LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
D E K R E T A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS ALKOHOLIO KONTROLĖS ĮSTATYMO 18 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI
2010 m. gruodžio 13 d. Nr. 1K-552
Vilnius
1 straipsnis.
g r ą ž i n u Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. gruodžio 2 d. priimtą ir Respublikos Prezidentei pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1201 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata. Tad rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata, išplaukia, kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Tai ne tik valstybės teisė, bet ir jos priedermė teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai visos tautos, o ne atskirų asmenų gerovei. Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime pažymėjo, jog „vienas iš svarbiausių šios nuostatos akcentų – galimas diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas. Pagrindinis jo kriterijus – bendra tautos gerovė. Tai gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingumo argumentais. Taigi būtų neteisinga cituotą Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą suvokti kaip valstybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą. Priešingai, kaip jau buvo minėta, valstybė šiuo atveju turi galimybę pasirinkti. Kita vertus, tautos gerovė neturėtų būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme. Be to, kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai.“
2. Itin didelę žalą žmonių sveikatai, valstybės socialinei, ekonominei, kultūrinei gerovei, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui daro alkoholio vartojimas. Lietuvos Respublikos Seimas dar 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 patvirtino Lietuvos sveikatos programą, kurioje viena iš jos įgyvendinimo priemonių įvardytas alkoholio vartojimo ribojimas ir mažinimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 212 patvirtino Valstybės alkoholio kontrolės programą 1999–2011 metams. Svarbiausias šios programos tikslas – vadovaujantis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymu, mažinti alkoholio pasiūlą ir vartojimą, piktnaudžiavimą alkoholiu bei jo daromą žalą žmonių sveikatai ir Lietuvos ūkiui. Pažymėtina, kad vienas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52, tikslų sveikatos sistemos politikos formavimo srityje yra siekis mažinti alkoholio prieinamumą ir vartojimą.
3. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus (1 straipsnio 1 dalis). Šio tikslo siekiama įgyvendinant pagrindinius valstybės alkoholio kontrolės politikos principus, kaip antai, mokesčiais mažinant alkoholinių gėrimų prieinamumą, ribojant alkoholinių gėrimų pardavimo ir vartojimo skatinimą, draudžiant priemones, skatinančias jaunimą pirkti ir vartoti alkoholinius gėrimus, remiant laisvos nuo alkoholio gyvenamosios aplinkos planavimą, skatinant socialinės aplinkos be alkoholio kūrimą ir pan. (Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 3 straipsnis).
4. Lietuvos Respublikos Seimui 2008 metus paskelbus blaivybės metais, buvo priimtos įstatymų pataisos, padidinusios alkoholinių gėrimų akcizų tarifus, suteikusios savivaldybėms didesnius įgaliojimus riboti alkoholinių gėrimų prekybą, sugriežtinusios transporto priemonių vairuotojų kontrolę ir atsakomybę už vairavimą išgėrus, sugriežtinusios alkoholio reklamą, ribojusios prekybos alkoholiu vietas ir laiką, draudžiančios alkoholinių gėrimų vartojimą sanatorijose, aukštosiose mokyklose ir jų teritorijose, automobilių salonuose, taip pat draudžiančios alkoholinių gėrimų vartojimą ar jų turėjimą nepilnamečiams, gerokai sumažino bendrą alkoholio suvartojimą ir jo daromą žalą šalies gyventojų sveikatos rodikliams, viešajai tvarkai ir nusikalstamumui, kelių eismo įvykiams ir jų pasekmėms. Tai rodo, jog teigiamų rezultatų visuomenės sveikatos srityje gali duoti tik ilgalaikė ir nuosekli, sistemiškai vykdoma valstybinė alkoholio kontrolės politika, apimanti taip pat ir kovą su kontrabanda bei nelegalia prekyba alkoholiniais gėrimais.
5. Lietuvos Respublikos Seimo priimto Įstatymo nuostatos, kuriomis yra pailginamas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas mažmeninės prekybos įmonėse nuo 8 iki 24 valandos, ne mažina, o tik didina alkoholinių gėrimų prieinamumą, o kartu ir jų vartojimą. Tai prieštarauja Lietuvos sveikatos programos, Valstybės alkoholio kontrolės programos bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos tikslams bei siekiams valstybės sveikatos sistemos politikos bei alkoholio kontrolės srityje, neatitinka Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo tikslo ir valstybės alkoholio kontrolės politikos principų. Taigi šios prielaidas alkoholinių gėrimų vartojimo didėjimui sudarančios Įstatymo nuostatos yra ydingos savo turiniu, todėl negali tapti valstybės vykdomos sveikatos politikos dalimi.
6. Manytina, kad prekybos alkoholiniais gėrimais laiko mažmeninės prekybos įmonėse pailginimas nuo 8 iki 24 valandos gali daryti įtaką šalies kriminogeninei situacijai. Tačiau kriminologinė teisės akto ekspertizė, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, priimant Įstatymą nebuvo skirta.
2 straipsnis.
3 straipsnis.