LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO 2008 M. LAPKRIČIO 7 D. NUTARTIS (ADMINISTRACINĖ BYLA NR. A⁵²⁵ – 1823/2008. PROCESINIO SPRENDIMO KATEGORIJA 17.2; 33.4; 35.2; 7.1)

Lietuvos Respublikos vardu

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Jurgitai Valaitytei,

atsakovo atstovui Daliui Ramonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kėdainių rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atsakovui Kėdainių rajono savivaldybės tarybai dėl norminio savivaldybės administracinio akto dalies teisėtumo ištyrimo ir akto dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) pareiškimu (b. 1. 2–6) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Kėdainių rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2006 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 449 patvirtintų nuostatų 8.1 ir 8.2 bei atitinkamai 9–15 ir 26–35 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8¹ straipsniui, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 36 straipsniui, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (2003-12-23 Nr. IX-1946; 2003, Žin., 117-5321) (toliau – ir Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymas) 10 straipsniui, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – ir Finansų įstaigų įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktui; pripažinus, kad Tarybos 2006 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 449 patvirtintų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8.1 ir 8.2 punktais prieštarauja nurodytiems teisės aktams, panaikinti Nuostatų 8.1 ir 8.2 punktus, taip pat išvestinius nuostatų 9–15 ir 26–35 punktus bei Tarybos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. TS-149 „Dėl Žemės ūkio produkcijos gamintojų rėmimo fondo nuostatų pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad Taryba 2000 m. spalio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 187 „Dėl žemės ūkio produkcijos gamintojų rėmimo fondo steigimo“, šio fondo nuostatus patvirtino 2000 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 248, vėliau Nuostatai buvo keisti, o paskutinį kartą nauja redakcija Nuostatai patvirtinti 2006 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. TS-449 ir pakeisti Sprendimu. Pažymėjo, kad, sprendimo, kuriuo patvirtinti Nuostatai, turinys leidžia teigti, jog jis savo pobūdžiu yra norminis teisės aktas. Nuostatai taip pat atitinka norminio teisės akto požymius. Nuostatų 8 punkto turinys kelia abejonių dėl galimo prieštaravimo Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnyje įtvirtintiems principams. Kėdainių rajono savivaldybė 2006 m. birželio 18 d. rašte Nr. 9-4-01-1167-1 nurodė, jog žemės ūkio produkcijos gamintojų rėmimo fondas (toliau – ir Fondas) įsteigtas įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 13 punkte nurodytą savarankišką savivaldybių funkciją ir to paties įstatymo 8 straipsnyje nustatytą valstybės deleguotą funkciją. Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 13, 23, 40 ir 46 punktai suteikia savivaldybės tarybai įgaliojimus tvirtinti tikslinės paskirties, specializuotus fondus, teikti įstatymų nustatytas lengvatas ir tvirtinti kaimo plėtros programas, tačiau abejonių kelia tai, kad Taryba, įgyvendindama tokias įstatyme nustatytas funkcijas, Nuostatuose numatė tokias savivaldybės funkcijų įgyvendinimo formas, kurių nenumato Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnis. Remdamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi ir 81 straipsniu, nurodė, kad Nuostatų 8.1 ir 8.2 punktuose numatytų lengvatinių (be procentų) paskolų teikimas fiziniams ir juridiniams asmenims, kooperatyvams, kaimo bendruomenėms, kredito unijoms nėra numatytas Vietos savivaldos įstatyme, Įstatyme bei Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatyme. Atsižvelgdamas į Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo 10 straipsnį bei Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pabrėžė, jog savivaldybės, teikdamos finansines paslaugas, neturi teisės dubliuoti finansinių įstaigų veiklos, o Taryba, priimdama Nuostatus, pagal kuriuos yra teikiamos beprocentės paskolos, viršijo įstatymuose jai nustatytus įgaliojimus, pažeisdama minėtų aktų nuostatas. Toks paskolų teikimas, neturint savivaldybės tarybos patvirtintos programos, iškreipia situaciją rinkoje, sudaro nepagrįstai palankias verslo sąlygas vieniems rinkos subjektams kitų atžvilgiu, todėl minėtų Nuostatų punktų turinys kelia abejonių dėl galimo prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Akivaizdu, kad ūkininkas, gavęs lengvatinę paskolą savo veiklai vykdyti, galės tiekti produkciją į rinką mažesnėmis kainomis nei tas, kuris už paskolą bankui turi grąžinti palūkanas, todėl Kėdainių rajono savivaldybė, remdama ūkininkus tokių beprocenčių paskolų teikimo forma, ne tik neprisideda prie kaimo ir verslo plėtros, bet pažeidžia viešąjį interesą ir neužtikrina sąžiningos konkurencijos rinkoje. Pabrėžė, jog, pripažinus, kad paskolos iš savivaldybės lėšų negali būti teikiamos ir Nuostatų 8.1 ir 8.2 punktai yra neteisėti, kaip išvestiniai naikintini ir visi kiti Nuostatuose esantys paskolų dydį ir teikimo tvarką reglamentuojantys 9–15 bei 26–35 punktai ir Sprendimas.

Atsakovas Taryba atsiliepimu į pareiškimą (b.1. 42–43) prašė atmesti pareiškimą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Fondo tikslas yra remti žemės ūkio produkcijos gamintojus, vykdančius veiklą Kėdainių rajono savivaldybėje ir kaimo plėtrą, o Fondo lėšos naudojamos taikant tokias paramos formas – suteikiant lengvatines (beprocentes) paskolas fiziniams ir juridiniams asmenims, remiant kitas žemės ūkio gamybos veiklą skatinančias priemones. Taryba 2003 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. BD-7/423 patvirtinto Kėdainių rajono plėtros strateginį planą iki 2015 metų (nurodė 4.1.1 ir 4.1.2 punktus), o 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. BD-7/423 patvirtintas patikslintas strateginio plano iki 2015 metų priemonių planas (4.1.2.1 p.). Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 13 punktu, 8 straipsniu, 17 straipsnio 13, 23, 46 ir 40 punktais, pabrėžė, jog Fondo veikla pagrįsta savivaldybės vykdomomis funkcijomis, o Taryba turi įgaliojimus steigti tikslinės paskirties fondus. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad savivaldybė, įgyvendindama jai pavestas funkcijas, Nuostatų 8.1 ir 8.2 punktuose numatė įstatymuose nenumatytas skatinimo formas. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 5 straipsnį, Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymo 4 straipsnį, 2 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį, nurodė, kad lengvatinių kreditų teikimas yra viena iš verslo kaimo vietovėse skatinimo formų, o minėti aktai nenustato baigtinio valstybės pagalbos formų sąrašo. Vadovaudamasis Finansų įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punktu, pažymėjo, kad minėtas įstatymas savivaldybėms netaikomas, o lengvatinių kreditų teikimas negali būti traktuojamas kaip finansinė paslauga, nes tokia parama nesiekiama jokios finansinės naudos, t. y. nevykdoma ūkinė komercinė veikla, todėl savivaldybė nedubliuoja finansų įstaigų veiklos. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad ginčijamos paramos formos iškreipia situaciją rinkoje, nes visiems subjektams suteikiamos vienodos teisės, galimybės pasinaudoti parama, Nuostatuose nėra jokių privilegijas teikiančių ar diskriminuojančių sąlygų.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 17 d. sprendimu (b. 1. 89–92) nusprendė pripažinti Tarybos 2006 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 449 patvirtintų Nuostatų 8.1 ir 8.2 punktus ir atitinkamai 9–15 bei 26–35 punktus prieštaraujančiais Įstatymo 8¹ straipsniui, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsniui, Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo 10 straipsniui ir laikyti juos panaikintais; panaikinti Sprendimą.

Teismas, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 3 dalimi, 8 straipsnio 29 punktu, 17 straipsnio 13, 23, 40 ir 46 punktais, pažymėjo, kad verslo, paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai organizavimas turi būti įgyvendinamas įstatyme nustatytomis formomis, t. y. per savivaldybės tarybos patvirtintas socialines ir ekonomines programas, todėl Nuostatų 8.1 ir 8.2 punktai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 3 daliai. Remdamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi ir 8¹ straipsniu, Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo 10 straipsniu, faktu, kad Vietos savivaldos įstatymas, Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymas ir Įstatymas Nuostatuose numatytų lengvatinių paskolų teikimo fiziniams ir juridiniams asmenims nenumato, padarė išvadą, jog Nuostatų 8.1 ir 8.2 punktai prieštarauja Įstatymo 8¹ straipsniui, Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo 10 straipsniui. Nurodė, jog pagal Finansų įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punktą šis įstatymas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms netaikomas, todėl konstatavo, jog tirti ginčijamų Nuostatų punktų atitiktį Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktui nėra pagrindo. Vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 4 straipsniu, pabrėžė, jog paskolų teikimas, neturint savivaldybės tarybos patvirtintos programos, iškreipia situaciją rinkoje, sudaro pagrįstai palankias verslo sąlygas vieniems rinkos subjektams kitų atžvilgiu. Pažymėjo, kad ūkininkas, gavęs lengvatinę paskolą savo veiklai vykdyti, galės savo produkciją tiekti mažesnėmis kainomis nei tas, kuris bankui turi grąžinti palūkanas, todėl konstatavo, kad Nuostatų 8.1 ir 8.2 punktai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Rėmėsi Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymo (toliau – ir Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, kad minėtas įstatymas netaikytinas žemės ūkio ir kaimo plėtros programoms įgyvendinti, o žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos formavimo ir įgyvendinimo principus nustato Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas (toliau – ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas), kuris savivaldybėms nesuteikia teisės teikti paskolas. Nurodė, jog, pripažinus, kad Nuostatų 8.1 ir 8.2 punktai prieštarauja nurodytiems teisės aktams, Nuostatų 9–15 ir 26–35 punktai taip pat naikintini, be to, naikintinas ir Sprendimas, naujai išdėstęs Nuostatų 17, 33 ir 34 punktus.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. 1. 97–99) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Remiasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 13 punktu, 8 straipsnio 29 punktu, 17 straipsnio 13, 23, 46 ir 40 punktais ir pažymi, jog Fondo veikla pagrįsta savivaldybės vykdomomis funkcijomis, o taryba turi įgaliojimus steigti tikslinės paskirties fondus. Pažymi, kad tokių savivaldybės teisių neginčijo ir pirmosios instancijos teismas.

2. Nurodo, jog teismas pripažino Nuostatų punktus prieštaraujančiais Įstatymui, Vietos savivaldos įstatymo ir Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatoms, nes lengvatinių paskolų teikimas fiziniams ir juridiniams asmenims tokiuose teisės aktuose nenumatytas, tačiau pabrėžia, jog šiuose aktuose nenumatytos ir kitos valstybės pagalbos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams formos, kurias numato specialieji teisės aktai. Vadovaudamasis Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymo 4 straipsniu, 3 straipsnio 2 dalimi bei Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 6 ir 16 straipsniais, pažymi, jog, nustačius, kad specialieji teisės aktai nustato valstybės pagalbos formą – lengvatinių kreditų teikimą, bei, kad parama gali būti teikiama ir savivaldybės biudžeto, negali būti pripažinta, kad Nuostatai prieštarauja minėtiems aktams, o Taryba viršijo savo įgaliojimus.

3. Nesutinka su teismo išvada, jog Nuostatai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, nes jais neįtvirtinamos privilegijos ar diskriminuojančios sąlygos, visiems subjektams suteikiamos vienodos teisinės galimybės pasinaudoti parama, jeigu jie atitinka Nuostatuose numatytas sąlygas, o tai, ar ūkio subjektas pasinaudos suteikta parama, priklauso nuo jo valios, o ne nuo Tarybos priimtų sprendimų diskriminacinių sąlygų.

4. Nepagrįsta teismo išvada, kad Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas netaikytinas Nuostatams ir žemės ūkio subjektams, o Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas savivaldybėms nesuteikia teisės teikti paskolas. Nurodo, kad tokiu atveju išeitų, kad smulkaus ir vidutinio verslo subjektai, įmonės ir fiziniai asmenys, užsiimantys ūkine komercine veikla, įstatymu numatyta valstybės pagalba, t. y. lengvatiniais kreditais gali naudotis, o tie patys subjektai, veikiantys žemės ūkio srityje, negali. Pažymi, kad toks aiškinimas diskriminuotų žemės ūkio veiklos subjektus ir ribotų konkurenciją. Pabrėžia, kad bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, užsiimantis ūkine komercine veikla, turi teisę į lengvatas, nustatytas Smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme, o žemės ūkio veiklos subjektai – dar ir papildomas lengvatas, numatytas Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme. Vadovaujasi Nuostatų 1 punktu, Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsniu, Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1–3 bei 9 punktais, 5 straipsniu, 17 straipsnio 1 dalimi. Taip pat nurodo, jog Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas nenustato, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos žemės ūkio veiklos subjektams, todėl jo taikymo sritis apima visus fizinius ir juridinius asmenis (jeigu jie priskiriami vidutinių ir mažų įmonių kategorijai), vykdančius ūkinę komercinę veiklą.

5. Teismo sprendimas neišsamiai argumentuotas, kadangi, nors teismas nurodė, kad nėra Tarybos patvirtintų programų, tačiau teismui žemės ūkio plėtros ir melioracijos programų aprašymai buvo pateikti. Nurodo, kad neaišku, ar pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas Nuostatų prieštaravimas iš esmės teisės aktams ar tik ta apimtimi, kuria nėra patvirtintos tinkamos žemės ūkio ir kaimo plėtros ar smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programos.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. 1. 104–106) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais ir padarytomis išvadomis, taip pat pateikiami šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nesutinka su apelianto argumentu, jog parama buvo teikiama pagal Smulkiojo ir vidutinio verslo įstatymo nuostatas. Nurodo, kad Nuostatuose nenumatyti kriterijai, jog būtų tikrinama atitiktis minėtame įstatyme numatytoms sąlygoms, o byloje nebuvo pateiktos programos, numatytos Smulkiojo ir vidutinio verslo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad atsakovas neįvykdė visų įstatyme numatytų sąlygų, todėl argumentas, jog žemės ūkio veiklos subjektai diskriminuojami netaikant minėto įstatymo, yra nepagrįstas.

2. Pažymi, kad teismui pateiktos žemės ūkio plėtros ir melioracijos programos (Tarybos 2007-01-26 sprendimu Nr. TS-1 patvirtinto biudžeto sudedamosios dalys) negali būti laikomos tinkamomis Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio prasme, nes Fondo veikla jose nėra analizuojama, jose nieko nepasakyta apie paskolų suteikimą, jų poveikį, siektinus tikslus, nenurodomas pagrindimas, ar tikslai bus pasiekti, o Fondas tik nurodomas kaip finansavimo šaltinis. Pabrėžia, jog minėtose programose taip pat įtvirtinami vertinimo kriterijai, kurie nenurodyti Nuostatuose, nors būtent jais savo veikloje turi vadovautis Fondas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo ištirti, ar Nuostatų punktai, susiję su lengvatinių paskolų teikimu iš Fondo lėšų, neprieštarauja jo nurodytų teisės aktų nuostatoms.

Vietos savivaldos įstatymas (taikoma skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) apibrėžia savivaldybių ir jos organų įgaliojimus. Minėtos įstatymo 8 straipsnio 29 punktas įtvirtina valstybės deleguotą savivaldybėms funkciją – žemės ūkio klausimų koordinavimą, kaimo plėtros bei paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai organizavimą ir įgyvendinimą Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Pagal 17 straipsnio 13 punktą savivaldybės tarybai suteikiama teisė priimti sprendimus dėl papildomų bei planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų lėšų paskirstymo bei tikslinės paskirties fondų sudarymo ir naudojimo, 23 punktą – priimti sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita, o 40 punkte numatoma, kad savivaldybės taryba priima sprendimus dėl specializuotų (tikslinių) fondų sudarymo.

Pažymėtina, kad Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnis reglamentuoja klausimus, susijusius su savivaldybių finansiniais ištekliais ir jų panaudojimu, o minėto straipsnio 3 dalis įtvirtina reikalavimą, jog savivaldybių biudžetų lėšos naudojamos tik savivaldybių funkcijoms: savivaldybių tarybų patvirtintoms socialinėms ir ekonominėms bei kitoms programoms įgyvendinti, savivaldybių biudžetinėms įstaigoms išlaikyti ir viešųjų paslaugų teikimui organizuoti.

Remiantis išdėstytomis nuostatomis, darytina išvada, kad savivaldybės, įgyvendindamos joms deleguotas funkcijas, susijusias su parama žemės ūkiui ir kaimo plėtra, privalo jas įgyvendinti įstatyme nustatytomis formomis, kitaip tariant, per socialines, ekonomines bei kitas programas.

Įstatymo 8¹ straipsnis nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principus, 4 dalyje įtvirtindamas viešosios teisės principą, reiškiantį, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja savivaldybių tarybos pagal Vietos savivaldos įstatymą – įgyvendindamos turto savininko funkcijas, bei kitos savivaldybių institucijos, savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos – patikėjimo teise bei Įstatymo 11 straipsnyje nustatytais atvejais kiti juridiniai asmenys – pagal turto patikėjimo sutartį.

Vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pabrėžtina, kad savivaldybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama, remiantis teisės aktuose įtvirtintomis normomis, o savivaldybės taryba, įgyvendindama savininko teises, privalo laikytis Vietos savivaldos įstatymo nustatytų principų. Kaip jau minėta, Vietos savivaldos įstatymas apibrėžia savivaldybės finansinių išteklių panaudojimo formas, tarp kurių nėra numatytos galimybės teikti lengvatines paskolas, paskolos gavėjui įkeičiant savivaldybei turtą.

Pažymėtina, kad minėtos galimybės nenumato ir Biudžeto sandaros įstatymas, kurio 10 straipsnis, įtvirtindamas nuostatas, susijusias su valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų skoliniais santykiais, nenumato teisės savivaldybėms teikti paskolas asmenims.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu ir daro išvadą, kad nei Vietos savivaldos įstatymas, nei Biudžeto sandaros įstatymas ar Įstatymas nesuteikia savivaldybėms teisės teikti paskolas asmenims, paskolų gavėjams atitinkamai įkeičiant savivaldybei turtą, tokią išvadą paneigiantys argumentai teismui nebuvo pateikti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Nuostatų 8.1 ir 8.2 punktai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsniui, Įstatymo 8¹ straipsniui, Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (2003-12-23, Nr. IX-1946) 10 straipsniui. Pripažinus, jog minėtoms teisės aktų nuostatoms prieštarauja Nuostatų 8.1 ir 8.2 punktai, atitinkamai naikintini Nuostatų 9–15 ir 26–35 punktai, be to, naikintinas ir Sprendimas, naujai išdėstęs Nuostatų 17, 33 ir 34 punktus.

Pažymėtina, jog atsakovo argumentas, kad minėti įstatymai nenumato ir kitų valstybės pagalbos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams formų, atmestinas, kadangi Vietos savivaldos įstatymas (36 str. 3 d.) aiškiai įtvirtina reikalavimą, kad savivaldybių biudžetų lėšos būtų naudojamos tik savivaldybių funkcijoms, įtvirtindamas specifinę tokio lėšų panaudojimo formą – per savivaldybės tarybos patvirtintas socialines ir ekonomines bei kitas programas. Teismui atsakovo buvo pateiktas žemės ūkio plėtros ir melioracijos programos aprašymas, tačiau net ir tuo atveju, jeigu tokia programa galėtų būti vertinama Vietos savivaldos 36 straipsnio 3 dalies kontekste, kaip jau minėta, savivaldybėms teisė teikti paskolas, atitinkamai paskolų gavėjams įkeičiant savivaldybei turtą, nėra suteikta. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pateikta programa patvirtinta tik 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimu.

Finansų įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad šis įstatymas netaikomas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, kurios teikia finansines paslaugas, nustatytas Lietuvos Respublikos įstatymuose, todėl pareiškėjo nurodomų Nuostatų punktų atitikties minėtam įstatymui pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo.

Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Nuostatų normos neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, kuris reglamentuoja valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Vyriausybės atstovas, įgyvendindamas savivaldos institucijų veiklos teisėtumo kontrolės funkciją, turi pareigą reaguoti ir į Konkurencijos įstatymo pažeidimus (įtarimus dėl tokių pažeidimų), tačiau atsižvelgiant į Konkurencijos tarybos funkcijas (kompetenciją), Vyriausybės atstovo įgalinimai baigiasi panešimu apie galimą pažeidimą Konkurencijos tarybai (pagal teisėtumo kontrolės ir bendradarbiavimo principus), kuri, vykdydama jai priskirtas specialiąsias kontrolės funkcijas, atlieka įstatymu nustatytas administravimo procedūras (byla Nr. A7-1061-05). Todėl pareiškėjo prašymo dalis, kuria prašoma ištirti, ar nurodyti Nuostatų punktai neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, atmestina.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamoje byloje Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymo nuostatos Žemės ūkio produkcijos gamintojų rėmimo fondo atžvilgiu netaikytinos, o Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas nesuteikia teisės savivaldybei teikti paskolų asmenims taip, kaip numatyta Nuostatuose.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau jo dalis dėl Nuostatų ginčijamų punktų atitikties Konkurencijos įstatymui keistina.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo Kėdainių rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 449 patvirtintų „Kėdainių rajono savivaldybės žemės ūkio produkcijos gamintojų rėmimo fondo nuostatų“ 8.1 ir 8.2 punktus ir atitinkamai 9–15 bei 26–35 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir šioje dalyje Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atmesti.

Likusioje dalyje Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                       Antanas Ablingis

Laimutis Alechnavičius

Stasys Gudynas

_________________