LIETUVOS RESPUBLIKOS ŪKIO MINISTRO

 

Į S A K Y M A S

DĖL ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮRENGIMO BENDRŲJŲ TAISYKLIŲ, ELEKTROS LINIJŲ IR INSTALIACIJOS ĮRENGIMO TAISYKLIŲ, ELEKTROS ĮRENGINIŲ RELINĖS APSAUGOS IR AUTOMATIKOS ĮRENGIMO TAISYKLIŲ IR SKIRSTYKLŲ IR PASTOČIŲ ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮRENGIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO

 

2007 m. sausio 31 d. Nr. 4-40

Vilnius

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 56-2224; 2003, Nr. 69-3118) 6 straipsnio 3 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą“ (Žin., 2001, Nr. 74-2601) 1.3 punktu:

1. Tvirtinu pridedamas:

1.1. Elektros įrenginių įrengimo bendrąsias taisykles;

1.2. Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisykles;

1.3. Elektros įrenginių relinės apsaugos ir automatikos įrengimo taisykles;

1.4. Skirstyklų ir pastočių elektros įrenginių įrengimo taisykles.

2. Nustatau, kad atliekant darbus pagal projektus, kuriems prašymai dėl statinio projektavimo sąlygų sąvado išdavimo pateikti iki šio įsakymo įsigaliojimo dienos, šiuo įsakymu patvirtintų taisyklių reikalavimų taikymas yra neprivalomas.

3. Šis įsakymas įsigalioja nuo 2007 m. liepos 1 dienos.

 

 

 

ŪKIO MINISTRAS                                                                                             VYTAS NAVICKAS


 

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos ūkio ministro

2007 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-40

 

ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮRENGIMO BENDROSIOS TAISYKLĖS

 

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1. Elektros įrenginių įrengimo bendrosios taisyklės (toliau – Taisyklės) parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu (Žin., 2002, Nr. 56-2224) (toliau – Energetikos įstatymas). Taisyklių reikalavimai yra privalomi elektros energijos gamintojams, visuomeniniams elektros energijos tiekėjams, perdavimo ir skirstomojo tinklo operatoriams, elektros energijos vartotojams, t. y. visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, įrengiantiems naujus, rekonstruojantiems arba kapitališkai remontuojantiems kintamosios ir nuolatinės srovės iki 400 kV įtampos elektros įrenginius.

2. Taisyklės nustato elektros inžinerinių tinklų, visų tipų laidininkų, elektros aparatų parinkimo, elektros apskaitos ir elektrinių dydžių matavimo, elektros įrenginių įžeminimo ir apsaugos nuo viršįtampių ir įrenginių, pripažįstamų tinkamais naudoti, bandymų bendruosius reikalavimus.

3. Taisyklėse neminimų specialiosios paskirties elektros įrenginių įrengimas turi būti reglamentuojamas kitais šiems įrenginiams skirtais norminiais teisės aktais.

4. Rengiant taisykles atsižvelgta į Tarptautinės elektrotechnikos komisijos (IEC), Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO), Europos standartizacijos komiteto (CEN), Europos elektrotechnikos standartizacijos komiteto (CENELEC), Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Danijos, Lenkijos ir kitų šalių standartus ir teisės aktus.

5. Taisyklėse vartojamos sąvokos ir santrumpos:

Aktyvioji dalis – laidi elektros įrenginio dalis, kuria normaliomis darbo sąlygomis teka srovė arba kuri turi tik įtampą; nulinis laidininkas.

Apkrovos koeficientas – vidutinės faktinės apkrovos per apibrėžtą laiko intervalą ir maksimaliosios (vardinės) apkrovos santykis.

Apsauginis įžeminimas – pasyviųjų elektros įrenginio dalių įžeminimas žmonėms apsaugoti nuo pavojingo elektros srovės poveikio.

Apsauginis laidininkas (PE) – laidininkas (laidas, šyna), jungiantis iki 1000 V įtampos įrenginių pasyviąsias dalis su trifazio generatoriaus arba transformatoriaus tiesiogiai įžeminta neutrale, o nuolatinės srovės tinkle – su šaltinio tiesiogiai įžemintu poliumi.

Apsauginis nulinis laidininkas (PEN) – laidininkas (laidas, šyna), vienu metu atliekantis ir apsauginio laidininko (PE), ir nulinio laidininko (N) funkcijas.

Apsaugos įtaisas – įtaisas, automatiškai išjungiantis saugomą elektros grandinę, atsiradus trumpajam jungimui ar kitam nenormaliam režimui.

Atitvara – perdanga, išorinė ar vidaus siena, pertvara, skirianti statinio dalis arba besiribojanti su išorine aplinka.

Atvadas – elektros inžinerinio tinklo dalis nuo laidų arba kabelio gnybtų oro linijos atramoje ar kabelio gnybtų kabelių spintoje iki įvadinės apskaitos spintos (skydo) arba įvadinės apskaitos skirstomosios spintos (skydo).

Atviroji instaliacija – instaliacija ant pastatų ir kitų statinių sienų, lubų, kitų statybinių konstrukcijų, atramų ir pan. Atviroji instaliacija naudojama stacionarioji ir nestacionarioji.

Chemiškai arba organiškai aktyvios aplinkos patalpa – patalpa, kurioje nuolat arba dažnai būna chemiškai aktyvių garų, dujų, skysčių arba susidaro nuosėdų ar pelėsių, ardančių elektros įrenginių izoliaciją ir srovines dalis.

Darbinis įžeminimas – tam tikro elektros grandinės taško įžeminimas numatytam darbo režimui palaikyti.

Degi zona – erdvė patalpoje ar lauke, kurioje normalaus technologinio proceso metu arba jam sutrikus nuolat arba periodiškai atsiranda degiųjų medžiagų.

Drėgna patalpa – patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas yra 60-75 proc.

Dulkėta patalpa – patalpa, kurioje gamybos proceso metu išsiskiria technologinių dulkių, nusėdančių ant laidų ir galinčių prasiskverbti į įrenginių ar mechanizmų vidų. Skiriamos patalpos, kuriose yra elektrai laidžių dulkių, ir patalpos, kuriose yra elektrai nelaidžių dulkių.

Dvifazis trumpasis jungimas su žeme – trumpasis jungimas tarp dviejų fazinių laidų ir žemės tiesiogiai įžemintos neutralės tinkle.

Dvigubasis įžemėjimas – trumpasis jungimas tarp dviejų fazinių laidų ir žemės dviejose skirtingose vietose izoliuotosios neutralės (arba įžemintos per kompensavimo ritę) tinkle.

Dviguboji izoliacija – pagrindinės ir papildomosios izoliacijos visuma.

Elektrodinaminis (mechaninis) atsparumas trumpojo jungimo srovėms – įrenginio geba išlikti nesugadintam (elektriškai, mechaniškai arba kitaip) ir nesideformuoti tiek, kad dėl jėgų, sukeliamų smūginių trumpojo jungimo srovių poveikio, sutriktų jo normalus veikimas.

Elektros apskaitos prietaisas (toliau – skaitiklis) – elektros energijos kiekio apskaitos prietaisas ir juos valdantis laikrodis.

Elektros energijos šaltinis – elektrinė, transformatorių pastotė, skirstomasis punktas, transformatorinė ar atskiras elektros generatorius, iš kurių elektros energija persiunčiama vartotojų elektros imtuvams.

Elektros imtuvas – aparatas, mechanizmas arba prietaisas, kuriame elektra keičiama į kitos rūšies energiją.

Elektros instaliacija (toliau – instaliacija) – elektros inžinerinis tinklas arba elektros inžinerinė sistema, kurią sudaro laidų, kabelių ir jų tvirtinimo elementų, laikančiųjų apsauginių konstrukcijų ir detalių visuma.

Elektros inžinerinis tinklas (elektros tinklas) – tarpusavyje sujungtų oro ir kabelių elektros linijų, transformatorių pastočių, skirstyklų, skirstomųjų punktų ir transformatorinių, skirtų elektrai perduoti ir skirstyti, visuma.

Elektros įrenginys – techninė konstrukcija (mechanizmas, mašina, aparatas, elektros inžinerinis tinklas, statinio elektros inžinerinė sistema, jų pagalbiniai įtaisai ir pan.), skirta elektros energijai gaminti, perduoti, keisti (transformuoti), skirstyti ir (arba) vartoti.

Elektros įrenginio patikimo veikimo būklė – elektros įrenginio būklė, kai jis gali atlikti visas jam paskirtas funkcijas, išlaikydamas norminiuose arba konstravimo (projektavimo) dokumentuose nurodytus naudojimo parametrus.

Elektros įrenginys nesusilpninta izoliacija – elektros įrenginys, kurio srovinių dalių izoliacija skirta pagrindinei apsaugai nuo elektros smūgio ir kurį gali veikti atmosferiniai viršįtampiai.

Elektros įrenginys susilpninta izoliacija – elektros įrenginys, kurio srovinių dalių izoliacija (atitinkanti konkrečiam įrenginiui keliamus reikalavimus) apsaugo nuo elektros smūgio ir kurio apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių turi būti naudojamos specialios priemonės.

Elektros įrenginių įrengtoji galia – prie elektros tinklo prijungtų vartotojo galios transformatorių ir elektros imtuvų (variklių, elektrodinių katilų ir pan.) galia, kai vartotojo elektros įrenginiai prijungti prie 1000 V arba aukštesnės įtampos. Kai vartotojo elektros įrenginiai prijungti prie žemesnės negu 1000 V įtampos elektros tinklo, tai elektros įrenginių įrengtoji galia yra visų vartotojo elektros tinkle prijungtų elektros imtuvų galia.

Elektros įrenginių įtampos klasė – elektros įrenginių vardinė įtampa, kuriai esant elektros įrenginys skirtas eksploatuoti.

Elektros skydinė – patalpa su elektros įrenginių (skydų, spintų) su komutavimo ir apsaugos aparatais ir elektros matavimo prietaisais visuma, skirta elektrai paskirstyti.

Elektros tinklo operatorius (toliau – operatorius) – juridinis asmuo, valdantis perdavimo arba skirstomuosius tinklus jo licencijoje nurodytoje teritorijoje ir atliekantis gamybos ir vartojimo balansavimą.

Įnulinimas – iki 1000 V įtampos tinkluose – pasyviųjų įrenginio dalių tikslinis sujungimas su tiesiogiai įžeminta trifazio maitinimo šaltinio (transformatoriaus, generatoriaus) neutrale, vienfazio maitinimo šaltinio apvijos tiesiogiai įžemintu tašku arba įžemintu nuolatinės srovės šaltinio poliumi.

Išlyginamasis tinklas – tinklas iš laidininkų, prijungtų prie kitų įžemintuvo elementų, skirtas potencialui išlyginti.

Išorinė temperatūra – laidininką ar įrenginį supančios aplinkos temperatūra, kai per jį neteka darbo srovė.

Izoliuotosios neutralės tinklas – elektros tinklas, kurio neutralė neįžeminta.

Jungiamieji laidininkai – laidininkai, jungiantys elektrodus.

Jungtis – dvi elektros sistemos savarankiškas dalis jungianti grandis.

Įvadinė apskaitos spinta – spinta (skydelis), skirta įrengti elektros apskaitos prietaisus ir elektros apskaitos schemos elementus.

Įvadinė apskaitos skirstomoji spinta – spinta (skydas), skirta įrengti elektros apskaitos prietaisus ir elektros apskaitos schemos elementus, vartotojo elektros įrenginius prijungti prie operatoriaus elektros tinklų, elektrai apskaityti ir jai paskirstyti vartotojų grupei arba jų elektros imtuvams.

Įžemėjimas – izoliuotosios arba kompensuotosios neutralės tinklų elektros įrenginio aktyviųjų dalių atsitiktinis susijungimas su įžemintomis įrenginio dalimis arba su žeme.

Įžemėjimo srovė – įžemėjimo vietoje į žemę tekanti srovė.

Įžemiklis (įžeminimo elektrodas) – grunte esantis laidininkas, per kurį, įvykus gedimui, teka didžiausia įžemėjimo srovės dalis.

Įžeminimas – elektros įrenginio pasyviųjų dalių sujungimas su įžeminimo įrenginiu.

Įžeminimo (įnulinimo) magistralė – laidininkas, jungiantis du ar daugiau įrenginių su įžemintuvu arba neutraliuoju šaltinio tašku.

Įžeminimo įrenginio įtampa – įtampa tarp srovės įtekėjimo į įžeminimo įrenginį vietos ir neutralios žemės, kai juo teka srovė.

Įžeminimo įrenginys – įžemintuvo ir įžeminimo laidininkų visuma.

Įžeminimo laidininkas – laidininkas, jungiantis įžeminamą įrenginį su įžemintuvu arba įžeminimo magistrale.

Įžeminimo varža – varža tarp įžeminimo įrenginio ir neutralios žemės.

Įžemintuvas – grunte esančių elektrodų, jungiamųjų laidininkų ir išlyginamojo tinklo visuma.

Karšta aplinka – patalpų aplinka, kurioje oro temperatūra nuolatos arba periodiškai (daugiau kaip 1 parą) yra aukštesnė nei +35 °C.

Keitiklinis agregatas – įrenginių komplektas, susidedantis iš vieno ar kelių puslaidininkinių keitiklių, transformatoriaus ir turintis agregatui įjungti ir veikti reikalingus aparatus ir prietaisus.

Kilnojamasis elektros imtuvas – elektros imtuvas, kurį veikiantį galima perkelti iš vienos vietos į kitą.

Komercinė apskaitos spinta – spinta (skydas) su įrengtais joje įvadiniais komutavimo ir apsaugos aparatais elektros energijos apskaitos prietaisais ir pagalbiniais įrenginiais bei įtaisais, naudojama elektros energijos (pagamintos ar tiekiamos) komerciniam skaičiavimui.

Komercinė elektros apskaita – elektros energijos apskaitos prietaisų ir jų schemose naudojamų pagalbinių įrenginių ir įtaisų visuma, naudojama elektros energijos (pagamintos, tiekiamos ar vartojamos) komerciniam skaičiavimui.

Kompensuotosios neutralės tinklas – elektros tinklas, kurio vienas arba keletas neutralės taškų įžeminti induktyviosiomis varžomis.

Kompleksiniai bandymai – elektros įrenginio bandymų ir matavimų apimtis nustatoma specializuotose programose.

Kontrolinė elektros apskaita – elektros energijos apskaitos prietaisų ir jų schemose naudojamų įrenginių ir įtaisų visuma, naudojama elektros energijos (pagamintos, tiekiamos ar vartojamos) kontroliniam skaičiavimui.

Labai drėgna patalpa – patalpa, kurios santykinis oro drėgnumas 75-90 proc.

Labai pavojinga patalpa – šlapia patalpa ar patalpa, kurioje chemiškai ir organiškai aktyvi aplinka arba kuri pasižymi dviem ar daugiau pavojingoms patalpoms būdingais požymiais.

Leistinoji ilgalaikė srovė – didžiausia per laidininką tekančios ilgalaikės srovės vertė, kuriai tekant laidininkas įšyla iki didžiausios (esamomis aušinimo sąlygomis) jo izoliacijai arba laidininkui ir laidininko sujungimo vietai leistinos temperatūros.

Leistinoji naudoti galia – didžiausia galia, kuri vartotojui tiekiama iš operatoriaus ar tiekėjo tinklo bet kuriuo metu ir kuri nurodoma vartotojams išduotame techninių sąlygų apraše.

Lentyna – atvira konstrukcija laidams ir kabeliams tiesti, neapsauganti jų nuo mechaninių pažeidimų. Lentynos gaminamos iš nedegiųjų statybos produktų vientisos, perforuotas ar grotelių pavidalo; naudojamos ir patalpose, ir lauko įrenginiuose.

Lynas – daugiavielis plieninis laikantysis instaliacijos elementas, ištemptas ore ir skirtas laidams ir kabeliams tvirtinti.

Lovys – uždara stačiakampio ar kitokio skerspjūvio tuščiavidurė konstrukcija laidams ir kabeliams tiesti, turinti apsaugoti juos nuo mechaninių pažeidimų. Loviai gaminami uždari arba su nuimamaisiais dangčiais. Lovių su nuimamaisiais dangčiais sienelės ir dangčiai gaminami vientiso metalo ar perforuoti. Uždarų lovių sienelės turi būti vientisos. Loviai naudojami ir patalpoje, ir lauke.

Natūralusis įžemintuvas – grunte esantys įvairios paskirties metaliniai laidininkai, kurie panaudojami elektros įrenginiams įžeminti.

Nenormalus režimas – įrenginio darbinio režimo pagrindinių dydžių nukrypimas už nustatytų ribų, pavyzdžiui, perkrova (srovės padidėjimas), įtampos sumažėjimas ar padidėjimas ir t. t.

Nestacionarusis įrenginys – elektros įrenginys, įrengtas ant judamųjų aikštelių, platformų arba transporto priemonių.

Neutrali žemė – grunto nulinio potencialo zona.

Normali (nepavojinga) patalpa – sausa, nedulkėta, chemiškai ir organiškai neaktyvi patalpa, kurioje temperatūra ne aukštesnė kaip +35 °C.

Nulinis laidininkas N – laidininkas (laidas, šyna), iki 1000 V įtampos elektros trifaziuose tinkluose sujungtas su generatoriaus ar transformatoriaus tiesiogiai įžeminta neutrale, vienfaziuose tinkluose – su įžemintu apvijos tašku, o nuolatinės srovės tinkluose – su įžemintu viduriniu šaltinio poliumi.

Objektas (elektros sistemos) – pastotė, linija, transformatorinė ir t. t.

Pagrindinė izoliacija – srovinių dalių izoliacija, skirta pagrindinei apsaugai nuo tiesioginio prisilietimo prie srovinių dalių.

Papildomoji izoliacija – nepriklausoma izoliacija, skirta apsaugai nuo tiesioginio prisilietimo prie srovinių dalių ir apsauganti nuo pavojingo elektros srovės poveikio, kai pažeidžiama pagrindinė izoliacija.

Pasyvioji dalis – laidi elektros įrenginio dalis, normaliomis veikimo sąlygomis neturinti įtampos, tačiau įtampa joje gali atsirasti pablogėjus izoliacijai.

Paslėptoji instaliacija – instaliacija sienose, pertvarose, grindyse, perdangose ir kitų statybinių konstrukcijų viduje.

Pašalinės laidžiosios dalys – ne elektros įrenginio laidžiosios dalys, kurios gali gauti potencialą atitinkamomis sąlygomis.

Patalpa – pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas.

Elektros srovės pavojingumo atžvilgiu patalpos skirstomos į normalias, pavojingas ir labai pavojingas.

Pavojinga elektros patalpa – patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas viršija 75 proc. arba yra elektrai laidžių dulkių; arba yra laidžios grindys (metalinės, gelžbetoninės, plytų, žemės ir pan.); arba vidutinė paros temperatūra yra aukštesnė nei +35 °C; arba yra galimybė vienu metu prisiliesti prie srovei laidžių neįžemintų elektros įrenginių korpusų ir prie srovei laidžių konstrukcijų, turinčių kontaktą su žeme.

Perdavimo sistemos operatorius – juridinis asmuo, nuosavybės ar kita teise valdantis perdavimo tinklus, atliekantis nacionalinę balansavimo ir sisteminių paslaugų teikimo funkcijas.

Potencialo išlyginimas – žemės paviršiaus potencialo keitimas srovės nuotėkio į neutralią žemę zonoje specialiais elektrodais arba išlyginamuoju tinklu.

Potencialų suvienodinimas – potencialų skirtumo tarp pasyviosios dalies, pašalinių laidžiųjų dalių, įžeminimo ir apsauginių laidininkų (PE), taip pat apsauginių nulinių laidininkų (PEN), prie kurių įmanoma vienu metu prisiliesti, sumažinimas, šias dalis elektriškai sujungiant tarpusavyje.

Prisilietimo įtampa – žmogui tenkanti įžeminimo įrenginio įtampos dalis, kai srovė žmogaus kūnu teka iš rankos į ranką arba iš rankos į kojas, prisilietus prie dviejų grandinės taškų (horizontalusis atstumas tarp liečiamų vietų – 1 m).

Rezervavimas – objekto patikimumo laidavimas, naudojant papildomus elementus ir ryšius.

Rezervinė linija – linija, skirta pagrindinėms linijos funkcijoms atlikti, sugedus pastarajai.

Ribinė leistinoji parametro vertė – didžiausia ar mažiausia parametro vertė, kuriai esant leidžiama eksploatuoti elektros įrenginius.

Sausa patalpa – patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas ne didesnis kaip 60 proc.

Savitoji grunto varža – vieno kubinio metro grunto varža, matuojama tarp dviejų viena prieš kitą esančių kubo sienelių.

Skaičiuojamoji trumpojo jungimo srovė – trumpojo jungimo srovės, kuriai tikrinamas terminis arba mechaninis elektros įrenginio atsparumas, vertė.

Skiriamasis saugos transformatorius – specialus transformatorius, kurio įėjimo apvija atskirta elektriškai nuo išėjimo apvijos izoliacija, lygiaverte mažiausiai dvigubai izoliacijai arba sustiprintajai izoliacijai, ir kuris skirtas prietaisui arba grandinei saugia žemiausiąja įtampa maitinti.

Skirstymas – elektros energijos persiuntimas skirstomaisiais tinklais.

Skirstykla – elektros įrenginys, skirtas elektrai priimti ir skirstyti, turintis komutavimo aparatus, renkamąsias ir jungiamąsias šynas, pagalbinius įrenginius (kompresorius, akumuliatorius ir kt.), taip pat apsaugos ir automatikos įtaisus ir matavimo prietaisus.

Skirstomasis punktas (6–10 kV) – statinyje įrengti pirminės ir antrinės komutacijos įrenginiai, skirti 6–10 kV įtampos elektrai skirstyti tam tikroje teritorijoje su dviem ar daugiau šynų sekcijomis, dviem ar daugiau įvadinėmis linijomis, relinės apsaugos ir automatikos įtaisais, savųjų reikmių arba 6–10 kV galios transformatoriais. Bent viena iš įvadinių linijų yra iš 35–110 kV transformatorių pastočių ar skirstomųjų punktų. Įvadinėms ir išeinančioms linijoms komutuoti naudojami 6–10 kV jungtuvai.

Skirstomasis tinklas – elektros energetikos sistemos dalis, kuria elektra persiunčiama vartotojų elektros įrenginiams.

Skirstomoji spinta – spinta su joje įrengtais komutavimo ir apsaugos aparatais, skirta elektros imtuvams prijungti.

Skirstomųjų tinklų operatorius – juridinis asmuo, nuosavybės ar kita teise valdantis, eksploatuojantis, prižiūrintis ir plėtojantis skirstomuosius tinklus, esančius jo veiklos licencijoje nurodytoje teritorijoje, pagal skirstomųjų tinklų naudotojų poreikius.

Smūginė trumpojo jungimo srovė – maksimalios trumpojo jungimo srovės, sukeliančios didžiausias mechanines jėgas tarp srovinių įrenginių dalių, vertė.

Sprogi zona – erdvė, kurioje sprogi aplinka yra arba tikėtina tokiu laipsniu, kad reikia imtis ypatingo atsargumo gaminant, įrengiant ir naudojant elektros įrenginius.

Srovės nuotėkio zona – žemės plotas, kuriame, įžemintuvu tekant srovei, atsiranda potencialas.

Srovės skirtuminė apsauga – įrenginys, atjungiantis elektros srovės grandinę, kai skirtuminė srovė, tekanti per diferencialinį jo elementą, pasiekia srovės nuostatos vertę.

Sunkiai prieinama vietovė – vietovė, į kurią negali įvažiuoti transporto priemonės ir žemės ūkio mašinos.

Sustiprintoji izoliacija – srovinių dalių izoliacija, užtikrinanti tokią pat kaip ir dviguba izoliacija apsaugą nuo tiesioginio prisilietimo prie srovinių dalių.

Slapia patalpa – patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas yra 90-100 proc, lubos, sienos, grindys ir daiktai aprasoja.

Tarpfazis trumpasis jungimas – trumpasis jungimas tarp dviejų ar trijų fazių.

Terminis atsparumas trumpojo jungimo srovėms – įrenginio srovinių dalių geba neįkaisti aukščiau nei numatyta temperatūra, per srovines dalis tekant nustatytos vertės trumpojo jungimo srovei.

Tiesiogiai įžemintos neutralės tinklas – elektros tinklas, kuriame neutralė tiesiogiai sujungta su įžemintuvu.

Tinklų priežiūros darbai – tinklų įrenginių veikimo stabilumą, patikimumą ir kokybę užtikrinantys veiksmai.

Transformatorių pastotė (toliau – pastotė) – 35 kV ir aukštesnės įtampos elektros tinklo dalis, užimanti tam tikrą teritoriją arba patalpą, apimanti transformatorius, skirstyklą ir kitus įrenginius ir statinius.

Transformatorinė – 6–10 kV įtampos stacionarioji, betoninė, modulinė, komplektinė, požeminė ar stulpinė transformatorinė, jų 6–10 kV įtampos elektros įrenginiai, 6–10 kV galios transformatoriai ir žemosios įtampos elektros įrenginiai.

Trosas (žaibosaugos lynas) – daugiavielis laidas su jame sumontuotu optiniu kabeliu arba be jo oro linijai nuo tiesioginio žaibo smūgio apsaugoti. Trosu taip pat perduodami ir ryšio signalai.

Trumpasis jungimas – įtampą turinčios elektros grandinės fazių (polių) susijungimas tarpusavyje, tarpusavyje ir su žeme arba tik su žeme tiesiogiai įžemintos neutralės (įžeminto vidurinio taško) tinkle.

Trumpojo jungimo srovė – srovė, tekanti trumpojo jungimo metu.

Vardinis parametras – gamintojo nurodyta elektrotechninio įrenginio parametro vertė.

Varža įžemintos neutralės tinklas – elektros tinklas, kurio neutralė įžeminta didele varža.

Ventilinis iškroviklis (toliau – iškroviklis) – elektros aparatas su nuosekliai sujungtais nelinijiniais rezistoriais ir kibirkštiniais tarpais, saugantis įrenginius nuo atmosferos viršįtampių.

Vidaus pastotė – pastato viduje esanti pastotė.

Vienfazis įžemėjimas – nesukeliantis didelių srovių trumpasis jungimas tarp fazinio laido ir žemės izoliuotosios (arba įžemintos per kompensacinę ritę) neutralės tinkle.

Vienfazis trumpasis jungimas – trumpasis jungimas tarp fazinio laido ir žemės tiesiogiai įžemintos neutralės tinkle.

Viršįtampių ribotuvas – elektros aparatas su nuosekliai sujungtais nelinijiniais metalo oksido rezistoriais be kibirkštinių tarpų, saugantis įrenginius nuo atmosferos ir vidinių viršįtampių.

Žemės paviršiaus potencialas – žemės paviršiaus taško potencialas neutralios žemės atžvilgiu.

Kitos Taisyklėse vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964) ir Elektros tinklų kodekse, patvirtintame Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 398 (Žin., 2002, Nr. 3-88).

 

II. ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮRENGIMO BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

6. Naudojami elektros įrenginiai ir statybos produktai turi atitikti jiems taikomų techninių reglamentų ir Lietuvoje galiojančių standartų ir norminių teisės aktų reikalavimus.

7. Naudojamų kabelių, laidų, mašinų, aparatų, prietaisų ir kitų elektros įrenginių konstrukcija, įrengimo būdas ir izoliacijos klasė turi atitikti elektros tinklo arba elektros įrenginio parametrus, aplinkos sąlygas ir teisės aktų reikalavimus. Elektros instaliacijai turi būti naudojami elektrotechnikos gaminiai pagaminti pagal Elektrotechninių gaminių saugos techninį reglamentą, patvirtintą ūkio ministro ir Lietuvos standartizacijos departamento direktoriaus 1999 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 351/61 (Žin., 1999, Nr. 90-2663; 2001, Nr. 54-1932) kintamosios srovės įtampai nuo 50 V iki 1000 V ir nuolatinės srovės įtampai nuo 75 V iki 1500 V.

8. Naudojamų elektros įrenginių ir statybos produktų charakteristikos turi atitikti nustatytas darbo sąlygas.

Elektros įrenginiai ir konstrukcijos turi būti atsparūs aplinkos poveikiui (arba turi būti apsaugoti nuo šio poveikio).

9. Elektros įrenginių statybinė ir techninė dalis turi atitikti statybos techninių dokumentų ir šių Taisyklių reikalavimus.

10. Įrengiant elektros įrenginius, būtina atsižvelgti į norminių teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos taršos, triukšmo, vibracijos, elektros laukų ir kt. kenksmingą poveikį turinčių veiksnių, reikalavimus.

11. Teritorijose ir patalpose, kuriose numatyta eksploatuoti elektros įrenginius, turi būti pasirūpinta cheminių medžiagų, alyvos, techninio vandens, šiukšlių, kitų atliekų surinkimu ir pašalinimu, kad jos nepatektų į vandens telkinius, lietaus vandens nuotekų sistemas ir t. t.

12. Elektros įrenginių schemų ir konstrukcijų parinkimas ir komponavimas projektiniuose sprendiniuose turi būti pagrįstas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

13. Jei esama statinių, įrenginių, vamzdynų ar kitų komunikacijų korozijos pavojaus, turi būti numatytos naudoti atitinkamos apsaugos priemonės.

14. Elektros įrenginių schemos turi būti paprastos ir vaizdžios. Įrenginių išdėstymas, ženklinimas, spalvinis žymėjimas ir užrašai turi būti aiškūs ir suprantami.

15. Tų pačių fazių šynų raidinis arba skaitmeninis ir spalvinis žymėjimas visuose elektros įrenginiuose turi būti vienodas.

Šynos turi būti žymimos:

15.1. esant kintamajai trifazei srovei: L1 fazės šyna – geltona spalva, L2 fazės – žalia, L3 fazės – raudona, nulinė šyna N – mėlyna spalva; ta pati šyna, naudojama kaip apsauginė PE ir apsauginė nulinė PEN, – geltonos ir žalios spalvos juostomis;

15.2. esant kintamajai vienfazei srovei: šyna, prijungta prie maitinimo šaltinio apvijos pradžios L1, – geltona spalva, o prijungta prie apvijos galo L2 – raudona;

15.3. vienfazės srovės šynos, atsišakojančio s nuo trifazės sistemos šynų, žymimos kaip atitinkamos trifazės srovės šynos;

15.4. esant nuolatinei srovei: teigiamoji šyna (+) – raudona spalva, neigiamoji (minus) – mėlyna, iš vidurinio taško tiesiama šyna M – mėlyna.

Esant pagrindines šynas rezervuojančiai šynai: jei rezervinė šyna gali pakeisti bet kurią iš pagrindinių, tai ji žymima skersinėmis pagrindinių šynų spalvos juostomis.

Nebūtina žymėti šynas per visą jų ilgį, spalvinis arba raidinis skaitmeninis žymėjimas (arba abu kartu) būtini tik šynų prijungimo vietose.

Per visą savo ilgį šyna dažoma tik tuo atveju, jei tai naudojama kaip antikorozinė apsauga arba pagerina aušinimą, kitais atvejais šynos žymimos panaudojant ir kitas medžiagas.

Jei neizoliuotos šynos esant įtampai nėra prieinamos apžiūrėti, jų žymėti nėra būtina, tačiau tokiu atveju kitomis priemonėmis būtina užtikrinti reikiamą elektros įrenginio priežiūros vaizdumo ir saugos lygį.

16. Išdėstant šynas skirstomuosiuose įrenginiuose (išskyrus gamyklose pagamintus komplektinius skirstomuosius įrenginius) turi būti laikomasi šių reikalavimų:

16.1. uždaruosiuose kintamosios trifazės srovės skirstomuosiuose įrenginiuose renkamosios ir apylankos šynos ir visų rūšių sekcinės šynos išdėstomos iš viršaus žemyn L1–L2–L3 vertikaliai arba nuožulniai ar trikampiu, išdėstant horizontaliai (labiausiai nuo priežiūros koridoriaus nutolusi šyna – L1, vidurinė – L2, arčiausiai priežiūros koridoriaus – L3), o atšakos nuo renkamųjų šynų išdėstomos iš kairės į dešinę L1–L2–L3 (žiūrint iš priežiūros koridoriaus, esant trims koridoriams – iš centrinio);

16.2. atviruosiuose kintamosios trifazės srovės skirstomuosiuose įrenginiuose renkamosios ir apeinamosios šynos, taip pat visų rūšių sekcinės šynos, šuntuojamosios jungtys žiedinėse, pusantrinėse ir panašiose schemose išdėstomos tokia tvarka, kad aukščiausios įtampos šyna L1 būtų arčiausia pagrindinių transformatorių;

16.3. atviruosiuose kintamosios trifazės srovės skirstomuosiuose įrenginiuose atšakos nuo renkamųjų šynų turi būti įrengtos taip, kad prijungtų šynų išdėstymas iš kairės į dešinę būtų L1-L2-L3 į transformatorių pusę;

16.4. nuolatinės srovės įrenginiuose išdėstant vertikaliai: viršutinė – M, vidurinė – L-, apatinė – L+; o išdėstant horizontaliai: labiausia nutolusi – M, vidurinė – L- ir artimiausia – L+ (žiūrint iš priežiūros koridoriaus), atšakos nuo renkamųjų šynų išdėstomos: kairioji šyna – M, vidurinė – L- ir dešinioji – L+ (nuo priežiūros koridoriaus).

Tais atvejais, kai elektros įrenginių išdėstymas yra komplikuotas (pavyzdžiui, prie pastotės būtina įrengti specialias atramas oro linijų laidų transpozicijai) arba kai yra du ar daugiau transformavimo laiptų, šynos išdėstomos ir kitokia tvarka.

Atšakų šynų išdėstymas narveliuose turi būti vienodas.

17. Turi būti numatytos įrengti atitinkamos apsaugos nuo neigiamo elektros įrenginių poveikio radijo, laidinio ryšio, geležinkelio signalizacijos ir telemechanikos įrenginiams priemonės.

18. Įrengiant elektros įrenginius, būtina užtikrinti elektrotechnikos darbuotojų saugumą.

Pagrindinės tam naudojamos priemonės yra:

18.1. atitinkamos izoliacijos (tam tikrais atvejais sustiprintosios arba dvigubosios) naudojimas;

18.2. atitinkamų atstumų iki srovinių dalių laikymasis arba srovinių dalių izoliavimas (uždengiant ar atitveriant);

18.3. aparatų ir aptvarų blokuotė (užkertanti kelią klaidingoms operacijoms ir neleidžianti prisiliesti prie srovinių dalių);

18.4. patikimas automatinis elektros įrenginio dalių, kuriose atsitiktinai atsirado įtampa, ir pažeistų tinklo ruožų išjungimas (įskaitant ir apsauginį);

18.5. elektros įrenginių ir jų elementų korpusų, kuriuose pažeidus izoliaciją gali atsirasti įtampa, įžeminimas arba įnulinimas;

18.6. potencialų išlyginimas;

18.7. skiriamųjų transformatorių naudojimas;

18.8. skirtuminės srovės apsaugos naudojimas;

18.9. saugios 50 Hz dažnio kintamosios srovės ir nuolatinės srovės įtampos naudojimas;

18.10. įspėjamoji signalizacija, užrašai, ženklai;

18.11. priemonės, mažinančios elektrinių laukų stiprį;

18.12. apsauginės priemonės ir įrangos apsauga nuo elektrinio lauko poveikio elektros įrenginiuose, kuriuose jo stipris viršija leistinąsias normas.

19. Elektrotechnikos ir gamybos patalpose apsauginė danga, sauganti nuo atsitiktinio prisilietimo prie įtampą turinčių srovinių dalių, naudojama tinklinė arba perforuota. Kitose patalpose ji turi būti aklina.

Apsauginė danga ir aptvaros, išskyrus barjerus transformatorinėse, turi būti tokios, kad jos būtų išardomos arba atidaromos tiktai naudojant įrankius.

20. Visos aptvaros ir apsauginė danga mechaniškai turi būti tvirtos. Esant aukštesnei kaip 1000 V įtampai, metalinės apsaugos dangos storis turi būti ne mažesnis kaip 1 mm. Apsauginė laidų danga turi patikimai jungtis su mašinų, aparatų ir prietaisų korpusais.

21. Elektros įrenginių, turinčių alyvinių aparatų ir kabelių, taip pat elektros įrenginių, padengtų arba įmirkytų alyvoje, lake, bitume ir pan., priešgaisrinė sauga ir sauga nuo sprogimo turi būti užtikrinama įgyvendinant atitinkamus šių ir priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

22. Prijungiami elektros įrenginiai turi atitikti jiems taikomų statybos techninių reglamentų ir (arba) standartų reikalavimus.

23. Įrenginių gamybos organizavimo kokybės rodikliai apibūdinami ISO-9000 kokybės sertifikate.

24. Pripažįstant tinkamais naudoti naujus, rekonstruotus ar kapitališkai suremontuotus elektros įrenginius, prieš tai būtina juos išbandyti, atlikti matavimus arba patikrinti.

25. Nauji, rekonstruoti ir kapitališkai suremontuoti elektros įrenginiai pradedami naudoti tik jeigu jie tenkina statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 (Žin., 2002, Nr. 60-2475), nustatytus reikalavimus.

26. Pradedant naudoti elektros įrenginius, objektai turi būti aprūpinti gaisro gesinimo įrenginiais ir priemonėmis.

 

III. APRŪPINIMAS ELEKTRA

 

I. TAIKYMO SRITIS

 

27. Šis Taisyklių skyrius taikomas visai elektros sistemai. Elektros tiekimo požeminiai, traukos ir kiti specialieji įrenginiai, be šio Taisyklių skyriaus reikalavimų, turi atitikti ir kitų teisės aktų reikalavimus.

 

II. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

28. Projektuojant elektros inžinerinius tinklus, būtina įvertinti:

28.1. elektros energetikos sistemos ne mažiau kaip 10 metų plėtros perspektyvas, racionalų esamų ir įrengiamų kitų įtampų elektros tinklų sistemų derinimą;

28.2. ateityje galimus trumpojo jungimo srovių lygmenis;

28.3. elektros nuostolių mažinimo galimybes.

Išorinio ir vidinio elektros inžinerinio tinklo plėtros klausimai turi būti nagrinėjami kompleksiškai, įvertinus ekonominio ir technologinio rezervavimo tikslingumą.

29. Planuojant elektros tinklo plėtrą, būtina numatyti elektros tinklo išjungimo remonto laikotarpiui galimybę, avarinius ir veikimo režimus po avarijos.

30. Parenkant atskirus elektros šaltinius, būtina įvertinti galimą trumpalaikį įtampos lygio sumažėjimą arba visišką įtampos dingimą, automatiškai suveikus relinei apsaugai, įvykus gedimui elektros energetikos sistemoje arba dėl sisteminės avarijos dingus įtampai elektros šaltiniuose.

31. Alternatyvūs elektros tinklų plėtros variantai turi būti panašaus patikimumo lygio. Jų pranašumas nustatomas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

32. Jei žemesnės įtampos tinklo pranašumas nežymus, pirmenybė visada turi būti teikiama aukštesnės įtampos tinklui.

33. Kraštovaizdžio, aplinkos apsaugos ir ūkinės veiklos gerinimo sumetimais pirmenybė turi būti teikiama 0,4–35 kV įtampos požeminėms kabelių linijoms, o miestuose ir 110 kV įtampos kabelių linijoms.

Tiesiant naujas elektros linijas, 110 kV ir aukštesnės įtampos kabelių linijos turi būti naudojamos vietoje oro linijų tik nesant galimybių nutiesti oro linijų.

34. Tiesiant elektros linijas per miškus ir vertingus želdinius (parkus), pirmenybė turi būti teikiama oro linijoms izoliuotais laidais, oro ir požeminiams kabeliams.

35. 6–10 kV įtampos išvadams, einantiems viena kryptimi iš 35–110 kV pastočių, turi būti tiesiamos daugiagrandės oro linijos arba klojami kabeliai.

36. Įvadiniai ir tranzitiniai skydai turi būti pritaikyti priežiūros darbams neišjungus įtampos.

37. Magistraliniuose 0,4–20 kV įtampos elektros tinklų ruožuose laidų ir kabelių skerspjūviai turi būti parinkti įvertinant galimą kitų linijų ir transformatorinių rezervavimą per juos.

38. Magistraliniuose 0,4–20 kV įtampos kabelinių elektros tinklų ruožuose miestų rajonuose kur didelis apkrovų tankis, per kuriuos esamose perspektyvinėse schemose numatomas kitų linijų ir transformatorinių rezervavimas, turi būti naudojami tokių skerspjūvių kabeliai:

38.1. 0,4 kV įtampos požeminiai kabeliai – 95, 120, 150 ir 240 mm2;

38.1.2. 6–10 kV įtampos požeminiai kabeliai – 95, 120, 150, 240 ir 500 mm2;

38.1.3. 0,4–10 kV įtampos oro kabeliai – 70 ir 120 mm2.

39. 6–35 kV įtampos elektros tinklo veikimo režimas – su izoliuota arba įžeminta per talpinės įžemėjimo srovės kompensavimo įrenginius neutrale.

40. Didesnės kaip 10 A talpinės įžemėjimo srovės 6–35 kV įtampos elektros tinkluose turi būti kompensuojamos. Kompensavimo lygis ir kompensatorių išdėstymas tinkle turi būti pagrįstas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

41. 6–20 kV įtampos generatoriaus transformatoriaus blokų schemose įžemėjimo srovės, didesnės kaip 5 A, turi būti kompensuojamos.

42. 6–35 kV įtampos elektros tinklų įžemėjimo srovei kompensuoti turi būti naudojamos automatiškai reguliuojamos kompensacinės ritės.

43. Pastotėse būtina įrengti automatinį 6–35 kV įžemėjusių oro linijų išjungimą arba įžemėjimo signalizaciją, informuojančią budinčiuosius darbuotojus.

 

III. ELEKTROS IMTUVŲ APRŪPINIMO ELEKTRA REIKALAVIMAI

 

44. Asmenys, turintys jiems priklausančius ar jų naudojamus elektros imtuvus, įsirengdami savo vidaus elektros tinklą ir įrenginius, privalo atsižvelgti į elektros imtuvams keliamus reikalavimus.

45. Asmenims priklausantys arba jų naudojami elektros imtuvai pagal imtuvams keliamus reikalavimus skirstomi į tris grupes:

45.1. pirmai (I) grupei priskiriami elektros imtuvai, kuriems nutraukus aprūpinimą elektra, kyla grėsmė žmonių gyvybei arba aplinkos užteršimui, sutrinka svarbūs miestų ūkio veiklos procesai;

45.2. antrai (II) grupei priskiriami elektros imtuvai, kuriems nutraukus aprūpinimą elektra, patiriama didelių materialinių nuostolių, sutrinka sudėtingi vartotojo technologiniai procesai, susidaro masinės darbuotojų, mechanizmų ir pramonės transporto prastovos, neišvengiama žymios gyventojų dalies normalios veiklos sutrikimų;

45.3. trečiai (III) grupei priskiriami visi kiti elektros imtuvai, nepriklausantys I ir II imtuvų grupėms.

46. Elektros imtuvams aprūpinimo elektra reikalavimai įrengiant elektros įrenginius turi būti užtikrinti taip:

46.1. pirmos (I) grupės elektros imtuvams elektra aprūpinti įrengiami įrenginiai turi būti maitinami iš ne mažiau kaip dviejų nepriklausomų elektros šaltinių su perjungimo nuo vieno šaltinio prie kito automatika. Šios grupės elektros imtuvams elektra aprūpinti avarijų atveju turi būti įrengti papildomi autonominiai elektros šaltiniai (vietinė elektros jėgainė, elektros generatorius, akumuliatorių baterija ir pan.) su tinkamai veikiančia automatika, kuri prijungtų atjungtą pirmos grupės elektros imtuvą prie šio rezervinio maitinimo šaltinio;

46.2. antros (II) grupės elektros imtuvams aprūpinti elektra turi būti įrengiami du elektros šaltiniai. Šiuo atveju elektros šaltinių perjungimui nuo vieno šaltinio prie kito automatikos įrengti nereikalaujama;

46.3. trečios (III) grupės elektros imtuvams aprūpinti elektra įrengiamas vienas šaltinis.

47. Nepriklausomais elektros šaltiniais laikoma:

47.1. ne mažiau kaip dvi atskiros elektrinės arba pastotės;

47.2. ne mažiau kaip dvi atskiros elektrinių arba pastočių šynų sekcijos arba šynų sistemos, jeigu jos savo ruožtu maitinamos iš ne mažiau kaip dviejų elektros šaltinių, persiunčiančių elektrą vartotojų įrenginiams ne mažiau kaip dviem atskiromis elektros linijomis;

47.3. dvi sujungtos šynų sekcijos arba šynų sistemos, automatiškai atsijungiančios, sutrikus vienos iš jų normaliam veikimui, jeigu jos maitinamos iš dviejų nepriklausomų elektros šaltinių.

Du kabeliai, nutiesti bendrame kabelių įrenginyje, nenaudojant specialių priemonių apsaugai nuo gedimo išplitimo, arba dvigrandė oro linija nelaikomi nepriklausomais elektros šaltiniais.

48. Elektros imtuvų savininkai ir naudotojai, vadovaudamiesi iš operatoriaus gautais techninių sąlygų aprašais, elektros energijos aprūpinimo patikimumo sąlygomis, privalo pasirinkti atskiriems imtuvams vidaus tinklų elektros aprūpinimo schemas, numatyti ir įgyvendinti priemones galimiems nuostoliams dėl aprūpinimo elektra nutrūkimo išvengti ar juos sumažinti.

49. Elektros persiuntimo sąlygas ir vartotojo santykius su tiekėjais ir operatoriais reglamentuoja Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 (Žin., 2005, Nr. 120-4328), ir dvišalės sutartys.

 

IV. ĮTAMPOS LYGIAI IR JŲ REGULIAVIMAS. REAKTYVIOSIOS GALIOS REGULIAVIMAS

 

50. Elektrinėse ir elektros tinkluose turi būti įrengtos techninės priemonės, turinčios užtikrinti Lietuvos standarto LST EN 50160:2001 „Bendrųjų skirstomųjų elektros tinklų įtampos charakteristikos“ reglamentuojamą elektros kokybę.

51. Tam reikalinga naudoti atitinkamą įtampos reguliavimą arba įtampos stabilizavimo priemones.

52. Reaktyviosios galios šaltinių ir šuntuojančiųjų reaktorių išdėstymas sistemoje turi būti grindžiamas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais, įvertinus įtampų reguliavimo sistemos mazginėse pastotėse poreikius.

53. Reaktyvioji galia turi būti perduodama vartotojams iš energetikos sistemos reaktyviosios galios šaltinių. Vartotojas, suderinęs su elektros tinklo operatoriumi, turi teisę įrengti reaktyviosios galios šaltinius.

 

IV. LAIDININKU PARINKIMAS

 

I. TAIKYMO SRITIS

 

54. Šis Taisyklių skyrius taikomas elektros laidininkų (izoliuotų ir neizoliuotų laidų, kabelių, šynų) skerspjūvių plotams (toliau – skerspjūviai) parinkti, atsižvelgiant į laidininkų įšilimą, vainikinį išlydį, terminį ir elektrodinaminį atsparumą trumpojo jungimo srovėms, mechaninį atsparumą, srovės perkrovas, įtampos nuostolius ir nuokrypius ir ekonomiškumą. Turi būti parenkamas didžiausias visas išvardytas sąlygas tenkinantis laidininko skerspjūvis.

55. Leistinosios ilgalaikių srovių vertės, perkrovos ir pataisos koeficientai pagamintiems pagal GOST standartus eksploatuojamiems kabeliams ir izoliuotiems laidams pateikiami Taisyklių 1 priedo 1–26 lentelėse.

Leistinosios ilgalaikės srovių vertės, perkrovos ir pataisos koeficientai kabeliams ir izoliuotiems laidams pagal Lietuvos standartą LST HD 384.5.523 S2:2003 „Elektriniai pastatų įrenginiai. 5 dalis. Elektrinių įrenginių parinkimas ir įrengimas. 523 podalis. Kabelių ir laidų sistemų srovinės apkrovos geba (IEC 60364-5-523:1999, modifikuotas)“ pateikiami Taisyklių 2 priedo 1–16 lentelėse.

Leistinosios ilgalaikės srovių vertės pagal GOST standartus pagamintiems eksploatuojamiems neizoliuotiems laidams ir šynoms pateikiamos Taisyklių 2 priedo 17–27 lentelėse.

 

II. LAIDININKŲ SKERSPJŪVIŲ PARINKIMAS ĮŠILIMUI

 

56. Bet kurios paskirties laidininkai turi atitikti jų ribinio leistino įšilimo reikalavimus, veikdami ne tik įprastiniu, bet ir remonto režimu ar po avarijos (esant galimam netolygiam elektros srovių pasiskirstymui tarp linijų, šynų sekcijų ir pan.). Laidininkų įšilimas turi būti tikrinamas pagal didžiausią vidutinę pusvalandžio trukmės srovę.

57. Esant trumpalaikiam kartotiniam ir trumpalaikiam elektros imtuvų veikimo režimams (jei bendra ciklo trukmė – iki 10 minučių, o veikimo periodo trukmė – ne didesnė kaip 4 minutės), skaičiuojamąja srove, parenkant laidininkų skerspjūvį įšilimui, reikia laikyti ilgalaikio veikimo režimo srovę. Šiuo atveju:

57.1. variniams iki 6 mm2 skerspjūvio ir aliumininiams iki 10 mm2 skerspjūvio laidininkams skaičiuojamosios srovės parenkamos kaip ilgalaikio veikimo režimo įrenginiams;

57.2. variniams didesnio nei 6 mm2 ir aliumininiams didesnio nei 10 mm2 skerspjūvio laidininkams skaičiuojamosios srovės nustatomos pagal formulę:

 

;                                                             (1)

 

čia: Iil – leistinoji ilgalaikė srovė;

Tij – veikimo trukmė santykiniais vienetais viso periodo trukmės atžvilgiu (prijungimo trukmės ir viso ciklo trukmės santykis).

58. Esant trumpalaikiam veikimo režimui, kai darbo trukmė ne ilgesnė kaip 4 minutės ir pertraukos tarp įjungimų yra pakankamos, kad laidininkai atauštų iki aplinkos temperatūros, didžiausias leistinąsias sroves reikia pasirinkti kaip trumpalaikiam kartotiniam veikimo režimui (Taisyklių 57 punktas). Kai veikimo trukmė ilgesnė nei 4 minutės ir pertraukos tarp įjungimų nėra ilgos, didžiausias leistinąsias sroves reikia pasirinkti kaip ilgalaikio veikimo režimo įrenginiams.

59. 10 kV ir žemesnės įtampos kabeliams įmirkyta popierine izoliacija, esant mažesnei už vardinę apkrovai, galima trumpalaikė perkrova (Taisyklių 1 priedo 1 lentelė).

60. Veikiant režimu po avarijos ne daugiau kaip 5 paras iš eilės (ne ilgiau kaip 6 valandas per parą) kabeliai polietilenine izoliacija neturi būti perkraunami daugiau kaip 10 proc., o polivinilchloridinės izoliacijos kabeliai iki 15 proc. didžiausių apkrovų, jei kitu paros metu apkrovos neviršija vardinės apkrovos.

Iki 10 kV įtampos kabelius įmirkyta popierine izoliacija, veikiant režimu po avarijos ne daugiau kaip 5 paras iš eilės, neturi būti perkraunami daugiau, nei nurodyta Taisyklių 1 priedo 2 lentelėje.

Kabelių linijoms, eksploatuojamoms ilgiau kaip 15 metų, perkrovas būtina sumažinti 10 proc.

61. Kabelių jungtys ir galūnės turi būti parinktos ne mažesnėms kaip kabelių leistinosioms ilgalaikėms srovėms. Jų perkrovai keliami tokie pat reikalavimai kaip ir kabelių perkrovai veikimo po avarijos režimais.

62. Esant vienfazei apkrovai, vienfazių dvilaidžių ir trilaidžių linijų, trifazių keturlaidžių ir penkialaidžių linijų nulinių (N) laidininkų skerspjūvis turi būti lygus fazinių laidų skerspjūviui.

Esant trifazei simetrinei apkrovai, trifazių keturlaidžių ir penkialaidžių linijų nulinių (N) laidininkų skerspjūvis turi būti lygus fazinių laidininkų skerspjūviui, jei fazinių varinių laidininkų skerspjūvis yra iki 16 mm2, o aliumininių – iki 25 mm2. Jei skerspjūviai didesni, tai nulinių laidininkų skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip 50 proc. fazinių laidininkų skerspjūvio.

Apsauginių nulinių (PEN) laidininkų skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip nulinių (N) laidininkų (Taisyklių 229 punktas).

63. Kabelių, izoliuotų ir neizoliuotų laidų, standžiųjų ir lanksčiųjų šynų faktinė leistinoji ilgalaikė srovė apskaičiuojama koreguojant lentelėse pateiktas srovių vertes priklausomai nuo faktinės vietos aplinkos temperatūros, lygiagrečiai nutiestų grandinių skaičiaus ir jų skerspjūvių ir juos supančios aplinkos šilumos laidumo. Leistinoji ilgalaikė srovė (I1) apskaičiuojama:

 

Il = k1 x k2 x k3 x k4 x I0;                                            (2)

 

čia: k1 – pataisos koeficientas, įvertinantis faktinę aplinkos temperatūrą;

k2 – pataisos koeficientas, įvertinantis lygiagrečiai einančių grandžių skaičių ir atstumus tarp jų;

k3 – pataisos koeficientas, įvertinantis supančios aplinkos šilumos laidumą;

k4 – pataisos koeficientas, įvertinantis lygiagrečiai nutiestų grandinių skirtingą įšilimą ir skerspjūvius;

I0 – leistinoji ilgalaikė srovė, esant vienai viengyslių kabelių (laidų) grandžiai arba vienam daugiagysliam kabeliui, bazinei aplinkos temperatūrai ir baziniam supančios aplinkos šilumos laidumui.

64. Nustatant kabelių, izoliuotų ir neizoliuotų laidų, standžių ir lanksčių šynų leistinąsias ilgalaikes sroves, esant kitokiai nei Taisyklių 1 priedo 4–11, 13–25 ir 27–29 lentelėse nurodytai oro ir žemės temperatūrai, pateiktos leistinosios ilgalaikės srovės turi būti koreguojamos dauginant jas iš Taisyklių 1 priedo 3 lentelėje nurodytų pataisos koeficientų.

65. Kabelių ir izoliuotų laidininkų leistinosios ilgalaikės srovės apskaičiuojamos naudojantis dokumentu IEC 60287-1-1 „Electric cables – Calculation of the current rating – Part 1-1: Current rating equations (100 percent load factor) and calculation of losses – General standarte“ pateikta metodika.

 

III. LAIDŲ IR KABELIŲ GUMINE IR PLASTMASINE IZOLIACIJA LEISTINOJI ILGALAIKĖ SROVĖ

 

66. Laidų guminės arba polivinilchloridinės izoliacijos ir kabelių guminės arba plastmasinės izoliacijos švininiais, polivinilchloridiniais ir guminiais apvalkalais leistinoji ilgalaikė srovė, esant +65 °C gyslos įšilimo temperatūrai, +25 °C oro ir +15 °C žemės temperatūrai, nurodyta Taisyklių 1 priedo 4–11 lentelėse.

Nustatant laidų, tiesiamų viename vamzdyje (arba daugiagyslio laidininko gyslų), kiekį, keturių arba penkių laidų trifazio elektros tinklo sistemose N ir PEN laidininkai neskaičiuojami.

Leistinoji ilgalaikė srovė, nurodyta Taisyklių 1 priedo 4 ir 5 lentelėse, taikoma nepriklausomai nuo vamzdžių skaičiaus ir vamzdžių paklojimo vietos (ore, perdangose, pamatuose).

Laidų, pluoštais nutiestų loviuose, leistinoji ilgalaikė srovė nustatoma kaip atskirų laidų, nutiestų vamzdžiuose (Taisyklių 1 priedo 4 ir 5 lentelės), o pluoštais loviuose nutiestų kabelių – kaip ore nutiestų laidų (Taisyklių 1 priedo 6-8 lentelės).

Jei vamzdžiuose arba loviuose pluoštais nutiesta daugiau kaip po 4 laidininkus, leistinoji ilgalaikė srovė nustatoma iš Taisyklių 1 priedo 4 ir 5 lentelių – kaip ore nutiestų laidų; jei nutiesti 5–6 laidai – taikomas pataisos koeficientas 0,68; jei 7–9 – pataisos koeficientas 0,63; jei nutiesta 10–12 laidų – pataisos koeficientas 0,6. Antrinių grandinių laidams pataisos koeficientas netaikomas.

67. Laidų, vienu sluoksniu (ne pluoštu) nutiestų loviuose, leistinoji ilgalaikė srovė skaičiuojama kaip ir ore nutiestų laidų.

Loviuose nutiestų laidų ir kabelių leistinoji ilgalaikė srovė nustatoma iš Taisyklių 1 priedo 4–7 lentelių – kaip pavienių ore nutiestų laidų ir kabelių, taikant Taisyklių 1 priedo 12 lentelėje nurodytą pataisos koeficientą.

Parenkant pataisos koeficientą, į kontrolinius ir rezervinius laidus ir kabelius neatsižvelgiama.

 

IV. KABELIŲ ĮMIRKYTA POPIERINE IZOLIACIJA LEISTINOJI ILGALAIKĖ SROVĖ

 

68. Iki 35 kV įtampos kabelių įmirkyta popierine izoliacija švininiame, aliumininiame arba polivinilchloridiniame apvalkale leistinoji ilgalaikė srovė nustatoma pagal leistinąją kabelių įšilimo temperatūrą: iki 3 kV įtampos kabelių leistinoji įšilimo temperatūra yra +80 °C, 6 kV kabelių – +65 °C, 10 kV kabelių – +60 °C ir 20 ir 35 kV kabelių – +50 °C.

69. Žemėje paklotų kabelių leistinoji ilgalaikė srovė nurodyta Taisyklių 1 priedo 13, 16, 19-22 lentelėse. Ji taikoma kabeliams, paklotiems 0,7–1,0 m gylio tranšėjoje, esant +15 °C žemės temperatūrai ir 1, 2 K m/W savitajai šiluminei žemės varžai. Esant kitokiai savitajai šiluminei žemės varžai, taikytini Taisyklių 1 priedo 23 lentelėje pateikti pataisos koeficientai.

70. Vandenyje nutiestų kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, esant +15 °C vandens temperatūrai, nurodyta Taisyklių 1 priedo 14, 17, 21 ir 22 lentelėse.

71. Ore, pastatų išorėje ir viduje nutiestų kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, esant +25 °C oro temperatūrai, nurodyta Taisyklių 1 priedo 15, 18, 24 ir 25 lentelėse (nepriklausomai nuo kabelių skaičiaus).

72. Pavienių kabelių, paklotų žemėje vamzdžiuose, leistinoji ilgalaikė srovė nustatoma kaip kabelių, nutiestų ore (oro temperatūra šiuo atveju prilyginama žemės temperatūrai).

73. Kai kabelių linijų trasos ruožuose aušinimo sąlygos nėra vienodos, leistinoji ilgalaikė srovė nustatoma pagal blogiausiomis aušinimo sąlygomis pasižymintį trasos ruožą, jei jis nėra trumpesnis kaip 10 m.

74. Klojant žemėje keletą kabelių (įskaitant klojamus vamzdžiuose), leistinoji ilgalaikė srovė turi būti sumažinama pagal Taisyklių 1 priedo 26 lentelėje pateiktus pataisos koeficientus (į rezervinius kabelius neatsižvelgiama). Daugiagysliai kabeliai vienas nuo kito klojami ne mažesniu kaip 100 mm atstumu.

 

V. ORO KABELIŲ IR ORO LINIJŲ IZOLIUOTŲ LAIDŲ LEISTINOJI ILGALAIKĖ SROVĖ IR ELEKTRINIAI PARAMETRAI

 

75. 0,6/1 kV įtampos oro kabelių ir 12 kV, 24 kV ir 36 kV įtampos oro kabelių leistinoji ilgalaikė apkrovos srovė ir elektriniai parametrai pateikiami Taisyklių 1 priedo 27–29 lentelėse.

76. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos oro linijų izoliuotų laidų leistinoji ilgalaikės apkrovos srovė ir elektriniai parametrai pateikiami Taisyklių 1 priedo 30 lentelėje.

 

VI. IKI 1000 V ĮTAMPOS KINTAMOSIOS IR IKI 1500 V ĮTAMPOS NUOLATINĖS SROVĖS IZOLIUOTŲ LAIDŲ IR KABELIŲ LEISTINOJI ILGALAIKĖ SROVĖ

 

77. Izoliuotų laidininkų leistinoji ilgalaikė srovė turi būti tokia, kad jų gyslų (metalinio apvalkalo) įšilimo temperatūra normalaus ilgalaikio eksploatavimo sąlygomis neviršytų šių verčių:

77.1. naudojant polivinilchloridinę ir etilpropileninę-guminę izoliaciją +70 °C (laidininko);

77.2. naudojant polietileninę (toliau – PE) izoliaciją +70 °C (laidininko);

77.3. naudojant neorganinę izoliaciją (polivinilchloridinė išorinė danga arba visai be dangos) +70 °C (apvalkalo);

77.4. naudojant neorganinę izoliaciją (be išorinės dangos, neturi būti tiesiamos ant degiųjų medžiagų) +105 °C (apvalkalo).

Tuo atveju, kai laidininko temperatūra viršija +70 °C, turi būti patikrinta įrenginio prijungimo, esant tokiai temperatūrai, laidininko galimybė.

77.5. Įšilimo temperatūros nurodomos pagal standartus ir normatyvus:

77.5.1. Lietuvos standartą LST EN 60702-1:2003 „Ne didesnės kaip 750 V vardinės įtampos kabeliai su mineraline izoliacija ir jų galų paruošimas. 1 dalis. Kabeliai (IEC 60702-1:2002)“;

77.5.2. Lietuvos standartą LST EN 60702-2:2003 „Ne didesnės kaip 750 V vardinės įtampos kabeliai su mineraline izoliacija ir jų galų paruošimas. 2 dalis. Galų paruošimas (IEC 60702-2:2002)“.

78. Taisyklių 2 priedo 1 lentelėje pateikiama izoliuotų laidų ir kabelių instaliacijos būdų klasifikacija, jų sutartinis žymuo ir nuorodos, kuriose lentelėse ir kur tose jų grafose nurodyta leistinoji ilgalaikė šių instaliacijos būdų srovė. Taisyklių 2 priedo 2 lentelėje pateikiamas instaliacijos būdų sąrašas, jų charakteristika ir nuorodos, kurioms pagrindinių instaliacijos būdų grupėms, pateiktoms Taisyklių 2 priedo 1 lentelėje, jie priskiriami.

Instaliacijos būdų klasifikacija ir žymėjimas parengti pagal Lietuvos standartą LST HD 384.5.523 S2:2003.

79. Izoliuotų laidų ir daugiagyslių ir viengyslių kabelių varinėmis ir aliumininėmis gyslomis ore, daugiagyslių ir viengyslių kabelių žemėje arba žemėje vamzdžiuose, dviejų ir trijų apkrautų gyslų polivinilchloridine (toliau – PVC) ir Vulkanizuota polietileno/etileno propileno gumine (toliau – XLPE/EPR) izoliacija, esant vienai viengyslių kabelių arba izoliuotų laidų grandžiai ar vienam daugiagysliam kabeliui, leistinoji ilgalaikė srovė nurodoma Taisyklių 2 priedo 3 ir 4 lentelėse. Ji nurodoma A1, A2, B1, B2, C ir D instaliacijos būdams, esant +30 °C oro, +20 °C žemės temperatūrai ir 2,5 K m/W žemės savitajai šiluminei varžai.

80. Daugiagyslių ir viengyslių kabelių variniu apvalkalu ir varinėmis neorganine izoliacija izoliuotomis gyslomis, išorine PVC danga ar be jos leistinoji ilgalaikė srovė, esant vienai viengyslių kabelių grandžiai arba vienam daugiagysliam kabeliui, kai apvalkalo įšilimo temperatūra +70 °C ir +105 °C, pateikiama Taisyklių 2 priedo 5 lentelėje. Vertikalioje ir horizontalioje plokštumoje be tarpų ir dobilo lapo forma išdėstytų viengyslių kabelių srovės apskaičiuotos pagal C instaliacijos būdą, esant +30 °C oro temperatūrai.

81. Daugiagyslių ir viengyslių kabelių variniu apvalkalu ir varinėmis neorganine izoliacija izoliuotomis gyslomis, išorine PVC danga ar be jos leistinoji ilgalaikė srovė, esant vienai viengyslių kabelių ar izoliuotų laidų grandžiai arba vienam daugiagysliam kabeliui, kai apvalkalo įšilimo temperatūra +70 °C ir +105 °C, pateikiama Taisyklių 2 priedo 6 lentelėje. Pateikiamos srovės nustatytos vertikalioje ir horizontalioje be tarpų ir su tarpais ir dobilo lapo forma išdėstytų viengyslių kabelių ir vieno daugiagyslio kabelio E, F ir G instaliacijos būdams, esant +30 °C oro temperatūrai.

82. Daugiagyslių ir viengyslių kabelių varinėmis ir aliumininėmis PVC izoliacija izoliuotomis gyslomis leistinoji ilgalaikė srovė, esant vienai viengyslių kabelių ar izoliuotų laidų grandžiai arba vienam daugiagysliam kabeliui, pateikiama Taisyklių 2 priedo 7 lentelėje. Pateikta srovė nustatyta vertikalioje ir horizontalioje plokštumoje be tarpų ir su tarpais ir dobilo lapo forma išdėstytų viengyslių kabelių ir vieno daugiagyslio kabelio E, F ir G instaliacijos būdams, esant +30 °C oro temperatūrai.

83. Daugiagyslių ir viengyslių kabelių varinėmis ir aliumininėmis XLPE/EPR izoliacija izoliuotomis gyslomis leistinoji ilgalaikė srovė, esant vienai viengyslių kabelių arba izoliuotų laidų grandžiai ar vienam daugiagysliam kabeliui, pateikiama Taisyklių 2 priedo 8 lentelėje. Srovė nustatyta vertikalioje ir horizontalioje plokštumoje be tarpų ir su tarpais ir dobilo lapo forma išdėstytų viengyslių kabelių ir vieno daugiagyslio kabelio E, F ir G instaliacijos būdams, esant +30 °C oro temperatūrai.

84. Kabelių PVC, XLPE, EPR ir neorganine izoliacija, tiesiamų ore, leistinosios ilgalaikės srovės pataisos koeficientai, esant kitokiai nei +30 °C oro temperatūrai, žemėje arba žemėje vamzdžiuose tiesiamų kabelių leistinosios ilgalaikės srovės pataisos koeficientai, esant kitokiai nei +20 °C žemės temperatūrai, pateikiami Taisyklių 2 priedo 9 ir 10 lentelėse.

85. Kabelių PVC, XLPE ir EPR izoliacija, klojamų žemėje (žemėje vamzdžiuose), 0,8 m ir didesniame gylyje, leistinosios ilgalaikės srovės pataisos koeficientai, esant kitokiai nei 2,5 K m/W žemės savitajai šiluminei varžai, pateikiami Taisyklių 2 priedo 11 lentelėje.

86. Ore tiesiamų kabelių leistinosios ilgalaikės srovės pataisos koeficientai, esant daugiau kaip vienai grandžiai viengyslių kabelių arba vienam daugiagysliam kabeliui grupėje ir kitokiai nei +30 °C oro temperatūrai, pateikiami Taisyklių 2 priedo 12–16 lentelėse.

87. Taisyklių 1 ir 2 priedo lentelėse pateikiama leistinoji ilgalaikė srovė netaikoma šarvuotiems kabeliams.

 

VII. NEIZOLIUOTŲ LAIDŲ IR ŠYNŲ LEISTINOJI ILGALAIKĖ SROVĖ

 

88. Neizoliuotų šynų ilgalaikė įšilimo temperatūra turi neviršyti:

88.1. virintinių varinių ir aliumininių +100 °C;

88.2. sujungtų varžtais arba presuotų varinių +85 °C;

88.3. sujungtų varžtais arba presuotų aliumininių +70 °C.

Neizoliuotų plieninių aliumininių, varinių ir aliumininių laidų ilgalaikė įšilimo temperatūra lauke turi neviršyti +80 °C.

89. Neizoliuotų laidų ir dažytų šynų leistinoji ilgalaikė srovė nurodyta Taisyklių 2 priedo 17–26 lentelėse, kai leistinoji jų įšilimo temperatūra +70 °C ir oro temperatūra +25 °C.

Išdėstant stačiakampio skerspjūvio šynas plokščiuoju šonu, Taisyklių 2 priedo 21 ir 22 lentelėse nurodyta srovė šynoms, kurių juostos plotis iki 60 mm, turi būti sumažinta 5 proc., o šynoms, kurių juostos platesnės kaip 60 mm – 8 proc.

90. Parenkant didelių skerspjūvių šynas, reikia numatyti ekonomiškiausius konstrukcijos sprendinius pagal jų laidumo sąlygas, užtikrinančias geriausią aušinimą ir mažiausius papildomus nuostolius dėl paviršiaus ir artumo efektų (juostų skaičiaus sumažinimas pakete, racionali paketo konstrukcija, profilinių šynų panaudojimas ir pan.).

 

VIII. LAIDININKŲ SKERSPJŪVIŲ EKONOMINIS PARINKIMAS

 

91. 35–110 kV oro linijoms, 04–10 kV oro ir oro kabelių linijoms ir požeminiams kabeliams parenkamų laidų ekonomiškumas turi būti patikrinamas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

Ekonomiškiems laidininkų skerspjūvių dydžiams apskaičiuoti naudojami ekonomiškų srovių tankio intervalai, kuriais laidininkų skerspjūvis S, mm2, nustatomas pagal išraišką:

 

;                                                                      (3)

 

čia: I – skaičiuojamoji linijos srovė, A;

Jek – normuotos ekonomiško srovės tankio intervalo vertės, A/mm2, parenkamos pagal Taisyklių 2 priedo 28 lentelę.

92. Ekonomiško srovių tankio intervalai, keičiantis ekonominiams rodikliams, turi būti tikslinami.

Skaičiuojant ekonomišką laidų skerspjūvį, apkrovos srove laikoma didžiausioji normalaus veikimo režimo srovė, o tų objektų, kurių apkrovos srovė natūraliai auga, turi būti įvertintas ir jos didėjimas.

93. Nuolatinės ir kintamosios srovės 330 kV ir aukštesnės įtampos linijoms, sisteminių ryšių linijoms, taip pat didelio skerspjūvio standiesiems ir lankstiesiems srovėlaidžiams laidų skerspjūvis parenkamas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais, neatsižvelgiant į ekonomiško srovių tankio intervalus.

94. Jeigu reikia linijų arba grandžių skaičių padidinti daugiau, negu tai būtina elektros tiekimo patikimumui užtikrinti, vadovaujamasi techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

Šiais reikalavimais vadovaujamasi, kai, didėjant apkrovoms, esamus laidus numatoma keisti didesnio skerspjūvio laidais arba ketinama tiesti papildomas linijas. Šiuo atveju būtina užtikrinti ekonomiškus srovės tankius, kurie turėtų būti numatomi dvigubai didesni. Atliekant ekonominius skaičiavimus taip pat turi būti įvertinama visų linijos įrenginių įrengimo ir išmontavimo darbų vertė, įskaitant aparatų ir statybos produktų kainas.

95. Pagal ekonomiško srovių tankio intervalus netikrinama:

95.1. iki 1000 V įtampos statinių elektros inžinerinės sistemos;

95.2. 35–110 kV įtampos rezervinės linijos;

95.3. atšakos į atskirus iki 1000 V įtampos elektros imtuvus, gatvių apšvietimo, gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatų apšvietimo inžinerinės sistemos;

95.4. visų įtampų elektros įrenginių renkamosios šynos atvirosiose ir uždarosiose skirstyklose;

95.5. paleidimo varžos, paleidžiamieji aparatai ir panašūs jungiamieji laidininkai;

95.6. laikinųjų statinių elektros inžinerinės sistemos;

95.7. 16 mm2 ir mažesnio skerspjūvio laidininkai, kuriais maitinami pavieniai elektros imtuvai arba jų grupės.

96. Linijose su atšakomis laidininkų skerspjūvis parenkamas atliekant techninius ir ekonominius skaičiavimus kiekvienai linijos atkarpai (remiantis jos skaičiuojamąja srove). Linijų atšakoms ekonominis laidininkų skerspjūvis parenkamas pagal skaičiuojamąją šios atšakos srovę.

97. 0,4–10 kV linijų laidininkų ekonomiški skerspjūviai turi būti ne mažesni už skerspjūvius, kurie užtikrina ant elektros imtuvų gnybtų leistinuosius įtampos nuokrypius.

 

IX. LAIDININKŲ SKERSPJŪVIŲ TIKRINIMAS PAGAL VAINIKINIO IŠLYDŽIO IR RADIJO TRIKDŽIŲ POVEIKĮ

 

98. 110 kV ir aukštesnės įtampos laidai turi būti tikrinami pagal vainikinio išlydžio poveikį, atsižvelgiant į vidutinį metinį oro tankį ir temperatūrą, įrenginio įrengimo aukštį, laidų ekvivalentinį skersmenį, taip pat laido nelygumo koeficientą.

Laidai turi būti tikrinami pagal vainikinio išlydžio sukeltų radijo trikdžių poveikį.

 

X. ORO LINIJŲ LAIDŲ SKERSPJŪVIŲ MECHANINIO ATSPARUMO REIKALAVIMAI

 

99. Oro linijų laidų mechaninis atsparumas turi tenkinti Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu, reikalavimus.

 

V. ELEKTROS APARATŲ IR ELEKTROS LINIJŲ LAIDININKŲ PARINKIMAS PAGAL TRUMPOJO JUNGIMO SROVĖS POVEIKIO SĄLYGAS

 

I. TAIKYMO SRITIS

 

100. Šio Taisyklių skyriaus reikalavimai taikomi visų įtampų elektros aparatų ir elektros linijų laidininkams parinkti (pagal trumpojo jungimo srovę) kintamosios srovės 50 Hz dažnio elektros įrenginiuose.

 

II. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

101. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos elektros įrenginiuose: pagal trumpojo jungimo srovės poveikio sąlygas tikrinami:

101.1. elektros aparatai, srovėlaidžiai, kabeliai ir kiti laidininkai, taip pat konstrukcijos, prie kurių jie tvirtinami;

101.2. oro linijos, esant 50 kA ir didesnei smūginei trumpojo jungimo srovei, siekiant išvengti laidų susijungimo, mechaniškai veikiant trumpojo jungimo srovėms.

Linijose su išskaidytais laidais fazėse turi būti tikrinami atstumai tarp spyrių, siekiant išvengti laidų susijungimo ir galimo jų ir spyrių sugadinimo.

Linijose, kuriose naudojamas automatinis kartotinis įjungimas, tikrinamas ir terminis trumpojo jungimo srovių poveikis laidams.

102. Iki 1000 V įtampos elektros įrenginiuose gamintojų turi būti tikrinami trumpojo jungimo srovės poveikis skirstomiesiems skydams, spintoms ir srovėlaidžiams. Trumpojo jungimo srovės poveikis srovės transformatoriams netikrinamas.

Aparatai, skirti trumpojo jungimo srovėms išjungti, privalo gebėti jungti trumpai sujungtą grandinę elektriškai, mechaniškai ar kitaip, tų aparatų nesugadindami ar nedeformuodami.

Atsparūs skaičiuotinoms trumpojo jungimo srovėms yra tie aparatai ir laidininkai, kurie elektriškai, mechaniškai ar kaip kitaip nesugadinami ir kurie nėra deformuojami tiek, kad jie toliau negalėtų normaliai veikti.

103. Pagal trumpojo jungimo srovių poveikio sąlygas netikrinami šie aukštesnės kaip 1000 V įtampos įrenginiai:

103.1. aparatų ir laidininkų, saugomų iki 63 A vardinės srovės lydžiaisiais saugikliais, – mechaninis atsparumas;

103.2. aparatų ir laidininkų, saugomų lydžiaisiais saugikliais, nepriklausomai nuo jų vardinės srovės – terminis atsparumas;

103.3. laidininkai, maitinantys individualius elektros imtuvus, tarp jų ir iki 2,5 MVA galios iki 10 kV įtampos transformatorius, jeigu elektrotechnikos arba technologijos dalyje nustatytas reikiamas rezervavimas ir tokių imtuvų jungimas nesutrikdo technologinio proceso, laidininko sugadinimas trumpojo jungimo metu nesukelia sprogimo arba gaisro, sugadintas laidininkas nesunkiai pakeičiamas;

103.4. laidininkai, maitinantys individualius elektros imtuvus, nurodytus Taisyklių 103.3 punkte, taip pat nedidelius skirstomuosius punktus, jeigu šie imtuvai ir skirstomieji punktai nėra tokie svarbūs ir jeigu jie atitinka Taisyklių 103.3 punkto sąlygas;

103.5. iki 10 kV įtampos srovės transformatoriai, esantys grandinėse, maitinančiose galios transformatorius arba per reaktorius prijungtas linijas, tuo atveju, kai pagal trumpojo jungimo sroves parinkti srovės transformatoriai negali užtikrinti prijungtų matavimo prietaisų (pavyzdžiui, komercinių skaitiklių) tikslumo klasės;

103.6. oro linijų laidai (išimtis – Taisyklių 103.1 punkto sąlyga);

103.7. aparatai ir šynos įtampos transformatorių grandinėse, jeigu jie įrengti atskiroje kameroje arba prijungti per rezistorių.

104. Apskaičiuojant trumpojo jungimo srovę reikia vadovautis normalia eksploatavimui būdinga objekto schema. Į trumpalaikius schemos pakeitimus neatsižvelgiama. Poavariniai ir remonto režimai trumpalaikiais schemos pakeitimais nelaikomi.

105. Skaičiuojamąja trumpojo jungimo srove laikoma:

105.1. nustatant elektros aparatų ir standžių šynų ir jų tvirtinimo konstrukcijų mechaninį atsparumą – trifazio trumpojo jungimo srovė;

105.2. nustatant elektros aparatų ir laidininkų terminį atsparumą trumpojo jungimo srovei – trifazio trumpojo jungimo srovė, o elektrinėse generatoriaus įtampos pusėje – trifazio arba dvifazio trumpojo jungimo srovė (priklausomai nuo to, dėl kurios iš jų aparatai ar laidininkai įšyla daugiau);

105.3. parenkant aparatus pagal komutacinę galią – didesnioji trifazio arba vienfazio trumpojo jungimo su žeme srovė (tinkluose su įžeminta neutrale); jeigu jungtuvo komutacinė galia apibūdinama dviem dydžiais – trifazio ir vienfazio trumpojo jungimo su žeme srovė.

106. Skaičiuojamąja trumpojo jungimo srove laikoma tokiame nagrinėjamos grandinės taške apskaičiuota srovė, kuriame, įvykus trumpajam jungimui, aparatams ir laidininkams būtų sunkiausios sąlygos (išimtys – Taisyklių 108 ir 118 punktų sąlygos). Nevertintini atvejai, kai skirtingos fazės vienu metu įžemėja dviejose skirtingose vietose.

107. Uždarosiose skirstyklose per reaktorius prijungtų linijų grandinėse prieš reaktorių įrengiami aparatai ir laidininkai turi būti parenkami pagal trumpojo jungimo srovę už reaktoriaus, jeigu jie skiriamosiomis lentynomis, perdangomis ir pan. atskirti nuo maitinančiųjų šynų (linijų atšakose – nuo pagrindinių grandžių elementų) ir jeigu reaktorius, esantis tame pačiame pastate, yra prijungtas šynomis.

108. Tikrinant laidininkų terminį atsparumą trumpojo jungimo srovės tekėjimo trukme laikoma artimiausio nuo trumpojo jungimo vietos jungtuvo pagrindinės apsaugos poveikio trukmės (įvertinant ir automatinio kartotinio jungimo poveikio trukmę) ir šio jungtuvo išjungimo trukmės (įvertinant elektros lanko degimo trukmę – 0,03–0,05 sekundės) suma.

Jeigu pagrindinė apsauga turi nejautros zoną (srovės, įtampos ir pan. atžvilgiu), tai terminiam atsparumui papildomai turi būti patikrinama apsauga, reaguojanti į gedimą šioje zonoje. Skaičiuojamąja srove reikia laikyti trumpojo jungimo srovę nagrinėjamame taške.

60 MVA ir didesnės galios generatorių grandinėse ir tokios pat galios generatorių transformatorių blokų grandinėse esantys aparatai ir srovėlaidžiai turi būti tikrinami pagal 4 sekundžių trukmės trumpojo jungimo srovės terminio poveikio sąlygas.

 

III. APARATŲ IR LAIDININKŲ PARINKIMAS PAGAL TRUMPOJO JUNGIMO SROVES

 

109. Visų įtampų elektros įrenginiuose aparatų, laidininkų ir laikančiųjų konstrukcijų trumpojo jungimo srovė skaičiuojama įvertinus šias sąlygas:

109.1. visi šaltiniai, maitinantys skaičiuojamąjį trumpojo jungimo tašką, veikia vienu metu vardine galia;

109.2. sinchroninės mašinos turi automatinius įtampos reguliatorius ir žadinimo forsavimo įtaisus;

109.3. trumpasis jungimas vyksta tuo momentu, kai jo srovė yra didžiausia;

109.4. visų maitinimo šaltinių elektrovaros jėgų fazės sutampa;

109.5. kiekvienos įtampos tinkle laipto skaičiuojamoji įtampa yra 5 proc. didesnė už vardinę;

109.6. visi prie tinklo prijungti sinchroniniai kompensatoriai, sinchroniniai ir asinchroniniai varikliai maitina trumpojo jungimo tašką. Nevertintini iki 100 kW galios elektros varikliai, jeigu jie nuo trumpojo jungimo taško atskirti vienu transformavimo laiptu, ir bet kokios galios varikliai, jeigu jie nuo trumpojo jungimo taškų atskirti dviem (ir daugiau) transformavimo laiptais. Nevertintini ir tokie varikliai, kurių srovė į trumpojo jungimo tašką teka per didelę varžą turinčius grandinės elementus (ilgas linijas, transformatorius ir pan.), per kuriuos teka pagrindinis trumpojo jungimo srovės srautas.

110. Skaičiuojant trumpojo jungimo sroves aukštesnės kaip 1000 V įtampos elektros įrenginiuose, vertinamos reaktyviosios elektros mašinų, galios transformatorių ir autotransformatorių, reaktorių, oro ir kabelių linijų ir srovėlaidžių varžos. Aktyviosios varžos vertintinos tik ilgose mažų skerspjūvių kabelių linijose.

111. Skaičiuojant trumpojo jungimo srovę iki 1000 V įtampos elektros įrenginiuose, vertinamos induktyviosios ir aktyviosios visų tinklo elementų varžos ir aktyviosios pereinamųjų kontaktų varžos.

112. Skaičiuojant trumpojo jungimo srovę iki 1000 V įtampos elektros tinkluose, būtina įvertinti tai, kad jų pirminės transformatorių apvijos įtampa yra vardinė.

113. Tikrinamas elektros grandinių elementų, saugomų srovę ribojančių lydžiųjų saugiklių, mechaninis atsparumas pagal didžiausią momentinę saugikliui leistinąją trumpojo jungimo srovę.

 

IV. LAIDININKŲ IR IZOLIATORIŲ PARINKIMAS. LAIKANČIŲJŲ KONSTRUKCIJŲ ATSPARUMAS MECHANINIAM TRUMPOJO JUNGIMO SROVĖS POVEIKIUI

 

114. Jėgas, veikiančias standžias šynas, jas laikančius izoliatorius ir kitas standžias konstrukcijas, reikia skaičiuoti pagal didžiausią trifazio trumpojo jungimo srovę, įvertinant skirtumą srovių fazėse. Šynų ir jų konstrukcijų mechaniniai svyravimai vertinami tik tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, skaičiuojant ribinius įtempimus.

Jėgų impulsai, veikiantys lanksčius laidininkus ir juos laikančius izoliatorius, įvadus ir konstrukcijas, skaičiuojami pagal dvifazio trumpojo jungimo tarp gretimų fazių vidutinę kvadratinę srovę. Jei fazė išskaidyta, trumpojo jungimo srovių sąveika tos pačios fazės laiduose nustatoma pagal efektinę trifazio trumpojo jungimo srovę. Lankstūs laidininkai turi nesusijungti esant trumpajam jungimui.

115. Pagal Taisyklių 114 punkto reikalavimus apskaičiuoti trumpojo jungimo srovių mechaniniai įtempimai standžiose šynose, veikiantys laikančiuosius atraminius ir pereinamuosius izoliatorius, turi būti ne didesni kaip 60 proc. jų ribinių ardančiųjų įtempimų – viengubiems izoliatoriams ir 100 proc. vieno izoliatoriaus ribinių ardančiųjų įtempimų – dviem izoliatoriams.

Naudojant šynų paketus, mechaniniai įtempimai nustatomi sudedant nuo kitų fazių sąveikos ir dėl tos pačios fazės kitų paketo šynų sąveikos atsirandančius įtempimus.

Didžiausi mechaniniai įtempimai šynose turi neviršyti 70 proc. ribinių trūkio įtempimų, leidžiamų šynoms.

 

V. LAIDININKŲ PARINKIMAS PAGAL JŲ TERMINĮ ATSPARUMĄ TRUMPOJO JUNGIMO SROVEI

 

116. Laidininkų įšilimo temperatūra trumpojo jungimo metu turi būti ne didesnė kaip:

116.1. varinių šynų – +300 °C;

116.2. aliumininių šynų – +200 °C;

116.3. plieninių šynų, tiesiogiai nesujungtų su aparatais, – +400 °C;

116.4. plieninių šynų, sujungtų su aparatais, – +300 °C;

116.5. iki 10 kV įtampos kabelių įmirkyta popierine izoliacija – +200 °C;

116.6. 35-220 kV įtampos kabelių – +125 °C;

116.7. kabelių ir izoliuotų laidų su varinėmis ir aliumininėmis gyslomis polietilenine izoliacija – +105 °C;

116.8. kabelių ir izoliuotų laidų su varinėmis ir aliumininėmis gyslomis polivinilchloridine ir gumine izoliacija – +120 °C;

116.9. kabelių ir izoliuotų laidų su varinėmis ir aliumininėmis gyslomis Vulkanizuota polietileno (XLPE) izoliacija – +250 °C;

116.10. varinių neizoliuotų laidų, kai jų įtempimas mažesnis kaip 20 N/mm2, – +250 °C;

116.11. varinių neizoliuotų laidų, kai jų įtempimas 20 N/mm2 ir didesnis, – +200 °C;

116.12. aliumininių neizoliuotų laidų, kai jų įtempimas iki 10 N/mm2, – +200 °C;

116.13. aliumininių neizoliuotų laidų, kai jų įtempimas 10 N/mm2 ir didesnis, – +160 °C;

116.14. plieninių aliumininių laidų – +200 °C.

117. Pagal Taisyklių 101 ir 102 punktų reikalavimus tikrinant kabelių terminį atsparumą, trumpojo jungimo srovė apskaičiuojama:

117.1. pavienių vieno statybinio ilgio kabelių – kabelio pradžioje;

117.2. pavienių laiptuoto skerspjūvio kabelių linijų – kiekvieno skirtingo skerspjūvio kabelio ruožo pradžioje;

117.3. lygiagrečiai sujungtų kabelių pluošto – artimiausiame taške už kabelių pluošto.

118. Tikrinant aparatų ir laidininkų terminį atsparumą trumpojo jungimo srovių poveikiui linijose, turinčiose automatinio kartotinio įjungimo įtaisus, būtina įvertinti suminę trumpojo jungimo srovės tekėjimo trukmę.

 

VI. KABELIŲ PARINKIMAS PAGAL ATSPARUMĄ UGNIAI

 

119. Elektros instaliacija priešgaisrinės saugos atžvilgiu turi būti įrengiama taip, kad:

119.1. nesukeltų gaisro;

119.2. aktyviai neskatintų gaisro;

119.3. ribotų gaisro plitimą;

119.4. kilus gaisrui, būtų galimybė imtis veiksmingų gaisro gesinimo priemonių ir atlikti gelbėjimo darbus.

120. Kabeliai pagal atsparumą ugniai turi būti parenkami atsižvelgiant į statinio paskirtį.

Savaime gęstančių (nepalaikančių degimo) ir ugniai atsparių kabelių kategorijos pateiktos Lietuvos standarte LST EN 60332 „Elektros ir optinių skaidulinių kabelių gaisriniai bandymai“.

 

VII. APARATŲ PARINKIMAS PAGAL KOMUTACINĘ GALIĄ

 

121. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos jungtuvai turi būti parenkami:

121.1. pagal išjungiamąją galią, įvertinant atsikuriančios įtampos parametrus;

121.2. pagal įjungiamąją galią. Tikrinamas tik generatorių jungtuvų generatoriaus įtampos pusėje nesinchroninis įjungimas.

122. Saugikliai turi būti parenkami pagal išjungiamąją galią. Skaičiuojamąja srove reikia įvertinti efektinę periodinės trumpojo jungimo srovės vertę, nevertinant saugikliu ribojamos srovės.

123. Galios skyrikliai ir trumpikliai turi būti parenkami pagal ribinę trumpojo jungimo srovę.

124. Tikrinti skyriklių ir skirtuvų komutacinę galią trumpojo jungimo atveju nereikalaujama, jeigu skyrikliai ir skiltuvai naudojami neapkrautų linijų, transformatorių arba lygiagrečių grandžių išlyginamajai srovei įjungti ir išjungti.

 

VI. ELEKTROS ENERGIJOS APSKAITA

 

I. TAIKYMO SRITIS

 

125. Šiame Taisyklių skyriuje išdėstyti pagrindiniai komercinės ir kontrolinės elektros energijos apskaitos reikalavimai.

Papildomi komercinės elektros energijos apskaitos reikalavimai pateikti Elektros tinklų kodekse ir Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 (Žin., 2005, Nr. 120-4328).

 

II. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

126. Elektros energijos apskaita turi būti įrengta:

126.1. elektrinėse generatorių pagamintai elektros energijai apskaičiuoti;

126.2. elektrinėse, transformatorių pastotėse ir skirstomuosiuose punktuose savosioms reikmėms suvartotai elektros energijai apskaičiuoti;

126.3. elektrinių perduotai į tinklų operatorių elektros tinklus arba persiunčiamai tiesiogiai prijungtiems vartotojų (tarp jų ir laisvųjų) įrenginiams elektros energijai apskaičiuoti;

126.4. persiųstai iš vieno operatoriaus elektros tinklo kito operatoriaus elektros tinklui elektros energijai apskaičiuoti;

126.5. kitoms energetikos sistemoms perduotai (eksportuojamai) arba iš jų gaunamai (importuojamai) elektros energijai apskaičiuoti;

126.6. iš perdavimo ar skirstomojo tinklo operatorių elektros tinklų vartotojams (tarp jų ir laisviesiems) persiųstai elektros energijai apskaičiuoti.

127. Aktyvioji elektros energija dar turi būti apskaičiuojama:

127.1. perdavimo ar skirstomojo tinklo operatorių pastočių 6 kV ir aukštesnės įtampos išeinančiose elektros persiuntimo linijose;

127.2. kiekvienos perdavimo ar skirstomojo tinklo operatorių pastočių 6 kV ir aukštesnės įtampos apeinančiose šynų sistemose;

127.3. tiekiama vartotojams, kai reikia kontroliuoti jų įrenginiams nustatytų elektros energijos vartojimo režimų laikymąsi.

 

III. KOMERCINIŲ SKAITIKLIŲ ĮRENGIMO VIETOS

 

128. Aktyviosios ir reaktyviosios elektros energijos komerciniai skaitikliai vartotojams turi būti įrengti ties operatoriaus ar elektrinės (jei ji persiunčia elektros energiją tiesiogiai prijungtiems vartotojų įrenginiams) ir vartotojo elektros tinklo nuosavybės riba arba, jei tai techniškai sudėtinga ar ekonomiškai netikslinga, kitoje nuo jos artimiausioje vietoje.

129. Abiejų krypčių (vartojimo ir generavimo) aktyviosios ir reaktyviosios elektros energijos komerciniai skaitikliai elektrinėse, kai techniškai įmanoma, turi būti įrengti ties elektrinės ir operatoriaus nuosavybės riba. Jei tokios galimybės nėra, tai komerciniai skaitikliai turi būti įrengti:

129.1. kiekvienam generatoriui;

129.2. visose generatoriaus įtampos linijose;

129.3. visų įtampų linijų prijungimuose;

129.4. savųjų reikmių galios transformatorių prijungimuose;

129.5. kiekvienam apeinamajam arba šyniniam (sekciniam) jungtuvui.

Jei elektrinėse įrengta centralizuota informacijos surinkimo ir apdorojimo sistema, ji naudojama tiek komercinei, tiek kontrolinei elektros energijos apskaitai.

130. Abiejų krypčių (vartojimo ir generavimo) aktyviosios ir reaktyviosios elektros energijos komerciniai skaitikliai operatoriaus transformatorių pastotėse, transformatorinėse ir 6–10 kV skirstomuosiuose punktuose (toliau – SP) turi būti įrengti:

130.1. kiekviename kito operatoriaus elektros linijos prijunginyje;

130.2. elektros perdavimo linijų į kitas energetikos sistemas prijungimuose;

130.3. kitų operatorių ar vartotojų savųjų reikmių skirstomųjų įrenginių ar galios transformatorių prijungimuose;

130.4. apeinamiesiems arba šyniniams (sekciniams) jungtuvams, jei per apeinamąsias šynas yra galimybė persiųsti elektrą į vartotojų, kitų operatorių ar kitos energetikos sistemos elektros tinklą;

130.5. kiekviename elektros vartotojo elektros linijos prijunginyje;

130.6. vartotojų ar kitų tinklų operatorių įžemėjimo srovių kompensavimo ir kitiems tinklo režimo ar elektros energijos kokybę gerinantiems įrenginiams.

Jei pagal teisės aktus ar elektros persiuntimo paslaugos sutartis šiame punkte nurodytuose prijungimuose generuojamos aktyviosios elektros energijos, reaktyviosios elektros energijos ir (ar) galios nereikia skaičiuoti ar kontroliuoti, tai šiuose prijungimuose generuojamos aktyviosios ir (ar) reaktyviosios elektros energijos komercinių skaitiklių įrengti nebūtina.

131. Įrengiant komercinius skaitiklius, kai elektrinių ar operatoriaus transformatorių pastočių, skirstomųjų punktų ar transformatorinių srovės transformatoriai, parinkti pagal trumpojo jungimo sroves arba pagal šynų diferencinės apsaugos charakteristikas, neužtikrina elektros energijos apskaitos tikslumui keliamų reikalavimų, esami srovės transformatoriai turi būti keičiami į transformatorius, turinčius kelias skirtingų transformacijos koeficientų antrines apvijas.

132. Vartotojui ar kitam operatoriui persiųstai elektrai apskaičiuoti komerciniai elektros energijos skaitikliai turi būti įrengti:

132.1. vartotojo ar kito operatoriaus pastotę, SP ar transformatorinę maitinančios elektros linijos prijunginyje (linijos į vartotojo ar kito operatoriaus transformatorių pastotės, SP ar transformatorinės pusę gale) su sąlyga, kad per šią liniją nėra ryšio su kito operatoriaus transformatorių pastote, SP ar kito vartotojo pastote ir transformatorine;

132.2. kai per vartotojo ar kito operatoriaus transformatorių pastotę ar transformatorinę yra ryšys su operatorių ar kitų vartotojų transformatorių pastote, SP ar transformatorine, tai skaitikliai įrengiami vartotojo ar kito operatoriaus transformatorių pastotės ar transformatorinės aukštesnės ar žemesnės įtampos pusėje priklausomai nuo tokio ryšio prijungimo.

Pastočių, transformatorinių ar SP žemesnės įtampos pusėje komerciniai skaitikliai taip pat įrengiami dar ir tada, kai šiuose įrenginiuose aukštesnės įtampos pusėje įrengti srovės ir įtampos transformatorių techniškai neįmanoma ar ekonomiškai netikslinga arba nėra galimybės įrengti papildomų srovės transformatorių (atvirieji ir uždarieji komplektiniai skirstomieji įrenginiai su ištraukiamaisiais vežimėliais ir pan.);

132.3. vartotojo ar kito operatoriaus savųjų reikmių galios transformatoriams ar savųjų reikmių skirstomųjų įrenginių prijungimuose, jeigu jiems tiekiama elektra nefiksuojama kitais komerciniais skaitikliais.

Skirtingų grupių vartotojams pagal poreikį komerciniai skaitikliai įrengiami kartu arba atskirai.

133. Jei komercinio skaitiklio įrengimo vietoje (elektros tinklo taške) prijunginio įrengtoji galia sudaro 5 MVA ir daugiau, tai šiame taške turi būti papildomai įrengtas dubliuojantysis skaitiklis, kurio įrengimui taikomi tokie patys teisės aktuose ir norminiuose dokumentuose ar sutartą atsiskaitymo už elektrą tvarką nustatyti reikalavimai. Dubliuojančiojo skaitiklio rodmenys taikomi atsiskaitymui sutrikus komerciniam skaitikliui.

 

IV. REIKALAVIMAI KOMERCINIAMS IR KONTROLINIAMS SKAITIKLIAMS

 

134. Elektros apskaitai vienos fazės elektros tinkle reikia įrengti vienos fazės skaitiklius.

Trijų fazių elektros tinkle aktyvioji ir reaktyvioji elektra turi būti apskaičiuojama trifaziais elektros skaitikliais.

Priklausomai nuo reikalavimų elektros apskaitai ir privalomų pateikti duomenų (informacijos) apimties elektros apskaitai taip pat naudojami indukciniai, elektroniniai ir kombinuotojo veikimo elektros skaitikliai.

Elektros skaitikliai turi atitikti standartų reikalavimus.

135. Elektros skaitikliai pagal įrengimo tipą turi būti skirti veikti uždaruose IP44 ir aukštesnio apsaugos laipsnio skyduose, vidutinei darbo temperatūrai esant nuo – 25 °C iki +55 °C.

136. Tiesioginio jungimo elektros skaitiklių vardiniai parametrai (Uv (V), Iv ir Imax (A) parenkami pagal elektros skaitiklių įrengimo vietos prijunginio parametrus. Elektros skaitiklių vardinis dažnis – 50 Hz.

137. Jungiant elektros skaitiklius per matavimo transformatorius, reikia parinkti šių parametrų elektros skaitiklius:

137.1. vardinė srovė (Iv) – 1 arba 5 A;

137.2. maksimali ilgalaikė srovė (Imax) – 1,2 Iv (1,25 Iv), 1,5 Iv arba 2 Iv;

137.3. vardinė įtampa: 100, 230, 400 V ar 230/400, 57,7/100 V.

138. Elektros skaitiklių korpusai ir gnybtų dangteliai turi būti pagaminti iš dielektrinės medžiagos. Gnybtų dangteliai turi būti atskirti nuo elektros skaitiklių gaubtų.

Elektros skaitiklių korpusai turi būti sandarūs dulkėms ir turi turėti plombavimo galimybę. Gnybtų dangteliai turi visiškai dengti elektros skaitiklių gnybtų trinkeles, gnybtų varžtus ir prijungiamų laidų kontaktines vietas ir turėti plombavimo galimybę.

139. Visi skaitiklio gaubto tvirtinamieji varžtai privalo būti plombuojami. Ant vieno iš šių varžtų turi būti metrologinę patikrą atlikusios įmonės žymenys, ant likusių varžtų – gamintojo (skaitiklio remontą atlikusios įmonės) žymenys, o ant gnybtų dangtelio – elektros apskaitą prižiūrinčio operatoriaus (visuomeninio tiekėjo) žymuo.

Elektros skaitikliai metrologiškai tikrinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymu (Žin., 1996, Nr. 74-1768; 2006, Nr. 77-2966) ir valstybės institucijų parengtų įstatymo lydimųjų teisės aktų reikalavimais.

Įrengiamiems komerciniams elektros skaitikliams metrologinė patikra turi būti atlikta: elektroniniams ar kombinuotojo veikimo skaitikliams – ne vėliau kaip prieš 12 mėnesių iki jų įrengimo, o visiems indukciniams skaitikliams – ne vėliau kaip prieš 24 mėnesius iki jų įrengimo.

Jei operatoriai pageidauja atlikti skaitiklių žinybinę patikrą, tai jie turi teisę ant skaitiklio gaubto tvirtinamųjų varžtų, be minėtų žymenų, uždėti savo žymenį.

140. Komercinių aktyviosios energijos skaitiklių leistinoji tikslumo klasė nurodyta Taisyklių 141 punkte.

Kontrolinių aktyviosios energijos ir komercinių reaktyviosios energijos skaitiklių leistinoji tikslumo klasė naudojama ta pati arba viena klase žemesnė už komercinių aktyviosios energijos skaitiklių.

Kitus reikalavimus elektros skaitikliams nustato elektros apskaitą prižiūrintis operatorius.

141. Galios generatoriams, 1 MVA ir didesnės vardinės galios visų įtampų galios transformatoriams, visų įtampų tarpsisteminėms perdavimo linijoms, vartotojų tinklo prijungimo prie operatoriaus elektros tinklo taškuose, kai juose leistinoji naudoti galia yra 1 MW ir didesnė, įrengiamų komercinių aktyviosios elektros skaitiklių tikslumo klasė turi būti ne žemesnė kaip 0,5 s, kitiems įrenginiams – ne žemesnė kaip 2,0.

16,0 MVA ir didesnės vardinės galios 330 kV įtampos galios transformatoriams, 330 kV įtampos tarpsisteminėms perdavimo linijoms, vartotojų tinklo prijungimo prie elektros tinklo taškuose, kai juose leistinoji galia yra 3 MW ir didesnė, 0,2 s tikslumo klasės aktyviosios energijos skaitikliai įrengiami atlikus techninį ir ekonominį įvertinimą.

 

V. ELEKTROS APSKAITA NAUDOJANT MATAVIMO TRANSFORMATORIUS

 

142. Elektros apskaitoje naudojamų skaitiklių vardiniai parametrai (srovė, įtampa) yra ribojami. Šioms riboms praplėsti naudojami srovės ir įtampos matavimo transformatoriai (toliau – srovės ir įtampos transformatoriai).

Parenkant matavimo transformatorius, būtina atsižvelgti į jų įrengimo sąlygas (vidaus, lauko, aplinkos oro temperatūra, vibracija, įrengimo aukštis, oro sąlygos, vidutinis santykinis drėgnumas, užterštumo laipsnis ir pan.).

143. Srovės transformatorių apvijų, prie kurių bus jungiami komerciniai ir (ar) kontroliniai elektros skaitikliai, parametrai (transformacijos koeficientai – pirminės srovės ir antrinės srovės santykis), vardinė apkrova, atsparumas trumpojo jungimo srovei ir kt. turi būti apskaičiuoti projektavimo metu.

Skaičiuojant aukščiau nurodytus srovės transformatorių parametrus būtina atsižvelgti į elektros tinklo, kuriame srovės transformatoriai bus įrengiami, veikimo režimus (atliktas dinaminio ir terminio atsparumo trumpajam jungimui skaičiavimas), į esamą ir numatomą prijunginio ir prie antrinių apvijų jungiamas apkrovas ir kt.

Srovės transformatorių antrinių apvijų, prie kurių jungiami komerciniai ar kontroliniai elektros skaitikliai, vardinės srovės (Iv) turi būti 1 ar 5 A, vardinis dažnis – 50 Hz.

Parenkant srovės transformatorius komercinei apskaitai, būtina sąlyga, kad apskaičiuoti antrinių apvijų srovės parametrai esant maksimaliai prijunginio apkrovai būtų ne mažesni kaip 40 proc. ir ne didesni kaip 120 proc., o esant minimaliai prijunginio apkrovai -ne mažesni kaip 1 proc. (0,5 tikslumo klasės srovės transformatoriams – ne mažesni kaip 5 proc.) elektros skaitiklio vardinės srovės. Jei parenkant srovės transformatorius pagal atliktus veikimo režimų skaičiavimus (dinaminio ir terminio atsparumo trumpajam jungimui) minėtų sąlygų išlaikyti nėra galimybės, tuomet komercinei elektros apskaitai tinka didesnių matavimo apvijų transformacijos koeficientų srovės transformatoriai su sąlyga, kad apskaičiuoti srovės parametrai esant maksimaliai ir minimaliai prijunginio apkrovai būtų ir mažesni kaip 40 proc., tačiau būtų ne mažesni kaip 1 proc. (0,5 tikslumo klasės srovės transformatoriams – ne mažesni kaip 5 proc.) elektros skaitiklio vardinės srovės.

Kontroliniai elektros skaitikliai jungiami prie srovės transformatorių antrinių apvijų, kurių apskaičiuoti srovės parametrai esant prijunginio apkrovai yra ne mažesni kaip 1 proc. (0,5 tikslumo klasės srovės transformatoriams – ne mažesni kaip 5 proc.) ir ne didesni kaip 120 proc. elektros skaitiklio vardinės srovės.

144. Srovės transformatoriai turi būti su atskiromis apvijomis, iš kurių prie vienos jungiami tik komerciniai elektros skaitikliai.

Dubliuojantys elektros skaitikliai jungiami kartu su komerciniais elektros skaitikliais arba prie kitų apvijų kartu su matavimo, relinės apsaugos ir automatikos įrenginiais, jeigu nėra galimybių arba ekonomiškai netikslinga papildomai įrengti srovės transformatorius.

Kontroliniai elektros skaitikliai taip pat jungiami prie atskirų srovės transformatorių apvijų. Bet jeigu jungiant kontrolinius elektros skaitiklius atskirai reikia papildomai įrengti srovės transformatorius, jie jungiami kartu su matavimo, relinės apsaugos ir automatikos įrenginiais.

Jungiant dubliuojančius ir kontrolinius elektros skaitiklius bendrai su kitais aukščiau nurodytais įrenginiais, neturi pablogėti srovės transformatorių apvijų tikslumo klasė, elektros apskaitos grandinių patikimumas, taip pat turi būti užtikrinamos reikiamos matavimų, relinės apsaugos įrenginių ir automatikos charakteristikos.

Srovės transformatorių, naudojamų komercinei ir kontrolinei elektros apskaitai, apsaugos koeficientas (FS) (vardinės ribinės pirminės srovės ir vardinės pirminės srovės santykis) turi būti ne didesnis kaip 5.

145. Elektros apskaitai prijungti naudojami vienfaziai ir trifaziai įtampos transformatoriai. Vardinis dažnis – 50 Hz.

Įtampos transformatorių apvijų, prie kurių bus jungiami komerciniai ir (ar) kontroliniai elektros skaitikliai, parametrai (vardinė apkrova, atsparumas trumpojo jungimo srovei ir kt.) turi būti apskaičiuoti projektavimo metu. Skaičiuojant įtampos transformatorių parametrus būtina atsižvelgti į elektros tinklo, kuriame įtampos transformatoriai bus įrengiami, veikimo režimus, į esamą ir numatomą prie apvijų prijungti apkrovą ir kt. Vardiniai transformacijos koeficientai (vardinės pirminės įtampos ir vardinės antrinės įtampos santykis) turi būti parinkti priklausomai nuo elektros tinklo, kuriame įrengiami įtampos transformatoriai, vardinės įtampos ir elektros skaitiklio vardinės įtampos.

Antrinių apvijų, prie kurių bus jungiami elektros skaitikliai, įtampa turi būti:

145.1. 100 V vienfaziams įtampos transformatoriams, jungiamiems tarp atskirų fazių;

145.2. 100/√3 vienfaziams įtampos transformatoriams, jungiamiems tarp fazės ir įtampos transformatorių sujungimo schemos įžeminto taško;

145.3. 100 V trifaziams įtampos transformatoriams.

146. Naujai įrengiami (keičiami) įtampos transformatoriai turi būti su atskira matavimo apvija, prie kurios būtų jungiami komerciniai elektros skaitikliai.

Jei pagal naujo energetikos objekto įrengimo, rekonstravimo ar kapitalinio remonto projektą ir dėl riboto gaminamų įtampos transformatorių konstrukcijų galimybių atskirų apvijų komercinei elektros apskaitai išskirti nėra galimybės, o jungiant komercinius elektros skaitiklius atskirai tektų papildomai įrengti įtampos transformatorius, komerciniai elektros skaitikliai jungiami prie įtampos transformatorių apvijų kartu su matavimo, relinės apsaugos ir automatikos įrenginiais.

Jei jungiant dubliuojančius ir kontrolinius elektros skaitiklius atskirai reikia papildomai įrengti įtampos transformatorius, jie jungiami prie tų pačių įtampos transformatorių apvijų, prie kurių prijungti komerciniai elektros skaitikliai.

Jungiant komercinius elektros skaitiklius ir (ar) dubliuojančius ir kontrolinius elektros skaitiklius bendrai su matavimo, relinės apsaugos ir automatikos įrenginiais, neturi pablogėti įtampos transformatorių matavimo apvijų tikslumo klasė, elektros apskaitos grandinių patikimumas, taip pat turi būti užtikrinamos reikiamos matavimų, relinės apsaugos įrenginių ir automatikos charakteristikos ir neviršytos įtampos transformatorių vardinės apkrovos.

147. Ant komercinei elektros apskaitai naudojamų srovės ir įtampos transformatorių korpusų turi būti nustatyto pavyzdžio metrologinės patikros žymuo ir (arba) kiekvienam srovės transformatoriui turi būti išrašytas nustatyto pavyzdžio metrologinės patikros liudijimas. Srovės ir įtampos transformatorių antriniai gnybtai, prie kurių jungiami elektros skaitikliai, turi būti plombuojami.

Elektros apskaitos schemose naudoti tarpinius srovės ir įtampos transformatorius draudžiama.

148. Matavimo transformatorių, skirtų prijungti elektros skaitiklius, antrinių apvijų faktinės apkrovos turi būti ne mažesnės kaip 25 proc. ir ne didesnės kaip 100 proc. vardinės antrinių apvijų apkrovos.

Komercinėse elektros apskaitos schemose naudojamų matavimo transformatorių apvijų, prie kurių jungiami komerciniai ir kontroliniai elektros skaitikliai, leistinosios tikslumo klasės:

galios generatoriams, 1 MVA ir didesnės vardinės galios visų įtampų galios transformatoriams, visų įtampų tarpvalstybinėms perdavimo linijoms elektros apskaitos schemose įrengtų matavimo srovės transformatorių apvijų leistinoji tikslumo klasė turi būti ne žemesnė kaip 0,2s; įtampos transformatoriams – ne žemesnė kaip 0,2; kitiems įrenginiams srovės transformatorių apvijų leistinoji tikslumo klasė ne žemesnė kaip 0,5s ir įtampos transformatoriams – ne žemesnė kaip 0,5.

Kontroliniai elektros skaitikliai jungiami prie 0,5s arba prie 0,5 tikslumo klasės srovės ir įtampos transformatorių.

Kai artimiausiu metu numatoma atlikti ar neseniai buvo atliktas elektros įrenginių, transformatorių pastotės, skirstomojo punkto ir pan. rekonstravimas, elektros skaitikliai jungiami prie ne žemesnės kaip 0,5 leistinosios tikslumo klasės srovės transformatorių apvijų.

Kai rekonstruojant elektros apskaitas energetikos objekte jau yra įrengti įtampos transformatoriai, kurių matavimo apvijų leistinoji tikslumo klasė ne žemesnė kaip 0,5, ir rekonstravimo metu nenumatoma juos keisti, prie jų yra galimybė prijungti komercinius ir kontrolinius elektros skaitiklius su sąlyga, kad nepablogės apvijos tikslumo klasė ir elektros apskaitos grandinių patikimumas, bus užtikrinamos reikiamos matavimų charakteristikos ir nebus viršytos apvijų vardinės apkrovos.

149. Elektros skaitiklių įtampos grandinėse jungiamųjų laidininkų skerspjūvis ir ilgis turi būti parenkami taip, kad įtampos nuostoliai šiose grandinėse būtų ne didesni kaip 0,25 proc. vardinių, kai įtampos transformatorių tikslumo klasė ne žemesnė kaip 0,5.

150. Elektros apskaitose su matavimo transformatoriais antrinėse grandinėse prieš elektros skaitiklį turi būti įrengti specialūs bandymų blokai (gnybtynai).

Elektros skaitiklių prijungimo grandinėse visos naudojamos gnybtų rinklės, komutavimo aparatai, jų gnybtai ir bandymų blokai (gnybtynai) turi būti įrengti taip, kad operatorius galėtų juos plombuoti.

151. Kai elektros apskaitos grandinėse yra įrengti automatiniai jungikliai, būtina numatyti jų plombavimo galimybę.

Saugikliai, apsaugantys įtampos transformatorius aukštesnės įtampos pusėje, turi būti įrengti taip, kad operatorius galėtų juos plombuoti. Saugikliai turi būti aptverti tinkline aptvara, o durelės pritaikytos patogiai plombuoti. Turi būti plombuojamos įtampos transformatorių skyriklių pavarų rankenos.

Kai elektros skaitikliai jungiami prie įtampos transformatorių, sumontuotų kartu su aukštesnėje pusėje įrengtais saugikliais narveliuose su ištraukiamaisiais vežimėliais, turi būti įrengti specialūs įtaisai šiems vežimėliams plombuoti.

Turi būti įrengta elektros apskaitai naudojamų įtampos transformatorių antrinėse grandinėse įrengtų apsaugos aparatų kontaktų ir aukštesnės įtampos pusėje įrengtų saugiklių lydukų būklės kontrolė.

Elektros apskaitai naudojamų įtampos transformatorių antrinėse grandinėse apsaugos klausimai turi būti sprendžiami projektuojant.

 

VI. ELEKTROS SKAITIKLIŲ ĮRENGIMAS IR PRIJUNGIMAS

 

152. Visi elektros skaitikliai turi būti įrengiami operatoriui lengvai prieinamose apžiūrėti ir nuskaityti rodmenis vietose.

Komerciniai elektros skaitikliai turi būti įrengiami transformatorių pastočių ir skirstomųjų punktų narvelių žemosios įtampos dalyje, rakinamose komercinės apskaitos spintose (toliau – KAS), įvadinėse apskaitos spintose (toliau – ĮAS) arba įvadinėse apskaitos skirstomosiose spintose (toliau – ĮASS).

Kontroliniai elektros skaitikliai turi būti įrengiami transformatorių pastočių ir skirstomųjų punktų narvelių žemosios įtampos dalyje ir kontrolinės (technologinės) apskaitos spintose (toliau – TAS). TAS įrengiamos operatoriaus ir įmonių technologų iš anksčiau parinktoje vietoje.

153. KAS, ĮAS ar ĮASS įrengiamos lauke (transformatorių pastočių atvirųjų skirstyklų teritorijose, ant uždarųjų skirstyklų ir kitos paskirties pastatų sienų, ant oro linijų atramų ir pan.), uždarose patalpose (transformatorių pastočių uždarųjų skirstyklų teritorijose, valdymo pultuose, savųjų reikmių skirstyklose, pastatų bendrojo naudojimo koridoriuose, gyvenamųjų namų laiptinių aikštelėse ir pan.). Tiksli KAS, ĮAS ar ĮASS įrengimo vieta nurodoma elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklo techninėse sąlygose.

KAS, ĮAS ar ĮASS parinkta konstrukcija turi būti tokia, kad joje galėtų sutilpti vieno ar kelių prijungimų komerciniai (prireikus ir dubliuojantieji) elektros skaitikliai. Jei elektros skaitikliai jungiami per matavimo transformatorius, tarp jų ir elektros skaitiklių turi būti įrengti bandymų gnybtynai (blokai).

KAS, ĮAS ar ĮASS viduje įrengtų elektros apskaitos schemos elementų ir prietaisų apsaugai nuo tyčinių jų gadinimo, falsifikavimo, savavališko apskaitos schemos keitimo, atjungimo ir pan. operatoriaus reikalavimu turi būti įrengtos specialios plombavimui pritaikytos permatomos durelės (dangčiai). Jei plombavimui pritaikytos durelės nepermatomos, tai rodmenims nuskaityti minėtose durelėse (dangčiuose) skaitiklių skalių aukštyje turi būti įrengti langeliai su permatomais įdėklais, įtvirtintais iš durelių (dangčių) vidinės pusės.

Visais atvejais KAS, ĮAS ar ĮASS išorinės durelės turi būti gaminamos be angų.

TAS konstrukcijai taikomi tie patys reikalavimai kaip ir KAS, ĮAS ar ĮASS. Tikslius reikalavimus TAS nustato operatorius.

154. Įrengiant elektros skaitiklius, nuo grindų (žemės paviršiaus, stacionariųjų pastovų, aikštelių ir pan.) iki elektros skaitiklio gnybtų aukštis turi būti 0,8–1,7 m. Pastotėse, skirstomuosiuose punktuose ir transformatorinėse skaitikliai turi būti įrengiami ne aukščiau kaip 2,5 m. Tokių elektros skaitiklių priežiūrai elektros įrenginiuose turi būti sumontuoti specialūs kilnojamieji pastovai.

Indukciniai elektros skaitikliai KAS, ĮAS ar ĮASS turi būti įrengiami taip, kad jų pasvirimas bet kuria kryptimi būtų ne didesnis kaip 1°.

155. KAS, ĮAS ar ĮASS turi būti konstruktyviai įrengtos taip, kad jų priežiūra būtų atliekama tik iš fasadinės pusės. Elektros skaitikliai ir bandymo gnybtynai (blokai) KAS, ĮAS ar ĮASS viduje turi būti įrengiami ant plokščių ar montavimo bėgelių ir turėti galimybę juos plombuoti uždengus skydų (skydelių) gaubtais. Elektros skaitiklių laikiklių konstrukcija turi būti universali, su slankiomis metalinėmis veržlėmis.

KAS, ĮAS ar ĮASS konstrukcija ir matmenys parenkami taip, kad elektros skaitiklius ir kitus elektros apskaitos schemos elementus būtų patogu įrengti, keisti, nebūtų sudėtinga prie jų jungti laidus. Elektros skaitiklių ir elektros apskaitos schemos elementų tvirtinimo ir laidų prijungimo varžtai ar kiti įtaisai turi būti priekinėje spintos pusėje.

156. Elektros apskaitos schemose visi naudojami kabeliai ir laidininkai turi tenkinti šių Taisyklių reikalavimus. Laidininkų gyslos turi būti izoliuotos, vienvielės, varinės, neturi būti lituojamų laidininkų jungčių. Laidininkų gyslų skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip:

156.1. 1,5 mm2 – įtampos grandinėms;

156.2. 2,5 mm2 – srovės grandinėms.

Elektros apskaitos antrinių grandinių jungiamųjų kabelių ir laidininkų gyslų skerspjūvį naudoti ne didesnį kaip 4 mm2, jei jiems prijungti naudojami kontaktai taip pat yra pritaikyti šiam skerspjūviui.

Prijungiant tiesioginio jungimo komercinius skaitiklius, atsargai turi būti palikti ne trumpesni kaip 120 mm laidininkų galai. Nulinio laido arba jo apvalkalo ir fazių laidų spalva iki skaitiklių turi skirtis ne mažiau kaip 100 mm ilgyje.

157. Elektros skaitiklių priežiūrai turi būti numatyta jų atjungimo galimybė, kad būtų išjungiama įtampa visose fazėse.

Prijungiant elektros skaitiklius prie matavimo transformatorių antrinėse grandinėse prieš elektros skaitiklius turi būti įrengti specialūs bandymų blokai (gnybtynai). Įrengiant tiesioginio jungimo skaitiklius prieš juos (ne didesniu kaip 10 m atstumu), ĮAS, ĮAAS ar kitose vietose turi būti įrengti automatiniai jungikliai. Automatinių jungiklių vardinė srovė turi būti apskaičiuota pagal prijungimams leistinąją naudoti galią.

158. KAS, ĮAS ar ĮASS ir matavimo transformatoriai turi būti įžeminami (įnulinami) pagal Taisyklių aštuntojo skyriaus reikalavimus.

Apsauginis laidas (PE) ir apsauginiai nuliniai laidininkai (PEN) turi būti variniai.

Kai yra keli prijungimai su atskirai įrengtais komerciniais skaitikliais, ant kiekvienos spintos (skydo) ar jos (jo) viduje turi būti užrašyti prijunginių pavadinimai.

 

VII. KONTROLINĖ ELEKTROS APSKAITA

 

159. Elektrinių ir transformatorių pastočių techniniams ir ekonominiams rodikliams ir savoms reikmėms apskaičiuoti turi būti įrengti kontroliniai skaitikliai.

Kontroliniai skaitikliai įrengiami:

159.1. elektrinėse, kur neįrengti komerciniai elektros skaitikliai, t. y. kiekvienam generatoriui, generatoriaus įtampos linijose, visų įtampų linijų prijungimuose, savųjų reikmių galios transformatorių prijungimuose, kiekvienam apeinamajam arba šyniniam (sekciniam) jungtuvui, kiekvienam aukštesnės kaip 1000 V įtampos elektros variklio, maitinamo nuo savųjų reikmių skirstyklų pagrindinės įtampos šynų, prijungimui ir visų galios transformatorių, maitinamų nuo jų, grandinėse;

159.2. 35 kV ir aukštesnės įtampos pastotėse galios transformatorių aukštesnės ir žemesnės įtampų pusėse; kiekviename 6 kV ir aukštesnės įtampos operatoriui ar vartotojui priklausančiame elektros linijos prijunginyje;

159.3. įmonių gamybos pastatų, technologinių procesų, daug energijos vartojančių agregatų ir pan. elektros suvartojimui ir lyginamosioms sąnaudoms produkcijos vienetui nustatyti vartotojai gali įrengti kontrolinius skaitiklius. Kai su vartotoju atsiskaitoma pagal elektrinėje arba operatoriaus transformatorių pastotėje ar transformatorinėje įrengtus komercinius skaitiklius, kontroliniai skaitikliai įrengiami ir vartotojo elektros įrenginiuose;

159.4. vartotojų ar operatorių elektros įrenginiuose įrengtiems įžemėjimo srovių kompensavimo ir kitiems pastarųjų tinklo režimą ar elektros kokybę gerinantiems įrenginiams;

159.5. šuntų reaktorių ir kitų įrenginių prijungimuose prie pastotės šynų sistemų.

Įrengiant, keičiant ir išmontuojant vartotojo elektros įrenginiuose šiame punkte nurodytus kontrolinius skaitiklius, operatoriaus leidimo nereikia.

Kontrolinių skaitiklių, jiems prijungti naudojamų matavimo transformatorių ir kitų elektros apskaitos schemos elementų plombavimo būtinumą nustato kontrolinę elektros apskaitą prižiūrintis vartotojas ar operatorius.

Aktyviosios elektros kontrolinių skaitiklių tikslumo klasė turi atitikti Taisyklių 140 punkto reikalavimus.

 

VII. ELEKTROS DYDŽIŲ MATAVIMAI

 

I. TAIKYMO SRITIS

 

160. Šis Taisyklių skyrius taikomas stacionariosiomis matavimo priemonėmis (rodomosiomis, registruojamosiomis, fiksuojamosiomis ir kt.) atliekamiems elektros dydžių, išskyrus elektros apskaitą, matavimams.

Taisyklės netaikomos laboratoriniams matavimams, taip pat kilnojamaisiais matavimo prietaisais atliekamiems matavimams.

Kitų dydžių (ne elektros) matavimai, taip pat kitų elektros dydžių, nereglamentuojamų šiomis Taisyklėmis, matavimai, būtini elektros įrenginių eksploatavimo kontrolei ir valdymui, atliekami pagal tų įrenginių gamintojų techninius arba normatyvinius dokumentus.

 

II. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

161. Elektros dydžių matavimo priemonės turi tenkinti šiuos pagrindinius reikalavimus:

161.1. matavimo prietaisų tikslumo klasė turi būti ne žemesnė kaip 1,5;

161.2. šuntų, papildomų rezistorių, matavimo transformatorių ir keitiklių tikslumo klasės priklausomai nuo skydinio matavimo prietaiso tikslumo klasės turi būti ne žemesnės, kaip nurodytos Taisyklių 3 priedo 1 lentelėje;

161.3. matavimo ribos turi būti parenkamos įvertinus didžiausius ilgalaikius matuojamų dydžių nuokrypius nuo jų vardinių verčių;

161.4. kompiuterizuotų matavimo priemonių pirminių matavimo keitiklių tikslumo klasė turi būti ne žemesnė kaip 0,5, matavimo keitiklių „analogas-kodas“ – ne žemesnis kaip 0,2;

161.5. dispečeriniam valdymui (telematavimams) naudojamų matavimo keitiklių (srovės, įtampos, galios, dažnio, sumuojamųjų) tikslumo klasė turi būti ne žemesnė kaip 1,0, keitiklių „analogas-kodas“ – ne žemesnis kaip 0,2.

Naudojamos matavimo priemonės prižiūrimos ir tikrinamos (kalibruojamos) Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo ir (arba) objekto savininko nustatyta tvarka, užtikrinant jų susietumą su etalonais.

162. Skydiniai matavimo prietaisai turi būti įrengti valdymo pultuose.

163. 110 kV ir aukštesnės įtampos elektros perdavimo linijose, taip pat elektrinių generatoriuose ir transformatoriuose matavimai turi būti atliekami nenutrūkstamai.

164. Jeigu registruojamieji matavimo prietaisai nenutrūkstamam matavimui įrengiami valdymo pulto operatyviniame kontūre, tuomet įrengti tų pačių dydžių rodomųjų skydinių prietaisų nėra būtina.

 

III. SROVĖS MATAVIMAS

 

165. Srovė turi būti matuojama visų įtampų grandinėse, kur yra būtina sistemingai kontroliuoti technologinį procesą ar įrenginius.

166. Nuolatinė srovė turi būti matuojama šiose grandinėse:

166.1. nuolatinės srovės generatorių ir galios keitiklių;

166.2. akumuliatorių baterijų, įkrovimo, palaikomojo įkrovimo ir iškrovimo įtaisų;

166.3. sinchroninių generatorių žadinimo, taip pat elektros variklių su reguliuojamu žadinimu.

Nuolatinės srovės ampermetrai turi būti su dvipuse skale, jeigu galimas srovės krypties pasikeitimas.

167. Kintamosios trifazės srovės grandinėse būtina matuoti vienos fazės srovę. Kiekvienos fazės srovė turi būti matuojama:

167.1. 12 MW ir didesnės galios sinchroninių turbogeneratorių;

167.2. atskiro fazių valdymo elektros linijų, linijų su išilgine kompensacija ir linijų, kurioms numatomas ilgalaikis veikimas ne visomis fazėmis arba įrengtas 330 kV įtampos trifazio valdymo elektros perdavimo linijų kiekvienos fazės srovės matavimas.

 

IV. ĮTAMPOS MATAVIMAS

 

168. Įtampa turi būti matuojama:

168.1. nuolatinės ir kintamosios srovės renkamųjų šynų sekcijose. Pastotėse matuojama įtampa žemesnės įtampos pusėje, jeigu aukštesnės įtampos pusėje nėra įrengti įtampos transformatoriai kitiems tikslams;

168.2. nuolatinės ir kintamosios srovės generatorių grandinėse, taip pat tam tikrais atvejais specialiosios paskirties agregatų grandinėse. Automatiškai paleidžiamuose generatoriuose ar kituose agregatuose įrengti nenutrūkstamo įtampos matavimo prietaisų nebūtina;

168.3. 1 MW ir didesnės galios sinchroninių mašinų sužadinimo grandinėse;

168.4. galios keitiklių, akumuliatorių baterijų, įkrovimo ir papildomo įkrovimo įrenginių grandinėse.

169. Trifaziuose tinkluose pakanka matuoti vieną tarpfazę įtampą.

170. Turi būti registruojamos vienos tarpfazės įtampos vertės (arba nuokrypiai nuo nustatytos vertės) 110 kV ir aukštesnės įtampos elektrinių ir pastočių renkamosiose šynose, pagal kurių įtampą valdomas sistemos režimas.

 

V. IZOLIACIJOS KONTROLĖ

 

171. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos kintamosios srovės tinkluose su izoliuota arba įžeminta per lanką, gesinantį rezistorių, neutrale, taip pat žemesnės kaip 1000 V įtampos kintamosios srovės tinkluose su izoliuota neutrale ir nuolatinės srovės tinkluose su izoliuotais poliais arba su izoliuotu viduriniu tašku turi būti atliekama automatinė izoliacijos kontrolė, signalizuojanti apie sumažėjusią izoliacijos varžą vienoje iš fazių (arba polių), kai ji nukrinta žemiau, nei nustatyta vertė. Vėliau rodomuoju prietaisu (su perjungikliu) matuojama įtampos asimetrija.

Izoliacijos būklė kontroliuojama periodiškai matuojant įtampas, vizualiai stebint įtampos asimetriją ir kitais būdais.

 

VI. GALIOS MATAVIMAS

 

172. Galia turi būti matuojama šiose grandinėse:

172.1. generatorių – aktyvioji ir reaktyvioji galia. 200 MW ir didesnės galios elektrinėse taip pat turi būti matuojama ir suminė aktyvioji galia. Suminė aktyvioji galia matuojama ir mažesnės kaip 200 MW galios elektrinėse, jei šis parametras automatiškai perduodamas į aukštesnįjį operatyvinio valdymo lygį. 100 MW ir didesnės galios generatorių galiai matuoti įrengiamų skydinių rodomųjų matavimo prietaisų tikslumo klasė turi būti ne žemesnė kaip 1,0;

172.2. 25 Mvar ir didesnės galios kondensatorių baterijų – reaktyvioji galia;

172.3. 6 kV ir aukštesnės įtampos elektrinių savųjų reikmių transformatorių ir linijų – aktyvioji galia;

172.4. elektrinių dviejų apvijų aukštinamųjų transformatorių – aktyvioji ir reaktyvioji galia. Trijų apvijų aukštinamųjų transformatorių grandinėse (arba autotransformatorių, naudojant žemesnės įtampos apviją) aktyvioji ir reaktyvioji galia turi būti matuojama vidutinės ir žemesnės įtampos pusėse. Transformatoriaus, generatoriaus bloko žemesnės įtampos pusės galia matuojama generatoriaus grandinėje;

172.5. 110 kV įtampos žeminamųjų transformatorių aktyvioji galia;

172.6. 330 kV įtampos žeminamųjų transformatorių – aktyvioji ir reaktyvioji galia. Dviejų apvijų žeminamųjų transformatorių galia turi būti matuojama žemesniosios įtampos pusėje, o trijų apvijų žeminamųjų transformatorių galia – vidutinės ir žemesniosios įtampų pusėse;

172.7. 110 kV ir aukštesnės įtampos linijų, kurios maitinamos iš dviejų pusių, taip pat apeinamųjų jungtuvų – aktyvioji ir reaktyvioji galios.

173. Grandinėse, kuriose galios kryptis gali keistis, įrengiami skydiniai rodomieji prietaisai turi būti su dvipuse skale.

174. Matavimo rezultatai turi būti registruojami:

174.1. 60 MW ir didesnės galios turbogeneratorių aktyvioji galia;

174.2. 100 MW ir didesnės galios elektrinių – suminė galia.

 

VII. DAŽNIO MATAVIMAS

 

175. Dažnis turi būti matuojamas:

175.1. kiekvienoje generatoriaus įtampos šynų sekcijoje;

175.2. kiekvieno blokinio šiluminės arba atominės elektrinės generatoriaus;

175.3. kiekvienoje elektrinės aukštesniosios įtampos šynų sistemoje (sekcijoje).

176. Dažnio matavimo prietaisų paklaida neturi viršyti +0,1 Hz.

 

VIII. MATAVIMAI SINCHRONIZUOJANT

 

177. Tiksliai sinchronizuojant (rankiniu ar pusiau automatiniu būdu) matavimams turi būti naudojami du voltmetrai, du dažnimačiai, sinchronoskopas.

 

IX. ELEKTROS DYDŽIŲ REGISTRAVIMAS VEIKIANT AVARINIU REŽIMU

 

178. Energetikos sistemos avariniams procesams registruoti turi būti naudojami automatiniai registratoriai ar kiti šiam tikslui skirti prietaisai. Registratoriais naudojami atskiri arba integruoti į relinės apsaugos įrangą prietaisai.

179. Registratoriai įrengiami, taip pat registruojami elektros parametrai parenkami pagal Taisyklių 3 priedo 2 ir 3 lentelėse nurodytas rekomendacijas.

180. Vartotojams priklausančiose elektrinėse, turinčiose ryšį su perdavimo ar skirstomaisiais tinklais, avarinių procesų registratoriai turi būti įrengti kiekvienam aukštesnės kaip 1000 V įtampos prijungimui. Šie registratoriai turi registruoti atitinkamų šynų sistemų fazines įtampas ir elektrinės su sistema jungiančių elektros linijų ar transformatorių fazių sroves. Kiti registratoriai įrengiami vartotojo nuožiūra.

181. Priešavarinės ir kitos automatikos priemonių veikimas turi būti registruojamas avarinių procesų registratoriais, įvykių registratoriais ar valdymo ir kontrolės sistemomis.

182. 110 kV ir aukštesnės įtampos ilgesnėse negu 20 km oro linijose pažeidimo vietoms nustatyti turi būti įrengti specialūs pažeidimo lokatoriai. Ten, kur dažni OL atjungimai, lokatorius reikia įrengti ir 10 ir 35 kV linijose.

 

VIII. ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮŽEMINIMAS IR APSAUGA NUO VIRŠĮTAMPIŲ

 

I. TAIKYMO SRITIS

 

183. Šio skyriaus reikalavimai taikomi visų įtampų gamybos, perdavimo, skirstymo ir vartotojų kintamosios ir nuolatinės srovės elektros įrenginiams. Taisyklėse pateikti bendrieji elektros įrenginių įžeminimo, žmonių apsaugos nuo elektros srovės ir įrenginių apsaugos nuo viršįtampių reikalavimai.

Kranams, liftams, karjerų elektros įrenginiams, įrenginiams degiose ir sprogiose zonose ir kitiems specialiems įrenginiams turi būti nustatytos papildomos sąlygos.

Papildomi reikalavimai pateikiami Galios elektros įrenginių įrengimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (Žin., 2004, Nr. 107-4006), Apšvietimo elektros įrenginių įrengimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-257 (Žin., 2004, Nr. 107-4005), ir Specialiųjų patalpų ir technologinių procesų elektros įrenginių įrengimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 4-140/D1-232 (Žin., 2004, Nr. 84-3051).

 

II. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

184. Elektros įrenginiai pagal įtampą ir srovės rūšį skirstomi į šiuos įrenginius:

184.1. iki 50 V įtampos kintamosios srovės ir iki 75 V įtampos nuolatinės srovės;

184.2. aukštesnės kaip 50 V įtampos ir iki 1000 V įtampos kintamosios srovės ir aukštesnės kaip 75 V įtampos ir iki 1500 V įtampos nuolatinės srovės;

184.3. aukštesnės kaip 1000 V įtampos kintamosios srovės ir aukštesnės kaip 1500 V įtampos nuolatinės srovės.

Tolesniame Taisyklių tekste ši klasifikacija nurodoma tiktai pagal kintamąją srovę.

185. Kintamosios srovės elektros tinklai pagal neutralės įžeminimą skirstomi į šiuos tinklus:

185.1. tiesiogiai įžemintos neutralės;

185.2. varža įžemintos neutralės;

185.3. kompensuotosios neutralės;

185.4. izoliuotosios neutralės.

186. Nuolatinės srovės tinklai skirstomi į tinklus su:

186.1. izoliuotais šaltinio poliais;

186.2. įžemintu viduriniu šaltinio poliumi arba dvilaidėje sistemoje – su vienu įžemintu šaltinio poliumi.

187. Žmonėms apsaugoti nuo elektros srovės, kai pažeidžiama izoliacija, būtina naudoti bent vieną iš šių priemonių: įžeminimą, įnulinimą, apsauginį atjungimą, skiriamąjį transformatorių, saugią įtampą, saugią žemiausios įtampos sistemą, dvigubąją izoliaciją, potencialo išlyginimą, potencialų suvienodinimą, izoliuotas aikšteles.

188. Įžeminti arba įnulinti būtina:

188.1. visus 400 V ir aukštesnės įtampos kintamosios srovės ir 440 V ir aukštesnės įtampos nuolatinės srovės įrenginius;

188.2. aukštesnės kaip 50 V įtampos kintamosios srovės ir aukštesnės kaip 75 V įtampos nuolatinės srovės įrenginius pavojingose ir labai pavojingose patalpose, taip pat lauke esančius įrenginius.

Iki 50 V įtampos kintamosios srovės ir iki 75 V įtampos nuolatinės srovės įrenginių, išskyrus esančius sprogimui pavojingose zonose, suvirinimo įrenginius, nurodytus Taisyklių 201.6 punkte, taip pat kitų specialiųjų įrenginių įžeminti arba įnulinti nereikia.

189. Trifaziuose iki 1000 V įtampos tiesiogiai įžemintos neutralės tinkluose ir vienfaziuose su įžemintu vienu srovės šaltinio tašku tinkluose turi būti įnulinti oro linijų atramose įrengti elektros įrenginiai.

190. Elektros įrenginiams įžeminti pirmiausia turi būti panaudoti natūralieji įžemintuvai. Jeigu juos naudojant įžeminimo įrenginio varža arba prisilietimo įtampa yra leistina ir leistinoji įžeminimo įrenginio įtampa neviršija normuotos įtampos, dirbtinio įžemintuvo įrengti nebūtina.

191. Greta esantiems įvairių įtampų ir skirtingos paskirties įrenginiams įžeminti, išskyrus specialiosios paskirties įrenginius, reikia naudoti bendrą įžeminimo įrenginį. Šis bendras įžeminimo įrenginys turi atitikti visus apsauginiam, darbiniam ir apsaugos nuo viršįtampių įžemintuvams keliamus reikalavimus ir įvairių įtampų ir skirtingos paskirties įrenginiams įžeminti keliamus reikalavimus.

192. Šiame skyriuje pateiktos įžeminimo įrenginių varžos ir prisilietimo įtampos turi būti užtikrinamos, kai sąlygos yra nepalankiausios ir didžiausia savitoji grunto varža.

193. Iki 1000 V įtampos elektros tinkluose naudojamos šios elektros tinklų sistemos:

193.1. TN sistema – elektros tinklo sistema, kurioje vienas šaltinio taškas (neutralė trifaziame tinkle) yra tiesiogiai įžemintas, o pasyviosios įrenginių dalys, prie kurių yra galimybė prisiliesti, su neutrale sujungtos apsauginiais laidininkais PE ir (arba) pakartotinai įžemintais apsauginiais nuliniais laidininkais PEN. Ši sistema skirstoma į TN-S tinklo posistemę (Taisyklių 4 priedo 1a paveikslas) – kai yra atskiras nulinis laidas N ir atskiras apsauginis laidas PE; TN-C tinklo posistemę (Taisyklių 1 priedo 1b paveikslas) – kai nulinio laido ir apsauginio laido funkcijas atlieka vienas laidas PEN, ir TN-C-S tinklo posistemę (Taisyklių 1 priedo 1c paveikslas) – kai vienoje elektros tinklo sistemos dalyje nulinio laido ir apsauginio laido funkcijas atlieka vienas laidas PEN, o kitoje elektros tinklo sistemos dalyje bendras laidas PEN išsišakoja į nulinį laidą N ir apsauginį laidą PE. Turi būti užtikrintas apsauginio nulinio (PEN) ir apsauginio (N) laidininko vientisumas, išskyrus Taisyklių 232 punkte nurodytą atvejį;

193.2. TT sistema – elektros tinklo sistema (Taisyklių 4 priedo 2 paveikslas), kurioje vienas šaltinio taškas (šaltinio neutralė) yra tiesiogiai įžemintas, o elektros įrenginių pasyviosios dalys sujungtos su vietiniu įžeminimo įrenginiu;

193.3. IT sistema – elektros tinklo sistema (Taisyklių 4 priedo 3 paveikslas), kurios maitinimo tinklas ir elektros įrenginių aktyviosios dalys neturi tiesioginio ryšio su žeme, o elektros įrenginių pasyviosios dalys yra sujungtos su vietiniu įžeminimo įrenginiu.

Galvaniniu būdu sujungtuose skirstomuosiuose iki 1000 V įtampos elektros tinkluose kartu su prijungtomis instaliacijomis naudojamos viena iš šių sistemų: TN, TT ar IT.

194. TN-S tinklo posistemėje apsauginį nulinį laidą PEN išskirstant į nulinį N ir apsauginį PE laidus, toliau nuo šio taško sujungti juos vieną su kitu arba nulinis laidas N neturi būti įžeminamas.

Šalutinės laidžios elektrai konstrukcijos, įskaitant statinių metalines ir gelžbetonines konstrukcijas, neturi būti panaudotos kaip vieninteliai PEN laidininkai.

PEN laidininko grandinėje įrengiant jungiklius, jie vienu metu turi atjungti ir PEN laidininką, ir visus kitus turinčius įtampą laidininkus.

TN sistemoje pažeistam tinklui automatiškai atjungti panaudojama elektros grandinių trumpojo jungimo srovių apsauga ir srovės skirtuminė apsauga.

Pažeistą tinklą apsauga turi atjungti per tokį laiką, kad įtampa, atsirandanti pasyviųjų elektros įrenginių dalyse, būtų ne didesnė kaip leistinoji prisilietimo įtampa. Trumpojo jungimo srovių apsaugos atjungimo sąlyga yra:

 

ZS x IA ≤ U0;                                                               (4)

 

čia: ZS – grandinės „fazė nulis“ varža;

IA – apsaugos aparato suveikimo srovė;

U0 – tinklo vardinė fazinė įtampa.

Kilnojamųjų imtuvų, prijungtų prie ne didesnės kaip 32 A srovės kištukinių lizdų, ribinė atjungimo trukmė turi būti t ≤ 0,2 sekundės. Stacionariųjų imtuvų ribinė atjungimo trukmė turi būti taip pat t ≤ 0,2 sekundės, tačiau jeigu jų priežiūros zonoje esančių pasyviųjų dalių potencialas yra suvienodintas arba jie eksploatuojami išlyginto potencialo zonoje, tai jų ribinė atjungimo trukmė padidinama iki 5 sekundžių.

Elektros linijos fazinių laidų sąlyčio su žeme atveju apsauginių arba apsauginių nulinių laidininkų ir kitų su jais sujungtų įrenginių pasyviųjų dalių įtampa neutralios žemės atžvilgiu turi neviršyti saugios įtampos. Tai užtikrinama patenkinus nelygybę:

 

                                                            (5)

 

čia: RA – visų lygiagrečiai sujungtų įžemintuvų atstojamoji varža;

RB – mažiausia pašalinių laidžiųjų dalių, nesujungtų su apsauginiu laidininku ir fazinio laidininko su žeme grandinėje, varža;

UL – saugi įtampa.

Naudojant skirtuminės srovės apsaugą atjungimo sąlyga yra:

 

ZS x IN ≤ UL;                                                               (6)

 

čia: ZS – grandinės „fazė nulis“ pilnutinė varža;

IN – skirtuminės srovės apsaugos suveikimo srovė;

UL – saugi įtampa.

TN sistemoje vartotojų įvadinių spintų laidūs korpusai turi būti sujungti su pakartotinai įžemintu apsauginiu nuliniu laidu PEN ar apsauginiu laidu PE arba įžeminti atskiru įžeminimo įrenginiu ar neizoliuotu laidininku (šyna), nutiestu žemėje ir prijungtu prie linijos atramos įžemintuvo.

Jei įvadinė spinta įžeminta atskiru įžemintuvu, tai apsauginis nulinis laidas PEN arba apsauginis laidas PE jungiamas prie spintos laidaus korpuso.

Pavieniams įrenginiams skirtuminės srovės apsaugos suveikimo srovė turi būti ne didesnė kaip 30 mA.

195. TT sistema naudojama tinkluose, maitinančiuose telekomunikacinius ir nuolatinės srovės įrenginius, įrenginius pavojingose ir labai pavojingose patalpose ir lauke, kai turi būti užtikrinta saugi prisilietimo įtampa.

TT sistemoje pažeistam tinklui atjungti panaudojama trumpojo jungimo srovių apsauga arba srovės skirtuminė apsauga.

Naudojant trumpojo jungimo srovių apsaugą atjungimo sąlyga yra:

 

RA x IA ≤ UL;                                                               (7)

 

čia: RA – vietinio įžeminimo įrenginio, prie kurio jungiamos visų įžeminamų įrenginių pasyviosios dalys, varža;

IAtrumpojo jungimo srovės apsaugos aparato suveikimo srovė, kuriai esant grandinė automatiškai atjungiama per 5 sekundes arba greičiau;

UL – saugi įtampa.

TT sistemoje trumpojo jungimo srovių apsauga naudotina tik esant vietiniams natūraliesiems mažos varžos įžemintuvams.

Naudojant srovės skirtuminę apsaugą atjungimo sąlyga yra:

 

RA x IN ≤ UL;                                                              (8)

 

čia: RA – vietinio įžeminimo įrenginio varža;

IN – srovės skirtuminės apsaugos suveikimo srovė;

UL – saugi įtampa.

TT sistemoje vartotojų įvadinių spintų laidūs korpusai turi būti sujungti su vietiniu įžeminimo įrenginiu. Vartotojų įrenginių pasyviosios dalys prie vietinio įžeminimo įrenginio prijungiamos apsauginiu laidininku (šyna) PE.

Įžeminimo įrenginio prie maitinimo šaltinio varža turi atitikti Taisyklių 215 punkto reikalavimus.

196. IT sistemą tikslinga naudoti durpynuose, karjeruose ir kituose objektuose, kur ypač dideli saugos reikalavimai, ir objektuose, kuriuose neleistina nutraukti maitinimo, įvykus vienos fazės įžemėjimui.

IT sistemoje pažeistam tinklui atjungti panaudojama trumpojo jungimo srovių apsauga, srovės skirtuminė apsauga ir izoliacijos kontrolės priemonės, signalizuojančios akustiniu arba optiniu būdu ir atjungiančios įžemėjusį tinklą.

Esant vienos fazės įžemėjimui ir įžemėjus kitai fazei, trumpojo jungimo srovės apsauga turi atjungti liniją. Apsaugos atjungimo sąlyga yra:

 

ZA x IA ≤ UT;                                                               (9)

 

čia: ZA – grandinės vienos fazės, vietinio įžemintuvo ir kitos fazės suminė pilnoji varža;

IAapsaugos aparato suveikimo srovė, kuriai tekant grandinė automatiškai atjungiama per 5 sekundes arba greičiau;

UT – įtampa tarp įžemėjusių laidų (linijinė).

Saugumo sąlyga po pirmo įžemėjimo yra:

 

RA x INS ≤ UL;                                                            (10)

 

čia: RA – vietinio įžeminimo įrenginio varža;

INSvisų prie vietinio įžemintuvo prijungtų įrenginių suminė nuotėkio srovė, įvykus pirmajam įžemėjimui tarp išorinio fazinio laido ir apsauginio laido PE arba su juo sujungtų įrenginių pasyviųjų dalių;

UL – saugi įtampa.

Įvykus pirmajam įžemėjimui ir suveikus izoliacijos kontrolės sistemai, gedimas turi būti pašalintas kuo greičiau.

Srovės skirtuminės apsaugos atjungimo sąlyga yra:

 

RA x IN ≤ UL;                                                              (11)

 

čia: RA – vietinio įžeminimo įrenginio varža;

IN – srovės skirtuminės apsaugos suveikimo srovė;

UL – saugi įtampa.

197. Visi aukštesnės kaip 1000 V įtampos izoliuotosios neutralės tinklų įrenginiai turi būti įžeminti. Šiuose tinkluose turi būti įrengtos įžemėjimą nustatančios arba apie laido nutrūkimą signalizuojančios priemonės. Apsaugos nuo įžemėjimo priemonės turi būti įrengiamos pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro patvirtintų Elektros įrenginių relinės apsaugos ir automatikos įrengimo taisyklių reikalavimus.

198. Iki 1000 V įtampos trifaziame izoliuotosios neutralės arba vienfaziame izoliuotame tinkle, transformatoriumi sujungtame su aukštesnės kaip 1000 V įtampos tinklu, turi būti įrengtas įtampos ribotuvas – apsaugai nuo aukštesnės įtampos, galinčios atsirasti pažeidus izoliaciją tarp aukštesnės ir žemesnės įtampos apvijų.

199. Iki 1000 V įtampos elektros įrenginiuose saugai naudojamų skiriamųjų transformatorių antrinė įtampa turi būti ne aukštesnė kaip 400 V, o žeminamųjų transformatorių – ne aukštesnė kaip 50 V.

Skiriamieji transformatoriai privalo turėti:

199.1. pirminėje jo apvijos pusėje įrengtus saugiklį arba automatinį jungiklį;

199.2. neįžemintą antrinę apviją, kurią įžeminti draudžiama.

Transformatoriaus korpusas, atsižvelgiant į pirminę apviją maitinančio tinklo neutralės veikimo režimą, turi būti įžemintas arba įnulintas. Prie skiriamųjų transformatorių prijungtų įrenginių pasyviųjų dalių įžeminti nereikia.

Žeminamieji transformatoriai, kurių antrinė įtampa ne aukštesnė kaip 50 V, naudojami kaip skiriamieji, jeigu jie atitinka minėtas sąlygas. Jeigu žeminamieji transformatoriai neturi būti naudojami kaip skiriamieji transformatoriai, tai, atsižvelgiant į juos maitinančio tinklo neutralės veikimo režimą, reikia įžeminti arba įnulinti transformatoriaus korpusą, taip pat vieną antrinės apvijos galą arba neutralę (vidurinį apvijos tašką).

200. Kai nėra galimybės įrenginių įžeminti, įnulinti ar panaudoti apsauginio atjungimo arba kai šias saugos priemones sudėtinga įrengti techniškai, elektros įrenginiams eksploatuoti įrengiamos izoliuotos aikštelės. Jos turi būti įrengtos taip, kad būtų dirbama prie pavojingų neįžemintų arba neįnulintų įrenginių dalių, neliečiant kitų įžemintų įrenginių ar pastato konstrukcijų.

 

III. ĮRENGINIAI, KURIUOS REIKIA ĮŽEMINTI ARBA ĮNULINTI

 

201. Įžeminti arba įnulinti reikia šias įrenginių dalis:

201.1. elektros mašinų, transformatorių, aparatų, šviestuvų ir pan. korpusus, išskyrus Taisyklių 199, 200 ir 203 punktuose nurodytus atvejus;

201.2. elektros aparatų pavaras;

201.3. antrines matavimo transformatorių apvijas;

201.4. metalinius skirstomųjų ir valdymo skydų, skydelių ir spintų korpusus, taip pat išardomąsias ir atidaromąsias jų dalis, ant kurių įrengti aukštesnės kaip 50 V įtampos kintamosios srovės ar aukštesnės kaip 75 V įtampos nuolatinės srovės įrenginiai (zonose, kuriose galimi sprogimai, – neatsižvelgiant į įtampą);

201.5. skirstyklų metalines konstrukcijas, metalines kabelių movas, metalinius galios ir kontrolinių kabelių apvalkalus ir šarvus, metalinius laidų apvalkalus, metalinius elektros instaliacijos vamzdžius, metalinius šynų gaubtus ir atramines konstrukcijas, metalines lentynas, lovius, juostas ir lynus, prie kurių tvirtinami kabeliai ir laidai (išskyrus juostas ir lynus, prie kurių tvirtinami kabeliai įžemintu arba įnulintu metaliniu apvalkalu ar šarvu), taip pat kitas metalines konstrukcijas, ant kurių įrengiami elektros įrenginiai;

201.6. iki 50 V įtampos kintamosios srovės ir iki 75 V įtampos nuolatinės srovės kontrolinių ir galios kabelių ir laidų metalinius apvalkalus ir šarvus kartu su kabeliais ir laidais, kurie turi būti įžeminami arba įnulinami, nutiesti ant bendrų metalinių konstrukcijų, bendruose metaliniuose vamzdžiuose, loviuose, ant lentynų ir pan.;

201.7. metalinius kilnojamųjų elektros imtuvų korpusus;

201.8. elektros įrenginius, įrengtus ant staklių, mašinų ir mechanizmų judamųjų dalių;

201.9. metalinę skardą, kuriomis padengtos 10 kV įtampos skirstyklų, valdymo pultų ir kitų pastatų išorinės sienos, ant kurių yra sumontuoti elektros įrenginiai.

202. Patalpose ir lauke, kur naudojami įžeminti arba įnulinti elektros įrenginiai, potencialams išlyginti turi būti įžemintos arba įnulintos ir visos statybinės ir technologinės konstrukcijos, visi stacionarieji metaliniai vamzdynai, gamybinių įrenginių korpusai, kranų ir geležinkelių bėgiai ir pan. Sustiprinti šių įrenginių natūralių jungčių nereikalaujama.

203. Atskirai įžeminti ar įnulinti nereikia:

203.1. elektros įrenginių ir aparatų korpusų, kabelių apvalkalų ir šarvų ir kitų elektros konstrukcijų, įrengtų ant įžemintų (įnulintų) metalinių konstrukcijų, skirstomųjų įrenginių, spintų, skydų, skydelių, staklių, mašinų ir mechanizmų stovų, jeigu užtikrintas reikiamas elektrinis kontaktas su įžemintu arba įnulintu pagrindu, išskyrus zonas, kuriose galimi sprogimai. Taip įžeminti ar įnulinti įrenginiai neturi būti panaudoti kitiems ant jų esantiems įrenginiams įžeminti ar įnulinti;

203.2. visų tipų izoliatorių armatūrą, atotampas, šviestuvų korpusų ir jų tvirtinimo armatūrą, įrengtų ant medinių elektros tinklų konstrukcijų, neįžemintų apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių. Tvirtinamo prie medinės konstrukcijos kabelio metalinis apvalkalas turi būti įžemintas arba įnulintas;

203.3. skirstomųjų ir valdymo skydų, skydelių ir spintų išardomų ir atidaromų dalių, jeigu ant jų neįrengti aukštesnės kaip 50 V įtampos kintamosios srovės ar aukštesnės kaip 75 V įtampos nuolatinės srovės įrenginiai;

203.4. dvigubosios izoliacijos elektros imtuvų korpusų;

203.5. ant sienų, pertvarų, perdangų ir kitų statybinių konstrukcijų tiesiamų kabelių ir izoliuotų laidų tvirtinimo ir mechaninės apsaugos metalinių dalių, taip pat iki 100 cm2 ploto jungiamųjų ir atšakos dėžučių.

 

IV. AUKŠTESNĖS KAIP 1000 V ĮTAMPOS ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮŽEMINIMAS TIESIOGIAI ĮŽEMINTOS NEUTRALĖS TINKLUOSE

 

204. Įžeminimo įrenginio įtampa, tekant įžemėjimo srovei, turi būti ne aukštesnė kaip 10 kV. Esant aukštesnei kaip 10 kV įtampai, potencialas neturi atsirasti už pastato arba išorinės elektros įrenginio aptvaros ribų.

205. Įžeminimo varža, vertinant ir natūraliųjų įžemintuvų varžas, bet kokiu metų laiku turi būti ne didesnė kaip 0,5 Ω.

Elektros įrenginiams prijungti prie įžemintuvo ir potencialui išlyginti šių įrenginių teritorijoje reikia įrengti išlyginamąjį tinklą.

Išlyginamojo tinklo laidininkus reikia tiesti išilgai įrenginių išdėstymo eilių jų priežiūros pusėje, 0,5–0,7 m gylyje ir 0,8–1,0 m atstumu nuo įrenginių pamato arba pagrindo. Jeigu gretimos įrenginių eilės yra prižiūrimos iš tos pačios perėjos ir atstumas tarp gretimų įrenginių pamatų arba pagrindų ne didesnis kaip 3 m, tai abiem įrenginių eilėms per perėjos vidurį turi būti tiesiamas tiktai vienas išlyginamojo tinklo laidininkas.

Skersiniai įžeminimo laidininkai turi būti klojami 0,5–0,7 m gylyje patogiose vietose tarp įrenginių. Atstumai tarp šių laidininkų nuo įžeminimo tinklo krašto einant į centrą turi didėti, bet neviršyti atitinkamai 4; 5; 6; 7,5; 9; 11; 13,5; 16 ir 20 m. Galios transformatorių neutralės ir trumpiklių prijungimo prie įžemintuvo vietose metalinio įžeminimo tinklo akys turi būti ne didesnės kaip 6x6 m.

Įžeminimo įrenginio teritorijos kraštuose jungiamieji laidininkai turi sudaryti uždarą kontūrą.

Jeigu įžeminimo įrenginys yra elektros įrenginių teritorijoje, tai prie įėjimų ir įvažiavimų į šią teritoriją būtina išlyginti potencialą. Tam reikia įkalti į gruntą du vertikaliuosius elektrodus, sujungtus su kraštiniu horizontaliuoju įžeminimo laidininku. Jie turi būti ne trumpesni kaip 3 m ilgio ir įrengti iš abiejų įėjimo ar įvažiavimo pusių.

206. Įžeminimo įrenginys, projektuojamas vertinant prisilietimo įtampą, turi būti įrengtas taip, kad srovei tekant įžeminimo įrenginiu bet kuriuo metų laiku nebūtų viršijama leistinoji prisilietimo įtampa. Įžeminimo varža šiuo atveju nustatoma pagal įžeminimo įrenginio įtampą, leistinąją prisilietimo įtampą ir įžemėjimo srovę.

Nustatant leistinąją prisilietimo įtampą (Taisyklių 4 priedo 1 lentelė), skaičiuojamojo poveikio trukmė nustatoma susumavus pagrindinės apsaugos suveikimo ir jungtuvo išjungimo trukmes. Nustatant leistinąsias prisilietimo įtampas tose vietose, kuriose atliekant įrenginių operatyviuosius perjungimus gali įvykti trumpasis jungimas ir prie įrenginių gali prisiliesti perjungimus atliekantys darbuotojai, reikia įvertinti rezervinės apsaugos suveikimo trukmę.

Išilginiai ir skersiniai horizontalieji įžemintuvo jungiamieji laidininkai turi būti išdėstyti taip, kad prisilietimo įtampa neviršytų leistinosios ir kad būtų patogu prijungti įžeminamuosius įrenginius. Atstumas tarp gretimų išilginių ir tarp gretimų skersinių įžeminimo laidininkų turi būti ne didesnis kaip 30 m. Įžeminimo laidininkai turi būti tiesiami ne mažesniame kaip 0,3 m gylyje.

Darbo vietose įžeminimo laidininkai tiesiami ne taip giliai tik pagrindus skaičiavimais, jei tai nesumažina įžeminimo laidininkų ilgaamžiškumo ir netrukdo eksploatuoti įrenginių.

207. Įrengiant įžeminimo įrenginį pagal Taisyklių 205 ir 206 punktų reikalavimus, įžeminimo laidininkai, jungiantys įrenginius ar konstrukcijas su įžemintuvu, turi būti tiesiami ne mažesniame kaip 0,3 m gylyje.

Šalia galios transformatorių neutralių ir trumpiklių įžeminimo vietų keturiomis kryptimis būtina nutiesti išilginius ir skersinius horizontaliuosius įžeminimo laidininkus.

Įžeminimo įrenginio dalis, esanti už elektros įrenginių teritorijos, turi būti nutiesta ne mažesniame kaip 1 m gylyje ir sudaryti uždarą kontūrą.

208. Jeigu prie pastotės prijungtos 110 kV ar aukštesnės įtampos linijos, tai aptvara turi būti įžeminta pagal visą jos perimetrą, kas 20–50 m ties aptvaros stulpeliais į gruntą įkalant ne trumpesnius kaip 2 m ilgio vertikaliuosius elektrodus. Tokio įžeminimo įrenginio nereikia, jei aptvaros stulpeliai yra metaliniai ar gelžbetoniniai, o jų armatūra elektrai laidžiu ryšiu sujungta su metalinėmis aptvaros dalimis.

Elektros įrenginių įžeminimo įrenginio elementai, nutiesti išilgai aptvaros iš bet kurios pusės, turi būti ne arčiau kaip 2 m nuo aptvaros, kad būtų išvengta tiesioginio laidžiojo ryšio tarp aptvaros ir įžeminimo įrenginio.

Už aptvaros ribų klojami metaliniai vamzdžiai, kabeliai metaliniu apvalkalu, horizontalieji įžeminimo laidininkai ir kitos metalinės komunikacijos turi būti ne mažesniame kaip 0,5 m gylyje – per vidurį tarp aptvaros stulpelių. Tose vietose, kur aptvara priartėja prie pastatų ar statinių, arba tose vietose, kur metalinė vidaus užtvara priartėja prie aptvaros, turi būti įrengti ne trumpesni kaip 1 m elektrai nelaidžių statybos produktų arba mediniai aptvaros intarpai.

Jei iki 1000 V įtampos elektros imtuvus reikia įrengti ant aptvaros, jie turi būti prijungti skiriamaisiais transformatoriais. Ant aptvaros šie transformatoriai neturi būti įrengiami. Linija, jungianti skiriamojo transformatoriaus antrinę apviją su elektros imtuvu, įrengtu ant aptvaros, turi būti izoliuota nuo žemės, o šios linijos izoliacijos atsparumas elektrai turi būti parinktas pagal įžeminimo įrenginio įtampą.

Jeigu bent vienas iš nurodytų reikalavimų neįvykdomas, tai metalines aptvaros dalis būtina sujungti su įžeminimo įrenginiu – išlyginant potencialą taip, kad prisilietimo įtampa tiek iš išorinės, tiek iš vidinės aptvaros pusės neviršytų leistinosios. Jei įžeminimo įrenginys įrengtas pagal leistinąją varžą, tai potencialui išlyginti aptvaros išorėje 1 m atstumu nuo jos (1 m gylyje) turi būti nutiestas horizontalusis įžeminimo laidininkas. Šis laidininkas ne mažiau kaip keturiuose taškuose turi būti prijungtas prie aptvaros ir įžemintuvo.

209. Jeigu prie aukštesnės kaip 1000 V įtampos tiesiogiai įžemintos neutralės tinklo elektros įrenginio įžemintuvo izoliuotu laidininku prijungiamas kito elektros įrenginio įžemintuvas, tai aplink šį elektros įrenginį arba pastatą, kuriame jis yra, reikia papildomai išlyginti potencialą, o jeigu įžemintuvai sujungti neizoliuotu laidininku arba metalinį apvalkalą, šarvą turinčiu kabeliu, tai potencialą reikia išlyginti ir šio ryšio laidininko trasoje. Potencialui išlyginti naudojami žemėje nutiesti laidininkai, esamos metalinės konstrukcijos ir gelžbetoniniai pamatai, sujungti su įžemintuvu ir užtikrinantys reikiamą potencialo išlyginimą. Potencialo išlyginti nereikia, jeigu įvažiavimai, įėjimai ir teritorija aplink pastatus asfaltuota.

210. Iki 1000 V įtampos imtuvai, esantys už 110 kV ir aukštesnės įtampos pastotės įžeminimo įrenginio ribų, neturi būti maitinami iš pastotės teritorijoje esančio transformatoriaus, kurio neutralė yra tiesiogiai įžeminta, kad neatsirastų potencialas už pastotės ribų. Šiuos imtuvus kabeliais be metalinio apvalkalo ar šarvo arba oro linijomis maitinami iš izoliuotosios neutralės transformatoriaus. Tokie elektros imtuvai maitinami ir per skiriamuosius transformatorius, tačiau paties skiriamojo transformatoriaus ir prie jo antrinės apvijos prijungtų linijų, einančių per 110 kV ir aukštesnės įtampos įrenginių įžemintuvo įrengimo vietą, izoliacijos lygis turi atitikti įžeminimo įrenginio įtampą. Jei nurodytų sąlygų neįmanoma įvykdyti, tai elektros imtuvų išdėstymo teritorijoje reikia išlyginti potencialą.

 

V. AUKŠTESNĖS KAIP 1000 V ĮTAMPOS ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮŽEMINIMAS IZOLIUOTOSIOS NEUTRALĖS TINKLUOSE

 

211. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos elektros įrenginių įžemintuvų varža, izoliuotosios neutralės tinkluose, apskaičiuojama pagal formulę:

 

;                                                                        (12)

 

čia: U – leistinoji įžeminimo įrenginio įtampa, voltais. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos įrenginiams U = 125 V. Jeigu prie įžeminimo įrenginio jungiami žemesnės kaip 1000 V ir aukštesnės kaip 1000 V įtampos elektros įrenginiai, tai U = 50 V;

I – skaičiuojamoji įžemėjimo srovė, amperais.

Skaičiuojamąja įžemėjimo srove turi būti laikoma:

211.1. izoliuotosios neutralės tinklo įžemėjimo srovė;

211.2. 100 proc. kompensavimo įrenginių vardinės srovės tiems įžeminimo įrenginiams, prie kurių jungiami kompensavimo aparatai, kompensuotosios neutralės tinkle;

211.3. liekamoji įžemėjimo srovė, kai išjungtas galingiausias kompensavimo įrenginys arba atjungta labiausiai išsišakojusi tinklo dalis tiems įžeminimo įrenginiams, prie kurių nejungiami kompensavimo įrenginiai, kompensuotosios neutralės tinkle.

Aukštesnės kaip 1000 V įtampos įrenginių įžeminimo varža turi būti ne didesnė kaip 10 Ω, išskyrus elektros įrenginių, įrengtų ant oro linijų atramų, įžemintuvų varžas. Didžiausios leistinosios elektros įrenginių, įrengtų ant oro linijų atramų, įžemintuvų varžos pateiktos Taisyklių 4 priedo 6 lentelėje. Jungiant prie to paties įžeminimo įrenginio aukštesnės kaip 1000 V ir žemesnės kaip 1000 V įtampos įrenginius, įžeminimo įrenginio varža turi atitikti Taisyklių 215 ir 218 punktų reikalavimus. Šiuo atveju formulė (12) netaikoma.

Skaičiuojamąja įžemėjimo srove laikoma saugiklio lyduko vardinė srovė arba vienfazio įžemėjimo ir tarpfazių trumpųjų jungimų relinės apsaugos suveikimo srovė.

Skaičiuojant įžeminimo įrenginius pagal leistinąją prisilietimo įtampą, ši įtampa turi būti ne aukštesnė, kaip nurodyta Taisyklių 4 priedo 1 lentelėje, o jeigu įtampa išlieka ilgą laiką, tai ji turi būti ne aukštesnė kaip 50 V.

Didelės savitosios varžos gruntuose nurodytas pavienių įžemintuvų leistinosios varžos padidinamos pagal Taisyklių 220 punkto nurodymus.

212. Aplink atvirų aukštesnės kaip 1000 V įtampos izoliuotosios neutralės elektros įrenginių teritoriją ne mažesniame kaip 0,5 m gylyje turi būti įrengtas uždaro kontūro įžemintuvas.

 

VI. IKI 1000 V ĮTAMPOS ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮŽEMINIMAS TIESIOGIAI ĮŽEMINTOS NEUTRALĖS TINKLUOSE

 

213. Generatoriaus ir transformatoriaus neutralės turi būti įžemintos.

Įžemintuvas turi būti įrengtas kuo arčiau generatoriaus ar transformatoriaus. Pastatuose įrengiamų pastočių įžemintuvai įrengiami viduje arba išorėje šalia pastatų.

214. Generatoriaus ar transformatoriaus neutralę su skirstyklos skydu jungiantis nulinis laidininkas turi būti šyna, įrengta ant izoliatorių, jeigu fazių laidininkai yra šynos. Jeigu jungiama kabeliu, tai nulinis laidininkas turi būti ketvirtoji kabelio gysla arba kabelio aliumininis apvalkalas.

Nulinio laidininko, jungiančio generatoriaus ir transformatoriaus neutralę su skirstyklomis, laidumas turi būti toks pats kaip ir fazinio laidininko laidumas.

Nuliniu laidininku, jungiančiu generatoriaus arba transformatoriaus neutralę su skirstyklos skydu, skirstyklos skydas neturi būti įnulinamas.

215. Įžeminimo įrenginių, prie kurių jungiamos generatorių ar transformatorių iki 1000 V įtampos apvijų neutralės arba vienfazių šaltinių apvijų taškai, varžos turi būti ne didesnės kaip 10 Ω. TN sistemos tinkle generatorių ir transformatorių ir visų pakartotinių nulinio laido įžeminimo įrenginių atstojamoji varža turi būti ne didesnė kaip 2,5 Ω. TT sistemos tinkle įžeminimo įrenginių varža turi būti nustatoma pagal Taisyklių 195 punkto reikalavimus.

Jei savitoji grunto varža ρ didesnė kaip 100 Ωm, nurodytoji pavienių įžemintuvų leistinoji varža padidinama 0,01ρ karto, bet ne daugiau kaip 10 kartų.

216. Įrenginiams įnulinti taip pat naudojamas kabelių arba elektros oro linijų apsauginis nulinis laidas, nutiestas ant tų pačių atramų kaip ir faziniai laidai.

TN tinklų sistemoje apsauginis nulinis laidas turi būti pakartotinai įžemintas oro linijų, požeminių ir oro kabelių linijų ir ilgesnių kaip 200 m atšakų galuose. Šis laidas taip pat turi būti pakartotinai įžeminamas oro ir oro kabelių linijų atramose, prie kurių jungiami atvadai, arba įvadinėje spintoje, jeigu vartotojų įrenginiai įnulinami apsauginiu laidininku PE. Pakartotinai įžeminant nulinį laidą taip pat panaudojamas ir vartotojo įžemintuvas. Vartotojo įžeminimo įrenginių varža turi būti ne didesnė kaip 10 Ω.

Apsauginio nulinio laido pakartotinio įžeminimo įrenginio varža turi būti ne didesnė kaip 30 Ω.

Kiekvienos oro ir kabelių linijų apsauginio nulinio laido pakartotinių įžeminimo įrenginių atstojamoji varža turi būti ne didesnė kaip 10 Ω.

Įrenginiams įžeminti pirmiausia turi būti panaudoti visi natūralieji įžemintuvai ir įžeminimo įrenginiai, skirti apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių.

Nuolatinės srovės tinkluose nulinio (neigiamo) poliaus laidui pakartotinai įžeminti turi būti naudojami tik dirbtiniai įžeminimo įrenginiai, nesujungti su kitos paskirties metaliniais požeminiais vamzdynais. Šiam tikslui taip pat naudojami įžeminimo įrenginiai, skirti apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių.

Jei savitoji grunto varža ρ didesnė kaip 100 Ωm, nurodytos pavienių įžemintuvų leistinosios varžos padidinamos 0,01ρ karto, bet ne daugiau kaip 10 kartų.

217. Laidininkai, naudojami apsauginiam nuliniam laidui pakartotinai įžeminti, turi būti parinkti ne mažesnei kaip 25 A dydžio ilgalaikei srovei.

Leistinoji prisilietimo įtampa eksploatuojant elektros įrenginius turi būti ne aukštesnė kaip nurodyta Taisyklių 4 priedo 1 lentelėje, o jeigu įtampa išlieka ilgą laiką, tai ji turi būti ne aukštesnė kaip 50 V, esant kintamosios ir 75 V nuolatinės srovės įtampai.

 

VII. IKI 1000 V ĮTAMPOS ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮŽEMINIMAS IZOLIUOTOSIOS NEUTRALĖS TINKLUOSE

 

218. Iki 1000 V įtampos izoliuotosios neutralės tinkluose elektros įrenginiai turi būti įžeminti. Įžeminimo įrenginio varža nustatoma pagal Taisyklių 196 punkto reikalavimus.

 

VIII. ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮŽEMINIMAS DIDELĖS SAVITOSIOS VARŽOS GRUNTE

 

219. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos tiesiogiai įžemintos neutralės tinkluose įžeminimo įrenginiai didelės savitosios varžos grunte įrengiami atsižvelgiant į prisilietimo įtampos reikalavimus.

220. Didelės savitosios varžos grunte naudojami dirbtiniai įžemintuvai:

220.1. giluminiai įžemintuvai, jeigu giliau savitoji grunto varža mažesnė;

220.2. nutolusieji įžemintuvai, jei toliau nuo elektros įrenginio yra mažesnės savitosios varžos gruntas;

220.3. horizontalieji įžemintuvai, užpylus tranšėjas drėgnu moliu, jį suspaudus ir užpylus skalda.

Savitajai grunto varžai sumažinti atitinkamai apdorojamas gruntas, jeigu kiti būdai nenaudojami arba neduoda reikiamo efekto.

221. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos elektros įrenginiuose, taip pat iki 1000 V įtampos izoliuotosios neutralės elektros įrenginiuose įžeminimo leistinosios varžos padidinamos 0,002ρ karto, jeigu savitoji grunto varža ρ > 500 Ωm ir jeigu įgyvendinus Taisyklių 219 ir 220 punktuose nurodytas priemones nėra galimybės įrengti ekonomiškai priimtinų įžemintuvų. Tačiau šiame skirsnyje nurodomos įžeminimo įrenginių varžos neturi padidėti daugiau kaip 10 kartų, o prisilietimo įtampa turi neviršyti leistinųjų dydžių.

 

IX. ĮŽEMINTUVAI

 

222. Natūralieji įžemintuvai yra:

222.1. vandentiekio ir kiti metaliniai vamzdynai, nutiesti žemėje, išskyrus degių skysčių, dujų ir sprogių statybos produktų vamzdynus;

222.2. apsauginiai gręžinių vamzdynai;

222.3. reikiamą sąlytį su žeme turinčios metalinės ir gelžbetoninės statinių konstrukcijos;

222.4. metalinės hidrotechninių statinių ir įrenginių konstrukcijos;

222.5. ne mažiau kaip dviejų grunte nutiestų kabelių švininiai apvalkalai (aliumininiai kabelių apvalkalai neturi būti natūraliais įžemintuvais);

222.6. oro linijų atramų įžeminimo įrenginiai, kurie prie kitų įrenginių įžemintuvų prijungti įžemintais linijų apsaugos nuo viršįtampių trosais;

222.7. ne mažiau kaip dviejų iki 1000 V įtampos oro linijų pakartotinai įžeminti apsauginiai nuliniai laidai;

222.8. neelektrifikuotų geležinkelių bėgiai, jeigu jie sujungti reikiamo elektrinio laidumo jungtimis.

223. Įžemintuvai su įžeminimo magistralėmis skirtingose vietose turi būti sujungti ne mažiau kaip dviem laidininkais. Šis reikalavimas netaikomas įžeminant oro linijų atramas, apsauginius nulinius laidus ir metalinius kabelių apvalkalus.

224. Dirbtiniai įžemintuvai turi būti variniai, plieniniai arba gelžbetoniniai – nedažyti. Plieniniai įžemintuvai padengiami arba nepadengiami laidžia antikorozine danga. Jų skerspjūvis parenkamas pagal didžiausią įžemėjimo srovę, neatsižvelgiant į prijungtų įžeminimo įrenginių skaičių. Mažiausi įžemintuvų įžeminimo ir apsauginių laidininkų matmenys pateikti Taisyklių 4 priedo 2 lentelėje.

Esant korozijos pavojui, įrenginiams įžeminti turi būti naudojami atsparūs korozijai laidininkai arba turi būti įrengta elektrinė apsauga nuo korozijos.

Visi įžeminimo įrenginių laidininkai turi būti termiškai atsparus. Neizoliuoto varinio, plieninio ir cinkuoto laidininko leistinoji trumpalaikė įšilimo temperatūra yra +300 °C, o kabelio švino apvalkalo – +150 °C.

Įžemintuvai neturi būti įrengiami virš žemėje esančių inžinerinių komunikacijos tinklų. Įžeminimo įrenginiai neturi būti įrengti tose vietose, kur gruntą gali išdžiovinti šilumos vamzdynai ar kiti šalutiniai šilumos šaltiniai.

Tranšėjose nutiesti įžeminimo laidininkai turi būti užpilti vienalyčiu, smulkiu ir rišliu gruntu.

 

X. ĮŽEMINIMO IR APSAUGINIAI LAIDININKAI

 

225. TN sistemos tinkle įrenginiams įnulinti naudojami apsauginiai nuliniai (PEN) arba apsauginiai (PE) laidininkai.

Įžeminimui ir įnulinimui naudojami elektros grandinę užtikrinantys laidininkai ir konstrukcijos:

225.1. papildomi (penktasis – trifazėje sistemoje, trečiasis- vienfazėje sistemoje) izoliuoti laidininkai;

225.2. specialiai nutiesti neizoliuoti metaliniai laidininkai;

225.3. metalinės pastatų konstrukcijos (fermos, kolonos ir pan.);

225.4. metalinės konstrukcijos, ant kurių įrengti technologiniai įrenginiai;

225.5. metaliniai elektros instaliacijos vamzdžiai;

225.6. metalinės šynų konstrukcijos, metaliniai elektros instaliacijos loviai ir lentynos;

225.7. metaliniai technologiniai ir kiti atvirai nutiesti stacionarieji vamzdynai, išskyrus Taisyklių 222 punkte nurodytus atvejus;

225.8. aliumininiai kabelių apvalkalai;

225.9. specialieji instaliacijai naudojami lynai (oro kabelių ir pan. mechaniškai sustiprinti apsauginiai nuliniai laidai);

225.10. gelžbetoninių konstrukcijų ir pamatų armatūra.

Įžeminimui ir įnulinimui naudojami elementai turi būti patikimai sujungti. Metalinės jungiamosios movos ir dėžutės ir movų gaubtai prie kabelių metalinių apvalkalų ir šarvų turi būti prilituoti arba kitaip patikimai prijungti.

Įžeminimo ir įnulinimo laidininkai turi būti apsaugoti nuo korozijos.

226. Plieniniai instaliacijos lynai, metaliniai instaliaciniai vamzdeliai ir laidų apvalkalai, kabelių ir laidų šarvai ir švininiai apvalkalai neturi būti naudojami kaip įžeminimo ir apsauginiai laidininkai.

Atvirai įrengtos įžeminimo arba įnulinimo magistralės ir jų atšakos turi būti lengvai prieinamos apžiūrėti. Elektros įrenginiams įžeminti ir įnulinti naudojami kabelių apvalkalai, jų nulinės gyslos, gelžbetoninių konstrukcijų armatūra ir laidai, nutiesti vamzdžiuose ir loviuose arba statybinėse konstrukcijose, neapžiūrimi.

Iki 1000 V įtampos elektros tinkluose atšakas nuo įžeminimo arba įnulinimo magistralės iki imtuvų įrengiamos ir sienose, pertvarose, po grindimis ir pan., apsaugant jas nuo šalutinio poveikio. Šios atšakos turi būti ištisinės.

Elektros įrenginių, įrengtų lauke, įžeminimo, apsauginiai laidininkai ir apsauginiai nuliniai laidininkai tiesiami grunte, grindyse, technologinių įrenginių pamatų ir aikštelių pakraščiais.

Neizoliuoti aliumininiai įžeminimo, apsauginiai laidininkai ir apsauginiai nuliniai laidininkai neturi būti tiesiami žemėje.

Degiųjų ir sprogiųjų medžiagų ir jų mišinių, nuotekų šalintuvai ir šildymo vamzdynai neturi būti naudojami įrenginiams įžeminti ar įnulinti.

227. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos tiesiogiai įžemintos neutralės elektros tinklo įžeminimo laidininkai turi būti termiškai atsparūs (leistinoji trumpalaikė įšilimo temperatūra +300 °C).

228. Izoliuotosios neutralės tinklų elektros įrenginiuose įžeminimo laidininkų laidumas turi būti ne mažesnis kaip 33 proc. fazinių laidų laidumo. Gamybos patalpose plieninės įžeminimo magistralės skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip 100 mm2.

229. Iki 1000 V įtampos įžemintos neutralės tinklų elektros įrenginiuose fazinių ir apsauginio arba apsauginio nulinio laidų skerspjūviai turi būti tokie, kad vienfazio trumpojo jungimo srovė užtikrintų automatinį pažeisto elemento atjungimą ir leistiną prisilietimo įtampą.

Jeigu įprastinėmis apsaugomis nepasiekiamas reikiamas jautrumas, reikia naudoti specialiąsias apsaugas arba tinklą skaidyti sekcijomis.

Apsauginių nulinių (PEN) laidininkų skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip nulinių (N) laidininkų skerspjūvis (Taisyklių 62 punktas).

Apsauginių (PE) laidininkų skerspjūvis turi būti lygus:

229.1. fazinių laidų skerspjūviui, kai šių skerspjūvis yra mažesnis kaip 16 mm2;

229.2. 16 mm2, kai fazinių laidų skerspjūvis yra nuo 16 iki 35 mm2;

229.3. 50 proc. fazinių laidų skerspjūvio, kai fazinių laidų skerspjūvis didesnis kaip 35 mm2.

Apsauginių laidininkų, neįeinančių į kabelio sudėtį, skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip 2,5 mm2, kai yra mechaninė apsauga, ir 4 mm2 – kai jos nėra.

230. Iki 1000 V įtampos įžemintos neutralės tinklų elektros įrenginiuose apsauginiai laidininkai turi būti tiesiami greta fazinių.

231. Nuliniai laidininkai turi būti parinkti atsižvelgiant į ilgalaikį įšilimą. Nulinių ir fazinių laidininkų izoliacijos lygis turi būti vienodas. Oro kabelių apsauginis nulinis laidininkas naudojamas izoliuotas arba neizoliuotas. Komplektinių šynų gaubtai ir kitos metalinės konstrukcijos, skirstyklų šynų ir kabelių metaliniai apvalkalai ir ekranai naudojami kaip apsauginiai arba kaip apsauginiai nuliniai laidininkai. Kabelių švininiai apvalkalai tam tikslui naudojami tiktai rekonstruojamose kabelių linijose.

232. Linijos, maitinančios vienfazius, trifazius ir nuolatinės srovės kilnojamuosius imtuvus, nulinis laidininkas neturi būti apsauginiu laidininku. Šiems imtuvams įnulinti turi būti panaudotas papildomas laidininkas, sujungtas su maitinimo skydo ar rinklės apsauginiu laidininku.

233. Įžeminimo ir apsauginių laidininkų grandinėse neturi būti įrengiami saugikliai ir kiti valdymo aparatai.

Vienpolis jungiklis turi būti įrengtas fazinio, o ne apsauginio nulinio laidininko grandinėje. Apsauginio nulinio laidininko grandinėje įrengiant valdymo aparatus sprogiose zonose, jie turi kartu išjungti ir fazinius laidininkus.

234. Linijos apsauginio nulinio laidininkas neturi būti naudojamas įrenginiams, maitinamiems iš kitų linijų, įnulinti.

Įrenginiai įnulinami nuliniu apšvietimo linijos laidininku, jeigu įrenginius ir apšvietimą maitinančios linijos prijungtos prie to paties transformatoriaus, o nulinių laidininkų skerspjūviai yra pakankami ir jie neturi būti išjungiami. Tokie laidininkai grandinėse neturi būti naudojami išjungiant nulinius ir fazinius laidininkus vienu metu.

235. Nepavojingose patalpose įžeminimo ir apsauginiai laidininkai tiesiami ir prie sienų ar pertvarų. Chemiškai aktyvioje aplinkoje ir drėgnose patalpose jie turi būti nuo sienų ar pertvarų ne mažiau kaip 10 mm.

236. Įžeminimo ir apsauginiai laidininkai turi būti apsaugoti nuo cheminio poveikio. Įžeminimo ir apsauginiai laidininkai sankirtose su kabeliais, vamzdynais ar kitais tiesiniais, taip pat įvadų į pastatus ir patalpas vietose, kur yra galimybė mechaniškai juos pažeisti, turi būti apsaugoti.

237. Įžeminimo ir apsauginių laidininkų perėjimo per sienas, pertvaras ir perdangas vietas reikia sandarinti A1 degumo klasės statybos produktais. Šiose vietose neturi būti atšakų ir jungčių.

238. Įžeminimo laidininko įvado į pastatus vieta, įžeminimo laidininko prijungimo prie įrenginio gnybtas ir pan. turi būti paženklinti apsauginio įžeminimo ženklu . Neturi būti ženklinama lipniais ženklais.

Nuliniai laidininkai elektros instaliacijoje, įrenginiuose ir kabeliuose žymimi mėlyna spalva.

Apsauginio įžeminimo ir įnulinimo laidininkai turi būti pažymėti žalia ir geltona spalvomis. Apsauginio įžeminimo šynos turi būti dažomos suglaustomis nuo 15 iki 100 mm lygaus pločio žalios ir geltonos spalvų skersinėmis juostelėmis per visą ilgį arba apsauginio įžeminimo laidininkai pažymimi nuo 15 iki 100 mm vienodo pločio žalios ir geltonos spalvų skersinių juostelių deriniu. Šiam tikslui naudojamas ir termiškai susitraukiantis vamzdelis su žalios ir geltonos spalvų išilginių juostelių deriniu.

Specialiai įrengtus apsauginius laidininkus draudžiama naudoti kitiems tikslams.

 

XI. ĮŽEMINIMO IR APSAUGINIŲ LAIDININKŲ SUJUNGIMAS IR PRIJUNGIMAS

 

239. Įžeminimo ir apsauginiai laidininkai, nutiesti grunte, turi būti sujungiami suvirinant. Patalpose arba lauke, kur aplinka chemiškai neaktyvi, nutiesti laidininkai sujungiami varžtais, jungėmis ir pan. Įžemintuvų iš spalvotųjų arba jais padengtų metalų požeminiams elementams sujungti naudojamos specialios jungės. Jungties kontaktai turi būti apsaugoti nuo korozijos ir atsipalaidavimo.

240. Kaip įžeminimo arba apsauginiai laidininkai naudojami elektros instaliacijos plieniniai vamzdžiai ir kitos konstrukcijos turi būti patikimai sujungtos. Plieniniai elektros instaliacijos vamzdžiai turi būti patikimai sujungti su įrenginių korpusais ir metalinėmis skirstomosiomis dėžutėmis.

241. Įžeminimo laidininkai ir natūralieji įžemintuvai turi būti sujungiami taip, kad, remontuojant natūraliuosius įžemintuvus, būtų užtikrinta leistinoji įžeminimo varža. Jeigu remonto metu įžeminimo laidininkai nutraukiami, nutraukimo vietą būtina šuntuoti.

242. Įžeminimo ir apsauginiai laidininkai prie įžeminamų ar įnulinamų įrenginių dalių matomose ir apžiūrėti prieinamose vietose turi būti prijungti varžtais. Varžtais sujungti kontaktai turi būti apsaugoti nuo korozijos ir atsipalaidavimo.

Dažnai išmontuojami, ant judamųjų dalių esantys ir vibruojantys įrenginiai turi būti įžeminti arba įnulinti lanksčiaisiais laidininkais.

243. Visi įžeminami ar įnulinami elektros įrenginiai ar jų dalys prie įžeminimo ar įnulinimo magistralės turi būti prijungti atskirais laidininkais. Kelių elektros įrenginių įžeminimo laidininkai neturi būti jungiami nuosekliai.

 

XII. KILNOJAMIEJI ELEKTROS IMTUVAI

 

244. Visų įtampų kilnojamųjų elektros imtuvų, turinčių specialųjį įžeminimo gnybtą (šakutę su trim gnybtais), esančių nepavojingose patalpose, korpusus tikslinga įžeminti arba įnulinti. Pavieniams kilnojamiesiems elektros imtuvams srovės skirtuminė apsauga naudojama vadovaujantis normatyvais. Suveikimo srovė ne didesnė kaip 10 mA. Nereikia įžeminti arba įnulinti imtuvų, turinčių dvigubą ar sustiprintą izoliaciją arba prijungtų skiriamaisiais transformatoriais.

245. Kilnojamieji elektros imtuvai įžeminami arba įnulinami specialiu laidininku. Tam naudojama atskira maitinančiojo kabelio gysla. Šios gyslos skerspjūvis turi būti toks pats kaip ir fazinių laidų.

Kilnojamuosius imtuvus maitinančių linijų reikalavimai pateikti Taisyklių 231 punkte.

246. Kilnojamieji elektros įrenginiai, naudojami bandymams, turi būti įžeminti stacionariaisiais arba atskirais kilnojamaisiais įžeminimo laidininkais.

Kilnojamųjų imtuvų prijungimo laidininkų šakutės turi būti prijungtos iš elektros imtuvo pusės, o šakutės lizdas – iš elektros šaltinio pusės.

Metalinį šakutės lizdo korpusą reikia įnulinti (įžeminti).

247. Kilnojamųjų elektros imtuvų apsauginio įžeminimo ir įnulinimo laidininkai turi būti pažymėti geltonos ir žalios spalvos deriniu.

 

XIII. NESTACIONARIEJI ELEKTROS ĮRENGINIAI

 

248. Nestacionariųjų įrenginių elektros imtuvai maitinami iš stacionariųjų arba kilnojamųjų tiesiogiai įžemintos arba izoliuotosios neutralės elektros šaltinių.

249. Prie kilnojamųjų šaltinių prijungiami stacionariųjų ir nestacionariųjų elektros įrenginių imtuvai.

250. Jei stacionarieji elektros imtuvai maitinami autonominių kilnojamųjų elektros šaltinių, pastarųjų neutralės būsena ir saugos priemonės turi atitikti stacionariųjų elektros imtuvų tinklų reikalavimus.

251. Jei nestacionarieji įrenginiai maitinami stacionariųjų arba kilnojamųjų izoliuotosios neutralės šaltinių, elektros šaltinio ir įrenginio korpusai nesujungiami, jeigu jie turi atskirus įžeminimo įrenginius, užtikrinančius leistinąją prisilietimo įtampą, kai į skirtingų įrenginių korpusus įžemėja skirtingos fazės.

252. Jei nestacionarieji elektros imtuvai maitinami kilnojamųjų autonominių šaltinių, tai trifazio trilaidžio arba keturlaidžio tinklo neutralė ir vienfazio dvilaidžio tinklo įvadai turi būti izoliuoti. Šiuo atveju pakanka elektros šaltinį įžeminti, o imtuvus įžeminti įrenginių korpusus jungiančiais metalinio ryšio laidininkais.

253. Jei nestacionarieji elektros įrenginiai maitinami kilnojamųjų autonominių izoliuotosios neutralės šaltinių, įžeminimo įrenginys turi atitikti įžeminimo varžos arba prisilietimo įtampos, įvykus vienfaziam susijungimui su korpusu, reikalavimus.

Projektuojamo įžeminimo įrenginio varža turi būti ne didesnė kaip 25 Ω.

Projektuojamo pagal prisilietimo įtampą įžeminimo įrenginio varža nereglamentuojama.

254. Nestacionariųjų elektros įrenginių, maitinamų kilnojamųjų autonominių izoliuotosios neutralės šaltiniai neįžeminami, jeigu:

254.1. maitinimo šaltinis ir elektros imtuvai yra įrengti tame pačiame kilnojamajame įrenginyje ir jų korpusai sujungti laidininkais; nuo to paties šaltinio kiti elektros įrenginiai nemaitinami;

254.2. vienas arba du įrenginiai prijungti prie specialaus, tik jiems skirto elektros šaltinio, ir nutolę nuo jo ne daugiau kaip 50 m, o šaltinio ir imtuvų korpusai sujungti laidininkais. Maitinamų įrenginių skaičius ir maitinimo kabelių ilgis leistinas toks, kad vienfazio įžemėjimo atveju prisilietimo įtampa neviršytų leistinosios;

254.3. įžeminimo įrenginio varža, apskaičiuota pagal prisilietimo įtampą, įvykus fazės susijungimui su korpusu, didesnė kaip nuolatinės izoliacijos kontrolės įrenginio darbinio įžeminimo varža.

255. Kilnojamųjų autonominių izoliuotosios neutralės elektros šaltinių izoliacijos varža neutralios žemės atžvilgiu turi būti matuojama nuolat prijungtais kontrolės prietaisais.

256. Elektros imtuvų, įrengtų ant nestacionariojo įrenginio, korpusai turi turėti patikimą metalinį ryšį su šio įrenginio korpusu. Šiuo atveju specialiųjų laidininkų nereikia, jeigu įvykdyti Taisyklių 203.1 punkto reikalavimai.

257. Kilnojamieji šaltiniai ir nestacionariųjų elektros imtuvų korpusai sujungiami šiais laidininkais:

267.1. trifazio tinklo, naudojant nulinį laidą, kabelio papildoma penktąja gysla;

257.2. trifazio tinklo, nenaudojant nulinio laido, kabelio papildoma ketvirtąja gysla;

257.3. vienfazio tinklo kabelio papildoma trečiąja gysla.

Fazinių laidininkų ir šaltinio ir elektros imtuvų korpusų jungties laidininkų laidumas turi atitikti Taisyklių 228 punkto reikalavimus.

258. Įrenginių korpusams įžeminti ir įnulinti ir jiems sujungti reikia naudoti lanksčius varinius laidininkus. Jie turi būti bendrame apvalkale ir tokio paties kaip faziniai laidininkai skerspjūvio.

Izoliuotosios neutralės tinkluose įrenginių korpusai jungiami atskiru variniu laidininku, kurio skerspjūvis ne mažesnis kaip 2,5 mm2.

259. Nulinis laidininkas, jungiantis kilnojamojo autonominio trifazio generatoriaus neutralę su skirstomuoju skydu, naudojamas kaip ir įžeminimo laidininkas.

260. Nestacionariųjų įrenginių, turinčių kilnojamuosius autonominius šaltinius, elektros tinklo laiduose ir korpusus jungiančiuose laidininkuose įrengiama ir valdymo aparatūra, jeigu ji atjungia visus fazinius ir nulinį laidininką anksčiau arba vienu metu su apsauginiais laidininkais.

261. Jei naudojamas nestacionariojo įrenginio apsauginis atjungimas, komutavimo aparatas turi būti įrengtas prieš nestacionariojo įrenginio įvadą.

 

XIV. KABELIŲ LINIJŲ ĮŽEMINIMAS

 

262. Metaliniai kabelių apvalkalai, šarvai ir konstrukcijos, kuriomis tiesiami kabeliai, turi būti įžeminti arba įnulinti. Kabelių linijų apsauginio ir apsauginio nulinio laido pakartotinio įžeminimo reikalavimai pateikti Taisyklių 216 punkte.

263. Įžeminamas arba įnulinamas metalinis galios kabelio apvalkalas ir šarvas tarpusavyje turi būti sujungti lanksčiu variniu laidininku ir prijungti prie movos korpuso ir galūnės. Įvertinus movų konstrukciją ir naudojamas jų montavimo technologijas, visi metaliniai apvalkalai, ekranai ir šarvai įžeminami bendru laidininku, jeigu nenumatoma kabeliams įrengti antikorozinę apsaugą. Antikorozine apsauga saugomų kabelių įžeminami elementai turi būti įžeminti atskirais laidininkais.

Nereikalaujama naudoti įžeminimo arba apsauginio laidininkų, kurių laidumas didesnis už kabelio apvalkalo laidumą. Visais atvejais laidininkų skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip 6 mm2.

Kontrolinių kabelių apvalkalai naudojami kaip įžeminamieji laidininkai neprieštaraujant Taisyklių 226 punkto reikalavimams.

Jeigu oro linijos atramoje įrengta kabelio mova ir viršįtampių ribotuvai, tai kabelio mova, apvalkalas ir šarvas turi būti prijungti prie ribotuvų įžeminimo įrenginio. Šiuo atveju kabelio švininis apvalkalas naudojamas tik kaip papildomas įžemintuvas.

Kabelių estakados ir galerijos turi būti apsaugotos žaibolaidžių.

264. Žemo slėgio alyvinių kabelių linijose turi būti įžeminamos jungiamosios, užtveriamosios ir galinės movos.

Alyvos tiekimo įrenginiai prie kabelių aliumininių apvalkalų turi būti prijungti izoliaciniais intarpais. Kabelių galūnių korpusai turi būti izoliuoti nuo kabelių apvalkalų. To nereikia daryti, jeigu kabeliai tiesiog prijungti prie transformatorių.

Kiekviename kabelių šulinyje žemo slėgio alyvinių kabelių šarvai iš abiejų movos pusių turi būti suvirinti ir įžeminti.

265. Aukšto slėgio alyvinių kabelių linijų plieniniai vamzdžiai, nutiesti grunte, turi būti įžeminti galuose, visuose kabelių šuliniuose ir apsaugoti nuo korozijos. Jeigu būtina, reikia įrengti antikorozinės dangos elektrinę varžą kontroliuojantį prietaisą.

266. Jeigu kabelio linijos perėjimo į oro liniją atrama yra be įžemintuvo, tai kabelio galūnė įžeminama prijungiant ją prie aliumininio kabelio apvalkalo tiktai tuo atveju, kai kita kabelio galūnė yra prijungta prie įžemintuvo arba kabelio apvalkalo, o įžeminimo varža atitinka šio skyriaus reikalavimus.

 

XV. VIELINIŲ APTVARŲ IR METALINIŲ TVORŲ ĮŽEMINIMAS

 

267. Oro linijų apsaugos zonose vielinėms aptvaroms ir metalinėms tvoroms įrengti turi būti gautas šias linijas eksploatuojančių operatorių raštiškas sutikimas ir įrengimo sąlygos.

268. Vielinių aptvarų arba metalinių tvorų ir aukštesnės kaip 1000 V įtampos oro linijos sankirtose abiejose oro linijos pusėse 15–20 m atstumu nuo kraštinių laidų vertikaliųjų projekcijų vielinėje aptvaroje ir metalinėje tvoroje turi būti įrengiamas 0,25 m oro tarpas. Metalinės tvoros arba vielinės aptvaros ir iki 1000 V įtampos oro linijos sankirtoje tarpų tvoroje arba aptvaroje įrengti nebūtina, o reikia ją tik įžeminti.

269. Vielinių aptvarų ir metalinių tvorų dalis po oro linija turi būti įžeminta ne didesne kaip 30 Ω varža. Vielinės aptvaros ir metalinės tvoros, esančios už įrengtų tarpų 15–20 m atstumu, turi būti pakartotinai įžemintos. Įžeminimo varža nereglamentuojama.

270. Įrengiant vielines aptvaras ir metalines tvoras lygiagrečiai 110 kV ir aukštesnės įtampos oro linijoms už jų apsaugos zonų, vielinių aptvarų ir metalinių tvorų įžeminimo reikalingumas turi būti nustatytas projekte. Bet kuriame aptvaros arba tvoros taške, esančiame oro linijos elektromagnetinės įtakos zonoje, indukuota įtampa žemės atžvilgiu turi būti ne aukštesnė kaip 25 V.

 

XVI. IKI 1000 V ĮTAMPOS ORO LINIJŲ ĮŽEMINIMAS IR APSAUGA NUO VIRŠĮTAMPIŲ

 

271. Įrenginiams apsaugoti nuo vidinių ir atmosferinių viršįtampių turi būti naudojamos apsaugos nuo viršįtampių priemonės. Transformatorinių žemosios įtampos elektros skydai ir oro linijos kabelių intarpai turi būti apsaugoti nuo viršįtampių. Kitų iki 1000 V įtampos elektros įrenginių (atvadų į pastatus, ĮAS, ĮASS ir pan.) apsaugos nuo viršįtampių priemonių reikalingumas nustatomas projektiniuose sprendiniuose, atsižvelgiant į įrangos ir elektros imtuvų apsaugos nuo atmosferinių viršįtampių reikalavimus. Viršįtampių ribotuvai įrengiami oro ar oro kabelių linijų atramose arba ĮAS, ĮASS.

Transformatorinių žemosios įtampos elektros skydai ir oro linijos kabelių intarpai iš abiejų pusių turi būti apsaugoti nuo viršįtampių.

272. Iki 1000 V įtampos izoliuotosios neutralės tinklų gelžbetoninių atramų fazinių laidų smeigės, atramų metalinės konstrukcijos ir atotampos turi būti įžemintos. Įžeminimo varža turi būti ne didesnė kaip 50 Ω. Jeigu atramų atotampose yra tempiamųjų izoliatorių, atotampų įžeminti nereikia.

Iki 1000 V įtampos tiesiogiai įžemintos neutralės tinklų gelžbetoninių atramų fazinių laidų smeigės, atramų metalinės konstrukcijos ir atotampos turi būti sujungtos su apsauginiu arba apsauginiu nuliniu laidu.

Linijų medinių atramų izoliatorių smeigės ir kabliai neįžeminami, išskyrus atramas, kuriose apsauginis arba apsauginis nulinis laidas yra pakartotinai įžemintas apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių.

273. Vieno aukšto ir dviaukščių namų gyvenvietėse oro linijos, neekranuojamos aukštų statinių, medžių ir pan., turi būti apsaugotos nuo atmosferinių viršįtampių. Oro linijose įžeminimo įrenginiai apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių turi būti įrengti ne rečiau kaip kas 200 m, o oro kabelių linijose – ne rečiau kaip kas 120 m. Atstumas nuo linijos galinės atramos įžeminimo įrenginio iki artimiausio įžeminimo įrenginio linijoje turi būti ne didesnis kaip 100 m, o oro kabelių linijose – ne didesnis kaip 50 m.

Oro linijų apsaugos nuo viršįtampių įžeminimo varža turi būti ne didesnė kaip 30 Ω. Prie šių įžeminimo įrenginių turi būti prijungti ir atramų kabliai, smeigės ir metalinės konstrukcijos, taip pat gelžbetoninių atramų armatūra ir atotampos be tempimo izoliatorių. Apsauginis nulinis laidas prijungiamas prie gelžbetoninės atramos armatūros.

274. Tiesiogiai įžemintos neutralės tinkluose apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių tikslinga naudoti įžeminimo įrenginius, skirtus apsauginiam nuliniam laidui pakartotinai įžeminti.

 

XVII. AUKŠTESNĖS KAIP 1000 V ĮTAMPOS ORO LINIJŲ ĮŽEMINIMAS IR APSAUGA NUO VIRŠĮTAMPIŲ

 

275. 110–400 kV įtampos oro linijos ištisai turi būti trosų apsaugotos nuo tiesioginių žaibų. Iki 35 kV įtampos oro linijose apsaugos trosais turi būti apsaugotos 35 kV įtampos linijų prieigos prie pastočių.

276. 6–10 kV įtampos oro linijų izoliuotų laidų, nutiestų užstatytomis vietovėmis, lygiagrečiai keliams ir pėsčiųjų trasoms ir sankirtose su jomis, apsaugos nuo viršįtampių priemonės turi būti įrengtos kas 250–300 m. Nurodytais atstumais magistralinėse linijose apsaugos nuo viršįtampių priemonės įrengiamos abiejose izoliatoriaus pusėse, o atšakoje – tik už izoliatoriaus vartotojo pusėje.

277. Kai oro linijos apsaugomos nuo tiesioginių žaibų trosais, būtina laikytis šių nurodymų:

277.1. vienstiebių gelžbetoninių ir metalinių atramų, turinčių vieną trosą, apsaugos kampas turi būti ne didesnis kaip 30°, o turinčių du trosus – ne didesnis kaip 20°;

277.2. metalinių atramų, kurių laidai išdėstyti horizontaliai ir kurios turi du trosus, apsaugos kampas išorinių laidų atžvilgiu turi būti ne didesnis kaip 20°;

277.3. gelžbetoninių portalinių atramų išorinių laidų apsaugos kampas turi būti ne didesnis kaip 30°;

277.4. jei oro linija apsaugoma dviem trosais, atstumas tarp jų turi būti ne didesnis kaip penki vertikalieji atstumai tarp troso ir laido.

278. Vertikalusis atstumas tarp troso ir oro linijos laidų tarpatramio viduryje, neatsižvelgiant į atlenkimą nuo vėjo, pagal apsaugos nuo atmosferinių viršįtampių sąlygas turi būti ne mažesnis, kaip nurodyta Taisyklių 4 priedo 3 lentelėje, ir ne mažesnis nei vertikalusis atstumas tarp troso ir laido atramoje. Kai tarpatramio ilgiai kiti, atstumai nustatomi interpoliacijos būdu.

279. Visose 330–400 kV įtampos oro linijų atramose trosai turi būti tvirtinami prie izoliatorių, šuntuotų 40 mm kibirkštiniais tarpeliais. Kai naudojamas žaibosaugos trosas su optiniu kabeliu, trosas turi būti įžemintas visose atramose.

Visuose iki 10 km ilgio inkariniuose tarpatramiuose trosai turi būti įžeminti vieną kartą, inkarinėje atramoje įrengiant specialias junges. Jei šie tarpatramiai ilgesni, įžeminimo vietų tarpatramyje turi būti tiek, kad linijoje įvykus trumpajam jungimui didžiausia trose indukuota išilginė elektrovaros jėga nepramuštų kibirkštinių tarpelių.

Tvirtinant trosus prie atramų, tikslinga naudoti stiklinius izoliatorius.

Jeigu trosas pakabintas naudojant kelis izoliatorius (apšalui nuo troso tirpinti arba ryšiui palaikyti), tai kibirkštinio tarpelio dydis turi būti suderintas su girliandos, kuria trosas tvirtinamas prie atramos, elektriniu atsparumu.

330–400 kV įtampos oro linijos trosą 2–3 km prieigoje iki pastotės reikia įžeminti kiekvienoje atramoje, jeigu jis nenaudojamas kitiems tikslams.

110 kV ir žemesnės įtampos oro linijose trosą tvirtinti prie izoliatorių reikia tik inkarinėse metalinėse arba gelžbetoninėse atramose, jeigu troso apšalas netirpinamas.

280. Oro linijų kabelių intarpai nuo atmosferinių viršįtampių turi būti apsaugoti viršįtampių ribotuvais, įrengtais abiejuose kabelio galuose. Šio ribotuvo įžeminamasis gnybtas, kabelio metalinis apvalkalas, taip pat kabelio galūnė tarpusavyje turi būti sujungti taip, kad jungiamasis laidas būtų trumpiausias. Viršįtampių ribotuvo įžeminimo gnybtas su įžemintuvu turi būti sujungtas atskira junge.

281. Oro linijų perėjų per upes, vandens telkinius ir pan. atramose, aukštesnėse kaip 40 m, ant kurių nėra apsaugos trosų, turi būti įrengti viršįtampių ribotuvai (Taisyklių 311 punktas).

282. Oro linijose atstumai tarp įtampą turinčių laidų ir armatūros ir įžemintų atramų dalių turi būti ne mažesni, kaip nurodyta Taisyklių 4 priedo 4 lentelėje.

283. Atstumai tarp laidų atramoje laidų transpozicijos ir laidų išdėstymo pakeitimo vietose ir oro linijų atšakų prijungimo vietose turi būti ne mažesni, kaip nurodyta Taisyklių 4 priedo 5 lentelėje.

284. Linijų sankirtose ir suartėjimuose su kitais objektais apsaugai nuo viršįtampių keliami papildomi reikalavimai. Taip pat būtina vadovautis Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu.

285. Oro linijose reikia įžeminti:

285.1. oro linijų su trosais arba su kitomis apsaugos nuo atmosferinių viršįtampių priemonėmis atramas. Atramų įžeminimo varžos turi būti ne didesnės už nurodytas Taisyklių 4 priedo 6 lentelėje;

285.2. 6–35 kV oro linijų gelžbetonines ir metalines atramas. Užstatytose vietovėse 6–10 kV oro linijų, taip pat visų 35 kV oro linijų įžeminimo varžos turi būti ne didesnės, negu nurodytos Taisyklių 4 priedo 6 lentelėje. Neužstatytose vietovėse, kur savitoji grunto varža ρ ≤ 100 Ωm, atramų įžeminimo varžos turi būti ne didesnės kaip 30 Ω. Neužstatytose vietovėse 6–10 kV linijų atramų įžemintuvui naudojamas ir plieninis laidininkas, kurio paviršiaus plotas ne mažesnis kaip 500 cm2;

285.3. oro linijų atramas, kuriose įrengti matavimo transformatoriai, skyrikliai, saugikliai ir kiti aparatai. 10 kV ir aukštesnės įtampos oro linijų atramų įžeminimo varžos turi būti ne didesnės, negu nurodytos Taisyklių 4 priedo 6 lentelėje;

285.4. 110–330 kV oro linijų be trosų ir be kitų apsaugos nuo atmosferinių viršįtampių priemonių atramas, jeigu tai būtina patikimam relinės apsaugos ir automatikos įrenginių darbui. Oro linijų atramų įžeminimo varžų dydžiai turi būti nustatomi rengiant projektus.

286. Trosais apsaugotų oro linijų atramų įžeminimo įrenginių, skirtų apsaugai nuo žaibo, varža nustatoma atjungus trosą, o skirtų kitiems tikslams – jį prijungus.

Trosais apsaugotuose oro linijų ruožuose aukštesnių kaip 40 m atramų įžeminimo varžos turi būti sumažintos 2 kartus, palyginti su nurodytomis Taisyklių 4 priedo 6 lentelėje.

Oro linijų įžeminimo varžas tikslinga matuoti vasarą, kai varža didžiausia.

287. Molio, priemolio, priesmėlio ir kituose gruntuose, kurių savitoji varža ρ ≤ 500 Ωm, įžemintuvams tikslinga naudoti 110 kV ir aukštesnės įtampos oro linijų atramų gelžbetoninių pamatų ir pakojų armatūrą. Jeigu įžeminimo varža nepakankama, tuomet reikia įrengti ir dirbtinį įžemintuvą. Gruntuose, kurių savitoji varža ρ > 500 Ωm, reikia įrengti dirbtinį įžemintuvą, užtikrinantį reikiamą įžeminimo varžą. Prie dirbtinio įžemintuvo prijungiami ir gelžbetoniniai pamatai, tačiau skaičiuojant jų laidumo nereikia įvertinti.

Prie 6–35 kV įtampos oro linijų atramų turi būti įrengti tik dirbtiniai įžemintuvai. Natūralieji įžemintuvai panaudojami taip pat, bet skaičiuojant varžą jų nereikia įvertinti.

288. Oro linijų atramų gelžbetoniniai pamatai naudojami kaip natūralieji įžemintuvai (išimtis nurodyta Taisyklių 287 punkte), jeigu užtikrinamas metalinis ryšys tarp tvirtinimo varžtų ir pamato armatūros. Perėjos per geležinkelį atramos ir pakojų armatūros įžemintuvams neturi būti naudojamos.

Gelžbetoninių pamatų ir atramų, panaudotų kaip įžeminimo įrenginiai, bituminės dangos nereikia įvertinti.

Gelžbetoninių pamatų, pakojų ir požeminių atramų dalių varža turi būti matuojama praėjus ne mažiau kaip dviem mėnesiams po jų įrengimo.

289. Gelžbetoninių atramų įžeminimo laidininkais naudojami ir tarpusavyje sujungti įtemptos ir neįtemptos stiebų armatūros išilginiai strypai, kurie prijungiami prie įžemintuvo. Įžeminimui naudojama armatūra turi būti termiškai atspari ir neįšylanti daugiau kaip +60 °C.

Gelžbetoninių atramų atotampos turi būti naudojamos kaip papildomi įžeminimo laidininkai. Šiuo atveju laisvasis atotampos galas specialiu gnybtu turi būti sujungtas su atotampos darbo dalimi.

Gelžbetoninių atramų trosai ir izoliatorių tvirtinimo prie traversų detalės turi būti prijungiamos prie įžeminimo laidininko arba įžemintos armatūros.

290. Atrama nutiesto įžeminimo laidininko skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip 35 mm2, o viengyslių įžeminimo laidininkų skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 10 mm. Turi būti naudojami karštuoju būdu cinkuoti arba padengti aliuminiu cinku plieniniai viengysliai ne mažesnio kaip 6 mm skersmens laidai.

Oro linijų metalinėse ir gelžbetoninėse atramose įžeminimo laidininkai suvirinami arba sujungiami varžtais.

291. Oro linijų įžemintuvai turi būti įrengti ne mažesniame kaip 0,5 m gylyje, o ariamoje žemėje – ne mažesniame kaip 1 m gylyje.

 

XVIII. PASTOČIŲ IR SKIRSTYKLŲ ĮŽEMINIMAS IR APSAUGA NUO ATMOSFERINIŲ VIRŠĮTAMPIŲ

 

292. Atvirąsias 35–400 kV įtampos pastotes ir skirstyklas būtina apsaugoti nuo tiesioginių žaibų. Nuo tiesioginių žaibų nereikia apsaugoti 35 kV įtampos pastočių, kuriuose yra 1,6 MVA ir mažesnės vienetinės galios transformatorių.

Uždarųjų skirstyklų ir pastočių pastatus reikia apsaugoti nuo tiesioginių žaibų. Metalinių ir gelžbetoninių konstrukcijų stogai turi būti įžeminti atskiru laidininku. Kitokie stogai turi būti apsaugoti žaibolaidžiais arba ant stogo įrengus įžemintą metalinį tinklelį. Nuo tiesioginių žaibų ir antrinio jų poveikio turi būti apsaugoti pastočių teritorijoje esantys transformatorių, alyvos įrenginių, elektrolizės ir sinchroninių kompensatorių pastatai, taip pat degiųjų skysčių, dujų rezervuarai ir vandenilio balionų saugojimo aikštelės.

Įrengiant statinių žaibosaug1 vadovautis statybos techniniu reglamentu STR 2.01.06:2003 „Statinių žaibosauga. Aktyvioji apsauga nuo žaibo“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 310 (Žin., 2003, Nr. 63-2857).

293. Atvirajai 330–400 kV įtampos skirstyklai apsaugoti reikia naudoti strypinius žaibolaidžius, įrengtus ant skirstyklos konstrukcijų. Tam naudojami ir kiti netoli skirstyklų esantys aukšti objektai (oro linijų atramos, apšvietimo bokštai, radijo ryšio bokštai ir pan.). Žaibolaidžiai įrengiami ant netoli transformatorių arba šuntuojamųjų reaktorių esančių portalų tik įvykdžius Taisyklių 294 punkto reikalavimus.

Strypiniai žaibolaidžiai įrengiami ant 110 kV įtampos atvirųjų skirstyklų konstrukcijų, jeigu perkūnijų sezono metu savitoji grunto varža ρ ≤ 1000 Ωm.

Ant 110 kV įtampos atvirųjų skirstyklų statramsčių įrengtų žaibolaidžių konstrukcija turi užtikrinti žaibo srovės nutekėjimą įžeminimo magistralėmis ne mažiau kaip dviem kryptimis. Prie konstrukcijų, ant kurių įrengti žaibolaidžiai, ne arčiau kaip vieno elektrodo ilgio atstumu nuo jų turi būti įrengti du ne trumpesni kaip 3 m elektrodai.

Strypiniai žaibolaidžiai įrengiami ant 35 kV įtampos atvirųjų skirstyklų konstrukcijų, jeigu perkūnijų sezono metu savitoji grunto varža ρ ≤ 500 Ωm.

Žaibolaidžių ant 35 kV įtampos atvirųjų skirstyklų statramsčių konstrukcija turi užtikrinti žaibo srovės nutekėjimą įžeminimo magistralėmis ne mažiau kaip trimis kryptimis. Prie konstrukcijų, ant kurių įrengti žaibolaidžiai, ne arčiau kaip vieno elektrodo ilgio atstumu turi būti įrengti trys ne trumpesni kaip 3 m elektrodai.

Atvirųjų 35 kV įtampos skirstyklų portalų, ant kurių įrengti strypiniai žaibolaidžiai arba prijungti trosai, ir 35 kV oro linijų, kurių trosas netiesiamas į pastotę, galinių atramų kabamųjų izoliatorių girliandose turi būti dviem izoliatoriais daugiau.

Atstumas nuo atvirosios skirstyklos konstrukcijų, ant kurių įrengti žaibolaidžiai, iki įtampą turinčių dalių turi būti ne mažesnis kaip girliandos ilgis.

294. Žaibolaidžiai įrengiami ant portalų ir kitų atvirųjų skirstyklų konstrukcijų, kurios pagal įžeminimo magistrales iki 15 m nutolusios nuo transformatorių arba reaktorių, jei perkūnijų sezono metu savitoji grunto varža ρ ≤ 350 Ωm ir yra įvykdytos šios sąlygos:

294.1. prie pat visų 6–35 kV transformatorių įvadų arba ne toliau kaip 5 m pagal šynas nuo jų, įskaitant ir atšakas, įrengti viršįtampių ribotuvai;

294.2. užtikrintas žaibo srovės nutekėjimas ne mažiau kaip trimis kryptimis;

294.3. įžeminimo magistralėse, ne arčiau kaip elektrodo ilgio atstumu nuo žaibolaidžio statramsčio, įrengti ne mažiau kaip trys ne trumpesni kaip 3 m vertikalieji elektrodai;

294.4. ant 35 kV įtampos pastotės transformatorių portalų įrengtų žaibolaidžių įžeminimo varža ne didesnė kaip 4 Ω, neįvertinant įžemintuvų, esančių už atvirosios skirstyklos ribų;

294.5. viršįtampių ribotuvo įžeminimo laidininkas prijungtas prie įžemintuvo tarp žaibolaidžio ir transformatoriaus įžeminimo taškų.

295. Atvirosios skirstyklos, ant kurių konstrukcijų neturi būti įrengiami arba netikslinga įrengti žaibolaidžių, jas reikia apsaugoti atskirais žaibolaidžiais, turinčiais atskirus, ne didesnės kaip 80 Ω varžos įžemintuvus. Atstumas nuo šių įžemintuvų iki pastotės ar skirstyklos įžeminimo įrenginio turi būti:

 

L1 ≥ 0,2 x Ri;                                                              (13)

 

čia: Ri – impulsinė žaibolaidžio įžeminimo įrenginio varža, omais, kai juo teka 60 kA impulsinė srovė.

Atstumas nuo atskirai įrengto žaibolaidžio, turinčio atskirą įžemintuvą, iki skirstyklos ar pastotės įtampą turinčių dalių, įžemintų konstrukcijų ir įrenginių turi būti:

 

L2 ≥ 0,12 x Ri + 0,1 x H;                                            (14)

 

čia: H – žaibolaidžio taško, kurio atžvilgiu nustatomas šis horizontalusis atstumas, aukštis nuo žemės paviršiaus, metrais, bet ne mažesnis kaip 5 m.

Atskirai įrengtų žaibolaidžių įžemintuvai prijungiami prie atvirosios skirstyklos ar pastotės įžeminimo įrenginio, atsižvelgiant į Taisyklių 293 punkto reikalavimus. Įžeminimo magistralės ilgis tarp atskiro žaibolaidžio įžemintuvo ir transformatoriaus arba reaktoriaus įžeminimo prijungimo prie pastotės įžeminimo įrenginio vietos turi būti ne mažesnis kaip 15 m. Atskiro žaibolaidžio įžemintuvo prijungimo prie atvirosios 35–110 kV įtampos skirstyklos įžeminimo įrenginio vietoje turi būti įrengtos 2–3 kryptimis einančios įžeminimo magistralės.

Žaibolaidžių, įrengtų ant prožektorių bokštų, įžemintuvai turi būti prijungti prie pastotės įžeminimo įrenginio. Jeigu juos prijungiant neatsižvelgiama į Taisyklių 293 punkte nurodytas sąlygas, tai turi būti įvykdyti dar ir šie reikalavimai:

295.1. įžeminimo magistralėje 5 m nuo žaibolaidžio atstumu reikia papildomai įrengti ne mažiau kaip tris ir ne trumpesnius kaip 3 m vertikaliuosius elektrodus;

295.2. prie 35 kV ir žemesnės įtampos transformatorių įvadų turi būti įrengti viršįtampių ribotuvai, jeigu įžeminimo magistralės ilgis nuo žaibolaidžio įžeminimo vietos iki transformatoriaus (reaktoriaus) prijungimo prie įžeminimo įrenginio vietos yra nuo 15 iki 40 m.

Atstumas nuo atskiro žaibolaidžio, kurio įžemintuvas sujungtas su atvirosios skirstyklos arba pastotės įžeminimo įrenginiu, iki įtampą turinčių dalių turi būti ne mažesnis kaip:

 

L3 ≥ 0,1 x H + M;                                                       (15)

 

čia: H – aukštis nuo žemės iki įtampą turinčių dalių metrais;

M – izoliatorių girliandos ilgis metrais.

296. 110 kV ir aukštesnės įtampos oro linijų apsaugos trosai turi būti prijungti prie įžemintų atvirosios skirstyklos arba pastotės konstrukcijų. Prie atvirųjų 110 kV skirstyklų konstrukcijų statramsčių, turinčių prijungtus trosus, 2–3 kryptimis turi būti įrengtos įžeminimo magistralės.

35 kV įtampos oro linijų apsaugos trosai pastočių prieigose prijungiami prie atvirųjų skirstyklų įžemintų konstrukcijų, jeigu perkūnijų sezono metu savitoji grunto varža ρ ≤ 750 Ωm.

Nuo atvirųjų 35 kV įtampos skirstyklų konstrukcijų statramsčių, prie kurių prijungti apsaugos trosai, 2–3 kryptimis turi būti įrengtos įžeminimo magistralės. Ne arčiau kaip vieno elektrodo ilgio atstumu nuo statramsčio, prie kurio prijungtas žaibolaidis, turi būti įrengti ne mažiau kaip trys ir ne trumpesni kaip 3 m vertikalieji elektrodai.

Arčiausiai prie atvirosios skirstyklos esančios 35 kV įtampos oro linijos atramos įžeminimo įrenginio varža turi būti ne didesnė kaip 10 Ω.

35 kV įtampos oro linijų apsaugos trosai prieigose prie atvirųjų skirstyklų, kuriose neįrengiami strypiniai žaibolaidžiai, turi būti nutiesti iki linijos galinės atramos. Linijos dalis be troso nuo galinės atramos iki atvirosios skirstyklos turi būti apsaugota strypiniu žaibolaidžiu, įrengtu ant oro linijos atramų arba šalia oro linijos.

297. Įžeminimo magistralė tarp strypinių arba trosinių žaibolaidžių ir transformatorių (reaktorių) neutralės prijungimo prie pastotės įžemintuvo įrenginio vietų turi būti ne trumpesnė kaip 15 m.

298. Žaibolaidžiai neturi būti įrengiami ant atvirosios skirstyklos konstrukcijų, esančių arčiau kaip 15 m atstumu iki transformatorių, prie kurių lanksčiaisiais laidais ir atvirosiomis šynomis prijungtos elektros mašinos. Ne mažesnis atstumas turi būti ir iki šių lanksčiųjų laidų ir atvirųjų šynų ir jų tvirtinimo konstrukcijų.

Transformatorių portalai, prie kurių tvirtinamos elektros mašinas jungiančios atvirosios standžiosios arba lanksčiosios šynos, turi būti apsaugoti atskirais arba ant kitų konstrukcijų įrengtais žaibolaidžiais.

299. Kabeliai, tvirtinami prie prožektorių bokštų, naudojamų ir žaibolaidžiams, turi būti metaliniame apvalkale arba metaliniame vamzdyje. Šie kabeliai turi būti nutiesti žemėje ne mažesniu kaip 10 m atstumu iki žaibolaidžio.

Įvado į kabelių statinį vietoje kabelio metalinis apvalkalas, šarvas ir metalinis vamzdis turi būti prijungtas prie pastotės įžeminimo įrenginio.

300. Skirstyklų ir pastočių prieigose 35 kV ir aukštesnės įtampos oro linijos nuo tiesioginio žaibo turi būti apsaugotos trosais. Apsaugotų trosais prieigų ilgis, atramų įžeminimo įrenginių varžų vertės, trosų skaičius ir jų apsaugos kampai pateikiami Taisyklių 4 priedo 7 lentelėje.

Skirstyklos prieigoje oro linijos trosas turi būti prijungtas prie visų prieigoje esančių atramos įžeminimo įrenginių, išskyrus Taisyklių 279 punkte nustatytus atvejus.

301. 35 kV įtampos linijų prieigos prie pastočių neapsaugomos trosais, jeigu pastotėje yra du iki 1,6 MVA galios transformatoriai arba vienas iki 1,6 MVA ir rezervinis maitinimas žemesnės įtampos pusėje. Tokių linijų atramos turi būti įžemintos ne mažesniu kaip 0,5 km nuo pastotės atstumu. Atramų įžeminimo varžos nurodytos Taisyklių 4 priedo 7 lentelėje.

Jeigu pastotėje yra vienas iki 1,6 MVA galios transformatorius ir nėra rezervinio maitinimo, tai ne mažesniu kaip 0,5 km nuo pastotės atstumu 35 kV įtampos linija turi būti apsaugota trosu.

302. Saugomos trosų 35–110 kV įtampos oro linijos, kurios perkūnijų sezono metu iš vieno galo ilgam išjungiamos, išjungtame linijos gale ant įvadinio pastotės portalo arba linijos paskutinės atramos reikia įrengti viršįtampių ribotuvus. Atstumas nuo šių ribotuvų iki komutavimo aparato turi būti ne didesnis kaip 60 m 110 kV įtampos linijose ir ne didesnis kaip 40 m – 35 kV įtampos linijose. Atramos, kuriose įrengti viršįtampių ribotuvai, įžeminimo įrenginio varža turi būti ne didesnė kaip 10 Ω grunte, kurio savitoji varža ρ ≤ 1000 Ωm, ir ne didesnė kaip 15 Ω grunte, kurio savitoji varža ρ > 1000 Ωm, jeigu viršįtampių ribotuvų gamintojų nenurodyta kitaip.

303. 35 kV ir aukštesnės įtampos skirstyklose, prie kurių prijungtos oro linijos, turi būti įrengiami viršįtampių ribotuvai.

304. Viršįtampių ribotuvų ir ventilinių iškroviklių apsaugos charakteristikos turi būti parinktos atsižvelgiant į saugomo elektros įrenginio impulsinį izoliacijos atsparumą ir ribotuvų liekamąją įtampą. Įžemėjus vienai tinklo fazei, viršįtampių ribotuvo liekamoji įtampa turi būti mažesnė už saugomo įrenginio izoliacijos impulsinės įtampos lygį. Jei atstumai tarp viršįtampių ribotuvų ir saugomų įrenginių dideli, turi būti panaudoti geresnių techninių charakteristikų ribotuvai.

305. Viršįtampių ribotuvų skaičius ir jų įrengimo vieta turi būti parinkti įvertinant pastotės išplėtimą. Didžiausi atstumai tarp viršįtampių ribotuvų ir saugomų įrenginių turi būti nustatomi įvertinant objekto statybos montavimo etapus. Avariniai ir remonto režimai nevertinami.

306. Komutavimo aparatai grandinėje tarp viršįtampių ribotuvų ir galios transformatorių (autotransformatorių, šuntuojamųjų reaktorių) neįrengiami, jei jie saugo:

306.1. per autotransformatorių ryšį turinčių galios transformatorių apvijas;

306.2. 330 kV įtampos galios transformatorių apvijas.

307. Galios transformatoriaus kabelio prijungimo prie 110 kV ir aukštesnės įtampos skirstyklos šynų vietoje turi būti įrengti viršįtampių ribotuvai.

Keletą transformatorių jungiant kabeliais prie skirstyklos šynų, skirstykloje įrengiamas vienas viršįtampių ribotuvų komplektas. Šių ribotuvų įrengimo vietą reikia parinkti kuo arčiau tų vietų, kuriose kabeliai prijungiami prie šynų.

308. Nenaudojamos transformatorių (autotransformatorių) žemiausios ir vidutinės įtampų apvijos turi būti sujungtos žvaigžde arba trikampiu ir apsaugotos viršįtampių ribotuvais, įrengtais tarp kiekvienos fazės ir žemės. Nepanaudota žemiausios įtampos apvija, esanti arčiausiai magnetolaidžio, apsaugoma įžeminus neutralę, vieną trikampio viršūnę, vieną žvaigždės šaką arba įrengus atitinkamos įtampos viršįtampių ribotuvus kiekvienoje fazėje.

Nepanaudotos apvijos įžeminti nereikia, jeigu prie jos nuolat yra prijungtas ilgesnis kaip 30 m kabelis su įžemintu apvalkalu arba šarvu.

309. 110 kV įtampos galios transformatorių neutralėje reikia įrengti viršįtampių ribotuvą apvijai apsaugoti, jeigu apvijos neutralės izoliacijos lygis yra žemesnis už linijinio apvijos galo izoliaciją, o transformatorius gali veikti esant neįžemintai neutralei. Transformatoriaus neutralėje neturi būti įrengiamas skyriklis, jeigu transformatorius dėl nepakankamos apvijų neutralės izoliacijos negali veikti esant izoliuotajai neutralei.

310. 6–10 kV įtampos skirstyklos, prie kurių prijungtos oro linijos, turi būti apsaugotos viršįtampių ribotuvais, prijungtais prie šynų.

Jeigu transformatoriai prie 6–10 kV įtampos skirstyklos šynų prijungti kabeliais, tai atstumas tarp viršįtampių ribotuvų ir transformatorių ir kitų aparatų neribojamas (išimtys nurodytos Taisyklių 294 punkte). Jeigu transformatoriai prie skirstyklos šynų prijungti oro linijomis, tai atstumas tarp viršįtampių ribotuvų ir transformatorių turi būti ne didesnis kaip 90 m.

Transformatorinių 6–10 kV ir iki 1000 V įtampos grandines turi saugoti viršįtampių ribotuvai, jeigu transformatorinės prijungtos prie 6–10 kV įtampos oro linijų.

Viršįtampių ribotuvas jungiamas prieš saugiklį, jeigu ribotuvas ir įtampos transformatorius įrengti viename narvelyje.

Viršįtampių ribotuvų įžeminimo varža turi būti ne didesnė, negu nurodyta Taisyklių 302 punkte.

311. Jeigu 6–35 kV oro linijos prijungtos prie pastočių kabeliais, kabelio prijungimo prie oro linijos vietoje iš oro linijos pusės turi būti įrengti viršįtampių ribotuvai. Jie turi būti prijungti prie įžemintuvo ir trumpiausiu laidininku sujungti su metaliniu kabelio apvalkalu. Įžeminimo varža turi būti ne didesnė kaip 10 Ω grunte, kurios savitoji varža p mažesnė arba lygi 1000 Ωm, ir ne didesnė kaip 15 Ω didesnės savitosios varžos grunte.

Prieigose prie 35 kV ir aukštesnės įtampos pastočių 6–10 kV įtampos oro linijų gelžbetoninės atramos 200–300 m ruože nuo pastotės turi būti įžemintos. Įžemintuvų varža turi būti ne didesnė, negu nurodyta Taisyklių 4 priedo 6 lentelėje.

312. 35–110 kV įtampos pastotę su ne didesnės kaip 40 MVA galios transformatoriais jungiant prie veikiančių oro linijų be saugos trosų atšaka, trumpesne, negu reikalauja jos apsauga nuo žaibų (Taisyklių 4 priedo 7 lentelė), naudoti šią paprastesnę schemą:

312.1. viršįtampių ribotuvus įrengti ne toliau kaip 10 m nuo transformatorių;

312.2. visoje atšakoje nutiesti trosą. Jeigu atšaka trumpesnė kaip 150 m, tai į abi linijos puses nuo atšakos papildomai trosu arba strypiniais žaibolaidžiais reikia apsaugoti po vieną veikiančios oro linijos tarpatramį.

Pastotę, kurioje atstumas tarp viršįtampių ribotuvų ir transformatoriaus didesnis kaip 10 m, reikia apsaugoti pagal Taisyklių 300 punkto reikalavimus (išimtis taikoma, kai veikianti linija nutraukiama ir iš tos vietos abu jos galai tiesiami į naujai jungiamą pastotę).

Pastotės, jungiamos prie naujai tiesiamos linijos, turi būti apsaugotos nuo viršįtampių.

313. Pastotę prijungiant prie veikiančios 35–110 kV įtampos oro linijos atšaka arba įrengiant trumpas tranzitinės linijos atšakas, apsaugai naudojamų viršįtampių ribotuvų įžeminimo varža turi būti ne didesnė kaip 30 Ω, jei savitoji grunto varža ne mažesnė kaip 1000 Ωm. Artimiausio nuo pastotės viršįtampių ribotuvo įžemintuvas turi būti sujungtas su pastotės įžemintuvu.

314. Iki 110 kV įtampos ne per visą ilgį turinčios trosą oro linijos skyriklį turi saugoti viršįtampių ribotuvas, įrengtas toje pačioje atramoje kaip ir skyriklis. Jeigu skyriklis ilgam atjungiamas, tai atramoje viršįtampių ribotuvai turi būti įrengti iš abiejų skyriklio pusių.

Jeigu linijoje skyriklis įrengtas ne toliau kaip 25 m nuo linijos prijungimo prie pastotės ar skirstyklos vietos, tai artimiausioje atramoje nereikia įrengti viršįtampių ribotuvų. Jeigu šis skyriklis ilgam išjungiamas, tai atramoje į linijos pusę turi būti įrengti viršįtampių ribotuvai.

Viršįtampių ribotuvais nereikia apsaugoti iki 10 kV įtampos oro linijos skyriklių, jeigu skyriklių ir oro linijos izoliacijos lygis nesiskiria.

Trosų saugomos oro linijos prieigoje, vadovaujantis schema, skyrikliai įrengiami artimiausioje nuo pastotės atramoje. Kitose prieigos atramose įrengiami skyrikliai tik tuo atveju, jeigu skyriklių izoliacijos lygis yra ne žemesnis už tos atramos izoliatorių izoliacijos lygį.

 

XIX. APSAUGA NUO VIDINIŲ VIRŠĮTAMPIŲ

 

315. 6–35 kV įtampos elektros tinkluose, kuriuose turi būti kompensuotos talpinės įžemėjimo srovės, tinklo fazių talpius reikia išlyginti žemės atžvilgiu, atitinkamai išdėstant fazinius laidus. Atskirų fazių talpių asimetrijos laipsnis žemės atžvilgiu turi būti ne didesnis kaip 0,75 proc.

Kompensacinių ričių įrengimo vietos turi būti parinktos įvertinus tinklo konfigūraciją, galimą tinklo padalijimą, avarinių režimų tikimybę, poveikį ryšio linijoms ir geležinkelio autoblokuočių linijoms.

Kompensacinė ritė prie transformatoriaus neutralės nejungiama:

315.1. kai transformatorius prie šynų jungiamas saugikliais;

315.2. kai transformatorius prie tinklo, kuriame kompensuojamos vienfazio įžemėjimo srovės, yra prijungtas viena linija.

Kompensacinių ričių galia parenkama pagal tinklo įžemėjimo talpinės srovės dydį, įvertinus dešimties metų perspektyvą.

316. Nuo savaiminio neutralės poslinkio apsaugoti nereikia 6–35 kV įtampos elektros tinklų, kurių neutralė kompensuota arba prie kurių prijungti generatoriai su vandeniu aušinamomis statoriaus apvijomis.

6–35 kV tinkluose turi būti įrengtos priemonės, kad butų išvengta neutralės poslinkio tais atvejais, kai nėra generatorių, kurių statoriaus apvijos aušinamos vandeniu, taip pat 6–35 kV įtampos elektros tinklų dalyse, kurios gali atsiskirti nuo kompensacinių ričių ir nuo minėtų generatorių, suveikus apsaugai ar atliekant operatyviuosius perjungimus. 6–35 kV įtampos elektros tinklų transformatorių antrinės apvijos, sujungtos atviruoju trikampiu ir naudojamos izoliacijai kontroliuoti, išskyrus NAMI tipo įtampos transformatorius, grandinėje turi būti įjungtas 4 A srovės 25 Ω rezistorius.

Generatoriaus-transformatoriaus bloko schemose įtampos transformatorių atviruoju trikampiu sujungtos apvijos grandinėje reikia taip pat įrengti nuolat įjungtą 4 A srovės 25 Ω rezistorių. Šiuo atveju reikia įrengti antrą tokį pat rezistorių, kuris, įvykus ferorezonansui, automatiškai šuntuotų nuolat įjungtą rezistorių.

6–35 kV įtampos elektros tinkluose, kuriuose fazinės arba nulinės sekos įtampos nematuojamos, naudojami įtampos transformatoriai, kurių pirminės apvijos neturi tiesioginio ryšio su žeme.

317. 330–400 kV įtampos tinkluose, atsižvelgiant į tinklo schemą, linijų skaičių, jungtuvų tipą, transformatorių galią ir kitus parametrus, reikia numatyti priemones, ribojančias ilgalaikį įtampos padidėjimą ir apsaugančias nuo komutacinių viršįtampių. 330–400 kV įtampos įrenginiams leistinas įtampos padidėjimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į jo trukmę.

318. 330–400 kV įtampos tinkluose komutaciniai viršįtampiai turi būti apriboti iki 2,7 karto vardinės tinklo įtampos.

Pavojingiems komutaciniams viršįtampiams apriboti oro linijose reikia naudoti viršįtampių ribotuvus, elektromagnetinius įtampos transformatorius ar kitas priemones, ribojančias ilgalaikį įtampos didėjimą.

6–110 kV įtampos kabelių linijos, kuriose gali pasireikšti išoriniai arba vidiniai viršįtampiai, turi būti apsaugotos viršįtampių ribotuvais.

Kabeliai įvaduose nuo oro linijų į pastotes ir transformatorines nuo išorinių viršįtampių turi būti apsaugoti viršįtampių ribotuvais oro linijos pusėje.

319. 330–400 kV įtampos skirstyklose, kuriose yra orinių jungtuvų su talpiniais įtampų dalikliais, reikia numatyti priemones, ribojančias ferorezonansinius viršįtampius, atsirandančius nuosekliai jungiant įtampos transformatorius ir jungtuvų talpinius įtampos daliklius.

 

IX. BANDYMAI IR MATAVIMAI PRIEŠ PRIPAŽĮSTANT ELEKTROS ĮRENGINIUS TINKAMAIS NAUDOTI

 

320. Prieš pripažįstant iki 400 kV įtampos elektros įrenginius tinkamais naudoti, turi būti atliekami elektros įrenginių bandymai ir matavimai. Bandymai ir matavimai atliekami vadovaujantis normatyviniais dokumentais. Būtina atsižvelgti į gamintojų rekomendacijas ir instrukcijas, kitų norminių teisės aktų reikalavimus. Jeigu gamintojų arba vietos teisės aktuose yra nurodyti kitokie (griežtesni) įrenginių bandymų normų ir apimčių reikalavimai, reikia vadovautis jais.

321. Pagaminti elektros įrenginiai turi būti išbandyti gamintojo, taikant nurodytus jo techniniuose dokumentuose ar griežtesnius reikalavimus.

322. Kartu su elektros įrenginiais turi būti pateikta atitikties deklaracija ir sertifikatas ir naudojimo dokumentai su reikalingais parametrais.

323. Elektros įrenginiai arba statybos produktai (pavyzdžiui, elektros linijos, skirstyklos ir pan.), gauti statybos proceso metu, juos pažeidus transportavimo ir montavimo metu, kilus abejonių, kad gaminio parametrai neatitinka gamintojo naudojimo dokumentuose nurodytų ir pakartotinai naudojamų (išmontuotų), turi būti atliekami jų bandymai ir parametrų matavimai vadovaujantis norminiais dokumentais.

324. Jei, bandant elektros įrenginį, bandymo ar matavimų rezultatų dydžiai nuo nustatytos normos ribų skiriasi nežymiai (iki 10 proc.), priežastims išaiškinti ir įrenginio ar atskirų dalių būklei tiksliai įvertinti atliekami ir kiti, norminiuose dokumentuose nenumatyti, bandymai ir matavimai, tačiau jų parametrų nuokrypis neturi būti didesnis už numatytąjį normose.

325. Be numatytų bandymų ir matavimų, turi būti atliekama įrenginių apžiūra ir jų mechaninės dalies patikra.

326. Visi bandymai ir matavimai turi būti įforminami atitinkamais aktais ar protokolais ir pateikiami pripažinimo tinkamais naudoti komisijai.

327. Įvertinus bandymų ir matavimų rezultatus, nustatoma elektros įrenginių techninė būklė ir daromos išvados dėl jų tinkamumo naudoti.

328. Relinės apsaugos, automatikos ir telemechanikos įranga turi būti tikrinama remiantis normų ir bandymo apimčių normatyvais, nustatytais šių įrenginių techniniuose ir norminiuose dokumentuose.

 

X. APLINKOS APSAUGA

 

329. Įrengiant elektros įrenginius būtina įvertinti, kaip jie veiks aplinką, gamtą ir žmonių sveikatą.

330. Elektros įrenginių veikimas turi užtikrinti, kad nebūtų teršiamas gruntas ir vandens telkiniai, triukšmo lygis neviršytų sanitarinio normatyvo, elektrinio ir magnetinio lauko intensyvumas neviršytų ribinio leistinojo lygio.

331. Įvertinant aplinkos apsaugos, higienos ir sveikatos reikalavimus, būtina vadovautis norminiais teisės aktais ir normatyvais.

 

XI. PRIEŠGAISRINĖ SAUGA

 

332. Pagal atsparumo ugniai kategoriją pastočių statiniai ir įrenginiai turi būti įrengti vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 704 (Žin., 2004, Nr. 23-720), ir Energetikos objektų priešgaisrinių saugos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 80/121 (Žin., 1999, Nr. 22-631), reikalavimais.

333. Priešgaisrinio vandentiekio tinklai ir priešgaisrinės automatikos įrenginiai turi būti įrengti vadovaujantis atitinkamais norminiais teisės aktais ir normatyvais.

______________

part_5dedb5bb731f4a369e021f19f4dcadc8_end


 

Elektros įrenginių įrengimo bendrųjų taisyklių

1 priedas

 

LEISTINOSIOS ILGALAIKĖS SROVĖS IR PERKROVOS BEI PATAISOS KOEFICIENTAI, TAIKOMI PAGAMINTIEMS PAGAL GOST STANDARTUS KABELIAMS IR IZOLIUOTIEMS LAIDAMS

 

1 lentelė. Iki 10 kV įtampos kabelių įmirkyta popierine izoliacija leistinoji trumpalaikė perkrova

 

Apkrovos koeficientas

Kabelio tiesimo vieta

Kabelių perkrova, esant perkrovos trukmei, %

0,5 val.

1 val.

3 val.

0,6

žemėje

35

30

15

ore

25

15

10

vamzdžiuose (žemėje)

20

10

0

0,8

žemėje

20

15

10

ore

15

10

5

vamzdžiuose (žemėje)

10

5

0

 

2 lentelė. Iki 10 kV įtampos kabelių įmirkyta popierine izoliacija leistinoji trumpalaikė perkrova veikiant poavariniu režimu

 

Apkrovos koeficientas

Kabelio klojimo būdas

Kabelių perkrova, esant perkrovos trukmei, %

1 val.

3 val.

6 val.

0,6

žemėje

50

35

25

ore

35

25

25

vamzdžiuose (žemėje)

30

20

15

0,8

žemėje

35

25

20

ore

30

25

25

vamzdžiuose (žemėje)

20

15

10

 

3 lentelė. Neizoliuotų ir izoliuotų laidų, kabelių ir šynų, tiesiamų kitokioje nei +15 °C žemės ir +25 °C oro temperatūroje, leistinosios ilgalaikės srovės pataisos koeficientai, esant skirtingai leistinajai laidininkų įšilimo temperatūrai

 

Aplinkos temperatūra, °C

Leistinoji laidininkų įšilimo temperatūra,

°C

Pataisos koeficientas, esant aplinkos temperatūrai, °C

-5

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

50

15

80

1,14

1,11

1,08

1,04

1,00

0,96

0,92

0,88

0,83

0,78

0,73

0,68

25

80

1,24

1,20

1,17

1,13

1,09

1,04

1,00

0,95

0,90

0,85

0,80

0,74

15

70

1,28

1,24

1,20

1,15

1,10

1,06

1,06

0,94

0,87

0,82

0,75

0,67

25

70

1,29

1,24

1,20

1,15

1,11

1,05

1,00

0,94

0,88

0,81

0,74

0,67

15

65

1,18

1,14

1,10

1,05

1,00

0,95

0,89

0,84

0,77

0,71

0,63

0,55

25

65

1,32

1,27

1,22

1,17

1,12

1,06

1,00

0,94

0,87

0,79

0,71

0,61

15

60

1,20

1,15

1,12

1,06

1,00

0,94

0,88

0,82

0,75

0,67

0,57

0,47

25

60

1,36

1,31

1,25

1,20

1,13

1,07

1,00

0,93

0,85

0,76

0,66

0,54

15

55

1,22

1,17

1,12

1,07

1,00

0,93

0,86

0,79

0,71

0,61

0,50

0,36

25

55

1,41

1,35

1,29

1,23

1,15

1,08

1,00

0,91

0,82

0,71

0,58

0,41

15

50

1,25

1,20

1,14

1,07

1,00

0,93

0,84

0,76

0,66

0,54

0,37

25

50

1,48

1,41

1,34

1,26

1,18

1,09

1,00

0,89

0,78

0,63

0,45

 

4 lentelė. Atvirai ir vamzdžiuose tiesiamų iki 1000 V įtampos varinių laidų ir srovėlaidžių gumine ir polivinilchloridine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: laidų +65 °C, oro +25 °C.

 

Laido skerspjūvis, mm2

Laidų leistinoji ilgalaikė srovė, A

tiesiamų atvirai

tiesiamų viename vamzdyje

dviejų viengyslių

trijų viengyslių

keturių viengyslių

vieno dvigyslio

vieno trigyslio

0,5

11

0,75

15

1

17

16

15

14

15

14

1,2

20

18

16

15

16

14,5

1,5

23

19

17

16

18

15

2

26

24

22

20

23

19

2,5

30

27

25

25

25

21

3

34

32

28

26

28

24

4

41

38

35

30

32

27

5

46

42

39

34

37

31

6

50

46

42

40

40

34

8

62

54

51

46

48

43

10

80

70

60

50

50

50

16

100

85

80

75

80

70

25

140

115

100

90

100

85

35

170

135

125

115

125

100

50

215

185

170

150

160

135

70

270

225

210

185

195

175

95

330

275

255

225

245

215

120

385

315

290

260

295

250

150

440

360

330

 

5 lentelė. Atvirai ir vamzdžiuose tiesiamų iki 1000 V įtampos aliumininių laidų gumine ir polivinilchloridine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: laidų +65 °C, oro +25 °C.

 

Laido skerspjūvis, mm2

Laidų leistinoji ilgalaikė srovė, A

tiesiamų atvirai

tiesiamų viename vamzdyje

dviejų viengyslių

trijų viengyslių

keturių viengyslių

vieno dvigyslio

vieno trigyslio

2

21

19

18

15

17

14

2,5

24

20

19

19

19

16

3

27

24

22

21

22

18

4

32

28

28

23

25

21

5

36

32

30

27

28

24

6

39

36

32

30

31

26

8

46

43

40

37

38

32

10

60

50

47

39

42

38

16

75

60

60

55

60

55

25

105

85

80

70

75

65

35

130

100

95

85

95

75

50

165

140

130

120

125

105

70

210

175

165

140

150

135

95

255

215

200

175

190

165

120

295

245

220

200

230

190

150

340

275

255

 

6 lentelė. Žemėje arba ore tiesiamų iki 1000 V įtampos šarvuotų ir nešarvuotų varinių kabelių gumine izoliacija švininiame, polivinilchloridiniame arba guminiame apvalkale ir varinių laidų gumine izoliacija metaliniame apvalkale leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių ir laidų +65 °C, oro +25 °C, žemės +15 °C.

Žemės savitoji šiluminė varža 1,2 K m/W.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

ore

žemėje

viengyslių

dvigyslių

trigyslių

dvigyslių

trigyslių

1,5

23

19

19

33

27

2,5

30

27

25

44

38

4

41

38

35

55

49

6

50

50

42

70

60

10

80

70

55

105

90

16

100

90

75

135

115

25

140

115

95

175

150

35

170

140

120

210

180

50

215

175

145

265

225

70

270

215

180

320

275

95

325

260

220

385

330

120

385

300

260

445

385

150

440

350

305

505

435

185

510

405

350

570

500

 

7 lentelė. Žemėje arba ore tiesiamų iki 1000 V įtampos šarvuotų ir nešarvuotų aliumininių kabelių gumine ir plastikine izoliacija švininiame, polivinilchloridiniame arba guminiame apvalkale leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių +65 °C, oro +25 °C, žemės +15 °C.

Žemės savitoji šiluminė varža 1,2 K m/W.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

ore

žemėje

viengyslių

dvigyslių

trigyslių

dvigyslių

trigyslių

2,5

23

21

19

34

29

4

31

29

27

42

38

6

38

38

32

55

46

10

60

55

42

80

70

16

75

70

60

105

90

25

105

90

75

135

115

35

130

105

90

160

140

50

165

135

110

205

175

70

210

165

140

245

210

95

250

200

170

295

255

120

295

230

200

340

295

150

340

270

235

390

335

185

390

310

270

440

385

240

465

 

PASTABA. Iki 1,0 kV įtampos keturgyslių kabelių plastikine izoliacija ilgalaikė leistinoji srovė nustatoma pagal 7 lentelę (kaip trigyslių kabelių) dauginant jas iš pataisos koeficiento 0,92.

 

8 lentelė. Iki 1000 V įtampos lanksčių kilnojamųjų varinių laidų, srovėlaidžių ir kabelių, šachtų ir prožektorių kabelių leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: laidų ir kabelių +65 °C, oro +25 °C.

 

Laidininko skerspjūvis, mm2

Laidininkų leistinoji ilgalaikė srovė, A

viengyslių

dvigyslių

trigyslių

0,5

12

10

0,75

16

14

1,0

18

16

1,5

23

20

2,5

40

33

28

4

50

43

36

6

65

55

45

10

90

75

60

16

120

95

80

25

160

125

105

35

190

150

130

50

235

185

160

70

290

235

200

 

9 lentelė. Durpynuose naudojamų lanksčių kilnojamųjų varinių kabelių gumine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių +65 °C, oro +25 °C.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

0,5 kV

3 kV

6 kV

6

44

45

47

10

60

60

65

16

80

80

85

25

100

105

105

35

125

125

130

50

155

155

160

70

190

195

 

10 lentelė. Kilnojamiesiems elektros įrenginiams maitinti naudojamų lanksčių varinių kabelių gumine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių +65 °C, oro +25 °C.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

3 kV

6 kV

16

85

90

25

115

120

35

140

145

50

175

180

70

215

220

95

260

265

120

305

310

150

345

350

 

11 lentelė. Elektrifikuotame transporte naudojamų 1,3 ir 4 kV įtampos varinių laidų gumine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: laidų +65 °C, oro +25 °C.

 

Laido skerspjūvis, mm2

Leistinoji ilgalaikė srovė, A

 

Laido skerspjūvis, mm2

Leistinoji ilgalaikė srovė, A

1

20

 

50

230

1,5

25

 

70

285

2,5

40

 

95

340

4

50

 

120

390

6

65

 

150

445

10

90

 

185

505

16

115

 

240

590

25

150

 

300

670

35

185

 

350

745

 

12 lentelė. Laidų ir kabelių, tiesiamų dengtuose loviuose, leistinosios ilgalaikės srovės pataisos koeficientai

 

Tiesimo būdas

Laidų ar kabelių skaičius

Pataisos koeficientas

viengyslių

daugiagyslių

maitinantiems pavienius elektros imtuvus, kurių apkrovos koeficientas mažesnis kaip 0,7

maitinantiems pavienius elektros imtuvus ar imtuvų grupę, kurių apkrovos koeficientas didesnis kaip 0,7

Daugiasluoksnis ir ryšuliais

iki 4

1,0

2

5–6

0,85

3–9

7–9

0,75

10–11

10–11

0,7

12–14

12–14

0,65

15–18

15–18

0,6

Vienasluoksnis

2–4

2–A

0,67

5

5

0,6

 

13 lentelė. Žemėje klojamų iki 10 kV įtampos varinių kabelių švininiu apvalkalu, netakia mase įmirkyta popierine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių pagal – 68 punktą, žemės +15 °C.

Žemės savitoji šiluminė varža 1,2 K m/W.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

viengyslių iki 1 kV

dvigyslių iki 1 kV

keturgyslių iki 1 kV

trigyslių

3 kV

6 kV

10 kV

6

80

50

70

10

140

105

85

95

80

16

175

140

115

120

105

95

25

235

185

150

160

135

120

35

285

225

175

190

160

150

50

360

270

215

235

200

180

70

440

325

265

285

245

215

95

520

380

310

340

295

265

120

595

435

350

390

340

310

150

675

500

395

435

390

355

185

755

450

490

440

400

240

880

450

570

510

460

 

14 lentelė. Vandenyje tiesiamų iki 10 kV įtampos varinių kabelių švininiu apvalkalu, netakia mase įmirkyta popierine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių – pagal 68 punktą, vandens +15 °C.

Vandens savitoji šiluminė varža 1,2 K m/W.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

keturgyslių iki 1 kV

trigyslių

3 kV

6 kV

10 kV

16

135

120

25

195

210

170

150

35

230

250

205

180

50

285

305

255

220

70

350

375

310

275

95

410

440

375

340

120

470

505

430

395

150

565

500

450

185

615

545

510

240

715

625

585

 

15 lentelė. Ore tiesiamų iki 10 kV įtampos varinių kabelių netakia mase arba alyvos kanifolijos mišiniu įmirkyta popierine izoliacija švininiu apvalkalu leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių – pagal 68 punktą, oro +25 °C.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

viengyslių iki 1 kV

dvigyslių iki 1 kV

keturgyslių iki 1 kV

trigyslių

3 kV

6 kV

10 kV

6

55

45

10

95

75

60

60

55

16

120

95

80

80

65

60

25

160

130

100

105

90

85

35

200

150

120

125

110

105

50

245

185

145

155

145

135

70

305

225

185

200

175

165

95

360

275

215

245

215

200

120

415

320

260

285

250

240

150

470

375

300

330

290

270

185

525

340

375

325

305

240

610

430

375

350

 

16 lentelė. Žemėje klojamų iki 10 kV įtampos aliumininių kabelių švininiu apvalkalu, netakia mase arba alyvos kanifolijos mišiniu įmirkyta popierine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių – pagal 68 punktą, žemės +15 °C.

Žemės savitoji šiluminė varža 1,2 K m/W.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

viengyslių iki 1 kV

dvigyslių iki 1 kV

keturgyslių iki 1 kV

trigyslių

3 kV

6 kV

10 kV

6

60

55

10

110

85

65

75

60

16

135

110

90

90

80

75

25

180

140

115

125

105

90

35

220

175

135

145

125

115

50

275

210

165

180

155

140

70

345

250

200

220

190

165

95

400

290

240

260

225

205

120

460

335

270

300

260

240

150

520

385

305

335

300

275

185

580

345

380

340

310

240

675

440

390

355

 

17 lentelė. Vandenyje tiesiamų iki 10 kV įtampos aliumininių kabelių švininiu apvalkalu, netakia mase arba alyvos kanifolijos mišiniu įmirkyta popierine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių – pagal 68 punktą, vandens +15 °C.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

keturgyslių iki 1 kV

trigyslių

3 kV

6 kV

10 kV

16

105

95

25

150

160

130

115

35

175

190

160

140

50

220

235

195

170

70

270

290

240

210

95

315

340

290

260

120

360

390

330

305

150

435

385

345

185

475

420

390

240

550

480

450

 

18 lentelė. Ore tiesiamų iki 10 kV įtampos aliumininių kabelių švininiu arba aliumininiu apvalkalu, netakia mase arba alyvos kanifolijos mišiniu įmirkyta popierine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių – pagal 68 punktą, oro +25 °C.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

viengyslių iki 1 kV

dvigyslių iki 1 kV

keturgyslių iki 1 kV

trigyslių

3 kV

6 kV

10 kV

6

42

35

10

75

55

45

46

42

16

90

75

60

60

50

46

25

125

100

75

80

70

65

35

155

115

95

95

85

80

50

190

140

110

120

110

105

70

235

175

140

155

135

130

95

275

210

165

190

165

155

120

320

245

200

220

190

185

150

360

290

230

255

225

210

185

405

260

290

250

235

240

470

330

290

270

 

19 lentelė. Žemėje arba ore tiesiamų 6 kV įtampos varinių kabelių bendru švininiu apvalkalu, mažai įmirkyta popierine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių – pagal 68 punktą, oro +25 °C, žemės +15 °C.

Žemės savitoji šiluminė varža 1,2 K m/W.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

žemėje

ore

16

90

65

25

120

90

35

145

110

50

180

140

70

220

170

95

265

210

120

310

245

150

355

290

 

20 lentelė. Žemėje arba ore tiesiamų 6 kV įtampos aliumininių kabelių bendru švininiu apvalkalu, mažai įmirkyta popierine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių – pagal 68 punktą, oro +25 °C, žemės +15 °C.

Žemės savitoji šiluminė varža 1,2 K m/W.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

žemėje

ore

16

70

50

25

90

70

35

110

85

50

140

110

70

170

130

95

205

160

120

240

190

150

275

225

 

21 lentelė. Žemėje, vandenyje arba ore tiesiamų 20 ir 35 kV įtampos varinių kabelių atskirais gyslų švininiais apvalkalais, netakia mase arba alyvos kanifolijos mišiniu įmirkyta popierine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių – pagal 68 punktą, vandens +15 °C, žemės +15 °C, oro +25 °C.

Žemės savitoji šiluminė varža 1,2 K m/W.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

20 kV

35 kV

žemėje

vandenyje

ore

žemėje

vandenyje

ore

25

110

120

85

35

135

145

100

50

165

180

120

70

200

225

150

95

240

275

180

120

275

315

205

270

290

205

150

315

350

230

310

230

185

355

390

265

 

22 lentelė. Žemėje, vandenyje arba ore tiesiamų 20 ir 35 kV įtampos aliumininių kabelių atskirais gyslų švininiais apvalkalais, netakia mase arba alyvos kanifolijos mišiniu įmirkyta popierine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių – pagal 68 punktą, žemės ir vandens +15 °C, oro +25 °C.

Žemės savitoji šiluminė varža 1,2 K m/W.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

20 kV

35 kV

žemėje

vandenyje

ore

žemėje

vandenyje

ore

25

85

90

65

35

105

110

75

50

125

140

90

70

155

175

115

95

185

210

140

120

210

245

160

210

225

160

150

240

270

175

240

175

185

275

300

205

 

23 lentelė. Kitokiuose nei 1,2 K m/W savitosios šiluminės varžos gruntuose paklotų kabelių leistinosios ilgalaikės srovės pataisos koeficientai

 

Žemės charakteristika

Savitoji šiluminė žemės varža, K m/W

Pataisos koeficientas

Didesnio kaip 9% drėgnumo smėlis, didesnio kaip 1% drėgnumo priemolis

0,80

1,05

7–9% drėgnumo smėlis ir normalus gruntas, 12–14% drėgnumo priemolis

1,20

1,00

4–7% drėgnumo smėlis, 8–12% drėgnumo priemolis

2,00

0,87

Mažesnio kaip 4% drėgnumo smėlis ir akmenuotas gruntas

3,00

0,75

 

24 lentelė. Ore tiesiamų iki 3 kV, 20 kV ir 35 kV įtampos varinių nešarvuotų viengyslių kabelių švininiu apvalkalu, netakia mase arba alyvos kanifolijos mišiniu įmirkyta popierine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių – pagal 68 punktą, oro +25 °C.

 

Kabelio skerspjūvis, mm2

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

iki 3 kV

20 kV

35 kV

10

85/–

16

120/–

25

145/–

105/110

35

170/–

125/135

50

215/–

155/165

70

260/–

185/205

95

305/–

220/255

120

330/–

245/290

240/265

150

360/–

270/330

265/300

185

385/–

290/360

285/335

240

435/–

320/395

315/380

300

460/–

350/425

340/420

400

485/–

370/450

 

PASTABA. Skaitiklyje nurodoma kabelių, išdėstytų plokštumoje, srovė, esant nuo 35 iki 125 mm atstumui tarp jų, o vardiklyje – kabelių, išdėstytų dobilo lapo forma, be tarpų tarp jų.

 

25 lentelė. Ore tiesiamų iki 3 kV, 20 kV ir 35 kV įtampos aliumininių nešarvuotų viengyslių kabelių švininiu apvalkalu, netakia mase arba alyvos kanifolijos mišiniu įmirkyta popierine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: kabelių – pagal 68 punktą, oro +25 °C.

 

Kabelio skerspjūvis, mm

Kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, A

iki 3 kV

20 kV

35 kV

10

65/–

16

90/–

25

110/–

80/85

35

130/–

95/105

50

165/–

120/130

70

200/–

140/160

95

235/–

170/195

120

255/–

190/225

185/205

150

275/–

210/255

205/230

185

295/–

225/275

220/255

240

335/–

245/305

245/290

300

355/–

270/330

260/330

400

375/–

285/350

500

390/–

625

405/–

800

425/–

 

PASTABA. Skaitiklyje nurodoma kabelių, išdėstytų plokštumoje, srovė, esant atstumui tarp jų nuo 35 iki 125 mm, o vardiklyje – kabelių, išdėstytų dobilo lapo forma, be tarpų tarp jų.

 

26 lentelė. Greta žemėje arba greta žemėje vamzdžiuose paklotų kabelių leistinosios ilgalaikės srovės pataisos koeficientai

 

Atstumas tarp kabelių, mm

Žemėje paklotų kabelių skaičius, vnt.

1

2

3

4

5

6

100

1,00

0,90

0,85

0,80

0,78

0,75

200

1,00

0,92

0,87

0,84

0,82

0,81

300

1,00

0,93

0,90

0,87

0,86

0,85

 

27 lentelė. 0,6/1,0 kV įtampos oro kabelių juodojo polietileno (PE, TIP-3) izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė ir elektriniai parametrai

 

Temperatūra: kabelių +70 °C, oro +25 °C; kabelių tekant 5 sek. trukmės trumpojo jungimo srovei +125 °C.

 

Kabelių skerspjūviai, mm2

Leistinoji ilgalaikė srovė, A

Fazinių laidininkų aktyvioji varža Ω/km, (20 °C)

PEN laidininkų aktyvioji varža, Ω/km, (20 °C)

Leistinoji ilgalaikė 1 sek. trukmės trumpojo jungimo srovė, kA

1x16+25

75

1,91

1,38

1,5

3x16+25

70

1,91

1,38

1,5

3x25+35

95

1,2

0,986

2,3

3x35+50

115

0,868

0,72

3,2

3x50+70

140

0,641

0,493

4,6

3x70+95

180

0,443

0,363

6,5

3x120+95

250

0,253

0,363

7,2

4x16+25

70

1,91

1,38

1,5

4x25+35

95

1,2

0,986

2,3

 

PASTABA. Duomenys pagal Lietuvos standartų LST 1790:2002 „Vardinės Uo/U(Um): 0,6/1 (1,2) kV įtampos oriniai skirstomieji kabeliai“ reikalavimus.

 

28 lentelė. 0,6/1,0 kV įtampos oro kabelių juodojo polietileno (XLPE, TIX-4) izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė ir elektriniai parametrai

 

Temperatūra: kabelių +70 °C, oro +25 °C; kabelių tekant 5 sek. trukmės trumpojo jungimo srovei +250 °C.

 

Kabelių skerspjūviai, mm2

Leistinoji ilgalaikė srovė, A

Fazinių laidininkų aktyvioji varža, Ω /km, (20 °C)

PEN laidininkų aktyvioji varža, Ω /km, (20 °C)

Leistinoji ilgalaikė 1 sek. trukmės trumpojo jungimo srovė, kA

1x16+25

105

1,91

1,38

1,5

3x16+25

100

1,91

1,38

1,5

3x25+35

130

1,2

0,986

2,3

3x35+50

160

0,868

0,72

3,2

3x50+70

195

0,641

0,493

4,6

3x70+95

240

0,443

0,363

6,5

3x120+95

340

0,253

0,363

7,2

4x16+25

100

1,91

1,38

1,5

4x25+35

150

1,2

0,986

2,3

 

PASTABA. Duomenys pagal Lietuvos standartų LST 1790:2002 „Vardinės Uo/U(Um): 0,6/1 (1,2) kV įtampos oriniai skirstomieji kabeliai“ reikalavimus.

 

29 lentelė. 12, 24, 36 kV įtampos SAXKA oro kabelių leistinoji ilgalaikė srovė ir elektriniai parametrai

 

Temperatūra: kabelių +90 °C, oro +25 °C.

 

Kabelių skerspjūviai, mm2

Leistinoji ilgalaikė srovė, A

Aktyvioji varža, Ω/km, (20 °C)

Induktyvioji varža, Ω/km

Leistinoji ilgalaikė 1 sek. trukmės trumpojo jungimo srovė, kA

SAXKA tipo 12 kV (įtampa 10 kV)

3x35

115

0,87

0,14

3,4

3x70

175

0,445

0,13

6,7

3x120

250

0,256

0,12

11,2

3x185

320

0,167

0,11

17,5

SAXKA tipo 24 kV (įtampa 20 kV)

3x35

120

0,87

0,16

3,4

3x70

180

0,446

0,14

6,7

3x120

250

0,256

0,13

11,2

3x185

325

0,167

0,12

17,5

SAXKA tipo 36 kV (įtampa 30 kV)

3x35

120

0,871

0,18

3,4

3x70

180

0,446

0,16

6,7

3x120

250

0,257

0,15

11,2

3x185

325

0,168

0,14

17,5

 

30 lentelė. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos oro linijų izoliuotų laidų SAX leistinoji ilgalaikė srovė ir elektriniai parametrai

 

Temperatūra: laido +80 °C, oro +20 °C.

 

Laidininko skerspjūvis, mm2

Leistinoji ilgalaikė srovė, A

Aktyvioji varža, Ω/km, (+20 °C)

Didžiausia leistinoji 1 sek. trukmės trumpojo jungimo srovė, kA

35

200

0,986

3,2

50

245

0,72

4,3

70

310

0,493

6,4

120

430

0,288

11,0

150

485

0,236

13,5

185

560

0,188

17

______________

part_2ae05a92840249fe850a433dd917acc7_end


 

Elektros įrenginių įrengimo bendrųjų taisyklių

2 priedas

 

IKI 1000 V ĮTAMPOS KINTAMOSIOS IR IKI 1500 V ĮTAMPOS NUOLATINĖS SROVĖS IZOLIUOTŲ LAIDŲ IR KABELIŲ LEISTINOSIOS ILGALAIKĖS SROVĖS PAGAL LST HD 384.5.523 S2

 

1 lentelė. Izoliuotų laidų ir kabelių instaliacijos būdų žymėjimas

 

Instaliacijos būdo grafinis vaizdavimas

Instaliacijos budo charakteristika

Instaliacijos būdo sutartinis žymuo

Pavienių grandinių leistinosios ilgalaikės srovės lentelė ir grafa

PVC izoliacija

XLPE/EPR izoliacija

mineralinė izoliacija

Gyslų skaičius

2

3

2

3

1, 2 ir 3

Izoliuoti laidai vamzdžiuose, šilumai nelaidžiose sienose

A1

2 priedo 3 lent. 2 grafa

2 priedo 3 lent. 3 grafa

2 priedo 4 lent. 2 grafa

2 priedo 4 lent. 3 grafa

Daugiagysliai kabeliai vamzdžiuose, šilumai nelaidžiose sienose

A2

2 priedo 3 lent. 4 grafa

2 priedo 3 lent. 4 grafa

2 priedo 4 lent. 4 grafa

2 priedo 4 lent. 5 grafa

Izoliuoti laidai vamzdžiuose ant medinių sienų

B1

2 priedo 3 lent. 6 grafa

2 priedo 3 lent. 7 grafa

2 priedo 4 lent. 6 grafa

2 priedo 4 lent. 7 grafa

Daugiagysliai kabeliai vamzdžiuose ant medinių sienų

B2

2 priedo 3 lent. 8 grafa

2 priedo 3 lent. 9 grafa

2 priedo 4 lent. 8 grafa

2 priedo 4 lent. 9 grafa

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai ant medinių sienų

C

2 priedo 3 lent. 10 grafa

2 priedo 3 lent. 11 grafa

2 priedo 4 lent. 10 grafa

2 priedo 4 lent. 11 grafa

2 priedo 5 lent.

Daugiagysliai kabeliai vamzdžiuose, žemėje

D

2 priedo 3 lent. 12 grafa

2 priedo 3 lent. 13 grafa

2 priedo 4 lent. 12 grafa

2 priedo 4 lent. 13 grafa

Daugiagysliai besiliečiantys kabeliai ore

(atstumas iki sienos ne mažesnis kaip 0,3 kabelio skersmens)

E

2 priedo 7 lent.

2 priedo 7 lent.

2 priedo 8 lent.

2 priedo 8 lent.

2 priedo 6 lent.

Viengysliai besiliečiantys kabeliai ore (atstumas iki sienos ne mažesnis kaip kabelio skersmuo)

F

2 priedo 7 lent.

2 priedo 7 lent.

2 priedo 8 lent.

2 priedo 8 lent.

2 priedo 6 lent.

Viengysliai kabeliai su tarpais tarp jų ore

G

2 priedo 7 lent.

2 priedo 7 lent.

2 priedo 8 lent.

2 priedo 8 lent.

2 priedo 6 lent.

 

2 lentelė. Instaliacijos budai, kuriems taikomos 2 priedo 3–8 lentelėse nurodytos leistinosios ilgalaikės srovės

 

Instaliacijos būdo numeris

Instaliacijos būdo grafinis vaizdavimas

Instaliacijos budo charakteristika

Sutartinis instaliacijos būdo žymuo

1

Izoliuoti laidai ir viengysliai kabeliai vamzdžiuose, šilumai nelaidžiose sienose

A1

2

Daugiagysliai kabeliai vamzdžiuose, šilumai nelaidžiose sienose

A2

4

Izoliuoti laidai ir viengysliai kabeliai vamzdžiuose ant medinių ar tinkuotų sienų (ar nutolę nuo jų ne didesniu kaip 0,3 vamzdžio skersmens atstumu)

B1

5

Daugiagysliai kabeliai vamzdžiuose ant medinių ar tinkuotų sienų (ar nutolę nuo jų ne didesniu kaip 0,3 vamzdžio skersmens atstumu)

B2

6

 

7

Izoliuoti laidai ar viengysliai kabeliai vertikaliuose arba horizontaliuose kabelių loviuose ant medinių sienų

B1

8

 

9

Daugiagysliai kabeliai vertikaliuose arba horizontaliuose kabelių loviuose ant medinių sienų

B2

10

 

11

Izoliuoti laidai arba viengysliai kabeliai pakabintuose kabelių loviuose Daugiagysliai kabeliai pakabintuose kabelių loviuose

B1

 

B2

12

Izoliuoti laidai arba viengysliai kabeliai montažiniuose loveliuose

A1

15

Izoliuoti laidai vamzdžiuose ar viengyslis ar daugiagyslis kabelis dekoratyviniame lango apvade

A1

16

Izoliuoti laidai vamzdžiuose ar viengysliai arba daugiagysliai kabeliai langų rėmuose

A1

20

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai, pritvirtinti prie medinių sienų ar mažesniu kaip 0,3 kabelio skersmens atstumu nuo jų

C

21

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai, pritvirtinti prie medinių lubų

C (pagal 2 priedo 12 lentelės 3 eilutę)

22

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai, atitraukti nuo medinių lubų

Neapibrėžta

30

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai neperforuotuose latakuose

C (pagal 2 priedo 12 lentelės 2 eilutę)

31

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai perforuotuose latakuose

E arba F (pagal 2 priedo 12 lentelės 4 eilutę)

32

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai ant lentynų arba vielinių tinklų

E arba F

33

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai, pritvirtinti mažesniu kaip 0,3 kabelio skersmens atstumu nuo sienų

E arba F (pagal 2 priedo 12 lentelės 4 arba 5 eilutes

34

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai ant kopėčių tipo atraminių konstrukcijų

E arba F

35

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai, pakabinti ant atskirų lynų arba ant lynų, esančių bendrame apvalkale

E arba F

36

Neizoliuoti arba izoliuoti laidai ant izoliatorių

G

40

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai statinių ertmėse

1,5De ≤ V < 5De

B2

5De ≤ V < 50De

B1

41

Izoliuoti laidai vamzdžiuose, statinių ertmėse

1,5De ≤ V < 20De

B2

V ≥ 20De

B1

42

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai vamzdžiuose, statinių ertmėse

Neapibrėžta

43

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai kabelių kanaluose, statinių ertmėse

1,5De ≤ V < 20De

B2

V ≥ 20De

B1

44

Izoliuoti laidai kabelių kanaluose, statinių ertmėse

Neapibrėžta

45

Izoliuoti laidai kabelių kanaluose, sienų mūriniuose, kurių savitoji šiluminė varža ne didesnė kaip 2 K m/W

1,5De ≤ V< 5De

B2

5De ≤ V< 50De

B1

46

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai kabelių kanaluose, sienų mūriniuose, kurių savitoji šiluminė varža ne didesnė kaip 2K m/W

Neapibrėžta

47

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai perdangų ertmėse arba pakabinamosiose grindyse

1,5De ≤ V < 5De

B2

5De ≤ V < 50De

B1

50

Izoliuoti laidai arba viengysliai kabeliai iš viršaus uždengiamuose kabelių kanaluose grindyse

B1

51

Daugiagysliai kabeliai iš viršaus uždengiamuose kabelių kanaluose grindyse

B2

52

 

53

Izoliuoti laidai arba viengysliai kabeliai įstatytuose kanaluose Daugiagysliai kabeliai įstatytuose kanaluose

B1

 

B2

54

Izoliuoti laidai ir viengysliai kabeliai horizontaliuose vamzdžiuose arba vertikaliuose neventiliuojamuose kanaluose

1,5De ≤ V < 20De

B2

V ≥ 20De

B1

55

Izoliuoti laidai atviruose vamzdžiuose arba ventiliuojamuose kabelių kanaluose grindyse

B1

56

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai atviruose arba ventiliuojamuose vertikaliuose ar horizontaliuose kabelių kanaluose

B1

57

Apsaugos nuo mechaninių pažeidimų neturintys viengysliai arba daugiagysliai kabeliai sienų mūriniuose, kurių savitoji šiluminė varža ne didesnė kaip 2 K m/W

C

58

Apsaugą nuo mechaninių pažeidimų turintys viengysliai arba daugiagysliai kabeliai sienų mūriniuose, kurių savitoji šiluminė varža ne didesnė kaip 2 K m/W

C

59

Izoliuoti laidai arba viengysliai kabeliai vamzdyje, sienų mūriniuose

B1

60

Daugiagysliai kabeliai vamzdžiuose, sienų mūriniuose

B2

70

Daugiagysliai kabeliai vamzdyje arba kabelių loviuose žemėje

D

71

Viengysliai kabeliai vamzdyje arba kabelių loviuose žemėje

D

72

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai žemėje, neapsaugoti nuo mechaninių pažeidimų

D

73

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai žemėje, apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų

D

80

Viengysliai arba daugiagysliai kabeliai su apvalkalu vandenyje

Neapibrėžta

 

3 lentelė. Laidininkų XLPE arba EPR izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: laidininko +70 °C, oro +30 °C, žemės +20 °C.

Taikoma A1, A2, B1, B2, C ir D instaliacijos būdams pagal 2 priedo 1 lentelę.

 

Laidininko skerspjūvis, mm2

Instaliacijos būdas

A1

A2

B1

B2

C

D

2 laid.

3 laid.

2 laid.

3 laid.

2 laid.

3 laid.

2 laid.

3 laid.

2 laid.

3 laid.

2 laid.

3 laid.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

Varinių laidininkų leistinoji ilgalaikė srovė, A

1,5

14,5

13,5

14

13

17,5

15,5

16,5

15

19,5

17,5

22

18

2,5

19,5

18

18,5

17,5

24

21

23

20

27

24

29

24

4

14

24

25

23

32

28

30

27

36

32

38

31

6

18,5

31

32

29

41

36

38

34

46

41

47

39

10

25

42

43

39

57

50

52

46

63

57

63

52

16

32

56

57

52

76

68

69

62

85

76

81

67

25

43

73

75

68

101

89

90

80

112

96

104

86

35

57

89

92

83

125

110

111

99

138

119

125

103

50

75

108

110

99

151

134

133

118

168

144

148

122

70

92

136

139

125

192

171

168

149

213

184

183

151

95

110

164

167

150

232

207

201

179

258

223

216

179

120

139

188

192

172

269

239

232

206

299

259

246

203

150

167

216

219

196

344

299

278

230

185

192

245

248

223

392

341

312

258

240

219

286

291

261

461

403

361

297

300

248

328

334

296

530

464

408

336

Aliumininių laidininkų leistinoji ilgalaikė srovė, A

2,5

15

14,5

18,5

17,5

21

22

4

20

19,5

18,5

17,5

21

22

6

26

25

32

30

36

36

10

36

33

44

41

49

48

16

48

44

60

54

66

62

25

63

58

79

71

83

80

35

77

71

97

86

103

96

50

93

86

118

104

125

113

70

118

108

150

131

160

140

95

142

130

181

157

195

166

120

164

150

210

181

226

189

150

189

172

261

213

185

215

195

298

240

240

252

229

352

277

300

289

263

406

313

 

4 lentelė. Varinių ir aliumininių laidininkų XLPE arba EPR izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: laidininko +90 °C, oro +30 °C, žemės +20 °C.

Taikoma A1, A2, B1, B2, C ir D instaliacijos būdams pagal 2 priedo 1 lentelę.

 

Laidininko skerspjūvis, mm2

Instaliacijos būdas

A1

A2

B1

B2

C

D

2 laid.

3 laid.

2 laid.

3 laid.

2 laid.

3 laid.

2 laid.

3 laid.

2 laid.

3 laid.

2 laid.

3 laid.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

Varinių laidininkų leistinoji ilgalaikė srovė, A

1,5

19

17

18,5

16,5

23

20

22

19,5

24

22

26

22

2,5

26

23

25

22

31

28

30

26

33

30

34

29

4

35

31

33

30

42

37

40

35

45

40

44

37

6

45

40

42

38

54

48

51

44

58

52

56

46

10

61

54

57

51

75

66

69

60

80

71

73

61

16

81

73

76

68

100

88

91

80

107

96

95

79

25

106

95

99

89

132

117

119

105

138

119

121

101

35

131

117

121

109

164

144

146

128

171

147

146

122

50

158

141

145

130

198

175

175

154

209

179

173

144

70

200

179

183

164

253

222

221

194

269

229

213

178

95

241

216

220

197

306

269

265

233

328

278

252

211

120

278

249

253

227

354

312

305

268

382

322

287

240

150

318

285

290

259

441

371

324

271

185

362

324

329

295

506

424

363

304

240

424

380

386

346

599

500

419

351

300

486

435

442

396

693

576

474

396

Aliumininių laidininkų leistinoji ilgalaikė srovė, A

2,5

20

19

19,5

18

25

22

23

21

26

24

26

22

4

27

25

26

24

33

29

31

28

35

32

34

29

6

35

32

33

31

43

38

40

35

45

41

42

36

10

48

44

45

41

59

52

54

48

52

57

56

47

16

64

58

60

55

79

71

72

64

84

76

73

61

25

84

76

78

71

105

93

94

84

101

90

93

78

35

103

94

96

87

130

116

115

103

126

112

112

94

50

125

113

115

104

157

140

138

124

154

136

132

112

70

158

142

145

131

200

179

175

156

198

174

163

138

95

191

171

175

157

242

217

210

188

241

211

193

164

120

220

197

201

180

281

251

242

216

280

245

220

186

150

253

226

230

206

324

283

249

210

185

288

256

262

233

371

323

279

236

240

338

300

307

273

439

382

322

272

300

387

344

362

313

508

440

364

308

 

5 lentelė. Varinių laidininkų mineraline izoliacija variniu apvalkalu leistinoji ilgalaikė srovė

 

PVC išorinė danga arba be jos, nepavojinga prisiliesti.

Temperatūra: apvalkalo +70 °C, oro +30 °C.

Be išorinės dangos, instaliuojamas ant nedegaus pagrindo, pavojinga prisiliesti.

Temperatūra: apvalkalo +105 °C, oro +30 °C.

Taikoma C instaliacijos būdui pagal 2 priedo 1 lentelę.

 

Laidininko skerspjūvis, mm2

Laidininkų skaičius ir jų išdėstymas

Du viengysliai arba dvigysliai laidininkai

Trys laidininkai

Daugiagysliai arba viengysliai, išdėstyti dobilo lapo forma

Viengysliai vertikalioje arba horizontalioje plokštumoje

Leistinoji ilgalaikė srovė, A, esant metalinio apvalkalo įšilimo temperatūrai, °C

 

70

105

70

105

70

105

 

500 V

 

1,5

23

28

19

24

21

27

 

2,5

31

38

26

33

29

36

 

4

40

51

35

44

38

47

 

750 V

 

1,5

25

31

21

26

23

30

 

2,5

34

42

28

35

31

41

 

4

45

55

37

47

41

53

 

6

57

70

48

59

52

67

 

10

77

96

65

81

70

91

 

16

102

127

86

107

92

119

 

25

133

166

112

140

120

154

 

35

163

203

137

171

147

187

 

50

202

251

169

212

181

230

 

70

247

307

207

260

221

280

 

95

296

369

249

312

264

334

 

120

340

424

286

359

303

383

 

150

388

485

327

410

346

435

 

185

440

550

371

465

392

492

 

240

514

643

434

544

457

572

 

 

6 lentelė. Varinių laidininkų mineraline izoliacija variniu apvalkalu leistinoji ilgalaikė srovė

 

PVC išorinė danga arba be jos, nepavojinga prisiliesti.

Temperatūra: apvalkalo +70 °C, oro +30 °C.

Be išorinės dangos, pavojinga prisiliesti.

Temperatūra: apvalkalo +105 °C, oro +30 °C.

Taikoma E, F ir G instaliacijos būdams pagal 2 priedo 1 lentelę.

 

Laidininko skerspjūvis,

Laidininkų skaičius ir jų išdėstymas

Du viengysliai arba dvigysliai (E arba F)

Trys laidininkai

Daugiagysliai arba viengysliai, išdėstyti dobilo lapo forma (E arba F)

Viengysliai, išdėstyti horizontaliai arba vertikaliai be tarpų (F)

Viengysliai, išdėstyti vertikaliai su tarpais (G)

Viengysliai, išdėstyti horizontaliai su tarpais (G)

Leistinoji ilgalaikė srovė, A, esant metalinio apvalkalo įšilimo temperatūrai, °C

70

105

70

105

70

105

70

105

70

105

500 V

1,5

25

31

21

26

23

29

26

33

29

37

2,5

33

41

28

35

31

39

34

43

39

49

4

44

54

37

46

41

51

45

56

51

64

750 V

1,5

26

33

22

28

26

32

28

35

32

40

2,5

36

45

30

38

34

43

37

47

43

54

4

47

60

40

50

45

56

49

61

56

70

6

60

76

51

64

57

71

62

78

71

89

10

82

104

69

87

77

96

84

105

95

120

16

109

137

92

115

102

127

110

137

125

157

25

142

179

120

150

132

164

142

178

162

204

35

174

220

147

184

161

200

173

216

197

248

50

215

272

182

228

198

247

213

266

242

304

70

264

333

223

279

241

300

259

323

294

370

95

317

400

267

335

289

359

309

385

351

441

120

364

460

308

385

331

411

353

441

402

505

150

416

526

352

441

377

469

400

498

454

565

185

472

596

399

500

426

530

446

557

507

629

240

552

697

456

584

496

617

497

624

565

704

 

7 lentelė. Varinių ir aliumininių laidininkų PVC izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: laidininko +70 °C, oro +30 °C.

Taikoma E, F ir G instaliacijos būdams pagal 2 priedo 1 lentelę.

 

Laidininko skerspjūvis, mm2

Instaliacijos būdas

Daugiagysliai

Viengysliai

Du laidininkai (E)

Trys laidininkai (E)

Du laidininkai be tarpų (F)

Trys laidininkai, išdėstyti dobilo lapo forma (F)

Trys laidininkai

Išdėstyti be tarpų, horizontaliai arba vertikaliai (F)

Išdėstyti horizontaliai su tarpais (G)

Išdėstyti vertikaliai su tarpais (G)

1

2

3

4

5

6

7

8

Varinių laidininkų leistinoji ilgalaikė srovė, A

1,5

22

18,5

2,5

30

25

4

40

34

6

51

43

10

70

60

16

94

80

25

119

101

131

110

114

146

130

35

148

126

162

137

143

181

162

50

180

153

196

167

174

219

197

70

232

196

251

216

225

281

254

95

282

238

304

264

275

341

311

120

326

276

352

308

321

396

362

150

379

319

406

356

372

456

419

185

434

364

463

409

427

521

480

240

514

430

546

485

507

615

569

300

593

497

629

561

587

709

659

400

754

656

689

852

795

500

868

749

789

982

620

630

1005

855

905

1138

1070

Aliumininių laidininku leistinoji ilgalaikė srovė, A

2,5

23

19,5

4

31

26

6

39

33

10

54

46

16

73

61

25

89

78

98

84

87

112

99

35

111

96

122

105

109

139

124

50

135

117

149

128

133

169

152

70

173

150

192

166

173

217

196

95

210

183

235

203

212

265

241

120

244

212

273

237

247

308

282

150

282

245

316

274

287

356

327

185

322

280

363

315

330

407

376

240

380

330

430

375

392

482

447

300

439

381

497

434

455

557

519

400

500

526

552

671

629

500

694

610

640

775

730

630

808

711

746

900

852

 

8 lentelė. Varinių ir aliumininių laidininkų XLPE arba EPR izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: laidininko +90 °C, oro +30 °C.

Taikoma E, F ir G instaliacijos būdams pagal 2 priedo 1 lentelę.

 

Laidininko skerspjūvis, mm2

Instaliacijos būdas

Daugiagysliai

Viengysliai

Dvigysliai (E)

Trigysliai (E)

Du, be tarpų (F)

Trys, išdėstyti dobilo lapo forma (F)

Trys apkrauti

Išdėstyti horizontaliai arba vertikaliai be tarpų (F)

Išdėstyti horizontaliai su tarpais (G)

Išdėstyti vertikaliai su tarpais (G)

1

2

3

4

5

6

7

8

Varinių laidininkų leistinoji ilgalaikė srovė, A

1,5

26

23

2,5

36

32

4

49

42

6

63

54

10

86

75

16

115

100

25

149

127

161

135

141

182

161

35

185

158

200

169

176

226

201

50

225

192

242

207

216

275

246

70

289

246

310

268

279

353

318

95

352

298

377

328

342

430

389

120

410

346

437

383

400

500

454

150

473

399

504

444

464

577

527

185

542

456

575

510

533

661

605

240

641

538

679

607

634

781

719

300

741

621

783

703

736

902

833

400

940

823

868

1085

1008

500

1083

946

998

1253

1169

630

1254

1088

1151

1454

1362

Aliumininių laidininku leistinoji ilgalaikė srovė, A

2,5

28

24

4

38

32

6

49

42

10

67

58

16

91

77

25

108

97

121

103

107

138

122

35

135

120

150

129

135

172

153

50

164

146

184

159

165

210

188

70

211

187

237

206

215

271

244

95

257

227

289

253

264

332

300

120

300

263

337

296

308

387

351

150

346

304

389

343

358

448

408

185

397

347

447

395

413

515

470

240

470

409

530

471

492

611

561

300

543

471

613

547

571

708

652

400

740

663

694

856

792

500

856

770

806

991

921

630

996

899

942

1154

1077

 

9 lentelė. Ilgalaikės leistinosios srovės pataisos koeficientai esant kitokiai nei +30 °C oro temperatūrai

 

Taikoma ore nutiestų kabelių leistinajai ilgalaikei srovei.

 

Oro temperatūra, °C

Izoliacija

PVC

XLPE arba EPR

Mineralinė

Su PVC išorine danga, nepavojinga prisiliesti, 70 °C

Be išorinės dangos, pavojinga prisiliesti, 105 °C

10

1,22

1,15

1,26

1,14

15

1,17

1,12

1,20

1,11

20

1,12

1,08

1,14

1,07

25

1,06

1,04

1,07

1,04

35

0,94

0,96

0,93

0,96

40

0,87

0,91

0,85

0,92

45

0,79

0,87

0,77

0,88

50

0,71

0,82

0,67

0,84

55

0,61

0,76

0,57

0,80

60

0,50

0,71

0,45

0,75

65

0,65

0,70

70

0,58

0,65

75

0,50

0,60

80

0,41

0,54

85

0,47

90

0,40

95

0,32

 

10 lentelė. Ilgalaikės leistinosios srovės pataisos koeficientai, esant kitokiai nei 20 °C žemės temperatūrai

 

Taikomi žemėje, vamzdžiuose, nutiestų kabelių ilgalaikei leistinajai srovei.

 

Žemės temperatūra, °C

Izoliacija

PVC

XLPE arba EPR

10

1,10

1,07

15

1,05

1,04

25

0,95

0,96

30

0,89

0,93

35

0,84

0,89

40

0,77

0,85

45

0,71

0,80

50

0,63

0,76

55

0,55

0,71

60

0,45

0,65

65

0,60

70

0,53

75

0,46

80

0,38

 

11 lentelė. Kabelių, nutiestų vamzdžiuose žemėje, ilgalaikės leistinosios srovės pataisos koeficientai, esant kitokiai nei 2,5 K m/W savitajai šiluminei žemės varžai

 

Savitoji šiluminė žemės varža, K m/W

1

1,5

2

2,5

3

Pataisos koeficientas

1,18

1,10

1,05

1,00

0,95

 

PASTABA. Pataisos koeficientai taikomi 2 priedo 3 ir 4 lentelėse nurodytoms D instaliacijos būdu žemėje (iki 0,8 m gylyje) nutiestų kabelių ilgalaikėms leistinosioms srovėms.

 

12 lentelė. Ilgalaikės leistinosios srovės pataisos koeficientai, klojant daugiau kaip vieną kabelių grandį žemėje

 

Taikomi 2 priedo 3–8 lentelėse pateiktoms leistinosioms ilgalaikėms srovėms.

 

Eil. Nr.

Kabelių išdėstymas

Grandžių arba daugiagyslių kabelių skaičius

Turi būti naudojami su leistinomis srovėmis, pateiktomis

1

2

3

4

5

6

7

8

9

12

16

20

1.

Kabelių pluoštai ore ant paviršių arba loviuose

1,00

0,80

0,70

0,65

0,60

0,57

0,54

0,52

0,50

0,45

0,41

0,38

nuo 2 priedo 3 iki 8 lentelių nuo A iki F instaliacijos būdams

2.

Vienu sluoksniu ant sienų, grindų arba neperforuotų lentynų

1,00

0,85

0,79

0,75

0,73

0,72

0,72

0,71

0,70

Pataisos koeficientai didesniam kaip devynių grandinių arba daugiagyslių kabelių skaičiui nenaudojami

nuo 2 priedo 3 iki 5 lentelių C instaliacijos būdui

3.

Vienu sluoksniu tiesiog po medinėmis lubomis

0,95

0,81

0,72

0,68

0,66

0,64

0,63

0,62

0,61

4.

Vienu sluoksniu ant perforuotų horizontalių arba vertikalių lentynų

1,00

0,88

0,82

0,77

0,75

0,73

0,73

0,72

0,72

nuo 2 priedo 6 iki 8 lentelių E ir F instaliacijos būdams

5.

Vienu sluoksniu ant atraminių kopėtėlių arba gembių

1,00

0,87

0,82

0,80

0,80

0,79

0,79

0,78

0,78

 

13 lentelė. Ilgalaikės leistinosios srovės pataisos koeficientai, klojant daugiau kaip vieną kabelių grandį žemėje

 

Taikomi D instaliacijos būdui pagal 2 priedo 3 ir 4 lenteles.

 

Grandinių skaičius

Atstumas tarp kabelių, m

Liečiasi

Kabelio skersmuo

0,125

0,25

0,5

2

0,75

0,80

0,85

0,90

0,90

3

0,65

0,70

0,75

0,80

0,85

4

0,60

0,60

0,70

0,75

0,80

5

0,55

0,55

0,65

0,70

0,80

6

0,50

0,55

0,65

0,70

0,80

 

PASTABA. Koeficientai taikomi kabeliams, klojamiems 0,7 m ir didesniame gylyje, esant 2,5 Km/W savitajai šiluminei žemės varžai.

 

14 lentelė. Ilgalaikės leistinosios srovės pataisos koeficientai, klojant daugiau kaip vieną kabelių grandį žemėje

 

Taikomi D instaliacijos būdui pagal 2 priedo 3 ir 4 lenteles.

 

Grandinių skaičius

Atstumas tarp vamzdžių (a), m

Liečiasi

0,25

0,5

1,0

Pavieniai daugiagysliai kabeliai vamzdžiuose

Daugiagysliai kabeliai

2

0,85

0,90

0,95

0,95

3

0,75

0,85

0,90

0,95

4

0,70

0,80

0,85

0,90

5

0,65

0,80

0,85

0,90

6

0,60

0,80

0,80

0,90

 

Pavieniai viengysliai kabeliai vamzdžiuose

Viengysliai kabeliai

2

0,80

0,90

0,90

0,95

3

0,70

0,80

0,85

0,90

4

0,65

0,75

0,80

0,90

5

0,60

0,70

0,80

0,90

6

0,60

0,70

0,80

0,90

 

PASTABA. Koeficientai taikomi kabeliams, klojamiems 0,7 m ir didesniame gylyje, esant 2,5 K m/W savitajai šiluminei žemės varžai.

 

15 lentelė. Ilgalaikės leistinosios srovės pataisos koeficientai, esant daugiau kaip vienam daugiagysliam kabeliui

 

Taikomi atvirame ore tiesiamiems daugiagysliams kabeliams.

Taikomi F ir E instaliacijos būdams pagal 2 priedo 6–8 lenteles.

 

Instaliacijos būdas

(pagal 2 priedo 2 lentelę)

Lentynų skaičius

Kabelių skaičius

1

2

3

4

6

9

Perforuotas lentynos*

13

1

1,00

0,88

0,82

0,79

0,76

0,73

2

1,00

0,87

0,80

0,77

0,73

0,68

3

1,00

0,86

0,76

0,76

0,71

0,66

1

1,00

1,00

0,98

0,95

0,91

2

1,00

0,99

0,96

0,92

0,87

3

1,00

0,98

0,95

0,91

0,85

Vertikalios perforuotas lentynos**

13

1

1,00

0,88

0,82

0,78

0,73

0,72

2

1,00

0,88

0,81

0,76

0,71

0,70

1

1,0

0,91

0,89

0,88

0,87

2

1,0

0,91

0,88

0,87

0,85

Kopėčių tipo atraminės konstrukcijos, gembės ir pan.*

14

15

16

1

1,00

0,87

0,82

0,80

0,79

0,78

2

1,00

0,86

0,80

0,78

0,76

0,73

3

1,00

0,85

0,79

0,76

0,73

0,70

1

1,00

1,00

1,00

1,00

1,00

2

1,00

0,99

0,98

0,97

0,96

3

1,00

0,98

0,97

0,96

0,93

 

* Pateiktos koeficientų vertės naudotinos esant ne mažesniam kaip 300 mm vertikaliam atstumui tarp lentynų ir ne mažesniam kaip 20 mm atstumui iki sienų.

** Pateiktos koeficientų vertės naudotinos esant ne mažesniam kaip 225 mm horizontaliam atstumui tarp priešpriešomis sumontuotų lentynų.

 

PASTABA. Pataisos koeficientai taikomi vienu sluoksniu arba dobilo lapo forma klojamiems kabeliams.

 

16 lentelė. Ilgalaikės leistinosios srovės pataisos koeficientai, esant grupėje daugiau kaip vienai grandžiai viengyslių kabelių, nutiestų atvirame ore

 

Taikomi F instaliacijos būdui pagal 2 priedo 6–8 lenteles.

 

Instaliacijos būdas

Lentynų skaičius

Trifazių grandžių skaičius

Naudojamas pateiktoms srovėms, kai tiesiami

 

1

2

3

Perforuotas lentynos*

13

1

0,98

0,91

0,87

trys kabeliai horizontaliai

2

0,96

0,87

0,81

3

0,95

0,85

0,78

Perforuotas vertikalios lentynos**

13

1

0,96

0,86

trys kabeliai vertikaliai

2

0,95

0,84

Kopėčių tipo atraminės konstrukcijos, gembės ir pan.*

14

15

16

1

1,00

0,98

0,96

trys kabeliai horizontaliai

2

0,98

0,93

0,89

3

0,97

0,90

0,86

Perforuotas lentynos*

13

1

1,00

0,98

0,96

trys kabeliai dobilo lapo forma

2

0,97

0,93

0,89

3

0,96

0,92

0,86

Perforuotas vertikalios lentynos *

13

1

1,00

0,91

0,89

2

1,00

0,90

0,86

Kopėčių tipo atraminės konstrukcijos, gembės ir pan.*

14

15

16

1

1,00

1,00

1,00

trys kabeliai dobilo lapo forma

2

0,97

0,95

0,93

3

0,96

0,94

0,90

 

* Pateiktos koeficientų vertės taikytinos esant ne mažesniam kaip 300 mm vertikaliam atstumui tarp lentynų ir ne mažesniam kaip 20 mm atstumui iki sienų.

** Pateiktos koeficientų vertės taikytinos esant ne mažesniam kaip 225 mm horizontaliam atstumui tarp priešpriešais sumontuotų lentynų.

 

PASTABA. Pataisos koeficientai taikomi vienu sluoksniu arba dobilo lapo forma tiesiamiems kabeliams.

 

17 lentelė. Neizoliuotų laidų leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: laidų +70 °C, oro +25 °C.

 

Laido skerspjūvis, mm

Skerspjūvis A1/P1 mm2

Leistinoji ilgalaikė srovė, A

Plieninių ir aliumininių laidų

varinių laidų

aliumininių laidų

ore

patalpoje

ore

patalpoje

ore

patalpoje

10

10/1,8

84

53

95

60

16

16/2,7

111

79

133

102

105

75

25

25/4,7

142

109

183

137

136

106

35

35/6,2

175

135

223

173

170

130

50

50/8

210

165

275

219

215

165

70

70/11

265

210

337

268

265

210

95

95/16

330

260

422

341

320

255

120

120/19

390

313

485

395

375

300

120

120/27

375

150

150/19

450

365

570

465

440

355

150

150/24

450

365

150

150/34

450

185

185/24

520

430

650

540

500

410

185

185/29

510

425

185

185/43

515

240

240/32

605

505

760

685

590

490

240

240/39

610

505

240

240/56

610

300

300/39

710

600

880

740

680

570

300

300/48

690

585

300

300/66

680

330

330/27

730

400

400/22

830

713

1050

895

815

690

400

400/51

825

703

400

400/64

860

500

500/27

960

830

980

820

500

500/64

945

815

600

600/72

1050

920

1100

955

700

700/86

1180

1040

 

18 lentelė. Apvalių pilnavidurių ir tuščiavidurių aliumininių ir varinių šynų leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: šynų +70 °C, oro +25 °C.

 

Pilnavidurės šynos

Tuščiavidurės šynos

Šynos skersmuo, mm

varinės

aliumininės

varinės

aliumininės

leistinoji ilgalaikė srovė, A

leistinoji ilgalaikė srovė, A

šynos išorės ir vidaus skersmuo, mm

leistinoji ilgalaikė kintamoji srovė, A

šynos išorės ir vidaus skersmuo, mm

leistinoji ilgalaikė kintamoji srovė, A

kintamoji

nuolatinė

kintamoji

nuolatinė

6

155

155

120

120

15/12

340

16/13

295

7

195

195

150

150

18/14

460

20/17

345

8

235

235

180

180

20/16

505

22/18

425

10

320

320

245

245

22/18

555

30/27

500

12

415

415

320

320

24/20

600

30/26

575

14

505

505

390

390

26/22

650

30/25

640

15

565

565

435

435

30/25

830

40/36

765

16

610

615

475

475

34/29

925

40/35

850

18

720

725

560

560

40/35

1100

45/40

935

19

780

785

605

610

45/40

1200

50/45

1040

20

835

840

650

655

50/45

1330

55/50

1150

21

900

905

695

700

55/49

1580

60/54

1340

22

955

965

740

745

60/53

1860

70/64

1545

25

1140

1165

885

900

70/62

2295

80/74

1770

27

1270

1290

980

1000

80/72

2610

80/72

2035

28

1325

1360

1025

1050

85/75

3070

85/75

2400

30

1450

1490

1120

1155

95/90

2460

95/90

1925

35

1770

1865

1370

1450

100/95

3060

100/90

2840

38

1960

2100

1510

1620

40

2080

2260

1610

1750

42

2200

2430

1700

1870

45

2380

2670

1850

2060

 

19 lentelė. Apvalių tuščiavidurių plieninių šynų leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: šynų +70 °C, oro +25 °C.

 

Šynos išorinis skersmuo, mm

Šynos sienelės storis, mm

Leistinoji ilgalaikė kintamoji srovė, A

besiūlės šynos

šynos su siūle

13,5

2,8

75

17,0

2,8

90

21,3

3,2

118

26,8

3,2

145

33,5

4,0

180

42,3

4,0

220

48,0

4,0

255

60,0

4,5

320

75,5

4,5

390

88,5

4,5

455

114

5,0

670

770

140

5,5

800

890

165

5,5

900

1000

 

20 lentelė. Stačiakampių pilnavidurių varinių šynų leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: šynų +70 °C, oro +25 °C

 

Šynos matmenys, mm

Leistinoji ilgalaikė srovė, A, esant šynų skaičiui poliuje arba fazėje, vnt.

1

2

3

4

kintamoji

nuolatinė

kintamoji

nuolatinė

kintamoji

nuolatinė

kintamoji

nuolatinė

15x3

210

20x3

275

25x3

340

30x4

475

40x4

625

1090

40x5

700

705

1250

50x5

860

870

1525

1895

50x6

955

960

1700

2145

60x6

1125

1145

1740

1990

2240

2495

80x6

1480

1510

2110

2630

2720

3220

100x6

1810

1875

2470

3245

3170

3940

60x8

1320

1345

2160

2485

2790

3020

80x8

1690

1755

2620

3095

3370

3850

100x8

2080

2180

3060

3810

3930

4690

120x8

2400

2600

3400

4400

4340

5600

60x10

1475

1525

2560

2725

3300

3530

80x10

1900

1990

3100

3510

3990

4450

100x10

2310

2470

3610

4325

4650

5385

5300

6060

120x10

2650

2950

4100

5000

5200

6250

5900

6800

 

21 lentelė. Stačiakampių pilnavidurių aliumininių šynų leistinoji ilgalaikė srovė

Temperatūra: šynų +70 °C, oro +25 °C.

 

Šynos matmenys, mm

Leistinoji ilgalaikė srovė, A, esant šynų skaičiui poliuje arba fazėje, vnt.

1

2

3

4

kintamoji

nuolatinė

kintamoji

nuolatinė

kintamoji

nuolatinė

kintamoji

nuolatinė

15x3

165

20x3

215

25x3

265

30x4

365

370

40x4

480

480

855

40x5

540

545

965

50x5

665

670

1180

1470

50x6

740

745

1315

1655

60x6

870

880

1350

1555

1720

1940

80x6

1150

1170

1630

2055

2100

2460

100x6

1425

1455

1935

2515

2500

3040

60x8

1025

1040

1680

1840

2180

2330

80x8

1320

1355

2040

2400

2620

2975

100x8

1625

1690

2390

2945

3050

3620

120x8

1900

2040

2650

3350

3380

4250

60x10

1155

1180

2010

2110

2650

2720

80x10

1480

1540

2410

2735

3100

3440

100x10

1820

1910

2860

3350

3650

4160

4150

4400

120x10

2070

2300

3200

3900

4100

4860

4650

5200

 

22 lentelė. Stačiakampių plieninių šynų leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: šynų +70 °C, oro +25 °C.

 

Šynos matmenys, mm

Leistinoji ilgalaikė srovė, A

kintamoji

nuolatinė

16x2,5

55

70

20x2,5

60

90

25x2,5

75

110

20x3

65

100

25x3

80

120

30x3

95

140

40x3

125

190

50x3

155

230

60x3

185

280

70x3

215

320

75x3

230

145

80x3

245

365

90x3

275

410

100x3

305

460

20x4

70

115

22x4

75

125

25x4

85

140

30x4

100

165

40x4

130

220

50x4

165

270

60x4

195

325

70x4

225

375

80x4

260

430

90x4

290

480

100x4

325

535

 

23 lentelė. Neizoliuotų bronzinių ir bronzinių plieninių laidų leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: laidų +70 °C, oro +25 °C.

 

Laidas

Laido markė

Leistinoji ilgalaikė srovė, A

Bronzinis

B-50

215

B-70

265

B-95

330

B-120

380

B-150

430

B-185

500

B-240

600

B-300

700

Bronzinis

BS-185

515

BS-240

640

BS-300

750

BS-400

890

BS-500

980

 

PASTABA. Srovės numatytos bronzai, kurios savitoji varža 0,83 Ω mm2/m.

 

24 lentelė. Neizoliuotų plieninių laidų leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: laidų +70 °C, oro +25 °C.

 

Laido markė

Leistinoji ilgalaikė srovė, A

PSO-3

23

PSO-3,5

26

PSO-4

30

PSO-5

35

PS-25

60

PS-35

75

PS-50

90

PS-70

125

PS-95

135

 

25 lentelė. Keturių šynų, išdėstytų kvadratu, paketo leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: šynų +70 °C, oro +25 °C.

 

Šynų ir šynų paketo matmenys, mm

Šynų paketo skerspjūvis, mm2

Leistinoji ilgalaikė šynų paketo srovė, A

šynos plotis

šynos storis

atstumas tarp priešpriešinių šynų ašių

varinių

aliumininių

80

8

140

2560

5720

4550

80

10

144

3200

6400

5100

100

8

160

3200

7000

5550

100

10

164

4000

7700

6200

120

10

184

4800

9050

7300

 

26 lentelė. Dviejų profilinių šynų paketo leistinoji ilgalaikė srovė

 

Temperatūra: šynų +70 °C, oro +25 °C.

 

Šynų paketo matmenys, mm

Vienos šynos skerspjūvis, mm2

Leistinoji ilgalaikė srovė, A

Paketo plotis

Paketo (šynos) aukštis

Šynos storis

Šynos siaurųjų kraštų plotis

varinių

aliumininių

75

75

4

35

520

2730

75

75

5,5

35

695

3250

2670

100

100

4,5

45

775

3620

2820

100

100

6

45

1010

4300

3500

125

125

6,5

55

1370

5500

4640

150

150

7

65

1785

7000

5650

175

175

8

80

2440

8550

6430

200

200

10

90

3435

9900

7550

200

200

12

90

4040

10500

8830

225

225

12,5

105

4880

12500

10300

250

250

12,5

115

5450

10800

 

27 lentelė. Neizoliuotų šynų ir laidų ilgalaikės leistinosios srovės pataisos koeficientai, klojant juos kitokioje kaip +25 °C oro ir esant kitokiai kaip +70 °C įšilimo temperatūrai

 

Taikomi 2 priedo 17–26 lentelėse pateiktoms leistinosioms ilgalaikėms įšilimo srovėms.

 

Aplinkos temperatūra, °C

Laidininkų įšilimo temperatūra, °C

40

45

50

55

60

65

70

75

80

85

90

95

100

0

0,86

0,92

0,96

1,01

1,03

1,06

1,1

1,1

1,14

1,17

1,19

5

0,81

0,87

0,9

0,96

0,99

1,0

1,04

1,07

1,1

1,13

1,15

10

0,75

0,81

0,84

0,91

0,94

0,95

1,0

1,02

1,06

1,1

1,12

15

0,7

0,77

0,8

0,85

0,9

0,92

0,95

0,99

1,02

1,05

1,08

20

0,64

0,69

0,74

0,81

0,84

0,87

0,9

0,94

0,8

1,01

1,04

25

0,45

0,52

0,58

0,63

0,68

0,73

0,78

0,82

0,86

0,89

0,93

0,97

1,0

30

0,37

0,45

0,52

0,58

0,63

0,68

0,73

0,78

0,82

0,86

0,89

0,93

0,97

35

0,26

0,37

0,45

0,52

0,58

0,63

0,68

0,73

0,78

0,82

0,86

0,89

0,93

40

0,20

0,37

0,45

0,52

0,58

0,63

0,68

0,73

0,78

0,82

0,86

0,89

45

0,26

0,37

0,45

0,52

0,58

0,63

0,68

0,73

0,78

0,82

0,86

50

0,26

0,37

0,45

0,52

0,58

0,63

0,68

0,73

0,78

0,82

55

0,26

0,37

0,45

0,52

0,58

0,63

0,68

0,73

0,78

60

0,26

0,37

0,45

0,52

0,58

0,63

0,68

0,73

 

28 lentelė. Ekonomiško srovės tankio intervalai

 

Laidininkai

Ekonomiškas srovės tankis, A/mm2, esant maksimalios apkrovos trukmei 3000–5000 val. per metus

Neizoliuoti laidai ir šynos

Variniai

1,1–1,5

Aliumininiai

0,9–1,1

Kabeliai

Variniai

1,5–2,2

Aliumininiai

1,1–1,5

 

PASTABA. Izoliuotų laidų ekonomiškas srovės tankis skaičiuojamas kaip neizoliuotų laidų, o oro kabelių – kaip kabelių.

______________

part_62b194d387f0444bb78c20d077005ecb_end


 

Elektros įrenginių įrengimo bendrųjų taisyklių

3 priedas

 

ELEKTROS DYDŽIŲ MATAVIMAI

 

1 lentelė. Matavimo priemonių tikslumo klasės

 

Tikslumo klasės

skydinio matavimo prietaisų

šuntų, papildomų rezistorių

matavimo keitiklių

matavimo transformatorių

1,0

0,5

0,5

0,5

1,5

0,5

0,5*

0,5*

 

*1,0 tikslumo klasė matavimo keitikliams ir matavimo transformatoriams, įrengtiems iki 2000 metų imtinai.

 

2 lentelė. Registratorių išdėstymas

 

Įtampa, kV

Skirstyklos schema, prijunginys

Registratoriai įrengiami

6–35

Linija, išeinanti iš 110/35/6–10 kV pastotės

Kiekvienai linijai*

Neįrengiama**

6–35

Linija, maitinanti ypatingo elektros tiekimo patikimumo reikalaujantį vartotoją

Kiekvienai linijai*

Bendras kelioms linijoms**

6–35

Ryšys su elektrine

Kiekvienai jungčiai *

Bendras kelioms jungtims**

6–35

Radialiai maitinama šynų sekcija, sistema

Maitinančiam įvadui (linijai,

transformatoriui ***)*

Bendras keliems įvadams**

110

Linija (tarpšyninis, sekcinis, apeinamasis jungtuvai, transformatorius***)

Kiekvienam prijunginiui*

Bendras keliems prijungimams**

110–400

Šynų sistema (sekcija) su dviem ir daugiau prijungimų

Kiekvienai darbinei šynų sistemai* Neįrengiama**

110–400

Apeinamoji šynų sistema, (auto) transformatorių ir linijų šynuotės

Neįrengiama

330–400

Linija, tarpšyninis, sekcinis, apeinamasis jungtuvai

Kiekvienam prijunginiui

330–400

Autotransformatorius

Aukštesniosios ir viduriniosios įtampos pusėse

330–400

Transformatorius

Aukštesniosios ir žemesniosios įtampos pusėse

 

* Kai apsaugų aparatuose yra integruoti registratoriai.

** Kai nėra integruotų registratorių.

*** Jei jautrumas pakankamas, registratorius įrengiamas dviejų apvijų transformatoriaus pagrindinio maitinimo pusėje.

 

3 lentelė. Registruojamų avarinių procesų parametrų sąrašas

 

Įtampa, kV

Prijunginys

Rekomenduojami registruoti parametrai

6–35

Linijos, transformatoriai

Trijų fazių srovės ir šynų įtampos. Apsaugų, automatikos įrenginių veikimas

110–400

Linijos, (auto) transformatoriai

Trijų fazių srovės ir (šynų) įtampos. Nulinės sekos srovė ir įtampa. Apsaugų, automatikos įrenginių veikimas, kai kurių apsaugų parametrai (aukšto dažnio imtuvų perdavimo ir siųstuvų išėjimo srovės)

110–400

Šynos*

Darbinės šynų sekcijos arba sistemos fazinės įtampos. Šynų apsaugos veikimas ir diferencinė srovė

 

*Naudojant apsaugose integruotus registratorius.

______________

part_b262c11b7c3a41bf9c62127cafc40b11_end


 

Elektros įrenginių įrengimo bendrųjų taisyklių

4 priedas

 

ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮŽEMINIMAS IR APSAUGA NUO VIRŠĮTAMPIŲ

 

 

a) TN-S tinklo posistemė

 

 

b) TN-C tinklo posistemė

 

c) TN-C-S tinklo posistemė

 

1 pav. Iki 1000 V įtampos elektros tinklų TN sistemos

 

 

2 pav. Iki 1000 V įtampos elektros tinklų TT sistema

 

 

 

3 pav. Iki 1000 V įtampos elektros tinklų IT sistema

 

1 lentelė. Leistinoji prisilietimo įtampa pagal EN 50179 „Power installations exceeding 1 kV AC CENELEC, 1995“

 

Poveikio trukmė, s

10

1,1

0,72

0,64

0,49

0,39

0,29

0,2

0,14

0,08

0,04

Prisilietimo įtampa, V

80

100

125

150

220

300

400

500

600

700

800______________

 

2 lentelė. Mažiausi įžemintuvų, įžeminimo ir apsauginių laidininkų matmenys

 

Pavadinimas

Varis

Aliuminis

Plienas

Neizoliuoto laidininko skerspjūvis, mm2

4

6

Neizoliuoto necinkuoto laidininko skersmuo, mm

6*(10)

Izoliuotas laidininkas, kurio skerspjūvis, mm

1,5**

2,5

Kabeliai ir daugiagysliai laidai, esantys bendrame su fazinėmis gyslomis apsauginiame apvalkale, kurių nulinės ir įžeminimo gyslos skerspjūvis, mm2

1

2,5

Metalinės juostos skerspjūvis, mm2 Metalinės juostos storis, mm

16 (25) 2

35 3

36 (48) 3(4)

Plieninis kampuotis, kurio sienelės storis, mm

2,5 (4)

Plieninis vamzdis, kurio sienelės storis, mm

2,5 (3)

Variuotas arba cinkuotas strypas, kurio skersmuo, mm

6(10)

 

* Lauke naudojamų neizoliuotų necinkuotų laidininkų skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 10 mm.

** Vamzdžiuose tiesiamų apsauginių laidininkų skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip 1 mm2, jeigu faziniai laidininkai yra tokio pat skerspjūvio.

PASTABA. Skliausteliuose pateikti mažiausi žemėje klojamų laidininkų matmenys.

 

3 lentelė. Mažiausi atstumai tarp troso ir laido tarpatramio viduryje

 

Tarpatramio ilgis, m

Mažiausias vertikalusis atstumas tarp troso ir laido, m

Tarpatramio ilgis, m

Mažiausias vertikalusis atstumas tarp troso ir laido, m

100

2,0

700

11,5

150

3,2

800

13,0

200

4,0

900

14,5

300

5,5

1000

16,0

400

7,0

1200

18,0

500

8,5

1500

21,0

600

10,0

 

 

 

4 lentelė. Mažiausi atstumai tarp oro linijos laidų ir įžemintų jos dalių

 

Skaičiuojamoji sąlyga

Atstumai, cm, esant oro linijos įtampai

iki 10 kV

35 kV

110 kV

330 kV

400 kV

Atmosferiniai viršįtampiai

20(15)

40

100

260

320

Vidiniai viršįtampiai

10

30

80

215

300

Darbo įtampa

10

25

80

115

 

PASTABA. Skliausteliuose nurodytas atstumas, kai naudojami smaiginiai izoliatoriai.

 

5 lentelė. Mažiausi atstumai tarp oro linijos fazinių laidų atramoje

 

Skaičiuojamoji sąlyga

Atstumai, cm, esant oro linijos įtampai

iki 10 kV

35 kV

110 kV

330 kV

400 kV

Atmosferiniai viršįtampiai

20

50

135

310

400

Vidiniai viršįtampiai

22

44

100

280

420

Darbo įtampa

20

45

140

200

 

6 lentelė. Didžiausios oro linijų atramų įžeminimo varžos

 

Savitoji grunto varža ρ, Ωm

Įžeminimo varža, Ω

ρ ≤ 100

10

100 < ρ ≤ 500

15

500 < ρ ≤ 1000

20

1000 < ρ ≤ 5000

30

ρ > 5000

6 x 10-3 ρ

 

7 lentelė. Oro linijų apsauga nuo žaibų pastočių ir skirstyklų prieigose

 

Linijos įtampa, kV

Linijos portalinėmis atramomis su dviem apsaugos trosais

Linijos vienstiebėmis atramomis

Didžiausia atramų įžeminimo varža, Ω, esant savitajai grunto varžai, Ωm

saugomos prieigos ruožo ilgis, km

troso apsaugos kampas, laipsniais

saugomos prieigos ruožo ilgis, km

apsaugos trosų skaičius, vnt.

troso apsaugos kampas, laipsniais

ρ ≤ 100

100 < ρ ≤ 500

ρ > 500

35

0,5–2

25–30

1–2

1–2

30

10

15

20

110

1–3

25–30

1–3

1–2

25–30

10

15

20(30)

330

2–4

25

2–4

2

20

10

15

20(30)

400

3–4

25

10

15

20(30)

 

PASTABOS:

1. Skliausteliuose nurodytos didžiausios portalinių gelžbetoninių atramų įžeminimo varžos gruntuose, kurių savitoji varža ρ > 1000 Ωm.

2. Skirstyklų ir pastočių prieigose dvigrandžių vienstiebių atramų įžeminimo įrenginio varža turi būti ne didesnė kaip 5, 10 ir 15 Ω gruntuose, kurių savitoji varža atitinkamai ρ < 100, 100 < ρ ≤ 500 ir ρ > 500 Ωm.

______________

 

part_984b89beca9549c8a9723f355004636c_end


 

PATVIRTINTA

 

Lietuvos Respublikos ūkio ministro

 

2007 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-40

 

 

 

ELEKTROS LINIJŲ IR INSTALIACIJOS ĮRENGIMO TAISYKLĖS

 

 

 

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

 

 

1. Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklės (toliau – Taisyklės) parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu (Žin., 2002, Nr. 56-2224) (toliau – Energetikos įstatymas). Jų reikalavimai yra privalomi elektros energijos gamintojams, visuomeniniams elektros energijos tiekėjams, perdavimo ir skirstomojo tinklo operatoriams, elektros energijos vartotojams, t. y. visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, įrengiantiems naujus, rekonstruojantiems arba kapitališkai remontuojantiems elektros įrenginius.

 

2. Taisyklės nustato oro ir kabelių elektros linijų, elektros instaliacijos ir srovėlaidžių iki 400 kV įtampos (imtinai) įrengimo elektros sistemose reikalavimus.

 

3. Taisyklės netaikomos, kai elektros oro linijos (toliau – OL) ir srovėlaidžiai įrengiami pagal specialiąsias taisykles, kitus norminius teisės aktus (elektros traukos kontaktiniams tinklams, automatinio blokavimo signalinėms linijoms ir t. t.), taip pat įrengiant elektrolizės įrenginių specialiuosius srovėlaidžius ir elektroterminių įrenginių tinklus.

 

4. Taisyklėse vartojamos sąvokos ir santrumpos:

 

Alyvos pripildyta kabelių linija – alyvos pripildyta kabelių linija, kurioje ilgalaikis leistinas alyvos slėgis yra 0,025–0,294 MPa (0,25–3,0 kg/cm2) žemo slėgio kabeliuose su švininiu apvalkalu, 0,025–0,49 MPa (0,25–5,0 kg/cm2) – žemo slėgio kabeliuose su aliumininiu apvalkalu, 1,08–1,57 MPa (11–16 kg/cm2) – aukšto slėgio kabeliuose.

 

Apšvietimo srovėlaidis – srovėlaidis, skirtas elektrai siųsti šviestuvams ir kitiems mažos galios elektros imtuvams.

 

Apšvietimo šyna – šyna, skirta šviestuvams ir nedidelės galios elektros imtuvams maitinti.

 

Atitvara – perdanga, išorinė ar vidaus siena, pertvara, skirianti statinio dalis arba besiribojanti su išorine aplinka.

 

Atitvaras – metalinio tinklo konstrukcija, pertvarėlė ir pan., atitverianti patalpos ar kambario dalį, tarp kurių nėra temperatūrų skirtumo.

 

Atrama – OL laidus ir trosus laikanti gelžbetoninė, metalinė, medinė konstrukcija arba jų derinys.

 

Atšakos atrama – atrama, kurioje šakojasi OL.

 

Atvadas – elektros inžinerinio tinklo dalis nuo laidų arba kabelio gnybtų OL atramoje ar kabelio gnybtų kabelių spintoje iki įvadinės apskaitos spintos (toliau – ĮAS) arba įvadinės apskaitos skirstomosios spintos (toliau – ĮASS).

 

Degus kabelis – kabelis, galintis degti, išskiriantis arba neišskiriantis halogenus, taip pat dūmus ir koroziją sukeliančias dujas.

 

Drėgna patalpa – patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas – 60–75 proc.

 

Dulkėta patalpa – patalpa, kurioje gamybos proceso metu išsiskiria technologinių dulkių, nusėdančių ant laidų ir galinčių prasiskverbti į įrenginių ar mechanizmų vidų. Skiriamos patalpos, kuriose yra elektrai laidžių dulkių, ir patalpos, kuriose yra elektrai nelaidžių dulkių.

 

Elektros instaliacija (toliau – instaliacija) – elektros inžinerinis tinklas arba elektros inžinerinė sistema, kurią sudaro laidų, kabelių ir jų tvirtinimo elementų, laikančiųjų apsauginių konstrukcijų ir detalių visuma.

 

Elektros linija – elektros inžinerinio tinklo arba elektros inžinerinės sistemos dalis, kurią gali sudaryti kabelių, laidų, izoliatorių ir laikančiųjų konstrukcijų įranga elektrai perduoti.

 

Elektrotechnikos darbuotojas – fizinis asmuo, statantis ir (ar) eksploatuojantis elektrotechnikos objektus ir įrenginius pagal darbo ar kitokią sutartį.

 

Elektros inžinerinis tinklas (elektros tinklas) – tarpusavyje sujungtų oro ir kabelių elektros linijų, transformatorių pastočių, skirstyklų, skirstomųjų punktų ir transformatorinių, skirtų elektrai perduoti ir skirstyti, visuma.

 

Gabaritinis tarpatramis – atstumas tarp dviejų atramų, ribojamas normuoto vertikaliojo atstumo nuo žemės paviršiaus iki laidų, kai atramos pastatytos idealiai lygiame žemės paviršiuje.

 

Galinė atrama – atrama OL pradžioje arba gale, taip pat kabelių intarpus ribojančių vietų atrama, atlaikanti vienpusį laidų tempimą.

 

Įlinkis – vertikalus atstumas OL tarpatramyje tarp laido (troso, oro kabelio) ir tiesės, jungiančios jų pakabinimo taškus.

 

Inkarinė atrama – nustatytais atstumais statoma atrama, skirta išilgai linijos veikiančiai jėgai atlaikyti.

 

Išorinė instaliacija (lauko instaliacija) – elektros inžinerinis tinklas statinių, pastatų ir pan. konstrukcijų išorėje. Naudojama atviroji ir paslėptoji lauko instaliacija.

 

Išsišakojimo įrenginys – vieta (kamera), kur (kurioje) baigiasi plieninis vamzdynas ir įrengiamos galinės movos.

 

Kabelis – izoliuotas laidininkas arba laidininkai, nuo išorinio poveikio apsaugoti apvalkalu arba apvalkalu ir apsaugine danga.

 

Kabelių linija (toliau – KL) – elektrai arba silpnųjų srovių signalams perduoti skirta elektros inžinerinio tinklo dalis, kurią sudaro vienas ar keli lygiagretūs oro arba požeminiai kabeliai su jungiamosiomis, užtveriamosiomis ir galinėmis movomis, o alyvos pripildytose linijose dar yra alyvos papildymo aparatai ir slėgio signalizavimo sistema.

 

Kabelių aukštas – ne žemesnė kaip 1,8 m kabeliams tiesti skirta statinio dalis.

 

Kabelių blokas – konstrukcija su kabeliams tiesti įrengtais kanalais ir jiems prižiūrėti skirtais šuliniais.

 

Kabelių estakada – ilgas atviras, horizontalus arba nuožulnus inžinerinis statinys, skirtas kabeliams tiesti. Naudojama pereinamoji arba nepereinamoji, įrengta ant žemės arba nustatytame aukštyje nuo žemės kabelių estakada.

 

Kabelių galerija – kabeliams tiesti skirtas ilgas inžinerinis statinys su stogu ir sienomis (uždara) arba be šoninių sienų (atvira), horizontalus ar nuožulnus. Kabelių galerija įrengiama ant žemės (uždara) arba reikiamame aukštyje nuo žemės.

 

Kabelių kamera – uždaras, su nuimamu denginiu kabelių tiesimo požeminis statinys, skirtas kabelių movoms įrengti arba kabeliams į blokus traukti. Įėjimo liuką turinti kamera vadinama kabelių šuliniu.

 

Kabelių statinys – specialusis statinys, skirtas kabeliams, kabelių movoms, alyvos pripildytų kabelių linijoms, alyvos papildymo aparatams ir kitiems įrenginiams sumontuoti ir jų normaliam veikimui užtikrinti. Kabelių statiniams priskiriami kabelių tuneliai, kanalai, kabelių estakados, galerijos, kameros, alyvos papildymo punktai ir pan. Kabelių šachtos, kabelių aukštai, dvigubos grindys nelaikomi kabelių statiniais ir yra kitų statinių dalis ar konstrukcijos.

 

Kabelių kanalas – uždaras, su nuimamu denginiu kabeliams tiesti skirtas statinys, jo dalis ar konstrukcija, visiškai ar iš dalies įleistas į gruntą, grindis, perdangą ir pan.

 

Kabelių šachta – uždara vertikalioji statinio dalis, kurios aukštis kelis kartus didesnis už plotį, su įrengtomis kabėmis arba kopėčiomis kabeliams tvirtinti, arba konstrukcija su nuimama aptvara.

 

Kabelių tunelis – uždaras inžinerinis požeminis statinys su lentynomis kabeliams tiesti ir išilginiu koridoriumi jiems prižiūrėti ir remontuoti.

 

Kamera – statinio patalpa arba patalpos dalis, kur įrengiami aparatai ir šynos.

 

Kampinė atrama – atrama, statoma OL trasos posūkiuose, skirta gretimų tarpatramių laidų tempimo atkuriamajai apkrovai atlaikyti.

 

Labai drėgna patalpa – patalpa, kurios santykinis oro drėgnumas 75-90 proc.

 

Magistralinis srovėlaidis – srovėlaidis, skirtas elektrai siųsti galios skirstomiesiems punktams, skydams ir atskiriems galingiems elektros imtuvams.

 

Neužstatyta teritorija – laukai, daržai, sodai, miškai, teritorijos su retais ir laikinaisiais statiniais, vietovės, į kurias gali įvažiuoti transporto priemonės ir žemės ūkio mašinos.

 

Oro kabelis (toliau – OK) – susukti izoliuoti, sustiprinti arba nesustiprinti faziniai laidai ir sustiprintas, izoliuotas arba neizoliuotas nulinis laidas.

 

Oro kabelių linija (toliau – OKL) – elektros inžinerinis tinklas, skirtas elektrai persiųsti atvirame ore nutiestais OK, pritvirtintais prie atramų ar statinių konstrukcijų.

 

Oro linija (OL) – elektros inžinerinis tinklas, skirtas elektrai persiųsti atvirame ore nutiestais neizoliuotais arba izoliuotais prie atramų izoliatoriais pritvirtintais laidais.

 

Papildymo agregatas – automatiškai veikiantis įrenginys, susidedantis iš bakų, siurblių, vamzdžių, reguliavimo vožtuvų, ventilių, automatikos skydo ir kitų įrenginių, papildančių aukšto slėgio kabelių linijas alyva.

 

Papildymo punktas – viršžeminis arba požeminis statinys, turintis alyvos maitinimo įrenginius (maitinimo ir slėgio bakus, alyvos papildymo agregatus ir kt.).

 

Pastogės patalpa (mansarda, mezoninas) – pastogėje įrengtas aukštas (arba jo dalis), kurio dalis sienų arba lubų gali būti nuožulnios.

 

Pastogė (palėpė) – erdvė tarp pastato viršutinio aukšto perdangos, sienų ir stogo.

 

Sankirtos atrama – atrama, kurioje susikerta dviejų krypčių OL arba OKL.

 

Sausa patalpa – patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas ne didesnis kaip 60 proc.

 

Savaime gęstantis (nepalaikantis degimo) kabelis – kabelis, gebantis degti normaliomis sąlygomis, paveiktas uždegimo šaltinio, ir negebantis degti jį atitraukus.

 

Sankirta – OL tarpatramis, kertantis elektros, ryšių, radijo transliacijos ir kitas linijas arba kelius, geležinkelius ir pan.

 

Skirstykla – elektros įrenginys, skirtas elektrai priimti ir skirstyti, turintis komutavimo aparatus, renkamąsias ir jungiamąsias šynas, pagalbinius įrenginius (kompresorius, akumuliatorius ir kt.), taip pat apsaugos ir automatikos įtaisus ir matavimo prietaisus.

 

Skirstomasis punktas (6–10 kV) – statinyje įrengti pirminio ir antrinio komutavimo įrenginiai, skirti 6–10 kV įtampos elektrai skirstyti tam tikroje teritorijoje, kurioje yra dvi ar daugiau šynų sekcijų, dvi ar daugiau įvadinių linijų, relinės apsaugos ir automatikos įtaisai, savųjų reikmių arba 6–10 kV galios transformatoriai, 6–10 kV įtampos įvadinių ir išeinančių linijų komutavimui naudojami jungtuvai.

 

Skirstomasis srovėlaidis – srovėlaidis, skirtas elektrai persiųsti nedidelės galios elektros imtuvams.

 

Skirstomoji spinta – spinta su joje įrengtais komutavimo ir apsaugos aparatais, skirta elektros imtuvams prijungti.

 

Srovėlaidis – įrenginys elektros energijai persiųsti, susidedantis iš neizoliuotų ar izoliuotų laidininkų ir juos laikančių izoliatorių, apsauginių gaubtų, laikančiųjų ir atraminių konstrukcijų.

 

Srovės nuotėkio zona – žemės plotas, kuriame, įžemintuvu tekant srovei, atsiranda potencialas.

 

Srovės skirtuminė apsauga – įrenginys, atjungiantis elektros srovės grandinę, kai skirtuminė srovė, tekanti per diferiancialinį jo elementą, pasiekia srovės nuostatos vertę.

 

Statinio elektros inžinerinė sistema (vidinė instaliacija) – elektros inžinerinis tinklas pastatų viduje, kurį sudaro laidų, kabelių ir jų tvirtinimo elementų, laikančiųjų apsauginių konstrukcijų ir detalių visuma. Naudojama atviroji arba paslėptoji vidinė instaliacija.

 

Stiebas – OL atramos gelžbetoninis, metalinis ar medinis vertikalusis elementas, skirtas laidams ir konstrukcijoms laikyti.

 

Styga – plieninė viela, ištempta prie pat sienų, lubų ir kitų paviršių, skirta laidams ir kabeliams tvirtinti.

 

Stovas – konstrukcija, skirta laidams tvirtinti, įrengta ant pastatų stogų, denginių, sienų ir pan.

 

Šlapia patalpa – patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas yra 90–100 proc., lubos, sienos, grindys ir daiktai aprasoja.

 

Tarpatramis – horizontalus atstumas tarp dviejų gretimų atramų ašinių linijų.

 

Tarpinė atrama – atrama, statoma tiesiame OL trasos ruože tarp inkarinių atramų, skirta laidų, trosų svoriui, apšalui ir vėjo apkrovai atlaikyti.

 

Transpozicinė atrama – atrama, skirta fazinių laidų išdėstymui keisti.

 

Trolėjinis srovėlaidis – srovėlaidis, skirtas elektrai judantiems elektros imtuvams persiųsti.

 

Trosas (žaibosaugos lynas) – daugiavielis laidas su jame sumontuotu optiniu kabeliu arba be jo, skirtas OL nuo tiesioginio žaibo smūgio apsaugoti. Tokiu trosu perduodami ir ryšio signalai.

 

Ugniai atsparus (nedegus) kabelis – kabelis, nedegantis normaliomis sąlygomis uždegimo šaltiniui veikiant jį neribotą laiką.

 

Užstatyta teritorija – teritorija, kurią riboja miestų, gyvenviečių, sodų bendrijų, pramonės, žemės ūkio, transporto įmonių (uostų, prieplaukų, geležinkelio stočių ir kt.) kraštinių statinių išorinės ribos, ir šioje teritorijoje įsiterpę parkai, paplūdimiai ir žaliosios zonos. Užstatyta teritorija laikomi ir žalieji plotai, dalijantys gyvenviečių teritorijas į kelias dalis.

 

Žemo slėgio alyvos, pripildytos kabelių linijos sekcija, – kabelių linijos ruožas tarp užtveriamųjų movų arba tarp užtveriamosios ir galinės movos.

 

Kitos Taisyklėse vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964) ir Elektros tinklų kodekse, patvirtintame Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 398 (Žin., 2002, Nr. 3-88).

 

 

 

II. INSTALIACIJA

 

 

 

I. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

 

 

5. Instaliacijai naudojamų varinių ir aliumininių laidų ir kabelių skerspjūvių plotai (toliau – skerspjūviai) turi būti ne mažesni, nei nurodyti Taisyklių 1 priedo 1 lentelėje. Laidų izoliacija turi atitikti tinklo vardinę įtampą. Įžeminimo ir įnulinimo laidininkų reikalavimai pateikti Lietuvos Respublikos ūkio ministro patvirtintose Elektros įrenginių įrengimo bendrosiose taisyklėse (toliau – EĮĮBT).

 

6. Plieniniuose ir kituose mechaniškai atspariuose vamzdžiuose, rankovėse, loviuose, lentynose ir pastatų statybinių konstrukcijų kanaluose skirtingų grandinių laidininkai (išskyrus vienas kitą rezervuojančius) tiesiami kartu šiais atvejais:

 

6.1. vieno agregato laidai ir kabeliai;

 

6.2. technologiniu procesu susijusieji keleto mašinų, skydų, pultų ir pan. galios ir kontrolės laidai ir kabeliai;

 

6.3. sudėtingo šviestuvo maitinimo laidai ir kabeliai;

 

6.4. keleto grupių vienos rūšies (darbinio arba avarinio) apšvietimo kabeliai ir laidai;

 

6.5. iki 50 V apšvietimo ir aukštesnės kaip 50 V įtampos galios grandinių laidai ir kabeliai. Šiuo atveju iki 50 V įtampos laidai turi būti atskirame izoliaciniame vamzdyje.

 

7. Bendrame vamzdyje, rankovėje, lovyje, pluošte, statybinių konstrukcijų uždarame kanale arba toje pačioje lentynoje neturi būti tiesiamos viena kitą rezervuojančios grandinės, darbinio ir avarinio apšvietimo grandinės, taip pat iki 50 V ir aukštesnės kaip 50 V įtampos grandinės (išimtys: darbinio ir avarinio apšvietimo magistralinės linijos, jeigu jų izoliacija skirta ne žemesnei kaip 660 V įtampai, taip pat iki 50 V įtampos grandinių laidai atskirame izoliaciniame vamzdyje). Šios grandinės turi būti tiesiamos tik atskiruose lovių ir lentynų skyriuose, turinčiuose ištisines A1 degumo klasės statybos produktų pertvaras, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI 15.

 

8. Darbinio ir avarinio (evakuacinio) apšvietimo grandinės tiesiamos skirtingose lovio, kampuočio ir kitokio profilio konstrukcijos išorinėse pusėse.

 

9. Kabelių įrenginiuose, gamybos patalpose ir elektros įrenginių patalpose reikia naudoti kabelius ir laidus su ugniai atspariu, savaime gęstančiu (nepalaikančiu degimo) apvalkalu arba izoliacija, o degius kabelius ir laidus – ugniai atspariame, B degumo klasės statybos produktų vamzdyje, dengtame lovyje ir pan. arba dažytus ugniai atsparia pasta.

 

10. Kintamosios srovės faziniai ir nulinis arba nuolatinės srovės laidininkai turi būti tiesiami tame pačiame vamzdyje arba, jeigu ilgalaikė apkrovos srovė neviršija 25 A, – ir skirtinguose vamzdžiuose.

 

11. Tiesiant laidus ir kabelius vamzdžiuose, uždaruose loviuose, lanksčiose metalinėse rankovėse ir uždaruose kanaluose, turi būti numatyta galimybė pakeisti laidus ir kabelius.

 

12. Pastatų ir kitų statinių konstrukciniai elementai, uždari kanalai ir ertmės, kuriose tiesiami degūs kabeliai ir laidai degia izoliacija, turi būti nedegūs.

 

13. Laidų ir kabelių gyslos turi būti sujungiamos medžiagą ir skerspjūvį atitinkančiais varžtiniais ir spyruokliniais gnybtais, presavimo, virinimo ar litavimo būdu.

 

14. Laidų ir kabelių gyslų sujungimo, atšakojimo ir prijungimo vietose turi būti numatyta laido ir kabelio atsarga pakartotinai sujungti, atšakoti arba prijungti.

 

15. Laidų ir kabelių sujungimo ir šakojimosi vietos turi būti prieinamos apžiūrėti ir remontuoti.

 

16. Laidai ir kabeliai sujungimo ir šakojimosi vietose neturi būti mechaniškai tempiami.

 

17. Laidų ir kabelių gyslų sujungimo ir šakojimosi vietų, jungiamųjų ir šakojimosi sąvaržų ir pan. izoliacija turi būti lygiavertė ir šių laidų ir kabelių izoliacijai.

 

18. Laidus ir kabelius sujungti ir atšakoti reikia dėžutėse, sąvaržų izoliaciniuose korpusuose, specialiose statybinių konstrukcijų nišose ir elektros įrenginių, aparatų ir mašinų korpusuose.

 

19. Jungiamosios ir šakojimosi dėžutės turi būti uždarytos dangteliais. Jungiamųjų ir šakojimosi dėžučių konstrukcija turi atitikti laidininkų tiesimo būdą ir aplinkos sąlygas.

 

20. Jungiamosios ir šakojimosi dėžutės ir jungiamųjų ir šakojimosi sąvaržų izoliaciniai korpusai turi būti pagaminti iš A1 degumo klasės statybos produktų arba C-s2, d2 degumo klasės statybos produktų.

 

21. Metaliniai instaliacijos elementai (konstrukcijos, loviai, lentynos vamzdžiai, rankovės, dėžutės, apkabos ir pan.) priklausomai nuo aplinkos sąlygų turi būti apsaugoti nuo korozijos.

 

22. Instaliacinių lovių, srovėlaidžių ir kitų elektros įrenginių apsaugos nuo kietųjų kūnų patekimo per apdangalą į įrenginio vidų ir žmogaus prisilietimo prie srovinių dalių, taip pat vandens patekimo į įrenginio vidų laipsnis turi atitikti įrengimo ir eksploatavimo sąlygas. Apsaugos apdangalais laipsniai ir pagrindinės charakteristikos pateiktos Taisyklių 1 priedo 2 ir 3 lentelėse.

 

23. Kertant temperatūros ir nusėdimo siūlių vietas, instaliacija turi būti įrengta atsižvelgiant į konstrukcijų pasislinkimo galimybę.

 

 

 

II. INSTALIACIJOS RŪŠYS. LAIDAI IR KABELIAI, JŲ TIESIMO BŪDAI

 

 

 

24. Laidus, kabelius ir instaliacijos įrengimo būdą reikia parinkti pagal keliamus techninius reikalavimus ir aplinkos sąlygas. Instaliacija turi būti įrengta taip, kad būtų saugu ją eksploatuoti ir kad ji tenkintų gaisrinės saugos reikalavimus ir patalpų interjerui keliamus architektūrinius reikalavimus.

 

Instaliacijai naudojamų laidų ir kabelių izoliacija ir apvalkalas turi atitikti tiesimo būdą ir aplinkos sąlygas ir tinklo vardinę įtampą.

 

Pagal Lietuvos standartą LST HD 384.5.52 S1+A1+AC:2002 „Pastatų elektros įranga. 5 dalis. Elektrinių įrenginių parinkimas ir montavimas. 52 podalis. Kabelių ir laidų sistemos (IEC 60364-5-52:1993, modifikuotas)“ instaliacijos sistemos parenkamos vadovaujantis Taisyklių 1 priedo 4 ir 5 lentelėmis arba projektiniais sprendimais.

 

25. Jeigu esama specialių reikalavimų, susijusių su įrenginio pobūdžiu, laidų izoliacija ir aplinka, laidų ir kabelių apsauginiai apvalkalai turi būti parinkti atsižvelgiant į šiuos, taip pat ir į Taisyklių 41 ir 42 punktų reikalavimus.

 

26. Nulinio laido izoliacija turi būti tokia pat kaip ir fazinių laidų.

 

27. Laidai ir kabeliai, vamzdžiai ir loviai su laidais ir kabeliais turi būti tiesiami, atsižvelgiant į gaisrinės saugos reikalavimus (Taisyklių 1 priedo 6 lentelė).

 

28. Atvirai tiesiant laidus (kabelius) su D ir žemesnės degumo klasės statybos produktų apvalkalais ir laidus be apvalkalo, atstumas nuo laido (kabelio) iki degių statybos produktų pagrindo, konstrukcijos, detalės paviršiaus turi būti ne mažesnis kaip 10 mm. Jeigu nurodyto atstumo išlaikyti nėra galimybės, tai laidą (kabelį) reikia atskirti nuo paviršiaus A1 degumo klasės statybos produktų sluoksniu, kurio kraštai būtų išsikišę į kiekvieną laido (kabelio) pusę ne mažiau kaip 10 mm, arba laidus (kabelius) tiesti A1 degumo klasės statybos produkto vamzdyje, lovyje ir pan.

 

29. Paslėptai tiesiant laidus (kabelius) su D ir žemesnės degumo klasės statybos produktų apvalkalais ir laidus be apvalkalo uždarose nišose, statybinių konstrukcijų tuštumose (pavyzdžiui, tarp sienos arba pertvaros ir apdailos), grioveliuose ir pan., visur, kur yra degių konstrukcijų, laidai ir kabeliai turi būti nedegiuose vamzdžiuose.

 

30. Atvirai tiesiant C-s2, d2 degumo klasės statybos produktų vamzdžius ir lovius A1 degumo klasės statybos produktų arba C-s2, d2 degumo klasės statybos produktų pagrindais ir konstrukcijomis, atstumas nuo vamzdžio (lovio) iki degių statybos produktų konstrukcijų ir detalių paviršiaus turi būti ne mažesnis kaip 100 mm. Jeigu nurodyto atstumo išlaikyti nėra galimybės, tai vamzdį (lovį) iš visų pusių nuo šių paviršių reikia atskirti ištisiniu ne plonesniu kaip 10 mm A1 degumo klasės statybos produktų sluoksniu (specialios mastikos, tinko, alebastro, cementinio skiedinio, betono ir pan.).

 

31. Paslėptai klojant C-s2, d2 degumo klasės statybos produktų vamzdžius ir lovius uždarose nišose, statybinių konstrukcijų tuštumose (pavyzdžiui, tarp sienos arba pertvaros ir apdailos), grioveliuose ir pan., vamzdžius ir lovius iš visų pusių nuo D ir žemesnės degumo klasės statybos produktų konstrukcijų ir detalių paviršių reikia atskirti ištisiniu ne plonesniu kaip 10 mm A1 degumo klasės statybos produktų sluoksniu.

 

32. Trumpi instaliacijos sankirtos su D ir žemesnės degumo klasės statybos produktų statybinių konstrukcijų elementais ruožai turi būti įrengti pagal Taisyklių 27–31 punktų reikalavimus.

 

33. Aukštos temperatūros aplinkoje reikia naudoti laidus ir kabelius, izoliuotus temperatūros poveikiui atsparia izoliacija ir apvalkalu.

 

34. Drėgnose ir labai drėgnose patalpose ir lauko įrenginiuose laidų izoliacija ir izoliuojamieji ramsčiai, taip pat atraminės ir laikančiosios konstrukcijos, vamzdžiai, loviai ir lentynos turi būti atsparūs drėgmės poveikiui.

 

35. Dulkėtose patalpose turi būti naudojama tokia instaliacija, ant kurios elementų negali kauptis dulkės. Susikaupusios dulkės turi būti lengvai pašalinamos.

 

36. Chemiškai aktyvioje aplinkoje visi elektros instaliacijos elementai turi būti atsparūs šiai aplinkai arba apsaugoti nuo jos poveikio.

 

37. Laidai ir kabeliai su šviesai neatsparia išorine izoliacija arba apvalkalu turi būti apsaugoti nuo tiesioginės saulės spinduliuotės.

 

38. Vietose, kur galimi mechaniniai elektros instaliacijos pažeidimai, laidai ir kabeliai turi būti klojami vamzdžiuose, loviuose, perdangose, pertvarose arba instaliuojami paslėptai. Atvirai klojami laidai ir kabeliai turi būti su mechaniniam poveikiui atspariais apsauginiais apvalkalais.

 

39. Laidai ir kabeliai turi būti naudojami pagal paskirtį ir tik tokioje aplinkoje, kuri nurodyta kabelių (laidų) standartuose ir techninių sąlygų aprašuose.

 

40. Antrinių grandinių kabeliai ir laidai turi būti variniai.

 

Ant vibruojančio pagrindo tvirtinamus elektros įrenginius reikia prijungti variniais daugiavieliais laidais arba kabeliais.

 

41. Judamiesiems ir kilnojamiesiems elektros imtuvams maitinti, atsižvelgiant į galimą mechaninį poveikį, reikia naudoti specialius laidininkus ir lanksčius varinių gyslų kabelius. Visos jų gyslos, tarp jų ir įžeminančioji, turi būti bendrame apvalkale arba apipintos.

 

Apribotos eigos mechanizmams (kranams, judamiesiems pjūklams, vartų mechanizmams ir pan.) reikia įrengti lanksčių kabelių kilpas, lanksčių kabelių judamosios pakabos vežimėlius ar panašias konstrukcijas, kurios laidų ir kabelių gyslas apsaugotų nuo lūžių.

 

42. Jei laidų ir kabelių klojimo vietose yra alyvos ar emulsijos, tai reikia naudoti laidus ir kabelius su alyvai atsparia izoliacija ir apvalkalu arba laidai ir kabeliai turi būti apsaugoti nuo jų poveikio.

 

 

 

III. ATVIROJI INSTALIACIJA PATALPOSE

 

 

 

43. Izoliuotieji laidai su apvalkalu ir neapsaugoti kabeliai atvirosios instaliacijos būdu turi būti tiesiami:

 

43.1. ne žemiau kaip 2 m nuo grindų arba priežiūros aikštelių elektros srovei nepavojingose patalpose, esant aukštesnei kaip 50 V (kintamosios srovės) ir 75 V nuolatinės srovės įtampai, ir pavojingose ir labai pavojingose patalpose, esant tik iki 50 V kintamosios srovės ir 75 V nuolatinės srovės įtampai;

 

43.2. ne žemiau kaip 2,5 m nuo grindų arba priežiūros aikštelių elektros srovės atžvilgiu pavojingose ir labai pavojingose patalpose, esant aukštesnei nei saugi įtampai.

 

Šie reikalavimai netaikomi atšakoms nuo instaliacijos linijų iki ant sienų ir pertvarų įrengtų jungiklių, šakučių lizdų, skydelių, valdymo aparatų, šviestuvų, išskyrus gamybos patalpas, kuriose šios atšakos 1,5 m aukštyje nuo grindų arba priežiūros aikštelių ir žemiau turi būti apsaugotos nuo mechaninių pažeidimų.

 

Patalpose, į kurias gali patekti tik elektrotechnikos darbuotojai, atvirosios instaliacijos laidininkų tiesimo aukštis nereglamentuojamas.

 

44. Tiltinių kranų judėjimo zonose neapsaugotus laidus ir kabelius reikia tiesti ne žemiau kaip 2,5 m nuo krano vežimėlio aikštelės lygio (jei aikštelė įrengta aukščiau krano tilto pakloto) arba nuo krano tilto pakloto (jei paklotas įrengtas aukščiau krano vežimėlio aikštelės). Jeigu to padaryti nėra galimybės, tai ant vežimėlio arba krano tilto esantiems darbuotojams apsaugoti nuo atsitiktinio prisilietimo prie laidininkų turi būti imtasi saugos priemonių. Laidai ir kabeliai turi būti apsaugoti per visą krano tilto eigos ilgį.

 

45. Atvirai, taip pat vamzdžiuose ir ne mažesnio kaip IP20 apsaugos laipsnio loviuose ir lanksčiose metalinėse rankovėse nutiestų kabelių ir laidų įrengimo aukštis nuo grindų ar priežiūros aikštelių nereglamentuojamas.

 

46. Kabeliams ir laidams kertant vamzdynus, atstumas tarp jų turi būti ne mažesnis kaip 50 mm, o iki degių arba lengvai užsiliepsnojančių skysčių ir dujų vamzdynų – ne mažesnis kaip 100 mm. Jei atstumas nuo laidų ir kabelių iki vamzdynų mažesnis kaip 250 mm, tai laidai ir kabeliai turi būti papildomai apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų po 250 mm į abi puses nuo vamzdyno.

 

47. Kai laidai ir kabeliai nutiesti lygiagrečiai su vamzdynu, tai atstumas nuo laido arba kabelio iki vamzdyno (išskyrus gamybos patalpas) turi būti ne mažesnis kaip 100 mm, o iki degių arba lengvai užsiliepsnojančių skysčių ir dujų vamzdynų – ne mažesnis kaip 400 mm.

 

48. Kabeliai ir laidai, nutiesti lygiagrečiai su karštais vamzdynais ir kertantys juos, turi būti apsaugoti nuo aukštos temperatūros poveikio arba turi būti atsparūs karščiui.

 

49. Laidų ir kabelių perėjas per vidaus ir lauko sienas ar pertvaras ir tarpaukštines perdangas reikia įrengti taip, kad jos būtų lengvai pakeičiamos. Dėl to perėjos turi būti nutiestos vamzdyje, lovyje ir pan. Tarpus tarp laidų, kabelių ir vamzdžių (lovių ir pan.) perėjose per sienas, pertvaras ir perdangas reikia per visą konstrukcijos storį užsandarinti A1 degumo klasės statybos produktų ir lengvai pašalinamu užpildu, kad negalėtų prasiskverbti ir susikaupti vandens ir plisti gaisras. Užsandarinti reikia taip, kad būtų galimybė pakeisti laidus ir kabelius ir papildomai nutiesti naujus. Užsandarinimo atsparumas ugniai turi būti ne mažesnis nei sienos, pertvaros ar perdangos.

 

50. Laidai perėjose per sienas, pertvaras ir perdangas turi būti papildomai izoliuoti (pavyzdžiui, izoliaciniame vamzdelyje).

 

Jei laidai pereina iš vienos sausos arba drėgnos patalpos į kitą (sausą arba drėgną patalpą), visi vienos linijos laidai tiesiami viename izoliaciniame vamzdyje arba atskirai. Jei laidai pereina iš sausos arba drėgnos patalpos į šlapią patalpą, iš vienos šlapios į kitą šlapią patalpą arba išeina iš patalpos į lauką, kiekvienas laidas turi būti tiesiamas atskirame izoliaciniame vamzdyje. Pereinantys iš sausos arba drėgnos patalpos į šlapią patalpą arba į lauką laidai turi būti sujungiami sausoje arba drėgnoje patalpoje.

 

51. Laidai ir kabeliai lentynose, ant atraminių konstrukcijų paviršių, lynų, stygų, juostų ir kitų laikančiųjų konstrukcijų tiesiami vienas prie kito tų pačių arba skirtingų formų (pavyzdžiui, apvalių, stačiakampių, keleto sluoksnių) pluoštais (grupėmis).

 

Kiekvieno pluošto laidai ir kabeliai tarpusavyje turi būti sutvirtinti.

 

52. Laidai ir kabeliai loviuose tiesiami keliais sluoksniais, atsižvelgiant į gamintojų nustatytus jų apkrovos ir klojimo būdų reikalavimus. Jei šie reikalavimai nežinomi, tai laidų ir kabelių skerspjūvių suma lovyje, skaičiuojant pagal jų išorinį skersmenį, įskaitant izoliaciją ir išorinius apvalkalus, neturi būti didesnė kaip 35 proc. ištisai uždaro lovio skerspjūvio ir 40 proc. dangčiu uždengiamo lovio skerspjūvio.

 

53. Pluoštais (grupėmis) arba keliais sluoksniais nutiestų laidų ir kabelių ilgalaikės leistinosios srovės turi būti nustatomos atsižvelgiant į pablogėjusias aušinimo sąlygas.

 

54. Instaliacijos vamzdžiai, loviai ir lanksčios metalinės rankovės turi būti nutiestos taip, kad jose nesikauptų ir nesikondensuotų aplinkos drėgmė.

 

55. Tose patalpose, kuriose yra garų ir dujų, ardančių laidų ir kabelių izoliaciją ir apvalkalus, taip pat lauko įrenginiuose ir tose vietose, kur į vamzdžius, lovius ir rankoves gali patekti tepalų, vandens arba emulsijos, vamzdžių, lovių ir lanksčių metalinių rankovių tarpusavio jungės, taip pat jungės su skirstymo dėžutėmis, elektros įrangos korpusais ir pan. turi būti sandarios. Šiuo atveju lovių sienelės turi būti ištisinės, o dangčiai – sandarūs. Jungčių vietose vamzdžiai ir loviai turi turėti sandarinimo įtaisus, lanksčios metalinės rankovės turi būti hermetinės.

 

Dulkėtose patalpose vamzdžių, rankovių, lovių jungės ir atšakos turi būti apsaugotos nuo dulkių.

 

56. Įžeminimo arba apsauginio įnulinimo laidininkais naudojamų plieninių vamzdžių ir lovių jungtys turi atitikti Taisyklių trečiojo skyriaus, taip pat EĮĮBT aštuntojo skyriaus reikalavimus.

 

 

 

IV. PASLĖPTOJI INSTALIACIJA PATALPOSE

 

 

 

57. Gyvenamosios ir administracinės paskirties patalpose paslėptosios instaliacijos laidai ir kabeliai turi būti montuojami instaliacijai skirtose zonose. Horizontaliųjų instaliacijos zonų plotis yra 30 cm, o vertikaliųjų – 20 cm. Horizontaliosios instaliacijos zonos prasideda 15 cm atstumu nuo lubų ir 15 ir 90 cm atstumu nuo grindų. Vertikaliosios instaliacijos zonos prasideda 10 cm atstumu nuo langų, durų ir kitų angų kraštų ir 10 cm atstumu nuo patalpų kampų.

 

Jungtukai, kištukiniai lizdai ir atšakos dėžutės turi būti įrengti instaliacijos zonose. Jungtukai įrengiami 105 cm arba 115 cm, o kištukiniai lizdai – 30 cm ir 115 cm atstumu nuo grindų.

 

Elektros mašinos, aparatai ir prietaisai, kurių vardinė srovė didesnė kaip 16 A, turi būti prijungti prie skirstomojo skydo atskira elektros linija.

 

58. Paslėptosios instaliacijos vamzdžiai, kanalai ir lanksčios metalinės rankovės turi būti sandarūs ir įrengti atsižvelgiant į Taisyklių 54–56 punktų reikalavimus. Paslėptosios instaliacijos kanalai turi būti uždari.

 

59. Instaliacija vėdinimo kanaluose ir šachtose neturi būti tiesiama. Vėdinimo kanalus ir šachtas gali kirsti pavieniai laidai ir kabeliai, nutiesti mechaniniams poveikiams atspariuose vamzdžiuose.

 

Tiesiant laidus ir kabelius virš kabamųjų lubų reikia atsižvelgti į Taisyklių nurodymus, taip pat į Specialiųjų patalpų ir technologinių procesų elektros įrenginių įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 4-140/D1-232 (Žin., 2004, Nr. 84-3051) (toliau – SEĮĮT), pirmojo ir antrojo skyrių reikalavimus.

 

 

 

V. INSTALIACIJA PASTOGĖS PATALPOSE

 

 

 

60. Pastogės patalpose naudojama atviroji arba paslėptoji instaliacija.

 

61. Atviroji instaliacija turi būti įrengta nedegiais kabeliais arba nedegiais laidais vamzdžiuose arba degiais kabeliais ir laidais A1 degumo klasės statybos produktų vamzdžiuose. Kabeliai, esantys žemesniame kaip 2,5 m aukštyje nuo grindų, turi būti apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų.

 

62. Paslėptoji instaliacija turi būti įrengta sunkiai degiais (nepalaikančiais degimo) kabeliais arba degiais kabeliais ir laidais A1 degumo klasės statybos produktų vamzdžiuose, arba kabeliais ir laidais, nutiestais A1 degumo klasės statybos produktų sienose, pertvarose ir perdangose.

 

63. Instaliacijai įrengti naudojami mechaniniams poveikiams atsparieji vamzdžiai turi atitikti Taisyklių 54–56 punktų reikalavimus.

 

64. Pastogės patalpose instaliacijos linijos atšakos, nutiestos į ne pastogėje esančius elektros imtuvus, įrengiamos atvirai – vamzdžiuose iš metalo arba iš kitų ne žemesnės kaip B degumo klasės statybos produktų, kuriomis liepsna neplinta, arba paslėptai – A1 degumo klasės statybos produktų sienose, pertvarose ir perdangose.

 

65. Pastogės patalpose įrengiamų šviestuvų ir kitų elektros imtuvų komutavimo aparatai turi būti montuojami ne pastogės patalpoje arba pastogės patalpoje ant A1 degumo klasės statybos produktų sienos ar pertvaros, jei ji yra prie durų ir į pastogės patalpą užlipama laiptais.

 

 

 

VI. LAUKO INSTALIACIJA

 

 

 

66. Lauko instaliacija statinių sienomis, lubomis ir kitomis laikančiosiomis konstrukcijomis turi būti įrengiama kabeliais.

 

Lauko instaliacija ant gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatų stogų, išskyrus atvadus, neturi būti įrengiama.

 

67. Atstumas nuo atvado kabelio iki kelio (gatvės) ar įvažiavimo važiuojamosios dalies paviršiaus turi būti ne mažesnis kaip 5,5 m, o iki šaligatvio ir takų paviršiaus – ne mažesnis kaip 3,5 m. Atvado aukštis prie pastato nuo žemės paviršiaus turi būti ne mažesnis kaip 2,75 m.

 

68. Lauko instaliacijos vamzdžiai, loviai ir metalinės rankovės turi turėti sandarinimo įtaisus ir atitikti Taisyklių 54–56 punktų reikalavimus. Žemėje už pastato ribų plieniniuose vamzdžiuose ir loviuose laidai neturi būti tiesiami.

 

 

 

III. IKI 35 kV ĮTAMPOS SROVĖLAIDŽIAI

 

 

 

I. TAIKYMO SRITIS

 

 

 

69. Šis Taisyklių skyrius taikomas iki 35 kV įtampos kintamosios ir nuolatinės srovės srovėlaidžiams. Įrengiamiems sprogiose ir degiose zonose srovėlaidžiams keliami papildomi reikalavimai. Skyriaus reikalavimai netaikomi specialiems elektrolizės įrenginių srovėlaidžiams, trumpiems elektroterminių įrenginių tinklams, taip pat srovėlaidžiams, kurie įrengiami pagal specialias taisykles ir normas.

 

 

 

II. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

 

 

70. Srovėlaidžių laidininkus, izoliatorius, armatūrą, konstrukcijas ir aparatus reikia parinkti ir įrengti pagal normalias darbo sąlygas (atitinkančias darbo įtampą ir srovę) ir atsižvelgiant į trumpojo jungimo sroves.

 

Srovei laidžios dalys turi būti pažymėtos ir nudažytos sutartinėmis spalvomis (EĮĮBT 15 punktas).

 

71. Srovėlaidžiai, kur ore yra chemiškai aktyvių medžiagų, ardančių srovei laidžias dalis, laikančiąsias konstrukcijas ir izoliatorius, turi būti apsaugoti nuo tų medžiagų poveikio.

 

72. Srovėlaidžio pradžioje ir gale ir tarpiniuose taškuose reikia įrengti stacionarius įžeminimo peilius arba numatyti vietas kilnojamiesiems įžemikliams prijungti. Kilnojamųjų įžemiklių prijungimo vietų skaičius turi būti toks, kad trumpojo jungimo metu indukuota įtampa tarp dviejų gretimų įžemiklių prijungimo taškų neviršytų 250 V.

 

73. Srovėlaidžių mechaninė apkrova nustatoma atsižvelgiant į apkrovas (vėjo apkrovą, apšalo, įrenginių atšakų, žmogaus ir įrankių svorį ir pan.), o standžių šynų – į trumpojo jungimo srovės elektrodinaminę apkrovą.

 

74. Srovėlaidžių išdėstymas ir konstrukcija turi būti patogi ir saugi įrengti ir remontuoti.

 

75. Lauke esantys aukštesnės kaip 1000 V įtampos srovėlaidžiai turi būti apsaugoti nuo atmosferinių viršįtampių pagal aukštesnės kaip 1000 V įtampos skirstykloms taikomus reikalavimus.

 

76. Didelių kintamųjų srovių srovėlaidžiuose turi būti numatytos priemonės induktyviosioms varžoms suvienodinti fazėse ir joms sumažinti, taip pat priemonės elektros energijos nuostoliams, sukeltiems elektromagnetinių laukų, šynų laikikliuose, armatūroje ir metalinėse konstrukcijose sumažinti.

 

Tekant 2,5 kA ir didesnei srovei turi būti numatytos ir induktyviosios varžos sumažinimo ir išlyginimo priemonės (pavyzdžiui, paketo juostų išdėstymas kvadrato kraštuose, suporuotos fazės, profilinės šynos, apvalūs ir kvadratiniai tuščiaviduriai vamzdžiai, transpozicija). Ilgiems lankstiems srovėlaidžiams turi būti naudojama fazės laidų transpozicija.

 

Priemonių reikalingumą elektromagnetinio lauko sukeltiems elektros energijos nuostoliams sumažinti reikia pagrįsti techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

 

77. Tais atvejais, kai temperatūros svyravimai, transformatorių vibracija, netolygus pastato pamatų sėdimas ir pan. gali sukelti pavojingus srovėlaidžių laidininkų, izoliatorių ar kitų elementų mechaninius įtempimus, reikia numatyti naudoti juos šalinančias priemones (kompensatorius arba jiems tolygius įrenginius). Standžių srovėlaidžių kompensatoriai turi būti įrengti tose vietose, kur galimi statinių poslinkiai ar jų nusėdimas.

 

78. Skirtingų medžiagų laidininkai turi būti sujungti taip, kad kontaktų paviršiuje nevyktų korozija.

 

79. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos srovėlaidžių skerspjūvį reikia parinkti pagal normalaus režimo srovę ir poavariniu režimu patikrinti pagal ilgalaikę leistinąją srovę, atsižvelgiant į apkrovų didėjimą.

 

80. Srovėlaidžių ilgalaikes leistinąsias sroves nurodo gamintojai. Kai nėra fazės laidų vidinės transpozicijos, neizoliuotų laidų srovėlaidžio ilgalaikė leistinoji srovė sumažinama 0,8 karto.

 

 

 

III. IKI 1000 V ĮTAMPOS SROVĖLAIDŽIAI

 

 

 

81. Srovėlaidžio atšakų vietos turi būti prieinamos prižiūrėti.

 

82. Gamybos patalpose srovėlaidžius, pagamintus pagal IP00 apsaugos apdangalais laipsnį, reikia įrengti ne žemiau kaip 3,5 m aukštyje nuo grindų ar priežiūros aikštelės, o srovėlaidžius, pagamintus pagal apsaugos apdangalais laipsnius iki IP31 – ne žemiau kaip 2,5 m.

 

Srovėlaidžių su izoliuotomis šynomis, pagamintų pagal IP20 ir aukštesnį apsaugos apdangalais laipsnį, taip pat srovėlaidžių, pagamintų pagal IP40 ir aukštesnį apsaugos apdangalais laipsnį, įrengimo aukštis nereglamentuojamas. Kintamosios srovės iki 50 V įtampos ir nuolatinės srovės iki 75 V įtampos bet kokios konstrukcijos srovėlaidžių įrengimo aukštis nereglamentuojamas.

 

Tik elektrotechnikos priežiūros darbuotojams prieinamose patalpose (techniniuose pastatų aukštuose ir pan.) IP20 ir aukštesnio apsaugos laipsnio srovėlaidžių įrengimo aukštis nereglamentuojamas.

 

Įmonių elektros įrenginių patalpose bet kurio apsaugos apdangalais laipsnio srovėlaidžių įrengimo aukštis nereglamentuojamas. Vietos, kur yra galimybė atsitiktinai prisiliesti prie srovėlaidžių, įrengtų pagal IP00 apsaugos apdangalais laipsnį, turi būti atitvertos.

 

Galimų mechaninių pažeidimų vietose srovėlaidžiai turi būti papildomai apsaugoti.

 

Srovėlaidžiai ir jų atitvarai, esantys virš perėjų, turi būti įrengti ne žemiau kaip 1,9 m nuo grindų ar priežiūros aikštelės.

 

Srovėlaidžių tinklinio atitvaro tinklo akis turi būti ne didesnė kaip 25x25 mm.

 

Srovėlaidžių laikančiosios ir atraminės konstrukcijos turi būti pagamintos iš A1 degumo klasės statybos produktų ir turėti ne mažesnį kaip R15 atsparumo ugniai laipsnį.

 

Srovėlaidžių perėjimo per perdangas, pertvaras ir sienas vietose ugnis ir dūmai neturi prasiskverbti iš vienos patalpos į kitą.

 

83. Atstumas nuo atvirų srovėlaidžio srovei laidžių dalių (IP00 apsaugos laipsnis) iki vamzdynų turi būti ne mažesnis kaip 1 m, o iki technologinės įrangos – ne mažesnis kaip 1,5 m.

 

Atstumas nuo gaubtą turinčių šynų (IP21, IP31, IP51, IP65 apsaugos laipsniai) iki vamzdynų ir technologinės įrangos nereglamentuojamas.

 

84. Atvirų srovėlaidžių (IP00) atstumai tarp skirtingų fazių arba polių laidininkų ir nuo srovėlaidžių iki pastatų sienų ir įžemintų konstrukcijų turi būti ne mažesni kaip 50 mm, o iki pastato D-s2, d2 ir žemesnės degumo klasės statybos produktų elementų – ne mažesni kaip 200 mm.

 

85. Srovėlaidžio atšakos komutavimo ir apsaugos aparatūra turi būti įrengta atšakos pradžioje, prie pat srovėlaidžio, atsižvelgiant į apsaugos aparatų įrengimo vietos parinkimo reikalavimus. Ši aparatūra turi būti išdėstyta ir atitverta taip, kad nebūtų galimybės atsitiktinai prisiliesti prie srovinių dalių. Nepasiekiamame aukštyje įrengtų aparatų operatyviam valdymui nuo grindų ar priežiūros aikštelių turi būti numatytos atitinkamos priemonės (traukės, lynai). Aparatai turi turėti nuo grindų ar priežiūros aikštelės matomas aparato padėtį nurodančias žymes (įjungta, išjungta).

 

86. Srovėlaidžių izoliatoriai turi būti iš A1 degumo klasės statybos produktų (porcelianas, steatitas ir pan.).

 

87. Prie atvirų srovėlaidžių (IP00) visoje trasoje kas 10–15 m, taip pat žmonių buvimo vietose (kranininkų aikštelės ir pan.) turi būti pritvirtinti įspėjamieji ženklai.

 

88. Srovėlaidžiuose turi būti priemonių (pavyzdžiui, izoliaciniai spyriai), neleidžiančių faziniams laidininkams pavojingai suartėti ar priartėti prie srovėlaidžio gaubto, tekant trumpojo jungimo srovei.

 

89. Srovėlaidžiams kranų tarpatramiuose taikomi tokie papildomi reikalavimai:

 

89.1. neatitverti atviri srovėlaidžiai (IP00), tiesiami santvaromis, turi būti įrengiami ne žemiau kaip 2,5 m nuo tilto dangos ir krano vežimėlio, o tiesiami žemiau kaip 2,5 m, bet ne žemiau kaip perdangos (denginio) santvaros apatinė juosta srovėlaidžiai turi būti atitverti, kad nebūtų galimybės atsitiktinai prisiliesti prie jų nuo tilto dangos ir krano vežimėlio arba po srovėlaidžiu prie paties krano pritvirtinamas atitvaras;

 

89.2. atvirų srovėlaidžių (IP00) ruožai, esantys virš kranų remonto aikštelių, turi būti atitverti taip, kad nuo krano vežimėlio dangos nebūtų galimybės prisiliesti prie srovei laidžių dalių. Atitverti nereikia, jeigu srovėlaidis virš šios dangos įrengtas 2,5 m ir didesniame aukštyje arba jeigu šiose vietose naudojami izoliuoti laidininkai.

 

89.3. srovėlaidžiai po kranais jų veikimo zonoje turi būti tiesiami įrengus specialias apsaugos nuo mechaninių pažeidimų priemones. Specialių apsaugos nuo mechaninių pažeidimų priemonių nereikia iki 630 A srovės su bet kokiu apdangalu šynoms, esančioms netoli technologinės įrangos už krano veikimo zonos ribų.

 

 

 

IV. AUKŠTESNĖS KAIP 1000 V ĮTAMPOS SROVĖLAIDŽIAI

 

 

 

90. Gamybos patalpose turi būti naudojami IP41 ir aukštesnio apsaugos laipsnio srovėlaidžiai. Šie srovėlaidžiai turi būti įrengti ne mažesniame kaip 2,5 m aukštyje nuo grindų arba priežiūros aikštelės.

 

Gamybos patalpose, prieinamose tik kvalifikuotiems elektrotechnikos darbuotojams (pavyzdžiui, pastatų techniniuose aukštuose ir pan.), IP41 ir aukštesnio apsaugos laipsnio srovėlaidžių įrengimo aukštis nereglamentuojamas. Elektros įrenginių patalpose leistina naudoti bet kokios konstrukcijos srovėlaidžius. Žemesnės kaip IP41 apsaugos laipsnio srovėlaidžiai turi būti įrengti ne mažiau kaip 2,5 m nuo grindų ar priežiūros aikštelės. IP41 ir aukštesnio apsaugos laipsnio srovėlaidžių įrengimo aukštis nereglamentuojamas.

 

91. Išorėje įrengiamų srovėlaidžių tipas nereglamentuojamas.

 

92. Įrengiant srovėlaidžius tuneliuose ir galerijose turi būti atsižvelgta į uždarosioms skirstykloms ir pastotėms taikomus, taip pat į Taisyklių 72 punkto ir į šiuos papildomus reikalavimus:

 

92.1. atvirų srovėlaidžių (IP00) priežiūros koridorių plotis turi būti ne mažesnis kaip 1 m – esant vienpusiam įrenginių išdėstymui, ir 1,2 m – esant dvipusiam įrenginių išdėstymui. Tiek vienpusių, tiek ir dvipusių, ilgesnių kaip 150 m srovėlaidžių, priežiūros koridorius turi būti ne mažiau kaip 0,2 m platesnis už minėtuosius;

 

92.2. atvirų srovėlaidžių atitvarų aukštis nuo grindų turi būti ne mažesnis kaip 1,7 m;

 

92.3. srovėlaidžio pradžioje, pabaigoje ir tarpiniuose taškuose reikia numatyti stacionariuosius įžeminimo peilius arba kilnojamųjų įžemiklių prijungimo vietas. Kilnojamųjų įžemiklių prijungimo vietų skaičius turi būti toks, kad gretimų laidininkų trumpojo jungimo metu indukuota įtampa tarp dviejų gretimų įžemiklių prijungimo taškų neviršytų 250 V.

 

93. Tuneliuose ir galerijose, kur įrengti srovėlaidžiai, turi būti įrengtas apšvietimas, atitinkantis Apšvietimo elektros įrenginių įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-257 (Žin., 2004, Nr. 107-4005), reikalavimus. Tunelių ir galerijų apšvietimo šviestuvams energija turi būti tiekiama iš dviejų šaltinių, lempas prie jų jungiant pakaitomis.

 

Atvirų srovėlaidžių (IP00) apšvietimo armatūros priežiūra neturi kelti pavojaus. Šiuo atveju tunelio ir galerijų apšvietimo instaliacija turi būti ekranuota (kabeliai su metaliniu apvalkalu, instaliacija plieniniuose vamzdžiuose ir pan.).

 

94. Įrengiant srovėlaidžių tunelius ir galerijas, turi būti atsižvelgta į šiuos reikalavimus:

 

94.1. statiniai turi būti iš A1 degumo klasės statybos produktų. Gelžbetoninių atraminių konstrukcijų atsparumas ugniai turi būti ne mažesnis kaip R45, o plieninių lakštų konstrukcijų – ne mažesnis kaip R15;

 

94.2. vėdinimas turi būti toks, kad, esant srovėlaidžių vardinei apkrovai, įeinančio ir išeinančio oro temperatūrų skirtumas neviršytų 15 °C. Vėdinimo angos turi būti uždengtos žaliuzėmis arba tinklais ir apsaugotos stogeliais;

 

94.3. tunelių ir galerijų vidinės erdvės neturi kirsti jokie vamzdynai;

 

94.4. srovėlaidžių tuneliuose ir galerijose turi būti įrengtos ryšių priemonės. Ryšių priemonių aparatūra ir jos įrengimo vietos turi būti nurodytos projektiniuose sprendiniuose.

 

 

 

V. LANKSTŪS AUKŠTESNĖS KAIP 1000 V ĮTAMPOS SROVĖLAIDŽIAI

 

 

 

95. Lankstūs srovėlaidžiai išorėje turi būti įrengiami ant atskirų atramų. Srovėlaidžiai ir technologiniai vamzdynai ant bendrų atramų neturi būti įrengiami.

 

96. Atstumas tarp išskaidytos fazės laidų turi būti ne mažesnis kaip šeši naudojamų laidų skersmenys.

 

97. Atstumai tarp srovinių dalių ir nuo jų iki įžemintų konstrukcijų, statinių, taip pat iki kelių ir geležinkelių juostos turi būti nustatomi pagal Taisyklių penktojo ir šeštojo skyrių reikalavimus.

 

98. Jei srovėlaidžiai priartėja prie statinių, kuriuose yra sprogiųjų zonų, taip pat prie sprogiųjų lauko įrenginių, turi būti laikomasi sprogiosioms zonoms taikomų reikalavimų.

 

99. Tikrinant atstumus nuo srovėlaidžių iki kertamų statinių, reikia atsižvelgti į papildomą tarpfazinių ir fazinių laidų spyrių svorio apkrovą ir poavarinio režimo didžiausią laido įšilimą. Didžiausia poavarinio režimo srovėlaidžio temperatūra yra 70 °C.

 

100. Ilgo srovėlaidžio fazės, jei tam yra pritaikytos konstrukcijos, turi būti išdėstomos lygiakraščio trikampio viršūnėse.

 

101. Ilguose srovėlaidžiuose turi būti vietos kilnojamiesiems įžemikliams prijungti.

 

Kilnojamojo įžemiklio prijungimo vietų skaičius parenkamas pagal Taisyklių 92 punktą.

 

102. Skaičiuojant lanksčių srovėlaidžių laidus reikia vadovautis šiais principais:

 

102.1. laidų įtempimas, esant įvairiems išorinių apkrovų deriniams, priklauso nuo fazinio laido leistino normatyvinio tempimo, kurį lemia naudojamų atramų ir mazgų atsparumas. Fazinio laido leistinas normatyvinis tempimas turi būti ne didesnis kaip 0,98 kPa;

 

102.2. reikia įvertinti tarpfazinių ir fazinių laidų spyrių svorio papildomą apkrovą;

 

102.3. vėjo slėgį reikia skaičiuoti pagal Taisyklių 238, 239 ir 331 punktų reikalavimus.

 

 

 

IV. ELEKTROS KABELIŲ LINIJOS

 

 

 

I. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

 

 

103. Kabelių linijų įrengimas turi būti pagrįstas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais, atsižvelgiant į tinklo išplėtimą, linijos paskirtį ir svarbą, trasos pobūdį, klojimo būdą, kabelių konstrukciją, natūralaus kraštovaizdžio išsaugojimo būtinumą ir pan.

 

104. KL turi būti tinkamos eksploatuoti esamomis darbo sąlygomis. Apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių iš OL pusės kabeliai turi būti apsaugoti OL intarpuose ir įvaduose į pastotes, skirstyklas, skirstomuosius punktus, transformatorines. Apsaugoti nuo atmosferinių viršįtampių atvadų nuo OL kabelių nereikalaujama. Vartotojų elektros įrenginių apsaugos nuo atmosferinių ir vidaus viršįtampių reikalingumas nustatomas vadovaujantis EĮĮBT aštuntojo skyriaus reikalavimais. Kabeliai taip pat turi būti tinkamai apsaugoti nuo mechaninio ir terminio poveikio ir korozijos. Kabelių konstrukcija (tipas, markė) parenkama projektavimo metu, atsižvelgiant į grunto savybes (Taisyklių 125–143 punktai).

 

105. Pagal Elektros tinklų apsaugos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 1998 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 151 (Žin., 1998, Nr. 41-1119), virš požeminių KL turi būti išskirtos tokios apsaugos zonos:

 

105.1. išilgai požeminių KL – žemės juosta, kurios horizontalus plotis abiejose linijos pusėse nuo KL konstrukcijų kraštų – 1 m, o atstumas iki statinių pamatų – 0,6 m;

 

105.2. išilgai povandeninių KL – vandens sluoksnis, kurio horizontalus plotis abiejose linijos pusėse nuo kraštinių kabelių – 100 m.

 

106. Kabeliai trasoje turi būti apsaugoti nuo mechaninio poveikio, korozijos, vibracijos taip, kad neperkaistų nuo atsiradusio elektros lanko gretimame kabelyje. Klojant kabelius, reikia vengti jų tarpusavio sankirtų, sankirtų su vamzdynais ir pan.

 

Parenkant žemo slėgio alyvos pripildytų KL trasą ir siekiant racionaliausiai išdėstyti ir panaudoti alyvos papildymo bakus, reikia atsižvelgti į vietovės reljefą.

 

107. Kabelių linijos turi būti įrengiamos taip, kad kabelių įrengimo ir eksploatavimo metu būtų išvengta pavojingų mechaninių įtempimų ir pažeidimų, todėl:

 

107.1. kabeliai turi būti nutiesti ilgesni, kad jų pakaktų galimiems grunto poslinkiams ir pačių kabelių ir jų konstrukcijų temperatūrinėms deformacijoms kompensuoti. Neturi būti tiesiami kabeliai žiedų (vijų) pavidalu;

 

107.2. kabeliai, nutiesti horizontaliai konstrukcijomis, sienomis, pertvaromis, perdangomis ir pan., turi būti standžiai pritvirtinti kabelių galuose, prie visų tipų movų ir abiejose kabelio išlenkimo pusėse;

 

107.3. kabeliai, nutiesti vertikaliai konstrukcijomis, sienomis ir pertvaromis, turi būti pritvirtinti taip, kad, veikiant jų pačių svoriui, nesideformuotų apvalkalai ir nebūtų pažeidžiamos gyslų jungtys movose;

 

107.4. konstrukcijos, ant kurių tiesiami nešarvuoti kabeliai, turi būti tokios, kad mechaniškai nepažeistų kabelių apvalkalų. Šių kabelių standaus tvirtinimo vietose apvalkalai turi būti apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų ir korozijos elastingomis tarpinėmis;

 

107.5. visi kabeliai, nutiesti tose vietose, kur galimi mechaniniai pažeidimai (autotransporto, mechanizmų ir krovinių judėjimas, pašalinių asmenų buvimas), turi būti apsaugoti iki 2 m aukštyje nuo grindų arba nuo žemės ir iki 0,3 m gylyje žemėje;

 

107.6. klojant kabelius greta eksploatuojamų kabelių, reikia imtis priemonių, kad pastarieji nebūtų mechaniškai pažeisti;

 

107.7. kabeliai nuo įšilusių paviršių turi būti nutiesti tokiu atstumu, kad neįšiltų labiau už leistiną temperatūrą. Jie turi būti apsaugoti nuo įkaitusių dujų ir skysčių, galinčių prasiveržti per sklendes ir junges.

 

108. Požeminių kabelių linijų ir ilgesnių kaip 200 m atšakų galuose taip pat įvadinėse kabelių spintose apsauginis nulinis arba apsauginis laidas turi būti įžemintas vadovaujantis Taisyklių 515 punktu. Kiti KL įžeminimo reikalavimai pateikti EĮĮBT.

 

109. Lauke ir nešildomose patalpose kabelių įrenginių metalinės dalys turi būti pagamintos iš nerūdijančios medžiagos arba padengtos ilgaamže, korozijai atsparia danga (lydine cinko danga, aliuminio cinko lydiniu, plastmase ir pan.).

 

Požeminių inžinerinių kabelių statinių konstrukcijos turi būti įrengtos atsižvelgiant į kabelių svorį, gruntą, kelio dangą ir važiuojančio transporto apkrovas.

 

110. Inžineriniai kabelių statiniai ir konstrukcijos turi būti iš A1 degumo klasės statybos produktų. Kabelių inžineriniuose statiniuose neturi būti įrengiami bet kokie laikini įrenginiai, saugomos juose medžiagos ir įranga. Laikini kabeliai turi būti klojami laikantis visų kabelių klojimo reikalavimų.

 

111. Atvirai tiesiant kabelius turi būti įvertinti tiesioginių saulės spindulių ir kitų šilumos šaltinių poveikis.

 

112. Kabelių lenkimo vidinės kreivės spindulio santykis su kabelio išoriniu skersmeniu turi būti ne mažesnis, nei nurodyta kabelių standartuose arba gamintojų techninėse sąlygose.

 

113. Montuojant kabelių movas ir galūnes, kabelio gyslų lenkimo vidinės kreivės spindulio santykis su gyslos perskaičiuotu skersmeniu turi būti ne mažesnis, kaip nurodyta kabelių standartuose arba gamintojų techniniuose dokumentuose.

 

114. Tiesiant kabelius vamzdžiuose, traukimo jėga turi būti nustatoma pagal gyslų ir apvalkalų leistinuosius mechaninius įtempimus.

 

115. Kiekviena KL turi turėti savo numerį arba pavadinimą. Jeigu KL sudaro keli lygiagretūs kabeliai, tai kiekvienas iš jų turi turėti tą patį numerį su raidėmis A, B, C ir t. t. Atvirai nutiesti kabeliai ir visos movos turi turėti žymenis, kuriuose nurodomas linijos numeris arba pavadinimas, įtampa, kabelių tipai, gyslų skaičius ir skerspjūviai, montavimo data, įmonės pavadinimas ir montavusio asmens vardo pirmoji raidė ir pavardė. Papildomai nurodomas ir kabelių galinių movų linijos ilgis.

 

Kabelių, nutiestų kabelių statiniuose, žymenys turi būti išdėstyti ne rečiau kaip kas 50 m, taip pat posūkių ir perėjų per sienas ir pertvaras vietose.

 

Žymenys ir jų tvirtinimo detalės turi būti atsparios aplinkos poveikiui.

 

116. Kiekviena požeminė KL turi būti pažymėta plane, nurodytos jos koordinatės esamų statinių arba specialiai įrengtų ženklų atžvilgiu.

 

Neužstatytą teritorijų nedirbamose žemėse KL tiesiuose trasos ruožuose ne rečiau kaip kas 500 m, posūkių, sankirtų su keliais, geležinkeliais ir požeminiais statiniais abiejose pusėse ir sankirtų su melioracijos grioviais vietose turi būti įrengti požeminių komunikacijų atpažinimo ženklai.

 

Dirbamose žemėse kabelių linijas reikia tiesti kuo tiesiau, trasos žymėti nebūtina.

 

 

 

II. KABELIŲ KLOJIMO BŪDŲ PARINKIMAS

 

 

 

117. Pasirenkant iki 35 kV įtampos galios KL tiesimo būdus, reikia vadovautis šiais principais:

 

117.1. tiesiant galios kabelius žemėje, vienoje tranšėjoje turi būti tiesiama ne daugiau kaip šeši–aštuoni kabeliai. Kai kabelių daugiau, jie turi būti tiesiami atskirose tranšėjose, išlaikant ne mažesnį kaip 0,5 m atstumą tarp jų arba bendroje tranšėjoje atskiriant atskiras jų grupes A1 degumo klasės statybos produktų atitvaromis;

 

117.2. jei viena kryptimi tiesiama daugiau kaip 20 kabelių, jie turi būti tiesiami tuneliuose, estakadomis arba galerijose;

 

117.3. labai ankštose trasose, sankirtoje su geležinkeliais ir pervažomis bei kitose vietose, kur yra galimybė kabelius pažeisti, jie tiesiami blokuose;

 

117.4. parenkant kabelių tiesimo būdus miestų teritorijose, reikia atsižvelgti į statybos ir eksploatavimo darbų išlaidas, aplinkos apsaugą, kabelių įrenginių statinių priežiūros ekonomiškumą ir patogumą.

 

118. Elektrinių teritorijose KL turi būti tiesiamos tuneliuose, loviuose, kanaluose, blokuose, galerijose ir estakadomis. Galios kabeliai tranšėjose turi būti klojami tik į toli esančius pagalbinius objektus (kuro sandėlius, dirbtuves) ir ne daugiau kaip po šešis vienoje tranšėjoje. Kabeliai klojami tranšėjose ir iki 25 MW galios elektrinių teritorijose.

 

119. Įmonių teritorijose KL turi būti tiesiamos tranšėjose, tuneliuose, blokuose, kanaluose, galerijose ir estakadomis ir pastatų sienomis.

 

120. Pastočių ir skirstyklų teritorijose KL turi būti tiesiamos tuneliuose, loviuose, kanaluose, vamzdžiuose, tranšėjose, antžeminiuose gelžbetoniniuose loviuose, galerijose ir estakadomis.

 

121. Miestuose ir gyvenvietėse atskiras KL reikia kloti tranšėjose nevažiuojamoje gatvės dalyje (po šaligatviais), kiemuose ir žaliosiose vejose.

 

122. Gatvėse ir aikštėse, kur tankus požeminių komunikacijų tinklas, 10 ir daugiau kabelių linijoms turi būti įrengti kolektoriai, kabelių tuneliai arba kanalai. Kertant pagerintos dangos ir intensyvaus transporto eismo gatves ir aikštes, kabeliai turi būti klojami blokuose arba vamzdžiuose.

 

123. Pastatų viduje kabeliai turi būti tiesiami pastatų konstrukcijomis (atvirai ir loviuose arba vamzdžiuose), kanaluose, blokuose, tuneliuose, vamzdžiuose, nutiestuose grindyse ir dengimuose, mašinų pamatais, šachtose, kabelių aukštuose ir dvigubose grindyse.

 

124. Alyvos pripildyti kabeliai (esant bet kokiam kabelių skaičiui) turi būti tiesiami tuneliuose, galerijose ir tranšėjose.

 

 

 

III. KABELIŲ PARINKIMAS

 

 

 

125. Skirtingomis grunto ir aplinkos sąlygomis tiesiamų kabelių tipas ir skerspjūvis turi būti parinktas pagal nepalankiausias (aušinimo, korozijos, grunto slankumo ir pan.) ruožo sąlygas. Jeigu gana ilguose trasos ruožuose yra skirtingos klojimo sąlygos, tai kiekvienam iš jų turi būti parinktas atitinkamas kabelio tipas ir skerspjūvis.

 

126. Skirtingų aušinimo sąlygų trasose klojamų kabelių skerspjūviai turi būti parenkami pagal trasos ruožą, kuriame blogiausios aušinimo sąlygos.

 

127. Žemėje arba vandenyje tiesiamų kabelių metaliniai apvalkalai privalo turėti išorinę dangą, apsaugančią juos nuo cheminio poveikio. Kitokias apsaugos dangas turintys kabeliai (nešarvuoti) turi būti atsparūs mechaniniam poveikiui, jei jie klojami visų rūšių gruntuose, įtraukiami į blokus ir vamzdžius. Eksploatuojami kabeliai turi būti atsparūs ir šiluminiam poveikiui.

 

128. Klojamų žemėje ir vandenyje aukšto slėgio alyvos pripildytų KL vamzdynai turi būti apsaugoti nuo korozijos.

 

129. Kabelių inžineriniuose statiniuose ir gamybos patalpose, kur yra mechaninių pažeidimų pavojus, turi būti naudojami šarvuoti arba kitaip nuo mechaninių pažeidimų apsaugoti kabeliai.

 

Ne kabelių statiniuose didesniame kaip 2 m aukštyje nuo žemės ar grindų tiesiami nešarvuoti kabeliai, o mažesniame aukštyje nešarvuoti kabeliai turi būti apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų (loviais, kampiniais, vamzdžiais ir pan.).

 

Kabelių inžineriniuose statiniuose, gamybos ir kitose patalpose šarvuoti kabeliai virš šarvo, o nešarvuoti – virš metalinių apvalkalų neturi turėti žemesnės kaip A1 degumo klasės statybos produktų apsauginės dangos.

 

130. Galios ir kontroliniai kabeliai degiais apvalkalais neturi būti tiesiami atvirai (Taisyklių 9 punktas).

 

Metaliniai kabelių apvalkalai ir metaliniai konstrukcijų paviršiai, ant kurių klojami kabeliai, turi būti padengti A1 degumo klasės statybos produktų antikorozine danga.

 

Chemiškai aktyvios aplinkos patalpose turi būti naudojami kabeliai, atsparūs šios aplinkos poveikiams.

 

131. Elektrinių skirstyklose ir pastotėse, nurodytose Taisyklių 161 punkte, naudojami kabeliai Vulkanizuota polietileno (XLPE) izoliacija turi būti su nepalaikančiu degimo išoriniu apvalkalu arba išorinis apvalkalas turi būti apsaugotas specialia nepalaikančia degimo danga. Elektrinėse neturi būti naudojami degios polietileninės izoliacijos kabeliai, jei jie nėra sertifikuoti akredituotų laboratorijų nustatyta tvarka.

 

132. Kabelių blokuose ir vamzdžiuose įrengiamoms KL naudojami šarvuoti arba nešarvuoti kabeliai. Naudojami šarvuoti kabeliai turi būti be išorinės degios apsauginės dangos, išskyrus perėjas per kelius ir pan.

 

133. Įrengiant KL gruntuose, kuriuose yra kabelių apvalkalus ardančių medžiagų, (druskožemiuose, pelkėse, supiltame grunte, kuriame yra šlako, statybos produktų ir pan.), ir zonose, kur yra elektros korozijos pavojus, turi būti naudojami atitinkami kabeliai be metalinių apvalkalų arba kabeliai su švininiais apvalkalais ir sustiprinta apsaugine danga, arba kabeliai su aliumininiais apvalkalais ir sustiprinta apsaugine danga, įtraukti į ištisą drėgmei nelaidžią ir atsparią plastmasinę žarną.

 

134. Pelkėse klojami kabeliai turi būti parenkami atsižvelgiant į geologines sąlygas ir į cheminį ir mechaninį poveikį.

 

135. Slankiuose gruntuose klojamų KL kabeliai turi būti su vieliniais šarvais arba imtasi priemonių pašalinti jėgas, veikiančias kabelį slenkant gruntui (grunto sutvirtinimas polių eilėmis ir pan.).

 

136. Kabelių linijoms kertant upelius, jų užliejamus slėnius ir griovius, turi būti naudojami tokie pat kabeliai, kaip ir klojami žemėje (Taisyklių 183 punktas).

 

137. Įrengiant KL geležinkelių tiltuose, taip pat kituose intensyvaus transporto eismo tiltuose, turi būti naudojami šarvuoti kabeliai aliumininiu apvalkalu arba kiti vibracijai atsparūs kabeliai.

 

138. Judamųjų mechanizmų KL turi būti naudojami lankstūs kabeliai varinėmis daugiavielėmis gyslomis ir gumine ar kita analogiška izoliacija, atsparia daugkartiniams lenkimams.

 

139. Povandeninėms KL turi būti naudojami vieno statybinio ilgio kabeliai su apvalių ir plokščių vielų tipo šarvu arba kiti tam tinkami daugiagysliai arba viengysliai kabeliai.

 

Klojant KL nuo kranto į jūrą, kur stipri bangų mūša, srauniuose upių ruožuose, ruožuose, kurių krantai išplaunami, arba dideliuose gyliuose (iki 40–60 m), reikia naudoti kabelius su dvigubu metaliniu šarvu arba toms sąlygoms tinkamus kabelius.

 

Klojant kabelius per nedideles pastovios vagos ir dugno, laivininkystei ir plukdymui nenaudojamas upes, kurių plotis kartu su užliejamu slėniu yra ne didesnis kaip 100 m, naudojami kabeliai ir su plieninių juostų šarvu.

 

140. Klojant iki 35 kV įtampos KL vertikaliuose ir nuožulniuose trasos ruožuose, esant aukščių skirtumui, viršijančiam klampia mase impregnuotų kabelių standarto nustatytą leistinąją normą, turi būti naudojami netakios impregnuojančios masės kabeliai, silpnai impregnuotos popierinės izoliacijos kabeliai ir guminės arba plastmasinės izoliacijos kabeliai. Šiomis sąlygomis klampios izoliacijos kabeliai naudojami tik su užtveriamosiomis movomis, išdėstytomis trasoje pagal nustatytą šiems kabeliams leistiną aukščių skirtumą.

 

141. Žemo slėgio alyvos pripildytų KL užtveriamųjų movų aukščių skirtumas nustatomas pagal atitinkamas kabelio technines sąlygas ir alyvos papildymo, esant ribiniam šiluminiam režimui, skaičiavimus.

 

142. Daugiafaziuose tinkluose turi būti naudojami daugiagysliai kabeliai, kurių nulinis laidininkas yra su bendru apvalkalu (išskyrus OK). Keturlaidžiuose kintamosios srovės tiesiogiai įžemintos neutralės tinkluose (apšvietimo, galios ir mišriuose) naudojami trigysliai iki 1000 V įtampos galios kabeliai su aliumininiu apvalkalu, naudojant jį kaip nulinį laidą (ketvirtąją gyslą), išskyrus įrenginius, esančius sprogimui pavojingose zonose, ir įrenginius, kuriuose nulinio laido srovė normaliomis eksploatavimo sąlygomis sudaro daugiau kaip 75 proc. fazinio laido ilgalaikės leistinosios srovės.

 

143. Iki 1000 V įtampos viengyslių kabelių naudojimas turi būti pagrįstas ekonomiškai. Kiekvienos daugiafazės grandinės viengysliai kabeliai kelioms grandims skirtuose įrenginiuose turi būti išdėstyti greta (EĮĮBT 2 priedo 16 lentelė).

 

 

 

IV. KABELIŲ ALYVOS ĮRENGINIAI

 

 

 

144. Alyvos papildymo sistema turi užtikrinti patikimą linijos aušinimą esant bet kokiam leistinam veikimo režimui.

 

145. Alyvos kiekis, esantis alyvos papildymo sistemoje, turi būti nustatomas projektavimo metu, atsižvelgiant į kabeliams aušinti sunaudojamą alyvos kiekį.

 

146. Žemo alyvos slėgio linijų alyvos papildymo bakai turi būti įrengti uždarose patalpose. Papildymo bakuose turi būti įrengti prietaisai, kurie rodytų alyvos slėgį.

 

147. Aukšto alyvos slėgio linijų papildymo agregatai turi būti įrengti uždarose, ne žemesnės kaip 10 °C temperatūros patalpose ir kuo arčiau prijungimo prie KL vietų (Taisyklių 214 punktas). Keli alyvos papildymo agregatai prie linijos turi būti prijungiami per alyvos kolektorių.

 

148. Lygiagrečiai klojant kelias alyvos pripildytas aukšto slėgio linijas, turi būti kiekviena linija papildoma iš atskiro pripildymo agregato arba iš bendro agregato, automatiškai perjungiamo į vieną ar kitą liniją.

 

149. Alyvos papildymo agregatams elektra turi būti tiekiama iš dviejų nepriklausomų šaltinių, įrengiant automatinį rezervo įjungimą. Papildymo agregatai turi būti atskirti vienas nuo kito A1 degumo klasės statybos produktų pertvaromis, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI-45.

 

150. Kiekviena alyvos pripildyta KL privalo turėti alyvos slėgio signalizacijos sistemą, užtikrinančią alyvos slėgio sumažėjimo ir padidėjimo virš leistinų ribų registraciją ir perdavimą budintiems darbuotojams.

 

151. Kiekvienoje alyvos pripildytos žemo slėgio KL sekcijoje turi būti įrengti mažiausia du davikliai, o aukšto slėgio linijoje – daviklis kiekviename papildymo agregate. Avariniai signalai turi būti perduodami į punktą, kuriame nuolat budi darbuotojai. Alyvos slėgio signalizacijos sistema privalo būti apsaugota nuo galios KL elektros laukų.

 

152. Žemo alyvos slėgio linijų papildymo punktuose turi būti įrengtas telefono ryšys su elektros tinklų dispečeriniais punktais.

 

153. Alyvotiekis, jungiantis papildymo agregato kolektorių su alyvos pripildyta aukšto slėgio KL, turi būti klojamas teigiamos temperatūros patalpose, apšildytose tranšėjose, loviuose, kanaluose ir žemėje giliau įšalo, jeigu užtikrinama teigiama aplinkos temperatūra.

 

154. Alyvos papildymo agregato automatinio valdymo prietaisų skydo patalpose vibracija neturi viršyti gamintojų nurodytų leistinų ribų.

 

 

 

V. KABELIŲ JUNGTYS IR GALŪNĖS

 

 

 

155. Kabelių jungtims ir galūnėms reikia naudoti movas, kurių konstrukcija ir parametrai atitinka veikimo ir aplinkos sąlygas. Jungtys ir galūnės turi išlaikyti KL bandymo įtampą ir eksploatavimo laikas turi būti ne mažesnis kaip kabelio.

 

156. Žemo slėgio alyvos pripildytų KL sekcijų ilgiai ir užtveriamųjų movų įrengimo vietos parenkamos atsižvelgiant į linijų papildymą alyva normalaus ir pereinamųjų šiluminių režimų metu.

 

157. Alyvos pripildytų KL užtveriamąsias ir pusiau užtveriamąsias movas reikia montuoti kabelių šuliniuose, jungiamąsias movas, klojant kabelius žemėje, montuoti kamerose, kurios vėliau užpilamos sijota žeme arba smėliu.

 

Kabelių Vulkanizuota polietileno izoliacija jungiamosioms movoms, klojant žemėje, specialių kamerų ar šulinių įrengti nereikia.

 

158. Kabelių linijose klojami normaliai impregnuotu popieriumi izoliuoti ir netakia mase impregnuoti kabeliai turi būti sujungiami užtveriamosiomis pereinamosiomis movomis, jeigu normaliai impregnuotu popieriumi izoliuoti kabeliai nutiesti aukščiau negu netakia mase izoliuoti kabeliai (Taisyklių 141 punktas).

 

159. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos KL lanksčių kabelių su gumine izoliacija guminiame apvalkale sujungimo vietose izoliacija turi būti vulkanizuojama ir padengiama drėgmei atspariu laku arba kabeliai sujungiami lanksčiomis drėgmei atspariomis movomis.

 

160. Kabelių linijų jungiamųjų movų skaičius ir jų įrengimo vietos turi būti nustatomos priklausomai nuo mechaninio skaičiavimo rezultatų, transportavimo galimybių, naudojamos montavimo technologijos, kabelių ekrano įžeminimo būdo ir kitų veiksnių ir turi būti pateikiama projektiniuose dokumentuose. Jungiamųjų movų skaičius turi būti techniškai pagrįstas.

 

 

 

VI. ELEKTRINIŲ, PASTOČIŲ IR SKIRSTYKLŲ KABELIŲ ŪKIO SPECIALIEJI REIKALAVIMAI

 

 

 

161. Reikalavimai, nurodyti Taisyklių 162–167 punktuose, taikomi 25 MW ir didesnės galios šiluminių elektrinių ir hidroelektrinių, 330–400 kV įtampos skirstyklų ir pastočių, taip pat skirstyklų ir pastočių, turinčių svarbią vertę energetikos sistemoje, kabelių ūkiui (Taisyklių 196 punktas).

 

162. Elektrinės arba pastotės pagrindinė elektrinių sujungimų schema, savųjų reikmių ir operatyvinės srovės schema, įrangos valdymas ir įrangos ir kabelių ūkis turi būti parenkami ir įrengiami taip, kad kilus gaisrui kabelių ūkyje ar greta jo nebūtų pažeistas daugiau kaip vieno elektrinės bloko veikimas, nebūtų tuo pat metu atjungtos skirstyklos ir pastotės pagrindinė ir rezervinė elektros grandinė ir nebūtų atjungtos gaisro signalizacijos ir gesinimo sistemos.

 

163. Elektrinių pagrindiniai kabelių pluoštai turi būti nutiesti kabelių aukštuose, tuneliuose, šachtose ir pan., atskirtuose nuo technologinės įrangos ir neprieinamuose pašaliniams asmenims.

 

KL trasos elektrinėse turi eiti taip, kad kabeliai nešiltų nuo įkaitusių technologinės įrangos paviršių, nebūtų pažeisti užsidegus ar sprogus dulkėms, pašalinamoms per dulkių sistemos apsauginius įrenginius, kad tranzitiniai kabeliai nebūtų nutiesti pelenų pašalinimo technologiniuose tuneliuose, vandens cheminio valymo patalpose, taip pat ten, kur išdėstyti chemiškai aktyvių skysčių vamzdynai.

 

164. Svarbios viena kitą rezervuojančios KL (galios, operatyvinės srovės, ryšių, valdymo, signalizacijos priemonių, gaisro gesinimo sistemų ir pan.) turi būti tiesiamos taip, kad kilus gaisrui nebūtų atjungta ir rezervinė KL. Kabelių tinklo ruožuose, kur įvykusi avarija gali smarkiai išplisti, kabelių pluoštus reikia dalyti į viena nuo kitos izoliuotas grupes. Kabeliai į grupes skirstomi pagal vietos sąlygas.

 

165. Jei elektrinės vieno energetinio bloko aplinkoje įrengiami EI-15 atsparumo ugniai kabelių inžineriniai statiniai, tuo atveju degi technologinė įranga (bakai su alyva, alyvos stotys ir pan.) privalo turėti ne mažesnio kaip EI-45 atsparumo ugniai atitvaras, neleidžiančius užsidegti kabeliams kilus gaisrui šiame įrenginyje.

 

Vieno energetikos bloko aplinkoje tiesiami kabeliai ne specialiuose kabelių inžineriniuose statiniuose turi būti patikimai apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų ir dulkių, nuo kibirkščių ir ugnies, kai remontuojama technologinė įranga, jeigu yra užtikrinta normali KL temperatūra ir patogi jų priežiūra.

 

Kabelių, nutiestų 5 m ir didesniame aukštyje, jų priežiūrai turi būti įrengtos specialios aikštelės ir prieigos.

 

Pavieniams kabeliams ir nedidelėms jų grupėms (iki 20) eksploatacinių aikštelių įrengti nėra būtina, tačiau turi būti numatyta galimybė greitai pakeisti ir remontuoti kabelius.

 

Klojami vieno energetinio bloko aplinkoje ne kabelių specialiuose inžineriniuose statiniuose kabeliai pagal galimybę turi būti išskaidyti į atskiras, skirtingomis trasomis einančias grupes.

 

166. Kabelių aukštai ir tuneliai, kuriuose išdėstyti skirtingų elektrinės energetikos blokų kabeliai, įskaitant kabelių aukštus ir tunelius po blokų valdymo skydais, turi būti išskirstyti pagal blokus ir nuo kitų patalpų, kabelių aukštų, tunelių, šachtų, lovių ir kanalų atskirti A1 degumo klasės statybos produktų pertvaromis ir perdangomis, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI-45 ir REI-45. Tai galioja ir kabelių perėjimo vietoms.

 

Kabelių perėjimo per pertvaras ir perdangas vietos per visą konstrukcijos storį turi būti užtaisytos (siekiant užtikrinti pakeitimo ir kabelių papildomo klojimo galimybę) A1 degumo klasės statybos produktų, lengvai pramušamais užpildais. Kabelių statiniuose kabeliai ne mažiau kaip 0,3 m į šonus nuo pertvarų, perdangų ir panašių statybinių konstrukcijų turi būti padengti atsparumą ugniai didinančiais statybos produktais.

 

Ilguose šiluminių elektrinių kabelių inžineriniuose statiniuose turi būti avariniai išėjimai, išdėstyti ne rečiau kaip kas 50 m.

 

Elektrinei priklausantys kabelių inžineriniai statiniai turi būti atskirti nuo nueinančių elektros tinklo kabelių tunelių ir kolektorių A1 degumo klasės statybos produktų pertvaromis, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI-45.

 

167. Kabelių įvadai į uždarųjų skirstyklų patalpas ir atvirųjų skirstyklų valdymo ir apsaugos skydų patalpas turi turėti A1 degumo klasės statybos produktų pertvaras, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI-45.

 

Kabelių įvadai į elektrinių blokų valdymo skydus turi būti uždengti A1 degumo klasės statybos produktų pertvaromis, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI-45.

 

Kabelių šachtos turi būti atskirtos nuo kabelių tunelių, aukštų ir kitų kabelių statinių A1 degumo klasės statybos produktų pertvaromis, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI-45, ir viršuje, ir apačioje turi turėti perdangas. Ilgos šachtos perėjose per perdangas ne rečiau kaip kas 20 m turi būti padalytos į sekcijas A1 degumo klasės statybos produktų pertvaromis, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI-45.

 

Pereinamosios kabelių šachtos turi turėti duris ir įrengtas kopėčias arba specialias kabes.

 

 

 

VII. KABELIŲ LINIJOS ŽEMĖJE

 

 

 

168. KL gylis nuo išlyginto žemės paviršiaus 110 kV įtampos kabeliams turi būti ne mažesnis kaip 1,5 m, o klojant mažesniame gylyje turi būti naudojamos specialios apsaugos priemonės, 35 kV įtampos kabeliams – ne mažesnis kaip 1 m, iki 10 kV įtampos kabeliams – 0,7 m 110 kV įtampos kabeliai tiesiogiai žemėje (išskyrus sankirtas) neturi būti tiesiami giliau kaip 2 m, o 0,38–35 kV – ne giliau kaip 1,5 m.

 

6–10 kV įtampos kabeliai įvaduose į pastatus, transformatorines, skirstyklas ir sankirtos su požeminiais statiniais vietose, ne ilgesniame kaip 5 m ilgio ruože, turi būti tiesiami ne mažesniame kaip 0,5 m gylyje. Iki 1000 V įtampos kabeliai tose vietose, kur yra požeminiai vamzdynai, nepakankamas grunto storis ir pan., turi būti tiesiami ne mažesniame kaip 0,35–0,7 m gylyje, nurodant tas vietas projekte.

 

Per gatves, aikštes ir kelius iki 35 kV įtampos kabeliai turi būti tiesiami ne mažesniame kaip 1 m gylyje.

 

Ariamose žemėse 0,4–35 kV įtampos kabeliai turi būti tiesiami ne mažesniame kaip 1 m gylyje.

 

Tiesiant kabelius tranšėjose, po kabeliu ir virš jo turi būti pilamas ne mažesnio kaip 10 cm storio smėlio arba kitos smulkios frakcijos grunto sluoksnis be akmenų, statybinių šiukšlių ir šlako.

 

169. Tranšėjose nutiestų kabelių apsauga nuo mechaninių pažeidimų priklauso nuo kabelių svarbos, įtampos, paklojimo gylio ir vietos. Kabelių apsaugos priemonių (apsauginių juostų) mechaninis atsparumas turi būti ne mažesnis kaip 6 MPa.

 

110 kV ir aukštesnės įtampos kabeliai turi būti uždengti ne plonesnėmis kaip 50 mm gelžbetoninėmis plokštėmis.

 

6–35 kV įtampos kabeliai mieste turi būti apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų uždengiant juos specialiais gaubtais, plokštėmis, degto molio pilnavidurėmis plytomis arba 1,5–5 mm storio apsauginėmis juostomis 0,10–0,15 m atstumu virš kabelio arba kabeliai turi būti tiesiami keraminiuose, plastmasiniuose, asbestcemenčiuose arba ketaus vamzdžiuose. Vieno kabelio apsauginės juostos plotis turi būti ne mažesnis kaip 100 mm, dviejų kabelių – 200 mm. Naudojant apsaugines juostas, 0,3 m nuo žemės paviršiaus kiekvienam lygiagrečiai paklotam kabeliui tiesiama ne plonesnė kaip 0,5 mm storio signalinė juosta su užrašu „Dėmesio! Kabelis“.

 

Nutiestus nedirbamose žemėse 6–10 kV įtampos kabelius ne mažesniame kaip 0,7 m gylyje, o 35 kV įtampos – ne mažiau kaip 1 m gylyje būtina apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų, uždengiant juos apsauginėmis juostomis ir 0,3 m gylyje nuo žemės paviršiaus nutiesiant signalines juostas.

 

Klojant kabelius vamzdžiuose arba uždengiant juos specialiais gaubtais, plokštėmis, degto molio pilnavidurėmis plytomis tiesti signalinių juostų nėra būtina.

 

6–35 kV įtampos kabelius ariamose žemėse nuo mechaninių pažeidimų apsaugoti nėra būtina, tačiau ne mažiau kaip 0,5 m gylyje nuo žemės paviršiaus turi būti nutiesta signalinė juosta.

 

Iki 1000 V įtampos kabeliai, nutiesti 0,35–0,7 m gylyje ir tuose trasų ruožuose, kur yra galimybė juos pažeisti (pavyzdžiui, dažnų kasinėjimų vietose), turi būti apsaugoti plokštėmis, gaubtais, pilnavidurėmis degto molio plytomis arba nutiesti vamzdžiuose. Kitais atvejais mieste, taip pat po šaligatvio danga ir nedirbamose žemėse 0,3 m gylyje nuo žemės paviršiaus, o ariamose žemėse 0,5 m gylyje nuo žemės paviršiaus pakanka nutiesti tik signalinę juostą.

 

110–400 kV įtampos kabelių movų įrengimo vietose kabelių šulniai turi būti įrengiami, jeigu ekonomiškai tai pateisinama (Taisyklių 157 punkto antroji pastraipa).

 

170. Kabelis žemėje turi būti klojamas ne mažesniu kaip 0,6 m atstumu nuo statinių pamatų. Kabeliai neturi būti klojami žemėje po pastatų ir kitų statinių pamatais. Per statinių pamatus kabeliai turi būti tiesiami vamzdžiuose, kanaluose ir pan. Tiesiant tranzitinius kabelius gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatų rūsiuose ir techniniuose pogrindžiuose, reikia vadovautis Taisyklių ketvirtojo skyriaus reikalavimais.

 

171. Horizontalus atstumas tarp lygiagrečiai klojamų kabelių turi būti ne mažesnis kaip:

 

171.1. 0,1 m – tarp 6–10 kV ir žemesnės įtampos kabelių, taip pat tarp jų ir kontrolinių kabelių;

 

171.2. 0,25 m – tarp 35 kV įtampos kabelių, taip pat tarp jų ir žemesnės įtampos kabelių;

 

171.3. 0,5 m – tarp 110 kV ir kitų kabelių. Šiuo atveju 110 kV įtampos kabeliai atskiriami vieni nuo kitų ir nuo kitų kabelių vertikaliomis, ne žemesnėmis kaip 0,1 m aukščio gelžbetoninėmis plokštėmis. Be to, reikia įvertinti elektromagnetinę įtaką ryšių kabeliams;

 

171.4. 0,5 m – tarp kabelių, kuriuos eksploatuoja skirtingi operatoriai, taip pat tarp galios ir ryšių kabelių;

 

171.5. 0,5 m – tarp aukštesnės kaip 1000 V įtampos kabelių, maitinančių skirtingas pastočių sekcijas ir 1 m – klojant mechaniškai neapsaugotus kabelius tiesiogiai žemėje.

 

Įvertinus vietos sąlygas, ankštose zonose, Taisyklių 171.2 ir 171.4 punktuose nurodyti atstumai neturi būti mažesni kaip 0,1 m, o tarp 10 kV ir žemesnės įtampos galios kabelių ir ryšių kabelių (Taisyklių 171.4 punktas), išskyrus sutankintų aukšto dažnio telefono ryšių sistemų grandinių kabelius – ne mažesni kaip 0,25 m. Ryšių linijas eksploatuojančios įmonės turi numatyti priemones ryšio kabeliams nuo galimų pažeidimų dėl galios kabelių gedimų apsaugoti.

 

Atstumai tarp kontrolinių kabelių nereglamentuojami.

 

172. Įrengiant KL želdiniuose, atstumas nuo kabelių iki medžių kamienų turi būti ne mažesnis kaip 2 m.

 

Klojant kabelius krūmais apsodintose žaliosiose zonose arba ankštose zonose prie medžių kamienų, nurodyti atstumai turi būti ne mažesni kaip 0,75 m. Siekiant nepažeisti šaknų sistemos šiose vietose kabeliai turi būti klojami vamzdžiuose.

 

173. Klojant 35 kV ir žemesnės įtampos KL ir alyvos pripildytas KL lygiagrečiai su vandentiekiu, nuotekų šalintuvais ir kitais vamzdynais ir drenažo linijomis, horizontalusis atstumas tarp jų ir KL turi atitikti norminių dokumentų reikalavimus.

 

174. Mažiausi leistinieji atstumai nuo kabelių linijų iki dujotiekių vamzdynų turi būti:

 

174.1. nuo 1000 V įtampos KL iki dujotiekių plieninių vamzdynų, kai darbinis dujų slėgis iki 16 bar – 1 m, o kai slėgis didesnis kaip 16 bar – 5 m;

 

174.2. nuo 6–110 kV įtampos KL iki dujotiekių plieninių vamzdynų, kai darbinis dujų slėgis iki 5 bar – 1 m, kai slėgis didesnis kaip 5 bar ir iki 16 bar – 2 m, o kai slėgis didesnis kaip 16 bar – 5 m;

 

174.3. nuo iki 35 kV įtampos KL iki 10 bar slėgio dujotiekių polietileninių vamzdynų neužstatytose teritorijose – 1 m ir užstatytose teritorijose – 0,5 m;

 

174.4. nuo 110 kV ir aukštesnės įtampos KL iki 10 bar slėgio dujotiekių polietileninių vamzdynų grunte – 1 m ir statiniuose (nuo statinio išorinės sienos) – 0,5 m.

 

Užstatytose teritorijose Taisyklių 173 ir 174 punktuose nurodyti atstumai nuo 35 kV ir žemesnės įtampos KL iki vamzdynų, išskyrus atstumus iki degių skysčių ir plieninių dujotiekių vamzdynų turi būti ne mažesni kaip 0,5 m be specialios kabelių apsaugos ir iki 0,25 m, klojant kabelius vamzdžiuose. 110 kV įtampos KL ir vamzdynų suartėjimo ruožuose, ne ilgesniuose kaip 50 m, horizontalieji atstumai nuo kabelių iki vamzdynų, išskyrus degių skysčių ir plieninių dujotiekių vamzdynus, turi būti ne mažesni kaip 0,5 m, jeigu tarp vamzdynų ir kabelių bus įrengta apsauginė atitvara, visiškai apsauganti kabelius nuo mechaninių pažeidimų. Kabeliai lygiagrečiai virš vamzdynų ir po jais neturi būti tiesiami.

 

175. Tiesiant kabelius lygiagrečiai su šilumotiekiais, atstumas tarp kabelio ir šilumotiekio kanalo sienelės turi būti ne mažesnis kaip 2 m arba šilumotiekis visame priartėjimo prie KL ruože turi turėti tokią šiluminę izoliaciją, kad papildomas 10 kV ir mažesnės įtampos kabelių įšilimas nuo šilumotiekio bet kokiu metų laiku neviršytų +10 °C, o 35 kV įtampos kabelių – neviršytų +5 °C.

 

176. Tiesiant KL lygiagrečiai su geležinkeliais, kabeliai turi būti tiesiami už geležinkelio zonos ribų. Geležinkelio zonoje kabeliai turi būti tiesiami tik suderinus su geležinkelį eksploatuojančiomis įmonėmis, tačiau atstumas nuo kabelio iki plačiojo geležinkelio kraštinio bėgio turi būti ne mažesnis kaip 3,2 m, iki siaurojo geležinkelio kraštinio bėgio – 2,8 m, iki elektrifikuoto geležinkelio kontaktinio ir laidinio radijo transliacijos linijų (toliau – LRTL) tinklo atramų pamatų – ne mažesnis kaip 1 m. Ankštuose ruožuose klojant mažesniais atstumais, kabeliai visame priartėjimo ruože turi būti klojami blokuose arba vamzdžiuose.

 

Kai geležinkeliai elektrifikuoti nuolatine srove, kabeliai turi būti klojami izoliuojamuose blokuose ir vamzdžiuose (asbestcemenčio, impregnuotuose gudronu arba bitumu ir pan.).

 

177. Klojant KL lygiagrečiai su keliais, kabeliai turi būti klojami išorinėje griovio arba pylimo papėdės pusėje, ne mažesniu kaip 1 m atstumu nuo griovio viršaus krašto arba pylimo papėdės. Kabelius klojant mažesniais atstumais, tai turi būti suderinta su kelius eksploatuojančia įmone.

 

178. Įrengiant KL lygiagrečiai su 110 kV ir aukštesnės įtampos OL, horizontalusis atstumas tarp kabelio ir kraštinio linijos laido turi būti ne mažesnis kaip 10 m.

 

KL atstumas iki 1–35 kV įtampos OL atramų požeminės dalies ir įžemintuvų turi būti ne mažesnis kaip 5 m, atstumas iki aukštesnės kaip 35 kV įtampos OL – ne mažesnis kaip 10 m. Ankštuose ruožuose atstumas nuo KL iki aukštesnės kaip 1000 V įtampos OL atskirų atramų požeminių dalių ir įžemintuvų turi būti ne mažesnis kaip 2 m. Šiuo atveju horizontalusis atstumas nuo kabelio iki kraštinio OL laido nereglamentuojamas.

 

Atstumas nuo KL iki 1000 V ir žemesnės įtampos OL atramos turi būti ne mažesnis kaip 1 m, o klojant kabelį izoliuojamuosiuose vamzdžiuose, linijų priartėjimo ruože – ne mažesnis kaip 0,5 m.

 

Elektrinių ir pastočių teritorijų ankštuose ruožuose KL turi būti tiesiamos ne mažesniu kaip 0,5 m atstumu nuo atvirųjų srovėlaidžių ir aukštesnės kaip 1000 V įtampos OL atramų požeminių dalių, jeigu šių atramų įžeminimo įrenginiai prijungti prie pastočių įžeminimo įrenginių.

 

179. KL susikertant su kitais žemėje nutiestais kabeliais, atstumas tarp jų turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m. Ankštuose ruožuose 35 kV ir žemesnės įtampos kabeliams šis atstumas turi būti ne mažesnis kaip 0,15 m, jeigu kabeliai visame sankirtos ruože ir dar 1 m atstumu į abi puses nuo jo yra atskirti betoninėmis arba tokio pat atsparumo kitokiomis plokštėmis ir vamzdžiais. Šiuo atveju ryšių kabeliai turi būti nutiesti virš galios kabelių.

 

180. KL kertant vamzdynus, tarp jų naftotiekius ir dujotiekius, atstumas tarp kabelio ir vamzdžių turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m. Sankirtos ruože ir dar 2 m atstumu į abi puses nuo jos, kabelį klojant vamzdžiuose, šis atstumas neturi būti mažesnis kaip 0,25 m. Susikertant alyvos pripildytai KL ir vamzdynui, atstumas tarp jų turi būti ne mažesnis kaip 1 m. Ankštuose ruožuose šis atstumas turi būti ne mažesnis kaip 0,25 m, jeigu kabeliai klojami vamzdžiuose arba uždengtuose gelžbetoniniuose loviuose.

 

181. Iki 35 kV įtampos KL kertant šilumotiekius, atstumas tarp kabelio ir šilumotiekio perdangos arba žemėje nutiesto vamzdžio turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m, o ankštuose ruožuose – ne mažesnis kaip 0,25 m. Šiuo atveju sankirtos ruože ir dar 2 m atstumu nuo kraštinių kabelių į kiekvieną pusę šilumotiekis privalo turėti tokią šilumos izoliaciją, kad žemė bet kokiu metų laiku neįšiltų daugiau kaip iki 25 °C.

 

Tais atvejais, kai nurodytų sąlygų įvykdyti neįmanoma, kabeliai tiesiami 0,5 m gylyje vietoj 0,7 m (Taisyklių 168 punktas), turi būti naudojamas didesnio skerspjūvio kabelio intarpas arba tiesiamas vamzdžiuose po šilumotiekiu ne mažesniu kaip 0,5 m atstumu. Šiuo atveju vamzdžiai turi būti nutiesti taip, kad kabeliai būtų keičiami nekasant grunto (pavyzdžiui, vamzdžių galus įleidžiant į kameras). Susikertant alyvos pripildytai KL ir šilumotiekiui, atstumas tarp kabelių ir šilumotiekio perdangos arba tiesiog žemėje nutiesto vamzdžio turi būti ne mažesnis kaip 1 m, o ankštuose ruožuose – ne mažesnis kaip 0,5 m. Šiuo atveju sankirtos ruože ir dar po 3 m į abi puses nuo kraštinių kabelių šilumotiekio šilumos izoliacija turi būti tokia, kad žemė bet kokiu metų laiku neįšiltų daugiau kaip iki 20°C.

 

182. KL kertant geležinkelius ir kelius, kabeliai visoje kelio zonoje turi būti klojami tuneliuose, blokuose arba vamzdžiuose – ne mažesniame kaip 1 m gylyje nuo kelio dangos ir ne mažesniame kaip 0,5 m gylyje nuo vandens vedamojo griovio dugno. Jei kelio zona neapibrėžta, kabeliai nurodytu būdu klojami tik sankirtos ruože ir dar 2 m atstumu į abi puses nuo kelio juostos.

 

Sankirtose su nuolatinės srovės elektrifikuotais geležinkeliais kabeliai turi būti klojami izoliaciniuose blokuose ir vamzdžiuose (Taisyklių 176 punktas). Sankirta turi būti ne arčiau kaip 10 m nuo paprastų ir kryžminių iešmų ir nuo srovę nuvedančių kabelių prijungimo prie bėgių vietos. Elektrifikuoto bėginio transporto kelius kabeliai turi kirsti 75-90° kampu.

 

Ne mažesniame kaip 0,3 m ilgyje blokų ir vamzdžių galai turi būti užsandarinti pinto džiuto raiščiais, įmirkytais vandens nepraleidžiančiu (minkytu) moliu arba kita specialia mastika.

 

Kertant pramoninės paskirties neintensyvaus judėjimo aklakelius ir kitus panašius kelius, kabeliai klojami žemėje.

 

Jeigu kabelių trasą kerta naujai tiesiamas neelektrifikuojamas geležinkelis ar automobilių kelias, pertiesti veikiančių KL nereikia, tačiau kabeliams remontuoti sankirtoje turi būti paklotas atitinkamas kiekis rezervinių blokų arba vamzdžių užsandarintais galais.

 

KL pereinant į OL, kabelis į žemės paviršių turi išeiti ne arčiau kaip 3,5 m nuo pylimo pagrindo ar nuo kelio krašto.

 

183. KL kertant įvažiavimo kelius į kiemus, garažus ir pan., kabeliai turi būti klojami vamzdžiuose. Tokiu pat būdu turi būti apsaugoti kabeliai, kertantys upelius ir griovius.

 

184. KL, atstumas tarp kabelių movos korpuso ir artimiausio kabelio turi būti ne mažesnis kaip 0,25 m.

 

Jeigu kabelių movos įrengiamos stačiuose šlaituose, po jomis turi būti įrengtos horizontalios montavimo aikštelės.

 

Suduriant klojamus kabelius, abiejose movos pusėse turi būti paliekama kabelio atsarga, pakankama movai permontuoti.

 

185. Jeigu KL trasoje yra pavojingo dydžio klaidžiojančių srovių, tai būtina pakeisti KL trasą, apeinant pavojingas zonas, o jeigu trasos pakeisti neįmanoma, tai reikia numatyti priemones, maksimaliai sumažinančias klaidžiojančių srovių dydį, naudoti didesnio atsparumo korozijai kabelius arba aktyvią apsaugos nuo elektros korozijos sistemą.

 

Klojant kabelius aktyviuose gruntuose ir neleistinų dydžių klaidžiojančių srovių zonose, turi būti naudojamas katodinis poliarizavimas, įrengiant elektros drenažą, protektorius, katodinę apsaugą. Įrengiant elektros drenažą, srovės surinkimo ruožuose turi būti laikomasi potencialų skirtumo normų.

 

KL antikorozinės apsaugos būtinumas nustatomas pagal elektrinių tyrimų ir grunto pavyzdžių cheminės analizės duomenis. KL antikorozinė apsauga neturi kenkti gretimų požeminių statinių darbui. KL antikorozinė apsauga turi būti įrengta iki jų eksploatavimo pradžios. Jeigu žemėje yra klaidžiojančių srovių, tai KL reikia įrengti kontrolinius punktus, kuriuose būtų nustatomos pavojingų ruožų ribos. Tai būtina siekiant racionaliai parinkti ir išdėstyti apsaugos priemones. KL potencialas kontroliuojamas kabelių įvadų į transformatorines, skirstyklas ir pan. vietose.

 

 

 

VIII. KABELIŲ LINIJOS BLOKUOSE, VAMZDŽIUOSE IR GELŽBETONINIUOSE LOVIUOSE

 

 

 

186. Įrengiant kabelių blokus ir klojant kabelius, turi būti naudojami mechaniniam poveikiui atsparūs plastikiniai, keraminiai ir pan. vamzdžiai. Parenkant vamzdžius ir blokus, reikia atsižvelgti į gruntinių vandenų lygį ir jų aktyvumą ir į klaidžiojančias sroves.

 

Vienfazius žemo slėgio alyvos pripildytus kabelius reikia tiesti iš nemagnetinių medžiagų pagamintuose vamzdžiuose. Kiekviena fazė turi būti klojama atskirame vamzdyje.

 

187. Kiekviename kabelių bloke turi būti iki 15 proc. rezervinių kanalų, bet ne mažiau kaip vienas.

 

188. Kabelių blokų ir vamzdžių klojimo gylis parenkamas pagal vietos sąlygas, bet turi būti ne mažesnis už nustatytą Taisyklių 168 punkte, skaičiuojant iki viršutinio kabelio. Kabelių blokų ir vamzdžių klojimo gylis uždarose teritorijose ir gamybos patalpų grindyse nereglamentuojamas.

 

189. Kabelių blokai turi turėti ne mažesnį kaip 0,2 proc. nuolydį šulinių link. Toks pat nuolydis turi būti ir klojant kabelių vamzdžius.

 

190. Klojant KL vamzdžius žemėje, mažiausias atstumas tarp kabelių vamzdžiuose, taip pat tarp kabelių vamzdžiuose ir kitų kabelių ir statinių turi būti toks pat kaip ir kabelių, nutiestų be vamzdžių (Taisyklių 171 punktas).

 

Klojant KL vamzdžius patalpų grindyse, atstumai tarp kabelių turi būti tokie pat kaip klojant žemėje.

 

191. Vietose, kur keičiasi blokuose nutiestų KL trasos kryptis, ir kabelių, ir kabelių blokų perėjimo į žemę vietose turi būti įrengti kabelių šuliniai, per kuriuos būtų patogiai įtraukiami ir ištraukiami kabeliai iš blokų. Tiesiuose trasos ruožuose taip pat turi būti įrengti kabelio šuliniai, atstumas tarp kurių nustatomas pagal didžiausią leistinąją kabelių tempimo jėgą. Iki 35 kV įtampos kabeliai, kai jų ne daugiau kaip 10 vienetų, iš blokų į žemę gali pereiti neįrengiant kabelių šulinių. Šiuo atveju kabelių išėjimo iš blokų vietos turi būti užtaisytos vandeniui nelaidžiais užpildais.

 

192. Blokuose ir vamzdžiuose nutiestų KL įvadai į pastatus, tunelius, rūsius ir kitus statinius turi būti įrengti arba tiesiai įvedant kabelių vamzdžius ir blokus į statinius, arba statinių viduje įrengiant šulinius ir duobes, arba prie išorinių statinio sienų įrengiant kameras.

 

Turi būti numatytos priemonės, neleidžiančios vandeniui ir smulkiems gyvūnams iš tranšėjų pro vamzdžius ar angas patekti į statinius.

 

193. Kabelių blokų kanalų, vamzdžių, jų galinių angų ir sandūrų paviršius turi būti lygus ir nuvalytas, kad traukiamų kabelių apvalkalai nebūtų mechaniškai sugadinami. Kabelių išvadų iš blokų į kabelių inžinerinius statinius ir kameras vietose turi būti numatytos priemonės, apsaugančios kabelių apvalkalus nuo sugadinimo (elastingų padėklų naudojimas, reikiamo lenkimo spindulio laikymasis).

 

194. Esant aukštam gruntinių vandenų lygiui atvirųjų skirstyklų teritorijose, kabeliai turi būti tiesiami antžeminiu būdu (lentynose arba loviuose). Antžeminės lentynos ir jas dengiančios plokštės turi būti gelžbetoninės. Lentynos turi būti įrengiamos ant specialių betoninių padėklų ne mažesnio kaip 0,2 proc. nuolydžio trasoje. Jeigu antžeminių lentynų dugnuose yra lietaus vandens ištekėjimo angos, tai nuolydžio įrengti nėra būtina.

 

Atvirųjų skirstyklų teritorijose KL lentynos turi būti įrengtos taip, kad būtų užtikrintas automobilių, mašinų ir mechanizmų, reikalingų remonto ir eksploatavimo darbams, privažiavimas prie įrenginių. Tam tikslui per kabelių lentynas turi būti įrengtos gelžbetoninių plokščių pervažos, išlaikančios važiuojančio transporto svorį ir išsaugančios lentynas įrengtame lygyje. Kabeliai neturi būti tiesiami vamzdžiuose, kanaluose ir tranšėjose po keliais ir pervažomis, esančiomis žemiau įrengtų kabelių lentynų.

 

Kabeliai nuo lovių iki valdymo ir apsaugos spintų turi būti tiesiami ore vamzdžiuose arba vieno atvirosios skirstyklos prijunginio ribose ir tranšėjoje. Šiuo atveju kabeliams, įeinantiems į valdymo ir relinės apsaugos spintas, apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų turi būti naudojami vamzdžiai, kampiniai ir pan.

 

 

 

IX. KL KABELIŲ INŽINERINIUOSE STATINIUOSE

 

 

 

195. Visų tipų kabelių inžineriniuose statiniuose turi būti numatytas rezervas papildomiems kabeliams elektros inžinerinių tinklų plėtrai ir nenumatytoms reikmėms nutiesti.

 

196. Kabelių inžineriniai aukštai, tuneliai, galerijos, estakados ir šachtos nuo kitų patalpų ir gretimų kabelių inžinerinių statinių turi būti atskirti A1 degumo klasės statybos produktų, ne mažesnio kaip EI-45 atsparumo ugniai pertvaromis ir ne mažesnio kaip REI-45 atsparumo ugniai perdangomis. Ilgi tuneliai tokiomis pat pertvaromis turi būti suskirstyti į ne ilgesnes kaip 150 m ilgio sekcijas, jeigu juose yra galios ir kontrolinių kabelių, ir į ne ilgesnes kaip 100 m ilgio sekcijas, jeigu juose yra alyvos pripildytų kabelių. Kiekvienos sekcijos dvigubų grindų plotas turi būti ne didesnis kaip 600 m2.

 

Kabelių inžinerinių statinių, kurių atsparumas ugniai yra ne mažesnis kaip REI-45 ir pertvarų – ne mažesnis kaip EI-45, durų atsparumas ugniai turi būti ne mažesnis kaip EI-30, o elektros įrenginiuose, išvardytuose Taisyklių 161 punkte, – EI-45.

 

Kabelių inžinerinių statinių išėjimo durys turi atsidaryti į išorę arba į Dg ir Eg kategorijų gamybos patalpas. Išėjimo durų skaičius ir išdėstymas nustatomas atsižvelgiant į vietos sąlygas, tačiau turi būti ne mažiau kaip dvejos durys. Ne ilgesniame kaip 25 m kabelio inžineriniame statinyje pakanka vienerių durų.

 

Kabelių inžinerinių statinių durys turi savaime užsidaryti ir turėti sandarinamąsias sąvaras. Kabelių inžinerinių statinių išėjimo durys turi atsidaryti į išorę ir turėti iš vidaus be rakto atrakinamus užraktus, o durys tarp sekcijų turi atsidaryti į artimiausio išėjimo pusę ir savaime užsidaryti.

 

Pereinamosios kabelių estakados su priežiūros tilteliais turi turėti įėjimus su kopėčiomis. Atstumai tarp įėjimų turi būti ne didesni kaip 150 m. Atstumas nuo estakados galo iki įėjimo į ją turi būti ne didesnis kaip 25 m.

 

Įėjimai turi turėti duris, neleidžiančias į estakadas laisvai patekti kabelių ūkio neprižiūrintiems asmenims. Duryse turi būti įrengti savaime užsirakinantys užraktai, iš vidaus atrakinami be rakto.

 

Atstumai tarp įėjimų į kabelių galeriją, klojant joje iki 35 kV įtampos KL, turi neviršyti 150 m, o klojant alyvos pripildytus kabelius – 120 m.

 

Išorinių kabelių estakadų ir galerijų atraminės statybinės konstrukcijos (kolonos, sijos) turi būti gelžbetoninės, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip R-45, arba pagamintos iš plieninių konstrukcijų, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip R-15.

 

Statinių atraminės konstrukcijos, galinčios pavojingai deformuotis arba mechaniškai susilpnėti degant kabelių grupėms ar pluoštams, nutiestiems greta šių konstrukcijų ant išorinių kabelių estakadų ir galerijose, turi turėti apsaugą, užtikrinančią ne mažesnį kaip REI-45 saugomų konstrukcijų atsparumą ugniai.

 

Kabelių galerijos turi būti padalytos į sekcijas A1 degumo klasės statybos produktų priešgaisrinėmis pertvaromis, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI-45. Galerijų sekcijų ilgis turi neviršyti 150 m – klojant iki 35 kV įtampos kabelius ir 120 m – klojant alyvos pripildytus kabelius. Šie reikalavimai netaikomi iš dalies uždengtoms lauko kabelių galerijoms.

 

197. Tuneliai ir kanalai turi būti įrengti taip, kad į juos nepatektų technologinis vanduo ir alyva. Juose turi būti užtikrintas gruntinio ir lietaus vandens nuotėkis – grindų nuolydis į vandens surinktuvo arba nuotekų šalintuvo pusę turi būti ne mažesnis kaip 0,5 proc. Perėjoje iš vienos sekcijos į kitą, jeigu jos yra skirtingame aukštyje, turi būti įrengtas tiltelis, kurio pakilimo kampas ne didesnis kaip 15°. Laipteliai tarp tunelių sekcijų neturi būti įrengiami.

 

Kabelių kanaluose, įrengiamuose ne patalpose aukščiau gruntinio vandens lygio, turi būti įrengtas dugnas su 10–15 cm storio plūkto žvyro ar smėlio drenuojančiu sluoksniu. Tuneliuose turi būti įrengtas drenažas. Drenažo siurbliai turi automatiškai pasileisti pakilus vandens lygiui virš leistino. Paleidimo aparatai ir elektros varikliai turi būti skirti dirbti labai drėgnoje aplinkoje.

 

Pereinamojo tipo estakadų ir galerijų perėjose nuo vienos altitudės prie kitos turi būti įrengtas tiltelis, kurio pakilimo kampas ne didesnis kaip 15°. Kai tokios galimybės nėra, kopėčių pasvirimo kampas padidinamas, tačiau neturi būti didesnis kaip 45°.

 

198. Skirstyklose ir patalpose dvigubos grindys ir kabelių kanalai turi būti uždengti nuimamomis A1 degumo klasės statybos produktų plokštėmis. Nuimamų plokščių kiekis ir vieta numatoma projekte.

 

199. Lauke įrengtų kabelių kanalų nuimamos plokštės turi būti užpiltos ne plonesniu kaip 0,3 m ir ne storesniu kaip 1 m žemės sluoksniu. Aptvertose teritorijose kabelių kanalų nuimamų plokščių užpilti žeme nėra būtina. Rankiniu būdu nuimama denginio plokštė turi sverti ne daugiau kaip 70 kg. Plokštėms pakelti turi būti įrengtos kilpos ir pan.

 

200. Tuose ruožuose, kuriuose gali išsilieti išlydytas metalas, aukštų temperatūrų skysčiai arba medžiagos, ardančios metalinius kabelių apvalkalus, neturi būti įrengiami kabelių kanalai, o kolektoriuose ir tuneliuose – liukai.

 

201. Lauke esančių požeminių tunelių perdangos turi būti užpiltos ne plonesniu kaip 0,5 m žemės sluoksniu.

 

202. Statiniuose kartu su kabeliais klojami šilumotiekiai turi būti izoliuoti arba įrengtas vėdinimas, kad bet kuriuo metų laiku kabelių paklojimo vietoje oras nuo šilumotiekio papildomai neįšiltų daugiau kaip +5 °C.

 

203. Kabelių inžineriniuose statiniuose kabeliai turi būti tiesiami laikantis šių reikalavimų:

 

203.1. kontrolinius ir ryšių kabelius reikia išdėstyti arba tik virš, arba tik po galios kabeliais ir atskirti juos pertvara. Sankirtos ir atšakos vietose kontroliniai ir ryšių kabeliai tiesiami ir virš ir po galios kabeliais;

 

203.2. kontrolinius kabelius tiesiant greta 1000 V ir žemesnės įtampos galios kabelių, atskirti pertvaromis nereikia;

 

203.3. iki 1000 V įtampos kabelius tiesiant virš aukštesnės kaip 1000 V įtampos kabelių, būtina juos atskirti pertvara;

 

203.4. skirtingas kabelių grupes – generatorių, transformatorių ir kitų pirmosios grupės elektros imtuvų aukštesnės kaip 1000 V įtampos darbo ir rezervinius kabelius – reikia tiesti skirtingais horizontaliais lygiais ir atskirti pertvaromis;

 

203.5. Taisyklių 203.1, 203.3 ir 203.4 punktuose nurodytų atskiriamųjų pertvarų atsparumas ugniai turi būti ne mažesnis kaip EI-15.

 

203.6. Taisyklių 203.3 ir 203.4 punktuose nurodytų pertvarų įrengti nėra būtina, jeigu įrengiami automatiniai gaisro gesinimo putomis arba vandeniu įrenginiai.

 

Lauke įrengtose kabelių estakadose ir iš dalies uždengtose kabelių galerijose Taisyklių 203.1, 203.3 ir 203.4 punktuose nurodytos atskiriamosios pertvaros nereikalingos. Šiuo atveju viena kitą rezervuojančios KL (išskyrus 1 grupės ypač didelio patikimumo reikalingas elektros imtuvų linijas) turi būti nutiestos ne mažesniu kaip 0,6 m atstumu viena nuo kitos arba išdėstytos skirtingose išilginės atraminės konstrukcijos (sijos, fermos), o galerijose – skirtingose perėjos pusėse, jeigu techniškai tai įmanoma.

 

204. Alyvos pripildytus kabelius reikia tiesti atskiruose kabelių inžineriniuose statiniuose. Alyvos pripildytus kabelius tiesiant kartu su kitais kabeliais, jie turi būti apatinėje kabelių statinio dalyje, atskirti nuo kitų kabelių horizontaliomis pertvaromis, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip REI-45. Tokiomis pat pertvaromis reikia atskirti vieną alyvos pripildytą KL nuo kitos.

 

205. Kabelių inžineriniuose statiniuose automatinių stacionariųjų gaisrinės signalizacijos ir gaisro gesinimo priemonių naudojimo reikalingumas ir jų kiekis nustatomi pagal galiojančius priešgaisrinius reikalavimus.

 

Prie įėjimų, liukų ir vėdinimo šachtų (ne didesniu kaip 25 m spinduliu) turi būti įrengti gaisriniai čiaupai. Estakadose ir galerijose gaisriniai hidrantai turi būti išdėstyti taip, kad atstumas nuo bet kurio estakados ir galerijos trasos ašies taško iki artimiausio hidranto neviršytų 100 m.

 

206. Kabelių inžineriniuose statiniuose kontrolinius kabelius ir 25 mm2 ir didesnio skerspjūvio galios kabelius, išskyrus nešarvuotus kabelius su švininiu apvalkalu, reikia tiesti ant kabelių konstrukcijų (gembių).

 

Kontroliniai nešarvuoti kabeliai, nešarvuoti galios kabeliai su švininiu apvalkalu ir iki 16 mm2 skerspjūvio visų tipų nešarvuoti galios kabeliai turi būti tiesiami lentynose arba su pertvaromis (tiek ištisinėmis, tiek neištisinėmis).

 

Kabeliai turi būti tiesiami ne giliau kaip 0,9 m kanalų dugnu. Šiuo atveju atstumas tarp aukštesnės kaip 1000 V įtampos galios kabelių grupės ir kontrolinių kabelių grupės turi būti ne mažesnis kaip 0,1 m arba šios kabelio grupės turi būti atskirtos A1 degumo klasės statybos produktų pertvara, kurios atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI-15.

 

Atstumai tarp atskirų kabelių nurodyti Taisyklių 1 priedo 7 lentelėje.

 

Kanaluose nutiesti galios kabeliai neturi būti užpilami smėliu, išskyrus 0, 1, 20 ir 21 kategorijų sprogias patalpas ir sprogias zonas.

 

Kabelių inžineriniuose statiniuose perėjų aukštis, plotis ir atstumai tarp konstrukcijų ir kabelių turi būti ne mažesni, kaip nurodyta Taisyklių 1 priedo 7 lentelėje, o 1 m ilgyje vietinis perėjų susiaurėjimas turi būti ne mažesnis kaip 0,8 m pločio arba aukštis ne mažesnis kaip 1,5 m, atitinkamai sumažinant vertikalųjį atstumą tarp kabelių, esant tiek vienpusiam, tiek ir dvipusiam konstrukcijų išdėstymui.

 

207. Kontrolinius kabelius tiesiant pluoštais lentynose ir daugeliu sluoksnių – metaliniuose loviuose, būtina laikytis šių sąlygų:

 

207.1. kabelių pluošto išorinis skersmuo turi neviršyti 100 mm;

 

207.2. kabelių sluoksnių aukštis viename lovyje turi neviršyti 150 mm;

 

207.3. kabelių apvalkalai turi būti vieno tipo;

 

207.4. rišti kabelius į pluoštus, klojant daugeliu sluoksnių loviuose, ir tvirtinti kabelių pluoštus prie lentynų reikia taip, kad būtų išvengta kabelių apvalkalų deformacijos dėl kabelių ir tvirtinimo įtaisų svorio;

 

207.5. vertikaliuose lovių ruožuose ne didesniu kaip 20 m atstumu ir perėjimo per perdangas vietose, o horizontaliuose lovių ruožuose – perėjimo per pertvaras vietose lovių viduje turi būti įrengtos ugnį atitveriančios juostos;

 

207.6. kiekviename kabelių lovyje reikia numatyti ne mažesnę kaip 15 proc. tūrio atsargą.

 

Galios kabeliai neturi būti tiesiami pluoštais ir daugeliu sluoksnių.

 

208. Vietose, kur daug požeminių komunikacijų, tuneliai turi būti ne žemesni kaip 1,5 m. Šiuo atveju KL įtampa turi neviršyti 10 kV, tunelis turi būti ne ilgesnis kaip 100 m, kiti atstumai turi atitikti Taisyklių 1 priedo 7 lentelėje nurodytus atstumus. Tunelio galuose turi būti įrengti išėjimai arba liukai.

 

209. Žemo slėgio alyvos pripildyti kabeliai prie metalinių konstrukcijų turi būti pritvirtinti taip, kad aplink kabelius nesusidarytų uždari magnetiniai kontūrai. Atstumai tarp tvirtinimo vietų turi neviršyti 1 m.

 

Atramų skaičius ir jų įrengimo vietos nustatomos linijos projekte. Tvirtinimo ir prisilietimo prie atramų vietose turi būti įrengtos izoliacinės tarpinės.

 

210. Kabelių šuliniai turi būti ne mažesnio kaip 1,8 m gylio, o kabelių kamerų aukštis nereglamentuojamas. Jungiamųjų, užtveriamųjų ir pusiau užtveriamųjų kabelių movų šuliniai turi būti tokio dydžio, kad montuojant movas nereikėtų kasti žemės. Kabelių movų šuliniuose kabeliai ir jungiamosios movos turi būti nutiesti ant konstrukcijų, pertvarų arba lentynose.

 

Povandeninių perėjų kranto šuliniai privalo būti tokio dydžio, kad juose tilptų rezerviniai kabeliai ir alyvos papildymo aparatūra.

 

Šulinio dugne turi būti įrengtos duobės gruntiniam ir lietaus vandeniui surinkti. Taip pat turi būti numatytas įrengti vandens pašalinimo įrenginys, atitinkantis Taisyklių 197 punkto reikalavimus.

 

Kabelių šuliniuose turi būti įmontuotos metalinės kopėčios.

 

211. Kabelių šulinių ir tunelių liukų skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 0,65 m, liukai turi būti uždengiami dvigubais metaliniais dangčiais. Apatiniame dangtyje turi būti įrengtas užraktas, iš tunelio pusės atrakinamas be rakto. Dangčiuose privalo būti įtaisai jiems nuimti. Patalpose antro dangčio įrengti nereikia.

 

212. Tuneliuose, kabelių aukštuose ir kanaluose 6-35 kV įtampos galios kabelių bituminės jungiamosios movos turi būti apsaugotos specialiais gaubtais, lokalizuojančiais gaisrus ir sprogimus, galinčius kilti pramušus movų izoliaciją.

 

213. Klojant alyvos pripildytus kabelius galerijose, būtina įrengti galerijų šildymą, atitinkantį alyvos pripildytų kabelių techninius reikalavimus.

 

214. Alyvos papildymo agregatų patalpose turi būti natūralus vėdinimas. Požeminiai papildymo punktai įrengiami ir kabelių šuliniuose.

 

Šuliniuose turi būti įrengti vandens šalinimo įrenginiai pagal Taisyklių 210 punkto reikalavimus.

 

215. Kabelių inžineriniai statiniai, išskyrus estakadas, jungiamųjų movų šulinius, kanalus ir kameras, turi būti vėdinami natūralia, priverstine ar natūralia ir priverstine oro cirkuliacija taip, kad nesikondensuotų drėgmė, be to, kiekvienos sekcijos vėdinimas turi būti nepriklausomas.

 

Vėdinimas turi būti įrengiamas vertikalusis arba horizontalusis.

 

Kabelių inžinerinių statinių vėdinimas apskaičiuojamas atsižvelgiant į tiekiamo ir šalinamo oro temperatūros skirtumą, kuris turi būti ne didesnis kaip 10 °C. Be to, turi būti išvengta karšto oro zonų susidarymo tunelių susiaurėjimuose, posūkiuose, apylankose ir t. t.

 

Vėdinimo įrenginiai privalo turėti sklendes, nutraukiančias oro tiekimą kilus gaisrui, taip pat apsaugančias tunelius nuo įšalimo žiemos metu. Vėdinimo įrenginiai turi būti tokie, kad automatiškai nutrauktų oro tiekimą į statinį.

 

Patalpose nutiesti kabeliai turi neperkaisti dėl padidėjusios aplinkos temperatūros ir technologinių įrenginių įtakos.

 

Kabelių inžineriniuose statiniuose, išskyrus kanalus, kameras, jungiamųjų movų šulinius ir atviras estakadas, turi būti įrengtas tinklas, skirtas elektros apšvietimui ir kilnojamiesiems šviestuvams ir instrumentams prijungti. Šiluminėse elektrinėse instrumentų maitinimo tinklo įrengti nėra būtina.

 

216. Kabeliai kolektoriuose, technologinėse galerijose ir technologinėmis estakadomis klojami pagal galiojančius normatyvus.

 

Mažiausi atstumai nuo kabelių estakadų ir galerijų iki pastatų ir kitų statinių turi atitikti Taisyklių 1 priedo 8 lentelėje nurodytus atstumus.

 

Kabelių estakadų ir galerijų sankirtas su elektros OL, gamyklų vidiniais geležinkeliais ir automobilių keliais, priešgaisriniais įvažiavimo keliais, lynų keliais, ryšių ir radiofikacijos OL ir vamzdynais reikia įrengti ne mažesniu kaip 30° kampu.

 

Lygiagrečiuose estakadų, galerijų ryšių, radiofikacijos OL ruožuose mažiausi atstumai tarp kabelių ir ryšių arba radiofikacijos linijų laidų nustatomi pagal KL poveikį ryšių ir radiofikacijos linijoms. Ryšių ir radiofikacijos linijų laidai tiesiami po estakadomis ir galerijomis arba virš jų.

 

Įmonės teritorijos nevažinėjamojoje dalyje įrengtų kabelių estakadų ir galerijų mažiausias aukštis turi būti toks, kad apatinė kabelių eilė nuo išlyginto žemės paviršiaus būtų ne žemiau kaip 2,5 m.

 

Sprogimui ir degimui pavojingose zonose estakados ir galerijos įrengiamos pagal SEĮĮT ketvirtojo skyriaus reikalavimus.

 

 

 

X. KL GAMYBOS PATALPOSE

 

 

 

217. Klojant KL gamybos patalpose, reikia laikytis šių reikalavimų:

 

217.1. kabeliai turi būti prieinami remontuoti, o atvirai nutiesti – ir apžiūrėti. Kabeliai (taip pat ir šarvuoti), nutiesti tose vietose, kur juda transportas ir vežami mechanizmai, įrenginiai ir kiti kroviniai, turi būti apsaugoti nuo pažeidimų pagal Taisyklių 107 punkto reikalavimus;

 

217.2. atstumai tarp kabelių turi atitikti atstumus, nurodytus Taisyklių 1 priedo 7 lentelėje;

 

217.3. atstumas nuo nutiestų kabelių iki lygiagrečių jiems bet kokių vamzdynų turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m, o iki dujotiekių ir degių vamzdynų – ne mažesnis kaip 1 m. Suartėjimuose ir sankirtose sumažėjus atstumams tarp kabelių ir vamzdynų, kabeliai turi būti apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų (metaliniais vamzdžiais, gaubtais ir pan.) visame suartėjimo ruože ir dar po 0,5 m į abi puses nuo jo. Prireikus kabelius reikia apsaugoti ir nuo perkaitimo.

 

Kabeliai patalpų perėjas gali kirsti ne mažesniame kaip 1,8 m aukštyje nuo grindų.

 

Kabeliai neturi būti tiesiami lygiagrečiai su degių skysčių vamzdynais ir po alyvotiekiais ir virš jų.

 

218. Grindyse ir aukštų perdangose kabeliai turi būti klojami kanaluose arba vamzdžiuose, kad eksploatavimo metu kabelius būtų galimybė pakeisti. Kabelius tiesiant vamzdžiuose ir angose, kertant perdangas, sienas ir pertvaras, tuštumos per visą konstrukcijos storį turi būti užtaisomos A1 degumo klasės lengvai išardomais statybos produktais.

 

Neturi būti tiesiami kabeliai vėdinimo kanaluose. Pavieniai kabeliai šiuos kanalus turi kirsti nutiesti mechaniniam poveikiui atspariuose vamzdžiuose.

 

Laiptinėse kabeliai atviruoju būdu neturi būti tiesiami.

 

 

 

XI. POVANDENINĖS KL

 

 

 

219. KL kertant upes, kanalus ir pan., kabelius reikia tiesti ruožuose, kur dugnas ir krantas mažiausiai išplaunami (Taisyklių 136 punktas). Kabeliai, klojami per nepastovios vagos ir išplaunamų krantų upes, turi būti įkasami į dugną atsižvelgiant į vietos sąlygas. Kabelių įkasimo gylis ir vieta nustatomas projekte.

 

220. Klojant KL jūroje, turi būti įvertintas tos vietos jūros gylis, vandens tėkmės greitis ir kryptis, vyraujantys vėjai, dugno profilis, dugno ir vandens cheminė sudėtis.

 

221. Kabelius dugne reikia kloti taip, kad nelygiose vietose jie nekabėtų, o aštrūs iškilimai turi būti nulyginti. Seklumas, akmenų užtvaras ir kitas povandenines kliūtis reikia apeiti arba įrengti jose tranšėjas ir perėjas.

 

222. Kertant KL upes, kanalus ir pan., kabelius pakrantėse ir sekliose vietose ir laivininkystės ir plukdymo ruožuose reikia įkasti į dugną ne mažiau kaip 1 m, o klojant alyvos pripildytų KL – ne mažiau kaip 2 m.

 

Laivininkystei naudojamose upėse ir kanaluose 110 kV klojamų įtampos alyvos pripildytų KL apsaugai nuo mechaninių pažeidimų į tranšėjas reikia prikrauti maišų su smėliu, o po to jas užversti akmenimis.

 

223. Tarp kabelių, įkasamų į ne platesnių kaip 100 m upių, kanalų ir pan. dugną, turi būti ne mažesnis kaip 0,25 m atstumas. Naujų klojamų povandeninių KL atstumas nuo veikiančių KL turi būti ne mažesnis kaip 1,25 vandens telkinio gylio, apskaičiuoto pagal daugiametį vidutinį vandens lygį.

 

Klojant žemo slėgio alyvos pripildytus kabelius 5–15 m gylyje, kai vandens tėkmės greitis neviršija 1 m/s, atstumas tarp atskirų fazių kabelių (be specialaus kabelių tarpusavio tvirtinimo) turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m, o atstumas tarp lygiagrečių linijų kraštinių kabelių – ne mažesnis kaip 5 m.

 

Klojant kabelius vandenyje didesniame kaip 15 m gylyje, taip pat esant didesniam už 1 m/s vandens tėkmės greičiui, atstumas tarp skirtingų fazių ir linijų kabelių numatomas projekte.

 

Vandenyje lygiagrečiai klojant alyvos pripildytas KL ir iki 35 kV įtampos KL, horizontalusis atstumas tarp jų turi būti ne mažesnis kaip 1,25 vandens telkinio gylio, apskaičiuoto pagal daugiametį vidutinį vandens lygį, bet ne mažesnis kaip 20 m.

 

Horizontalusis atstumas nuo įkastų į upių, kanalų ir kitų vandens telkinių dugną kabelių iki vamzdynų (naftotiekių, dujotiekių ir pan.) turi būti nustatomas projekte, atsižvelgiant į kasimo darbų, atliekamų klojant vamzdynus ir kabelius, rūšį, ir turi būti ne mažesnis kaip 50 m. Ankštuose trasos ruožuose šis atstumas turi būti ne mažesnis kaip 15 m.

 

224. Krantuose, kur neįrengtos krantinės, kabelio povandeninio perėjimo vietoje turi būti paliktas ne mažesnis kaip 10 m ilgio kabelio rezervas upių pakrantėse ir 30 m jūrų pakrantėse. Šis kabelio rezervas klojamas aštuonetu. Įrengtose krantinėse kabeliai turi būti klojami vamzdžiuose. Kabelių išėjimo vietose turi būti įrengti kabelių šuliniai. Viršutinis vamzdžio galas turi įeiti į kranto šulinį, o apatinis turi būti ne mažesniame kaip 1 m gylyje nuo žemiausio vandens lygio. Kranto ruožuose vamzdžiai turi būti gerai užsandarinti.

 

225. Išplaunama vaga ir krantai turi būti sutvirtinti (grindiniu, apsauginiais pylimais, poliais, įlaidais, plokštėmis ir pan.), kad ledonešių ir potvynių metu neatsidengtų kabeliai.

 

226. Kabeliai po vandeniu neturi kirstis.

 

227. Povandeninės kabelių sandūros vietos krantuose turi būti pažymėtos vidaus vandens kelių laivybiniais signalizacijos ženklais.

 

228. Vandenyje klojamų iki 35 kV įtampos kabelių skaičius parenkamas priklausomai nuo keliamų patikimumo reikalavimų vadovaujantis projektiniais sprendiniais.

 

 

 

XII. KABELIŲ LINIJOS SPECIALIUOSE STATINIUOSE

 

 

 

229. KL akmeniniais, gelžbetoniniais ir metaliniais tiltais turi būti tiesiamos kanaluose arba kiekvienas kabelis atskirai A1 degumo klasės statybos produktų vamzdyje po pėsčiųjų takais. Šiais vamzdžiais neturi tekėti lietaus vandenys. Metaliniais ir gelžbetoniniais tiltais ir jų prieigose, perėjimo nuo tilto konstrukcijų į žemę vietose kabeliai turi būti tiesiami mechaniniam poveikiui atspariuose vamzdžiuose. Metaliniais ir gelžbetoniniais tiltais nutiesti kabeliai turi būti izoliuoti nuo tilto metalinių dalių.

 

230. KL mediniais statiniais (tiltais, prieplaukomis, pirsais ir pan.) turi būti tiesiamos mechaniniam poveikiui atspariuose vamzdžiuose.

 

231. Kabelių perėjimo per tiltų temperatūros siūles ir nuo tilto konstrukcijų į kranto ramsčius vietose turi būti numatytos įrengti priemonės, apsaugančios kabelius nuo mechaninių įtempimų.

 

232. KL tranšėjos kasamos užtvankose, pirsuose, prieplaukose, sankasose, jeigu viršutinis žemės sluoksnis yra ne plonesnis kaip 1 m. Kelio sankasose tranšėjos kasamos tik ypatingais atvejais, kai parinkti kitų trasų nėra galimybės.

 

 

 

V. IKI 1000 V ĮTAMPOS OL

 

 

 

I. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

 

 

233. Mechaninis laidų, izoliatorių, tvirtinimo detalių, OL atramų ir jų pamatų atsparumas turi būti skaičiuojamas ribinių būvių metodu pagal faktines apkrovas.

 

234. Elektros OL turi būti nutiestos taip, kad atramos neužtvertų įėjimo į pastatus takų, įvažiavimo į kiemus kelių, nekliudytų pėsčiųjų ir transporto eismui.

 

235. Ant OL atramų 1,7–3 m aukštyje nuo žemės turi būti pažymėtas atramos eilės numeris. Jei atrama iki ryšių kabelio yra pastatyta arčiau nei pusė OL atramos aukščio, tai turi būti iškabintas plakatas, kuriame nurodytas atstumas nuo šios atramos iki ryšių kabelių linijos.

 

236. OL atramų metalinės konstrukcijos turi būti apsaugotos nuo korozijos. Antikorozinė danga turi apsaugoti ne blogiau kaip karštas cinkavimas arba aliuminio cinko danga.

 

Atramų įžeminimo reikalavimai pateikti EĮĮBT aštuntajame skyriuje.

 

 

 

II. KLIMATO SĄLYGOS

 

 

 

237. Elektros OL vėjo slėgis, apšalo ir šerkšno storis turi būti nustatomi pagal Lietuvos Respublikos teritorijos vėjo ir apšalo ir šerkšno meteorologinius ir įvykusių elektros linijų avarijų faktinius duomenis. Iki 1000 V įtampos OL didžiausia (skaičiuojamoji) vėjo slėgio ir apšalo ir šerkšno apkrova turi būti nustatoma pasikartojanti vieną kartą per 5 metus.

 

Lietuvos Respublikos teritorijos rajonavimas vykdant elektros tinklo (elektros linijų, pastočių ir transformatorinių) statybą, rekonstravimą ir kapitalinį remontą pagal vėją ir apšalą pateiktas Taisyklių 3 priedo 1 ir 2 paveiksluose. Šis rajonavimas atliktas remiantis mokslo tiriamaisiais darbais, kuris suderintas su Lietuvos meteorologijos institucija.

 

238. Didžiausias vėjo greitis, pasikartojantis vieną kartą per penkerius metus 10 m aukštyje nuo žemės paviršiaus neužstatytoje vietovėje, turi būti pasirenkamas vadovaujantis nustatytais normatyvais.

 

239. Vėjo slėgis skaičiuojamas taip:

 

 

 

(1)

 

 

 

čia: v – vėjo greitis, m/sek.

 

Vėjo slėgio pataisos koeficientai didesniam kaip 10 m aukščiui atvirose (neužstatytose) vietovėse, užstatytose vietovėse arba vietovėse su aukštesnėmis kaip 10 m ir iki 25 m aukščio kliūtimis ir miestuose arba vietovėse su aukštesnėmis kaip 25 m kliūtimis pateikiami Taisyklių 2 priedo 1 lentelėje.

 

240. Didžiausias ekvivalentinis apšalo sienelės storis, pasikartojantis kartą per penkerius metus iki 10 m aukštyje nuo žemės paviršiaus ant 10 mm skersmens apvalaus metalinio elemento, turi būti pasirenkamas vadovaujantis nustatytais normatyvais.

 

Apšalo sienelės storio pataisos koeficientai, esant kitokiam kaip 10 m aukščiui nuo žemės paviršiaus ir kitokio kaip 10 mm skersmens laidams, yra pateikiami Taisyklių 2 priedo 2 ir 3 lentelėse.

 

Parenkant OK ir OL izoliuotus laidus trečiajame apšalo rajone, skaičiuojamasis apšalo sienelių storis turi būti nustatomas kaip antrajame apšalo rajone, o ketvirtajame – kaip trečiajame apšalo rajone (sumažinama vienu apšalo rajonu).

 

241. OL laidus reikia parinkti įvertinant skirtingų klimato rajonų vėjo ir apšalo apkrovą, kai laidai ir trosai nenutrūkę, tokiam klimato sąlygų deriniui:

 

241.1. temperatūra aukščiausia, vėjo ir apšalo nėra;

 

241.2. temperatūra žemiausia, vėjo ir apšalo nėra;

 

241.3. temperatūra minus 5 °C, vėjo nėra, laidai apšalę;

 

241.4. temperat8ra minus 5 °C, vėjo slėgis qmax, apšalo nėra;

 

241.5. temperatūra minus 5 °C, vėjo slėgis 0,25 qmax (greitis 0,5 vmax neįvertinant gūsių), laidai apledėję.

 

Laidų priartėjimas prie statinių nustatomas įvertinant vėjo greitį ir aukščiausią temperatūrą.

 

242. Skaičiuojamoji aukščiausia oro temperatūra Lietuvos teritorijoje +35 °C, vidutinė – +5 °C ir žemiausia – minus 35 °C.

 

 

 

III. LAIDAI IR ARMATŪRA

 

 

 

243. OL turi būti naudojami daugiavieliai neišpinti laidai. Pagal mechaninio atsparumo sąlygą OL turi būti naudojami ne mažesnio kaip 25 mm2 skerspjūvio aliumininiai laidai.

 

OL laidai turi būti parenkami pagal gamintojų pateiktas fizikines ir mechanines laidų charakteristikas.

 

244. Laidų atsparumas turi būti skaičiuojamas, esant didžiausiai išorinei apkrovai ir žemiausiai temperatūrai, kai nėra išorinės apkrovos. Skaičiuojant reikia naudoti gamintojų pateiktus leistinuosius laidų mechaninius įtempimus.

 

245. Laidai turi būti sujungiami jungiamaisiais gnybtais.

 

246. Jungtys, kurios yra tempiamos, turi būti ne mažesnio kaip 90 proc. laido mechaninio atsparumo.

 

247. Skirtingų metalų arba skirtingų skerspjūvių laidai turi būti sujungiami tik atramoje. Gnybtai ir juos jungiantys laidai neturi būti mechaniškai tempiami.

 

248. Laidai prie izoliatorių tvirtinami viengubai, o galinėse, inkarinėse ir sankirtų atramose – dvigubai. Laidai prie smaiginių izoliatorių tvirtinami vielos raišteliais arba gnybtais.

 

249. Smeigių atsparumo atsargos koeficientas turi būti ne mažesnis kaip 2.

 

250. Laidams tvirtinti naudojamų smaiginių izoliatorių atsparumo atsargos koeficientas turi būti ne mažesnis kaip 2,5.

 

251. Nulinis laidas turi būti tvirtinamas prie izoliatorių.

 

OL išsišakojimo vietose atsišakojančius laidus reikia tvirtinti prie atskirų (papildomų) izoliatorių.

 

 

 

IV. LAIDŲ IŠDĖSTYMAS

 

 

 

252. Atramose fazinių laidų išdėstymas nepriklausomai nuo klimato rajono nereglamentuojamas. Nulinis laidas tiesiamas žemiau fazinių laidų arba ant apatinės traversos, ant kurios montuojamas ir fazinis laidas. Dvigrandėse OL abiem grandims tiesiamas atskiras arba bendras nulinis laidas, jeigu jos prijungtos prie tos pačios transformatorinės. Tuo atveju nulinio laido skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip didesnio laidumo linijos fazinio laido skerspjūvis. Išorinio apšvietimo laidai, montuojami atramoje kartu su OL laidais, kabinami žemiau OL laidų. Išoriniam apšvietimui tiesiamas atskiras nulinis laidas.

 

Tiesiant ant elektros OL atramų skirtingiems operatoriams priklausančius laidus, reikia vadovautis Elektros ir kitų linijų eksploatavimo bendrojo naudojimo atramose reikalavimais, patvirtintais Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 220 (Žin., 2000, Nr. 50-1450).

 

253. Apsaugos, sekcijavimo ir kiti įrenginiai linijų atramose turi būti montuojami žemiau laidų ir OK. Iki 1000 V įtampos OL laidus tiesiant ant bendrų atramų su 6–10 kV įtampos OL izoliuotais laidais, iki 1000 V įtampos OL laidai turi būti nutiesti žemiau 6–10 kV įtampos OL izoliuotų laidų. Atstumų tarp laidų reikalavimai pateikti Taisyklių 368 punkte.

 

254. Atstumai tarp tos pačios ar skirtingų grandžių laidų atramose ir tarpatramiuose turi būti ne mažesni kaip 0,4 m.

 

Vertikalusis atstumas tarp skirtingų fazių laidų atšakos atramoje arba skirtingų OL sankirtos bendroje atramoje turi būti ne mažesnis kaip 0,1 m.

 

255. Horizontalusis atstumas tarp laidų, nuleistų atrama žemyn, turi būti ne mažesnis kaip 0,15 m. Atstumas nuo laidų iki atramos paviršiaus, traversos ir kitų atramos elementų turi būti ne mažesnis kaip 0,05 m.

 

 

 

V. ATRAMOS

 

 

 

256. Kampinės ir galinės atramos, atsižvelgiant į jų tipą, naudojamos su ramsčiais arba atotampomis. Atramų atotampos tvirtinamos prie į žemę įkastų inkarų arba prie mūrinių, akmeninių, gelžbetoninių, metalinių pastatų. Atotampos gaminamos iš plieno ir turi būti tiktai vienvielės. Atotampas reikia parinkti pagal skaičiavimus, tačiau atotampų skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 10 mm.

 

Kampinės ir galinės atramos naudojamos ir vienstiebės su rygeliais, jei naudojami atsparesni nei tarpinių atramų stiebai.

 

257. Įžemintos neutralės tinkluose atramų atotampos turi būti prijungtos prie nulinio laido.

 

258. OL visų tipų atramų mechaninė apkrova turi būti nustatoma esant nenutrūkusiems laidams, įvertinant jų apšalą.

 

Kai tarpatramis mažesnis už kritinį, galinių ir kampinių atramų mechaninė apkrova turi būti skaičiuojama, kai laidai neapšalę, oro temperatūra žemiausia ir nėra vėjo.

 

Atliekant skaičiavimus apsiribojama šių pagrindinių apkrovų įvertinimu:

 

258.1. tarpinėms atramoms – laidų ir atramos konstrukcijų horizontalioji skersinė vėjo apkrova;

 

258.2. inkarinėms atramoms – laidų ir atramos konstrukcijų horizontalioji skersinė vėjo apkrova ir gretimų tarpatramių laidų tempimo skirtumo išilginė horizontalioji apkrova. Mažiausias išilginis horizontaliosios atramą veikiančios apkrovos dydis turi būti 50 proc. didžiausio vienpusio laidų tempimo dydžio;

 

258.3. kampinėms atramoms – laidų tempimo horizontaliosios skersinės apkrovos (nukreiptos išilgai skersinio) ir skersinės horizontaliosios vėjo apkrovos į laidus ir konstrukcijas atstojamoji apkrova;

 

258.4. galinėms atramoms – vienpusio laidų tempimo horizontalioji apkrova.

 

259. OL turi būti naudojamos gelžbetoninės arba metalinės, o sunkiai prieinamose vietovėse – medinės su gelžbetoninėmis pakojomis atramos. Daugiaaukščių namų rajonuose turi būti naudojamos OL su ne žemesnėmis kaip 11 m atramomis arba kabelių linijos.

 

260. Medinėms OL atramoms turi būti naudojami ne žemesnės kaip trečios rūšies rąstai, impregnuoti antiseptikais.

 

261. Atramų pagrindinių elementų (stiebų, ramsčių) rąsto viršūnės skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 14 cm.

 

262. Atramų įkasimas ir jų įtvirtinimo budai turi būti nustatomi atsižvelgiant į atramų aukštį, tvirtinamų laidų skaičių, grunto savybes, taip pat į grunto kasimo būdus.

 

263. Užliejamose trasos vietose, kur gruntas išplaunamas, atramos turi būti papildomai įtvirtintos (papildomai apkasant žeme, apgrindžiant ir pan.). Pelkėtose vietovėse turi būti naudojami rygeliai.

 

 

 

VI. SANKIRTOS IR PRIARTĖJIMAI

 

 

 

264. OL kertant įvairius objektus, išskyrus ryšių (telekomunikacijų) linijas (toliau – RL), LRTL, kabelinės televizijos linijas (toliau – KTL), miestų ir gyvenviečių gatves ir aikštes, kirtimo kampas nereglamentuojamas.

 

OL priartėjimuose prie KTL ir jų sankirtose taikomi tie patys reikalavimai kaip OL priartėjimuose prie LRTL ir jų sankirtose.

 

265. Atstumas nuo labiausiai įlinkusių laidų iki žemės ir kelių (gatvių) važiuojamosios dalies paviršiaus turi būti ne mažesnis kaip 6 m. Sunkiai prieinamose vietose atstumas nuo laidų iki žemės paviršiaus turi būti ne mažesnis kaip 3,5 m.

 

266. Nustatant atstumą nuo OL laidų iki žemės ar vandens paviršiaus, taip pat iki įvairių OL kertamų statinių, reikia įvertinti didžiausią laidų įlinkį (nepaisant jų įšilimo nuo elektros srovės), kuris gali atsirasti vienu iš dviejų skaičiuojamųjų atvejų:

 

266.1. aplinkos temperatūra minus 5 °C, laidai apšalę ir nėra vėjo;

 

266.2. aplinkos temperatūra aukščiausia ir nėra vėjo.

 

267. Horizontalusis atstumas nuo labiausiai priartėjusių laidų iki statinio balkonų, terasų, langų turi būti ne mažesnis kaip 1,5 m, o iki aklinų sienų – 1 m. OL laidai virš pastatų neturi būti tiesiami.

 

268. Horizontalieji atstumai nuo OL atramų iki požeminių kabelių, vamzdynų ir antžeminių įvairios paskirties kolonėlių nurodyti Taisyklių 1 priedo 9 lentelėje (Taisyklių 278 punktas).

 

269. Kertančios laivybos upes OL turi būti įrengtos pagal Taisyklių šeštojo skyriaus reikalavimus, taikomus aukštesnės kaip 1000 V įtampos OL. Kertant laivybai nenaudojamas ir užšąlančias nedideles upes, kanalus ir pan., atstumas nuo OL laidų iki aukščiausiojo vandens lygio turi būti ne mažesnis kaip 3 m, o iki ledo – ne mažesnis kaip 6 m.

 

270. OL trasoje miškų ir želdinių proskynų iškirsti nebūtina. Tokiu atveju atstumas iki medžių nuo labiausiai įlinkusių ar priartėjusių laidų turi būti ne mažesnis kaip 1 m.

 

Miškingose vietovėse ir gyvenvietėse, apaugusiose medžiais, reikia naudoti OKL.

 

271. Kertantis žemesnės ir aukštesnės nei 1000 V įtampos OL, turi būti atsižvelgta į Taisyklių 408–413 punktų reikalavimus. Mažiausias horizontalusis atstumas tarp lygiagrečiai nutiestų arba suartėjančių iki 1000 V įtampos OL, taip pat tarp OKL, tarp OL ir OK, taip pat tarp iki 1000 V įtampos OL arba OKL ir 6–10 kV įtampos OKL turi būti ne mažesnis kaip aukščiausios atramos aukštis – neankštuose trasos ruožuose ir ne mažesnis kaip 1,5 m – ankštuose ruožuose. Mažiausias horizontalusis atstumas tarp lygiagrečiai nutiestų ar suartėjančių iki 1000 V įtampos OL arba OKL ir aukštesnės kaip 1000 V įtampos OL turi būti toks pat kaip ir mažiausias horizontalus atstumas tarp suartėjančių aukštesnės kaip 1000 V įtampos OL (Taisyklių 5 priedo 14 lentelė), o tarp 6–10 kV įtampos OL izoliuotais laidais ir 1000 V įtampos OL arba OKL turi būti ne mažesnis kaip 1,62 m. Žemesnės ir aukštesnės kaip 1000 V įtampos OL laidai tiesiami ant skirtingų arba ant tų pačių atramų. Toje pačioje atramoje susikertančius OL laidus reikia tiesti pagal Taisyklių 368 punkto reikalavimus. Viršutinės OL laidai prie smaiginių izoliatorių turi būti tvirtinami dvigubai.

 

Iki 1000 V įtampos OL kabliai, smeigės ir armatūra turi būti įžeminti sankirtą su aukštesnės kaip 1000 V įtampos OL ribojančiose atramose ir atramose, kuriose kartu nutiestos ir aukštesnės kaip 1000 V įtampos grandys. Įžeminimo įrenginio varža turi būti ne didesnė kaip 30 Ω.

 

272. Iki 1000 V įtampos OL gali kirstis atramoje arba tarpatramyje. Vertikalusis atstumas atramoje ir tarpatramyje tarp susikertančių OL laidų turi būti ne mažesnis kaip 1 m, kai aplinkos temperatūra 15 °C ir nėra vėjo. Toks pat vertikalusis atstumas atramoje ir tarpatramyje turi būti taip pat tarp 6–10 kV įtampos OKL ir iki 1000 V įtampos OL.

 

Kertantis OL tarpatramyje, sankirtos vietą reikia parinkti kuo arčiau viršutinės OL atramos. Nuo šios atramos iki kertamosios linijos laidų turi būti ne mažesnis kaip 2 m atstumas.

 

OL sankirtos vietose naudojamos inkarinės arba tarpinės atramos. Atramų smeigių, kablių ir naudojamos armatūros įžeminimo ir įnulinimo reikalavimai pateikti EĮĮBT.

 

273. Elektros linijai kertant RL ir LRTL, parenkamas vienas iš šių variantų:

 

273.1. OL laidai neizoliuoti, o RL ir LRTL laidai izoliuoti;

 

273.2. OL laidai neizoliuoti, o RL, LRTL požeminis arba kabamasis kabelis;

 

273.3. OL, RL ir LRTL laidai neizoliuoti;

 

273.4. OKL, RL ir LRTL laidai neizoliuoti;

 

273.5. OL požeminis kabelio intarpas, o RL ir LRTL laidai neizoliuoti.

 

274. OL kirtimosi su RL ir LRTL kampas turi būti kuo statesnis.

 

275. Vertikalusis atstumas nuo OL laidų iki RL, LRTL laidų arba kabamųjų RL ir LRTL kabelių sankirtos tarpatramyje, esant didžiausiam laidų įlinkiui (aukščiausia temperatūra, apšalas), turi būti ne mažesnis kaip 1,25 m.

 

Vertikalusis atstumas nuo OL laidų iki LRTL laidų arba LRTL ir KTL kabelio, kai jie nutiesti ant bendrų atramų arba kai kertasi toje pačioje atramoje, turi būti ne mažesnis kaip 1,5 m.

 

276. OL laidų ar OK sankirtos su RL ir LRTL vieta turi būti ne arčiau kaip 2 m iki OL atramos.

 

277. Kertantis OL neizoliuotiems laidams su RL ar LRTL izoliuotais laidais, laikomasi šių reikalavimų:

 

277.1. OL ir RL laidai gali kirstis tik tarpatramyje. OL ir LRTL laidai gali kirstis ir tarpatramyje, ir bendroje atramoje;

 

277.2. OL sankirtos su magistralinių ir zoninių ryšių tinklų linijomis atramos turi būti inkarinės, o su kitų RL ir LRTL – inkarinės arba tarpinės;

 

277.3. sankirtos ruože OL, RL ir LRTL linijų izoliuoti laidai turi turėti atmosferos poveikiui atsparią izoliaciją, kurios bandomoji įtampa ne žemesnė kaip 2 kV, o laidų atsparumo tempimui atsargos koeficientas blogiausiomis meteorologinėmis sąlygomis ne mažesnis kaip 1,5;

 

277.4. OL laidai turi būti virš RL ir LRTL laidų. Sankirtą ribojančiose atramose OL laidai arba OK laikantieji lynai turi būti tvirtinami dvigubai. Jeigu 400/230 V ir žemesnės įtampos OL laidai tiesiami žemiau RL ir LRTL laidų, nutiestų ant namų stogų pritvirtintų stovų, RL ir LRTL laidai sankirtą ribojančiuose stovuose turi būti tvirtinami dvigubai;

 

277.5. OL laidai, taip pat ir RL ar LRTL laidai sankirtos tarpatramyje neturi būti sujungiami. Neizoliuoti OL aliumininiai laidai sankirtoje turi būti daugiavieliai ir ne mažesnio kaip 25 mm2 skerspjūvio.

 

278. OL neizoliuotiems laidams kertantis su RL ir LRTL požeminiu ar kabamuoju kabeliu, turi būti įvykdyti šie reikalavimai:

 

278.1. atstumas nuo RL ir LRTL požeminių kabelių iki OL atramos įžemintuvo arba gelžbetoninės atramos užstatytoje vietovėje turi būti ne mažesnis kaip 3 m, neužstatytoje – 10 m;

 

278.2. horizontalusis atstumas nuo RL ar LRTL kabelio atramos pagrindo iki OL artimiausio laido projekcijos į horizontaliąją plokštumą turi būti ne mažesnis kaip OL atramos aukštis.

 

OL kirtimosi su RL ir LRTL vietoje naudoti RL ir LRTL kabelio intarpus netikslinga, jeigu dėl to reikėtų įrengti papildomą ar perkelti jau esantį RL stiprinimo punktą arba jeigu bendras LRTL kabelio intarpų ilgis viršytų leistinąjį.

 

279. Kertantis OL neizoliuotiems laidams su RL ir LRTL neizoliuotais laidais, turi būti laikomasi šių reikalavimų:

 

279.1. OL ir RL laidai turi kirstis tik tarpatramyje. OL ir LRTL laidai gali kirstis ir tarpatramyje, ir bendroje atramoje. OL neizoliuoti laidai susikirsti su abonentinių ir fiderinių LRTL laidais, kurių įtampa tarp laidų iki 360 V, gali ir OL atramoje;

 

279.2. sankirtoje OL atramos turi būti inkarinės;

 

279.3. RL laidų atsparumo tempimui atsargos koeficientas, esant blogiausioms sąlygoms (apšalas arba žemiausia temperatūra), turi būti ne mažesnis kaip 2,2;

 

279.4. OL laidai turi būti virš RL ir LRTL laidų ar kabamojo ryšių kabelio. Sankirtą ribojančiose atramose OL laidai arba OK laikantieji lynai turi būti tvirtinami dvigubai. 400/230 V ir žemesnės įtampos OL laidai tiesiami žemiau LRTL laidų, nutiestų ant namų stogų pritvirtintų stovų. Šiuo atveju LRTL laidai sankirtą ribojančiuose stovuose turi būti tvirtinami dvigubai;

 

279.5. OL laidai, taip pat ir RL ar LRTL laidai sankirtos tarpatramyje neturi būti sujungiami. Neizoliuoti OL aliumininiai laidai sankirtoje turi būti daugiavieliai ir ne mažesnio kaip 25 mm2 skerspjūvio.

 

280. Visais Taisyklių 277 ir 279 punktuose minėtais atvejais sankirtos atramose laidai turi būti tvirtinami dvigubai.

 

281. Kertantis OL požeminiam kabelio intarpui su RL ir LRTL neizoliuotais laidais, reikia laikytis šių reikalavimų:

 

281.1. atstumas nuo OL požeminio kabelio intarpo iki RL ir LRTL atramos ir jos įžemintuvo turi būti ne mažesnis kaip 1 m, o klojant kabelį izoliaciniame vamzdyje – ne mažesnis kaip 0,5 m;

 

281.2. horizontalusis atstumas nuo OL kabelio intarpo atramos pagrindo iki artimiausio RL ir LRTL laido projekcijos į horizontaliąją plokštumą turi būti ne mažesnis negu RL ir LRTL atramos aukštis.

 

282. Elektros OL einant lygiagrečiai su RL ir LRTL atstumas tarp jų turi būti ne mažesnis už bet kurios linijos didžiausios atramos aukštį, o ankštuose trasos ruožuose – ne mažesnis kaip 1,5 m.

 

283. Elektros OL priartėjimas prie radijo perdavimo centrų antenų įrenginių, radijo priėmimo centrų, išskirtųjų radiofikacijos priėmimo punktų ir vietinių radijo mazgų nereglamentuojamas.

 

284. Horizontalusis atstumas tarp OL laidų ir RL bei LRTL laidų, televizijos kabelių ir TV antenų atvadų turi būti ne mažesnis kaip 1,5 m. Be to, OL atvadų ir įvadų laidai neturi kirstis su RL ir LRTL atvadų laidais ir neturi būti žemiau RL ir LRTL laidų.

 

285. Ant bendrų atramų neturi būti tiesiami OL ir RL arba LRTL neizoliuoti laidai.

 

Ant bendrų atramų tiesiami OL laidai ir RL kabeliai, LRTL izoliuoti laidai, optinės ryšių linijos ir kabelinės televizijos kabeliai. Ant bendrų atramų anksčiau nutiestų LRTL neizoliuotų laidų nėra būtina. Kai OL yra rekonstruojama, turi būti keičiami ir LRTL neizoliuoti laidai. Visais atvejais turi būti įvykdytos šios sąlygos:

 

285.1. OL įtampa turi būti ne aukštesnė kaip 400/230 V;

 

285.2. RL, LRTL ir KTL vardinė įtampa turi būti ne aukštesnė kaip 360 V;

 

285.3. OL laidai turi būti virš RL kabelio, LRTL laidų ir KTL, o vertikalusis atstumas nuo apatinio OL laido iki viršutinio LR kabelio, LRTL laido (kabelio), neatsižvelgiant į jų tarpusavio išdėstymą, turi būti ne mažesnis kaip 1,5 m atramoje ir ne mažesnis kaip 1,25 m tarpatramyje.

 

286. Ant bendrų atramų tiesiami ne aukštesnės kaip 400/230 V įtampos OL laidai ir RL, KTL kabeliai, optinių ryšių kabeliai ir LRTL izoliuoti laidai, jeigu tenkinami Taisyklių 285 punkte nurodyti reikalavimai.

 

287. Ant bendrų atramų tiesiami ne aukštesnės kaip 400/230 V įtampos OL ir telemechanikos grandinių laidai, jeigu telemechanikos grandinės nenaudojamos kaip telefoninio ryšio laidiniai kanalai ir laikomasi Taisyklių 285 punkte išvardytų reikalavimų. Tiesiami telemechanikos grandinių laidai ir iki 10 kV įtampos OK, taip pat kabelinės telemechanikos grandinės, kurių izoliacija skirta ne žemesnei kaip 10 kV įtampai, ir 10 kV įtampos OL neizoliuoti laidai.

 

288. Geležinkelį, AM, AI, AII, BI, BII, CII kategorijų kelius (Taisyklių 2 priedo 20 lentelė) ir A1, A2, B1 ir B2 kategorijų gatves OL turi kirsti tiktai kabelio intarpu. OL sankirtose su kitais keliais naudojamos inkarinės arba tarpinės atramos. Kai OL kerta geležinkelius ar eina lygiagrečiai su jais, turi būti laikomasi Taisyklių 397 ir 429–431 punktuose išvardytų reikalavimų. Kai OL kerta automobilių kelius ar eina lygiagrečiai su jais, turi būti laikomasi Taisyklių 434-438 punktuose išvardytų reikalavimų.

 

289. OL priartėjant prie automobilių kelių ar juos kertant, atstumas nuo linijos laidų iki kelio ženklų ir juos laikančių lynų turi būti ne mažesnis kaip 1 m. Šiose vietose kelio ženklus laikantys lynai turi būti įžeminti, įžeminimo įrenginio varža turi būti ne didesnė kaip 10 Ω.

 

290. OL priartėjant prie troleibusų kontaktinių tinklų ir tolėjus laikančių lynų ar juos kertant, turi būti laikomasi šių reikalavimų:

 

290.1. OL neturi būti tiesiamos kontaktinių tinklų užimtoje zonoje ir ant jų atramų;

 

290.2. OL laidai kontaktinio tinklo užimtoje zonoje turi būti virš kontaktinio tinklo laikančiųjų lynų, tačiau neturi būti tiesiami lygiagrečiai virš kontaktinio tinklo laidų. OL laidai turi būti daugiavieliai. Aliumininiai laidai turi būti ne mažesnio kaip 35 mm2 skerspjūvio. OL laidų sankirtos tarpatramyje neturi būti sujungiamos;

 

290.3. atstumas nuo labiausiai įlinkusių OL laidų iki važiuojamosios gatvės dalies paviršiaus troleibusų linijos zonoje turi būti ne mažesnis kaip 10,5 m. Be to, visais atvejais atstumas nuo OL laidų iki laikančiojo lyno ar kontaktinių laidų turi būti ne mažesnis kaip 1,5 m. Kontaktinių tinklų zonoje OL atramos turi būti inkarinės, o laidų tvirtinimas dvigubas;

 

290.4. OL negali kirsti kontaktinio tinklo ties jo skersėmis.

 

Išorinio apšvietimo linijos tiesiamos ant bendrų OL atramų tik suderinus su OL eksploatuojančia įmone.

 

291. OL kertantis arba priartėjant prie lynų kelių arba virš žemės nutiestų metalinių vamzdynų, turi būti įvykdyti šie reikalavimai:

 

291.1. OL turi būti nutiesta žemiau lynų kelio;

 

291.2. OL laidams atitverti lynų kelio apačioje turi būti įrengti tilteliai arba tinklai;

 

291.3. OL einant po lynų keliu arba vamzdynu, laidai turi būti nutolę ne mažiau kaip 1 m nuo lynų kelio tiltelių ir atitveriamųjų tinklų arba vamzdyno, kai laidai įlinkę mažiausia, ir tuo atveju, kai laidai daugiausia įlinkę ir labiausiai atlenkti nuo vėjo;

 

291.4. OL kertant apačioje esantį vamzdyną, atstumas nuo labiausiai įlinkusių laidų iki vamzdyno elementų turi būti ne mažesnis kaip 1 m;

 

291.5. horizontalusis atstumas nuo OL laidų iki lygiagrečiai einančio lynų kelio ar vamzdyno turi būti ne mažesnis kaip atramos aukštis, o ankštuose trasos ruožuose – ne mažesnis kaip 1 m didžiausio laidų atsilenkimo vietoje;

 

291.6. sankirtoje su OL vamzdynai turi būti įžeminti. Įžeminimo įrenginio varža turi būti ne didesnė kaip 10 Ω.

 

292. OL priartėjant prie įrenginių, kuriuose gali kilti gaisras ar įvykti sprogimas, reikia laikytis Taisyklių 452 punkto reikalavimų, o priartėjant prie oro uostų – Taisyklių 463 punkto reikalavimų.

 

293. Iki 1000 V įtampos OL neturi būti tiesiamos per mokyklų, stadionų ir sporto kompleksų teritorijas.

 

 

 

VII. IKI 1000 V ĮTAMPOS ELEKTROS OKL

 

 

 

294. OKL vietoje OL neizoliuotais laidais tikslinga naudoti miškingose vietovėse ir gyvenvietėse, apaugusiose medžiais. OK panaudojimas veikiančių OL laidumui padidinti turi būti pagrindžiamas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

 

295. OKL skaičiuojamosios klimato sąlygos turi būti numatomos pagal Taisyklių šeštojo skyriaus antrojo skirsnio reikalavimus.

 

Skaičiuojamosios apkrovos nustatomos pagal Taisyklių šeštojo skyriaus antrojo skirsnio reikalavimus, padauginus apkrovas iš pataisos koeficiento:

 

 

 

(2)

 

 

 

čia: dp – skaičiuojamasis izoliuotų laidų pynės (bendro apvalkalo) skersmuo, milimetrais;

 

bekv – ekvivalentinis laido apšalo sienelės storis, milimetrais.

 

Skaičiuojant OKL atramas, turi būti numatoma tokia vėjo kryptis, kai jėgos, veikiančios atramą, yra didžiausios. Visais skaičiuojamaisiais režimais aerodinaminis OK pasipriešinimo koeficientas turi būti lygus 1,2.

 

 

 

VIII. OK, ARMATŪRA, ATRAMOS

 

 

 

296. OKL naudojami šie OK:

 

296.1. izoliuoti faziniai laidai, susukti į vieną pynę kartu su izoliuotu arba neizoliuotu sustiprintu nuliniu laidu;

 

296.2. sustiprinti izoliuoti faziniai ir nulinis laidai, susukti į vieną pynę, turintys bendrą apvalkalą arba jo neturintys;

 

296.3. izoliuoti faziniai ir nulinis laidai, susukti į vieną pynę su laikančiuoju lynu.

 

Naudojami OK turi atitikti Lietuvos standarto LST 1790:2002 „Vardinės Uo/U(Um): 0,6/1 (1,2) kV įtampos oriniai skirstomieji kabeliai“ reikalavimus.

 

297. Mechaninis OKL laidininkų skaičiavimas turi būti atliekamas įvertinant šias sąlygas:

 

297.1. didžiausią išorinę apkrovą;

 

297.2. žemiausią temperatūrą, kai nėra išorinės apkrovos;

 

297.3. vidutinę apkrovą.

 

Visas mechanines apkrovas turi atlaikyti OK sustiprinti laidai arba tik sustiprintas nulinis laidas.

 

Fizikines ir mechanines laidų charakteristikas ir leistinąsias elektrines apkrovas reikia nustatyti atsižvelgiant į gamintojų techninių dokumentų reikalavimus.

 

Leistinieji mechaniniai įtempimai OK laikančiuosiuose laiduose (sustiprintame nuliniame laide) pateikti Taisyklių 2 priedo 3 lentelėje.

 

298. OK arba sustiprintas nulinis laidas tarpinėse ir kampinėse atramose turi būti tvirtinamas specialiais laikančiaisiais gnybtais, o inkarinėse atramose – tempiamaisiais tvirtinimo gnybtais. OK arba sustiprintas izoliuotas nulinis laidas tvirtinimo gnybtuose turi turėti izoliuojančius įdėklus.

 

OK faziniai ir nuliniai laidai jungiami apspaudžiamaisiais jungiamaisiais gnybtais.

 

Inkarinėse atramose OK sujungti naudojami ir varžtiniai gnybtai. Tokie gnybtai naudojami ir įžeminimo laidininkams sujungti.

 

299. Prie OKL atvadams, gatvių apšvietimo šviestuvams ir kontrolės prietaisams prijungti turi būti naudojami atšakos gnybtai.

 

Visi OKL naudojami gnybtai, išskyrus gnybtus, naudojamus neizoliuotiems nuliniams laidams sujungti, turi turėti izoliacinius apsauginius gaubtus.

 

300. Laikantiesiems ir tempiamiesiems gnybtams tvirtinti prie atramų ir pastatų konstrukcijų naudojami kabliai arba kronšteinai. Jie turi būti apskaičiuoti ribinių būvių metodu, kai laidai ir trosai nenutrūkę.

 

Kablių, kronšteinų ir linijinės armatūros mechaninis atsparumas turi tenkinti Taisyklių penktojo ir šeštojo skyrių reikalavimus.

 

301. OK turi būti apsaugoti nuo laidų išsipynimo abiejose sujungimo gnybtų pusėse. Sujungti OK galai turi būti apsaugoti gaubtais iš šviesos poveikiui atsparia izoliacija.

 

302. OKL naudojamos visų tipų atramos. Jų įrengimo reikalavimai pateikti Taisyklių penktajame ir šeštajame skyriuose.

 

 

 

IX. OKL ATSTUMAI IKI KITŲ OBJEKTŲ, SANKIRTOS IR PRIARTĖJIMAI

 

 

 

303. Atstumas nuo labiausiai įlinkusių OK iki kelių (gatvių) važiuojamosios dalies paviršiaus priklausomai nuo kelio kategorijos privalo atitikti Taisyklių 318 punkto reikalavimus ir neturi būti mažesnis kaip 5,5 m. Atstumas nuo atvadų į pastatus iki šaligatvių ir pėsčiųjų ėjimo vietų turi būti ne mažesnis kaip 3,5 m, o atstumas nuo atvado iki žemės – ne mažesnis kaip 2,75 m.

 

Atstumas nuo OK iki žemės paviršiaus užstatytose vietovėse turi būti ne mažesnis kaip 5,5 m, neužstatytose vietovėse – 5 m, sunkiai prieinamose vietovėse – 3,5 m.

 

304. Horizontalusis atstumas nuo daugiausia atlenktų OK iki balkonų, terasų ir langų turi būti ne mažesnis kaip 1 m, iki aklinų sienų – 0,15 m, o iki stogo atbrailos – 0,5 m.

 

305. OK tiesiami ant gamybos pastatų stogų, išskyrus pastatus, kuriuose gali įvykti sprogimų ir kilti gaisrų. Atstumas iki stogų turi būti ne mažesnis kaip 2 m.

 

306. Atstumas nuo OK, nutiestų statinių sienomis ir konstrukcijomis, iki vietų, kur dažnai būna žmonių, turi būti ne mažesnis kaip:

 

306.1. 0,3 m virš langų ir durų bei 0,5 m po balkonais ir langais – kai linijos nutiestos horizontaliai;

 

306.2. 0,5 m iki langų ir durų, 1 m iki balkonų ir 2,5 m iki žemės paviršiaus – kai linijos nutiestos vertikaliai.

 

Atstumas nuo OK, nutiestų pastatų išorėje, iki sienų turi būti ne mažesnis kaip 0,06 m.

 

307. Atstumas nuo OK iki laivybai nenaudojamų upių ir vandens telkinių vandens paviršiaus, esant aukščiausiam jo lygiui, turi būti ne mažesnis kaip 2 m, o iki ledo paviršiaus, kai lauko temperatūra minus 5 °C ir laidai apšalę, – ne mažesnis kaip 4,5 m.

 

308. Po OKL, nutiestomis per miškus ir želdinius, medžių šakos neturi liesti OK.

 

309. OKL sankirtos ir priartėjimas prie aukštesnės kaip 1000 V įtampos OL turi atitikti Taisyklių 311 ir 402–413 punktų reikalavimus.

 

310. Ant bendrų atramų tiesiami iki 1000 V įtampos OK ir 6–10 kV įtampos OL izoliuoti arba neizoliuoti laidai, atsižvelgiant į Taisyklių 368 punkto reikalavimus.

 

311. Tiesiant ant bendrų atramų kelias OK grandis, horizontalusis ir vertikalusis atstumas tarp jų turi būti ne mažesnis kaip 0,3 m. Atstumas tarp OK ir iki 1000 V įtampos OL neizoliuotų laidų, nutiestų ant bendrų atramų, oro temperatūrai esant 15 °C ir nesant vėjo, turi būti ne mažesnis kaip 0,4 m. OK turi būti nutiestas žemiau OL laidų arba skirtingose atramos pusėse.

 

Ant bendrų atramų tiesiami OK, RL ir KTL kabeliai ir LRTL izoliuotais laidais, jeigu:

 

311.1. OKL įtampa ne aukštesnė kaip 400/230 V;

 

311.2. vardinė RL, KTL ir LRTL linijos įtampa ne aukštesnė kaip 360 V;

 

311.3. skaičiuojamieji RL ir KTL kabelių bei LRTL izoliuotų laidų įtempimai ne didesni kaip 160 Mpa;

 

311.4. OK nutiesti virš RL ir KTL kabelių bei LRTL laidų ir vertikalusis atstumas iki viršutinio RL ir KTL kabelio bei LRTL laido atramoje ir tarp atramų ne mažesnis kaip 0,5 m.

 

OK ir RL, KTL kabeliai, LRTL laidai bei optinės ryšio linijos pirmiausiai išdėstomos skirtingose atramų pusėse, jei tokios galimybės nėra – toje pačioje pusėje.

 

312. Susikertant OKL su aukštesnės kaip 1000 V įtampos OL, atstumas tarp OK ir OL laidų turi būti ne mažesnis kaip 1,62 m.

 

313. Iki 1000 V įtampos OKL tarpusavio ir su iki 1000 V įtampos OL sankirtos įrengiamos bendrose tarpinėse atramose ir naudojant tarpines atramas tarpatramyje. Vertikalusis atstumas tarp susikertančių OL laidų ir OK, kai oro temperatūra 15 °C ir nėra vėjo, turi būti ne mažesnis kaip 0,4 m. Atstumas tarp atskirų susikertančių iki 1000 V įtampos OK, taip pat tarp susikertančių iki 1000 V įtampos ir 6–10 kV OK turi būti ne mažesnis kaip 0,3 m.

 

Susikertant OKL tarpusavyje ar su OL tarpatramyje, sankirtai vietą reikia parinkti kuo arčiau viršutinės kertančiosios OL atramos. Horizontalusis atstumas tarp kertamosios linijos laidų ir kertančiosios linijos atramos turi būti ne mažesnis kaip 2 m, jeigu susikerta OKL su OL, ir ne mažesnis kaip 1 m, jeigu susikerta dvi OKL.

 

314. OKL susikirsti su RL gali tik tarpatramyje, o su LRTL – tarpatramyje ir bendroje atramoje.

 

Su magistralinėmis ryšių tinklų linijomis susikertančių OKL atramos turi būti inkarinės. OKL kertant kitas ryšių linijas naudojamos inkarinės arba tarpinės didesnio atsparumo atramos (sudvejintos, su spyriais ir pan.). Jei 400 V ir žemesnės įtampos OKL tiesiamos žemiau LRTL, OK turi būti tvirtinamas tempiamaisiais gnybtais. OK neturi būti suduriamas sankirtos tarpatramyje.

 

315. Vertikalusis atstumas nuo OK iki RL (LRTL) laidų arba kabelių, esant didžiausiam OKL įlinkiui, tarpatramyje turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m. Toks pat atstumas turi būti ir susikertant OKL su LRTL kabeliu arba laidais bendroje atramoje.

 

316. Horizontalusis atstumas nuo OK iki RL, LRTL ir radijo antenų įvadų turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m.

 

317. Ant bendrų atramų tiesiami OK ir LRTL izoliuotais laidais, jeigu:

 

317.1. OKL įtampa ne aukštesnė kaip 400 V;

 

317.2. vardinė LRTL linijos įtampa ne aukštesnė kaip 360 V;

 

317.3. skaičiuojamieji LRTL izoliuotais laidais laidų įtempimai ne didesni kaip 160 MPa;

 

317.4. OK nutiesti virš LRTL laidų ir vertikalusis atstumas iki viršutinio LRTL laido atramoje ir tarpatramyje ne mažesnis kaip 0,5 m.

 

318. OKL sankirtose su geležinkeliais, su AM, AI, AII, BI, BII ir CII kategorijos automobilių keliais ir su A1, A2, B1 ir B2 kategorijų gatvėmis būtina naudoti požeminius kabelių intarpus, kurie turi būti įrengiami pagal Taisyklių ketvirtojo skyriaus reikalavimus.

 

Vertikalusis atstumas nuo OK iki AIII, AIV, AV, BIII, BIV, CIII ir CIV kategorijų kelių ir C1, C2, D1, D2, E1, E2, F1 ir F2 kategorijų gatvių važiuojamosios dangos turi būti ne mažesnis kaip 5,5 m.

 

Sankirtose su keliais ir gatvėmis naudojamos ir tarpinės atramos.

 

319. OKL priartėjant prie automobilių kelių, atstumas nuo laidų iki kelio ženklų ir juos laikančių lynų turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m. Kelio ženklų ir laikančiųjų lynų įžeminti nereikalaujama.

 

320. Įrengiant iki 1000 V įtampos OKL, reikia papildomai vadovautis Taisyklių 264, 276, 281, 283, 287 ir 292 punktų reikalavimais.

 

 

 

VI. AUKŠTESNĖS KAIP 1000 V ĮTAMPOS OL

 

 

 

I. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

 

 

321. Mechaninis laidų, izoliatorių ir armatūros, OL atramų ir jų pamatų atsparumas turi būti skaičiuojamas ribinių būvių metodu pagal faktines apkrovas.

 

Kitų skaičiavimo metodų taikymas kiekvienu atveju turi būti pagrįstas projekte.

 

322. Iki 35 kV įtampos OL fazių transpozicijos pastotėse būtinumas nustatomas projektiniuose sprendiniuose.

 

323. Pravažiavimui išilgai 110 kV ir aukštesnės įtampos OL trasos ir privažiavimui prie jos turi būti išvalyta ne siauresnė kaip 2,5 m žemės juosta: joje neturi likti želdinių, kelmų ir akmenų.

 

Išimtys:

 

323.1. pelkėtos ir labai raižytos vietovės, kur neįmanoma važiuoti. Šiose vietose palei OL trasą reikia įrengti ne siauresnius kaip 0,8 m pėsčiųjų takelius su tilteliais;

 

323.2. sodai, vertingų kultūrų plotai ir želdiniai, skirti geležinkeliams ir keliams apsaugoti nuo sniego.

 

324. OL turi būti tiesiamos atokiau nuo upių, aplenkiant nuolat paplaunamus krantus, galimus upės vagos poslinkius ir užliejamas vietoves, taip pat vietas, kur galimi lietaus arba kitokio vandens srautai, ledonešis ir kt. (raguvos, upių užliejami slėniai ir pan.).

 

Jei OL atramų nėra galimybės pastatyti atokiau nuo nurodytų vietų, jas reikia apsaugoti nuo pažeidimų (specialiais pamatais, krantų, šlaitų, atšlaičių sutvirtinimais, vandens nutekėjimo grioviais, įrengiant lytlaužas arba kitus statinius ir pan.).

 

Atramos neturi būti statomos nuošliaužų ruožuose.

 

Aukščiausias ledonešio ir potvynio vandens lygio horizontas nustatomas 2% tikimybe (pasikartoja 1 kartą per 50 metų) arba pagal stebėjimų duomenis.

 

325. Ant OL atramų 1,7–3 m aukštyje turi būti pritvirtinti šie nuolatiniai ženklai:

 

325.1. eilės numeris ant visų atramų;

 

325.2. OL numeris arba sutartinis žymuo (pavadinimas) ant linijos pirmosios ir linijos atšakos atramų, ant atramų vienodos įtampos linijų sankirtos vietose, ant atramų abiejose sankirtos su geležinkeliais ir valstybinės reikšmės keliais (magistraliniais, krašto ir rajoniniais) pusėse, taip pat ant visų lygiagrečiai nutiestų linijų atramų, jeigu atstumas tarp jų ašių mažesnis kaip 200 m. Ant dvigrandžių ir daugiagrandžių OL atramų turi būti pažymėta kiekviena grandis;

 

325.3. ženklai, kuriuose nurodyti atstumai nuo OL atramos iki kabelių ryšių linijos, ant atramų, įrengtų mažesniu kaip pusės atramos aukščio atstumu iki ryšių kabelio.

 

Neturi būti naudojami lipnūs ženklai išorėje ant konstrukcijų.

 

Prie automobilių kelių ant atramų įrengiami ženklai turi būti tokio dydžio, kad neblaškytų vairuotojų dėmesio.

 

326. Metalinės atramos ir visos OL gelžbetoninių atramų metalinės detalės turi būti apsaugotos nuo korozijos, jos turi būti dengiamos nerūdijančiais metalais (cinku, aliuminiu-cinku) arba gaminamos iš nerūdijančių medžiagų.

 

OL atramos turi būti įžemintos. OL įžeminimo reikalavimai pateikti EĮĮBT aštuntojo skyriaus 275–281 punktuose.

 

327. Pastotėse turi būti įrengti specialūs prietaisai 110 kV ir aukštesnės įtampos OL gedimų vietai nustatyti.

 

Jei šios OL nutiestos rajonuose, kuriuose apšalo sienelių storis 20 mm ir daugiau, esant dažnam tokio apšalo pasikartojimui, reikia įrengti prietaisus, signalizuojančius apie apšalo atsiradimą.

 

328. Projektuojant OL, reikia apeiti pelkes ir vietas, kur susidaro nuošliaužos, storas apšalo sluoksnis, būna stiprūs vėjai ir pan. Trasos parinkimą reikia pagrįsti lyginamaisiais techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

 

 

 

II. KLIMATO SĄLYGOS

 

 

 

329. OL konstrukcijoms skaičiuoti klimato sąlygos turi būti nustatomas pagal Lietuvos Respublikos teritorijos apšalo ir vėjo rajonų žemėlapius, pateiktus Taisyklių 2 priedo 1 ir 2 paveiksluose.

 

330. Skaičiuojamieji (didžiausi) vėjo slėgio dydžiai, apšalo bei šerkšno sluoksnių storiai 6–400 kV įtampos OL turi būti:

 

330.1. 35 kV ir aukštesnės įtampos OL – pasikartojantys kartą per 25 metus;

 

330.2. 6–10 kV įtampos OL – pasikartojantys kartą per 10 metų.

 

331. Didžiausias vėjo greitis pasikartojantis vieną kartą per 10 ir 25 metus 10 m aukštyje nuo žemės paviršiaus neužstatytoje vietovėje turi būti nustatomas vadovaujantis normatyvais.

 

332. Vėjo slėgio pataisos koeficientai, esant kitokiam kaip 10 m aukščiui atvirose (neužstatytose) vietovėse, užstatytose vietovėse arba vietovėse su aukštesnėmis kaip 10 m ir iki 25 m aukščio kliūtimis ir miestuose arba vietovėse su aukštesnėmis kaip 25 m kliūtimis, pateikti Taisyklių 1 priedo 9 lentelėje.

 

Vėjo slėgis OL laidams turi būti nustatomas perskaičiuoto visų laidų svorio centro aukštyje, o vėjo slėgis trosams – trosų svorio centro aukštyje, kuris randamas pagal formulę:

 

 

 

(3)

 

 

 

čia: hv – vidutinis laidų tvirtinimo prie izoliatorių aukštis arba vidutinis trosų tvirtinimo prie atramų aukštis, metrais, skaičiuojamas nuo žemės paviršiaus atramų pastatymo vietos;

 

f – didžiausias laido arba troso įlinkis metrais, esant aukščiausiai temperatūrai arba esant apšalui be vėjo.

 

Vėjo slėgis (greitis) tarpiniuose, negu yra pateikta Taisyklių 2 priedo 1 lentelėje, aukščio taškuose randamas tiesinės interpoliacijos būdu.

 

333. Didžiausias ekvivalentinis apšalo sienelės storis, kuris gali susidaryti ant 10 mm skersmens laidų 10 m aukštyje nuo žemės, turi būti pasirenkamas vadovaujantis nustatytais normatyvais.

 

Atsižvelgiant į daugiamečių stebėjimų duomenis ir vykusių avarijų pobūdį, linijų statybos vietose, apšalo sienelės storis tikslinamas projektavimo metu.

 

Parenkant OL izoliuotus laidus trečiajame apšalo rajone, skaičiuojamasis apšalo sienelių storis turi būti nustatomas kaip antrajame apšalo rajone, o ketvirtajame – kaip trečiajame apšalo rajone (mažinama vienu apšalo rajonu).

 

334. Vėjo slėgis atramų konstrukcijoms nustatomas atsižvelgiant į zonos vidurinio taško aukštį nuo žemės paviršiaus. Pataisos koeficiento vertės nustatomos pagal Taisyklių 2 priedo 1 lentelę.

 

335. OL ruožams, įrengiamiems užstatytoje vietovėje, didžiausias normatyvinis vėjo slėgis koreguojamas įvertinant Taisyklių 2 priedo 1 lentelėje B ir C tipo vietovėms pateiktus pataisos koeficientus. Taip pat normatyvinis vėjo slėgis koreguojamas, jeigu OL trasoje pagal vietinius stebėjimus arba atliktus matavimus jis labai skiriasi nuo normatyvinio (įkalnės, miškai ir pan.).

 

336. Skaičiuojant vėjo slėgį laidams ir trosams, vėjo kryptis numatoma statmena OL. Skaičiuojant atramas, vėjo kryptis pasirenkama 90°, 45° ir 0° kampu į OL.

 

337. Normatyvinė laidų ir trosų vėjo apkrova, esant vėjo slėgiui q, kPa/m2, pučiant vėjui φ laipsnių kampu į laidą (trosą), kiekvienam skaičiuojamajam režimui nustatoma pagal formulę:

 

 

 

Pv = α ∙ Kl · Cx · qv · F · sin2 φ, kPa;                           (4)

 

 

 

čia: α – koeficientas, įvertinantis vėjo slėgio netolygumą OL tarpatramyje, lygus 1,0 – kai vėjo slėgis iki 0,27 kPa/m2; 0,85 – kai vėjo slėgis 0,40 kPa/m2; 0,75 – kai vėjo slėgis 0,55 kPa/m2; 0,7 – kai vėjo slėgis 0,76 kPa/m2 ir didesnis (tarpinės vertės nustatomos tiesinės interpoliacijos būdu);

 

Klkoeficientas, įvertinantis vėjo apkrovos priklausomybę nuo tarpatramio ilgio, lygus: 1,2 – kai tarpatramio ilgis iki 50 m; 1,1 – kai tarpatramio ilgis 100 m; 1,05 – kai tarpatramio ilgis 150 m; 1,0 – kai tarpatramio ilgis 250 m ir daugiau (tarpinės Kl vertės nustatomos tiesinės interpoliacijos metodu);

 

Cx – aerodinaminis koeficientas, lygus: 1,1 – neapšalusiems laidams ir trosams, kurių skersmuo 20 mm ir didesnis; 1,2 – visiems apšalusiems laidams ir trosams, taip pat neapšalusiems laidams ir trosams, kurių skersmuo mažesnis kaip 20 mm;

 

qv – skaičiuojamojo režimo vėjo slėgis kilopaskaliais į kvadratinį metrą;

 

F – laido išilginio pjūvio plotas kvadratiniais metrais (atsižvelgiama į apšalo sienelės storį, kai apkrova skaičiuojama apledėjus laidui);

 

φ – kampas tarp vėjo krypties ir OL ašies, laipsniais.

 

338. Vėjo slėgis ir apšalo sienelės storis 10 mm skersmens laidui 10 m aukštyje, kai vėjo greitis ir apšalas pasikartoja kartą per 5, 10 ir 25 metus, turi būti atsižvelgiama ir nustatoma pagal Lietuvos Respublikos teritorijos daugiamečių meteorologinių stebėjimų ir įvykusių avarijų dėl apšalo su vėju duomenis. Atsižvelgiant į daugiamečių stebėjimų duomenis, priklausomai nuo vietos sąlygų (miškingumo, vėjo krypties OL atžvilgiu apšalo metu, vietovės aukščio ir pan.) apšalo sienelės storis projektavimo metu turi būti tikslinamas.

 

339. OL laidų apšalo sienelės storis, esant kitokiam nei 10 m aukščiui, turi būti nustatomas perskaičiuojant 10 m aukščiui ir 10 mm skersmens laidui apšalo sienelės storį dauginant jį iš Taisyklių 2 priedo 2 ir 3 lentelėse pateiktų pataisos koeficientų. Gabaritiniame tarpatramyje perskaičiuoto laidų arba trosų svorio centro aukštis hp metrais nustatomas pagal (3) formulę.

 

340. Trosų ir laidų apšalo skaičiuojamoji masė yra 0,9 g/cm3.

 

341. Parenkant OL izoliuotus laidus antrajame apšalo rajone skaičiuojamasis apšalo sienelių storis turi būti skaičiuojamas kaip pirmajame apšalo rajone, trečiajame – kaip antrajame ir ketvirtajame – kaip trečiajame.

 

342. OL ruožams, nutiestiems per hidroelektrinių užtvankas ir arti aušinimo tvenkinių, kai nėra stebėjimų duomenų, apšalo sienelės storį reikia skaičiuoti 5 mm didesnį, negu reikalaujama šiam rajonui.

 

343. Oro skaičiuojamoji temperatūra nustatoma pagal faktinių stebėjimų duomenis arba pagal Taisyklių 242 punktą.

 

344. OL nenutrūkusių laidų ir trosų atvejui skaičiavimus reikia atlikti šiomis klimato sąlygomis:

 

344.1. aukščiausia temperatūra, vėjo ir apšalo nėra;

 

344.2. žemiausia temperatūra, vėjo ir apšalo nėra;

 

344.3. vidutinė metinė temperatūra, vėjo ir apšalo nėra;

 

344.4. laidai ir trosai apšalę, temperatūra minus 5 °C, vėjo nėra;

 

344.5. didžiausias normatyvinis vėjo slėgis qmax, temperatūra minus 5 °C, apšalo nėra;

 

344.6. laidai ir trosai apšalę, temperatūra minus 5 °C, vėjo slėgis 0,25 qmax (vėjo greitis 0,5 vmax).

 

Vietovėse, kur apšalo sienelės storis 15 mm ir didesnis, vėjo slėgis, esant apšalui, turi būti imamas ne mažesnis kaip 0,14 kPa/m2 (vėjo greitis – ne mažesnis kaip 15 m/sek.).

 

345. OL nutrūkusio vieno ar kelių laidų arba trosų atvejui skaičiavimus reikia atlikti šiomis klimato sąlygomis:

 

345.1. vidutinė metinė temperatūra, vėjo ir apšalo nėra;

 

345.2. žemiausia temperatūra, vėjo ir apšalo nėra;

 

345.3. laidai ir trosai apšalę, temperatūra minus 5 °C, vėjo nėra;

 

345.4. laidai ir trosai apšalę, temperatūra minus 5 °C, vėjo slėgis 0,25qmax.

 

346. Tikrinant OL atramų atitiktį eksploatavimo sąlygoms, reikia atsižvelgti į šias klimato sąlygas: temperatūra minus 15 °C, vėjo slėgis 15 m aukštyje nuo žemės 0,625 kPa/m2, apšalo nėra.

 

347. Skaičiuojant laidų priartėjimą prie OL atramų elementų ir statinių, reikia įvertinti:

 

347.1. didžiausią normatyvinį vėjo slėgį qmax, kai temperatūra minus 5 °C, esant veikimo įtampai (Taisyklių 344 punktas);

 

347.2. vėjo slėgį q = 0,1 qmax (v ≈ 0,3 vmax), bet ne mažesnį kaip 6,25 daN/m2, kai temperatūra +15 °C, esant arba vidiniams, arba atmosferiniams viršįtampiams;

 

347.3. kai temperatūra minus 15 °C, vėjo ir apšalo nėra ir norima saugiai įlipti į atramą esant įtampai.

 

Vėjo slėgio qmax vertė tokia pati, kaip ir nustatant vėjo slėgį, tenkantį laidams.

 

Priartėjimai pagal Taisyklių 347.2 punktą skaičiuojami ir tada, kai vėjo nėra.

 

Laidų ir trosų atsilenkimo kampas laipsniais nustatomas naudojantis formule:

 

 

 

(5)

 

 

 

čia: k – koeficientas, įvertinantis laido svyravimų dinamiką laidui atsilenkiant, lygus: 1,0 – kai vėjo slėgis iki 0,40 kPa/m2; 0,95 – kai vėjo slėgis iki 45 kPa/m2; 0,9 – kai vėjo slėgis iki 55 kPa/m2; 0,85 – kai vėjo slėgis iki 65 kPa/m2; 0,8 – kai vėjo slėgis iki 80 kPa/m2 ir didesnis (tarpinės vertės nustatomos tiesinės interpoliacijos būdu);

 

P – normatyvinė vėjo apkrova, tenkanti laidui, dekaniutonais;

 

G – girliandos apkrova nuo laidų svorio, dekaniutonais;

 

Gg – izoliatoriaus girliandos svorio apkrova, dekaniutonais.

 

 

 

III. LAIDAI IR TROSAI

 

 

 

348. OL tiesiamos su vienu ar keliais laidais fazėje. Fazė, kurioje yra keli laidai, vadinama išskaidytąja.

 

Laidų skersmuo, skerspjūvis ir skaičius fazėje, taip pat atstumas tarp išskaidytosios fazės laidų nustatomas skaičiuojant.

 

349. Pagal mechaninio atsparumo sąlygas OL turi būti naudojami daugiavieliai laidai ir trosai.

 

Laidų parametrai turi būti skaičiuojami pagal gamintojų pateiktus mechaninio atsparumo duomenis.

 

Trosams reikia naudoti daugiavielius plieninius, ne mažesnio kaip 35 mm2 skerspjūvio lynus, kurių ribinis atsparumas ne mažesnis kaip 0,12 kPa/mm2. Ypač svarbiose perėjose ir didesnio cheminio poveikio ruožuose, taip pat apsaugos nuo perkūnijos trosus naudojant aukšto dažnio ryšiams ir tais atvejais, kai tai būtina pagal terminio atsparumo sąlygas (Taisyklių 353 punktas), šiems trosams reikia naudoti bendrosios paskirties plieninius aliumininius arba specialius laidus.

 

Ant 330 kV ir žemesnės įtampos OL atramų savinešiai šviesolaidiniai kabeliai tiesiami teisės aktų nustatyta tvarka.

 

110–330 kV įtampos OL naudojami trosai su šviesolaidiniais kabeliais turi būti ne mažesnio mechaninio ir terminio atsparumo, kaip nurodyta trečioje šio punkto pastraipoje.

 

OL ir geležinkelių sankirtoms nuo perkūnijos apsaugoti reikia naudoti plieninius trosus, kurių ribinis atsparumas ne mažesnis 0,12 kPa/mm2, o skerspjūvis – ne mažesnis kaip 35 mm2 pirmojo apšalo rajonuose ir ne mažesnis kaip 50 mm2 kituose rajonuose.

 

350. 35–400 kV OL tarpatramių ilgiai turi būti nustatomi atsižvelgiant į gamintojų pateiktas laidų ir atramų mechanines charakteristikas ir įvertinant papildomas apkrovas. 10 kV ir žemesnės įtampos OL tarpatramio ilgis nustatomas pagal techninius albumus ir statybos taisykles. 10 kV įtampos OL su smaiginiais izoliatoriais tarpatramių ilgiai nustatomi vadovaujantis techniniais normatyviniais dokumentais. 10 kV OL plieninių aliumininių laidų skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip 35 mm2.

 

351. Tiesiant OL vietovėse, kuriose plieninius aliumininius laidus gali veikti korozija (jūrų pakrantėse, chemijos įmonėse, pramonės rajonuose ir pan.), reikia naudoti korozijai atsparius laidus. Jeigu eksploatavimo duomenų nėra, tai ten, kur reikia naudoti korozijai atsparius laidus, pakrantės lygumų juostos plotis turi būti 5 km, o juostos nuo chemijos įmonių plotis – atsižvelgiant į vietos sąlygas.

 

352. Esant altitudėms iki 1000 m virš jūros lygio, pagal vainikinio išlydžio sąlygas OL naudoti tokio skerspjūvio laidus kaip nurodyta Taisyklių 2 priedo 4 lentelėje arba, įvertinus vietos sąlygas, skerspjūvis parenkamas vadovaujantis techniniais sprendiniais.

 

Pasirenkant OL konstrukciją ir laidų skaičių fazėje, taip pat atstumus tarp OL fazių, laidų paviršiuje elektros lauko įtampą reikia apriboti iki vainikinio išlydžio ir radijo trikdžių leistino lygio.

 

353. Turi būti patikrintas troso, parinkto pagal mechaninį atsparumą, terminis atsparumas. Troso terminio atsparumo tikrinti nereikia ruožuose, kur jis pritvirtintas prie izoliatorių.

 

354. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos OL laidų ir trosų mechanines apkrovas reikia skaičiuoti esant šioms sąlygoms:

 

354.1. didžiausioms išorinėms apkrovoms;

 

354.2. žemiausiai temperatūrai, kai nėra išorinių apkrovų;

 

354.3. vidutinei metinei temperatūrai, kai nėra išorinių apkrovų.

 

355. OL laidų ir trosų mechaniniams skaičiavimams reikia naudoti gamintojų pateiktas fizikines ir mechanines charakteristikas.

 

356. Mechaniniai įtempimai, atsirandantys aukščiausiuose plieninių aliumininių laidų pakabinimo taškuose, turi neviršyti 105 proc. gamintojų techniniuose dokumentuose nurodytų reikalavimų. Įtempimai aukščiausiuose plieninių aliumininių laidų pakabinimo taškuose visuose OL ruožuose, taip pat ir didelėse perėjose turi neviršyti 110 proc. gamintojų pateiktų verčių, jei gamintojas leidžia.

 

357. OL laidai ir trosai turi būti apsaugoti nuo vibracijos įvertinant techninių dokumentų reikalavimus.

 

358. Išskaidytos fazės laidai tarpatramiuose ir inkarinių atramų kilpose turi būti su spyriais. Atstumas nuo atramos iki pirmojo spyrio arba spyrių grupės turi neviršyti 75 m, esant neizoliuotiems spyriams, ir neviršyti 40 m, esant izoliuotiems spyriams. Atstumai tarp atskirų spyrių arba spyrių grupių turi atitikti normas.

 

 

 

IV. LAIDŲ IR TROSŲ IŠDĖSTYMAS IR ATSTUMAI TARP JŲ

 

 

 

359. OL laidai ant atramų išdėstomi bet kokia tvarka. 35 kV ir aukštesnės įtampos OL išdėstant laidus keliais aukštais, gretimų aukštų laidai turi būti perstumti horizontaliai (Taisyklių 362–364 punktai).

 

Rajonuose, kur apšalo sienelės storis 15 ir 20 mm, taip pat rajonuose, kur dažnas laidų švytavimas, jie turi būti išdėstyti horizontaliai.

 

110 kV ir aukštesnės įtampos OL, kai apšalo sienelės storis didesnis kaip 20 mm, laidai turi būti išdėstyti tik horizontaliai; 35 kV ir aukštesnės įtampos OL, kai apšalo sienelės storis didesnis kaip 20 mm, laidai išdėstomi horizontaliai arba trikampiu.

 

360. Atstumai tarp OL laidų turi būti parenkami pagal darbo tarpatramyje sąlygas, pagal Taisyklių 347 punkto nuorodas ir leistinus tarp laidų ir atramos elementų izoliacinius atstumus, taikomus OL apsaugoti nuo viršįtampių ir žmonėms saugiai pakilti į atramą.

 

Atstumas tarp laidų, taip pat tarp laidų ir trosų parenkamas pagal darbo tarpatramyje ir apsaugos nuo atmosferinių viršįtampių sąlygas ir pagal laidų įlinkį, atitinkantį gabaritinį tarpatramį, t. y. pagal Taisyklių 361-364 punktų nurodymus ir pagal apsaugos nuo viršįtampių reikalavimus. Šiuo atveju troso įlinkis turi būti ne didesnis už laido įlinkį. Atskiriems tarpatramiams, parinktiems išdėstant atramas ir viršijantiems gabaritinius tarpatramius ne daugiau kaip 25 proc., didinti atstumų tarp laidų, apskaičiuotų gabaritiniam tarpatramiui, nereikia.

 

Tarpatramių, kurių ilgis viršija gabaritinius daugiau kaip 25 proc., atstumus tarp laidų reikia patikrinti pagal Taisyklių 361–363 punktų nuorodas, o tarp laidų ir trosų – pagal Taisyklių 366 punktą ir apsaugos nuo viršįtampių reikalavimus. Šiuo atveju tarp laidų atstumai nustatomi pagal Taisyklių 361–363 punktuose pateiktas formules, neatsižvelgiant į Taisyklių 2 priedo 6 ir 7 lenteles.

 

361. 35 kV ir aukštesnės įtampos OL su kabamaisiais izoliatoriais horizontaliai išdėstant laidus, mažiausias atstumas tarp laidų (d), metrais, pagal priartėjimo sąlygas tarpatramyje, atsižvelgiant į vardinę linijos įtampą ir laidų didžiausią įlinkį, nustatomas pagal formulę:

 

 

 

(6)

 

 

 

čia: U – OL vardinė įtampa, kV;

 

f – didžiausias laido įlinkis, atitinkantis gabaritinį tarpatramį, m.

 

Ilgesnių kaip 500 m OL tarpatramių atstumai tarp laidų nustatomi pagal didžiausią laido įlinkį pereinamajame tarpatramyje. Atstumai tarp laidų, esant laido įlinkiui iki 16 m, apskaičiuoti pagal pirmiau pateiktą formulę ir suapvalinami iki verčių, kurios dalijasi iš 0,25, pateikti Taisyklių 2 priedo 5 lentelėje.

 

Kai atstumas d didesnis kaip 8 m, jis apvalinamas iki verčių, kurios dalijasi iš 0,5, o kai atstumas d didesnis kaip 12 m – iki verčių, kurios dalijasi iš 1.

 

362. Atstumai tarp 35–330 kV OL su kabamaisiais izoliatoriais nehorizontaliai išdėstytų laidų tarpinėse atramose, esant laidų įlinkiui iki 16 m, pagal veikimo sąlygas tarpatramyje turi būti:

 

362.1. rajonuose, kuriuose laidų švytavimas pasikartoja rečiau kaip kartą per 5-10 metų, atstumai tarp laidų nustatomi pagal Taisyklių 2 priedo 6 lentelę. Šiuo atveju rajonuose, kur apšalo sienelės storis 5–10 mm, papildomai tikrinti apšalo sąlygų nereikia. Tais atvejais, kai atstumai negalimi nustatyti pagal Taisyklių 2 priedo 6 lentelę (pavyzdžiui, esant mažesniam negu nurodyta lentelėje vertikaliam atstumui), atstumas tarp laidų turi būti ne mažesnis, negu reikalaujama horizontaliai išdėstant laidus (Taisyklių 361 punktas). Rajonuose, kur apšalo sienelės storis 15–20 mm, atstumai tarp laidų nustatomi pagal Taisyklių 2 priedo 6 lentelę ir papildomai patikrinami pagal formulę:

 

 

 

(7)

 

 

 

čia: U – OL vardinė įtampa, kV;

 

f – didžiausias laido įlinkis, atitinkantis gabaritinį tarpatramį, m;

 

h – vertikalus atstumas tarp laidų, m.

 

Iš dviejų atstumų, nustatytų pagal Taisyklių 4 priedo 6 lentelę ir apskaičiuotų pagal (7) formulę, reikia pasirinkti didesnį;

 

362.2. rajonuose, kuriuose laidų švytavimas pasikartoja kartą per 5 metus, vertikalusis atstumas nustatomas pagal Taisyklių 4 priedo 7 lentelę, papildomai netikrinant apšalo sąlygų. Tais atvejais, kai atstumai tarp laidų negalimi nustatyti pagal Taisyklių 2 priedo 7 lentelę, atstumai tarp laidų turi būti ne mažesni, negu apskaičiuojami pagal (7) formulę;

 

362.3. vietovėse, kuriose laidų švytavimas pasikartoja kartą per 5 metus, OL, apsaugotoms nuo skersinių vėjų vietovės reljefo, miško masyvo, statinių, kurių aukštis ne mažesnis kaip 2/3 atramų aukščio, parenkant laidų išdėstymo būdą ir atstumą tarp jų, reikia vadovautis Taisyklių 2 priedo 6 lentelėje pateiktais duomenimis.

 

Tarpinėse atramose, kai laidų įlinkis didesnis kaip 16 m, atstumai tarp laidų apskaičiuojami pagal (5) formulę.

 

363. Inkarinėse atramose atstumai tarp laidų skaičiuojami pagal (6) formulę. Inkarinėse atramose mažiausi horizontalieji gretimų lygių (aukštų) laidų poslinkiai turi būti ne mažesni kaip nurodyta Taisyklių 2 priedo 8 lentelėje.

 

364. Visų tipų atramoms horizontaliai perstumti laidų nereikia, jeigu vertikalus atstumas tarp neišskaidytų laidų didesnis kaip:

 

 

 

d = 0,8 f + U/250;                                                       (8)

 

 

 

ir išskaidytų laidų

 

 

 

d = f + U/250;                                                             (9)

 

 

 

čia: U – OL vardinė įtampa, kV;

 

f – didžiausias laido įlinkis, atitinkantis gabaritinį tarpatramį, m.

 

(7), (8) ir (9) formulės tinka ir 400 kV OL. Šiuo atveju horizontalusis gretimų aukštų laidų poslinkis turi būti ne mažesnis kaip nurodytas Taisyklių 2 priedo 9 lentelėje. Linijose, nutiestose rajonuose, kur nebūna apšalo, horizontaliai perstumti laidų nereikia, o atstumas tarp laidų visų tipų atramoms nustatomas pagal Taisyklių 361 punkte pateiktą formulę.

 

Kai naudojama įranga OL laidams apsaugoti nuo šokinėjimo, atstumas tarp laidų apskaičiuojamas pagal (6) formulę, o horizontalusis gretimų aukštų poslinkis – pagal Taisyklių 2 priedo 8 lentelę.

 

365. 6–10 kV OL su smaiginiais izoliatoriais, esant bet kokiam laidų išdėstymui, atstumas tarp laidų pagal jų suartėjimo tarpatramyje sąlygas turi būti ne mažesnis už vertes, apskaičiuotas pagal formulę:

 

 

 

(10)

 

 

 

čia: U – OL vardinė įtampa, kV;

 

f – didžiausias laido įlinkis, atitinkantis gabaritinį tarpatramį, m;

 

b – apšalo sienelės storis, milimetrais (6–10 kV OL su smaiginiais izoliatoriais d = 10 mm).

 

Atstumas tarp 6–10 kV įtampos OL tos pačios grandies izoliuotų laidų atramoje ir tarpatramyje nepriklausomai nuo laidų išdėstymo ir klimatinio rajono turi būti ne mažesnis kaip 0,4 m.

 

366. Vertikalusis atstumas tarp troso ir laido 35–400 kV įtampos OL atramoms su vienu trosu gabaritiniams tarpatramiams nustatomas pagal apsaugos nuo viršįtampių sąlygas.

 

Tarpatramiuose, parinktuose išdėstant atramas pagal profilį ir ilgesniuose kaip gabaritiniai, naudojamos atramos, kur atstumas tarp laidų ir trosų parinktas pagal gabaritinius tarpatramius.

 

35–330 kV įtampos OL atramose su horizontaliai išdėstytais laidais ir dviem trosais horizontalieji poslinkiai tarp troso ir artimiausio laido turi būti ne mažesni kaip:

 

366.1. 1 m – 35 kV įtampos OL;

 

366.2. 1,75 m – 110 kV įtampos OL;

 

366.3. 2,75 m – 330 kV įtampos OL.

 

400 kV įtampos OL tarpinėse atramose horizontalieji poslinkiai tarp troso ir artimiausio laido nurodyti Taisyklių 2 priedo 9 lentelėje.

 

35–400 kV įtampos OL inkarinėse atramose trosas kabinamas ir virš horizontaliai neperstumto laido, jeigu tokios atramos pasikartoja vidutiniškai kas du linijos kilometrai.

 

367. Tų pačių ir skirtingų įtampų OL neizoliuotus ir izoliuotus laidus bei OK tiesiant ant bendrų atramų aukštesnės įtampos elektros linijų grandys turi būti tiesiamos aukščiau žemesnės įtampos grandžių.

 

Dvigrandės (daugiagrandės) OL atramose atstumai tarp artimiausių skirtingų grandžių neizoliuotų laidų pagal darbo tarpatramyje sąlygas turi būti ne mažesni kaip:

 

367.1. 2 m – iki 10 kV įtampos OL su smaiginiais izoliatoriais;

 

367.2. 2,5 m – 35 kV įtampos OL su smaiginiais izoliatoriais;

 

367.3. 3 m – 35 kV įtampos OL su kabamaisiais izoliatoriais;

 

367.4. 4 m – 110 kV įtampos OL;

 

367.5. 7 m – 330 kV įtampos OL;

 

367.6. 8,5 m – 400 kV įtampos OL.

 

Esant skirtingoms grandžių įtampoms, turi būti imamas aukštesnės įtampos OL nurodytas atstumas.

 

Atstumas tarp artimiausių skirtingų grandžių laidų dvigrandėse (daugiagrandėse) 6–10 kV įtampos izoliuotais laidais OL turi būti ne mažesnis kaip 0,62 m.

 

Atstumai tarp artimiausių grandžių laidų taip pat turi atitikti Taisyklių 361-363 punktų reikalavimus.

 

Iki 35 kV įtampos izoliuotosios neutralės tinklų linijų, turinčių bendro pakabinimo su aukštesnės įtampos OL ruožus, elektromagnetinis ir elektrostatinis poveikis, esant normaliam tinklo režimui, neturi sukelti didesnio kaip 15 proc. fazinės įtampos dydžio neutralės poslinkio.

 

368. Ant bendrų atramų kabinami 6–10 kV įtampos OL izoliuoti ir neizoliuoti laidai ir OK, taip pat 6–10 kV OL izoliuoti ir neizoliuoti laidai ir OK kartu su 1000 V ir žemesnės įtampos OL neizoliuotais laidais ir OK. Šiuo atveju iki 1000 V įtampos OK turi būti parinkti pagal 6–10 kV įtampos OL skaičiuojamąsias sąlygas.

 

6–10 kV įtampos OL izoliuoti ir neizoliuoti laidai turi būti nutiesti virš 1000 V ir žemesnės įtampos OK. Izoliuoti ir neizoliuoti laidai turi būti tvirtinami dvigubai. Izoliuoti laidai turi būti tvirtinami naudojant dvi rišimo spirales, o neizoliuoti laidai dvigubai.

 

Vertikalusis atstumas tarp 1000 V ir žemesnės įtampos OK ir 6–10 kV įtampos OL izoliuotų laidų atramoje ir tarpatramyje, oro temperatūrai esant +15 °C ir nesant vėjo, turi būti ne mažesnis kaip 1,62 m; tarp 6–10 kV įtampos OK ir 1000 V ir žemesnės įtampos OL neizoliuotų laidų – 1 m.

 

Atstumas tarp 6–10 kV OK ir 1000 V ir žemesnės įtampos OK turi būti ne mažesnis kaip 0,3 m.

 

Atstumas tarp 6–10 kV OK ir izoliuotų 6–10 kV įtampos OL laidų turi būti ne mažesnis kaip 0,62 m. Jei 6–10 kV įtampos OL yra su neizoliuotais laidais, tai esant toms pačioms sąlygoms šis atstumas turi būti ne mažesnis kaip 1,62 m. Toks pat atstumas turi būti ir tarp 6–10 kV įtampos izoliuotų ir neizoliuotų laidų.

 

Vertikalusis atstumas tarp 6–10 kV įtampos izoliuotų laidų ir 1000 V bei žemesnės įtampos neizoliuotų laidų atramoje ir tarpatramyje turi būti ne mažesnis kaip 1,62 m, esant +15 °C oro temperatūrai ir nesant vėjo.

 

 

 

V. IZOLIACIJA

 

 

 

369. Visose 35 kV ir aukštesnės įtampos OL atramose ir 10 kV įtampos OL galinėse inkarinėse ir sankirtos atramose turi būti naudojami tik kabamieji izoliatoriai. Kitais atvejais 10 kV ir žemesnės įtampos OL naudojami kabamieji arba smaiginiai izoliatoriai.

 

370. 10 kV įtampos OL turi būti naudojami smaiginiai izoliatoriai, kurių išlydžio įtampa turi būti ne žemesnė kaip 40 kV, kai jie šlapi.

 

Smaiginių izoliatorių pramušimo įtampos santykis su išlydžio įtampa, kai izoliatoriai yra sausi, turi būti ne mažesnis kaip 1,5.

 

10–35 kV įtampos OL kabamųjų izoliatorių, kurių nuotėkio kelio ilgis ne mažesnis kaip 25 cm, skaičius girliandose turi būti toks: 2 izoliatoriai – 10 kV įtampos OL, 3 izoliatoriai – 35 kV įtampos OL.

 

10–35 kV įtampos OL kabamųjų izoliatorių skaičius girliandoje ir smaiginių izoliatorių tipas parenkamas neatsižvelgiant į aukštį virš jūros lygio.

 

371. 110–400 kV įtampos OL kabamųjų girliandos stiklinių izoliatorių skaičius girliandoje parenkamas pagal patikimo veikimo užtikrinimo sąlygas, esant veikimo įtampai. Be to, mažiausias lyginamasis girliandos nuotėkio kelio ilgis neužterštos atmosferos rajonuose turi būti ne mažesnis kaip 1,3 cm/kV didžiausios veikimo įtampos, įvertinant izoliatoriaus nuotėkio kelio ilgio panaudojimo efektyvumo koeficientą OL.

 

Girliandos izoliatorių skaičius, gautas pagal mažiausio lyginamojo nuotėkio kelio ilgio sąlygą, turi būti padidintas vienu izoliatoriumi 110 kV įtampos OL ir dviem izoliatoriais 330–400 kV įtampos OL, kad, pramušus vieną arba du izoliatorius, linijoje išliktų pakankamas izoliacijos lygis. Izoliatorių girlianda, parinkta pagal veikimo įtampą, tikrinama pagal komutacinių viršįtampių (Taisyklių 2 priedo 10 lentelė) poveikio sąlygas, jei izoliatorių nuotėkio kelio ilgio santykis su girliandos ilgiu didesnis kaip 2,3.

 

372. Kabamųjų stiklinių izoliatorių kiekį girliandoje reikia parinkti pagal šiuos reikalavimus:

 

372.1. 110 kV įtampos OL tempiamosiose girliandose visų tipų kabamųjų izoliatorių skaičių reikia padidinti vienu izoliatoriumi, lyginant su laikančiųjų girliandų skaičiumi;

 

372.2. aukštesnėse kaip 40 m perėjų atramose izoliatorių skaičių girliandose reikia padidinti vienu izoliatoriumi kas 10 m atramos aukščio, viršijančio 40 m;

 

372.3. nutiestų vietovėmis, kur izoliacija užteršiama, OL izoliatorių kiekis ir tipai parenkami įvertinant vietos sąlygas.

 

Polimeriniai strypiniai izoliatoriai renkami pagal nuotėkio kelią (įvertinus vietovės užteršimą), mechanines jėgas ir gamintojo nurodymus.

 

373. Izoliatorių atsparumo atsargos koeficientas (izoliatoriaus suardančios mechaninės apkrovos santykis su didžiausia normatyvine apkrova) turi būti ne mažesnis kaip 2,7, o esant vidutinei metinei temperatūrai ir nesant apšalo ir vėjo – ne mažesnis kaip 5, kai laidai ir trosai nenutrūkę. 400 kV įtampos OL kabamųjų izoliatorių atsparumo atsargos koeficientas turi būti ne mažesnis kaip 2, o 330 kV ir žemesnės įtampos OL – ne mažesnis kaip 1,8, kai vienas ar keli laidai arba trosai nutrūkę.

 

Izoliatorių apkrovos, kai vienas ar keli laidai arba trosai nutrūkę, nustatomos pagal Taisyklių 350–352, 354 punktus.

 

 

 

VI. ARMATŪRA

 

 

 

374. Laidus prie kabamųjų izoliatorių ir trosus reikia tvirtinti naudojant laikančiuosius arba tempiamuosius gnybtus. Tempiamieji gnybtai turi būti tokie, kuriuos naudojant nereikia perpjauti laido. Prie smaiginių izoliatorių laidai turi būti tvirtinami vieliniais raiščiais arba specialiais gnybtais.

 

375. Laikantieji gnybtai naudojami aklinieji arba su riboto tvirtumo kaiščiu. Patikimiau naudoti aklinuosius gnybtus. Trosus prie atramų reikia tvirtinti tik aklinaisiais gnybtais.

 

Didelėse perėjose naudojamos daugiaritės pakabos ir specialieji gnybtai.

 

376. Laidus ir trosus reikia sujungti naudojant jungiamuosius gnybtus arba suvirinti. Viename OL tarpatramyje kiekvienas laidas arba trosas turi būti sujungiamas ne daugiau kaip du kartus.

 

Mažiausias atstumas nuo vieno jungiamojo gnybto iki kito gnybto su riboto tvirtumo kaiščiu turi būti ne mažesnis kaip 25 m.

 

377. Laidų ir trosų tvirtinimo stiprumas jungiamuosiuose ir tempiamuosiuose gnybtuose turi būti ne mažesnis kaip 90 proc. ribinio laido arba troso atsparumo.

 

378. Linijų armatūros atsparumo atsargos koeficientas, t. y. mažiausios ardančiosios apkrovos santykis su normatyvine apkrova, tenkančia armatūrai, turi būti ne mažesnis kaip 2,5, kai laidai ir trosai nenutrūkę, ir ne mažesnis kaip 1,7, kai vienas ar keli laidai arba trosai nutrūkę.

 

Kablių ir smeigių atsparumo atsargos koeficientai turi būti ne mažesni kaip 2,0, kai laidai ir trosai nenutrūkę, ir ne mažesni kaip 1,3, kai vienas ar keli laidai arba trosai nutrūkę.

 

Veikiančios armatūrą, kablius ir smeiges apkrovos, kai vienas ar keli laidai arba trosai nutrūkę, nustatomos pagal Taisyklių 382–384 ir 386 punktus.

 

 

 

VII. ATRAMOS

 

 

 

379. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos OL atramos yra dviejų pagrindinių tipų: inkarinės, atlaikančios laidų ir trosų tempimą gretimuose tarpatramiuose, ir tarpinės, laidų tempimo neatlaikančios arba atlaikančios jį iš dalies. Inkarinės atramos naudojamos tiesiuose linijos ruožuose, linijos posūkiuose, galuose ir laidų transpozicijai.

 

Atsižvelgiant į pakabinamų grandžių skaičių, atramos skirstomos į viengrandes, dvigrandes ir t. t.

 

Tarpinės atramos turi būti lanksčios ir standžios konstrukcijos. Inkarinės atramos turi būti standžios.

 

Atramos naudojamos su atotampomis ir be jų.

 

Atramų pamatai ir pagrindai turi būti skaičiuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos standartais ir normatyvais.

 

380. Atramos turi būti apskaičiuotos pagal apkrovas, kai laidai ir trosai nenutrūkę ir kai vienas ar keli laidai arba trosai nutrūkę.

 

Inkarinės atramos turi būti apskaičiuotos pagal laidų ir trosų tempimo jėgų skirtumo, kuris susidaro dėl nevienodų ekvivalentinių tarpatramių ilgių abiejose atramos pusėse. Šiuo atveju sąlygos tempimo jėgų skirtumui apskaičiuoti nustatomos priklausomai nuo atramos konstrukcijos.

 

Visais tempimo režimų atvejais dvigrandės atramos turi būti apskaičiuotos pagal sąlygas, kai nutiesta tik viena grandis.

 

Atramos turi būti patikrintos pagal apkrovas, atsirandančias jas surenkant ir pastatant, taip pat montuojant laidus ir trosus.

 

Atramų metalinės konstrukcijos turi atitikti Taisyklių 256 punkto reikalavimus.

 

381. OL atramos turi būti skaičiuojamos šiomis sąlygomis:

 

381.1. laidai ir trosai nenutrūkę ir be apšalo, esant maksimaliam vėjo slėgiui ir minus 5 °C temperatūrai;

 

381.2. laidai ir trosai nenutrūkę, su apšalu; esant 25 proc. maksimalaus vėjo slėgio, minus 5 °C temperatūrai (Taisyklių 344 punktas).

 

Inkarinės ir tarpinės kampinės atramos taip pat skaičiuojamos žemiausios temperatūros sąlygomis, kai nėra vėjo, jeigu laidų arba trosų tempimo jėga šiuo režimu didesnė negu didžiausių apkrovų režimu.

 

Galinės atramos skaičiuojamos vienpusiam visų laidų ir trosų tempimui, atsižvelgiant į tai, kad pastotės arba gretimo su didele perėja tarpatramio pusėje laidai ir trosai nenutiesti.

 

382. Tarpinės OL atramos su laikančiosiomis girliandomis ir aklinaisiais gnybtais turi būti skaičiuojamos pagal horizontaliąsias statines apkrovas įvertinant šias sąlygas:

 

382.1. nutrūkęs vienas laidas arba vienos fazės laidai (esant bet kokiam laidų skaičiui atramoje), trosai nenutrūkę;

 

382.2. nutrūkęs vienas trosas, laidai nenutrūkę;

 

382.3. skaičiuojamų atramos elementų įrąžos nustatomos, pridedant sąlyginę apkrovą to laido arba troso tvirtinimo vietoje, kuriam nutrūkus, įrąža susidaro didžiausia. Atramos laidų ir trosų apkrovas reikia nustatyti pagal vidutines eksploatavimo sąlygas (be apšalo ir vėjo);

 

382.4. skaičiuojant OL atramas su neišskaidytomis fazėmis reikia įvertinti 50 proc. didžiausių laidų apkrovų metalinėms atramoms be atotampų ir gelžbetoninėms atramoms su atotampomis arba 40 proc. didžiausių laidų apkrovų, kai laidų skerspjūvis 205 mm2 ir didesnis;

 

382.5. skaičiuojant OL gelžbetoninėms atramoms be atotampų atramas su neišskaidytomis fazėmis reikia įvertinti: 30 proc. didžiausių laidų apkrovų arba 25 proc. didžiausių apkrovų, kai laidų skerspjūvis 205 mm2 ir didesnis.

 

Skaičiuojant iki 330 kV įtampos OL atramas su išskaidytomis į du laidus fazėmis, normatyvinė apkrova nustatoma padauginant vertes, nurodytas Taisyklių 382.4 ir 382.5 punktuose, iš papildomo koeficiento 0,8; išskaidant į tris laidus – iš koeficiento 0,7, išskaidant į keturis laidus – iš koeficiento 0,6.

 

Skaičiuojant 400 kV įtampos OL atramas su išskaidytomis fazėmis, normatyvinė sąlyginė apkrova vienos fazės laido tvirtinimo vietoje turi būti lygi 15 proc. didžiausios, bet ne mažesnė kaip 0,18 kPa.

 

Tarpinės atramos apkrovą, naudojant išilgines apkrovas ribojančias priemones (kai tvirtinama riboto tvirtumo kaiščiais, blokais ir kt.), reikia skaičiuoti pagal normatyvines apkrovas, atitinkančias šias ribojančias priemones. Apskaičiuota apkrova turi būti ne didesnė už sąlyginę apkrovą, numatomą tvirtinant laidus aklinaisiais gnybtais.

 

Sąlyginė troso horizontalioji apkrova turi būti lygi 50 proc. didžiausios apkrovos.

 

Lanksčioms atramoms (gelžbetoninėms atramoms be atotampų) normatyvinė apkrova nustatoma nutrūkus trosui ir įvertinant atramos lankstumą.

 

Skaičiuojant įvertinamas atramų prilaikymas nenutrūkusiais laidais ir trosais, esant vidutinei metinei temperatūrai be apšalo ir vėjo. Šiuo atveju normatyvines sąlygines apkrovas reikia numatyti ir metalinėms atramoms be atotampų, ir gelžbetoninėms atramoms su atotampomis, o mechaniniai įtempimai, susidarantys palaikančiuose laiduose ir trosuose, turi neviršyti 70 proc. ribinio atsparumo.

 

383. Tarpinės atramos, kuriose laidai vieliniais raiščiais tvirtinami prie smaiginių izoliatorių, skaičiuojamos pagal išilgai linijos veikiančią horizontaliąją jėgą, lygiai vieno laido tempimo jėgai, bet ne didesnę kaip 0,15 kPa, esant vidutinei metinei temperatūrai be apšalo ir vėjo, kai vienas ar keli laidai arba trosai nutrūkę.

 

384. Inkarines atramas reikia skaičiuoti pagal atvejį, kai nutrūkę būtent tie laidai ir trosai, dėl kurių nutrūkimo atramos elementuose susidaro didžiausi įtempimai. Skaičiuojama pagal šiuos atvejus:

 

384.1. OL su bet kokio skerspjūvio aliumininiais ir iki 150 mm2 plieniniais aliumininiais laidais, kai viename tarpatramyje nutrūkę dviejų fazių laidai, o trosai nenutrūkę esant bet kokiam grandžių skaičiui atramoje (inkarinės atramos) ir kai viename tarpatramyje nutrūkę vienos fazės laidai, o trosai nenutrūkę esant bet kokiam grandžių skaičiui atramoje (lengvesnės konstrukcijos inkarinės atramos);

 

384.2. viename tarpatramyje nutrūkę vienos fazės laidai, o trosai nenutrūkę esant bet kokiam grandžių skaičiui atramoje, jeigu OL yra 185 mm2 ir didesnio skerspjūvio plieniniai aliumininiai laidai (inkarinės atramos);

 

384.3. inkarinėms atramoms – neatsižvelgiant į kabamųjų laidų markę ir skerspjūvį, viename tarpatramyje nutrūkęs vienas trosas, o laidai nenutrūkę.

 

Laidų ir trosų apkrovos imamos lygios laidų arba trosų tempimo jėgai, esant minus 5 °C temperatūrai ir apšalui bei nesant vėjo arba esant žemiausiai temperatūrai, jeigu tempimo jėga šiuo atveju didesnė negu esant apšalui be vėjo.

 

385. Inkarinės atramos turi būti tikrinamos šiomis sąlygomis:

 

385.1. viename tarpatramyje nutiesti visi laidai ir trosai, kitame tarpatramyje jie nenutiesti. Tempimo jėga nutiestuose laiduose ir trosuose santykinai lygi 66 proc. didžiausios tempimo jėgos. Klimato sąlygos nustatomos pagal Taisyklių 346 punktą. Šiuo atveju atrama ir jos tvirtinimas grunte turi turėti normomis reglamentuojamą stiprumą, neįrengiant laikinųjų atotampų;

 

385.2. viename iš tarpatramių, esant bet kokiam laidų skaičiui atramoje, vienas po kito bet kokia tvarka montuojami vienos grandies laidai, trosai nenutiesti;

 

385.3. viename iš tarpatramių, esant bet kokiam trosų skaičiui atramoje, vienas po kito bet kokia tvarka tiesiami trosai, laidai nenutiesti.

 

Tikrinant pagal Taisyklių 385.2 ir 385.3 punktus, laikoma, kad atskiri atramos elementai laikinai sutvirtinti atotampomis.

 

386. Apskaičiuojant didelių perėjų tarpines atramas su neišskaidytais laidais fazėje, įtvirtintais aklinuosiuose gnybtuose, normatyvinė apkrova turi būti lygi redukuotai tempimo jėgai, susidarančiai nutrūkus laidui, esant apšalui ir be vėjo. Išskaidytiems laidams normatyvinė apkrova sumažinama iki 80 proc. didžiausios apkrovos, esant dviem laidams fazėje, iki 70 proc. – esant trims laidams fazėje ir iki 60 proc. – esant keturiems laidams fazėje.

 

Tiesiant laidus ir trosus, santykinė apkrova, veikianti išilgai linijos, imama 0,20 kPa esant vienam laidui fazėje, 0,35 kPa – esant dviem laidams fazėje, 0,50 kPa – esant trims ir daugiau laidų fazėje.

 

Viengrandžių didelių perėjų tarpinės atramos apskaičiuojamos tariant, kad vienas laidas arba vienos fazės visi laidai nutrūkę, o dvigrandėse linijose – nutrūkę dviejų fazių laidai, o apkrovos skaičiuojamuose atramos elementuose yra didžiausios. Šiuo atveju teigiama, kad trosai nenutrūkę.

 

Didelių perėjų tarpinių atramų normatyvinė apkrova nuo aklinu gnybtu pritvirtinto troso turi būti lygi didžiausiai troso tempimo jėgai, kai laidai nenutrūkę.

 

Viengrandės didelių perėjų inkarinės atramos su 185 mm2 ir didesnio skerspjūvio plieniniais aliumininiais laidais skaičiuojamos teigiant, kad nutrūkęs vienos fazės laidas arba visi išskaidytos fazės laidai. Viengrandės didelių perėjų inkarinės atramos su mažesnio kaip 150 mm2 skerspjūvio plieniniais aliumininiais laidais, taip pat visos dvigrandės inkarinės atramos su bet kokio skerspjūvio laidais skaičiuojamos imant, kad nutrūkę dviejų fazių laidai, o trosai nenutrūkę.

 

Didelių perėjų inkarinių atramų normatyvinė apkrova nuo troso turi būti lygi didžiausiai troso tempimo jėgai, kai laidai nenutrūkę.

 

Nustatant atramos elementų apkrovas, įvertinamos didžiausios sąlyginės apkrovos arba nesubalansuoti tempimai, atsirandantys nutrūkus laidams arba trosams.

 

387. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos OL atramos turi būti tikrinamos pagal apkrovas, atitinkančias projekte numatytą įrengimo būdą, įvertinant tempiančiojo troso apkrovų ir tiesiamų laidų (arba trosų) bei izoliatorių svorio dedamąsias, taip pat papildomas svorio apkrovas nuo elektrotechnikos darbuotojo, įrangos ir įrankių.

 

Skaičiuojamosios tiesiamų laidų (arba trosų) ir girliandų svorio apkrovos nustatomos:

 

387.1. tarpinėse atramose, įvertinant dvigubą tarpatramio laidų (trosų) be apšalo ir girliandos svorį, tariant, kad tiesiamus laidus (trosai) ir girliandą yra galimybė pakelti vienu skrysčių bloku;

 

387.2. inkarinėse atramose, įvertinant traukiamojo lyno apkrovą, nustatomą laikant, kad traukimo mechanizmas yra 2,5 karto toliau nuo atramos, lyginant su vidurinės fazės laido kabinimo atramoje aukščiu.

 

Izoliatorių tvirtinimo vietoje elektrotechnikos darbuotojo ir įrangos svorio normatyvinė apkrova turi būti lygi 0,25 kPa – 400 kV įtampos OL atramoms; 0,2 kPa – iki 330 kV įtampos OL inkarinėms atramoms su kabamaisiais izoliatoriais; 0,15 kPa – iki 330 kV įtampos OL tarpinėms atramoms su kabamaisiais izoliatoriais ir 0,1 kPa – atramoms su smaiginiais izoliatoriais.

 

Traversų konstrukcijose turi būti nustatytos takelažo tvirtinimo vietos.

 

388. Kiekviena dvigrandės ir trigrandės tempiamosios girliandos grandis prie atramų turi būti tvirtinama atskirai. Tempiamosios daugiau kaip trijų grandžių girliandos, taip pat didelių perėjų (nuo 700 m) atramų girliandos turi būti tvirtinamos prie atramų ne mažiau kaip dviejuose taškuose.

 

OL su kabamaisiais izoliatoriais 120 mm2 ir didesnio skerspjūvio neišskaidytais laidais sankirtose su geležinkeliais, AM, AI ir BI kategorijų automobilių keliais, miestų gatvėmis, troleibusų linijomis tempiamosios girliandos turi būti dvigrandės, kiekviena grandis atskirai tvirtinama prie inkarinių atramų.

 

OL laidai prie smaiginių izoliatorių užstatytoje vietovėje ir sankirtose su inžineriniais įrenginiais, nurodytais Taisyklių 408-461 punktuose, turi būti tvirtinami dvigubai. OL izoliuoti laidai turi būti tvirtinami specialiais spyruokliniais raiščiais.

 

389. 110 kV ir aukštesnės įtampos OL atramų konstrukcijos turi būti tokios, kad remonto darbus būtų galimi neišjungiant įtampos (EĮĮBT aštuntasis skyrius).

 

390. OL atramų konstrukcija turi būti tokia, kad prižiūrintys elektrotechnikos darbuotojai galėtų patogiai pakilti į atramą. Šiam tikslui turi būti numatytos įrengti tokios priemonės:

 

390.1. metalinėse atramose iki 20 m aukščio, kai atstumai tarp atramos stovo gretimų skersinių jungčių yra didesni kaip 0,6 m arba kai skersinių jungčių pasvirimo kampas didesnis kaip 30°, tai ant vieno atramos stovo turi būti įrengti specialūs laipteliai;

 

390.2. metalinėse atramose, kurių aukštis didesnis kaip 20 m ir mažesnis kaip 50 m, ant vienos atramos stovo turi būti įrengti specialūs laipteliai, siekiantys viršutinę traversą, arba kopėčios be aptvarų. Metalinėse dvigrandėse ir daugiagrandėse atramose, kurių aukštis mažesnis kaip 50 m, laipteliai turi būti įrengti taip, kad būtų galimybė pasikelti nuo atjungtos grandies pusės;

 

390.3. metalinėse atramose, kurių aukštis 50 m ir didesnis, turi būti įrengtos kopėčios su aptvaromis iki atramos viršūnės. Šiuo atveju ant kiekvienos atramos sekcijos turi būti įrengtos aikštelės su aptvaromis. Aptvaros taip pat turi būti įrengtos ant šių atramų traversų;

 

390.4. iki gelžbetoninių atramų apatinės traversos turi būti galimybė pakilti mechanizuotomis priemonėmis. 35–400 kV įtampos OL atramose gelžbetoniniams stovams pakelti virš apatinės traversos turi būti įrengti specialūs laipteliai. Šis reikalavimas netaikomas 35 kV įtampos OL keturkampėms gelžbetoninėms atramoms. Kad 35–400 kV įtampos OL gelžbetoninėse atramose būtų galimybė pakilti į trosų stovus ir atramų metalines dalis, įrengiami specialūs laipteliai;

 

390.5. ant gelžbetoninių atramų, prie kurių negali privažiuoti automobiliuose, įrengti bokštai (sunkiai prieinama vietovė, intensyvaus žemės dirbimo ruožai, atramų tvirtinimas grunte ant pylimų ir pan.) arba prie kurių nėra galimybės įrengti kopėčių bei panaudoti specialių kėlimosi priemonių (pavyzdžiui, atramos su atotampomis arba vidiniais ryšiais, pritvirtintais ant stovo žemiau apatinės traversos), turi būti įrengtos stacionariosios kopėčios be aptvarų, siekiančios apatinę traversą;

 

390.6. atramų konstrukcija turi užtikrinti montavimo priemonių tvirtinimą unifikuotomis detalėmis ir techninę priežiūrą atliekančių elektrotechnikos darbuotojų priėjimą prie girliandų tvirtinimo mazgų, kad būtų galimybė tvirtinti girliandas, laidus ir trosus.

 

Stacionarieji kėlimosi į atramą įrenginiai turi prasidėti 3m aukštyje nuo žemės paviršiaus.

 

Atramų elementus reikia patikrinti pagal žmogaus svorio apkrovą, lygią 0,1 kPa.

 

391. Atstumai tarp inkarinių atramų nereglamentuojami ir nustatomi atsižvelgiant į trasos sąlygas, kai 35 kV ir aukštesnės įtampos OL laidai pakabinti ant tarpinių atramų aklinaisiais gnybtais arba gnybtais su riboto tvirtumo kaiščiais, 10 kV ir žemesnės įtampos OL su smaiginiais izoliatoriais atstumai tarp inkarinių atramų turi neviršyti 10 km – rajonuose, kur apšalo sienelės storis yra iki 10 mm, ir 5 km – rajonuose, kur apšalo sienelės storis yra 15 mm ir didesnis.

 

392. Inkarinės atramos naudojamos Taisyklių 409, 422, 432, 435, 440, 444, 447 ir 454 punktuose nustatytais atvejais. Lengvesnės konstrukcijos inkarinės atramos statomos linijos posūkiuose ir sankirtose su įvairiais objektais, kai pagal OL eksploatavimo sąlygas tarpinės atramos neužtikrina būtino patikimumo.

 

393. Ant gelžbetoninių atramų stiebų turi būti gamyklos žymuo, nurodantis stiebo šifrą, ir stiebo įgilinimą nurodančios žiedinės žymės.

 

 

 

VIII. OL NEUŽSTATYTOSE IR SUNKIAI PRIEINAMOSE VIETOVĖSE

 

 

 

394. Atstumai nuo OL laidų iki žemės paviršiaus neužstatytoje ir sunkiai prieinamoje vietovėje, kai laidai ir trosai nenutrūkę, turi būti ne mažesni, negu nurodyti Taisyklių 2 priedo 11 lentelėje. Mažiausias atstumas nuo 6–10 kV įtampos OL izoliuotų laidų iki žemės paviršiaus neužstatytoje vietovėje turi būti 6 m.

 

Mažiausi atstumai turi būti nustatomi esant didžiausiam laidų įlinkiui (esant aukščiausiai oro temperatūrai, neatsižvelgiant į laidų įšilimą nuo elektros srovės, arba esant apšalui be vėjo).

 

395. Tiesiant OL ir OKL per neužstatytas teritorijas pavieniai statiniai gali patekti į linijų apsaugos zonas tiktai suderinus su šias linijas eksploatuojančiais operatoriais.

 

 

 

IX. OL TIESIMAS PER MIŠKUS IR ŽELDINIUS

 

 

 

396. Tiesiant OL per miškus ir želdinius, turi būti iškirstos proskynos.

 

Nutiestų per miškus ir želdinius OL proskynų plotis turi būti:

 

396.1. žemaūgiuose želdiniuose, kurių aukštis iki 4 m, – ne mažesnis negu atstumas tarp kraštinių OL laidų, plius 6 m (po 3 m į kiekvieną pusę nuo kraštinių laidų). Tiesiant OL per sodus, kai želdinių aukštis ne didesnis kaip 4 m, proskynų kirsti nebūtina;

 

396.2. aukštesniuose negu 4 m želdiniuose proskynų plotis turi būti toks, kad atstumas nuo laidų, kai jie labiausiai atlenkti, iki medžių vainiko būtų ne mažesnis, kaip nurodyta Taisyklių 397 punkte. Šalia proskynos augančios medžių grupės ir pavieniai medžiai, kurie virsdami galėtų kliudyti OL (medžiai, pasvirę į linijos pusę, silpnai įsitvirtinę grunte), turi būti iškirsti.

 

Visų 35–400 kV įtampos OL, kurios yra vienintelis elektros persiuntimo šaltinis, proskynų plotis turi būti ne mažesnis kaip horizontalusis atstumas tarp kraštinių laidų plius pagrindinio miško masyvo aukštis į kiekvieną pusę nuo kraštinių OL laidų. Šiuo atveju medžių grupės arba atskiri medžiai, augantys šalia OL proskynos, turi būti iškirsti, jeigu jų aukštis didesnis negu atstumas nuo medžių iki OL laidų.

 

Nutiestų per miškus ir žaliuosius želdinius 6–10 kV įtampos OKL proskynų plotis turi būti ne mažesnis kaip atstumas tarp kraštinių OK plius 0,4 m kiekvienoje linijos pusėje nepriklausomai nuo želdinių aukščio. Tiesiant OLI per miškus ir žaliuosius želdinius bei sodus, kuriuose želdinių aukštis didesnis kaip 4 m, atstumas nuo kraštinių linijos laidų iki vaismedžių turi būti ne mažesnis kaip 1,25 m. Atstumas OKL nuo medžių šakų ir kamienų turi būti ne mažesnis kaip 0,4 m.

 

Šlaitais ir daubomis nutiestų OL, kai atstumas nuo laidų iki medžių viršūnių didesnis kaip 8 m, proskyna žemyn šlaitu turi būti kertama 2 m horizontaliuoju atstumu nuo kraštinių laidų.

 

Miško aukštį būtina nustatyti, įvertinant medžių vainiko išsiplėtimą per ateinančius 25 metus. Reikia vengti tiesti OL išilgai siaurų želdinių juostų.

 

397. Parkuose, draustiniuose, žaliosiose zonose aplink gyvenvietes, vertinguose miškų masyvuose, apsauginėse geležinkelių, plentų, vandenų juostose OL proskynų plotis turi būti toks, kad atstumai nuo laidų, kai jie labiausiai atlenkti, iki medžių vainiko būtų ne mažesni kaip: 3 m – 6–10 kV įtampos OL; 1,25 m – 6–10 kV įtampos OL izoliuotais laidais; 0,4 m – 6–10 kV įtampos OK; 4 m – 35–110 kV įtampos OL; 6 m – 330–400 kV įtampos OL.

 

 

 

X. OL UŽSTATYTOSE TERITORIJOSE

 

 

 

398. OL, tiesiamos užstatyta teritorija, susikirtimo su gatvėmis (keliais) kampas nereglamentuojamas.

 

399. Laidai prie smaiginių izoliatorių turi būti tvirtinami dvigubai, o naudojant kabamuosius izoliatorius laidai turi būti tvirtinami aklinaisiais gnybtais. 300 mm2 ir didesnio skerspjūvio laidams naudojami aklini gnybtai arba su riboto tvirtumo kaiščiais.

 

6–10 kV įtampos izoliuoti laidai prie smaiginių izoliatorių turi būti tvirtinami dvigubai specialiais spyruokliniais raiščiais.

 

OL sankirtose su gatvėmis (keliais) laidai ir trosai turi būti be sudūrimų.

 

400. Užstatytoje vietovėje atstumai nuo OL izoliuotų arba neizoliuotų laidų iki žemės paviršiaus (gatvių važiuojamosios dalies paviršiaus), esant didžiausiam laidų įlinkiui (neatsižvelgiant į laidų įšilimą nuo elektros srovės), turi būti ne mažesni, negu nurodyta Taisyklių 2 priedo 12 lentelėje.

 

401. OL ir gatvių, kelių ir pan. sankirtoje vertikalieji atstumai nuo OL mažesnio kaip 185 mm2 skerspjūvio laidų iki žemės paviršiaus turi būti patikrinti tuo atveju, jei laidas nutrūktų gretimame tarpatramyje, esant vidutinei metinei temperatūrai be vėjo ir apšalo, neatsižvelgiant į laidų įšilimą nuo elektros srovės. Šie atstumai turi būti ne mažesni, negu nurodyta Taisyklių 2 priedo 12 lentelėje.

 

Miestuose specialiais koridoriais tiesiamų OL nepriklausomai nuo laidų skerspjūvio ir visur tiesiamų OL su 185 mm2 ir didesnio skerspjūvio laidais, nutrūkus laidui, tikrinti vertikaliojo atstumo nereikia.

 

402. Mažiausias atstumas nuo 6–10 kV įtampos OK iki žemės paviršiaus arba iki kelio dangos užstatytose vietovėse turi būti ne mažesnis kaip 6 m, neužstatytose vietovėse – ne mažesnis kaip 5,5 m, o sunkiai prieinamoje vietovėje – ne mažesnis kaip 3,5 m. Horizontalusis atstumas nuo OL atramos pagrindo iki gatvės (įvažiavimo) važiuojamosios dalies krašto turi būti ne mažesnis kaip 1,5 m; atstumas iki šaligatvių ir pėsčiųjų takelių nereglamentuojamas.

 

403. OL per stadionus ir vaikų įstaigų teritorijas neturi būti tiesiamos.

 

Žemesnės kaip 330 kV įtampos OL virš statinių degių stogų ir virš gyvenamosios bei visuomeninės paskirties pastatų neturi būti tiesiamos.

 

400 kV įtampos OL virš statinių neturi būti tiesiamos.

 

Vertikalieji atstumai nuo OL laidų iki pramonės paskirties pastatų ir negyvenamosios paskirties pastatų nedegių stogų, esant didžiausiam laidų įlinkiui, turi būti ne mažesni, negu nurodyta Taisyklių 2 priedo 12 lentelėje.

 

Po 330 kV įtampos OL esančiose gamybos patalpose dirbantys žmonės turi būti apsaugoti nuo elektros lauko poveikio. Metaliniai stogai, virš kurių nutiestos OL, turi būti įžeminti. Stogų įžeminimo varža nurodyta EĮĮBT.

 

404. Horizontalieji atstumai nuo OL kraštinių laidų, kai jie labiausiai atlenkti, iki daugiausia išsikišusių gyvenamosios, visuomeninės ir gamybos paskirties statinių dalių turi būti ne mažesni kaip 2 m 6–10 kV įtampos OL izoliuotais ir neizoliuotais laidais, 4 m – 35–110 kV įtampos OL, 20 m – 330 kV įtampos OL ir 30 m – 400 kV įtampos OL. Horizontalieji atstumai nuo OL kraštinių laidų, kai jie labiausia atlenkti, iki daugiausia išsikišusių elektrinių ir pastočių gamybos ir ne gamybos paskirties statinių dalių turi būti ne mažesni kaip 8 m 330 kV OL ir 10 m – 400 kV įtampos OL.

 

Nurodyti horizontalieji atstumai priartėjimuose prie nedegių aklinų gamybos paskirties statinių sienų ir atstumas tarp laido ir pastato (statinio) bet kokiu atveju turi būti ne mažesni už nurodytus Taisyklių 2 priedo 12 lentelėje vertikaliuosius atstumus iki gamybos paskirties pastatų nedegių stogų.

 

405. OL priartėjant prie statinių, kurių patalpose gali įvykti sprogimas, taip pat priartėjant prie galinčių sprogti ir užsidegti išorinių įrenginių, atstumas turi būti toks, kad būtų tenkinamas Taisyklių 452 punkto reikalavimas.

 

406. Atstumai nuo OL laidų iki medžių, pasodintų išilgai gatvių, parkuose ir soduose, taip pat iki kelių ženklų pakabinimo trosų turi būti ne mažesni, negu nurodyta Taisyklių 397 punkte.

 

407. Atstumai nuo OL atramų įžemintų dalių iki žemėje paklotų galios kabelių linijų turi atitikti Taisyklių 178 punkto reikalavimus.

 

 

 

XI. OL SANKIRTOS IR TARPUSAVIO PRIARTĖJIMAS

 

 

 

408. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos OL tarpusavio sankirtose ir sankirtose su 1000 V ir žemesnės įtampos OL kampas nereglamentuojamas.

 

Sankirtos vieta turi būti parenkama kuo arčiau viršutinės (kertančiosios) OL atramos, tačiau horizontalusis atstumas nuo šios atramos iki apatinės (kertamosios) OL laidų, kai jie yra labiausia atlenkti, turi būti ne mažesnis kaip 6 m, o nuo apatinės (kertamosios) OL atramos iki viršutinės (kertančiosios) OL laidų – ne mažesnis kaip 5 m. Kai 400 kV įtampos OL sankirtos vietoje yra inkarinės atramos, nurodyti atstumai turi būti ne mažesni kaip 10 m (Taisyklių 411 punktas).

 

Susikertant 6–10 kV įtampos OL izoliuotais laidais tarpusavyje arba su 6–10 kV įtampos neizoliuotais laidais, arba su 1000 V ir žemesnės įtampos OL neizoliuotais laidais, horizontalus atstumas nuo viršutinės (kertančiosios) linijos atramos iki apatinės (kertamosios) OL laidų ir nuo apatinės linijos atramos iki viršutinės linijos laidų turi būti ne mažesnis kaip 1,5 m.

 

Tam tikrais atvejais OL gali susikirsti ir toje pačioje atramoje.

 

409. 330–400 kV įtampos OL tarpusavio sankirtose kertančiosios OL atramos turi būti inkarinės.

 

330–400 kV įtampos OL sankirtose su žemesnės įtampos OL ir visų žemesnės įtampos OL tarpusavio sankirtose naudojamos tarpinės arba inkarinės atramos.

 

330 kV ir žemesnės įtampos OL tiesiamos po veikiančiomis 330–400 kV OL tarpatramiuose, apribotuose tarpinėmis atramomis.

 

Kertančiosios OL laidai sankirtos tarpinėse atramose turi būti tvirtinami aklinaisiais gnybtais arba dvigubai pritvirtinti prie smaiginių izoliatorių. 300 mm ir didesnio skerspjūvio laidai tvirtinami aklintaisiais gnybtais arba su riboto tvirtumo kaiščiais. Tiesiant OL po esančia OL, sankirtos atramose keisti laikančiųjų gnybtų nėra būtina. 6–10 kV įtampos OL izoliuoti laidai turi būti tvirtinami specialiais spyruokliniais raiščiais.

 

410. Aukštesnės įtampos OL turi būti tiesiamos virš žemesnės įtampos OL (išimtis – kai priklausomai nuo vietos sąlygų, 35 kV OL su 120 mm2 ir didesnio skerspjūvio laidais tiesiamos virš 110 kV OL).

 

411. Atstumai tarp susikertančių OL metalinėmis ir gelžbetoninėmis atramomis artimiausių laidų ir trosų, oro temperatūrai esant 15 °C be vėjo, turi būti ne mažesni, kaip nurodyta Taisyklių 2 priedo 13 lentelėje.

 

Atstumas tarp artimiausių susikertančių 6–10 kV įtampos OL izoliuotų laidų, oro temperatūrai esant 15 °C, kai nėra vėjo, turi būti ne mažesnis kaip 0,62 m. Toks pat atstumas turi būti ir tarp susikertančių 6–10 kV įtampos OL izoliuotų laidų ir 6–10 kV įtampos OK.

 

Susikertant 6–10 kV įtampos OL izoliuotais laidais su 6–10 kV įtampos OL neizoliuotais laidais, su 1000 V ir žemesnės įtampos OL neizoliuotais laidais, su 1000 V ir žemesnės įtampos OK artimiausias atstumas tarp skirtingų linijų laidų, tarp laidų ir kabelio turi būti ne mažesnis kaip 1,62 m. Toks pat atstumas turi būti ir tarp susikertančių 6–10 kV įtampos OL neizoliuotų laidų ir 6–10 kV įtampos OK.

 

Atstumas tarp artimiausių susikertančių 6–10 kV įtampos OK turi būti ne mažesnis kaip 0,3 m.

 

Nustatant atstumus tarp susikertančių OL laidų reikia įvertinti abiejų OL pažeidimo nuo žaibo galimybę ir nustatyti atstumus pavojingesniam atvejui. Jeigu viršutinė OL apsaugota trosais, tai atsižvelgiama tik į apatinės OL pažeidimo galimybę.

 

Kertamųjų iki 110 kV įtampos OL atramos po kertančiųjų OL laidais paliekamos, jeigu vertikalusis atstumas nuo kertančiosios OL laidų iki kertamosios OL atramos viršūnės yra 4 m didesnis už atstumus, nurodytus Taisyklių 2 priedo 13 lentelėje.

 

412. OL su metalinėmis ir gelžbetoninėmis atramomis viršįtampių ribotuvų įrengti nereikia.

 

413. Tarp lygiagrečiai nutiestų ir suartėjančių OL horizontalieji atstumai turi būti ne mažesni, nei nurodyta Taisyklių 2 priedo 14 lentelėje.

 

Tarp lygiagrečiai nutiestų ir suartėjančių 6–10 kV įtampos OL neizoliuotais laidais ir 6–10 kV įtampos OL izoliuotais laidais arba OK horizontalusis atstumas iki 10 kV įtampos OL turi būti ne mažesnis, kaip nurodyta Taisyklių 2 priedo 14 lentelėje.

 

Horizontalusis atstumas tarp 6–10 kV įtampos OL izoliuotais laidais ir 6–10 kV įtampos OK arba tarp atskirų lygiagrečiai nutiestų ir suartėjančių 6–10 kV įtampos OL izoliuotais laidais turi būti ne mažesnis kaip 2,75 m – normaliuose trasos ruožuose ir ne mažesnis kaip 2 m – ankštuose trasos ruožuose.

 

Horizontalusis atstumas tarp atskirų lygiagrečiai nutiestų ir suartėjančių 6–10 kV įtampos OK turi būti ne mažesnis kaip 2 m -normaliuose trasos ruožuose ir ne mažesnis kaip 1,5 m – ankštuose trasos ruožuose.

 

 

 

XII. OL PRIARTĖJIMAS PRIE RYŠIŲ, SIGNALIZACIJOS IR RADIJO TRANSLIACIJOS STATINIŲ IR SANKIRTOS SU JAIS

 

 

 

414. Iki 35 kV įtampos OL sankirtos su RL ir LRTL turi būti atliktos vienu iš šių būdų:

 

414.1. OL laidais, o RL ir LRTL požeminiais kabeliais;

 

414.2. OL požeminiu kabelių intarpu, o RL ir LRTL neizoliuotais laidais;

 

414.3. OL laidais, o RL ir LRTL neizoliuotais laidais.

 

415. Iki 35 kV įtampos OL sankirtos su RL ir LRTL neizoliuotais laidais yra galimos tokiais atvejais:

 

415.1. jeigu neįmanoma pakloti nei RL ir LRTL požeminio kabelio, nei OL kabelių intarpų;

 

415.2. jeigu naudoj ant kabelių intarpą reikia įrengti RL papildomą arba perkelti esamą ryšių linijos stiprinimo punktą;

 

415.3. jeigu panaudojus kabelių intarpą radijo transliacijos linijoje, bendras radijo transliacijos linijos kabelių intarpų ilgis viršija leistinąjį dydį;

 

415.4. jeigu iki 35 kV įtampos OL panaudoti kabamieji izoliatoriai. Tokiu atveju OL sankirtos su neizoliuotais RL ir LRTL laidais ruožai turi būti didesnio laidų ir atramų mechaninio atsparumo (Taisyklių 422 punktas).

 

416. 110 kV ir aukštesnės įtampos OL sankirtose su RL ir LRTL pastarosiose linijose laidai turi būti neizoliuoti arba paklotas požeminio kabelio intarpas.

 

417. 110 kV ir aukštesnės įtampos OL susikertant su RL ir LRTL, kabelių intarpų RL ir LRTL kloti nereikia šiais atvejais (Taisyklių 419 punktas):

 

417.1. jeigu panaudojus kabelių intarpą RL būtina įrengti papildomą arba perkelti anksčiau įrengtą RL stiprinimo punktą, o nepanaudojus šio intarpo neviršijamos OL trukdančio poveikio RL normos;

 

417.2. jeigu panaudojus kabelių intarpą LRTL bendras kabelių intarpų ilgis viršija leistinąjį dydį, o nepanaudojus šio intarpo, neviršijamos OL trukdančio poveikio LRTL linijų normos.

 

418. OL neturi kirstis su miesto telefono ryšio OL. Šiuo atveju RL sankirtoje turi būti nutiesta kabeliu.

 

419. Susikertant OL, kuriose numatyti aukšto dažnio ryšio ir telemechanikos kanalai su aparatūra, veikiančia sutampančiais dažniais ir turinčia didesnę kaip 10 W galią vienam kanalui, su RL ir LRTL, pastarosios turi būti nutiestos požeminiais kabelių intarpais. Kabelių intarpo ilgis nustatomas pagal apskaičiuotą OL poveikį ryšių (radijo transliacijos) linijoms, o horizontalusis atstumas nuo RL ir LRTL perėjimo į kabelį atramos pagrindo iki OL kraštinio laido vertikaliosios projekcijos turi būti ne mažesnis kaip 100 m.

 

Jeigu aukšto dažnio aparatūros, veikiančios sutampančiais dažniais, galia didesnė kaip 5 W, bet neviršija 10 W vienam kanalui, tai kabelio intarpo arba kitų apsaugos priemonių ryšių (radijo transliacijos) linijose panaudojimo būtinybė nustatoma pagal skaičiuojamąjį poveikį.

 

Jeigu aukšto dažnio aparatūros, veikiančios sutampančiais dažniais, galia iki 5 W vienam kanalui, tai naudoti kabelio intarpo pagal trukdančio poveikio sąlygas nereikia.

 

Jeigu RL ir LRTL kabelių intarpas įrengiamas ne pagal trukdančio aukšto dažnio OL kanalų poveikio sąlygas, kai aukšto dažnio aparatūros galia iki 10 W vienam kanalui su nesutankintais, sutankintais nesutampančiais dažniais arba sutankintais sutampančiais dažniais, tai horizontalusis atstumas nuo RL ir LRTL perėjimo į kabelį atramos pagrindo iki kraštinio OL laido projekcijos į horizontaliąją plokštumą turi būti ne mažesnis kaip 15 m, neatsižvelgiant į OL laidų atlenkimą nuo vėjo.

 

420. OL susikirsti su RL ir LRTL požeminiu kabeliu gali bet kokiu kampu, tačiau turi būti laikomasi šių reikalavimų:

 

420.1. atstumas nuo OL įžemintuvo ir atramų požeminės dalies iki RL ir LRTL kabelio turi būti ne mažesnis, negu nurodyta Taisyklių 2 priedo 15 lentelėje. Jeigu kabelis arba kabelio intarpas, ekranuojamas po OL ir po 10 m į abi OL puses nuo kraštinių laidų klojant jį plieniniame vamzdyje arba uždengiant profiliuota sija ar pan., tai Taisyklių 2 priedo 15 lentelėje nurodyti atstumai turi būti ne mažesni kaip 5 m. Šiuo atveju sankirtoje su 110 kV ir aukštesnės įtampos OL kabelio apvalkalą abiejuose galuose reikia sujungti su profiliuota sija arba vamzdžiu;

 

420.2. metalinė kabelių intarpo danga turi būti įžeminta abiejuose galuose;

 

420.3. kabelių intarpų apsauga nuo perkūnijos viršįtampių, kabelių tipai, kabelių intarpo įrengimo sankirtos ruože būdai parenkami pagal keliamus RL ir LRTL kabeliams reikalavimus.

 

400 kV įtampos OL susikertant su RL ir LRTL linijomis, atstumas nuo RL ir LRTL atramos viršūnės iki OL laidų turi būti ne mažesnis kaip 20 m.

 

421. Iki 35 kV įtampos OL kabelio intarpas susikirsti su RL ir LRTL neizoliuotais laidais gali bet kokiu kampu, tačiau turi būti laikomasi šių reikalavimų:

 

421.1. atstumas nuo požeminio OL kabelių intarpo iki neįžemintos RL ir LRTL linijos atramos turi būti ne mažesnis kaip 2 m, o iki įžemintos RL arba LRTL linijos atramos ir jos įžemintuvo – ne mažesnis kaip 10 m;

 

421.2. horizontalusis atstumas nuo OL su nesutankintais, sutankintais nesutampančiais dažniais ir sutampančiais dažniais, atsižvelgiant į aukšto dažnio aparatūros galią ir į atstumą nuo perėjimo į kabelio intarpą atramos pagrindo iki RL ir LRTL linijos laidų projekcijos, turi būti parenkamas pagal Taisyklių 420 punkte išdėstytus reikalavimus, taikomus kaip ir OL laidams susikertant su RL ir LRTL požeminiu kabeliu;

 

421.3. požeminiai OL kabelių intarpai turi būti įrengiami vadovaujantis Taisyklių 4 skyriaus ir EĮĮBT aštuntojo skyriaus apsaugos nuo viršįtampių reikalavimais.

 

422. OL susikertant su neizoliuotais RL ir LRTL laidais, reikia laikytis šių reikalavimų:

 

422.1. OL susikirtimo su RL ir LRTL laidais kampas turi būti kuo statesnis. Ankštoje trasoje susikirtimo kampas nereglamentuojamas;

 

422.2. susikirtimo vieta turi būti parenkama kuo arčiau OL atramos. Šiuo atveju horizontalusis atstumas nuo OL atramos iki RL ir LRTL laidų turi būti ne mažesnis kaip 7 m, o nuo RL ir LRTL atramų iki artimiausio OL laido – ne mažesnis kaip 15 m. Be to, atstumas tiesiąja nuo 400 kV įtampos OL laidų iki RL ir LRTL atramų viršūnių turi būti ne mažesnis kaip 20 m. Neturi būti statomos RL ir LRTL atramos po OL laidais;

 

422.3. susikirtimo vietoje OL atramos turi būti inkarinės. Jeigu 35 kV ir aukštesnės įtampos OL laidai yra 120 mm2 ir didesnio skerspjūvio, tai sankirtoje statomos tarpinės atramos, tvirtinant laidus dvigubai. OL kertantis su magistralinėmis RL, turi būti naudojamos inkarinės atramos;

 

422.4. OL laidai turi būti tiesiami virš RL ir LRTL laidų. OL laidai sankirtoje su RL ir LRTL turi būti daugiavieliai aliumininiai ne mažesnio kaip 50 mm2 skerspjūvio arba plieniniai aliumininiai ne mažesnio kaip 35 mm2 skerspjūvio;

 

422.5. OL laidai ir trosai sankirtoje turi būti be jungčių. Vienam laidui naudojamas vienas jungiamasis gnybtas, jeigu laidai yra 240 mm2 ir didesnio skerspjūvio, o išskaidytos fazės į tris laidus atveju – 150 mm2 ir didesnio skerspjūvio;

 

422.6. OL sankirtose su RL ir LRTL turi būti naudojami tik kabamieji izoliatoriai ir aklinieji gnybtai. Išskaidant fazę ne mažiau kaip į tris laidus, taip pat naudojami gnybtai su riboto tvirtumo kaiščiais;

 

422.7. RL ir LRTL atramų, ribojančių sankirtą su OL, įrengimo vietoje sukryžiavimo elemento vidutinio ilgio nuokrypiai neturi viršyti teisės aktuose nurodytų dydžių;

 

422.8. atramose su traversomis RL ir LRTL laidai sankirtoje su OL turi būti tvirtinami dvigubai tik ant viršutinės traversos, o atramose su kabliais – tik ant dviejų viršutinių grandžių;

 

422.9. vertikalieji atstumai nuo OL laidų iki kertamų RL ir LRTL laidų nenutrūkus laidams bei trosams ir nutrūkus vienam arba keliems laidams gretimame OL tarpatramyje turi būti ne mažesni, negu nurodyta Taisyklių 2 priedo 16 lentelėje.

 

Vertikalusis atstumas nuo 6–10 kV įtampos OK arba nuo OL izoliuotais laidais iki kertamų RL ir LRTL laidų turi būti ne mažesnis kaip 2 m.

 

423. Ant OL bendrų atramų tiesiami OK ir savinešiai OK (Taisyklių 349 punktas).

 

424. Atstumai tarp OL (OK, OL izoliuotais laidais) ir RL bei LRTL OL laidų ir apsaugos nuo elektros linijų poveikio priemonės nustatomi pagal leistinąjį ryšių įrenginiams trikdžių lygį. Mažiausias horizontalusis atstumas nuo neatlenktų izoliuotų arba neizoliuotų kraštinių OL laidų ar OK iki RL bei LRTL OL laidų turi būti didesnis už bet kurios linijos aukščiausią atramą. Šis atstumas ankštuose trasos ruožuose, kai OL izoliuoti arba neizoliuoti laidai arba OK nuo vėjo yra labiausiai atlenkti, turi būti ne mažesnis kaip 2 m iki 10 kV įtampos linijoms, 4 m 35–110 kV įtampos linijoms, 8 m 330 kV įtampos linijoms, 10 m 400 kV įtampos linijoms. Šiuo atveju atstumas tiesiąja nuo 400 kV įtampos OL laidų iki RL ir LRTL atramų viršūnių turi būti ne mažesnis kaip 20 m. OL laidų transpozicijos žingsnis pagal poveikio RL ir LRTL sąlygas nereglamentuojamas.

 

425. OL su smaiginiais izoliatoriais posūkių ruožuose, kai OL priartėja prie RL ir LRTL, atstumas tarp linijų turi būti toks, kad laidas, atsipalaidavęs nuo įtvirtinimo kampinėje OL atramoje, nepriartėtų prie artimiausio RL ir LRTL laido arčiau, negu nurodyta Taisyklių 424 punkte. Jeigu šio reikalavimo įvykdyti nėra galimybės, tai OL laidai, nutiesti vidinėje posūkio pusėje, turi būti pritvirtinti dvigubai.

 

426. OL priartėjant prie požeminių RT ir LRTL kabelių, mažiausi atstumai tarp jų nustatomi pagal leistinąjį įrenginiams trikdžių lygį ir turi būti ne mažesni, negu nurodyta Taisyklių 2 priedo 15 lentelėje.

 

427. Atstumai nuo OL iki radijo centrų perdavimo įrenginių antenų statinių turi būti ne mažesni, negu nurodyta Taisyklių 2 priedo 17 lentelėje, pridedant faktinį arčiausiai OL esančio antenų statinio aukštį.

 

Atstumai nuo OL iki priimančiųjų radijo centrų, radiofikacijos priėmimo punktų, vietinių radijo mazgų, televizijos ir radijo centrų ribų turi būti ne mažesni, negu nurodyta Taisyklių 2 priedo 18 lentelėje.

 

Kai nėra galimybės išlaikyti atstumus, nurodytus Taisyklių 2 priedo 18 lentelėje, jie sumažinami, OL įrengiant trikdžius mažinančias priemones.

 

Projektuojant OL turi būti sudarytas radijo trikdžių mažinimo priemonių projektas.

 

428. OL priartėjimuose prie KTL ir jų sankirtose taikomi tie patys reikalavimai, kaip ir OL priartėjimuose prie LRTL kabelių ir jų sankirtose.

 

 

 

XIII.. OL PRIARTĖJIMAS PRIE GELEŽINKELIŲ IR SANKIRTOS SU JAIS

 

 

 

429. Aukštesnės kaip 10 kV įtampos OL gali kirsti geležinkelius, o labai intensyvaus eismo geležinkeliuose, geležinkelio stotyse, pereinant per sankasas ir kitais techniškai sudėtingais atvejais turi būti naudojami kabeliai. 10 kV ir žemesnės įtampos OL geležinkelius turi kirsti tik kabelių intarpais.

 

OL susikirtimo su elektrifikuotais geležinkeliais kampas turi būti ne mažesnis kaip 40°. Sankirtas reikia atlikti kuo statesniu kampu.

 

430. OL priartėjant prie geležinkelių ir susikertant su jais, atstumas nuo OL atramos pagrindo iki geležinkelio gabarito ribos neelektrifikuotuose geležinkeliuose arba iki elektrifikuotų geležinkelių kontaktinio tinklo atramų ašies turi būti ne mažesnis negu atramos aukštis plius 3 m. Ankštuose trasos ruožuose atstumai neturi būti mažesni kaip 3 m 10 kV ir žemesnės įtampos OL; 6 m 35–110 kV įtampos OL; 8 m 330 kV įtampos OL ir 10 m 400 kV įtampos OL.

 

431. OL kertantis ir priartėjant prie geležinkelių, atstumai nuo laidų iki įvairių geležinkelio elementų turi būti ne mažesni, negu nurodyta Taisyklių 2 priedo 19 lentelėje.

 

Vertikalusis atstumas nuo laidų iki įvairių geležinkelio elementų, taip pat iki elektrifikuotų geležinkelių viršutinio laido arba laikančiojo troso nustatomas, esant didžiausiam laidų įlinkiui, įvertinant papildomą laidų įšilimą nuo elektros srovės, kai laidai ir trosai nenutrūkę. Kai nėra duomenų apie OL elektros apkrovas, laidų temperatūra įvertinama 70 °C. Vertikalieji atstumai sankirtose vieno ar kelių laidų arba trosų nutrūkimo gretimame tarpatramyje atveju tikrinami esant vidutinei metinei temperatūrai, kai nėra vėjo, ir tik toms OL, kurių laidų skerspjūvis mažesnis kaip 185 mm2.

 

Kontaktinio tinklo atramos paliekamos po kertančiosios OL laidais, jei vertikalusis atstumas nuo OL laidų iki kontaktinio tinklo atramų viršūnės yra ne mažesnis kaip 7 m iki 110 kV įtampos OL, 9 m iki 330–400 kV įtampos OL.

 

OL priartėjant prie geležinkelių, išilgai kurių nutiestos ryšių ir signalizacijos linijos ir susikertant su jais, reikia laikytis Taisyklių 2 priedo 19 lentelėje nurodytų reikalavimų ir OL sankirtoms ir priartėjimams prie ryšių statinių keliamų reikalavimų.

 

432. Kertant elektrifikuotus geležinkelius OL atramos, esančios sankirtos vietoje, turi būti inkarinės. Intensyvaus traukinių eismo geležinkelio ruožuose šios atramos turi būti metalinės. Šiame sankirtos tarpatramyje, apribotame inkarinėmis atramomis, jei reikia, tarpinės atramos statomos bet kurių geležinkelio kelių sankasos pakraščiuose ir tarp kelių, kurie nėra skirti reguliariam keleivinių traukinių eismui. Šios atramos turi būti metalinės arba gelžbetoninės. Laidų tvirtinimas šiose atramose turi būti dvigubas, o tvirtinimo gnybtai aklini. Kertant ūkio subjektų geležinkelius naudojamos ir lengvesnės konstrukcijos inkarinės atramos arba tarpinės atramos su aklinaisiais gnybtais įtvirtintais laidais. Visų tipų atramos, statomos sankirtose su ūkio subjektų geležinkeliais, naudojamos su atotampomis ir be jų.

 

Tempimo girliandose laidai turi būti tvirtinami pagal Taisyklių 388 punkto reikalavimus.

 

OL sankirtose su geležinkeliais smaiginiai izoliatoriai neturi būti naudojami.

 

433. OL susikertant su geležinkeliu, turinčiu apsauginių želdinių, reikia vadovautis Taisyklių 397 punkto reikalavimais.

 

 

 

XIV. OL PRIARTĖJIMAS PRIE AUTOMOBILIŲ KELIŲ IR GATVIŲ IR SANKIRTOS SU JAIS

 

 

 

434. OL susikirtimo su automobilių keliais ir gatvėmis kampas nereglamentuojamas.

 

435. OL atramos sankirtose su AM, AI ir BI kategorijų automobilių keliais ir A1, A2, B1 ir B2 kategorijų gatvėmis turi būti inkarinės.

 

OL su kabamaisiais arba smaiginiais izoliatoriais laidai turi būti tvirtinami pagal Taisyklių 388 punkto reikalavimus.

 

Linijų atramos sankirtose su AII, AIII, AIV, BII, BIII, BIV, CII, CIII ir CIV kategorijų automobilių keliais ir C1, C2, D1, D2, E1, E2, F1 bei F2 kategorijų gatvėmis naudojamos tarpinės arba lengvesnės konstrukcijos inkarinės.

 

Tarpinėse atramose su kabamaisiais izoliatoriais laidai turi būti tvirtinami aklinaisiais gnybtais; o ant atramų su smaiginiais izoliatoriais laidų tvirtinimas turi būti dvigubas. Izoliuoti 6–10 kV įtampos laidai turi būti tvirtinami specialiais spyruokliniais raiščiais. Esant fazei, išskaidytai ne mažiau kaip į tris laidus, naudojami gnybtai su riboto tvirtumo kaiščiais. Sankirtoms su AV kategorijų automobilių keliais taikomi tie patys reikalavimai kaip ir tiesiant OL neužstatyta vietove.

 

Kai tiesiami nauji keliai eina po veikiančiomis 400 kV įtampos OL, OL perstatyti nereikia, jeigu atstumas nuo OL apatinio laido iki kelio sankasos yra ne mažesnis kaip 9 m, o atstumas nuo atramos pamato iki kelio sankasos krašto – ne mažesnis kaip 25 m.

 

436. Visais OL priartėjimo prie automobilių kelių atvejais ir susikertant su jais, atstumai turi būti ne mažesni, negu nurodyta Taisyklių 2 priedo 20 lentelėje.

 

Vertikalusis atstumas nuo OK iki kelio (gatvės) dangos turi būti ne mažesnis kaip 6 m.

 

Vertikalieji atstumai, kai laidai ir trosai nenutrūkę, tikrinami, esant didžiausiam laidų įlinkiui, neatsižvelgiant į laidų įšilimą nuo elektros srovės.

 

Atstumai vieno arba kelių laidų ar trosų nutrūkimo gretimame tarpatramyje atveju tikrinami, esant vidutinei metinei temperatūrai, kai nėra apšalo ir vėjo, ir tik toms OL, kurių skerspjūvis mažesnis kaip 185 mm2.

 

437. OL sankirtos su keliais apsaugos zonose kelio ženklai neturi būti įrengiami.

 

438. Automobilių kelių sankirtos su 400 kV įtampos OL vietoje, prie apsaugos zonos ribų, reikia įrengti kelio ženklus, draudžiančius sustoti linijų apsaugos zonose.

 

 

 

XV. OL PRIARTĖJIMAS PRIE TROLEIBUSŲ LINIJŲ IR SANKIRTOS SU JOMIS

 

 

 

439. OL sankirtos su troleibusų linijomis kampas nereglamentuojamas.

 

440. OL sankirtų su troleibusų linijomis atramos turi būti inkarinės. OL su 120 mm2 ir didesnio skerspjūvio laidais naudojamos ir tarpinės atramos, kuriose laidai prie kabamųjų izoliatorių tvirtinami aklinaisiais gnybtais, o prie smaiginių izoliatorių laidai tvirtinami dvigubai.

 

6–10 kV įtampos OL izoliuoti laidai turi būti tvirtinami specialiais spyruokliniais raiščiais. Esant fazei, išskaidytai ne mažiau kaip į tris laidus, naudojami ir gnybtai su riboto tvirtumo kaiščiais.

 

Naudojant inkarines atramas, laidus reikia tiesti pagal Taisyklių 388 punkto reikalavimus.

 

441. OL priartėjant prie troleibusų linijų ir susikertant su jomis, vertikalieji atstumai, kai laidai ir trosai nenutrūkę ir esant didžiausiam laidų įlinkiui, turi būti ne mažesni, kaip nurodyta Taisyklių 2 priedo 21 lentelėje (į laidų įšilimą nuo elektros srovės neatsižvelgiama).

 

Vieno arba kelių laidų ar trosų nutrūkimo gretimame tarpatramyje atveju vertikalieji atstumai tikrinami esant vidutinei metinei temperatūrai, kai nėra apšalo ir vėjo, ir tik toms OL, kurių skerspjūvis mažesnis kaip 185 mm2.

 

442. Kontaktinio tinklo atramų po kertančiosios OL laidais vietose vertikalusis atstumas nuo OL laidų iki kontaktinio tinklo atramų viršūnės turi būti ne mažesnis kaip 7 m iki 110 kV įtampos OL, 9 m – 330 ir 400 kV įtampos OL.

 

 

 

XVI. OL SANKIRTOS SU VANDENS TELKINIAIS

 

 

 

443. OL susikirtimo su vandens telkiniais (upėmis, kanalais, ežerais, uostais ir t. t.) kampas nereglamentuojamas.

 

444. OL atramos sankirtose su vandens telkiniais, kuriais vyksta reguliarus laivų eismas, turi būti inkarinės (išimtys: OL su 120 mm2 ir didesnio skerspjūvio plieniniais aliumininiais laidais ir 50 mm2 bei didesnio skerspjūvio plieniniais trosais naudojamos ir tarpinės atramos arba lengvesnės konstrukcijos inkarinės atramos). Jei naudojamos tarpinės arba lengvesnės konstrukcijos inkarinės atramos, tai gretimos joms atramos turi būti inkarinės.

 

Sankirtoje naudojant tarpines atramas, laidai ir trosai prie jų turi būti tvirtinami aklinaisiais arba specialiaisiais gnybtais.

 

Sankirtoms su vietinės reikšmės vandens keliais, kurių navigacinis gylis iki 1,65 m, mažomis upėmis, kurių gylis iki 1,0 m, ir laivininkystei nenaudojamais vandens telkiniais taikomi tokie pat reikalavimai, kaip ir tiesiant OL neužstatytomis vietovėmis, papildomai pagal Taisyklių 2 priedo 22 lentelę tikrinami atstumai iki aukščiausio vandens lygio, ledo ir iki laivų.

 

445. Atstumai nuo apatinių OL laidų iki vandens paviršiaus turi būti ne mažesni, negu nurodyta Taisyklių 2 priedo 22 lentelėje. Skaičiuojamieji ledo ir vandens lygiai imami pagal stebėjimų duomenis, neatsižvelgiant į OL laidų įšilimą nuo elektros srovės.

 

Tiesiant OL arti nepakeliamųjų tiltų, po kuriais plaukiančių laivų stiebai ir vamzdžiai turi būti nuleisti, atstumai sumažinami nuo OL laidų iki aukščiausio vandens lygio, suderinus su suinteresuotais ūkio subjektais pagal Taisyklių 2 priedo 22 lentelę.

 

446. OL sankirtos su laivininkystei naudojamomis upėmis, kanalais ir pan. turi būti pažymėtos krantuose įrengtais signaliniais ženklais pagal norminius dokumentus.

 

 

 

XVII. OL TIESIMAS PER TILTUS

 

 

 

447. Tiesiant OL per tiltus, paskutinė linijos atrama prieš tiltą, pirmoji atrama arba kitos laikančiosios konstrukcijos ant tilto ir prie pakeliamosios tilto dalies turi būti inkarinės. Visos kitos atramos ir kitos laikančiosios konstrukcijos ant tiltų naudojamos tarpinės su laidais, tvirtinamais aklinaisiais gnybtais arba tvirtinamais dvigubai prie smaiginių izoliatorių.

 

6–10 kV įtampos OL su izoliuotais laidais atramos ir laikančiosios konstrukcijos ant tiltų naudojamos tarpinės, o laidai specialiais spyruokliniais raiščiais tvirtinami prie smaiginių izoliatorių arba prie izoliacinių pakabų.

 

448. Ant metalinių geležinkelio tiltų su apačioje esančia važiuojamąja dalimi, turinčių visame ilgyje viršutines konstrukcijas, laidai kabinami virš arba šalia tilto konstrukcijų, išlaikant nustatytus atstumus iki tilto konstrukcijų ir elektrifikuotų geležinkelių kontaktinio tinklo elementų.

 

Atstumai nuo OL laidų iki kitų linijų, nutiestų tilto konstrukcijomis, nustatomi pagal Taisyklių 431 punkto reikalavimus kaip ir ankštuose trasos ruožuose.

 

Miestų ir plentų tiltuose laidai tiesiami už tilto statinio ribų, taip pat pėsčiųjų ir transporto eismo zonoje.

 

449. Didžiausias laidų įlinkis ir atstumai nuo OL laidų iki įvairių tilto dalių nustatomi, esant aukščiausiai skaičiuojamajai oro temperatūrai arba didžiausiam laidų apšalui.

 

 

 

XVIII. OL TIESIMAS PER UŽTVANKAS IR PYLIMUS

 

 

 

450. Tiesiant OL per užtvankas, pylimus ir pan., atstumai nuo OL laidų, kai jie daugiausia įlinkę ir atlenkti, iki įvairių užtvankos ir pylimo dalių turi būti ne mažesni, negu nurodyta Taisyklių 2 priedo 23 lentelėje.

 

Tiesiant OL užtvankomis ir pylimais, kuriais nutiesti ir keliai, OL turi taip pat atitikti reikalavimus, keliamus OL sankirtoms ir priartėjimams prie atitinkamų susisiekimo kelių objektų.

 

Didžiausias laidų įlinkis turi būti nustatomas temperatūrai esant minus 5 °C su apšalu ir aukščiausiai skaičiuojamajai temperatūrai.

 

 

 

XIX. OL PRIARTĖJIMAS PRIE VANDENS AUŠINTUVŲ

 

 

 

451. Priartėjant OL prie vandens aušintuvų, atstumai nuo kraštinių OL laidų iki vandens aušintuvų nustatomi vadovaujantis norminiais teisės aktais.

 

Jeigu priartėjimo atstumas nenurodytas techniniuose dokumentuose, tai atstumas nuo OL ašies iki vandens aušintuvų turi būti ne mažesnis kaip pusantro atramos aukščio, o ankštuose trasos ruožuose suderintas su atitinkamais ūkio subjektais.

 

 

 

XX. OL PRIARTĖJIMAS PRIE ĮRENGINIŲ, GALINČIŲ SPROGTI IR UŽSIDEGTI

 

 

 

452. OL priartėjimo prie statinių ir išorinių technologinių įrenginių, kuriuose išgaunamos, gaminamos, naudojamos ir saugomos galinčios sprogti ir užsidegti medžiagos, reikalavimai nustatomi norminiais teisės aktais.

 

Jeigu priartėjimo atstumas nenurodytas techniniuose dokumentuose, tai atstumas nuo OL ašies iki nurodytų statinių ir išorinių technologinių įrenginių turi būti ne mažesnis kaip pusantro atramos aukščio, o ankštuose trasos ruožuose šis atstumas sumažinamas tik suderinus su atitinkamais ūkio subjektais.

 

 

 

XXI. OL PRIARTĖJIMAS PRIE IŠORINIŲ VAMZDYNŲ, LYNŲ KELIŲ IR SANKIRTOS SU JAIS

 

 

 

453. OL susikirtimo su išoriniais dujų, naftos ir naftos produktų vamzdynais kampas turi būti kuo statesnis. OL susikirtimo su kitais išoriniais vamzdynais kampas nereglamentuojamas.

 

Po veikiančiomis 110 kV ir aukštesnės įtampos OL neturi būti tiesiami nauji išoriniai magistraliniai dujų, naftos ir naftos produktų vamzdynai. OL gali kirsti vienvamzdžius išorinius magistralinius dujų, naftos ir naftos produktų vamzdynus ir veikiančių magistralinių vamzdynų techninius koridorius, kai šie vamzdynai pakloti sankasoje 1000 m atstumu į abi puses nuo OL.

 

454. OL atramos sankirtose su išoriniais vamzdynais ir lynų keliais turi būti inkarinės.

 

OL su 120 mm2 ir didesnio skerspjūvio plieniniais aliumininiais laidais ir 50 mm2 ir didesnio skerspjūvio plieniniais trosais naudojamos inkarinės arba lengvesnės konstrukcijos inkarinės atramos ar tarpinės atramos, jei laidai tvirtinami aklinaisiais gnybtais.

 

Esant fazei, išskaidytai ne mažiau kaip į tris laidus, naudojami ir gnybtai su riboto tvirtumo kaiščiais.

 

455. OL laidai turi būti kabinami virš vamzdynų ir lynų kelių. Tam tikrais atvejais iki 110 kV įtampos OL tiesiamos po lynų keliais, kurie turi apačioje atitveriančius OL tiltelius arba tinklus. Tilteliai ir tinklai prie OL atramų neturi būti tvirtinami.

 

OL sankirtos vietas su išoriniais dujotiekiais, išskyrus vamzdynus, nutiestus pylimais, reikia apsaugoti aptvaromis. Aptvaros abiejose sankirtos pusėse turi būti nutolusios nuo labiausia atsilenkusių kraštinių OL laidų projekcijų ne mažiau kaip 3 m iki 10 kV įtampos OL; 4 m – 35–110 kV įtampos OL; 6 m – 330 kV įtampos OL; 6,5 m – 400 kV įtampos OL.

 

Atstumai nuo OL iki tiltelių, tinklų ir aptvarų nustatomi kaip ir iki išorinių vamzdynų ir lynų (Taisyklių 456 punktas).

 

456. OL priartėjimo prie išorinių vamzdynų, lynų kelių ir susikirtimo su jais atstumai turi būti ne mažesni, negu nurodyta Taisyklių 2 priedo 24 lentelėje. Vertikalieji atstumai, nenutrūkus OL laidams, nustatomi esant didžiausiam laidų įlinkiui ir neatsižvelgiant į jų įšilimą nuo elektros srovės. Vertikalieji atstumai, nutrūkus vienam ar keliems laidams gretimame tarpatramyje, tikrinami tik toms OL, kurių laidų skerspjūvis mažesnis kaip 185 mm2, esant vidutinei metinei temperatūrai, kai nėra vėjo ir apšalo.

 

457. Sankirtų su OL tarpatramyje metaliniai vamzdynai, išskyrus paklotus pylimuose, kabamieji keliai, aptvaros, tilteliai ir tinklai turi būti įžeminti. Dirbtinių įžemintuvų varža turi būti ne didesnė kaip 10 Ω.

 

 

 

XXII. OL PRIARTĖJIMAS PRIE POŽEMINIŲ VAMZDYNŲ IR SANKIRTOS SU JAIS

 

 

 

458. Iki 35 kV įtampos OL susikirtimo su požeminiais dujų, naftos, naftos produktų ir visais kitais požeminiais vamzdynais kampas nereglamentuojamas.

 

110 kV ir aukštesnės įtampos OL susikirtimo su naujai tiesiamais požeminiais dujų, naftos ir naftos produktų vamzdynais, taip pat su veikiančiais šių vamzdynų techniniais koridoriais kampas turi būti ne mažesnis kaip 60°.

 

459. 6–400 kV OL atstumai iki dujotiekių vamzdynų turi būti ne mažesni už OL apsaugos zonų ribas. Mažesni atstumai turi būti derinami su elektros tinklo ir dujotiekių operatoriais, bet neturi būti mažesni už atstumus, nustatytus užstatytoms teritorijoms.

 

Užstatytose teritorijose atstumas nuo atramos, jos pamato ir (ar) įžemintuvo 6–35 kV OL iki 16 bar slėgio dujotiekių vamzdynų turi būti ne mažesnis kaip 1 m, o iki dujotiekių vamzdynų, kurių slėgis didesnis kaip 16 bar – ne mažesnis kaip 5 m.

 

110–400 kV OL užstatytose teritorijose atstumas nuo atramos, jos pamato ir (ar) įžemintuvo iki visų slėgių dujotiekių vamzdynų turi būti ne mažesnis kaip 5 m.

 

OL neatlenkti laidai turi būti ne arčiau kaip 300 m nuo magistralinių (didesnio kaip 16 bar slėgio) dujotiekių prapūtimo žvakių.

 

Kai naujai tiesiami magistraliniai naftos ir naftos produktų vamzdynai neužstatytoje teritorijoje klojami OL apsaugos zonoje, jie turi atitikti ne mažesnės kaip trečios kategorijos vamzdynų ruožams keliamus reikalavimus.

 

Jei Taisyklėse dujotiekių (dujų) vamzdynų medžiaga nenurodyta, reikia suprasti, kad tai taikoma tiek plieniniams, tiek polietileniniams dujotiekiams.

 

460. OL priartėjant ir susikertant su atšakomis nuo naftos ir naftos produktų vamzdynų į naftos bazes ir įmones, atstumai nuo OL atramos, jos pamato ir (ar) įžemintuvo iki vamzdynų turi būti ne mažesni kaip 5 m 6–35 kV įtampos OL ir 10 m – 110 kV ir aukštesnės įtampos OL.

 

461. OL priartėjant ir susikertant su šilumotiekio, vandentiekio ir nuotekų šalintuvų (slėginių ir savitakių) vamzdynais, vandens nuleistuvais ir drenažo vamzdynais, atstumas tiesiąja nuo OL įžemintuvo ir požeminės atramos dalies (pamato) iki vamzdynų turi būti ne mažesnis kaip 2 m iki 35 kV įtampos OL ir ne mažesnis kaip 3 m – 110 kV ir aukštesnės įtampos OL.

 

Tam tikrais atvejais, kai iki vamzdynų neįmanoma išlaikyti nurodytų atstumų (pavyzdžiui, kai OL nutiesta elektrinių, gamybos ir pramonės įmonių teritorija, miestų gatvėmis), šie atstumai gali būti sumažinti suderinus su suinteresuotomis įmonėmis. Tokiu atveju reikia numatyti įrengti OL atramų pamatų apsaugą nuo paplovimo ir apsaugą nuo pavojingų potencialų išplitimo metaliniais vamzdynais.

 

 

 

XXIII. OL PRIARTĖJIMAS PRIE NAFTOS IR DUJŲ FAKELŲ

 

 

 

462. Priartėjant prie naftos ir dujų gavybos verslovių fakelų, OL turi būti nutiesta iš vyraujančių vėjų pusės. Atstumas nuo OL iki fakelų turi būti ne mažesnis kaip 60 m.

 

 

 

XXIV. OL PRIARTĖJIMAS PRIE ORO UOSTŲ

 

 

 

463. OL tiesiamos oro uostų apsaugos zonose vadovaujantis oro uostų teisės aktais ir normatyvais.

 

OL priartėjimu laikoma iki 15 km atstumu nuo oro uosto ribos nepriklausomai nuo OL atramos aukščio.

 

Kai atramos yra 100 m ir didesnio aukščio taip pat turi būti derinama su oro uostus eksploatuojančiomis įmonėmis.

 

464. Prie oro uostų OL atramų ženklinimo būtinybė ir tvarka nustatoma vadovaujantis atitinkamais teisės aktais

 

 

 

XXV. AUKŠTESNĖS KAIP 1000 V ĮTAMPOS OL IZOLIUOTAIS LAIDAIS

 

 

 

465. Tiesiant 6–10 kV įtampos OL izoliuotais laidais per tiltus, užtvankas ir pylimus, taip pat šioms linijoms priartėjant prie geležinkelių, automobilių kelių ir gatvių, troleibusų linijų, vandens aušintuvų, vandens telkinių, prie įrenginių, galinčių sprogti ir užsidegti, prie naftos ir dujų fakelų, oro uostų, prie antžeminių vamzdynų, lynų kelių, požeminių vamzdynų ir kertantis su jais reikia laikytis tų pačių kaip 6–10 kV OL neizoliuotais laidais reikalavimų. Kiti OL izoliuotais laidais reikalavimai pateikti Taisyklių 340, 367, 368, 394–398, 400, 404, 408, 409, 411, 413, 422, 424, 435 ir 447 punktuose.

 

 

 

VII. ATVADŲ IR ĮAS ĮRENGIMAS

 

 

 

I. TAIKYMO SRITIS

 

 

 

466. Šis Taisyklių skyrius taikomas įrengiant naujų bei rekonstruojamų gyvenamosios paskirties vieno ar dviejų ir daugiau butų namų, gyvenamosios paskirties kitų tipų namų (bendrabučių, vaikų namų, prieglaudų ir pan.), sodo namų (vasarnamių), administracinės paskirties pastatų, maitinimo paskirties pastatų, gamybos ir pramonės paskirties pastatų bei kitų vartotojų ĮAS, ĮASS, skirstomuosius skydelius ir nustato jų pagrindinius įrengimo bei prijungimo prie tinklo operatoriaus tinklo techninius reikalavimus.

 

467. Įvade į pastatą turi būti ĮAS arba ĮASS. Pastatui įrengiamos viena ar kelios ĮAS arba ĮASS.

 

468. Vartotojams, kurių leistinoji vartoti galia viršija 10 kW, turi būti įrengiami trifaziai įvadai.

 

469. Iš ĮASS maitinami vartotojų įrenginiai ir kituose pastatuose, jeigu tarp šių vartotojų esama funkcinių ryšių.

 

470. Elektros tinklo nuosavybės arba eksploatavimo riba tarp vartotojo ir operatoriaus nustatoma vadovaujantis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 (Žin., 2005, Nr. 120-4328).

 

471. Nepriklausomai nuo to, ar maitinimo linijos pradžioje yra komutavimo aparatai, jie turi būti įrengti visuomeninės, administracinės, prekybos paskirties patalpų ir pan., taip pat administraciniu arba ūkiniu atžvilgiu atskirų vartotojų patalpų maitinimo linijų įvaduose.

 

 

 

II. ELEKTROS SKYDINIŲ VIETOS PARINKIMAS IR JŲ ĮRENGIMAS

 

 

 

472. Elektros skydinės įrengiamos pastatų cokoliniuose, pirmuosiuose aukštuose arba rūsiuose, kuo arčiau apkrovų centrų ir elektros tiekimo šaltinių (transformatorinių ir kt.).

 

473. Elektros skydinių patalpos turi būti prie išorinių sienų ir turėti atskirą įėjimą iš lauko. Atvado ilgis pastate turi būti kuo trumpesnis.

 

474. Užliejamose vietose ĮAS, ĮASS turi būti įrengiamos aukščiau prognozuojamo užliejimo lygio. Grindys turi būti 100 mm aukštesnės nei gretimų patalpų.

 

475. Elektros skydinėse, kuriose yra alyvos pripildytų įrenginių, turi būti įrengiamos priešgaisrinės durys, o kitose elektros skydinėse įrengti priešgaisrinių durų nėra reikalaujama.

 

476. Per elektros skydines vandentiekio, šildymo (išskyrus šildymo) ir nuotekų pašalinimo vamzdžiai, vidaus lietvamzdžiai, vėdinimo ir kiti vamzdžiai išimtinais atvejais tiesiami su sąlyga, kad juose nebūtų atšakų, angų, sklendžių, revizinių dangčių, ventilių ir pan. Per elektros skydines neturi būti tiesiami dujotiekiai ir vamzdynai, kuriais tekėtų degūs skysčiai.

 

477. Elektros skydinėse turi būti elektros apšvietimas ir natūralaus vėdinimo sistemos. Elektros skydinėse turi būti avarinis apšvietimas, jei pastate jis įrengiamas ir kitoms patalpoms.

 

478. Elektros skydinėse kabelių kanalai turi būti uždengti nuimamais A1 degumo klasės statybos produktų dengimais. Šiems kanalams uždengti retai atidengiamuose ruožuose (kabeliams įvesti ir remontuoti) naudojamos kanalų denginių plokštės, o dažniau atidengiamuose ruožuose – rifliuotojo plieno lakštai ar A1 degumo klasės statybos produktų dengimai.

 

479. Elektros skydinėse iš priekinės skydo pusės priežiūrai skirti takeliai turi būti ne siauresni kaip 0,8 m (matomasis plotis) ir ne žemesni kaip 1,9 m (matomasis aukštis). Takuose neturi būti daiktų, kurie trukdytų elektrotechnikos darbuotojams vaikščioti ar nešti įrenginius. Atskirose statybinių konstrukcijų išsikišimo vietose takeliai turi būti ne siauresni kaip 0,6 m.

 

 

 

III. ATVADŲ KABELIŲ Į ELEKTROS SKYDINES TIESIMAS

 

 

 

480. Atvadai į elektros skydines tiesiami vadovaujantis Taisyklių II, IV ir V skyrių reikalavimais.

 

Kai atvadų kabelių paklojimo gylis didesnis kaip 1,5 metro, jie nuleidžiami pastato išorėje arba viduje: išorėje – prie pastato sienos įrengiant šulinį su metalinėmis kopėtėlėmis ir dangčiu, viduje – pačioje elektros skydinėje. Turi būti numatytos priemonės, kad per vamzdžius ir angas į pastato vidų nepatektų vanduo bei smulkūs gyvūnai.

 

Kabeliai turi būti tiesiami techniniu pogrindžiu ir pastato rakinamų rūsių koridoriais atvirai ant konstrukcijų, loviuose, statybinių konstrukcijų kanaluose arba metaliniuose ir kituose A1 degumo klasės statybos produktų vamzdžiuose. Kabeliai neturi būti tiesiami atvirai per sandėlių patalpas.

 

481. Tiesiant iš skydinės kabelius ar laidus, vertikaliosios perėjos per perdangas į kitus aukštus ir horizontaliosios į gretimas patalpas turi būti įrengiamos vadovaujantis Taisyklių 49 ir 50 punktų reikalavimais. Užsandarinimui reikia naudoti A1 degumo klasės statybos produktus.

 

482. Kanalų gylis ir posūkiai turi užtikrinti didžiausio skerspjūvio leistinąjį kabelio lenkimo spindulį. Kabeliai privalo turėti atsargą pakartotinai galinei movai įrengti.

 

 

 

IV. ĮAS IR JŲ ĮRENGIMAS

 

 

 

483. ĮAS ir ĮASS apsaugos laipsniai turi būti ne žemesni kaip:

 

483.1. IP44 – įrengiami lauke;

 

483.2. IP31 – įrengiami pastatų viduje.

 

484. Naudojamos elektrotechnikos konstrukcijos turi būti gaminamos iš plastmasinių, nerūdijančių medžiagų arba padengtos antikorozinėmis dangomis (Taisyklių 3 priedo 1 lentelė).

 

485. ĮAS ir ĮASS korpusai turi atitikti šiuos reikalavimus:

 

485.1. korpusų skardos storis turi būti ne mažesnis kaip 1,5 mm;

 

485.2. po žeme ir 100 mm virš žemės konstrukcijos, ant kurių montuojami elektrotechnikos įrenginiai, turi būti ne mažesnio kaip 2,5 mm storio ir pagamintos vienu iš šių būdų:

 

485.2.1. poliesterio, sustiprinto stiklo pluoštu, arba nerūdijančių metalo lydinių;

 

485.2.2. plieninės konstrukcijos, padengtos ne mažesniu kaip 150 μm storio lydaline cinko danga;

 

485.2.3. plieninės konstrukcijos, padengtos ne mažesniu kaip 50 μm storio aliuminio ir cinko sluoksniu;

 

485.2.4. plieninės konstrukcijos, padengtos ne mažesniu kaip 50 μm storio lydaline cinko danga ir nudažytos epoksidinėmis dervomis, kurių sausos plėvelės sluoksnis turi būti ne mažesnis kaip 200 μm.

 

486. ĮAS ar ĮASS nuimama tvirtinimo konstrukcija prie statinių sienos turi užtikrinti ne mažiau kaip 60 mm atstumą nuo sienos, o tvirtinant kitose vietose – ne mažiau kaip 100 mm nuo jų paviršiaus.

 

487. Elektros imtuvai, kurie priklauso skirtingoms tarifinėms grupėms, turi būti maitinami iš vienos arba kelių ĮAS. Įrengiamos kelios ĮAS, jei vartotojai turi skirtingų tarifinių grupių elektros imtuvus ar skirtingų elektros imtuvų grupes.

 

488. Kai vieno ir daugiau butų gyvenamajame name yra kitų vartotojų (parduotuvė, įstaiga ir pan.), savininko pageidavimu jiems turi būti įrengiami atskiri apskaitos prietaisai. Jų elektros įrenginiai prijungiami nuo bendros ĮASS.

 

Jei pastato viduje nėra galimybės nutiesti elektros linijų iki kitų vartotojų, jie prijungiami atskirai nuo operatoriaus arba nuo kito vartotojo išorėje esančio tinklo.

 

489. Elektros tinklo operatoriaus įvadinės SS (toliau – skirstomoji spinta) ir pastatų ĮAS ar ĮASS, esant techninėms galimybėms, įrengiamos elektros skydinėse.

 

Operatoriaus tranzitinės SS, vartotojų ĮAS ar ĮASS turi būti įrengiamos elektros skydinėse, laiptinėse ar kitose bendrojo naudojimo ar kitose laisvai prieinamose patalpose, prie pastatų išorinių sienų, teritorijų tvorų (aptvarų) išorėje, ant OL atramų, prie kabelių linijų tranzitinių SS ir pan.

 

490. ĮAS ir ĮASS turi būti įrengiamos kuo toliau nuo vamzdynų (vandentiekio, šildymo, nuotekų šalintuvo, dujotiekio, lietvamzdžių ir pan.). Atstumas nuo tokių vamzdynų turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m.

 

491. ĮASS elektros skaitiklio ir vartotojo įrenginius maitinančios linijos apsaugai ĮAS, prieš elektros skaitiklį turi būti įrengiami automatiniai saugikliai. Jų vardinės srovės apskaičiuojamos pagal kiekvienam vartotojui suteiktą leistinąją galią.

 

ĮAS, ĮASS, SS ir operatoriaus tranzitinėse spintose visi komutavimo aparatai ir kiti įrenginiai turi būti sužymėti, o vidinėje durų pusėje turi būti permatomas įdėklas su įrengtų įrenginių ir aparatų elektros grandinių schema. Visi įrašai turi būti suprantami, neištrinami ir lengvai įskaitomi.

 

492. ĮAS, ĮASS ir pagrindinių SS elektros grandinėms tiesti turi būti naudojami laidai ištisinėmis (monolitinėmis) varinėmis gyslomis.

 

493. Apsaugos nuo viršįtampių priemonių reikalingumas nustatomas vadovaujantis EĮĮBT aštuntuoju skyriumi.

 

Atvado OK skerspjūvis turi būti parenkamas perspektyvinėms apkrovoms.

 

Atvadui neturi būti naudojami kabeliai gumine izoliacija.

 

494. ĮAS ir ĮASS įrengimo vietą elektros tinklo operatorius nurodo techninėse sąlygose.

 

495. Patalpos, kuriose įrengtos ĮASS ir pagrindinės SS, turi būti vėdinamos ir apšviestos.

 

Patalpos turi atitikti saugaus darbo reikalavimus.

 

 

 

V. ĮAS IR ĮASS ĮRENGIMAS DAUGIABUČIUOSE IR DAUGIAAUKŠČIUOSE NAMUOSE

 

 

 

496. Daugiabučiuose ar daugiaaukščiuose gyvenamuosiuose namuose pagrindinės SS ir bendriems namo poreikiams (bendrojo naudojimo laiptinių, rūsių, kitų patalpų apšvietimas, liftai, bendrojo naudojimo siurbliai ir pan.) ĮAS ar ĮASS įrengiamos elektros skydinėse.

 

497. Butų ĮAS įrengiamos cokoliniame, pirmame pastato aukšte arba lauke ant pastato sienos ar sklypo ribos laisvai elektros tinklo operatoriui ir vartotojui prieinamoje vietoje, o SS – kiekviename bute.

 

498. Komerciniai elektros skaitikliai įrengiami kiekvienam butui ir bendriems namo poreikiams. Bendriems namo poreikiams suvartojamos elektros komerciniai skaitikliai įrengiami gyvenamojo namo ĮAS ar ĮASS, greta gyvenamojo namo pagrindinės SS.

 

499. Daugiabučiuose vieno aukšto gyvenamuosiuose namuose kiekvienas butas prijungiamas prie operatoriui priklausančios elektros linijos ar SS.

 

500. Butų ĮAS įrengiamos bendrojo naudojimo koridoriuje, o jeigu jo nėra – gyvenamojo namo išorėje prie sienos ar kitoje Taisyklių 498 punkte nurodytoje vietoje.

 

501. Elektros skydinėse ar gyvenamojo namo ĮASS turi būti namo vidaus elektros tinklo schemos su visomis nurodytomis ĮAS.

 

502. Kelių korpusų pastatui įvadinės kabelių linijos į korpusus turi būti tiesiamos lauke, žemėje. Nesant įvadinių kabelių tiesimo žemėje galimybių, jie tiesiami pastato viduje vadovaujantis SEĮĮT reikalavimais.

 

503. Butų ĮAS prijungti skirtos elektros linijos turi būti tiesiamos atskiruose kanaluose, vamzdžiuose, perdangų, sienų ir pertvarų kiaurymėse ir pan.

 

504. Butų ĮAS prijungti skirtos elektros linijos ir įvadinės elektros linijos statiniuose turi būti tiesiamos laikantis šių Taisyklių antrojo ir ketvirtojo skyrių ir SEĮĮT reikalavimų.

 

505. Iš butų ĮAS išeinančių kabelių (laidų), nutiestų laiptinėje iki butų SS, apsaugai, buto ĮAS prieš elektros skaitiklius turi būti įrengiami automatiniai saugikliai. Jų vardinės srovės apskaičiuojamos pagal kiekvienam vartotojui suteiktą leistinąją naudoti galią.

 

Nuo ĮAS ar ĮASS laidininkai iki vartotojo elektros įrenginių turi būti tiesiami aukštų aikštelėmis, bendrojo naudojimo koridoriais, šachtomis ir pan. Laidininkai neturi būti tiesiami per patalpas, priklausančias kitam savininkui.

 

 

 

VI. ĮAS IR ATVADŲ ĮRENGIMAS VIENO IR DVIEJŲ BUTŲ GYVENAMUOSIUOSE NAMUOSE

 

 

 

506. Vieno ir dviejų butų gyvenamųjų namų ĮAS įrengiamos gyvenamojo namo išorėje elektros tinklo operatoriaus darbuotojams ištisą parą laisvai prieinamoje vietoje. Tokia vieta yra:

 

506.1. operatoriaus žemosios įtampos OL atrama arba kabelių tinklo tranzitinė SS prie gatvės ir kitoje bendrojo naudojimo žemėje;

 

506.2. miestų ir gyvenviečių neaptvertų sklypų, kaimo vienkiemių sodybų, sodininkų bendrijų ir pan. sklypų riba;

 

506.3. aptvertų užrakinamų (nesuteikiant teisės patekti į teritoriją) sklypų tvoros (aptvaro) iš gatvės ar bendrojo naudojimo žemės pusės; suteikiant teisę patekti į aptvertas užrakinamas teritorijas – teritorijos viduje.

 

507. ĮAS įrengiamos tokiame aukštyje, kad iki elektros skaitiklio gnybtų būtų 1,4-1,7 m.

 

508. Jei ant atramos įrengiamos dvi ar daugiau ĮAS, tarp jų montuojama gnybtų dėžutė, kurioje prijungiamas maitinimo kabelis nuo OL ir kabeliai ar laidai į ĮAS. Ant atramos, prie jau esančios, greta įrengiama kita ĮAS ir be gnybtų dėžutės.

 

509. Jei atrama yra su ramsčiu, o kabeliai tiesiami ne iš ĮAS esančios ant atramos, jie taip pat tvirtinami ir prie ramsčio.

 

510. Vienas ar du kabeliai prie atramos tvirtinami iš vieno šono, kad nebūtų trukdoma į ją pakilti.

 

Jei atramoje tiesiami trys ar daugiau kabelių, jie tvirtinami 100 mm atstumu nuo jos, taip pat ir prie ramsčių.

 

511. Jei į ĮAS ar ĮASS įvestas įvadinis ir iš jos išvestas kabeliai tiesiami lygiagrečiai, tarp jų turi būti ne mažesnis kaip 50 mm atstumas arba jie turi būti klojami atskiruose vamzdžiuose.

 

512. ĮAS įrengiamos greta elektros tinklo operatoriaus žemosios įtampos kabelių linijose esančių tranzitinių SS.

 

513. Vidaus grupiniams tinklams prijungti SS įrengiamos toje namo patalpoje, kurioje avarijų ar nelaimingų atsitikimų metu būtų galimybė be kliūčių išjungti elektrą.

 

514. Gyvenamuosiuose namuose, kuriuose įrengiami stacionarieji patalpų elektrinio šildymo ar kiti didesnės galios elektros įrenginiai ir apkrovos galia viršija 30 kW, vartotojo SS įrengiamas automatinis jungiklis ir pan.

 

515. Įrengiant naujus ar rekonstruojant esamus atvadus arba ĮAS ar ĮASS nuo OL būtina laikytis šių sąlygų:

 

515.1. iki ĮAS arba ĮASS turi būti tiesiamas trigyslis arba penkiagyslis kabelis ar OK, kai prie ĮAS, ĮASS neįrengiamas įžeminimo įrenginys, arba dvigyslis ar keturgyslis kabelis ar OK, kai prie ĮAS, ĮASS įrengiamas įžeminimo įrenginys;

 

515.2. įrengiamo ĮAS, ĮASS ar atramos, nuo kurios tiesiamas atvadas, įžeminimo įrenginio varža turi būti ne didesnė kaip 30 Ω, o elektros linijos, nuo kurios įrengtas atvadas, apsauginio nulinio laido pakartotinių įžeminimo įrenginių atstojamoji varža – ne didesnė kaip 10 Ω (EĮĮBT 216 punktas);

 

515.3. prieš atvadų, ĮAS ar ĮASS rekonstravimą, jeigu prie jų buvo įrengtas vartotojo įžeminimo įrenginys, kurio varža mažesnė kaip 10 Ω, tuomet prie naujos įrengtos ĮAS ar ĮASS taip pat turi būti įrengiamas įžeminimo įrenginys, kurio varža būtų ne didesnė kaip 10 Ω;

 

515.4. ĮAS arba ĮASS PEN laidininkas išskiriamas ant atskirų PE ir N laidininkų gnybtų. PEN laidininko išskyrimas į PE ir N turi būti atliekamas prieš laidininką N jungiant į elektros skaitiklį.

 

ĮAS, ĮASS ar SS korpusai po PEN laidininko išskyrimo turi būti įžeminami tik PE laidininku, o N laidininkas su PE laidininku neturi būti jungiamas;

 

515.5. atvado OK ilgis nuo atramos iki gyvenamojo namo turi būti parenkamas įvertinant OK mechaninį atsparumą.

 

516. Atvadai nuo OL atramos iki ĮAS turi būti montuojami OK, jeigu pagal gyvenvietės inžinierinius tinklus (savivaldybės, seniūnijos nustatytus reikalavimus) projektinius sprendinius nenustatyta kitaip.

 

517. Vartotojo elektros įrenginius maitinančios linijos ir elektros skaitiklių apsaugai ĮAS prieš elektros skaitiklį turi būti įrengtas automatinis jungiklis, kurio vardinė srovė turi būti apskaičiuota pagal vartotojui suteiktą leistinąją naudoti galią.

 

518. Atvado rekonstravimo ar remonto metu nuo atramos iki ĮAS arba ĮASS turi būti tiesiamas OK su sustiprintu vientisu nuliniu laidu. Jei dėl didelio nulinio laido skersmens jo nėra galimybės tiesiogiai prijungti prie elektros skaitiklio gnybto, jis pertraukiamas ir patikimai sujungiamas plombuojamoje spintos dalyje, o į elektros skaitiklį jungiamas mažesnio skersmens laidas.

 

519. Prie atramos ir ĮAS ar ĮASS paliekama atvado kabelio atsarga, kurios kilpos spindulys turi būti ne mažesnis kaip 0,3 m.

 

520. ĮAS ant gyvenamojo namo sienos nuo lango įrengiama ne mažiau kaip 1 m atstumu.

 

521. Jungiant ĮAS požeminių kabelių linijų magistralės galuose arba ilgesnių kaip 200 m atšakų galuose, ĮAS turi būti papildomai įžemintos. Įžeminimo varža turi būti ne didesnė 30 Ω.

 

Įžeminimo įrenginiai turi būti įrengiami ir KL atšakose prie ĮAS ir sujungiamos su kabeliu PEN laidininku, jei jose PEN išskiriamas į PE ir N. KL nulinio laidininko bendroji varža turi būti ne didesnė kaip 10 Ω.

 

522. ĮAS, kabelių spintos yra elektros linijų elementai, todėl parenkant 0,4 kV OL apsaugą reikia vadovautis Lietuvos Respublikos ūkio ministro patvirtintomis Elektros įrenginių relinės apsaugos ir automatikos įrengimo taisyklėmis.

 

______________

 

part_9e50ba044c864069a1243227d443fd0b_end


 

Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo

taisyklių

1 priedas

 

 

 

REIKALAVIMAI ELEKTROS TINKLUI IR INSTALIACIJAI

 

 

 

1 lentelė. Laidų ir kabelių mažiausi leistinieji skerspjūviai

 

 

 

 

Instaliacijos sistema

 

Grandinės

 

Laidininkai

 

medžiaga

 

skerspjūvis, mm2

 

Stacionarioji instaliacija

 

Kabeliai ir izoliuoti laidininkai

 

Galios ir apšvietimo grandinės

 

Varis

 

Aliuminis

 

1,5

 

2,5*

 

Signalizacijos ir kontrolės grandinės

 

Varis

 

0,5**

 

Neizoliuoti laidininkai

 

Galios grandinės

 

Varis

 

Aliuminis

 

10

 

16

 

Signalizacijos ir kontrolės grandinės

 

Varis

 

4

 

Izoliuotų laidų ir kabelių lanksčiosios jungtys

 

Specialiųjų įrenginių ir kontrolės prietaisų grandinės

 

Varis

 

0,75

 

Kitoks pritaikymas

 

0,75***

 

 

 

* Operatoriaus tinkle mažiausias skerspjūvis – 16 mm2. Aliumininių laidininkų jungtys turi būti išbandytos ir aprobuotos konkrečiam naudojimui.

 

** Signalizacijos ir kontrolės grandinių laidininkų, jungiamų prie elektroninių prietaisų, mažiausias skerspjūvis – 0,1 mm2.

 

***Signalizacijos ir kontrolės grandinių lankstiesiems septynių ir daugiau gyslų kabeliams, jungiamiems prie elektroninių prietaisų, mažiausias skerspjūvis – 0,1 mm2.

 

 

 

2 lentelė. Apsauga nuo prisilietimo prie įtampą turinčių srovinių dalių ir pašalinių daiktų patekimo per apdangalą į elektros įrenginio vidų

 

 

 

 

Apsaugos laipsnis IP(0...6)x

 

Požymiai, charakteristika

 

Pašalinio daikto matmuo, mm

 

Žmogaus kūnas ir pašaliniai daiktai

 

0

 

Apsaugos nėra

 

Apsaugos nėra

 

1

 

Apsauga nuo pašalinių daiktų, didesnių kaip 50 mm

 

Apsauga nuo prisilietimo ranka

 

2

 

Apsauga nuo pašalinių daiktų, didesnių kaip 12 mm

 

Apsauga nuo prisilietimo pirštais

 

3

 

Apsauga nuo pašalinių daiktų, didesnių kaip 2,5 mm

 

Apsauga nuo prisilietimo įrankiais arba kitais daiktais

 

4

 

Apsauga nuo pašalinių daiktų, didesnių kaip 1,0 mm

 

Apsauga nuo prisilietimo įrankiais, viela ir pan.

 

5

 

Apsauga nuo kenksmingų dulkių apnašų

 

Apsauga nuo bet kokio prisilietimo

 

6

 

Apsauga nuo dulkių

 

Apsauga nuo bet kokio prisilietimo

 

 

 

3 lentelė. Apsauga nuo vandens patekimo per apdangalą į elektros įrenginio vidų

 

 

 

 

Apsaugos laipsnis IPx(0...8)

 

Požymiai, charakteristika

 

0

 

Nėra jokios ypatingos apsaugos

 

1

 

Apsauga nuo vertikaliai krintančio vandens (vandens lašų)

 

2

 

Apsauga nuo vertikaliai krintančio vandens (vandens lašų), kai įrenginys pasviręs 15 laipsnių kampu

 

3

 

Apsauga nuo smulkių vandens lašų (dulksnos), krintančių į apdangalą 6 laipsnių nuo vertikalės kampu

 

4

 

Apsauga nuo vandens purslų iš bet kurios pusės

 

5

 

Apsauga nuo vandens čiurkšlių iš bet kurios pusės

 

6

 

Apsauga nuo stiprių vandens bangų

 

7

 

Apsauga nuo vandens patekimo į elektros įrenginį, panardinant jį nustatytam laikui į nurodytą gylį

 

8

 

Apsauga nuo vandens patekimo į elektros įrenginį, panardinant jį neribotam laikui

 

 

 

PASTABA. Apsaugos apdangalais laipsniai žymimi tarptautiniu žymeniu IP ir po jo einančiais dviem skaitmenimis XX (IPXX). Pirmasis skaitmuo (X) nurodo apsaugos nuo kietųjų kūnų patekimo į įrenginio vidų ir žmogaus prisilietimo prie įtampą turinčių srovinių dalių laipsnį. Antrasis skaitmuo (X) nurodo apsaugos nuo vandens patekimo į įrenginio vidų laipsnį. Pirmasis skaitmuo yra nuo 0 iki 6, o antrasis – nuo 0 iki 8.

 

 

 

4 lentelė. Elektros instaliacijos tiesimo sistemos parinkimas

 

 

 

 

Laidininkai ir kabeliai

 

Instaliacijos sistema

 

netvirtinami

 

tvirtinami apkabomis (laikikliais)

 

tiesiami vamzdžiuose

 

tiesiami kabelių dėžėse

 

tiesiami kabelių kanaluose

 

tiesiami ant lentynų, gembių ir kitų atraminių konstrukcijų

 

tvirtinami prie izoliatorių

 

tvirtinami prie lynų

 

Neizoliuoti laidininkai

 

 

 

 

 

 

 

+

 

 

Izoliuoti laidininkai

 

 

 

+

 

+

 

+

 

 

+

 

 

Daugiagysliai kabeliai su apvalkalais

 

+

 

+

 

+

 

+

 

+

 

+

 

0

 

+

 

Viengysliai kabeliai su apvalkalais

 

0

 

+

 

+

 

+

 

+

 

+

 

0

 

+

 

 

 

PASTABOS:

 

1. + – naudojamas būdas.

 

2. – – neturi būti naudojamas.

 

3. 0 – įprastinėmis sąlygomis praktikoje nenaudojamas būdas.

 

 

 

5 lentelė. Elektros instaliacijos tiesimo būdo parinkimas

 

 

 

 

Laidininkų ir kabelių tiesimo įrenginiai

 

Instaliacijos būdų grupė

 

netvirtinami

 

tvirtinami apkabomis (laikikliais)

 

tiesiami vamzdžiuose

 

tiesiami kabelių dėžėse

 

tiesiami kabelių kanaluose

 

tiesiami ant lentynų, gembių ir kitų atraminių konstrukcijų

 

tvirtinami prie izoliatorių

 

tvirtinami prie lynų

 

Statybinių konstrukcijų ertmės

 

5, 16, 0, 47

 

0

 

5, 6, 1

 

 

43, 44

 

30, 31, 32, 33, 34

 

 

 

Kabelių kanalai

 

6

 

6

 

4, 55

 

52, 3

 

43, 44, 7, 8, 9

 

30, 31, 32, 33, 34

 

 

 

Tranšėjos žemėje

 

2, 3

 

0

 

0

 

 

70

 

0

 

 

 

Mūrinės sienos ir kitos statybinės konstrukcijos

 

58

 

58

 

1, 2, 59, 60

 

50

 

45

 

0

 

 

 

Sienų ir statybinių konstrukcijų paviršius

 

 

20

 

4

 

52, 53

 

6, 7, 8, 9

 

30, 31,32, 33, 34

 

36

 

 

Atviruose kabelių įrenginiuose

 

 

 

0

 

10, 11

 

 

30, 31, 32, 33, 34

 

36

 

35

 

Vandenyje

 

0

 

80

 

0

 

 

0

 

0

 

 

 

 

 

PASTABOS:

 

1. Instaliacijos būdo skaitmeninis žymuo priimtas pagal EĮĮBT 2 priedo 2 lentelę.

 

2. – – neturi būti naudojama.

 

3. 0 – įprastinėmis sąlygomis praktikoje nenaudojamas būdas.

 

 

 

6 lentelė. Elektros instaliacija, laidų ir kabelių tiesimo budai pagal priešgaisrinės saugos reikalavimus

 

 

 

 

Pagrindas ir konstrukcijos

 

Laidas ir kabelis

 

D ir žemesnės degumo klasės statybos produktai

 

Ne žemesnės kaip A2 degumo klasės statybos produktai arba ne žemesnės kaip B degumo klasės statybos produktai

 

Atviroji instaliacija

 

Ant ne žemesnės kaip A2 degumo klasės statybos produktų pakloto

 

Tiesiogiai

 

Kabelis

 

Tiesiogiai

 

Tiesiogiai

 

Kabelis ne žemesnės kaip A2 degumo klasės statybos produktų apvalkale

 

Ne žemesnės kaip A2 degumo klasės statybos produktų vamzdžiuose ir loviuose

 

Ne žemesnės kaip B degumo klasės statybos produktų arba ne žemesnės kaip A2 degumo klasės statybos produktų vamzdžiuose ir loviuose

 

Kabelis D ir žemesnės degumo klasės statybos produktų apvalkale, laidas be apvalkalo arba D ir žemesnės degumo klasės statybos produktų apvalkale

 

Paslėptoji instaliacija

 

Ant ne žemesnės kaip A2 degumo klasės statybos produkto pakloto, vėliau tinkuojant arba apsaugant iš visų pusių ištisiniu kitos ne žemesnės kaip A2 degumo klasės statybos produkto sluoksniu

 

Tiesiogiai

 

Kabelis, laidas be apvalkalo arba D ir žemesnės degumo klasės statybos produktų apvalkale

 

Ant žemesnės kaip A2 degumo klasės statybos produktų pakloto

 

Tiesiogiai

 

Kabelis, laidas ne žemesnės kaip B degumo klasės statybos produktų apvalkale

 

Ne žemesnės kaip B degumo klasės statybos produktų vamzdžiuose ir loviuose ant ne žemesnės kaip A2 degumo klasės statybos produktų pakloto, vėliau užtinkuojant

 

D ir žemesnės degumo klasės statybos produktų vamzdžiuose ir loviuose užbetonuojant arba ne žemesnės kaip A2 degumo klasės statybos produktų ištisiniame sluoksnyje

 

D ir žemesnės degumo klasės statybos produktų, ne žemesnės kaip B degumo klasės statybos produktų ir ne žemesnės kaip A2 degumo klasės statybos produktų apvalkale kabelis, laidas be apvalkalo

 

 

 

PASTABOS:

 

1. Ne žemesnės kaip A2 degumo klasės statybos produkto paklotas turi nutolti į kiekvieną laido, kabelio, vamzdžio arba lovio pusę ne mažiau kaip 10 mm.

 

2. Vamzdis užtinkuojamas ištisiniu, ne plonesniu kaip 10 mm tinko ir pan. sluoksniu.

 

3. Aplink vamzdį (lovį) turi būti ištisinis, ne plonesnis kaip 10 mm ne žemesnės kaip A2 degumo klasės statybos produkto (tinko, betono ir pan.) sluoksnis.

 

 

 

7 lentelė. Mažiausi atstumai kabelių statiniuose

 

 

 

 

Matmens pavadinimas

 

Mažiausi matmenys, m

 

 

klojant tuneliuose, galerijose, kabelių aukštuose ir estakadomis

 

klojant kabelių kanaluose ir dvigubose grindyse

 

 

Aukštis

 

1,8

 

Nereglamentuojamas, bet ne didesnis kaip 1,2

 

 

Horizontalusis atstumas tarp konstrukcijų, kai jos išdėstytos abiejose perėjos pusėse (perėjos plotis)

 

1,0

 

0,3, esant gyliui iki 0,6 m; 0,4, esant gyliui nuo 0,6 iki 0,9 m; 0,6, esant gyliui, didesniam kaip 0,9 m

 

 

Horizontalusis atstumas nuo konstrukcijos iki sienos, kai jos išdėstytos vienoje perėjos pusėje (perėjos plotis)

 

0,9

 

Tas pats

 

 

Vertikalusis atstumas tarp horizontalių konstrukcijų*:

 

galios kabeliams:

 

iki 10 kV įtampos

 

0,2

 

0,15

 

 

35 kV įtampos

 

0,25

 

0,2

 

 

110 kV ir aukštesnės įtampos kontroliniams ir ryšių kabeliams, taip pat iki 1000 V įtampos iki 25 mm2 skerspjūvio galios kabeliams

 

0,3**

 

0,25

 

 

0,1

 

0,1

 

 

Atstumas tarp atraminių konstrukcijų išilgai statinio

 

0,8–1,0

 

0,8–1,0

 

 

Vertikalusis ir horizontalusis atstumas tarp pavienių iki 35 kV įtampos galios kabelių***

 

ne mažesnis kaip kabelio skersmuo

 

Horizontalusis atstumas tarp kontrolinių ir ryšių kabelių***

 

nereglamentuojamas

 

Horizontalusis atstumas tarp 110 kV ir aukštesnės įtampos kabelių

 

0,1

 

ne mažesnis kaip kabelio skersmuo

 

 

 

* Gembės naudingas ilgis tiesiuose trasos ruožuose turi būti ne didesnis kaip 0,5 m.

 

** Išdėstant kabelius lygiakraščiu trikampiu, kurio kraštinės – po 0,25 m.

 

*** Taip pat kabeliams, klojamiems kabelių šachtose.

 

 

 

8 lentelė. Mažiausi atstumai nuo kabelių estakadų ir galerijų iki statinių

 

 

 

 

Statinys, objektas

 

Atstumas

 

Mažiausi atstumai, m

 

Horizontalusis atstumas

 

Pastatai ir kiti statiniai ištisinėmis sienomis

 

Nuo estakados ir galerijos konstrukcijos iki statinio arba pastato sienos

 

Nereglamentuojama

 

Pastatai ir kiti statiniai su išėmomis sienose

 

Tas pats

 

2

 

Gamyklos vidaus neelektrifikuotas geležinkelis

 

Nuo estakados ir galerijos konstrukcijos iki geležinkelio gabarito ribos

 

Galerijoms ir pereinamosioms estakadoms – 1; nepereinamosioms estakadoms – 3

 

Gamyklos vidaus automobilių keliai ir priešgaisriniai keliai

 

Nuo estakados ir galerijos konstrukcijos iki bordiūro, šalikelės išorinio griovio krašto arba sankasos krašto

 

2

 

Lynų keliai

 

Nuo estakados ir galerijos konstrukcijos iki judamojo lynų kelio sąstato gabarito

 

1

 

Viršžeminiai vamzdynai

 

Nuo estakados ir galerijos konstrukcijos iki artimiausių vamzdyno dalių

 

0,5

 

Oro linijos

 

Nuo estakados ir galerijos konstrukcijos iki laidų

 

Taisyklių 404 punktas

 

Vertikalusis atstumas

 

Gamyklos vidaus neelektrifikuoti geležinkeliai

 

Nuo apatinės estakados ir galerijos žymos iki bėgio viršaus

 

5,6

 

Gamyklos vidaus elektrifikuoti geležinkeliai

 

Nuo apatinės estakados ir galerijos žymos iki: bėgio viršaus;

 

7,1

 

aukščiausiai esančio laido arba kontaktinį tinklą laikančiojo lyno

 

3

 

Gamyklos vidaus automobilių kelias (priešgaisrinis kelias)

 

Nuo apatinės estakados ir galerijos žymos iki kelio dangos

 

4,5

 

Viršžeminiai vamzdynai

 

Nuo estakados ir galerijos konstrukcijos iki artimiausių vamzdyno dalių

 

0,5

 

Oro linijos

 

Nuo estakados ir galerijos konstrukcijos iki laidų

 

Taisyklių 403 punktas

 

Ryšių ir radiofikacijos oro linijos

 

Tas pats

 

1,5

 

 

 

9 lentelė. Mažiausi leistinieji horizontalieji atstumai nuo oro linijų atramų iki požeminių kabelių, vamzdynų ir antžeminių kolonėlių

 

 

 

 

Objektas

 

Atstumas, m

 

Vandens, iki 16 bar slėgio plieninių dujotiekių, garo ir šilumos vamzdynai, nuotekų šalintuvo vamzdžiai

 

1

 

Priešgaisriniai hidrantai, požeminiai nuotekų šalintuvo šuliniai (angos), vandens kolonėlės

 

2

 

Benzino kolonėlės

 

10

 

Kabeliai (išskyrus ryšių, signalizacijos, radijo transliavimo)

 

1

 

Kabeliai (išskyrus ryšių, signalizacijos, radijo transliavimo), nutiesti izoliuotame vamzdyje

 

0,5

 

Ryšių ir signalizacijos kabeliai užstatytoje vietovėje

 

2

 

Ryšių ir signalizacijos kabeliai neužstatytoje vietovėje

 

5

 

 

 

10 lentelė. Leistinieji mechaniniai įtempimai laikančiuosiuose oro kabelių laidininkuose

 

 

 

 

Oro kabelių laikančiojo laido arba sustiprinto nulinio laido skerspjūviai, mm2

 

Leistinieji įtempimai, %, nuo ribinių

 

esant didžiausiai išorinei apkrovai arba žemiausiai temperatūrai, kai nėra išorinės apkrovos

 

esant vidutinei metinei temperatūrai, kai nėra išorinės apkrovos

 

25–35

 

35

 

30

 

50–95

 

40

 

30

 

120

 

45

 

30

 

______________

part_59a0da747d3c4c2ca20901aa9ad8ec27_end


 

Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo

 

taisyklių

 

2 priedas

 

 

 

ELEKTROS LINIJŲ ĮRENGIMO REIKALAVIMAI

 

 

 

1 lentelė. Vėjo slėgio pataisos koeficientai, esant kitokiam nei 10 m aukščiui nuo žemės paviršiaus

 

 

 

 

Aukštis nuo žemės paviršiaus, m

 

Rajono tipas

 

A (be kliūčių)

 

B (aukštesnės kaip 10 m ir iki 25 m kliūtys)

 

C (aukštesnės kaip 25 m kliūtys)

 

<5

 

0,75

 

0,5

 

0,4

 

10

 

1,0

 

0,65

 

0,4

 

20

 

1,25

 

0,85

 

0,55

 

40

 

1,6

 

1,1

 

0,8

 

50

 

1,7

 

1,3

 

1,0

 

80

 

1,85

 

1,45

 

1,15

 

100

 

2,0

 

1,6

 

1,25

 

150

 

2,25

 

1,9

 

1,55

 

200

 

2,45

 

2,1

 

1,8

 

 

 

2 lentelė. Apšalo sienelės storio pataisos koeficientai, esant kitokiam kaip 10 m aukščiui nuo žemės paviršiaus

 

 

 

 

Aukštis nuo žemės, m

 

5

 

10

 

20

 

30

 

50

 

70

 

100

 

Koeficientas

 

0,8

 

1.0

 

1,2

 

1,4

 

1,6

 

1,8

 

2,0

 

 

 

PASTABA. 1 ir 2 lentelių tarpiniams aukščiams pataisos koeficientai nustatomi tiesinės interpoliacijos būdu.

 

 

 

3 lentelė. Apšalo sienelės storio pataisos koeficientai, esant kitokiam kaip 10 mm skersmens laidui

 

 

 

 

Laido arba lyno skersmuo, mm

 

5

 

10

 

20

 

30

 

50

 

70

 

Koeficientas

 

1,1

 

1,0

 

0,9

 

0,8

 

0,7

 

0,6

 

 

 

PASTABA. Tarpiniams skersmenims pataisos koeficientai nustatomi tiesinės interpoliacijos būdu.

 

 

 

4 lentelė. Mažiausias oro linijų plieninių aliumininių laidų skersmuo pagal vainikinio išlydžio sąlygą

 

 

 

 

OL įtampa, kV

 

Fazės laidų skersmuo, mm

 

neišskaidytų

 

išskaidytų

 

110

 

11,4

 

 

330

 

33,2

 

3x17,1 ir 2x21,6

 

400

 

 

3x24,5 ir 2x36,2

 

 

 

5 lentelė. Mažiausi leistinieji atstumai tarp oro linijų su kabamaisiais izoliatoriais laidų, esant horizontaliam laidų išdėstymui

 

 

 

 

Įtampa, kV

 

Mažiausi atstumai tarp laidų, m, esant laidų įlinkiui, m

 

3

 

4

 

5

 

6

 

8

 

12

 

16

 

35

 

2,5

 

2,5

 

2,75

 

2,75

 

3,0

 

3,25

 

3,75

 

110

 

3,0

 

3,25

 

3,5

 

3,5

 

3,75

 

4,0

 

4,5

 

330

 

 

 

 

5,5

 

5,75

 

6,0

 

6,5

 

400

 

 

 

 

7,0

 

7,25

 

7,5

 

8,0

 

 

 

6 lentelė. Mažiausias horizontalusis gretimų lygių (aukštų) laidų poslinkis tarpinėse atramose rajonuose, kuriuose laidų švytavimas pasikartoja kartą per 5-10 metų

 

 

 

 

Įtampa, kV

 

Vertikalusis atstumas, m

 

Horizontalusis gretimų laidų poslinkis, m, esant laidų įlinkiui, m

 

4

 

5

 

6

 

8

 

10

 

12

 

14

 

16

 

35

 

2,5

 

0,70

 

0,70

 

1,0

 

1,60

 

2,0

 

2,30

 

2,50

 

2,60

 

3,0

 

0,7

 

0,70

 

0,70

 

1,30

 

1,80

 

2,15

 

2,35

 

2,55

 

3,5

 

0

 

0,70

 

0,70

 

1,0

 

1,70

 

2,10

 

2,30

 

2,50

 

4,0

 

0

 

0,7

 

0,70

 

0,70

 

1,5

 

2,0

 

2,20

 

2,45

 

4,5

 

0

 

0

 

0,7

 

0,70

 

1,1

 

1,80

 

2,10

 

2,40

 

5,0

 

 

 

 

0,7

 

0,7

 

1,60

 

2,00

 

2,30

 

5,5

 

0

 

0

 

0

 

0,70

 

0,70

 

1,00

 

1,90

 

2,25

 

6,0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

0,70

 

0,70

 

1,60

 

2,10

 

6,5

 

0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

0,70

 

1,10

 

1,90

 

7,0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

0,70

 

0,70

 

1,60

 

110

 

3,0

 

1,20

 

1,20

 

1,20

 

1,70

 

2,20

 

2,40

 

2,65

 

2,80

 

3,5

 

1,20

 

1,20

 

1,20

 

1,50

 

2,00

 

2,40

 

2,60

 

2,70

 

4,0

 

0

 

1,20

 

1,20

 

1,20

 

1,70

 

2,20

 

2,50

 

2,65

 

4,5

 

0

 

0

 

1,20

 

1,20

 

1,50

 

2,00

 

2,40

 

2,60

 

5,0

 

0

 

0

 

0

 

1,20

 

1,20

 

1,80

 

2,30

 

2,50

 

5,5

 

0

 

0

 

0

 

1,20

 

1,20

 

1,50

 

2,10

 

2,45

 

6,0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

1,20

 

1,20

 

1,90

 

2,30

 

6,5

 

0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

1,20

 

1,60

 

2,10

 

7,0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

1,20

 

1,20

 

2,00

 

330

 

5,5

 

0

 

0

 

2,50

 

2,50

 

2,70

 

3,05

 

3,30

 

3,65

 

6,0

 

0

 

0

 

0

 

2,50

 

2,60

 

2,95

 

3,25

 

3,60

 

6,5

 

0

 

0

 

0

 

0

 

2,50

 

2,85

 

3,15

 

3,55

 

7,0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

2,50

 

2,70

 

3,10

 

3,50

 

7,5

 

0

 

0

 

0

 

0

 

2,50

 

2,50

 

3,00

 

3,45

 

8,0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

2,50

 

2,50

 

2,90

 

3,40

 

8,5

 

0

 

0

 

0

 

0

 

2,50

 

2,50

 

2,80

 

3,20

 

 

 

7 lentelė. Mažiausias horizontalusis gretimų lygių (aukštų) laidų poslinkis tarpinėse atramose rajonuose, kur laidų švytavimas pasikartoja kartą per 5 metus

 

 

 

 

Įtampa, kV

 

Vertikalusis atstumas, m

 

Horizontalusis gretimų laidų poslinkis, m, esant laidų įlinkiui, m

 

4

 

5

 

6

 

8

 

10

 

12

 

14

 

16

 

35

 

3,0

 

0,70

 

1,25

 

1,55

 

2,05

 

2,35

 

2,65

 

2,95

 

3,20

 

3,5

 

0

 

0,70

 

1,30

 

1,90

 

2,30

 

2,65

 

2,95

 

3,20

 

4,0

 

0

 

0,70

 

0,70

 

1,70

 

2,20

 

2,60

 

2,90

 

3,20

 

4,5

 

0

 

0

 

0,70

 

1,30

 

2,05

 

2,50

 

2,85

 

3,15

 

5,0

 

0

 

0

 

0

 

0,70

 

1,80

 

2,35

 

2,75

 

3,10

 

5,5

 

0

 

0

 

0

 

0,70

 

1,40

 

2,20

 

2,65

 

3,05

 

6,0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

0,70

 

1,90

 

2,50

 

2,95

 

6,5

 

0

 

0

 

0

 

0

 

0,70

 

1,40

 

2,30

 

2,85

 

7,0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

0,70

 

2,00

 

2,65

 

110

 

3,0

 

1,20

 

1,35

 

1,85

 

2,35

 

2,65

 

2,95

 

3,25

 

3,50

 

3,5

 

1,20

 

1,20

 

1,50

 

2,20

 

2,60

 

2,95

 

3,25

 

3,50

 

4,0

 

0

 

1,20

 

1,20

 

2,00

 

2,50

 

2,90

 

3,20

 

3,50

 

4,5

 

0

 

0

 

1,20

 

1,65

 

2,35

 

2,80

 

3,15

 

3,45

 

5,0

 

0

 

0

 

0

 

1,20

 

2,10

 

2,65

 

3,05

 

3,40

 

5,5

 

0

 

0

 

0

 

1,20

 

1,70

 

2,50

 

2,95

 

3,35

 

6,0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

1,20

 

2,20

 

2,80

 

3,25

 

6,5

 

0

 

0

 

0

 

0

 

1,20

 

1,70

 

2,60

 

3,15

 

7,0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

1,20

 

2,30

 

2,95

 

330

 

6,0

 

0

 

0

 

2,50

 

2,90

 

3,45

 

3,85

 

4,15

 

4,40

 

6,5

 

0

 

0

 

2,50

 

2,70

 

3,35

 

3,80

 

4,10

 

4,40

 

7,0

 

0

 

0

 

0

 

2,50

 

3,20

 

3,75

 

4,10

 

4,40

 

7,5

 

0

 

0

 

0

 

2,50

 

3,05

 

3,65

 

4,05

 

4,40

 

8,0

 

0

 

0

 

0

 

2,50

 

2,85

 

3,55

 

4,00

 

4,35

 

8,5

 

0

 

0

 

0

 

2,50

 

2,50

 

3,40

 

3,90

 

4,30

 

9,0

 

0

 

0

 

0

 

2,50

 

2,50

 

3,25

 

3,80

 

4,25

 

10,0

 

0

 

0

 

0

 

0

 

2,50

 

2,65

 

3,55

 

4,10

 

 

 

8 lentelė. Mažiausias horizontalusis gretimų lygių (aukštų) laidų poslinkis inkarinėse atramose

 

 

 

 

Įtampa, kV

 

Mažiausias poslinkis, m, kai apšalo sienelės storis, mm

 

5–10

 

15–20

 

35

 

0,5

 

0,7

 

110

 

0,7

 

1,2

 

330

 

2,0

 

2,5

 

 

 

9 lentelė. Mažiausias horizontalusis laidų ir trosų poslinkis 400 kV įtampos oro linijų tarpinėse atramose

 

 

 

 

Vertikalus atstumas tarp laidų ir trosų, m

 

Mažiausias poslinkis, m, esant laidų įlinkiui, m

 

10

 

12

 

14

 

16

 

9,0

 

2,0

 

3,5

 

4,0

 

4,0

 

10,0

 

2,0

 

3,0

 

4,0

 

4,0

 

11,0

 

2,0

 

2,0

 

3,0

 

3,5

 

12,0

 

2,0

 

2,0

 

2,5

 

3,0

 

 

 

10 lentelė. Skaičiuojamieji komutaciniai viršįtampiai

 

 

 

 

Vardinė įtampa, kV

 

Komutacinių viršįtampių lygis
Uk / Uf max darbo

 

Komutaciniai
viršįtampiai, kV

 

110

 

3,0

 

312

 

330

 

2,7

 

800

 

400

 

2,5

 

1070

 

 

 

11 lentelė. Mažiausias atstumas nuo oro linijų izoliuotų ir neizoliuotų laidų iki žemės paviršiaus neužstatytoje ir sunkiai prieinamoje vietovėje

 

 

 

 

Vietovės charakteristika

 

Mažiausias atstumas, m, kai OL įtampa, kV

 

6–110

 

330

 

400

 

Neužstatyta teritorija

 

6

 

7,5

 

8

 

Sunkiai prieinama vietovė

 

5

 

6,5

 

7

 

 

 

12 lentelė. Mažiausias atstumas nuo oro linijų laidų iki žemės (gatvės) paviršiaus, užstatytoje teritorijoje

 

 

 

 

Oro linijos darbo sąlygos

 

Atstumas

 

Mažiausias atstumas, m, kai OL įtampa, kV

 

6–35

 

110

 

330

 

400

 

Laidai ir trosai nenutrūkę

 

Iki žemės (gatvės) paviršiaus

 

7

 

7

 

8,5

 

9

 

Iki gamybos pastatų arba statinių nedegių stogų

 

3

 

4

 

6

 

7

 

Laidai nutrūkę gretimame tarpatramyje

 

Iki žemės (gatvės) paviršiaus

 

4,5

 

4,5

 

6

 

7

 

 

 

13 lentelė. Mažiausias atstumas tarp susikertančių oro linijų laidų ir tarp laidų bei trosų

 

 

 

 

Oro linijos tarpatramio ilgis, m

 

Mažiausias atstumas, m, kai nuotolis nuo sankirtos iki artimiausios atramos yra, m

 

30

 

50

 

70

 

100

 

120

 

150

 

Susikertant 400 ir 330 kV OL tarpusavyje ir su žemesnės įtampos OL

 

iki 200

 

5

 

5

 

5

 

5,5

 

 

 

300

 

5

 

5

 

5,5

 

6

 

6,5

 

7

 

450

 

5

 

5,5

 

6

 

7

 

7,5

 

8

 

Susikertant 110 ir 35 kV OL tarpusavyje ir su žemesnės įtampos OL

 

iki 200

 

3

 

3

 

3

 

4

 

 

 

300

 

3

 

3

 

4

 

4,5

 

5

 

 

Susikertant 10 kV OL tarpusavyje ir su žemesnės tampos OL

 

iki 100

 

2

 

2

 

 

 

 

 

150

 

2

 

2,5

 

2,5

 

-

 

-

 

-

 

 

 

14 lentelė. Mažiausias horizontalusis atstumas tarp suartėjančių oro linijų

 

 

 

 

Oro linijų ruožai ir atstumai

 

Mažiausias atstumas, m, esant OL įtampai, kV

 

iki 10

 

35

 

110

 

330

 

400

 

Normaliuose trasos ruožuose tarp OL ašių

 

Aukščiausios atramos aukštis*

 

Ankštos trasos ruožuose ir prieigose prie pastočių:

 

 

 

 

 

 

tarp kraštinių neatlenktų OL laidų,

 

2,5

 

4

 

5

 

10

 

15

 

nuo atlenktų OL laidų iki kitos OL atramų

 

2

 

4

 

4

 

8

 

10

 

 

 

* Priartėjant 400 kV įtampos oro linijoms vienai prie kitos ir prie žemesnės įtampos oro linijos mažiausias atstumas tarp šių linijų turi būti lygus aukščiausios atramos aukščiui, bet ne mažesnis kaip 50 m.

 

 

 

15 lentelė. Mažiausias atstumas nuo oro linijos atramos įžemintuvo ar jos požeminės dalies iki RL ir LRTL požeminio kabelio

 

 

 

 

Savitoji žemės varža ρ, Ωm

 

Mažiausias atstumas, m, esant OL įtampai, kV

 

iki 35

 

110 ir aukštesnei

 

Iki 100

 

0,83

 

10

 

Daugiau kaip 100 ir iki 500

 

10

 

25

 

Daugiau kaip 500 ir iki 1000

 

11

 

35

 

Daugiau kaip 1000

 

0,35 √p

 

50

 

 

 

16 lentelė. Mažiausias vertikalusis atstumas nuo oro linijos laidų iki RL ir LRTL laidų

 

 

 

 

Skaičiuojamasis oro linijos režimas

 

Mažiausias atstumas, m, esant OL įtampai, kV

 

6–10

 

35

 

110

 

330

 

Laidai ir trosai nenutrūkę

 

2

 

3

 

3

 

5

 

Laidai nutrūkę gretimose oro linijose su kabamaisiais izoliatoriais tarpatramiuose

 

1

 

1

 

1

 

2,5

 

 

 

17 lentelė. Mažiausias atstumas nuo oro linijų iki radijo centrų perdavimo įrenginių antenų statinių

 

 

 

 

Antenų statiniai

 

Mažiausias atstumas, m, esant OL įtampai, kV

 

iki 110

 

330–400

 

Vidutinių ir ilgųjų bangų perdavimo antenos

 

100

 

100

 

Trumpųjų bangų perdavimo antenos didžiausio spinduliavimo kryptimi

 

200

 

300

 

Kitomis kryptimis

 

50

 

50

 

Trumpųjų bangų perdavimo silpnai nukreiptos ir nenukreiptos antenos

 

150

 

200

 

Mobiliojo ryšio bazinių stočių antenų bokštai ir jų konstrukcijos (atotampos ir kt.)

 

Ne mažesnis kaip nurodytos norminiuose dokumentuose OL apsaugos zonos

 

 

 

18 lentelė. Mažiausias atstumas nuo oro linijų iki priimančiųjų radijo centrų, radiofikacijos priėmimo punktų, vietinių radijo mazgų, televizijos ir radijo centrų ribų

 

 

 

 

Radijo įrenginiai

 

Mažiausias atstumas m,
esant oro linijos įtampai, kV

 

iki 10

 

35

 

110

 

330-400

 

Radijo centrai

 

500

 

500

 

1000

 

2000

 

Radiofikacijos priėmimo punktai

 

400

 

400

 

700

 

1000

 

Vietiniai radijo mazgai

 

200

 

200

 

300

 

400

 

Televizijos ir radijo centrai

 

400

 

700

 

700

 

1000

 

 

 

19 lentelė. Mažiausias atstumas nuo oro linijų iki geležinkelio sankirtose ir priartėjimuose

 

 

 

 

Sankirta ir priartėjimas

 

Mažiausias atstumas, m, kai oro linijos įtampa, kV

 

6–10

 

35-110

 

330

 

400

 

Sankirta

 

Susikertant su neelektrifikuotais geležinkeliais:

 

 

 

 

 

Vertikalus atstumas nuo oro linijos laido iki bėgio nenutrūkus laidams ir trosams:

 

 

 

 

 

valstybiniai platieji bei siaurieji ir ūkio subjektų platieji geležinkeliai

 

 

7,5

 

9

 

9,5

 

ūkio subjektų siaurieji geležinkeliai

 

 

6,5

 

8

 

8,5

 

Vertikalus atstumas nuo oro linijos laido iki bėgio nutrūkus laidui gretimame tarpatramyje:

 

 

 

 

 

valstybiniai platieji geležinkeliai

 

 

6

 

7

 

7,5

 

valstybiniai siaurieji geležinkeliai.

 

 

4,5

 

5,5

 

6

 

Susikertant su elektrifikuotais geležinkeliais:

 

 

Vertikalus atstumas nuo oro linijos laido iki kontaktinio tinklo aukščiausio laido arba palaikančiojo troso nenutrūkus laidams

 

Kaip ir oro linijai susikertant vienai su kita – pagal 2 priedo 13 lentelę (žr. 411 punktą)

 

Vertikalus atstumas nuo oro linijos laido iki kontaktinio tinklo aukščiausio laido arba palaikančiojo troso nutrūkus laidui gretimame tarpatramyje

 

 

1

 

2,5

 

3,5

 

Priartėjimas

 

Priartėjant prie neelektrifikuotų geležinkelių ankštuose trasos ruožuose horizontalus atstumas nuo kraštinio atlenkto oro linijos laido iki geležinkelio statinių ir įrenginių ribos

 

1,5

 

2,5

 

3,5

 

4,5

 

Priartėjant prie elektrifikuotų geležinkelių ankštuose trasos ruožuose horizontalus atstumas nuo kraštinio oro linijos laido iki:

 

 

kraštinio kontaktinio tinklo laido išorinėje atramos pusėje

 

Kaip ir oro linijai priartėjant vienai prie kitos – pagal 2 priedo 14 lentelę

 

daugiausia atsikišusių statinių ir įrenginių dalių, kai kontaktinio tinklo laido išorinėje atramos pusėje nėra

 

Kaip ir oro linijai priartėjant prie statinių – pagal Taisyklių 404 punktą

 

 

 

20 lentelė. Mažiausias atstumas nuo oro linijų dalių iki automobilių kelių ir gatvių sankirtose ir priartėjimuose

 

 

 

 

Sankirta ir priartėjimas

 

Mažiausias atstumas, m, esant oro linijos įtampai, kV

 

6–10

 

35–110

 

330

 

400

 

Vertikalus atstumas nuo oro linijos žemiausiojo laido iki kelio ir gatvės dangos:

 

 

 

 

 

nenutrūkus laidams

 

7

 

7

 

8,5

 

9

 

nutrūkus laidui gretimame tarpatramyje

 

5

 

5

 

6

 

7

 

Vertikalus atstumas nuo oro linijos žemiausiojo laido iki transporto priemonių gabarito ribos nenutrūkus laidams

 

2,5

 

2,5

 

4,0

 

4,5

 

Horizontalus atstumas nuo oro linijos atramos pagrindo iki kelio pylimo pado arba kelio griovio išorinės briaunos:

 

 

kai oro linija kerta kelią normaliuose trasos ruožuose

 

Atramos aukštis

 

kai oro linija nutiesta lygiagrečiai su keliu

 

Atramos aukštis plius 5 m

 

kai oro linija ankštuose trasos ruožuose kerta:
AM, AI, AII, BI, BII ir CII kategorijų kelius

 

5

 

5

 

10

 

10

 

AIII, AIV, AV, BIII, BIV, CIII ir CIV kategorijų kelius

 

1,5

 

2,5

 

5

 

5

 

Horizontalus atstumas ankštuose trasos ruožuose nuo lygiagrečiai nutiestos oro linijos neatlenkto kraštinio laido iki kelio briaunos

 

5

 

5

 

8

 

10

 

Horizontalus atstumas nuo oro linijos atramos pagrindo iki gatvės važiuojamosios dalies krašto

 

1,5

 

1,5

 

-

 

-

 

 

 

21 lentelė. Oro linijų sankirtų su troleibusų linijomis ir priartėjimo prie troleibusų linijų mažiausias atstumas

 

 

 

 

Sankirta ir priartėjimas

 

Mažiausias atstumas, m, esant oro linijos įtampai, kV

 

6–110

 

330

 

400

 

Vertikalus atstumas nuo oro linijų laidų:

 

 

 

 

Susikertant su troleibusų linija, kai oro linijos laidai nenutrūkę:

 

 

 

 

iki aukščiausios važiuojamosios dalies altitudės

 

11

 

13

 

13

 

iki kontaktinio tinklo laidų arba laikančių trosų

 

3

 

5

 

5

 

Nutrūkus laidui gretimame tarpatramyje, iki troleibusų linijų laidų arba laikančiųjų trosų

 

1

 

2,5

 

-

 

Horizontalus atstumas priartėjimuose nuo atlenktų oro linijų laidų iki troleibusų linijų kontaktinio tinklo atramų

 

3

 

5

 

5

 

 

 

22 lentelė. Mažiausias atstumas nuo oro linijų laidų iki vandens paviršiaus ir laivų

 

 

 

 

Atstumas

 

Mažiausias atstumas, m, esant oro linijos įtampai, kV

 

izoliuotiems laidams

 

neizoliuotiems laidams

 

6–10

 

iki 110

 

330

 

400

 

Iki aukščiausio laivybai tinkamų upių, kanalų ir pan. vandens lygio, kai temperatūra +35 °C

 

5,2

 

6

 

7,5

 

8

 

Iki laivų, esant aukščiausiam vandens lygiui, kai temperatūra +35 °C

 

2

 

2

 

3,5

 

4

 

Iki netinkamų laivybai upių, kanalų ir pan. aukščiausio vandens lygio, kai temperatūra +15 °C

 

2,5

 

4

 

5,5

 

6

 

Iki netinkamų laivybai upių, kanalų ir pan. ledo lygio, kai temperatūra minus 5 °C ir laidai su apšalu

 

5,2

 

6

 

7,5

 

8

 

 

 

23 lentelė. Mažiausias atstumas nuo oro linijų laidų iki įvairių užtvankų ir pylimų dalių

 

 

 

 

Užtvankų ir pylimų dalys

 

Mažiausias atstumas, m, esant oro linijos įtampai, kV

 

iki 110

 

330

 

400

 

Ketera ir šlaito kraštas

 

6

 

7,5

 

8

 

Nuožulnus šlaito paviršius

 

5

 

6,5

 

7

 

Vandens paviršius, jam tekant per užtvanką

 

4

 

5,5

 

6

 

 

 

24 lentelė. Mažiausias atstumas nuo oro linijų laidų iki antžeminių vamzdynų ir lynų kelių

 

 

 

 

Sankirta arba priartėjimas

 

Mažiausias atstumas, m, esant oro linijos įtampai, kV

 

6–10

 

35–110

 

330

 

400

 

Vertikalus atstumas nuo oro linijos laido iki bet kurios vamzdyno (pylimo) arba lynų kelio dalies:

 

 

 

 

 

nenutrūkus laidams

 

3

 

4

 

6

 

6,5

 

nutrūkus laidui gretimame tarpatramyje

 

1

 

2

 

4

 

4,5

 

Horizontalus atstumas nuo neatlenkto kraštinio oro linijos laido iki vamzdyno arba lynų kelio dalies, nenutrūkus laidams, kai oro linija nutiesta lygiagrečiai:

 

 

pulpos vamzdynams

 

Ne mažiau kaip 30 m

 

magistraliniams dujotiekio vamzdynams

 

Ne mažiau kaip dvigubas atramos aukštis

 

magistraliniams naftos ir naftos produktų vamzdynams

 

50 m, bet ne mažiau kaip atramos aukštis

 

kitiems vamzdynams ir lynų keliams

 

Ne mažiau kaip atramos aukštis

 

Horizontalus atstumas nuo atlenkto kraštinio oro linijos laido iki vamzdynų ir lynų kelių dalių ankštose trasose, kai linija nutiesta lygiagrečiai

 

3

 

4

 

6

 

6,5

 

Horizontalus atstumas sankirtos vietoje nuo oro linijos atramos iki bet kurios vamzdyno arba lynų kelio dalies:

 

 

normaliose trasose

 

Ne mažiau kaip atramos aukštis

 

ankštose trasose

 

3

 

4

 

6

 

6,5

 

Horizontalus atstumas nuo oro linijos iki dujotiekio prapūtimo žvakių

 

Ne mažiau kaip 300 m

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1 paveikslas. Lietuvos Respublikos teritorijos rajonavimo pagal elektros tinklo apkrovas nuo apšalo žemėlapis

 

 

 

 

 

 

 

2 paveikslas. Lietuvos Respublikos teritorijos rajonavimo pagal elektros tinklo apkrovas nuo vėjo žemėlapis

 

______________

 

part_67c8fa3043614e8e9e2111f989c77fe7_end


 

Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo

 

taisyklių

 

3 priedas

 

 

 

REIKALAVIMAI METALINIŲ KONSTRUKCIJŲ ANTIKOROZINEI DANGAI

 

 

 

1 lentelė. ĮAS ir ĮASS korpusų antikorozinės dangos reikalavimai

 

 

 

 

Eil. Nr.

 

Korpuso medžiaga

 

Dengimo būdas

 

Dangos storis

 

Dažymas

 

Pastabos

 

1.

 

Poliesteris, sustiprintas stiklo pluoštu

 

 

 

Dažyti nereikalaujama

 

1. Pilka spalva pagal RAL skalę 7032-7035 arba parenkama pagal statinio architektūros reikalavimus.

 

2. Eksploatavimo sąlygos: išorėje, pramoninė aplinka

 

2.

 

Skarda iš nerūdijančių metalo lydinių

 

 

 

Dažoma pagal užsakymą*

 

3.

 

Plieninė skarda

 

Dengta aliuminio ir cinko lydiniu

 

Ne mažiau kaip 20 μm

 

Dažoma pagal nustatytą technologiją*

 

4.

 

Plieninė skarda

 

Dengta cinko lydiniu gamykloje

 

Ne mažiau kaip 20 μm

 

Dažoma pagal nustatytą technologiją*

 

5.

 

Plieninė skarda

 

Dengta cinku galvaniniu būdu

 

12–15 μm

 

Dažoma pagal nustatytą technologiją**

 

 

 

* Dažomi surinkti gaminių korpusai arba renkamosios detalės.

 

** Dažomos atskiros korpuso detalės prieš surenkant korpusą.

 

 

 

2 lentelė. Metalinių konstrukcijų dangos dengimo lydine cinko danga reikalavimai

 

 

 

 

Metaliniai gaminiai

 

Grupė

 

Dangos storis, μm

 

vidutinis

 

mažiausias

 

Gaminio storis 4 mm ir didesnis

 

1

 

150

 

135

 

2

 

85

 

70

 

Gaminio storis 1 mm ir iki 4 mm

 

3

 

60

 

50

 

Gaminio storis mažesnis kaip 1 mm

 

4

 

50

 

45

 

Varžtai ir veržlės, kurių skersmuo didesnis kaip 9 mm

 

5

 

50

 

45

 

Fasoniniai liejiniai

 

6

 

70

 

65

 

 

 

PASTABOS:

 

1. 1 grupės reikalavimai taikomi metalinėms konstrukcijoms, kurios naudojamos 35 kV ir aukštesnės įtampos pastotėse, elektros linijose ir elektrinių skirstyklų išorėje.

 

2. 2 grupės reikalavimai taikomi metalinėms konstrukcijoms, kurios naudojamos 0,4–10 kV įtampos elektros tinkluose išorėje.

 

3. 9 mm ir mažesnio skersmens varžtai ir veržlės cinkuojami galvaniniu būdu.

 

4. Cinko dangos sankabumas turi atitikti vienetą.

 

______________

part_73c1226915814663ba6b1e7dec8aa97e_end


 

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos ūkio ministro

2007 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-40

 

 

 

ELEKTROS ĮRENGINIŲ RELINĖS APSAUGOS IR AUTOMATIKOS ĮRENGIMO TAISYKLĖS

 

 

 

L BENDROSIOS NUOSTATOS

 

 

 

1. Elektros įrenginių relinės apsaugos ir automatikos įrengimo taisyklės (toliau – Taisyklės) parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu (Žin., 2002, Nr. 56-2224) (toliau – Energetikos įstatymas). Jų reikalavimai yra privalomi elektros energijos gamintojams, visuomeniniams elektros energijos tiekėjams, perdavimo ir skirstomojo tinklo operatoriams, elektros energijos vartotojams, t. y. visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, rengiantiems naujus, rekonstruojantiems arba kapitališkai remontuojantiems elektros įrenginius.

 

2. Taisyklės nustato elektros įrenginių, tarp jų iki 1000 V įtampos elektros įrenginių ir kurių įtampa aukštesnė kaip 1000 V – generatorių, transformatorių (autotransformatorių), generatoriaus ir transformatoriaus blokų, elektros linijų, šynų, sinchroninių kompensatorių, energetikos sistemos, elektrinių, elektros tinklų, taip pat kitų elektros įrenginių, tarp jų – puslaidininkinių keitiklinių įrenginių, asinchroninių, sinchroninių ir nuolatinės srovės elektros variklių, kondensatorių relinės apsaugos ir automatikos bei teleinformacinių sistemų įrangos įrengimo reikalavimus.

 

3. Taisyklės netaikomos atominių elektrinių elektros įrenginių ir aukštosios įtampos nuolatinės srovės perdavimo įrenginių apsaugoms. Taip pat Taisyklės netaikomos aukštesnės kaip 400 kV elektros įrangos apsaugoms.

 

4. Taisyklėse vartojamos sąvokos ir santrumpos:

 

Apsauga – atitinka relinės apsaugos sąvoką.

 

Apsauginis išjungimas – iki 1000 V įtampos elektros tinklo dalies automatinis išjungimas, užtikrinantis nepavojingą žmogui srovės dydžio ir jos trukmės derinį, kai įtampą turinčios dalys susijungia su pasyviosiomis dalimis arba pablogėja izoliacija.

 

Apsaugos įtaisas – įtaisas, automatiškai išjungiantis saugomą elektros grandinę, atsiradus trumpajam jungimui ar kitam nenormaliam režimui.

 

Artimasis rezervavimas – trumpojo jungimo metu nesuveikusios relinės apsaugos ar dėl gedimo neišsijungusio jungtuvo rezervavimas (gedimo išjungimas) tos pačios pastotės apsaugomis ir jungtuvais.

 

Atvirkščiai priklausoma nuo srovės apsaugos suveikimo laiko charakteristika – tolydinė apsaugos suveikimo laiko priklausomybė nuo kontroliuojamos srovės, kai suveikimo laikas trumpėja didėjant srovei.

 

Autonominis elektros šaltinis – šaltinis, kuris vienas gali maitinti elektros imtuvus.

 

Dispečerinio valdymo sistema – centralizuoto dispečerinio valdymo punktų kompiuterinė sistema, skirta dispečerinio valdymo funkcijoms atlikti.

 

Dvifazis trumpasis jungimas su žeme – trumpasis jungimas tarp dviejų fazinių laidų ir žemės, tiesiogiai įžemintos neutralės tinkle.

 

Dvigubasis įžemėjimas – trumpasis jungimas tarp dviejų fazinių laidų ir žemės dviejose skirtingose vietose izoliuotosios neutralės (arba įžemintos per kompensavimo ritę) tinkle.

 

Elektros inžinerinis tinklas (elektros tinklas) – tarpusavyje sujungtų oro ir kabelių elektros linijų, pastočių, transformatorinių ir skirstyklų, skirtų elektrai perduoti ir skirstyti, visuma.

 

Elektros skydinė – patalpa su elektros įrenginių (skydų, spintų) su komutavimo, apsaugos aparatais ir elektros matavimo prietaisais visuma, skirta elektros energijai paskirstyti.

 

Elementas – relinės apsaugos įtaiso dalis, atskira relė, filtras ir t. t.

 

Įrenginio (prijungimo) valdiklis – įrenginys, suformuojantis pirminio įrenginio valdymo komandą.

 

Išlyginamasis tinklas – tinklas iš laidininkų, prijungtų prie kitų įžemintuvo elementų, skirtas potencialui išlyginti.

 

Izoliuotosios neutralės tinklas – elektros tinklas, kurio neutralė neįžeminta.

 

Įžemėjimas – izoliuotosios arba kompensuotosios neutralės tinklų elektros įrenginio aktyviųjų dalių atsitiktinis susijungimas su įžemintomis įrenginio dalimis arba su žeme.

 

Įžemėjimo srovė – įžemėjimo vietoje į žemę tekanti srovė.

 

Įžeminimas – elektros įrenginio pasyviųjų dalių sujungimas su įžeminimo įrenginiu.

 

Įžeminimo Įrenginys – įžemintuvo ir įžeminimo laidininkų visuma.

 

Įžeminimo laidininkas — laidininkas, jungiantis įžeminamą įrenginį su įžemintuvu arba įžeminimo magistrale.

 

Įžeminimo varža – varža tarp įžeminimo įrenginio ir neutralios žemės.

 

Įžemintuvas – grunte esančių elektrodų, jungiamųjų laidininkų ir išlyginamojo tinklo visuma.

 

Jungiamieji laidininkai – laidininkai, jungiantys elektrodus.

 

Kompensuotosios neutralės tinklas – elektros tinklas, kurio vienas arba keletas neutralės taškų įžeminti induktyviosiomis varžomis.

 

Lanko apsauga – apsauga, reaguojanti į elektros lanko sukeliamas pasekmes (šviesos impulsą, slėgio padidėjimą, temperatūros pakilimą, plataus spektro trukdžių atsiradimą ir kt.), skirta uždaroms ertmėms apsaugoti.

 

Matavimo paklaida – skirtumas tarp matavimo rezultato ir matuojamo fizikinio dydžio tikrosios vertės.

 

Nenormalus režimas – įrenginio darbinio režimo pagrindinių dydžių nuokrypis už nustatytų ribų, pavyzdžiui, perkrova (srovės padidėjimas), įtampos sumažėjimas ar padidėjimas ir t. t.

 

Nevisafazis režimas — elektros variklio, linijos ar kitų įrenginių veikimas, kai nutrūkusios viena arba dvi maitinimo linijos fazės.

 

Nuotolinis valdymas – valdymo būdas, kai valdoma iš įrenginio (prijungimo) individualaus valdiklio ar valdymo skydelio, pastotės valdymo įrenginio, dispečerinio valdymo sistemos.

 

Pakopa – relinės apsaugos įtaiso dalis, turinti atskirą kontroliuojamo dydžio (pavyzdžiui, srovės, varžos ir kt.) nuostatą ir pastovų suveikimo laiką (uždelsimą).

 

Pastotės valdymo Įrenginys – pastotės valdymo skydas su visa pastotės valdymui reikalinga įranga bei informacija ir (arba) atskira pastotės valdymo sistema su vaizduokliu.

 

Potencialo išlyginimas – žemės paviršiaus potencialo keitimas srovės nuotėkio į neutralią žemę zonoje specialiais elektrodais arba išlyginamuoju tinklu.

 

Prijunginys – prie šynų prijungtas elektros įrenginys, turintis technologinio valdymo įtaisus.

 

Priklausoma nuo srovės (varžos) apsaugos suveikimo laiko charakteristika – tolydinė apsaugos suveikimo laiko (uždelsimo) priklausomybė nuo kontroliuojamo dydžio, išreiškiama tam tikra matematine funkcija.

 

Relinė apsauga – įtaisas ar jų visuma, sudaryta iš įvairios konstrukcijos relių, mikroprocesorių, integralinių mikroschemų, kuri nuolatos kontroliuoja pagrindinius elektros grandinės režimo dydžius ir trumpųjų jungimų bei nenormalių režimų metu paduoda išjungimo komandą į atitinkamą komutavimo aparatą arba įjungia signalizaciją.

 

Ribinė leistinoji parametro vertė – didžiausia ar mažiausia parametro vertė, kuri leidžia elektros įrenginius eksploatuoti.

 

Skaičiuojamoji trumpojo jungimo srovė – trumpojo jungimo srovės, kurios elektros įrenginio terminis arba mechaninis atsparumas tikrinamas ar kuriai parenkami relinės apsaugos nuostatai, skaičiuojamoji vertė.

 

Smūginė trumpojo jungimo srovė – didžiausia trumpojo jungimo srovės, sukeliančios didžiausias mechanines jėgas tarp srovinių įrenginių dalių, vertė.

 

Srovės ir įtampos apsauga – apsauga, turinti maksimaliosios srovės ir minimaliosios įtampos elementus, kuri suveikia padidėjus srovei ir sumažėjus įtampai (maksimaliosios srovės apsauga su minimaliosios įtampos blokuote).

 

Srovės skirtuminė apsauga – įrenginys, išjungiantis elektros srovės grandinę, kai skirtuminė srovė, tekanti per jo diferencialinį elementą, pasiekia srovės nuostatos vertę.

 

Sustiprintoji izoliacija – srovinių dalių izoliacija, užtikrinanti tokią pat kaip ir dviguboji izoliacija, apsaugą nuo tiesioginio prisilietimo prie srovinių dalių.

 

Tarpė – ranka valdomas kontaktas ar elementas relinės apsaugos ir automatikos išėjimo grandinėms išjungti ar įjungti su aiškiai matoma grandinės būkle („išjungta“ ar „įjungta“).

 

Tarpfazis trumpasis jungimas – trumpasis jungimas tarp dviejų ar trijų fazių.

 

Tolimasis rezervavimas – trumpojo jungimo metu nesuveikusios relinės apsaugos ar gedimo neišjungusio jungtuvo rezervavimas (gedimo vietos išjungimas) gretimo nutolusio maitinimo objekto apsaugomis ir jungtuvais.

 

Transformatorius – bendras galios transformatoriaus ir autotransformatoriaus pavadinimas, jeigu tekste nepateikiamas papildomas paaiškinimas.

 

Trumpasis jungimas – įtampą turinčios elektros grandinės fazių (polių) susijungimas tarpusavyje, tarpusavyje ir su žeme arba tik su žeme tiesiogiai įžemintos neutralės (įžeminto vidurinio taško) tinkle.

 

Trumpojo jungimo srovė – srovė, tekanti trumpojo jungimo metu.

 

Vardinis parametras – gamintojo nurodyta elektrotechninio įrenginio parametro vertė.

 

Varža įžemintos neutralės tinklas – elektros tinklas, kurio neutralė įžeminta didele varža.

 

Vienfazis įžemėjimas – nesukeliantis didelių srovių trumpasis jungimas tarp fazinio laido ir žemės izoliuotosios (arba įžemintos per kompensacinę ritę) neutralės tinkle.

 

Vienfazis trumpasis jungimas – trumpasis jungimas tarp fazinio laido ir žemės tiesiogiai įžemintos neutralės tinkle.

 

Vietinis valdymas – valdymo būdas, kai valdoma tiesiogiai iš valdomo įrenginio pavaros spintos.

 

Valdymas iš Įrenginio valdiklio – valdymo būdas, kai valdoma tiesiogiai iš įrenginio (prijungimo) individualaus valdiklio (relės) ar prijungimo valdymo skydelio. Tai rezervinis nuotolinio valdymo būdas.

 

Valdymas išjungtas – valdymas iš niekur nėra galimas. Ši funkcija naudojama įrenginio pavaros valdymo spintoje.

 

Valdymas iš DVS – valdymo būdas, kai valdoma iš dispečerinio valdymo sistemos.

 

Valdymas iš PVĮ – valdymo būdas, kai valdoma iš pastotės valdymo įrenginio.

 

ADGR – automatinis dažnio ir aktyviosios galios reguliavimas.

 

ADN — automatinis dažninis nukrovimas.

 

ADN1 – pirmosios ADN grupės įtaisai, kurių paskirtis – stabdyti greitą dažnio žemėjimą.

 

ADN2 – antrosios ADN grupės įtaisai, kurių paskirtis – stabdyti lėtą dažnio žemėjimą.

 

AKĮ – automatinis kartotinis įjungimas.

 

AKĮSK – automatinis kartotinis įjungimas kontroliuojant jungiamųjų sistemų sinchronizmo sąlygas.

 

ARĮ – automatinis rezervo įjungimas.

 

AŽR – automatinis žadinimo reguliatorius.

 

DAKĮ – automatinis kartotinis įjungimas atsikūrus sistemos dažniui (dažninis AKĮ).

 

EĮĮBT – Elektros įrenginių įrengimo bendrosios taisyklės.

 

ELIĮT – Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklės.

 

EVJ – elektrovaros jėga.

 

GAKĮ – greitaveikis trifazis automatinis kartotinis įjungimas.

 

JRĮ – jungtuvo rezervavimo įtaisas, veikiantis, kai sutrikęs (sugedęs) jungtuvas trumpojo jungimo metu neįvykdo išjungimo komandos (sutrikusio jungtuvo apsauga).

 

NAKĮ – trifazis automatinis kartotinis įjungimas netikrinant jungiamųjų sistemų sinchronizmo sąlygų (nesinchroninis AKĮ).

 

REA – transformatoriaus įtampos reguliavimas (reguliatorius) esant apkrovai.

 

SADN – speciali ADN grupė.

 

SEĮĮT – Specialiųjų patalpų ir technologinių procesų elektros įrenginių įrengimo taisyklės.

 

TAKĮ – trifazis automatinis kartotinis įjungimas.

 

TAKĮSK – trifazis automatinis kartotinis įjungimas, kontroliuojant jungiamųjų sistemų sinchronizmo sąlygas.

 

VAKĮ – vienfazis automatinis kartotinis įjungimas.

 

Kitos Taisyklėse vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964) ir Elektros tinklų kodekse, patvirtintame Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 398 (Žin., 2002, Nr. 3-88).

 

 

 

II. IKI 1000 V ĮTAMPOS ELEKTROS ĮRENGINIŲ APSAUGA

 

 

 

I. TAIKYMO SRITIS

 

 

 

5. Šio skyriaus reikalavimai taikomi iki 1000 V įtampos elektros tinklams, kuriuose relinė apsauga ir komutavimo įtaisas sudaro vieną bendrą apsaugos įtaisą. Papildomi šios įtampos tinklų apsaugos reikalavimai (atsirandantys dėl įvairių elektros įrenginių ypatybių) nurodyti Taisyklių šeštajame ir kituose skyriuose.

 

 

 

II. APSAUGOS ĮTAISŲ BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

 

 

6. Apsaugos įtaisų (automatinių jungiklių, saugiklių ir kitų) išjungimo geba turi atitikti saugomos elektros tinklo dalies pradžios trumpojo jungimo srovės didžiausią vertę.

 

7. Apsaugos įtaisai, neatsparūs trumpojo jungimo srovės didžiausioms vertėms, įrengiami šiais atvejais:

 

7.1. kai saugantis juos grupinis arba artimiausias maitinimo pusėje esantis įtaisas nedelsiant išjungia trumpojo jungimo srovę, jei šio įtaiso momentinio atkabiklio (atkirtos) nuostato srovė yra mažesnė už kiekvieno neatsparių įtaisų grupės įrenginio komutacinės gebos srovę;

 

7.2. kai neselektyvus visos įtaisų grupės išjungimas nesukelia avarijos, nesugadina brangių įrenginių ir medžiagų, nesutrikdo sudėtingo technologinio proceso ir nekelia pavojaus žmonių sveikatai ir gyvybei.

 

8. Elektros tinklo atskirų dalių apsaugos automatinių jungiklių nuostatų ir saugiklių lydukų vardines sroves reikia parinkti galimai mažesnes pagal šių tinklo dalių skaičiuotinas arba elektros imtuvų vardines sroves, kad apsaugos įtaisai neišjungtų elektros įrenginių trumpalaikių perkrovų metu (paleidimo srovės, technologinių apkrovų padidėjimas, savilaidos srovės ir t. t.).

 

9. Apsaugai turi būti naudojami automatiniai jungikliai arba saugikliai. Tenkinant suveikimo greičio, jautrumo ir selektyvumo reikalavimus, naudojami ir apsaugos įtaisai su atskirai įrengtomis (netiesioginio veikimo) relėmis.

 

10. Kamštiniai automatiniai jungikliai ir saugikliai turi būti prijungiami prie tinklo taip, kad išsukus saugiklio (automatinio jungiklio) kamštį, srieginė lizdo dalis liktų be įtampos.

 

11. Kiekvienas apsaugos įtaisas privalo turėti užrašą su įrašytomis jo atkabiklio nuostato ar lyduko vardinės srovės vertėmis. Užrašai rašomi ant įtaiso elementų arba greta jo esančių konstrukcinių elementų.

 

 

 

III. APSAUGOS PARINKIMAS

 

 

 

12. Elektros tinklas ar jo dalys privalo turėti apsaugą nuo trumpojo jungimo srovių, veikiančią selektyviai, su trumpiausiu uždelsimu ir atitinkančią jautrumo reikalavimus.

 

13. Apsauga turi išjungti pažeistą tinklo dalį, kai saugomoje linijoje (zonoje) atsiranda šie trumpieji jungimai:

 

13.1. vienfaziai, dvifaziai ir trifaziai – tiesiogiai įžemintos neutralės tinkluose;

 

13.2. dvifaziai, trifaziai ir, jei būtina, vienfaziai įžemėjimai – izoliuotosios (įžemintos per kompensacinę ritę) neutralės tinkluose.

 

14. Kad pažeista tinklo dalis būtų patikimai išjungta, mažiausios skaičiuotinos trumpojo jungimo srovės santykis su saugiklio lyduko arba automatinio jungiklio atkabiklio vardine srove turi būti lygus ar didesnis nei 3.

 

15. Tinkluose, saugomuose tik nuo trumpojo jungimo srovių (kurių nereikia saugoti nuo perkrovos pagal Taisyklių 17 punktą), trumpojo jungimo srovės kartotinumo tikrinti nėra būtina vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtintomis Elektros įrenginių įrengimo bendrosiomis taisyklėmis (toliau – EĮĮBT) ir Specialiųjų patalpų ir technologinių procesų elektros įrenginių įrengimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m balandžio 29 d. įsakymu Nr. 4-140/D1-232 (Žin., 2004, Nr. 84-3051) (toliau – SEĮĮT), jei laidininkų ilgalaikės leistinosios srovės ir apsaugos įtaisų atitinkamų srovių santykiai yra ne didesni už toliau išvardytas vertes:

 

15.1. 3 – saugiklio: leistinosios srovės ir lyduko vardinės srovės santykis;

 

15.2. 4,5 – automatinio jungiklio tik su momentiniu atkabikliu: leistinosios srovės ir nuostato srovės santykis;

 

15.3. 1 – automatinio jungiklio su nereguliuojama atvirkščiai priklausoma nuo srovės suveikimo laiko charakteristika (nepaisant, yra atkirta ar jos nėra): leistinosios srovės ir atkabiklio vardinės srovės santykis;

 

15.4. 1,25 – automatiniam jungikliui su reguliuojama atvirkščiai priklausoma nuo srovės suveikimo laiko charakteristika: leistinosios srovės ir atkabiklio pradinės srovės santykis; kai šis automatinis jungiklis turi atkirtą, tai jos suveikimo srovės kartotinumas neribojamas.

 

16. Šis leidimas netaikomas tinklams su linijomis, maitinančiomis nutolusius vartotojus (pavyzdžiui, kaimo, komunalinio ūkio ir kitus).

 

17. Nuo perkrovą turi būti apsaugoti šie tinklai:

 

17.1. atvirai nutiesti patalpų viduje, kai laidininkai turi degų išorinį apvalkalą arba izoliaciją;

 

17.2. gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų, prekybos patalpų, pramonės įmonių tarnybinių ir buitinių patalpų ir degiųjų zonų vidaus apšvietimo tinklai kartu su tinklais, skirtais buitiniams ir kilnojamiesiems elektros prietaisams (lygintuvams, arbatinukams, viryklėms, buitiniams šaldytuvams, dulkių siurbliams, skalbiamosioms, siuvamosioms mašinoms ir t. t);

 

17.3. įmonių, gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatų, prekybos patalpų galios tinklai tik tais atvejais, kai pagal technologinio proceso sąlygas arba pagal tinklo darbo režimą gali kilti ilgalaikė laidininkų perkrova;

 

17.4. sprogiųjų zonų visų rūšių tinklai;

 

17.5. išsišakoję tinklai su linijomis, maitinančiomis nutolusius vartotojus (pavyzdžiui, kaimo, komunalinio ūkio ir kitus).

 

18. Nuo perkrovų saugomų tinklų (Taisyklių 17 punktas) laidininkai turi būti parinkti pagal skaičiuotiną srovę, užtikrinant, kad ilgalaikių leistinųjų apkrovos srovių ir apsaugos įtaisų atitinkamų srovių santykis būtų ne didesnis už šias vertes:

 

18.1.0,8 – saugikliui: leistinosios srovės ir lyduko vardinės srovės santykis; automatiniam jungikliui tik su momentiniu atkabikliu: leistinosios srovės ir nuostato srovės santykis – polivinilchloridinės, guminės ir analogiškos pagal leistinojo įšilimo trukmę izoliacijos laidininkams;

 

18.2. 1 – saugikliui: leistinosios srovės ir lyduko vardinės srovės santykis; automatiniam jungikliui tik su momentiniu atkabikliu: leistinosios srovės ir nuostato srovės santykis — popierinės izoliacijos laidininkams ir polivinilchloridinės, guminės ir analogiškos pagal šilumines charakteristikas izoliacijos laidininkams, nutiestiems pramonės įmonių nesprogiosiose gamybos zonose;

 

18.3. 1 – automatiniam jungikliui su nereguliuojama atvirkščiai priklausoma nuo srovės suveikimo laiko charakteristika (nepaisant, yra atkirta ar jos nėra): leistinosios srovės ir vardinės srovės santykis – visų rūšių laidininkams;

 

18.4. 1 – automatiniam jungikliui su reguliuojama atvirkščiai priklausoma nuo srovės suveikimo laiko charakteristika: leistinosios srovės ir pradinės srovės santykis – polivinilchloridinės, guminės ir analogiškos pagal leistinojo įšilimo trukmę izoliacijos laidininkams;

 

18.5. 1,25 – automatiniam jungikliui su reguliuojama atvirkščiai priklausoma nuo srovės suveikimo laiko charakteristika: leistinosios srovės ir pradinės srovės santykis – popierinės ir vulkanizuoto polietileno izoliacijos kabeliams.

 

19. Atšakų į variklius su trumpai sujungtu rotoriumi laidininkų ilgalaikė leistinoji apkrovos srovė turi būti ne mažesnė kaip elektros variklių vardinė srovė, kai jie yra nesprogiosiose zonose, ir didesnė arba lygi 1,25 elektros variklių vardinės srovės, kai jie yra sprogiosiose zonose.

 

20. Bet kuriuo atveju atšakoms į variklius su trumpai sujungtu rotoriumi laidininkų ilgalaikių leistinųjų apkrovos srovių ir apsaugos įtaisų atitinkamų srovių santykiai turi neviršyti Taisyklių 15 punkte nurodytų verčių.

 

21. Kai laidininko leistinoji ilgalaikė apkrovos srovė, parinkta pagal Taisyklių 15 ir 18 punktų reikalavimus, nesutampa su leistinosiomis laidininkų srovėmis (EĮĮBT), naudojamas artimiausio mažesnio skerspjūvio laidininkas, bet ne mažesnio už parinkto pagal skaičiuojamąją srovę.

 

 

 

IV. APSAUGOS ĮTAISŲ ĮRENGIMO VIETOS

 

 

 

22. Apsaugos įtaisus reikia išdėstyti priežiūrai prieinamose vietose, apsaugant nuo mechaninio pažeidimo. Atliekant perjungimo veiksmus su įtaisais ar jiems veikiant, neturi kilti pavojus priežiūros darbuotojams ir neturi būti pažeidžiami šalia esantys daiktai.

 

23. Apsaugos įtaisai turi būti įrengiami tinklo laidininko skerspjūvio mažėjimo (elektros vartojimo kryptimi) vietose arba ten, kur būtina užtikrinti apsaugos jautrumą ir selektyvumą (Taisyklių 24 ir 27 punktai).

 

24. Apsaugos įtaisai turi būti įrengiami saugomų laidininkų prijungimo prie maitinimo linijos vietose. Prireikus daromas intarpas tarp maitinimo linijos ir apsaugos įtaiso; intarpo ilgis turi neviršyti 6 metrų. Šio intarpo laidininkai gali turėti skerspjūvį, mažesnį už maitinimo linijos laidininkų skerspjūvį, bet ne mažesnį už esančių už apsaugos įtaiso laidininkų skerspjūvį.

 

24.1. Sunkiai prieinamų vietų (pavyzdžiui, esančių dideliame aukštyje) atšakose įrengiami apsaugos įtaisai iki 30 metrų atstumu nuo atšakos taško patogioje priežiūrai vietoje (pavyzdžiui, skirstomajame punkte, elektros imtuvo paleidimo įrenginyje ir t. t.). Atšakos laidininkų skerspjūvis turi būti didesnis arba lygus skerspjūviui, kurį lemia skaičiuotinos srovės, ir turėti ne mažesnį kaip 10 proc. maitinimo linijos saugomos dalies pralaidumą.

 

24.2. Abiem atvejais (kai atšakos yra iki 6–30 metrų) atšakų laidininkai su degiu išoriniu apvalkalu arba izoliacija turi būti tiesiami vamzdžiuose, metalinėse žarnose arba kanaluose; kitais atvejais – atvirai ant konstrukcijų, jei jie yra apsaugoti nuo galimų mechaninių pažeidimų. Kabelių linijoms ir degiųjų bei sprogiųjų zonų tinklams šie reikalavimai netaikomi.

 

25. Saugikliai turi būti įrengiami visuose neįžemintuose poliuose arba fazėse. Neturi būti įrengiami saugikliai nuliniuose laidininkuose.

 

26. Automatinių jungiklių, saugančių tinklus su tiesiogiai įžeminta neutrale, atkabikliai turi būti įrengiami visuose neįžemintuose laidininkuose. Šis reikalavimas netaikomas dvilaidėms linijoms su nuliniu laidininku, nutiestoms sprogiosiose zonose. Šiose linijose atkabikliai įrengiami faziniame ir nuliniame laidininke. Vienalaikiam faziniam ir nuliniam laidininkui išjungti turi būti naudojami dvipoliai jungikliai.

 

26.1. Trilaidžiuose trifazės srovės izoliuotosios neutralės tinkluose automatinių jungiklių atkabikliai įrengiami dviejose fazėse, o dvilaidžiuose vienfazės arba nuolatinės srovės tinkluose – vienoje fazėje (poliuje). Šiais atvejais visame skirstomajame elektros tinkle apsaugas būtina įrengti tik tose pačiose fazėse (poliuose).

 

26.2. Atkabikliai įrengiami nuliniuose laiduose tik tada, kai jiems suveikus visi turintys įtampą laidininkai išjungiami iš tinklo vienu metu.

 

27. Jei pagal eksploatavimo sąlygas apsaugos įtaisų įrengti nebūtina, jie neįrengiami šiose vietose:

 

27.1. laidininkuose, nutiestuose nuo skydo šynų į įtaisus, įrengtus ant to paties skydo; šiais atvejais laidininkai turi būti parenkami pagal skaičiuotiną atšakos laidininko srovę;

 

27.2. maitinimo linijos skerspjūvio mažėjimo taškuose ir atšakose nuo jos, jei maitinimo linijos apsauga apima sumažėjusio laidininkų skerspjūvio linijos dalį arba jei nesaugomos linijos dalys ir atšakos sumontuotos iš laidininkų, kurių skerspjūvis ne mažesnis už apsaugotos linijos dalies laidininkų pusę skerspjūvio;

 

27.3. atšakose nuo maitinimo linijos, nutiestose į mažos galios elektros imtuvus ir buitinius prietaisus, jei jų maitinimo linijos apsaugos įtaiso nuostato srovė ne didesnė kaip 25 A; šviestuvų apsaugoms taikomi specialūs reikalavimai;

 

27.4. atšakose nuo maitinimo linijos į matavimo, valdymo ir signalizacijos grandines, jei jų prijungimo laidininkai nėra už atitinkamų mašinų ar skydo ribų arba kai tie laidininkai yra už jų ribų, bet nutiesti vamzdžiuose arba turi nedegų apvalkalą.

 

28. Neturi būti įrengti apsaugos įtaisai tose maitinimo linijos vietose, kur prijungtos valdymo, signalizacijos ir matavimo grandinės, kurių išjungimas sukeltų pavojingų pasekmių (gaisrinių siurblių, ventiliatorių, saugančių nuo sprogiųjų mišinių susidarymo, elektrinių savųjų reikmių kai kurių mechanizmų sustabdymą ir t. t.). Tokių grandinių laidininkai visais atvejais turi būti tiesiami vamzdžiuose arba privalo turėti nedegų apvalkalą. Šių grandinių skerspjūvis turi būti ne mažesnis už parinktąjį pagal Taisyklių 350 punkto reikalavimus.

 

 

 

III. AUKŠTESNĖS KAIP 1000 V ĮTAMPOS ELEKTROS ĮRENGINIŲ APSAUGA

 

 

 

I. TAIKYMO SRITIS

 

 

 

29. Šio skyriaus reikalavimai taikomi elektros sistemos objektų, pramonės ir kitų elektros įrenginių, kurių įtampa yra aukštesnė kaip 1000 V – elektros generatorių, transformatorių (autotransformatorių), generatoriaus ir transformatoriaus blokų, elektros linijų, šynų ir sinchroninių kompensatorių – relinės apsaugos įtaisams nepriklausomai nuo jų konstrukcijos, elementų bazės ir įrengimo. Relinės apsaugos įtaisai būna elektromechaniniai, elektroniniai su analoginėmis mikroschemomis, mikroprocesoriniai ar kitokie. Kai kuriais atvejais relinės apsaugos įtaisai sutapdinami su komutavimo aparatais.

 

30. Šio skyriaus reikalavimai netaikomi aukštesnės nei 400 kV įtampos visų elektros įrenginių, atominių elektrinių elektros įrenginių ir aukštosios įtampos nuolatinės srovės perdavimo įrenginių apsaugoms.

 

31. Iki 1000 V įtampos elektros tinklų, elektros variklių, kondensatorių įrenginių, durpynų elektros įrenginių apsaugų reikalavimai pateikti Taisyklių antrajame ir šeštajame skyriuose.

 

32. Elektros įrenginių ir objektų relinės apsaugos įtaisai, nepaminėti šiame ir kituose skyriuose, turi būti įrengiami pagal šio skyriaus bendruosius reikalavimus.

 

 

 

II. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

 

 

33. Elektros įrenginiuose turi būti įrengti šios paskirties relinės apsaugos įtaisai:

 

33.1. sugedusio objekto automatinio išjungimo iš elektros sistemos (elektros įrenginio) nepažeistos dalies naudojant jungtuvą; jei vienfazis įžemėjimas izoliuotosios neutralės tinkluose tiesiogiai nesutrikdo elektros sistemos veikimo, relinei apsaugai suveikus įjungiama tik signalizacija;

 

33.2. reagavimo į pavojingus, nenormalius elektros sistemos objektų darbo režimus (pavyzdžiui, perkrovą, hidrogeneratoriaus statoriaus apvijos įtampos padidėjimą); relinė apsauga pagal faktinio darbo režimo ir elektros įrenginio eksploatavimo sąlygas turi įjungti signalizaciją arba išjungti tuos objektus, kurie palikti neišjungti gali sugesti.

 

34. Vietoje automatinių jungiklių ir relinės apsaugos įtaisų naudojami ir saugikliai (išskyrus nurodytai Taisyklių 118 punkte įrangai), kai jie atitinka šiuos reikalavimus:

 

34.1. yra parinkti reikiamų parametrų (vardine įtampa ir srove, vardine išjungimo srove ir kt.);

 

34.2. užtikrina reikiamą selektyvumą, greitą veikimą ir jautrumą;

 

34.3. pagal elektros įrenginio veikimo sąlygas leidžia panaudoti būtiną automatiką (automatinį kartotinį įjungimą, automatinį rezervo įjungimą ir t. t).

 

35. Naudojant saugiklius, reikia išsiaiškinti, ar būtina įrengti veikimo ne visomis fazėmis (nevisafazio režimo) apsaugas. Tai priklauso nuo leistino įtampų asimetrijos lygio įrenginiui veikiant ne visomis fazėmis ir nuo maitinamos apkrovos savybių.

 

36. Relinės apsaugos įtaisai turi išjungti komutavimo aparatus (jungtuvus) ir likviduoti trumpuosius jungimus per kuo trumpesnį laiką, išsaugodami nepažeistos sistemos dalies nenutrūkstamą veikimą (elektros sistemos ir vartotojų elektros įrenginių stabilus veikimas, galimybė atnaujinti normalų veikimą sėkmingai veikiant automatiniam kartotiniam įjungimui (toliau – AKĮ) ir automatiniam rezervo įjungimui (toliau – ARĮ), elektros variklių savilaida, įsitraukimas į sinchronizmą ir t. t.) ir apribodami sugedusio sistemos objekto pažeidimo laipsnį ir apimtį.

 

37. Relinė apsauga, išjungianti jungtuvus, turi veikti selektyviai, t. y. taip, kad būtų išjungiamas tik sugedęs objektas (arčiausiai nuo trumpojo jungimo vietos esantys jungtuvai).

 

38. Neselektyviosios apsaugos naudojamos (kurių neselektyvaus veikimo pasekmės po to ištaisomos suveikiant AKĮ arba ARĮ įtaisams) šiais atvejais:

 

38.1. kai būtina pagreitinti trumpųjų jungimų išjungimą (Taisyklių 36 punktas);

 

38.2. naudojant supaprastintas elektros tinklo dalijimo schemas, išjungiančias sugedusį objektą tuo metu, kai srovė neteka (sekcinių jungtuvų neselektyvus išjungimas, schemos su skirtuvais linijų ar transformatorių grandinėse ir kt.);

 

38.3. skirtas tolimajam rezervavimui;

 

38.4. retai pasitaikančiuose tinklo režimuose.

 

39. Uždelsto suveikimo relinės apsaugos įtaisai, užtikrinant veikimo selektyvumą, naudojami jei:

 

39.1. uždelstas trumpųjų jungimų išjungimas patenkina Taisyklių 36 punkto reikalavimus;

 

39.2. apsauga yra rezervinė (Taisyklių 47 punktas).

 

40. Turi būti užtikrintas relinės apsaugos įtaisų darbo patikimumas (suveikia atsiradus suveikimo sąlygoms ir nesuveikia, kai jų nėra) taikant šias priemones:

 

40.1. naudojant įtaisus, kurių veikimo principas, konstrukcija ir parinkti parametrai atitinka jų paskirtį;

 

40.2. naudojant schemų pagrindinių elementų dubliavimą ir įtaisų nuolatinę kontrolę bei gedimų diagnostiką;

 

40.3. nuolatos ar periodiškai kontroliuojant ryšio kanalų, jungiamųjų laidų ir kitų pagalbinių įtaisų būklę;

 

40.4. tinkamai techniškai prižiūrint pagrindinius ir pagalbinius įtaisus;

 

40.5. įdiegiant technines ir organizacines priemones, mažinančias priežiūros darbuotojų, atliekančių operacijas su relinės apsaugos įtaisais, klaidingų veiksmų tikimybę.

 

41. Naudojant relinę apsaugą, turinčią įtampos grandines, yra būtini šie papildomi įtaisai:

 

41.1. automatiškai nutraukiantys apsaugos veikimą ir signalizuojantys apie šių grandinių sutrikimus, kai išsijungia įtampos grandinių automatiniai jungikliai, perdega saugikliai ar kitaip sutrikdomos įtampos grandinės, jei šie sutrikimai gali sukelti klaidingą apsaugos suveikimą normaliu veikimo režimu;

 

41.2. signalizuojantys apie įtampos grandinių sutrikimus tais atvejais, kai jie normaliu veikimo režimu iš pradžių nesukelia klaidingo apsaugos suveikimo, bet gali klaidingai suveikti pasikeitus sąlygoms, pavyzdžiui, įvykus trumpajam jungimui kituose įrenginiuose.

 

42. Uždelsto suveikimo relinėms apsaugoms reikia kiekvienu konkrečiu atveju tinkamai parinkti jų tipą (maksimaliosios srovės, distancines ar kt.) ir suveikimo parametrus, kad jos suveiktų trumpojo jungimo pradžios momentu ir nesugrįžtų į išeities padėtį mažėjant gedimo srovei trumpojo jungimo metu ar išsitempus lankui gedimo vietoje, neveiktų klaidingai kylant švytavimams sistemoje ir kitais atvejais.

 

43. 110–400 kV įtampos tinklų apsaugos privalo turėti įtaisus, blokuojančius jų veikimą švytavimų arba asinchroninės eigos metu, jei šiuose tinkluose jie yra galimi ir dėl to apsaugos gali be reikalo suveikti.

 

Analogiškus įtaisus reikia naudoti ir žemesnės nei 110 kV įtampos linijose, sujungiančiose maitinimo šaltinius (įvertinant švytavimų arba asinchroninės eigos atsiradimo tikimybę ir galimas nereikalingų išjungimų pasekmes).

 

Apsauga įrengiama be švytavimų blokavimo įtaiso, jei jos suveikimo laikas didesnis už realiai tikėtiną švytavimų periodą (1,5–2 sekundės).

 

44. Relinės apsaugos suveikimas turi būti fiksuojamas signalinėmis relėmis, jose įtaisytais suveikimą rodančiais elementais, suveikimo skaitikliais, įvykių registratoriais arba kitais prietaisais, kuriais naudojantis tvarkoma apsaugų veikimo apskaita ir atliekama analizė.

 

45. Įtaisus, fiksuojančius relinės apsaugos išjungimo komandų vykdymą, reikia įrengti taip, kad būtų signalizuojama apie kiekvienos apsaugos suveikimą, o esant sudėtingai apsaugai – apie atskirų jos dalių suveikimą.

 

46. Kiekvienam elektros sistemos objektui turi būti numatyta pagrindinė apsauga, greičiausia suveikianti atsiradus trumpiesiems jungimams saugomame elektros įrenginyje. Jos suveikimo laikas turi būti trumpesnis už kitų apsaugų, įrengtų tame pačiame elektros įrenginyje.

 

47. Jei pagrindinė apsauga yra absoliučiai selektyvi (pavyzdžiui, aukštadažnė apsauga, išilginė ar skersinė srovių diferencinės apsaugos), objektas privalo turėti rezervinę apsaugą, atliekančią ne tik tolimojo, bet ir artimojo rezervavimo funkcijas, t. y. suveikiančią sugedus šio objekto pagrindinei apsaugai arba ją išjungus. Pavyzdžiui, jei pagrindinė tarpfazių trumpųjų jungimų apsauga yra išilginė diferencinė, tai rezervinė apsauga naudojama maksimaliosios srovės ar distancinė.

 

Rezervinė apsauga, skirta tolimajam rezervavimui, turi veikti sutrikus gretimų elektros įrenginių apsaugoms arba jungtuvams.

 

48. Jei 110–400 kV įtampos linijos pagrindinė apsauga turi santykinį selektyvumą (pavyzdžiui, kelių pakopų distancinė apsauga), tai rezervavimas atliekamas šia tvarka:

 

48.1. atskira rezervinė apsauga nenumatoma, jei įvykus trumpajam jungimui šioje linijoje yra užtikrintas gretimųjų objektų apsaugų tolimasis rezervavimas;

 

48.2. turi būti numatyta rezervinė apsauga, jei įvykus trumpajam jungimui šioje linijoje tolimasis rezervavimas neužtikrinamas.

 

49. 35 kV ir aukštesnės įtampos elektros linijos pradžioje įrengiama greitaveikė srovės atkirta, veikianti kaip papildoma apsauga, didinanti gedimo išjungimo patikimumą, jei tenkinami Taisyklių 75 punkto reikalavimai.

 

50. Jei tolimojo rezervavimo įgyvendinti neįmanoma dėl techninių ar ekonominių priežasčių:

 

50.1. nėra būtina rezervuoti trumpųjų jungimų išjungimo 110–400 kV įtampos linijose, kurios turi artimąjį rezervavimą; kai trumpasis jungimas atsiranda tinklo taškuose, kuriuose trumpojo jungimo srovės yra palyginti mažos: už transformatorių; linijose su reaktoriais; gretimose 6–35 kV įtampos ilgose linijose, kurių išilginė varža yra didelė;

 

50.2. reikia numatyti tolimąjį rezervavimą tik dažniausiai pasitaikančiais trumpųjų jungimų atvejais, neįvertinant retųjų darbo režimų ir atsižvelgiant į galimą apsaugos kaskadinį veikimą;

 

50.3. tolimojo rezervavimo atvejais taikyti neselektyvųjį apsaugos veikimą (neselektyviai išjungti pastotes), kai trumpieji jungimai atsiranda gretimuose objektuose, ištaisant neselektyviojo suveikimo pasekmes AKĮ, ARĮ įtaisais ar naudojant kitą automatiką.

 

51. Jei tolimasis apsaugų rezervavimas yra nepakankamai veiksmingas, reikia padidinti artimojo rezervavimo patikimumą naudojant specialias priemones.

 

51.1. 110–400 kV įtampos elektros įrenginiuose turi būti numatyta viena artimojo rezervavimo priemonių – specialūs jungtuvų rezervavimo įtaisai.

 

51.2. Trumpojo jungimo metu neišsijungus sugedusio objekto (linijos, transformatoriaus, šynų) vienam jungtuvui, jungtuvo rezervavimo įtaisas (toliau – JRĮ) turi išjungti artimiausius jungtuvus, per kuriuos į gedimo vietą teka trumpojo jungimo srovė.

 

52. Nėra būtina naudoti artimojo jungtuvu rezervavimo 110 kV įtampos elektros įrenginiuose, jei tenkinamos šios sąlygos:

 

52.1. kai reikiamas apsaugų jautrumas ir pagal stabilumo sąlygas leistinas trumpųjų jungimų išjungimo laikas užtikrinamas tolimojo rezervavimo įtaisais;

 

52.2. kai suveikiant tolimojo rezervavimo apsaugoms nėra galimybės išjungti papildomų elektros tinklo objektų, neturinčių tiesioginio ryšio su sutrikusiu jungtuvu (pavyzdžiui, kai yra šynos, nepadalytos į sekcijas, linijos su atšakomis ir kt.).

 

53. Jei apsaugos prijungtos prie atskirai nuo jungtuvo sumontuotų srovės transformatorių, tai JRĮ turi veikti atsiradus trumpiesiems jungimams atkarpoje tarp šių srovės transformatorių ir jungtuvo.

 

54. Elektrinėse, kurių generatorių statoriaus apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, reikia numatyti įrengti 110–400 kV jungtuvų JRĮ nevertinant kitų sąlygų.

 

55. Elektrinių, kurių savąsias reikmes maitina 10 MVA ir didesnės galios transformatoriai, savųjų reikmių 6/0,4 kV transformatorių ir kitų prijungimų jungtuvams, kurių apsaugų nerezervuoja maitinimo šaltinių apsaugos, turi būti įrengiami JRĮ.

 

56. Naudojami supaprastinti artimojo jungtuvų rezervavimo įtaisai, veikiantys atsiradus trumpiesiems jungimams ir sutrikus tik kai kurių objektų jungtuvams (pavyzdžiui, tik linijų); 35–110 kV įtampos objektams taip pat naudojami rezervavimo įtaisai, išjungiantys tik šyninį jungtuvą.

 

57. Įrengiant atskirą rezervinės apsaugos komplektą, būtina numatyti galimybę atskirai tikrinti pagrindinių ir rezervinių apsaugų veikimą arba jas remontuoti veikiant saugomam objektui. Pagrindinė ir rezervinė apsaugos turi būti prijungtos prie srovės (įtampos) transformatorių skirtingų antrinių apvijų.

 

58. 110–400 kV įtampos elektros linijų pagrindinės ir rezervinės apsaugos turi būti maitinamos skirtingomis operatyviosios nuolatinės srovės linijomis su atskirais automatiniais jungikliais; jungtuvų išjungimo valdymo signalai turi būti siunčiami į atskiras išjungimo elektromagnetų rites.

 

59. Relinių apsaugų jautrumas turi būti vertinamas jautrumo koeficientu, kuris turi būti didesnis už vienetą:

 

59.1. apsaugoms, reaguojančioms į dydžius, kurie padidėja esant trumpiesiems jungimams, – šių dydžių (pavyzdžiui, srovės ar įtampos) skaičiuojamųjų verčių ir apsaugų suveikimo parametrų santykis esant metaliniam trumpajam jungimui saugomoje zonoje;

 

59.2. apsaugoms, reaguojančioms į dydžius, kurie sumažėja esant trumpiesiems jungimams, – apsaugų suveikimo parametrų (pavyzdžiui, įtampos ar varžos) santykis su kontroliuojamų dydžių skaičiuojamosiomis vertėmis esant metaliniam trumpajam jungimui saugomoje zonoje.

 

59.3. Apsaugos kontroliuojamų dydžių skaičiuojamosios vertės turi būti nustatomos patiems nepalankiausiems jautrumo tikrinimo požiūriu trumpojo jungimo atvejams, bet realiai galimiems elektros sistemos veikimo režimams.

 

60. Vertinant pagrindinių apsaugų jautrumą trumpajam jungimui saugomame objekte (saugomoje zonoje), būtina užtikrinti Taisyklių 61–69 punktuose išvardytus mažiausius jų jautrumo koeficientus.

 

61. Visų tipų kryptinių ir nekryptinių fazių maksimaliosios srovės apsaugų, su įtampos paleidimu ir be jo; vienos pakopos kryptinių ir nekryptinių atvirkštinės arba nulinės sekos maksimaliosios srovės apsaugų jautrumo koeficientai turi būti:

 

61.1. srovės ir įtampos elementų – 1,5;

 

61.2. galios krypties elemento, tiesiogiai kontroliuojančio fazių sroves ir įtampas:

 

galiai – nenormuojamas;

 

srovei ir įtampai – 1,5;

 

61.3. atvirkštinės ir nulinės sekos galios krypties elemento:

 

galiai – 2,0;

 

srovei ir įtampai – 1,5;

 

61.4. linijų maksimaliosios fazių srovės apsaugos, turinčios keletą skirtingų suveikimo srovių ir laikų pakopų, skirtų rezervavimui, srovės ir įtampos elementų jautrumo koeficientas turi būti ne mažesnis kaip 1,3, jei apsauga turi pakopą, skirtą toliau einančių linijų apsaugoms rezervuoti, kurios jautrumo koeficientas ne mažesnis kaip 1,5. Nulinės sekos srovės apsaugos pakopų atitinkami jautrumo koeficientai (1,3 ir 1,5) pakanka užtikrinti kaskadinio trumpojo jungimo išjungimo režimo atveju.

 

62. Distancinės apsaugos nuo tarpfazių ir vienfazių trumpųjų jungimų jautrumo koeficientai turi būti:

 

62.1. apsaugos paleidimo bet kokio tipo elemento – 1,5;

 

62.2. distancinio elemento, suveikiančio atsiradus trumpajam jungimui saugomos linijos gale, – 1,5; jautrumo koeficientas 1,25 (tikslaus veikimo srovės atžvilgiu – 1,3) yra pakankamas, jei yra jautresnis apsaugos elementas, skirtas gretimų linijų apsaugai rezervuoti, kurio jautrumo koeficientas trumpajam jungimui saugomoje linijoje ne mažesnis nei 1,5.

 

63. Išilginės srovių diferencinės apsaugos jautrumo koeficientai turi būti:

 

63.1. generatorių, transformatorių, linijų apsaugos – 2,0;

 

63.2. šynų diferencinės apsaugos – 2,0;

 

63.3. generatorių įtampos šynų supaprastintos diferencinės distancinės apsaugos srovinio paleidimo elemento – 2,0;

 

63.4. generatoriaus įtampos šynų supaprastintos diferencinės srovės apsaugos pirmosios pakopos, veikiančios atkirtos principu, – 1,5;

 

63.5. generatorių ir transformatorių diferencinės apsaugos jautrumas turi būti tikrinamas esant trumpojo jungimo režimui jų išvaduose. Apsaugos suveikimo srovė hidrogeneratoriams ir turbogeneratoriams, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, turi būti parenkama mažesnė už generatoriaus vardinę srovę nepriklausomai nuo jautrumo koeficiento verčių (Taisyklių 89.3 punktas). Suveikimo srovę, nevertinant stabdymo, autotransformatoriams ir aukštinamiesiems transformatoriams, kurių galia – 63 MVA ir didesnė, reikia parinkti mažesnę už vardinę (autotransformatoriams – mažesnę už srovę, atitinkančią tipinę galią). Didesnės nei 25 MVA galios transformatoriams suveikimo srovę, nevertinant stabdymo, reikia parinkti ne didesnę kaip 1,5 transformatoriaus vardinės srovės;

 

63.6. Kai kuriais trumpųjų jungimų ir nenormalių režimų atvejais sumažinama transformatoriaus bei generatoriaus ir transformatoriaus bloko diferencinės apsaugos jautrumo koeficiento vertė iki 1,5, jei reikiama jo vertė 2,0 pasiekiama didinant apsaugos sudėtingumą ir kainą arba techniškai neįgyvendinama:

 

esant trumpajam jungimui žeminamųjų 80 MVA ir mažesnės galios transformatorių žemesniosios įtampos gnybtuose (įvertinant įtampos reguliavimą);

 

transformatoriaus įjungimo į tinklą režimui ir kitiems trumpalaikiams darbo režimams (pavyzdžiui, išjungus vienos apvijos maitinimą);

 

įtampos įjungimo į pažeistas šynas (įjungiant vieną iš jas maitinančių elektros įrenginių) režimui;

 

esant trumpajam jungimui už reaktoriaus, prijungto transformatoriaus žemesniosios įtampos pusėje ir priklausančio jo diferencinės apsaugos zonai.

 

64. Lygiagrečiųjų linijų skersinės srovių kryptinės diferencinės apsaugos jautrumo koeficientai turi būti:

 

64.1. tarpfazių ir vienfazių trumpųjų jungimų apsaugos komplekto paleidimo elemento srovės ir įtampos relių:

 

kai pažeistos linijos abiejų pusių jungtuvai yra įjungti (vienodo jautrumo taške) – 2,0,

 

kai pažeistos linijos priešingos pusės jungtuvas yra išjungtas, – 1,5;

 

64.2. nulinės sekos galios krypties elemento, kai abiejų linijos galų jungtuvai yra įjungti:

 

galiai – 4,0;

 

srovei ir įtampai – 2,0;

 

64.3. esant išjungtam jungtuvui kitame linijos gale:

 

galiai – 2,0;

 

srovei ir įtampai – 1,5;

 

64.4. galios krypties elemento, tiesiogiai kontroliuojančio fazių sroves ir įtampas, esant įjungtiems visiems abiejų pusių jungtuvams:

 

galiai – nenormuojamas; srovei ir įtampai – 2,0;

 

64.5. esant išjungtam jungtuvui kitame linijos gale:

 

galiai – nenormuojamas;

 

srovei ir įtampai – 2,0.

 

65. Kryptinės apsaugos su blokuote per ryšio kanalą jautrumo koeficientai turi būti:

 

65.1. atvirkštinės arba nulinės sekos galios krypties elemento, valdančio išjungimo grandinę:

 

galiai – 3,0;

 

srovei ir įtampai – 2,0;

 

65.2. paleidimo elemento, valdančio išjungimo grandinę:

 

srovei ir įtampai – 2,0;

 

varžai – 1,5.

 

66. Fazių diferencinės aukštadažnės apsaugos jautrumo koeficientai turi būti: srovės ir įtampos paleidimo elemento, valdančio išjungimo grandinę, – 2,0; varžos elemento – 1,5.

 

67. Greitaveikės srovės atkirtos, naudojamos transformatoriaus ir iki 1 MW galios generatoriaus, įrengimo vietoje apsaugos nuo trumpojo jungimo jautrumo koeficientas turi būti 2,0.

 

68. Kabelio linijos apsaugos nuo vienfazio įžemėjimo izoliuotosios neutralės tinkluose, įjungiančios signalizaciją arba paduodančios išjungimo komandą, jautrumo koeficientai turi būti:

 

68.1. reaguojančios į pagrindinio dažnio srovę – 1,25;

 

68.2. reaguojančios į aukštesniųjų dažnių sroves – 1,5.

 

69. Oro linijos apsaugos nuo vienfazių įžemėjimų izoliuotosios neutralės tinkluose, įjungiančios signalizaciją arba paduodančios išjungimo komandą, nustatytas koeficientas – 1,5.

 

70. Nustatant jautrumo koeficientus, nurodytus Taisyklių 61, 64 ir 65 punktuose, būtina įvertinti:

 

70.1. galios krypties indukcinės relės jautrumas tikrinamas tik tuo atveju, kai ji prijungta prie srovės ir įtampos atvirkštinės ar nulinės sekos filtro;

 

70.2. galios krypties relės, turinčios sulyginimo schemą (absoliučių verčių arba fazių), jautrumas tikrinamas:

 

tiesiogiai kontroliuojant fazių sroves ir įtampas – jautrumas srovei,

 

kontroliuojant atvirkštinės ir nulinės sekų srovės ir įtampos dedamąsias – jautrumas srovei ir įtampai.

 

71. Generatoriaus, prijungto prie skirstomųjų šynų, statoriaus apvijos apsaugos nuo vienfazio įžemėjimo, duodančios išjungimo komandą, jautrumas nustatomas pagal suveikimo srovę, kuri turi būti ne didesnė kaip 5 A. Išimtiniais atvejais suveikimo srovė padidinama iki 5,5 A.

 

72. Generatoriaus ir transformatoriaus blokų apsaugos nuo vienfazių įžemėjimų, apimančios visą statoriaus apviją, jautrumo koeficientas turi būti ne mažesnis nei 2,0; nulinės sekos įtampos apsaugai, apimančiai ne visą statoriaus apviją, suveikimo įtampa turi būti ne didesnė nei 15 V.

 

73. Apsaugų su kintamąja operatyviąja srove, sudarytų pagal schemą su išjungimo ričių dešuntavimu, jautrumą reikia tikrinti įvertinant srovės transformatoriaus faktinę srovės paklaidą po dešuntavimo. Be to, minimalioji išjungimo ričių jautrumo koeficiento vertė, nustatoma įvertinant patikimo suveikimo sąlygą, privalo būti apie 20 proc. didesnė už nustatytą atitinkamai apsaugai (Taisyklių 61 punktas).

 

74. Rezervinių apsaugų jautrumo trumpajam jungimui objektuose, įeinančiuose į tolimojo rezervavimo zoną, mažiausi koeficientai turi būti:

 

74.1. srovės, įtampos, varžos elementams – 1,2;

 

74.2. atvirkštinės ir nulinės sekos galios krypties elementams:

 

galiai – 1,4;

 

srovei ir įtampai – 1,2;

 

74.3. galios krypties elementui, tiesiogiai kontroliuojančiam fazių sroves ir įtampas:

 

galiai – nenormuojamas;

 

srovei ir įtampai – 1,2.

 

74.4. Vertinant rezervinių apsaugų atskirų pakopų, atliekančių artimąjį rezervavimą (Taisyklių 47 ir 48 punktai), jautrumą, reikia vadovautis atitinkamoms apsaugoms nustatytais jautrumo koeficientais (Taisyklių 61–69 punktai).

 

75. Greitaveikės srovės atkirtos, įrengiamos linijoje ir atliekančios papildomos apsaugos funkcijas, jautrumo koeficientas turi būti ne mažesnis už 1,2, skaičiuojant pagal trumpojo jungimo srovę apsaugos įrengimo vietoje, pačiu palankiausiu pagal jautrumo sąlygą režimu.

 

76. Jei arčiau maitinimo šaltinio esančio objekto apsauga gali suveikti dėl to, kad toliau esančio objekto apsauga nesuveikia dėl nepakankamo jos jautrumo, tai šios apsaugos jautrumą būtina suderinti, t. y. toliau esanti apsauga turi būti jautresnė už arčiau maitinimo šaltinio esančią apsaugą.

 

77. Apsaugų suveikimo parametrų tų pakopų, kurios skirtos tolimajam rezervavimui suderinti nėra būtina, jei trumpojo jungimo neišjungimas dėl arčiau maitinimo šaltinio esančio objekto apsaugos nepakankamo jautrumo (pavyzdžiui, generatorių ir autotransformatorių atvirkštinės sekos apsaugos) gali sukelti sunkių pasekmių.

 

78. Tiesiogiai įžemintos neutralės tinkluose turi būti parinktas toks galios transformatorių neutralių įžeminimo režimas (t. y. įžemintos neutralės transformatorių išdėstymas), kad vienfazių trumpųjų jungimų metu srovių ir įtampų vertės užtikrintų tinklo objektų relinės apsaugos suveikimą esant visiems galimiems elektros sistemos eksploatavimo režimams.

 

79. Turi būti pašalinto galimybė kilti neleistinam izoliuotosios neutralės darbo režimui atsiskiriant nuo sistemos 110–400 kV įtampos šynoms arba tinklo daliai, kurioje yra įžemėjusi viena fazė su aukštinamaisiais transformatoriais ir dvipusio ar tripusio maitinimo transformatoriais, turinčiais susilpnintą apvijos izoliaciją nulinio išvado pusėje ir su izoliuotoja (atjungta nuo žemės) neutrale (Taisyklių 125 punktas), taip pat kai prie šių transformatorių apvijų prijungti sinchroniniai elektros varikliai ar sinchroniniai kompensatoriai.

 

80. Srovės transformatoriai, maitinantys trumpųjų jungimų relinių apsaugų srovės grandines, turi atitikti šiuos reikalavimus:

 

80.1. Srovės transformatorių, prie kurių prijungta relinė apsauga, sudėtinė arba srovės paklaida turi neviršyti 10 proc. Didesnės šių paklaidų vertės leidžiamos naudojant apsaugas (pavyzdžiui, šynų diferencinė apsauga su stabdymu), kurių tinkamas veikimas esant didesnėms paklaidoms užtikrinamas naudojant specialias priemones. Čia nurodyti reikalavimai privalomi tenkinti šiomis sąlygomis:

 

kelių pakopų apsaugoms – esant trumpajam jungimui apsaugos kiekvienos pakopos veikimo zonos gale, o kryptinėms kelių pakopų apsaugoms – taip pat ir esant išoriniam trumpajam jungimui;

 

kitoms apsaugoms – esant išoriniam trumpajam jungimui;

 

diferencinėms srovių apsaugoms (šynų, transformatorių, generatorių ir pan.) turi būti nustatoma srovės transformatorių sudėtinė paklaida, kitoms apsaugoms – srovės paklaida; kai į jas paduodama dviejų ar daugiau srovės transformatorių antrinių srovių suma – sudėtinė paklaida esant išorinių trumpųjų jungimų režimui;

 

skaičiuojant srovės transformatorių leistinąsias apkrovas, jei realios paklaidos apskaičiuoti nėra galimybės, naudojama didžiausia leistinoji sudėtinė paklaida.

 

80.2. Kad apsaugos patikimai suveiktų atsiradus trumpiesiems jungimams saugomos zonos pradžioje, kai gedimo srovės labai padidėja, srovės transformatorių srovės paklaidos dydis ribojamas:

 

leistinomis naudojamų relių tipui vertėmis – pagal gamintojo pateiktas elektromechaninių srovės arba kryptinių galios relių kontaktų padidėjusios vibracijos sąlygas;

 

ne daugiau kaip 50 proc. – pagal kryptinėms galios ir varžos relėms leistinas didžiausias kampo paklaidas.

 

80.3. Atsiradus trumpajam jungimui saugomoje zonoje ant srovės transformatorių antrinės apvijos gnybtų įtampa privalo neviršyti leistinosios vertės.

 

81. Relinės apsaugos ir elektros matavimo prietaisų (įskaitant elektros energijos skaitiklius) srovės grandinės turi būti prijungtos prie skirtingų srovės transformatoriaus apvijų. Išimtiniais atvejais relinė apsauga ir matavimo prietaisai prijungiami prie tų pačių srovės transformatoriaus apvijų, kai tenkinami apsaugos (Taisyklių 80 punktas) ir matavimo prietaisų tikslumo ir patikimo veikimo reikalavimai. Prie apsaugų, kurios pagal jų veikimo principą gali klaidingai suveikti pažeidus jų srovės grandines, elektros matavimo prietaisai prijungiami tik per tarpinius srovės transformatorius, jei nutrūkus tarpinių srovės transformatorių antrinei apvijai srovės transformatoriai tenkina tikslumo reikalavimus (Taisyklių 80 punktas).

 

82. Kai tenkinami pagrindiniai reikalavimai, įrengiamos apsaugos su pirminėmis bei antrinėmis tiesioginio veikimo relėmis ir apsaugos su kintamosios operatyviosios srovės šaltiniais.

 

83. Apsaugoms nuo trumpųjų jungimų naudotini ir saugomo objekto srovės transformatoriai kaip operatyviosios srovės šaltinis. Operatyviosios srovės šaltiniams taip pat naudojami įtampos transformatoriai arba savųjų reikmių transformatorius. Konkrečiomis sąlygomis naudojamos įvairios operatyviųjų grandinių maitinimo schemos.

 

84. Relinės apsaugos įtaisai, kurie yra išjungiami pagal elektros tinklo darbo režimo sąlygas, jų veikimo selektyvumo sąlygas arba dėl kitų priežasčių, privalo turėti specialius veikimo nutraukimo jungiklius, prieinamus operatyviniams darbuotojams.

 

Kad atliekama relinės apsaugos schemų ir įtaisų techninė priežiūra ir bandymai būtų saugūs, reikia įrengti specialius bandymo aparatūros prijungimo gnybtus.

 

 

 

III. TURBOGENERATORIŲ, TIESIOGIAI PRIJUNGTŲ PRIE GENERATORIŲ ĮTAMPOS SKIRSTOMŲJŲ ŠYNŲ, APSAUGA

 

 

 

85. Toliau Taisyklių 86–103 punktuose pateikti reikalavimai taikomi ir saugant kitų tipų generatorius, jei neprieštarauja jų gamintojų instrukcijoms.

 

86. Didesnės nei 1 MW galios turbogeneratoriams, kurių įtampa yra aukštesnė kaip 1000 V, tiesiogiai prijungtiems prie generatorių įtampos skirstomųjų šynų, turi būti įrengtos relinės apsaugos nuo šių trumpųjų jungimų ir normalaus veikimo režimo pažeidimų:

 

86.1. statoriaus apvijos ir jo įvadų tarpfazių trumpųjų jungimų;

 

86.2. statoriaus apvijos vienfazių įžemėjimų;

 

86.3. dvigubųjų įžemėjimų, kai vienas įžemėjimo taškas atsiranda išoriniame tinkle, o kitas – statoriaus apvijoje;

 

86.4. statoriaus apvijos vienos fazės vijų trumpinimų (kai fazės apvija turi lygiagrečias šakas);

 

86.5. išorinių trumpųjų jungimų;

 

86.6. statoriaus perkrovos atvirkštinės sekos srovėmis (generatoriams, kurių galia didesnė nei 30 MW);

 

86.7. statoriaus apvijos simetrinės perkrovos;

 

86.8. rotoriaus apvijos perkrovos žadinimo srove (generatoriams su tiesioginiu apvijų laidininkų aušinimu);

 

86.9. įžemėjimo antrajame žadinimo grandinės taške;

 

86.10. asinchroninio režimo netekus žadinimo (Taisyklių 102 punktas).

 

87. 1 MW ir mažesnės galios turbogeneratoriams, kurių įtampa aukštesnė kaip 1000 V, tiesiogiai prijungtiems prie generatorių įtampos skirstomųjų šynų, būtina įrengti relinės apsaugos įtaisus, suveikiančius trumpųjų jungimų ir nenormalių režimų, išvardytų Taisyklių 86.1, 86.2, 86.3, 86.5 ir 86.7 punktuose, metu.

 

88. Iki 1 MW galios ir iki 1000 V įtampos turbogeneratorių, tiesiogiai prijungtų prie generatorių įtampos skirstomųjų šynų, apsaugą reikia įrengti pagal Taisyklių 103 punkto reikalavimus.

 

89. Didesnės nei 1 MW galios ir aukštesnės kaip 1000 V įtampos turbogeneratoriams su atskirų fazių išvadais neutralės pusėje turi būti įrengta išilginė diferencinė srovės apsauga, suveikianti statoriaus apvijos daugiafazių trumpųjų jungimų metu.

 

89.1. Apsauga turi išjungti visus generatoriaus statoriaus apvijos jungtuvus, žadinimo srovės valdymo įtaisą (žadinimo slopinimo automatą) ir paduoti turbinos stabdymo komandą.

 

89.2. Apsaugos veikimo zona turi apimti generatorių ir jo jungtis su elektrinės skirstomosiomis šynomis (iki jungtuvo).

 

89.3. Išilginės diferencinės apsaugos suveikimo srovė turi būti ne didesnė kaip 60 proc. vardinės srovės. Iki 30 MW galios generatoriams su netiesioginiu apvijų laidininkų aušinimu naudojama ir tokia apsauga, kurios suveikimo srovė 1,3–1,4 karto didesnė už vardinę srovę.

 

89.4. Kai apsaugos suveikimo srovė viršija vardinę srovę, turi būti įrengta apsaugos srovės grandinių būklės kontrolė.

 

89.5. Išilginė diferencinė srovės apsauga neturi suveikti nuo ne balanso srovių pereinamųjų procesų (išorinių trumpųjų jungimų) metu.

 

89.6. Turi būti naudojama trifazė apsaugos schema. Iki 30 MW galios generatoriams naudojama ir dvifazė apsauga, jei generatorius turi dvigubųjų įžemėjimų apsaugą.

 

90. Iki 1 MW galios ir aukštesnės kaip 1000 V įtampos generatorių, veikiančių lygiagrečiai su kitais generatoriais arba su elektros sistema, jų statorių apvijų apsaugai nuo tarpfazių trumpųjų jungimų turi būti įrengta greitaveikė srovės atkirta, prijungiama prie generatoriaus išvadų srovės transrormatorių, esančių skirstomųjų šynų pusėje. Jei ši srovės atkirta netenkina jautrumo reikalavimų, vietoje jos naudotina išilginė diferencinė srovės apsauga.

 

90.1. Greitaveikė srovės atkirta taip pat naudojama vietoje diferencinės apsaugos ir didesnės galios generatoriams, neturintiems fazių išvadų neutralės pusėje.

 

90.2. Iki 1 MW galios ir aukštesnės kaip 1000 V įtampos izoliuotai veikiančių generatorių statoriaus apsaugai nuo tarpfazių trumpųjų jungimų taip pat naudojama apsauga nuo išorinių trumpųjų jungimų (Taisyklių 97 punktas).

 

90.3. Apsauga turi išjungti visus generatoriaus jungtuvus ir žadinimo slopinimo automatą.

 

91. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos generatoriams turi būti įrengta statoriaus apvijos apsauga nuo vienfazių įžemėjimų, kai talpinė įžemėjimo srovė lygi ar didesnė nei 5 A (nepaisant, ar kompensacija yra, ar jos nėra). Šiai apsaugai prijungti prie generatoriaus išvadų įrengiami nulinės sekos srovės transformatoriai. Ši apsauga naudojama ir esant mažesnei nei 5 A talpinei vienfazio įžemėjimo srovei.

 

91.1. Apsauga turi neveikti nuo pereinamųjų procesų srovių. Suveikusi apsauga turi paduoti išjungimo komandą (90.3 punktas).

 

91.2. Kai apsauga nuo vienfazio įžemėjimo neįrengiama (generatoriaus talpinė įžemėjimo srovė mažesnė nei 5 A) ar ji neveikia (pavyzdžiui, kompensavus talpinę srovę generatorių įtampos tinkle), įrengiamas izoliacijos kontrolės įtaisas, prijungtas prie šynų ir įjungiantis signalizaciją generatoriaus statoriaus apvijos vienfazių įžemėjimų metu.

 

92. Generatorių apsaugai nuo vienfazių įžemėjimų, prijungtai prie specialių nulinės sekos srovės transformatorių, turi būti įrengta atskira apsauga nuo dvigubųjų įžemėjimų, prijungta prie šių srovės transformatorių.

 

Ši apsauga turi veikti be uždelsimo ir paduoti išjungimo komandą (Taisyklių 89.1 punktas).

 

93. Generatorių statoriaus apvijos su lygiagrečiomis fazių šakomis apsaugai nuo vienos fazės vijų trumpinimo turi būti naudojama skersinė diferencinė srovės apsauga be uždelsimo, paduodanti išjungimo komandą (Taisyklių 89.1 punktas).

 

94. Didesnės nei 30 MW galios generatorių apsaugai nuo išorinių nesimetrinių trumpųjų jungimų ir perkrovų atvirkštinės sekos srove reikia įrengti atvirkštinės sekos srovės apsaugą (su atvirkštinės sekos srovių filtru), turinčią du suveikimo laikus ir paduodančią išjungimo komandas pagal Taisyklių 98.2 punkto reikalavimus.

 

94.1. Generatorių, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, apsauga privalo turėti keletą suveikimo srovių ir laiko pakopų arba priklausomą nuo srovės suveikimo laiko charakteristiką. Abiem atvejais apsaugos suveikimo laikas neturi būti ilgesnis už leistinų generatoriaus perkrovų atvirkštinės sekos srove laiką.

 

94.2. Generatorių, kurių apvijų laidininkai aušinami netiesiogiai, o apsauga įrengiama su nepriklausomu nuo srovės uždelsimu, suveikimo srovė turi būti ne didesnė už leistiną generatoriaus statoriaus apvijos atvirkštinės sekos srovę, galinčią tekėti 2 minutes; apsaugos mažiausias uždelsimas neturi būti ilgesnis už dvifazio trumpojo jungimo generatoriaus gnybtuose leistiną trukmę.

 

94.3. Atvirkštinės sekos srovės apsauga, išjungianti generatorių, privalo turėti papildomą jautresnį nepriklausomo uždelsimo elementą, įjungiantį signalizaciją. Šio elemento suveikimo srovė turi būti ne didesnė už ilgalaikę leistiną generatoriaus atvirkštinės sekos srovę.

 

95. Didesnės nei 30 MW galios generatorių apsaugai nuo išorinių simetrinių trumpųjų jungimų turi būti naudojama maksimaliosios srovės apsauga su minimaliosios įtampos paleidimu, kontroliuojanti vienos fazės srovę ir vieną linijinę įtampą.

 

95.1. Apsaugos suveikimo srovė turi būti apie 1,3–1,5 karto didesnė už vardinę srovę, o suveikimo įtampa turi būti apie 50–60 proc. vardinės įtampos.

 

95.2. Generatoriams, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, vietoje maksimaliosios srovės apsaugos naudojama distancinė apsauga, įjungta į vieną fazę.

 

96. Didesnės nei 1 ir iki 30 MW galios generatorių apsaugai nuo išorinių simetrinių trumpųjų jungimų turi būti naudojama maksimaliosios srovės apsauga su minimaliosios įtampos paleidimu. Šiai apsaugai turi būti numatytos įrengti priemonės, didinančios minimaliosios įtampos paleidimo elemento jautrumą.

 

97. Iki 1 MW galios ir aukštesnės kaip 1000 V įtampos generatorių apsaugai nuo išorinių trumpųjų jungimų turi būti naudojama maksimaliosios srovės apsauga, prijungta prie srovės transformatorių, esančių neutralės pusėje. Apsaugos suveikimo srovė parenkama didesnė už apkrovos srovę numatant būtiną atsargą. Taip pat naudojama supaprastinta minimaliosios įtampos apsauga (be srovės relės).

 

98. Didesnės nei 1 MW galios generatorių apsauga nuo išorinių trumpųjų jungimų turi būti įrengta atsižvelgiant į šiuos reikalavimus:

 

98.1. apsauga prijungiama prie srovės transformatorių, įrengtų generatoriaus neutralės išvaduose;

 

98.2. kai generatorių įtampos šynos padalytos į sekcijas, apsauga privalo turėti du uždelsimo laikus: trumpesnįjį – atitinkamiems Sekciniams ir šyniniams jungtuvams išjungti, ilgesnįjį – generatoriaus jungtuvui ir žadinimo slopinimo automatui išjungti.

 

99. Generatoriams, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, turi būti įrengta apsauga nuo rotoriaus perkrovos, generatoriui veikiant su pagrindiniu ar rezerviniu žadintuvu.

 

99.1. Apsauga turi būti su nepriklausomu arba priklausomu nuo srovės uždelsimu ir suveikti padidėjus rotoriaus apvijos įtampai ar srovei.

 

99.2. Apsauga turi išjungti generatoriaus jungtuvą ir žadinimo slopinimo automatą; su trumpesniu uždelsimu ji turi sumažinti rotoriaus srovę, paduodama atitinkamą komandą į žadinimo srovės reguliavimo sistemą.

 

100. Generatoriaus apsauga nuo simetrinės perkrovos, kontroliuojanti vienos statoriaus fazės srovės padidėjimą virš leistinos ribos, turi po nustatyto uždelsimo įjungti signalizaciją.

 

Generatorių, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, apkrovai sumažinti ar išjungti simetrinės perkrovos metu taip pat panaudojama rotoriaus apsauga, įrengta pagal Taisyklių 99 punkto reikalavimus, įvertinant, kad rotoriaus perkrova tiesiogiai susijusi su simetrine turbogeneratoriaus statoriaus apvijos perkrova.

 

101. Turbogeneratorių žadinimo grandinės apsauga nuo antrojo taško įžemėjimo įrengiama kiekvienam arba kaip vienas komplektas keliems (bet ne daugiau kaip trims) generatoriams, kurių žadinimo grandinių parametrai artimi. Apsaugą reikia prijungti tik tada, kai viename žadinimo grandinės taške atsiranda įžemėjimas, kuris nustatomas izoliacijos periodinės kontrolės metu.

 

Generatorių, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, apsauga turi išjungti statoriaus apvijos jungtuvą ir žadinimo slopinimo automatą; generatorių, kurių apvijų laidininkai aušinami netiesiogiai, apsauga gali išjungti statoriaus apvijos jungtuvą ir žadinimo slopinimo automatą arba įjungti signalizaciją.

 

102. Turbogeneratoriams, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, reikia įrengti apsaugą nuo asinchroninio veikimo režimo, netekus žadinimo. Vietoje šios apsaugos taip pat naudojamas automatinis asinchroninio darbo režimo fiksavimas tik pagal žadinimo slopinimo automato padėtį.

 

102.1. Generatorių, kurie gali dirbti ir asinchroniniu darbo režimu, apsauga turi įjungti žadinimo srovės išnykimo signalizaciją.

 

102.2. Ši apsauga turi išjungti generatorius, kuriems asinchroninis darbo režimas yra neleistinas, ir visus kitus netekusius žadinimo generatorius, kai elektros sistemoje trūksta reaktyviosios galios.

 

103. Iki 1 MW galios ir žemesnės kaip 1000 V įtampos su neįžeminta neutrale generatorių apsaugą nuo visų rūšių trumpųjų jungimų ir nenormalių veikimo režimų reikia įrengti prijungiant prie išvadų automatinį jungiklį su maksimaliosios srovės atkabikliais arba jungtuvą su dvifaze maksimaliosios srovės apsauga. Kai išvadai yra ir neutralės pusėje, tai, jei įmanoma, apsaugą reikia prijungti prie srovės transformatorių, esančių prie šių išvadų.

 

Generatorių, kurių neutralė įžeminta tiesiogiai, ši apsauga turi būti trifazė.

 

 

 

IV. TRANSFORMATORIŲ SU 3 kV IR AUKŠTESNĖS

 

ĮTAMPOS AUKŠTESNIOSIOS ĮTAMPOS APVIJA IR

 

ŠUNTUOJAMŲJŲ REAKTORIŲ APSAUGA

 

 

 

104. Transformatoriams turi būti numatytos įrengti relinės apsaugos nuo šių trumpųjų jungimų ir nenormalių veikimo režimų:

 

104.1. apvijų ir išvadų tarpfazių trumpųjų jungimų;

 

104.2. apvijų ir išvadų, įjungtų į tiesiogiai įžemintos neutralės tinklą (110–400 kV), vienfazių trumpųjų jungimų;

 

104.3. apvijų vijų trumpinimų;

 

104.4. apvijų srovių padidėjimo išorinių trumpųjų jungimų metu;

 

104.5. apvijų srovių padidėjimo perkrovų metu;

 

104.6. greito dujų išsiskyrimo;

 

104.7. alyvos lygio sumažėjimo;

 

104.8. apvijų ir išvadų, įjungtų į izoliuotosios neutralės tinklą (3–35 kV), vienfazių įžemėjimų.

 

105. Alyvos pripildytiems 330–400 kV įtampos šuntuojamiesiems reaktoriams būtina įrengti relines apsaugas nuo šių trumpųjų jungimų ir nenormalių darbo režimų:

 

105.1. apvijų ir įvadų vienfazių (dvifazių su žeme) trumpųjų jungimų;

 

105.2. apvijų vijų trumpinimo;

 

105.3. greito dujų išsiskyrimo;

 

105.4. alyvos lygio sumažėjimo.

 

106. 10 kV įtampos sausiems šuntuojamiesiems reaktoriams būtina įrengti maksimaliosios srovės apsaugą nuo trumpųjų jungimų.

 

107. Dujinė apsauga, reaguojanti į dujų išsiskyrimą (įvairius gedimus alyvos pripildytų korpusų viduje) ir alyvos lygio sumažėjimą, turi būti įrengiama šiems transformatoriams:

 

107.1. 6300 kVA ir didesnės galios; savininko ar gamintojo reikalavimu dujinė apsauga įrengiama ir mažesnės nei 6300 kVA galios transformatoriams.

 

107.2. 630 kVA ir didesnės galios žeminamiesiems, įrengtiems uždarose patalpose;

 

107.3. 330–400 kV įtampos šuntuojamiesiems reaktoriams.

 

108. Dujinė apsauga turi įjungti signalizaciją, kai išsiskiria nedidelis dujų kiekis arba nežymiai sumažėja alyvos lygis, ir išjungti transformatorių, intensyviai išsiskiriant dujoms ar toliau ženkliai mažėjant alyvos lygiui.

 

109. Apsaugai nuo trumpųjų jungimų, kai transformatoriaus korpuso ir jo atšakų perjungiklio esant apkrovai (toliau – REA) kontaktoriai viduje išsiskiria dujos, panaudojamos srauto, slėgio ar kitais principais veikiančios relės.

 

110. Kontaktinio REA įtaiso, kuriame elektros lankas gesinamas alyvoje, apsaugai reikia įrengti atskirą dujinę relę.

 

111. Turi būti numatyta galimybė perjungti dujinės apsaugos išjungimo elemento išėjimą (kontaktą) atskirai signalizacijai įjungti ir turėti dvi skirtingas dujinės relės signalizacijos rūšis.

 

112. Žeminamųjų 2500 kVA ir mažesnės galios transformatorių, įrengtų uždarose patalpose ir neturinčių jungtuvų aukštesniosios įtampos pusėje, dujinės apsaugos, įjungiančios tik signalizaciją, įrengimas neribojamas.

 

113. Transformatorių apsaugai nuo vidinių ir išorinių (prie išvadų) trumpųjų jungimų turi būti numatyta:

 

113.1. 6300 kVA ir didesnės galios transformatoriams ir lygiagrečiai veikiantiems 4000 kVA galios transformatoriams — greitaveikė išilginė diferencinė srovės apsauga, selektyviai išjungianti sugedusį transformatorių.

 

113.2. Diferencinė apsauga įrengiama ir mažesnės galios, bet ne mažesnės kaip 1000 kVA transformatoriams, jei greitaveikė srovės atkirta netenkina jautrumo reikalavimų, o maksimaliosios srovės apsauga suveikia uždelsdama ilgiau kaip 0,5 sekundės.

 

113.3. Jei nenumatyta diferencinė apsauga, įrengiama greitaveikė srovės atkirta, prijungta transformatoriaus maitinimo pusėje ir apimanti dalį transformatoriaus apvijos.

 

113.4. Šios apsaugos privalo išjungti visus transformatoriaus jungtuvus.

 

114. Išilginė diferencinė srovės apsauga turi būti įrengiama panaudojant specialias srovės reles, nereaguojančias į įmagnetinimo srovės šuolius, pereinamąsias ir nusistovėjusias ne balanso sroves (pavyzdžiui, sotinamieji srovės transformatoriai, stabdymo apvijos ir kt.).

 

114.1. Iki 25 MVA galios transformatoriams įrengiama apsauga ir panaudojant įprastines srovės reles bei parenkant pakankamai didelę suveikimo srovę, kad jos nereaguotų į įmagnetinimo srovės šuolius ir ne balanso srovių pereinamąsias vertes (diferencinė srovės atkirta), jei užtikrinamas reikiamas jautrumas.

 

114.2. Išilginės diferencinės apsaugos veikimo zona turi apimti transformatoriaus jungtis su skirstomosiomis šynomis.

 

114.3. Diferencinei apsaugai turi būti naudojami srovės transformatoriai, įmontuoti galios transformatoriaus išvaduose, jei yra apsauga, išjungianti (veikianti reikiamai greitai) transformatoriaus ir skirstomųjų šynų jungčių trumpuosius jungimus.

 

114.4. Srovės transformatoriai, naudojami nuosekliai įjungto reaktoriaus apsaugai, įrengiami galios transformatoriaus žemesniosios įtampos išvadų pusėje, jei transformatoriaus apsauga neužtikrina reikiamo jautrumo esant trumpajam jungimui už reaktoriaus.

 

115. Transformatorių, autotransformatorių ir alyvos pripildytų šuntuojamųjų reaktorių diferencinei ir dujinei apsaugai priskirtinos gaisro gesinimo įrenginio paleidimo jutiklių funkcijos, jei gamintojas nenurodė kitaip ir gaisras gesinamas vandeniu.

 

Geriausia, kad transformatorių ir reaktorių elektros įrenginių gaisro gesinimo įrenginius įjungtų specialūs gaisro jutikliai.

 

116. Transformatorių, prijungtų prie linijų be jungtuvų, išskyrus įrengtus cechų patalpose (pavyzdžiui, linijos ir transformatoriaus bloko schema), trumpiesiems jungimams išjungti turi būti numatyta viena iš šių priemonių:

 

116.1. transformatoriaus įjungimas į linijos apsaugos zoną ir išjungimo komandos perdavimas linijos jungtuvui, kai veikia rezervinės apsaugos;

 

116.2. įrengti saugikliai žeminamojo transformatoriaus aukštesniosios įtampos pusėje;

 

116.3. išjungimo komandos perdavimas linijos jungtuvui (arba jungtuvams) ryšio priemonėmis.

 

117. Taisyklių 116 punkte išvardytas priemones nėra būtina naudoti linijos ir transformatoriaus blokams, kai:

 

117.1. esant dvipusiam maitinimui transformatorius apsaugomas bendra bloko apsauga (išilgine diferencine arba kt.);

 

117.2. esant vienpusiam maitinimui, jei transformatoriaus galia yra 25 MVA ir mažesnė, o maitinimo linijos apsauga apsaugo transformatorių (greitaveikė linijos apsauga iš dalies apsaugo transformatorių ir linijos rezervinė apsauga, kurios uždelsimas neviršija 1 sekundės, apsaugo visą transformatorių); be to, dujinė apsauga įrengiama taip, kad jos išjungimo elementas įjungtų tik signalizaciją.

 

Trumpieji jungimai transformatoriaus aukštesniosios įtampos išvaduose likviduojami ir naudojant linijos apsaugą.

 

118. 1000 kVA ir didesnės galios transformatorių apsaugai nuo išorinių tarpfazių trumpųjų jungimų turi būti numatyti šie įtaisai:

 

118.1. aukštinamiesiems transformatoriams, turintiems dvipusį maitinimą: apsaugai nuo nesimetrinių trumpųjų jungimų – atvirkštinės sekos srovės apsauga; apsaugai nuo simetrinių trumpųjų jungimų – maksimaliosios srovės apsauga su minimaliosios įtampos blokuote (Taisyklių 96 punktas);

 

118.2. žeminamiesiems transformatoriams – maksimaliosios srovės apsauga su minimaliosios įtampos blokuote arba be jos; galingiems žeminamiesiems transformatoriams, turintiems dvipusį maitinimą, naudotina atvirkštinės sekos srovės apsauga nuo nesimetrinių trumpųjų jungimų ir maksimaliosios srovės apsauga su minimaliosios įtampos blokuote nuo simetrinių trumpųjų jungimų;

 

118.3. 330 ir 400 kV įtampos žeminamiesiems transformatoriams reikia įrengti distancinę apsaugą, veikiančią, kai to reikia tolimajam rezervavimui arba prie kitų įtampų apvijų prijungtų objektų apsaugų veikimo laiko charakteristikoms suderinti.

 

118.4. Parenkant maksimaliosios srovės apsaugos suveikimo srovę, būtina įvertinti galimas perkrovos sroves, išjungiant lygiagrečiai veikiančius transformatorius ir elektros variklių, maitinamų iš transformatorių, savilaidos srovę.

 

119. Mažesnės nei 1000 kVA galios transformatorių (aukštinamųjų ir žeminamųjų) apsaugai nuo išorinių tarpfazių trumpųjų jungimų turi būti naudojami maksimaliosios srovės įtaisai, išjungiantys transformatorius.

 

120. Apsauga nuo išorinių tarpfazių trumpųjų jungimų įrengiama:

 

120.1. dviejų apvijų transformatoriams – pagrindinio maitinimo pusėje;

 

120.2. daugelio apvijų transformatoriams – visose transformatoriaus pusėse; kai tenkinami pagrindiniai apsaugos reikalavimai, nėra būtina įrengti apsaugos vienoje iš transformatoriaus pusių, o įrengti ją pagrindinio maitinimo pusėje taip, kad ji su trumpesniu uždelsimu išjungtų transformatoriaus jungtuvus toje pusėje, kurioje nėra apsaugos;

 

120.3. dviejų apvijų žeminamajam transformatoriui, maitinančiam atskiras sekcijas, – maitinimo pusėje ir kiekvienos sekcijos pusėje.

 

121. Apsauga nuo išorinių tarpfazių trumpųjų jungimų turi būti naudojama rezervuoti gretimų objektų apsaugas ir nenaudojama rezervuoti pagrindines transformatoriaus apsaugas, jei apsauga dėl to būtų kur kas sudėtingesnė ir brangesnė.

 

122. Įrengiant apsaugą nuo išorinių tarpfazių trumpųjų jungimų pagal Taisyklių 120.2 punkto reikalavimus, turi būti nagrinėjama galimybė papildyti ją greitaveike srovės atkirta, skirta trumpiesiems jungimams vidutinės ir žemesniosios įtampos šynose išjungti (atsižvelgiant į trumpojo jungimo srovių lygį, yra ar nėra atskira šynų apsauga, galimybes suderinti su gretimų objektų apsaugų veikimo charakteristikomis).

 

123. Jei aukštinamųjų transformatorių apsauga nuo išorinių tarpfazių trumpųjų jungimų neužtikrina reikiamo jautrumo ir selektyvumo, joje panaudojama atitinkama generatoriaus apsaugos srovės relė.

 

124. 1000 kVA ir didesnės galios aukštinamųjų transformatorių su dvipusiu bei tripusiu maitinimu ir autotransformatorių apvijoms, prijungtoms prie didelių įžemėjimo srovių tinklo, turi būti numatyta apsauga nuo išorinių vienfazių trumpųjų jungimų (nulinės sekos srovių), rezervuojanti linijų apsaugas.

 

125. Neįžemintos neutralės transformatoriai, turintys susilpnintą apvijos izoliaciją nulinio išvado pusėje (veikiantys tiesiogiai įžemintos neutralės tinkle), turi būti apsaugoti nuo neutralės įtampos pakilimo (Taisyklių 79 punktas). Kai elektrinėje arba pastotėje yra įžemintos ir izoliuotosios neutralės transformatorių, turinčių maitinimą iš žemųjų įtampų pusių, jiems reikia įrengti apsaugą, kuri išjungtų transformatorių su izoliuotąja neutrale, prieš išjungdama įžemintos neutralės transformatorius, prijungtus prie to paties tinklo; užuot išjungusi, ši apsauga gali automatiškai įžeminti neutralę.

 

126. Autotransformatorių ir daugiau kaip dviejų apvijų transformatorių, maitinamų iš kelių pusių, apsauga nuo išorinių trumpųjų jungimų turi būti kryptinė, jei to reikalauja selektyvumo sąlygos.

 

127. 330–400 kV įtampos autotransformatorių, tos pačios įtampos generatorių ir transformatorių blokams ir elektrinių 330–400 kV ryšio autotransformatorių apsaugoms nuo išorinių trumpųjų jungimų turi būti numatyta operatyvinio pagreitinimo galimybė (ts @ 0,5 sekundės), užtikrinanti elektros įrenginių, likusių be greitaveikės apsaugos, trumpųjų jungimų pakankamai greitą išjungimą, kai atjungiamos (pavyzdžiui, remontuoti) šynų diferencinės apsaugos.

 

128. Žeminamiesiems transformatoriams ir magistralinės linijos ir transformatoriaus blokams, kurių aukštesnioji įtampa yra iki 35 kV ir žemesniosios įtampos apvija sujungta žvaigžde su įžeminta neutrale, reikia numatyti apsaugą nuo vienfazių trumpųjų jungimų žemesniosios įtampos tinkle, panaudojant šiuos įtaisus:

 

128.1. maksimaliosios srovės apsaugą nuo išorinių trumpųjų jungimų, įrengiamą aukštesniosios įtampos pusėje ir turinčią reles visose trijose fazėse, jei to reikalauja jautrumo sąlygos;

 

128.2. automatinius jungiklius arba saugiklius, prijungtus prie žemesniosios įtampos išvadų;

 

128.3. specialią nulinės sekos apsaugą, įrengiamą transformatoriaus nuliniame laide (esant nepakankamam apsaugų, nurodytų Taisyklių 128.1 ir 128.2 punktuose, jautrumui);

 

128.4. pramonės elektros įrenginiuose Taisyklių 128.3 punkte nurodytos apsaugos taikyti nėra būtina, jei žemesniosios įtampos rinklė ir prijungimų apsaugos įtaisai yra prie pat transformatoriaus (iki 30 metrų) arba jei transformatorius ir rinklė yra sujungti trifaziais kabeliais;

 

128.5. Taisyklių 128.3 punkte nurodytai apsaugai galimas neselektyvusis suveikimas, t. y. suveikimo laiko parinkimas neatsižvelgiant į objektų, nueinančių nuo žemesniosios įtampos rinklės, apsaugos suveikimo laiką;

 

128.6. Taisyklių 128.3 punkte nurodytą apsaugą naudojant linijos ir transformatoriaus blokui, nėra būtina tiesti specialaus kontrolinio kabelio šios apsaugos išjungimo komandai perduoti į aukštesniosios įtampos pusės nutolusį jungtuvą, o išjungti tik žemesniosios įtampos apvijos automatinį jungiklį

 

128.7. Taisyklių 128 punkto reikalavimai galioja minėtų transformatorių apsaugai, kai jai panaudojami saugikliai, įrengti aukštesniosios įtampos pusėje.

 

129. Žeminamųjų transformatorių, kurių aukštesnioji įtampa yra 3–10 kV, maitinančių rinkles su prijungimais, apsaugotais saugikliais, žemesniosios įtampos pusėje reikia įrengti pagrindinį saugiklį arba automatinį jungiklį.

 

Jei žemesniosios įtampos prijungimų saugikliai ir aukštesniosios įtampos pusės saugikliai (arba relinė apsauga) yra prižiūrimi tų pačių darbuotojų (pavyzdžiui, tik elektros sistemos darbuotojų arba tik vartotojo darbuotojų), tai pagrindinio saugiklio arba automatinio jungiklio transformatoriaus žemesniosios įtampos pusėje įrengti nėra būtina.

 

130. Apsauga nuo vienfazių įžemėjimų (Taisyklių 104.8 punktas) turi išjungti izoliuotosios neutralės tinkle veikiančią apviją (transformatorių) pagal prijungto tinklo darbo saugos reikalavimus (Taisyklių 160.3 punktas).

 

131. Esant pakankamai didelei neleistinos perkrovos tikimybei, 400 kVA ir didesnės galios transformatoriams turi būti įrengta maksimaliosios srovės apsauga nuo perkrovos, įjungianti signalizaciją.

 

Pastotėse, kuriose nėra nuolat budinčiųjų darbuotojų, transformatoriaus apkrova turi būti automatiškai sumažinama arba jis išjungiamas (kai nėra galimybės likviduoti perkrovos kitomis priemonėmis).

 

132. Transformatoriaus neutralės pusėje esant atskiram papildomam REA transformatoriui, kuris naudojamas įtampai reguliuoti, greta apsaugų, nurodytų Taisyklių 104–118 ir 124 punktuose, būtina įrengti šias apsaugas:

 

132.1. papildomo REA transformatoriaus dujinę apsaugą;

 

132.2. maksimaliosios srovės apsaugą nuo trumpųjų jungimų REA pirminėje apvijoje su stabdymu (blokuote) išorinių trumpųjų jungimų metu, išskyrus atvejus, kai ši apvija įtraukiama į autotransformatoriaus žemesniosios įtampos pusės grandinių srovės diferencinės apsaugos veikimo zoną;

 

132.3. diferencinę apsaugą, apimančią papildomo transformatoriaus antrinę apviją.

 

133. Linijinio papildomo (busterinio) transformatoriaus, esančio autotransformatoriaus žemesniosios įtampos pusėje, apsaugai reikia naudoti šiuos įtaisus:

 

133.1. papildomo transformatoriaus dujinę apsaugą ir REA kontaktinio perjungiklio apsaugą, kuriai panaudojama slėgio relė arba atskira dujinė (srauto) relė;

 

133.2. autotransformatoriaus žemesniosios įtampos pusės grandinių srovės diferencinę apsaugą.

 

 

 

V. GENERATORIAUS IR TRANSFORMATORIAUS BLOKŲ APSAUGA

 

 

 

134. Didesnės nei 10 MW galios generatorių ir transformatorių blokams turi būti įrengtos relinės apsaugos nuo šių trumpųjų jungimų ir nenormalių veikimo režimų:

 

134.1. generatoriaus įtampos grandinių vienfazių įžemėjimų;

 

134.2. generatoriaus statoriaus apvijos ir jo išvadų tarpfazių trumpųjų jungimų;

 

134.3. generatoriaus statoriaus vienos fazės apvijos vijų susijungimų (turbogeneratoriams – Taisyklių 138 punktas);

 

134.4. transformatoriaus apvijų ir išvadų tarpfazių trumpųjų jungimų;

 

134.5. transformatoriaus apvijos ir jos išvadų, prijungtų prie tinklo su didelėmis įžemėjimo srovėmis, vienfazių trumpųjų jungimų;

 

134.6. transformatoriaus apvijų vienos fazės vijų trumpinimo;

 

134.7. išorinių trumpųjų jungimų;

 

134.8. generatoriaus perkrovos atvirkštinės sekos srovėmis (didesnės kaip 30 MW galios generatoriaus ir transformatoriaus blokams);

 

134.9. generatoriaus statoriaus apvijos ir transformatoriaus apvijų simetrinės perkrovos;

 

134.10. generatoriaus rotoriaus apvijos perkrovos (hidrogeneratoriams ir taip pat turbogeneratoriams su tiesioginiu apvijų laidininkų aušinimu);

 

134.11. generatoriaus statoriaus ir transformatoriaus apvijų įtampos padidėjimo (100 MW ir didesnės galios blokams su turbogeneratoriais ir visiems blokams su hidrogeneratoriais);

 

134.12. generatoriaus žadinimo grandinės įžemėjimo viename taške (Taisyklių 147 punktas);

 

134.13. generatoriaus žadinimo grandinės antrojo taško įžemėjimų (mažesnės nei 160 MW galios turbogeneratoriams);

 

134.14. asinchroninio režimo, išnykus žadinimo srovei (Taisyklių 148 punktas);

 

134.15. alyvos lygio sumažėjimo transformatoriaus bake.

 

135. Atskirai veikiančių generatorių ir aukštinamųjų transformatorių apsaugų įrengimo reikalavimai taip pat galioja sujungus generatorius ir transformatorius (autotransformatorius) į bendrą bloką, atsižvelgiant į papildomus reikalavimus (Taisyklių 136–152 punktai).

 

136. Blokuose su 30 MW ir didesnės galios generatoriais turi būti įrengta generatoriaus įtampos grandinių apsauga nuo vienfazių įžemėjimų, apimanti visą statoriaus apviją (100 proc. apsauga).

 

136.1. Blokuose su 30 MW ir mažesnės galios generatoriais reikia įrengti apsaugos įtaisus, saugančius ne mažiau kaip 85 proc. statoriaus apvijos. Naudojami tokie pat apsaugos įtaisai blokuose su 30–160 MW galios turbogeneratoriais, jei jų statoriaus visos apvijos (100 proc.) apsaugai reikia naudoti papildomus brangius įtaisus.

 

136.2. Apsauga turi išjungti (ts £ 0,5 sekundės) blokus, neturinčius išsišakojusio generatoriaus įtampos tinklo ir turinčius atšakas į savųjų reikmių transformatorius. Blokuose, turinčiuose galvaninį ryšį su savųjų reikmių tinklu arba su vartotojų maitinimo linijomis, prijungtomis prie atšakų tarp generatoriaus ir transformatoriaus, jei talpinė tinklo įžemėjimo srovė yra 5 A arba didesnė, turi būti įrengtos apsaugos, išjungiančios blokus atsiradus vienfaziams ar dvigubiesiems įžemėjimams (Taisyklių 91 ir 92 punktai); jei tinklo talpinė įžemėjimo srovė yra mažesnė nei 5 A, tai apsauga nuo vienfazių įžemėjimų įrengiama taip pat kaip ir blokuose, neturinčiuose atšakų generatoriaus įtampos pusėje, bet ji turi įjungti signalizaciją.

 

136.3. Turi būti numatyta bloko transformatoriaus generatoriaus įtampos pusės papildoma įžemėjimų signalizacija, jei generatoriaus grandinėje yra įrengtas jungtuvas.

 

137. Blokams reikia įrengti vieną bendrą išilginę diferencinę apsaugą, kai jie turi vieną generatorių, kurio apvijų laidininkai aušinami netiesiogiai, vieną transformatorių ir generatoriaus grandinėje nėra jungtuvo.

 

137.1. Esant bloke dviem transformatoriams, arba kai du ar daugiau generatorių, neturinčių jungtuvų, prijungti prie vieno transformatoriaus (sustambintas blokas), kiekvienam generatoriui bei 125 MVA ir didesnės galios transformatoriui turi būti įrengta atskira išilginė diferencinė apsauga. Nesant srovės transformatorių galios transformatorių žemesniosios įtampos pusės įvaduose, naudojama bendra abiejų bloko transformatorių diferencinė apsauga. Kai generatoriaus grandinėje yra jungtuvas, turi būti įrengtos atskiros generatoriaus ir transformatoriaus diferencinės apsaugos.

 

137.2. Blokui su generatoriumi, kurio apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, turi būti įrengta atskira generatoriaus išilginė diferencinė apsauga. Jei tokio generatoriaus grandinėje yra jungtuvas, bloko transformatoriui turi būti įrengta atskira diferencinė apsauga (arba kiekvienam transformatoriui, jei bloke yra du ar daugiau transformatorių; nesant srovės transformatorių galios transformatorių žemesniosios įtampos pusės įvaduose, naudojama bendra abiejų bloko transformatorių diferencinė apsauga); jei jungtuvo nėra, tai bloko transformatoriaus apsaugai įrengiama arba atskira diferencinė apsauga, arba bendra bloko išilginė diferencinė apsauga (vieno generatoriaus ir vieno transformatoriaus blokams tikslinga naudoti bendrą diferencinę apsaugą).

 

137.3. Aukštesniosios įtampos pusėje transformatoriaus (bloko) diferencinė apsauga kartais prijungiama prie srovės transformatorių, įmontuotų bloko transformatoriaus įvaduose. Šiuo atveju aukštesniosios įtampos pusės šynoms, esančioms tarp jungtuvų ir bloko transformatoriaus, turi būti įrengta atskira apsauga.

 

137.4. Bloko generatorių atskira diferencinė apsauga turi būti trifazė, jos suveikimo srovė parenkama pagal Taisyklių 89.3 punkto reikalavimus.

 

137.5. Blokams su 160 MW ir didesnės galios generatoriais, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, generatorių diferencinei srovės apsaugai rezervuoti reikia įrengti rezervinę diferencinę apsaugą, apimančią generatorių, transformatorių ir aukštesniosios įtampos šynas.

 

137.6. Jei rezervinė diferencinė apsauga įrengiama blokams su mažesnės nei 160 MW galios generatoriais, kurių apvijų laidininkai turi būti aušinami tiesiogiai.

 

137.7. Naudojant bendrą diferencinę (rezervinę) apsaugą blokams, neturintiems jungtuvo tarp generatoriaus ir transformatoriaus, reikia įrengti atskiras generatoriaus ir transformatoriaus pagrindines diferencines apsaugas.

 

137.8. Kai bloke tarp generatoriaus ir transformatoriaus yra jungtuvas, rezervinė apsauga turi suveikti uždelsusi 0,35–0,5 sekundės.

 

138. Turbogeneratoriams, turintiems dvi arba tris statoriaus apvijos lygiagrečias grandines, turi būti įrengta greitaveikė skersinė srovių diferencinė apsauga nuo vienos fazės vijų trumpojo jungimo.

 

139. Blokams su 160 MW ir didesnės galios generatoriais, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, turi būti įrengiama apsauga nuo atvirkštinės sekos srovės perkrovos, su priklausoma nuo srovės suveikimo laiko charakteristika, atitinkančia saugomo generatoriaus leistinųjų perkrovų atvirkštinės sekos srovėmis charakteristiką. Apsauga turi išjungti bloko jungtuvą, o nesant šio jungtuvo – išjungti bloką.

 

139.1. Ši apsauga gretimų su blokais objektų apsaugoms rezervuoti privalo turėti elementą, veikiantį su nepriklausomu nuo srovės uždelsimu ir turintį dvi suveikimo laiko pakopas pagal Taisyklių 143 punkto reikalavimus.

 

139.2. Blokams su mažesnės nei 160 MW galios generatoriais, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, taip pat blokams su didesnės nei 30 MW galios hidrogeneratoriais, kurių apvijų laidininkai aušinami netiesiogiai, atvirkštinės sekos srovės apsaugą reikia įrengti su keliomis suveikimo srovės bei laiko pakopomis (Taisyklių 145.4 punktas) arba su atvirkščiai priklausoma nuo srovės suveikimo laiko charakteristika. Nurodytos pakopinės arba priklausomos suveikimo laiko charakteristikos turi būti suderintos su generatoriaus leistinųjų perkrovų atvirkštinės sekos srove charakteristika (Taisyklių 94 punktas).

 

139.3. Blokuose su didesnės nei 30 MW galios turbogeneratoriais, kurių apvijų laidininkai aušinami netiesiogiai, turi būti įrengta apsauga pagal Taisyklių 94 punkto reikalavimus.

 

139.4. Greta bloką išjungiančių apsaugų, kai turbogeneratoriaus galia didesnė nei 30 MW, turi būti numatyta atvirkštinės sekos srovės perkrovos signalizacija, įrengta pagal Taisyklių 94 punkto reikalavimus.

 

140. Blokų, turinčių didesnės nei 30 MW galios generatorius, apsaugai nuo išorinių simetrinių trumpųjų jungimų naudojama maksimaliosios srovės apsauga su minimaliosios įtampos paleidimu (Taisyklių 95 punktas). Šiuo atveju hidrogeneratoriaus apsaugos suveikimo įtampa turi būti lygi 0,6–0,7 vardinės įtampos.

 

140.1. Blokams su turbogeneratoriais, turinčiais rezervinį žadintuvą, ši apsauga turi būti papildyta srovės rele, prijungta prie bloko aukštesniosios įtampos pusės vienos fazės srovės.

 

140.2. Blokuose su 60 MW ir didesnės galios generatoriais vietoje maksimaliosios srovės apsaugos reikia naudoti distancinę apsaugą.

 

140.3. Blokams su generatoriais, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, vietoje rezervinės diferencinės apsaugos (Taisyklių 137 punktas) naudojama dviejų pakopų distancinė apsauga nuo tarpfazių trumpųjų jungimų.

 

Pirmoji šios apsaugos pakopa, kuri atlieka artimąjį rezervavimą, privalo turėti uždelsimą (ts £ 1 sekundė), švytavimų blokuotę ir veikti pagal Taisyklių 143.3 punkto reikalavimus. Ši pakopa turi visiškai apimti bloko transformatorių ir veikti selektyviai. Ji privalo rezervuoti generatoriaus apsaugas, jei blokas turi atskiras generatoriaus ir transformatoriaus diferencines apsaugas.

 

Antroji distancinės apsaugos pakopa, atliekanti tolimąjį rezervavimą, turi veikti pagal Taisyklių 143.2 punkto reikalavimus.

 

140.4. Didinant tolimojo rezervavimo efektyvumą, tikslinga įrengti dviejų pakopų distancinę apsaugą esant rezervinei diferencinei apsaugai. Abi šios apsaugos pakopos turi veikti pagal Taisyklių 143.2 punkto reikalavimus.

 

141. Apsaugą nuo išorinių trumpųjų jungimų blokams, turintiems 30 MW ir mažesnės galios generatorius, reikia įrengti pagal Taisyklių 96 punkto reikalavimus. Blokų, turinčių hidrogeneratorius, apsaugos suveikimo parametrus reikia parinkti pagal Taisyklių 95, 96 ir 140 punktų reikalavimus.

 

142. Generatoriaus ir transformatoriaus blokams, turintiems jungtuvą generatoriaus grandinėje, nesant rezervinės diferencinės apsaugos, turi būti įrengta maksimaliosios srovės apsauga transformatoriaus aukštesniosios įtampos pusėje, skirta veikiančio su išjungtu generatoriumi bloko transformatoriaus pagrindinei apsaugai rezervuoti.

 

Apsauga turi išjungti bloko transformatorių. Įjungus generatorių, ši apsauga turi automatiškai išsijungti.

 

143. Generatoriaus ir transformatoriaus blokų rezervinė apsauga turi būti įrengta, įvertinant šias aplinkybes:

 

143.1. apsauga neįrengiama bloko transformatoriaus generatoriaus įtampos pusėje, o rezervavimui naudojama generatoriaus apsauga;

 

143.2. tolimojo rezervavimo atveju apsaugai būtinos dvi suveikimo laiko pakopos: pirmoji (su trumpesniu uždelsimu) turi padalyti bloko aukštesniosios įtampos pusės schemą (pavyzdžiui, išjungti šyninius ar sekcinius jungtuvus), antroji (su ilgesniu uždelsimu) – išjungti bloką;

 

143.3. artimojo rezervavimo atveju blokas (generatorius) turi būti išjungiamas iš tinklo, slopinama generatoriaus žadinimo srovė ir stabdomas blokas, jei to reikalauja Taisyklių 151 punktas;

 

143.4. atskiros rezervinės apsaugos pakopos gali turėti vieną, du arba tris skirtingus uždelsimus, kurie priklauso nuo jų paskirties ir tikslingumo panaudojant tolimajam ir artimajam rezervavimui;

 

143.5. rezervinių apsaugų įtampos paleidimo elementus reikia prijungti prie generatoriaus ir tinklo įtampų pagal Taisyklių 140 ir 141 punktų reikalavimus;

 

143.6. pagrindinėms ir rezervinėms apsaugoms turi būti įrengtos atskiros išėjimo relės ir operatyvioji nuolatinė srovė tiekiama atskiromis linijomis, saugomomis atskirais automatiniais jungikliais.

 

144. Blokų turbogeneratorių statorių apsaugą nuo simetrinių perkrovų reikia įrengti taip pat kaip ir generatorių, prijungtų prie skirstomųjų šynų (Taisyklių 100 punktas).

 

Hidroelektrinėse, kuriose nėra nuolat budinčių operatyvinių darbuotojų, greta simetrinių perkrovų signalizacijos turi būti įrengta maksimaliosios srovės apsauga su ilgesniu uždelsimu, išjungianti bloką (generatorių), ir su trumpesniu uždelsimu – sumažinanti apkrovą. Vietoje šios apsaugos panaudojama žadinimo reguliavimo sistema, tinkamai valdanti generatoriaus reaktyviąją galią (srovę).

 

145. Generatoriams, kurių galia yra 160 MW ir didesnė ir kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, turi būti įrengta apsauga nuo rotoriaus apvijos perkrovos su priklausoma nuo srovės suveikimo laiko charakteristika, atitinkančia generatoriaus leistinųjų perkrovų žadinimo srove charakteristiką. Ši apsauga turi išjungti generatorių.

 

145.1. Nesant galimybės prijungti apsaugą prie rotoriaus srovės (pavyzdžiui, turint bešepetę žadinimo sistemą), naudojama nepriklausomo uždelsimo apsauga, kontroliuojanti žadinimo grandinės įtampos padidėjimą.

 

145.2. Turi būti numatyta apsaugos galimybė sumažinti žadinimo srovę prieš paduodant generatoriaus išjungimo komandą. Kai žadinimo reguliatoriuje yra rotoriaus perkrovos ribojimo elementai, rotoriaus srovę tuo pačiu metu gali riboti (mažinti) reguliatorius ir rotoriaus apsauga. Taip pat naudojami ir žadinimo reguliatoriaus perkrovos ribojimo įtaisai rotoriaus srovei mažinti ir generatoriui išjungti. Šiuo atveju apsaugą su priklausomu nuo srovės uždelsimu įrengti nėra būtina.

 

145.3. Mažesnės nei 160 MW galios turbogeneratoriams, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, ir didesnės kaip 30 MW galios hidrogeneratoriams, kurių apvijų laidininkai aušinami netiesiogiai, reikia įrengti apsaugą pagal Taisyklių 99 punkto reikalavimus.

 

145.4. Kai generatoriai turi grupinio žadinimo valdymo įtaisus, geriausia įrengti apsaugą su uždelsimu priklausomu nuo rotoriaus srovės.

 

145.5. Generatoriams veikiant su rezerviniu žadintuvu, apsauga nuo rotoriaus apvijos perkrovos turi būti įjungta. Nesant galimybės panaudoti apsaugą su priklausomu uždelsimu nuo srovės, rezerviniam žadintuvui įrengti naudojama apsauga su nepriklausomu nuo srovės uždelsimu.

 

146. Siekiant išvengti blokų su 160 MW ir didesnės galios turbogeneratoriais įtampos padidėjimo tuščiosios eigos režimu turi būti įrengta apsauga nuo įtampos padidėjimo, kuri automatiškai išjungiama, prijungus generatorių prie tinklo. Ši apsauga turi išjungti generatorių ir žadinimo slopinimo automatą.

 

Blokams su hidrogeneratoriais įrengiama apsauga nuo įtampos padidėjimo, kuri turi suveikti sumažėjus apkrovai ir išjungti bloką (generatorių) bei žadinimo slopinimo automatinį jungiklį. Tuomet stabdomas agregatas.

 

147. Generatoriaus žadinimo grandinės apsauga nuo įžemėjimo viename taške turi būti įrengta hidrogeneratoriams, turbogeneratoriams, kurių rotoriaus apvijos aušinamos vandeniu, ir visiems 300 MW ir didesnės galios turbogeneratoriams. Hidrogeneratorių apsauga turi išjungti generatorių, o turbogeneratorių – įjungti signalizaciją.

 

Turbogeneratorių žadinimo grandinės apsauga nuo antrojo taško įžemėjimo turi būti įrengta mažesnės nei 160 MW galios blokams pagal Taisyklių 101 punkto reikalavimus.

 

148. Blokams su 160 MW ir didesnės galios turbogeneratoriais, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai, ir hidrogeneratoriais reikia numatyti apsaugos įtaisus nuo asinchroninio darbo režimo nutrūkus žadinimo srovei.

 

148.1. Ši apsauga naudojama ir mažesnės nei 160 MW galios turbogeneratoriams, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai. Jiems įrengiamas automatinis asinchroninio darbo režimo nustatymas tik pagal žadinimo slopinimo automatinio jungiklio išjungtą padėtį (nenaudojant kitų asinchroninio darbo režimo kontrolės būdų).

 

148.2. Netekusiam žadinimo turbogeneratoriui pereinant į asinchroninį darbo režimą, apsauga arba automatinio žadinimo slopinimo įtaisai turi įjungti žadinimo srovės išnykimo signalizaciją ir automatiškai perjungti savųjų reikmių apkrovas, tiesiogiai maitinamas nuo netekusio žadinimo generatoriaus, prie rezervinio maitinimo šaltinio.

 

148.3. Apsauga turi išjungti hidrogeneratorius ir turbogeneratorius, kuriems asinchroninis režimas yra neleistinas. Kai sistemoje trūksta reaktyviosios galios, apsauga turi automatiškai išjungti visus netekusius žadinimo generatorius.

 

149. Generatoriams su tiesioginiu apvijų laidininkų aušinimu, kurie turi jungtuvą statoriaus grandinėje, reikia numatyti šio jungtuvo rezervavimą trumpųjų jungimų metu (JRĮ įtaisus).

 

150. Elektrinių 110–400 kV įtampos JRĮ turi būti įrengtas atsižvelgiant į šiuos reikalavimus:

 

150.1. turi būti įrengtas pagreitintas rezervavimo įtaiso paleidimas elektrinėse su generatoriais, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai (pavyzdžiui, paleidimas nuo bloko transformatoriaus nulinės sekos srovės apsaugos, prijungtos prie apvijos, priklausančios tiesiogiai įžemintos neutralės tinklui), kad rezervinė apsauga be reikalo neišjungtų kelių blokų, sutrikus vieno bloko jungtuvui (dirbant ne visomis fazėmis);

 

150.2. elektrinėse, kuriose generatoriaus ir transformatoriaus blokai bei linijos turi bendrus jungtuvus (pavyzdžiui, esant pusantrinei ar daugiakampio schemai), būtina numatyti kito linijos galo jungtuvo išjungimą ir AKĮ uždraudimą naudojant telekomandas, kai jungtuvų rezervavimo įtaisą paleidžia bloko apsauga.

 

151. Kai bloko transformatoriaus ar generatoriaus statoriaus apsaugos nuo vidinių gedimų ar generatoriaus rotoriaus apsaugos suveikia, turi būti išjungiami bloko jungtuvai ir generatoriaus žadinimo slopinimo automatinis jungiklis, paleidžiamas JRĮ ir perduodamos stabdymo komandos bloko technologinėms apsaugoms.

 

151.1. Jei bloko išjungimas nutraukia ir savųjų reikmių maitinimą, apsauga turi išjungti pagrindinio maitinimo šaltinio grandinės jungtuvus, kad ARĮ įjungtų rezervinį maitinimo šaltinį.

 

151.2. Esant išoriniams trumpiesiems jungimams, bloko transformatoriaus ir generatoriaus rezervinės apsaugos turi veikti pagal Taisyklių 143.2–143.4 punktų reikalavimus.

 

151.3. Šiluminėse elektrinėse, kuriose yra panaudota šiluminės dalies bloko schema, veikiant apsaugoms nuo vidinių gedimų turi būti sustabdytas visas blokas. Kilus išoriniams trumpiesiems jungimams, taip pat veikiant apsaugoms tais atvejais, kai normalus veikimas greitai atnaujinamas, blokas turi būti perjungiamas į tuščiosios eigos režimą, jei šis režimas leistinas šiluminiams ir mechaniniams įrenginiams.

 

151.4. Hidroelektrinėse atsiradus vidinių bloko trumpųjų jungimų, išjungiant bloką turi būti sustabdomas ir visas agregatas. Išjungiant bloką išorinių trumpųjų jungimų metu, taip pat sustabdomas agregatas.

 

152. Generatoriaus, transformatoriaus ir linijos blokų pagrindinė apsauga ir rezervinė linijos apsauga, įrengiama elektros sistemos pusėje, turi tenkinti linijų apsaugų reikalavimus, o linijos rezervinės apsaugos funkcijas bloko pusėje turi atlikti bloko rezervinės apsaugos.

 

Bloko apsauga turi būti įrengta pagal minėtus reikalavimus.

 

152.1. Bloko apsaugos suveikimą ir kitame linijos gale esančio JRĮ paleidimą fiksuojantys signalai turi būti perduodami į tolimąjį linijos galą panaudojant dvi viena kitą tarpusavyje rezervuojančias telekomandas, siunčiamas ryšio kanalais arba linijomis.

 

152.2. Blokų su turbogeneratoriais, kai šiluminė dalis įrengta pagal bloko schemą, elektros sistemos pusėje turi būti įrengti įtaisai, perduodantys į kitą linijos galą (elektrinę) teleinformaciją apie šynų, kai naudojama dviguba šynų sistema, apsaugos arba jungtuvų rezervavimo įtaisų, kai naudojama pusantrinė arba daugiakampio schema, suveikimo komandas. Suveikus šynų apsaugai blokas turi būti perjungiamas į tuščiosios eigos režimą, suveikus rezervavimo įtaisui – išjungiamas generatoriaus žadinimo slopinimo automatinis jungiklis ir paleidžiama bloko avarinio stabdymo automatika. Suveikus elektros sistemos pusės rezervinėms apsaugoms reikia perduoti telekomandas, pagreitinančias generatoriaus žadinimo slopinimą ir savųjų reikmių išjungimą.

 

152.3. Nepavykus jungtuvu išjungti visų fazių tiesiogiai įžemintos neutralės tinklo pusėje turi būti pagreitintai paleidžiamas JRĮ pagal Taisyklių 150.1 punkto reikalavimus.

 

 

 

VI. 3–35 kV ĮTAMPOS IZOLIUOTOSIOS NEUTRALĖS TINKLO ORO IR KABELIŲ LINIJŲ APSAUGA

 

 

 

153. 3–35 kV įtampos izoliuotosios neutralės (arba įžemintos per talpinių srovių kompensavimo reaktorių) tinklo linijoms turi būti įrengti relinės apsaugos įtaisai nuo tarpfazių trumpųjų jungimų ir vienfazių įžemėjimų.

 

154. Apsaugai nuo tarpfazių trumpųjų jungimų reikia naudoti dviejų srovės elementų, kurie prijungti prie tų pačių fazių visame tiesiogiai sujungtame vienodos įtampos tinkle, schemas, taip užtikrinant tik vienos gedimo vietos (linijos) išjungimą daugumos dvigubųjų įžemėjimų skirtingose fazėse metu.

 

Tenkinant jautrumo ir patikimumo reikalavimus, apsauga įrengiama naudojant vieną, du ar tris srovės elementus (reles).

 

155. Parenkant linijų pagrindinę apsaugą, reikia tenkinti elektros energetikos sistemos stabilumo ir vartotojų patikimo darbo reikalavimus, kaip tai daroma 110 kV įtampos linijose (Taisyklių 163–166 punktai), ir, esant būtinumui, įrengti greitaveikes apsaugas nuo tarpfazių trumpųjų jungimų.

 

156. Pavienėse vienpusio maitinimo linijose naudojama dviejų pakopų srovės apsauga nuo tarpfazių trumpųjų jungimų, kurios pirmoji pakopa – greitaveikė srovės atkirta, o antroji pakopa – uždelsto suveikimo maksimaliosios srovės apsauga, turinti nepriklausomą arba atvirkščiai priklausomą nuo srovės suveikimo laiko charakteristiką.

 

156.1. Išeinančiose iš elektrinių šynų vienpusio maitinimo kabelių linijose be reaktorių turi būti įrengtos greitaveikės srovės atkirtos; jų veikimo zona turi būti nustatyta pagal trumpojo jungimo srovę, kuriai tekant šynų liekamoji įtampa yra mažesnė kaip 0,5–0,6 vardinės įtampos. Vykdant šią sąlygą, apsauga kartais būna neselektyvi, todėl turi būti įrengiama tokia apsauga, kurios neselektyviojo suveikimo pasekmes visiškai ar iš dalies ištaiso AKĮ ar ARĮ įtaisai. Tokios atkirtos naudojamos linijose, išeinančiose iš pastočių ir maitinančiose galingus sinchroninius elektros variklius.

 

156.2. Jei tokios srovės atkirtos netenkina selektyvumo reikalavimo, turi būti naudojamos kitais principais veikiančios greitaveikės apsaugos (Taisyklių 157 punktas). Šios apsaugos taip pat naudojamos šiluminių elektrinių savųjų reikmių pagrindinio maitinimo linijose.

 

156.3. Neturi būti naudojamos srovės atkirtos linijose su reaktoriais, kurių jungtuvai negali išjungti atsirandančių prieš reaktorių trumpųjų jungimų srovių.

 

157. Žiedinio tinklo, turinčio vieną maitinimo šaltinį, pavienėse dvipusio maitinimo linijose reikia naudoti tokias pat apsaugas, kurios naudojamos pavienėse vienpusio maitinimo linijose (Taisyklių 156 punktas), esant būtinumui, įrengiant jose srovės krypties elementus.

 

157.1. Naudojant paprastesnes apsaugas ir užtikrinant jų selektyvųjį veikimą, numatomas automatiškas tinklo dalymas į spindulines dalis atsiradus trumpajam jungimui, o vėliau automatiškai atkuriant jo schemą.

 

157.2. Jei kryptinė ar nekryptinė kelių pakopų maksimaliosios srovės apsauga netenkina greito veikimo ir selektyvumo reikalavimų, galimos įrengti apsaugos:

 

157.2.1. distancinė apsauga;

 

157.2.2. skersinė diferencinė srovės apsauga (lygiagrečiųjų linijų);

 

157.2.3. trumpoms linijoms – išilginė diferencinė srovės apsauga, įrengiant šiai apsaugai skirtą ryšio liniją.

 

157.3. Taisyklių 157.2.2 ir 157.2.3 punktuose nurodytais atvejais papildomai turi būti įrengiama rezervinė maksimaliosios srovės apsauga.

 

158. Lygiagrečiųjų linijų, maitinamų iš dviejų arba daugiau pusių, ir lygiagrečiųjų linijų, maitinamų iš vienos pusės, maitinimo galui naudojamos tokios pat apsaugos kaip ir atitinkamoms pavienėms linijoms (Taisyklių 156 ir 157 punktai).

 

158.1. Kelių pakopų srovės apsaugų ir kelių pakopų srovės ir įtampos apsaugų veikimo greitumui padidinti dvipusio maitinimo linijose įrengiama papildoma apsauga, kontroliuojanti galios kryptį lygiagrečiojoje linijoje. Ji įrengiama kaip atskira skersinė srovės kryptinė apsauga arba tik kaip apsaugų (maksimaliosios srovės, distancinės) pagreitinimo elementas, kontroliuojantis galios kryptį lygiagrečiojoje linijoje.

 

158.2. Dviejų lygiagrečiųjų vienpusio maitinimo linijų priėmimo gale turi būti įrengta skersinė diferencinė kryptinė apsauga.

 

158.3. Jei lygiagrečiųjų linijų maksimaliosios srovės apsaugos netenkina greitaveikės apsaugos reikalavimų (Taisyklių 163–166 punktai) arba nėra galimybės panaudoti lygiagrečiosios linijos galios krypties kontrolės elementų ar jų naudojimas yra nepageidautinas, dviejų dvipusio maitinimo lygiagrečiųjų linijų ir dviejų vienpusio maitinimo lygiagrečiųjų linijų maitinimo gale reikia įrengti skersinę diferencinę kryptinę apsaugą, atliekančią pagrindinės apsaugos funkcijas.

 

Šiuo atveju veikiant tik vienai arba veikiant dviems linijoms turi būti pakopinė apsauga rezervuojanti skersinę diferencinę kryptinę apsaugą. Į apsaugą ar atskiras jos pakopas paduodama abiejų linijų srovių suma ir taip padidinamas jos jautrumas gretimų elementų trumpiesiems jungimams.

 

Galimas kelių pakopų uždelsto suveikimo maksimaliosios srovės apsaugos papildymas skersine diferencine kryptine apsauga, jei pagal greitaveikės apsaugos reikalavimus (Taisyklių 163–166 punktai) jos įrengimas nėra būtinas.

 

158.4. Tam tikrais atvejais trumpose lygiagrečiosiose linijose naudojama išilginė diferencinė apsauga (Taisyklių 157 punktas).

 

159. Linijos apsauga nuo vienfazių įžemėjimų būna:

 

159.1. selektyvioji apsauga, nustatanti sugedusią liniją (kryptį) ir įjungianti signalizaciją;

 

159.2. selektyvioji apsauga, nustatanti sugedusią liniją (kryptį) ir išjungianti linijos jungtuvą, kai tai būtina pagal darbo saugos ar kitus reikalavimus; ši apsauga turi būti įrengta maitinimo objektams visame elektriškai tiesiogiai (be transformatorių) sujungtame tinkle;

 

159.3. neselektyvusis izoliacijos kontrolės įtaisas, įjungiantis signalizaciją; šiuo atveju sugedusi linija surandama specialiais prietaisais; sugedusi linija surandama paeiliui išjungiant linijas ar jų ašakas.

 

160. Apsauga nuo vienfazių įžemėjimų įrengiama taikant įvairius principus, pirmenybę teikiant nulinės sekos srovės ir įtampos transformatorių panaudojimui.

 

160.1. Apsauga turi reaguoti tik į nusistovėjusius įžemėjimus; naudotini įtaisai, fiksuojantys trumpalaikius įžemėjimus.

 

160.2. Oro linijų nutiestų izoliuotais laidais apsaugai taikomi tie patys reikalavimai kaip ir oro linijų neizoliuotais laidais.

 

160.3. Greitaveikė apsauga nuo vienfazių įžemėjimų, likviduojanti nenormalų režimą pagal darbo saugos reikalavimus (Taisyklių 159.2 punktas), turi išjungti tik objektą, maitinantį pažeistąją dalį rezervavimui turi būti naudojama maitinimo transformatoriaus ar kito objekto uždelsto (@ 0,5 sekundės) suveikimo nulinės sekos apsauga, išjungianti visą tiesiogiai sujungtą tinklą, pavyzdžiui, šynų sekciją.

 

 

 

VII. 110400 kV ĮTAMPOS TIESIOGIAI ĮŽEMINTOS NEUTRALĖS TINKLO LINIJŲ APSAUGA

 

 

 

161. 110–400 kV įtampos tiesiogiai įžemintos neutralės tinklo linijose turi būti įrengti relinės apsaugos įtaisai nuo tarpfazių ir vienfazių trumpųjų jungimų. Prie vienfazių trumpųjų jungimų priskiriami dvifaziai trumpieji jungimai su žeme, kadangi abiem atvejais naudojamos tos pačios apsaugos.

 

162. Apsaugoms, kurios gali klaidingai suveikti švytavimų ar asinchroninių darbo režimų metu, būtina įrengti įtaisus, blokuojančius jų veikimą šiais režimais.

 

Įrengiama apsauga be blokavimo įtaisų, jei jos suveikimo laikas ilgesnis už tikėtiną švytavimų periodą (TŠ @ 1,5–2 sekundės).

 

163. Įvykus trumpajam jungimui bet kuriame 330–400 kV įtampos linijos taške, pagrindinė linijų apsauga turi suveikti neuždelsdama.

 

164. Greitaveikės 110 kV įtampos linijų apsaugos būtinos sudarant palankias sistemos stabilumo išsaugojimo sąlygas. Apie tai sprendžiama pagal trifazio trumpojo jungimo linijoje metu sumažėjusią elektrinių ir sistemos pagrindinių pastočių šynų įtampą. Greitaveikė apsauga būtina, kai ši įtampa sumažėja iki 60 proc. jos vardinės įtampos ar žemiau.

 

165. Parenkant 110 kV linijų apsaugų principus (tipus), kai būtina išsaugoti elektros sistemos darbo stabilumą, turi būti atsižvelgta į šiuos reikalavimus:

 

165.1. nueinančiose nuo atominės elektrinės šynų 110 kV įtampos linijose ir greta esančio tinklo visuose objektuose, kuriuose tarpfazių trumpųjų jungimų metu tiesioginės sekos liekamoji įtampa atominės elektrinės blokų aukštesniosios įtampos pusėje gali sumažėti iki 45 proc. jų vardinės įtampos ar daugiau, reikia įrengti greitaveikių apsaugų ir jungtuvų išjungimo rezervavimą, turintį trumpesnį nei 1,5 sekundės uždelsimą;

 

165.2. trumpieji jungimai, kurių uždelstas išjungimas gali sutrikdyti svarbių elektros vartotojų darbą, turi būti išjungiami nedelsiant (pavyzdžiui, trumpieji jungimai, kai elektrinių ir pastočių šynų liekamoji įtampa mažesnė nei 60 proc. vardinės įtampos, jei linijų uždelstas išjungimas gali sukelti savaiminį apkrovos sumažėjimą dėl įtampos žemėjimo griūties susidarymo, arba trumpieji jungimai, kai liekamoji įtampa lygi 60 proc. vardinės įtampos ar aukštesnė, jei linijų uždelstas išjungimas gali sukelti stambių elektros vartotojų technologijos pažeidimus);

 

165.3. kai yra būtinas greitaveikis AKĮ, linijoje turi būti įrengta ir greitaveikė apsauga, kuri garantuoja greitą sugedusios linijos abiejų galų jungtuvų išjungimą;

 

165.4. kai uždelsiant trumpųjų jungimų išjungimą, kurių metu srovės kelis kartus viršija vardinę srovę, laidininkai gali neleistinai perkaisti.

 

166. Greitaveikės apsaugos naudojamos sudėtinguose tinkluose ir nesant minėtų sąlygų, jei tai yra būtina selektyvumui užtikrinti.

 

167. Įvertinant stabilumo užtikrinimo sąlygas pagal Taisyklių 164–165 punktuose nurodytas liekamosios įtampos vertes, būtina vadovautis šiais reikalavimais:

 

167.1. pavienei jungčiai tarp elektrinių arba elektros sistemų Taisyklių 164–165 punktuose nurodyta liekamoji įtampa turi būti patikrinta pastočių ir elektrinių šynose, įeinančiose į šią jungtį, esant trumpiesiems jungimams linijose, nueinančiose nuo šių šynų, išskyrus linijas, kurios sudaro jungtį.

 

Pavienė jungtis, turinti atkarpas su lygiagrečiosiomis linijomis, tikrinama esant trumpajam jungimui kiekvienoje iš šių lygiagrečiųjų linijų;

 

167.2. kai yra kelios jungtys tarp elektrinių arba elektros sistemų, Taisyklių 164–165 punktuose nurodyta liekamosios įtampos vertė turi būti patikrinta tik tų pastočių arba elektrinių šynose, kuriose šios jungtys susijungia.

 

Tikrinama esant trumpiesiems jungimams jungtyse ir kitose linijose, maitinamose nuo šių šynų, taip pat linijose, maitinamose nuo jungčių pastočių šynų;

 

167.3. liekamoji įtampa turi būti patikrinta esant trumpajam jungimui apsaugų pirmosios pakopos apimamos zonos gale, kai trumpasis jungimas išjungiamas kaskadiškai, t. y. po to, kai esantį priešingame linijos gale jungtuvą išjungė greitaveikė apsauga.

 

168. Vienpusio maitinimo pavienėms linijoms turi būti įrengiamos kelių pakopų srovės arba kelių pakopų srovės ir įtampos apsaugos nuo tarpfazių trumpųjų jungimų. Jei jos netenkina jautrumo ar greitaveikės apsaugos reikalavimų (Taisyklių 163–166 punktai) arba jei tai palengvina gretimų linijų apsaugų suveikimo laiko charakteristikų suderinimą su nagrinėjamos atkarpos apsaugos parametrais, turi būti numatyta įrengti distancinė apsauga.

 

168.1. Kaip papildoma apsauga pastaruoju atveju naudojama greitaveikė srovės atkirta.

 

168.2. Apsaugai nuo vienfazių trumpųjų jungimų turi būti įrengiama kelių pakopų kryptinė (ar nekryptinė) nulinės sekos srovės arba distancinė apsauga. Ši apsauga turi būti įrengta tik tuose linijos galuose, prie kurių prijungiamas maitinimas.

 

168.3. Naudotinos supaprastintos neselektyvios kelių pakopų srovės ir įtampos apsaugos (nuo tarpfazių trumpųjų jungimų) ir kelių pakopų nulinės sekos srovės apsaugos (nuo vienfazių trumpųjų jungimų) linijose, susidedančiose iš kelių nuoseklių atkarpų, jei neselektyvaus veikimo pasekmėms ištaisyti numatyti įrengti AKĮ įtaisai.

 

169. Pavienėse linijose, maitinamose iš dviejų arba daugiau pusių (linijos su atšakomis), esant ar nesant apeinamosioms jungtims, taip pat žiedinio tinklo su vienu maitinimo šaltiniu linijose turi būti įrengta distancinė apsauga nuo tarpfazių trumpųjų jungimų, kuri daugeliu atvejų naudojama kaip rezervinė (330, 400 kV įtampos linijose) arba pagrindinė (110 kV įtampos linijose).

 

169.1. Kaip papildoma apsauga naudojama greitaveikė srovės atkirta. Tam tikrais atvejais naudojama srovės atkirta, kuri patikimai suveiktų tiktai įjungiant linijos jungtuvą, esant trumpai sujungtoms visoms trims fazėms apsaugos įrengimo vietoje, kai ji kituose režimuose netenkina jautrumo reikalavimų (Taisyklių 75 punktas).

 

169.2. Apsaugai nuo vienfazių trumpųjų jungimų turi būti įrengta kelių pakopų (kryptinė ar nekryptinė) nulinės sekos srovės arba distancinė apsauga.

 

170. Žiedinio tinklo, turinčio vieną maitinimo šaltinį, prie jo esančių linijų priimamojo galo pagrindinei tarpfazių trumpųjų jungimų apsaugai reikia naudoti vienos pakopos kryptinę srovės apsaugą; kitų pavienių linijų (visų pirma 110 kV įtampos) apsaugai tam tikrais atvejais naudojama kelių pakopų srovės ar kelių pakopų srovės ir įtampos apsauga (esant būtinumui – kryptinė).

 

171. Lygiagrečiosioms linijoms, maitinamoms iš dviejų arba daugiau pusių, ir vienpusio maitinimo lygiagrečiųjų linijų maitinamam galui naudojamos tokios pat apsaugos, kurios naudojamos pavienėms linijoms (Taisyklių 168 ir 169 punktai).

 

171.1. Naudotina papildoma apsauga, kontroliuojanti galios kryptį lygiagrečiojoje linijoje, vienfazių trumpųjų jungimų išjungimui pagreitinti, o tam tikrais atvejais ir dvipusio maitinimo linijų tarpfazių trumpųjų jungimų išjungimui pagreitinti. Ši apsauga įrengiama kaip atskira skersinė diferencinė srovės apsauga (paduodant į relę nulinės sekos ar fazinių srovių skirtumą) arba tik kaip kitų apsaugų (nulinės sekos srovės, maksimaliosios srovės, distancinės) pagreitinimo elementas, kontroliuojantis galios kryptį lygiagrečiosiose linijose.

 

171.2. Didinant nulinės sekos apsaugos jautrumą, numatomas jos atskirų pakopų išjungimas, išjungiant lygiagrečiosios linijos jungtuvą.

 

171.3. Dviejų lygiagrečiųjų vienpusio maitinimo linijų priimamajame gale turi būti įrengta skersinė diferencinė kryptinė apsauga.

 

172. Jei pagal Taisyklių 171 punktą parinkta lygiagrečiųjų linijų apsauga netenkina greito veikimo reikalavimų (Taisyklių 163–166 punktai), 110 kV įtampos dviem lygiagrečiosioms linijoms (kai jos abi įjungtos) naudojama skersinė diferencinė kryptinė apsauga.

 

Šiuo atveju, veikiant tik vienai linijai, pagrindinė apsauga arba veikiant dviems linijoms turi būti pagal Taisyklių 168 ir 169 punktų reikalavimus parenkama rezervinė pakopinė apsauga, rezervuojanti skersinę diferencinę kryptinę apsaugą. Į apsaugą ar atskiras jos pakopas paduodama abiejų linijų srovių suma ir taip padidinamas jos jautrumas gretimų elementų trumpiesiems jungimams. Galimas kelių pakopų uždelsto suveikimo maksimaliosios srovės apsaugos papildymas skersine diferencine kryptine apsauga, jei pagal greitaveikės apsaugos reikalavimus (Taisyklių 163–166 punktai) jos įrengimas nėra būtinas.

 

173. Jei pagal Taisyklių 169–171 punktų reikalavimus parinktos apsaugos netenkina greitaveikės apsaugos reikalavimų (Taisyklių 163–166 punktai), tai dvipusio maitinimo pavienėms ir lygiagrečiosioms linijoms reikia numatyti įrengti pagrindines apsaugas su ryšio kanalais (aukštadažniais, optiniais ir kt.) ar išilgines diferencines apsaugas.

 

173.1. 110 kV įtampos linijose reikia įrengti pagrindinę apsaugą, naudojant distancines ir kryptines nulinės sekos srovės apsaugas su ryšio kanalais perduodamomis pagreitinimo ar blokuotės komandomis, kai tai tikslinga didinant jautrumą (pavyzdžiui, linijose su atšakomis) arba supaprastinant apsaugą.

 

173.2. Greitinant 110 kV įtampos linijų kelių pakopų apsaugų suveikimą (Taisyklių 163–166 punktai) arba didinant jautrumą (pavyzdžiui, linijose su atšakomis), taip pat galimas tiesioginių išjungimo komandų perdavimas ryšio kanalais.

 

174. Kai pagrindinės apsaugos yra išilginės diferencinės arba su ryšio kanalais (Taisyklių 173 punktas), parenkamos šios rezervinės apsaugos:

 

174.1. nuo tarpfazių trumpųjų jungimų – distancinės apsaugos;

 

174.2. nuo vienfazių trumpųjų jungimų – kelių pakopų kryptinės ar nekryptinės nulinės sekos srovės ar distancinės apsaugos.

 

175. 330–400 kV įtampos linijų rezervinės kelių pakopų apsaugos suveikimas pagreitinamas panaudojant komandų perdavimą ryšio kanalais, numatytais ir kitiems tikslams. Jei tokių nėra, įrengiami specialūs išjungimo komandų perdavimo ryšio kanalai, naudojami vien relinei apsaugai.

 

176. Reikia numatyti rezervinės tarpfazių trumpųjų jungimų apsaugos neselektyvųjį pagreitinimą (pavyzdžiui, kontroliuojant tiesioginės sekos įtampą), kai ilgam laikui (pavyzdžiui, remontui, techninei priežiūrai) išjungiama pagrindinė greitaveikė apsauga (Taisyklių 163–166 punktai).

 

177. 330–400 kV įtampos linijų pagrindinių apsaugų ir rezervinių apsaugų greitai veikiančios pakopos tarpfazių trumpųjų jungimų metu turi patikimai veikti esant intensyviems pereinamiesiems elektromagnetiniams procesams, sukeliamiems talpinių laidumų. Todėl turi būti numatytos įrengti šios priemonės:

 

177.1. apsaugų įtaisai privalo turėti elementus (pavyzdžiui, žemojo dažnio filtrus), ribojančius elektromagnetinių pereinamųjų procesų įtaką;

 

177.2. fazių diferencinė apsauga su ryšio kanalais, įrengiama ilgesnėse nei 150 km linijose, privalo turėti talpinio laidumo srovių kompensavimo elementus.

 

178. Kai nėra galimybės tenkinti srovės transformatorių tikslumo reikalavimų (Taisyklių 80 punktas) paduodant į greitaveikes apsaugas dviejų arba daugiau srovės transformatorių srovių sumą, reikia numatyti specialias priemones (pavyzdžiui, sumažinti apsaugų jautrumą), kurios neleistų apsaugoms klaidingai suveikti išorinių trumpųjų jungimų metu, arba įrengti linijos grandinėje atskirą srovės transformatorių komplektą apsaugai prijungti.

 

179. Apsaugoms, įrengtoms 330–400 kV įtampos linijose su išilginės reaktyviosios varžos talpinės kompensacijos įrenginiais, turi būti numatytos įrengti priemonės, kurios neleistų apsaugoms klaidingai suveikti dėl kompensavimo įrenginių įtakos trumpųjų jungimų srovėms ir įtampoms išorinių trumpųjų jungimų metu. Pavyzdžiui, panaudojamas atvirkštinės sekos galios krypties elementas arba leidžiančios išjungti ar išjungimo komandos perdavimas iš kito galo.

 

180. Kai linijai naudojamas vienfazis AKĮ, relinės apsaugos įtaisai turi veikti šia tvarka:

 

180.1. atsiradus vienfaziam trumpajam jungimui (tam tikrais atvejais ir esant trumpiesiems jungimams tarp dviejų fazių) išjungiama tik viena (pažeista) fazė, paskui atliekamas jos automatinis kartotinis įjungimas;

 

180.2. esant nesėkmingam vienfaziam AKĮ išjungiamos visos trys fazės;

 

180.3. atsiradus kitų rūšių trumpiesiems jungimams apsauga turi išjungti visas tris fazes.

 

 

 

VIII. ŠYNŲ APSAUGA, ŠYNINIO IR SEKCINIO JUNGTUVŲ APSAUGA

 

 

 

181. Elektrinių ir pastočių 110–400 kV įtampos skirstomosioms šynoms turi būti numatyti įrengti atskiri relinės apsaugos įtaisai:

 

181.1. dviejų šynų sistemoms (dviguba šynų sistema, pusantrinė schema ir kt.) ir pavienei padalytai į sekcijas šynų sistemai;

 

181.2. pavienei nepadalytai į sekcijas šynų sistemai, jei šynų maitinimo Unijos turi atšakų arba jei šynų trumpųjų jungimų išjungimas suveikiant prijungtų objektų apsaugoms yra neleistinas pagal greitaveikės apsaugos reikalavimus (Taisyklių 163–166 punktai).

 

182. Elektrinių ir pastočių 35 kV įtampos skirstomųjų šynų apsaugai turi būti numatyti atskiri relinės apsaugos įtaisai:

 

182.1. pagal greitaveikės apsaugos reikalavimus (Taisyklių 163–166 punktai);

 

182.2. dvigubosioms šynoms arba dviem šynų sekcijoms, jei jų šyninio (sekcinio) jungtuvo arba maitinimo objektų (linijų, transformatorių) apsaugos netenkina elektros vartotojų maitinimo patikimumo reikalavimų (įvertinant AKĮ ir ARĮ įtaisų galimybes).

 

183. Elektrinių ir pastočių 35 kV ir aukštesnės įtampos skirstomųjų šynų apsaugai reikia numatyti įrengti greitaveikę diferencinę srovės apsaugą, apimančią visus prijungtus prie šynų sistemos arba sekcijos objektus.

 

183.1. Apsauga turi būti įrengiama panaudojant specialias srovės reles, nereaguojančias į pereinamąsias ir nusistovėjusias ne balanso sroves (pavyzdžiui, relės su sotinamaisiais transformatoriais; stabdomosios relės ir kt.).

 

183.2. Prijungus prie 330 ar 400 kV įtampos šynų transformatorių (autotransformatorių) daugiau kaip vienu jungtuvu, reikia numatyti įrengti šynuotės diferencinę srovės apsaugą.

 

184. Elektrinių, pastočių 35 kV ir aukštesnės įtampos dvigubos šynų sistemos, turinčios vieną prijungto objekto (prijungimo) jungtuvą, diferencinė apsauga turi būti įrengta fiksuotam prijungimų paskirstymui tarp šynų. 110 kV ir aukštesnės įtampos šynų apsaugai reikia numatyti prijungimų fiksavimo pakeitimo galimybę, perjungiant prijungimus nuo vienos šynų sistemos prie kitos.

 

185. Šynų diferencinė apsauga (Taisyklių 183 ir 184 punktai) privalo turėti srovės transformatorių antrinių grandinių būklės kontrolės įtaisus, kurie, sugedus srovės grandinėms po nustatyto uždelsimo, išjungia apsaugą ir įjungia signalizaciją.

 

186. Elektrinių 6 ir 10 kV įtampos padalytoms į sekcijas šynoms turi būti įrengta dviejų pakopų nevisa apimanti diferencinė apsauga, kurios pirmajai (greitaveikei) pakopai naudojama srovės atkirta, srovės ir įtampos atkirta arba distancinė apsauga, o antrajai – uždelsto suveikimo maksimaliosios srovės apsauga. Apsauga turi išjungti maitinimo prijungimus ir savųjų reikmių transformatorių.

 

186.1. Jei apsaugos jautrumas trumpiesiems jungimams linijų su reaktoriais gale nepakankamas (generatorių įtampos šynų apkrova yra didelė, nueinančių linijų jungtuvai įrengti už reaktorių), antrajai jos pakopai reikia naudoti maksimaliosios srovės atskirus apsaugų komplektus, prijungiamus prie reaktorių grandinių ir turinčius įtampos paleidimo reles arba jų neturinčius; šių komplektų veikimas išjungiant maitinimo objektus turi būti kontroliuojamas papildomais įtaisais, suveikiančiais atsiradus trumpajam jungimui. Šiuo atveju Sekcinis jungtuvas privalo turėti apsaugą (skirtą trumpajam jungimui tarp reaktoriaus ir jungtuvo likviduoti), kuri įjungiama išjungiant šį jungtuvą. Perjungiant dalį maitinimo objektų prie rezervinės šynų sistemos, turi būti numatyta šynų diferencinė apsauga, pritaikyta fiksuotam prijungimų paskirstymui.

 

186.2. Naudotinos atskiros distancinės apsaugos, įrengiamos visiems maitinimo objektams, išskyrus generatorius, jei yra galimi dažni darbo režimai su maitinimo objektų perskirstymu skirtingoms šynų sistemoms.

 

187. Elektrinėse, kai jose įrengti 12 MW ir mažesnės galios generatoriai, 6 ir 10 kV įtampos šynoms, padalytoms į sekcijas, nėra būtina naudoti specialios šynų apsaugos; šiuo atveju šynų trumpiesiems jungimams likviduoti turi būti naudojamos generatorių maksimaliosios srovės apsaugos.

 

188. Žeminamųjų pastočių 6 ir 10 kV įtampos pavienei padalytai į sekcijas šynai ir dvigubai šynų sistemai specialūs relinės apsaugos įtaisai nebūtini, o šynų trumpuosius jungimus turi likviduoti transformatorių apsaugos nuo išorinių trumpųjų jungimų bei sekcinių ir šyninių jungtuvų apsaugos. Didinant pastočių šynų apsaugos jautrumą ir greitinant veikimą, į apsaugą įjungiama maitinimo objektų suminė srovė. Galimas maitinimo įvadų greitaveikės apsaugos blokavimas, kai suveikia nueinančių linijų apsaugos (loginė šynų apsauga). Tokiu pat būdu įrengiamos žeminamųjų pastočių 35 kV šynų apsaugos.

 

Jei nueinančiose nuo pastočių šynų 6 ar 10 kV linijose naudojami reaktoriai, įrengiama šynų apsauga, analogiška elektrinių šynų apsaugai (Taisyklių 186 punktas).

 

189. Kai diferencinė šynų apsauga ir nueinančių nuo šių šynų prijungimo apsauga jungiama prie įmontuotų į jungtuvo įvadus srovės transformatorių, šynų ir prijungimo apsaugoms turi būti naudojami skirtingose jungtuvo pusėse esantys srovės transformatoriai taip, kad trumpieji jungimai, kilę jungtuve, įeitų į abiejų apsaugų veikimo zonas.

 

189.1. Jei jungtuvai neturi įmontuotų srovės transformatorių, tai numatomi atskirai įrengti srovės transformatoriai tik vienoje jungtuvo pusėje ir pagal galimybes prijungiami jie taip, kad jungtuvai įeitų į šynų diferencinės apsaugos veikimo zoną. Šiuo atveju dvigubos šynų sistemos, kurių objektų paskirstymas yra fiksuotas, diferencinei apsaugai turi būti panaudojamos dvi kiekvieno srovės transformatoriaus, esančio šyninio jungtuvo grandinėje, atskiros apvijos.

 

189.2. Naudojant šynų apsaugai atskiras distancines apsaugas, sekcinių jungtuvų grandinėse turi būti įrengti srovės transformatoriai, kurių antrinės grandinės turi būti sujungtos taip, kad atitiktų sekcijos šynų srovių sumą.

 

190. Išbandant sugedusią šynų sistemą arba sekciją, šynų apsauga turi suveikti selektyviai ir greitai.

 

191. Jei yra šyninis (Sekcinis) jungtuvas, apeinamajam 110–400 kV įtampos jungtuvui turi būti numatytos apsaugos nuo šių trumpųjų jungimų (naudojamos tikrinant ir remontuojant bet kurio šynų prijungimo apsaugą, jungtuvą ir srovės transformatorių):

 

191.1. tarpfazių trumpųjų jungimų – trijų pakopų srovės ar distancinė apsauga ir greitaveikė srovės atkirta;

 

191.2. vienfazių trumpųjų jungimų – keturių pakopų kryptinė nulinės sekos srovės apsauga arba distancinė apsauga.

 

191.3. Šyniniam (sekciniam) jungtuvui turi būti numatytos įrengti šios apsaugos (šynų sistemoms ar sekcijoms padalyti, kai nėra JRĮ, arba tolimojo rezervavimo veiksmingumui padidinti, išjungus šynų apsaugą ar JRĮ):

 

nuo tarpfazių trumpųjų jungimų – dviejų pakopų srovės apsauga;

 

nuo vienfazių trumpųjų jungimų – trijų pakopų nulinės sekos srovės apsauga.

 

191.4. Galimos sudėtingesnės šyninio (sekcinio) jungtuvo distancinės apsaugos), jei jos padidina tolimojo rezervavimo veiksmingumą.

 

191.5. Šyniniam (sekciniam) 110–400 kV įtampos jungtuvui, atliekančiam ir apeinamojo jungtuvo funkcijas, turi būti įrengtos apsaugos, naudojamos atskirai įrengtiems apeinamajam ir šyniniam (sekciniam) jungtuvams.

 

191.6. Galimas 110–400 kV elektros įrenginių pagrindinių greitaveikių apsaugų perjungimas apeinamajam jungtuvui.

 

191.7. Šyniniam (sekciniam) 3–35 kV įtampos jungtuvui turi būti numatyta įrengti dviejų pakopų srovės apsauga nuo tarpfazių trumpųjų jungimų.

 

192. Elektrinės ir pastotės, kurių schemose nenaudojami apeinamieji jungtuvai (pavyzdžiui, keturkampis, pusantrinė schema ir kt.), 330 ir 400 kV įtampos linijoms reikia įrengti atskirą pakaitinės apsaugos komplektą, kuris būtų prijungiamas prie linijos, pakeičiant patikrinimui atjungtos veikiančios linijos apsaugą, jei būtina, kad linija veiktų, kai likusios apsaugos netenkina nustatytų reikalavimų.

 

Įrengiamas atskiras apsaugos komplektas 110 kV įtampos linijoms, prijungtoms pagal tiltelio ar daugiakampio schemą ir neturinčioms atskiros pagrindinės apsaugos, jei tikrinant veikiančios linijos apsaugą techniškai neįmanoma likviduoti jos trumpųjų jungimų, naudojant paprastesnes priemones, tenkinančias nustatytus reikalavimus.

 

193. 6–35 kV komplektinių skirstomųjų įrenginių pusiau uždarų arba uždarų (išskyrus pripildytas izoliacinių dujų) ertmių apsaugai, kai jose kilę trumpieji jungimai kitomis apsaugomis išjungiami per ilgesnį kaip 0,1 sekundės laikotarpį, būtina įrengti specialias apsaugas kilus elektros lankui (toliau – lanko apsaugas). Apsaugai paleisti naudojami šviesos, slėgio ar kitokie jutikliai. Lanko apsaugų veikimo selektyvumui užtikrinti turi būti kontroliuojamas trumpojo jungimo srovės tekėjimas į gedimo vietą. Apsauga turi išjungti artimiausius jungtuvus, per kuriuos teka trumpojo jungimo srovė į gedimo vietą, ir uždrausti (nepaleisti) AKĮ, ARĮ.

 

 

 

IX. SINCHRONINIŲ KOMPENSATORIŲ APSAUGA

 

 

 

194. Sinchroniniams kompensatoriams reikia įrengti relinės apsaugos įtaisus, analogiškus atitinkamų galių turbogeneratorių relinės apsaugos įtaisams, bet turinčius Taisyklių 195–198 punktuose nurodytus skirtumus.

 

195. Simetrinės perkrovos apsauga, įjungianti signalizaciją, turi būti išjungiama sinchroninio kompensatoriaus paleidimo metu, jei šiuo režimu ji gali suveikti.

 

196. Reikia numatyti minimaliosios įtampos apsaugą, išjungiančią sinchroninio kompensatoriaus jungtuvą; apsaugos suveikimo įtampa parenkama 10–20 proc. vardinės įtampos, uždelsimas – apie 10 sekundžių.

 

197. Turi būti įrengta apsauga, kuri suveiktų trumpam laikui dingus pastotės maitinimui (pavyzdžiui, maitinimo linijos AKĮ pauzės metu); turi būti įrengta minimalaus dažnio apsauga, išjungianti sinchroninio kompensatoriaus jungtuvą arba žadinimo slopinimo automatą; taip pat naudojama apsauga, veikianti kitais principais, pavyzdžiui, reaguojanti į dažnio mažėjimo greitį.

 

198. 50 MVA ir didesnės galios sinchroniniams kompensatoriams reikia įrengti apsaugą nuo žadinimo srovės išnykimo (arba srovei sumažėjus žemiau leistinosios ribos), išjungiančią sinchroninį kompensatorių arba įjungiančią signalizaciją; nėra būtina naudoti šios apsaugos sinchroniniams kompensatoriams, kurių veikimo režimas keičiamas į veikimo režimą su neigiama rotoriaus srove.

 

199. Įžemėjus veikiančio bloke su transformatoriumi sinchroninio kompensatoriaus statoriaus apvijai, turi suveikti apsauga, esanti transformatoriaus žemesniosios įtampos pusėje; nėra būtina naudoti įžemėjimo srovių kompensavimo reaktoriaus, jei transformatoriaus žemosios įtampos pusės įžemėjimo srovė viršija 5 A, ir įrengti dviejų pakopų apsaugą: su trumpesniu uždelsimu išjungiančia sinchroninio kompensatoriaus jungtuvą, o ilgesniu – įjungiančia signalizaciją; kai įžemėjimo srovė mažesnė nei 5 A, apsauga po nustatyto uždelsimo turi įjungti signalizaciją; 50 MVA ir didesnės galios sinchroninių kompensatorių apsaugai reikia numatyti galimybę išjungti jungtuvą arba įjungti signalizaciją.

 

200. Pastotėse, kuriose nėra nuolat budinčių darbuotojų, įrengiama sinchroninio kompensatoriaus apsauga nuo perkrovos, turinti dvi nepriklausomas skirtingo uždelsimo pakopas: įjungianti signalizaciją ir sumažinanti žadinimo srovę (trumpesnis uždelsimas) ir išjungianti kompensatorių (ilgesnis uždelsimas), jei automatinio žadinimo reguliatorius neužtikrina galimybės išvengti ilgalaikių perkrovų.

 

Sinchroninių kompensatorių žadinimo grandinių apsauga nuo įžemėjimų įrengiama tokia pati kaip ir hidrogeneratorių (Taisyklių 147 punktas).

 

 

 

IV. AUTOMATIKA IR TELEINFORMACINĖS SISTEMOS

 

 

 

I. TAIKYMO SRITIS

 

 

 

201. Šio skyriaus reikalavimai taikomi elektros energetikos sistemos, elektrinių, elektros tinklų, elektros tiekimo sistemų elektros įrenginių automatikos ir teleinformacinių sistemų įtaisams, kurie likviduoja trumpųjų jungimų pasekmes, stabdo avarijų plitimą, užtikrina režimų saugumą, didina elektros tiekimo patikimumą, sudaro sąlygas ekonomiškai pagrįstiems režimams realizuoti, gerina elektros energijos kokybę ir naudojami atliekant perjungimus:

 

201.1. automatinio kartotinio įjungimo įtaisams, pakartotinai įjungiantiems linijas (linijų fazes), šynas ir kitus elektros įrenginius po jų neoperatyvinio išjungimo;

 

201.2. automatinio rezervo įjungimo įtaisams, elektros tiekimo sutrikimų metu įjungiantiems rezervinį maitinimą arba rezervinius įrenginius;

 

201.3. automatiniams sinchronizatoriams, padedantiems greitai įjungti į tinklą lygiagrečiam darbui sinchroninius generatorius ir sinchroninius kompensatorius;

 

201.4. automatiniams sinchroninių mašinų žadinimo, transformatorių įtampos, reaktyviosios galios šaltinių (kondensatorių baterijų) galios reguliatoriams, valdantiems žadinimo srovę, tinklo mazgų įtampą ir tinklo šakų reaktyviąją galią;

 

201.5. automatiniams pirminiams ir antriniams dažnio ir aktyviųjų galių reguliatoriams, stabilizuojantiems dažnį ir valdantiems aktyviąsias galias;

 

201.6. automatiniams generatorių greito turbinų valdymo, išjungimo, stabdymo ir kitiems įtaisams, apsaugantiems elektros energetikos sistemą nuo stabilumo pažeidimų;

 

201.7. automatiniams asinchroninio režimo nutraukimo įtaisams, likviduojantiems asinchroninį darbo režimą sistemoje;

 

201.8. automatiniams dažninio nukrovimo (toliau – ADN) įtaisams, ribojantiems dažnio sumažėjimą;

 

201.9. automatiniams dažnio padidėjimo nutraukimo įtaisams, ribojantiems dažnio padidėjimą;

 

201.10. automatiniams nukrovimo sumažėjus įtampai įtaisams, ribojantiems įtampos sumažėjimą;

 

201.11. automatiniams šuntuojamųjų reaktorių įjungimo įtaisams, ribojantiems įtampos padidėjimą;

 

201.12. automatiniams apkrovos ribojimo įtaisams, apsaugantiems sisteminės reikšmės objektus nuo perkrovos;

 

201.13. įvairių lygių dispečerinio valdymo sistemoms, valdančioms elektros generavimo, perdavimo ir skirstymo procesus, įrenginių valdymo įtaisams, tarp jų:

 

prijungimų ir įrenginių valdiklių įtaisams, pastotės valdymo įrenginiams, dispečerinio valdymo sistemoms.

 

202. Automatinio valdymo funkcijas, nurodytas Taisyklių 201.4–201.13 punktuose, apibrėžia faktinės elektros energetikos sistemos darbo sąlygos. Jos turi būti suderintos su sinchroniškai veikiančių kaimyninių elektros energetikos sistemų analogiškų automatikos sistemų veikimu.

 

203. Elektros sistemose ir energetikos objektuose kartais įrengiami automatinio valdymo įrenginiai, kurių neapima šis Taisyklių skyrius ir kuriuos reglamentuoja kiti norminiai teisės aktai. Tokių įrenginių veikimas turi būti suderintas su šiame skyriuje nagrinėjamų automatinių įtaisų ir sistemų veikimu.

 

204. Įmonių (elektros vartotojų) elektros tinkluose reikia naudoti automatikos įtaisus, kurie neleidžia sutrikdyti pagrindinių technologinių procesų, trumpam laikui nutraukus elektros tiekimą, atsiradus trumpiesiems jungimams išorės ir vidaus elektros tiekimo tinkluose ir veikiant relinės apsaugos ir automatikos įtaisams.

 

 

 

II. AUTOMATINIS KARTOTINIS ĮJUNGIMAS

 

 

 

205. AKĮ įtaisų paskirtis – greitai atnaujinti elektros vartotojų maitinimą arba atkurti tarpsistemines ir sistemų vidines jungtis, automatiškai įjungiant jungtuvus, kuriuos išjungė relinės apsaugos įtaisai.

 

206. Automatinis kartotinis įjungimas turi būti naudojamas šiems objektams:

 

206.1. 1000 V ir aukštesnės įtampos visų tipų oro bei mišrioms (kabelių ir oro) linijoms; 35 kV ir žemesnės įtampos kabelių linijoms reikia naudoti AKĮ įtaisus, kai yra didelė tikimybė gedimų, kurių metu susidaro atviras lankas (pavyzdžiui, esant kelioms tarpinėms rinklėms, viena linija maitinant kelias pastotes), ir kai reikia ištaisyti neselektyviojo apsaugų suveikimo pasekmes; AKĮ panaudojimas 110 kV ir aukštesnės įtampos kabelių linijoms turi būti pagrįstas projektavimo metu įvertinant konkrečias sąlygas;

 

206.2. elektrinių ir pastočių šynoms (Taisyklių 239–243 punktai);

 

206.3. transformatoriams (Taisyklių 244 punktas);

 

206.4. elektros varikliams, kurie automatiškai išjungiami užtikrinant kitų elektros variklių savilaidą (Taisyklių 256 punktas).

 

207. AKĮ įtaisai turi neveikti šiais atvejais:

 

207.1. kai vykdomas operatyvinis jungtuvų išjungimas;

 

207.2. kai jungtuvą išjungia relinė apsauga tuoj pat po operatyvinio įjungimo;

 

207.3. kai jungtuvą išjungia lanko apsauga;

 

207.4. kai jungtuvą išjungia transformatorių ir elektros variklių apsaugos nuo vidinių gedimų arba priešavarinės automatikos įtaisai, po kurių veikimo AKĮ yra neleistinas, išskyrus kai kuriuos aptartus atvejus (pavyzdžiui, po ADN įtaisų suveikimo dažninis AKĮ turi veikti pagal Taisyklių 313 punkto reikalavimus).

 

208. AKĮ įtaisai turi nevykdyti daugkarčio jungtuvo įjungimo, neišnykstančio trumpojo jungimo metu atsiradus sutrikimui įtaiso schemoje, kurio metu susiformuoja neišnykstanti jungtuvo įjungimo komanda.

 

209. Po sėkmingo įjungimo AKĮ įtaisai per nustatytą laiką turi automatiškai grįžti į parengties padėtį.

 

210. Naudojant AKĮ įtaisus, numatomas relinės apsaugos veikimo pagreitinimas kartotinio įjungimo metu. Pagreitinimas naudojamas ir kitais atvejais, pavyzdžiui, įjungiant jungtuvą valdymo raktu, televaldymo ar ARĮ įtaisais.

 

211. Linijos apsaugos nereikia greitinti po AKĮ, kai įtampa jau paduota iš kito jos galo (t. y. esant įtampoms visose linijos fazėse, rodančioms, kad linija nesugedusi).

 

212. Trifazio AKĮ (toliau – TAKĮ) įtaisus gali paleisti relinės apsaugos ar kitu būdu suformuotos komandos, pavyzdžiui, atsiradus neatitikimui tarp į jungtuvą pasiųstos paskutinės operatyvinės komandos ir jo faktinės padėties (kai paskutinė operatyvinė komanda buvo „įjungti“ ir po tam tikro laiko jungtuvą išjungė apsauga arba kitų įtaisų ir darbuotojų klaidingai duota komanda).

 

213. Naudojami vienkarčio ir daugkarčio veikimo TAKĮ įtaisai; tai priklauso nuo galimų pasikartojančių trumpųjų jungimų įtakos tinklui (nesėkmingų įjungimų metu) ir linijos jungtuvų komutacinių galimybių.

 

214. Daugkarčio TAKĮ įtaisai naudotini pavienėms maitinamoms iš vienos pusės oro linijoms, kurių vartotojai neturi rezervinio elektros šaltinio.

 

215. Izoliuotosios (kompensuotosios) neutralės tinkluose AKĮ įtaisų veikimas po pirmojo ciklo, jei po jo atsirado vienfazis įžemėjimas, paliekamas arba nutraukiamas.

 

216. TAKĮ uždelsimas kiekvienam kitam veikimo ciklui turi būti didinamas.

 

217. Greitinant elektros perdavimo normalaus režimo atkūrimą, vienpusio maitinimo TAKĮ įtaiso pirmojo ciklo uždelsimas turi būti parenkamas kuo trumpesnis, įvertinant lanko užgesimo ir aplinkos dejonizacijos trumpojo jungimo vietoje laiką, taip pat jungtuvo bei jo pavaros parengties kartotiniam įjungimui laiką.

 

217.1. Dvipusio maitinimo linijų TAKĮ įtaiso pirmojo ciklo uždelsimas turi būti reikiamai ilgas, atsižvelgiant į galimą nevienalaikį trumpojo jungimo išjungimą abiejuose linijos galuose; šiuo atveju nereikia įvertinti apsaugų, skirtų tolimajam rezervavimui, suveikimo laiko. Nebūtina atsižvelgti į skirtingą linijos galų jungtuvų išjungimo laiką, kai ją saugo greitaveikės apsaugos (pavyzdžiui, su aukštadažniais ar kitais ryšio kanalais).

 

217.2. Vienkarčio TAKĮ sėkmingo įjungimo tikimybė padidinama ilginant jo uždelsimą. Būtina atsižvelgti į tokio pailginimo įtaką elektros vartotojams.

 

218. Linijose, kurių išjungimas nenutraukia elektrinio ryšio tarp generuojančių šaltinių, pavyzdžiui, lygiagrečiosiose vienpusio maitinimo linijose, reikia įrengti TAKĮ įtaisus be sinchronizmo kontrolės.

 

219. Pavienėse linijose, jungiančiose dvi elektros sistemos dalis (nesant šuntuojamųjų jungčių), numatoma viena iš šių trifazio AKĮ rūšių (arba jų kombinacijų):

 

219.1. greitaveikis TAKĮ (toliau – GAKĮ);

 

219.2. nesinchroninis TAKĮ (toliau – NAKĮ);

 

219.3. TAKĮ su sinchronizmo kontrole (toliau – AKĮSK);

 

219.4. vienfazis AKĮ (toliau – VAKĮ), veikiantis kartu su kitomis TAKĮ rūšimis, kai jungtuvų atskiros fazės valdomos atskirai ir veikiant VAKĮ nepažeidžiamas atskirų elektros sistemos dalių lygiagretaus veikimo stabilumas.

 

220. AKĮ rūšys parenkamos pagal elektros energetikos sistemos ir jos įrenginių veikimo konkrečių sąlygų visumą, atsižvelgiant į Taisyklių 221–227 punktų nurodymus.

 

221. 330–400 kV linijų kartotinio įjungimo atveju pirmenybę reikia teikti greitaveikiui AKĮ (kai abiejų linijos galų jungtuvai įjungiami tuo pačiu momentu ir su minimaliu uždelsimu), esant nedideliam sujungiamų sistemų ekvivalentinių elektrovaros jėgų (toliau – EVJ) vektorių kampų skirtumui. GAKĮ naudojamas esant greitaveikiams jungtuvams ir apsaugoms, jei po įjungimo yra išsaugomas sistemų sinchroniškas veikimas ir sinchroninių generatorių bei kompensatorių didžiausias elektromagnetinis momentas įjungimo metu yra mažesnis (įvertinant būtinąją atsargą) už trifazio trumpojo jungimo metu ant mašinos išvadų sukuriamą elektromagnetinį momentą. Šis momentas turi būti apskaičiuojamas pagal didžiausią galimą sistemų EVJ kampų skirtumą GAKĮ metu. GAKĮ turi būti paleidžiamas, kai suveikia greitaveikė apsauga, kurios veikimo zona apima visą liniją. GAKĮ veikimas turi būti blokuojamas suveikiant rezervinėms apsaugoms; veikiant jungtuvų rezervavimo įtaisams, GAKĮ turi būti blokuojamas arba uždelsiamas.

 

222. Jei po nesėkmingo GAKĮ elektros sistemos stabilumo išsaugojimo tikimybė nedidelė (arba papildomai reikia sudėtingos priešavarinės automatikos), naudoti GAKĮ netikslinga.

 

223. NAKĮ naudojamas 110 kV linijose, jei:

 

223.1. sinchroninių generatorių ir kompensatorių nesinchroninio įjungimo metu sukuriamas didžiausias elektromagnetinis momentas yra mažesnis (įvertinant būtinąją atsargą) už elektromagnetinį momentą, kuris sukuriamas esant trifaziam trumpajam jungimui ant mašinos išvadų (šiuo atveju NAKĮ leistinumo praktinis kriterijus yra statoriaus srovių periodinių dedamųjų pradinės vertės, jei kampas tarp sistemų EVJ linijos įjungimo momentu yra lygus 180°);

 

223.2. esant 180° įjungimo kampui, didžiausia transformatoriaus (autotransformatoriaus) srovė yra mažesnė už jo išvadų trumpojo jungimo srovę, kai jis yra maitinamas iš begalinės galios šynų;

 

223.3. po AKĮ užtikrinama gana greita resinchronizacija; jei po NAKĮ gali kilti ilgalaikis asinchroninis darbo režimas, turi būti naudojamos specialios priemonės jam išvengti arba nutraukti;

 

223.4. jei tenkinami pirmiau išvardyti reikalavimai, NAKĮ naudojamas vienai iš lygiagrečiųjų linijų, kai kita išjungta (pavyzdžiui, remontuojama);

 

223.5. įrengiant NAKĮ, būtina panaudoti priemones, kurios leidžia išvengti nereikalingo įtampos padavimo į sugedusią liniją. Tam reikia NAKĮ metu jungtuvus įjungti tam tikra tvarka, pavyzdžiui, išbandyti liniją įjungiant vieno jos galo jungtuvą ir kito galo jungtuvą AKĮ įtaisui leisti įjungti tik esant įtampai linijoje (ši įtampa rodo, kad trumpasis jungimas išnyko).

 

224. Trifazis AKĮ su sinchronizmo kontrole (toliau – AKĮSK) naudojamas, kai kitos AKĮ rūšys negali būti panaudotos. Sinchronizmo kontrolės elementas gali nedrausti įjungti jungtuvą, kai sinchronizmo sąlygos nėra visiškai patenkintos: pavyzdžiui, esant slydimui, didesniam už nulį (iki 0,04 santykinio vieneto), ir leistinajai abiejų sistemos dalių ekvivalentinių įtampų kampo vertei. Tuo atveju turi būti galimybė suformuoti įjungimo komandą. Sinchronizmas kontroliuojamas viename linijos gale, numačius galimybę keisti linijos galų jungtuvų įjungimo tvarką. Didžiausias leistinasis įjungimo kampas turi būti nustatytas vadovaujantis Taisyklių 223 punkto reikalavimais.

 

225. AKĮSK įtaisą operatyviniai darbuotojai gali naudoti linijai įjungti (pusiau automatinė sinchronizacija).

 

226. Vienfazis automatinis kartotinis įjungimas naudojamas tik tiesiogiai įžemintos neutralės tinkluose.

 

226.1. VAKĮ įtaisas turi būti įrengiamas taip, kad jį išjungus arba sutrikus įėjimo srovės ar įtampos grandinėms, linijos apsaugos galėtų automatiškai išjungti visas tris fazes.

 

226.2. Vienfazio trumpojo jungimo metu sugedusios fazės turi būti nustatomos naudojant specialius pažeistos fazės išrinkimo elementus.

 

226.3. VAKĮ uždelsimas parenkamas ilgesnis už vienfazio trumpojo jungimo vietoje kilusio lanko užgesimo ir aplinkos dejonizavimo laiką, įvertinant apsaugos nevienalaikį suveikimą linijos galuose ir išrinkimo elementų kaskadinio veikimo galimybę.

 

227. Linijų VAKĮ (Taisyklių 226 punktas) turi būti naudojamas kartu su įvairiomis TAKĮ rūšimis. TAKĮ vykdomas po nesėkmingo VAKĮ, jei tai leidžia jungtuvo leidžiamų operacijų seka. Turi būti galimybė uždrausti TAKĮ visais atvejais arba tik po nesėkmingo VAKĮ. Šiais atvejais TAKĮ pradžioje turi (uždelsdamas ir kontroliuodamas, ar nėra įtampos linijoje) įjungti vieno linijos galo jungtuvą; antrasis linijos galas turi būti įjungiamas įprastiniu būdu.

 

228. Pavienėse linijose su dvipusiu maitinimu, kurios jungia sistemą su nedidelės galios elektrinėmis, naudojami:

 

228.1. hidroelektrinėse – TAKĮ su automatine hidrogeneratorių savaimine sinchronizacija;

 

228.2. hidroelektrinėse ir šiluminėse elektrinėse – TAKĮ kartu su dalymo (elektrinių atskyrimo) įtaisais.

 

229. Parenkant AKĮ įtaisus linijoms su dvipusiu maitinimu, turinčioms kelias apeinamąsias jungtis, reikia vadovautis toliau pateiktais kriterijais.

 

230. Esant dviem apeinamosioms jungtims arba trims jungtims, jei yra galimybė vienu metu išjungti dvi iš šių jungčių (pavyzdžiui, yra dvigrandė linija), turi būti įrengiami šie įtaisai:

 

230.1. nesinchroninis AKĮ (daugiausia 110 kV linijoms, kai tenkinamos Taisyklių 223 punkto sąlygos, tik tuo atveju, kai išjungiamos visos jungtys);

 

230.2. AKĮ su sinchronizmo kontrole (kai nesinchroninis AKĮ netenkina Taisyklių 223 punkto sąlygų, tik tuo atveju, kai išjungiamos visos apeinamosios jungtys).

 

231. Svarbioms linijoms, kai yra dvi jungtys, arba esant trims jungtims, kai dvi iš jų yra dvigrandės linijos, jei NAKĮ netenkina reikalavimų, naudotini VAKĮ, GAKĮ ar AKĮSK (Taisyklių 221, 222, 224, 226 punktai). Naudojamus VAKĮ ir GAKĮ įtaisus reikia papildyti AKĮSK įtaisu.

 

232. Esant keturioms ir daugiau apeinamųjų jungčių, taip pat esant trims jungtims, kai dviejų jungčių ilgalaikis išjungimas vienu metu yra mažai tikėtinas (pavyzdžiui, jei visos linijos yra viengrandės), naudojamas AKĮ be sinchronizmo patikrinimo (NAKĮ).

 

233. AKĮSK įtaisai viename linijos gale turi kontroliuoti įtampos nebuvimą, o kitame – sinchronizmą, kai linijoje atsiranda įtampa. Abiejų linijos galų kontrolės įtaisai turi būti vienodi, kad būtų galimybė paeiliui keisti jungtuvų veikimo sąlygas.

 

234. Linijose kartu naudotinos kelios trifazio AKĮ rūšys, pavyzdžiui, GAKĮ ir TAKĮSK. Taip pat naudotini ir nevienodi trifazio AKĮ įtaisai skirtinguose linijos galuose, pavyzdžiui, NAKĮ (Taisyklių 223 punktas) viename linijos gale ir TAKĮSK (Taisyklių 224 punktas) – kitame.

 

235. TAKĮ naudojamas neselektyviųjų apsaugų klaidingo suveikimo pasekmėms ištaisyti.

 

236. Linijose, maitinančiose transformatorius, kurių aukštesniosios įtampos grandinėje įrengti trumpikliai ir skirtuvai, naudojamo trifazio vienkarčio AKĮ suveikimo laikas turi būti ilgesnis už trumpiklio įjungimo ir skirtuvo išjungimo suminį laiką, kad skirtuvas būtų išjungiamas besrovės pauzės metu. Naudojamo daugiakarčio veikimo trifazio AKĮ (Taisyklių 213–216 punktai) pirmojo ciklo suveikimo laikas pagal nurodytą sąlygą neturi būti ilginamas, jei skirtuvo išjungimas yra numatytas AKĮ antrojo ar kitų ciklų besrovės pauzės metu.

 

237. Jei veikiant AKĮ yra galimybė nesinchroniškai įjungti sinchroninius kompensatorius arba sinchroninius elektros variklius, kai toks jų įjungimas yra neleistinas ir vengiant trumpojo jungimo vietos papildomo maitinimo iš šių mašinų, reikia numatyti naudoti sinchroninių mašinų automatinį išjungimą išnykus maitinimui arba perjungti jas į asinchroninį režimą, išjungiant žadinimo slopinimo automatą ir vėliau automatiškai jį įjungiant arba panaudojant automatinę resinchronizaciją po sėkmingo AKĮ atsinaujinus maitinimo įtampai.

 

238. Pastotėse su sinchroniniais kompensatoriais arba sinchroniniais elektros varikliais turi būti naudojamos priemonės, kurios leistų išvengti nereikalingų automatinio dažninio nukrovimo (ADN) įtaisų suveikimo AKĮ metu.

 

239. Elektrinių ir pastočių šynų AKĮ (jei šynos turi specialią apsaugą ir tinkamus jungtuvus) įrengiamas siekiant vieno iš dviejų tikslų:

 

239.1. automatiškai išbandyti šynas, įjungiant vieną šynų maitinimo šaltinį, pavyzdžiui, liniją ar transformatorių;

 

239.2. automatiškai surinkti elektros tiekimo schemą, pirmiausia įjungiant vieną maitinimo objektą (liniją, transformatorių), ir po sėkmingo įjungimo vykdyti kitą etapą – kuo tikslesnį prieš avariją buvusio režimo schemos automatinį atkūrimą, įjungiant kitus objektus.

 

240. Įrengiant šynų AKĮ turi būti naudojamos priemonės, leidžiančios išvengti nesinchroninio įjungimo (jei jis yra neleistinas).

 

241. Nesėkmingo AKĮ atveju turi būti užtikrinamas pakankamas šynų apsaugos jautrumas.

 

242. Dviejų žeminamųjų transformatorių pastotėse transformatoriams veikiant atskirai turi būti įrengiami viduriniosios ir žemesniosios įtampų šynų AKĮ įtaisai, kurių veikimas suderintas su ARĮ įtaisais: esant transformatorių vidiniams gedimams turi veikti ARĮ, o esant kitiems gedimams – AKĮ (Taisyklių 261 punktas).

 

243. Jei dviejų transformatorių pastotės normaliam darbo režimui yra numatytas lygiagretus transformatorių darbas, o apkrovos maitinimui pakanka vieno, tai greta AKĮ įtaiso įrengiamas ARĮ įtaisas, skirtas režimui, kai vienas transformatorių yra rezerve.

 

244. Elektros pastočių visiems pavieniams žeminamiesiems 1000 kVA ir didesnės galios transformatoriams, turintiems maitinimo pusėje jungtuvus ir maksimaliosios srovės apsaugas, reikia įrengti AKĮ įtaisus, jei išjungiant transformatorių, nutraukiamas elektros tiekimas vartotojams.

 

245. Kai elektros tinklo objektas (šynos, linija, transformatorius) prijungtas dviem ar daugiau jungtuvų, po nesėkmingo pirmojo jungtuvo AKĮ likusių šio objekto jungtuvų AKĮ turi būti uždraustas (neturi veikti).

 

246. Jei pastotėje arba elektrinėje yra naudojami jungtuvai su elektromagnetinėmis pavaromis ir jei AKĮ įtaisas tuo pačiu momentu gali įjungti du ar daugiau jungtuvų, tai būtina užtikrinti pakankamai aukštą elektromagneto ritės įtampą įjungimo metu: padidinti įjungimo elektromagnetų maitinimo grandinių kabelių skerspjūvius ir numatyti jungtuvų įjungimo eilę (skirtingus įjungimo komandų padavimo momentus).

 

247. AKĮ įtaisų veikimas turi būti fiksuojamas signalinėmis relėmis, įmontuotais į reles suveikimo indikatoriais, suveikimo skaitikliais, įvykių registratoriais arba kitais analogiškos paskirties prietaisais.

 

 

 

III. AUTOMATINIS REZERVINIO MAITINIMO IR REZERVINIŲ ĮRENGINIŲ ĮJUNGIMAS

 

 

 

248. Automatinio rezervo įjungimo (toliau – ARĮ) įtaisų paskirtis – greitas elektros tiekimo atnaujinimas, automatiškai įjungiant rezervinį maitinimo šaltinį, išsijungus pagrindiniam šaltiniui ir nutrūkus vartotojo maitinimui. ARĮ įtaisai naudojami rezerviniams įrenginiams automatiškai įjungti, kai pagrindinių įrenginių išjungimas gali sutrikdyti technologinius procesus.

 

248.1. Reikia naudoti ARĮ įtaisus pakeičiant žiedinius tinklus spinduliniais ir padalytais į sekcijas tinklais, jei juos pritaikius supaprastinama relinė apsauga, sumažinama trumpųjų jungimų srovė ir įrangos kaina.

 

248.2. ARĮ įtaisai įrengiami transformatoriams, linijoms, Sekciniams ir šyniniams jungtuvams, elektros varikliams ir kitiems objektams.

 

249. ARĮ įtaisas turi veikti išnykus maitinamo objekto šynų įtampai, įskaitant ir įtampos sumažėjimą atsiradus šių šynų trumpiesiems jungimams (pastaruoju atveju – kai nėra šynų AKĮ įtaiso, įrengto pagal Taisyklių 261 punkto reikalavimus).

 

Šiluminių ir atominių elektrinių savųjų reikmių 6 ir 0,4 kV skirstomųjų įrenginių (išskyrus AE patikimo maitinimo sekcijas) ARĮ įtaisų veikimas turi būti automatiškai uždraudžiamas veikiant sekcijos darbinio maitinimo šaltinio įvado apsaugai (srovės, distancinei ir kt.) ir savųjų reikmių JRĮ įtaisui.

 

250. Išsijungus pagrindiniam maitinimo šaltiniui, ARĮ įtaisas privalo kuo greičiau įjungti rezervinio maitinimo šaltinio jungtuvą (Taisyklių 260 punktas). ARĮ įtaisas turi veikti vieną kartą.

 

251. Užtikrinant ARĮ veikimą dingus įtampai pagrindiniame maitinimo šaltinyje, papildomai turi būti įrengtas minimaliosios įtampos paleidimo elementas, išjungiantis pagrindinės elektros tiekimo schemos priėmimo galo jungtuvą ir paleidžiantis pagrindinį ARĮ įtaisą. Dingus maitinimo šaltinyje įtampai, o rezerviniame maitinimo šaltinyje esant įtampai, šis elementas privalo suveikti ir uždelsdamas paduoti išjungimo komandą. ARĮ minimaliosios įtampos paleidimo elemento įrengti nereikia, jei pagrindinis ir rezervinis objektai (pavyzdžiui, linijos, transformatoriai) yra prijungti prie to paties maitinimo šaltinio.

 

252. Greitinant transformatorių ir trumpųjų elektros linijų ARĮ įtaisų veikimą, tikslinga įrengti relinę apsaugą, išjungiančią perdavimo ir priėmimo galo jungtuvus. Išjungiant labai svarbių elektros vartotojų (pavyzdžiui, elektrinių savųjų reikmių) maitinimo grandinės jungtuvą, visais atvejais turi būti užtikrintas ir priėmimo grandinės jungtuvo išjungimas.

 

253. ARĮ įtaiso minimaliosios įtampos paleidimo elementas, reaguojantis į pagrindinio šaltinio įtampos sumažėjimą, turi nesuveikti sumažėjus įtampai elektros variklių savilaidos ir tolimų trumpųjų jungimų metu. Įtampos kontrolės elemento, prijungto prie rezervinio šaltinio šynų, suveikimo įtampa turi būti parenkama mažesnė už mažiausią leistinąją šių šynų įtampą normalių režimų metu. ARĮ paleidimo elemento suveikimo laikas turi būti ilgesnis už išorinių trumpųjų jungimų, kuriems esant nuo įtampos sumažėjimo suveikia minimaliosios įtampos elementas, išjungimo laiką ir už maitinimo grandinės objekto AKĮ įtaiso suveikimo laiką.

 

ARĮ įtaiso minimaliosios įtampos paleidimo elementas neturi klaidingai suveikti, kai perdega įtampos transformatoriaus aukštesniosios arba žemesniosios įtampos apvijų grandinių vienas saugiklis; išjungiant žemesniosios įtampos apvijos apsaugai naudojamą automatinį jungiklį, turi būti blokuojamas paleidimo elemento veikimas. Jei vykdant šį reikalavimą būtina įrengti papildomą įtampos transformatorių, tai 6–10 kV įtampos skirstomųjų tinklų ARĮ įtaisams šio reikalavimo.

 

254. Jei naudojant ARĮ įtaiso minimaliosios įtampos paleidimo elementą faktinis jo suveikimo laikas neleistinai pailgėja (pavyzdžiui, kai sinchroninių elektros variklių dalis sudaro žymią apkrovos dalį), reikia kartu su minimaliosios įtampos paleidimo elementu papildomai naudoti kitų tipų paleidimo elementus (pavyzdžiui, reaguojančius į srovės dingimą, dažnio sumažėjimą, galios krypties pasikeitimą ir kt.).

 

254.1. Dažninis ARĮ paleidimo elementas uždelsdamas turi išjungti pagrindinio maitinimo šaltinio jungtuvą, kai dažnis pagrindinio maitinimo šaltinio grandinėje sumažėja iki nustatytos vertės, o rezervinio maitinimo grandinėje jis yra normalus.

 

254.2. Esant technologiniam būtinumui, rezervinių įrenginių automatinio įjungimo įtaisai paleidžiami nuo specialių daviklių (slėgio, lygio ir kt.) signalais.

 

255. Elektrinių savųjų reikmių maitinimo sistemos ARĮ įtaisai po vieno rezervinio maitinimo šaltinio, pakeičiančio atsijungusį pagrindinį šaltinį, įjungimo turi išsaugoti galimybę veikti išsijungus kitiems pagrindiniams maitinimo šaltiniams.

 

256. Įrengiant ARĮ įtaisus reikia tikrinti rezervinio maitinimo šaltinio perkrovos ir elektros variklių savilaidos sąlygas ir, jei yra pernelyg didelė perkrova arba nėra užtikrinama savilaida, sumažinti apkrovą veikiant ARĮ įtaisui (pavyzdžiui, išjungti nesvarbius, o kai kuriais atvejais ir dalį svarbių elektros variklių; šiems varikliams geriausia naudoti AKĮ).

 

257. ARĮ įtaisai turi neveikti, kai elektros vartotojų įrenginius išjungia ADN įtaisai. Tam naudojamos specialios priemonės pavyzdžiui, blokuotė pagal dažnio nuokrypį.

 

258. Kai veikiant ARĮ yra galimybė paduoti įtampą į trumpojo jungimo vietą, turi būti numatytas ARĮ atliekančio jungtuvo apsaugos veikimo pagreitinimas (Taisyklių 210 punktas). Šiuo atveju turi būti numatytos priemonės, neleidžiančios išjungti rezervinio maitinimo per apsaugos pagreitinimo grandinę, kai įjungimo metu padidėja srovė vykstant variklių savilaidai.

 

259. Vykdant šį reikalavimą, elektrinių savųjų reikmių rezervinio maitinimo šaltinių jungtuvams apsaugos pagreitinimas turi būti numatomas tik tada, kai jos uždelsimas yra ilgesnis nei 1–1,2 sekundės; šiuo atveju apsauga privalo turėti papildomą uždelsimą (apie 0,5 sekundės). Kitų elektros įrenginių uždelsimo vertės nustatomos atsižvelgiant į konkrečias sąlygas.

 

260. Kai veikiant ARĮ įtaisui gali nesinchroniškai įsijungti sinchroniniai kompensatoriai ar sinchroniniai elektros varikliai (kai tai jiems neleistina) ir norint to išvengti, reikia, nutraukus maitinimą, automatiškai išjungti sinchronines mašinas arba perjungti jas į asinchroninį režimą, išjungiant žadinimo slopinimo automatą, o vėliau, po sėkmingo ARĮ atsikūrus įtampai, automatiškai jas įjungti arba resinchronizuoti.

 

260.1. Apsisaugant nuo rezervinio maitinimo šaltinio įjungimo, kol neišjungtos sinchroninės mašinos, naudotinas ARĮ uždelsimas. Jei uždelsimas neleistinas likusiajai apkrovos daliai, tai ARĮ metu išjungiama linija, kuri jungia pagrindinio maitinimo šynas su sinchroninių elektros variklių apkrova.

 

260.2. Pastotėse, prie kurių prijungti sinchroniniai kompensatoriai arba sinchroniniai elektros varikliai, turi būti naudojamos priemonės, neleidžiančios klaidingai suveikti ADN įtaisams, kai veikia ARĮ (Taisyklių 311 punktas).

 

261. Saugant rezervinį maitinimo šaltinį (kai rezervavimui naudojamas veikiantis įrenginys) nuo tiesioginio įtampos padavimo į trumpojo jungimo vietą ir perkrovos, lengvinant savilaidos sąlygas ir numatant poavarinio išjungimo normalios elektros tiekimo schemos atkūrimą, reikia naudoti mišrų ARĮ bei AKĮ įtaisų veikimą. ARĮ įtaisai turi veikti, kai yra pagrindinio maitinimo šaltinio vidiniai gedimai, o AKĮ – esant kitiems gedimams.

 

262. Sėkmingai suveikus AKĮ arba ARĮ įtaisams turi būti atkuriama kuo tikslesnė prieš avariją buvusio darbo režimo schema.

 

 

 

IV. GENERATORIŲ ĮJUNGIMAS

 

 

 

263. Generatoriai lygiagrečiam veikimui turi būti įjungiami naudojant šiuos būdus:

 

263.1. tiksliąją sinchronizaciją (rankinę, pusiau automatinę ar automatinę);

 

263.2. savaiminę sinchronizaciją (rankinę, pusiau automatinę ar automatinę).

 

264. Tiksliosios automatinės arba pusiau automatinės sinchronizacijos būdas kaip pagrindinis, esant normaliems veikimo režimams, turi būti naudojamas šiems generatoriams:

 

264.1. didesnės kaip 3000 kW galios turbogeneratoriams, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai ir kurie tiesiogiai prijungti prie generatorių įtampos skirstomųjų šynų, kai jiems nėra galimybės taikyti savaiminės sinchronizacijos įjungimo būdo (Taisyklių 266 punktas);

 

264.2. anksčiau pagamintiems TW, TVF, TGV ir TVM tipų turbogeneratoriams, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai;

 

264.3. 50000 kW ir didesnės galios hidrogeneratoriams.

 

265. Avarinių elektros energetikos sistemos režimų metu generatorius (jei gamintojas to neprieštarauja) nepriklausomai nuo jų aušinimo sistemos konstrukcijos ir galios turi būti numatyta galimybė įjungti lygiagrečiam darbui savaiminės sinchronizacijos būdu.

 

266. Savaiminės sinchronizacijos įjungimo būdas kaip pagrindinis naudojamas:

 

266.1. iki 3000 kW galios turbogeneratoriams;

 

266.2. didesnės kaip 3000 kW galios turbogeneratoriams, kurių apvijų laidininkai aušinami netiesiogiai, tiesiogiai prijungtiems prie skirstomųjų šynų, jei šiuo būdu įjungiant juos į tinklą pereinamosios srovės periodinės dedamosios vertė ne daugiau kaip 3,5 karto didesnė už vardinės srovės vertę;

 

266.3. turbogeneratoriams, kurių apvijų laidininkai aušinami netiesiogiai, sudarantiems bloką su transformatoriais; 266.4. iki 50000 kW galios hidrogeneratoriams;

 

266.5. tarpusavyje sujungtiems hidrogeneratoriams, turintiems bendrą jungtuvą, kai jų suminė galia yra ne didesnė nei 50000 kW.

 

Šiems generatoriams numatomi automatinės ar pusiau automatinės tiksliosios sinchronizacijos įtaisai.

 

267. Kai generatoriui įjungti naudojamas savaiminės sinchronizacijos būdas yra pagrindinis, hidrogeneratoriams reikia įrengti automatinius savaiminės sinchronizacijos įtaisus, o turbogeneratoriams – rankinius ar pusiau automatinius savaiminės sinchronizacijos įtaisus.

 

268. Kai generatoriui įjungti naudojamas tiksliosios sinchronizacijos būdas yra pagrindinis, reikia įrengti automatinius ir pusiau automatinius tiksliosios sinchronizacijos įtaisus.

 

Iki 15000 kW galios generatoriams naudojama rankinė tikslioji sinchronizacija kartu su nesinchroninio įjungimo blokuote.

 

269. Visi generatoriai privalo turėti atitinkamus sinchronizavimo įtaisus, įrengtus hidroelektrinių centriniame arba vietiniame valdymo punkte ir šiluminių elektrinių – pagrindiniame valdymo punkte arba bloko valdymo pulte.

 

Nepaisant naudojamo sinchronizavimo būdo, visi generatoriai privalo turėti rankinius sinchronizacijos įtaisus (su nesinchroninio įjungimo blokuote), kurie, esant būtinumui, panaudojami įjungiant generatorius.

 

270. Tiksliosios sinchronizacijos būdu į tinklą vienu bendru jungtuvu jungiami du arba daugiau hidrogeneratorių iš anksto sinchronizuojami, tarpusavyje naudojant savaiminės sinchronizacijos būdą.

 

271. Pagrindinio tinklo tranzitinėse pastotėse ir elektrinėse, kur reikalinga atskirų elektros sistemos dalių sinchronizacija, turi būti įrengiami pusiau automatinės arba rankinės tiksliosios sinchronizacijos įtaisai.

 

 

 

V. AUTOMATINIS ŽADINIMO, ĮTAMPOS IR REAKTYVIOSIOS GALIOS REGULIAVIMAS

 

 

 

272. Žadinimo, įtampos ir reaktyviosios galios automatinio reguliavimo įtaisų paskirtis yra atlikti šias valdymo operacijas:

 

272.1. palaikyti elektros sistemos mazgų ir elektros imtuvų įtampos lygį pagal nustatytus reikalavimus elektros sistemos normalaus veikimo metu;

 

272.2. paskirstyti reaktyviąją apkrovą tarp reaktyviosios galios šaltinių pagal nustatytą dėsnį (algoritmą) elektros sistemos normalaus veikimo metu;

 

272.3. gerinti elektros sistemų statinio ir dinaminio stabilumo sąlygas ir slopinti švytavimus pereinamųjų veikimo režimų metu.

 

273. Sinchroninės mašinos (generatoriai, kompensatoriai, elektros varikliai) privalo turėti automatinius žadinimo reguliavimo (toliau – AŽR) įtaisus. Automatiniai žadinimo reguliatoriai turi atitikti galiojančių žadinimo sistemų standartų ir žadinimo sistemų techninių sąlygų reikalavimus.

 

273.1. Mažesnės nei 2500 kW galios generatoriams ir sinchroniniams kompensatoriams, išskyrus elektrinių generatorius, veikiančius izoliuotai arba nedidelės galios elektros sistemoje, galimi naudoti vien tik relinio žadinimo forsavimo įtaisai.

 

273.2. Sinchroniniai elektros varikliai privalo turėti žadinimo forsavimo arba kompaundavimo įtaisus. Kai sinchroniniai varikliai pagal savo galią gali užtikrinti apkrovos mazgo įtampos ar reaktyviosios galios reguliavimą, jie privalo turėti AŽR, atitinkantį pirmiau pateiktus šio skirsnio reikalavimus.

 

274. AŽR ir kitiems žadinimo sistemos įtaisams turi būti nenutrūkstamai paduodamos įėjimo įtampos bei srovės ir pagalbinis maitinimas.

 

275. Prijungus AŽR prie įtampos transformatoriaus, turinčio saugiklius pirminėje grandinėje, turi būti įvykdyti šie reikalavimai:

 

275.1. AŽR ir kiti žadinimo sistemos įtaisai, kurie, nutrūkus įėjimo įtampai, gali persikrauti arba neleistinai sumažinti mašinos žadinimo srovę, turi būti prijungiami prie jų antrinių išvadų, nenaudojant saugiklių ir automatinių jungiklių;

 

275.2. relinio forsavimo įtaisas turi būti įrengtas taip, kad jis klaidingai nesuveiktų, perdegus vienam iš įtampos transformatorių pirminės grandinės saugiklių.

 

276. Prijungus AŽR prie saugiklių pirminėje grandinėje neturinčio įtampos transformatoriaus, turi būti įvykdyti šie reikalavimai:

 

276.1. AŽR ir kiti žadinimo sistemos įtaisai turi būti prijungiami prie jų antrinių išvadų per automatinius jungiklius;

 

276.2. turi būti numatytos įrengti specialios priemonės, kurios pašalina žadinimo sistemos perkrovą arba mašinos žadinimo srovės neleistinąjį sumažėjimą, kai išsijungia automatiniai jungikliai.

 

277. Įtampos transformatoriai, prie kurių jungiami AŽR, ir kiti žadinimo sistemos įtaisai neturi būti naudojami kitiems tikslams. Žadinimo sistemos įtaisai prie žadinimo sistemos įtampos transformatorių prijungiami, naudojant atskirus automatinius jungiklius arba saugiklius.

 

278. Hidrogeneratorių AŽR įtaisai turi riboti statoriaus įtampos didėjimą, kad veikiant greičio reguliatoriui ir sumažėjus aktyviajai apkrovai nesuveiktų įtampos padidėjimo apsauga (Taisyklių 146 punktas). Prireikus AŽR įtaisas papildomas reliniu greitaveikiu žadinimo mažinimo įtaisu.

 

279. Relinio žadinimo forsavimo įtaise turi būti numatyta galimybė perjungti jo išėjimą prie rezervinio žadintuvo, kai jis pakeičia pagrindinį.

 

280. Žadinimo kompaundavimo įtaisai turi būti prijungiami prie srovės transformatorių iš generatoriaus arba sinchroninio kompensatoriaus išvado pusės (iš šynų pusės).

 

281. Kai elektrinių ir pastočių valdymo pulte nėra nuolat budinčiųjų darbuotojų, sinchroniniams generatoriams ir kompensatoriams turi būti įrengti automatiniai žadinimo srovės uždelsto veikimo ribotuvai, kurių suveikimo laikas trumpėja didėjant perkrovos srovės santykiui su vardine srove:

 

281.1. generatoriams, kurių apvijų laidininkai aušinami tiesiogiai;

 

281.2. 15 MW ir didesnės galios generatoriams;

 

281.3. 15 MVA ir didesnės galios kompensatoriams;

 

281.4. nesant galimybių įrengti automatinių žadinimo srovės ribotuvų, turinčių priklausomą nuo srovės uždelsimą, iki 200 MVA galios mašinoms įrengiami ribotuvai su nepriklausomu nuo srovės uždelsimu;

 

281.5. automatiniai perkrovos ribotuvai privalo nustatytu laikotarpiu (priklausančiu nuo mašinos tipo) leisti forsuoti žadinimą.

 

282. 100 MW ir didesnės galios generatoriams bei 100 MVA ir didesnės galios sinchroniniams kompensatoriams reikia įrengti greitaveikes žadinimo sistemas ir stipraus veikimo automatinius žadinimo reguliatorius arba AŽR su specialiais stabilizavimo įtaisais.

 

283. Tam tikrais atvejais, priklausančiais nuo elektrinės veikimo elektros sistemoje sąlygų, įrengiami lėto veikimo AŽR arba lėtai veikiančios žadinimo sistemos.

 

284. AŽR įtaisai ir žadinimo sistema turi užtikrinti stabilų reguliavimą kintant žadinimo srovei nuo mažiausios iki didžiausios leistinosios vertės. Nereversuojamos žadinimo sistemos sinchroniniams kompensatoriams turi būti užtikrinamas reguliavimas nuo praktiškai lygios nuliui mažiausios rotoriaus srovės vertės iki didžiausios leistinosios; reversuojamos žadinimo sistemos kompensatoriams – nuo neigiamos žadinimo srovės didžiausios leistinosios vertės iki didžiausios teigiamos leistinosios vertės.

 

Generatorių, veikiančių bloke su transformatoriumi, įtampos nuostoliams kompensuoti turi būti numatyta galimybė panaudoti AŽR neigiamą reguliavimo statiškumą (srovės kompensaciją).

 

285. Kai agregatų skaičius hidroelektrinėje ar šiluminėje elektrinėje yra lygus 4 ar didesnis ir generatorių galia lygi 2500 kW ar didesnė, AŽR turi būti prijungiami prie šių elektrinių automatizuoto įtampos ir reaktyviosios galios valdymo sistemų (grupinių žadinimo valdymo sistemų).

 

286. Sisteminio ir skirstomojo tinklo pastočių ir elektrinių savųjų reikmių transformatoriams su REA turi būti naudojami automatiniai įtampos reguliatoriai, palaikantys nustatytą įtampą arba keičiantys ją pagal reikiamą dėsnį. Esant būtinumui, automatiniai reguliatoriai gali turėti neigiamą statiškumo koeficientą (priešpriešinį reguliavimą, srovės kompensaciją).

 

Pastotėse, kur yra numatytas transformatorių (autotransformatorių) lygiagretus veikimas ir transformacijos koeficiento automatinis reguliavimas, turi būti įrengiama bendra pastotės automatinio valdymo sistema (grupinio valdymo sistema), ribojanti neleistinas išlyginamąsias sroves, tekančias iš vieno transformatoriaus į kitą.

 

287. Kondensatorių įrenginiai ir reaktyviosios galios šaltiniai privalo turėti automatinio reguliavimo įtaisus, atitinkančius tinklo ar elektros tiekimo sistemos reikalavimus, paskirstant reaktyviąsias galias ir palaikant leistinąsias įtampas.

 

 

 

VI. AUTOMATINIS DAŽNIO IR AKTYVIOSIOS GALIOS REGULIAVIMAS

 

 

 

288. Automatinio dažnio ir aktyviosios galios reguliavimo (toliau – ADGR) sistemų paskirtis yra atlikti šias funkcijas:

 

288.1. jungtinėse ir izoliuotai veikiančiose elektros energetikos sistemose normalių režimų metu palaikyti nustatytą dažnį;

 

288.2. jungtinėse elektros energetikos sistemose palaikyti nustatytus tarpsisteminius galių srautus, padengiant savo vidinės apkrovos nuokrypius, ir riboti vidinių linijų galios srautus;

 

288.3. paskirstyti aktyviąsias galias (pagal ekonomiško darbo ar elektros rinkos reikalavimus) tarp elektrinių ir blokų, dalyvaujančių reguliuojant dažnį;

 

288.4. avarinių režimų metu teikti pagalbą (rezervinius galios reguliavimo išteklius) kaimyninėms sistemoms.

 

289. Dažnio ir tarp sistemų galios srautų leistinieji nuokrypiai palaikomi pagal bendruosius jungtinės sistemos reikalavimus ir elektros kokybės standartus.

 

290. ADGR sistemą privalo sudaryti:

 

290.1. pirminiai elektrinių blokų (agregatų) dažnio reguliatoriai, greitai reaguojantys į dažnio nuokrypius;

 

290.2. antrinis sistemos (valdymo rajono) dažnio reguliatorius, paskirstantis apkrovą tarp energetikos blokų, dalyvaujančių reguliuojant dažnį, ir galutinai likviduojantis dažnio ir galios mainų tarp sistemų nuokrypius; jis gali perskirstyti galias pagal ekonominio efektyvumo ar elektros rinkos kriterijus;

 

290.3. dažnio bei aktyviosios galios srautų davikliai ir teleinformacinės priemonės.

 

291. Elektros energetikos sistemoje turi būti numatyti reikiami valdomų aktyviųjų galių ištekliai, sudarantys sąlygas pirminio ir antrinio dažnio reguliavimo sistemoms veikti. Automatizuotos dispečerinio valdymo sistemos privalo turėti galimybes užtikrinti veikimo režimų planavimą, kad kiekvienu momentu būtų pakankami pirminiam ir antriniam dažnio reguliavimui reikiami aktyviosios galios ištekliai.

 

292. Elektrinių blokų pirminiai dažnio reguliatoriai turi užtikrinti siunčiamų iš antrinio dažnio reguliatoriaus galios keitimo komandų vykdymą.

 

Nedalyvaujantys reguliuojant dažnį elektrinių blokai turi palaikyti pastovią galią arba leistinuoju tempu dalyvauti apkrovos sekimo procese.

 

293. Elektrinių blokų pirminių reguliatorių nejautrumo zona turi būtine ne didesnė nei + 10 mHz, bet turi būti palikta galimybė ją padidinti. Reguliatorių statiškumo koeficientas turi būti keičiamas nuo 2 proc. iki 6 proc.

 

294. Hidroelektrinių dažnio ir galios valdymo sistemos privalo turėti agregatų paleidimo ir stabdymo automatinius įtaisus ir įtaisus, esant būtinumui, pervedančius agregatus į sinchroninio kompensatoriaus režimą, ir atvirkščiai – įvertinančius elektrinių ir elektros energetikos sistemos veikimo režimus, sąlygas ir agregatų veikimo ribojimus.

 

Hidroelektrinėse, kurių galią lemia vandens srauto režimas, reikia įrengti automatinius galios reguliatorius, palaikančius vandens srautą atitinkančią galią.

 

295. ADGR įtaisai privalo turėti suderinimo parametrų operatyvaus keitimo įtaisus, turi būti aprūpinti signalizacijos, blokuotės ir apsaugos įtaisais, leidžiančiais išvengti netinkamo jų veikimo tais atvejais, kai pažeidžiami valdomų objektų normalūs veikimo režimai, atsiradus gedimams pačiuose reguliavimo įtaisuose, taip pat leidžiančiais išvengti tų veiksmų, kurie gali sutrikdyti avarinės automatikos įtaisų veikimą.

 

Šiluminių elektrinių dažnio ir galios reguliatoriai privalo turėti elementus, kurie apriboja technologinių parametrų nuokrypius, viršijančius nustatytas vertes.

 

296. Teleinformacinės sistemos turi užtikrinti vidinių ir tarpsisteminių galios srautų faktinių verčių perdavimą į ADGR sistemas, valdymo poveikių perdavimą valdomiems objektams, taip pat būtinos informacijos perdavimą iš valdomų objektų į aukštesnio lygio valdymo centrus.

 

Teleinformacinių sistemų įtaisų suminis signalų uždelsimas turi neviršyti 5 sekundžių.

 

 

 

VII. APSAUGA NUO STABILUMO PAŽEIDIMŲ

 

 

 

297. Apsaugos nuo elektros energetikos sistemų stabilumo pažeidimų įtaisai turi būti įrengiami ten, kur jų panaudojimas yra techniškai ir ekonomiškai tikslingas išsaugant dinaminį stabilumą ir užtikrinant būtiną pagal galiojančias normas statinio stabilumo atsargą poavariniais režimais.

 

298. Apsaugos nuo elektros sistemų stabilumo pažeidimų įtaisus reikia įrengti numatant jų veikimą šiais atvejais:

 

298.1. kai dirbant didesnės elektros apkrovos režimu ar pagal remonto schemas išjungiama nesugedusi linija arba įvykus vienfaziam trumpajam jungimui linijoje veikiant pagrindinei apsaugai atsijungia viena linijos fazė ir veikia VAKĮ.

 

Taip pat apsauga naudotina elektros sistemos normaliomis schemomis ir režimais, jeigu jai nesuveikus dėl gedimo sistemos stabilumo pažeidimas negali pakenkti daugeliui elektros vartotojų (pavyzdžiui, veikiant ADN);

 

298.2. kai esant normaliai ar remontinei elektros tinklo schemai, įvyksta tarpfazis trumpasis jungimas ir liniją išjungia pagrindinė apsauga.

 

Šiuo atveju nėra būtina vertinti rečiausiai pasitaikančių elektros linijų padidėjusios apkrovos režimų;

 

298.3. kai esant normaliam elektros energetikos sistemos darbo režimui ir normaliai elektros tinklo schemai trumpojo jungimo metu sutrinka jungtuvas ir veikia JRĮ;

 

298.4. kai elektros energetikos sistema atsiskiria nuo jungtinės sistemos;

 

298.5. kai elektros energetikos sistemoje atsiranda didelis avarinis aktyviosios galios deficitas arba perteklius;

 

298.6. kai esant normaliai schemai ir normaliam režimui veikia GAKĮ ar kiti AKĮ įtaisai;

 

298.7. šiame punkte paminėtų automatikos įtaisų veikimo tvarka turi būti koordinuojama su lygiagrečiai veikiančių kaimyninių elektros energetikos sistemų analogiškų įtaisų veikimu.

 

299. Elektros energetikos sistemų apsaugos nuo stabilumo pažeidimų įtaisai gali vykdyti šias atskirų objektų valdymo operacijas:

 

299.1. išjungti hidroelektrinių, šiluminių ar atominių elektrinių (išimtiniais atvejais) generatorius arba blokus;

 

299.2. greitai sumažinti arba padidinti garo turbinų apkrovą pagal šiluminių įrenginių galimybes (automatiškai neatkuriant ankstesnės apkrovos);

 

299.3. trumpam laikotarpiui greitai sumažinti garo turbinų apkrovą (po to automatiškai atkuriant ankstesnę apkrovą);

 

299.4. atskirti elektros sistemą nuo jungtinės sistemos (jei Taisyklių 299.1–299.3 punktuose nurodytos priemonės yra nepakankamos);

 

299.5. trumpam laikui nutraukti elektros tiekimą daliai elektros vartotojų (išimtiniais atvejais);

 

299.6. minėti poveikiai gali pakeisti išilginės ir skersinės talpinės kompensacijos ir kitų elektros sistemos įrenginių veikimo režimus (pavyzdžiui, šuntuojamųjų reaktorių, generatorių automatinių žadinimo reguliatorių ir kt.), todėl jiems būtinas papildomas valdymas. Atsiradus gedimams pagal Taisyklių 298 punkto sąlygas, pageidautina riboti elektrinių aktyviosios galios sumažinimą iki būtinos apimties, kuri nesukelia elektros energetikos sistemos ADN įtaisų suveikimo ar kitų nepageidautinų pasekmių.

 

300. Valdymo poveikio, kurį lemia elektros energetikos sistemos apsaugos nuo stabilumo pažeidimų automatiniai įtaisai, intensyvumas (pavyzdžiui, išjungiamų generatorių galia arba turbinų ar vartotojų nukrovimo laipsnis) turi atitikti trukdžio intensyvumą (pavyzdžiui, perduodamos aktyviosios galios sumažėjimą trumpojo jungimo metu ir jo trukmę) arba pereinamojo proceso ir pradinio režimo sunkumą, kurie turi būti fiksuojami automatiškai.

 

 

 

VIII. AUTOMATINIS ASINCHRONINIO REŽIMO NUTRAUKIMAS

 

 

 

301. Nutraukiant atsiradusį asinchroninį režimą turi būti naudojami automatikos įtaisai, skiriantys asinchroninį režimą nuo sinchroninių švytavimų, trumpųjų jungimų arba kitų nenormalių veikimo režimų.

 

302. Šie įtaisai pirmiausia turi daryti poveikį, lengvinantį resinchronizacijos sąlygas, pavyzdžiui:

 

302.1. greitai padidinti turbinų apkrovą arba išjungti dalį vartotojų (kai elektros sistemoje atsirado aktyviosios galios deficitas);

 

302.2. sumažinti sistemos generuojamą galią, perduodant atitinkamas komandas į turbinų sukimosi dažnio reguliatorius arba išjungiant dalį generatorių (kai sistemoje atsirado aktyviosios galios perteklius).

 

303. Jei šis poveikis neužtikrina resinchronizacijos, tai sistema automatiškai atskiriama nuo kitų sistemų arba daloma į kelias nesinchroniškai veikiančias dalis; automatinis dalymo įtaisas gali suveikti kontroliuodamas leistiną asinchroninio švytavimo ciklų skaičių arba jų trukmę.

 

304. Kai asinchroninis režimas yra neleistinas ir resinchronizacija yra pavojinga arba neefektyvi, jį būtina kuo greičiau (pirmojo asinchroninio švytavimo ciklo metu) nutraukti (padalyti sistemą).

 

305. Asinchroninio režimo nutraukimo automatikos veikimo tvarka turi būti derinama su kaimyninėmis sinchroniškai veikiančiomis sistemomis.

 

 

 

IX. AUTOMATINIS DAŽNIO MAŽĖJIMO RIBOJIMAS

 

 

 

306. Automatinis dažnio mažėjimas turi būti ribojamas taip, kad esant bet kokiam galimam aktyviosios galios deficitui jungtinėje elektros energetikos sistemoje, atskirai veikiančioje elektros energetikos sistemoje arba elektros sistemos mazge, dažnio sumažėjimas neviršytų nustatyto lygio ir trukmės:

 

306.1. dažnio sumažėjimas mažiau nei 45 Hz — visiškai neleistinas;

 

306.2. kai dažnis kinta tarp 45 Hz ir 47 Hz – leistina 20 sekundžių trukmė;

 

306.3. kai dažnis kinta tarp 47 Hz ir 49 Hz – leistina 60 sekundžių trukmė.

 

307. Dažnis nuo 49,2 Hz iki normalios vertės 50 Hz atkuriamas operatyvinio valdymo arba specialiomis automatikos priemonėmis.

 

308. Tam tikrais laikotarpiais (pavyzdžiui, kartą per metus) nurodyti reikalavimai tikslinami. Jungtinės sistemos leistinojo dažnio sumažėjimo reikalavimai turi būti suderinti su visomis lygiagrečiai sinchroniškai veikiančiomis sistemomis.

 

309. Automatinė dažnio mažėjimo ribojimo sistema turi vykdyti šias valdymo operacijas:

 

309.1. automatinio aktyviosios galios rezervo naudojimo (veikiančių agregatų galios didinimo);

 

309.2. elektros vartotojų išjungimo – automatinio dažninio nukrovimo (toliau – ADN);

 

309.3. papildomo vartotojų išjungimo – papildomo dažninio nukrovimo;

 

309.4. automatinio kartotinio išjungtų vartotojų maitinimo įjungimo atsikūrus dažniui (toliau – DAKĮ);

 

309.5. elektrinių arba generatorių su subalansuota apkrova atskyrimo ir generatorių atskyrimo elektrinių savosioms reikmėms maitinti.

 

310. Sumažėjus dažniui turi būti taikomas automatinis aktyviosios galios rezervo panaudojimas (generatorių galios didinimas), tuo mažinant išjungiamų elektros vartotojų skaičių ir jų maitinimo nutraukimo trukmę, šiomis priemonėmis:

 

310.1. didinant veikiančių šiluminių elektrinių agregatų (blokų) aktyviąją galią iki didžiausios leistinosios vertės ir leistinu greičiu;

 

310.2. automatiškai paleidžiant, įjungiant ir apkraunant rezerve esančius hidroagregatus;

 

310.3. automatiškai pervedant sinchroninio kompensatoriaus režimu veikiančius hidrogeneratorius į aktyviosios galios generavimo režimą;

 

310.4. automatiškai paleidžiant, įjungiant ir apkraunat dujinių turbinų agregatus;

 

310.5. automatiškai išjungiant hidroakumuliacinių elektrinių agregatus, veikiančius siurblio režimu.

 

311. Automatinio dažninio nukrovimo įtaisai turi kontroliuoti dažnio žemėjimą ir trukmę (gali kontroliuoti ir dažnio žemėjimo greitį). ADN įtaisai pagal veikimo laiką ir pobūdį remiantis Taisyklių 306 punkto reikalavimais skirstomi į tris grupes:

 

311.1. pirmosios grupės įtaisai (toliau – ADN1) turi stabdyti greitą dažnio žemėjimą, dalimis (eilėmis) išjungdami elektros vartotojus;

 

311.2. antrosios grupės įtaisai (toliau – ADN2) turi stabdyti lėtą dažnio žemėjimą ir atkurti dažnį, didesnį už 49,2 Hz, dalimis (eilėmis) išjungdami elektros vartotojus;

 

311.3. trečiosios grupės įtaisai – speciali ADN (toliau – SADN) grupė turi išjungti dalį vartotojų, kad būtų išvengta avarinio Ignalinos atominės elektrinės stabdymo.

 

ADN įtaisai turi būti įrengiami elektros sistemos ir vartotojų pastotėse.

 

Išjungimų apkrovų apimtis yra nustatoma pagal ADN įtaisų veikimo efektyvumo kriterijus, esant bet kokiems galimiems aktyviosios galios deficitams; išjungimų eiliškumas parenkamas taip, kad būtų sumažinami nuostoliai dėl elektros tiekimo nutraukimo svarbesniems vartotojams prijungiant prie ADN eilių, kurių suveikimo tikimybė mažesnė.

 

ADN veikimas turi būti suderintas su AKĮ ir ARĮ įtaisų veikimu. ADN įtaisų išjungto objekto AKĮ ir ARĮ įtaisai neturi veikti, kol neatsikuria dažnis. Operatyviniai darbuotojai privalo vengti veiksmų, mažinančių ADN veiksmingumą.

 

312. Papildomo dažninio nukrovimo įtaisai turi būti naudojami tose elektros sistemos dalyse (mazguose), kuriose yra galimas ypač didelis vietinis aktyviosios galios deficitas ir dažnio mažėjimui sustabdyti ADN1 grupės įtaisų išjungiamos apkrovos dydis yra nepakankamas.

 

Elektros energetikos sistemai turi būti nustatytas papildomo nukrovimo reikalingumas, jo apimtis ir didelio galios deficito atsiradimo aplinkybės (konkrečių maitinimo elementų išjungimas, didelis generatorių galios sumažėjimas ir kt.), kurioms susidarius turi pradėti veikti šis nukrovimas.

 

313. Atsikūrus dažniui (pavyzdžiui, po išsijungusios elektros linijos sinchronizacijos ar resinchronizacijos arba įjungus naujus aktyviosios galios generavimo šaltinius) gali veikti DAKĮ įtaisai, kurie mažina išjungtų vartotojų maitinimo nutraukimo trukmę.

 

Išdėstant DAKĮ įtaisus ir paskirstant jų eiles, reikia atsižvelgti į vartotojų imtuvų grupę, jų išjungimo tikimybę veikiant ADN. DAKĮ apkrovos įjungimo eiliškumas turi būti atvirkščias, palyginti su ADN eiliškumu.

 

314. Elektrinių ar atskirų generatorių, turinčių subalansuotą apkrovą, atskyrimas arba generatorių atskyrimas savosioms reikmėms maitinti turi būti naudojami siekiant šių tikslų:

 

314.1. užtikrinti elektrinių savųjų reikmių vartotojų maitinimą;

 

314.2. išvengti visiško elektrinių sustabdymo, sugedus dažnio mažėjimo ribojimo (ADN) įtaisams arba kai jie veikia nepakankamai veiksmingai (Taisyklių 311 ir 313 punktai);

 

314.3. užtikrinti ypač aukštos vartotojų elektros imtuvų grupės maitinimą.

 

315. Papildomų dažninio nukrovimo įtaisų vietos, apimties ir nuostatų parametrų parinkimas atliekamas vadovaujantis atitinkamais norminiais aktais.

 

 

 

X. AUTOMATINIS DAŽNIO DIDĖJIMO RIBOJIMAS

 

 

 

316. Vengiant neleistino šiluminių elektrinių agregatų dažnio padidėjimo, kuris gali atsirasti jiems lygiagrečiai veikiant su kur kas didesnės galios hidroagregatais, kai jie atsiskiria nuo sistemos ir izoliuotoje dalyje susidaro generuojančios galios perteklius, turi būti naudojami automatikos įtaisai, kurie suveikia, kai dažnis padidėja iki 52–53 Hz. Šie įtaisai pirmiausia turi išjungti kai kuriuos hidrogeneratorius.

 

317. Taip pat naudojami įtaisai, atskiriantys šilumines elektrines nuo hidroelektrinių kartu su apkrova, atitinkančia šių elektrinių galią.

 

318. Elektros sistemos mazguose, kuriuose yra tik hidroelektrinės, turi būti įrengiami įtaisai, neleidžiantys avarinio režimo metu padidėti dažniui daugiau nei 60 Hz. Šis dažnio ribojimas realizuojamas išjungiant dalį generatorių ir tuo užtikrinant variklinės apkrovos normalų veikimą. Mazguose, kuriuose yra tik termofikacinės elektrinės, turi būti įrengiami įtaisai, ribojantys ilgalaikį dažnio padidėjimą iki vertės, kuriai esant energetikos blokų apkrova negali nukrypti už jų galios reguliavimo diapazono ribų.

 

 

 

XI. AUTOMATINIS ĮTAMPOS MAŽĖJIMO RIBOJIMAS

 

 

 

319. Automatiniai įtampos mažėjimo ribojimo įtaisai turi būti įrengiami apsaugant elektros energetikos sistemą nuo apkrovos stabilumo pažeidimo ir įtampos mažėjimo griūties atsiradimo poavarinių veikimo režimų metu.

 

320. Šie įtaisai turi kontroliuoti sistemos mazgo įtampą (papildomai gali kontroliuoti jos kitimo greitį ir kitus parametrus) ir jai sumažėjus paduoti komandas, greitai didinančias sinchroninių mašinų žadinimo srovę (įjungiančias forsavimą), kondensatorių baterijų galią ir mažinančias šuntuojamųjų reaktorių galią (arba juos išjungiančias); jei šios poveikio priemonės neduoda efekto, arba kai reguliuojančių įrenginių nėra, reikia išjungti elektros vartotojus.

 

 

 

XII. AUTOMATINIS ĮTAMPOS DIDĖJIMO RIBOJIMAS

 

 

 

321. Ribojant linijos (330–400 kV) ir kitą įrenginių įtampą, kai ji padidėja išjungus vieno jos galo apkrovą, turi būti naudojami automatiniai įtampos ribojimo įtaisai. Jie turi suveikti, kai įtampa padidėja iki 110–130 proc. jų vardinės įtampos; papildomai šiuose įtaisuose naudojama linijos reaktyviosios galios dydžio ir krypties kontrolė.

 

322. Įtampos ribojimo įtaisai turi uždelsdami įjungti šuntuojamuosius reaktorius arba padidinti jų galią (jei jie yra elektrinėje arba pastotėje, kurioje padidėjo įtampa). Uždelsimo trukmė turi būti ilgesnė už komutacinių ir atmosferinių viršįtampių ir galimų švytavimų trukmę. Jei elektrinėje arba pastotėje nėra jungtuvais valdomų šuntuojamųjų reaktorių arba jei reaktorių įjungimas nepakankamai sumažina įtampą, tai šie įtaisai turi išjungti liniją.

 

 

 

XIII. AUTOMATINIS ĮRENGINIŲ PERKROVOS IŠVENGIMAS

 

 

 

323. Įrenginių automatiniai perkrovos išvengimo įtaisai skirti srovių, kurios viršija perdavimo tinklo linijų, transformatorių, išilginės kompensacijos įrenginių ir kt. leistiną perkrovos srovę mažiau kaip 10–20 minučių laikotarpį, trukmei apriboti.

 

324. Šie įtaisai gali sumažinti elektrinių galią, išjungti elektros vartotojus, padalyti sistemą ar išjungti perkrautus įrenginius. Visais atvejais turi būti imamasi priemonių, kurios neleistų pažeisti sistemos stabilumo ir apsaugotų nuo kitų nepageidaujamų pasekmių.

 

 

 

XIV. TELEINFORMACINĖS SISTEMOS

 

 

 

325. Teleinformacinių sistemų (telematavimų, telesignalizacijos, televaldymo ir telereguliavimo) priemonės turi būti naudojamos vienas nuo kito nutolusiems elektros įrenginiams, kurie tarpusavyje susieti bendru veikimo režimu, valdyti. Būtina teleinformacinių sistemų panaudojimo sąlyga – techninis ar ekonominis tikslingumas (dispečerinio valdymo veiksmingumo padidinimas, t. y. elektros gamybos, perdavimo ir skirstymo procesų valdymo pagerinimas, trumpųjų jungimų ir avarijų pasekmių likvidavimo pagreitinimas, avarijų prevencija, elektros įrenginių darbo ekonomiškumo ir patikimumo padidinimas, elektros energijos kokybės gerinimas, elektros prekybos ir mainų sutarčių realizavimas, įrenginių priežiūros darbuotojų mažinimas, energetikos sistemos darbo atkūrimo po totalinės avarijos pagreitinimas, elektros įrenginių perjungimų saugos padidinimas ir t. t.).

 

326. Elektros įrenginių teleinformacinių sistemų informacijos apimtis priklauso nuo dispečerinio valdymo sistemoms keliamų tikslų. Teleinformacinės priemonės turi būti naudojamos pagrindinių komutavimo aparatų padėčiai kontroliuoti, perjungimų (planinių, remonto, operatyvinių) komandų vykdymui kontroliuoti, elektros energetikos sistemos režimams valdyti, duomenims apie įvykusius pasikeitimus kaupti.

 

327. Elektros sistemos objektų teleinformacinių sistemų televaldymo funkcijos turi sudaryti sąlygas sudėtingų elektros tinklų įrenginių ekonomiškam ir patikimam darbo režimų centralizuotam ar paskirstytam dispečeriniam valdymui.

 

327.1. Televaldymas pirmiausia turi būti naudojamas objektuose, kuriuose nuolat nebudima; telereguliavimas naudotinas objektuose, kai procesus būtina valdyti greitu tempu, aukštu tikslumu ir nuo to priklauso objekto darbo veiksmingumas (pavyzdžiui, antrinė dažnio reguliavimo sistema).

 

327.2. Televaldomų elektros įrenginių atliekamos operacijos neturi reikalauti papildomų operatyvinių perjungimų valdomuose objektuose (išvažiuojant operatyviniams darbuotojams į vietą arba jį iškviečiant).

 

327.3. Televaldymo saugai užtikrinti turi būti įrengtos blokuotės, draudžiančios įrenginių valdymą, esant neparuoštai technologinei schemai ar pan.

 

327.4. Televaldymo sistema turi būti sudaryta taip, kad perduodant valdymo funkciją aukštesniajai valdymo pakopai žemesniojoje pakopoje esantis raktas nutrauktų televaldymo galimybę iš jos. Turi būti užtikrinta tos pačios įrangos televaldymo galimybė vienu metu tik iš vienos vietos.

 

328. Teleinformacinių sistemų telesignalizacijos įtaisai turi perduoti įvairių lygių dispečerinio valdymo sistemoms informaciją apie:

 

328.1. pagrindinių elektros įrenginių komutavimo aparatų ir įžemiklių padėtį;

 

328.2. kitų įtaisų padėtį, fiksuojančią faktinę tinklo schemą, kuri būtina sprendžiant įvairias režimų planavimo ir kontrolės užduotis;

 

328.3. atliktos įrenginio televaldymo operacijos baigtį;

 

328.4. signalus iš vietinių valdymo, relinės apsaugos ir automatikos įtaisų.

 

329. Teleinformacinių sistemų telematavimo įtaisai privalo perduoti visus reikiamus elektrinius arba technologinius dydžius (charakterizuojančius elektros įrenginių darbo režimus), kurie yra būtini elektros energetikos sistemos faktinei būklei įvertinti, televaldymui, operatyviniam planavimui bei galimiems avariniams režimams išvengti ir likviduoti.

 

330. Svarbiausių parametrų telematavimai, taip pat parametrų, kurių reikia tolesniam retransliavimui, sumavimui arba registravimui, telematavimai turi būti nenutrūkstami ir perduodami (priimami) nustatytais diskretizavimo periodais.

 

330.1. Dydžių, kurių nereikia nuolat kontroliuoti, telematavimai atliekami ilgos diskretizavimo trukmės (kelių ar keliolikos minučių) periodais arba pagal iškvietimą.

 

330.2. Telematavimo įtaisuose reikia numatyti galimybę turėti vietines matuojamų dydžių atskaitas kontrolės punktuose. Telematavimų davikliams (terminalams), kurie užtikrina vietinį rodmenų nuskaitymą, jei jų matavimų tikslumo klasė atitinka reikalavimus (EĮĮBT), turi būti teikiama pirmenybė prieš vietoje įrengiamus skydinius prietaisus.

 

331. Naudojant telereguliavimą (pavyzdžiui, dažnio ir aktyviųjų galių, įtampų ir reaktyviųjų galių bei kt.), teleinformacijos apimtis ir reikalavimai televaldymo įtaisams ir ryšių kanalams (teleperdavimo traktui) nustatomi pagal reguliavimo sistemos veikimo technologinius ir kokybės reikalavimus. Šių sistemų veikimui būtinų dydžių (dažnio, galios, įtampos ir kt.) telematavimai turi būti nenutrūkstami (tinkamo diskretizacijos dažnio).

 

Teleinformacinėse sistemose turi būti numatytos apsaugos, blokuojančios televaldymo ar telereguliavimo klaidingus veiksmus, esant sistemų įrenginių ar ryšių kanalų sutrikimams.

 

332. Ryšių sistemos, kuriomis perduodama telereguliavimo funkcijoms reikalinga informacija, turi būti rezervuotos nepriklausomais traktais.

 

333. Ryšių ir teleinformacinės sistemos turi užtikrinti reikiamą informacijos perdavimo ir priėmimo patikimumą ir greitį, pakankamą telematavimų perdavimo tikslumą.

 

334. Galimos naudoti bendros elektros, dujų, vandens, šilumos ir oro tiekimo ir gatvių apšvietimo automatizuotos dispečerinio valdymo sistemos, kurioms įrengti tie patys ryšio kanalai ir informacijos apdorojimo priemonės (kompiuterinės sistemos).

 

335. Didelėse pastotėse ir elektrinėse, kuriose yra daug generatorių ir jų įrenginiai yra vienas nuo kito pakankamai nutolę, naudojamos vidinės teleinformacinės sistemos. Objektų vidinė teleinformacijos apimtis turi būti parenkama pagal objektų (pastočių, elektrinių) technologinio valdymo reikalavimus ir pagal konkretaus projekto techninius ir ekonominius rodiklius.

 

336. Dispečerinio valdymo punktuose turi būti naudojamos atvirosios sistemos, kurios leistų integruoti į vieną visumą skirtingų gamintojų techninę ir programinę įrangą, užtikrinant, kad dispečerio atliekamos operacijos bus vienodos.

 

337. Teleinformacinių sistemų vietiniuose (elektrinių, pastočių ir kt.) kontrolės punktuose turi būti numatyta galimybė išjungti kiekvieno objekto teleinformacinių sistemų išėjimo grandines, naudojant specialius gnybtus, bandymo blokus ar kitus komutavimo elementus, kurie sudaro vizualiai pastebimą grandinės nutraukimą.

 

338. Teleinformacinių sistemų išorinės grandinės turi būti įrengiamos pagal Taisyklių penktojo skyriaus reikalavimus.

 

339. Telematavimams naudojami keitikliai turi tenkinti elektrinių dydžių matavimo tikslumo reikalavimus (EĮĮBT).

 

340. Teleinformacinių sistemų ryšio kanalams naudojamos laidinės ryšio linijos (kabelių ir oro, sutankintos bei nesutankintos), aukštojo dažnio kanalai, įrengiami elektros perdavimo ir skirstomojo tinklo linijose, radijo ir radiorelinio ryšio linijos ir optiniai kabeliai.

 

341. Ryšio kanalų, skirtų teleinformacijai perduoti, įrengimo būdas, jau esančių kanalų panaudojimas arba savarankiškų kanalų įrengimas ir reikalavimai šiems kanalams (patikimumas ir rezervavimo būtinumas) turi būti pagrįsti techniškai ar ekonomiškai.

 

342. Užtikrinant perduodamos teleinformacijos patikimumą ir racionaliai išnaudojant sistemų įrangą ir ryšių kanalus, reikia taikyti šias priemones:

 

342.1. mažinti telematavimų apimtį pakeičiant juos kontroliuojamų dydžių ribinių verčių arba jų nuokrypių nuo nustatytos vertės telesignalizacija ir registracija;

 

342.2. naudoti kompleksines teleinformacines sistemas nenutrūkstamai perduodant telematavimus ir telesignalizaciją vienu metu;

 

342.3. naudoti bendras teleinformacines sistemas, skirtas keliems dispečerinio valdymo ir kontroliuojamiems punktams.

 

343. Teleinformacinių sistemų įrenginiai dispečerinio valdymo ir kontroliuojamuose punktuose, taip pat ryšių sistemų, kuriomis perduodama teleinformacija, įrenginiai tarpiniuose punktuose turi būti aprūpinti pakankamos galios nenutrūkstamo elektrinio maitinimo sistemomis:

 

343.1. kontroliuojamuose punktuose su kintamąja operatyviąja srove ir tarpiniuose ryšių punktuose naudojant įtampos keitiklius (invertorius) su autonominėmis akumuliatorių baterijomis;

 

343.2. kontroliuojamuose punktuose su nuolatinės operatyviosios srovės akumuliatorių baterijomis naudojant įtampos keitiklius (invertorius), maitinamus iš šių baterijų;

 

343.3. dispečerinio valdymo punktuose naudojant įtampos keitiklius (invertorius), maitinamus iš autonominių arba, esant galimybei, iš nuolatinės operatyviosios srovės akumuliatorių baterijų;

 

343.4. nenutrūkstamo elektrinio maitinimo sistemos turi užtikrinti teleinformacinių ir ryšių sistemų įrangos maitinimą rezervinio elektrinio maitinimo sistemos įjungimo trukmei su ne mažesne kaip 10 minučių atsarga arba, nesant rezervinio maitinimo sistemos, ne mažiau kaip 2 valandų laikotarpiui;

 

343.5. kontroliuojamų punktų pakankamu maitinimu laikomas elektrinis maitinimas iš 2 atskirų transformatorinės pastotės šynų sekcijų per automatinio rezervo įjungimo schemą;

 

343.6. dispečerinio valdymo punktų pakankamu maitinimu laikomas elektrinis maitinimas iš 2 atskirų transformatorinių pastočių atskirais įvadais per automatinio rezervo įjungimo schemą arba vienu įvadu, automatiškai rezervuojamu dyzeline elektros stotimi.

 

344. Teleinformacinių sistemų aparatūra ir maitinimo skydeliai turi būti paženklinti ir įrengti patogiose eksploatuoti vietose.

 

 

 

V. ANTRINĖS GRANDINĖS

 

 

 

I. TAIKYMO SRITIS

 

 

 

345. Šio skyriaus reikalavimai taikomi įrengiant elektros įrenginių antrinių analoginių dydžių grandines (relinės apsaugos ir automatikos, valdymo, signalizacijos, matavimų ir kontrolės).

 

 

 

II. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

 

 

346. Prijungimo, nesusieto su kitais prijungimais ir kurio antriniai įtaisai išdėstyti atskirai nuo kitų prijungimų įtaisų, antrinių grandinių darbinė įtampa turi būti ne aukštesnė kaip 1000 V. Visais kitais atvejais antrinių grandinių darbinė įtampa turi būti ne aukštesnė kaip 500 V.

 

347. Prijungiamų įtaisų parametrai ir įrengimo būdas turi atitikti aplinkos sąlygas ir darbo saugos reikalavimus.

 

348. Antrinėse grandinėse pirmenybė turi būti teikiama varinių gyslų kontroliniams kabeliams. Varinių gyslų kontrolinius kabelius būtina naudoti šiems objektams:

 

348.1. šiluminių elektrinių ir hidroelektrinių, kurių generatorių galia 50 MW ir didesnė, pagrindiniams ir pagalbiniams įrenginiams;

 

348.2. 110 kV, 330 kV ir 400 kV aukštosios įtampos pastotėms ir elektrinėms ir pastotėms bei skirstykloms, prie kurių prijungtos tarpvalstybinės elektros linijos;

 

348.3. elektrinių technologinės apsaugos įtaisams;

 

348.4. 50 V įtampos kintamosios srovės ir 75 V įtampos nuolatinės srovės ir žemesnės darbinės įtampos antrinėms grandinėms, kurių kabelių ir laidų gyslų skersmuo mažesnis arba lygus 1 mm (Taisyklių 350 punktas);

 

348.5. elektrinių ir pastočių sprogimui pavojingose zonose;

 

348.6. įmonių sprogimui pavojingų zonų elektros grandinėms, nenutrūkstamo veikimo staklynų pagrindinės linijos didelio našumo mechanizmų grandinėms, ypatingosios imtuvų grupės grandinėms, taip pat 50 V įtampos kintamosios srovės, 75 V įtampos nuolatinės srovės ir žemesnės darbinės įtampos antrinėms grandinėms, kurių kabelių ir laidų gyslų skersmuo mažesnis arba lygus 1 mm (Taisyklių 350 punktas).

 

349. Kitiems objektams taip pat naudojami pusiau kieto aliuminio gyslų kabeliai. Įmonių elektros įrangos antrinėms grandinėms naudojami ir variuotų aliumininių gyslų arba aliumininių gyslų kontroliniai kabeliai.

 

350. Kabelių gyslos turi tenkinti mechaninio atsparumo (mažiausio leistinojo skerspjūvio) sąlygas:

 

350.1. kontrolinių kabelių gyslos, prijungiamos varžtu prie skydų ir įtaisų kontaktų, privalo būti 1,5 mm2 ar didesnio skerspjūvio (naudojant specialius gnybtus – ne mažesnio kaip 1,0 mm2), kai jos varinės, ir 2,5 mm2, kai jos aliumininės; srovės grandinių gyslų mažiausias skerspjūvis – 2,5 mm2 varinių ir 4 mm2 aliumininių; mažiau svarbių antrinių kontrolės ir signalizacijos grandinių varžtu prijungiamų kabelių varinių gyslų pakankamas skerspjūvis 1 mm2;

 

350.2. 100 V ir aukštesnės darbinės įtampos prijungiamų lituojant kabelių gyslų skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip 0,5 mm2;

 

350.3. 50 V įtampos kintamosios srovės ir 75 V įtampos nuolatinės srovės ir žemesnės darbinės įtampos prijungiamų lituojant varinių gyslų kabelių skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 0,5 mm.

 

351. Vienvielės gyslos prijungiamos (varžtu arba lituojant) tik prie įtaisų nejudančių elementų.

 

352. Judančių arba išimamų įtaiso dalių (kištukinių jungčių, išimamų blokų ir kt.) ir veikiamų vibracijos skydelių įtaisams prijungti reikia naudoti lanksčias (sudarytas iš daugelio plonų vielų) gyslas.

 

353. Kabelių gyslų ir jungiamųjų laidų skerspjūvis turi tenkinti jų greitaveikės apsaugos nuo trumpųjų jungimų, leistinųjų srovių (EĮĮBT), terminio atsparumo (srovės transformatorių grandinių) reikalavimus ir užtikrinti įtaisų matavimo dalies tikslumo klasę. Šiuo atveju reikia laikytis šių sąlygų:

 

353.1. Srovės transformatoriai kartu su srovės grandinėmis turi atitikti šias tikslumo klases:

 

komercinės apskaitos – pagal EĮĮBT reikalavimus;

 

galios keitiklių, kurie yra naudojami duomenims įvesti į kompiuterizuotas informacines sistemas, – pagal EĮĮBT reikalavimus kaip kontrolinės apskaitos skaitiklių;

 

visų rūšių skydinių matavimo prietaisų ir srovės bei galios keitiklių – ne mažesnę kaip 0,5 klasę;

 

relinės apsaugos – ne didesnę kaip 10 proc. paklaidą (Taisyklių 80 punktas);

 

mikroprocesorinių relinės apsaugos įtaisų, turinčių matavimo funkciją, – ne žemesnę kaip 5P klasę.

 

353.2. Įtampos nuostoliai įtampos transformatorių grandinėse (nuo įtampos transformatoriaus gnybtų iki skydo gnybtų ar įtaiso įėjimo), kai prijungtos visos apsaugos ir įtaisai, turi sudaryti:

 

iki komercinės apskaitos skaitiklių – pagal EĮĮBT reikalavimus;

 

iki galios keitiklių, naudojamų duomenims į kompiuterizuotas informacines sistemas įvesti, – ne daugiau kaip 0,5 proc.;

 

iki kontrolinės apskaitos skaitiklių – ne daugiau kaip 1,5 proc.;

 

iki skydinių matavimo prietaisų ir galios keitiklių – ne daugiau kaip 1,5 proc.;

 

iki relinės apsaugos ir automatikos skydų – ne daugiau kaip 3 proc.

 

kai skirtingi matavimo prietaisai prijungiami bendra kabelio gysla, jos skerspjūvis turi būti parinktas pagal mažiausią leistinųjų įtampos nuostolių normą.

 

353.3. Įtampos nuostoliai operatyviosios srovės grandinėse turi sudaryti:

 

iki įtaisų skydo arba iki neturinčių forsavimo elektromagnetų – ne daugiau kaip 10 proc. (esant didžiausiai apkrovos srovei);

 

iki trigubą ir didesnį forsavimą turinčių valdymo elektromagnetų – ne daugiau kaip 25 proc. (tekant forsavimo srovei).

 

353.4. AŽR įtaisų įtampos grandinių įtampos nuostoliai iki matavimo elemento turi būti ne didesni kaip 1 proc.

 

354. Viename kontroliniame kabelyje tiesiamos nuolatinės ir kintamosios srovės valdymo, matavimo, apsaugos ir signalizacijos grandinės. Tame pačiame kabelyje naudojami ir galios grandinių laidininkai, maitinantys nedidelius elektros imtuvus (pavyzdžiui, pavarų valdymo elektros variklius).

 

354.1. Vengiant kabelių laidininkų induktyviosios varžos padidėjimo, srovės ir įtampos transformatorių antrines grandines reikia sujungti taip, kad visuose režimuose kiekvieno kabelio prie matavimo transformatorių prijungtų laidininkų srovių suma būtų lygi nuliui.

 

354.2. Bendri kontroliniai kabeliai naudojami skirtingų prijungimų grandinėms, jei šie prijungimai nerezervuoja vienas kito.

 

355. Kabeliai turi būti prijungiami prie gnybtų rinklių ar specialių kontaktinių jungčių. Draudžiama vienu varžtu jungti dviejų ar daugiau varinių kabelio laidininkų; neturi būti prijungiamas daugiau kaip vienas kabelio aliumininis laidininkas.

 

355.1. Kabeliai prijungiami ir tiesiogiai prie matavimo transformatorių arba kitų įtaisų gnybtų.

 

355.2. Prijungiant kabelius prie kito savininko pirminių ar pagalbinių įrenginių, turi būti įrengtas skiriamasis gnybtynas, kurio vienoje pusėje prijungiami vieno savininko kabeliai, kitoje – kito.

 

356. Jei trasos ilgis viršija kontrolinio kabelio statybinį ilgį, tuomet kontroliniai kabeliai jungiami ir nuosekliai. Turintys metalinį apvalkalą ar ekraną kabeliai turi būti jungiami naudojant hermetiškas movas.

 

Kabelius, turinčius nemetalinį apvalkalą arba aliumininius laidininkus, reikia sujungti naudojant tarpinius gnybtus arba šio tipo kabeliams skirtas specialias movas.

 

357. Prie gnybtų rinklių arba įtaisų prijungiami antrinių grandinių kabeliai, laidai ir kabelių laidininkai turi būti paženklinti (nurodyti adresai).

 

358. Antrinių grandinių laidų ir kabelių tipus, jų tiesimo ir apsaugos būdus reikia parinkti įvertinant Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtintų Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklių antrojo skyriaus (toliau – ELIĮT) reikalavimus.

 

Tiesiant laidus ir kabelius ant karštų paviršių arba tose vietose, kur jų izoliacija veikiama alyvos ar kitos chemiškai aktyvios aplinkos, reikia naudoti specialius laidus ir kabelius (ELIĮT). Kabelių šviesai neatsparia izoliacija laidai turi būti apsaugoti nuo šviesos poveikio.

 

359. 110 kV ir aukštesnės įtampos transformatorių kontroliniai kabeliai, jungiantys įtampos transformatorių ir relinį skydą, privalo turėti metalinį ekraną, įžemintą abiejuose galuose. 110 kV ir aukštesnės įtampos to paties įtampos transformatoriaus pagrindinių ir papildomų apvijų grandinių kontroliniai kabeliai visoje trasoje turi būti tiesiami greta.

 

Įtaisų, kurie yra jautrūs greta esančių grandinių ar kitų įrenginių indukuotiems pašaliniams trukdžiams, grandinėms turi būti naudojami ekranuotieji laidai, kontroliniai kabeliai su bendru ekranu, kabeliai su ekranuotomis gyslomis arba kabeliai su bendru abiejuose galuose įžemintu ekranu. Taip turi būti prijungiamos mikroprocesorinių relių grandinės, ateinančios iš 110 kV ir aukštesnės įtampos skirstyklos atvirosios dalies. Lygiagrečiai ekranuotų kabelių pluoštams turi būti nutiesti (tomis pačiomis trasomis) potencialą išlyginantys ir kabelių įžeminimų vietas tarpusavyje jungiantys laidininkai.

 

360. Skydinių įrenginių (skydai, pultai, spintos, dėžės ir pan.) nuolatinės ir kintamosios srovės grandinės, jungtuvų, skyriklių ir kitų įrenginių pavarų vidinių sujungimų elementai turi būti įrengiami naudojant varinius laidus ar kabelių gyslas, kurių skerspjūvis pagal mechaninio atsparumo sąlygas turi būti ne mažesnis kaip:

 

360.1. vienvielių gyslų, prijungiamų naudojant varžtinius gnybtus, – 1,5 mm2;

 

360.2. vienvielių gyslų, prijungiamų lituojant, – 0,5 mm2;

 

360.3. daugiavielių gyslų, prijungiamų lituojant arba naudojant specialius varžtinius antgalius, – 0,35 mm2;

 

360.4. daugiavielių varinių gyslų, jungiamų lituojant, kurių skerspjūvis mažesnis nei 0,35 mm2, bet ne mažesnis kaip 0,2 mm2 naudojimas turi būti pagrįstas techniškai ir ekonomiškai;

 

360.5. gyslų, kurios yra prijungiamos lituojant 50 V įtampos kintamosios srovės ir 75 V įtampos nuolatinės srovės ir žemesnės įtampos grandinėse (dispečerinio valdymo skydai ir pultai, teleinformatikos bei televaldymo įtaisai ir kt.), – 0,197 mm2 (skersmuo – ne mažesnis nei 0,5 mm).

 

361. Vienvielės gyslos jungiamos (varžtu arba lituojant) tik prie nejudančių įtaiso dalių. Gyslos, prijungiamos prie įtaisų judančių arba išimamų dalių (kištukinių jungčių, išimamų blokų ir kt.), turi būti lanksčios, t. y. sudarytos iš daugelio plonų vielų.

 

362. Laidų litavimo vietos neturi būti mechaniškai apkrautos.

 

363. Įtaisams, esantiems ant įrenginių judamų dalių (pavyzdžiui, durelių), prijungti turi būti naudojamos ne mažesnio kaip 0,5 mm2 skerspjūvio lanksčios gyslos; vienvielės gyslos naudojamos tik kai jų skerspjūvis ne mažesnis nei 1,5 mm2, jei laidų pynė darbo metu yra tik sukama.

 

364. Skydams montuoti reikia naudoti nedegios izoliacijos laidus ir kabelius. Skydų vidaus montavimui neturi būti naudojami aliumininiai laidai ir kabelių gyslos.

 

365. Vieno skydo įtaisus reikia išdėstyti grupėmis taip, kad išjungus remontui arba techninei priežiūrai vienos grupės įtaisus, likę darbe galėtų saugiai dirbti (pavyzdžiui, juos uždengti ar kitaip išvengti neleistino poveikio vykdant darbus greta). Laidus tarp įtaisų reikia sujungti tiesiogiai, t. y. nenaudojant tarpinių gnybtų, išskyrus Taisyklių 367 punkte nurodytus atvejus.

 

366. Grandinės, į kurias būtina įjungti bandymo ir patikros aparatus ir prietaisus, turi būti prijungtos prie gnybtų.

 

367. Tarpinius gnybtus reikia įrengti tik tose vietose, kuriose:

 

367.1. laidas jungiamas prie kabelio gyslų;

 

367.2. išskiriamos vienos rūšies grandinės (išjungimo grandinių gnybtų rinklė, įtampos grandinių gnybtų rinklė ir pan.);

 

367.3. numatoma įjungti kilnojamuosius bandymų ir matavimų aparatus, jei nėra bandymų blokų arba analogiškų įtaisų;

 

367.4. keletas kabelių jungiami prie vieno kabelio arba yra perskirstomos skirtingų kabelių grandinės (Taisyklių 356 punktas).

 

368. Skirtingiems prijungimams priklausantys gnybtai turi būti išskirti į atskiras gnybtų rinkles.

 

368.1. Gnybtų eilėse neturi būti arti vienas kito gnybtų, kuriuos atsitiktinai sujungus, įjungiamas arba išjungiamas prijunginys arba gali kilti trumpasis jungimas operatyviosios srovės arba žadinimo grandinėse.

 

368.2. Kai skyde (spintoje) yra atskiros vieno prijungimo skirtingų rūšių apsaugų arba kitų įtaisų dalys, tai kiekvieno jų nepriklausomas operatyviosios srovės maitinimas turi būti prijungtas prie gnybtų rinklių ir išvedžiotas atskirais laidais kiekvienai apsaugai arba įtaisui. Jei jungtuvo išjungimo grandinėje skirtingų komplektų apsaugos neturi tarpių, tai apsaugų išėjimo grandinės turi būti prijungtos prie išėjimo relės arba prie jungtuvo išjungimo grandinių per atskirus gnybtų rinklės gnybtus, leidžiančius nutraukti grandinę neatjungus laidų; šiuo atveju kiekvienai apsaugos rūšiai išėjimo grandinių skydo jungtys turi būti įrengtos atskirai.

 

369. Apsaugos ir automatikos grandinių eksploatacinėms patikroms ir bandymams atlikti reikia numatyti bandymų blokus, bandymų gnybtus ar specialias jungtis, kurios leistų tai daryti neišjungiant laidų ir kabelių ir užtikrintų (išskyrus Taisyklių 355.1 punkte nurodytus atvejus) šias galimybes:

 

369.1. atjungti relę nuo operatyviosios srovės šaltinio; nutraukti relės išėjimo grandinių ryšius su komutavimo aparatais ar kitais įrenginiais;

 

369.2. atjungti relę nuo įtampos ir srovės transformatorių ir trumpai sujungti srovės transformatorių grandines;

 

369.3. prijungti bandymų aparatūrą įtaisams patikrinti ir derinti.

 

370. Relinės apsaugos ir automatikos įtaisai, kurie tam tikram laikotarpiui išjungiami ar keičiamas jų veikimo būdas (nuostatai) pagal elektros tinklo darbo režimo ir selektyvumo reikalavimus ir dėl kitų priežasčių, privalo turėti specialius elementus, leidžiančius operatyviniams darbuotojams tai padaryti.

 

371. Gnybtų rinklės, jungtuvų ir skyriklių blokiniai kontaktai, įtaisai ir įžeminimo laidai turi būti sumontuoti taip, kad antrinių grandinių rinklės ir įtaisai būtų lengvai prieinami prižiūrint ir užtikrinant darbų saugą, neišjungus pirminių grandinių, kurių įtampa aukštesnė kaip 1000 V.

 

372. Antrinėse grandinėse naudojamų įtaisų izoliacija turi atitikti normas, kurios taikomos šių grandinių maitinimo šaltinio (arba skiriamojo transformatoriaus) darbinei įtampai.

 

372.1. Kiekvienam neįžemintam nepriklausomam šaltiniui (kartu su skiriamaisiais transformatoriais) turi būti įrengta operatyviosios nuolatinės ir kintamosios srovės grandinių izoliacijos kontrolė.

 

372.2. Izoliacijos kontrolės įtaisas turi įjungti signalizaciją sumažėjus izoliacijos varžai žemiau nustatytos vertės; nuolatinės srovės grandinėse – nuolatos kontroliuoti abiejų polių izoliacijos varžą.

 

372.3. Izoliacijos varžos kontroliuoti nėra būtina, kai operatyviosios srovės tinklas yra nedidelis.

 

373. Operatyvioji srovė į kiekvieno prijungimo antrines grandines turi būti tiekiama per atskirus saugiklius arba automatinius jungiklius (pirmenybė turi būti teikiama pastariesiems).

 

373.1. Kiekvieno prijungimo relinės apsaugos ir jungtuvų valdymo grandinių operatyvioji srovė turi būti tiekiama per atskirus automatinius jungiklius arba saugiklius, neturinčius ryšio su kitomis grandinėmis (signalizacija, elektromagnetinė blokuotė ir kt.). Valdomo įrenginio padėties signalizacijos lempos ir valdymo grandinės maitinamos kartu arba atskirai.

 

373.2. 330 ir 400 kV įtampos prijungimams ir 60 MW bei didesnės galios generatoriams (blokams) turi būti numatytas įrengti pagrindinių ir rezervinių apsaugų atskiras operatyviosios srovės maitinimas (nuo skirtingų saugiklių ar automatinių jungiklių).

 

373.3. Kai nuosekliai sujungiami automatiniai jungikliai ir saugikliai, pastarieji turi būti įrengiami prieš automatinius jungiklius (maitinimo šaltinio pusėje).

 

374. Svarbių objektų relinės apsaugos, automatikos ir valdymo įtaisai privalo nuolat kontroliuoti operatyviosios srovės grandinių būklę. Tam naudojamos atskiros relės, signalizacijos lempos ar įtaisai, kontroliuojantys komutavimo aparatų išjungimo ir įjungimo grandinių būklę.

 

374.1. Mažesnės svarbos objektų operatyviosios srovės maitinimas kontroliuojamas įrengiant signalizaciją, kuri suveikia išjungus operatyviosios srovės grandinės automatinį jungiklį.

 

374.2. Išjungimo ar įjungimo grandinių kontrolė turi būti įrengta, jei yra komutavimo aparato blokinis kontaktas. Šiuo atveju išjungimo grandinės kontrolė turi būti įrengta visais atvejais, o įjungimo grandinės kontrolė – svarbių objektų jungtuvams, trumpikliams ir įrenginiams, kurie įjungiami suveikus automatinio rezervo įjungimo arba televaldymo įtaisams.

 

Jei pavaros įjungimo grandinių parametrai neužtikrina realių kontrolės galimybių, tai ji neįrengiama.

 

375. Sutrikus elektros įrenginių normaliam veikimui ar juose atsiradus trumpiesiems jungimams, automatiškai turi būti įjungiama signalizacija, esanti operatyvinio valdymo punktuose.

 

375.1. Turi būti numatyta periodiškai tikrinti signalizacijos įtaisų būklę.

 

375.2. Veikiančiuose elektros įrenginiuose, kuriuose nėra nuolatos budinčiųjų darbuotojų, turi būti užtikrintas signalo perdavimas į operatyvinių darbuotojų buvimo vietą.

 

376. Operatyviosios srovės grandinių įtaisai turi būti apsaugoti nuo klaidingo suveikimo, kurį gali sukelti viršįtampiai, atsiradę veikiant jungtuvų įjungimo elektromagnetams ir kitiems įtaisams ir grandinių įžemėjimų metu.

 

377. Srovės transformatorių antrinių grandinių įžeminimą reikia įrengti viename taške, kuris yra arčiausiai prie srovės transformatorių esančioje gnybtų rinklėje arba srovės transformatorių gnybtuose.

 

377.1. Apsaugų, kuriose naudojami keli tarpusavyje sujungti srovės transformatorių komplektai, antrinių grandinių įžeminimas turi būti įrengtas tik viename taške; šiuo atveju įžeminama tiesiogiai arba per pramušamąjį saugiklį su ne aukštesne kaip 1 kV pramušimo įtampa ir su šuntavimo rezistoriumi (R @ 100 W), per kurį nuteka statinis krūvis.

 

377.2. Antrinių tarpinių skiriamųjų transformatorių grandinių įžeminti nėra būtina.

 

378. Įtampos transformatoriaus antrinės apvijos turi būti įžemintos, sujungiant su įžemintuvu apvijos nulinį tašką arba vienos fazės gnybtą.

 

378.1. Įtampos transformatoriaus antrinės apvijos turi būti įžemintos įtampos transformatoriaus artimiausioje gnybtų rinklėje arba ant įtampos transformatoriaus gnybtų.

 

378.2. Vieno skirstomojo įrenginio vieno arba kelių įtampos transformatorių įžeminamos antrinės grandinės sujungiamos, į bendrą įžeminamą šyną. Jei nurodytos šynos priklauso skirtingiems skirstomiesiems įrenginiams ir jos yra skirtingose patalpose (pavyzdžiui, skirtingų įtampų skirstomųjų įrenginių relinės apsaugos skydai), tai šių šynų nėra būtina sujungti tarpusavyje.

 

378.3. Įtampos transformatorių, naudojamų operatyviosios kintamosios srovės šaltiniui, antrinių apvijų apsauginis įžeminimas turi būti įrengtas per pramušamąjį saugiklį, jei operatyviosios srovės tinklui nenumatytas įrengti įžeminimas.

 

379. Įtampos transformatoriai nuo antrinių grandinių trumpųjų jungimų turi būti apsaugoti automatiniais jungikliais. Automatinius jungiklius reikia įrengti už gnybtų rinklių visuose neįžemintuose laidininkuose, išskyrus įtampos transformatorių nulinės sekos (atvirojo trikampio) grandines tiesiogiai įžemintos neutralės (110, 330, 400 kV) tinkluose.

 

379.1. Automatinių jungiklių nėra būtina naudoti nedidelės apimties įtampos grandinėse.

 

379.2. Turi būti įrengtas įtampos transformatoriaus antrinių grandinių vizualiai pastebimas nutraukimas (kirtikliai, kištukinės jungtys ir kt.).

 

379.3. Draudžiama įrengti įtaisus, kurie gali nutraukti grandinę tarp įtampos transformatoriaus ir jo antrinių apvijų įžeminimo vietos.

 

380. Izoliuotosios neutralės elektros tinkluose, kuriuose nėra talpinių srovių kompensacijos (pavyzdžiui, generatoriaus ir transformatoriaus bloko generatoriaus įtampos pusėje, elektrinių ir pastočių savųjų reikmių tinkle), reikia įrengti įtampos transformatorių apsaugą nuo viršįtampių, kurie atsiranda savaime pasikeitus neutralės potencialui. Apsauga įrengiama įjungiant rezistorius į atvirojo trikampio grandinę ar naudojant kitas priemones.

 

381. 330 ir 400 kV įtampos linijų įtampos transformatorių, turinčių skyriklį pirminėje apvijoje, antrinėse grandinėse turi būti įrengtas perjungimas prie gretimo prijungimo įtampos transformatorių.

 

Kai įrengiamas gretimų linijų įtampos transformatorių tarpusavio rezervavimas, antrinės apvijos leistinoji galia turi būti pakankama.

 

382. Įtampos transformatoriai privalo turėti įtampos grandinių būklės kontrolę.

 

382.1. Relinė apsauga, kurios grandinės maitinamos iš įtampos transformatorių, privalo turėti įtaisus, nurodytus Taisyklių41 punkte.

 

382.2. Įtampos grandinių kontrolei turi būti įrengta bendroji signalizacija (nepaisant, yra ar nėra atskirų relinės apsaugos ir automatikos įtaisų įtampos grandinių kontrolės elementų), veikianti pagal signalus, gaunamus iš šių elementų ir įtaisų:

 

automatinių jungiklių juos išjungus – naudojant blokinius kontaktus;

 

skyriklių relinių kartotuvų, jiems sutrikus – naudojant relinių kartotuvų ir valdymo grandinių nutrūkimo kontrolės įtaisus;

 

perdegus įtampos transformatorių aukštesniosios įtampos apvijų grandinių saugikliams (tų įtampos transformatorių, kurių aukštesniosios įtampos apvijų grandinėse įrengiami saugikliai) – naudojant centrinius kontrolės įtaisus.

 

383. Veikiamose smūgių ir vibracijų vietose turi būti imamasi priemonių, leidžiančių išvengti laidų bei jų sujungiamųjų kontaktų pažeidimų, relių klaidingo suveikimo ir įrenginių bei prietaisų greitesnio susidėvėjimo.

 

384. Skirtingų savininkų relinė aparatūra turi būti įrengta atskirose spintose (dėžėse, paneliuose), jei nebuvo susitarta kitaip. Šios aparatūros jungtys su kitais įrenginiais turi būti įrengiamos pagal Taisyklių 355.2 punkto reikalavimus.

 

385. Skydai ar spintos priežiūros pusėje privalo turėti užrašus, nurodančius paskirtį ir prijungimo, kuriam jie skirti, operatyvinį pavadinimą ir eilės numerį skydinėje. Jei priežiūra atliekama iš abiejų skydo pusių, tai minėti užrašai turi būti abiejose pusėse. Lauko spintų išorėje privalo būti užrašas, išskiriantis spintą iš kitų, pagal pastočių ir įrenginių ženklinimo norminius dokumentus. Spintų viduje sumontuoti įtaisai privalo turėti užrašus ir ženklus, atitinkančius žymenis schemose.

 

 

 

VI. ĮVAIRIŲ ELEKTROS ĮRENGINIŲ APSAUGA

 

 

 

I. PUSLAIDININKINIŲ KEITIKLINIŲ ĮRENGINIŲ APSAUGA

 

 

 

386. Keitiklinio agregato transformatorius privalo turėti šiuos apsaugos įtaisus:

 

386.1. greitaveikę maksimaliosios srovės apsaugą nuo tarpfazių trumpųjų jungimų transformatoriaus apvijose, įvaduose ir, jei įmanoma, keitiklyje. Ši apsauga turi išjungti keitiklį; jos suveikimo srovė turi būti didesnė už įmagnetinimo srovės šuolį įjungiant neapkrautą transformatorių ir didžiausią galimą apkrovos srovės vertę; apsauga turi veikti selektyviai, pagal automatinių jungiklių išlygintos įtampos pusėje bei puslaidininkių keitiklių grandinės saugiklių suveikimo parametrus. Apsauga turi patikimai suveikti esant visoms nustatytoms transformatoriaus antrinės įtampos ir galimoms transformacijos koeficiento vertėms. Įrenginių, kurių pirminė įtampa yra aukštesnė kaip 1000 V, maksimaliosios srovės apsauga turi kontroliuoti dviejų fazių sroves ir jų sumą. Įrenginių, kurių pirminė įtampa yra žemesnė nei 1000 V, transformatoriaus apsaugai turi būti naudojamas automatinis jungiklis, turintis maksimaliosios srovės atkabiklius dviejose fazėse, kai pirminės įtampos tinklo neutralė yra izoliuota, arba trijose fazėse, kai tinklo neutralė yra tiesiogiai įžeminta;

 

386.2. dujinę apsaugą, suveikiančią vidinių gedimų ir transformatoriaus alyvos lygio sumažėjimo metu. Dujinė apsauga turi būti įrengiama 1 MVA ir didesnės galios transformatoriams, o gamyklų cechų keitiklinėms pastotėms ir įrenginiams — 0,4 MVA ir didesnės galios transformatoriams. Dujinė apsauga turi įjungti signalizaciją, išsiskiriant nedideliam dujų kiekiui ir nedaug sumažėjus alyvos lygiui, ir išjungti transformatorių, intensyviai išsiskiriant dujoms. Signalinis dujinės relės elementas gali išjungti transformatorių toliau mažėjant alyvos lygiui; tai priklauso nuo dujinės relės konstrukcijos ir nuo budinčiųjų darbuotojų buvimo ir jų galimybių greitai atvykti prie transformatoriaus įsijungus signalizacijai. Alyvos lygio sumažėjimo transformatoriaus alyvos išsiplėtimo bake apsaugai kartais panaudojama atskira alyvos lygio relė;

 

386.3. hermetiškų transformatorių apsaugą nuo slėgio padidėjimo (slėgio relė), kuri įjungia signalizaciją, kai transformatoriaus galia yra iki 0,63 MVA, ir išjungia transformatorių, kai jo galia yra didesnė nei 0,63 MVA;

 

386.4. apsaugą nuo viršįtampių transformatoriaus antrinės įtampos pusėje, kai išlyginta įtampa yra 600 V ir aukštesnė;

 

386.5. pramušamą saugiklį, įrengiamą transformatoriaus žemosios įtampos neutralėje arba fazėje, kai antrinė įtampa yra iki 1000 V;

 

386.6. apsaugos įtaisai turi išjungti jungtuvą, įrengtą transformatoriaus pirminės įtampos pusėje, ir prireikus – automatinį jungiklį, įrengtą keitiklinio agregato išlygintos srovės pusėje.

 

387. Puslaidininkinis keitiklis privalo turėti šias apsaugas:

 

387.1. greitaveikius saugiklius kiekvienoje lygiagrečioje šakoje atskirų arba kelių nuosekliai sujungtų ventilių apsaugai. Perdegus dviem ir daugiau saugiklių turi būti automatiškai išjungiamas keitiklinis agregatas. Perdegus saugikliams turi įsijungti signalizacija;

 

387.2. greitaveikį nepolinį automatinį jungiklį vieno poliaus išlygintos įtampos pusėje apsaugai nuo trumpųjų jungimų tarp polių už keitiklio ir apsaugai nuo reversinių keitiklinių agregatų invertavimo krypties pasikeitimo, veikiant jiems pagal schemą „blokas, keitiklis ir vartotojas“. Automatinių jungiklių, būtinų keitiklio apsaugai, kiekis gali priklausyti nuo keitiklio ir vartotojo galios grandinių schemos;

 

387.3. valdymo impulsų išnykimo koregavimo apsaugą, kuri valdydama tiristorius leidžia išvengti srovių padidėjimo;

 

387.4. greitaveikį nepolinį automatinį jungiklį viename poliuje, kai prie šynų prijungti vienas arba keli lygiagrečiai sujungti puslaidininkiniai keitikliai;

 

387.5. apsaugą nuo vidinių ir išorinių viršįtampių.

 

388. Keitikliniuose agregatuose turi būti įrengti apsaugos, kontrolės ir signalizacijos įtaisai, suveikiantys, kai atsiranda šie nenormalaus veikimo režimai:

 

388.1. neleistinai padidėja transformatoriaus alyvos arba nedegaus skysčio temperatūra;

 

388.2. neleistinai padidėja puslaidininkinį keitiklį aušinančio vandens temperatūra;

 

388.3. perdega puslaidininkinio ventilio galios grandinės saugiklis;

 

388.4. nutrūksta vandens arba oro aušinimo sistemos darbas;

 

388.5. ilgai tęsiasi keitiklinio agregato perkrova;

 

388.6. išnyksta valdantys impulsai;

 

388.7. pažeidžiama įrenginio izoliacija (sumažėja izoliacijos varža);

 

388.8. sutrinka keitiklinio agregato savųjų reikmių įrenginiai.

 

389. Keitiklinių pastočių (įrenginių), kur yra budintys darbuotojai arba dispečeris, signalizacijos, kontrolės ir apsaugos įtaisai, įrengti laikantis Taisyklių 388.1–388.5, 388.7 ir 388.8 punktų reikalavimų, turi įjungti signalizaciją, o įtaisai pagal Taisyklių 388.6 punkto reikalavimą – išjungti keitiklinį agregatą.

 

Keitiklinių pastočių (įrenginių), kuriuose nėra budinčiųjų darbuotojų, arba pastočių, iš kurių signalai neperduodami į dispečerinį punktą, signalizacijos, kontrolės ir apsaugos įtaisai, įrengti laikantis Taisyklių 388 punkto reikalavimų, turi išjungti keitiklinį agregatą. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į vietines sąlygas, įtaisai, įrengti laikantis Taisyklių 388.1 punkto reikalavimų, gali įjungti signalizaciją.

 

 

 

II. AUKŠTESNĖS KAIP 1000 V ĮTAMPOS ASINCHRONINIŲ

 

IR SINCHRONINIŲ ELEKTROS VARIKLIŲ

 

APSAUGA

 

 

 

390. Elektros varikliams turi būti įrengta apsauga nuo tarpfazių trumpųjų jungimų (Taisyklių 395 punktas), apsauga nuo vienfazių įžemėjimų (jei būtina – pagal Taisyklių 397 punktą), apsauga nuo perkrovos srovių (Taisyklių 398 punktas) ir minimaliosios įtampos apsauga (Taisyklių 401 ir 402 punktai). Sinchroniniams elektros varikliams turi būti papildomai įrengta apsauga nuo asinchroninio režimo (Taisyklių 399 ir 400 punktai), kuri naudojama ir kaip apsauga nuo perkrovos srovių.

 

391. Keičiamojo (bet fiksuoto) sukimosi dažnio elektros varikliai privalo turėti atskirą kiekvienam sukimosi dažniui apsaugos komplektą ir jungtuvą.

 

392. Elektros varikliams, kurių guoliai tepami priverstinai, reikia įrengti apsaugą, įjungiančią signalizaciją ir išjungiančią variklį, kai nustoja veikusi tepimo sistema ir neleistinai padidėja guolių temperatūra.

 

393. Elektros varikliams su priverstine ventiliacija reikia naudoti apsaugą, įjungiančią signalizaciją ir išjungiančią elektros variklį, kai nustoja veikusi ventiliacija ir neleistinai padidėja variklio temperatūra.

 

394. Elektros varikliai su apvijų ir statoriaus aktyviojo plieno vandens aušinimu ar su įrengtais oro aušintuvais, šaldomais vandeniu, privalo turėti apsaugą, įjungiančią signalizaciją, kai neleistinai sumažėja vandens srautas, ir išjungiančią elektros variklį, kai vandens srautas nutrūksta. Be to, turi būti įrengta signalizacija, suveikianti atsiradus vandeniui elektros variklio korpuso viduje.

 

395. Elektros variklių apsaugai nuo tarpfazių trumpųjų jungimų (kai nėra galimybės naudoti saugiklių) įrengiami šie įtaisai:

 

395.1. vienos relės greitaveikė atkirta, prijungta prie dviejų fazių srovių skirtumo ir nesuveikianti paleidžiant variklį, esant išjungtiems paleidimo įrenginiams, įrengta panaudojant tiesioginio arba netiesioginio veikimo reles, – mažesnės nei 2 MW galios elektros varikliams;

 

395.2. dviejų relių greitaveikė atkirta, kuri nesuveikia paleidžiant variklį, esant išjungtiems paleidimo prietaisams, įrengta panaudojant tiesioginio arba netiesioginio veikimo reles, – elektros varikliams, kai jų galia yra 2 MW arba didesnė ir kai jie turi apsaugą nuo vienfazių įžemėjimų, išjungiančią variklius (Taisyklių 397 punktas), ir elektros varikliams, kai jų galia yra mažesnė nei 2 MW, kai apsauga pagal Taisyklių 395.1 punktą netenkina jautrumo reikalavimų. Kai variklis neturi apsaugos nuo vienfazių įžemėjimų, 2 MW ir didesnės galios elektros variklių srovės atkirtai turi būti naudojama trijų relių schema su trimis srovės transformatoriais. Naudojama ir dvifazė apsauga, papildyta apsauga nuo dvigubųjų įžemėjimų, įrengta panaudojant nulinės sekos srovės transformatorių ir srovės relę;

 

395.3. išilginė diferencinė srovės apsauga – 5 MW ir didesnės galios elektros varikliams, mažesnės nei 5 MW galios varikliams, kai srovės atkirtos pagal Taisyklių 395.1 ir 395.2 punktus neužtikrina jautrumo reikalavimų; elektros variklių, turinčių apsaugą nuo vienfazių įžemėjimų, išilginė diferencinė apsauga turi būti dvifazė, o neturinčių šios apsaugos – trifazė su trimis srovės transformatoriais. Įrengiant dvifazę apsaugą, turi būti papildomai įrengta apsauga nuo dvigubųjų įžemėjimų, panaudojant nulinės sekos srovės transformatorių ir srovės relę. 5 MW ir didesnės galios elektros varikliams, kurių statoriaus apvija neturi išvadų neutralėje, turi būti įrengiama greitaveikė srovės atkirta.

 

396. Transformatoriaus ir variklio blokams turi būti įrengiama bendra apsauga nuo tarpfazių trumpųjų jungimų:

 

396.1. greitaveikė srovės atkirta, kuri nesuveikia paleidžiant variklį, esant išjungtiems paleidimo įrenginiams (Taisyklių 395.1 ir 395.2 punktai), – iki 2 MW galios elektros varikliams. Kai transformatoriaus apvijos sujungtos pagal schemą „žvaigždė ir trikampis“, atkirtai naudojama trijų srovės relių schema: dvi relės kontroliuoja fazines sroves ir viena – jų sumą. Kai neįmanoma sumontuoti trijų relių (pavyzdžiui, kai tiesioginio veikimo relių skaičius yra ribotas), naudojama dviejų relių ir trijų srovės transformatorių antrinių apvijų, sujungtų trikampiu, schema;

 

396.2. diferencinė atkirta, sumontuota iš dviejų relių, nesuveikianti nuo transformatoriaus įmagnetinimo srovės šuolių, – didesnės nei 2 MW galios elektros varikliams ir 2 MW bei mažesnės galios varikliams, jei Taisyklių 396.1 punkte nurodyta apsauga netenkina jautrumo reikalavimo pagal tarpfazio trumpojo jungimo mažiausiąją srovę ant elektros variklio išvadų;

 

396.3. išilginė diferencinė srovės apsauga, įrengta naudojant dvi specialias srovės reles (pavyzdžiui, su tarpiniais sotinamaisiais srovės transformatoriais), – didesnės kaip 5 MW galios elektros varikliams ir 5 MW bei mažesnės galios varikliams, jei Taisyklių 396.1 ir 396.2 punktuose nurodytos atkirtos netenkina jautrumo reikalavimų;

 

396.4. apsaugos jautrumas turi būti įvertinamas pagal elektros variklio gnybtų trumpojo jungimo srovę, remiantis Taisyklių 61–69 punktų reikalavimais;

 

396.5. apsauga turi išjungti bloko jungtuvą; sinchroniniams elektros varikliams būtina išjungti žadinimo slopinimo automatą, jei jis įrengtas;

 

396.6. blokams su elektros varikliais, kurių galia yra didesnė nei 20 MW, turi būti įrengta apsauga nuo vienfazio įžemėjimo, apimanti ne mažiau kaip 85 proc. elektros variklio statoriaus apvijos vijų ir po nustatyto uždelsimo įjungianti signalizaciją;

 

396.7. reikalavimai atskirai veikiančių transformatorių (Taisyklių 104 ir 107 punktai) ir elektros variklių apsaugoms galioja juos sujungus į transformatoriaus (autotransformatoriaus) ir elektros variklio bloką.

 

397. Apsauga nuo vienfazių įžemėjimų iki 2 MW galios elektros varikliams turi būti įrengiama, kai talpinė įžemėjimo srovė lygi ar didesnė nei 10 A, jei tinkle nenaudojama kompensacija; esant kompensacijai – kai normaliomis sąlygomis liekamoji vienfazio įžemėjimo srovė viršija šią vertę. Didesnės nei 2 MW galios elektros varikliams ši apsauga turi būti įrengiama, kai vienfazio įžemėjimo srovė lygi ar didesnė nei 5 A.

 

397.1. Elektros variklių apsaugos nuo vienfazių įžemėjimų suveikimo srovė turi būti ne didesnė kaip 10 A iki 2 MW galios elektros varikliams ir ne didesnė kaip 5 A didesnės nei 2 MW galios elektros varikliams. Geriau parinkti mažesnes suveikimo sroves, jei tam nereikia sudėtingo apsaugos įrengimo.

 

397.2. Apsaugą reikia prijungti prie nulinės sekos transformatoriaus ir ji turi būti greitaveikė (išskyrus atvejus, kai būtina apsaugą sulėtinti vengiant apsaugos neselektyvaus suveikimo pereinamųjų procesų metu). Nulinės sekos transformatorius reikia įrengti skirstyklos spintose. Kai šių transformatorių neįmanoma įrengti skirstykloje arba toks jų įrengimas gali padidinti apsaugos uždelsimą, jie įrengiami prie elektros variklio išvadų (pamatų duobėje).

 

397.3. Jei apsauga nuo vienfazių įžemėjimų privalo turėti uždelsimą pagal selektyvumo reikalavimus, tai norint greitai išjungti dvigubąjį įžemėjimą (kai vienas įžemėjimo taškas yra variklyje ir antras kitame tinklo taške) reikia įrengti papildomą srovės relę, kurios pirminė suveikimo srovė – 50–100 A.

 

397.4. Apsauga turi išjungti elektros variklį; sinchroniniams elektros varikliams būtina išjungti žadinimo slopinimo automatą, jei jis įrengtas.

 

398. Apsauga nuo perkrovos turi būti įrengta elektros varikliams, kurie būna perkrauti dėl technologinių priežasčių, ir elektros varikliams, kurių paleidimo ir savilaidos sąlygos yra ypač sunkios (kai jungiant tiesiogiai į tinklą paleidimo trukmė – 20 sekundžių ir ilgesnė) ir kurie perkraunami padidėjus paleidimo trukmei dėl sumažėjusios tinklo įtampos.

 

398.1. Apsauga nuo perkrovos įrengiama vienoje fazėje ir turi turėti priklausomą ar nepriklausomą nuo srovės suveikimo laiko charakteristiką, parenkant ją taip, kad apsauga nesuveiktų normaliai paleidžiant variklį ar savilaidos metu po ARĮ ir AKĮ įtaisų veikimo. Vengiant nereikalingo apsaugos suveikimo ilgo žadinimo forsavimo metu, sinchroninių elektros variklių apsaugos nuo perkrovos uždelsimas turi būti kuo artimesnis leistinajai elektros variklio perkrovos trukmei, kuri nustatoma pagal jo įšilimo kreivę.

 

398.2. Elektros variklių, perkraunamų dėl technologinių priežasčių, apsauga turi įjungti signalizaciją ir pagal galimybes automatiškai sumažinti mechanizmo apkrovą.

 

398.3. Elektros variklių išjungimas suveikus apsaugai nuo perkrovos atliekamas šiais atvejais:

 

kai jie suka mechanizmus, kurių apkrovos nėra galimybės sumažinti jų nesustabdžius arba kurie veikia be nuolat budinčiųjų darbuotojų;

 

kai jų sukamų mechanizmų paleidimo ar savilaidos sąlygos yra sunkios.

 

398.4. Elektros varikliams, kurių apsaugai nuo trumpųjų jungimų srovių naudojami saugikliai, neturintys pagalbinių kontaktų, signalizuojančių apie saugiklių perdegimą, turi būti įrengta apsauga nuo perkrovos, galinti suveikti dirbant varikliui su dviem fazėmis.

 

399. Sinchroninių elektros variklių apsaugai nuo asinchroninio darbo režimo naudojama relė, reaguojanti į srovės padidėjimą statoriaus apvijose; jos uždelsimas turi būti parinktas taip, kad apsauga nesuveiktų paleidžiant variklį ar žadinimo forsavimo metu.

 

399.1. Apsauga turi būti su nepriklausoma nuo srovės suveikimo laiko charakteristika. Elektros varikliams, kurių trumpojo jungimo ir paleidimo srovės santykis yra didesnis nei 1, naudotina apsauga, turinti priklausomą nuo srovės suveikimo laiko charakteristiką.

 

399.2. Naudotinos ir kitais principais veikiančios apsaugos, kurios patikimai suveikia atsiradus asinchroniniam darbo režimui.

 

400. Sinchroninių elektros variklių apsauga nuo asinchroninio darbo režimo po nustatyto uždelsimo turi paduoti komandą, vykdančią vieną iš šių operacijų:

 

400.1. resinchronizaciją;

 

400.2. resinchronizaciją su automatiniu trumpalaikiu mechanizmo apkrovos sumažinimu iki tokio lygio, kuris užtikrina elektros variklio įtraukimą į sinchronizmą (jei technologinio proceso sąlygos leidžia trumpam laikui sumažinti apkrovą);

 

400.3. elektros variklio išjungimą ir automatinį kartotinį paleidimą;

 

400.4. elektros variklio išjungimą (kai nėra galimybės sumažinti jo apkrovos, resinchronizacija neleistina arba kai pagal technologinio proceso sąlygas nebūtina jį automatiškai kartotinai paleisti ir resinchronizuoti).

 

401. Sumažėjus įtampai kartais numatoma išjungti dalį nesvarbių mechanizmų elektros variklių, panaudojant minimaliosios įtampos apsaugą, tuo lengvinant įtampos lygio atkūrimo sąlygas po trumpojo jungimo išjungimo ir užtikrinant svarbių mechanizmų elektros variklių savilaidą.

 

401.1. Minimaliosios įtampos apsaugos uždelsimas turi būti 0,5–1,5 sekundės, t. y. viena selektyvumo pakopa ilgesnis už greitaveikių apsaugų nuo tarpfazių trumpųjų jungimų suveikimo laiką, ir suveikimo įtampa turi būti ne didesnė už 70 proc. jų vardinės įtampos.

 

401.2. Kai esant sinchroniniams elektros varikliams įtampa išjungtoje sekcijoje mažėja lėtai, greitinant ARĮ ir AKĮ veikimą, tuo atveju slopinamas svarbių mechanizmų sinchroninių elektros variklių žadinimas, tam panaudojant minimalaus dažnio apsaugą arba kitus būdus, greitai fiksuojančius maitinimo nutrūkimą.

 

401.3. Tokios pat priemonės naudojamos nesvarbiems sinchroniniams elektros varikliams išjungti ir išjungtų variklių nesinchroniniam įjungimui uždrausti, jei tokio įjungimo srovė viršija leistinąją vertę.

 

401.4. Kai svarbių mechanizmų visų elektros variklių vienalaikė savilaida neįmanoma, pramonės įmonių elektros įrenginiuose naudojamas dalies svarbių mechanizmų variklių išjungimas ir jų automatinis kartotinis paleidimas, pasibaigus pirmosios elektros variklių grupės savilaidai. Kitos išjungtų variklių grupės įjungiamos kontroliuojant maitinimo šaltinio (pavyzdžiui, transformatoriaus) sroves, šynų įtampas arba uždelsiant įjungimo komandų padavimą.

 

402. Svarbių mechanizmų elektros varikliai privalo turėti minimaliosios įtampos apsaugą su ne ilgesniu kaip 10 sekundžių uždelsimu ir ne aukštesne nei 50 proc. jų vardinės įtampos suveikimo įtampa (išskyrus atvejus, nurodytus Taisyklių 401 punkte). Ši apsauga būtina, kai sustojus svarbiems mechanizmams jų variklių savilaida yra neleistina dėl technologinio proceso arba dėl darbo saugos reikalavimų ir kai nėra užtikrinta svarbių mechanizmų visų elektros variklių savilaida (Taisyklių 401.4 punktas). Visais atvejais, išskyrus pirmiau nurodytas išimtis, minimaliosios įtampos apsaugą reikia naudoti ir užtikrinant vienas kitą rezervuojančių mechanizmų elektros variklių ARĮ įtaisų paleidimo patikimumą. Jos turi būti naudojamos svarbių mechanizmų, kurių savilaida yra leistina ir tikslinga, elektros variklių su keičiamuoju sukimosi dažniu automatiniam sukimosi dažniui perjungti į mažesnį dažnį.

 

403. Sinchroniniai elektros varikliai privalo turėti automatinį žadinimo slopinimą. 2 MW ir didesnės galios variklių žadinimas automatiškai slopinamas įjungiant rezistorių į žadinimo apvijos grandinę. Mažesnės nei 2 MW galios elektros varikliams žadinimas taip pat automatiškai slopinamas, įjungiant rezistorių į žadintuvo žadinimo apvijos grandinę. Mažesnės nei 0,5 MW galios sinchroniniams elektros varikliams automatinis žadinimo slopinimas nebūtinas. Visų sinchroninių elektros variklių (nepaisant jų galios) su valdomų puslaidininkinių elementų žadinimo sistema automatinis žadinimo slopinimas atliekamas ir panaudojant srovės invertavimą, jei jį užtikrina maitinimo schema. Priešingu atveju žadinimas turi būti automatiškai slopinamas, įjungiant rezistorių į žadinimo apvijos grandinę.

 

 

 

III. IKI 1000 V ĮTAMPOS ASINCHRONINIŲ, SINCHRONINIŲ IR NUOLATINĖS SROVĖS ELEKTROS VARIKLIŲ APSAUGA

 

 

 

404. Visi kintamosios srovės elektros varikliai privalo turėti apsaugą nuo tarpfazių trumpųjų jungimų (Taisyklių 405 punktas); veikiantys tiesiogiai įžemintos neutralės tinkluose – apsaugą nuo vienfazių trumpųjų jungimų; tam tikrais atvejais (Taisyklių 406 ir 407 punktai) – apsaugą nuo perkrovos ir minimaliosios įtampos apsaugą. Sinchroniniai elektros varikliai (kai jie negali įsitraukti į sinchronizmą esant vardinei apkrovai) papildomai privalo turėti apsaugą nuo asinchroninio veikimo režimo (Taisyklių 409 punktas).

 

Nuolatinės srovės elektros varikliai privalo turėti apsaugą nuo trumpojo jungimo. Esant būtinumui, papildomai įrengiamos apsaugos nuo perkrovos ir nuo žymaus sukimosi dažnio padidėjimo.

 

405. Elektros variklių apsaugai nuo trumpųjų jungimų turi būti naudojami automatiniai jungikliai arba saugikliai.

 

405.1. Automatinių jungiklių atkabiklių ir saugiklių lydukų vardinės srovės turi būti parenkamos užtikrinant patikimą elektros variklio gnybtų trumpųjų jungimų išjungimą, išvengiant klaidingo apsaugos suveikimo, atsiradus normaliems elektros variklio srovės padidėjimams (technologinių apkrovų pikais, paleidimo srovės, savilaidos srovės ir kt.). Todėl mechanizmų, kurių paleidimo sąlygos yra lengvos, elektros variklio paleidimo srovės santykis su saugiklio lyduko vardine srove turi būti ne didesnis už 2,5, o mechanizmų, kurių paleidimo sąlygos yra sunkios (ilgalaikis įsibėgėjimas, dažni paleidimai ir kt.), šis santykis turi būti lygus 1,6–2,0.

 

405.2. Didinant saugiklių suveikimo laiko charakteristikų suderinimo patikimumą ir siekiant, kad jie nesuveiktų nuo srovės šuolių, svarbių mechanizmų elektros varikliams šis santykis prilyginamas 1,6 nepriklausomai nuo elektros variklio paleidimo sąlygų, jei elektros variklio gnybtų trumpojo jungimo srovės kartotinumas yra ne mažesnis už nurodytąjį Taisyklių 14 punkte.

 

405.3. Elektros variklių grupei įrengiamas galimas ir vienas bendras apsaugos nuo trumpųjų jungimų įtaisas, jei ši apsauga užtikrina paleidimo įrangos ir apsaugų nuo perkrovos, atskirai naudojamų kiekvienam šios grupės elektros varikliui, terminį atsparumą.

 

405.4. Elektrinių savųjų reikmių elektros variklių, susijusių su pagrindiniu technologiniu procesu, apsaugai nuo trumpųjų jungimų turi būti naudojami automatiniai jungikliai. Jei automatinių jungiklių elektromagnetiniai atkabikliai yra nepakankamai jautrūs, elektrinių savųjų reikmių sistemoje naudojamos atskirai sumontuotos srovės relės, duodančios išjungimo komandas į jungiklio nepriklausomą atkabiklį.

 

405.5. Užtikrinant apsaugų selektyvumą elektrinės savųjų reikmių maitinimo tinkle elektros variklių apsaugai nuo trumpųjų jungimų reikia naudoti įtaisus, turinčius elektromagnetinį atkabiklį ir atkirtą.

 

406. Elektros variklių apsauga nuo perkrovos turi būti įrengiama tais atvejais, kai atsiranda mechanizmo perkrova dėl technologinių priežasčių ir kai sunkiomis paleidimo arba savilaidos sąlygomis būtina apriboti paleidimo trukmę esant sumažėjusiai įtampai. Apsauga privalo turėti uždelsimą; tam naudojama šiluminė relė ar kiti įtaisai.

 

406.1. Apsauga nuo perkrovos turi išjungti variklį, įjungti signalizaciją arba sumažinti mechanizmo apkrovą, jei yra galimybė tai atlikti.

 

406.2. Apsauga nuo perkrovos nebūtina elektros varikliams, veikiantiems trumpalaikiu kartotiniu darbo režimu.

 

407. Minimaliosios įtampos apsauga turi būti įrengiama šiems varikliams:

 

407.1. nuolatinės srovės varikliams, kurių nėra galimybės tiesiogiai įjungti į tinklą;

 

407.2. mechanizmų, kurių savilaida jiems sustojus yra neleistina pagal technologinio proceso arba darbo saugos reikalavimus, keliamus elektros varikliams;

 

407.3. kitiems elektros varikliams – pagal Taisyklių 401 punkto reikalavimus.

 

408. Svarbiems elektros varikliams, kuriems būtina savilaida, jei jie valdomi kontaktoriais ir paleidikliais, turinčiais laikymo apviją, įjungimo grandinėje turi būti naudojami mechaniniai ar elektriniai uždelsimo elementai, užtikrinantys išjungto elektros variklio įjungimą atsikūrus įtampai per nustatytą laiką. Šiems elektros varikliams vietoje valdymo mygtukų naudojami ir rankiniai jungikliai, uždarantys palaikymo apvijos grandinę (apeinant paleidiklio pagalbinius kontaktus), tuo užtikrinant AKĮ atsikūrus įtampai, nepriklausomai nuo maitinimo nutraukimo trukmės, jei tai leistina pagal technologinio proceso ir darbo saugos reikalavimus.

 

409. Sinchroninių elektros variklių apsauga nuo asinchroninio režimo turi būti įrengiama panaudojant statoriaus perkrovos apsaugą.

 

410. Kintamosios ir nuolatinės srovės elektros variklių apsauga nuo trumpųjų jungimų turi būti įrengiama laikantis šių reikalavimų:

 

410.1. tiesiogiai įžemintos neutralės (poliaus) elektros įrenginiuose – visose fazėse arba poliuose;

 

410.2. izoliuotosios neutralės (izoliuotų polių) elektros įrenginiuose:

 

apsaugoms su saugikliais – visose fazėse arba poliuose,

 

apsaugoms su automatiniais jungikliais – ne mažiau kaip dviejose fazėse arba viename poliuje; šiuo atveju visuose elektros įrenginiuose apsauga turi būti įrengiama tose pačiose fazėse arba poliuose.

 

411. Kintamosios srovės elektros variklių apsauga nuo perkrovų turi būti įrengiama:

 

411.1. dviejose fazėse, kai elektros variklių trumpųjų jungimų apsaugai naudojami saugikliai;

 

411.2. vienoje fazėje, kai elektros variklių trumpųjų jungimų apsaugai naudojami automatiniai jungikliai.

 

411.3. Nuolatinės srovės elektros variklių apsauga nuo perkrovų turi būti įrengiama viename poliuje.

 

412. Elektros variklių apsaugos įtaisai turi tenkinti reikalavimus, nurodytus Taisyklių antrajame skyriuje. Elektros variklių minimaliosios įtampos ir visos apsaugos nuo trumpųjų jungimų bei perkrovų įrengiamos ir naudojant atitinkamus atkabiklius, sumontuotus viename aparate.

 

413. Specialias apsaugas nuo darbo dviem fazėmis reikia naudoti tiems elektros varikliams, kurie neturi apsaugų nuo perkrovos, ir tikimybė netekti vienos įtampos fazės yra didelė, todėl dirbant dviem fazėmis yra pavojus sugadinti elektros variklį ir sukelti sunkias pasekmes.

 

 

 

IV. KONDENSATORIŲ APSAUGA

 

 

 

414. Kondensatorių įrenginiai privalo turėti apsaugą nuo trumpojo jungimo, nedelsiant išjungiančią įrenginį. Apsauga turi nesuveikti nuo įrenginių įjungimo srovių ir nuo srovės šuolių viršįtampių metu.

 

415. Kondensatorių įrenginys privalo turėti apsaugą nuo įtampos padidėjimo, išjungiančią įrenginį įtampos efektinei vertei viršijus leistinąją vertę. Įrenginys turi būti išjungiamas uždelsus 3–5 minutes. Šios apsaugos nereikia, jei kondensatorių įrenginys parinktas įvertinus didžiausią galimą grandinės įtampos vertę, t. y. taip, kad padidėjus įtampai kiekvieno kondensatoriaus ilgalaikė įtampa neviršytų 110 proc. vardinės įtampos. Kondensatorių įrenginys įjungiamas pakartotinai, kai jo įtampa sumažėja, bet ne anksčiau kaip po 5 minučių nuo išjungimo.

 

416. Kai yra galimybė perkrauti kondensatorius aukštesniųjų harmonikų srovėmis, turi būti įrengta uždelsto suveikimo relinė apsauga, išjungianti kondensatorių, atskirų kondensatorių srovei pasiekus efektinę vertę, viršijančią 130 proc. vardinės srovės.

 

417. Dviejų arba daugiau vienodų lygiagrečių šakų kondensatorių baterijai reikia naudoti apsaugą, suveikiančią, kai atsiranda šių šakų srovių nevienodumas.

 

418. Baterijų, kuriose kondensatoriai sujungti lygiagrečiai ir nuosekliai, kiekvienas kondensatorius, kurio įtampa aukštesnė nei 1,05 kV, turi būti apsaugotas išoriniu saugikliu, suveikiančiu pramušus kondensatorių. Kondensatoriai, kurių įtampa 1,05 kV ir žemesnė, privalo turėti po vieną tirpųjį saugiklį kiekvienoje sekcijoje, įmontuotą korpuse ir suveikiantį pramušus sekciją.

 

419. Baterijoms, sudarytoms iš kelių sekcijų, turi būti naudojama kiekvienos sekcijos apsauga nuo trumpųjų jungimų, nors yra įrengta viso kondensatorių įrenginio apsauga. Sekcijos apsauga nebūtina, jei kiekvienas kondensatorius yra apsaugotas atskiru išoriniu arba įmontuotu saugikliu. Sekcijos apsauga turi patikimai išjungti sugedusią sekciją, kai joje trumpojo jungimo srovės kinta nuo mažiausios iki didžiausios vertės.

 

420. Turi būti parenkamos tokios kondensatorių baterijų ir saugiklių elektrinių jungčių schemos, kad atskirų kondensatorių izoliacijos pažeidimas nesuardytų jų korpusų, o likusiųjų veikti kondensatorių įtampa nepadidėtų daugiau nei ilgalaikė leistinoji jos vertė ir kad nebūtų išjungta visa kondensatorių baterija.

 

420.1. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos kondensatorių apsaugai turi būti naudojami saugikliai, ribojantys trumpojo jungimo sroves.

 

420.2. Kondensatorių išoriniai saugikliai privalo turėti jų perdegimo indikatorius.

 

421. Kondensatorių įrenginių apsauga nuo atmosferinių viršįtampių turi būti įrengiama tais atvejais ir naudojamos tos pačios priemonės, kaip nurodyta EĮĮBT.

 

 

 

V. DURPYNŲ ELEKTROS ĮRENGINIŲ APSAUGA

 

 

 

422. Pastotėse, iš kurių, tarp kitų elektros vartotojų, maitinami ir durpynų aukštesnės kaip 1000 V įtampos kilnojamieji (nestacionarieji) elektros įrenginiai, kiekvienai nueinančiai linijai turi būti įrengta selektyvioji apsauga nuo vienfazių įžemėjimų, išjungianti liniją. Turi būti įrengta antroji apsaugos pakopa, suveikianti sutrikus linijos selektyviai veikiančiai apsaugai.

 

Antrajai apsaugos pakopai turi būti naudojama neselektyvioji nulinės sekos įtampos apsauga, suveikianti su 0,5–0,7 sekundės uždelsimu ir išjungianti šynų sekciją (sistemą), transformatorių arba visą pastotę.

 

423. Žemesnės kaip 1000 V įtampos elektros įrenginiai, naudojami durpynuose ir maitinami iš transformatoriaus su izoliuotąja neutrale, privalo turėti apsaugą nuo vienfazio įžemėjimo, veikiančią be uždelsimo ir išjungiančią elektros įrenginį.

 

______________

 

part_41524ad6816b4501b900466470f393b5_end


 

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos ūkio ministro

2007 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-40

 

 

 

SKIRSTYKLŲ IR PASTOČIŲ ELEKTROS ĮRENGINIŲ
ĮRENGIMO TAISYKLĖS

 

 

 

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

 

 

1. Skirstyklų ir pastočių elektros įrenginių įrengimo taisyklės (toliau – Taisyklės) parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu (Žin., 2002, Nr. 56-2224) (toliau – Energetikos įstatymas). Taisyklių reikalavimai yra privalomi elektros energijos gamintojams, visuomeniniams elektros energijos tiekėjams, perdavimo ir skirstomojo tinklo operatoriams, elektros energijos vartotojams, t. y. visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, įrengiantiems naujus, rekonstruojantiems arba kapitališkai remontuojantiems elektros įrenginius.

 

2. Taisyklės taikomos kintamosios srovės iki 1000 V įtampos ir nuolatinės srovės iki 1500 V įtampos skirstykloms, įrengiamoms patalpose ir lauke su skirstymo, valdymo ir relių skydais bei pultais, narvelių įrenginiais, spintomis, rinklėmis ir šynų įvadais; aukštesnės kaip 1000 V įtampos kintamosios srovės stacionarioms skirstykloms ir pastotėms; 100 kW ir aukštesnės vienetinės galios puslaidininkinių keitiklių agregatų stacionarioms keitiklinėms pastotėms ir įrenginiams, skirtiems vartotojų pramoniniams elektros įrenginiams maitinti ir stacionarioms rūgštinėms akumuliatorių baterijoms įrengti.

 

3. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos kintamosios srovės skirstyklos ir pastotės naudojamos elektros energijai perduoti, skirstyti ir tiekti. Jos apima jungtuvus, skyriklius, galios skyriklius, skiltuvus, trumpiklius, įžemiklius, srovės ir įtampos matavimo transformatorius, viršįtampių ribotuvus ir kt.

 

4. Kintamosios srovės iki 1000 V įtampos ir nuolatinės srovės iki 1500 V įtampos skirstyklos naudojamos elektros energijos galiai skirstyti ir jai tiekti varikliams ir įvairiems technologiniams įrenginiams. Pagal tai, kur skirstyklos yra pritaikomos, jos apima komutacinius, apsaugos, keitiklinius, valdymo, monitoringo ir matavimo įrenginius.

 

5. Taisyklės reglamentuoja elektros įrenginių įrengimo reikalavimus, tarp jų iki 1000 V įtampos elektros įrenginių, kurių įtampa aukštesnė kaip 1000 V – generatorių, transformatorių (autotransformatorių), generatoriaus ir transformatoriaus blokų, elektros linijų, šynų ir sinchroninių kompensatorių, energetikos sistemos, elektrinių, elektros tinklų, elektros tiekimo sistemų elektros įrenginių automatikos ir teleinformacinių sistemų įrangai, elektros įrenginių antrinėms grandinėms (relinės apsaugos ir automatikos, valdymo, signalizacijos ir kontrolės), taip pat kitų puslaidininkinių keitiklinių įrenginių, asinchroninių, sinchroninių ir nuolatinės srovės elektros variklių, kondensatorių apsaugos bendruosius reikalavimus, priderinant šiuos reikalavimus prie Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir norminių dokumentų, tarptautinių standartizacijos ir normatyvų organizacijų atitinkamų norminių dokumentų ir standartų.

 

6. Taisyklės netaikomos specialiosioms skirstykloms ir pastotėms, reglamentuojamoms ypatingomis techninėmis sąlygomis, kilnojamiesiems elektros įrenginiams, elektrifikuoto geležinkelio traukos pastotėms, specialiesiems keitikliniams įrenginiams (pavyzdžiui, dujoms valyti, laboratorijoms ir pan.) ir specialiosios paskirties akumuliatorių baterijų įrenginiams.

 

7. Taisyklėse vartojamos sąvokos:

 

Atitvaras – metalinio tinklo konstrukcija, pertvarėlė ir pan., atitverianti patalpos ar kambario dalį, tarp kurių nėra temperatūrų skirtumo.

 

Drėgna patalpa – patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas – 60–75 proc.

 

Elektros inžinerinis tinklas (elektros tinklas) – tarpusavyje sujungtų oro ir kabelių elektros linijų, transformatorinių pastočių, skirstyklų, skirstomųjų punktų ir transformatorinių, skirtų elektrai perduoti ir skirstyti, visuma.

 

Elektros skydinė – patalpa su elektros įrenginių (skydų, spintų) su komutavimo, apsaugos aparatais ir elektros matavimo prietaisais visuma, skirta elektros energijai paskirstyti.

 

Kabelių kanalas – uždaras, su nuimamu denginiu kabelių tiesimo statinys, kito statinio dalis ar konstrukcija, visiškai ar iš dalies įleistas į gruntą, grindis, perdangą ir pan.

 

Kabelių statinys – specialusis statinys, skirtas kabeliams, kabelių movoms, alyvos pripildytų kabelių linijoms, alyvos papildymo aparatams ir kitiems įrenginiams sumontuoti ir jų normaliam veikimui užtikrinti. Kabelių statiniams priskiriami kabelių tuneliai, kanalai, kabelių estakados, galerijos, kameros, alyvos papildymo punktai ir pan. Kabelių šachtos, kabelių aukštai, dvigubos grindys nelaikomi kabelių statiniais ir yra kitų statinių dalis ar konstrukcijos.

 

Įžemėjimas – izoliuotosios arba kompensuotosios neutralės tinklų elektros įrenginio aktyviųjų dalių atsitiktinis susijungimas su įžemintomis įrenginio dalimis arba su žeme.

 

Įžemėjimo srovė – įžemėjimo vietoje į žemę tekanti srovė.

 

Įžeminimas – elektros įrenginio pasyviųjų dalių sujungimas su įžeminimo įrenginiu.

 

Įžeminimo įrenginys – įžemintuvo ir įžeminimo laidininkų visuma.

 

Įžeminimo laidininkas – laidininkas, jungiantis įžeminamą įrenginį su įžemintuvu arba įžeminimo magistrale.

 

Įžeminimo varža – varža tarp įžeminimo įrenginio ir neutralios žemės.

 

Įžemintuvas – grunte esančių elektrodų, jungiamųjų laidininkų ir išlyginamojo tinklo visuma.

 

Jungiamieji laidininkai – elektrodus jungiantys laidininkai.

 

Labai drėgna patalpa – patalpa, kurios santykinis oro drėgnumas 75–90 proc.

 

Modulinis skirstomasis punktas – 10 kV įtampos skirstomasis punktas, surinktas iš modulių ir turintis visus 10 kV įtampos skirstomojo punkto požymius.

 

Modulinė transformatorinė – 6–10/0,4 kV įtampos transformatorinė iš vieno ar kelių modulių, įrengta ant pamatų arba iš dalies įgilinta žemėje.

 

Nenormalus režimas – įrenginio darbinio režimo pagrindinių dydžių nukrypimas už nustatytų ribų, pavyzdžiui, perkrova (srovės padidėjimas), įtampos sumažėjimas ar padidėjimas ir t.t.

 

Požeminė transformatorinė – 6–10/0,4 kV įtampos transformatorinė, įrengiama po žeme ar statiniais.

 

Prijunginys – prie šynų prijungtas elektros įrenginys, turintis technologinio valdymo įtaisus.

 

Ribinė leistinoji parametro vertė – didžiausia ar mažiausia parametro vertė, kuri leidžia eksploatuoti elektros įrenginius.

 

Skirstykla – elektros įrenginys, skirtas elektros energijai priimti ir skirstyti, turintis komutavimo aparatus, renkamąsias ir jungiamąsias šynas, pagalbinius įrenginius (kompresorius, akumuliatorius ir kt.), taip pat apsaugos, automatikos įtaisus ir matavimo prietaisus.

 

Skirstomasis punktas (6-10 kV) – statinyje įrengti pirminio ir antrinio komutavimo įrenginiai, skirti 6–10 kV įtampos elektrai skirstyti tam tikroje teritorijoje, kurioje yra dvi ar daugiau šynų sekcijų, dvi ar daugiau įvadinių linijų, relinės apsaugos ir automatikos įtaisai, savųjų reikmių arba 6–10 kV galios transformatoriai, 6–10 kV įtampos įvadinių ir išeinančių linijų komutavimui naudojami jungtuvai.

 

Smūginė trumpojo jungimo srovė – didžiausia trumpojo jungimo srovės, sukeliančios didžiausias mechanines jėgas tarp srovinių įrenginių dalių, vertė.

 

Tarpfazis trumpasis jungimas – trumpasis jungimas tarp dviejų ar trijų fazių.

 

Tolimasis rezervavimas – trumpojo jungimo metu nesuveikusios relinės apsaugos ar gedimo neišjungusio jungtuvo rezervavimas (gedimo vietos išjungimas), naudojant gretimo nutolusio maitinimo objekto apsaugas ir jungtuvus.

 

Transformatorių pastotė (toliau – pastotė) – 35 kV ir aukštesnės įtampos elektros tinklo dalis, užimanti tam tikrą teritoriją arba patalpą, apimanti transformatorius, skirstyklą ir kitus įrenginius ir statinius.

 

Transformatorinė – 6–10 kV įtampos stacionarioji, betoninė, modulinė, komplektinė, požeminė ar stulpinė transformatorinė, jų 6–10 kV įtampos elektros įrenginiai, 6–10 kV galios transformatoriai ir žemosios įtampos elektros įrenginiai.

 

Transformatorius – bendras galios transformatoriaus ir autotransformatoriaus pavadinimas, jeigu Taisyklėse nepateikiamas papildomas paaiškinimas.

 

Trumpasis jungimas – įtampą turinčios elektros grandinės fazių (polių) susijungimas tarpusavyje, tarpusavyje ir su žeme arba tik su žeme tiesiogiai įžemintos neutralės (įžeminto vidurinio taško) tinkle.

 

Uždarosios skirstyklos pusrūsis – po uždarosios skirstyklos pastatu įrengta ir technologinėms reikmėms skirta 1,2–1,8 m aukščio patalpa.

 

Trumpojo jungimo srovė – srovė, tekanti trumpojo jungimo metu.

 

Vardinis parametras – gamintojo nurodyta elektrotechninio įrenginio parametro vertė.

 

Varža įžemintos neutralės tinklas – elektros tinklas, kurio neutralė įžeminta didele varža.

 

Vienfazis įžemėjimas – nesukeliantis didelių srovių trumpasis jungimas tarp fazinio laido ir žemės izoliuotosios (arba įžemintos per kompensavimo ritę) neutralės tinkle.

 

Vienfazis trumpasis jungimas – trumpasis jungimas tarp fazinio laido ir žemės tiesiogiai įžemintos neutralės tinkle.

 

Kitos Taisyklėse vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964) ir Elektros tinklų kodekse, patvirtintame Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 398 (Žin., 2002, Nr. 3-88).

 

 

 

II. KINTAMOSIOS SROVĖS IKI 1000 V ĮTAMPOS IR NUOLATINĖS SROVĖS IKI 1500 V ĮTAMPOS SKIRSTYKLOS

 

 

 

I. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

 

 

8. Įrengiant žemosios įtampos skirstyklas turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos standartais, statybos techniniais reglamentais ir normatyvais. Turi būti atsižvelgiama į žemosios įtampos perjungimą ir valdymą.

 

9. Laidai, šynos, aparatai, prietaisai ir konstrukcijos turi būti parenkami tiek pagal normalaus veikimo sąlygas (atitinkančias darbinę įtampą ir srovę, tikslumo klasę ir pan.), tiek ir pagal trumpojo jungimo sąlygas (terminis ir dinaminis poveikis, komutacinė geba), didžiausią temperatūrą ir kt.

 

10. Naudojimui skirtiems pagamintiems įrenginiams turi būti atlikti tipiniai ir einamieji bandymai. Tipiniai bandymai atliekami tam, kad būtų patvirtinta, jog įrenginys atitinka standartų reikalavimus, o einamieji bandymai – norint nustatyti statybos produktų ar įrenginių gamybos defektus.

 

11. Skirstyklų skirstomieji įrenginiai privalo turėti aiškius užrašus, nurodančius atskirų grandinių ir skydų paskirtį:

 

11.1. užrašai turi būti įrenginio priekinėje dalyje, o esant dvipusei priežiūrai – taip pat ir įrenginio antrojoje pusėje, įvertinant elektros įrenginių antrinių grandinių reikalavimus pagal Elektros įrenginių relinės apsaugos ir automatikos įrengimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu;

 

11.2. skirstyklų dalys, priklausančios skirtingoms srovės rūšims ir įtampoms, turi būti įrengtos, išdėstytos ir pažymėtos taip, kad jos būtų tiksliai atpažįstamos;

 

11.3. visame įrenginyje fazių ir polių tarpusavio išdėstymas turi būti vienodas. Šynos turi būti dažomos pagal Lietuvos standarto LST EN 60446:2000 „Žmonių ir mašinų sąsajos bendrieji ir saugos principai. Laidininkų žymėjimas spalvomis arba skaitmenimis (IEC 60446:1999)“ (toliau – Lietuvos standartas LST EN 60446:2000) reikalavimus;

 

11.4. skirstyklose turi būti užtikrinta galimybė prijungti kilnojamuosius įžemiklius;

 

11.5. visos metalinės skirstyklų dalys turi būti padengtos antikorozine danga;

 

11.6. įrenginiai turi būti įžeminti pagal Elektros įrenginių įrengimo bendrųjų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu (toliau – EĮĮBT), reikalavimus.

 

 

 

II. ELEKTROS APARATŲ ĮRENGIMAS

 

 

 

12. Standartizuoti skirstyklų rinklių elementai turi tokias konfigūracijas:

 

12.1. sekcija: skirstyklos rinklės elementas tarp dviejų nuoseklių vertikaliai apribotų lygių;

 

12.2. sekcijos dalis: skirstyklos rinklės elementas tarp dviejų horizontaliai apribotų lygių, išdėstytų sekcijoje vienas virš kito;

 

12.3. skyrius: sekcija arba sekcijos dalis, kuri yra visiškai uždara, išskyrus angas, reikalingas sujungimams, valdymui ar vėdinimui;

 

12.4. funkcinis elementas; skirstyklos rinklės dalis su visais elektriniais ir mechaniniais komponentais, reikalingais atitinkamai funkcijai atlikti;

 

12.5. fiksuotoji dalis: surinktas ir sujungtas laidais įrenginių rėmas ant bendros konstrukcijos, skirtas fiksuotam montavimui (aparatai turi būti nuimami tik atjungus įtampą, net jei rėmas yra suprojektuotas įstatomiesiems elementams);

 

12.6. nuimamoji dalis: elementas, kuris būtų išimamas iš skirstyklos rinklių ir visas pakeistas net tada, kai sujungtoji srovės grandinė turi įtampą;

 

12.7. ištraukiamoji dalis: išimamoji dalis, kuri būtų pastatoma į izoliacinę padėtį, nors ji dar mechaniškai sujungta su skirstyklos rinklėmis.

 

13. Fiksuotųjų, nuimamųjų ir ištraukiamųjų dalių prijungimo technologijas apibūdinančios raidės ir žymėjimui naudojamos raidės F, D ir W reiškia:

 

13.1. pirmoji raidė – pagrindinių grandinių prijungimo tašką maitinimo pusėje;

 

13.2. antroji raidė – pagrindinių grandinių prijungimo tašką linijos pusėje;

 

13.3. trečioji raidė – antrinių grandinių prijungimo tipą;

 

13.4. F – fiksuotą prijungimą (prijungimas ar atjungimas atliekamas tik naudojant įrankius);

 

13.5. D – prijungimą, kuris atliekamas rankiniu būdu (be įrankių), t. y. įstatomasis prijungimas;

 

13.6. W – ištraukiamosios dalies prijungimą, kuri (įstatant ar ištraukiant) prijungiama ar atjungiama automatiškai.

 

14. Aparatus reikia išdėstyti taip, kad eksploatacijos metu atsirandančios kibirkštys ir elektros lankai negalėtų pakenkti įrenginius prižiūrintiems darbuotojams, padegti arba sugadinti aplinkos objektų, sukelti trumpąjį jungimą arba įžemėjimą.

 

14.1. Kertamojo tipo aparatai turi būti įrengiami taip, kad veikiami svorio savaime negalėtų įsijungti. Išjungtų tokių įrenginių judamosios srovinės dalys, esant vienpusiam maitinimui, turi būti be įtampos.

 

14.2. Tiesioginio rankinio valdymo (be pavaros) kirtikliai, skirti apkrovos srovėms įjungti ir išjungti ir turintys į fasadinę (operatoriaus) pusę atgręžtus kontaktus, turi būti apsaugoti A1 degumo klasės statybos produktų gaubtais be angų ir plyšių. Tik įtampai išjungti skirti kirtikliai įrengiami atvirai, jeigu jie bus neprieinami ne elektrotechnikos darbuotojams.

 

14.3. Kirtiklių rankenų judėjimo kryptys, atsižvelgiant į naudojamų įrenginių konstrukciją, turi būti vienodos ir vienodai pažymėtos visoje skirstykloje.

 

14.4. Ant komutavimo aparatų pavarų turi būti aiškiai nurodytos padėtys „įjungta“ ir „išjungta“ arba sutrumpinimai „Įj“, „Išj“; „I“, „O“.

 

15. Remontuojant arba išmontuojant kiekvieną automatinį jungiklį turi būti numatyta galimybė atjungti jį nuo įtampos. Todėl turi būti įrengti kirtikliai arba kiti atjungiamieji aparatai.

 

Atjungiamojo aparato nereikia įrengti prieš kiekvieną iš skirstyklos išeinančios linijos automatinį jungiklį, jei elektros įrenginiai yra:

 

15.1. su ištraukiamaisiais jungikliais;

 

15.2. su stacionariaisiais jungikliais, kai remontuojant arba išmontuojant jungiklį įtampa išjungiama bendruoju aparatu, skirtu atjungti jungiklių grupę arba visą skirstomąjį įrenginį;

 

15.3. su stacionariaisiais jungikliais, jeigu yra galimybė įtampą turintį jungiklį saugiai išmontuoti izoliuotais įrankiais.

 

Nurodytiems įtampą atjungiantiems aparatams specialios pavaros (pavyzdžiui, svirtinės) numatyti įrengti nereikia.

 

16. Srieginiai (kamštiniai) saugikliai turi būti įrengiami taip, kad prie centrinio gnybto būtų prijungiami maitinimo laidai, o prie srieginės įvorės – imtuvo laidai.

 

 

 

III. ŠYNOS, LAIDAI IR KABELIAI

 

 

 

17. Atstumai tarp nejudamai pritvirtintų neizoliuotų skirtingo poliškumo srovinių dalių, taip pat tarp jų ir neizoliuotų nesrovinių metalinių dalių, turi būti ne mažesni kaip 20 mm izoliacijos paviršiumi ir 12 mm oru. Atstumai nuo neizoliuotų srovinių dalių iki tinklinių atitvarų turi būti ne mažesni kaip 100 mm ir iki ištisinių nuimamųjų atitvarų – 40 mm.

 

18. Sausose patalpose įrengtuose skyduose ir spintose neapsaugoti izoliuoti laidai, kurių izoliacija apskaičiuota ne žemesnei kaip 660 V įtampai, leidžiami tiesti nuo korozijos apsaugotais metaliniais paviršiais, glaudžiant laidus vieną prie kito. Šiuo atveju galios grandinių srovės apkrova turi būti sumažinta pagal laidininkų parinkimo sąlygas ir gamintojų pateiktus koeficientus.

 

19. Įžeminti skirti laidai ir šynos tiesiamos ir be izoliacijos.

 

20. Valdymo, matavimo ir panašių grandinių instaliacija turi atitikti Elektros įrenginių relinės apsaugos ir automatikos įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu (toliau – EĮRAAĮT), o kabelių klojimas – Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu (toliau – ELIĮT), reikalavimus.

 

 

 

IV. SKIRSTYKLŲ KONSTRUKCIJA

 

 

 

21. Skydų korpusai turi būti pagaminti iš A1 degumo klasės statybos produktų, o gaubtai ir kitos įrenginio dalys – iš A1 degumo klasės arba C-s2, d2 degumo klasės statybos produktų. Šis reikalavimas netaikomas dispečeriniams ir kitiems panašiems valdymo pultams.

 

22. Skirstyklos turi būti įrengtos taip, kad veikiančių aparatų sukelta vibracija arba išoriniai sukrėtimai nepažeistų kontaktinių jungčių ir neišreguliuotų aparatų.

 

23. Higroskopinių izoliacinių plokščių paviršiai, ant kurių montuojamos neizoliuotos srovinės dalys, turi būti apsaugoti nuo drėgmės juos impregnuojant, dažant ir pan. Drėgnose ir labai drėgnose patalpose ir lauke įrengiamose skirstyklose neturi būti naudojama higroskopinių izoliacinių statybos produktų ir medžiagų (pavyzdžiui, marmuro).

 

 

 

V. SKIRSTYKLŲ ĮRENGIMAS PATALPOSE

 

 

 

24. Elektrotechninėse patalpose priežiūros koridoriai, esantys prieš skydą arba už jo, turi atitikti tokius reikalavimus:

 

24.1. koridoriaus plotis turi būti ne mažesnis kaip 0,8 m, esant vienpusiam įrenginių išdėstymui, ir 1,0 m – esant dvipusiam įrenginių išdėstymui. Koridoriaus aukštis turi būti ne mažesnis kaip 1,9 m. Koridoriuose neturi būti daiktų, kurie trukdytų vaikščioti žmonėms ir pervežti įrenginius. Atskirose vietose dėl statybinių konstrukcijų arba dėl išsikišusių aparatų dalių koridorius susiaurinamas, tačiau ne daugiau kaip 20 cm.

 

Jeigu skyduose yra neuždengtų įtampą turinčių dalių, koridoriaus plotis už skydų turi būti ne mažesnis kaip 1 m;

 

24.2. atstumas nuo labiausiai atsikišusių neatitvertų ir neizoliuotų srovinių dalių (pavyzdžiui, atjungtų kirtiklių peilių), esančių pasiekiamame aukštyje (žemiau kaip 2,2 m) vienoje koridoriaus pusėje, iki priešingos sienos, pertvaros arba įrenginių, neturinčių neatitvertų ir neizoliuotų srovinių dalių, turi būti ne mažesnis kaip:

 

24.2.1. 1,0 m, kai įtampa žemesnė kaip 660 V, skydo ilgis iki 7 m;

 

24.2.2. 1,2 m, kai įtampa žemesnė kaip 660 V, skydas ilgesnis kaip 7 m;

 

24.2.3. 1,5 m, kai įtampa 660 V ir aukštesnė.

 

Šiuo atveju skydo ilgiu vadinamas koridoriaus ilgis tarp dviejų ištisinių skydų (spintų) eilių arba tarp vienos eilės ir sienos arba pertvaros;

 

24.3. atstumas tarp neatitvertų neizoliuotų srovinių dalių, išdėstytų žemiau kaip 2,2 m abiejose koridoriaus pusėse, turi būti ne mažesnis kaip:

 

24.3.1. 1,5 m, kai įtampa žemesnė kaip 660 V;

 

24.3.2. 2,0 m, kai įtampa 660 V ir aukštesnė;

 

24.4. neizoliuotos srovinės dalys turi būti atitvertos, jeigu atstumas tarp jų yra mažesnis už nurodytuosius Taisyklių 24.2 ir 24.3 punktuose;

 

24.5. neatitvertos neizoliuotos srovinės dalys virš koridorių turi būti įrengtos ne žemiau kaip 2,2 m;

 

25. Neizoliuotoms srovinėms dalims atitverti turi būti naudojamas ne didesnių kaip 25x25 mm akių tinklas, taip pat ištisinis arba mišrusis atitvaras.

 

Atitvaro aukštis turi būti ne mažesnis kaip 1,7 m.

 

26. Ilgesnių kaip 7 m skydų priežiūros koridoriai privalo turėti dvejas išėjimo duris. Jos įrengiamos tiek į skydo patalpą, tiek ir į kitas patalpas. Antrosios durys nebūtinos, kai įrenginių priežiūros koridoriaus plotis viršija 3 m ir nėra alyvinių aparatų.

 

Durys iš skirstyklos patalpų turi atsidaryti į kitų patalpų pusę (išskyrus aukštesnės kaip 1000 V įtampos kintamosios srovės ir aukštesnės kaip 1500 V įtampos nuolatinės srovės skirstyklas) arba į išorę ir turėti užtrenkiamas spynas, atrakinamas be rakto iš skirstyklos pusės. Durų plotis turi būti ne mažesnis kaip 0,75 m, o aukštis – ne mažesnis kaip 1,9 m.

 

 

 

VI. SKIRSTYKLOS GAMYBOS PATALPOSE

 

 

 

27. Ne elektrotechnikos darbuotojams prieinamose patalpose įrengiamų skirstyklų srovinės dalys turi būti uždengtos ištisiniais atitvarais.

 

Jeigu įrengiama skirstykla turi atviras srovines dalis, tai ji turi būti atitverta. Šiuo atveju atitvaras turi būti tinklinis, ištisinis arba mišrusis ir ne žemesnis kaip 1,7 m. Atstumas nuo tinklinio atitvaro iki įrenginio neizoliuotų srovinių dalių turi būti ne mažesnis kaip 0,7 m, o nuo ištisinių – atitikti Taisyklių 18 punkto reikalavimus. Koridorių plotis turi atitikti Taisyklių 24 punkto reikalavimus.

 

28. Laidų antgaliai ir kabelių galūnės turi būti skirstyklos įrenginio viduje.

 

29. Nuimami atitvarai turi būti tvirtinami taip, kad jie būtų nuimami tik su įrankiais. Atitvarų durelės turi būti užrakinamos.

 

30. Komplektinių skirstyklų ir komplektinių transformatorinių įrengimas turi atitikti Taisyklių Aukštesnės kaip 1000 V įtampos skirstyklos ir pastotės skyriaus reikalavimus.

 

 

 

VII. LAUKE ĮRENGTOS SKIRSTYKLOS

 

 

 

31. Įrengiant skirstyklas lauke, reikia laikytis tokių reikalavimų:

 

31.1. įrenginys turi būti pastatytas išlygintoje aikštelėje ne žemiau kaip 0,2 m virš išlyginto paviršiaus ir privalo turėti aplinkos sąlygas atitinkančią konstrukciją. Rajonuose, kur sniego pusnys gali siekti 1 m ir daugiau, skirstyklas ir spintas reikia statyti ant paaukštintų pamatų;

 

31.2. skirstyklose ir spintose turi būti vietinis šildymas, kad aparatai, relės, matavimo ir apskaitos prietaisai galėtų normaliai veikti ir atitiktų standartų reikalavimus. Šio punkto reikalavimas netaikomas, kai gamintojas užtikrina, kad skirstyklose ir spintose įrenginiai, neturintys šildymo sistemos, gali normaliai veikti ir atitinka standartų reikalavimus;

 

31.3. skirstyklų įrenginių korpusus reikia gaminti iš atsparios aplinkos poveikiui medžiagos arba dengti antikorozine danga (poliesteris sustiprintas stiklo pluoštu, skarda iš nerūdijančio metalo lydinių arba skarda, dengta aliuminio cinko lydiniais).

 

 

 

III. AUKŠTESNĖS KAIP 1000 V ĮTAMPOS SKIRSTYKLOS IR PASTOTĖS

 

 

 

I. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

 

 

32. Elektros įrenginiai, srovei laidžios dalys, izoliatoriai, tvirtinimai, atitvarai, pagrindinės konstrukcijos įrengiami, o izoliaciniai ir kiti atstumai parenkami taip, kad:

 

32.1. elektros įrenginių normalaus veikimo metu atsirandančios jėgos, įšilimas, elektrinis lankas ir kiti reiškiniai (kibirkščiavimas, dujų išsiskyrimas ir pan.) negalėtų pažeisti įrenginių ir sukelti trumpųjų jungimų tarp fazių, jungimų su žeme ir pavojų įrenginius prižiūrintiems darbuotojams;

 

32.2. pažeidus elektros įrenginių normalų veikimą, būtų lokalizuojamas trumpojo jungimo sukeltas gedimas;

 

32.3. atjungus įtampą bet kurioje grandinėje būtų galima saugiai apžiūrėti, keisti ir remontuoti jos aparatus, srovėlaidžius ir konstrukcijas, nepažeidžiant gretimų grandžių normalaus darbo;

 

32.4. būtų patogu transportuoti įrenginius;

 

32.5 Taisyklių 32.3 punkto reikalavimas netaikomas aukštesnės kaip 1000 V įtampos skirstykloms, kurios remontuojamos atjungus visą skirstyklą.

 

33. Naudojant atviruosius peilinius skyriklius arba skiltuvus neapkrautų transformatorių, elektros linijų talpinių arba išlyginamųjų srovių ir įžemėjimo srovių išjungimui ir įjungimui, atstumai tarp srovėlaidžių ir nuo srovėlaidžių iki žemės turi atitikti šio skyriaus ir norminių teisės aktų bei gamintojų instrukcijų reikalavimus.

 

34. Aparatai, laidininkai ir izoliatoriai turi būti parenkami pagal normalaus ir avarinio režimų sąlygas ir tikrinami pagal trumpojo jungimo sąlygas.

 

35. Konstrukcijos, ant kurių pastatyti ir pritvirtinti aparatai, laidininkai ir izoliatoriai, turi atlaikyti įrenginių svorį ir apkrovas, atsirandančias dėl vėjo, apšalo, trumpojo jungimo ir atsižvelgiant į kitas jų naudojimo sąlygas.

 

Arti srovėlaidžių esančios statybinės konstrukcijos nuo elektros srovės poveikio neturi įšilti daugiau kaip iki +50 °C (jei darbuotojai prie jų gali prisiliesti) ir daugiau kaip iki +70 °C (jei darbuotojai prie jų negali prisiliesti).

 

Konstrukcijų įšilimo tikrinti nereikia, jei arti esančiomis srovinėmis dalimis teka 1000 A arba mažesnė kintamoji srovė.

 

36. Visose skirstyklos grandinėse turi būti įrengti atskiriantys įrenginiai, kad grandinių nutraukimas būtų matomas, arba turi būti įrengtos pagalbines priemones, patikimai rodančios grandinės atjungimą. Šie įrenginiai turi leisti atjungti visus kiekvienos grandinės aparatus (jungtuvus, skiltuvus, saugiklius, srovės transformatorius, įtampos transformatorius ir pan.) nuo renkamųjų šynų, taip pat ir nuo kitų įtampos šaltinių.

 

Nurodytas reikalavimas negalioja komplektinėms spintoms su ištraukiamais vežimėliais, aukštojo dažnio užtvėrikliams ir ryšių kondensatoriams, įtampos transformatoriams, viršįtampių ribotuvams, taip pat galios transformatoriams su kabelių įvadais.

 

37. Jungtuvas arba jo pavara turi turėti gerai matomą padėties žymenį („įjungta“, „išjungta“ arba trumpinius „Įj“, „Išj“; „I“, „O“). Signalinės lempos neturi būti vienintelis jungtuvų padėties rodiklis. Jeigu jungtuvo pavara atskilta pertvara nuo jungtuvo, tai padėties žymuo turi būti ir ant jungtuvo ir ant pavaros.

 

Vienos rūšies komutavimo aparatų, atsižvelgiant į jų konstrukcijas, rankinės pavaros turi būti įrengiamos taip, kad rankenų judėjimo kryptys būtų vienodos ir vienodai pažymėtos visoje skirstykloje.

 

38. Kai skirstyklos ir pastotės sumontuotos ten, kur aplinkos oras gali turėti medžiagų, bloginančių izoliaciją arba ardančių įrenginius ir šynas, tai turi būti naudojamos įrenginių patikimo veikimo priemonės: panaudota sustiprinta izoliacija; šynos pagamintos iš atsparios supančios aplinkos veikimui medžiagos arba nudažytos apsaugine danga; skirstyklos ir pastotės sumontuotos vyraujančioje vėjų krypties pusėje; skirstyklos ir pastotės įrengtos pagal paprasčiausias schemas; naudojamos uždarosios skirstyklos ir pastotės apsaugotos nuo dulkių, kenksmingų dujų arba garų patekimo į patalpas.

 

Įrengiant atvirąsias skirstyklas arti jūros ar chemijos įmonių arba vietose, kur ilgalaike eksploatacijos patirtimi nustatytas aliuminio korozinis irimas, reikia naudoti apsaugotus nuo korozijos specialius aliumininius ir plieninius aliumininius laidus.

 

39. Atvirosiose skirstyklose turi būti numatyta įrengti jungtuvų pavarų, orinių jungtuvų vožtuvų blokų, jų agregatinių spintų, taip pat ir kitų spintų, kuriose yra naudojama vidaus aparatūra arba gnybtai, šildymo sistemos pagal gamintojų instrukcijų reikalavimus.

 

40. Skirstyklų ir pastočių elektros įrenginių ir šynų fazės, įžeminimo peiliai ir jų pavarų rankenos turi būti žymimos pagal Lietuvos standarto LST EN 60446:2000 reikalavimus.

 

41. 6 kV ir aukštesnės įtampos skirstyklose turi būti sumontuota operatyvinė blokuotė, leidžianti išvengti klaidingų operacijų.

 

42. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos skirstyklose ir pastotėse įrengiami stacionarieji įžeminimo peiliai arba nustatytos vietos kilnojamiems įžemikliams prijungti.

 

Uždarųjų skirstyklų šynų įžemikliai turi būti blokuojami.

 

Kompiuteriais valdomų skyriklių ir įžemiklių pavaros blokuojamos tik naudojant programinę įrangą.

 

43. Srovėlaidžių ir elektros įrenginių tinklo ir mišrieji atitvarai nuo atvirųjų skirstyklų ir atvirai pastatytų transformatorių išlygintos teritorijos lygio turi būti 2 m arba 1,6 m aukščio (įvertinant Taisyklių 70 ir 71 punktų reikalavimus) ir nuo uždarųjų skirstyklų ir viduje sumontuotų transformatorių grindų – 1,9 m aukščio. Atitvaro tinklo akys turi būti ne didesnės kaip 25x25 mm. Apatinis atitvarų kraštas atvirosiose skirstyklose turi būti ne didesniame kaip 0,2 m aukštyje, o uždarosiose – grindų lygyje.

 

Išoriniai atitvarai turi būti įrengti pagal Taisyklių 55 punkto reikalavimus.

 

Įėjimuose į jungtuvų, transformatorių ir kitų aparatų kameras jų apžiurai, kai srovinės dalys turi įtampą, naudojami ir barjerai. Barjerai turi būti įrengti 1,2 m aukštyje ir turi būti nuimami. Jei kamerų grindys aukščiau kaip 0,3 m virš žemės lygio, būtina tarp durų ir barjero palikti ne mažesnį kaip 0,5 m atstumą arba prieš duris numatyti apžiūros aikštelę.

 

44. Skirstyklose ir pastotėse turi būti numatytos priemonės (kompensatoriai, silpnesnis tempimas ir pan.), neleidžiančios šynose, laiduose arba izoliatoriuose atsirasti pavojingiems mechaniniams įtempimams dėl temperatūros pokyčių, vibracijų ir pan.

 

45. Alyvinių transformatorių ir aparatų alyvos lygio ir temperatūros, taip pat dujinių jungtuvų manometrai ir kiti rodikliai, rodantys įrenginių būklę, turi būti išdėstyti taip, kad būtų patogu ir saugu juos stebėti neišjungiant įtampos (pavyzdžiui, iš įėjimo į kamerą pusės).

 

Alyvos ar dujų mėginiams paimti, atstumas nuo grindų arba žemės paviršiaus iki transformatoriaus arba aparato krano turi būti ne mažesnis kaip 0,2 m.

 

46. Apsaugos, matavimo, signalizacijos ir apšvietimo grandinių elektros laidai, nutiesti alyvinių elektrotechninių įrenginių paviršiais, turi būti izoliuoti alyvai atsparia medžiaga.

 

47. Lauke pastatyti transformatoriai, reaktoriai ir kondensatoriai turi būti dažomi šviesiais dažais, kad būtų sumažintas įšilimas nuo tiesioginių saulės spindulių. Be to, šie dažai turi būti atsparūs alyvos ir atmosferos poveikiams.

 

48. Skirstyklose ir pastotėse turi būti įrengtas elektrinis apšvietimas. Apšvietimo įranga turi būti sumontuota taip, kad ji būtų saugiai eksploatuojama.

 

49. Skirstyklose ir pastotėse turi būti įrengtos valdymo ir signalizacijos priemonės.

 

50. Skirstyklos, pastotės ir jų teritorija turi atitikti normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus.

 

51. Atstumai tarp skirstyklų (pastočių) ir aukštesnių kaip 4 m medžių turi būti tokie, kad virstant medžiams, nebūtų pažeidžiami įrenginiai ir šynos.

 

52. Gyvenamuosiuose ir pramoniniuose rajonuose statomose skirstyklose ir pastotėse privalo būti įrengtos elektros įrenginių (transformatorių, sinchroninių kompensatorių ir pan.) darbo triukšmo sumažinimo priemonės iki Lietuvos higienos normos HN 33-1:2003 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. V-520 (Žin., 2003, Nr. 87-3957) nurodytų lygių.

 

53. Skirstyklose ir pastotėse, kur nuolat būna darbuotojai, turi būti įrengti arteziniai gręžiniai, geriamojo vandens šuliniai arba vandentiekis.

 

54. Transformatorių pastotėse turi būti įrengtas sanitarinius reikalavimus atitinkantis tualetas.

 

55. Pastočių teritorija turi būti aptverta išorine ne žemesne kaip 1,8 m aukščio tvora.

 

Elektrinių, 330 kV ir aukštesnės įtampos pastočių teritorijoje įrengiant atvirąsias skirstyklas, jas būtina aptverti ne žemesne kaip 1,6 m aukščio vidaus tvora.

 

Uždarųjų pastočių, transformatorinių, modulinių ir stulpinių transformatorinių aptverti nebūtina.

 

Tvoros naudojamos tinklinės, grotinės arba kaip aklina siena ar pertvara.

 

56. Uždarųjų ir atvirųjų skirstyklų ir pastočių metalinės konstrukcijos, požeminės metalinių ir gelžbetoninių konstrukcijų dalys turi būti apsaugotos nuo korozijos.

 

57. Atvirųjų skirstyklų ir pastočių teritorijose, kuriose iš alyvos ūkio, alyvos sandėlių, mašinų patalpų, iš transformatorių ir alyvinių jungtuvų gali nutekėti alyva, turi būti įrengti alyvos surinkimo ir pašalinimo įrenginiai, siekiant išvengti aplinkos užteršimo.

 

58. Patalpos, kur saugomos sieros heksafluorido dujos, turi būti specialiai pažymėtos plakatu (užrašu) ir patekimas į jas turi būti apribotas.

 

 

 

II. ATVIROSIOS SKIRSTYKLOS

 

 

 

59. 110 kV ir aukštesnės įtampos atvirosiose skirstyklose išilgai jungtuvų turi būti nutiestas kelias montavimo remonto mechanizmams ir įtaisams bei kilnojamosioms laboratorijoms. Transportavimo gabaritai turi būti ne mažesni kaip 4 m (į aukštį ir į plotį).

 

60. Šynų ir jų konstrukcijų vėjo ir apšalo apkrovos, oro skaičiuojamoji temperatūra turi būti nustatytos atsižvelgiant į aukštesnės kaip 1000 V įtampos elektros oro linijų reikalavimus (ELIĮT).

 

Skaičiuojant lanksčiųjų šynų apkrovas, turi būti įvertintas izoliatorių girliandos ir aparatų bei transformatorių prijungimo laidininkų svoris.

 

Skaičiuojant konstrukcijų apkrovas, reikia įvertinti papildomą žmogaus ir instrumentų bei montavimo įtaisų svorį: 200 kg -inkarinių atramų ir 150 kg – tarpinių atramų izoliatorių girliandose, 100 kg – atraminiuose izoliatoriuose.

 

Atvirųjų skirstyklų aparatų atvadai neturi sukelti neleistinų mechaninių įtempimų šynose, kai yra žema temperatūra, ir neleisti laidams suartėti, esant stipriam vėjui.

 

61. Lanksčiųjų šynų mechaninio atsparumo atsargos koeficientas, kai apkrovos atitinka Taisyklių 60 punkto reikalavimus, turi būti ne mažesnis kaip 3, palyginti su jų atsparumu nutrūkimui.

 

62. Kabamųjų izoliatorių mechaninio atsparumo atsargos koeficientas, kai apkrovos atitinka Taisyklių 60 punkto reikalavimus, turi būti ne mažesnis kaip 4, palyginti su izoliatoriaus minimaliu atsparumu (mechaniniu arba elektromechaniniu, atsižvelgiant į standartų reikalavimus).

 

63. Lanksčiųjų šynų sukabinimo įrangos mechaninio atsparumo atsargos koeficientas, kai apkrovos atitinka Taisyklių 60 punkto reikalavimus, turi būti ne mažesnis kaip 3, palyginti su minimaliu atsparumu.

 

64. Atvirųjų skirstyklų šynų pakabinimo atramos turi būti iš surenkamojo gelžbetonio, cinku, aliuminiu cinku arba kitokia ilgalaike danga padengtų plieno konstrukcijų.

 

65. Atvirųjų skirstyklų šynų tvirtinimo atramos gaminamos ir skaičiuojamos kaip tarpinės arba galinės pagal aukštesnės kaip 1000 V įtampos elektros oro linijų atramoms taikomus ELIĮT reikalavimus. Jeigu tarpinės atramos laikinai naudojamos kaip galinės, jos turi būti sutvirtintos atotampomis.

 

66. Kabamųjų ir atraminių izoliatorių kiekis ir skirstyklos elektros įrenginių išorinė izoliacija parenkama pagal įtampą ir aplinkos sąlygas.

 

67. Atstumai tarp standžiųjų šynų srovinių ir įžemintų dalių Af-ž ir tarp atskirų fazių srovinių dalių Af-f turi būti ne mažesni kaip nurodytieji Taisyklių priedo 1 lentelėje ir 1 paveiksle.

 

68. Atstumai tarp lanksčiųjų šynų srovėlaidžių ir įžemintų dalių Af-ž,l, taip pat tarp srovėlaidžių Af-f,l, esančių vienoje horizontalioje plokštumoje (Taisyklių priedo 2 paveikslas), turi būti ne mažesni kaip:

 

 

 

Af-ž,l = Af-ž + a;     (1)

 

ir

 

Af-f,l = Af-f + a;     (2)

 

 

 

čia: a = f sin α.

 

Šioje formulėje: f – laido įlinkis metrais, esant 15 °C temperatūrai; α = arctg (P/Q);

 

P – vėjo slėgis į 1 m ilgio laidą dekaniutonais;

 

Q – 1 m ilgio laido svoris dekaniutonais.

 

Vėjo greitis įvertintas 60 proc. statybinių konstrukcijų skaičiavimo vertės. Laikoma α ≤ 45°.

 

69. Kai trifazio trumpojo jungimo srovė 20 kA ir didesnė, o laidų įlinkis tarpatramyje 3 m ir didesnis, reikia tikrinti skirstyklos lanksčiąsias šynas trumpojo jungimo srovių dinaminiam poveikiui, norint išvengti jų susilietimo arba pavojingo fazių suartėjimo.

 

Minimalūs leistini atstumai tarp įtampą turinčių gretimų fazių, kai jos labiausiai suartėja veikiant trumpojo jungimo srovei, turi atitikti mažiausius atstumus tarp oro linijos laidų, įvertintus pagal didžiausią darbinę įtampą, ir nurodytus ELIĮT šeštajame skyriuje (Aukštesnės kaip 1000 V įtampos oro linijos).

 

Lanksčiuosiuose srovėlaidžiuose, kurių fazės padarytos iš kelių laidų, turi būti įrengti spyriai.

 

70. Horizontalieji atstumai nuo srovėlaidžių ir neįžemintų dalių arba izoliacinių elementų (iš srovėlaidžių pusės) iki stacionariųjų vidaus atitvarų, atsižvelgiant į jų aukštį, turi būti ne mažesni kaip Taisyklių priedo 1 lentelėje nurodytas B matmuo, kai atitvaro aukštis 1,6 m, ir Af-ž matmuo – kai atitvaro aukštis 2,0 m. Įrengiant šias dalis arba elementus aukščiau atitvarų, šie atstumai turi būti išlaikyti ir iki atitvaro plokštumos 2,7 m aukštyje (Taisyklių priedo 3 paveikslas).

 

Atitvaro plokštumos 2,7 m aukščio taško atstumas iki šių dalių arba elementų turi būti ne mažesnis kaip Af-ž (Taisyklių priedo 3 paveikslas).

 

71. Srovėlaidžiai (įvadai, šynos, jungiamieji laidai ir pan.), esantys virš paviršiaus arba įrenginių (pavyzdžiui, kabelių kanalų arba lovio plokštės, kuriomis gali vaikščioti žmonės) lygio ne mažesniame aukštyje, kaip nurodytas Taisyklių priedo 1 lentelėje D matmuo (Taisyklių priedo 4 paveikslas), įrengti atitvaras nėra būtina.

 

Neatitverti laidininkai, jungiantys aukštojo dažnio ryšio, telemechanikos ir apsaugos įrenginių kondensatorių su filtru, turi būti ne mažesniame kaip 2,5 m aukštyje. Be to, filtrą reikia įrengti tokiame aukštyje, kad jis būtų patogiai remontuojamas (derinamas).

 

Transformatorių ir aparatų, kurių porcelianinių izoliatorių apatinis kraštas yra ne mažesniame kaip 2,5 m aukštyje nuo paviršiaus arba įrenginių (kabelių kanalų arba lovio plokštės ir pan.) lygio, nėra būtina aptverti (Taisyklių priedo 4 paveikslas). Kai aukštis mažesnis, įrenginys turi turėti atitvarą, atitinkantį Taisyklių 43 punkto reikalavimus ir esantį nuo transformatorių ir aparatų ne mažesniu kaip nurodytu Taisyklių 70 punkte atstumu. Atvirai statomų transformatorių prie pastato sienos reikalavimai pateikti Taisyklių 81 punkte.

 

72. Neatitverti srovėlaidžiai turi būti sumontuoti taip, kad atstumas nuo jų iki mašinų, mechanizmų ir transporto priemonių gabaritų (Taisyklių 59 punktas) būtų ne mažesnis kaip B atstumas, nurodytas Taisyklių priedo 1 lentelėje (Taisyklių priedo 5 paveikslas).

 

73. Atstumai tarp artimiausių neatitvertų skirtingų grandžių srovėlaidžių turi būti parenkami pagal vienos grandies priežiūros, neatjungiant kitos, sąlygą. Išdėstant neatitvertų skirtingų grandžių srovėlaidžius skirtingose (lygiagrečiose arba statmenose) plokštumose, vertikalieji atstumai turi būti ne mažesni kaip Taisyklių priedo 1 lentelėje nurodytas C matmuo, o horizontalieji atstumai – kaip E matmuo (Taisyklių priedo 6 paveikslas). Esant skirtingoms įtampoms, C ir E matmenys nustatomi pagal aukštesniąją įtampą.

 

Čia matmeniu C įvertinama tai, kad dirbama apatinėje grandyje neatjungiant viršutinės, o matmeniu E – dirbama vienoje grandyje neatjungiant antrosios.

 

Jeigu tokiomis sąlygomis darbai nenumatomi, tai atstumai tarp skirtingų grandžių srovėlaidžių skirtingose plokštumose turi būti nustatyti pagal Taisyklių 67 ir 68 punktų reikalavimus.

 

Taip pat turi būti įvertintas galimas laidų suartėjimas (veikiant vėjui, plikšalai, temperatūrai).

 

74. Atstumai tarp skirtingų grandžių srovėlaidžių, esančių toje pačioje horizontalioje plokštumoje, nustatomi pagal aukščiausiąją įtampą ir turi būti ne mažesni kaip Taisyklių priedo 1 lentelėje nurodytas E matmuo (Taisyklių priedo 7 paveikslas). Matmuo E pateiktas tam atvejui, kai dirbama vienoje grandyje neatjungiant kitos.

 

75. Atstumai tarp srovėlaidžių ir išorinės tvoros viršutinio krašto turi būti ne mažesni kaip Taisyklių priedo 1 lentelėje nurodytas E matmuo (Taisyklių priedo 8 paveikslas). Čia vertikalieji atstumai nuo srovėlaidžių iki žemės ne atvirosios skirstyklos (pastotės) teritorijoje turi būti ne mažesni kaip nurodyti Taisyklių 98.1 ir 98. 3 punktuose.

 

76. Atstumai nuo skyriklio kontaktų ir peilių atjungtoje padėtyje iki įžemintų dalių turi būti ne mažesni kaip Taisyklių priedo 1 lentelėje nurodytas Af-ž matmuo, iki prijungtos prie antrojo kontakto tos pačios fazės šynos – ne mažesni kaip G matmuo, iki kitų prijunginių šynų – ne mažesni kaip B matmuo (Taisyklių priedo 9 paveikslas).

 

77. Atstumai tarp atvirųjų skirstyklų srovėlaidžių ir pastatų arba statinių (uždarųjų skirstyklų, valdymo skydų, transformatorių bokštų ir kt.) turi būti ne mažesni kaip Taisyklių priedo 1 lentelėje nurodytas E matmuo, o vertikalūs atstumai tarp srovėlaidžių ir išvardytų statinių – ne mažesni kaip D matmuo (Taisyklių priedo 10 paveikslas ir Taisyklių 99 punktas).

 

78. Oro apšvietimo, ryšių ir signalizacijos linijos neturi būti tiesiamos virš ir po atvirųjų skirstyklų srovėlaidžiais.

 

79. Atstumai nuo įrenginių, kurių alyvos masė 60 kg ir didesnė viename įrenginyje, iki C, D, E gamybos kategorijos pastatų pramonės įmonių teritorijoje ir iki pagalbinių statinių (dirbtuvių, sandėlių) elektrinių ir pastočių teritorijoje, taip pat iki gyvenamosios ir visuomeninės paskirties statinių turi būti ne mažesni kaip (išimtis D ir E kategorijoms Taisyklių 81 punktas) 16 m, pastatams ir statiniams esant I atsparumo ugniai laipsniui, 20 m – II atsparumo ugniai laipsniui ir 24 m – III atsparumo ugniai laipsniui.

 

Atstumai nuo alyvinių įrenginių iki sprogimui pavojingų zonų ir patalpų nustatomi pagal elektros įrenginių sprogimui pavojingose zonose reikalavimus.

 

Pagal atsparumo ugniai laipsnį, pastočių pastatai turi atitikti Statybos techninio reglamento STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 704 (Žin., 2004, Nr. 23-720), reikalavimus.

 

Priešgaisriniai atstumai nuo transformatorių remonto dirbtuvių ir alyvos ūkio aparatinės, nuo alyvos sandėlių iki atvirosios skirstyklos tvorų turi būti ne mažesni kaip 6 m.

 

Atstumai nuo uždarosios skirstyklos pastatų iki elektrinės ir pastotės kitų gamybos paskirties pastatų turi būti ne mažesni kaip 7 m, jeigu uždarosios skirstyklos sienos, pastatytos priešais kitą statinį, atsparumas ugniai yra mažesnis kaip REI 60.

 

80. Atstumai nuo elektrinių ir pastočių atvirųjų skirstyklų alyvinių įrenginių iki uždarųjų skirstyklų pastatų, skydų, kompresorinių ir sinchroninių kompensatorių blokų nustatomi vadovaujantis technologiniais reikalavimais.

 

81. Statant alyvinius transformatorius prie D ir E gamybų kategorijų pastatų vadovaujantis Energetikos objektų priešgaisrinėmis saugos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 80/121 (Žin., 1999, Nr. 22-631), sienoms, pertvaroms, langams ir durims specialūs reikalavimai netaikomi. Tačiau kai tarpsnio B plotyje (Taisyklių priedo 11 paveikslas) atstumai nuo sienų iki transformatorių ne didesni kaip 10 m, turi būti laikomasi tokių reikalavimų:

 

81.1. langai įrengiami tik virš transformatoriaus dangčio lygio (E matmuo);

 

81.2. kai atstumas d mažesnis kaip 5 m, o pastatas yra II ar III atsparumo ugniai laipsnio, pastato siena turi būti iškilusi virš I atsparumo ugniai stogo dangos ne mažiau kaip 0,7 m, o sienos atsparumas ugniai turi būti ne mažesnis kaip REI 180;

 

81.3. kai atstumas d mažesnis kaip 5 m ir pastatas yra I atsparumo ugniai laipsnio, taip pat kai d atstumas 5 m ir didesnis bei esant bet kokiam pastato atsparumo ugniai laipsniui, nuo e iki e+f aukščio turi būti įrengiami neatidaromi langai su armuotuoju stiklu arba su įrėmintais stiklo blokais, kurių rėmų ugniai atsparumo riba ne mažesnė kaip EI 30 ir jie pagaminti iš A1 degumo klasės statybos produktų; virš e+f aukščio – įrengiami ir atidaromi į pastato vidų langai, kurių angos iš lauko uždengtos ne didesnių kaip 25x25 mm akių metaliniais tinklais;

 

81.4. kai atstumas d yra iki 5 m, tai mažesniame kaip e aukštyje, taip pat kai d yra 5 m ir daugiau, tai bet kuriame aukštyje įrengiamos durys, pagamintos iš A1 degumo klasės statybos produktų arba C-s2, d2 degumo klasės statybos produktų, kurių atsparumas ugniai yra ne mažesnis kaip EI 30;

 

81.5. kai atstumas d yra iki 5 m, pastato sienoje neturi būti įrengiamos tiekiamojo vėdinimo angos, o e aukštyje įrengiamos ir neužteršto oro išpūtimo angos;

 

81.6. atstumas b turi būti pagal Taisyklių 201 punktą, o atstumas d turi būti ne mažesnis kaip 0,8 m;

 

81.7. išilgai transformatorių aikštelių turi būti įrengtas ne siauresnis kaip 3,5 m kelias.

 

Nurodyti Taisyklių priedo 11 paveiksle a-d ir A matmenys yra iki labiausiai atsikišusių transformatoriaus dalių mažesniame kaip 1,9 m aukštyje nuo žemės. Kai vieno transformatoriaus galia yra iki 1,6 MVA, tai matmenys b daugiau arba lygūs 1,5 m ir e daugiau arba lygūs 8 m; o kai vieno transformatoriaus galia didesnė kaip 1,6 MVA – matmenys b daugiau arba lygūs 2 m ir e daugiau arba lygūs 10 m.

 

Taisyklių 81 punkto reikalavimai galioja taip pat ir komplektinei transformatorių pastotei.

 

82. Alyviniams galios transformatoriams (reaktoriams), kurių vieneto alyvos masė didesnė kaip 1 t, ir bakiniams jungtuvams, kurių įtampa 110 kV ir aukštesnė, turi būti įrengta alyvos duobė, alyvos nutekėjimo kanalas ir alyvos rinktuvas. Juos rengiant reikia laikytis tokių reikalavimų:

 

82.1. alyvos duobės gabaritai turi būti didesni už elektros įrenginio gabaritus ne mažiau kaip 0,6 m, esant alyvos masei iki 2 t; 1 m – nuo 2 t iki 10 t; 1,5 m – nuo 10 t iki 50 t; 2 m – daugiau kaip 50 t. Alyvos duobės gabaritas nuo sienos arba pertvaros pusės įrengiamas mažesnis kaip 0,5 m, jeigu atstumas nuo transformatoriaus iki sienos arba pertvaros mažesnis kaip 2 m. Alyvos duobės tūris turi būti apskaičiuotas visam transformatoriaus (reaktoriaus) alyvos kiekiui. Bakinių jungtuvų alyvos duobės talpa turi būti apskaičiuota 80 proc. vieno bako alyvos kiekio;

 

82.2. alyvos duobės ir alyvos nutekėjimo kanalai turi būti įrengti taip, kad alyva (vanduo) negalėtų nutekėti iš vienos duobės į kitą, ištekėti kabelių kanalais ir kitais požeminiais įrenginiais, negalėtų išplisti gaisras, alyvos kanalai neužsiterštų ir neužsikimštų sniegu, ledu ir pan.;

 

82.3. iki 10 MVA galios transformatoriams (reaktoriams) įrengti alyvos duobių, su alyvos nutekėjimu nėra būtina (Taisyklių priedo 12 paveikslas a). Nesant alyvos nutekėjimo, alyvos duobė turi būti skaičiuota visam virš jos pastatyto įrenginio alyvos kiekiui ir uždengta metaliniu tinklu, virš kurio turi būti paskleistas ne plonesnis kaip 0,25 m švaraus žvyro arba išplautos akmens ar neakytosios kitos kilmės nuo 30 iki 70 mm stambumo skaldos sluoksnis.

 

Alyvai ir vandeniui iš alyvos duobės pašalinti turi būti naudojamas kilnojamasis siurblys. Kai alyvos duobė neturi alyvos nutekėjimo, duobėje įrengiamas paprasčiausias alyvos (vandens) kontrolės įtaisas;

 

82.4. duobės, turinčios alyvos nutekėjimą, dugnas turi būti žemiau žemės paviršiaus lygio arba paviršiaus lygyje. Duobių kraštų aukštis turi būti ne žemesnis kaip 0,25 m ir ne aukštesnis kaip 0,5 m virš aplinkinės žemės lygio. Duobių turinčių alyvos nutekėjimą į rinktuvą angos grotelės (Taisyklių priedo 12 paveikslas b) turi būti užpiltos ne plonesniu kaip 0,25 m švaraus žvyro arba išplautos akmens ar neakytosios kitos kilmės nuo 30 iki 70 mm stambumo skaldos sluoksniu;

 

82.5. įrengiant alyvinius elektros įrenginius ant pastatų (statinių) gelžbetoninių perdangų, alyvos nutekėjimo kanalas yra būtinas;

 

82.6. alyvos nutekėjimo kanalas turi užtikrinti alyvos ir gaisro gesinimo automatinių stacionariųjų įrenginių naudojamo vandens nutekėjimą gaisro atžvilgiu saugiu atstumu nuo įrenginių ir statinių. 50 proc. alyvos ir visas vandens kiekis turi nutekėti ne ilgiau kaip per 0,25 valandas;

 

82.7. alyvos rinktuvai turi būti uždari ir talpinti visą didžiausią alyvos kiekį turinčio įrenginio alyvą.

 

83. 110 kV įtampos pastotėse su 63 MVA ir didesnės galios transformatoriais bei 330 kV ir didesnės įtampos pastotėse gaisrui gesinti reikia įrengti vandentiekį iš esamo išorinio tinklo arba nuo savarankiško vandens tiekimo šaltinio. Toks reikalavimas netaikomas, jeigu įrengiama kitokia ne mažesnio gaisro gesinimo efektyvumo sistema.

 

84. Pamatai po alyviniais transformatoriais arba aparatais turi būti iš A1 degumo klasės statybos produktų.

 

85. Atvirųjų skirstyklų ir pastočių išlygintoje teritorijoje turi būti tinkamos sąlygos automobilių transportui judėti.

 

Automobilių keliai su danga numatomi prie transformatorių revizijos portalų arba bokštų, valdymo skydų patalpų, uždarųjų skirstyklų ir lauke įrengiamų komplektinių skirstyklų, išilgai 110 kV ir aukštesnės įtampos atvirųjų skirstyklų jungtuvų, prie alyvos ūkio pastato, materialinių vertybių sandėlio, atvirojo alyvos sandėlio, siurblinių, vandens rezervuarų, kompresorinės, vandenilio sandėlio.

 

Vidaus aikščių važiuojamosios dalies kelių plotis turi būti ne mažesnis kaip 3,5 m. Nustatant transportavimo gabaritus naudojamų įtaisų ir mechanizmų matmenys turi būti įvertinti pagal Taisyklių 59 punkto reikalavimus.

 

86. Lauke įrengtos komplektinės skirstyklos, pastotės ir transformatorinės turi atitikti tokius reikalavimus:

 

86.1. lauke įrengtos komplektinės skirstyklos, pastotės ir transformatorinės turi būti sumontuotos parengtoje aikštelėje ne mažesniame kaip 0,2 m aukštyje nuo išlyginto paviršiaus, įrengiant priežiūros aikšteles;

 

86.2. įrenginių išdėstymas turi būti toks, kad transformatorių ir narvelių vežimėliai būtų patogiai ištraukiami ir transportuojami;

 

86.3. įrenginiai turi būti patikimai aušinami. Be to, lauke įrengtos komplektinės skirstyklos, pastotės ir transformatorinės turi atitikti Taisyklių 32–34, 37–42, 45–47, 50–52, 55, 56, 196, 197 punktų reikalavimus.

 

Lauke įrengtų komplektinių skirstyklų, pastočių ir transformatorinių sujungimai tarp atskirų sekcijų su atviromis skirstomosiomis ir jungiamosiomis šynomis turi atitikti Taisyklių 60–85 punktų reikalavimus.

 

87. Visos aukštosios įtampos įrenginių pavarų dėžės ir žemosios įtampos spintos turi būti su užraktais.

 

 

 

III. UŽDAROSIOS SKIRSTYKLOS IR PASTOTĖS

 

 

 

88. Uždarųjų skirstyklų pastatai, patalpos ir transformatorių kameros turi būti I atsparumo ugniai laipsnio.

 

Uždarosios skirstyklos įrengiamos ant pamatų arba polių su rūsiais ar pusrūsiais ar be jų. Rūsiuose ar pusrūsiuose turi būti įrengtas apšvietimas ir mažiausiai du įėjimai (liukai) su stacionariomis metalinėmis kopėčiomis.

 

89. Atstumai tarp pastočių, išdėstytų pagal pramoninės paskirties pastatų perimetrą ir pastatytų prie sienų arba įrengtų viduje, nenormuojami.

 

Pastotės prie gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatų sienų arba šių pastatų viduje turi būti įrengiamos pagal specialius elektros įrenginių įrengimo gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatuose reikalavimus.

 

90. Statant pastotę prie esamo pastato, panaudojant jo sieną kaip pastotės sieną, turi būti imtasi specialių priemonių, neleidžiančių pažeisti sandūros hidroizoliacijos, kai pastotė šiek tiek nusėda. Šis nusėdimas turi būti įvertintas tvirtinant įrenginius prie esamos pastato sienos.

 

91. Skirtingų įtampų uždarosios skirstyklos įrengiamos atskirose arba bendrose patalpose.

 

Skirstyklų, transformatorių, keitiklių ir pan. patalpos turi būti atskirtos nuo tarnybinių ir kitų pagalbinių patalpų (išimtys nurodytos Taisyklių trečiajame skyriuje).

 

92. 6 kV ir aukštesnės įtampos transformatorių patalpos ir uždarosios skirstyklos neturi būti įrengiamos:

 

92.1. po šlapiųjų technologijų gamybinėmis patalpomis, dušais, tualetais, voniomis ir pan. Tai netaikoma tuo atveju, kai įrengiama patikima hidroizoliacija, neleidžianti pakliūti drėgmei į transformatorių ir skirstyklų patalpas;

 

92.2. tiesiogiai po ir virš patalpų, kuriose ilgiau kaip 1 valandą būna daugiau kaip 50 žmonių, virš ir po transformatorių patalpos ir (ar) uždarosios skirstyklos perdangos.

 

Taisyklių 92 punkto reikalavimai negalioja transformatorių patalpoms, kur statomi sausieji arba nedegaus užpildo transformatoriai.

 

93. 6 ir 10 kV įtampos įvadų bei generatorių lanksčiųjų ir standžiųjų lauko atvirųjų srovėlaidžių izoliatorių izoliacija turi būti parinkta 20 kV vardinei įtampai, o 13,8–24 kV generatorių – 35 kV įtampai. Kai minėtieji izoliatoriai yra užterštoje aplinkoje, jų vardinė įtampa turi būti parenkama įvertinant užterštumo laipsnį.

 

Tiesioginiai atstumai tarp skirtingų fazių neizoliuotų srovėlaidžių, tarp neatitvertų skirtingų grandžių srovėlaidžių ir nuo neizoliuotų srovėlaidžių iki įžemintų konstrukcijų ir atitvarų, grindų ir žemės turi būti ne mažesni kaip nurodyti Taisyklių priedo 2 lentelėje (Taisyklių priedo 13–16 paveikslai).

 

Reikia tikrinti ar uždarųjų skirstyklų lanksčiųjų šynų suartėjimas, veikiant trumpojo jungimo srovėms, atitinka Taisyklių 69 punkto reikalavimus.

 

94. Atstumas nuo išjungto skyriklio peilio (kontakto) iki prijungtos prie antrojo kontakto tos pačios fazės šynos turi būti ne mažesnis kaip Taisyklių priedo 2 lentelėje (Taisyklių priedo 15 paveikslas) nurodytas G matmuo.

 

95. Neizoliuoti srovėlaidžiai turi būti apsaugoti nuo atsitiktinių prisilietimų, įrengiant juos į kameras, atitveriant tinklais ir pan.

 

Neizoliuoti srovėlaidžiai, esantys ne kamerose ir nuo grindų mažesniame kaip E matmuo aukštyje (Taisyklių priedo 2 lentelė), turi būti atitverti. Koridorių aukštis turi būti ne mažesnis kaip 1,9 m (Taisyklių priedo 16 paveikslas).

 

Srovėlaidžiai, esantys virš atitvarų ne didesniame kaip 2,3 m, bet mažesniame kaip E matmuo aukštyje nuo grindų, turi būti nutolę nuo atitvarų plokštumos atstumu, nurodytu Taisyklių priedo 2 lentelėje C matmeniui (Taisyklių priedo 15 paveikslas).

 

Neatitvertas srovėlaidis, jungiantis aukštojo dažnio, ryšio, telemechanikos ir apsaugos įrenginio kondensatorių su filtru, turi būti ne žemiau kaip 2,2 m.

 

Aparatų, kurių izoliatorių porceliano apatinis kraštas yra ne mažesniame kaip 2,2 m aukštyje virš grindų, atitverti nėra būtina, jeigu įvykdyti pirmiau pateikti reikalavimai.

 

Neturi būti atitverti srovėlaidžių barjerais atvirosiose kamerose.

 

96. Skirtingų grandžių neatitverti neizoliuoti srovėlaidžiai, esantys aukščiau nurodyto Taisyklių priedo 2 lentelėje E matmens, turi būti išdėstyti vienas nuo kito tokiu atstumu, kad atjungus kurią nors grandį (pavyzdžiui, šynų sekciją), būtų saugiai dirbama esant įtampai gretimose grandyse. Tarp neatitvertų srovėlaidžių, išdėstytų abiejose priežiūros koridorių pusėse, turi būti išlaikyti ne mažesni kaip D matmens atstumai (Taisyklių priedo 15 paveikslas), nurodyti Taisyklių priedo 2 lentelėje.

 

97. Priežiūros koridoriaus plotis turi būti 1 m, kai įrenginiai išdėstyti vienoje pusėje, ir 1,2 m, kai įrenginiai išdėstyti abiejose pusėse (koridoriaus plotis matuojamas tarp labiausiai išsikišusių dalių).

 

Valdymo koridoriuje, kur yra jungtuvų arba skyriklių pavaros, nurodyti atstumai turi būti ne mažesni kaip 1,5 ir 2 m. Jei koridoriaus ilgis iki 7 m, kai įrenginių priežiūra galima iš abiejų pusių, koridoriaus plotis turi būti ne mažesnis kaip 1,8 m. Uždarosiose skirstyklose narvelių durys turi užsidaryti į išėjimo iš skirstyklos durų pusę. Jei narvelių durys užsidaro į priešingą pusę, tai koridoriaus plotis turi būti toks, kad, esant atidarytoms narvelio durims, liktų ne mažesnis kaip 0,5 m praėjimo tarpas.

 

Komplektinių skirstyklų ir komplektinių transformatorinių patalpose koridoriaus plotis nurodytas Taisyklių 128 ir 129 punktuose.

 

Atsižvelgiant į statybines konstrukcijas, įrenginių priežiūros koridorius susiaurinamas ne daugiau kaip 0,2 m.

 

Komplektinių skirstyklų ir komplektinių transformatorinių aukštis nurodytas Taisyklių 130 punkte.

 

98. Uždarųjų skirstyklų orinių įvadų, nekertančių važiuojamųjų vietų arba vietų, kur gali judėti transporto priemonės, atstumai nuo žemiausiojo laido taško iki žemės turi būti ne mažesni kaip F matmuo, nurodytas Taisyklių priedo 2 lentelėje (Taisyklių priedo 16 paveikslas). Turi būti išlaikomi šie atstumai:

 

98.1. kai atstumai nuo laido iki žemės mažesni, tai atitinkamo ruožo teritorija po įvadais turi būti atitverta 1,6 m aukščio tvora, o atstumas nuo žemės iki laido tvoros plokštumoje turi būti ne mažesnis kaip F matmuo;

 

98.2. kai oriniai įvadai kerta važiuojamuosius kelius arba vietas, kur gali judėti transporto priemonės, atstumai nuo žemutinio laido iki žemės turi atitikti aukštesnės kaip 1000 V įtampos ELIĮT reikalavimus;

 

98.3. kai uždarosios skirstyklos oriniai įvadai yra atvirosios skirstyklos teritorijoje, tai nurodyti atstumai turi atitikti D matmenį pagal Taisyklių priedo 2 lentelę (Taisyklių priedo 4 paveikslas);

 

98.4. jei nenumatytos įrengti pertvaros tarp gretimų grandžių įvadų, tai atstumai tarp dviejų grandžių gretutinių linijinių įvadų turi būti ne mažesni kaip E matmuo, nurodytas Taisyklių priedo 1 lentelėje;

 

98.5. ant uždarųjų skirstyklų stogų virš orinių įvadų turi būti numatyti ne mažesnio kaip 0,8 m aukščio atitvarai arba tų pačių matmenų stogeliai, išsikišantys už kraštinių fazių ašių ne mažiau kaip po 0,5 m.

 

99. Įvado į skirstyklos pastatą laidai, esantys virš stogo, turi būti ne mažesniame kaip nurodyta Taisyklių 77 punkte aukštyje.

 

100. Durys skirstyklose turi būti įrengtos taip:

 

100.1. kai skirstykla yra iki 7 m ilgio – užtenka vienų durų;

 

100.2. kai skirstyklos ilgis yra nuo 7 m iki 60 m – turi būti durys abiejuose skirstyklos galuose. Duris iš skirstyklos turi būti įrengiamos ne didesniu kaip 7 m atstumu nuo galinės sienos;

 

100.3. kai skirstykla ilgesnė kaip 60 m – turi būti įrengtos durys abiejuose skirstyklos galuose ir papildomos durys, nutolusios nuo bet kurio priežiūros arba valdymo koridoriaus taško ne didesniu kaip 30 m atstumu.

 

Durys turi būti atidaromos į lauką, į laiptų aikštelę arba į kitą A1 degumo klasės statybos produktų sienų ir perdangų gamybinę patalpą, kurioje nėra degių ir sprogių daiktų, aparatų arba technologijų, taip pat ir į kitas skirstyklos vietas, atskirtas A1 degumo klasės statybos produktų arba C-s2, d2 degumo klasės statybos produktų durimis, kurių atsparumo ugniai riba ne mažesnė kaip EI 30. Daugiaaukštėse skirstyklose antros ir papildomos durys įrengiamos į koridorių arba į balkonus su išorinėmis priešgaisrinėmis kopėčiomis.

 

101. Skirstyklos kiekvieno aukšto visų patalpų grindys turi būti klojamos tame pačiame lygyje. Jei dėl įrenginių konstrukcijos ypatumų tai atlikti sudėtinga, jos klojamos ir skirtinguose lygiuose. Grindų konstrukcija turi būti tokia, kad neatsirastų cemento dulkių (Taisyklių 125 punktas). Durys tarp atskirų patalpų ir koridorių turi būti be slenksčių (išimtys: Taisyklių 107–109 punktai).

 

102. Skirstyklos durys turi atsidaryti į kitas patalpas arba į lauką ir turėti užtrenkiamas spynas, kurios leistų atidaryti duris iš skirstyklos vidaus be rakto.

 

Durys tarp tos pačios įtampos skirstyklos skyrių arba tarp dviejų gretimų tos pačios įtampos skirstyklų turi būti atidaromos į abi puses ir savaime užsifiksuojančios.

 

Durys tarp žemesnės ir aukštesnės įtampų skirstyklų turi atsidaryti į žemesnės įtampos skirstyklos pusę.

 

Vienodos įtampos skirstyklų durų spynos turi būti atrakinamos tuo pačiu raktu. Įėjimo į skirstyklą ir kitų patalpų durų raktai neturi tikti kamerų užraktams.

 

103. Kamerų, kur yra elektros įrenginių su daugiau kaip 60 kg alyvos, durys (vartai) turi būti padarytos iš C-s2, d2 degumo klasės statybos produktų ir turėti ne mažesnę kaip EI 30 atsparumo ugniai ribą, jeigu jos išeina į nepriklausančias tai pastotei patalpas.

 

Kamerų vartai su platesnėmis kaip 1,5 m sąvaromis turi turėti vartelius darbuotojams išeiti.

 

104. Nesaugomos uždarosios skirstyklos turi būti be langų.

 

Kai būtinas natūralus apšvietimas, langai turi būti iš stiklo blokų, armuotojo stiklo arba grotuoti, iš lauko pusės apsaugoti ne didesnių kaip 20x20 mm akių tinklu. Langai turi būti įrengti taip, kad darbuotojai, atidarydami ar uždarydami langus, nepriartėtų pavojingu atstumu prie turinčių įtampą įrenginių dalių.

 

105. Iki 1000 V ir aukštesnės kaip 1000 V įtampų skirstyklos įrengiamos vienoje bendroje patalpoje arba skirtingose patalpose. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos neizoliuoti srovėlaidžiai turi būti atitverti pagal Taisyklių 95 punkto reikalavimus.

 

106. Elektros variklių, sinchroninių kompensatorių valdymo įtaisai (jungtuvų, paleidimo reaktorių, transformatorių) įrengiami ir bendroje kameroje be pertvarų.

 

107. Atvirosiose kamerose įrengiami jungtuvai turi būti atskirti vienas nuo kito A1 degumo klasės statybos produktų pertvaromis pagal Taisyklių 32 punkto reikalavimus. Tokiomis pat pertvaromis arba skydais šie jungtuvai turi būti atskirti nuo pavarų. Viršutinis pertvaros arba skydo kraštas turi būti ne mažesniame kaip 1,9 m aukštyje nuo grindų.

 

108. Gamybos patalpų viduje, šalia jų arba atskirai pastatytose uždarosiose pastotėse transformatorių, alyvinių jungtuvų ir kitų pripildytų iki 600 kg alyvos kiekio viename bake aparatų kamerose, esančiose pirmame aukšte su atidaromomis į lauką durimis, alyvos surinkimo įrenginiai nereikalingi.

 

Kai viename bake alyvos yra daugiau kaip 600 kg, kameros durų arba vėdinimo kanalo tarpe turi būti įrengtas alyvos rinktuvas arba iš A1 degumo klasės statybos produktų slenkstis, galintis sulaikyti 20 proc. transformatoriaus arba aparato alyvos kiekio. Turi būti numatytos priemonės, neleidžiančios alyvai nutekėti per kabelių įrenginius.

 

109. Įrengiant kameras virš rūsių, antrame aukšte ir aukščiau (įvertinant ir Taisyklių 202 punkto reikalavimus), turi būti įrengti alyvos rinktuvai vienu iš šių būdų:

 

109.1. kai alyvos kiekis viename bake nuo 60 iki 600 kg:

 

109.1.1. duobė, apskaičiuota visam alyvos kiekiui;

 

109.1.2. kameros durų slenkstis, sulaikantis visą alyvos kiekį;

 

109.2. kai alyvos kiekis viename bake didesnis kaip 600 kg:

 

109.2.1. alyvos duobė neturinti alyvos nutekėjimo į drenažinę sistemą. Šiuo atveju alyvos duobė turi talpinti visą alyvos kiekį ir turi būti uždengta metaliniu tinklu, virš kurio užpiltas 25 cm storio skaldos sluoksnis. Sutekėjusios alyvos lygis turi būti 5 cm žemiau grotelių. Viršutinis skaldos lygis po transformatoriumi turi būti 7,5 cm žemiau nei oro tiekiamojo vėdinimo kanalo angos;

 

109.2.2. alyvos duobės dugnas privalo turėti 2 proc. nuolydį link įdubos. Alyvos duobės plotas turi būti didesnis už transformatoriaus ar aparato pagrindo plotą (Taisyklių priedo 12 paveikslas a);

 

109.2.3. alyvos duobė, talpinanti ne mažiau kaip 20 proc. transformatoriaus arba aparato viso alyvos kiekio, turinti alyvos nutekėjimą į drenažinę sistemą. Alyvos nutekėjimo iš alyvos duobės vamzdžio skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 10 cm. Vamzdis turi būti apsaugotas tinkleliu (Taisyklių priedo 12 paveikslas b);

 

109.3. kai transformatoriaus arba aparato alyvos kiekis iki 60 kg, įrengiamas slenkstis visam alyvos kiekiui sulaikyti.

 

110. Transformatorių ir reaktorių patalpų vėdinimas turi būti toks, kad, esant įrenginių vardinei apkrovai (įvertinant perkrovas) ir didžiausiai aplinkos temperatūrai, šilumos būtų pašalinama tiek, kad transformatorių ir reaktorių temperatūra neviršytų leistinosios.

 

Transformatorių ir reaktorių patalpų vėdinimas turi būti įrengtas taip, kad išpučiamo ir įpučiamo į patalpą oro temperatūrų skirtumas neviršytų 15 °C.

 

Jei natūralaus vėdinimo nepakanka šilumos apykaitai, reikia numatyti įrengti priverstinio vėdinimo sistemą su veikimo kontrolės ir signalizacijos aparatais.

 

111. Uždarosiose skirstyklose turi būti įrengtas avarinis ištraukiamasis vėdinimas, jeigu skirstykloje sumontuoti narveliai be tiesioginio dujų išmetimo į lauką. Vėdinimas turi būti įjungiamas iš išorės ir nepriklausomas nuo kitų vėdinimo įrenginių. Avarinis vėdinimas turi leisti pakeisti orą penkis kartus per valandą.

 

112. Uždarųjų skirstyklų ir valdymo pulto be budinčiųjų darbuotojų patalpų temperatūra turi būti tokia, kokios pagal instrukciją reikia šioje patalpoje naudojamai aparatūrai.

 

113. Angos perdangose tarp aukštų, sienose, pertvarose ir pan. turi būti uždengtos statinio elementais, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip REI 60. Kitos lauko sienų skylės ir angos nuo gyvulių ir paukščių turi būti apsaugotos tinklais arba grotelėmis su 1x1 cm dydžio langeliais. Kabelių angos turi būti užsandarintos statybos produktais, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI 45.

 

114. Kabelių kanalų ir dvigubų grindų konstrukcijos turi būti pagamintos iš A1 degumo klasės statybos produktų nuimamų plokščių, paklotų grindų lygyje. Vienos konstrukcijos masė turi neviršyti 50 kg.

 

115. Kitų grandžių kabeliai turi būti tiesiami už aparatų ir transformatorių kamerų ribų arba kamerose tiktai vamzdžiuose. Apšvietimo, valdymo ir matavimo elektros instaliacija kamerų viduje arba arti neizoliuotų srovinių dalių įrengiama tik leistinai trumpiausiais ilgiais, kiek tai būtina prijungiant prie įrenginių (pavyzdžiui, prie matavimo transformatorių).

 

116. Skirstyklų patalpose klojami netranzitiniai vamzdynai (šildymo), jei vamzdžiai yra ištisiniai be jungių, čiaupų ir pan., o suvirinti ortakiai – be liukų, užsklandų, jungių ir kitų panašių įrenginių. Tranzitiniai vamzdžiai arba ortakiai klojami tik tokiu būdu, jei kiekvienas vamzdis (ortakis) uždarytas ištisiniame vandens nepraleidžiančiame gaubte.

 

Skirstyklų patalpose, po jomis ir virš jų draudžiama tiesti degiųjų dujų ir skysčių vamzdynus. Kiti vamzdynai tiesiami tik esant būtinumui.

 

 

 

IV. PASTOTĖS, TRANSFORMATORINĖS IR KOMPLEKTINĖS SKIRSTYKLOS GAMYBOS PATALPOSE

 

 

 

117. Pastotės ir transformatorinės turi būti įrengiamos atvirai pirmojo ir antrojo aukšto D ir E gamybų kategorijų pagrindinėse ir pagalbinėse I atsparumo ugniai laipsnio bendrose arba atskirose patalpose.

 

Patalpose, kuriose yra sprogiųjų arba degiųjų zonų, vidines pastotes reikia įrengti taip, kad tenkintų elektros įrenginių sprogiosiose ir degiosiose zonose reikalavimus.

 

Dulkėtose ir chemiškai aktyvios aplinkos patalpose įrengiamos vidinės pastotės ir transformatorinės, jeigu bus numatytos įrengti priemonės, užtikrinančios elektros įrenginių patikimą veikimą (Taisyklių 122 punktas).

 

118. Gamybos patalpose transformatoriai ir skirstykla įrengiami atvirai arba kamerose arba atskirose patalpose. Įrengus atvirai, transformatoriaus srovinės dalys turi būti uždengtos, o skirstykla įrengta apsaugotose arba uždarose spintose.

 

Aukštosios įtampos skirstyklos, įrengtos gamybos patalpose, turi būti atitvertos nuo gamybos įrenginių tinkliniu atitvaru su užrakinamomis durimis.

 

Komplektines skirstyklas, pastotes ir transformatorines reikia įrengti pagal elektros mašinų patalpų reikalavimus.

 

119. Patalpų viduje komplektinė pastotė arba transformatoriai turi būti įrengiami laikantis tokių reikalavimų:

 

119.1. kiekvienoje atvirai įrengtoje vidinėje pastotėje ar transformatorinėje įrengiami alyviniai transformatoriai, kurių suminė galia neviršija 3,2 MVA;

 

119.2. vienoje vidinės pastotės patalpoje įrengiama viena komplektinė pastotė ar transformatorinė nepriklausomai nuo jos galios. Kai įrengiama daugiau (iki trijų) – su alyviniais transformatoriais, jų suminė galia turi neviršyti 6,5 MVA.

 

Patalpoje įrengiant alyvinį transformatorių uždaroje kameroje, transformatoriaus alyvos kiekis turi neviršyti 6,5 t.

 

Tiesioginis atstumas tarp atskirų komplektinių pastočių ar transformatorinių alyvinių transformatorių, taip pat tarp atitvertų alyvinių transformatorių kamerų turi būti ne mažesnis kaip 10 m. Atstumas tarp gamybos paskirties pastato viduje išdėstytų skirtingų komplektinių pastočių ar transformatorinių atskirų patalpų arba tarp alyvinių transformatorių uždarų kamerų nenormuojamas.

 

Gamybos patalpų, kur įrengiamos komplektinės pastotės ir transformatorinės su alyviniais transformatoriais, taip pat 60 kg ir didesnio alyvos kiekio alyvinių transformatorių ir aparatų uždarosios kameros, atitvarų konstrukcijos turi būti iš A1 degumo klasės statybos produktų, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI 45;

 

119.3. antrajame aukšte įrengiamų vidinių pastočių ir transformatorinių alyvinių transformatorių suminė galia turi būti ne didesnė kaip 1 MVA.

 

Komplektinės pastotės ir transformatorinės su alyviniais transformatoriais ir alyviniai transformatoriai aukščiau kaip antrajame aukšte neturi būti įrengiami;

 

119.4. vidinių pastočių ir transformatorinių su sausaisiais arba nedegių skystųjų (kietųjų) dielektrikų transformatoriais transformatorių galia, kiekis, atstumas tarp jų ir įrengimo aukštas neribojami.

 

Taisyklių 119 punkto reikalavimai taikomi taip pat priestatuose įrengtoms ir įmontuotoms pastotėms ir transformatorinėms, kurių transformatoriai ištraukiami į pastato vidų.

 

120. Po kiekvienu 60 kg ir didesnio alyvos kiekio alyviniu transformatoriumi arba aparatu turi būti įrengta alyvos duobė pagal Taisyklių 109.2 punkte pateiktus reikalavimus, kaip ir 600 kg alyvos kiekį viršijantiems transformatoriams ir aparatams.

 

121. Vidinių pastočių ir transformatorinių jungtuvai turi būti nealyviniai arba mažo alyvos tūrio.

 

122. Gamybos patalpose įrengtų pastočių ir transformatorių kamerų vėdinimui oras traukiamas iš lauko arba iš patalpos.

 

Dulkėto oro arba oro, turinčio laidžiųjų arba ardančiųjų mišinių, patalpose įrengtoms pastotėms ir transformatorinių transformatorių kameroms vėdinti oras turi būti traukiamas iš išorės arba valomas filtrais.

 

A1 degumo klasės statybos produktų perdangų pastatuose oras iš transformatorių kamerų išpučiamas į lauką arba tiesiog į patalpą.

 

C-s2 degumo klasės statybos produktų perdangų pastatuose orui iš transformatorių kamerų nutekėti turi būti įrengtos pagal Taisyklių 239 punkto reikalavimus traukos šachtos, kurių angos virš pastato stogo turi būti 1 m ar didesniame aukštyje.

 

123. Kai transformatorių kameros vėdinamos priverstinai, vienalaikis automatinis vėdinimo įtaiso ir transformatoriaus išjungimo numatyti nėra būtina.

 

124. Įrengiant komplektines pastotes ir transformatorines atskirose patalpose, transformatorių vėdinimas turi atitikti Taisyklių 110 punkto reikalavimus.

 

125. Pastotės ar transformatorinės grindys turi būti ne žemiau patalpos grindų. Komplektinių skirstyklų, pastočių ir transformatorinių grindys turi būti pritaikytos vežimėliams ištraukti, o jų paviršius turi likti nepažeistas.

 

126. Alyvinių transformatorių kamerų durys privalo turėti ne mažesnę kaip EI 60 atsparumo ugniai ribą.

 

127. Kai pastotė ar transformatorinė įrengta arti patalpos vidaus transporto arba kranų kelių, kėlimo ir transportavimo mechanizmų, tai ji turi būti apsaugota nuo atsitiktinio sugadinimo (turi būti įrengta šviesos signalizacija, apsauginiai stulpeliai ir pan.).

 

Komplektinė skirstykla, pastotė ir transformatorinė turi būti įrengta toje zonoje, kur šie mechanizmai neveikia.

 

Patalpose, kur intensyvus vidaus transportas, kai jose yra daug įrenginių, medžiagų ir gaminių, komplektinę skirstyklą, pastotę ir transformatorinę reikia atitverti. Šiuo atveju atitvaro viduje turi būti numatyti koridoriai, ne siauresni už nurodytuosius Taisyklių 129 punkte.

 

128. Koridoriaus plotis išilgai komplektinės skirstyklos ir komplektinės pastotės ir transformatorinės, taip pat išilgai pastotės ir transformatorinės sienos, turinčios duris arba vėdinimo angas, turi būti ne mažesnis kaip 1 m. Be to, turi būti galimybė ištraukti transformatorius arba kitus aparatus.

 

129. Ištraukiamosios komplektinės skirstyklos, pastotės ir transformatorinės valdymo ir remonto koridoriaus plotis turi užtikrinti patogią priežiūrą, įrenginio ištraukimą, apgręžimą ir jo remontą.

 

Įrengiant komplektinę skirstyklą, pastotę ir transformatorinę atskirose patalpose, koridoriaus plotis turi būti nustatomas atsižvelgiant į tokias sąlygas:

 

129.1. komplektinės skirstyklos vežimėlio ilgis plius ne mažiau kaip 0,6 m, kai išdėstoma viena eile;

 

129.2. komplektinės skirstyklos vežimėlio ilgis plius ne mažiau kaip 0,8 m, kai išdėstoma dviem eilėmis.

 

Visais atvejais koridoriaus plotis turi būti ne mažesnis už nurodytąjį Taisyklių 97 punkte ir ne mažesnis už vežimėlio įstrižainę (koridorius neturi būti susiaurinamas prieš ištraukiamuosius vežimėlius).

 

Kai už komplektinės skirstyklos, pastotės ir transformatorinės yra apžiūros koridorius, tai jo plotis turi būti ne mažesnis kaip 0,8 m. Leidžiami atskiri vietiniai susiaurėjimai iki 0,6 m pločio.

 

Įrengiant komplektinę skirstyklą, pastotę ir transformatorinę gamybinėse patalpose atvirai, laisvo koridoriaus plotis turi būti nustatomas pagal gamybinių įrenginių išdėstymą ir privalo garantuoti galimybę transportuoti komplektinės skirstyklos, pastotės ir transformatorinės stambiausius elementus. Visais atvejais koridorius turi būti ne siauresnis kaip 1 m.

 

130. Patalpos aukštis turi būti ne mažesnis kaip komplektinės skirstyklos (komplektinės pastotės ir transformatorinės) aukštis plius 0,8 m iki lubų ir 0,3 m iki sijų. Komplektinės skirstyklos (komplektinės pastotės ir transformatorinės) aukštis nustatomas įvertinant į viršų išsikišusias dalis. Šį patalpos aukštį nėra būtina išlaikyti, jeigu yra galimybė patogiai ir saugiai pakeisti, remontuoti ir derinti komplektinės skirstyklos (komplektinės pastotės ir transformatorinės) įrenginius.

 

131. Patalpų perdangų skaičiuojamosios apkrovos komplektinės skirstyklos, pastotės ir transformatorinės transportavimo kelyje turi būti įvertinamos atsižvelgiant į įrenginio sunkiausią dalį (pavyzdžiui, transformatorių), o angos turi atitikti transportuojamų dalių matmenis.

 

 

 

V. MODULINĖS TRANSFORMATORINĖS

 

 

 

132. Modulinės transformatorinės naudojamos 0,4–10 kV įtampos kabelių įvadais elektrai priimti ir skirstyti miestuose, gyvenvietėse, įmonių technologiniams ir kitiems poreikiams. Įgilintų grunte transformatorinių 10 ir 0,4 kV įtampos skirstyklų įrenginių eksploatavimo darbai turi būti atliekami iš lauko pusės arba įrengtas vidinis priežiūros koridorius.

 

133. Transformatorinės turi būti gaminamos ir gamykloje išbandytos pagal Lietuvos standartą LST EN 61330:2001 „Gamyklose surinktos aukštosios ir žemosios įtampos pastotės (IEC 61330:1995)“ darbui ir ne mažesniu nei IP 44 apsaugos laipsniu ir pagal Lietuvos standartą LST EN 60529:1999 „Gaubtų sudaromos apsaugos laipsniai (IP kodas) (IEC 60529:1989)“.

 

134. Esantys grunte ir 100 mm virš jo paviršiaus betoniniai pamatai (plokštės) privalo būti izoliuoti nuo drėgmės.

 

Transformatorinės įrengiamos ant pamatų taip, kad jos nebūtų užliejamos. Pamatų aukštis visais atvejais turi būti ne žemesnis kaip 200 mm.

 

135. Visuose transformatorinės 10 ir 0,4 kV skirstomųjų įrenginių, transformatorių skyriuose turi būti įrengiama savaiminė, o jeigu reikia priverstinė, neleidžianti kondensuotis drėgmei ir nepraleidžianti dulkių, vėdinimo sistema. Skyriuose turi būti įrengtas apšvietimas.

 

Atskirų skyrių šildymas įrengiamas vadovaujantis įrenginių tiekėjo dokumentų reikalavimais.

 

Transformatorinės vėdinimo ir vandens šalinimo konstrukcijos turi būti atsparios vandens ir sniego poveikiui.

 

136. Po transformatoriumi turi būti įrengiamas alyvos rinktuvas ne mažesniam kaip 20 proc. transformatoriuje esančiam alyvos tūriui.

 

137. 0,4–10 kV kabelių įvadams pamate turi būti įrengiamos angos iš 150 mm skersmens plastikinių vamzdžių. Kabelių prijungimo angas būtina užsandarinti nelaidžiais vandeniui statybos produktais.

 

138. Vienoje kameroje įrengiami keli galios transformatoriai atskiriami metalinio tinklo pertvara arba neatskiriami. Tinklo pertvaros akys turi būti ne didesnės kaip 25x25 mm.

 

Transformatoriai ir kiti įrenginiai įkeliami arba iškeliami per transformatorinės duris ar stogą.

 

139. Prie transformatoriaus kameros durų turi būti įrengtas apsauginis barjeras – raudonos spalvos užtvaras, ribojantis priėjimą prie transformatoriaus.

 

140. 10 kV narveliuose turi būti įrengta:

 

140.1. prijunginio įtampos indikacija;

 

140.2. narvelio durų mechaninė blokuotė, neleidžianti atidaryti durų, jeigu neįjungtas galios skyriklio įžemiklis;

 

140.3. pertvara tarp jungiamųjų šynų ir galios skyriklio – kabelių skyriaus.

 

Turi būti įrengiama metalinė pertvara tarp galios transformatorių ir 10 kV bei 0,4 kV įtampos skirstyklų.

 

141. 0,4 kV įtampos skirstomuosiuose įrenginiuose turi būti naudojami kirtiklių-saugiklių blokai arba automatiniai jungikliai. Turi būti numatyta vieta ir galimybė įrengti elektros apskaitą.

 

142. Transformatorinių korpusai turi būti gaminami iš nerūdijančių metalo lydinių, plieno lakštų, padengtų aliuminio cinko lydiniu arba cinku, kurie padengiami ne plonesne kaip 60 μm ilgaamže antikorozine danga (poliesteriu), arba gelžbetoniniai. Dangos spalva parenkama pagal architektūros reikalavimus.

 

143. Transformatorinių korpusų rifliuoto plieno lakštų storis turi būti ne mažesnis kaip 1,5 mm, lygaus plieno lakštų su standumo briaunomis ne rečiau kaip kas 250 mm – ne mažiau 1,5 mm, lygaus plieno lakštų – ne mažesnis kaip 2 mm, pagrindo – ne mažesnis kaip 4 mm.

 

Transformatorinės korpuso plieninės konstrukcijos turi būti padengtos ne plonesniu kaip 20 μm aliuminio cinko lydinio arba lydaline cinko danga, pagrindo (įrengiamo ant pamatų) plieninės konstrukcijos – ne plonesne kaip 50 μm lydaline cinko danga. Korpuso pagrindo plieninės konstrukcijos, padengtos plonesniu kaip 50 μm storio cinko sluoksniu, turi būti dengiamos ne plonesne kaip 200 μm antikorozine epoksidinių dervų danga.

 

144. Modulinių transformatorinių gelžbetoninių korpusų sienų ar pertvarų storis turi būti ne mažesnis kaip 100 mm, perdangų (stogo ir grindų) – ne mažesnis kaip 200 mm. Betono stipris – ne mažesnis kaip B-25 (250 kg/cm2).

 

145. 0,4–10 kV įtampos elektros komutavimo aparatai turi būti įrengiami pagal Taisyklių pirmojo ir antrojo skyrių reikalavimus.

 

146. Visos gelžbetoninės konstrukcijos metalinės dalys turi būti įžemintos vadovaujantis EĮĮBT aštuntuoju skyriumi. Įžeminimo varža turi būti ne didesnė kaip 10 Ω.

 

 

 

VI. POŽEMINĖS TRANSFORMATORINĖS

 

 

 

147. 10/0,4 kV įtampos transformatorinės, įrengiamos žemėje arba po statiniais, priskiriamos požeminių transformatorinių grupei.

 

148. Požeminių transformatorinių sienų, pertvarų ir grindų monolitinio gelžbetonio storis turi būti ne mažesnis kaip 140 mm, perdangos (stogo) storis – ne mažesnis kaip 200 mm. Betono stipris – ne mažesnis kaip B-25 (250 kg/cm2).

 

Transformatorinės perdanga turi išlaikyti 5000 kg statinį krūvį ir 5000 kg dinaminį krūvį esant 30 km/h greičiui.

 

Betoniniai paviršiai, turintys sąlytį su žeme (ir 100 mm virš jos), turi būti patikimai izoliuoti nuo drėgmės.

 

149. Transformatorinė turi būti vėdinama natūralia, priverstine ar natūralia ir priverstine oro cirkuliacija taip, kad transformatorius būtų pakankamai aušinamas ir nesikondensuotų drėgmė. Vėdinimas įrengiamas vertikalusis arba horizontalusis.

 

Esant vertikaliajam vėdinimui oro tiekimo ir pašalinimo įvadai įrengiami virš transformatorinės. Jų aukštis nuo žemės paviršiaus turi būti ne mažesnis kaip 270 mm.

 

Horizontalusis vėdinimas – kai oro tiekimo ir pašalinimo įvadai įrengiami žemės paviršiaus lygyje. Jei transformatorinės perdanga įrengiama aukščiau žemės paviršiaus, galimi ir kiti vėdinimo ir transformatoriaus aušinimo būdai.

 

Esant horizontaliajam vėdinimo būdui, turi būti įrengiamas lietaus vandens rinktuvas ir numatyta įrengti vandens pašalinimo iš transformatorinės sistema. Vanduo turi būti šalinamas į lietaus šalintuvą įrengus atbulinį vožtuvą. Vėdinimas turi būti įrengtas taip, kad patenkantis į transformatorinės vidų ir šalinamas iš jos oras visada, ypač žiemą, galėtų laisvai cirkuliuoti.

 

Esant neigiamoms temperatūroms, vanduo rinktuvuose ir vamzdžiuose neturi užšalti.

 

150. Kad darbuotojai galėtų patekti į transformatorinės vidų, turi būti įrengiami požeminiai laiptai ir metalinės cinkuotos durys kameros sienoje arba transformatorinės perdangoje ar virš jos – liukas. Nusileidimo šachtoje turi būti įrengtos metalinės kopėtėlės.

 

151. Transformatorinėje atstumas nuo grindų paviršiaus iki lubų turi būti ne mažesnis kaip 1750 mm.

 

152. Transformatorinėje turi būti naudojami hermetiniai, sausieji arba transformatoriai su izoliaciniais užpildais, kurių pliūpsnio temperatūra ne žemesnė kaip +250°C.

 

153. Grindyse turi būti įrengiama transformatoriaus skystojo užpildo surinkimo talpa, kurios tūris ne mažesnis kaip 0,8 m3.

 

154. Transformatorinės kamerose turi būti įrengtas apšvietimas. Elektros įrenginių apsaugos laipsnis IP 67.

 

155. Elektros įrenginių įrengimas ir įžeminimas turi būti atliekamas pagal Taisyklių 145–146 punktų reikalavimus.

 

 

 

VII. MODULINIAI SKIRSTOMIEJI PUNKTAI

 

 

 

156. Moduliniai skirstomieji punktai (toliau – MSP) turi atitikti Lietuvos standartų nustatytus reikalavimus.

 

157. MSP karkasas surenkamas iš karštai valcuotų plieninių profilių. Metalinės konstrukcijos turi būti padengtos ne plonesne kaip 50 μm lydaline cinko danga.

 

158. Stogas ir sienos turi būti įrengiamos iš termoizoliacinių plokščių, grindys dvigubos, iš C-s2 degumo klasės statybos produktų, nepalaikančių liepsnos plitimo su akmens vatos užpildu. Durys apšiltintos. 10 ir 0,4 kV įtampos skirstomųjų įrenginių modulių durų spynos turi būti su saugaus atidarymo iš vidaus įtaisu.

 

Lietaus vandeniui šalinti nuo stogo turi būti įrengti lietvamzdžiai.

 

MSP turi būti įrengiami moduliai 10 kV įtampos skirstomiesiems įrenginiams, galios transformatoriams, 0,4 kV skirstomiesiems ir telekomunikacijų įrenginiams.

 

159. MSP turi būti įrengtas vidaus ir išorės apšvietimas, o moduliuose – darbinis ir avarinis apšvietimas.

 

160. Moduliuose turi būti įrengta automatiškai valdoma vėdinimo ir apšildymo sistema.

 

Vėdinimo sistema turi atitikti Taisyklių 149 punkto reikalavimus.

 

161. 0,4–10 kV įtampos elektros komutavimo aparatai turi būti įrengiami pagal EĮRAAĮT pirmojo ir antrojo skyriaus reikalavimus.

 

162. Visos metalinės konstrukcijos turi būti įžemintos vadovaujantis EĮĮBT aštuntojo skyriaus reikalavimais.

 

 

 

VIII. STULPINĖS TRANSFORMATORINĖS

 

 

 

163. Taisyklių 164–172 punktų reikalavimai galioja iki 10 kV įtampos ir ne didesnės kaip 400 kVA galios stulpinėms transformatorinėms.

 

164. Skyrikliai ir saugikliai turi būti įrengiami kiekvienai stulpinei transformatorinei arba oro linijos atšakoje – kelioms stulpinėms transformatorinėms. Iki 63 kVA galios stulpinėms transformatorinėms skyriklius ir saugiklius įrengti nėra būtina.

 

165. Stulpinėse transformatorinėse turi būti įrengiami hermetiniai galios transformatoriai.

 

Galios transformatorius turi būti įrengtas ne mažesniame kaip 4,5 m aukštyje, skaičiuojant atstumą nuo žemės iki įtampą turinčių dalių. Jeigu ant dviejų atramų įrengtos transformatorinės priežiūrai įrengiama aikštelė, tai ji turi būti ne mažesniame kaip 3 m aukštyje.

 

166. Skyriklis įrengiamas su įžeminimo peiliais arba be jų, atsižvelgiant į esamą elektros tinklo schemą. Skyriklio įžeminimo peiliai turi būti nuo galios transformatoriaus pusės. Skyriklio ir jo įžeminimo peilių pavaros turi būti rakinamos.

 

167. Kiekvienai žemosios įtampos linijai atjungti turi būti įrengti kirtiklių saugiklių blokai arba skirstomoji spinta su automatiniais jungikliais ar saugikliais.

 

168. Žemosios įtampos laidai ir kabeliai turi būti apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų ne mažesniame kaip 2 m aukštyje nuo žemės.

 

169. Atstumas nuo žemės iki žemosios įtampos oro linijos įvado izoliatorių turi būti ne mažesnis kaip 4 m.

 

170. Pagal atsparumo ugniai sąlygas stulpinės transformatorinės turi būti statomos ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo I atsparumo ugniai laipsnio pastatų ir 5 m atstumu – nuo II ar III atsparumo ugniai laipsnio pastatų.

 

171. Stulpinių transformatorinių konstrukcijos, kurios naudojamos kaip oro linijų atramos, turi būti galinės arba inkarinės.

 

172. Stulpinės transformatorinės atramoje skyriklis turi būti įrengtas ne mažesniame kaip 2,5 m aukštyje, matuojant atstumą nuo transformatorinės priežiūros aikštelės iki atjungto skyriklio įtampą turinčių dalių.

 

 

 

IX. SUSLĖGTOJO ORO ĮRENGINIAI

 

 

 

173. Tiekiant suslėgtąjį orą elektrinių ir pastočių skirstyklų elektros įrenginiams (oriniams jungtuvams, alyvinių jungtuvų ir skyriklių pneumatinėms pavaroms), turi būti numatyti suslėgtojo oro įrenginiai, susidedantys iš stacionariosios kompresorinės ir oro skirstomojo tinklo. Suslėgtojo oro įrenginių bet kokio elemento gedimas arba remontas neturi trikdyti įrenginio normalaus veikimo.

 

174. Į įrenginį patenkantis oras turi būti išvalytas, kad jame nebūtų mechaninių priemaišų ir jis būtų sausas. Sausojo oro santykinė drėgmė turi tenkinti įrenginių konstrukcijų reikalavimus.

 

175. Kompresoriniame įrenginyje turi būti numatyta įrengti du slėgio laiptai orui džiovinti:

 

175.1. kompresorinis (padidintas) – oro kompresoriams ir oro rinktuvams- akumuliatoriams parenkamas pagal skirstyklos elektros aparatūros suslėgtojo oro santykinę drėgmę garantuojančias sąlygas;

 

175.2. darbinis (vardinis) – oro skirstomajam tinklui pagal skirstyklos elektros aparatūros vardinį oro slėgį.

 

Kompresorinio ir darbinio slėgio sistemos tarpusavyje turi būti susietos pralaidos vožtuvais.

 

176. Kompresorių darbo našumas turi būti parinktas toks, kad užtikrintų:

 

176.1. kompresorinėse iki 5 MPa slėgio:

 

176.1.1. ištisinį 0,5 valandos veikimą su dviejų valandų pauze;

 

176.1.2. oro rinktuvų kompresorinio slėgio, sumažėjusio dėl orinių jungtuvų vėdinimo ir nuotėkio sistemoje per 2 valandas, kol kompresoriai neveikia, atkūrimą per 0,5 valandos;

 

176.2. įrenginiuose su kompresoriniu 23 MPa slėgiu:

 

176.2.1. ištisinį 1,5 valandos veikimą su dviejų valandų pauze;

 

176.2.2. oro rinktuvų slėgio atkūrimą per 1,5 valandos (sąlygos analogiškos pateiktosioms Taisyklių 176.2.1 punkte).

 

Esant bet kokiam darbo kompresorių skaičiui, turi būti numatyta įrengti vieną rezervinį kompresorių.

 

Pramonės įmonių pastočių ir skirstyklų orinių jungtuvų orui suslėgti turi būti naudojami tokie gamintojų pneumatiniai įrenginiai, kurie atitinka šio skyriaus reikalavimus.

 

Pastotėse su vienu pneumatinę pavarą turinčiu alyviniu jungtuvu turi būti įrengtas vienas kompresorius (be rezervo).

 

177. Elektros aparatų oro rezervuarai esant veikimo ir avariniam režimui papildomi kompresorinio slėgio oro rinktuvuose esančia oro atsarga. Oro rinktuvų talpa turi atitikti suminę oro išeigą (kai kompresoriai neveikia) taip:

 

177.1. darbo režimo – orinių jungtuvų ventiliavimui ir visos sistemos nuotėkiui 2 valandų laikotarpiui, kol kompresoriai neveikia. Šiuo atveju oro rinktuvų liekamasis slėgis turi būti toks, kad garantuotų reikiamą elektros aparatų oro džiovinimą;

 

177.2. avarinio režimo – orinių jungtuvų rezervuarų slėgiui išlaikyti (iki mažiausio leistinojo dydžio pagal jungtuvų veikimo sąlygas) vienu metu atsijungus didžiausiam jungtuvų skaičiui (galimam pagal elektros įrenginių veikimo režimą), atsižvelgiant į apsaugą ir automatinio kartotinio įjungimo (toliau – AKĮ) veikimą. Šiuo atveju mažiausias suslėgtojo oro slėgis oro rinktuvuose turi būti didesnis už aparatų vardinį suslėgtojo oro slėgį:

 

25–30 proc. – kompresorių iki 5 MPa slėgio įrenginiuose;

 

80 proc. – 23 MPa slėgio kompresorių įrenginiuose.

 

178. Skaičiavimuose reikia numatyti, kad avarinio režimo pradžia, susijusi su masišku jungtuvų atsijungimu, sutampa su periodiniu kompresorių įjungimo momentu, t. y. kai oro rinktuvuose slėgis sumažėjo iki kompresorių paleidimo slėgio.

 

179. Iki 5 MPa slėgio oro rinktuvai turi turėti spyruoklinį apsauginį vožtuvą; manometrą su trijų eigų čiaupu; išleidžiamąjį čiaupą; angą su kamščiu orui išleisti hidraulinių bandymų metu; landą arba liuką (apžiūrėti ir valyti); ortakių prijungimo antgalius su jungėmis; laikančiąsias konstrukcijas.

 

Oro rinktuvo išleidžiamasis čiaupas turi turėti ranka įjungiamą elektrinį šildymą ledui tirpinti prieš išleidžiant kondensatą.

 

Kai būtina pasiekti aukštesnį suslėgtojo oro sausumo laipsnį, reikia ne mažiau kaip 3 oro rinktuvus sujungti nuosekliai.

 

180. 3 MPa slėgio oro rinktuvai kiekvienai trijų balionų grupei turi turėti manometrą su trijų eigų čiaupu, apsauginį vožtuvą ir automatiškai prapučiamą kondensato rinktuvą. Apatinė oro rinktuvo dalis turi būti specialioje šilumą izoliuojančioje kameroje su automatiniu elektriniu šildymu.

 

181. Tarp kompresorinio įrenginio galinio vandens alyvos atskirtuvo ir oro rinktuvų turi būti statomi atbuliniai vožtuvai.

 

182. Pralaidos vožtuvai ortakių skirstomajame tinkle ir orinių jungtuvų rezervuaruose turi palaikyti gamintojų nustatytą slėgį, garantuojantį patikimą jungtuvų veikimo ir vardinę išjungimo gebą nesėkmingo AKĮ režimu.

 

Pralaidos vožtuvų ir ortakių skirstomojo tinklo pralaidumo geba turi garantuoti jungtuvų, kurie nesėkmingo AKĮ cikle gali išsijungti vienu metu, oro suslėgimo atkūrimą (iki mažiausio pagal jungtuvų veikimo sąlygas leistino dydžio) rezervuaruose ne ilgiau kaip per 3 minutes.

 

Normaliu režimu pralaidos vožtuvas turi garantuoti nepertraukiamą nedidelio oro kiekio srautą, kad padengtų sistemos už vožtuvo nuotėkio ir vėdinimo nuostolius.

 

183. Skirstyklos elektros įrenginių kiekvienai vardinio slėgio reikšmei palaikyti turi būti įrengtas atskiras oro skirstymo tinklas, kurį maitina kompresorinės įranga ne mažiau kaip per du pralaidos vožtuvus.

 

184. Pralaidos vožtuvai turi turėti elektromagnetinį valdymą.

 

Pralaidos vožtuvų įjungimo ar išjungimo automatikos valdymas turi nepriklausyti nuo kompresorių veikimo režimo. Pralaidos vožtuvų elektromagnetinės pavaros turi būti valdomos kontaktiniais manometrais, įrengtais manometrų spintoje lauke, arčiausiai prie kompresoriaus esančiame darbinio slėgio tinkle.

 

185. Kompresorinė turi būti automatizuota ir veikti be nuolat budinčiųjų darbuotojų.

 

Kompresorinės įrenginiai turi turėti automatinį valdymą, palaikantį reikiamą slėgį oro rinktuvuose ir jungtuvų rezervuaruose.

 

Kompresorinės įrangos automatinio valdymo schema turi automatiškai įjungti ir išjungti darbinius ir rezervinius kompresorius, automatiškai prapūsti (išleisti vandenį ir alyvą) vandens ir alyvos atskirtuvus, valdyti pralaidos vožtuvus ir apsaugoti kompresorius gedimų metu.

 

Suslėgtojo oro įrenginyje turi būti įrengta signalizacija, veikianti pažeidus jos normalų veikimą.

 

186. Automatizuotos kompresorinės su 5 m3/min. našumo įranga įrengimas skirstyklose reglamentuojamas atitinkamais norminiais teisės aktais.

 

187. Oro rinktuvai turi atitikti Slėginių indų naudojimo taisyklių DT-12-02, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 403 (Žin., 2002, Nr. 115-5165), reikalavimus.

 

188. Oro rinktuvai turi būti sumontuoti atvirame lauke 0,7–1 m atstumu nuo kompresorinės sienos, pageidautina šešėlio pusėje. Specialios pastogės nuo saulės spindulių nereikia. Turi būti numatyta galimybė montuoti ir išmontuoti bet kurį oro rinktuvą, nenutraukiant kitų normalaus eksploatavimo. Kai oro rinktuvai įrengiami pastate, kuriame yra skirstykla su oriniais jungtuvais, jie turi būti atskiroje patalpoje.

 

189. Kompresoriai orą turi siurbti iš kompresorinės patalpos per filtrus, esančius ant kompresorių.

 

190. Kompresoriaus vandens ir alyvos atskirtuvo išleidžiamieji vožtuvai prijungiami prie drenažo sistemos, išvestos į specialiai tam numatytą prieduobį išorėje. Drenažo vamzdis turi turėti pakankamą nuolydį ir būti reikiamo skersmens, kad neužsiterštų ir nepakiltų slėgis kompresorių vandens alyvos atskirtuvuose, kai vienu metu veikia visi išleidžiamieji vožtuvai.

 

191. Kompresorinėje turi būti įrengta remonto aikštelė ir krūvio kėlimo įrenginys montavimo ir remonto darbams atlikti.

 

192. Kompresorinėje temperatūra turi būti ne žemesnė kaip +10 °C žiemą ir ne aukštesnė kaip +35 °C vasarą. Kompresorinėje turi būti įrengtas elektrinis arba kitoks šildymas ir ištraukiamasis mechaninis vėdinimas, galintis pašalinti šilumos perteklių. Kompresorių aušinimas turi būti orinis ir su aušintuvais po kiekvieno suspaudimo laipsnio.

 

193. Kompresoriai turi būti sumontuoti ant nesusietų su pastato sienomis pamatų.

 

194. Kompresorinės grindys turi būti padengtos metlacho arba atitinkamų statybos produktų plokštėmis, sienos turi būti nutinkuotos ir turėti panelius, ne žemesnius kaip 1,5 m nuo grindų ir nudažytus alyvai atspariais dažais.

 

195. Kompresorinės durys turi atsidaryti į išorę. Durų spynos turi būti užtrenkiamos, o iš vidaus durys turi atsidaryti rankena. Langai turi atsidaryti į išorę ir turėti viršulangius.

 

196. Suslėgtojo oro vamzdynų skirstomasis tinklas turi būti žiedinis ir užtveriamaisiais čiaupais padalytas į sekcijas.

 

Suslėgtojo oro vamzdynų tinklas turi būti maitinamas dviem kompresorių magistralėmis.

 

197. Skirstomojo tinklo apsaugai turi būti įrengti apsauginiai vožtuvai, veikiantys, kai slėgis padidėja iki 1,1 vardinio. Apsauginius vožtuvus reikia įrengti abiejose oro skirstomojo tinklo magistralės dalyse prie manometrų spintų, nurodytų Taisyklių 182 punkte.

 

198. Linijiniai vandens atskirtuvai įrengiami oro skirstomojo tinklo abiejose maitinamosios magistralės dalyse, o ne kompresorinėje. Linijinis vandens atskirtuvas turi turėti išleidžiamąjį čiaupą ir antgalį su jungėmis tiekiamojo ir ištraukiamojo oro ortakiams prijungti.

 

199. Ortakiai ir skirstomojo tinklo įtaisai turi būti prieinami prižiūrėti.

 

200. Skirstomojo tinklo ortakiai tiesiami kabelių tuneliuose po įrenginiais, ant konstrukcijų ar stovų atvirų, kanaluose ir lentynose kartu su kabeliais, o uždarose patalpose – dar ir sienomis, pertvaromis ir lubomis.

 

201. Ortakius reikia tiesti 0,3 proc. nuolydžiu, žemiausiuose taškuose įrengiant išleidžiamuosius čiaupus oro skirstomojo tinklo ortakiams prapūsti. Atšakas link įrenginių reikia tiesti nuolydžiu pagrindinės magistralės kryptimi.

 

202. Suslėgtojo oro skirstomajame tinkle ortakių temperatūros pokyčio kompensacijai turi būti įrengti kompensatoriai, pagaminti iš tokio pat skersmens vamzdžių kaip ir magistralinis ortakis.

 

203. Kompresorinės, oro skirstomojo tinklo ir atšakų į valdymo spintas ortakiai turi būti iš plieninių besiūlių vamzdžių, o 23 MPa slėgio – iš nerūdijančio plieno. Ortakiai nuo valdymo spintų į orinių jungtuvų rezervuarus turi būti variniai, o tarp spintų ir skyriklių pneumatinių pavarų – plieniniai. Plieninių ortakių išlenkimo spindulys turi būti ne mažesnis kaip keturi vamzdžio išoriniai skersmenys.

 

Ne kompresorinėje esantys kompresorinio slėgio ortakiai iki oro rinktuvų ir sienoje turi būti padengti šilumine izoliacija.

 

204. Plieniniai ortakiai vienas su kitu turi būti suvirinti, o su įtaisais – prijungti jungėmis. 6–8 mm vidinio skersmens vamzdžiai turi būti sujungti jungėmis arba įmovomis.

 

205. Užtveriamųjų čiaupų, atbulinių ir apsauginių vožtuvų, įrengtų už jungtuvų filtrų, vidaus detalės turi būti atsparios korozijai.

 

206. Nuo oro rinktuvų ir linijų vandens atskirtuvų vidinių paviršių turi būti nuvalytos rūdys ir teršalai. Šie paviršiai turi būt padengti antikorozine danga.

 

207. Įrengtų lauke oro rinktuvų ir linijų vandens atskirtuvų išoriniai paviršiai turi būti nudažyti šviesios spalvos atspariais atmosferos poveikiui dažais.

 

208. Orinio jungtuvo atšakos užtveriamasis čiaupas, filtras, atbulinis vožtuvas ir manometras turi būti įrengti specialioje skirstomojoje spintoje (patiekiamoje kartu su jungtuvu) ir turi turėti elektrinį šildymą.

 

209. Visi suslėgtojo oro elementai turi būti išardomi ir prieinami išvalyti.

 

 

 

X. ALYVOS ĮRENGINIAI

 

 

 

210. Alyvos įrenginių priežiūrai ir remontui turi būti numatyti naudoti įrenginiai su alyvos saugojimo ir perdirbimo įtaisais, siurbliais, alyvos valymo ir regeneracijos įrenginiais, kilnojamaisiais alyvos valymo ir degazacijos įtaisais, jos transportavimo talpomis. Saugomų alyvos ir izoliacinių dujų įrenginių vietą ir apimtį nustato operatorius.

 

211. Alyvos įrenginių skaičius ir rezervuarų talpa sandėliuose turi būti:

 

211.1. po 4 turbininės ir izoliacinės alyvos rezervuarus – šiluminėse elektrinėse;

 

211.2. po 3 turbininės ir izoliacinės alyvos rezervuarus – hidroelektrinėse;

 

211.3. ne mažesnė kaip šiluminių elektrinių vieno agregato alyvos sistemos talpa ir visų agregatų 45 dienų alyvos papildymo poreikis ir hidroelektrinių agregato 10 proc. talpa – turbininei alyvai;

 

211.4. ne mažesnė kaip vieno didžiausio transformatoriaus talpa su 10 proc. atsarga – izoliacinei alyvai.

 

212. Alyvos saugojimo rezervuaruose turi būti įrengti oro džiovinimo filtrai, alyvos lygio rodikliai, išleidžiamasis antvamzdis su bandomuoju ir išleidžiamuoju čiaupu.

 

213. Atstumai nuo atvirų alyvos sandėlių rezervuarų sienelių turi būti ne mažesni kaip:

 

213.1. iki elektrinių ir pastočių statinių (taip pat iki transformatorių dirbtuvių):

 

213.1.1. 12 m, kai bendra alyvos talpa iki 100 t;

 

213.1.2. 18 m, kai alyvos talpa daugiau kaip 100 t;

 

213.2. 25 proc. didesnis atstumas už Taisyklių 213.1 punkte nurodytąjį atstumą iki gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatų;

 

213.3. 8 m iki alyvos įrenginių aparatinės;

 

213.4. 20 m iki vandenilio balionų sandėlių.

 

 

 

XI. ĮRANGA SU SIEROS HEKSAFLUORIDO DUJOMIS

 

 

 

214. Balionams su sieros heksafluorido (toliau – SF6) dujomis Lietuvos standartu LST EN 60376:2005 „Elektrinėje įrangoje naudojamo techninės kokybės sieros heksafluorido (SF6) techniniai reikalavimai (IEC60376:2005)“ nustatyti tokie talpų dydžiai (litrais): 0, 3, 5, 10, 20, 40, 80, 150 ir 500.

 

Daugiausiai naudotini yra 20 ir 40 litrų talpos balionai. Balionai bandomi 70 barų slėgiu. Ant kiekvieno baliono prie ventilio galo turi būti įskaitomai pažymėtas simbolis SF6 žodžiai „Sieros heksafluoridas“ ir baliono svoris be apsauginio dangtelio.

 

Kiti žymėjimai ir spalvos parenkamos pagal užsakovo reikalavimus.

 

215. Balionus, pripildytus SF6 dujų, reikia naudoti labai atsargiai, kaip talpas, kuriose yra slėgis. Juos reikia saugoti vėsioje, sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje toli nuo degiųjų ir sprogiųjų medžiagų. Balionai turi būti apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.

 

216. Balionai turi būti sustatyti vertikaliai ant lygaus paviršiaus ventiliais į viršų ir apsaugoti nuo kritimo. Balionai su šviežiomis SF6 dujomis turi būti sustatyti atskirai nuo balionų su naudotomis dujomis.

 

217. Kaip ir kiti slėginiai indai, taip ir talpos su SF6 dujomis, gali sprogti jiems įkaitus. Pripildymo koeficientas parenkamas taip (1,04 kg/l), kad, esant didžiausiam tūriui, baliono atsparumas atitiktų iki 55 °C.

 

218. Patalpos, kur yra saugomos SF6 dujos, turi būti specialiai pažymėtos plakatu (užrašu) ir patekimas į jas turi būti apribotas.

 

219. Patalpose, kuriose saugomos SF6 dujos, turi būti įrengta ištraukiamoji arba atitekamoji ir ištraukiamoji vėdinimo sistema. Ji turi būti įrengta taip, kad galėtų veikti dviem režimais:

 

219.1. nuolat įjungta patalpos vėdinimui ir papildomai, jei įjungiamas avarinis vėdinimas, esant nenumatytam dujų nuotėkiui;

 

219.2. veikianti epizodiškai (pavyzdžiui, prieš įeinant į patalpą darbuotojams, normalaus veikimo metu ir įvykus avarijai).

 

220. Patalpose, esančiose aukščiau žemės paviršiaus, vėdinamose natūraliai, turi būti numatyta įrengti ir skersinio vėdinimo sistema. Vėdinimo sistema apie 50 proc. patalpos skersinio pjūvio turi būti arti grindų. Taip pat turi būti ir patalpose, kur pripildoma dujų arba jos ištraukiamos iš įrenginių ar jų dalių. Esant techninei vėdinimo sistemai, reikia sekti, kad oras, turintis sieros heksafluorido dujų, būtų ištraukiamas nuo grindų.

 

221. Patalpose, kuriose yra ertmių žemiau žemės lygio ir kuriose gali susikaupti SF6 dujų, turi būti įrengta techninio vėdinimo sistema.

 

222. Ant balionų ar ant talpų, kuriose yra pervežamos dujos, turi būti atitinkami užrašai, nurodyti Taisyklių 183 punkte, ir užklijuota etiketė su perspėjamaisiais ženklais ir užrašais („Gali sukelti nušalimą“, „Talpas laikykite gerai ventiliuojamoje vietoje“). Pervežimo dokumentuose turi būti įrašai, nurodantys dujų būklę (kietoji, skystoji), rūšį (sieros heksafluoridas > 95 wt proc. ir vandenilio fluoridas < 2 wt proc), paskirties kategoriją (toksiška, korozinė substancija), talpų numeriai ir kt.

 

 

 

XII. GALIOS TRANSFORMATORIAI

 

 

 

223. Taisyklių XII skirsnio reikalavimai taikomi pastate ir lauke įrengiamiems stacionariems galios ir reguliuojamiems transformatoriams (autotransformatoriams), alyviniams reaktoriams (tarp jų lanko gesinimo ritėms), kurių aukštoji įtampa 3 kV ir aukštesnė. Taisyklių XII skirsnio reikalavimai netaikomi specialiosios paskirties elektros įrenginiams.

 

Transformatorių ir reaktorių (toliau – transformatoriai) pagalbiniai įrenginiai (aušinimo sistemos elektros varikliai, kontrolės ir matavimų aparatūra, valdymo įranga) turi atitikti Taisyklių reikalavimus.

 

10 kV ir žemesnės įtampos komplektinių transformatorinių transformatoriams Taisyklių 232 ir 233 punktų reikalavimai netaikomi.

 

224. Transformatoriaus parametrai turi būti parinkti pagal jo veikimo režimus. Parenkant parametrus, turi būti įvertinti tiek ilgalaikiai apkrovos režimai, tiek ir trumpalaikės, smūginės apkrovos, galimos ilgalaikės perkrovos eksploatuojant transformatorius. Šis reikalavimas galioja visoms transformatorių apvijoms.

 

225. Transformatoriai turi būti įrengti taip, kad neišjungus įtampos būtų patogiai ir saugiai stebimas alyvos lygis alyvos rodikliuose.

 

Jei tamsiuoju paros metu stebint alyvos rodiklį nepakanka bendrojo apšvietimo, tai turi būti numatytas papildomas alyvos rodiklio apšvietimas.

 

226. Prie transformatoriaus dujinės relės turi būti saugu prieiti stebėti ir paimti dujų mėginius, neišjungiant įtampos.

 

227. Kai transformatoriai turi ratukus, pamatuose turi būti įrengtos kreipiamosios. Kreipiamosiose transformatorius įtvirtinamas atramomis, įrengiamomis iš abiejų transformatoriaus pusių.

 

228. Kad dujos patektų į dujinę relę, transformatoriaus pamatai turi būti įrengti pagal gamintojų reikalavimus.

 

229. Transformatorius turi būti pastatomas taip, kad alyvos išmetamojo vamzdžio anga nebūtų nukreipta į arti esančius įrenginius, arba prieš vamzdžio angą turi būti pastatytas atitveriamasis skydas.

 

230. Tarp atvirai pastatytų transformatorių turi būti ne mažesnis kaip 1,25 m atstumas.

 

Tarp atvirai pastatytų 110 kV ir aukštesnės įtampos bei 63 MVA ir didesnės galios transformatorių (trifazių ir vienfazių), tarp jų ir bet kokios galios transformatorių (įskaitant reguliuojamuosius, savųjų reikmių ir pan.), turi būti pastatytos skiriamosios pertvaros, jeigu atstumas tarp transformatorių yra mažesnis kaip 15 m ir tarp transformatorių, pastatytų išilgai elektrinės pastato sienų mažesniu kaip 40 m atstumu nuo jų, yra mažesnis kaip 25 m.

 

Nurodytieji atstumai matuojami iki labiausiai išsikišusių transformatoriaus dalių, esančių ne žemiau kaip 1,9 m nuo žemės.

 

Skiriamųjų pertvarų ugniai atsparumo riba turi būti ne mažesnė kaip REI 90, plotis ne mažesnis kaip alyvos surinktuvo plotis (užpiltas skalda) ir aukštis ne mažesnis kaip aukštosios įtampos įvadų aukštis. Pertvaros statomos už alyvos surinktuvų ribų. Atstumas tarp transformatoriaus ir pertvaros turi būti ne mažesnis kaip 1,5 m.

 

Jeigu savųjų reikmių arba reguliavimo transformatoriai pastatyti kartu su galios transformatoriumi, turinčiu stacionarią automatinio gaisro gesinimo įrangą, ir prijungti galios transformatoriaus apsaugos nuo vidinių gedimų zonoje, tai vietoje skiriamosios pertvaros įrengiama savųjų reikmių arba reguliavimo transformatoriaus stacionarioji automatinio gaisro gesinimo įranga, bendra su galios transformatoriaus gaisro gesinimo įranga.

 

231. Kiekvienas patalpoje pastatytas alyvinis transformatorius turi būti įrengtas atskiroje kameroje (išimtis – Taisyklių 105 punktas), esančioje pirmajame aukšte ir izoliuotoje nuo kitų pastato patalpų. Alyviniai transformatoriai statomi antrajame aukšte, taip pat 1 m žemiau pirmojo aukšto grindų lygio neužtvindomose zonose tokiais atvejais, kai yra galimybė transformatorių išvežti į lauką ir pašalinti alyvą avariniais atvejais, kaip nurodyta Taisyklių 109.2 punkte, didesnės kaip 600 kg alyvos kiekio transformatoriams.

 

Jei būtina transformatorių įrengti patalpoje aukščiau antrojo aukšto arba žemiau kaip 1 m pirmojo aukšto grindų lygio, tai jis turi būti su A1 degumo klasės statybos produktų užpildu arba sausas, atsižvelgiant į aplinkos sąlygas ir gamybos technologijas. Įrengiant transformatorius patalpoje, reikia atsižvelgti į Taisyklių 92 punkto reikalavimus.

 

Vienoje bendroje kameroje statomi vienas arba du po 1 MVA ir mažesnės galios alyviniai transformatoriai, turintys bendrą paskirtį, valdymą ir apsaugą.

 

Vienoje kameroje įrengtų sausųjų arba turinčių nedegų užpildą transformatorių turi būti ne daugiau kaip 6 vienetai, jeigu tai nesukelia sunkumų juos naudojant.

 

232. Viduje pastatytų transformatorių atstumai nuo labiausiai išsikišusių dalių, esančių mažesniame kaip 1,9 m aukštyje nuo grindų, turi būti ne mažesni kaip:

 

232.1. 0,3 m iki galinės ir šoninių sienų 0,4 MVA ir mažesnės galios transformatoriams ir 0,6 m – didesnės galios transformatoriams;

 

232.2. 0,6 m iki durų staktos arba sienos nuo įėjimo pusės 0,4 MVA ir mažesnės galios transformatoriams, 0,8 m – nuo 0,4 iki 1,6 MVA galios transformatoriams ir 1 m – didesnės kaip 1,6 MVA galios transformatoriams.

 

233. Alyvinių transformatorių kamerų grindys turi turėti nuolydį į alyvos surinktuvo pusę.

 

234. Transformatorių kamerų durys (vartai) turi būti padarytos pagal Taisyklių 103 punkto reikalavimus.

 

Prie pat kameros durų 1,2 m aukštyje turi būti pastatytas barjeras (apžiūrėti transformatorių nuo slenksčio neįeinant į kamerą).

 

235. Transformatoriaus kameroje įrengiami tik su tuo transformatoriumi susieti skyrikliai, saugikliai ir galios skyrikliai, viršįtampių ribotuvai ir aušinimo sistemos įrenginiai.

 

236. Kiekvienoje alyvinių transformatorių kameroje turi būti durys į lauką arba į kitą A2 degumo klasės statybos produktų grindų, sienų, pertvarų ir perdangų patalpą, neturinčią degių ir sprogių daiktų, aparatų ir gamybos technologijų.

 

Kameros, iš kurių transformatoriai ištraukiami į cechą, turi atitikti Taisyklių 113, 120, 122 ir 127 punktų reikalavimus.

 

237. Horizontalus atstumas nuo įmontuotos arba šalia pastatytos pastotės transformatoriaus kameros durų angos iki patalpos artimiausio lango arba durų angos turi būti ne mažesnis kaip 1 m.

 

Didesnės kaip 0,1 MVA galios transformatoriams ištraukti iš kameros turi būti įrengiamas ne siauresnis kaip 5 m pločio vidinis kelias tarp pastatų. Šis reikalavimas netaikomas kameroms su durimis į gamybos patalpų viduje esančius koridorius ir kelius.

 

238. Transformatorių kamerų vėdinimo sistema turi ištraukti šilumą (Taisyklių 110 punktas) ir neturi būti susieta su kitomis vėdinimo sistemomis.

 

Vėdinimo kanalų sienelės ir šachtos turi būti pagamintos iš A1 degumo klasės statybos produktų, kurios turi ne mažesnę kaip REI 180 atsparumo ugniai ribą.

 

Vėdinimo šachtos ir angos turi būti išdėstytos taip, kad drėgmė negalėtų nutekėti ant transformatorių arba transformatoriai turi būti apsaugoti nuo drėgmės iš šachtų.

 

Vėdinimo angos turi būti uždengtos 1x1 cm akių tinklais ir apsaugotos nuo lietaus, sniego ir dulkių.

 

239. Transformatorių kamerų ištraukiamosios šachtos, pristatytos prie pastatų A1 degumo klasės statybos produktų sienų, bet turinčių D, E ar F klasės stogo dangą, turi būti atitrauktos ne mažiau kaip 1,5 m nuo pastato sienos arba šių klasių stogo dangos konstrukcija turi būti apsaugota ne mažesnio kaip 0,6 m aukščio A1 degumo klasės statybos produktų pertvara. Iškelti šachtą aukščiau pastato stogo dangos šiuo atveju nebūtina.

 

Ištraukiamųjų šachtų angos neturi būti įrengiamos prieš pastatų langus. Ištraukiamojo vėdinimo angos paliekamos tiesiog kameros sienoje, neturi būti po D, E ar F klasės stogo dangos išsikišusiais elementais ir po priešais esančio pastato sienų angomis.

 

Jeigu virš transformatoriaus kameros durų arba vėdinimo angų yra langas, tai po langu reikia įrengti B degumo klasei atitinkantį ir atsikišusį ne mažiau kaip 0,7 m stogelį. Stogelio ilgis turi būti didesnis už lango plotį ne mažiau kaip po 0,8 m į kiekvieną lango pusę.

 

240. Dirbtinio aušinimo transformatoriai turi turėti aušinimo sistemos automatinio įjungimo ir išjungimo įrenginius.

 

Aušinimo sistema turi būti automatiškai įjungiama pagal alyvos viršutinių sluoksnių ir apvijos temperatūrą ir pagal transformatoriaus apkrovos srovę nepriklausomai nuo temperatūros.

 

241. Naudojant atskirai nuo transformatoriaus sumontuotus aušintuvus arba priverstinę alyvos cirkuliaciją ir priverstinai aušinant alyvą oru, aušintuvai turi būti įrengti taip, kad netrukdytų nukelti transformatorių nuo pamato arba remontuoti aušintuvus, kai transformatorius veikia. Pūtimo ventiliatorių oro srautas neturi būti nukreiptas į transformatoriaus baką.

 

242. Aušinimo įrenginių sklendės turi būti išdėstytos taip, kad būtų patogu prie jų prieiti, atjungti transformatorių nuo aušinimo sistemos arba atskirą aušintuvą nuo sistemos ir nuvežti transformatorių, neišleidžiant alyvos iš aušintuvų.

 

243. Alyvos, aušinamos vandeniu, priverstinės cirkuliacijos aušinimo kolonėlės ir kiti įrenginiai turi būti patalpoje, kurios temperatūra ne žemesnė kaip 5 °C.

 

244. Priverstinės alyvos cirkuliacijos aušinimo sistemos išoriniai alyvos vamzdžiai turi būti iš nerūdijančio plieno arba korozijai atsparių medžiagų.

 

Alyvos vamzdžiai prie transformatorių turi netrukdyti prižiūrėti transformatorių ir aušintuvų ir nuvežti transformatorių. Turi būti įrengtos aikštelės ir kopėčios, kad būtų patogiai pasiekiamos sklendės ir pūtimo ventiliatorius.

 

245. Priverstinės alyvos cirkuliacijos aušinimo sistemų alyvos ir vandens siurblių veikimo kontrolei prie kiekvieno siurblio turi būti įrengtas manometras. Esant tinkliniams filtrams, manometrai turi būti įrengti alyvos įtekėjimo į filtrą ir ištekėjimo iš filtro vietose.

 

246. Kai atskirai nuo transformatoriaus sumontuota aušinimo sistema, susidedanti iš atskirų aušintuvų, visi vienoje eilėje išdėstomi viengubi ir dvigubi aušintuvai turi būti statomi ant bendro pamato.

 

Grupiniai aušinimo įrenginiai turi būti pastatyti tiesiai ant pamato arba ant pamato paklotų bėgių, jeigu numatyta šiuos įrenginius išvežti ant ratukų.

 

247. Transformatorių alyvos priverstinio aušinimo sistemų variklių valdymo spintos turi būti pastatytos už alyvos surinktuvo ribų arba pakabinama ant transformatoriaus bako, jeigu spinta ir joje sumontuoti įrenginiai gali veikti transformatoriaus keliamos vibracijos sąlygomis.

 

248. Priverstinai aušinami transformatoriai turi turėti alyvos, vandens cirkuliacijos arba pūtimo ventiliatorių sustojimo ir rezervinio aušintuvo arba rezervinio maitinimo šaltinio automatinio įjungimo signalizaciją.

 

249. Įtampos reguliavimo, esant apkrovai, pavarų spintose turi būti numatytas automatiškai valdomas elektrinis šildymas.

 

250. Vandeniu aušinamos transformatorių alyvos valymo adsorberiai turi būti laikomi patalpoje ir galimi pakeisti vietoje.

 

251. Transformatoriaus alyvos azotinės apsaugos elastiniai rezervuarai turi būti apsaugoti nuo saulės spindulių ir nuo žemesnės kaip minus 35 °C temperatūros.

 

252. Stacionarieji transformatorių remonto įrenginiai, neišardant aktyviosios dalies, turi būti numatyti įrengti elektrinių atvirosiose skirstyklose, kai jose yra transformatorių, kurių neįmanoma nuvežti į hidroelektrinės montavimo aikštelę arba šiluminės elektrinės mašinų salės remonto aikštelę.

 

253. Atvirai statant transformatorius išilgai elektrinės mašinų salės, turi būti numatyta transformatorius nuvežti į remonto vietą neišardžius transformatoriaus, nenuėmus įvadų ir neišardžius srovėlaidžių laikančiųjų konstrukcijų, portalų, šynų tiltų ir pan.

 

254. Transformatoriaus ir aušinimo sistemos mazgams montuoti ir išmontuoti turi būti numatyta galimybė atitinkamos keliamosios galios ir strėlės ilgio autokranu privažiuoti arba transformatoriaus pastatymo vietoje turi būti naudojami kiti montavimo darbų mechanizacijos būdai.

 

 

 

IV. KEITIKLINĖS PASTOTĖS IR ĮRENGINIAI

 

 

 

I. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

 

 

 

255. Pramoniniams vartotojams skirtose keitiklinėse pastotėse ir įrenginiuose turi būti naudojami puslaidininkiniai keitikliai.

 

256. Keitiklinėse pastotėse ir įrenginiuose turi būti priemonės apriboti:

 

256.1. pastotės (įrenginio) įtaką maitinimo tinklo elektros kokybei iki standarto nustatytų verčių;

 

256.2. pastotės (įrenginio) keliamus radijo trikdžius iki normomis nustatytų leistinų pramoninių radijo trikdžių verčių.

 

257. Keitiklinėse pastotėse ir įrenginiuose reikia numatyti sumontuoti techniškai ir ekonomiškai pagrįstus reaktyviosios galios kompensavimo įrenginius.

 

258. Keitiklinių pastočių ir įrenginių savųjų reikmių maitinimo rezervavimo lygis turi atitikti keitiklinių agregatų maitinimo rezervavimo lygį.

 

259. Keitiklinėse pastotėse ir įrenginiuose turi būti įrengtas telefono ryšys, gaisro signalizacija ir kitos pagal darbo sąlygas reikalingos signalizacijos.

 

260. Keitiklinėse pastotėse ir įrenginiuose turi būti naudojami pramoniniai kilnojamieji dulkių siurbliai ir įtaisai elektros įrenginiams prapūsti sausuoju, neužterštu alyva ir ne didesnio kaip 0,2 MPa slėgio oru, taip pat oru, iš kurio išvalytos dulkės iš kilnojamo kompresoriaus arba suslėgtojo oro skirstomojo tinklo.

 

261. Keitikliams ir kitiems įrenginiams montuoti, išardyti ir surinkti reikia numatyti stacionariuosius ar kilnojamuosius kėlimo ir transportavimo mechanizmus.

 

262. Keitiklinėse pastotėse ir įrenginiuose turi būti įrengti kilnojamųjų elektros įrankių, šviestuvų ir patalpų valymo mašinų maitinimo punktai. Kilnojamiesiems šviestuvams turi būti naudojama ne aukštesnė kaip 50 V kintamosios ir 75 V nuolatinės srovės įtampa.

 

263. Keitiklinės pastotės ir įrenginiai turi atitikti ir kitus Taisyklių reikalavimus, jeigu jie neprieštarauja šio skirsnio reikalavimams.

 

 

 

II. ĮRENGINIŲ IŠDĖSTYMAS. SAUGOS PRIEMONĖS

 

 

 

264. Transformatorius, reguliuojantysis autotransformatorius, lyginamieji reaktoriai, anodiniai dalikliai ir filtriniai reaktoriai, priklausantys vienam keitikliniam agregatui, įrengiami bendroje kameroje arba atskirai.

 

Alyvinių įrenginių įrengimas turi atitikti elektros mašinų patalpų reikalavimus. Komplektinėms keitiklinėms pastotėms ir įrenginiams galioja Taisyklių 118 ir 119 punktuose nurodyti reikalavimai.

 

265. Puslaidininkiniai keitikliai įrengiami kartu su kitais elektrotechninių arba gamybinių patalpų įrenginiais, jeigu tam netrukdo aplinkos sąlygos (stiprūs magnetiniai laukai, temperatūra, drėgmė, dulkėtumas ir pan.).

 

266. Gamybinėse patalpose puslaidininkinius keitiklius reikia įrengti spintose.

 

267. Keitiklinio agregato atskirų elementų įtampos klasė, nuo kurios priklauso leistinieji mažiausi atstumai tarp įtampą turinčių dalių, nuo šių dalių iki žemės arba atitvarų, taip pat koridorių plotis, durų blokuotės reikalingumas nustatomi:

 

267.1. transformatoriams, autotransformatoriams ir reaktoriams pagal didžiausią efektinę įtampą tarp kiekvienų dviejų įvadų ir taip pat tarp kiekvieno įvado ir šių aparatų įžemintų dalių;

 

267.2. puslaidininkiniams keitikliams pagal didžiausią efektinę įtampą tarp kiekvienų dviejų kintamosios srovės įvadų.

 

Sumontuoto bendrame korpuse komplektinio įrenginio, susidedančio iš keitiklio, transformatoriaus, reaktoriaus ir pan., įtampos klasė nustatoma pagal didžiausią įtampos vertę, nurodytą Taisyklių 267.1 ir 267.2 punktuose.

 

268. Aukštesnės kaip 1000 V išlygintosios įtampos keitiklių spintų durys, neatsižvelgiant į tai, kur pastatytos spintos (elektrotechninė ar gamybinė patalpa), privalo turėti blokuotę, atjungiančią keitiklį iš kintamosios ir iš išlygintosios srovių pusių ir neleidžiančią įjungti keitiklį, kai durys atviros. Neelektrotechninėse patalpose pastatytų keitiklių spintų durys turi turėti vidinį užraktą, atrakinamą specialiuoju raktu.

 

269. Atvirieji puslaidininkiniai keitikliai, t. y. kai įtampą turinčias dalis yra galimybė paliesti, turi būti įrengiami tik elektrotechnikos patalpose. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos keitikliai privalo turėti ne žemesnius kaip 1,9 m ištisinius arba tinklinius atitvaras. Atitvaro tinklo akių matmenys turi būti ne didesni kaip 25x25 mm. Atitvarų durys privalo turėti blokuotę, atjungiančią keitiklį tiek iš kintamosios, tiek ir iš išlygintosios srovių pusių neuždelsiant, kai durys atidaromos.

 

270. Iki 1000 V įtampos atvirieji keitikliai įrengiami:

 

270.1. ant izoliuotų nuo žemės grindų ruožų. Šiuo atveju grindys po pačiu keitikliu ir iki 1,5 m aplink jį turi būti padengtos izoliacijos sluoksniu, kuris turi būti pakankamai tvirtas mechaniškai ir apskaičiuotas išlygintosios srovės dešimt kartų didesnei darbinei įtampai. Sienos, pertvaros ir įžeminti daiktai, esantys ne mažesniu kaip 1,5 m horizontaliu atstumu nuo keitiklio vertikalios projekcijos, turi būti padengti tokiu pat izoliacijos sluoksniu iki 1,9 m aukščio arba apsaugoti izoliuotais nuo žemės atitvarais.

 

Keitiklis turi būti atitvertas turėklais arba izoliacinės medžiagos virvėmis, pritvirtintomis prie izoliuotų stovų. Koridoriaus plotis tarp keitiklio ir izoliuotų nuo žemės atitvarų, sienų, pertvarų ir daiktų turi būti ne mažesnis kaip 1 m;

 

270.2. ant neizoliuotų grindų. Šiuo atveju keitikliai privalo turėti ne žemesnius kaip 1,9 m ištisinius arba tinklinius individualius atitvaras. Atitvarų durys privalo turėti blokuotę, analogišką nurodytai Taisyklių 276 punkte spintų durų blokuotei, arba užraktus. Kai įrengtas užraktas, virš atitvaro durų arba ant sienos turi būti įrengta keitiklio atjungimo tiek iš kintamosios, tiek iš išlygintosios įtampos pusių signalizacija.

 

Ant keitiklio korpuso įrengti matavimo prietaisai turi būti išdėstyti ir sumontuoti taip, kad darbuotojai galėtų stebėti prietaisų rodmenis neužeidami už keitiklio atitvaro.

 

271. Vienam keitikliniam agregatui priklausantys keli atvirieji keitikliai atitveriami atskirais arba vienu bendra atitvara.

 

272. Įrengiant iki 1000 V įtampos atviruosius keitiklius ant neizoliuotų grindų elektrotechninėse patalpose, horizontalieji atstumai turi būti ne mažesni kaip:

 

272.1. 50 mm nuo įtampą turinčių keitiklio dalių iki įžemintų atitvarų, sienų, pertvarų ir pan. iš keitiklius neprižiūrimosios pusės;

 

272.2. 1,5 m nuo vieno keitiklio įtampą turinčių dalių iki kito keitiklio įžemintų dalių, įžemintų atitvarų, sienų, pertvarų ir pan. iš keitiklių prižiūrimosios pusės;

 

272.3. 0,8 m tarp skirtingų keitiklių įžemintų dalių, taip pat nuo keitiklio įžemintų dalių iki įžemintų atitvarų, sienų, pertvarų ir pan. iš prižiūrimosios pusės;

 

272.4. 2,0 m tarp skirtingų keitiklių įtampą turinčių dalių iš keitiklių prižiūrimosios pusės.

 

Nurodyti Taisyklių 241.2–241.4 punktuose atstumai nustatyti įvertinant prižiūrinčiųjų darbuotojų užėjimo galimybę už atitvaro, neišjungiant keitiklio įtampos.

 

273. Įrengiant aukštesnės kaip 1000 V įtampos atviruosius keitiklius elektrotechninėse patalpose, horizontalieji atstumai turi būti ne mažesni kaip:

 

273.1. 165 mm nuo 3 kV, 190 mm nuo 6 kV, 220 mm nuo 110 kV įtampą turinčių keitiklio dalių iki atitvarų, sienų, pertvarų ir pan. iš keitiklių prižiūrimosios pusės;

 

273.2. 0,8 m tarp skirtingų keitiklių įžemintų dalių, taip pat nuo keitiklio įžemintų dalių iki atitvarų, sienų, pertvarų ir pan. iš keitiklių prižiūrimosios pusės. Šis atstumas nustatytas įvertinus įtampos neturinčio keitiklio priežiūros galimybę.

 

274. Įrenginiuose, kuriuose keitikliniai agregatai susideda iš dviejų ar daugiau keitiklių, reikalaujama, kad veiktų dalis keitiklių, kai kiti yra likę be įtampos, o atskirų elementų elektriniai sujungimai turi būti tokie, kad būtų galimybė atjungti kiekvieną keitiklį iš kintamosios ir išlygintosios įtampos pusių.

 

275. Įrengiant keitiklinių agregatų elektros įrenginių spintas viena eile, koridoriaus plotis nuo durų arba nuimamųjų sienelių pusės turi būti ne mažesnis kaip 1 m. Kai durys atidaromos 90° kampu, perėja gali susiaurėti iki 0,6 m.

 

Priežiūros koridoriaus plotis tarp dviem eilėmis išdėstytų spintų turi būti ne mažesnis kaip 1,2 m. Kai priešpriešiais išdėstytos spintų durys atsidaro 90° kampu, perėjai turi likti ne mažesnio kaip 0,6 m pločio tarpas.

 

276. Įrengiant elektros įrenginius spintose ant ištraukiamųjų vežimėlių, koridorių plotis turi būti ne mažesnis kaip:

 

276.1. vežimėlio ilgis plius 0,6 m, kai spintos išdėstytos viena eile;

 

276.2. vežimėlio ilgis plius 0,8 m, kai spintos išdėstytos dviem eilėmis.

 

Visais atvejais koridoriaus plotis turi būti ne mažesnis už vežimėlio įstrižainę.

 

277. Puslaidininkinių keitiklių anodai ir jų aušintuvai turi būti nudažyti ryškia spalva, skirtinga nei kitų keitiklio dalių spalvos.

 

278. Ant puslaidininkinio keitiklio korpuso turi būti įspėjamieji ženklai, nurodantys keitiklio tuščiosios veikos įtampą.

 

279. Puslaidininkinių keitiklių įrenginiuose grandinių, susietų su keitiklinių transformatorių ventilių apvijomis, valdymo ir „tinklelinės“ apsaugos grandinių, taip pat grandinių, kuriose pramušus izoliaciją gali atsirasti ventilių apvijų potencialas, izoliacija turi 1 minutę atlaikyti 50 Hz dažnio bandomąsias įtampas, nurodytas Taisyklių priedo 3 lentelėje.

 

Izoliacijos vardinė įtampa įvertinama didžiausia iš vardinių įtampų (efektinių verčių), veikiančių tikrinamosios grandinės izoliaciją.

 

280. Išlygintosios srovės pirminės grandinės privalo turėti izoliaciją, atitinkančią jų darbinę įtampą.

 

 

 

III. KEITIKLIŲ AUŠINIMAS

 

 

 

281. Gamintojų reikalaujamam keitiklių temperatūros režimui palaikyti turi būti numatyti aušinimo įrenginiai. Gamintojai nurodo aušinimo būdus, aušinimo vandens arba oro temperatūrą ir jų sąnaudas.

 

282. Aušinant keitiklius oru, dulkių kiekis ore turi neviršyti 0,7 mg/m3. Kai dulkių koncentracija didesnė, turi būti numatytas oro valymas.

 

283. Aušinant keitiklius oru, kiekvieno keitiklio ortakis privalo turėti sklendę, užtikrinančią oro tiekimo nutraukimą keitikliui, neatsižvelgiant į oro tiekimą kitiems keitikliams.

 

284. Aušinant keitiklius vandeniu, naudojama uždaroji cirkuliacinė sistema.

 

Vandens cheminės ir fizinės savybės (cheminė sudėtis, elektrinis laidis, kietumas, mechaninių priemaišų buvimas) turi atitikti gamintojų reikalavimus.

 

285. Aušinant keitiklius vandeniu tiesiasrove cirkuliacine sistema, aušinimo vandens tiekiamieji ir nutekamieji vamzdynai turi būti izoliuoti nuo keitiklio potencialą turinčios aušinimo sistemos.

 

Izoliacija tarp keitiklio ir šilumokaičio (naudojant cirkuliacinę sistemą) arba tarp keitiklio ir vandentiekio (naudojant tiesiasrovę sistemą) turi būti izoliaciniai vamzdžiai arba žarnos. Izoliacinių vamzdžių ir žarnų ilgis turi būti ne mažesnis už keitiklių gamintojų nurodytą ilgį. Kai yra tiesiasrovė aušinimo sistema, izoliacija tarp keitiklio ir nutekamojo vamzdžio naudojama ir laisvai krintanti į priėmimo piltuvą vandens čiurkšlė.

 

286. Naudojant aušinimui antikorozinį didelį laidį turintį tirpalą, aušinimo sistemos įrenginiai (šilumokaitis, siurblys, šildytuvas), šiuo atveju turintys keitiklio korpuso potencialą, turi būti pastatyti ant izoliatorių, o vamzdynai tarp aušinimo įrenginio ir keitiklio, kai veikiant keitikliui yra galimybė prie jų prisiliesti, turi būti iš izoliacinių vamzdžių arba žarnų. Aušinimo vandenį į šilumokaitį reikia tiekti per izoliacinį intarpą (žarną arba vamzdį). Jeigu aušinimo įrenginys yra ne keitiklio atitvare, tai jis privalo turėti savo tinklinę arba ištisą atitvarą, atitinkantį Taisyklių 211.2 punkto reikalavimus. Atidarant šio atitvaro duris, durų blokuotė turi išjungti šilumokaičio siurblį ir šildytuvą.

 

287. Aušinimo vandens kiekį reguliuojantys čiaupai turi būti įrengti saugioje ir patogioje juos prižiūrėti vietoje. Atsižvelgiant į įrengimo vietą, čiaupai turi būti izoliuoti nuo žemės arba įžeminti.

 

288. Vandens tiekimo keitiklinei pastotei (įrenginiui) rezervavimo lygis turi atitikti elektros tiekimo rezervavimo lygį.

 

289. Aušinimo įrenginio veikimui kontroliuoti turi būti įrengtas pakankamas kontrolės ir matavimo prietaisų bei aparatūros (termometrų, manometrų, slėgio ir srauto relių, debitmačių ir pan.) kiekis.

 

 

 

IV. ŠILDYMAS, VĖDINIMAS IR VANDENS TIEKIMAS

 

 

 

290. Keitiklinių pastočių ir įrenginių patalpos turi būti šildomos.

 

291. Šaltuoju metu neveikiant keitiklinės pastotės įrenginiams, šildymo sistema turi užtikrinti ne žemesnę kaip +16 °C temperatūrą keitiklinių agregatų patalpoje ir ne žemesnę kaip +10 °C temperatūrą šilumokaičių patalpoje. Likusiose patalpose turi būti užtikrinta temperatūra, nurodyta sanitarinėse normose.

 

292. Vasaros metu keitiklinės pastotės ir įrenginio patalpų darbo zonos oro temperatūra turi neviršyti lauko oro temperatūros daugiau kaip +5 °C ir turi būti ne aukštesnė kaip +40 °C, jeigu nėra kitokių gamintojų reikalavimų.

 

293. Keitiklinės pastotės (įrenginio) patalpose turi būti numatytos priemonės veikiančiojo įrenginio perteklinei šilumai, kurią išskiria keitikliniai agregatai, aparatūra, rezistoriai ir pan., pašalinti.

 

294. Bendrojo vėdinimo, naudojamo perteklinei šilumai iš patalpų pašalinti, įrenginyje dulkėtas oras turi būti valomas.

 

295. Pirmojo aukšto, rūsio ir kitų izoliuotų patalpų vėdinimo sistemos įrengiamos atskiros arba bendrosios. Įrengiant bendrąją vėdinimo sistemą, ji turi būti su valdomomis sklendėmis, kurios gaisro atveju nutrauktų oro tiekimą į atskiras patalpas.

 

296. Keitiklinėms pastotėms ir įrenginiams turi būti tiekiamas toks vandens kiekis, kurio užtektų keitikliniams agregatams aušinti ir sanitariniams techniniams įrenginiams veikti.

 

297. Vandentiekis privalo turėti tinklinius filtrus, neleidžiančius stambioms priemaišoms patekti į keitiklių aušinimo sistemą.

 

 

 

V. STATYBOS DALIS

 

 

 

298. Keitiklinių pastočių pastatai ir keitiklinių įrenginių patalpos priskiriami D kategorijai.

 

299. Keitiklių patalpos dažomos ir apdaila atliekama pagal jų paskirtį.

 

300. Keitiklių patalpų grindys privalo turėti dangas, neleidžiančias susikaupti dulkėms (pavyzdžiui, cementas su marmuro skalda, metlacho plytelės).

 

301. Patalpų perdangose, sienose ir pertvarose reikia įrengti liukus ar angas sunkiems ir įvairių dydžių bei formų įrenginiams transportuoti. Liukai turi būti keliamųjų mechanizmų veikimo zonoje. Liukų dangčių atsparumo ugniai laipsnis turi būti toks pat kaip ir patalpos perdangos, kur liukai įrengti.

 

302. Patalpų rūsys privalo turėti hidroizoliaciją ir drenažo įrenginius.

 

303. Kabelių tuneliai į keitiklinių pastočių pastatus arba keitiklinių įrenginių patalpas turi būti atskirti nuo pastatų EI 45 atsparumo ugniai pertvaromis ir ne mažesnio kaip EI 60 atsparumo ugniai durimis. Durys turi atsidaryti į pastotės (įrenginio) patalpos pusę ir turėti užtrenkiamąsias spynas, atidaromas be rakto iš tunelio pusės.

 

 

 

V. AKUMULIATORIŲ ĮRENGINIAI

 

 

 

I. ELEKTROS ĮRENGINIŲ DALIS

 

 

 

304. Akumuliatorių baterijų pagrindinėms ir papildomoms patalpoms elektros kaitinimo įrenginiai, šviestuvai, aušinimo varikliai ir elektros instaliacija parenkami ir montuojami atsižvelgiant į elektros įrenginių sprogiosiose zonose reikalavimus.

 

305. Įkrovimo įrenginio įtampa ir galia turi atitikti akumuliatorių baterijos naudojimo instrukciją.

 

306. Akumuliatorių įrenginys turi turėti srovės ir įtampos kontrolės įtaisus.

 

307. Apsaugai nuo atbulinės srovės turi būti įtaisas įkrovimo ir papildomo įkrovimo varikliams-generatoriams atjungti.

 

308. Akumuliatorių baterijų grandinėje turi būti įrengtas automatinis jungiklis, selektyviai veikiantis su tinklo apsaugos aparatais.

 

309. Akumuliatorių baterijų įkrovimo ir papildomo įkrovimo įrenginiai prie kintamosios srovės tinklo turi būti prijungti per skiriamąjį transformatorių.

 

310. Nuolatinės srovės šynų izoliacijos kontrolei turi būti įrengtas įtaisas, leidžiantis nuolat kontroliuoti izoliaciją ir įjungti signalą sumažėjus 220 V tinklo vieno poliaus izoliacijos varžai iki 20 kΩ, 110 V – 10 kΩ, 48 V – 5 kΩ ir 24 V – 3 kΩ.

 

311. SK ir SN akumuliatorių baterijoms reikia įrengti blokuotę, kuri neleistų įkrauti akumuliatorių baterijos elementų aukštesne kaip 2,3 V įtampa, kai išjungtas vėdinimas.

 

312. Akumuliatorių baterijos patalpoje vienas šviestuvas turi būti prijungtas prie avarinio apšvietimo tinklo.

 

313. Kiekvienas akumuliatorius turi būti izoliuotas nuo žemės. Akumuliatorių baterijos įrengiamos ant:

 

313.1. grindų padėtų medinių stelažų;

 

313.2. dviejų laiptų medinių stelažų;

 

313.3. medinių lentynų;

 

313.4. grindų pastatytų izoliatorių.

 

Stacionarieji hermetiniai akumuliatoriai taip pat įrengiami ir ant dviejų laiptų izoliuotų metalinių stelažų.

 

314. Akumuliatorių įrengimo stelažai turi būti pagaminti, išbandyti ir pažymėti pagal standartų ir techninių sąlygų reikalavimus. Jie turi būti apsaugoti nuo elektrolito poveikio atsparia danga.

 

315. Akumuliatoriai turi būti izoliuoti nuo stelažų, o stelažai – nuo žemės atspariais elektrolito ir jo garų poveikiui izoliuojančiais padėklais. Ne aukštesnės kaip 48 V įtampos akumuliatorių baterijų stelažai montuojami ir be izoliuojančių padėklų.

 

316. Akumuliatorių baterijų priežiūros koridorių plotis turi būti ne mažesnis kaip 1 m esant dvipusiam akumuliatorių išdėstymui ir 0,8 m – vienpusiam.

 

317. Atstumas nuo akumuliatorių iki šildymo prietaisų turi būti ne mažesnis kaip 750 mm, jei nėra pastatytų A1 degumo klasės statybos produktų šiluminių ekranų, neleidžiančių įšilti baterijoms.

 

318. Esant 65–250 V įtampai tarp srovėlaidžių, atstumas tarp jų turi būti ne mažesnis kaip 0,8 m, o esant aukštesnei kaip 250 V įtampai – 1 m.

 

Kai akumuliatoriai įrengti dviem eilėmis be tarpo, įtampa tarp skirtingų eilių gretimų akumuliatorių srovėlaidžių turi neviršyti 65 V normalaus veikimo (ne įkrovos) metu.

 

Elektros įrenginiai, šynų ir kabelių sujungimo vietos turi būti išdėstytos ne mažesniu kaip 1 m atstumu nuo nehermetiškų akumuliatorių ir ne mažesniu kaip 0,3 m atstumu nuo paties žemiausio lubų taško.

 

319. Akumuliatorių baterijų šynos turi būti neizoliuotos varinės arba aliumininės, arba rūgščiai atsparios izoliacijos viengysliai kabeliai.

 

Varinių šynų ir kabelių jungtys ir atšakos turi būti virintinės arba sulituotos, o aliumininių – tik virintinės. Šynos su įvadinės plokštės įvadiniais strypais turi būti virintinės.

 

Jungtys tarp atskirų akumuliatorių elementų (pagal akumuliatorių tipą) turi būti virintinės arba prisuktos varžtais. Varžto sukimo momento dydis nurodomas gamintojų instrukcijoje. Didelių baterijų, kurių talpa daugiau kaip 504 Ah, elementų jungtys turi būti virintinės arba įrengtos pagal gamintojo reikalavimus.

 

Akumuliatorių baterijos patalpos įvadinė plokštė ir aparatai bei skirstomasis skydas turi būti sujungti viengysliais kabeliais arba neizoliuotomis šynomis.

 

320. Neizoliuoti laidininkai turi būti dukart nudažyti rūgščiai atspariais spirito neturinčiais dažais, išskyrus šynų sujungimo, prijungimo prie akumuliatorių vietas ir kitus sujungimus. Nenudažytos vietos turi būti pateptos techniniu vazelinu.

 

321. Atstumai tarp gretimų neizoliuotų šynų tikrinami pagal dinaminio atsparumo skaičiavimus. Atstumas nuo šynų iki pastato elementų ir kitų įžemintų dalių turi būti ne mažesnis kaip 50 mm.

 

322. Šynos turi būti nutiestos ant izoliatorių ir pritvirtintos prie jų šynų laikikliais.

 

Tarpas tarp šynų tvirtinimo taškų parenkamas pagal dinaminio atsparumo skaičiavimus (įvertinant Taisyklių 321 punktą), bet turi būti ne didesnis kaip 2 m. Izoliatoriai, jų armatūra, šynų tvirtinimo detalės ir laikančiosios konstrukcijos turi būti elektriškai ir mechaniškai atsparios ilgalaikiam elektrolito garų veikimui. Laikančiųjų konstrukcijų įžeminti nereikia.

 

323. Akumuliatorių baterijos patalpos įvadinė plokštė turi būti atspari elektrolito garų veikimui. Neturi būti naudojamos marmurinės, fanerinės ir kitos sluoksniuotos struktūros plokštės.

 

Perdangoje įrengtos įvadinės plokštės viršutinė plokštuma turi būti virš perdangos ne žemiau kaip 100 mm.

 

 

 

II. STATYBOS DALIS

 

 

 

324. Stacionariosios akumuliatorių baterijos turi būti įrengiamos specialiai tam skirtose patalpose. Vienoje patalpoje turi būti montuojamos viena arba keletas rūgštinių baterijų. Patalpoms, kuriose yra hermetiniai akumuliatoriai, specialūs reikalavimai netaikomi.

 

325. Patalpos, kuriose akumuliatorių baterijos įkraunamos didesne kaip 2,3 V įtampa vienam elementui, priklauso sprogiosioms patalpoms.

 

326. Akumuliatorių baterijų patalpos priklauso gamybos E kategorijai ir turi būti įrengtos ne žemesnio kaip I atsparumo ugniai laipsnio pastatuose, atsižvelgiant į Statybos techninio reglamento STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ reikalavimus.

 

Durys ir langų rėmai taip pat naudojami ir mediniai.

 

327. Įrengiant akumuliatorių baterijas, pirmenybė teikiama natūralaus apšvietimo patalpoms, kurios turi būti apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių.

 

Akumuliatorių baterijų patalpoms sausuose rūsiuose natūralus apšvietimas nėra būtinas.

 

328. Kilnojamieji stacionariųjų elektros įrenginių uždari akumuliatoriai (pavyzdžiui, starteriniai) ir atvirosios iki 60 V įtampos ne didesnio kaip 72 Ah bendros talpos akumuliatorių baterijos įrengiamos tiek atskirose natūraliai vėdinamose patalpose, tiek ir gamybos sprogimui ir degimui nepavojingose patalpose, vėdinamose metalinėse spintose, iš kurių oras pašalinamas ne į patalpą. Kilnojamieji uždari akumuliatoriai, veikiantys iškrovimo arba papildomo įkrovimo režimu ir įkraunami ne jų pastatymo vietoje, taip pat įrengiami ir metalinėse spintose su žaliuzėmis, pašalinant orą į patalpą.

 

Išlaikant nurodytas sąlygas, patalpų sprogimo ir degimo atžvilgiu degumo klasė nesikeičia.

 

329. Stacionarieji akumuliatoriai turi būti įrengti patalpoje su vėdinimu taip, kad nesusidarytų sprogusis mišinys.

 

330. Akumuliatorinė turi būti:

 

330.1. įrengta kuo arčiau įkrovimo įtaisų ir nuolatinės srovės skirstymo skydo;

 

330.2. izoliuota nuo dulkių, garų ir dujų patekimo, taip pat nuo vandens prasiskverbimo per perdangas.

 

Akumuliatorinės neturi būti arti vibracijos ar kratymo šaltinių.

 

331. Durys į akumuliatorinę turi būti iš prieangio. Neturi būti įrengiamos iš buitinių patalpų.

 

Prieangis turi būti tokių matmenų, kad durys iš akumuliatorinės į prieangį būtų atidaromos ir uždaromos esant uždarytoms durims iš prieangio į kitą patalpą. Prieangio plotas turi būti ne mažesnis kaip 1,5 m2. Prieangio durys turi būti atidaromos į išorę ir jose turi būti įmontuota užtrenkiama spyna. Durys iš vidaus turi būti atidaromos rankena.

 

Ant durų turi būti užrašyta: „Akumuliatorinė“ ir užkabinti draudžiamieji ženklai: „Draudžiama naudoti atvirą ugnį“ ir „Draudžiama rūkyti“.

 

332. Akumuliatorinių lubos turi būti horizontalios ir lygios. Leidžiamos lubos su išsikišusiomis konstrukcijomis arba nuolydžiu, jei oras ištraukiamas iš kiekvienos sekcijos arba iš aukščiausios lubų dalies.

 

333. Akumuliatorinių grindys turi būti horizontalios, betoninės ir padengtos rūgščiai atsparia danga (keraminės rūgščiai atsparios plytelės, kurių siūlės užpildytos rūgščiai atspariais užpildais, arba asfaltbetonis).

 

334. Sienos, pertvaros, lubos, durys ir langų rėmai, vėdinimo vamzdžiai (iš išorės ir vidaus), metalinės konstrukcijos ir kitos akumuliatorių baterijos patalpos dalys turi būti nudažytos rūgščiai atspariais dažais.

 

Langų rėmai neturi būti aliumininiai, jei patalpose yra tik natūralus vėdinimas. Langai turi turėti neuždaromas orlaides, kad būtų užtikrinta nuolatinė oro cirkuliacija.

 

335. Įrengiant akumuliatorius ištraukiamosiose spintose, spintų vidaus pusė turi būti nudažyta rūgščiai atspariais dažais.

 

 

 

III. SANITARIJOS DALIS

 

 

 

336. Akumuliatorinėse turi būti įrengta natūralaus arba stacionaraus ištraukiamojo vėdinimo sistema. Reikiamo gryno oro kiekis (m3/val.) nustatomas pagal formulę:

 

 

 

V = 0,05 n I,

 

 

 

čia: n – akumuliatorių baterijų elementų kiekis,

 

I – didžiausia akumuliatorių įkrovimo srovė amperais, kuri sukelia vandenilio išsiskyrimą.

 

Šiuo atveju sieros rūgšties koncentracija akumuliatorinėje turi būti ne didesnė, kaip nurodyta Lietuvos higienos normoje HN 23-2001 „Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės darbo aplinkos ore. Bendrieji reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2001 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 645/169 (Žin., 2001, Nr. 110-4008).

 

Tais atvejais, kai natūralus vėdinimas negali užtikrinti reikiamo oro pakeitimo kartotinumo, turi būti naudojamas priverstinis ištraukiamasis vėdinimas.

 

337. Akumuliatorinių vėdinimo sistema turi vėdinti akumuliatorių baterijas ir rūgšties ruošimo patalpą. Dujos turi būti pašalinamos per šachtą, iškylančią ne mažiau kaip 1,5 m virš pastato stogo. Šachta turi būti apsaugota nuo atmosferos kritulių. Įrengti šią vėdinimo sistemą su dūmtraukiais arba su bendra pastato vėdinimo sistema draudžiama.

 

338. Priverstinio ištraukiamojo vėdinimo ventiliatoriai turi būti pagaminti dirbti sprogiose patalpose.

 

339. Dujų trauka turi būti tiek iš viršutinės, tiek ir iš apatinės patalpos dalies priešingoje negu atitekančio gryno oro pusėje.

 

Atstumas nuo viršutinių vėdinimo angų viršutinės briaunos iki lubų turi būti ne didesnis kaip 100 mm, o nuo apatinių vėdinimo angų apatinės briaunos iki grindų – ne didesnis kaip 300 mm. Oro iš vėdinimo kanalų srautas neturi būti tiesiogiai nukreiptas į akumuliatorių elektrolito paviršių.

 

Metaliniai vėdinimo vamzdžiai virš atvirų akumuliatorių neturi būti įrengiami.

 

Akumuliatorių baterijų ir rūgšties paruošimo patalpose oro greitis veikiant vėdinimo įrangai turi būti pakankamas, siekiant pašalinti kenksmingas medžiagas.

 

340. Akumuliatorinių temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 0 °C ir ne aukštesnė kaip +35 °C, jeigu nėra kitokių gamintojų reikalavimų.

 

341. Akumuliatorių baterijų patalpas šildant kaloriferiu, reikia panaudoti kitą patalpą, iš kurios šiltas oras būtų tiekiamas per vėdinimo kanalą. Naudojant elektrinį šildymą turi būti numatytos priemonės, kad kibirkštys per kanalus nepatektų į patalpą.

 

Akumuliatorinėse įrengiama garo arba vandens šildymo sistema turi būti įrengta iš lygių suvirintų vamzdžių. Draudžiama vamzdžius sujungti kitais būdais ir įrengti čiaupus.

 

342. Elektrinėse ir pastotėse, kur yra vandentiekis, netoli akumuliatorinių turi būti įrengtas vandens čiaupas ir kriauklė. Virš kriauklės turi būti užrašas: „Rūgšties ir elektrolito nepilti“.

 

 

 

VI. APLINKOS APSAUGA

 

 

 

343. Eksploatuojant elektros įrenginius turi būti užtikrinta, kad nebūtų teršiamas gruntas ir vandens telkiniai, triukšmo lygis neviršytų sanitarinio normatyvo, elektrinio ir magnetinio lauko intensyvumas neviršytų ribinio leistinojo lygio. Įvertinant aplinkos apsaugos, higienos ir sveikatos reikalavimus, būtina vadovautis šiais teisės aktais:

 

343.1. 1975 m. birželio 16 d. Tarybos direktyva 75/439/EEB dėl naudotų alyvų šalinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 1 tomas, p. 14) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva 87/101/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 1 tomas, p. 321);

 

343.2. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymu (Žin., 1992, Nr. 5-75);

 

343.3. Lietuvos Respublikos vandens įstatymu (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544);

 

343.4. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 61-1726; 2002, Nr. 72-3016);

 

343.5. Atliekų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 (Žin., 1999, Nr. 63-2065; 2004, Nr. 68-2381);

 

343.6. Techninių reikalavimų statybos reglamentu STR 2.01.01 (3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 420 (Žin., 2000, Nr. 8-215);

 

343.7. Techninių reikalavimų statybos reglamentu STR 2.01.01 (5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 421 (Žin., 2000, Nr. 8-216);

 

343.8. Lietuvos higienos norma HN 98:2000 „Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvietimas. Apšvietos dirbtinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 277 (Žin., 2000, Nr. 44-1278);

 

343.9. Nuotekų tvarkymo reglamentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 (Žin., 2006, Nr. 59-2103);

 

343.10. Išeikvotų baterijų ir akumuliatorių tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 625 (Žin., 2002, Nr. 1-12);

 

343.11. Grunto ir požeminio vandens užteršimo naftos produktais valymo bei taršos apribojimo reikalavimais LAND 9-2002, patvirtintais Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 611 (Žin., 2002, Nr. 119-5368);

 

343.12. Alyvų atliekų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 698 (Žin., 2003, Nr. 33-1391; 2005, Nr. 39-1283);

 

343.13. Polichlorintų bifenilų ir polichlorintų terfenilų (PCB/PCT) tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 473 (Žin., 2003, Nr. 99-4469);

 

343.14. Aplinkosaugos reikalavimais paviršinėms nuotekoms tvarkyti, patvirtintais Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 687 (Žin., 2004, Nr. 10-289).

 

 

 

VII. PRIEŠGAISRINĖ SAUGA

 

 

 

344. Įrenginiai ir statiniai turi būti įrengiami ir eksploatuojami vadovaujantis Statybos techniniu reglamentu STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ ir Energetikos objektų priešgaisrinių saugos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 80/121 (Žin., 1999, Nr. 22-631), reikalavimais.

 

345. Priešgaisrinio vandentiekio tinklai ir priešgaisrinės automatikos įrenginiai turi būti įrengti pagal teisės aktus ir normatyvus.

 

346. Pradedant naudoti elektros įrenginius, objektai turi būti aprūpinti gaisro gesinimo įrenginiais ir priemonėmis vadovaujantis Energetikos objektų priešgaisrinėmis saugos taisyklėmis

 

 

 

_________________

 

part_0dba2eff15ba411bab23d078bfad8082_end


 

Skirstyklų ir pastočių elektros įrenginių įrengimo taisyklių

 

priedas

 

 

 

MAŽIAUSI ATSTUMAI NUO SROVĖLAIDŽIŲ IKI ĮVAIRIŲ SKIRSTYKLŲ IR PASTOČIŲ ELEMENTŲ. SKIRSTYKLŲ IR PASTOČIŲ ĮRENGINIŲ PAVEIKSLAI

 

 

 

1 lentelė. Mažiausi atstumai nuo srovėlaidžių iki įvairių atvirųjų skirstyklų (pastočių) elementų

 

(1–10 paveikslams)

 

 

 

 

Paveikslo numeris

 

Atstumas

 

Žymėjimas

 

Izoliacinis tarpas, mm, esant vardinei įtampai, kV

 

iki 10

 

35

 

110

 

330

 

400

 

1, 2, 3

 

Nuo įtampą turinčių srovėlaidžių arba nuo įrenginių ir izoliacijos elementų iki įžemintų konstrukcijų arba stacionariųjų ne mažesnio kaip 2 m aukščio atitvaro

 

Af-ž

 

200

 

400

 

900

 

2500

 

3750

 

1, 2

 

Tarp skirtingų fazių laidų

 

Af-f

 

220

 

440

 

1000

 

2800

 

4200

 

3, 5, 9

 

Nuo įtampą turinčių srovėlaidžių arba nuo įrenginių ir izoliacijos elementų iki stacionariųjų 1,6 m aukščio atitvarų, iki transportuojamo įrenginio gabaritų

 

B

 

950

 

1150

 

1650

 

3250

 

4500

 

6

 

Tarp skirtingų grandžių srovėlaidžių įvairiose plokštumose, atliekant darbus apatinėje grandyje ir esant neatjungtai viršutinei grandžiai

 

C

 

950

 

1150

 

1650

 

4000

 

5000

 

4, 10

 

Nuo neatitvertų srovėlaidžių iki žemės arba iki pastatų dangos, esant labiausiai įlinkusiems laidams

 

D

 

2900

 

3100

 

3600

 

5000

 

5500

 

6, 7, 8, 10

 

Tarp skirtingų grandžių srovėlaidžių įvairiose plokštumose, taip pat skirtingų grandžių srovėlaidžių horizontalioje plokštumoje, atliekant darbus vienoje grandyje ir neatjungus kitos, nuo srovėlaidžių iki išorės atitvaro viršutinio krašto, tarp srovėlaidžių ir statinių

 

E

 

2200

 

2400

 

2900

 

4500

 

5750

 

9

 

Nuo atjungto skyriklio kontakto ir peilio iki šynų, prijungtų prie antro kontakto

 

G

 

240

 

485

 

1100

 

3100

 

4600

 

 

 

PASTABOS:

 

1. Skirtingą potencialą turinčių izoliacijos elementų izoliacinius atstumus reikia nustatyti įvertinant tikrąsias potencialų vertes įvairiuose paviršiaus taškuose. Jeigu nėra duomenų apie potencialų pasiskirstymą, reikia įvertinti tiesinį potencialo kritimą išilgai izoliacijos nuo vardinės įtampos (srovėlaidžio pusėje) iki nulio (įžemintų dalių pusėje).

 

2. Atstumas nuo įtampą turinčių srovėlaidžių arba izoliacijos elemento (srovėlaidžio pusėje) iki transformatoriaus, transportuojamo geležinkeliu, nutiestu ant hidroelektrinės statinių betoninio pagrindo, gabaritų įrengiamas ir mažesnis už B atstumą, bet ne mažesnis už Af-ž atstumą.

 

2 lentelė. Mažiausi atstumai nuo srovėlaidžių iki įvairių uždarosios skirstyklos elementų

 

 

 

 

Paveikslo numeris

 

Atstumai

 

Žymėjimas

 

Izoliaciniai atstumai, mm, esant įtampai, kV

 

6

 

10

 

35

 

110

 

13

 

Nuo srovėlaidžių iki įžemintų konstrukcijų ir pastatų dalių

 

Af-ž

 

90

 

120

 

290

 

700

 

13

 

Tarp skirtingų fazių laidininkų

 

Af-f

 

100

 

130

 

320

 

800

 

14

 

Nuo srovėlaidžių iki ištisinių atitvarų

 

B

 

120

 

150

 

320

 

730

 

15

 

Nuo srovėlaidžių iki tinklinių atitvarų

 

C

 

190

 

220

 

390

 

800

 

15

 

Tarp neatitvertų skirtingų srovėlaidžių

 

D

 

2000

 

2000

 

2200

 

2900

 

16

 

Nuo neatitvertų srovėlaidžių iki grindų

 

E

 

2500

 

2500

 

2700

 

3400

 

16

 

Nuo neatitvertų įvadų į uždarąsias skirstyklas iki žemės, kai įvadai yra ne atvirosios skirstyklos teritorijoje ir po jais nėra kelio

 

F

 

4500

 

4500

 

4750

 

5500

 

15

 

Nuo atjungto skyriklio kontakto ir peilio iki šynų, prijungtų prie antrojo kontakto

 

G

 

110

 

150

 

350

 

900

 

 

 

3 lentelė. Puslaidininkinių keitiklių grandinių izoliacijos bandymo įtampos

 

 

 

 

Grandinių vardinė įtampa, V

 

Iki 60

 

220

 

500

 

Daugiau kaip 500

 

Bandomoji įtampa, kV

 

1

 

1,5

 

2

 

2,5 Ud0 + 1,
bet ne mažiau kaip 3

 

 

 

PASTABA. Ud0 – tuščiosios veikos išlygintoji įtampa.

 

 

 

4 lentelė. Tikėtinas SF6 dujų skaidymosi lygis įvairiems įrenginių tipams.

 

 

 

 

Įrenginių tipai

 

Tikėtinas SF6 dujų skaidymosi lygis

 

Dujomis izoliuoti skyrikliai, vidutinės įtampos galios skyrikliai ir tranzitiniai mazgai

 

Nuo nulio iki kelių dešimtųjų procento, miltelių liekanų nematyti

 

Vidutinės ir aukštosios įtampos jungtuvai

 

Vidutiniškai:

 

iki kelių procentų,

 

nežymus miltelių nuosėdų kiekis

 

Bet kokios talpos, kuriose gali atsirasti elektros lankas

 

Aukštas:

 

gali viršyti 10%,

 

nuo vidutinio iki žymaus miltelių nuosėdų kiekio

 

 

 

 

 

 

 

1 paveikslas. Mažiausi standžiųjų šynų atstumai tarp srovėlaidžių ir įžemintų dalių (Af-ž) ir tarp atskirų fazių srovėlaidžių dalių (Af-f)

 

 

 

 

 

 

 

2 paveikslas. Mažiausi lanksčiųjų šynų atstumai tarp srovėlaidžių ir įžemintų dalių ir tarp skirtingų fazių srovėlaidžių, esančių vienoje horizontalioje plokštumoje

 

 

 

 

 

 

 

3 paveikslas. Mažiausi atstumai nuo įtampą turinčių srovėlaidžių ir izoliacijos elementų iki stacionariųjų atitvarų

 

 

 

 

 

 

 

4 paveikslas. Mažiausi atstumai nuo neatitvertų srovėlaidžių ir nuo apatinio izoliatoriaus porceliano krašto iki žemės

 

 

 

 

 

 

 

5 paveikslas. Mažiausi atstumai nuo srovėlaidžių iki transportuojamo įrenginio

 

 

 

 

 

 

 

6 paveikslas. Mažiausi atstumai nuo skirtingų grandžių srovėlaidžių, esančių skirtingose plokštumose, kai dirbama apatinėje grandyje neatjungiant viršutinės

 

 

 

 

 

 

 

7 paveikslas. Mažiausi horizontalus atstumai tarp skirtingų grandžių srovėlaidžių dirbant vienoje grandyje, kai kita neatjungta

 

 

 

 

 

 

 

8 paveikslas. Mažiausi atstumai nuo srovėlaidžių iki išorinės tvoros viršutinio krašto

 

 

 

 

 

 

 

9 paveikslas. Mažiausi atstumai nuo atjungtų skyriklių kontaktų ir peilių iki srovėlaidžių ir įžemintų dalių

 

 

 

 

 

 

 

10 paveikslas. Mažiausi atstumai tarp srovėlaidžių ir statinių

 

 

 

 

 

 

 

 

 

11 paveikslas. Alyviniai transformatoriai, atvirai pastatyti prie D ir E kategorijų gamybinių pastatų: 1 – paprastas langas; 2 – nedegus neatidaromas langas; 3 – į vidų atidaromas langas su metaliniu tinklu iš išorės; 4 – ugniai atsparios durys

 

 

 

 

 

12 paveikslas. Galios transformatoriaus alyvos duobė: a) visam alyvos kiekiui, b) kai įrengta alyvos nutekėjimo į rinktuvą sistema

 

 

 

 

 

 

 

13 paveikslas. Mažiausi atstumai tarp skirtingų fazių neizoliuotų srovėlaidžių ir tarp jų bei įžemintų dalių (2 lentelė)

 

 

 

 

 

 

 

14 paveikslas. Mažiausi atstumai tarp neizoliuotų srovėlaidžių ir ištisinių atitvarų (2 lentelė)

 

 

 

 

 

 

 

15 paveikslas. Mažiausi atstumai nuo neizoliuotų srovėlaidžių iki tinklinio atitvaro ir tarp skirtingų grandžių neatitvertų neizoliuotų srovėlaidžių (2 lentelė)

 

 

 

 

 

 

 

16 paveikslas. Mažiausi atstumai nuo grindų iki neatitvertų srovėlaidžių, iki apatinio izoliatoriaus porceliano krašto ir nuo žemės iki uždarosios skirstyklos neatitvertų linijinių įvadų iš atvirosios skirstyklos teritorijos, po kuria nėra važiuojamųjų kelių

 

 

 

_________________

part_09f84b4c61b141cf93cdaf8dc5f37f9f_end