Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽVALGYBOS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-3552 IR LYDIMŲJŲ ĮSTATYMŲ PROJEKTŲ NR. XIP-3553–XIP-3567
2012 m. birželio 13 d. Nr. 695
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko 2012 m. gegužės 14 d. potvarkį Nr. PP-245 ir Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. SV-S-1578 9–13 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-3552 (toliau – Įstatymo projektas) ir lydimiesiems įstatymų projektams Nr. XIP-3553–XIP-3567 (toliau – lydimieji įstatymų projektai) ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – Seimas) tikslinti Įstatymo projektą ir lydimuosius įstatymų projektus pagal šias pastabas ir pasiūlymus:
1.1. Įstatymo projektas ir lydimieji įstatymų projektai tikslintini pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos pastabas.
1.2. Įstatymo projektu žvalgybos (kontržvalgybos) subjektų veikla atskiriama nuo operatyvinės veiklos subjektų veiklos. Galiojančiame Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatyme (Žin., 2000, Nr. 64-1931) nustatyta, kad žvalgyba – tai žvalgybos tarnybų veikla, naudojant operatyvinės veiklos metodus ir priemones, todėl žvalgybos tarnybų veikla, kiek ji buvo vykdoma remiantis Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymu (Žin., 2002, Nr. 65-2633), kontroliuojama vadovaujantis šio įstatymo 21 straipsnio nuostatomis. Atskyrus žvalgybos metodus nuo operatyvinės veiklos metodų, neliktų šių metodų taikymo priežiūros. Įstatymo projekte numatyta žvalgybos institucijų parlamentinė, vidaus ir finansinės veiklos kontrolė. Teisminė kontrolė apsiriboja kai kurių žvalgybos subjektų veiklos metodų sankcionavimu.
Ženevos ginkluotųjų pajėgų demokratinės kontrolės centro apžvalgoje „Žvalgybų atskaitomybė: teisiniai standartai ir priežiūros praktika“ konstatuota, kad sveikintina žvalgybos institucijų kontrolė per vykdomosios valdžios instituciją – vyriausybę. Dėl žvalgybos tarnybų veiklos ypatybių būtent vyriausybinė, o ne parlamentinė kontrolė praktiniais sumetimais yra pirmiausia pageidautina, nes parlamentai neturi vadybinių galimybių, kokias turi vyriausybinė valdžia.
Įstatymo projekto 21 straipsnyje įtvirtinta žvalgybos institucijų parlamentinė kontrolė ir Įstatymo projekto 22 straipsnyje įtvirtinta žvalgybos institucijų vyriausybinė kontrolė grindžiama tik bendro pobūdžio informacijos ir ataskaitų teikimu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto Saugumo pakomitečiui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė), todėl nebūtų veiksminga ir pakankama. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (Žin., 1997, Nr. 2-16) priedėlio 20 skyriaus nuostatas Seimas atlieka parlamentinę Valstybės saugumo departamento veiklos kontrolę laikydamasis Seimo nustatytų specialių procedūrų, o pagal 12 ir 14 skyrių nuostatas Vyriausybė yra aukščiausia nacionalinio saugumo užtikrinimui vadovaujanti institucija, kuri saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką, taip pat koordinuoja nacionalinį saugumą stiprinančių priemonių įgyvendinimą ir valstybės įstaigų, atliekančių šias funkcijas, veiklą, sutelkia šias įstaigas aktualiems ir svarbiems nacionalinio saugumo uždaviniams spręsti, – šioms funkcijoms įgyvendinti Vyriausybei turi būti suteikti reikiami teisiniai įrankiai. Siekiant nustatyti veiksmingus parlamentinės ir vyriausybinės kontrolės teisinius įrankius ir procedūras, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Seimas ir Vyriausybė, kaip kolegialios institucijos, veiksmingą žvalgybos institucijos kontrolę galėtų vykdyti tik per tam tikslui įsteigtą valstybės įstaigą, Įstatymo projektas pildytinas nuostatomis, numatančiomis Žvalgybos inspektorių tarnybą, padėsiančią Seimui ir Vyriausybei veiksmingai kontroliuoti žvalgybos institucijų veiklą. Įstatymo projekte siūlytina nustatyti, kad Žvalgybos inspektorių tarnybos nuostatus, struktūrą ir pareigybių sąrašą tvirtina Vyriausybė, šioje tarnyboje dirba žvalgybos inspektoriai, kuriuos 5 metų kadencijai, bet ne daugiau kaip 2 kadencijoms iš eilės skiria Seimas. Kartu siūlytina detalizuoti žvalgybos inspektorių kandidatūrų teikimo, svarstymo ir skyrimo tvarką ir nustatyti galimų kandidatūrų ir žvalgybos inspektorių skaičių. Žvalgybos inspektorių tarnybai vadovauja žvalgybos generalinis inspektorius, skiriamas iš žvalgybos inspektorių. Taip pat siūlytina nustatyti, kad žvalgybos generalinis inspektorius kontroliuoja, kaip žvalgybos institucijos vykdo Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės pavedimus, ir reguliariai informuoja apie tai Seimo pirmininką, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką, Respublikos Prezidentą ir Ministrą Pirmininką, teikia metines ataskaitas Valstybės gynimo tarybai ir Seimui, taip pat savo iniciatyva, Respublikos Prezidento, Seimo, Ministro Pirmininko paklausimu tikrina ir vertina žvalgybos metodų taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, tiria asmenų skundus ir paklausimus dėl žvalgybos institucijų ir žvalgybos pareigūnų veiksmų ir / ar jų priimtų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo, sprendžia žvalgybos pareigūnų ir kitų žvalgybos institucijų darbuotojų ginčus dėl tarnybos / darbo santykių; taip pat žvalgybos generalinis inspektorius turi teisę apklausti asmenis ir susipažinti su visa jo funkcijoms atlikti reikalinga įslaptinta informacija, įskaitant informaciją, susijusią su vykdomomis žvalgybos operacijomis ar galinčią identifikuoti žvalgybos slaptuosius bendradarbius; taip pat siūlytina Įstatymo projekte nustatyti žvalgybos inspektoriams taikomas žvalgybos pareigūnų tarnybos apmokėjimą, socialines garantijas, veiklos garantijas ir apribojimus reglamentuojančias nuostatas.
1.3. Įstatymo projekto 2 straipsnio 5 dalyje pateikta žvalgybos slaptojo bendradarbio sąvoka, tačiau toliau Įstatymo projekte iš esmės nenurodoma, kokiais pagrindais ir tvarka tokie asmenys priimami ir kokia tvarka jiems atsilyginama. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina įtvirtinti Įstatymo projekte nuostatas dėl žvalgybos slaptųjų bendradarbių priėmimo, darbo apmokėjimo ir kitų klausimų arba įtvirtinti blanketinę nuorodą į kitą teisės aktą.
1.4. Įstatymo projekto 2 straipsnio 8– 11 dalyse pateiktos sąvokos yra bendro pobūdžio ir nesietinos vien tik su žvalgyba ar kontržvalgyba, todėl siūlytina Įstatymo projekte atsisakyti šių sąvokų ir apibrėžčių.
1.5. Tikslintinos Įstatymo projekto 4 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios bendruosius ir specialiuosius žvalgybos institucijų veiklos principus. Svarstytina, ar reikia kaip bendruosius teisinius principus išskirti lojalumo konstitucinei santvarkai (2 dalies 1 punktas) ir atskaitomybės aukščiausiosioms valstybės institucijoms, užtikrinančioms nacionalinį saugumą (2 dalies 5 punktas), principus. Abejojama ir dėl savalaikiškumo, objektyvumo ir aiškumo principų, kurie būdingi daugeliui teisinio reguliavimo sričių, priskyrimo specialiųjų žvalgybos ir su ja susijusios veiklos principų kategorijai, todėl siūlytina šių principų atsisakyti arba suformuluoti tik tokius, kurie būtų būdingi tik šiai sričiai.
1.6. Įstatymo projekto 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas žvalgybos uždavinys – prognozuoti bei nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančias iš užsienio ir galinčias turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatomi kontržvalgybos uždaviniai: 1) nustatyti užsienio valstybių žvalgybos, saugumo institucijų ir su jomis susijusių asmenų veiklą, galinčią pažeisti valstybės suverenitetą, teritorijos neliečiamybę ir vientisumą, konstitucinę santvarką, valstybės interesus, gynybinę ir ekonominę galią, ir šalinti šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes; 2) prognozuoti, nustatyti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius Lietuvos Respublikos viduje <...>; 3) organizuoti ir vykdyti informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptį, apsaugą ir kontroliuoti, kaip tokia informacija saugoma Lietuvos Respublikos viduje ir jos institucijose užsienyje. Neaišku, kokiu pagrindu žvalgybos ir kontržvalgybos uždaviniai formuluojami vadovaujantis skirtingais terminais, todėl Įstatymo projekto 7 straipsnį reikėtų patikslinti – nuosekliau apibrėžti žvalgybos ir kontržvalgybos uždavinius.
1.7. Įstatymo projekto 9 straipsnyje reglamentuotos žvalgybos institucijų teisės, kurias jos turi vykdydamos joms pavestus uždavinius ir atlikdamos funkcijas. Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta teisė bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos juridiniais ir fiziniais asmenimis, o 7 punkte – teisė užmegzti ir palaikyti slapto bendradarbiavimo santykius su asmenimis. Taigi 6 ir 7 punktų nuostatos iš dalies dubliuojasi, todėl siūlytina šiuos punktus sujungti, o Įstatymo projekto 9 straipsnį išdėstyti taip, kad žvalgybos institucijų teisių ir pareigų sąrašas būtų nebaigtinis. Kartu siūlytina Įstatymo projekto 9 straipsnio 2 dalies 6 punktą suderinti su Įstatymo projekto 26 straipsniu arba šio punkto atsisakyti.
1.8. Įstatymo projekto 13 straipsnyje reglamentuotas žvalgybos informacijos rinkimas atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų atlikimą motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardos teismo pirmininko įgaliotas šio teismo teisėjas pagal žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų motyvuotus teikimus. Žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų teikime apygardos teismui, be kitos informacijos, nurodomi ir duomenys apie fizinius asmenis (vardas ir pavardė, asmens kodas) ar juridinius asmenis (buveinė, kodas), arba objektus (jų apibūdinimas), kurių atžvilgiu bus taikomi veiksmai. Ši nuostata pakartota ir Įstatymo projekto 13 straipsnio 5 dalies 2 punkte. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad Įstatymo projekto 17 straipsnio, reglamentuojančio žvalgybos informacijos naudojimą, 3 dalyje nurodyta, kad pradėjus operatyvinį tyrimą žvalgybos informacijos rinkimas to paties fizinio ar juridinio asmens atžvilgiu nedelsiant nutraukiamas. Iš tokių nuostatų neaišku, kaip sprendžiamas klausimas dėl objektų, kurių atžvilgiu buvo taikomi Įstatymo projekto 13 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai, jeigu pradedamas operatyvinis tyrimas. Siekiant ekonomiškesnės teisėkūros, kartu siūlytina Įstatymo projekto 13 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti blanketinę nuorodą į 13 straipsnio 3 dalį. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina tarpusavyje suderinti Įstatymo projekto 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte vartojamą sąvoką „stebėjimas ir fiksavimas“ ir šio straipsnio 4 dalyje vartojamą sąvoką „slapta kontroliuojama ir fiksuojama“. Kartu siūlytina šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinti, kokiu būdu ir per kokį terminą žvalgybos institucijos vadovas privalo pranešti apygardos teismui apie kontrolės ir fiksavimo pradėjimą ir vykdymą, pasikeitus asmens naudojamam galiniam įrenginiui ar nustačius, kad asmuo naudoja kitus galinius įrenginius, be to, nustatyti aiškų terminą, per kurį teismas turi priimti atitinkamą sprendimą ir pranešti atitinkamai institucijai.
1.9. Abejonių kelia Įstatymo projekto 13 straipsnio 7 dalies nuostata, kad žvalgybos institucijos dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų sankcionavimo turi teisę kreiptis į bet kurį apygardos teismą. Nepaisant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 3 dalies ir 11 straipsnio 3 dalies nuostatų, manytina, kad tokia Įstatymo projekte įtvirtinta galimybė gali lemti piktnaudžiavimo atvejus, kai vienam apygardos teismui atsisakius sankcionuoti tam tikrus veiksmus, žvalgybos institucijos vadovas ar jo įgaliotas pavaduotojas kreipsis į kitą apygardos teismą dėl tų pačių veiksmų sankcionavimo. Ši pastaba atitinkamai taikytina ir Įstatymo projekto 15 straipsniui, kuriame reglamentuojamas duomenų gavimas iš juridinių ir fizinių asmenų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu fizinis ar juridinis asmuo per žvalgybos institucijos nurodytą terminą nepateikia prašomų duomenų arba atsisako juos pateikti, žvalgybos institucijos turi teisę kreiptis į bet kurį apygardos administracinį teismą su prašymu įpareigoti pateikti duomenis, kurių reikia žvalgybos institucijų užduotims ir funkcijoms atlikti.
1.10. Įstatymo projekto 14 straipsnio pavadinimas parodo galimybę rinkti informaciją tik iš valstybės registrų (kadastrų), tačiau šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad privatūs juridiniai asmenys informaciją, kuri kaupiama, saugoma ir (ar) tvarkoma jų duomenų bankuose, žvalgybos institucijoms teikia pagal atskiras sutartis. Dėl to ši nuostata turėtų būti perkelta į Įstatymo projekto 15 straipsnį, reglamentuojantį duomenų gavimą iš juridinių ir fizinių asmenų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo (Žin., 2011, Nr. 163-7739) 29 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, kad registro duomenys, registro informacija, registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos neatlygintinai teikiami mokesčių administravimo, teisėtvarkos institucijoms ir teismams teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal prašymą ir (arba) sutartis, siūlytina šio straipsnio 2 dalyje išbraukti žodžius „privalo sudaryti žvalgybos institucijoms sąlygas neatlygintinai naudotis jų tvarkomais registrais (kadastrais), klasifikatoriais ir kitais duomenų bankais bei“.
1.11. Įstatymo projekto 16 straipsnio, reglamentuojančio žvalgybos informacijos tvarkymą, 1 dalyje nustatyta, kad žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją tvarko šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu, tvarkant žvalgybos informaciją, yra šio įstatymo ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio įstatymo normos. Atsižvelgiant į šią bendro pobūdžio nuostatą, šio straipsnio 2 dalis, numatanti, kad žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją tvarko tik šio įstatymo nustatytais tikslais ir tik joms pavestiems uždaviniams vykdyti, ir 3 dalis, nustatanti, kad žvalgybos institucijų veiklos metu surinkta žvalgybos informacija tvarkoma taip, kad nebūtų neteisėtai ir nepagrįstai atskleisti žvalgybos informacijos šaltiniai, pažeistos su žvalgybos institucijomis bendradarbiaujančių asmenų teisės ir teisėti interesai, yra perteklinės, todėl siūlytina šias nuostatas išbraukti.
1.12. Įstatymo projekto 17 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad žvalgybos pareigūnas teisminio nagrinėjimo procese gali dalyvauti tik kaip liudytojas, kuriam įstatymų nustatyta tvarka taikomas anonimiškumas arba dalinis anonimiškumas. Kadangi Įstatymo projekto 17 straipsnis reglamentuoja žvalgybos informacijos naudojimo sąlygas, šio straipsnio 6 dalį reikėtų išbraukti kaip perteklinę, nes ji nepatenka į Įstatymo projekto 17 straipsnio reguliavimo sritį.
1.13. Atsižvelgiant į praktines problemas, kylančias dėl operatyvinės informacijos (ne)teikimo kitoms institucijoms, siūlytina nustatyti Įstatymo projekto 18 straipsnyje aiškius žvalgybos informacijos neteikimo pagrindus ir apskundimo mechanizmą.
1.14. Įgyvendinant šio nutarimo 2 punkte pateiktą pasiūlymą, būtina tikslinti Įstatymo projekto 20 straipsnio 3 dalies nuostatas ir numatyti, kad šioje dalyje nurodyti duomenys teikiami tik žvalgybos generaliniam inspektoriui.
1.15. Įstatymo projekto 20 straipsnio pavadinimo formuluotė – bendrieji žvalgybos institucijos kontrolės principai, tačiau šio straipsnio nuostatos iš esmės priskirtinos kitų teisės aktų reguliavimo sričiai, todėl siūlytina atsisakyti jo kaip perteklinio. Atitinkama pastaba taikytina ir Įstatymo projekto 24 straipsnio 1 daliai, o šio straipsnio 2 dalį siūlytina sujungti su 21 straipsniu.
1.16. Svarstytina, ar Įstatymo projekto 23 straipsnyje pasirinktas tinkamas subjektas, nagrinėsiantis žvalgybos pareigūnų veiksmus, pažeidžiančius žmogaus teises ir laisves. Atsižvelgiant į tai, kad ši sritis priskirtina padidėjusios rizikos grupei, ir į šio nutarimo 2 punkte pateiktą pasiūlymą, siūlytina nustatyti, kad asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus, susijusius tiek su pareigūnų sprendimais, tiek su jų veiksmais, nagrinėtų ir vertintų žvalgybos generalinis inspektorius ir teismai.
1.17. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97) 27 straipsnio nuostatas pagrindinis Seimo valdybos uždavinys – spręsti organizacinius klausimus, todėl siūlytina svarstyti, ar Seimo valdybai priskirtina kompetencija nustatyti Valstybės saugumo departamento didžiausią leistiną žvalgybos pareigūnų ir asmenų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių.
1.18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 104-2322; 2010, Nr. 15-699) 6 straipsnio nuostatomis, kad visos biudžetinės įstaigos privalo turėti nuostatus, kuriais vadovaujasi savo veikloje, siūlytina Įstatymo projekto 28 straipsnio 2 dalyje nustatyti, kad Valstybės saugumo departamentas turi savo nuostatus, ir nurodyti nuostatus tvirtinantį subjektą.
1.19. Kadangi Įstatymo projekte siūloma pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymą, Įstatymo projekte turi būti apibrėžtas Vyriausybinių ryšių centro prie Valstybės saugumo departamento (toliau – Vyriausybinių ryšių centras) statuso ir funkcijų tęstinumas. Pažymėtina, kad Vyriausybinių ryšių centras yra svarbus saugiam diplomatinės tarnybos institucijų funkcionavimui, todėl neapibrėžus funkcijų tęstinumo liktų neaišku, kaip bus organizuojamas ir užtikrinamas vyriausybinis ryšys ir jo techninė apsauga Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucijose Lietuvoje ir užsienyje. Spręstinas klausimas ir dėl kitų Vyriausybinių ryšių centro funkcijų, pavyzdžiui, Nacionalinės šifrų paskirstymo tarnybos funkcijos. Siūlytina Vyriausybinių ryšių centro veikimą pagrįsti įstatymu – atsižvelgiant į Vyriausybinių ryšių centro atliekamas funkcijas, jo veiklą galėtų reglamentuoti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas.
1.20. Iš Įstatymo projekto 33 straipsnio 7 punkto nuostatų neaišku, kokiu pagrindu nustatomi asmenys, kurie turėtų tiesioginio pavaldumo ryšį su asmeniu, priimamu į darbą žvalgybos institucijoje. Jeigu artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys), kaip nurodyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.135 straipsnyje, siūlytina Įstatymo projekto 33 straipsnio 7 punktą papildyti.
1.21. Abejotina Įstatymo projekto 36 straipsnio 2 dalies nuostata, kad priimant asmenis į žvalgybos pareigūno pareigas nustatomas didžiausias bandomasis laikotarpis – 12 mėnesių, o šio straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad bandomuoju laikotarpiu žvalgybos institucijos vadovas turi teisę nutraukti su žvalgybos pareigūnu žvalgybos pareigūno sutartį ir atleisti jį iš tarnybos nenurodydamas jam priežasčių. Manytina, kad toks priėmimo į žvalgybos instituciją bandomojo laikotarpio reglamentavimas gali lemti asmens socialinės padėties pažeidžiamumą. Įvertinus tai ir atsižvelgiant į kituose teisės aktuose nustatytus bandomųjų laikotarpių terminus (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 106 straipsnyje nustatyta, kad išbandymo terminas negali būti ilgesnis kaip 3 mėnesiai, o įstatymų nustatytais atvejais norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, gali būti taikomi ilgesni išbandymo terminai, bet ne ilgesni kaip 6 mėnesiai), siūlytina sutrumpinti 36 straipsnio 2 dalyje nustatyto bandomojo laikotarpio terminą. Be to, manytina, kad, nutraukus žvalgybos pareigūno sutartį ir atleidus jį iš tarnybos bandomuoju laikotarpiu, turėtų būti pateikiamos atleidimo priežastys ir numatyta apskundimo galimybė. Siekiant atrankos proceso skaidrumo, kartu siūlytina įtvirtinti ir asmenų, kurie nebuvo atrinkti į žvalgybos institucijas, atrankos rezultatų apskundimo mechanizmą.
1.22. Įstatymo projekto 32 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo negali būti priimamas į žvalgybos instituciją, jeigu jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, taip pat buvo nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą, nesunkų ar apysunkį tyčinį ar neatsargų nusikaltimą ir nėra išnykęs teistumas. Manytina, kad į tarnybą negali būti priimamas asmuo, kuris buvo nuteistas už bet kokią tyčinę nusikalstamą veiką, nepaisant to, ar teistumas išnyko ar buvo panaikintas, arba kuriam atimta teisė dirbti teisėsaugos institucijose, nes tai neatitinka nepriekaištingos reputacijos turinio.
1.23. Siekiant užtikrinti vienodas visų žvalgybos pareigūnais pretenduojančių tapti asmenų teises, jų atranka ir priėmimas turi būti vykdomas laikantis bendrų principų ir tvarkos, todėl siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 34 straipsnio 1 dalį – nustatyti, kad asmenų atrankos ir priėmimo į žvalgybos instituciją tvarka nustatoma bendru krašto apsaugos ministro ir Valstybės saugumo departamento direktoriaus įsakymu.
1.24. Lietuvos Respublikos Konstitucijos XIII skirsnio 139 straipsnyje, nustatančiame valstybės gynimo principus, įtvirtinta, kad krašto apsaugos organizavimą nustato įstatymai. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio 7 skyriaus antrajame skirsnyje nustatyta, kad Lietuvos gynybinė galia grindžiama in corpore kariuomenės ir jos aktyviojo rezervo parengtimi, o Lietuvos kariuomenė ir kitos krašto apsaugos institucijos kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai ir sąveikai su NATO pajėgomis. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (Žin., 1998, Nr. 49-1325) nustato krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo, kontrolės pagrindus ir karo tarnybos, kaip pagrindinės krašto apsaugą užtikrinančios veiklos, atlikimo tvarką. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas) yra ministrui pavaldi krašto apsaugos sistemos institucija. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio ir jo įgyvendinamųjų įstatymų nuostatos kuria bendrą krašto apsaugos sistemos reglamentavimą ir išskirtinį kario, kaip valstybės gynėjo, statusą, o tai detalizuojama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme. Įstatymo projekte neturėtų būti nustatomos kitokios, nei karo tarnybą reguliuojančiuose įstatymuose nustatyta, profesinės karo tarnybos atlikimo sąlygos, susijusios su profesinės karo tarnybos kario statusu. Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, reikėtų patikslinti Įstatymo projekto 29 straipsnio 3 dalies, 35 straipsnio 1 dalies, 36 straipsnio 1 ir 5 dalių, 37 straipsnio 5 dalies, 42 straipsnio, 43 straipsnio 2 dalies, 45 straipsnio 1 ir 2 dalių, 50 straipsnio, 52 straipsnio, 53 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, 55–61 straipsnių, 62 straipsnio 3 ir 7 dalių, priedo ir kitas nuostatas, kiek tai susiję su Antrajame operatyvinių tarnybų departamente tarnaujančių profesinės karo tarnybos karių statusu (priėmimas į profesinę karo tarnybą, atleidimas iš jos, karių laipsnių suteikimas, drausminė atsakomybė ir kita), – pateikti nuorodas į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą, Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statutą (Žin., 1999, Nr. 51-1635; 2011, Nr. 134-6704), Lietuvos Respublikos karių materialinės atsakomybės įstatymą (Žin., 2000, Nr. 64-1928) ir kitus karo tarnybą reglamentuojančius teisės aktus.
1.25. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto 40 straipsnyje reglamentuojami žvalgybos pareigūnams taikomi draudimai ir apribojimai, manytina, kad šio straipsnio 3 dalies nuostatos, susijusios su žvalgybos pareigūnų teisėmis, neturėtų būti šio straipsnio reguliavimo dalykas.
1.26. Siūlytina detalizuoti Įstatymo projekto 41 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nustatyti pagalbos žvalgybos pareigūnams ir jų šeimos nariams teikimo ir žalos, padarytos žvalgybos pareigūnui ar jo šeimos nariui dėl priežasčių, susijusių su tarnyba žvalgybos institucijoje, atlyginimo tvarką.
1.27. Manytina, kad Įstatymo projekto 42 straipsnis ne iki galo sureguliuoja žvalgybos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad susipažinęs su vertinimo rezultatais žvalgybos pareigūnas turi teisę juos apskųsti, o šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad skundą nagrinėja žvalgybos institucijos vadovo sudaryta komisija ir per 14 kalendorinių dienų nuo skundo gavimo priima sprendimą dėl skundo pagrįstumo. Iš tokių nuostatų neaišku, kaip tęsiama numatyta procedūra, kai skundas pripažįstamas nepagrįstu arba išnagrinėjamas skundas, pripažintas pagrįstu. Taip pat siūlytina apsvarstyti minėtos komisijos sprendimo apskundimą teismui.
1.28. Siūlytina patikslinti Įstatymo projekto 42 straipsnio 3 dalyje neaiškią sąvoką „aukštesnysis viršininkas“.
1.29. Atsižvelgiant į galinčias būti reikšmingas žvalgybos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo pasekmes (Įstatymo projekto 53 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad žvalgybos pareigūnas iš tarnybos atleidžiamas, kai jis atestuojamas kaip netinkamas tęsti tarnybos) ir į tai, kad, siekiant užtikrinti vienodas visų valstybėje veikiančių žvalgybos pareigūnų teises, jų tarnybinė veikla turi būti vertinama laikantis bendrų principų ir tvarkos, tikslintina Įstatymo projekto 42 straipsnio 6 dalis – siūloma įtvirtinti, kad žvalgybos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo tvarka nustatoma bendru krašto apsaugos ministro ir Valstybės saugumo departamento direktoriaus įsakymu. Atsižvelgiant į Įstatymo projekto 42 straipsnio redakciją, įrašyti Įstatymo projekto 53 straipsnio 1 dalies 10 punkte vietoj žodžio „atestuojamas“ žodį „vertinamas“.
1.30. Svarstytina, ar Įstatymo projekto 43 straipsnio 5 dalyje visi numatyti atvejai proporcingi siekiamam tikslui, nes toks teisinis reguliavimas galėtų pažeisti lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus, kelti abejonių dėl pareigūnų teisės į mokymą.
1.31. Neaišku, kuo remiantis Įstatymo projekto 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bendras buvimo rezerve laikas per visą tarnybos laiką negali viršyti 12 metų. Manytina, kad toks terminas nepagrįstai ilgas, juo labiau kad pagal šio straipsnio 3 dalį žvalgybos pareigūno buvimo rezerve laikas įskaičiuojamas į tarnybos stažą.
1.32. Įstatymo projekto 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žvalgybos pareigūnai žvalgybos institucijos vadovo sprendimu gali būti perkeliami į lygiavertes pareigas bet kuriame žvalgybos institucijos padalinyje. Tokiam perkėlimui žvalgybos pareigūno sutikimas nebūtinas. Pažymėtina, kad siūlomas teisinis reguliavimas sudarys prielaidas nepagrįstai dėl vienų ar kitų priežasčių perkelti žvalgybos pareigūną iš vienų pareigų į kitas, todėl siūlytina nustatyti reikalavimą gauti tokio asmens sutikimą.
1.33. Įstatymo projekto 50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žvalgybos pareigūnai gali būti perkeliami iš vienos žvalgybos institucijos į kitą šių institucijų vadovų susitarimu. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas yra ministrui pavaldi krašto apsaugos sistemos institucija, o pagal šio įstatymo 31 straipsnio 1 dalį profesinės karo tarnybos sutartis yra Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos piliečio rašytinis susitarimas. Todėl perkelti žvalgybos pareigūnus iš vienos žvalgybos institucijos į kitą, nepažeidžiant pavaldumo ir kontrolės principų, būtų galima tik suderinus su krašto apsaugos ministru. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 5 dalies nuostatas profesinės karo tarnybos kariai, tarnaujantys Antrajame operatyvinių tarnybų departamente, į kitą žvalgybos instituciją gali būti perkeliami ne ilgiau kaip 3 metams. Kadangi Įstatymo projekto 50 straipsnio 4 dalies nuostata neatitinka ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl atitinkamai reikėtų papildyti lydimąjį įstatymo projektą Nr. XIP-3557.
1.34. Atsižvelgiant į tai, kad profesinės karo tarnybos kariai į valstybės institucijas gali būti perkeliami ne ilgiau kaip 3 metams, svarstytina, ar Įstatymo projekto 50 straipsnio 5 ir 6 dalyse nereikėtų nustatyti konkretaus termino, kuriam žvalgybos pareigūnai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali būti skiriami dirbti valstybės ar savivaldybių institucijose, diplomatinėje tarnyboje, atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, taip pat užsienio valstybių ir tarptautinėse karinėse ar gynybos institucijose ir tarptautinių operacijų kariniuose vienetuose.
1.35. Siūlytina Įstatymo projekto 50 straipsnio 6 dalies nuostatas suderinti su Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (Žin., 1994, Nr. 58-1133; 2002, Nr. 13-465), Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 7-140) ir Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo (Žin., 2007, Nr. 81-3322) nuostatomis.
1.36. Pažymėtina, kad Įstatymo projekto 52 straipsnis, kuriame pateikiamos pagrindinės žvalgybos pareigūno nušalinimo nuo pareigų nuostatos, nesuderintas su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 37-1341) 157 straipsnio, reglamentuojančio laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jeigu tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Šio straipsnio 2 dalyje pateikiami nušalinimo terminai: laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas negali trukti ilgiau kaip 6 mėnesius (pagal Įstatymo projekto 52 straipsnio 4 dalį žvalgybos pareigūnas gali būti nušalintas nuo pareigų ne ilgiau kaip 3 mėnesius); prireikus šios priemonės taikymas gali būti pratęstas dar iki 3 mėnesių; pratęsimų skaičius neribojamas. Pagal galiojančio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (Žin., 1985, Nr. 1-1) 291 straipsnį nušalinimas nuo darbo (pareigų) kaip nuobauda gali būti skiriamas už atskirų rūšių administracinius teisės pažeidimus, padarytus ryšium su darbuotojo tarnybinių pareigų atlikimu. Galimybės taikyti nušalinimą nuo pareigų esant tik įtarimui dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas nenumato. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad Įstatymo projekto 52 straipsnio nuostatos prieštarautų tiek Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, tiek Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso normoms.
1.37. Siūlytina Įstatymo projekto 52 straipsnyje numatyti galimybę vadovui, turinčiam teisę skirti pareigūną į pareigas, nušalinti jį nuo pareigų Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nurodytais pagrindais ir tvarka, kol nustatyta tvarka bus išspręstas klausimas dėl jo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Taip pat siūlytina Įstatymo projekte numatyti galimybę vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, nušalintą pareigūną laikinai perkelti į kitas pareigas, jeigu tai neprieštarauja nušalinimo tikslui. Reikėtų patikslinti Įstatymo projekto 52 straipsnio 4 dalies nuostatas – numatyti veiksmus pasibaigus žvalgybos pareigūnų nušalinimo laikui.
1.38. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto, 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ byloje Nr. 22/2008-31/2008-9/2010-35/2010, siūlytina Įstatymo projekto 52 straipsnyje įtvirtinti nebaigtinį nušalinimo pagrindų sąrašą, kaip antai – „4) kitais įstatymų numatytais pagrindais“.
1.39. Siūlytina Įstatymo projekto 53 straipsnio 1 dalį papildyti nuostata, kad žvalgybos pareigūnas iš tarnybos atleidžiamas ir sutartis su juo nutraukiama, jeigu įsiteisėja teismo sprendimas, kuriuo sprendimas dėl pareigūno priėmimo į tarnybą pripažįstamas neteisėtu.
1.40. Siūlytina patikslinti Įstatymo projekto 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas – susieti atleidimo iš tarnybos pagrindą ne su bausmės paskyrimu, bet su įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų. To nenustačius, gali susidaryti situacija, kai nebus galima atleisti žvalgybos pareigūno, kuris bus padaręs kitą, nei nurodytos Įstatymo projekte, tyčinę veiką ir jam bus paskirta bausmė, dėl kurios pareigūnas negalės atlikti savo pareigų, pavyzdžiui, areštas.
1.41. Siūlytina patikslinti Įstatymo projekto 54 straipsnio 8 dalį – nurodyti, kokių teisės aktų nustatyta tvarka sprendžiami ginčai, kilę dėl atleidimo iš tarnybos žvalgybos institucijoje.
1.42. Siūlytina Įstatymo projekto 55 straipsnyje įtvirtinti aiškų terminą, nuo kada pareigūnas gali būti atleidžiamas.
1.43. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paprastai tarnybinius ar darbo santykius reguliuojančiuose teisės aktuose įtvirtinamas pareigūnų (darbuotojų) skatinimas ir tarnybinė atsakomybė, todėl siūlytina patikslinti Įstatymo projekto vienuoliktojo skirsnio pavadinimą ir šio skirsnio turinio išdėstymą.
1.44. Įstatymo projekto 57 straipsnyje įtvirtinta nuobauda – tarnybinio atlyginimo sumažinimas, tačiau tokia nuobaudos rūšis kelia pagrįstų abejonių. Visų pirma, neaiškus šios nuostatos santykis su Įstatymo projekto 58 straipsnio 2 dalimi, kurioje apibrėžiami šiurkštūs tarnybiniai pažeidimai. Tam tikrais atvejais keisti tarnybinį atlyginimą galima būtų įvertinus žvalgybos pareigūno kvalifikaciją neeilinio vertinimo metu.
1.45. Įstatymo projekto 58 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad žvalgybos pareigūnas, pradėdamas ar pradėjęs vykdyti įsakymą ar užduotį, kurios teisėtumu abejoja, darbo reglamento ar vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka informavęs aukštesnįjį nei davęs įsakymą ar pavedimą vadovą ar žvalgybos tarnybos vadovą apie pradedamą vykdyti ar vykdomą pavedimą, nuo atsakomybės atleidžiamas, jeigu jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties požymių. Tačiau neaišku, nuo kokios atsakomybės jis atleidžiamas, todėl reikėtų šią nuostatą patikslinti.
1.46. Manytina, kad Įstatymo projekto 58 straipsnio 2 dalies 8 punktas, kuriame nurodyta, kad šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu laikomas tarnybinių šaunamųjų ginklų praradimas ar naudojimosi tarnybiniais šaunamaisiais ginklais taisyklių pažeidimas, yra perteklinis, kadangi šio straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta bendresnė nuostata, kad šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu laikoma tyčinė ar neatsargi veika, kuria pažeidžiamos naudojimosi tarnybiniais šaunamaisiais ginklais taisyklės, taip pat naudojimosi kitais daiktais, mechanizmais ar įrenginiais, pripažintais padidėjusio pavojaus šaltiniais, taisyklės (elgesio su padidėjusio pavojaus šaltiniu taisyklių pažeidimas).
1.47. Siūlytina Įstatymo projekto 58 straipsnio 9 dalies nuostatas suderinti su Įstatymo projekto 60 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais, kada žvalgybos pareigūnai netraukiami materialinėn atsakomybėn.
1.48. Siūlytina Įstatymo projekto 59 straipsnyje aiškiai apibrėžti tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo, pavedimo jį atlikti, tarnybinio tyrimo pratęsimo, nuobaudos paskyrimo ir kitus terminus.
1.49. Įstatymo projekto 60 straipsnyje nurodyta, kad vienas iš pagrindų, kai žvalgybos pareigūnai netraukiami materialinėn atsakomybėn, yra tas, kai žala padaryta esant būtinajam reikalingumui, jeigu pagal veikos aplinkybes buvo pagrindas manyti, kad padaryta žala bus mažesnė negu išvengtoji (3 dalies 2 punktas). Manytina, kad atskirai kaip pagrindą nustatyti, jog žvalgybos pareigūnui neatsiranda materialinė atsakomybė ir tada, kai žala padaryta veikiant nenugalimai jėgai (3 dalies 5 punktas), yra perteklinė nuostata, nes pavojaus šaltinis, sudaręs būtinojo reikalingumo situaciją, gali būti ir stichinės gamtos nelaimės (uraganai, potvyniai) ar kitaip pasireiškianti nenugalima jėga.
1.50. Siekiant užtikrinti tinkamą kontrolę ir nustatyti vienodą žvalgybos pareigūnų rangų suteikimo tvarką visose žvalgybos institucijose, atitinkamai reikėtų patikslinti Įstatymo projekto 62 straipsnio 6 dalį – nustatyti, kad rangų suteikimo tvarka nustatoma bendru krašto apsaugos ministro ir Valstybės saugumo departamento direktoriaus įsakymu. Įstatymo projekto 62 straipsnio 7 dalis tikslintina pagal šio nutarimo 1.24 punkte pateiktą pasiūlymą.
1.51. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (Žin., 2003, Nr. 70-3170) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad krašto apsaugos pareigūnų ir karių, vidaus reikalų sistemos, muitinės, valstybės saugumo ir kitų institucijų pareigūnų, kurių tarnybinius santykius nustato atitinkami statutai, tarnybą reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose privalo būti nustatyti saugos ir sveikatos reikalavimai jiems vykdant specifinę veiklą, ir į tai, kad Įstatymo projektu siekiama nustatyti žvalgybos pareigūnų socialines ir kitas garantijas, papildyti Įstatymo projektą ir jame nustatyti darbo saugos ir sveikatos darbe reikalavimus žvalgybos pareigūnams.
1.52. Įstatymo projekte nustatoma nauja žvalgybos pareigūnų darbo apmokėjimo sistema, siekiant nustatyti didesnius nei šiuo metu galiojantys tarnybinio atlyginimo koeficientus, keičiama priedo už stažą skaičiavimo tvarka, o vietoj kvalifikacinių kategorijų ir laipsnių įvedami rangai, taip pat buvimo rezerve laikas ilginamas iki 12 metų, – šis laikas įskaitomas į žvalgybos pareigūno stažą ir stažą valstybinei pensijai gauti. Įstatymo projektui įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (toliau – valstybės biudžetas) 2013 metais papildomai reikėtų 13 800 tūkst. litų. Išskirtinių darbo apmokėjimo sąlygų nustatymas vienai pareigūnų grupei galėtų pažeisti kitų pareigūnų grupių lūkesčius gauti teisingą atlyginimą už tarnybą ir sudarytų precedentą reikalauti didesnio darbo užmokesčio, o tai sunkmečiu pareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų. Valstybės biudžeto apmokamiems darbuotojams darbo užmokestis gali būti didinamas tik atliekant struktūrines reformas, t. y. taip pertvarkant atitinkamus sektorius ir optimizuojant jų veiklą bei atliekamas funkcijas, kad darbuotojų atlyginimų klausimai būtų sprendžiami nedidinant asignavimų valdytojams patvirtintų bendrųjų valstybės biudžeto asignavimų. Šiuo metu numatyti papildomų lėšų Įstatymo projektui įgyvendinti nėra galimybių. Todėl siūlytina patikslinti Įstatymo projektą ir perkelti į jį galiojančias įstatymų nuostatas, kuriomis reguliuojamas žvalgybos pareigūnų tarnybos apmokėjimas. Valstybės biudžeto asignavimai žvalgybos pareigūnų tarnybiniam atlyginimui taip pat turėtų būti taupomi – žvalgybos pareigūnai atskirti nuo bendrąsias funkcijas atliekančių (nevykdančių žvalgybos ar kontržvalgybos) žvalgybos institucijų darbuotojų.
1.53. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdraustiems asmenims įtvirtinta galimybė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu, pasirinkti motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo trukmę, t. y. kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Pasirinkus motinystės (tėvystės) pašalpą gauti dvejus metus, antraisiais vaiko auginimo metais sudaryta galimybė dirbti ir gauti 40 procentų kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Siekiant užtikrinti konstitucinį visų asmenų lygybės principą, siūlytina patikslinti Įstatymo projekto 64 straipsnio 5 dalį – sudaryti galimybę antraisiais vaiko auginimo metais tarnauti ir gauti 40 procentų dydžio motinystės (tėvystės) išmoką, nepriklausomai nuo to, ar žvalgybos pareigūnas yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, arba, kaip šiuo metu svarstoma Seimo valdybos sprendimu Nr. SV-S-1444 sudarytoje darbo grupėje naujos redakcijos Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo projektui tobulinti, – drausti pareigūnus ne tik pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu, bet ir ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms, numatytoms Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, gauti.
1.54. Nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ir atostogų vaikui prižiūrėti trukmę reguliuoja atitinkamos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos. Atsižvelgiant į tai, tikslintinos Įstatymo projekto 65 straipsnio 6 ir 7 dalys.
1.55. Siūlytina Įstatymo projekto 67 straipsnyje aiškiau suformuluoti, kas tvirtins sveikatos būklės reikalavimus ir kokia (-ios) asmens priežiūros įstaiga (-os) turės teisę tikrinti žvalgybos pareigūnų sveikatos būklę.
1.56. Siūlytina suderinti Įstatymo projekto 69 straipsnio 1 dalį tiek, kiek joje nustatyta, kad žvalgybos pareigūnui mirus dėl tarnybos žvalgybos institucijoje vienkartinė kompensacija, be kita ko, mokama ir besimokantiems nustatyta tvarka įregistruotų mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose, su Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymu (Žin., 2009, Nr. 54-2140), kuriame numatytos 2 studijų formos: nuolatinės studijos ir ištęstinės studijos.
1.57. Svarstytina, ar Įstatymo projekto 69 straipsnio 3 dalies 5– 7 punktuose numatytų kompensacijų mokėjimas neturėtų būti siejamas su liekamaisiais reiškiniais, kaip šiuo metu numato Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio nuostatos, taikytinos Antrajame operatyvinių tarnybų departamente tarnaujantiems profesinės karo tarnybos kariams ir statutiniams valstybės tarnautojams.
1.58. Kadangi žvalgybos pareigūnai nedraudžiami nelaimingų atsitikimų tarnyboje socialiniu draudimu, t. y. nemokamos įmokos, siūlytina patikslinti Įstatymo projekto 70 straipsnio 1 ir 4 dalis – jas sujungti ir išdėstyti taip: „Nelaimingų atsitikimų tarnyboje atvejais žvalgybos pareigūnui mokama žvalgybos pareigūno tarnybinio atlyginimo dydžio išmoka. Išmokos dydis nustatomas nuo bazės, kuri lygi žvalgybos pareigūno mėnesiniam tarnybiniam atlyginimui, mokamam įvykio mėnesį, padaugintam iš 12, ir kuri negali būti didesnė už 48 Vyriausybės nustatytas minimaliąsias mėnesines algas.“
1.59. Įstatymo projekto 32 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyti, kad asmuo, priimamas į žvalgybos instituciją, turi būti tinkamas pagal sveikatos būklę. Įstatymo projekto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta imperatyvi norma, kad žvalgybos pareigūnas iš tarnybos atleidžiamas ir sutartis su juo nutraukiama, kai paaiškėja, kad jis negali atlikti pareigų dėl sveikatos būklės esant medicininei išvadai ir nėra galimybės jį perkelti į kitas jo sveikatos būklę atitinkančias pareigas, o Įstatymo projekto 54 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Įstatymo projekto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytu pagrindu žvalgybos pareigūnas gali būti atleidžiamas iš tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Tačiau Įstatymo projekto 71 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo gali būti priimamas į tarnybą žvalgybos institucijoje arba jam leidžiama toliau tęsti tarnybą ir esant neigiamiems sveikatos būklės patikrinimo rezultatams, jeigu dėl žvalgybos institucijos vadovo pripažintų svarbių priežasčių to reikia tarnybos interesams užtikrinti. Manytina, kad tokia Įstatymo projekto 71 straipsnio nuostata prieštarauja pirmiau nurodytoms Įstatymo projekto 32 ir 53 straipsnių nuostatoms, nes žvalgybos institucijos vadovui suteikiama diskrecija nuspręsti dėl pareigūno tarnybos nepaisant neigiamų sveikatos būklės patikrinimo rezultatų ir Įstatymo projekto 32 ir 53 straipsniuose įtvirtintų imperatyvių normų. Atsižvelgiant į tai, siūlytina patikslinti minėtas Įstatymo projekto nuostatas.
1.60. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2, 3, 9, 10, 60, 72, 73, 74 straipsnių pakeitimo ir 771 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto Nr. XIP-3557 4 straipsnis brauktinas kaip sukuriantis perteklinę teisės normą, nes krašto apsaugos ministro pareiga ir teisė tvirtinti krašto apsaugos sistemos institucijų, taip pat ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento, nuostatus, nustatyti jų struktūrą ir pareigybių sąrašus įtvirtinta Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte.
2. Pasiūlyti Seimui prieš svarstant pagal šio nutarimo 1 punkte pateiktus pasiūlymus patikslintus Įstatymo ir jo lydimųjų įstatymų projektus Seimo statuto nustatyta tvarka prašyti Vyriausybės išvados.