LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PRISIEKUSIŲJŲ VERTĖJŲ ĮSTATYMO PROJEKTO NR. IXP-3428
2004 m. birželio 14 d. Nr. 733
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2004 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 2095 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti įstatymo, reglamentuojančio valstybės įgaliotų asmenų – vertėjų teisinius santykius, reikalingumui, tačiau dėl Lietuvos Respublikos prisiekusiųjų vertėjų įstatymo projekto Nr. IXP-3428 (toliau vadinama – Įstatymo projektas) pateikti šias pastabas ir pasiūlymus:
1. Analizuojant Įstatymo projekto nuostatas, neaišku, koks būtų prisiekusiųjų vertėjų instituto santykis su kitais vertėjais, kurie nebus prisiekusieji. Viena vertus, nustačius, kad tik prisiekusieji vertėjai turi Įstatymo projekto 3 straipsnyje išvardytas teises, neaiški kitų vertėjų, kurie turi reikiamą išsilavinimą ir dirba šį darbą, tai yra verčia dokumentus, padėtis. Kita vertus, nustačius, kad visi asmenys, kurie verčiasi dokumentų vertimo veikla, bus laikomi prisiekusiaisiais vertėjais, būtų neaiškus Įstatymo projekto 5 straipsnio 4 dalies reikalavimas vertėjams tikrinti sveikatą. Manytina, kad suteikiant teisę verstis vertimų veikla esminė sąlyga turėtų būti asmens kalbos ir kitos žinios, taigi versti dokumentus galėtų ir fiziškai neįgalus asmuo.
Pažymėtina ir tai, kad Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) teisės nuostatos konkrečiai nereguliuoja prisiekusiųjų vertėjų profesinės veiklos valstybėse narėse, tačiau Įstatymo projekto nuostatoms taikytini bendrieji ES teisės principai ir ES teisės nuostatos, susiję su asmenų judėjimo ir paslaugų teikimo laisve, nes vertėjų profesinė veikla patektų į asmenų judėjimo laisvės (darbuotojų judėjimo laisvės ir įsisteigimo laisvės), taip pat paslaugų teikimo laisvės pagal ES teisę reguliavimo sritį. Analizuojant Įstatymo projekto nuostatas, kyla klausimas, kodėl vertėjo sveikata turi būti patikrinta tik Lietuvoje nustatyta tvarka; kodėl profesionalus vertėjas, efektyviai vertęsis konkrečia profesine veikla kitoje valstybėje narėje ar ES institucijoje, siekdamas ta pačia veikla verstis Lietuvoje, turėtų įvykdyti papildomus reikalavimus (išlaikyti egzaminą pagal Įstatymo projekto 8 straipsnį). Šie reikalavimai nesudaro diskriminuojamųjų apribojimų užsieniečiams, tačiau tam tikrais atvejais asmenims, kilusiems iš kitų valstybių narių ar tam tikrą laiką jose dirbusiems, galėtų sudaryti prastesnes nei vietiniams piliečiams sąlygas. Tuo tarpu valstybių narių priemonės, kuriančios nepalankią aplinką (prastesnes sąlygas) asmenims naudotis judėjimo laisve, nepaisant to, kad jos nediskriminuojamosios, priskiriamos prie tokių priemonių, kurios darbuotojų judėjimą tarp valstybių narių riboja labiau nei jų judėjimą tam tikros valstybės viduje.
Be to, Įstatymo projekto 9 straipsnio 4 dalis, pagal kurią prisiekusysis vertėjas tik nuo įrašymo į prisiekusiųjų vertėjų sąrašą dienos įgyja teisę verstis prisiekusiojo vertėjo veikla, ribotų paslaugų teikimo laisvę pagal Europos Bendrijų (toliau vadinama – EB) teisę.
Minėti apribojimai pagal EB steigimo sutartį galimi taikyti darbui valstybės tarnyboje, jeigu kalbama apie darbuotojų judėjimo laisvę (EB steigimo sutarties 39 straipsnio 4 dalis), taip pat veiklai, kuri susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, jeigu kalbama apie įsisteigimą ar paslaugų teikimą (EB steigimo sutarties 45 ir 55 straipsniai). Kadangi šiuo atveju vertimas nelaikytas darbu valstybės tarnyboje, svarstytinas antrasis pagrindas – viešosios valdžios funkcijų vykdymas. Pagal EB steigimo sutarties 45 straipsnį veiklai, kuri bet kurioje valstybėje susijusi, nors ir laikinai, su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, šio skyriaus nuostatos netaikomos. Ši išimtis pateisina diskriminuojamąsias ES valstybių narių priemones. Minėta išimtis gali būti daroma ir savarankiškai dirbančiam privačiam asmeniui, kuriam patikimos viešosios valdžios užduotys. Viešosios valdžios sąvoka nėra labai tiksliai apibrėžta ES teisyne ir paliekama ES valstybių narių nuožiūrai. Reyners sprendime, byloje Nr. C-2/74, Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (toliau vadinama – ETT) paaiškino, kad EB steigimo sutarties 55 (Nr. 45) straipsnio nuostatos taikomos ne visai, o tik kai kuriai profesinei veiklai. Taigi kiekviena veikla tikrinama, ar ji tiesiogiai ar specifiškai susijusi su viešosios valdžios įgyvendinimu (ETT sprendimas Thijssen byloje Nr. C-42/92). Veiklos, susijusios su viešosios valdžios įgyvendinimu, pavyzdys gali būti teismo vykdytojų, notarų ir panaši veikla. Paprastai manoma, kad viešosios valdžios įgyvendinimas apima tik tokią veiklą, kai priimami vienašališkai privalomi aktai (specialūs administraciniai aktai). Taigi privačios mokyklos steigimas arba privataus mokytojo veikla nebūtų laikomi viešosios valdžios įgyvendinimu, net jeigu pagal valstybės narės konstituciją mokymas – valstybės uždavinys, o privatūs mokytojai veikia kaip tam tikri įgaliotieji asmenys (ETT sprendimas byloje 147/86). Beveik kiekviena veikla gali būti susijusi su viešosios valdžios įgyvendinimu, taigi patekti į įsisteigimo laisvės sritį. Tačiau taip nėra, viešosios valdžios įgyvendinimas pagal EB steigimo sutarties 45 straipsnio 1 dalį konstatuotinas tik tada, jeigu veikla susijusi su galimybe imtis tam tikrų priemonių trečiųjų asmenų atžvilgiu. Manytina, kad būtų sunku pagrįsti minėtos išimties taikymą vertimo veiklai (vertimo atlikimui, jo tikrumo patvirtinimui).
2. Pasiūlyti tikslinti Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalį ir 26 straipsnio 2 ir 3 dalis, kadangi analizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus (2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2003 m. spalio 29 d. nutarimas) matyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai – įstatymų lydimieji teisės aktai ir negali būti viršesni už įstatymus. Taigi Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti riboti įstatymo galiojimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta tvarka, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Be to, šiuo atveju abejotina Įstatymo projekto pozicija, kad versti vienus svarbiausių dokumentų – ES teisės aktus ir kitus teisės aktus ir jų projektus, tvirtinti jų tikrumą nepavedama valstybės įgaliotiems asmenims – prisiekusiesiems vertėjams.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (Žin., 1993, Nr. 12-296; 2002, Nr. 124-5626) 5 straipsnio 1 dalyje numatyta – Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose“ paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą, siūloma tikslinti 26 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, įstatymo įsigaliojimą siejančias ne su atitinkama data, bet su šiame straipsnyje nurodytais įvykiais.
3. Abejotina Įstatymo projekto sąvoka „prisiekusysis vertėjas“. Įstatymo projekte nenumatyti prisiekusiojo vertėjo priesaikos sulaužymo padariniai, todėl neaišku, kodėl priesaika taip sureikšminama, jeigu net pačiame veiklos pavadinime yra žodis „prisiekusysis“. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus prieš pradedant eiti atitinkamas pareigas būtina prisiekti (Lietuvos Respublikos Seimo nariams, Respublikos Prezidentui, teisėjams, notarams, advokatams, antstoliams), tačiau šių pareigų pavadinimuose žodžio „prisiekusysis“ nėra. Be to, tokio pareigų pavadinimo nelemia Lietuvos teisės tradicijos. Kad reglamentuojamų pareigų pavadinimas atitiktų veiklos turinį, siūloma vietoj žodžio „prisiekusysis“ vartoti žodį „įgaliotasis“ ar panašiai.
5. Neaiškus Įstatymo projekto santykis su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau vadinama – CPK) 240 straipsniu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau vadinama – BPK) 33 straipsnio 2 dalimi ir 263 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančiomis vertėjo procesinę padėtį, teises ir pareigas. Iš Įstatymo projekte siūlomo teisinio reglamentavimo neaišku, ar būti vertėju teisme (CPK 240 straipsnis, BPK 263 straipsnis) galės tik Įstatymo projekte minimi prisiekusieji vertėjai, ar tiek prisiekusieji, tiek ir neprisiekusieji vertėjai. Taip pat svarstytina, ar pagal Įstatymo projektą prisiekusiajam vertėjui, verčiančiam teisme (CPK 240 straipsnis, BPK 263 straipsnis), reikėtų prisiekti pagal CPK ir BPK taisykles, ar jis turėtų būti nuo tokios priesaikos atleidžiamas. Be to, siekiant išvengti skirtingo prisiekusiųjų vertėjų išduotų dokumentų vertinimo teismo procese, Įstatymo projekte būtina aptarti prisiekusiojo vertėjo išduotų dokumentų įrodomąją galią – ar šie dokumentai pripažįstami oficialiais rašytiniais įrodymais teismo procese (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
6. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad siūloma nustatyti tvarką, pagal kurią vertėjai, išlaikę egzaminą ir atitinkantys tam tikrus reikalavimus, taptų prisiekusiaisiais vertėjais ir įgytų įgaliojimus prisiekusiojo vertėjo vardu patvirtinti vertimų tikslumą tomis kalbomis, kuriomis išlaikė egzaminus, tačiau Įstatymo projekte nenustatyta, kad vertėjas turi teisę prisiekusiojo vertėjo vardu atlikti ir patvirtinti vertimus tik tomis kalbomis, kuriomis išlaikė egzaminus. Kad prisiekusysis vertėjas, išlaikęs egzaminus viena kalba, prisiekusiojo vertėjo vardu neatliktų ar nepatvirtintų vertimų kita kalba, Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 punktą reikėtų papildyti nuostata, kad prisiekusysis vertėjas turi teisę atlikti tame straipsnyje nurodytus veiksmus tik tomis kalbomis, kurios atitinka jo kvalifikaciją.
7. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad šiuo Įstatymo projektu siekiama prisiekusiesiems vertėjams perduoti valstybės įgaliojimus liudyti dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą. Šiuo metu ši funkcija pavesta notarams. Atsižvelgiant į tai, prisiekusiųjų vertėjų darbas turėtų būti susijęs su rašytinių tekstų vertimu ar patvirtinimu. Tai patvirtinama ir kituose Įstatymo projekto straipsniuose (pvz., 15 straipsnis), tačiau 3 straipsnio 4 punkte numatyta, kad vertėjas turi teisę atlikti vertimus žodžiu. Kitur Įstatymo projekte ar aiškinamajame rašte minimas tik rašytinis dokumentų vertimas ar patvirtinimas, kitokios vertėjo funkcijos, pavyzdžiui, vertimai teismo proceso metu ar kita, nenurodytos. Numačius, kad prisiekusieji vertėjai atliks vertimus ir žodžiu, atitinkamai reikėtų reglamentuoti tokių vertimų atlikimo tvarką.
8. Atsižvelgiant į tai, kad numačius prisiekusiojo vertėjo pareigą laikytis tik įstatymų gali kilti šios pareigos turinio aiškinimo problemų – ar prisiekusysis vertėjas turi laikytis ir įstatymų lydimųjų teisės aktų, Įstatymo projekto 4 straipsnio 2 punkte po žodžio „įstatymų“ siūloma įrašyti žodžius „ir kitų teisės aktų“.
9. Kadangi kituose įstatymuose gali būti nustatyta atvejų, kuriais atitinkama informacija turi būti atskleidžiama (BPK 80 straipsnis), siūloma patikslinti Įstatymo projekto 4 straipsnio 3 punktą ir prieš žodį „neatskleisti“ įrašyti žodžius „išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.
10. Pasiūlyti patikslinti Įstatymo projekto 5 straipsnio 1 punktą – numatyti, kokios srities aukštąjį išsilavinimą privalo turėti asmuo, pageidaujantis tapti prisiekusiuoju vertėju. Esamos minėto punkto nuostatos prieštarautų Įstatymo projekto aiškinamajame rašte išdėstytiems Įstatymo projekto tikslams – siekti, kad vertimus atliktų ir tvirtintų tik tinkamą kvalifikaciją turintys asmenys.
11. Įstatymo projekte nustačius privalomą prisiekusiųjų vertėjų sveikatos tikrinimą, 5 straipsnio 4 punkte pasiūlyti įtvirtinti nuostatą, kad sveikatą prisiekusieji vertėjai turėtų tikrinti periodiškai (pavyzdžiui, kas penkerius metus).
12. Svarstytina, ar proporcinga ir adekvati Įstatymo projekto 6 straipsnio 1 punkto nuostata, kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos (todėl negalės būti prisiekusiuoju vertėju), jeigu buvo teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba nusikaltimą teisingumui, valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, nepaisant to, ar teistumas išnyko, ar ne.
13. Patikslinti Įstatymo projekto 6 straipsnio 2 punktą – aiškiai nurodyti, už kokius pažeidimus prisiekusysis vertėjas turi būti išbrauktas iš prisiekusiųjų vertėjų sąrašo, kad būtų laikomas asmeniu, kurio reputacija nėra nepriekaištinga.
14. Pasiūlyti Įstatymo projekto 6 straipsnio 3 punktą išdėstyti taip:
15. Pasiūlyti Įstatymo projekto 6 straipsnio 4 punktą išdėstyti taip:
16. Pasiūlyti Įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalyje išbraukti žodžius „papildo, keičia“, nes jeigu nuostatus tvirtina teisingumo ministras, tai jis turės teisę ir juos keisti. Neaiški ir žodžio „ekspertų“ reikšmė, kadangi kiti Įstatymo projekto straipsniai nenumato ekspertų instituto. Be to, tikslintinos nuostatos dėl Atestacijos komisijos narių ir ekspertų darbo apmokėjimo, kadangi pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708) dalyvavimas komisijoje ar kitoje veikloje, kuri yra tiesioginis valstybės tarnautojo darbas, neturėtų būti valstybės tarnautojui papildomai apmokamas.
17. Pasiūlyti Įstatymo projekto 7 straipsnyje numatyti Atestacijos komisijos narių, kuriuos siūlo skirti švietimo ir mokslo ministras ir Prisiekusiųjų vertėjų rūmai, kvalifikacijos reikalavimus. Pažymėtina, kad Įstatymo projekto 7 straipsnio 3 dalies formuluotė „aukštosiose mokyklose dirbančių asmenų“ nėra tiksli ir gali būti aiškinama sudaranti galimybes bet kuriam aukštosios mokyklos darbuotojui, neatsižvelgiant į jo įgytą išsilavinimą ir profesinę patirtį, tapti Atestacijos komisijos, kuri organizuos prisiekusiųjų vertėjų egzaminą ir atestaciją, nariu.
18. Pasiūlyti Įstatymo projekto 7 straipsnio 6 dalyje numatyti terminą, per kurį Atestacijos komisijos sprendimai gali būti skundžiami Prisiekusiųjų vertėjų garbės teismui.
19. Patikslinti Įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalį, kurioje:
19.1. neaišku, kokios vertėjo žinios turi būti patikrintos per egzaminą tuo atveju, jeigu egzaminą laikytų užsieniečiai. Abejotina, ar tikslinga tikrinti kandidatų gebėjimą versti iš lietuvių kalbos į užsienio kalbą ir (ar) iš užsienio kalbos į lietuvių kalbą, jeigu vertėjai verstų ne iš lietuvių kalbos, o iš vienos užsienio kalbos į kitą užsienio kalbą. Šiems vertėjams turėtų būti tikslinami ir lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimai, kad būtų proporcingi tokių vertėjų atliekamam darbui;
20. Pasiūlyti Įstatymo projekto 8 straipsnį papildyti 5 dalimi, nustatančia, kad asmuo, nesutinkantis su Atestacijos komisijos sprendimu dėl prisiekusiųjų vertėjų egzamino, gali jį apskųsti teismui.
21. Pasiūlyti Įstatymo projekto 9 straipsnio 1 dalyje numatyti trumpesnį (pavyzdžiui, vienerių metų) terminą, per kurį asmuo gali kreiptis į teisingumo ministrą, prašydamas įrašyti jį į prisiekusiųjų vertėjų sąrašą. Penkeri metai – akivaizdžiai per ilgas terminas (ypač tais atvejais, kai, pavyzdžiui, asmuo, išlaikęs prisiekusiųjų vertėjų egzaminą, penkerius metus verčiasi kitokia, ne vertimo, veikla). Tikslintinas ir 9 straipsnio santykis su 11 straipsniu, nes išeina, kad asmuo, įrašytas į prisiekusiųjų vertėjų sąrašą po 5 metų nuo egzaminų išlaikymo dienos, pagal 11 straipsnio 2 dalį atestuojamas tik praėjus dar penkeriems jo veiklos metams.
22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (Žin., 1999, Nr. 60-1945), pasiūlyti Įstatymo projekto 9 straipsnio 2 dalyje numatyti vieno mėnesio terminą, per kurį asmuo, atitinkantis įstatymo reikalavimus, būtų įrašomas į prisiekusiųjų vertėjų sąrašą.
23. Kadangi Įstatymo projekto 10 straipsnyje numatyta, kad asmuo, siekiantis tapti prisiekusiuoju vertėju, turi prisiekti būti ištikimas Lietuvos Respublikai, svarstytina, ar nereikėtų numatyti kitokį priesaikos tekstą ne Lietuvos Respublikos piliečiams.
25. Pasiūlyti Įstatymo projekto 11 straipsnio 2 dalyje atsisakyti nuostatos, kad tas pats subjektas, kuris atestuoja, turėtų teisę ir rekomenduoti atlikti atestaciją (tai yra Atestacijos komisija); taip pat 11 straipsnio 3 dalyje nustatyti, nuo kada pradedamas skaičiuoti vienerių metų terminas.
26. Atsižvelgiant į tai, kad prisiekusiojo vertėjo neatestavimas – vienas iš išbraukimo iš prisiekusiųjų vertėjų sąrašo pagrindų, pasiūlyti Įstatymo projekto 11 straipsnyje įtvirtinti prisiekusiųjų vertėjų atestacijos pagrindus; 11 straipsnio 3 dalyje išbrauktinas žodis „pakartotinai“.
27. Atsižvelgiant į Bendrųjų reikalavimų valstybės institucijų interneto svetainėms, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 480 (Žin., 2003, Nr. 38-1739), 6 punktą, kuriame numatyta, kad valstybės institucijos interneto svetainė (ne tik įvadinis puslapis) negali būti naudojama komercinių paslaugų ar įmonių reklamai, pasiūlyti Įstatymo projekto 12 straipsnio 2 dalyje numatyti, kad Prisiekusiųjų vertėjų rūmai turi savo puslapį internete ir patys jį tvarko, nurodo jame atitinkamą informaciją.
28. Įstatymo projekto 13 straipsnio 1 dalyje numatyti asmens išbraukimo iš prisiekusiųjų vertėjų sąrašo pagrindai turėtų būti tikslūs, aiškūs ir baigtiniai, taigi pasiūlyti patikslinti 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
29. Patikslinti Įstatymo projekto 14 straipsnio nuostatas dėl veiksmų, kuriuos prisiekusysis vertėjas turi registruoti jo veiklos registravimo žurnale.
30. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Įstatymo projekto 2 straipsnį prisiekusysis vertėjas laikomas valstybės įgaliotu asmeniu, svarstytina, ar antspaudas, kuriuo prisiekusysis vertėjas tvirtins dokumentus (15 straipsnio 1 dalis), neturėtų būti su Lietuvos valstybės herbu. Atitinkamai turėtų būti papildytas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės herbo“ (Žin., 1990, Nr. 17-439).
33. Papildyti Įstatymo projekto 16 straipsnio 3 dalį – nurodyti, kad draudiminiu įvykiu laikomi prisiekusiojo vertėjo neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas).
34. Svarstytina, ar Įstatymo projekto 16 straipsnio 4 dalyje numatyta vieno prisiekusiojo vertėjo profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma (20000 litų) vienam draudiminiam įvykiui ne per maža. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pavyzdžiui, advokatų ir notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali draudimo suma yra 100000 litų vienam advokatui (notarui) kiekvienam draudiminiam įvykiui, antstolio – 200000 litų vienam draudiminiam įvykiui. Manytina, kad dėl netinkamos kokybės vertimo gali būti padaryta žymi žala, didesnė nei 20000 litų, pavyzdžiui, klaidingai išvertus sutartį ar kitą teisines pasekmes sukeliantį dokumentą.
35. Svarstytina Įstatymo projekto 16 straipsnio 5 dalies nuostatos, pagal kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustatytų maksimalią draudimo įmoką, atitiktis Tarybos direktyvai 92/49/EEB, kuri liberalizuoja draudimo veiklą ES, įtvirtindama draudimo įmonių laisvę nustatyti draudimo įmokų tarifus ir taikyti priemokų (nuolaidų) sistemą (direktyvos 6 straipsnis).
36. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą (Žin., 2003, Nr. 94-4246) draudimo veiklos priežiūrą vykdo Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, kurią reikėtų nurodyti Įstatymo projekto 16 straipsnio 6 dalyje vietoj Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos. Vietoj žodžio „leidimą“ derėtų įrašyti žodį „licenciją“.
37. Svarstytina Įstatymo projekto 16 straipsnio 7 dalies nuostata, kad prisiekusieji vertėjai profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo (poliso) kopiją privalo pateikti Teisingumo ministerijai. Tikslingiau nustatyti, kad šios kopijos pateikiamos Prisiekusiųjų vertėjų rūmams.
38. Įrašyti Įstatymo projekto 17 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžio „savivaldą“ žodžius „savivaldos teisę“.
40. Atsižvelgiant į tai, kad juridinio asmens steigimo dokumentas – įstatai negali prieštarauti įstatymams, taisytina Įstatymo projekto 17 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią Prisiekusiųjų vertėjų rūmų įstatai turėtų teisinę viršenybę prieš Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą (Žin., 2004, Nr. 25-745).
41. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme ir kituose įstatymuose vartojamas sąvokas, išbraukti Įstatymo projekto 18 straipsnio 2 punkte žodį „valdžios“ ir įrašyti 7 punkte po žodžio „rūmų“ žodžius „šiame Įstatyme ir“.
42. Įstatymo projekto 19 straipsnio 1 dalies 6 punktas ir 20 straipsnio 4 dalis derintini su Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, kad įstatymus ir kitus teisės aktus „Valstybės žiniose“ oficialiai skelbia juos pasirašę pareigūnai.
43. Įstatymo projekto 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad Prisiekusiųjų vertėjų rūmų prezidiumas, kuris pagal šio straipsnio 1 dalį yra Prisiekusiųjų vertėjų rūmų valdymo organas, tikrina prisiekusiųjų vertėjų darbo organizavimą, tačiau nė viename straipsnyje nenumatyta, kas organizuoja prisiekusiųjų vertėjų darbą. Be to, pažymėtina, kad tokia formuluotė pernelyg abstrakti ir nekonkreti. Atsižvelgiant į tai, kad niekur nenumatyta prisiekusiųjų vertėjų pareiga konkrečiu nustatytu būdu organizuoti savo darbą, pasiūlyti atitinkamai papildyti Įstatymo projekto 4 straipsnį.
44. Pasiūlyti Įstatymo projekto 21 straipsnyje nustatyti, kad Prisiekusiųjų vertėjų garbės teismą sudarytų, be kitų šiame straipsnyje nurodytų narių, 3 prisiekusieji vertėjai.
45. Pasiūlyti Įstatymo projekto 22 straipsnyje nustatyti, kam, kada ir už kokią veiklą atsiskaito Prisiekusiųjų vertėjų rūmų prezidiumo pirmininkas.
46. Pasiūlyti Įstatymo projekto 23 straipsnyje nustatyti, kad Prisiekusiųjų vertėjų garbės teismas tik nagrinėja prisiekusiųjų vertėjų drausmės bylas, o teisę iškelti minėtas bylas už įstatymo pažeidimus turi kiti subjektai: teisingumo ministras, Prisiekusiųjų vertėjų rūmų prezidiumas.
47. Pasiūlyti Įstatymo projekto 24 straipsnio 3 dalyje nurodyti, kad sprendimai dėl drausminės nuobaudos skyrimo gali būti skundžiami teismui.
48. Neaišku, už kokių darbuotojų ir kokią jų padarytą žalą atsako prisiekusysis vertėjas, kadangi Įstatymo projekte nenumatyti kiti darbuotojai (padėjėjai ar panašiai), kurie turėtų teisę vykdyti Įstatymo projekte pavestas prisiekusiajam vertėjui funkcijas. Be to, būtų neaišku, ar tokių darbuotojų atsakomybė turėtų būti draudžiama (Įstatymo projekto 16 straipsnis).
49. Pasiūlyti Įstatymo projekto 25 straipsnį papildyti šia 2 dalimi:
50. Svarstytina, ar Įstatymo projekto 29 straipsnio 1 dalyje numatytas įstatymų lydimųjų teisės aktų parengimo ir patvirtinimo terminas realus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekte daug normų, numatančių pareigą rengti įstatymų lydimuosius teisės aktus (4 straipsnio 4 punktas, 5 straipsnio 4 punktas, 7 straipsnio 2 dalis ir kiti), pasiūlyti nustatyti, kad įstatymų lydimųjų teisės aktų parengimo ir patvirtinimo terminas – šeši mėnesiai.
52. Įstatymo projekte nenumatyta, ar prisiekusysis vertėjas gali verstis kita veikla, gauti kitų pajamų, ar privalo turėti biurą, kokie kiti jo statuso ypatumai; taip pat nenumatyta, kur saugomos prisiekusiųjų vertėjų asmens bylos, kas jas tvarko.
53. Įstatymo projekto 3 straipsnyje numatyta prisiekusiojo vertėjo teisė patvirtinti vertimų atitiktį originalui ir kitos teisės, kurios šiuo metu pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (Žin., 1992, Nr. 28-810; 1998, 49-1329; 2001, Nr. 55-1943) 26 straipsnio 1 dalies 4 punktą numatytos notarams. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti parengti ir kartu su šiuo Įstatymo projektu svarstomi atitinkami Lietuvos Respublikos notariato įstatymo pakeitimai.
54. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekte Teisingumo ministerijai numatytos papildomos funkcijos, kartu su Įstatymo projektu turi būti parengtas ir svarstomas Lietuvos Respublikos 2004 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 121-5466) pakeitimo numatant lėšas šioms funkcijoms atlikti projektas.