Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 55 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-307 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS GARANTUOJAMOS TEISINĖS PAGALBOS ĮSTATYMO 12 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-308
2013 m. rugpjūčio 28 d. Nr. 775
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. SV-S-234 1 punkto 7 ir 8 papunkčius, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 55 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-307 (toliau – įstatymo projektas Nr. XIIP-307) ir Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-308 (toliau – įstatymo projektas Nr. XIIP-308) (toliau kartu – įstatymų projektai), tačiau siūlyti įstatymų projektų rengėjams atsižvelgti į toliau išdėstytas pastabas ir pasiūlymus:
1. Įstatymų projektuose siūlomoms nuostatoms įgyvendinti prireiktų papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. Taigi įstatymų projektų rengėjai ir (ar) siūlytojai aiškinamajame rašte turėtų nurodyti, kiek konkrečiai Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų prireiktų naujam reguliavimui (Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnio 3 dalies 12 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) doktrinoje suformuotas bendras principas, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas (Žin., 2004, Nr. 181-6708). Teisės norma, kuria valstybė prisiima atitinkamą įsipareigojimą, turi būti paremta materialiniais ir finansiniais ištekliais – priešingu atveju teisės norma tampa neveiksminga, ja negalima pasinaudoti (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimas (Žin., 1996, Nr. 112-2558). Kadangi skirti papildomų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti 2014 metais nėra finansinių galimybių, siūloma, atsižvelgiant į valstybės finansines ir ekonomines galimybes, numatyti vėlesnį įstatymų projektų nuostatų įsigaliojimo laiką.
2. Esamas reguliavimas užtikrina galimybę nukentėjusiajam gauti teisinę pagalbą, o tam tikrais atvejais – tokią pagalbą gauti nemokamai, be to, jo interesams gali būti atstovaujama valstybinio kaltintojo – prokuroro:
2.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 37-1341) 55 straipsnio 1 dalimi, bet kuris nukentėjusysis gali turėti įgaliotąjį atstovą. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymų, reglamentuojančių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, numatytais atvejais nukentėjusysis ir civilinis ieškovas turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Nemokamos teisinės pagalbos suteikimo atvejai nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (Žin., 2000, Nr. 30-827; 2005, Nr. 18-572).
2.2. Baudžiamajame procese nukentėjusieji (tarp jų ir vaikai) ne tik gali turėti įgaliotąjį atstovą, kuris įstatymų numatytais atvejais gali būti skiriamas nemokamai, bet nukentėjusiojo interesams baudžiamajame procese tam tikra prasme atstovauja ir valstybinis kaltintojas – prokuroras. Pavyzdžiui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (Žin., 1994, Nr. 81-1514; 2003, Nr. 42-1919) 19 straipsnio 6 dalimi, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose teisme palaikantys prokurorai, gindami viešąjį interesą, privalo pareikšti civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, kai dėl nusikalstamos veikos padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali teisme ginti savo teisių ar teisėtų interesų.
3. Įstatymų projektuose nusikalstamų veikų sąrašas nėra baigtinis – paliekama galimybė ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui motyvuotu nutarimu ar teismui motyvuota nutartimi pripažinti, kad įgaliotajam atstovui būtina dalyvauti visose baudžiamosiose bylose. Siūloma įstatymų projektuose pateikti baigtinį nusikalstamų veikų sąrašą, kadangi nebaigtinis sąrašas gali tapti priežastimi pripažinti, kad įgaliotajam atstovui būtina dalyvauti netgi tais atvejais, kai to daryti objektyviai nebūtina. Be to, baigtinį sąrašą reikėtų papildyti sunkiausiais nusikaltimais, sukeliančiais fizinę žalą vaikui (pavyzdžiui, sunkus sveikatos sutrikdymas ir panašiai).
4. Siekiant užtikrinti teisinio reguliavimo nuoseklumą, pagal įstatymo projekto Nr. XIIP-307 nuostatas turi būti tikslinamas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 straipsnis – nustatyta įgaliotojo atstovo parinkimo tvarka, kai jo dalyvavimas baudžiamojoje byloje būtinas. Atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. sausio 1 d. įsigalios naujos redakcijos Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (Žin., 2013, Nr. 54-2675), kurio 12 straipsnyje bus ne 13, o 14 punktų, siūloma atitinkamai tikslinti įstatymo projekto Nr. XIIP-308 1 straipsnį.
5. Nėra pagrindo teigti, kad šiuo metu 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR (OL 2011 L 335, 54 tomas, p. 1), ir 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2002/629/TVR (OL 2011 L 101, 54 tomas, p. 1), nuostatos Lietuvos Respublikoje perkeliamos ir įgyvendinamos netinkamai.