Administracinė byla Nr. I-575-3/2011
Procesinio sprendimo kategorija 17.1
LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Alinai Dokutavičienei,
dalyvaujant atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams Vilmai Adamavičiūtei ir Renatui Pociui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr. 140 „Dėl viršutinės tiekimo kainos laisviesiems vartotojams“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 7, 23, 28 straipsniams, 46 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui bei konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 daliai, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.80 straipsniui, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsniui, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 2 ir 22 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsniui.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Dujotekana“ skundą, kuriuo prašoma priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės 16 035 613,17 Lt žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi nutarė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr. 140 „Dėl viršutinės tiekimo kainos laisviesiems vartotojams“ (toliau – ir Nutarimas) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5, 7, 23, 28 straipsniams, 46 straipsnio 1 daliai ir 94 straipsnio 2 punktui, Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.2 straipsnio 2 daliai, 1.3 straipsnio 3 daliai ir 2.80 straipsniui, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 15 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo (toliau – ir Gamtinių dujų įstatymas) 14 straipsniui, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (toliau – ir Vyriausybės įstatymas) 2 ir 22 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 4 straipsniui. Teismas pažymėjo, jog Nutarimo teisėtumą būtina įvertinti nagrinėjamoje individualioje byloje siekiant išsiaiškinti atsakovės veiksmų, su kuriais pareiškėjas sieja atsiradusią turtinę žalą, teisėtumą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 14 d. nutartyje, atsižvelgdamas į tai, jog ginčijamu aktu buvo nustatyta elgesio taisyklė, skirta individualiais požymiais neapibūdintų subjektų ratui – visiems laisviesiems vartotojams, t. y. asmenų grupei, apibūdintai rūšiniais požymiais, padarė išvadą, jog tai yra centrinio valstybinio administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas. Taip pat pastebėjo, jog aplinkybė, kad šis aktas yra paskelbtas ne leidinyje „Valstybės žinios“, o šio leidinio priede „Informaciniai pranešimai“, neturi įtakos jo teisiniam kvalifikavimui, tačiau pažymėjo, jog norminis administracinis aktas laikomas negaliojančiu, kol jis nėra paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka, o nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, Nutarimas nebuvo tinkamai paskelbtas.
Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. balandžio 29 d. nutarime konstatavo, kad pagal Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 dalį (2000 m. spalio 10 d. redakcija) galėjo būti reguliuojamos tik dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo kainos ir dujų kainos reguliuojamiesiems vartotojams, o kitos kainos, inter alia dujų tiekimo laisviesiems vartotojams kainos, buvo sutartinės (negalėjo būti reguliuojamos). Komisija negali atlikti jos kompetencijai nepriskirtų veiksmų, todėl, pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, nustatydama įstatymuose nenumatytą dujų tiekimo kainos laisviesiems vartotojams reguliavimą, Komisija pažeidė teisės aktų reikalavimus, nes Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnyje ar kituose teisės aktuose nėra nurodyta tokia Komisijos teisė. Be to, priimant Nutarimą, buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2091 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 743 „Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ papildymo“, kurio nuostata dėl dujų tiekimo kainos laisviesiems vartotojams nustatymo jau minėtu Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 daliai (2000 m. spalio 10 d. redakcija). Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui Vilniaus apygardos administracinio teismui kilo abejonės, ar Nutarimas neprieštarauja prašyme nurodytoms Konstitucijos bei įstatymų nuostatoms.
II.
Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atsiliepimas, kuriame pažymėta, jog, jo nuomone, Nutarimas neprieštarauja Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme nurodytoms Konstitucijos bei įstatymų nuostatoms. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nutarimas negali būti laikomas norminiu teisės aktu, kadangi jis skirtas individualiais požymiais apibūdintiems subjektams – vartotojams, Komisijos sprendimu pripažintiems laisvaisiais, vadovaujantis galiojusio Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 5 dalimi, juolab, kad žinotas konkretus jų skaičius – 2003 metais buvo 22 laisvieji gamtinių dujų vartotojai. Minėta išvada, kad Nutarimas yra individualus teisės aktas, darytina atsižvelgiant ir į Nutarime suformuluotos elgesio taisyklės pobūdį, kadangi jame suformuluota konkreti vienkartinio pobūdžio, laiko atžvilgiu tęstinė elgesio taisyklė, kurioje nustatytas konkretus jos galiojimo laikas ir kuri taikytina apibrėžtam asmenų ratui – t. y. nustatyta viršutinė gamtinių dujų tiekimo kaina (304 Lt už kub. metrą) laisviesiems vartotojams iki 2003 m. birželio 30 d. Be to, Nutarime nėra suformuluota savarankiška elgesio taisyklė. Atsižvelgiant į tai, kad Nutarimas nėra norminis administracinis aktas, šio akto įsigaliojimas negali būti siejamas su jo paskelbimu leidinyje „Valstybės žinios“. Kadangi Nutarimas yra individualus teisės aktas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negali tirti jo atitikimo įstatymams ar Vyriausybės nutarimams, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsniu.
2. Dėl Nutarimo atitikties Konstitucijos nuostatoms atsakovas nurodė, jog vadovaujantis teisės aktų hierarchijos principu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks tyrimas negalimas, nes tokio klausimo nagrinėjimas yra Konstitucinio Teismo, o ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija. Laikantis teisės aktų hierarchijos principo, galimas tik Nutarimo, kaip poįstatyminio teisės akto, įgyvendinančio aukštesnės galios teisės aktą, atitikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 743 patvirtintoms Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklėms (toliau – ir Licencijavimo taisyklės) nagrinėjimas.
3. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, inter alia teisėkūros subjektų pareigą leisti teisės aktus tik neviršijant savo įgaliojimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. I-444-4/2008). Todėl būtina ištirti, ar Komisija, Nutarimu nustatydama viršutinę gamtinių dujų tiekimo kainos ribą laisviesiems vartotojams, neviršijo savo kompetencijos, t. y. ar Komisija pagal galiojusius teisės aktus buvo įgaliota tai padaryti. Atsakovas, priimdamas Nutarimą, vadovavosi aukštesnio administravimo subjekto priimtu norminiu teisės aktu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 743 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių 37 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostata, kuri Nutarimo priėmimo metu dar nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, todėl buvo laikoma teisėta ir galiojančia. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovas pažymėjo, jog Nutarimo teisėtumas turi būti vertinamas pagal jo priėmimo metu galiojusius aukštesnės galios teisės aktus, atitinkamai negali būti teisinio pagrindo kvestionuoti Nutarimo teisėtumą, kadangi jis buvo priimtas vykdant tuo metu galiojusį, teisėtą ir Komisijai vykdyti privalomą Vyriausybės nutarimą.
4. Dėl Nutarimo atitikimo nurodytoms įstatymų nuostatoms akcentavo, kad būtina atsižvelgti į tikslus, kurių buvo siekiama – t. y. tikslą apsaugoti dujų vartotojus nuo nesąžiningos, neprotingos ir neteisingos gamtinių dujų tiekimo kainos, kuri neatitiko nei dujų įsigijimo, nei jų transportavimo kaštų. Nors 2003 metais Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos valstybė narė, tačiau jau ir pasirengimo Europos Sąjungos narystei metu dujų rinka iš esmės buvo reguliuojama atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas. Pagal bendrą gamtinių dujų kainų nustatymo metodiką Europos Sąjungoje nustačiusią 1983 m. vasario 8 d. Tarybos rekomendaciją 83/230/EEB „Dėl gamtinių dujų kainų ir tarifų nustatymo metodų Bendrijoje“, gamtinių dujų kaina turi būti siejama su jos įsigijimo ir tiekimo kaštais, taip draudžiant ją nustatyti nepagrįstai per didelę ir neskaidrią, nes tai tiesiogiai darytų žalą vartotojų interesams. Pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 93/30/EB „Dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių“ įtvirtintą reguliavimą valstybės narės (taip pat ir valstybės kandidatės), siekdamos užkirsti kelią piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi, galėjo imtis visų priemonių, kartu ir efektyvaus kainų reguliavimo, kad tokio piktnaudžiavimo būtų išvengta. Be to, sprendžiant, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytas, o Komisijos Nutarimu įgyvendintas teisinis reguliavimas tikslo požiūriu buvo pagrįstas ir teisėtas, turi būti įvertinta ir aplinkybė, ar toks reguliavimas būtų teisėtas, jei jį įstatymu būtų priėmęs Lietuvos Respublikos Seimas – 2007 m. kovo 20 d. buvo priimtas Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriame numatyta, jog gamtinių dujų tiekimo kainos reguliuojamos visiems vartotojams. Taigi valstybė dar kartą patvirtino savo valią reguliuoti gamtinių dujų tiekimo kainą laisviesiems vartotojams.
5. Nutarimas neprieštarauja nurodytoms Civilinio kodekso nuostatoms, kadangi bendrieji gamtinių dujų sektoriaus organizavimo principai ir gamtinių dujų įmonių veikla bei santykiai su vartotojais reglamentuojami viešosios teisės normomis, t. y. Gamtinių dujų įstatymu, o pagal Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalį turtiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Energetikos veiklą, inter alia gamtinių dujų sektorių, reglamentuoja Energetikos įstatymas, Gamtinių dujų įstatymas ir kt., todėl Nutarimo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šiuos specialiuosius teisės aktus. Tarp Komisijos ir subjektų, kuriems adresuotas Nutarimas, susiklostė administraciniai teisiniai santykiai, todėl veikdamas pagal savo kompetenciją valstybinio administravimo subjektas turi vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais, o ne civiliniais principais.
6. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos; kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugos ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Komisijos funkcijos apibrėžtos šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje, kurioje numatyta, kad Komisija tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas ir kt. Taigi Komisijos teisė nustatyti reguliuojamų kainų viršutines ribas tiesiogiai įtvirtinta Energetikos įstatyme ir šią teisę (bei pareigą) Komisija įgyvendino, vykdydama tuo metu galiojusį ir teisėtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą. Be to, Nutarime nustatyta viršutinė gamtinių dujų kainos riba buvo pagrįsta ne tik siekiamo tikslo atžvilgiu, bet ir konkretus jos dydis – ekonomiškai pagrįstas, teisingas ir leido gamtinių dujų tiekėjams ne tik nepatirti jokių nuostolių, bet ir gauti protingą bei sąžiningą pelną.
7. Tai, kad Gamtinių dujų įstatyme nebuvo tiesiogiai įvardyta Komisijos teisė nustatyti viršutines kainų ribas laisviesiems vartotojams, nereiškia, kad Nutarimas yra neteisėtas ir kainos laisviesiems vartotojams negalėjo būti reguliuojamos. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisės nuostatos; teisinės realybės negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. Todėl nors kainų reguliavimas laisviesiems vartotojams teisės aktuose nebuvo eksplicitiškai reglamentuotas, tačiau tai išplaukia iš Komisijos kompetenciją reguliuojančių Energetikos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo normų ir Komisijai sutektos diskrecijos teisės.
8. Vyriausybės įstatymas reglamentuoja Vyriausybės veiklą, todėl Nutarimo teisėtumas neturėtų būti siejamas su šio įstatymo reikalavimais.
9. Dėl Nutarimo atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui nurodė, kad Komisija tik įgyvendino Vyriausybės nutarimą ir Energetikos įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje numatytą funkciją – nustatyti kainos viršutinę ribą, todėl teigti, kad ji priėmė norminį teisės aktą, diskriminuojantį atskirus ūkio subjektus arba kitaip ribojantį konkurenciją, nėra pagrindo. Be to, nagrinėjamoje administracinėje byloje negalima kalbėti apie sąžiningos konkurencijos principo pažeidimą, priešingai – gamtinių dujų kainos reguliavimu siekta užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi ir užtikrinti, kad galutiniai vartotojai būtų apsaugoti nuo nepagrįstai didelių gamtinių dujų kainų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 140 „Dėl viršutinės tiekimo kainos laisviesiems vartotojams“ teisėtumą.
Dalis atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nesutikimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymu ištirti Nutarimo teisėtumą argumentų yra susiję su tuo, jog Nutarimas, Komisijos nuomone, negali būti pripažintas norminiu teisės aktu. Šią savo poziciją atsakovas grindžia tuo, jog Nutarimas buvo skirtas individualiais požymiais apibūdintiems subjektams – vartotojams, kurie Komisijos sprendimu pripažinti laisvaisiais, be to, 2003 metais buvo aiškus jų skaičius, t. y. 22 laisvieji vartotojai. Taip pat individualų nutarimo pobūdį, pasak atsakovo, lemia tai, kad jame buvo suformuluota konkreti vienkartinio pobūdžio, laiko požiūriu tęstinė elgesio taisyklė, kurioje nustatytas konkretus jos galiojimo laikas.
Teisėjų kolegija su tokiais Komisijos argumentais nesutinka.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas) 2 straipsnio 13 dalį, norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis šioje Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).
Ginčijamu Komisijos Nutarimu buvo nutarta nustatyti laisviesiems vartotojams (kartu su dujų importo kaina) viršutinę gamtinių dujų tiekimo kainų ribą iki 2003 m. birželio 30 d. – 304 Lt už tūkst. kub. metrų. Taigi darytina išvada, jog šiame teisės akte buvo įtvirtinta tam tikra privaloma elgesio taisyklė tiek gamtinių dujų tiekėjams, tiek ir laisviesiems vartotojams. Nepaisant to, jog, kaip nurodė atsakovas, tam tikru momentu buvo įmanoma fiksuoti tikslų subjektų, kuriems turėjo būti taikoma nurodyta elgesio taisyklė, skaičių ir juos identifikuoti, teisėjų kolegijos nuomone, sutiktina su pareiškėjo prašyme nurodytu argumentu, jog subjektai, kuriems skirta nurodyta taisyklė, yra apibūdinti rūšiniais požymiais, o tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, jog Nutarime suformuluota taisyklė yra vienkartinio pobūdžio, kadangi akivaizdu, jog nurodyta nuostata turėjo būti taikoma kiekvieną kartą nustatant konkrečią gamtinių dujų tiekimo kainą, kuri negalėjo viršyti ginčijamu Nutarimu nustatytos viršutinės gamtinių dujų tiekimo kainos ribos, tai yra tokiu būdu ši taisyklė buvo individualizuojama konkrečiuose teisiniuose santykiuose, ir dėl to darytina išvada, jog ji nebuvo vienkartinio taikymo. Taip pat ir aplinkybė, jog Nutarime nustatytas šio teisinio reguliavimo galiojimo terminas (iki 2003 m. birželio 30 d.), atsižvelgiant į jau nurodytus argumentus dėl Nutarime suformuluotos elgesio taisyklės pobūdžio, nagrinėjamu atveju negali būti vertinama kaip lemianti išvadą, jog Nutarime suformuluota individualaus pobūdžio nuostata.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ginčijamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr. 140 „Dėl viršutinės tiekimo kainos laisviesiems vartotojams“ yra norminio pobūdžio aktas, todėl jo teisėtumo tyrimas specialia Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta procesine tvarka priskirtinas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
IV.
Ginčijamo Nutarimo preambulėje nurodyta, jog jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2091 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 743 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ papildymo“.
Minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2091 Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 743, buvo papildytos 37.8 ir 37.9 punktais:
„37.8. sudaryti dujų perdavimo laisviesiems vartotojams sutartį su dujų perdavimo įmone arba su dujų perdavimo įmone ir laisvuoju vartotoju;
37.9. nustatyti laisviesiems vartotojams dujų tiekimo kainą, ne didesnę kaip komisijos nustatyta viršutinė dujų tiekimo kainos riba“.
Taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 2091 yra teisės aktas, kuriuo buvo pakeistos (papildytos) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 743 patvirtintos Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklės. Įvertinus šioje norminėje administracinėje byloje ginčijamo Nutarimo bei minėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų turinį, darytina išvada, jog Nutarimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 743 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių 37 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2091 redakcija) nuostata, jog įmonė, kuri verčiasi dujų tiekimu, privalo <...> 37.9. nustatyti laisviesiems vartotojams dujų tiekimo kainą, ne didesnę kaip komisijos nustatyta viršutinė dujų tiekimo kainos riba. Vertinant šios nuostatos turinį akivaizdu, jog joje suformuluotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimas Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nustatyti viršutinę gamtinių dujų tiekimo kainos ribą laisviesiems vartotojams, kas ir buvo įgyvendinta šioje norminėje administracinėje byloje ginčijamu Nutarimu. Tačiau ši Licencijavimo taisyklių nuostata Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 daliai (2000 m. spalio 10 d. redakcija), dėl ko ji šioje norminėje byloje negali būti taikoma.
V.
Pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo norminio akto atitiktį ne tik nurodytoms įstatymų, bet ir Konstitucijos nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo aspektu pastebėtina, jog, kaip kad nurodė Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime, pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas). Kiekvienas Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas (sudaro vieną visumą), jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d. sprendimai, 2005 m. sausio 19 d. nutarimas, 2005 m. vasario 10 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimai). Konstitucinio Teismo nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d., 2005 m. vasario 10 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimai). <...> Teisę kuriančias ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) saisto konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti ne tik Konstitucinio Teismo nutarimuose, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose – išvadose bei sprendimuose; taigi pagal Konstituciją, visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija – formuojama oficiali konstitucinė doktrina – savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas).
Taip pat minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog teismai, pagal Konstituciją ir įstatymus turintys įgaliojimus tirti teisės aktų (jų dalių), kurių atitikties Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) tyrimas nėra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) ir priimti atitinkamus sprendimus, atitinkamose bylose tirdami tų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai negali neaiškinti Konstitucijos. <...> Pagal Administracinių bylų teisenos ir kitus įstatymus dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių), inter alia dėl ministrų išleistų teisės aktų, kitų žemesnės galios poįstatyminių teisės aktų, taip pat savivaldybių institucijų išleistų teisės aktų, atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, sprendžia pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigti specializuoti teismai – administraciniai teismai. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime yra konstatavęs, kad įgyvendindami savo atitinkamus įgaliojimus administraciniai teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo aktuose (nutarimuose, išvadose, sprendimuose) suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei į tai, kad Konstitucija yra aukščiausios teisinės galios įstatymas Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 ir 111 straipsnių taikymo prasme, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi įgaliojimus vertinti ginčijamo poįstatyminio norminio akto, kurio teisėtumo tyrimas nepriskirtinas Konstitucinio Teismo kompetencijai, atitiktį Konstitucijai, taigi šiuo aspektu atsakovo argumentai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nekompetentingas vertinti ginčijamo Nutarimo atitikties Konstitucijos nuostatoms, atmestini kaip nepagrįsti. Savo ruožtu spręsdamas klausimą dėl ginčijamo Nutarimo teisėtumo ir, pirmiausia, vertindamas, ar Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turėjo įgaliojimus nustatyti ginčijamą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra saistomas Konstitucinio Teismo suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos, inter alia jau minėto Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 19 d. nutarimo motyvuojamosios dalies argumentų.
VI.
Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai). Be to, iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia tai, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. <...> Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas); pažymėtina ir tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas jau minėtame 2009 m. balandžio 29 d. nutarime pažymėjo, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 743 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių 37 punkto nuostata buvo nustatyta, jog dujų tiekimo laisviesiems vartotojams kainos yra reguliuojamos. Tačiau įvertinęs Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija), numačiusiame, kokios kainos dujų sektoriuje yra reguliuojamos, įtvirtintą teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog kol nebuvo pakeista ar papildyta minėta įstatymo nuostata, galėjo būti reguliuojamos tik dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo kainos ir dujų kainos reguliuojamiesiems vartotojams, o kitos kainos, inter alia dujų tiekimo laisviesiems vartotojams kainos, buvo sutartinės (negalėjo būti reguliuojamos). Todėl Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Taisyklių 37 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2091 redakcija) nuostatoje „Įmonė, kuri verčiasi dujų tiekimu, privalo: <...> 37.9. nustatyti laisviesiems vartotojams dujų tiekimo kainą, ne didesnę kaip komisijos nustatyta viršutinė dujų tiekimo kainos riba“ buvo numatyta tai, kas nebuvo nustatyta teisiniu reguliavimu, nustatytu Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija), taigi minėtoje Taisyklių 37.9 punkto nuostatoje nustatytas teisinis reguliavimas konkuravo su nustatytuoju Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija). Šių argumentų pagrindu Konstitucinis Teismas konstatavo, jog ginčijamas teisinis reguliavimas prieštaravo Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 daliai (2000 m. spalio 10 d. redakcija), taigi prieštaravo ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamo Nutarimo priėmimo metu Gamtinių dujų įstatymas (2000 m. spalio 10 d. redakcija) nenumatė galimybės reguliuoti gamtinių dujų tiekimo kainą laisviesiems vartotojams, todėl Komisija neturėjo įgaliojimų nustatyti ginčijamą teisinį reguliavimą, t. y. Nutarimu nustatyti viršutinę gamtinių dujų tiekimo kainos ribą laisviesiems vartotojams. Dėl nurodytų aplinkybių Nutarimas pripažintinas prieštaraujančiu Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia apimančiam, kaip minėta, reikalavimus teisėkūros subjektams teisės aktus leisti neviršijant savo įgaliojimų bei paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad valdžios galias riboja Konstitucija.
Teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai keliamas klausimas dėl norminio administracinio akto atitikties keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminio administracinio akto teisėtumo bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai bylose Nr. I1-4/2005, Nr. I1-2/2006, Nr. I444-6/2009). Taigi konstatavus ginčijamo Nutarimo prieštaravimą Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra būtina tirti ginčijamo akto atitiktį kitoms pareiškėjo prašyme nurodytoms įstatymų nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nepasisakys dėl ginčijamo akto atitikties Konstitucijos 7, 23 ir 28 straipsniams, 46 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 daliai, 1.3 straipsnio 3 daliai ir 2.80 straipsniui, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 daliai, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Vyriausybės įstatymo 2 ir 22 straipsniams ir Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsniui.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pripažinti, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr. 140 „Dėl viršutinės tiekimo kainos laisviesiems vartotojams“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 daliai (2000 m. spalio 10 d. redakcija).
Sprendimas neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas leidinyje „Valstybės žinios“.
| Teisėjai: |
Antanas Ablingis Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius |