Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO PAPILDYMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 481 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-3076
2009 m. balandžio 15 d. Nr. 324
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 2414 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio papildymo ir įstatymo papildymo 481 straipsniu įstatymo projektui Nr. XP-3076 (toliau vadinama – įstatymo projektas Nr. XP-3076) dėl šių priežasčių:
1.Įstatymo projekto Nr. XP-3076 aiškinamajame rašte nurodyta, kad „pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymą (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) žemės paėmimas grindžiamas dvišaliu sandoriu, kurį laisva valia sudaro valstybės institucija ir privačios žemės savininkas. Todėl, jei žemės savininkas nesutinka pasirašyti pasiūlytą žemės paėmimo visuomenės poreikiams sutartį, arba dėl kokių nors priežasčių negalima surasti ar net susisiekti su žemės savininku, žemės paėmimas visuomenės poreikiams, teisingai už ją atlyginant, yra neįmanomas.“ Pažymėtina, kad teisinis pagrindas paimti žemę visuomenės poreikiams yra apskrities viršininko sprendimas, o ne sutartis dėl atlyginimo būdo ir dydžio, sudaryta privačios žemės savininko, kito naudotojo ir prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams pateikusios institucijos. Be to, pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 46 straipsnio 9 dalį, jeigu žemės savininkas ar kitas žemės naudotojas nesusitaria su prašymą pateikusia institucija dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę būdo ir dydžio, apskrities viršininkas pagal patvirtintą žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą priima sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad tuo atveju, kai sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams priimtas ne sutarties pagrindu, laikoma, kad tarp žemės paėmimu suinteresuotos institucijos ir žemės savininko ar kito naudotojo yra ginčas, kuris sprendžiamas teisme įstatymų nustatyta tvarka. Galioja bendra taisyklė – kol teismas nėra išsprendęs ginčo dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams teisėtumo ir atlyginimo dydžio, žemė negali būti paimama visuomenės poreikiams, tačiau Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas, išsprendęs klausimą dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumo ir nustatęs, kad sprendimas priimtas teisėtai, bet neišsprendęs ginčo dėl atlyginimo dydžio, pagal žemės paėmimu suinteresuoto asmens prašymą ir atsižvelgdamas į paimto visuomenės poreikiams žemės sklypo neatidėliotino panaudojimo šiems poreikiams svarbą, pasibaigus teismo sprendimo dėl apskrities viršininko sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumo apskundimo terminui, gali leisti žemės paėmimu suinteresuotai institucijai iki ginčo dėl atlyginimo dydžio išsprendimo pervesti sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodytą pinigų sumą į žemės savininko ar kito naudotojo vardu atidarytą sąskaitą arba, jeigu tokia sąskaita nežinoma ir žemės paėmimu suinteresuotas asmuo negali atidaryti kitos sąskaitos paimamo žemės sklypo savininko ar kito naudotojo vardu, į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą, įregistruoti paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodytiems tikslams. Be to, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarime (Žin., 2008, Nr. 58-2182) numatyta išimtis, kad jeigu teismas nustato, kad nedelsiant nepatenkinus visuomenės poreikio bus pakenkta gyvybiškai svarbiems ar kitiems reikšmingiems visuomenės interesams, teismas gali leisti pradėti naudoti nuosavybę visuomenės poreikiams tenkinti, iš esmės neišsprendus ginčo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę dydžio. Taigi Įstatymo projekto Nr. XP-3076 aiškinamajame rašte esantis teiginys, kad jeigu žemės paėmimu suinteresuota institucija ir paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo savininkas ar kitas naudotojas nesusitaria dėl žemės paėmimo, žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra neįmanomas, nėra teisingas.
2.Įstatymo projekte už žemės paėmimą visuomenės poreikiams numatomas tik atlyginimo pinigais būdas, nors pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 4.100 straipsnio 2 dalį nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams atveju daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina, o šalių susitarimu – perduodamas kitas daiktas (turtas). Taigi įstatymo projektas nesuderintas su minėta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostata.
3.Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąrašas reikmių (veiklos), kurios pripažįstamos svarbiomis visai visuomenei arba jos daliai ir kurių tenkinimo reikalingumas yra pagrindas paimti privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, taip pat pagrindas prieš terminą nutraukti valstybinės žemės nuomos ar panaudos sutartį. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime (Žin., 2001, Nr. 29-938) konstatuota, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra įpareigota užtikrinti ir tenkinti pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės ir jos narių teisėtų interesų. Visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, – tai visada konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, – paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas. Taigi įstatymo nustatyti visuomenės poreikiai yra lygiaverčiai, t. y. vienodai svarbūs visai visuomenei ar jos daliai interesai, ir valstybė, užtikrindama ir tenkindama šiuos interesus, negali išskirti vieno ar kelių visuomenės poreikių, pripažinti juos daugiau ar mažiau svarbesniais už kitus visuomenės poreikius ir taikyti skirtingas (supaprastintas) nuosavybės objekto paėmimo procedūras. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta – vienas iš pagrindų paimti žemę visuomenės poreikiams – žemės reikalingumas valstybei svarbiems ekonominiams projektams, kurių svarbą visuomenės poreikiams savo sprendimu pripažįsta Lietuvos Respublikos Seimas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendinti, tačiau įstatymo projekte Nr. XP-3076 siūloma išskirti į atskirą grupę tik valstybei svarbius ekonominius investicijų projektus ir tik konkrečiose srityse: aplinkos apsaugos, energetikos, krašto apsaugos, valstybės saugumo, transporto (susisiekimo) srityse, taip pat laisvųjų ekonominių zonų, viešųjų logistikos centrų steigimo ir plėtros projektus ir nustatyti skirtingą, t. y. supaprastintą, žemės paėmimo tokiems projektams įgyvendinti reglamentavimą. Abejotina, ar pasiūlymas Lietuvos Respublikos žemės įstatyme nustatyti skirtingą žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarką, atsižvelgiant į visuomenės poreikio rūšį, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą pabrėžta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą principo svarba, o jeigu būtų pritarta įstatymo projekte Nr. XP-3076 išdėstytiems pasiūlymams, žemės sklypai visuomenės poreikiams būtų paimami iš savininkų nevienodomis sąlygomis, nors tarp pačių savininkų nebūtų jokių skirtumų. Be to, įstatymo projekto Nr. XP-3076 nuostatos, susijusios su projektų pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais projektais tvarka, – ne Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 136 „Dėl Projektų pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais ar kultūriniais projektais tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 23-850) reguliavimo dalykas.
4.Įstatymo projekte Nr. XP-3076 siūlomo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 481 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai projektas pripažįstamas valstybei svarbiu ekonominiu projektu, tuo pačiu metu priimamas sprendimas dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams konkrečiam investiciniam projektui įgyvendinti. Nors nenurodyta, kokia institucija priima sprendimą dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams konkrečiam investiciniam projektui įgyvendinti, tačiau, kadangi nustatyta, kad sprendimai dėl projekto pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu ir žemės sklypo paėmimo tokiam projektui įgyvendinti priimami tuo pačiu metu, manytina, kad sprendimą dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Kad sprendimą dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams pagal įstatymo projekto Nr. XP-3076 nuostatas priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė, taip pat pagrindžia įstatymo projekto Nr. XP-3076 1 straipsniu papildomo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 13 dalies ir 2 straipsniu siūlomo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 481 straipsnio 5 dalies nuostatos. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (Žin., 1993, Nr. 6-120) 63 straipsnio 3 punktą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 3 punktu, nei žemės savininkas, nei žemės paėmimu suinteresuota institucija (valstybės institucija ar savivaldybės taryba) negalėtų tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir kelti klausimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimto sprendimo dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams konkrečiam investiciniam projektui įgyvendinti atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Taigi įstatymo projekte Nr. XP-3076 siūlomos nuostatos sudarytų sąlygas apriboti asmenų konstitucinę teisę kreiptis į teismą ir ribotų galimybes teismo tvarka operatyviai spręsti kilusius ginčus.
5.Įstatymo projekto Nr. XP-3076 2 straipsnyje nurodytose Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 481 straipsnio 5 dalyje ir kitose šio straipsnio dalyse minimas žemės paėmimu suinteresuotos valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos parengtas žemės paėmimo visuomenės poreikiams pranešimas, tačiau neaiški šio pranešimo teisinė galia ir paskirtis.
6.Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarime (Žin., 2003, Nr. 24-1004) konstatuota, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį valstybei tenka pareiga nustatyti tokią nuosavybės paėmimo tvarką, kuria būtų užtikrinama savininko teisė iš anksto žinoti, kokiems konkretiems tikslams nuosavybė paimama. Priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę. Įstatymo nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus už ją atlyginama. Institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo, ir savininkas, iš kurio ketinama paimti nuosavybę, turi siekti susitarimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę ir dėl to, kokia tvarka bus už ją atlyginama. Pagal įstatymo projekte Nr. XP-3076 siūlomas naujo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 481 straipsnio 3, 4, 5 ir 6 dalių nuostatas žemės savininkas būtų informuojamas apie jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo paėmimą visuomenės poreikiams, tik apskrities viršininkui priėmus sprendimą pradėti vykdyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, t. y. po Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams konkrečiam investiciniam projektui įgyvendinti, kuriame nurodomi paimamos privačios žemės sklypo vieta ir plotas, nustatyta privačios žemės sklypo vertė ir nuostoliai, priėmimo bei šio sprendimo ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams pranešimo, kuriame turi būti nurodyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindimas, konkretūs tikslai, kuriems numatoma panaudoti paimamą visuomenės poreikiams žemę, paimamos žemės sklypo ribos, žemės vertė ir nuostoliai, paėmimo visuomenės poreikiams ir atsiskaitymo su žemės savininku ar žemės naudotoju terminai, sąlygos ir kita, pateikimo apskrities viršininkui vykdyti. Taigi įstatymo projekte Nr. XP-3076 siūlomos naujo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 481 straipsnio 3, 4, 5 ir 6 dalys neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies nuostatų. Be to, abejotina, ar siūloma Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 481 straipsnio 7 dalies nuostata, pagal kurią apskrities viršininko rašytiniai pranešimai paimamos visuomenės poreikiams žemės savininkui būtų perduodami netiesiogiai viešo paskelbimo spaudoje būdu, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies reikalavimą užtikrinti savininko teisę iš anksto žinoti apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kokia tvarka ir kaip savininkui bus už ją atlyginama. Dar reikėtų pažymėti, kad informavimo teisė yra susijusi su asmens teise ginčyti poreikį paimti jo privačią nuosavybę, todėl apskrities viršininko pranešimai, paimamos žemės savininkui perduodami netiesiogiai viešo paskelbimo spaudoje būdu, apribotų asmens teisinių gynybos priemonių apimtį.
7.Įstatymo projekto Nr. XP-3076 2 straipsnyje numatyta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 481 straipsnio 12 punkto nuostata įpareigoja žemės savininką, nesutinkantį su atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžiu, kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartį Nr. 3K-3-959 („Teismų praktika“, 2003, Nr. 18), paimant turtą visuomenės poreikiams, silpnesnioji šalis yra šio turto savininkas, todėl sprendimą dėl turto nusavinimo priėmęs asmuo, o ne paimamo turto savininkas, kilus ginčui turi nedelsdamas kreiptis į teismą ir teisminio nagrinėjimo metu privalo pagrįsti būtinumą nusavinti turtą, pagrįsti siūlomo atlyginimo priemones ir kompensacijos dydį. Todėl siekiant teisingo žemės paėmimo visuomenės poreikiams silpnesnioji šalis neturėtų būti apsunkinama papildomomis pareigomis kreiptis į teismą ir įrodinėti, kad apskrities viršininko sprendimas dėl žemės paėmimo, atlyginimo būdo ar dydžio nepagrįstas, bet atvirkščiai, kilus ginčui, žemės paėmimu suinteresuota institucija turėtų kreiptis į teismą ir įrodyti, kad konkretaus turto paėmimas konkrečiam visuomenės poreikiui yra pagrįstas ir teisingas, taip pat kad siūlomas atlyginimas yra teisingas.
8.Įstatymo projekto Nr. XP-3076 2 straipsnyje nurodyto Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 481 straipsnio 12 dalies nuostata riboja galimybę teismui nagrinėti ieškinius dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams kitais, ne sklypo vertės ir nuostolių atlygintino dydžio nustatymo, pagrindais. Tokia nuostata neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.100 straipsnio 3 dalies, kurioje nurodyta, kad ginčus dėl nuosavybės paėmimo, vertės ir nuosavybės paėmimo savininkui atsiradusių nuostolių sprendžia teismas. Taip pat neaišku, kuo remiantis suteikiama kompetencija nagrinėti ginčus dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio tik Vilniaus apygardos teismui.
9.Įstatymo projektu Nr. XP-3076 keičiamo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 481 straipsnio 15 dalyje siūloma nustatyti, kad jeigu žemės savininkas nustatytu laiku nepasirašė žemės paėmimo visuomenės poreikiams pranešimo arba nesikreipė į teismą, taip pat jeigu teismas nustatytu laiku nepriėmė sprendimo dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio, žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra vykdoma atskiru apskrities viršininko sprendimu, kuriame turi būti nurodyta žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka ir sąlygos, kurios turi atitikti žemės paėmimo visuomenės poreikiams pranešime nustatytą tvarką ir sąlygas (taip pat ir atlygintiną žemės vertę ir nuostolius). Pagal minėtą nuostatą neaišku, ar gali būti skundžiamas teismui atskiras apskrities viršininko sprendimas, pagal kurį būtų paimamas visuomenės poreikiams žemės sklypas ir kuriame nurodomas atlyginimo už paimamą žemę ir nuostolius dydis. Jeigu įstatymu nebūtų užtikrinama galimybė skųsti apskrities viršininko atskirą sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams teismui, toks teisinis reglamentavimas neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų.
10.Kelia abejonių įstatymo projekto Nr. XP-3076 2 straipsnyje numatytos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 481 straipsnio 18 dalies nuostatos ir jų atitiktis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.100 straipsniui. Įstatymo projekte Nr. XP-3076 siūloma nustatyti, kad tuo atveju, kai žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra vykdoma ne pranešimo, o atskiro sprendimo pagrindu, institucija į žemės savininko sąskaitą perveda atskirame sprendime nurodytą žemės vertės ir atlyginamų nuostolių dydžio pinigų sumą. Jeigu žemės savininkui pervesti atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę į jo sąskaitą nėra galimybių, atskirame sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodyta žemės vertės ir atlyginamų nuostolių dydžio pinigų suma pervedama į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą paimamo žemės sklypo savininko vardu. Tokia nuostata leidžia daryti išvadą, kad įstatymo projekte Nr. XP-3076 siūloma preziumuoti, jog apskrities viršininko priimtas sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams yra pagrįstas, o jame nustatytas atlyginimo dydis teisingas, nors savininkas nesutinka su tokiu sprendimu. Dar kartą pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo teismai, todėl esant ginčui dėl atlyginimo už paimamą žemę visuomenės poreikiams dydžio teisingo atlyginimo dydį turėtų nustatyti būtent teismas, o ne apskrities viršininkas.