LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO 2002 M. SPALIO 15 D.
SPRENDIMAS ADMINISTRACINĖJE BYLOJE I-11-18/2002
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Artūro Drigoto, Stasio Gudyno, Birutės Janavičiūtės ir Romano Klišausko,
sekretoriaujant D. Jerusalimskienei,
dalyvaujant pareiškėjui G. Vagnoriui,
pareiškėjo atstovei adv. J. Judickienei,
atsakovo atstovams G. Černiauskui, H. Baubinui, N. Stasiulienei ir adv. Z. Pečiuliui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Gedimino Vagnoriaus prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 85 patvirtinta „Sutarčių dėl lėšų kompensuojamiesiems vaistams apimčių, nustatomų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, sudarymo ir vykdymo tvarka“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Sveikatos draudimo įstatymui, 2002 metų privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymui, Gydytojo medicinos praktikos įstatymui, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymui bei Sveikatos sistemos įstatymui.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
nustatė:
Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 85 patvirtinta „Sutarčių dėl lėšų kompensuojamiesiems vaistams apimčių, nustatomų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, sudarymo ir vykdymo tvarka“ (toliau tekste – Tvarka) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 53 straipsnio l daliai, Sveikatos draudimo įstatymo (toliau tekste – SDĮ) 9 straipsniui, 2002 metų privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymui, Gydytojo medicinos praktikos įstatymo (toliau tekste – GMPĮ) 17 straipsnio l dalies 2 punktui, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau tekste – PTŽSAĮ) 3 straipsnio 2 daliai ir 4 straipsnio l daliai bei Sveikatos sistemos įstatymo (toliau tekste – SSĮ) 47 straipsnio l daliai.
Prašyme nurodė, jog Tvarka yra poįstatyminis norminis viešojo administravimo teisės aktas, todėl tiek pagal savo teisinę galią, tiek pagal turinį negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams – Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Tačiau:
l. Tvarkos 2 punkte nustatytas lėšų suskirstymas į 4 dalis prieštarauja SDĮ 9 straipsniui ir 2002 metų privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymui, pagal kuriuos, formuojant lėšas kompensuojamiesiems vaistams įsigyti, nei tokio skirstymo, nei kokių nors ribojimų dėl lėšų priklausymo vienai ar kitai grupei nenumatyta.
2. Tvarkos III skyriuje nustatytos vaistų, kuriems gydytojai gali išrašyti receptus, kvotos nustatomos pagal tam tikrus dydžius, sietinus su tam tikrais praeities periodais, t. y., pareiškėjo teigimu, a priori užprogramuojama situacija, kai gydytojai, viršiję nustatytą limitą, kuris nepriklauso nuo pacientų sergamumo dinamikos ir ligos eigos, neturės teisės išrašyti recepto kompensuojamiesiems vaistams, o ligoniai, likę už nustatytos kvotos ribų, praras teisę įsigyti reikalingų pagal medicinines indikacijas kompensuojamųjų vaistų.
Pareiškėjas teigia, kad šios Tvarkos nuostatos prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės principui, Konstitucijos 53 straipsnio l daliai, kurioje pasakyta, kad piliečiai turi teisę į nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose ir kad tokios pagalbos tvarką turi nustatyti įstatymas, taip pat prieštarauja GMPĮ 17 straipsnio l dalies 2 punktui, kuriame įtvirtinta gydytojo teisė skirti ir išrašyti vaistus, PTŽSAĮ 3 straipsnio 2 daliai ir 4 straipsnio l daliai, kuriose įtvirtinta paciento teisė gauti kvalifikuotą nemokamą sveikatos priežiūrą, taip pat SSĮ 47 straipsnio l daliai, kurioje nustatyta, kad valstybės laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybės ar savivaldybių biudžetų, savivaldybių sveikatos fondų lėšų.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo 1997 m. įsigaliojus SDĮ, iki tol galiojęs valstybinis sveikatos priežiūros paslaugų finansavimas pakeistas teisiniais draudiminiais santykiais. SDĮ atsakovui suteikia tik teisę nustatyti iš PSDF biudžeto apmokamų paslaugų ir kompensuojamų vaistų sąrašus, šių paslaugų bazines kainas bei kompensuojamų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių sąrašus. Šis vykdomosios valdžios teisių sąrašas yra aiškus ir baigtinis. Pareiškėjo teigimu, Tvarkos 7 punkto nurodymas nustatyti „lėšų kompensuojamiems vaistams apimtis ligoninėms ir konsultacinėms poliklinikoms“ ir 8 punkto nurodymas nustatyti „Pirminės sveikatos priežiūros įstaigoms lėšų kompensuojamiems vaistams apimtis pagal ankstesnių metų duomenis ir administracinius mažinimo koeficientus“ prieštarauja SDĮ:
a) 20 straipsnio 2 daliai, nes nei šis, nei kiti įstatymai nepalieka jokių teisių nei atsakovui, nei Vyriausybei riboti išlaidų vaistams kompensavimą pagal draudiminius įvykius;
b) 8 straipsnio 3 dalies l ir 2 punktams, kurie be jokių apribojimų įpareigoja iš PSDF biudžeto apmokėti „pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas“;
c) 8 straipsnio 6 daliai, 9 straipsnio l daliai bei 24 straipsnio l daliai, kurie atsakovui Privalomojo sveikatos draudimo tarnybos teikimu leidžia riboti tik asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir kompensuojamų vaistų sąrašus bei nustatyti bazines kainas;
e) 4 straipsniui, kuriame teigiama, jog „draudiminiai įvykiai yra <...> gydytojo diagnozuoti <...> draudžiamų asmenų sveikatos sutrikimai ar sveikatos būklė, kurie yra pagrindas... draudžiamiems asmenims teikti <...> sveikatos priežiūros paslaugas. Išlaidos už šias paslaugas nustatytomis sąlygomis apmokamos iš PSDF biudžeto“.
Tvarkos (su 2002 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. 296 papildymais) 12 punkto nuostata „jeigu išlaidos ASPĮ išrašomiems kompensuojamiems vaistams viršija nustatytą ketvirčio lėšų apimtį, ASPĮ, teikdama apmokėti sąskaitas-faktūras už kito ketvirčio mėnesiais suteiktas paslaugas, jose nurodytą sumą mažina puse sumos, kuria buvo viršyta įstaigos lėšų kompensuojamiems vaistams apimtis“, pareiškėjo teigimu, prieštarauja SDĮ:
a) 26 straipsnio 2 daliai, kuri įsakmiai nurodo, jog teritorinė ligonių kasa apmoka ASPĮ „privalomojo sveikatos draudimo garantuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas tik pagal bazines kainas“;
b) 20 straipsnio 2 daliai, kuri įsakmiai nurodo, jog išlaidos vaistams įsigyti kompensuojamos tik „šio įstatymo nustatyta tvarka“.
Tvarkos 12-2 punkto nuostata, „jeigu metinės išlaidos ASPĮ išrašomiems kompensuojamiems vaistams yra mažesnės už nustatytą jų apimtį, įstaiga, suderinusi su TLK, teikdama apmokėti sąskaitą-faktūrą už suteiktas paslaugas, joje nurodytą sumą padidina ketvirtadaliu sumos“, pažeidžia SDĮ:
a) 33 straipsnio l ir 2 dalis, kurios TLK leidžia apmokėti tik už faktiškai „draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas“;
b) 20 straipsnio 2 daliai, kuri įpareigoja išlaidas vaistams įsigyti kompensuoti tik „šio įstatymo nustatyta tvarka“.
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog limitų kompensuojamiesiems vaistams įvedimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio l daliai, Sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio l daliai, Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsniui, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai ir 4 straipsnio l daliai, Gydytojo medicinos praktikos įstatymo 17 straipsnio l dalies 2 punktui ir 2002 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymui.
Teigia, kad PSDF fondo biudžetas yra tvirtinamas įstatymu. Įstatymu metams patvirtinta išlaidų kompensuojamiesiems vaistams suma biudžete negali būti viršyta, dėl ko privalu efektyviai naudoti tam tikslui skirtas lėšas, jas planuoti bei kontroliuoti išlaidas vaistams. Kvotų kompensuojamiesiems vaistams įvedimas ir yra skirtas šiems tikslams pasiekti. Tai realizuota įgyvendinant Vyriausybės 2001 12 22 nutarimu Nr. 1595 patvirtinto priemonių, leisiančių sutaupyti PSDF biudžeto lėšas, skirtas kompensuoti vaistų įsigijimo išlaidas, plano priemonę. Nurodė, kad pagal jo nuostatų 6.7 p. Sveikatos apsaugos ministerija „ organizuoja ir koordinuoja racionalų Lietuvos gyventojų aprūpinimą būtinaisiais vaistais ir medicinos prekėmis, renka ir analizuoja informaciją apie vaistus, sudaro vaistų paklausos ir pasiūlos balansą, teisinėmis priemonėmis reguliuoja vaistų tiekimą, registruoja vaistus, kontroliuoja farmacinės veiklos sąlygas“. Todėl, patvirtinus nurodytą Tvarką, jis (atsakovas) įgyvendino jam deleguotas funkcijas, neviršydamas savo kompetencijos.
Kolegija
konstatuoja:
Sprendžiant, ar Tvarkos nuostatos atitinka pareiškėjo nurodytus įstatymus, yra būtina vadovautis teisės teorijoje įtvirtintu įstatymo viršenybės prieš poįstatyminį norminį aktą principu. Pagal šį principą poįstatyminis norminis aktas jo reguliuojamų teisinių santykių sferoje:
1) negali panaikinti arba pakeisti nuostatų, tiesiogiai nustatytų šiuos teisinius santykius reguliuojančių įstatymų;
2) gali reglamentuoti šiuos teisinius santykius tik ta apimtimi, kuri tiesiogiai ir aiškiai apibrėžta įstatymo, t. y. reglamentuoti teisinius santykius įstatymo jam suteiktos specialiosios kompetencijos ribose.
Todėl, nagrinėjant šią bylą, yra būtina nustatyti ir apibrėžti Tvarkos reguliuojamų teisinių santykių sferą; nustatyti įstatymus, kurie reguliuoja šiuos santykius; nustatyti, ar Tvarkos (pareiškėjo nurodytos) nuostatos tiesiogiai nesikerta su įstatymų nuostatomis; nustatyti atsakovo specialiąją kompetenciją reglamentuojant šiuos santykius.
Iš Tvarką patvirtinančio atsakovo įsakymo matyti, kad Tvarka patvirtinta, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 12 22 nutarimu Nr. 1595 patvirtintas „Priemones, leisiančias subalansuoti privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas kompensuojamiesiems vaistams“. Nurodytas Vyriausybės nutarimas priimtas pakeičiant Vyriausybės 2000 01 24 nutarimą Nr. 84 „Dėl ambulatoriniam gydymui skirtų vaistų, kompensuojamų iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, bazinių kainų apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“, kuris priimtas vadovaujantis SDĮ 9 straipsnio 1 dalimi (Žin., 2000, Nr. 9-219). Pačioje Tvarkoje nurodyta, kad ji reglamentuoja: lėšų kompensuojamiesiems vaistams paskirstymą; jų apimties, nustatomos asmens sveikatos priežiūros įstaigai, apskaičiavimo tvarką; sutartinių įsipareigojimų dėl lėšų kompensuojamiesiems vaistams apimties vykdymo tvarką (Tvarkos 1 p.). Taigi konstatuotina, kad Tvarkos tiesioginio reguliavimo sfera yra vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimas apdraustiesiems, t. y. teisiniai santykiai, kurie reguliuojami specialiu įstatymu – SDĮ, kuris ir nustato atsakovo specialiąją kompetenciją reglamentuojant šiuos santykius.
Aukščiau nurodyti teisiniai santykiai atsiranda iš vienos pusės procedūroje, kuria išrašomi kompensuojamieji vaistai apdraustiesiems, t. y. gydymo procedūroje, kurioje dalyvauja pats apdraustasis ir skiriantis (išrašantis) jam vaistus gydytojas. Todėl jie patenka į SSĮ, nustatančio bendras sveikatos atgavimo taisykles, GMPĮ bei PTŽSAĮ, nustatančių pagrindines paciento (apdraustojo) ir gydytojo teises gydymo procedūroje, reguliavimo sferą. Pareiškėjo nurodytos šių įstatymų normos (SSĮ 47 str. 1 d., GMPĮ 17 str. 1 d. 2 p., PTŽSAĮ 3 str. 2 d. ir 4 str. 1 d.) yra asmens sveikatos priežiūros ir tuo pačiu nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo užtikrinimo įstatyminiai garantai. Iš kitos pusės, šie teisiniai santykiai betarpiškai susiję su PSDF biudžeto asignavimų dalyje „Išlaidos vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimui kompensuoti“ panaudojimu, už kurį (biudžeto lėšų panaudojimo teisingumo ir racionalumo aspektu) atsakinga ASPĮ ir su ja vidaus administravimo santykiais susietas vaistus išrašantis gydytojas. Todėl jie taip pat patenka (šios bylos atveju) į Lietuvos Respublikos 2002 metų privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo bei Vyriausybės 1996 11 29 nutarimu Nr. 1426 patvirtintų „Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių“ (toliau – Taisyklės) reguliavimo sferą. Šie teisės aktai skirti užtikrinti apdraustųjų asmenų sveikatos priežiūros ekonominį pagrindą.
Kolegija pažymi, kad galimi šių grupių teisės aktų dialektiniai prieštaravimai gali ir turi būti sprendžiami tik įstatymo nustatyta tvarka. Tai nurodyta Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką nustato įstatymas. Tai matyti iš SDĮ 2 straipsnio 2 dalyje pateikto privalomojo sveikatos draudimo apibūdinimo, pagal kurį privalomasis sveikatos draudimas – valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, šio įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas kompensavimą. Tai matyti ir iš SSĮ 3 straipsnio 4 punkto, pagal kurį tik įstatymai nustato nacionalinės sveikatos sistemos išteklių struktūrą ir jų valdymo pagrindus. Kolegija taip pat pažymi, kad SDĮ taip pat nustato PSDF biudžeto formavimo ir išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms kompensavimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pagrindus (SDĮ 1 str.). Taigi darytina išvada, kad SDĮ, kaip specialus teisės aktas, reglamentuojantis teisinius santykius dėl vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimo apdraustiesiems iš PSDF biudžeto lėšų ir santykius dėl PSDF biudžeto formavimo, yra tas įstatymas, kuris (ir tik jis) skirtas betarpiškai išspręsti minėtus prieštaravimus. Tai reiškia, kad Tvarkos nuostatos, kurios pagal jų esmę ir atsakovo paaiškinimus skirtos ekonominėmis priemonėmis motyvuoti kompensuojamus vaistus išrašantį gydytoją išrašyti šiuos vaistus apdraustiesiems lėšų nustatytos apimties ribose, gali būti laikomos teisėtomis tiek, kiek jos atspindi SDĮ tiesiogiai nustatytus vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimo pagrindus ir sąlygas. Tvarkos nuostatų neatitikimas SDĮ nuostatų tiek, kiek šios nuostatos liečia SSĮ, GMPĮ ir PTŽSAĮ reguliavimo sferą, laikytinos neatitinkančiomis ir SSĮ, GMPĮ bei PTŽSAĮ.
Kolegija pažymi, kad SDĮ nustato šiuos išlaidų vaistams, išrašytiems apdraustųjų ambulatoriniam gydymui, kompensavimo apribojimus:
1. Kompensuojamos išlaidos ne visiems vaistams, o tik tiems, kurie įtraukti į kompensuojamų vaistų (KV) sąrašą, kurį nustato atsakovas Privalomojo sveikatos draudimo tarybos teikimu (SDĮ 9 str. 1 d.).
2. Kompensuojama ne visa KV įsigijimo kaina, o tik jų bazinė kaina, kurią apskaičiuoja atsakovas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (SDĮ 9 str. 1 d.).
3. Visa bazinė KV kaina kompensuojama ne visiems apdraustiesiems, o tik išvardytiems SDĮ 9 straipsnio 2 dalyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą visa bazinė kompensuojamųjų vaistų ambulatoriniam gydymui kaina kompensuojama apdraustiesiems, kuriems diagnozuotos ligos, sindromai ir būklės, įrašyti į atsakovo patvirtintą sąrašą.
4. 80 procentų bazinės KV kainos kompensuojama tik SDĮ 9 straipsnio 3 dalyje išvardytiems apdraustiesiems, tarp jų ir apdraustiesiems, kuriems diagnozuotos ligos, sindromai ir būklės, įrašyti į atsakovo patvirtintą sąrašą.
5. 90 ir 50 procentų bazinės KV kainos kompensuojama apdraustiesiems, kuriems diagnozuotos ligos, sindromai ir būklės, įrašyti į atsakovo patvirtintus sąrašus.
Nurodytų, tiesiogiai įstatymo nustatytų, apribojimų visuma iš esmės yra mechanizmas, skirtas teisinėmis priemonėmis subalansuoti PSDF biudžeto galimybes padengti vaistų įsigijimo išlaidas su tokių lėšų faktiniu poreikiu. (Pažymėtina, kad nurodytam lėšų poreikiui padidėjus dėl PSDF biudžeto tvirtinimo metu nenumatytų priežasčių, ir šio biudžeto stabilizavimui, pagal SDĮ 14 straipsnio 2 dalį, 21 straipsnį ir atitinkamas Taisyklių nuostatas, gali būti panaudojami papildomi valstybės biudžeto asignavimai bei PSDF biudžeto rezervo lėšos.) Atsakovo dalyvavimo nurodytame mechanizme būdai (minėtų KV ir ligų sąrašų sudarymas, KV bazinių kainų apskaičiavimas) aiškiai apibrėžti SDĮ 9 straipsnio 1-4 dalyse. Gi atsakovo nurodyta SDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostata („apdraustiesiems kompensuojamos išlaidos kompensuojamiesiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, išrašytiems ambulatoriniam gydymui Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka Privalomojo sveikatos draudimo tarybos teikimu“) bei šio straipsnio 5 dalies nuostata („kompensuojamųjų vaistų, skirtų ambulatoriniam gydymui, įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija“), aiškinant jas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, aukščiau nurodytų Konstitucijos, SSĮ ir SDĮ nuostatų visumoje, taip pat pagal jų suformulavimo konstrukciją, yra normos, skirtos nustatyti atitinkamų veiksmų procedūrą, o ne šių veiksmų materialinį turinį. Todėl šios įstatymo nuostatos negali būti teisiniu (įstatymo nustatytu) pagrindu, leidžiančiu atsakovui nustatyti papildomus minėto mechanizmo elementus. Tokiu pagrindu negali būti ir atsakovo bendrąją kompetenciją nustatantys Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnis, 29 straipsnis bei Vyriausybės 1998 07 24 nutarimu Nr. 926 patvirtintų atsakovo nuostatų 6.7 punktas, nes, kaip nurodyta aukščiau, Tvarkos nuostatų teisėtumą apsprendžia specialiosios (nustatytos SDĮ), o ne bendrosios atsakovo kompetencijos ribos.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Tvarkos 7 punkto, 8 punkto, 9 punkto, 12 punkto, 12-1 ir 12-2 punktų nuostatos dėl lėšų kompensuojamiesiems vaistams apimties nustatymo ir šių apimčių viršijimo ar lėšų sutaupymo finansinių pasekmių nustatymo prieštarauja SDĮ 9 straipsniui ir tuo pačiu prieštarauja Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, SSĮ 47 straipsnio 1 daliai, GMPĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktui, PTŽSAĮ 3 straipsnio 2 daliai ir 4 straipsnio 1 daliai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 114 str. 1 d., 115 str. 1 d. 2 p.,
nusprendžia:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 85 „Dėl sutarčių dėl lėšų kompensuojamiesiems vaistams apimčių, nustatomų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, sudarymo ir vykdymo tvarkos“ patvirtintos „Sutarčių dėl lėšų kompensuojamiesiems vaistams apimčių, nustatomų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, sudarymo ir vykdymo tvarkos“ 7 punktas, 8 punktas,9 punktas, 12 punktas, 12-1 punktas ir 12-2 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsniui, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos gydytojo medicinos praktikos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktui, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai bei 4 straipsnio 1 daliai ir laikyti šiuos punktus panaikintais.
Šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“.
Teisėjai: Anatolijus Baranovas
Artūras Drigotas
Stasys Gudynas
Birutė Janavičiūtė
Romanas Klišauskas