LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KOMERCINIŲ BANKŲ ĮSTATYMO 37 STRAIPSNIO PIRMOSIOS DALIES 7 PUNKTO, 39 STRAIPSNIO, 40 STRAIPSNIO PIRMOSIOS BEI ANTROSIOS DALIŲ, 45 STRAIPSNIO IR 46 STRAIPSNIO ANTROSIOS BEI TREČIOSIOS DALIŲ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1996 m. balandžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Feliksui Kolosauskui ir Lietuvos banko Juridinio skyriaus viršininko pavaduotojui Gintarui Kukauskui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1996 m. balandžio 2 d. išnagrinėjo bylą Nr. 12/95 pagal pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų kolegijos prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punktas, 39 straipsnis, 40 straipsnio pirmoji bei antroji dalys, 45 straipsnis, 46 straipsnio antroji bei trečioji dalys atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų kolegija 1995 m. spalio 4 d. nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-36/1995 pagal trečiųjų asmenų Z. Barkausko, Č. Maciulevičiaus, J. Sprindžiūno ir K. Stelingio atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 1995 m. gegužės 12 d. nutarties iškelti bankroto bylą akciniam kredito bankui „Nida“.
Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 2-33, Nr. 107-2411; 1996, Nr. 19-495; toliau nutarime – Įstatymas) 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punktas, 39 straipsnis, 40 straipsnio pirmoji bei antroji dalys, 45 straipsnio nuostata „banko bankroto bylą teismas iškelia pagal Lietuvos banko pareiškimą dėl banko nemokumo“ atitinka Konstitucijos 23 straipsnio pirmąją bei antrąją dalis ir jos 46 straipsnio pirmąją dalį, taip pat ar Įstatymo 45 straipsnis ir 46 straipsnio antroji bei trečioji dalys atitinka Konstitucijos 29 straipsnio pirmąją ir 109 straipsnio antrąją dalį.
II
Pareiškėjo prašymas ištirti šių teisės normų atitikimą Konstitucijai grindžiamas tokiais teisiniais motyvais.
1. Komercinių bankų įstatymo 1 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad bankai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu ir kitais teisės aktais, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip, taip pat savo statutais (įstatais). Pagal Įstatymo 2 straipsnį bankas yra akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, o akcinis kapitalas yra visų įregistruotų akcijų nominali vertė. Akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, jog akcijos yra investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų – akcininkų dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises. Banko akcininkais tampama įstatymų nustatyta tvarka įsigijus bent vieną banko akciją (Įstatymo 14 straipsnio pirmoji dalis). Taigi akcinis kapitalas nuosavybės teise priklauso bendrovei (šiuo atveju – kredito bankui „Nida“, kuris įsteigtas uždaruoju būdu), o akcininkai, įsigiję banko akcijų, tampa banko savininkais, jie turi nuosavybės teisę į akcijas. Nuosavybės teisė yra savininko teisė turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Savininko teisės į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkte nustatyta, jog Lietuvos bankui suteikta teisė sustabdyti banko tarybos įgaliojimus, nušalinti banko valdybą, administracijos vadovą ir paskirti banko laikinąjį administratorių praktiškai reikštų, kad valstybės institucija – Lietuvos bankas privatinę nuosavybę – komercinio banko turtą perima savo žinion ir ją valdo. Lietuvos bankas šią poveikio priemonę akcinio kredito banko „Nida“ valdymo organų atžvilgiu taikė. Svarbu ir tai, kad banko tarybą formuoja visuotinis akcininkų-savininkų susirinkimas.
Lietuvos bankui perėmus komercinio banko nuosavybę savo žinion ir pradėjus ją valdyti, banko akcininkai-savininkai praranda galimybę savo turtą valdyti ir juo naudotis. Suvaržoma privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.
Todėl, Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų kolegijos nuomone, yra pagrindo manyti, kad Įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto norma prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio pirmajai bei antrajai dalims ir 46 straipsnio pirmajai daliai.
2. Įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkte Lietuvos bankui suteikta teisė taikyti poveikio priemones bankams, o jų taikymo tvarka ir pasekmės aptariamos Įstatymo 39 bei 40 straipsniuose. Todėl dėl analogiškų motyvų kyla abejonių, ar Įstatymo 39 straipsnis, 40 straipsnio pirmoji bei antroji dalys ir 45 straipsnio nuostata „banko bankroto bylą teismas iškelia pagal Lietuvos banko pareiškimą dėl banko nemokumo“ atitinka Konstitucijos 23 straipsnio pirmąją bei antrąją dalis ir 46 straipsnio pirmąją dalį.
3. Įstatymo 45 straipsnyje nustatyti subjektai, kurių pareiškimui esant teismas iškelia bankroto bylą, o jo 46 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse nustatyti veiksmai, kuriuos teismas atlieka gavęs pareiškimą dėl banko bankroto bylos iškėlimo. Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta visų asmenų lygybė įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams. Šalių procesinė lygybė įtvirtinta ir Civilinio proceso kodekse (CPK). Minėtos Įstatymo normos pagal savo turinį aiškintinos kaip įpareigojančios. Iš to išeitų, kad gavęs Įstatymo 45 straipsnyje nustatyto subjekto pareiškimą teismas priima procesinį sprendimą ieškinį pateikusio subjekto naudai – iškelia banko bankroto bylą (45 straipsnis), Lietuvos banko teikimu tą pačią dieną skiria administratorių ir nustato jam atlyginimą (46 straipsnio antroji dalis), per 7 dienas priima nutartį iškelti banko bankroto bylą (46 straipsnio trečioji dalis). Todėl, pareiškėjo manymu, minėtos Įstatymo normos gali būti vertintinos kaip pažeidžiančios asmenų lygybės teismui principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje.
Be to, pareiškėjo nuomone, yra pagrindo manyti, kad minėtos Įstatymo normos prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio antrajai daliai, įtvirtinančiai teismų ir teisėjų nepriklausomumą vykdant teisingumą. Jose nustatytos įpareigojančio pobūdžio normos suvaržo teismą ir daro jį priklausomą nuo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikusio subjekto valios. Jos taip pat įpareigoja teismą Lietuvos banko išvadą apie banko nemokumą vertinti kaip vienintelį ir neginčijamą įrodymą banko bankroto bylos iškėlimui pagrįsti. Šitaip iš teismo atimama galimybė priimti alternatyvų procesinį sprendimą – atsisakyti iškelti banko bankroto bylą.
III
1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas F. Kolosauskas rengiant bylą Teismo posėdžiui raštu paaiškino, kad bankai, skirtingai nuo kitų akcinio kapitalo pagrindu veikiančių įmonių, verčiasi ne savo, bet skolintų lėšų (indėlių ir kitų grąžintinų lėšų) perskolinimu. Šioje veikloje atsirandantys nuosavybės santykiai, jų procesai ne tik Lietuvoje yra reguliuojami specialių bankininkystės įstatymų. Pavyzdžiui, Anglijos bankas, vienas iš seniausių pasaulyje centrinių bankų, vykdo bankų priežiūrą vadovaudamasis 1979 metais priimtu Bankininkystės įstatymu ir Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) įstatymais – direktyvomis. Svarbiausias Didžiosios Britanijos bankų priežiūros tikslas – garantuoti indėlių saugumą. Nepatikimiems bankams Anglijoje numatyta taikyti tokias poveikio priemones: apriboti jų veiklą, pakeisti vadovybę, sujungti bankus, perimti jų kontrolę, atimti licenciją ir likviduoti banką. Dauguma šių poveikio priemonių principų, šiek tiek modifikuotų, taikomi daugelyje pasaulio šalių, jie yra universalūs.
Atsižvelgiant į tai ir remiantis Konstitucijos 6 straipsnio pirmosios dalies, 23 straipsnio antrosios dalies, 28 straipsnio ir 46 straipsnio trečiosios dalies nuostatomis Įstatyme buvo įteisintos Lietuvos komercinių bankų priežiūrą reglamentuojančios nuostatos bei nepatikimiems bankams taikytinos poveikio priemonės.
2. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punktas, 39 straipsnis, 40 straipsnio pirmoji ir antroji dalys, 45 straipsnio nuostata „banko bankroto bylą teismas iškelia pagal Lietuvos banko pareiškimą dėl banko nemokumo“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio pirmajai bei antrajai dalims ir jos 46 straipsnio pirmajai daliai. Savo paaiškinime jis pateikė šiuos teisinius motyvus.
2.1. Kadangi atlikus minėtuose Įstatymo straipsniuose numatytus veiksmus (Lietuvos bankui sustabdžius banko tarybos įgaliojimus, nušalinus banko valdybą bei administracijos vadovą ir paskyrus banko laikinąjį administratorių, pateikus teismui pareiškimą dėl banko nemokumo siekiant, kad teismas iškeltų bankui bankroto bylą) banko savininkų – akcininkų nuosavybės teisės į akcijas nepasikeičia, tokių veiksmų atlikimo (įvykdymo) negalima vertinti kaip kėsinimosi į jų nuosavybę.
2.2. Bankų veiklos esmė yra skolintų pinigų perskolinimas. Dėl to labai svarbu užtikrinti banko įsipareigojimų savo kreditoriams ir banko skolininkų įsipareigojimų bankui subalansavimą. Jei banko taryba, valdyba, administracija dėl vienų ar kitų priežasčių nesugeba subalansuoti įsipareigojimų bankui su banko įsipareigojimais savo kreditoriams ir banko veiklos rizikos laipsnis yra pernelyg aukštas, tuomet banko bankroto ir likvidavimo atveju didžiausius nuostolius patiria banko kreditoriai. Todėl Lietuvos bankui, kaip priežiūros institucijai, tam tikromis Įstatymo nuostatomis yra suteikta teisė taikyti arba inicijuoti poveikio priemones, kad banko akcininkai – savininkai valdydami savo nuosavybę, naudodamiesi ir disponuodami ja nepažeistų kitų asmenų nuosavybės ir negalėtų kėsintis į jos neliečiamumą. Griežčiausios poveikio priemonės yra taikomos tuomet, kai nustatoma, kad bankas yra nemokus, t. y. kai banko grynieji aktyvai tampa mažesni už įsipareigojimus kitiems savininkams.
2.3. Minėti Įstatymo straipsniai bei jų dalys neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims, 46 straipsnio pirmajai daliai ir todėl, kad Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, jog „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Įstatymo įteisintos poveikio nepatikimiems bankams priemonės kaip tik suderina bei įtvirtina Konstitucijos 23 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių, 28 straipsnio, taip pat 46 straipsnio trečiosios dalies nuostatas. Lietuvos bankas, remdamasis Įstatymo suteiktomis teisėmis taikyti poveikio priemones bankams, turi galimybę užtikrinti banko kreditorių nuosavybės neliečiamumą ir įstatyminę nuosavybės apsaugą.
2.4. Negalima suabsoliutinti Konstitucijos 46 straipsnio pirmojoje dalyje deklaruotos nuostatos, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Šios laisvės ir iniciatyvos ribas nustato Konstitucijos 28 straipsnis. Todėl visai pagrįstai yra nustatyti apribojimai banko akcininkų – savininkų turto valdymui, naudojimui ir disponavimui juo, užtikrinant kitų asmenų nuosavybės neliečiamumą. Panaši nuostata, kad nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo, yra ir 1993 m. gruodžio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrosios dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio pirmojo ir antrojo punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
2.5. Nuosavybės neliečiamumo užtikrinimas, kaip ir kitos konstitucinės garantijos bei įstatymų atitikimas joms, negali būti aiškinamas atitrauktai nuo viso Konstitucijos teksto, nes Konstitucijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Remdamasis pateiktais argumentais, suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad ginčijamos Įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims, 46 straipsnio pirmajai daliai, jos užtikrina šių konstitucinių normų bei Konstitucijos 28 straipsnio normos įgyvendinimą.
3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Komercinių bankų įstatymo 45 straipsnis, 46 straipsnio antroji ir trečioji dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai.
Šios ginčijamos Įstatymo normos sudaro sąlygas apsaugoti kitų asmenų nuosavybės neliečiamumą, kai banko akcininkai – savininkai, netinkamai valdydami savo ir skolintą nuosavybę, naudodamiesi ir disponuodami ja, sudaro realų pavojų suvaržyti kitų asmenų – kreditorių nuosavybės teises, pažeisti Konstitucijos 23 straipsnio pirmąją dalį ir 28 straipsnį. Todėl Įstatymo normos, kuriose siekiama apsaugoti kitų asmenų – kreditorių nuosavybės neliečiamumą, ne prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintai nuostatai, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, o užtikrina šios nuostatos įgyvendinimą.
4. Įstatymo 45 straipsnis ir 46 straipsnio antroji ir trečioji dalys atitinka Konstitucijos 109 straipsnio antrąją dalį, nes šios Įstatymo normos nepažeidžia teisėjo ir teismo nepriklausomumo vykdant teisingumą. Minėti Įstatymo straipsniai negali būti aiškinami kaip įpareigojantys, jie nedaro teismo priklausomo nuo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikusio subjekto valios ir neįpareigoja Lietuvos banko išvados apie banko nemokumą vertinti kaip vienintelio ir neginčijamo įrodymo banko bankroto bylos iškėlimui pagrįsti.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, teismas, gavęs Įstatymo 45 straipsnyje išvardytų subjektų pareiškimą iškelti bankui bankroto bylą ir esant Lietuvos banko išvadai apie banko nemokumą, turi, pasinaudodamas įstatymo jam suteiktomis galimybėmis, įvertinti Lietuvos banko pateiktos išvados pagrįstumą ir tik po to priimti nutartį iškelti bankui bankroto bylą. Tai yra numatyta ir CPK 121 straipsnio antrojoje dalyje, kur nustatyta, kad pareiškimą dėl banko bankroto bylos iškėlimo pirmos instancijos teismas turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 7 dienas nuo pareiškimo priėmimo dienos. Įstatymo 46 straipsnio trečiojoje dalyje taip pat numatytas 7 dienų terminas bankroto bylai iškelti.
Suinteresuoto asmens atstovas paaiškinime pažymėjo, kad, jo nuomone, apeliacine tvarka sprendžiant teismo nutarties iškelti bankroto bylą bankui „Nida“ teisėtumą, neturėjo būti taikomi Įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies septintas punktas, 39 straipsnis, 40 straipsnio pirmoji ir antroji dalys. Todėl Konstitucinis Teismas neturėtų nagrinėti minėtų Įstatymo normų atitikimo Konstitucijai klausimo.
Teisminio nagrinėjimo metu suinteresuoto asmens atstovai patvirtino minėtame paaiškinime išdėstytus motyvus. Jų nuomone, ginčijamos Įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovas G. Kukauskas papildomai paaiškino, jog Įstatymo 45 ir 46 straipsniuose nenustatyta, kad teismas privalo iškelti bankroto bylą. Šiuose straipsniuose tik išvardijami subjektai, turintys teisę pateikti pareiškimus, pareiškimų turinys. Reikalavimas pareiškimo pateikimo dieną skirti laikinąjį administratorių yra sąlygojamas būtinybės apsaugoti banko turtą, kreditorių interesus. Seimo atstovo nuomone, minėtų ginčijamų Įstatymo straipsnių formulavimas galbūt prieštarauja CPK, bet ne Konstitucijai. Lietuvos banko išvada apie banko nemokumą yra būtina, ja siekiama apsisaugoti nuo tyčinio bankroto bylos iškėlimo pagal akcininkų pareiškimą. Seimo atstovas pažymėjo, jog nemokumas Įstatyme apibrėžiamas kitaip nei Įmonių bankroto įstatyme. Nemokumo kriterijus nustato Lietuvos banko valdyba savo nutarimu.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Pagal Konstitucijos 110 straipsnio antrąją dalį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio pirmąją dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų kolegija prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar Įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punktas, 39 straipsnis, 40 straipsnio pirmoji ir antroji dalys, 45 straipsnio pirmosios dalies nuostata „banko bankroto bylą teismas iškelia pagal Lietuvos banko pareiškimą dėl banko nemokumo“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio pirmajai bei antrajai dalims ir 46 straipsnio pirmajai daliai, taip pat ar minėto įstatymo 45 straipsnis, 46 straipsnio antroji bei trečioji dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai ir 109 straipsnio antrajai daliai.
Suinteresuoto asmens atstovo manymu, Įstatymo 37, 39 ir 40 straipsnių normos nagrinėjant civilinę bylą Lietuvos apeliaciniame teisme neturėtų būti taikomos, todėl Konstitucinis Teismas neturėtų nagrinėti jų atitikimo Konstitucijai klausimo.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad jis nesprendžia, kokias įstatymo ar kitas teisės normas teismas turėtų taikyti konkrečioje byloje. Tai yra teismo, nagrinėjančio bylą, prerogatyva. Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų kolegijos 1995 m. spalio 4 d. nutartis priimta remiantis Konstitucijos 110 straipsnio antrąja dalimi bei Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio pirmąja dalimi, prašymas grindžiamas teisiniais motyvais, todėl pareiškėjo nurodytų Įstatymo normų konstitucingumo klausimas nagrinėtinas šioje Konstitucinio Teismo byloje.
1. Dėl Komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių, 45 straipsnio nuostatos „banko bankroto bylą teismas iškelia pagal Lietuvos banko pareiškimą dėl banko nemokumo“ atitikimo Konstitucijos 23 straipsnio pirmajai bei antrajai dalims ir 46 straipsnio pirmajai daliai.
1.1. Konstitucijos 23 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta: „Nuosavybė neliečiama.“ Tai yra Konstitucijos skirsnio „Žmogus ir valstybė“, kuriame įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, nuostata. Šioje nuostatoje yra suformuluotas konstitucinis privačios nuosavybės neliečiamumo principas. Konstitucinis Teismas 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo: „Nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“ (Žin., 1993, Nr. 70-1320).
Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „Nuosavybės teises saugo įstatymai.“ Šioje nuostatoje yra įtvirtinta nuosavybės teisės instituto pamatinė taisyklė, kad subjektinės nuosavybės teisės reguliuojamos ir ginamos įstatymų. Nagrinėjamoje byloje svarbūs yra argumentai, kuriuos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio antrąją dalį, nurodė minėtame 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime: „[...] teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas.“ Taigi subjektinė nuosavybės teisė yra elementas absoliutaus teisinio santykio, kuriame savininkui priešpriešinami visi kiti asmenys, privalantys susilaikyti nuo šios teisės pažeidimų. Kita vertus, savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“ Todėl subjektinę nuosavybės teisę galima apibūdinti kaip įstatymų saugomą savininko galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra ir interesais, bet neperžengiant įstatymų nustatytų ribų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių.
Pažymėtina, kad tiek Žmogaus teisių doktrina, tiek ja besiremianti demokratinių valstybių teisė pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kai kurias kitas pagrindines žmogaus teises. Tačiau laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti kokios nors pagrindinės žmogaus teisės turinio esmės. Jeigu teisė taip apribojama, kad jos įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu teisė suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai tokiu atveju būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 17 straipsnyje nustatytas toks principinis draudimas: „Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti kokius nors veiksmus, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje Konvencijoje numatytas teises ir laisves ar jas daugiau apriboti nei numatyta šioje Konvencijoje.“
Nuosavybės gynimui Konvencijoje skirtas Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame nustatyta:
„Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais.
Aukščiau išdėstytos nuostatos jokiu būdu neturi riboti valstybės teisės leisti įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama remiantis visuomenės interesais arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ir baudų mokėjimą.“
Europos žmogaus teisių komisijos ir Europos žmogaus teisių teismo praktikos taikant Konvenciją apžvalgoje nurodyta: Pirmojo protokolo 1 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad įstatymai, kuriais, valstybės manymu, būtina visuomenės interesais kontroliuoti naudojimąsi nuosavybe, nepažeidžia šio Konvencijos straipsnio. Minėtoje 1 straipsnio nuostatoje išreikštas gerai žinomas teisės principas, kurį pripažįsta visos Konvencijos šalys: įstatymų leidėjai turi teisę nustatyti taisykles, ribojančias nuosavybės savininkų galimybes visuomenės interesais. Suprantama, kad tokio pobūdžio taisyklės yra labai įvairios. Valstybių taikomas priemones Teismas kontroliuoja remdamasis proporcingumo reikalavimu (The European system for the protection of human rights/ R. St. J. Macdonald, F. Matscher, H. Petzold (Eds.) 1993. P. 526).
Taigi apibendrinant galima teigti, kad Konstitucijoje įtvirtintas privačios nuosavybės gynimas iš esmės yra tolygus tarptautinės teisės nuosavybės gynimo sampratai.
1.2. Nuosavybės teisė yra glaudžiai susijusi su Konstitucijoje skelbiama asmens laisve, nes pagrindinė nuosavybės teisės funkcija – suteikti jos turėtojui atitinkamą laisvę ir ekonomikos srityje.
Konstitucijos 46 straipsnio pirmosios dalies nuostatoje „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ yra išreikštas šalies ekonominį pagrindą apibrėžiantis konstitucinis principas. Ūkinės veiklos laisvė reiškia teisę turėti nuosavybę, teisę laisvai pasirinkti darbą ir verslą, gyvenamąją vietą. Ūkinės veiklos laisvė – tai sutarčių laisvė, sąžiningos konkurencijos laisvė, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas. Kitaip sakant, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus.
Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Ji priskiriama prie viešųjų laisvių, kurias įgyvendinant paliečiami visuomenės interesai, ir todėl jos paprastai labiau reglamentuojamos už asmens laisves. Liberaliųjų doktrinų požiūriu valstybės institucijų priimamų sprendimų ekonomikos klausimais sritis turėtų būti minimali. Šiuolaikinių demokratinių valstybių teisė ir praktika iš esmės remiasi tuo, kad valstybė negali savavališkai (pvz., pažeisdama lygybės principą) ir neribotai varžyti ūkinės veiklos laisvės.
Konstitucijos 46 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinto asmens ūkinės laisvės ir iniciatyvos principo įgyvendinimui yra skirtos kitos to paties straipsnio dalys. Vertinant ginčijamas Įstatymo normas atsižvelgtina ir į Konstitucijos 46 straipsnio trečiąją dalį, kurioje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
1.3. Sprendžiant, ar ginčijamos Įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems privačios nuosavybės gynimo, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principams, būtina pažymėti nuosavybės santykių teisiniam reguliavimui būdingą bruožą – diferencijavimą, kurį sąlygoja ūkinio gyvenimo intensyvėjimas, kapitalo kaupimas, kiti veiksniai. Dėl diferencijuoto nuosavybės santykių reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų nuosavybės santykių srities savitumus, turto prigimties, funkcijų, paskirties specifiką, skirtingą subjektų padėtį) atsiranda vis mažiau klasikinių civilinės teisės bruožų turinčios nuosavybės teisės rūšys: pramoninė, komercinė, finansinė.
Rinkos ekonomikos sąlygomis bankininkystė – tai ūkinė veikla pirmiausia specifinėje skolinto kapitalo srityje. Lėšų bankuose kaupimas, judėjimas, paskirstymas vyksta iš dalies pagal bendras civilinės teisės normas, bet kartu dėl bankų veiklos savitumų būtinas ir specialus teisinis reguliavimas. Tuo tikslu yra priimtas Komercinių bankų įstatymas, kurio 1 straipsnyje nustatyta, kad bankai savo veikloje vadovaujasi Akcinių bendrovių įstatymu ir kitais teisės aktais, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip, taip pat savo statutais (įstatais). Pagal Įstatymą bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, o akcinis kapitalas – tai visų įregistruotų akcijų nominali vertė (2 straipsnis).
Lėšos už įgytas akcijas atitenka akcinės bendrovės (nagrinėjamu atveju – banko) naudojimui, disponavimui, valdymui. Įsigijus akcijų, dezintegruojasi akcininko turėta nuosavybės teisė – jos pagrindu atsiranda turtinės ir neturtinės akcininko teisės: gauti bendrovės pelno dalį (dividendus), likviduojamos bendrovės turto dalį, perleisti akcijas kitų asmenų nuosavybėn, dalyvauti bendrovės valdymo organuose ir kt. Akcininko nuosavybės teisė savita tuo, kad nuosavybės teisės objektas yra ne materialus, o įstatymuose bei bendrovės statute (įstatuose) numatytos teisės ir pareigos. Tuo tarpu akcinės įmonės, taigi ir banko, pagrindinė turtinė teisė – tai nuosavybės teisė į materialųjį turtą, įregistruotą kaip akcinis kapitalas.
Akcininkų suderinta valia dėl turto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo įgyvendinama per akcinę bendrovę (banką). Banko valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, banko taryba, banko valdyba ir administracijos vadovas (Įstatymo 16 straipsnis). Santykiuose su trečiaisiais asmenimis, tarp jų ir su valstybe, šie organai atstovauja juridinio asmens teises turinčiam ūkio subjektui – bankui, išreiškia juridinio asmens valią. Pareiškėjo argumentas, kad pritaikius ginčijamas įstatymo normas „banko akcininkai – savininkai praranda galimybę savo turtą valdyti ir juo naudotis“, ne visai atitinka minėtas bendro pobūdžio akcinės teisės nuostatas. Įstatyme šiuo atveju kalbama apie poveikio priemones ne akcininkams, bet juridiniam asmeniui – bankui, apie banko nuosavybės teisių įgyvendinimo suvaržymus.
Akcininkų privati nuosavybės teisė į akcijas ir banko nuosavybės teisė į jo turimą turtą ginama Konstitucijos 23 straipsnyje. Tačiau įstatymuose nuosavybės teisių apsauga gali būti skirtingai reguliuojama atsižvelgiant į nuosavybės teisių subjektų skirtingą padėtį siekiant apibrėžtų tikslų. Banko, kaip ūkio subjekto, veikla yra išskirtinio pobūdžio. Bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu ar (ir) paskolų teikimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę, taip pat užsiima kita Įstatymo nustatyta veikla. Taigi banko ūkinės veiklos finansinis pagrindas yra dvejopo pobūdžio: akcinis kapitalas ir skolintos lėšos. Pažymėtina, kad skolintos lėšos paprastai gerokai viršija akcinį kapitalą. Kadangi bankų veiklos esmė – skolintų pinigų perskolinimas, svarbu užtikrinti banko įsipareigojimų savo kreditoriams ir banko skolininkų įsipareigojimų bankui subalansavimą. Jei banko taryba, valdyba, administracija dėl vienų ar kitų priežasčių nesubalansuotų įsipareigojimų bankui su banko įsipareigojimais savo kreditoriams ir banko veiklos rizikos laipsnis taptų pernelyg didelis, banko bankroto ir likvidavimo atveju tiek banko indėlininkai bei kiti kreditoriai, tiek banko akcininkai patirtų nuostolius.
Įstatymo 1 straipsnyje apibrėžtas Įstatymo tikslas reglamentuoti bankų veiklą taip, kad jie veiktų stabiliai, patikimai, efektyviai ir saugiai, suponuoja atitinkamą bankų veiklos priežiūrą. Šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse bankų veiklos priežiūros funkcijos paprastai pavedamos valstybės bankui, kartais – specialiai sudarytai valstybės institucijai. Konstitucijos 125 straipsnyje nustatyta:
„Lietuvos Respublikos centrinis bankas yra Lietuvos bankas, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. [...] Lietuvos banko organizavimo ir veiklos tvarką, taip pat įgaliojimus nustato įstatymas.“
Pagal Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 10 punktą Lietuvos bankas išduoda ir atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos ir užsienio bankams bei kitoms kredito įstaigoms Lietuvos Respublikoje ir prižiūri jų veiklą. Ši Lietuvos banko prievolė kildinama iš pagrindinio jo tikslo – siekti Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo, kurį įgyvendindamas Lietuvos bankas turi užtikrinti patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą (Lietuvos banko įstatymo 7 straipsnis). Bankų veiklos priežiūros forma, be kitų, yra Lietuvos banko poveikio priemonių taikymas bankams ir kitoms kredito įstaigoms, pažeidusioms įstatymus bei Lietuvos banko teisės aktus arba kai jų rizikinga veikla gali pakenkti finansinės sistemos stabilumui, klientų ir investitorių interesams, arba kai jos savo veikla siekia monopolizuoti kai kurias Lietuvos Respublikos finansinės sistemos sritis (Lietuvos banko įstatymo 36 straipsnio pirmosios dalies 4 punktas).
1.4. Poveikio priemonių taikymas bankams reglamentuojamas Komercinių bankų įstatymo skyriuje „Poveikio priemonės“. Pareiškėjas abejoja šio skyriaus 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių atitikimu Konstitucijai.
Įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkte yra nustatyta: „Lietuvos bankas, norėdamas apsaugoti indėlininkų interesus, užtikrinti banko ir bankų sistemos saugumą, patikimumą ir stabilumą, turi teisę taikyti bankams šias poveikio priemones: [...] sustabdyti banko tarybos įgaliojimus, nušalinti banko valdybą, administracijos vadovą ir paskirti banko laikinąjį administratorių.“
Įstatymo 39 straipsnyje nustatyta, kad banko tarybos įgaliojimai sustabdomi, banko valdyba bei administracijos vadovas nušalinami ir skiriamas laikinasis administratorius, jeigu iškyla grėsmė patikimai ir stabiliai banko veiklai, bet yra reali galimybė pataisyti padėtį sustabdžius banko tarybos įgaliojimus ir nušalinus nuo banko valdymo banko valdybą ir administracijos vadovą. Laikinasis administratorius skiriamas laikotarpiui iki vienerių metų.
Įstatymo 40 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse yra apibrėžtas laikinojo administratoriaus teisinis statusas: „Laikinasis administratorius – tai banko tarybos įgaliojimų sustabdymo ir banko valdybos bei administracijos vadovo nušalinimo laikotarpiui Lietuvos banko skiriamas banko valdytojas. Nuo laikinojo administratoriaus paskyrimo dienos visi banko tarybos, valdybos ir administracijos vadovo įgaliojimai pereina laikinajam administratoriui, o jų po šio paskyrimo priimti sprendimai yra neteisėti ir nevykdytini.“
Pareiškėjo abejonė dėl visų minėtų Įstatymo normų atitikimo Konstitucijos 23 straipsnio pirmajai bei antrajai dalims ir 46 straipsnio pirmajai daliai grindžiama šiuo bendru teisiniu motyvu: „Lietuvos bankui perėmus komercinio banko nuosavybę savo žinion ir pradėjus ją valdyti, banko akcininkai – savininkai praranda galimybę savo turtą valdyti ir juo naudotis. Suvaržoma privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.“
Pažymėtina, kad ginčijamose Įstatymo normose nenustatyta Lietuvos banko teisė perimti komercinio banko nuosavybę savo žinion ir ją valdyti. Pritaikius Įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkte numatytą poveikio priemonę bankas ir toliau funkcionuoja kaip savarankiškas ūkio subjektas, jo nuosavybės teisinis statusas nepasikeičia, akcininkų nuosavybės teisės į akcijas išlieka. Tačiau banko valdymo organų veiklos sustabdymas ir banko valdymo perdavimas laikinajam administratoriui yra juridinio asmens (banko) teisių valdyti jam priklausantį turtą apribojimas, ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos suvaržymas. Sprendžiant, ar tai suderinama su pareiškėjo nurodytomis Konstitucijos 23 ir 46 straipsnių nuostatomis, pagal minėtą proporcingumo reikalavimą vertintinas tikslas, kurio siekiama, ir tai, ar ši poveikio priemonė atitinka tikslą.
Vertinimas šiuo atveju sietinas su Konstitucijos 28 straipsniu, kuriame nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“ Konstitucinę pareigą laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių bei laisvių turi ir juridiniai asmenys.
Nors negalima teigti, kad valstybė (jos institucijos, pareigūnai) niekada nepažeidžia žmogaus teisių, tačiau būtent valstybė garantuoja ir gina žmogaus teises, jai tenka didžiausia atsakomybė už žmogaus teisių apsaugą bei reikiamų sąlygų joms įgyvendinti sukūrimą. Žmogaus teisių gynimo funkciją valstybė atlieka įvairiais būdais. Iš Konstitucijos 28 straipsnio turinio darytina išvada, kad asmenims, kurie, įgyvendindami savo teises ir naudodamiesi savo laisvėmis, nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, varžo kitų asmenų teises ir laisves, gali būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės, tarp jų – nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimai, ūkinės veiklos ir iniciatyvos suvaržymai.
Įstatymo 38 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankas poveikio priemones taiko esant bent vienam iš šių pagrindų:
„1) Lietuvos bankui suteikta neteisinga informacija;
2) Lietuvos bankui nepateikta būtina banko priežiūrai vykdyti informacija ar dokumentai;
3) nesilaikyta nustatytų normatyvų; 4) pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai.“
Be to, ginčijamame Įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkte numatyta poveikio priemonė – laikinas banko tarybos įgaliojimų sustabdymas, banko valdybos bei administracijos vadovo nušalinimas – gali būti taikoma tik esant 39 straipsnyje nustatytoms sąlygoms: pirma, turi būti konstatuota, kad iškyla grėsmė patikimai ir stabiliai banko veiklai; antra, tokios padėties susidarymas siejamas su esamų banko valdymo organų veikla; trečia, yra reali galimybė pataisyti padėtį sustabdžius banko tarybos įgaliojimus, nušalinus banko valdybą ir administracijos vadovą, paskyrus laikinąjį administratorių.
Taigi Įstatyme poveikio priemonių taikymo bankui galimybė siejama su banko valdymo organų padarytais teisės pažeidimais, ūkinei veiklai keliamų reikalavimų nevykdymu. Kartu pažymėtina, kad ginčijamose Įstatymo normose reguliuojamos poveikio priemonės – banko valdymo organų veiklos sustabdymo – pagrindinis tikslas yra prevencinis: iškilus grėsmei patikimai ir stabiliai banko veiklai, siekti apsaugoti indėlininkų interesus, užtikrinti banko ir bankų sistemos saugumą, patikimumą ir stabilumą. Disponuodamas svetimomis lėšomis, bankas prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, jo akcinis kapitalas yra skolinto kapitalo apsaugos garantas. Minima poveikio priemone taip pat siekiama išsaugoti banko aktyvus, pagerinti jo veiklą.
Ginčijamose Įstatymo 40 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse yra apibrėžtos laikinojo administratoriaus teisės ir pareigos. Įstatymo 39 straipsnyje suformuluotas laikinojo administratoriaus skyrimo tikslas ir Įstatymo 40 straipsnyje laikinajam administratoriui suteikti įgalinimai įpareigoja jį veikti banko interesais.
Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 40 straipsnį laikinasis administratorius be visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliojimų ar sutikimo negali parduoti ar kitaip perleisti, įkeisti banko nekilnojamojo turto, reorganizuoti ar likviduoti banko, išskyrus 34 straipsnio septintojoje dalyje numatytus atvejus, taip pat spręsti kitų visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijai priklausančių klausimų. Apie administravimo eigą ir rezultatus laikinasis administratorius privalo informuoti Lietuvos banką ir visuotinį akcininkų susirinkimą per jų nustatytus terminus ir nustatyta tvarka. Laikinasis administratorius už žalą bankui, atsiradusią dėl jo kaltės, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
Įstatymo 37 straipsnio trečiojoje dalyje ir Lietuvos banko įstatymo 37 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta teisė Lietuvos banko nutarimą dėl poveikio priemonių bankui taikymo apskųsti teismui.
Įstatyme numatyta laikinojo administratoriaus atsakomybė, taip pat galimybė apskųsti Lietuvos banko nutarimą yra reikšmingos suinteresuotų asmenų nuosavybės teisių apsaugos garantijos.
Išdėstytų argumentų visuma leidžia daryti išvadą, kad ginčijamos Įstatymo normos, reguliuojančios 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkte nurodytos poveikio priemonės taikymą ir apibrėžiančios laikinojo administratoriaus statusą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims, taip pat 46 straipsnio pirmajai daliai.
1.5. Įstatymo 45 straipsnyje nustatyta: „Banko bankroto bylą teismas iškelia pagal Lietuvos banko pareiškimą dėl banko nemokumo, taip pat pagal visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą ar kreditorių pareiškimą, tik jeigu yra Lietuvos banko išvada apie banko nemokumą.“
Pareiškėjas abejoja, ar straipsnio nuostata, kad „banko bankroto bylą teismas iškelia pagal Lietuvos banko pareiškimą dėl banko nemokumo“, atitinka Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės gynimo, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą. Pareiškėjo nuomone, „šia nuostata Lietuvos bankui suteikta teisė reikalauti iškelti bankroto bylą komerciniam bankui – tai yra siekti įtakoti privataus kapitalo įmonės veiklą“.
Vertinant ginčijamos nuostatos atitikimą Konstitucijai pažymėtina, kad teisė pateikti teismui pareiškimą dėl banko bankroto bylos iškėlimo būtinai siejama su tuo, ar yra Lietuvos banko išvada apie komercinio banko nemokumą. Nemokumu bendriausiais bruožais apibūdinama tokia situacija, kai nuosavybės turėtojas negali padengti skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, t. y. banko turimas turtas (nuosavybė) tampa mažesnis nei reikalingas apmokėti skoloms ir atsiranda grėsmė indėlininkų bei kitų kreditorių nuosavybei. Tiek bankas, tiek kreditoriai yra suinteresuoti ieškoti išeičių iš tokios abiem pusėms nepalankios padėties. Tam gali būti panaudota ir bankroto procedūra – banko administratoriaus paskyrimas, banko reorganizavimas ar sanavimas norint išvengti jo bankroto, taip pat bankrutavusio banko likvidavimas (Įstatymo 44 straipsnis).
Pagal Įstatymo 45 straipsnį inicijuoti banko bankroto bylos iškėlimą teisme turi teisę Lietuvos bankas, komercinio banko akcininkų visuotinis susirinkimas, kreditoriai. Taigi iš šio straipsnio turinio negalima daryti išvados, kad tai yra išskirtinė Lietuvos banko teisė. Ginčijamoje Įstatymo nuostatoje yra įtvirtintas vienas iš Lietuvos bankui keliamų uždavinių realizavimo būdų – bankų veiklos priežiūros konkreti išraiška, t. y. teisė pateikti teismui pareiškimą dėl banko nemokumo. Ši Lietuvos banko teisė grindžiama atsakomybe už prižiūrimą ūkinės veiklos sritį. Teisę atstovauti banko kreditorių interesams inicijuojant banko, negalinčio vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, bankroto bylos iškėlimą pateisina būtinumas apsaugoti ir ginti šių asmenų, kurių paprastai yra daug, nuosavybės teises (Konstitucijos 23 straipsnis).
Įstatymo 45 straipsnio nuostata „banko bankroto bylą teismas iškelia pagal Lietuvos banko pareiškimą dėl banko nemokumo“ reiškia vieno iš trijų Įstatyme numatytų subjektų – Lietuvos banko teisę pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos bankui iškėlimo. Civilinės bylos iškėlimas, kai pareiškimas atitinka CPK reikalavimus (nagrinėjamu atveju – ir Įstatymo 45 straipsnyje nustatytas sąlygas), yra ne tik teismo teisė, bet ir pareiga. Pažymėtina, kad tame pačiame Įstatymo straipsnyje numatytas bankroto bylos iškėlimas pagal banko akcininkų visuotinio susirinkimo nutarimą ar kreditorių pareiškimą galėtų sukelti visiškai tokias pat procesines bei materialias pasekmes.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Įstatymo 45 straipsnio nuostata „banko bankroto bylą teismas iškelia pagal Lietuvos banko pareiškimą dėl banko nemokumo“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio pirmajai bei antrajai dalims ir 46 straipsnio pirmajai daliai.
2. Dėl Komercinių bankų įstatymo 45 straipsnio, 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai ir 109 straipsnio antrajai daliai. 2.1. Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“
Visų asmenų lygybės įstatymui principas – demokratinės visuomenės pagrindas. Konstitucijos nuostata „įstatymui visi asmenys lygūs“ reikalauja, kad šalies teisėje būtų įtvirtintos pagrindinės teisės ir pareigos kiekvienam asmeniui lygiai su kitais, be jokių išimčių. Šioje nuostatoje skelbiama formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis Teismas 1996 m. vasario 28 d. nutarime konstatavo: „[...]konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Tai taikytina ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims [...]“ (Žin., 1996, Nr. 25-630).
Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinto visų asmenų lygybės principo nuostata „teismui visi asmenys lygūs“ yra sudedamoji šio principo dalis. Demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija. Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Tai yra konstitucinis teisminės gynybos prioriteto ir universalumo principas, kurio veiksmingumas tiesiogiai siejasi su konstituciniu principu „teismui visi asmenys lygūs“.
Teismai vykdo teisingumą, t. y. sprendžia teisinius konfliktus, priimdami teisinius sprendimus. Teisingumas vykdomas taikant specialias procesines formas, kurių paskirtis – užtikrinti asmens teises teismo procese, palengvinti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Pagal CPK 1 straipsnio antrąją dalį „bylos dėl ginčų, kylančių iš [...] bankroto teisinių santykių“, nagrinėjamos civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka. Civiliniame procese asmenų lygybės teismui principas pasireiškia kaip šalių procesinio lygiateisiškumo principas. „Šalių procesinės teisės yra lygios“ – taip nustatyta CPK 35 straipsnio pirmojoje dalyje. Lygiateisių proceso šalių ginčas, kai kiekviena iš bylos šalių teisminio nagrinėjimo metu naudojasi vienodomis galimybėmis, išreiškia civilinio proceso esmę.
Tiek šalys, tiek kiti dalyvaujantys byloje asmenys (tretieji asmenys, jų atstovai ir kiti), pasinaudodami procesinėmis teisėmis, siekia, kad teismas priimtų jų interesus atitinkantį sprendimą. Priklausomai nuo procesinės padėties dalyvaujantys byloje asmenys turi kai kurias tik jiems būdingas procesines teises ir pareigas. Dalyvaujančių byloje asmenų procesinės teisės ir pareigos kiek skirtingai reguliuojamos atskirose civilinio proceso teisenose: ieškininėje, administracinėje, ypatingojoje (CPK 35 straipsnio ketvirtoji dalis).
Civilinių bylų proceso tvarką teismuose, taigi ir dalyvaujančių byloje asmenų procesines teises, be CPK, nustato ir kiti įstatymai, tarp jų – Komercinių bankų įstatymas, kurio ginčijamų normų konstitucingumas nagrinėjamas šioje byloje.
2.2. Konstitucijos 109 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse nustatyta:
Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“ Teismų nepriklausomumas remiasi valdžių atskyrimo principu. Demokratinėje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra tas, kad teismai, spręsdami teisinius konfliktus, užtikrina Konstitucijoje, įstatymuose, kituose jiems neprieštaraujančiuose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą. Teisėjo ir teismo nepriklausomumas vykdant teisingumą – tai nepriklausomumas nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, valstybės pareigūnų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų, atskirų piliečių ir, be abejo, nuo dalyvaujančių byloje asmenų neteisėtos tiesioginės ir netiesioginės įtakos (teismų nepriklausomumo principo sampratą Konstitucinis Teismas nagrinėjo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime (Žin., 1995, Nr. 101-2264)).
Pagal Žmogaus teisių doktriną teismų nepriklausomumas demokratinėje visuomenėje laikomas reikšminga žmogaus teisių ir laisvių garantija. Tai įtvirtinta daugelyje tarptautinių dokumentų. Antai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje teigiama: „Nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo.“ Tai yra bendrosios nuostatos, taikomos tiek civilinių, tiek baudžiamųjų bylų atžvilgiu.
2.3. Įstatymo 44 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, jog bankui taikomas Įmonių bankroto įstatymas, jei šis įstatymas nenustato kitaip, o šio straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad, skirtingai nuo Įmonių bankroto įstatyme numatytos teisminės ir neteisminės bankroto procedūros tvarkos, banko bankroto procedūra nagrinėjama tik teismine tvarka. Įstatymo skyriuje „Banko bankroto bylos iškėlimo ir teisminio nagrinėjimo tvarka“ nustatyti šios kategorijos civilinių bylų iškėlimo ir nagrinėjimo ypatumai.
Ginčijamame Įstatymo 45 straipsnyje „Banko bankroto iškėlimo sąlygos“ nustatyta: „Banko bankroto bylą teismas iškelia pagal Lietuvos banko pareiškimą dėl banko nemokumo, taip pat pagal visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą ar kreditorių pareiškimą, tik jeigu yra Lietuvos banko išvada apie banko nemokumą.“
Taip pat ginčijamose 46 straipsnio „Banko bankroto bylos iškėlimas teisme“ antrojoje ir trečiojoje dalyse nustatyta:
„Teismas, gavęs pareiškimą, atitinkantį šio įstatymo 45 straipsnio sąlygas, Lietuvos banko teikimu tą pačią dieną skiria administratorių ir nustato jam atlyginimą.
Teismas per 7 dienas priima nutartį iškelti banko bankroto bylą ir privalo:
1) pranešti apie iškeltą bylą žinomiems kreditoriams, šio banko bankams korespondentams, rejestro tvarkytojui bei viešai paskelbti nurodydamas:
teismą, kuriame bus nagrinėjama bankroto byla, ir bylos numerį,
bankrutuojančio banko rekvizitus, terminus,
iki kada yra priimamos kreditorių pretenzijos;
Pareiškėjas nurodo, kad pagal šias įpareigojančio pobūdžio Įstatymo normas teismas turi priimti „procesinį sprendimą ieškinį pateikusio subjekto naudai“: gavęs pareiškimą, iškelti banko bankroto bylą, paskirti Lietuvos banko teikimu administratorių, atlikti kitus privalomus veiksmus. Todėl pareiškėjas mano, kad minėtos normos pažeidžia kitų dalyvaujančių byloje asmenų lygybės teismui principą.
Vertinant ginčijamų Įstatymo normų atitikimą Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės teismui principui atsižvelgtina į šiuos teisinius klausimo aspektus: bankų bankroto bylų pobūdį, šios kategorijos civilinių bylų nagrinėjimo ypatumus.
Bankui tapus nemokiam, t. y. susidarius situacijai, kai jo nuosavo turto yra mažiau negu reikia atsiskaitymams pagal įsipareigojimus, pažeidžiamos indėlininkų, kitų kreditorių turtinės teisės. Kadangi nemokumas iš esmės reiškia banko nuosavybės praradimą, tai paliečiamos ir akcininkų turtinės teisės. Bet esant banko nemokumui kreditorių ir akcininkų interesai bei požiūris į galimus sprendimus gali skirtis. Pagal ginčijamą Įstatymo 45 straipsnį esant Lietuvos banko išvadai apie komercinio banko nemokumą tiek viena, tiek kita suinteresuotoji pusė turi teisę savarankiškai kreiptis į teismą dėl banko bankroto bylos iškėlimo, kad šiuo būdu būtų apgintos jų pažeistos teisės. Lietuvos bankas, kuriam įstatymo yra pavesta užtikrinti patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą, taip pat turi teisę pateikti teismui pareiškimą dėl banko nemokumo. Pažymėtina, jog bankų veiklą prižiūrinčios valstybės institucijos teisė nedelsiant imtis priemonių nemokaus banko atžvilgiu, kad būtų apginti indėlininkai ir neleista prarasti likusių aktyvų, užsienio valstybių bankroto teisėje iš esmės neginčijama, nes žlugus privačiam bankui yra paliečiama ne tik apibrėžta privati sritis, bet ir valstybės interesai.
Asmens teisė kreiptis į teismą yra įgyvendinama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu asmuo turi subjektinę procesinę teisę kreiptis į teismą ir ją tinkamai įgyvendino, CPK normos nenumato galimybės atsisakyti priimti pareiškimą. Pareiškimo priėmimas teismo žinion, kaip procesinis veiksmas, reiškia civilinės bylos teisme iškėlimą (CPK 5 straipsnis).
Komercinių bankų įstatyme banko bankroto bylos iškėlimas teisme sureguliuotas atsižvelgiant į šios kategorijos civilinių bylų ypatumus. Pagal teisės teoriją esant bendrųjų, t. y. CPK, normų ir specialiųjų, t. y. Komercinių bankų įstatymo, procesinių normų konkurencijai taikomos pastarosios. Ginčijamame Įstatymo 45 straipsnyje yra nustatytos papildomos sąlygos banko bankroto bylai teisme iškelti (beje, skirtingos nuo papildomų sąlygų, nustatytų Įmonių bankroto įstatyme): 1) pareiškimą turi teisę paduoti tik šiame straipsnyje išvardyti subjektai (akcininkų valia turi būti išreikšta nustatyta tvarka ir forma – visuotinio akcininkų susirinkimo nutarime); 2) turi būti Lietuvos banko išvada apie komercinio banko nemokumą. Šioje Įstatymo normoje išvardytiems subjektams yra nustatytos iš esmės vienodos sąlygos inicijuoti banko bankroto bylos iškėlimą. Šiuo atveju galioja bendroji civilinio proceso taisyklė: esant Įstatyme nurodytoms sąlygoms, byla iškeliama.
Banko bankroto bylos teisme iškėlimas pagal atitinkamą subjektinę teisę turinčio asmens pareiškimą reiškia Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą. Įstatymo normos, įtvirtinančios tokią teisę, nepažeidžia visų asmenų lygybės teismui principo. Iškėlus pagal vieno iš Įstatyme nurodytų subjektų pareiškimą banko bankroto bylą, kiti asmenys, turintys teisėtus turtinius interesus, dalyvauja nagrinėjant šią civilinę bylą, t. y. jie dalyvauja teismine tvarka nagrinėjamoje banko bankroto procedūroje. Kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo turi CPK numatytas jo procesinį statusą atitinkančias procesines teises ir pareigas, taip pat teisminei banko bankroto procedūrai būdingas teises, numatytas Įstatyme. Todėl pareiškėjo teiginys, kad banko bankroto bylos iškėlimas – tai „procesinis sprendimas ieškinį pateikusio subjekto naudai“, nėra pagrįstas.
Kalbant apie bankroto bylos iškėlimo teisme ypatumus paminėtinas Europos žmogaus teisių komisijos požiūris, išdėstytas 1981 m. kovo 10 d. sprendime dėl pareiškimo priimtinumo. Pareiškėjas X, remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pirmąja dalimi, skundėsi, kad Antverpeno komercinis teismas, paskelbdamas jį bankrutavusiu, pažeidė jo teisę į teisminę gynybą. Minėtame Komisijos sprendime konstatuota, kad teismas, kuris, pareiškėjui nedalyvaujant, paskelbė jį bankrutavusiu, veikė pagal teisės aktą, numatantį išimtis įprastinei procedūrai. Negalima teigti, kad šis teismas „nustatinėjo“ teises ir pareigas. Jo funkcija buvo ne išspręsti ginčą, bet apginti egzistuojančius ir potencialius kreditorius. Komisijos nuomone, Konvencijos 6 straipsnio pirmoji dalis netaikytina skubiam teisminiam procesui dėl bankroto paskelbimo. Komisijos sprendime pažymima, kad, kita vertus, minėtas Antverpeno komercinio teismo pirminis sprendimas palietė pareiškėjo teises, todėl jis gali būti ginčijamas ir jo teisėtumas skundžiamas tribunolui, saugančiam garantijas, nustatytas Konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje. Pareiškėjas X turėjo galimybę suformuluoti prieštaravimus, teismo vėliau išnagrinėtus laikantis procedūros, kuri visais atžvilgiais atitiko Konvencijos 6 straipsnio pirmąją dalį (European Commission of Human Rights. Commission Europeenne des Droits de L'Homme. Decisions and reports. Decisions et rapports. Nr. 24. P.198).
Ginčijamose Įstatymo 46 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse numatytos priemonės (administratoriaus paskyrimas, pranešimas apie iškeltą bylą kreditoriams, rejestro tvarkytojui ir kt.) yra skirtos indėlininkų, kitų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisių apsaugai. Todėl ir šių Įstatymo normų negalima vertinti kaip prieštaraujančių visų asmenų lygybės teismui principui.
Pagal Įstatymo 46 straipsnio ketvirtąją dalį teismo nutartis iškelti banko bankroto bylą gali būti apskųsta CPK nustatyta tvarka. Tai yra reikšminga asmens teisių ir laisvių gynimo teisminėse instancijose garantija.
2.4. Pareiškėjo nuomone, yra pagrindo manyti, kad minėtos Įstatymo normos pažeidžia teismų nepriklausomumo principą, nes pagal jas teismas turi tenkinti pareiškimą pateikusio suinteresuoto asmens valią – iškelti banko bankroto bylą. Pareiškime teigiama, kad šios ginčijamos Įstatymo normos įpareigoja teismą vertinti Lietuvos banko išvadą apie komercinio banko nemokumą kaip vienintelį ir neginčijamą įrodymą banko bankroto bylos iškėlimui pagrįsti ir taip atima galimybę priimti alternatyvų sprendimą – atsisakyti iškelti banko bankroto bylą. Vertinant minėtų Įstatymo normų atitikimą Konstitucijos 109 straipsnio antrajai daliai, kurioje nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, būtina dar kartą pažymėti ginčijamų Įstatymo normų pobūdį: tai yra specialios konkrečios civilinių bylų kategorijos proceso tvarką reguliuojančios normos. Jose yra nustatytos papildomos banko bankroto bylos iškėlimo teisme sąlygos.
Civilinio proceso teisėje yra taikomas tiek dispozityvinis, tiek imperatyvinis teisinio reguliavimo metodas. Dispozityvinio pobūdžio norma yra minėtas CPK 5 straipsnis, kuriame nustatyta, kad byla iškeliama ne teismo, o suinteresuoto asmens iniciatyva. Bet CPK 5 straipsnyje esama ir imperatyvo – teismas turi iškelti civilinę bylą, jeigu suinteresuoto asmens pareiškimas atitinka civilinio proceso normų reikalavimus. Analogiškai aiškintinos ir ginčijamos Įstatymo normos: teismas turi iškelti banko bankroto bylą, jeigu suinteresuoto asmens pareiškimas atitinka bendrus CPK normų reikalavimus ir Įstatyme nurodytas papildomas sąlygas. Taigi banko bankroto bylos iškėlimas Įstatyme siejamas su atitinkamų procesinio pobūdžio reikalavimų įvykdymu. Tai nevertintina kaip teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo pažeidimas.
Ginčijamame Įstatymo 45 straipsnyje, 46 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse nustatyta, kad teismas esant atitinkamo subjekto prašymui iškelia banko bankroto bylą tuomet, kai yra Lietuvos banko išvada apie komercinio banko nemokumą. Tai yra įrodinėjimo priemonių leistinumo reikalavimas, besiremiantis bendrąja CPK 64 straipsnyje suformuluota taisykle, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymą turi būti patvirtinamos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Įrodinėjimo priemonių leistinumas – tai įrodymų procesinės formos, o ne jų turinio klausimas. Kadangi civilinės bylos iškėlimas remiasi procesinio teisinio pobūdžio faktų nustatymu, tai pagal minėtų Įstatymo normų reikalavimus banko bankroto bylos iškėlimui pagrįsti yra būtina įrodinėjimo priemonė – Lietuvos banko išvada apie komercinio banko nemokumą.
Banko nemokumo kriterijus įstatymiškai neapibrėžtas. Lietuvos banko įstatymo 9 straipsnyje Lietuvos bankui suteikta teisė leisti teisės aktus pagal savo kompetenciją. Lietuvos banko valdybos 1995 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 17 „Dėl bankų nemokumo“ 1 punkte nustatyta, kad bankai laikomi nemokiais, kai banko grynieji aktyvai yra mažesni už banko įsipareigojimus. Pažymėtina, kad Lietuvos banko, kaip valstybės institucijos, teisė prižiūrėti komercinių bankų veiklą, skelbti banko nemokumo faktą suponuoja atitinkamą atsakomybės prievolę už išvados apie nemokumą pagrįstumą.
Teismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. Nagrinėdamas civilinę bylą, teismas tiria bei įvertina ir vadinamųjų būtinų įrodymų turinį. Visi dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę dalyvauti teismui tiriant įrodymus. Taigi teismine tvarka nagrinėjant banko bankroto procedūrą (sprendžiant banko reorganizavimo ar sanavimo norint išvengti jo bankroto klausimus, banko likvidavimo klausimą) teismas gali nevaržomas tikrinti banko nemokumo faktą.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Įstatymo 45 straipsnis, 46 straipsnio antroji bei trečioji dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai ir 109 straipsnio antrajai daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punktas, 39 straipsnis, 40 straipsnio pirmoji ir antroji dalys, 45 straipsnis, 46 straipsnio antroji ir trečioji dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Teodora Staugaitienė
Juozas Žilys