Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PACIENTŲ TEISIŲ IR ŽALOS SVEIKATAI ATLYGINIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-2817
2008 m. lapkričio 24 d. Nr. 1259
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2008 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2205 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Pritarti nuostatai tobulinti pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo santykių teisinį reglamentavimą.
2. Nepritarti Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektui Nr. XP-2817 (toliau vadinama – Įstatymo projektas) ir teikti Lietuvos Respublikos Seimui šias pastabas ir pasiūlymus:
2.1. Siūlytina Įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalyje vietoj sąvokos „atlygintina paciento sveikatai padaryta žala (turtinė ir neturtinė)“ įrašyti sąvoką „žala“ ir numatyti, kad ši žala apima tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Taip pat šios sąvokos apibrėžtį reikėtų suderinti su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau vadinama – Civilinis kodeksas) (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 6.249 ir 6.250 straipsnių nuostatomis ir vietoj sąvokos „neteisėta veika“ vartoti sąvoką „neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas)“. Atkreiptinas dėmesys, kad sveikatos priežiūros įstaiga ir sveikatos priežiūros specialistas yra savarankiški teisinių santykių subjektai, bet Įstatymo projekte „žala“ siejama tik su sveikatos priežiūros įstaigos neteisėta veika.
Pažymėtina, kad Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 ir 6, 4 ir 5 dalyse pateikiamų sąvokų apibrėžtys netinkamos, nes skirtingos sąvokos apibrėžiamos beveik tapačiai. Tikslintinas Įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalyje vartojamų sąvokų „sveikatos pakenkimas“ ir „sveikatos sužalojimas“ turinys. Taip pat tikslintina šio straipsnio 7 dalies sąvokos apibrėžtis, nes neaišku, kokios sveikatos priežiūros paslaugos turėtų būti laikomos „tęstinumą užtikrinančiomis“.
2.2. Siūlytina Įstatymo projekte, vadovaujantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 94-4246; 2007, Nr. 125-5092) 2 straipsnio 27 dalimi, sąvoką „draudiminis įvykis“ keisti sąvoka „draudžiamasis įvykis“.
2.3. Siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto aiškinamajame rašte išdėstyto pasiūlymo įteisinti žalos atlyginimo be kaltės modelį, įrodant patį žalos faktą, bet neįrodinėjant kaltės. Siekiant sėkmingai įdiegti tokį modelį, pirmiausia reikia visapusiškai išnagrinėti modelio įgyvendinimo galimybes, parengti tinkamą įstatymų bazę, kad būtų nustatytos teisės į žalos atsiradimą sąlygos, žalos kriterijai ir panašiai. Be to, žala gali atsirasti ir dėl paciento kaltės (veiksmų ar neveikimo), todėl pacientas turi suvokti, kad yra atsakingas už savo veiksmus ir sveikatą, kitaip toks modelis visiškai nepateisins įstatymų leidėjo tikslų ir taps galimu pasipelnymo šaltiniu. Jeigu nebus ieškoma priežastinio ryšio, nebus vertinamas specialisto veiksmų teisėtumas ir kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, o nustatomas tik žalos faktas, gali tekti mokėti išmokas net natūralios žmogaus mirties atveju.
2.4. Siūlytina patikslinti Įstatymo projekto nuostatas dėl nepilnamečių pacientų teisių ir pareigų bei jų įgyvendinimo.
Neaišku, pagal kokį kriterijų apibrėžiamas terminas „nepilnametis pacientas“. Jei šis kriterijus yra paciento veiksnumas, tuomet Įstatymo projekto 2 straipsnio 9 dalyje turėtų būti nurodoma, kad nepilnamečiams asmenims taip pat nėra priskiriami asmenys iki 18 metų, įstatymų numatytais atvejais sudarę santuoką (Civilinio kodekso 2.5 straipsnio 2 dalis). Nors Įstatymo projekto 2 straipsnio 9 dalyje nepilnamečiais pacientais įvardijami pacientai iki 18 metų, toliau Įstatymo projekte daugiausia vartojama formuluotė „nepilnamečiai pacientai iki (nuo) 16 metų“.
Įstatymo projekte nenuosekliai reglamentuojamas nepilnamečių pacientų teisinis statusas. Nors remiantis Civilinio kodekso 6.726 straipsnio 1, 2 dalimis ir atskiromis Įstatymo nuostatomis galima daryti išvadą, kad nepilnametis pacientas nuo 16 metų (paprastai) turėtų savarankiškai spręsti dėl sveikatos priežiūros paslaugų jam teikimo, o pacientams iki 16 metų turėtų atstovauti jų atstovai, Įstatymo projekte aptariant konkrečių paciento teisių turinį kiekvienu atveju dėl nepilnamečių pacientų nustatomos atskiros taisyklės. Pvz., neaiški Įstatymo projekto 21 straipsnio 6 dalies nuostatos prasmė: jeigu pagal įstatymus tam tikrų sveikatos priežiūros paslaugų sutarties šalimi gali būti tik pilnametis pacientas (taigi – tik pilnamečiam pacientui gali būti teikiamos atitinkamos sveikatos priežiūros paslaugos), tai asmenys nuo 16 iki 18 metų neturėtų dalyvauti šiuose sutartiniuose santykiuose nei tiesiogiai, nei per atstovus.
Neaiškios ir Įstatymo projekto nuostatos, nustatančios nepilnamečių pacientų atstovavimo ypatumus (pvz., nesuprantama, kuo skiriasi Įstatymo projekto 21 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodytų asmenų teisinis statusas, taip pat neaiški 21 straipsnio 4 dalies nuostatos įgyvendinimo tvarka).
2.5. Civilinio kodekso 6.733 straipsnis nustato, kad Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai privalo turėti nustatytos formos ir rūšių pacientų medicinos dokumentus, juos pildyti ir saugoti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1998, Nr. 109-2995) 48 straipsnis nustato, kad pacientų medicinos dokumentų originalai saugomi sveikatos priežiūros įstaigoje. Todėl abejotina Įstatymo projekto 5 straipsnio 5 dalies nuostata, kad dokumentų originalai turėtų būti atiduodami pacientams.
2.6. Siūlytina Įstatymo projekto 5 straipsnio 4 ir 9 dalis suderinti atitinkamai su Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 63-1479; 2003, Nr. 15-597) 19 straipsnio 1, 2 dalimis ir nustatyti, kad informacija pacientui teikiama tik jam pateikus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, taip pat numatyti, kad vieną kartą per kalendorinius metus informacija pacientui būtų teikiama neatlygintinai. Be to, kadangi su asmens sveikata susiję duomenys pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 9 dalį laikomi ypatingais asmens duomenimis, kurių apsaugai taikomi itin griežti reikalavimai, siūlytina Įstatymo projekto 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti tokios informacijos teikimo tikslus ir pagrindus, kuriems esant konfidenciali informacija apie pacientą gali būti perduota kitiems asmenims su jo paties sutikimu ar be jo.
2.7. Įstatymo projekto 5 straipsnio 6, 8, 9 ir 10 dalyse įtvirtinamos nuostatos dėl informacijos teikimo pacientui ribojimo. Siekiant užtikrinti teisinį aiškumą ir išvengti besikartojančių nuostatų, siūlytina visus informacijos teikimo ribojimo atvejus nurodyti Įstatymo projekto 5 straipsnio 10 dalyje. Be to, šios dalies trečiajame sakinyje brauktini pertekliniai žodžiai „jei paciento atstovo nėra“, kadangi net ir tais atvejais, kai yra paciento atstovas, informacija pacientui turėtų būti suteikiama, kai išnyksta žalos atsiradimo pavojus.
2.8. Reikėtų patikslinti Įstatymo projekto 6 straipsnio 2 dalį ir numatyti, kad sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose mokomi sveikatos priežiūros specialistai, pacientai šiame procese dalyvauja tik jų sutikimu, taip pat aiškiai nurodyti, kokia forma turi būti išreiškiamas paciento atsisakymas.
2.9. Siūlytina Įstatymo projekto 8 straipsnio 6 dalį papildyti nuostata, kad informacija mokymo tikslais gali būti naudojama tik paciento sutikimu, o 8 straipsnio 7 dalyje nustatyti, kad už neteisėtą konfidencialios informacijos apie pacientą tvarkymą atsakoma teisės aktų nustatyta tvarka.
2.10. Siūlytina Įstatymo projekto 9 straipsnyje aiškiai nustatyti, ar šiame straipsnyje numatyta ikiteisminė skundų nagrinėjimo tvarka yra privaloma, ar taikoma alternatyviai, neapribojant pacientų teisės tiesiogiai kreiptis į teismą. Neaišku, ar nurodyta skundų pateikimo tvarka taikoma tik tuomet, kai skundas pateikiamas sveikatos priežiūros įstaigai, ar ir tuomet, kai pacientas kreipiasi į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas (kurių veiklą reglamentuoja specialūs teisės aktai). Be to, atsižvelgiant į saugomas pacientų teises, siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto 9 straipsnio 8 dalyje nustatyto 3 metų skundo pateikimo naikinamojo termino.
2.11. Tikslintina, kokį skundą turi teisę pareikšti pacientas (Įstatymo projekto 9 straipsnio 8 dalis) – ar dėl pažeistų teisių, ar dėl Įstatymo projekto 9 straipsnio 7 dalyje numatytų sprendimų.
2.12. Įstatymo projekto 14 straipsnio 3 dalies 4 punkte kalbama, kad sutikimo dėl sveikatos priežiūros formą nustato įstatymas, o 14 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad sutikimo dėl sveikatos priežiūros formų reikalavimus tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Siūlytina suderinti šias viena kitai prieštaraujančias normas ir nustatyti, kad sutikimo formą nustato sveikatos apsaugos ministras. Taip pat siūlytina numatyti, kada reikia rašytinio, o kada žodinio paciento sutikimo.
2.13. Abejotina Įstatymo projekto 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinama prezumpcija, kad paciento pasirašytas tinkamos formos sutikimas patvirtina jį gavus tinkamą informaciją. Pritarus šiai nuostatai, įrodinėjimo našta dėl tinkamos informacijos gavimo būtų perkeliama pacientui, kuris laikytinas silpnąja teisinių santykių šalimi. Ginčo atveju pacientui būtų labai sudėtinga įrodyti, kad sveikatos priežiūros įstaiga jam nesuteikė tinkamos informacijos, nes ir tais atvejais, kai informacija (neaišku, kokia) jam būtų pateikiama žodžiu, pacientas jos gavimą turėtų patvirtinti raštu, t. y. rašytiniu sandoriu, kurį tektų ginčyti bendrais sandorių negaliojimo pagrindais. Taip pat abejotina ir Įstatymo projekto 15 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią paciento savanoriškas atvykimas į sveikatos priežiūros įstaigą reiškia ne tik jo sutikimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, bet ir jo informuotumą. Taigi siūlytina iš esmės tikslinti šias Įstatymo projekto nuostatas.
2.14. Įstatymo projekte nereglamentuojama, kaip paciento atstovas gali įgyvendinti sutikimo dėl sveikatos priežiūros teisę, kai pacientas dėl to nesutinka arba pasinaudoja teise nežinoti. Svarstytina galimybė papildyti Įstatymo projektą nuostatomis, numatančiomis, kada paciento atstovas gali išreikšti sutikimą dėl sveikatos priežiūros, kai pacientas dėl to nesutinka arba pasinaudoja teise nežinoti.
2.15. Neaišku, kokias situacijas žymi Įstatymo projekto 17 straipsnio 1 dalyje ir kitose jo nuostatose vartojama formuluotė „arba jie atsisakė būti atstovais“ (pvz., Civilinio kodekso 3.159 straipsnio 1 dalis).
2.16. Įstatymo projekto 17 straipsnio 4 ir 5 dalys derintinos su Civilinio kodekso 2.25 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią teismo leidimas turi būti duodamas neveiksniam asmeniui kastruoti ir sterilizuoti ar nutraukti nėštumą (t. y. iki asmeniui atsiras visiškas veiksnumas – 18 metų), nepaisant to, ar pritaria tokio asmens atstovas, ar ne.
2.17. Svarstytina, ar tikslingos Įstatymo projekto 22 straipsnio nuostatos, nustatančios, kad skundus dėl pacientų teisių pažeidimo nagrinėja Pacientų teisių kontrolieriaus įstaiga. Naujai įstaigai įsteigti reikės papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose, pvz., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime (Žin., 2004, Nr. 181-6708), yra pažymėjęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas, išleisdamas įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, turi numatyti tokio įstatymo ar kito teisės akto įgyvendinimui būtinas lėšas. Pažymėtina, kad naujos įstaigos įsteigimas nėra pagrindžiamas Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, neatlikta išsami bei visapusiška analizė ir nenurodoma, kiek veiksminga šiuo metu veikianti pacientų skundų nagrinėjimo sistema.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. X-767 (Žin., 2006, Nr. 80-3143), numatyta optimizuoti viešojo administravimo sistemą.
Pažymėtina, kad galiojančiame Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (Žin., 1996, Nr. 102-2317; 2004, Nr. 115-4284) numatyta Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija (toliau vadinama – Komisija) yra ikiteisminė institucija, nagrinėjanti ginčus dėl pacientams padarytos žalos atlyginimo, išskyrus ginčus, kylančius iš civilinės atsakomybės draudimo santykių. Komisija, priimdama sprendimą, atsižvelgia į ekspertų išvadas, Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų konsultantų nuomonę, kitas reikšmingas aplinkybes. Komisijos sprendimai yra privalomi sveikatos priežiūros įstaigoms, dažniausiai tenkina ginčo šalis, ir ginčo nagrinėjimas nepersikelia į teismą. Taip užtikrinamas greitesnis pacientų skundų nagrinėjimas (Komisija privalo priimti sprendimą per 2 mėnesius nuo pareiškimo pateikimo dienos, tuo tarpu teisminis nagrinėjimas užtruktų ilgiau), taupomi pacientų pinigai (nereikia advokato paslaugų, kitų bylinėjimosi išlaidų), mažinamas teismų darbo krūvis.
2.18. Siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 23 straipsnio 2 dalį, kurioje numatomos Vyriausybės tvirtinamos rekomendacijos dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais galėtų būti taikomos tik sprendžiant ginčą ikiteismine tvarka. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje atitinkamos rekomendacijos nenumatytos, taigi teismų jos neįpareigotų.
2.19. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo projekto 24 straipsnio 1 dalyje nurodomas reikalavimas sveikatos priežiūros įstaigoms privalomai apdrausti savo civilinę atsakomybę, bet nenurodoma, kokiu draudimu. Tokiu atveju bus draudžiamasi ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo tvarka, kaip numatyta Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, o pagal atskirų draudimo bendrovių pasitvirtintas taisykles, kuriose gali būti skirtingai apibrėžiami draudžiamieji, nedraudžiamieji įvykiai, būti kitų skirtumų. Dėl tokių galimų skirtumų ne visada bus apsaugotos ir užtikrintos pacientų teisės ir tokia draudimo apsauga, kokios tikisi įstatymo leidėjas. Todėl, vadovaujantis pacientų teisių svarba, siūlytina Įstatymo projekte įtvirtinti pareigą sveikatos priežiūros įstaigoms drausti savo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu.
2.20. Abejotina, ar tikslinga ir teisinga Įstatymo projekto 25 straipsnyje nustatyti minimalias civilinės atsakomybės draudimo sumas, vadovaujantis sveikatos priežiūros įstaigų metinėmis apyvartomis. Tai, kad sveikatos priežiūros įstaigos metinė apyvarta yra mažesnė, nereiškia, kad joje bus padaryta mažesnio dydžio žala. O jeigu valstybė nustato pacientų minimalią apsaugą, tai ji visiems turi būti vienoda, neatsižvelgiant į tai, kurioje sveikatos priežiūros įstaigoje asmuo gydosi. Taip pat abejotinas minimalių draudimo sumų diferencijavimas išskiriant sumą neturtinei žalai atlyginti – gali pasitaikyti tokių atvejų, kai sveikatos priežiūros įstaigos padaryta neturtinė žala bus didesnė nei turtinė. Be to, Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje visiškai neribojamas atlygintinos neturtinės žalos dydis. Taigi siūlytina nediferencijuoti minimalių draudimo sumų, vadovaujantis sveikatos priežiūros įstaigų metinėmis apyvartomis, taip pat neišskirti sumos dalies neturtinei žalai atlyginti.
2.21. Iš Įstatymo projekto nuostatų neaišku, ar minimali civilinės atsakomybės draudimo suma yra nustatoma draudžiamajam įvykiui, ar draudimo laikotarpiui. Reglamentuojant minimalią draudimo sumą vienam draudžiamajam įvykiui būtų išspręsta jau minėta nevienodos pacientų teisių apsaugos skirtingose sveikatos priežiūros įstaigose problema, o įstaigos, turinčios mažesnę apyvartą ir mažiau pajamų, galėtų draustis minimaliai nustatytai sumai, turinčios daugiau pajamų, – pačios pasirinktų reikalingą sumą. Be to, draudžiant sveikatos priežiūros įstaigą tam tikra suma draudimo laikotarpiui ir Įstatymo projektu įtvirtinus neatsistatančią draudimo sumą, įvykus kiekvienam kitam draudžiamajam įvykiui ir pirmajam nukentėjusiajam išmokėjus minimalią draudimo sumą, kitiems pretenzijas pareiškusiems pacientams žalą turės atlyginti pati sveikatos priežiūros įstaiga. Taigi siūlytina Įstatymo projekte nustatyti minimalią draudimo sumą draudžiamajam įvykiui ir įtvirtinti atsistatančią draudimo sumą. Taip pat tikslinga nustatyti draudimo išmokų ribas. Įtvirtinus tokią nuostatą draudikai galėtų geriau prognozuoti ir valdyti riziką, atsirastų daugiau privalomojo civilinės atsakomybės draudimo rinkos dalyvių, o konkurencinga rinka sudarytų galimybę sveikatos priežiūros įstaigoms gauti geriausią draudimo kainą.
2.22. Paciento teisių apsaugos prasme abejotina Įstatymo projekto 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta paciento pareiga reikalavimą atlyginti žalą pateikti ne tik sveikatos priežiūros įstaigai, bet ir jos draudikui. Tokia nuostata tik sukurtų papildomą pareigą pacientui. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 94 straipsnyje yra įtvirtinta tiesioginio reikalavimo teisė.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nei Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatyme (Žin., 2000, Nr. 82-2478), nei Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme (Žin., 1996, Nr. 55-1287; 2002, Nr. 123-5512), nei Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatyme (Žin., 1990, Nr. 24-596; 2004, Nr. 4-47) nenumatyta galimybė Vyriausybės nutarimu išmokėti pacientams padarytos faktinės žalos ir išmokėto draudimo atlyginimo skirtumą iš atitinkamų fondų ir Vyriausybės rezervo, kaip tai siūloma Įstatymo projekto 26 straipsnio 3 dalyje, o su Įstatymo projektu nepateikti atitinkami minėtų įstatymų pakeitimo projektai, taip pat Įstatymo projekto aiškinamajame rašte neaptarti ketinimai šiuos įstatymus keisti.
2.23. Lietuvos Respublikos teisėkūros tobulinimo metmenų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. X-933 (Žin., 2006, Nr. 134-5066), 34 punkte nustatyta, kad teisės aktams, kuriems įgyvendinti reikalingi kiti teisės aktai, turėtų būti numatytas vėlesnis negu „Valstybės žinių“ išleidimo diena įsigaliojimo terminas. Todėl, siekiant laiku parengti Įstatymo projekto įgyvendinamuosius teisės aktus, siūlytina numatyti vėlesnę negu paskelbimo „Valstybės žiniose“ diena Įstatymo projekto įsigaliojimo datą.
L. E. MINISTRO PIRMININKO PAREIGAS GEDIMINAS KIRKILAS
L. E. SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO PAREIGAS GEDIMINAS ČERNIAUSKAS