesos liukų ir kitų panašių angų laive uždarymą;
5.2. įrangos ir tiekimo padavimą į gelbėjimosi valtis, gelbėjimo plaustus ir kitas gelbėjimo priemones;
6. Trumpesniems nei 45 m laivams Administracija gali leisti sušvelninti 5 punkto reikalavimus, jeigu bus tikra, jog dėl mažo įgulos narių skaičiaus nebūtina turėti aliarmų tvarkaraštį.
7. Aliarmų tvarkaraštyje turi būti nurodyti vadovaujantys asmenys, atsakingi už tai, kad gelbėjimo ir priešgaisrinės priemonės būtų geros būklės ir parengtos neatidėliotinam panaudojimui.
8. Aliarmų tvarkaraščiuose turi būti nurodyti pavaduotojai pagrindinių asmenų, kurie gali tapti nedarbingais, be to, reikia atsižvelgti į tai, kad įvairiose avarinėse situacijose gali prireikti skirtingo pobūdžio veiksmų.
9. Aliarmų tvarkaraštis turi būti sudarytas iki laivui išplaukiant į jūrą. Jeigu sudarius aliarmų tvarkaraštį, įgulos sudėtyje įvyksta kokių nors pakeitimų, dėl kurių reikia atlikti pakeitimus aliarmų tvarkaraštyje, kapitonas turi arba jį pataisyti, arba sudaryti naują tvarkaraštį.
10. Pratybos ir mokymai:
10.1. Kiekvienas įgulos narys kas mėnesį turi dalyvauti bent vienuose laivo palikimo mokymuose ir vienuose kovos su gaisru mokymuose. Tačiau trumpesniuose nei 45 m laivuose Administracija gali pakeisti šį reikalavimą su sąlyga, kad bent kas tris mėnesius bus vykdomi bent vieni laivo palikimo mokymai ir vieni kovos su gaisru mokymai. Jeigu daugiau negu 25 proc. įgulos narių nedalyvavo paskutiniuose laive vykusiuose mokymuose, tai įgulos narių mokymai turi būti atlikti per 24 val. po laivo išplaukimo iš uosto. Tuose laivuose, kuriuose mokymų atlikimas yra nepraktiškas, Administracija gali leisti panaudoti kitas priemones, kurios būtų bent jau lygiavertės aukščiau nurodytoms;
10.2. kiekvienas laivo palikimo mokymas turi apimti:
10.2.1. įgulos narių iškvietimą į susibūrimo vietas bendrojo pavojaus signalo pagalba ir jų supažindinimą su laivo palikimo tvarka, nurodyta aliarmų tvarkaraštyje;
10.2.2. atvykimą į susibūrimo vietas ir pasiruošimą atlikti pareigas, nurodytas aliarmų tvarkaraštyje;
10.2.5. mažiausiai vienos gelbėjimosi valties dalinį nuleidimą, atlikus visą būtiną jos nuleidimui į vandenį parengimą;
10.3. kiekvienas kovos su gaisru mokymas turi apimti:
10.3.1. atvykimą į susibūrimo vietas ir pasiruošimą atlikti pareigas, nurodytas gaisro aliarmo tvarkaraštyje;
10.3.2. gaisrinio siurblio paleidimą, panaudojant mažiausiai dvi reikalingas vandens čiurkšles, pademonstruoti, kad sistema yra geros darbinės būklės;
10.3.5. vandeniui nepralaidžių ir priešgaisrinių durų, priešgaisrinių sklendžių ir evakuacijos kelių patikrinimą;
10.4. kiekvieno kito mokymo metu, kiek tai praktiškai įmanoma, turi būti paeiliui iš dalies nuleidžiamos, kaip to reikalauja 10.2.5 papunktis, skirtingos gelbėjimosi valtys;
10.6. kiekviena gelbėjimosi valtis su jai paskirta įgula turi būti nuleidžiama į vandenį ir manevruoti vandenyje mažiausiai kartą per tris mėnesius laivo palikimo mokymų metu;
10.7. atsižvelgiant į tikslingumą ir praktines galimybes, gelbėjimo kateriai, kitokie negu gelbėjimosi valtys, naudojamos kaip gelbėjimo kateriai, kartu su joms paskirtomis įgulomis kartą per mėnesį turi būti nuleidžiamos į vandenį ir manevruoti vandenyje. Visais atvejais šį reikalavimą reikia vykdyti bent kartą per tris mėnesius.
Jeigu gelbėjimosi valčių ir gelbėjimo katerių nuleidimo į vandenį mokymai vyksta laivui judant priekine eiga, tai tokie mokymai, dėl susijusio su jais pavojaus, turi būti vykdomi tik apsaugotuose vandenyse ir stebint vadovaujančiam laivui asmeniui, turinčiam tokių mokymų vykdymo patirtį. Šie mokymai vykdomi vadovaujantis įgulų parengimo dėl gelbėjimosi valčių ir gelbėjimo katerių nuleidimo į vandenį, laivui judant priekine eiga, vadovu, priimtu TJO asamblėjos rezoliucija A. 624(15);
10.8. jeigu pratybos, mokymas arba mokomasis užsiėmimas nebuvo vykdomi paskirtu laiku visa apimtimi, tai laivo žurnale turi būti padarytas įrašas, paaiškinantis vykdytų pratybų, mokymo arba mokomojo užsiėmimo aplinkybes ir apimtį.
10.9. avarinis apšvietimas, skirtas įgulos susirinkimui ir laivo palikimui turi būti tikrinamas kiekvieno laivo palikimo mokymo metu;
11. Laive atliekami pasirengimas ir instruktažai:
11.1. pasirengimas naudoti laivo gelbėjimo priemones ir jų įrangą turi būti vykdomas laive kaip galima greičiau, bet ne vėliau kaip po dviejų savaičių nuo įgulos nario atvykimo į laivą. Tačiau, jeigu įgulos narys yra skiriamas į laivą pagal tam tikrą kintamą grafiką, tai toks pasirengimas turi būti vykdomas ne vėliau kaip po dviejų savaičių nuo jo pirmo atvykimo į laivą;
11.2. laivo gelbėjimo priemonių naudojimo ir gyvybės išsaugojimo jūroje instruktažai turi būti vykdomi tokiais pat laiko tarpais, kaip ir mokymai. Kiekvienas atskiras instruktažas gali būti susijęs su skirtingais laivo gelbėjimo įrangos elementais, tačiau per du mėnesius turi apimti visą laivo gelbėjimo įrangą ir gelbėjimo priemones. Kiekvienas įgulos narys turi išklausyti instruktažą, kuris apima (bet nebūtinai tuo apsiriboja) šiuos dalykus:
11.2.1. laivo pripučiamųjų gelbėjimo plaustų nuleidimą ir naudojimą, įskaitant atsargumo priemones dėl vinimis pakaltos avalynės ir kitų aštrių daiktų;
11.2.2. hipotermijos problemas pirmąją pagalbą hipotermijos atveju ir kitais atitinkamais atvejais, kai reikalinga pirmoji pagalba;
11.3. pasirengimas naudoti keltuvų pagalba nuleidžiamus gelbėjimo plaustus turi būti vykdomas kiekviename turinčiame tokias priemones laive mažiausiai vieną kartą per 4 mėnesius. Jeigu leidžia galimybės, mokomojo užsiėmimo metu turi būti atliekamas plausto pripūtimas ir jo nuleidimas į vandenį. Tam gali būti naudojamas specialus gelbėjimo plaustas, skirtas tik mokymo tikslams, kuris nėra laivo gelbėjimo įrangos dalis. Toks specialus gelbėjimo plaustas turi būti aiškiai paženklintas.
12. Pratybų vykdymo datos, taip pat detalus laivo palikimo ir kovos su gaisru mokymų aprašymas, mokymai su kitomis gelbėjimo priemonėmis ir laive vykdomų mokomųjų užsiėmimų turinys turi būti įrašomi laivo žurnale, kurį nustato Administracija.
13. Laivo palikimo vadovas:
13.1. laivo palikimo vadovas turi būti kiekvienoje valgykloje ir įgulos poilsio patalpoje arba kiekvienoje įgulos kajutėje. Laivo palikimo vadove, kurį gali sudaryti keli bukletai, turi būti lengvai prieinama forma išdėstytos instrukcijos ir informacija, įterpiant, kur įmanoma, iliustracijas apie laive esančias gelbėjimo priemones ir geriausius gyvybės išsaugojimo būdus. Bet kuri tokios informacijos dalis gali būti pateikta ir ne vadove, o garso ir vaizdinėmis priemonėmis. Smulkiai turi būti išdėstyti šie dalykai:
13.1.3. įlaipinimas į gelbėjimosi valtis, gelbėjimo plaustus ir gelbėjimo katerius, jų nuleidimas ir atsitraukimas nuo laivo borto;
13.1.13. gelbėjimosi valčių, gelbėjimo plaustų ir gelbėjimo katerių pakėlimas, įskaitant jų pastatymą į vietas ir pritvirtinimą;
13.1.15. racionaliausias gelbėjimosi valčių ir plaustų galimybių panaudojimas gyvybės išsaugojimo tikslu; turi būti atsižvelgiama į veiksmų gelbėjimosi valtyse ir plaustuose instrukcijas, priimtas TJO asamblėjos rezoliucija A. 657(16);
13.1.16. gelbėjimo metodai, įskaitant sraigtasparnių gelbėjimo įrangos (stropai, pintinės, neštuvai), taip pat kranto gelbėjimo priemonių ir laivo lynosvaidžių panaudojimą;
14. Administracija turi numatyti priemones, kurios, jos nuomone, užtikrintų, kad laivų įgulos tinkamai parengtos atlikti savo pareigas avarijų atvejais. Toks parengimas turi susidėti iš:
14.1. galinčių atsirasti avarinių situacijų, tokių kaip susidūrimas, gaisras ir laivo panirimas dėl vandens patekimo į jo skyrius, rūšių;
14.5. būtinumo būti pasirengus bet kokiai avarinei situacijai ir nuolatinio žinojimo:
14.5.1. informacijos, esančios aliarmų tvarkaraštyje, konkrečiai:
14.5.2. kur yra kiekvieno įgulos nario asmeninė gelbėjimosi liemenė ir atsarginės gelbėjimosi liemenės;
14.6. veiksmų, kurių imamasi paimant žmones iš laivų ir gelbėjimosi valčių bei plaustų į sraigtasparnius;
14.7. veiksmų, kurių imamasi iškviečiant prie gelbėjimosi valčių ir plaustų, įskaitant:
14.8. veiksmų, kurių imamasi paliekant laivą, tokių kaip:
14.9. veiksmų, kurių imamasi vandenyje ir kurie užtikrina:
14.9.1. išgyvenimą, esant sekančioms sąlygoms:
14.10. veiksmų, kurių imamasi gelbėjimosi valtyje ir plauste, tokių kaip:
14.10.7. esančios gelbėjimosi valtyje ar plauste įrangos patikrinimas ir teisingas jos panaudojimas;
14.11. pagrindinių pavojų išsigelbėjusiems ir bendrųjų išlikimo principų, įskaitant:
PATVIRTINTA
Lietuvos saugios laivybos administracijos
direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d.
įsakymu Nr. V-64
ReikalavimAI radijo ryšiui žvejybos laivuose
1. Šių Reikalavimų nuostatos taikomos naujiems 24 metrų ir ilgesniems laivams bei esamiems 45 metrų ir ilgesniems laivams.
2. Nė viena šių Reikalavimų nuostata neturi trukdyti bet kokiam laivui, plaukiojančiai gelbėjimo priemonei ar asmeniui, esantiems nelaimėje, pasinaudoti bet kokiomis jų žinioje esančiomis priemonėmis, skirtomis atkreipti dėmesį, pranešti apie savo vietą ir kviestis pagalbos.
3. Šiuose Reikalavimuose vartojamos sąvokos:
3.1. ryšys „tiltelis-tiltelis“ – patikimas radijo ryšys tarp laivų iš laivo valdymo vietos (vairinė, navigacinis tiltelis);
3.2. nenutrūkstamas budėjimas – nepertraukiamas radijo ryšio sekimas, išskyrus trumpus intervalus, kai ryšys pablogėja arba yra blokuojamas dėl savo radijo ryšio arba kai radijo įranga yra periodiškai techniškai apžiūrima, remontuojama ar tikrinama;
3.3. skaitmeninis atrankusis iškvietimas (SAI) – radijo ryšio būdas, kai naudojamas skaitmeninis kodas, įgalinantis radijo stotį užmegzti ryšį su kita radijo stotimi ir išsiųsti informaciją tokiai stočiai ar stočių grupei, bei tenkina atitinkamas Tarptautinio Radijo Konsultacinio Komiteto (TRKK) rekomendacijas;
3.4. tiesioginio spausdinimo telegrafija (TST) – automatinis radijo telegrafijos būdas, kuris atitinka tam tikras TRKK rekomendacijas;
3.5. bendrasis radijo ryšys – radijo ryšys apsikeičiant operatyvine, privačia korespondencija, išskyrus nelaimės atvejo, skubos ar saugios laivybos informacija;
3.6. INMARSAT – organizacija, įkurta Konvencijos dėl Tarptautinės jūrų palydovinės organizacijos (INMARSAT), priimtos 1976 m. rugsėjo 3 d.;
3.7. tarptautinė NAVTEX tarnyba – koordinuotas išsiuntimas (kranto stočių) ir automatinis saugios laivybos informacijos priėmimas laive 518 kHz dažniu siaurajuosčio tiesioginio spausdinimo radijo telegrafijos būdu anglų kalba;
3.8. vietos nustatymas – į nelaimę patekusių žmonių, laivų, lėktuvų, gelbėjimo priemonių vietos nustatymas;
3.9. saugios laivybos informacija – navigaciniai, meteorologiniai perspėjimai, meteorologinės prognozės ir kiti skubūs bei svarbūs pranešimai perduodami laivams, susiję su saugia laivyba;
3.10. palydovinė ryšių sistema poliarinėse orbitose – radijo ryšio sistema, naudojanti palydovus, skriejančius poliarinėse orbitose, kuri priima ir retransliuoja pranešimus apie nelaimę iš palydovinių EPIRB (palydovinė nelaimės vietą nurodanti radijo buja) bei nustato jų vietą;
3.11. radijo ryšio reglamentas – priedas arba laikomas priedu prie galiojančios Tarptautinės elektros ryšio (telekomunikacijų) konvencijos redakcijos;
3.12. jūros rajonas A1 – rajonas, esantis bent vienos UTB (ultra trumpųjų bangų) kranto stoties veikimo zonos ribose radijo telefonijos režimu, kuri užtikrina pastovų keitimąsi nelaimės informacija, panaudojant SAI;
3.13. jūros rajonas A2 – rajonas (išskyrus jūros rajoną A1), esantis bent vienos VB (vidutinių bangų) kranto radijo stoties veikimo zonos ribose radijo telefonijos režimu, kuri užtikrina pastovų keitimąsi nelaimės informacija, panaudojant SAI;
3.14. jūros rajonas A3 – rajonas (išskyrus jūros rajonus A1 ir A2), esantis geostacionarių palydovų radijo ryšio sistemos INMARSAT veikimo zonoje, kuri užtikrina pastovų keitimąsi nelaimės informacija;
4. Visi kiti terminai ir sutrumpinimai, kurie naudojami šiuose Reikalavimuose, turi būti suprantami ir turi tas pačias reikšmes taip pat, kaip Radijo ryšio reglamente.
5. Klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, gali suteikti atskiriems laivams dalines arba sąlygines išimtis nuo šių Reikalavimų 12–29 ir 53 punktų nuostatų vykdymo su sąlyga, kad:
6. Išimtis gali būti suteikta pagal šių Reikalavimų 5 punktą tik:
6.1. jeigu sąlygos, susijusios su saugia laivyba, leidžia manyti, kad visiškas šių Reikalavimų 12–29 ir 53 punktų taikymas yra netikslingas ir nereikalingas;
7. Administracija turi pateikti Europos Komisijai ataskaitą apie visas išimtis, pateiktas 1 ir 2 punktų pagrindu per praėjusius kalendorinius metus, nurodydama tokių išimčių pateikimo motyvus.
8. Kiekvienas laivas, esantis jūroje, privalo užtikrinti:
8.1. išskyrus atvejus, numatytus šių Reikalavimų 16.1 ir 24.4.3 papunkčiuose, pranešimo apie nelaimę išsiuntimo „laivas-krantas“ kryptimi mažiausiai dviem atskiromis ir nepriklausomomis priemonėmis, naudojančiomis skirtingus radijo ryšio būdus;
8.8. bendrojo pobūdžio radijo pranešimų išsiuntimą ir priėmimą kranto linkme ir iš kranto radijo ryšio sistemų, ryšio tinklų, atsižvelgiant į šių Reikalavimų 51 punktą;
9. Kiekvienas laivas privalo turėti radijo įrenginius, užtikrinančius šių Reikalavimų 8 punkte nurodytų funkcinių reikalavimų vykdymą numatomo reiso metu ir, jeigu nepateiktos išimtys, pagal šių Reikalavimų 5–7 punktus, pagal šių Reikalavimų 12–15 punktų nuostatas, taip pat šių Reikalavimų 16–27 arba 28–29 punktų nuostatų vykdymu priklausomai nuo rajono arba rajonų, per kuriuos laivas plauks numatomo reiso metu.
10. Kiekvienas radijo įrenginys privalo:
10.1. būti įrengtas taip, kad žalingi mechaninio, elektrinio ar kitokio pobūdžio trikdžiai netrukdytų tinkamai jį naudoti, kad būtų užtikrintas elektromagnetinis suderinamumas, nebūtų tarpusavio žalingo radijo įrenginio ir kitos įrangos bei kitų sistemų poveikio;
10.2. būti įrengtas taip, kad būtų užtikrintas didžiausias jo saugos ir eksploatacinio patikimumo laipsnis;
10.3. būti apsaugotas nuo žalingo vandens, staigių temperatūros svyravimų ir kitų nepalankių aplinkos sąlygų poveikio;
10.4. turėti nuolatinį patikimą elektros energijos šaltinį, nepriklausomą nuo pagrindinio ir avarinio elektros energijos šaltinių, kuris gerai apšviestų radijo įrangos valdymo vietą;
11. UTB radijo stoties telefoninių kanalų valdymas, reikalaujamas navigaciniam saugumui, privalo būti tiesiogiai prieinamas vairinėje, patogioje vietoje ir, jeigu reikalaujama, tokia įranga turi būti sumontuota vairinės sparnuose. Šiam reikalavimui įvykdyti galima naudoti nešiojamas radijo stoteles.
12. Išskyrus atvejus, numatytus šių Reikalavimų 27 punkte, kiekvienas laivas privalo turėti:
12.1. UTB radijo įrenginį, galintį išsiųsti ir priimti:
12.1.1. SAI režime 156,525 MHz dažniu (70 kanalas) privalo užtikrinti pranešimo apie nelaimę išsiuntimą iš laivo valdymo vietos;
12.2. radijo įrenginį, užtikrinantį pastovų sekimą SAI režimu UTB 70-uoju kanalu, kuris gali būti kaip atskiras prietaisas arba įtaisytas tame pačiame radijo įrenginyje, kuris numatytas šių Reikalavimų 12.1.1 papunktyje;
12.3. radijo lokatorinį atsakiklį, veikiantį 9 GHz dažnių juostoje, kuris:
12.4. imtuvą, įgalinantį tarptautinės NAVTEX tarnybos pranešimų priėmimą, kai laivas plaukia rajone, aprėptame tarptautinės NAVTEX tarnybos aptarnavimo;
12.5. radijo aparatūrą, saugios laivybos informacijos priėmimui išplėstinio grupinio iškvietimo (IGI) imtuvu per INMARSAT, kai laivas plaukia bet kuriame INMARSAT veikimo rajone, bet tik ten, kur nėra tarptautinės NAVTEX tarnybos aptarnavimo. Tačiau laivams, plaukiojantiems rajonuose, kuriuose saugios laivybos informacija yra perduodama TB (trumposiomis bangomis) tiesioginio spausdinimo radijo telegrafijos būdu, ir turintiems atitinkamą įrangą, užtikrinančią tokios informacijos priėmimą, gali būti padaryta išimtis šio reikalavimo vykdymui;
12.6. palydovinę nelaimės vietos nurodymo radijo bują (palydovinę EPIRB), kuri pagal šio šių Reikalavimų 18 punktą privalo:
12.6.1. užtikrinti pranešimų apie nelaimę išsiuntimą per palydovinę COSPAS-SARSAT radijo ryšių sistemą, veikiančią poliarinėse orbitose 406 MHz dažniu, arba, jeigu laivas plaukioja tik rajone, kurį apima INMARSAT – per geostacionarių radijo ryšio palydovų sistemą, veikiančių 1,6 GHz dažniu su sąlyga, kad yra atitinkama sausumos priimamoji ir procesorinė įranga kiekvienam vandenyno regionui, kurį apima INMARSAT palydovai;
12.6.3. būti sumontuota taip, kad vienas žmogus galėtų ją lengvai atpalaiduoti ir pernešti į gelbėjimo valtį;
13. Kiekvienas laivas papildomai privalo įsirengti radijo imtuvą, užtikrinantį nelaimės dažnio 2182 kHz sekimą radijo telefonijoje.
14. Iki 2004 m. gegužės 1 d. kiekvienas laivas, jeigu jis plaukioja ne tik jūros rajone A1, privalo įsirengti prietaisą generuojantį nelaimės signalą radijo telefonijoje 2182 kHz dažniu.
15. Klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, gali atleisti nuo šių Reikalavimų 13 ir 14 punktų nuostatų vykdymo laivus, pastatytus iki 1997 m. vasario 1 d. arba vėliau.
16. Papildant šių Reikalavimų 12–15 punktų nuostatas, kiekvienas laivas, plaukiojantis tik jūros rajone A1, privalo turėti radijo įrenginį, užtikrinantį pranešimų apie nelaimę perdavimą „laivas-krantas“ kryptimi iš laivo valdymo vietos:
16.1. UTB (ultra trumpųjų bangų) juostoje panaudojant SAI režimą; šis reikalavimas gali būti įvykdytas EPIRB, kaip nustato šių Reikalavimų 18 punktas, įrengiant ją arti laivo valdymo vietos arba įjungiant ją iš šios vietos nuotoliniu būdu;
16.2. per palydovinę radijo ryšių sistemą, veikiančią poliarinėse orbitose 406 MHz dažniu; šis reikalavimas gali būti išpildomas palydovine EPIRB, nurodyta šių Reikalavimų 12.6 papunktyje, įrengiant palydovinę EPIRB arti laivo valdymo vietos arba įjungiant ją iš šios vietos nuotoliniu būdu;
16.3. jeigu laivas plaukioja rajone, kurį aprėpia VB (vidutinės bangos) kranto stotys, aprūpintos SAI, – per VB stotis panaudojant SAI režimą;
16.5. per geostacionarių palydovų INMARSAT sistemą; šis reikalavimas gali būti patenkinamas:
16.5.1. laivo žemės stotimi INMARSAT, šis reikalavimas gali būti patenkintas INMARSAT laivo žemės stočių, kurios užtikrina dvipusį ryšį, tokios, kaip A standarto laivo žemės stotys (TJO asamblėjos rezoliucija A. 698 (17)) arba C standarto (TJO asamblėjos rezoliucija A. 663 (16)). Jeigu nenurodyta kitaip, tai taikoma visiems reikalavimams INMARSAT laivo žemės stotims, nurodytiems šiuose Reikalavimuose;
17. UTB radijo įrenginiu, kaip nustatyta šių Reikalavimų 12.1 papunktyje, kuris privalo užtikrinti bendrosios paskirties radijo pranešimų perdavimą bei priėmimą radijo telefonijos būdu.
18. Laivai, plaukiojantys išimtinai jūros rajone A1, vietoj palydovines EPIRB, kaip nustatyta šių Reikalavimų 12.6 papunktyje, gali turėti EPIRB, kuri privalo:
18.1. perduoti pranešimą apie nelaimę panaudojant SAI, UTB 70-uoju kanalu, ir vietos nurodymą radijo lokacinio atsakiklio pagalba, veikiančio 9 GHz diapazone;
18.3. būti sumontuota taip, kad vienas žmogus galėtų ją lengvai atpalaiduoti ir pernešti į gelbėjimo valtį;
19. Nepaisant šių Reikalavimų 8.1 punkto nuostatų Administracija gali atleisti naujus 24 metrų ir didesnius žvejybinius laivus, bet mažesnius nei 45 metrų, plaukiojančius jūrų rajone A1, nuo šių Reikalavimų 12.6 papunkčio ir 18 punkto nuostatų vykdymo su sąlyga, kad tuose laivuose įrengta UTB radijo stotis, kaip nustatyta šių Reikalavimų 12.1 papunktyje, ir papildomai UTB įranga su SAI įranga nelaimės signalo perdavimui „laivas-krantas“ kryptimi, nurodytame šių Reikalavimų 16.1 papunktyje.
20. Sutinkamai su šių Reikalavimų 12–15 punktų nuostatomis kiekvienas laivas, plaukiojantis už jūros rajono A1 ribų, bet pasiliekantis jūros rajono A2 ribose, privalo turėti:
20.1. VB radijo įrenginį, užtikrinantį pranešimų išsiuntimą ir priėmimą apie nelaimę ir plaukiojimo saugumą, dažniais:
20.2. radijo įrenginį, užtikrinantį pastovų SAI sekimą 2187,5 kHz dažniu, kuris gali būti atskiras įrenginys arba įmontuotas į radijo įrenginį, kaip nustatyta šių Reikalavimų 20.1.1 papunktyje;
20.3. priemones, užtikrinančias pranešimų apie nelaimę perdavimą „laivas-krantas“ kryptimi radijo ryšio pagalba, nesusijusio su VB:
20.3.1. per radijo ryšių sistemą, naudojančią palydovus, skriejančius poliarinėse orbitose, veikiančius 406 MHz dažniu; šis reikalavimas gali būti įgyvendintas palydovine EPIRB, kaip nustatyta šių Reikalavimų 12.6 papunktyje, įrengiant palydovinę EPIRB arti tos vietos, iš kurios paprastai valdomas laivas, arba įjungiant ją iš šios vietos nuotoliniu būdu;
20.3.3. per radijo ryšių sistemą INMARSAT, naudojančią geostacionarius palydovus. Šį reikalavimą galima įvykdyti INMARSAT laivo žemės stoties pagalba arba palydoviniu EPIRB sutinkamai su šių Reikalavimų 12.6 papunkčiu, įrengiant palydovinę EPIRB arti tos vietos, iš kurios paprastai valdomas laivas, arba įjungiant ją iš tos vietos nuotoliniu būdu.
21. Turi būti galimybė perduoti pranešimus apie nelaimę radijo įrenginiu, nurodytu šių Reikalavimų 20.1 ir 20.3.1 papunkčiuose, iš laivo valdymo vietos.
22. Be to, laivuose turi būti užtikrinamas bendros paskirties radijo pranešimų išsiuntimas ir priėmimas, panaudojant radijo telefoniją arba tiesioginio spausdinimo radijo telegrafiją per:
22.1. radijo įrenginį, veikiantį VB ir TB diapazone dažniais 1605–4000 kHz ir 4000–27500 kHz. Šis reikalavimas gali būti vykdomas papildomai įdiegiant šią funkciją į įrangą, kaip nustatoma šių Reikalavimų 20.1 papunktyje;
23. Klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, gali atleisti nuo šių Reikalavimų 12.1.1 ir 12.2 papunkčių nuostatų vykdymo laivus, pastatytus iki 1997 m. vasario 1 d., kurie plaukioja tik jūros rajone A2 su sąlyga, kad tokie laivai, kai šitai yra praktiškai įmanoma, pastoviai seka UTB 16-ąjį kanalą. Sekimas privalomas laivo valdymo poste.
24. Papildant šių Reikalavimų 12–15 punktų nuostatas, kiekvienas laivas, plaukiojantis už jūros rajonų A1 ir A2 ribų, bet pasiliekantis jūros rajono A3 ribose, jeigu jis neatitinka šių Reikalavimų 25 punkto nuostatų, privalo turėti:
24.1. laivo žemės stotį INMARSAT, užtikrinančią:
24.1.1. pranešimų apie nelaimę bei saugios laivybos informacijos perdavimą ir priėmimą, naudojant tiesioginio spausdinimo telegrafiją;
24.1.3. pranešimų apie nelaimę „krantas-laivas“ kryptimi sekimą, tarp jų pranešimų, kurie adresuojami specialiai nustatytiems geografiniams rajonams;
24.2. VB radijo įrenginį, užtikrinantį pranešimų apie nelaimę bei saugios laivybos tikslais išsiuntimą ir priėmimą dažniais:
24.3. radijo įrenginį, užtikrinantį pastovų sekimą 2187, 5 khz dažniu SAI būdu, kuris gali būti atskiras įrenginys arba įmontuotas į radijo įrenginį, kaip nustatoma šių Reikalavimų 24.2.1 papunktyje;
24.4. radijo ryšio priemonių, užtikrinančių pranešimų apie nelaimę „laivas-krantas“ kryptimi išsiuntimą ir priėmimą, veikiančių:
24.4.1. per ryšių sistemą, naudojančią palydovus, skriejančius poliarinėse orbitose 406 mhz dažniu; šis reikalavimas gali būti įgyvendinamas palydoviniu EPIRB, kaip nustatoma šių Reikalavimų 12.6 papunktyje, įrengiant palydovinį EPIRB arti laivo valdymo vietos arba įjungiant ją iš šios vietos nuotoliniu būdu TB diapazone, panaudojant SAI;
24.4.2. per ryšių sistemą INMARSAT, naudojančią geostacionarius palydovus. Šį reikalavimą galima įgyvendinti panaudojant INMARSAT laivo žemės stotį arba palydovinę EPIRB, kaip nustatoma šių Reikalavimų 12.6 papunktyje, įrengiant palydovinę EPIRB arti laivo valdymo vietos arba įjungiant ją iš tos vietos nuotoliniu būdu.
25. kiekvienas laivas, plaukiojantis už jūros rajonų A1 ir A2 ribų, bet pasiliekantis jūros rajono A3 ribose, jeigu jis neatitinka 1 punkto reikalavimų, privalo turėti:
25.1. VB/TB radijo įrenginį, užtikrinantį pranešimų apie nelaimę bei saugios laivybos informacijos išsiuntimą ir priėmimą, visais nelaimės ir saugios laivybos informacijos perdavimo VB ir TB diapazone 1605–4000 khz, bei 4000–27500 khz dažniais:
25.2. įrangą, įgalinančią sekti SAI 2187, 5 khz, 8414, 5 khz dažnius, ir bent vienu nelaimės ir saugią laivybą užtikrinančiu SAI dažniu: 4207,5 khz, 6312 khz, 12577 khz, 16804 khz. Bet kuriuo metu turi būti įmanoma pasirinkti bet kurį nelaimės ar saugią laivybą užtikrinančiu dažnį SAI būdu. Įranga gali būti atskiras įrenginys arba įmontuotas į radijo įrenginį, kaip nustatoma šių Reikalavimų 25.1 papunktyje;
25.3. priemones, užtikrinančias pranešimų išsiuntimą ir priėmimą radijo ryšio pagalba apie nelaimę „laivas-krantas“ kryptimi, nesusijusio su TB diapazonu:
25.3.1. per ryšių sistemą, naudojančią palydovus, skriejančius poliarinėse orbitose 406 mhz dažniu; šis reikalavimas gali būti išpildomas palydoviniu EPIRB, kaip nustatoma šių Reikalavimų 12.6 papunktyje, įrengiant palydovinę EPIRB arti laivo valdymo vietos arba įjungiant ją iš tos vietos nuotoliniu būdu;
25.3.2. per ryšių sistemą INMARSAT, naudojančią geostacionarius palydovus. Šį reikalavimą galima įvykdyti INMARSAT laivo žemės stoties pagalba arba per palydovinę EPIRB, kaip nustatoma šių Reikalavimų 12.6 papunktyje, įrengiant palydovinę EPIRB arti laivo valdymo vietos arba įjungiant ją iš tos vietos nuotoliniu būdu;
25.4. be to, laivai turi užtikrinti bendros paskirties radijo pranešimų išsiuntimą ir priėmimą radijo telefonijoje ar tiesioginio spausdinimo radijo telegrafijoje VB/TB įrenginio pagalba, veikiantį diapazone 1605–4000 khz ir 4000–27500 khz dažniais. Šis reikalavimas gali būti įgyvendinamas papildomai įdiegiant šią funkciją į įrangą, kaip nustatoma šių Reikalavimų 25.1 papunktyje.
26. Privalo būti užtikrinta galimybė perduoti pranešimus apie nelaimę radijo įrenginių pagalba, nurodytų šių Reikalavimų 24.1, 24.2, 24.4, 25.1 ir 25.3 papunkčiuose, iš laivo valdymo vietos.
27. Klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, gali teikti išimtis dėl 12.1.1 ir 12.2 papunkčių reikalavimų laivams, pastatytiems iki 1997 m. vasario 1 d. ir plaukiojantiems tik jūros rajonuose A2 ir A3 su sąlyga, kad tokie laivai stebi, kai tai yra praktiškai įmanoma, UTB 16-ąjį kanalą. Privaloma stebėti laivo valdymo poste.
28. Papildant šių Reikalavimų 12–15 punktų nuostatas, laivai, plaukiojantys visuose jūros rajonuose, privalo turėti radijo įrenginius ir prietaisus, kurių reikalauja 25 punktas, išskyrus įrangą, nurodytą šių Reikalavimų 25.3.2 papunktyje, negali būti laikoma alternatyva įrangai, nurodytai šių Reikalavimų 25.3.1 papunktyje ir kuri visada turi būti laivuose. Be to, laivai, vykdantys reisus visuose jūros rajonuose, turi atitikti šių Reikalavimų 26 punkto nuostatus.
29. Klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, gali teikti išimtis dėl šių Reikalavimų 12.1.1 ir 12.2 punktų nuostatų laivams, pastatytiems iki 1997 m. vasario 1 d. ir plaukiojantiems tik jūros rajonuose A2, A3, A4 su sąlyga, kad tokie laivai stebi, kai tai yra praktiškai įmanoma, UTB 16-ąjį kanalą. Šis stebėjimas turi būti vykdomas iš tos vietos, iš kurios paprastai valdomas laivas.
30. Kiekvienas laivas, esantis jūroje, privalo nuolatos stebėti:
30.1. UTB 70 kanalą SAI būdu, jeigu laive yra UTB įrenginys, kaip nustatoma šių Reikalavimų 12.2 papunktyje;
30.2. nelaimės ir saugios laivybos informacijos priėmimą SAI būdu 2187,5 khz dažnį, jeigu laive yra VB radijo įrenginys, kaip nustatoma šių Reikalavimų 20.2 arba 24.3 papunkčiuose;
30.3. nelaimės ir saugios laivybos informacijos priėmimą SAI būdu 2187,5 khz, 8414,5 khz dažniais, taip pat priklausomai nuo paros laiko ir laivo geografinės padėties bent vienu iš SAI dažnių 4207,5 khz, 6312 khz, 12577 khz arba 16804,5 khz, jeigu laive sumontuotas VB/TB radijo įrenginys, kaip nustatoma šių Reikalavimų 25.2 arba 28 punktuose. Šie dažniai gali būti stebimi skenuojamuoju imtuvu;
31. Kiekviename laive, esančiame jūroje, turi būti informacijos apie saugią laivybą pranešimų sekimas atitinkamu dažniu arba dažniais, kuriais tokia informacija perduodama rajonui, kuriame plaukioja laivas.
32. Nuo TJO Saugios laivybos komiteto nustatytos datos kiekviename laive, esančiame jūroje, kada tai praktiškai įmanoma, privalomas nuolatinis UTB 16-ojo kanalo sekimas. Stebima laivo valdymo poste.
33. Nuo TJO Saugios laivybos komiteto nustatytos datos kiekviename laive, esančiame jūroje, kada tai praktiškai įmanoma, privalomas pastovus nelaimės dažnio 2182 khz radijo telefonijoje sekimas iš laivo valdymo posto.
34. Visą laivo buvimo jūroje laiką turi būti tiekiama elektros energija, kurios turi pakakti radijo įrenginių darbui, taip pat visų baterijų pakrovimui, kurios naudojamos kaip dalis rezervinio energijos šaltinio ar šaltinių, skirtų radijo įrenginiams.
35. Kiekviename laive turi būti numatytas rezervinis energijos šaltinis ar šaltiniai radijo įrenginių maitinimui, kurie užtikrina radijo ryšį, atsitikus nelaimei, taip pat saugios laivybos užtikrinimo, kai sugenda pagrindinis ir avarinis laivo elektros energijos šaltiniai. Rezervinis energijos šaltinis ar šaltiniai turi užtikrinti sinchronišką UTB radijo įrenginio veikimą, kaip nustatoma šių Reikalavimų 12.1 papunktyje, su vienu iš šių įrenginių (jo pasirinkimas priklauso nuo jūros rajono ar rajonų, kuriuose plaukioti yra parengtas laivas): VB radijo įrenginiu, kaip nustatoma šių Reikalavimų 20.1 papunktyje; VB/TB radijo įrenginiu, numatytu šių Reikalavimų 25 bei 28 punktuose, laivo žemės stotimi INMARSAT, numatytos šių Reikalavimų 24.1 papunktyje, ir bet kuria kita papildoma apkrova, nurodyta šių Reikalavimų 8–10 ir 20–23 punktuose, laikotarpiu, ne mažiau kaip:
35.1. naujuose laivuose:
35.1.2. vieną valandą, jeigu avarinis elektros energijos šaltinis visiškai atitinka visas Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų mechanizmams, elektros įrangai ir periodiškai be priežiūros paliekamiems jėgainės skyriams 83–91 punktų nuostatas, įskaitant reikalavimą dėl radijo įrenginių maitinimo, ir jeigu jis užtikrina ne mažiau kaip šešių valandų darbą;
35.2. esamuose laivuose:
35.2.1. šešias valandas, jeigu avarinis elektros energijos šaltinis nenumatytas arba nevisiškai atitinka Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų mechanizmams, elektros įrangai ir periodiškai be priežiūros paliekamiems jėgainės skyriams 83–91 punktų nuostatas, įskaitant reikalavimą dėl radijo įrenginių maitinimo;
35.2.2. tris valandas, jeigu avarinis elektros energijos šaltinis visiškai atitinka visas Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų mechanizmams, elektros įrangai ir periodiškai be priežiūros paliekamiems jėgainės skyriams 83–91 punktų nuostatas, įskaitant reikalavimą dėl radijo įrenginių maitinimo;
35.2.3. vieną valandą, jeigu avarinis elektros energijos šaltinis visiškai atitinka visas Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų mechanizmams, elektros įrangai ir periodiškai be priežiūros paliekamiems jėgainės skyriams 83–91 punktų nuostatas, įskaitant reikalavimą dėl radijo įrenginių maitinimo, ir jeigu jis užtikrina mažiausiai 6 valandų darbą. Nebūtina, kad rezervinis energijos šaltinis ar šaltiniai tuo pačiu metu maitintų nepriklausomus TB arba VB radijo įrenginius.
36. Rezervinis energijos šaltinis ar šaltiniai privalo būti nepriklausomi nuo laivo jėgainių ir laivo elektros sistemos.
37. Ten, kur prie rezervinio energijos šaltinio ar šaltinių, kaip papildymas prie UTB radijo įrenginio, gali būti prijungtas vienas ar daugiau kitų radijo įrenginių, paminėtų 35 punkte, turi būti užtikrintas sinchroniškas UTB radijo įrenginio maitinimas pagal šių Reikalavimų 35.1 arba 35.2 punktuose nurodytą laiką ir:
37.1. visų kitų radijo įrenginių, kurie gali būti vienu metu prijungti prie rezervinio energijos šaltinio ar šaltinių;
38. Rezervinis šaltinis ar šaltiniai gali būti naudojami radijo įrangos apšvietimui, kaip numatoma šių Reikalavimų 10.4 papunktyje.
39. Jeigu rezervinis elektros energijos šaltinis yra perkraunamoji akumuliatorinė baterija ar baterijos, tai:
39.1. tokioms baterijoms turi būti numatytos automatinio pakrovimo priemonės, kurios gali perkrauti baterijas iki minimaliai reikalaujamos talpos per 10 val.;
40. Akumuliatorinės baterijos patalpinimas ir įrengimas, kaip rezervinio energijos šaltinio, privalo būti toks, kad užtikrintų:
40.4. baterijos temperatūra turi išlikti gamintojo naudojimo instrukcijos nustatytose ribose, kai baterija yra pakraunama arba neveikia;
41. Norint užtikrinti patikimą radijo įrangos veikimą sutinkamai su šių Reikalavimų nuostatomis būtinas pastovus informacijos įvedimas iš laivo navigacinės ar kitos įrangos. Būtina numatyti priemones, užtikrinančias nuolatinį šios informacijos patekimą, įvykus pagrindinio arba avarinio laivo elektros energijos šaltinio gedimui.
42. Visa įranga, kuriai taikomos šių Reikalavimų nuostatos, turi būti Administracijos patvirtinto tipo. Atsižvelgiant į šių Reikalavimų 43 punktą tokia įranga turi atitikti atitinkamus eksploatacinius reikalavimus, bet ne žemesnius už tuos, kuriuos yra patvirtinusi TJO.
43. Įrangai, sumontuotai iki panaudojimo terminų, nurodytų 1–2 punktuose, klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, gali daryti išimtis dėl jai taikomų eksploatacinių reikalavimų atitikimo su sąlyga, kad ši įranga yra suderinama su kita įranga, kuri atitinka eksploatacinius reikalavimus, atitinkamai atsižvelgiant į kriterijus, kuriuos TJO gali priimti ryšium su tokiais reikalavimais.
44. Įranga privalo būti suprojektuota taip, kad būtų galima greitai pakeisti pagrindinius blokus, išvengiant naujo sudėtingo kalibravimo arba derinimo.
45. Įranga privalo būti suprojektuota ir įrengta taip, kad būtų lengvai prieinama patikrinimui, techninei priežiūrai ir remontui laive.
46. Turi būti numatyta informacija, užtikrinanti tinkamą eksploataciją, techninę priežiūrą ir įrangos remontą, atsižvelgiant į TJO rekomendacijas.
47. Privalo būti atitinkami instrumentai ir atsarginės dalys, leidžiančios atlikti įrangos techninę priežiūrą ir remontą.
48. Radijo įranga, kaip nustatoma šiuose Reikalavimuose, turi būti tokios techninės būklės, kuri būtina funkcinių reikalavimų vykdymui, nustatytų šių Reikalavimų 8 punkte, ir atitikti tokiai įrangai rekomenduotus eksploatacinius reikalavimus.
49. Įrangos patikimumas laivuose, kurie plaukioja jūros rajonuose A1 ir A2, turi būti užtikrinamas įrangos dubliavimu, technine priežiūra ir remontu krante arba kvalifikuota technine priežiūra ir remontu jūroje, arba šių būdų derinimu klasifikacinės bendrovės ar Administracijos nuožiūra.
50. Įrangos patikimumas laivuose, kurie plaukioja jūros rajonuose A3 ir A4, turi būti užtikrinamas derinant du būdus: įrangos dubliavimas, techninė priežiūra ir remontas krante arba kvalifikuota techninė priežiūra ir remontas jūroje, Administracijos nuožiūra, atsižvelgiant į TJO rekomendacijas. Tačiau klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, gali teikti išimtį dėl reikalavimo naudoti du techninės priežiūros būdus ir leisti naudoti vieną būdą, atsižvelgdama į laivo tipą ir eksploatacijos pobūdį.
51. Nors turi būti imtasi visų racionalių priemonių palaikyti efektyvią darbinę įrangos būklę, kuri užtikrina jos atitikimą visiems funkciniams reikalavimams, nustatytiems šių Reikalavimų 8 punkte, įrangos, užtikrinančios bendrosios paskirties radijo ryšį, kaip nustatyta šių Reikalavimų 8.8 papunktyje, gedimas neturi būti traktuojamas kaip pagrindas laikyti laivą netinkamu plaukti į jūrą arba sulaikyti jį nuo išplaukimo iš uosto, kuriuose remontas nėra lengvai prieinamas. Laivas turi išpildyti sąlygą, kad jame bus užtikrintas visų nelaimės ir saugos funkcijų vykdymas.
52. Kiekvienas laivas privalo turėti kvalifikuotus specialistus radijo ryšio palaikymui nelaimės atveju ir užtikrinti saugų plaukiojimą, atitinkantį TJO reikalavimus. Šie specialistai privalo turėti atitinkamus diplomus, nurodytus radijo ryšio Reglamente; bet kuris iš jų gali būti paskirtas atsakingu už radijo ryšį nelaimės atveju.
PATVIRTINTA
Lietuvos saugios laivybos administracijos
direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d.
įsakymu Nr. V-64
REIKALAVIMAI ŽVEJYBOS LAIVO NAVIGACINEI ĮRANGAI IR ĮRENGINIAMS
Šių Reikalavimų nuostatos, nebent numatyta kitaip, taikomos naujiems ir eksploatuojamiems žvejybos laivams. Klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija gali atleisti bet kurį laivą nuo bet kokių šio skyriaus reikalavimų, jeigu, atsižvelgiant į reiso pobūdį arba numatomą laivo nutolimą nuo kranto, nėra būtinybės laikytis šių Reikalavimų nuostatų:
1. 24 m ir ilgesni laivai privalo turėti šią navigacinę įrangą:
1.2. kelioninį magnetinį kompasą, jeigu informacija apie kursą, gauta pagal pagrindinį kompasą, numatomą šių Reikalavimų 1.1 papunktyje, yra neprieinama ir blogai matoma vairininkui, esančiam pagrindiniame vairo valdymo poste;
1.3. tinkamas ryšio priemones tarp pagrindinio kompaso įrengimo vietos ir laivo valdymo posto. Priemonės turi atitikti klasifikacinė bendrovės reikalavimus;
2. Kiekvieno magnetinio kompaso, nurodyto šių Reikalavimų 1 punkte, deviacija turi būti tinkamu būdu panaikinta, ir nuolat turi būti liktinės deviacijos lentelė arba kreivė.
3. Laive turi būti atsarginis magnetinis kompasas, kuriuo būtų galima pakeisti pagrindinį kompasą, jeigu laive nėra kelioninio kompaso, nurodyto šių Reikalavimų 1.2 papunktyje, arba girokompaso.
4. Jeigu klasifikacinė bendrovė nusprendžia, kad netikslinga arba nereikalinga, kad laive būtų pagrindinis kompasas, tada klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, gali atleisti kai kuriuos laivus arba laivų kategorijas nuo šių reikalavimų vykdymo. Tai priklauso nuo reiso pobūdžio, laivo nutolimo nuo kranto ir laivo tipo, kuris gali nepateisinti pagrindinio kompaso naudojimo, tačiau visais šiais atvejais laivuose turi būti atitinkamas kelioninis kompasas.
5. Trumpesni nei 24 m laivai privalo turėti kelioninį kompasą ir priemones pelengų nustatymui tiek, kiek klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, nustato, kad tai yra tikslinga ir praktiškai įmanoma.
6. 45 m ir ilgesni laivai, pastatyti 1984 m. rugsėjo 1 d. ir po šios datos, privalo turėti girokompasą, atitinkantį šiuos reikalavimus:
6.1. girokompaso arba girokompaso repiterio parodymai privalo būti aiškiai matomi vairininkui, esančiam pagrindiniame laivo valdymo poste;
7. 75 m ir ilgesni laivai, pastatyti iki 1984 m. rugsėjo 1 d., privalo turėti girokompasą, atitinkantį šių Reikalavimų 6 punkto nuostatas.
8. Laivams su avariniais vairo valdymo postais turi būti numatytas bent telefonas arba kitos ryšio priemonės, skirtos perduoti tokiems postams informaciją apie kursą. Be to, 45 m ir ilgesniems laivams, pastatytiems 1992 m. vasario 1 d. ir po šios datos, turi būti numatytos priemonės, skirtos perduoti į avarinius valdymo postus vizualinius kompaso parodymus (duomenis).
9. 45 m ir ilgesni laivai, pastatyti 1984 m. rugsėjo 1 d. ir po šios datos, ir 75 m ir ilgesni laivai, pastatyti iki 1984 m. rugsėjo 1 d., privalo turėti radijo lokacinę stotį. Radijo lokacinės stotys privalo veikti 9 GHz dažnių diapazone. 35 m ir ilgesni laivai privalo turėti radijo lokacinę stotį, veikiančią 9 GHz dažnių diapazone. Klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, 35 m ir ilgesnius, bet trumpesnius nei 45 m laivus gali atleisti nuo šių Reikalavimų 19 punkto nuostatų vykdymo su sąlyga, kad radijo lokacinė stotis visiškai suderinama su radijo lokaciniu atsakikliu, skirtu paieškai ir gelbėjimui.
10. Trumpesniuose nei 35 m laivuose, turinčiuose radijo lokacinę stotį, stotis turi atitikti Administracijos (klasifikacinės bendrovės) reikalavimus.
11. Laivuose, kurie pagal šių Reikalavimų 9 punkto nuostatas turi radijo lokacinę stotį, navigaciniame tiltelyje privalo būti elektroninės žymėjimo priemonės. 75 m ir ilgesniuose laivuose, pastatytuose 1984 m. rugsėjo 1 d. ir po šios datos, radijo lokacinio žymėjimo priemonės privalo būti tokios pat efektyvios, kaip ir uždedamoji optinė planšetė.
12. 75 m ir ilgesni laivai, pastatyti iki 1980 m. gegužės 25 d., ir 45 m ir ilgesni laivai, pastatyti 1990 m. gegužės 25 d. ir po šios datos, privalo turėti echolotą.
14. 45 m ir ilgesni laivai, pastatyti 1984 m. rugsėjo 1 d. ir po šios datos, privalo turėti prietaisą, rodantį greitį ir nuplauktą atstumą.
15. 75 m ir ilgesni laivai, pastatyti iki 1984 m. rugsėjo 1 d., ir visi 45 m ir ilgesni laivai, pastatyti 1984 m. rugsėjo 1 d. ar po šios datos, privalo turėti vairo kampo padėties ir kiekvieno sraigto sukimosi dažnių indikaciją, o be to, jeigu yra įrengti kintamo žingsnio sraigtai arba pavairavimo įrenginiai, tokių sraigtų, pavairavimo įrenginių žingsnio ir darbo režimo indikacijas. Visų šių prietaisų parodymai (duomenys) turi būti matomi laivo valdymo poste.
16. Nors turi būti imtasi visų racionalių priemonių palaikyti gerame darbiniame stovyje įrangą, nurodytą šių Reikalavimų 1–15 punktuose, šios įrangos gedimas neturi būti traktuojamas kaip pagrindas laikyti laivą netinkamu laivybai ar sulaikyti jį uoste, kuriame nėra galimybės greitai suremontuoti, išskyrus atvejus, numatytus šiuose Reikalavimuose.
17. 75 m ir ilgesni laivai privalo turėti radijo pelengatorių. Klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, gali atleisti laivą nuo šio reikalavimo vykdymo, jeigu ji mano, kad turėti tokį prietaisą yra netikslinga arba nereikalinga, arba jeigu laivas turi kitą radijo navigacinę įrangą, tinkamą naudoti visų numatomų reisų metu.
18. 75 m ir ilgesni laivai, pastatyti 1980 m. gegužės 25 d. ir po šios datos, privalo turėti radijo pelengatorių, veikiantį nelaimės dažniu radijo telefonijoje (2182 khz).
19. Visa įranga, sumontuota pagal šiuos Reikalavimus, turi būti Administracijos patvirtinto tipo. Įranga, sumontuota laivuose 1984 m. rugsėjo 1 d. ir vėliau, turi atitikti tam tikrus eksploatacinius reikalavimus, ne žemesnius kaip priimtus TJO. Administracija gali nereikalauti, kad įranga, sumontuota iki priimant ją liečiančius reikalavimus, visiškai juos atitiktų, tuo pačiu deramai atsižvelgdama į rekomenduojamus kriterijus, kuriuos TJO galėjo priimti ryšium su svarstomais reikalavimais.
20. Laive turi būti navigaciniai prietaisai, koreguoti reikalingi jūrlapiai, locijos, žiburių aprašymai, pranešimai jūrininkams, potvynių lentelės ir visi kiti navigaciniai leidiniai, būtini numatomam reisui ir atitinkantys klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
21. Laive turi būti šviestuvas signalizuoti dieną, kurio veikimas nepriklauso nuo pagrindinio elektros energijos šaltinio. Šviestuvo maitinimui gali būti naudojama nešiojamoji baterija.
22. 45 m ir ilgesni laivai privalo turėti visą komplektą vėliavų ir gairelių signalizuoti pagal Tarptautinį signalų kodeksą.
23. Visuose laivuose, kurie pagal šiuos Reikalavimus privalo turėti radijo įrenginius, turi būti Tarptautinis signalų kodeksas. Šis leidinys turi būti bet kuriame laive, kuriam, Administracijos ar klasifikacinės bendrovės nuomone, jis yra reikalingas.
24. Nauji 45 m ir ilgesni laivai turi atitikti šiuos reikalavimus:
24.1. jūros paviršiaus apžvalga iš laivo valdymo vietos negali būti uždengta daugiau nei per du laivo ilgius arba 500 m, žiūrint, ko yra mažiau, laivapriekyje po 10o į kiekvieną bortą nepriklausomai nuo grimzlės ir diferento;
24.2. jokia kliūtis matomumui, susidaranti iš žūklės reikmenų ir kitų kliūčių už vairinės ribų, apsunkinanti jūros paviršiaus, stebimo iš valdymo vietos apžvalgą laivapriekyje, neturi viršyti 10o. Bendras kliūties sektorius neturi viršyti 20o. Netrukdomos apžvalgos sektoriai tarp kliūties sektorių turi būti ne mažesni kaip 5o. Tačiau matomumo zonoje, nurodytoje šių Reikalavimų 24.1 papunktyje, kiekvienas atskiras kliūties sektorius neturi viršyti 5o;
24.3. navigacinio tiltelio kabinos priekinių langų apatinis kraštas turi būti kaip galima žemiau. Apatinis kraštas jokiu būdu negali trukdyti apžvalgai į laivapriekį;
24.4. navigacinio tiltelio kabinos priekinių langų viršutinis kraštas turi leisti apžvelgti horizontą į priekį žmogui, kurio akių lygis yra 1800 mm aukštyje virš denio tiltelyje, laivo valdymo poste, kai laivas patiria kilinį siūbavimą esant lydimajam arba priešpriešiniam bangavimui. Tačiau klasifikacinė bendrovė, įsitikinusi, kad 1800 mm akių lygio aukštis nėra būtinas ir praktiškai neįmanomas, gali sumažinti akių lygio aukštį iki 1600 mm;
24.5. horizonto apžvalgos plotas iš laivo valdymo posto turi driektis sektoriaus ribose ne mažiau kaip 225o, t. y. nuo krypties tiesiai į laivo priekį ne mažiau kaip 22,5o į laivagalį nuo traverso į kiekvieną laivo bortą;
24.6. nuo kiekvieno tiltelio sparno apžvalgos plotas į horizontą turi driektis sektoriaus, sudarančio ne mažiau kaip 225o, o konkrečiai, ne mažiau kaip 45o į priešingą bortą, skaičiuojant per priekį, ir toliau į laivagalį 180o, skaičiuojant nuo krypties į laivo priekį į per tą patį laivo bortą;
24.7. horizonto apžvalgos plotas iš pagrindinio valdymo posto turi driektis sektoriaus nuo krypties į laivapriekį ne mažiau kaip 60o ribose kiekvienam laivo bortui;
24.9. kabinos langai turi atitikti šiuos reikalavimus:
24.9.1. tarpas tarp navigacinio tiltelio vairinės langų turi būti minimalus ir neturi būti priešais bet kurį budinčiojo postą;
24.9.2. kad būtų išvengta atspindėjimo, tiltelio kabinos priekiniai langai privalo būti pasvirę nuo vertikalios plokštumos, atsikišdami viršutine dalimi į lauko pusę ne mažesniu kaip 10o ir ne didesniu kaip 25o kampu;
25. Esami laivai, jeigu tai praktiškai įvykdoma, turi atitikti šių Reikalavimų 24 punkto nuostatas, tačiau konstrukciniai pakeitimai ir papildoma įranga gali būti nereikalaujama.
PATVIRTINTA
Lietuvos saugios laivybos administracijos
direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d.
įsakymu Nr. V-64
Reikalavimai žvejybos laivams, plaukiojantiems su Lietuvos valstybės vėliava ir eksploatuojamiems specifinėse zonose
1. Šių Reikalavimų nuostatos taikomos 24 m ir ilgesniems žvejybos laivams, eksploatuojamiems specifiniuose „Šiaurės“ ir „Pietų“ regionuose.
2. Sunkus dreifuojantis ledas šiuose Reikalavimuose reiškia dreifuojantį ledą, dengiantį 8/10 arba daugiau jūros paviršiaus.
3. Šiuose Reikalavimuose „Šiaurės“ regionas (1 pav.), jei nenurodoma kitaip, apima vandenis į šiaurę nuo ribos, parodytos pridėtame žemėlapyje, neskaitant Baltijos jūros. Ši riba nustatoma pagal 62o šiaurės platumos geografinę lygiagretę nuo vakarinio Norvegijos kranto iki 4o vakarų ilgumos dienovidinio, nuo 4o vakarų ilgumos dienovidinio iki 60o 30’ šiaurės platumos, nuo 60o 30’ šiaurės platumos geografinės lygiagretės iki 5o vakarų ilgumos, nuo 5o vakarų ilgumos dienovidinio iki 60o šiaurės platumos, nuo 60o šiaurės platumos geografinės lygiagretės iki 15o vakarų ilgumos, nuo 15o vakarų ilgumos dienovidinio iki 62o šiaurės platumos, nuo 60o šiaurės platumos geografinės lygiagretės iki 27o vakarų ilgumos, nuo 27o vakarų ilgumos dienovidinio iki 59o šiaurės platumos ir nuo 59o šiaurės platumos geografinės lygiagretės į vakarus.
4. Šiuose Reikalavimuose „Pietų“ regionas apima: Viduržemio jūros ir pakrantės teritoriją 20 mylių atstumu nuo Ispanijos ir Portugalijos krantų Atlanto vandenyno vasaros zonose, kaip apibrėžta „Zonų ir sezoninių teritorijų žemėlapyje“ 1966 m. Tarptautinės konvencijos dėl krovos žymių II priede su atitinkamais vėlesniais pakeitimais.
5. „Šiaurės“ regiono jūrų rajone eksploatuojamiems žvejybos laivams taikomos šios nuostatos:
5.1. papildomai prie specifinių eksploatacijos sąlygų, nurodytų Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų stovumui ir su tuo susijusioms jūrinėms savybėms 10 punkte, taip pat turi būti atsižvelgta ir į sekančias eksploatacijos sąlygas:
5.1.1. Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų stovumui ir su tuo susijusioms jūrinėms savybėms 10.1–10.3 papunkčiuose išvardytos eksploatacinės sąlygos, kuriose laivo stovumo parametrai, nurodyti Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų stovumui ir su tuo susijusioms jūrinėms savybėms 2–4 punktuose, yra mažiausi, turi būti įvertintos įskaitant apledėjimą, pagal Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų stovumui ir su tuo susijusioms jūrinėms savybėms 13 ir 14 punktų nuostatas;
5.1.2. gaubiamosios žūklės seineriams: išvykimas iš žvejybos rajono su žūklės įranga, be laimikio ir su 30 proc. atsargų, kuro ir t. t., įskaitant apledėjimą, pagal Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų stovumui ir su tuo susijusioms jūrinėms savybėms 13 ir 14 punktus;
5.2. specifiniai Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų stovumui ir su tuo susijusioms jūrinėms savybėms 13 ir 14 punktų reikalavimai ir specifinės Torremolino konferencijos 2 rekomendacijos nuorodos taikomos konkrečiame regione, t. y. ir už ribų, kurios parodytos prie šios rekomendacijos pridėtame žemėlapyje. Neatsižvelgiant į Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų stovumui ir su tuo susijusioms jūrinėms savybėms 13.1 ir 13.2 papunkčius, skaičiuojant laivų, plaukiojančių zonoje į šiaurę nuo 63o šiaurės platumos, tarp 28o ir 11o vakarų ilgumos, stovumą, nustatoma tokia apledėjimo norma:
5.3. neatsižvelgiant į Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų gelbėjimo priemonėms ir įrenginiams žvejybos laivuose 11.2 ir 12 punktus, žvejybos laivuose, kurių korpusas pastatytas vadovaujantis klasifikacinių bendrovių nustatytomis eksploatavimo vandenyse su sunkiu dreifuojančiu ledu taisyklėmis, atitinkančiomis Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų konstrukcijai, nelaidumui vandeniui ir įrangai 2 punkto nuostatas, gelbėjimo kateris arba gelbėjimosi valtis, privaloma pagal Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų gelbėjimo priemonėms ir įrenginiams žvejybos laivuose 11.2 ir 12 punktus, turi būti bent iš dalies dengta (kaip apibrėžta Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų gelbėjimo priemonėms ir įrenginiams žvejybos laivuose 71–75 punktuose) ir į ją turi tilpti visi laive esantys asmenys;
5.4. neatsižvelgiant į Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų gelbėjimo priemonėms ir įrenginiams žvejybos laivuose 32–36 punktų nuostatas, kiekvienas laive esantis asmuo turi turėti aprobuotą tinkamo dydžio hidrotermokostiumą, atitinkantį Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų gelbėjimo priemonėms ir įrenginiams žvejybos laivuose 115–117 punktų nuostatas;
5.5. papildomai prie Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų gelbėjimo priemonėms ir įrenginiams žvejybos laivuose 10–59 punktuose minimų priemonių, kiekvienoje gelbėjimosi valtyje, gelbėjimo kateryje ir gelbėjimo plauste turi būti sumontuotas aprobuotas radiolokacinis atsakiklis, galintis dirbti 9 GHz bangų ruože;
5.6. neatsižvelgiant į Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivo navigacinei įrangai ir įrenginiams 10 punkto reikalavimus, visuose 24 metrų ir ilgesniuose laivuose turi būti sumontuota Administraciją tenkinanti radiolokacinė įranga. Šia radiolokacine įranga turi būti įmanoma dirbti 9 GHz bangų ruože;
5.7. be Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivo navigacinei įrangai ir įrenginiams 21–23 punktų nuostatų, kiekviename laive, plaukiojančiame vandenyse, kur gali pasitaikyti dreifuojančio ledo, turi būti mažiausiai vienas prožektorius, kurio šviesos galingumas – mažiausiai 1 liuksas, matuojant 750 metrų atstumu.
6. „Pietų“ regiono jūrų rajone eksploatuojamiems žvejybos laivams taikomos šios nuostatos:
6.1. atsižvelgiant į Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų gelbėjimo priemonėms ir įrenginiams žvejybos laivuose 35 punkto nuostatas, vietoj Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų gelbėjimo priemonėms ir įrenginiams žvejybos laivuose 32 punkte nustatytų reikalavimų laivuose, kurių ilgis mažesnis nei 45 metrai, pakanka dviejų hidrokostiumų;
6.2. Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtinti Reikalavimai žvejybos laivo navigacinei įrangai ir įrenginiams taikomi naujiems 24 metrų ir ilgesniems laivams tik su sąlyga, kad teritoriją, kurioje jie plaukioja tinkamai prižiūri kranto stotis, veikianti pagal TJO pagrindinį planą.
______________
1 pav. „Šiaurės regionas“
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos saugios laivybos administracijos
direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d.
įsakymu Nr. V-64
| LIETUVOS RESPUBLIKA |
|
Republic of Lithuania |
ŽVEJYBOS LAIVO ATITIKTIES
LIUDIJIMAS
CERTIFICATE OF COMPLIANCE
Šis Liudijimas galioja tik kartu su „Laivo įrangos sąrašu“
This Certificate shall be suplemented by a Record of Equipment
naujam/eksploatuojamam* žvejybos laivui
for a new/existing* fishing vessel
išduotas pagal
issued under the provisions of the
Žvejybos laivų, 24 m ir ilgesnių, saugos ir kontrolės taisyklių
Safety and control regulations for fishing vessels of 24 metres in length and over
nuostatas ir patvirtinantis, kad toliau nurodytas laivas atitinka Tarybos direktyvos 97/70/EB, nustatančios suderintus saugumo reikalavimus 24 metrų ilgio ir ilgesniems žvejybos laivams, nuostatas,
and confirming compliancy of the vessel named hereafter with the provisions of Council Directive 97/70/EC setting up a harmonized safety regime for fishing vessels of 24 meters in length and over,
pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliojimus išdavė
under the authority of the Government of Republic of Lithuania
……………………………………………………….………………………………
(pripažinta organizacija / organisation recognised)
Laivo duomenys
Paticulars of vessel
Laivo pavadinimas................................................................................................................ ..................
Name of vessel
Šaukinys, TJO Nr.............................................................................................................. .....................
Distinctive number or letters, IMO No.
Registracijos uostas............................................................................................................... .................
Port of registry
Laivo ilgis**........................................................................................................... ................................
Length (L)**
Pastatymo data arba ženklaus modernizavimo data***.........................................................................
Date of built or major conversion contract***
Kilio pastatymo ant stapelio data arba panaši būklė***.........................................................................
Date on which keel was laid or vessel was at a similar stage of construction***
Laivo perdavimo po pastatymo data arba ženklaus modernizavimo pabaigos data***
Date of delivery or completion of major conversion***
..................................................................................................................... ...........................................
* Išbraukti, kas netaikoma/Delete as appropriate
** Ilgis, kaip apibrėžta 2 straipsnio 6 dalyje/Length as defined in Article 2(6)
***Sutinkamai su direktyvos 2(2) straipsnyje pateiktomis sąvokomis/In accordance with the definitions of Article 2(2)
Pradinis patikrinimas
Initial survey
ŠIUO PATVIRTINAMA:
THIS IS TO CERTIFY.................................................................................................. ........................
1. Laivas buvo patikrintas pagal 1993 m. Toremolino protokolo priedo I/6 taisyklės 1 dalies (a) punktą
that the ship has been surveyed in accordance with Regulation I/6 (1) (a) of the Annex to the Torremolinos Protocol of 1993.
1. laivas visiškai atitinka Tarybos direktyvos 97/70/EB reikalavimus;
the ship fully complies with the requirements of Council Directive 97/70/EC; and
2. maksimaliai leistina grimzlė visoms nustatytoms eksploatavimo sąlygoms apibrėžta patvirtintoje stovumo informacijos knygoje.
the maximum permissible operating draught associated with each operating condition for the vessel is contained in the approved stability booklet dated.
3. Išimties liudijimas buvo/nebuvo* išduotas
an Exemption Certificate has/has not been* issued
Šis liudijimas galioja iki................................... su sąlyga, jeigu pravedami laivo patikrinimai pagal I/6 taisyklės 1 dalies (b)(ii), (b)(iii) ir (c) punktų nuostatas.
This Certificate is valid until............................................. subject to surveys in accordance with Regulation I/6 (1)(b)(ii), (b)(iii) and (c).
Išdavimo vieta............................................................................................................................
Issued at
..........................................................................
(išdavimo data) (atsakingo asmens parašas, antspaudas)
(date of issue) (seal and signature of authorized official issuing the certificate)
Jeigu liudijimas pasirašytas, turi būti pridedama ši dalis:
If signed, the following paragraph is to be added
Toliau pasirašiusysis pareiškia, kad Lietuvos Respublika pagal nustatytus reikalavimus yra suteikusi jam įgaliojimus išduoti šį Liudijimą.
The undersigned declares that he is duly authorized by Republic of Lithuania to issue this certificate.
(Parašas/Signature)
LIUDIJIMO GALIOJIMO LAIKO PRATĘSIMAS TAIKANT LENGVATINES SĄLYGAS PAGAL TAISYKLĖS I/11(1) NUOSTATAS
ENDORSEMENT TO EXTEND THE VALIDITY OF THE CERTIFICATE FOR A PERIOD OF GRACE WHERE REGULATION I/11(1) APPLIES
Šio Liudijimo galiojimo laikas, taikant taisyklės I/11(1) nuostatas, patvirtinamas iki
This Certificate shall, in accordance with Regulation I/11(1), be accepted valid until
................................................................................................................................................................
Parašas
Signed.................................................
Vieta
Place....................................................
Data
Date......................................................
Įgalioto asmens antspaudas
Seal or stamp of the authority, as appropriate
LIUDIJIMO GALIOJIMO LAIKO PRATĘSIMAS IKI ATPLAUKIMO Į UOSTĄ, KUR LAIVAS GALI BŪTI PATIKRINTAS, ARBA TAIKANT LENGVATINES SĄLYGAS, KAI TAIKOMOS TAISYKLĖS I/11(2) ARBA TAISYKLĖS I/11(4) NUOSTATOS
ENDORSEMENT TO EXTEND THE VALIDITY OF THE CERTIFICATE UNTIL REACHING THE PORT OF SURVEY OR FOR A PERIOD OF GRACE WHERE REGULATION I/11(2) OR REGULATION I/11(4) APPLIES
Šio Liudijimo galiojimo laikas, taikant taisyklės I/11(2) arba taisyklės I/11(4)* nuostatas, patvirtinamas iki
This Certificate shall in accordance with Regulation I/11(2) or Regulation I/11(4)* be accepted as valid until
...........................................................................................................................................................
Parašas................................................
Signed
Vieta.....................................................
Place
Data.......................................................
Date
Įgalioto asmens antspaudas
Seal or stamp of the authority, as appropriate
LIUDIJIMO GALIOJIMO PATVIRTINIMAS PRAVEDANT PERIODINIUS PATIKRINIMUS
ENDORSEMENT FOR PERODICAL SURVEYS
Mechanizmų ir įrangos patikrinimai
Equipment survey
Šiuo patvirtinama, kad patikrinus įrangą pagal taisyklės I/6(1)(b)(ii) nuostatas laivo būklė atitinka jam taikomus reikalavimus.
This is to certify that, at a survey required by regulation I/6(1)(b)(ii), the vessel was found to comply with the relevant Requirements.
Parašas..................................................
Signed
Vieta.....................................................
Place
Data......................................................
Date
Įgalioto asmens antspaudas
Seal or stamp of the authority, as appropriate
Radijo įrangos patikrinimas
Radio surveys
Šiuo patvirtinama, kad, patikrinus radijo įrangą pagal taisyklės I/6(1)(b)(iii) nuostatas, laivo būklė atitinka jam taikomus reikalavimus.
This is to certify that, at a survey required by Regulation I/6(1)(b)(iii), the vessel was found to comply with relevant requirements.
Pirmas periodinis radijo įrangos patikrinimas
First periodical radio survey
Parašas.................................................
Signed
Vieta.....................................................
Place
Data......................................................
Date
Antspaudas/Seal
Įgalioto asmens antspaudas
Seal or stamp of the authority, as appropriate
Antras periodinis radijo įrangos patikrinimas
Second periodical radio survey
Parašas.....................................................
Signed
Vieta.........................................................
Place
Data..........................................................
Date
Įgalioto asmens antspaudas
Seal or stamp of the authority, as appropriate
Trečias periodinis radijo įrangos patikrinimas
Third periodical radio survey
Parašas...................................................
Signed
Vieta.......................................................
Place
Data.........................................................
Date
Įgalioto asmens antspaudas
Seal or stamp of the authority, as appropriate
LIUDIJIMO GALIOJIMO PATVIRTINIMAS PRAVEDANT TARPINĮ PATIKRINIMĄ
ENDORSEMENT FOR INTERMEDIATE SURVEY
Šiuo patvirtinama, kad, patikrinus laivą pagal taisyklės I/6 (1)(c) nuostatas, laivo būklė atitinka jam taikomus reikalavimus.
This is to certify that, at a survey required by Regulation I/6(1)(c), the vessel was found to comply with the relevant requirements.
Parašas..................................................
Signed
Vieta.......................................................
Place
Data.........................................................
Date
Įgalioto asmens antspaudas
Seal or stamp of the authority, as appropriate
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos saugios laivybos administracijos
direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d.
įsakymu Nr. V-64
ĮRANGOS SĄRAŠAS
RECORD OF EQUIPMENT
atitikties liudijimui
for the certificate of compliance
Šis sąrašas visą laiką turi būti laikomas su atitikties liudijimu
This record shall be permanently attached to the certificate of compliance
Įrangos sąrašas atitikčiai pagal Tarybos direktyvą 97/70/EB, nustatančią suderintus saugumo reikalavimus 24 metrų ilgio ir ilgesniems žvejybos laivams nustatyti
Record of equipment for compliance with Council Directive 97/70/EC setting up a harmonized safety regime for fishing vessels with a length of 24 meters and over
1. Išsami informacija apie laivą
Particulars of the vessel
| Laivo pavadinimas Name of the ship
|
Skiriamieji skaičiai arba raidės Distinctive numbers or letters |
Registravimo uostas Port of registry |
Ilgis1 Length1
|
|
|
|
|
|
1Ilgis, kaip apibrėžta Direktyvos 97/70/EB 2 straipsnio 6 dalyje/Length as defined in Article 2(6).
2. Išsami informacija apie gelbėjimo priemones:
Details of life-saving appliances:
| 1. Bendras žmonių, kuriems numatytos gelbėjimo priemonės, skaičius Total number of persons for whom lifesaving appliances are provided |
…………………………….…………… |
|
|
|
Kairysis bortas Port side |
Dešinysis bortas Starboard side |
| 2. Bendras gelbėjimo valčių skaičius Total number of lifeboats |
………………… |
………………… |
| 2.1. Bendras žmonių, kuriuos galima įlaipinti į gelbėjimo valtis, skaičius Total number of persons accommodated by them |
………………… |
………………… |
| 2.2. Iš dalies dengtų gelbėjimo valčių skaičius (VII/18 taisyklė) Number of partially enclosed lifeboats (Regulation VII/18) |
………………… |
………………… |
| 2.3. Visiškai dengtų gelbėjimo valčių skaičius (VII/19 taisyklė) Number of totally enclosed lifeboats (Regulation VII/19) |
………………… |
………………… |
| 3. Gelbėjimo katerių skaičius Number of rescue boats |
………………… |
………………… |
| 3.1. Gelbėjimo katerių, kurie įtraukti į pirmiau nurodytą gelbėjimo valčių skaičių, skaičius Number of boats which are included in the total number of lifeboats shown above |
………………… |
………………… |
| 4. Gelbėjimo plaustai Liferafts |
………………… |
………………… |
| 4.1. Gelbėjimo plaustai, kuriems būtini patvirtinti nuleidimo įrenginiai Those for which approved launching appliances are required |
………………… |
………………… |
| 4.1.1. Gelbėjimo plaustų skaičius Number of liferafts |
………………… |
………………… |
| 4.1.2. Žmonių, kuriuos galima įlaipinti į plaustus, skaičius Number of persons accommodated by them |
………………… |
………………… |
| 4.2. Gelbėjimo plaustai, kuriems nebūtini patvirtinti nuleidimo įrenginiai Those for which approved launching appliances are not required |
………………… |
………………… |
| 4.2.1. Gelbėjimo plaustų skaičius Number of liferafts |
………………… |
………………… |
| 4.2.2. Žmonių, kuriuos galima įlaipinti į plaustus, skaičius Number of persons accommodated by them |
………………… |
………………… |
| 5. Gelbėjimo plūdurų skaičius Number of lifebuoys |
………………… |
………………… |
| 6. Gelbėjimo liemenių skaičius Number of lifejackets |
………………… |
………………… |
| 7. Hidrokostiumai Immersion suits |
………………… |
………………… |
| 7.1. Bendras skaičius Total number |
………………… |
………………… |
| 7.2. Gelbėjimo liemenėms nustatytus reikalavimus atitinkančių hidrokostiumų skaičius Number of immersion suits complying with the requirements for lifejackets |
………………… |
………………… |
| 8. Terminių apsaugos priemonių skaičius1 Number of thermal protective aids1 |
………………… |
………………… |
| 9. Gelbėjimo priemonėse naudojami radijo prietaisai Radio installations used in life-saving appliances |
………………… |
………………… |
| 9.1. Radaro atsakiklių skaičius Number of radar transponders |
………………… |
………………… |
| 9.2. Dvipusio ryšio labai aukšto dažnio (VHF) radiotelefonų skaičius Number of two-way VHF radiotelephone apparatus |
………………… |
………………… |
| 1 Išskyrus privalomus pagal VII/17 taisyklės 8 dalies xxi punktą ir VII/20 taisyklės 5 dalies a punkto xxix papunktį)/ (1). Excluding those required by Regulation VII/17 (8) (xxi) and VII/20 (5) (a) (xxiv).
|
||
3. Išsami informacija apie radijo prietaisus
Details of radio facilities
| Prietaisas Item |
Faktiškai turima Actual provision |
| 1. Pirminės sistemos Primary systems |
…………………………..………………… |
| 1.1. Labai aukšto dažnio (VHF) radijo stotis VHF radio installation |
………………..…………………………… |
| 1.1.1. Skaitmeninio selektyvaus iškvietimo (DSC) kodavimo prietaisas DSC encoder |
………………..…………………………… |
| 1.1.2. Skaitmeninio selektyvaus iškvietimo (DSC) nepertraukiamo budėjimo imtuvas DSC watch receiver |
…………..………………………………… |
| 1.1.3. Radijo telefonai Radiotelephony |
…………..………………………………… |
| 1.2. Vidutinio dažnio (MF) radijo stotis MF radio installation |
…………..………………………………… |
| 1.2.1. Skaitmeninio selektyvaus iškvietimo (DSC) kodavimo prietaisas DSC encoder |
…………..………………………………… |
| 1.2.2. Skaitmeninio selektyvaus iškvietimo (DSC) nepertraukiamo budėjimo imtuvas DSC watch receiver |
…………..………………………………… |
| 1.2.3. Radijo telefonai Radiotelephony |
…………..………………………………… |
| 1.3. Vidutinio /aukšto dažnio (MF/HF) radijo stotis MF/HF radio installation |
…………..………………………………… |
| 1.3.1. Skaitmeninio selektyvaus iškvietimo (DSC) kodavimo prietaisas DSC encoder |
…………..………………………………… |
| 1.3.2. Skaitmeninio selektyvaus iškvietimo (DSC) nepertraukiamo budėjimo imtuvas DSC watch receiver |
…………..………………………………… |
| 1.3.3. Radijo telefonai Radiotelephony |
…………..………………………………… |
| 1.3.4. Tiesioginio spausdinimo radiotelegrafinė įranga Direct-printing radiotelegraphy |
…………..………………………………… |
| 1.4. Antžeminės radijo stotys ryšiams su laivais Inmarsat ship-earth station |
…………..………………………………… |
| 2. Antrinės įspėjimo apie pavojų priemonės Secondary means of alerting |
…………..………………………………… |
| 3. Prietaisai saugaus plaukiojimo informacijai priimti Facilities for reception of maritime safety information |
…………..………………………………… |
| 3.1. „Navtex“ imtuvas Navtex receiver |
…………..………………………………… |
| 3.2. EGC imtuvas EGC receiver |
…………..………………………………… |
| 3.3. Aukšto dažnio (HF) tiesioginio spausdinimo radiotelegrafinis imtuvas HF direct-printing radiotelegraphy receiver |
…………..………………………………… |
| 4. Palydovinis avarinis vietą nurodantis radijo švyturys (EPIRB) Satellite EPIRB |
…………..………………………………… |
| 4.1. „Cospas-Sarsat“ Cospas-Sarsat |
…………..………………………………… |
| 4.2. „Inmarsat“ Inmarsat |
…………………………..………………… |
| 5. Labai aukšto dažnio (VHF) avarinis vietą nurodantis radijo švyturys (EPIRB) VHF EPIRB |
………………..…………………………… |
| 6. Laivo radaro atsakiklis Vessel’s radar transponder |
………………..…………………………… |
| 7. 2182 kHz1 tarptautinio nelaimės dažnio nepertraukiamo budėjimo radijo telefono imtuvas Radiotelephone distress frequency watch receiver 2 182 kHz1 |
…………..………………………………… |
| 8. Prietaisas 2182 kHz2 dažnio pavojaus signalui, kuris perduodamas radiotelefonu, generuoti Device for generating the radiotelephone alarm signal on 2 182 kHz2 |
…………..………………………………… |
| 1 Šio prietaiso neprivaloma įrašyti į sąrašą, pridedamą prie išduotų liudijimų/ this item need not be reproduced on the record attached to certificates 2 Šio prietaiso neprivaloma įrašyti į sąrašą, pridedamą prie išduotų liudijimų/ This item need not be reproduced on the record attached to certificates issued. |
|
4. Radijo įrangos tinkamumui užtikrinti naudojami metodai (IX/14 taisyklė)
Methods used to ensure availability of radio facilities (Regulation IX/14)
4.1. Įrangos dubliavimas: .......................................................................................................................
Duplication of equipment:
4.2. Krante atliekama techninė priežiūra: ..............................................................................................
Shore-based maintenance:
4.3. Priemonės techninę priežiūrą atlikti jūroje: .....................................................................................
At-sea maintenance capability:
PATVIRTINAMA, kad šis įrangos sąrašas visais požiūriais yra teisingas
THIS IS TO CERTIFY that this record of equipment is correct in all respects
Išduota/Issued at....................................................................................................................................
(Sąrašo išdavimo vieta/Place of issue of record) (Išdavimo data/Date of issue)
................................................................................................................................................................
(Sąrašą išduodančio pareigūno parašas ir (arba) išduodančios institucijos antspaudas arba herbinis antspaudas/Signature of official issuing the record) and/or (Seal or stamp of the issuing authority)
Jeigu sąrašas pasirašytas, turi būti pridedama ši dalis:
If signed, the following paragraph is to be added
Toliau pasirašiusysis pareiškia, kad Lietuvos Respublika pagal nustatytus reikalavimus yra suteikusi jam įgaliojimus išduoti šį sąrašą.
The undersigned declares that he is duly authorized by Republic of Lithuania to issue this record.
.................................................................
(Parašas/Signature)
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos saugios laivybos administracijos
direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d.
įsakymu Nr. V-64
| LIETUVOS RESPUBLIKA |
|
Republic of Lithuania |
IŠIMTIES LIUDIJIMAS
EXEMPTION CERTIFICATE
naujam/eksploatuojamam* žvejybos laivui
for a new/existing* fishing vessel
išduotas pagal
issued under the provisions of the
Žvejybos laivų, 24 m ir ilgesnių, saugos ir kontrolės taisyklių
Safety and control regulations for fishing vessels of 24 metres in length and over
nuostatas ir patvirtinantis, kad toliau nurodytas laivas atitinka Tarybos direktyvos 97/70/EB, nustatančios suderintus saugumo reikalavimus 24 metrų ilgio ir ilgesniems žvejybos laivams, nuostatas,
and confirming compliancy of the vessel named hereafter with the provisions of Council Directive 97/70/EC setting up a harmonized safety regime for fishing vessels of 24 meters in length and over,
pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliojimus išdavė
under the authority of the Government of Republic of Lithuania
……………………………………………………….………………………………
(pripažinta organizacija/organization recognized)
Išsami informacija apie laivą
Particulars of the vessel
| Laivo pavadinimas Name of the ship
|
Tjo numeris arba šaukinys Distinctive numbers or letters |
Registravimo uostas Port of registry |
Ilgis** Length**
|
|
|
|
|
|
(kita liudijimo pusė)
PATVIRTINAMA:
THIS IS TO CERTIFY
kad.................................... taisykle suteiktais įgaliojimais šiam laivui leidžiama netaikyti reikalavimų:
that the vessel is, under the authority conferred by Regulation exempted from the requirements of
................................................................................................................................................................
Sąlygos, jeigu buvo nustatytos, kuriomis buvo išduotas išimties liudijimas:
Conditions, if any, on which the exemption certificate is granted
................................................................................................................................................................
Šis liudijimas galioja iki........................, jeigu tebegalioja atitikties liudijimas, prie kurio
This Certificate is valid until subject to the certificate of compliance,
pridedamas pirmasis liudijimas.
to which this certificate is attached, remaining valid.
Išduota/Issued at ..............................................
(Liudijimo išdavimo vieta /Place of issue) (Išdavimo data/Date of issue)
................................................................................................................................................................
(Sąrašą išduodančio pareigūno parašas ir (arba) išduodančios institucijos antspaudas arba herbinis antspaudas/Signature of official issuing the record) and/or (Seal or stamp of the issuing authority)
Jeigu liudijimas pasirašytas, turi būti pridedama ši dalis:
If signed, the following paragraph is to be added
Toliau pasirašiusysis pareiškia, kad minėta Lietuvos Respublika pagal nustatytus reikalavimus yra suteikusi jam įgaliojimus išduoti šį Liudijimą.
The undersigned declares that he is duly authorized by Republic of Lithuania to issue this Certificate.
………………………………………………
(Parašas/Signature)
(kitas liudijimo puslapis)
Patvirtinimas, kuriuo liudijimo galiojimas pratęsiamas tam tikram laikui, jeigu taikoma I/11 taisyklės 1 dalis
Endorsement to extend the validity of the certificate for a period of grace where Regulation
I/11 (1) applies
Šis liudijimas pagal I/11 taisyklės 2 dalį arba I/11 taisyklės 1 dalį laikomas galiojančiu iki
This certificate shall, in accordance with Regulation I/11 (2)/Regulation I/11 (1), be accepted as valid until
................................................................................................................................................................
Pasirašė/Signed: .....................................................................................................................................
(Patvirtinimą išduodančio įgalioto pareigūno parašas/Signature of authorized official issuing the endorsement)
Vieta/Place:
Data/Date: .............................................................................................................................................
................................................................................................................................................................
(Išduodančios institucijos antspaudas arba herbinis antspaudas/Seal or stamp of the issuing authority)
Patvirtinimas, kuriuo liudijimo galiojamas pratęsiamas, iki laivas nuplauks į patikrinimo uostą arba tam tikram laikui, jeigu taikoma I/11 taisyklės 2 dalis arba I/11 taisyklės 4 dalis
Endorsement to extend the validity of the certificate until reaching the port of survey or for a period of grace where Regulation I/11 (2) or Regulation I/11 (4) applies
Šis liudijimas pagal I/11 taisyklės 2 dalį arba I/11 taisyklės 4 dalį* laikomas galiojančiu iki
This certificate shall, in accordance with Regulation I/11 (2)/Regulation I/11 (4)*, be accepted as valid until
.................................................................................................................................................... ………
Pasirašė/Signed: .....................................................................................................................................
(Patvirtinimą išduodančio įgalioto pareigūno parašas/Signature of authorized official issuing the endorsement)
Vieta/Place: ............................................................................................................................................
Data/Date: .............................................................................................................................................
................................................................................................................................................................
(Išduodančios institucijos antspaudas arba herbinis antspaudas/Seal or stamp of the issuing authority)
*Išbraukti, kas netaikoma/Delete as appropriate
**Ilgis, kaip apibrėžta 2 straipsnio 6 dalyje/Length as defined in Article 2(6)
______________