LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL SOCIALINIŲ PASLAUGŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTROS 2007–2009 METŲ PROGRAMOS PATVIRTINIMO
2006 m. spalio 12 d. Nr. 1000
Vilnius
2. Nustatyti, kad Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2007–2009 metų programa įgyvendinama iš atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai numatytų asignavimų ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gautų lėšų.
3. Rekomenduoti savivaldybėms dalyvauti vykdant Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2007–2009 metų programą.
4. Pavesti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai parengti ir patvirtinti Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2007–2009 metų programos projektų atrankos konkursų nuostatus 2007, 2008 ir 2009 metams.
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1000
socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2007–2009 metų programa
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2007– 2009 metų programos (toliau vadinama – ši Programa) paskirtis – sudaryti sąlygas plėtoti socialines paslaugas savivaldybėse, užtikrinant gyventojams galimybę naudotis socialinėmis paslaugomis, skatinant nevyriausybinių organizacijų, teikiančių socialines paslaugas, savivaldybių institucijų, užsienio partnerių, regionų, viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimą.
2. Teisinį šios Programos pagrindą sudaro Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 2006, Nr. 17-589), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 6 d. nutarimas Nr. 171 „Dėl Socialinių paslaugų teikimo reformos koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 15-564), socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. A1-93 „Dėl socialinių paslaugų katalogo patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 43-1570) ir kiti teisės aktai.
II. situacijos ANALIZĖ
5. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 2005 metais Lietuvoje veikė 291 stacionari ir 335 nestacionarios socialinių paslaugų įstaigos ar kitų įstaigų (švietimo, sveikatos ir kitų) padaliniai, teikiantys socialines paslaugas (toliau vadinama – socialinių paslaugų įstaigos). Socialinių paslaugų gavėjų, gaunančių paslaugas institucijose ir pagalbą namuose, per pastaruosius 6 metus pagausėjo maždaug trigubai. Ypač sparčiai gausėjo nestacionarių socialinių paslaugų gavėjų – maždaug 5 kartus; 2005 metais Lietuvoje buvo apie 20,5 tūkst. socialinių paslaugų gavėjų stacionariose socialinių paslaugų įstaigose, apie 96 tūkst. – nestacionariose socialinių paslaugų įstaigose.
6. 2005 metais 22 nakvynės namuose buvo laikinai apgyvendinta beveik 2000 žmonių, krizių ir psichologinės bei socialinės reabilitacijos centruose lankėsi apie 4,2 tūkst. klientų. 97 globos įstaigose, skirtose seniems ir neįgaliems asmenims, gyveno apie 4,9 tūkst. gyventojų, pagalba namuose buvo suteikta 10,5 tūkst. žmonių, iš kurių maždaug po trečdalį sudarė pagyvenę ir neįgalūs pensinio amžiaus žmonės. Apie 89 tūkst. asmenų (pagyvenusių, vaikų, neįgalių, rizikos grupės asmenų ir panašiai) socialinės paslaugos buvo suteiktos dienos centruose. Apie 142 tūkst. gyventojų gavo kitas savivaldybės organizuojamas bendrąsias socialines paslaugas – nemokamo maitinimo, aprūpinimo būtiniausiais daiktais, asmens higienos, transporto paslaugų organizavimo, aprūpinimo kompensacine technika ir kitas.
7. Nestacionarių socialinių paslaugų gavėjų dalis, palyginti su stacionariomis socialinėmis paslaugomis, šiuo metu sudaro apie 82 procentus, o 2000 metais jų buvo tik apie 48 procentus.
8. Nemažą įtaką šiems pokyčiams turėjo socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programų įgyvendinimas 1998–2006 metais. Atsižvelgdama į ribotus savivaldybių finansinius išteklius, skirtus socialinių paslaugų tinklui vietos bendruomenėse plėsti, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nuo 1998 metų kartu su apskričių viršininkais ir savivaldybių institucijomis įgyvendina socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programas (toliau vadinama – 1998–2006 metų programos), kurioms Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė 1998 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 202 „Dėl Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 1998–2003 metų programos“ (Žin., 1998, Nr. 19-478) ir kurias patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1178 „Dėl Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2004–2006 metų programos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 90-4075). 1998–2006 metų programų tikslas – siekti, kad sumažėtų socialinių paslaugų infrastruktūros skirtumai savivaldybėse, gerėtų jų kokybė, įvairovė ir prieinamumas bendruomenėse.
9. Įgyvendinant 1998–2006 metų programas, 55 savivaldybėse finansuoti 187 projektai, skirti įvairių socialinių paslaugų įstaigų ir šių paslaugų infrastruktūros plėtrai. Šiems projektams įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Europos Tarybos vystymo banko per 1998–2006 metus buvo skirta beveik 38 mln. litų.
10. 1998–2006 metų programoms įgyvendinti skirtomis lėšomis finansuoti 39 projektai, skirti neįgaliesiems, 50 – socialinės rizikos šeimoms ir vaikams, 63 – mišrioms socialinėms paslaugoms teikti, 20 – senyvo amžiaus žmonėms, 16 – socialinės rizikos suaugusiems asmenims.
11. Iš 187 projektų, įgyvendintų 1998–2006 metų programų lėšomis, 169 skirti nestacionarių socialinių paslaugų ir 18 – stacionarių socialinių paslaugų plėtrai.
12. Įgyvendinus 1998–2006 metų programų lėšomis finansuotus projektus, socialinės paslaugos pradėtos ar artimiausiu metu (užbaigus 2006 metais vykdomus projektus) numatomos pradėti teikti apie 7040 asmenų per mėnesį, įkurta arba bus įkurta apie 830 naujų darbo vietų.
13. Įgyvendinus 1998–2006 metų programas:
13.1. Sumažėjo socialinių paslaugų prieinamumo skirtumai savivaldybėse. 1998–2006 metų programų projektai buvo įgyvendinami 55 savivaldybėse (92 procentai Lietuvos savivaldybių).
13.2. Paspartėjo socialinių paslaugų decentralizavimas, prie jo aktyviai prisidėjo ir bendruomenė. 2005 metais, palyginti su 1998 metais, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų įkurtų socialinių paslaugų įstaigų padaugėjo apie 1,5 karto.
13.3. Savivaldybės ir nevyriausybinės organizacijos pradėjo glaudžiau bendradarbiauti, įgyvendindamos socialinių paslaugų plėtros projektus. Nevyriausybinės organizacijos teikė konkursui 1998–2006 metų programų projektus, o savivaldybės prie šių projektų įgyvendinimo prisidėjo lėšomis ir įranga, skyrė savivaldybėms priklausančius pastatus, teikė kitokią pagalbą.
13.4. Rajonų savivaldybės buvo skatinamos plėtoti socialinių paslaugų infrastruktūrą – skirti lėšų pažangių formų socialinių paslaugų įstaigoms kurti ir modernizuoti. Vienam projektui įgyvendinti iš 1998–2006 metų programų vidutiniškai skirta apie 200 tūkst. litų.
13.5. Imta kurti naujo tipo nedidelių, efektyviai veikiančių nestacionarių socialinių paslaugų įstaigų tinklą. Apie 90 procentų visų 1998–2006 metų programų lėšomis finansuotų projektų skirta nestacionarių socialinių paslaugų įstaigų plėtrai (bendruomenės centrams, savarankiško gyvenimo namams, dienos socialinės globos, laikino apgyvendinimo ir kitoms įstaigoms).
13.6. Savivaldybės noriau imasi atsakomybės už jų įsteigtų ir 1998–2006 metų programų lėšomis finansuotų socialinių paslaugų įstaigų išlaikymą.
13.7. 1998–2006 metų programų projektų rengėjai pradėjo aktyviau ieškoti kitų bendro finansavimo šaltinių.
13.8. Bendradarbiaudami su užsienio partneriais, kooperuodami Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir kitų finansavimo šaltinių lėšas, 1998–2006 metų programų projektų rengėjai ir vykdytojai kaupia patirtį, kuri padės toliau plėtoti socialinių paslaugų infrastruktūrą Lietuvoje, sieti šios Programos įgyvendinimą su Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų naudojimu.
14. Nors per palyginti trumpą laikotarpį buvo sukurta bazinė socialinių paslaugų infrastruktūra, socialinių paslaugų vis dar trūksta. Socialinių paslaugų tinklo aprėptis, kompleksiškumas, paslaugų įvairovė ir kokybė nėra pakankami. Ypač stokojama bendruomenės centrų, dienos socialinės globos įstaigų, laikinojo apgyvendinimo namų.
Pagyvenę žmonės tarpusavyje bendrauti ir gauti įvairias socialines paslaugas gali dienos centruose. 2004 metais iš 10 tūkst. senyvo amžiaus gyventojų socialines paslaugas gavo 110. 2005 metais dienos centruose lankėsi 8,4 tūkst. (2004 metais – 7,7 tūkst.) pagyvenusių žmonių. Iš 10 tūkst. neįgaliųjų socialines paslaugas 2004 metais gavo apie 880, tačiau dienos centruose gaunančių socialines paslaugas neįgaliųjų sparčiai daugėja. 2005 metais tokios paslaugos buvo suteiktos 1,7 tūkst. vaikų (2004 metais – 1,5 tūkst.) ir 34,6 tūkst. suaugusių neįgaliųjų (2004 metais – 21,6 tūkstančio).
Dienos centruose taip pat buvo teikiamos konsultacijos ir pagalba šeimoms, tačiau dabartinė socialinių paslaugų sistema dar nėra gerai pritaikyta ir orientuota į pagalbą šeimoms, savo namuose prižiūrinčioms senyvo amžiaus, neįgalius asmenis ar auginančioms vaikus. 2005 metais dienos centruose lankėsi 8,4 tūkst. vaikų (2004 metais – 7,7 tūkst.) iš socialinės rizikos šeimų.
Mažesnėse savivaldybėse palyginti nedaug gyventojų gauna socialines paslaugas nestacionariose socialinių paslaugų įstaigose. Dėl demografinių tendencijų (neįgaliųjų skaičiaus didėjimo, visuomenės senėjimo) ir siekiant kuo geriau suderinti šeimos bei profesinį gyvenimą įvairių socialinių paslaugų poreikis ateityje turėtų dar labiau padidėti. Atsižvelgiant į tai, būtina skatinti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų, teikiančių socialines paslaugas, užsienio partnerių, regionų bendradarbiavimą ir iniciatyvą steigti naujoviškas, pažangių formų socialinių paslaugų įstaigas.
15. Būtina vykdyti panašią programą ir 2007– 2009 metais dėl šių priežasčių:
15.1. Nors nemažai savivaldybių, stokojant socialinių paslaugų, kuria stacionariai globai alternatyvias socialinių paslaugų įstaigas (dienos centrus, bendruomenės centrus), šių paslaugų infrastruktūra dar nėra pakankama.
15.2. Savivaldybės neturi finansinių galimybių vien savo lėšomis įsteigti ir modernizuoti tiek socialinių paslaugų įstaigų, kad būtų patenkintas socialinių paslaugų poreikis.
III. PROGRAMOS TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
16. Šios Programos tikslas – gerinti socialinių paslaugų infrastruktūrą bendruomenėse, skatinti teikti geros kokybės socialines paslaugas, didinti jų prieinamumą socialinės rizikos šeimoms ir vaikams, neįgaliesiems, senyvo amžiaus žmonėms, tam naudoti visus galimus išteklius: žmogiškuosius, finansinius, materialinius.
17. Šios Programos uždaviniai:
17.1. Toliau decentralizuoti socialinių paslaugų organizavimą ir teikimą, mažinti socialinių paslaugų infrastruktūros skirtumus savivaldybėse.
17.2. Plėsti kompleksinį socialinių paslaugų įstaigų tinklą bendruomenėse, rūpintis, kad jos teiktų kuo įvairesnes, geros kokybės socialines paslaugas, orientuotas į pagalbą šeimoms.
17.3. Kuo plačiau įtraukti į šios Programos įgyvendinimą vietos bendruomenes – didinti savivaldybių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą rengiant bendrus šios Programos projektus, numatant jų atsakomybę už šių projektų įgyvendinimą, skatinti įvairias viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės formas.
IV. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS
18. Įgyvendinant šią Programą, konkurso būdu atrenkami ir iš dalies finansuojami savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų parengti projektai.
19. Pagal šią Programą finansuojami steigiamų ar esamų socialinių paslaugų įstaigų statybos, rekonstravimo, kapitalinio ir einamojo remonto darbai, dengiamos pagrindinių priemonių ir kitų prekių įsigijimo išlaidos siekiant modernizuoti socialinių paslaugų įstaigas ir jų materialinę bazę.
20. Šios Programos projektų (toliau vadinama – projektai) atrankos konkursus organizuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
21. Projektų atrankos konkursų nuostatai kasmet tvirtinami socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu. Nuostatai reglamentuoja šios Programos įgyvendinimo prioritetus ir kryptis, projektų teikėjams keliamus reikalavimus, taip pat pagrindinius projektų reikalavimus, dokumentų pateikimą konkursui, projektų vertinimą, vykdymą ir vykdymo kontrolę.
22. Projektai remiami atsižvelgiant į jų kokybę, inovacijas, projektų tęstinumo užtikrinimo galimybes, socialinių paslaugų poreikio pagrįstumą ir šių paslaugų prieinamumo gerinimą.
23. Konkursams pateiktus projektus vertina ir pasiūlymus dėl jų finansavimo teikia socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtinta Programos projektų atrankos komisija.
24. Šiai Programai skirtomis lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinimą užtikrina savivaldybės. Savivaldybės:
24.1. vadovaudamosi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu (Žin., 1996, Nr. 84-2000; 2006, Nr. 4-102), rengia projektuose numatytų statybos, rekonstravimo, kapitalinio ir einamojo remonto darbų, pagrindinių priemonių ir kitų prekių įsigijimo konkursus;
24.2. atsiskaito Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai už projektams įgyvendinti panaudotas lėšas;
V. NUMATOMI REZULTATAI
25. Šios Programos įgyvendinimas gali būti vertinamas pagal kriterijus, iš kurių pagrindiniai yra šie:
25.1. įsteigtų naujų ar modernizuotų socialinių paslaugų įstaigų skaičius regionuose ir kaimo bendruomenėse;
25.2. dienos globos įstaigų vaikams, neįgaliems, senyvo amžiaus žmonėms bei kitų, pažangių formų nestacionarių socialinių paslaugų įstaigų ir asmenų, kuriems suteiktos socialinės paslaugos, skaičius įsteigtose naujose ar modernizuotose socialinių paslaugų įstaigose ir atskiruose regionuose;
26. Šios Programos įgyvendinimas leis:
26.1. toliau decentralizuoti šalies socialinių paslaugų sistemą, tolygiau plėtoti socialines paslaugas regionuose ir kurti kompleksinį socialinių paslaugų bendruomenėje tinklą;
26.2. geriau tenkinti socialinių paslaugų poreikį ir didinti prieinamumą tokių socialinių paslaugų, kurios padėtų šeimos nariams, savo namuose prižiūrintiems senyvo amžiaus žmones, vaikus, neįgalius asmenis, derinti profesinius ir šeimos įsipareigojimus;
26.5. skatinti valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą, viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės formas plėtojant socialinių paslaugų infrastruktūrą;
26.6. skatinti bendruomenės institucijų ir organizacijų iniciatyvą prisidėti prie socialinių paslaugų sistemos plėtros;