LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS
SPRENDIMAS
DĖL EUROPOS ARCHEOLOGIJOS PAVELDO APSAUGOS KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO LIETUVOJE
2008 m. balandžio 11 d. Nr. S-4-(132)
Vilnius
Valstybinė kultūros paveldo komisija apsvarstė pataisytos Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija), kurią Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. lapkričio 9 d. ratifikavo, įgyvendinimo Lietuvoje problemas.
Per pastaruosius metus Lietuvoje pastebimai didėja archeologinių tyrinėjimų, žemės judinimo darbų archeologijos objektuose bei nelegalių kasinėjimų skaičius. Tai sąlygoja didėjančios investicijos į nekilnojamąjį turtą ir ūkinę veiklą, tad archeologinio paveldo išsaugojimas tampa ypač aktualus.
Konvencija nubrėžia pagrindinius archeologinio paveldo apsaugos principus. Lietuviškame Konvencijos vertime naudojamos sąvokos ne visada atitinka dabartinėje Lietuvos paveldosaugos įstatymų bazėje vartojamus bendruosius terminus, todėl vietomis sunku suprasti jos taikymo apimtis.
Galima teigti, kad didžioji šios Konvencijos nuostatų dalis yra įtraukta į Lietuvos teisės aktus, tačiau nevykdoma kompleksiška, nuosekli ir sisteminga Konvencijos nuostatų įgyvendinimo analizė. Už archeologinio paveldo apsaugą Lietuvoje atsakingos institucijos neskiria pakankamai dėmesio, kad būtų sukurta kompleksinė sistema, leidžianti padėti identifikuoti, apibendrinti ir numatyti sprendimo kelius archeologinio paveldo išsaugojimui. Ši sistema turėtų funkcionuoti valstybės, savivaldybių, mokslo ir visuomeninių institucijų bendradarbiavimo ir keitimosi informacija pagrindu. Ji turėtų sudaryti galimybes įvairiais aspektais ir pjūviais kompleksiškai įvertinti dabartinę Konvencijos nuostatų praktinio įgyvendinimo Lietuvoje situaciją.
Turima informacija leidžia daryti išvadą, kad praktinis Konvencijos nuostatų įgyvendinimas Lietuvoje nėra efektyvus. Viena didžiausių problemų yra integralios archeologinio paveldo apsaugos užtikrinimas, t.y. archeologinio paveldo išsaugojimo principai nepakankamai integruoti į teritorijų planavimo, ūkinės ar urbanistinės plėtros, žemės ūkio sritis. Archeologai nepakankamai dalyvauja įvairių numatomos plėtros projektų rengime ir jų vykdyme. Tai sąlygoja archeologijos specialistų stygius projektus derinančiose institucijose bei teisinės bazės netobulumas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas nenumato teritorinio planavimo dokumentų derinimo su paveldosauginėmis institucijomis, kai norima planuoti teritorijas, kurios patenka į kultūros paveldo objekto apsaugos zonas. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nustatytų planuojamų ūkinių veiklų rūšių, kurių poveikis aplinkai privalo būti vertinamas, sąrašas yra nepakankamas. Todėl daugėja archeologijos objektų, sužalotų ar sunaikintų ūkinės veiklos, kurios dydis ir apimtis neperžengia įstatymo 2 priede nustatytų ribų ar kriterijų. Archeologiniai reikalavimai plėtros planuose taikomi tik registruotiems archeologijos objektams. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas nereglamentuoja planuojamos ūkinės veiklos poveikio neatrastam archeologiniam paveldui, todėl jo išsaugojimas neužtikrintas.
Lietuvos teisės aktuose nustatyta teritorijų planavimo sąlygų išdavimo ir statinio projektavimo derinimo su paveldosauginėmis institucijomis tvarka. Ji yra nustatoma Teritorijų planavimo, Statybos, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Saugomų teritorijų ir kitais įstatymais bei poįstatyminiais teisės aktais. Tačiau ne visais atvejais yra užtikrinamas tinkamas praktinis jų nuostatų įgyvendinimas.
Konvencija kaip vieną iš efektyviausių archeologijos paveldo apsaugos būdų numato archeologinių draustinių steigimą. Lietuvoje teisinė bazė archeologinių kultūrinių draustinių steigimui yra paruošta, tačiau dar neatlikta nuodugni tokių draustinių steigimo galimybių ir poreikio analizė.
Aktuali ir neišspręsta problema yra lėšų tyrimams numatymas plėtros projektuose, finansuojamuose iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų tarptautinių programų, kuriuose taikomieji moksliniai tyrimai nėra traktuojami kaip finansuojamos išlaidos. Konvencijos nuostatų įgyvendinimo problemą kelia ir tai, kad tyrimų rezultatų publikavimo bei radinių konservavimo išlaidos negali būti įtrauktos į archeologinių tyrimų biudžetą, nes tai nenumatyta teisės aktuose.
Valstybinė kultūros paveldo komisija nusprendė:
1. Siūlyti Kultūros ministerijai:
1.1. parengti Konvencijos nuostatų įgyvendinimo Lietuvoje analizės metodiką ir numatyti priemones jos vykdymui;
1.2. išnagrinėti galimybes žymiausius ir unikaliausius archeologinius kompleksus ir jų aplinką (visų pirma Švenčionėlių (Švenčionių r.) bei Sudargo (Šakių r.) archeologinius kompleksus) paskelbti archeologiniais draustiniais;
2. Siūlyti Aplinkos ministerijai:
2.1. siekiant apsaugoti archeologinį paveldą, imtis priemonių, kad būtų išplėstas Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 priede nustatytų planuojamų ūkinių veiklų, kurioms turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašas;
4. Siūlyti Aplinkos ir Kultūros ministerijoms:
4.1. užtikrinti, kad teritorinio planavimo dokumentams sąlygos būtų išduodamos ir projektai derinami su paveldosauginėmis institucijomis, kai norima vykdyti planavimą teritorijose, kurios yra kultūros paveldo objektų ar vietovių teritorijose bei jų apsaugos zonose;
4.2. užtikrinti, kad statinio projektui rengti privaloma tvarka būtų išduodamos paveldosauginių institucijų sąlygos, kai planuojama atlikti statybos darbus nekilnojamojoje kultūros vertybėje arba vietovėje, jos teritorijoje ar apsaugos zonoje. Tokių statinių projektai teisės aktų nustatyta tvarka turi būti suderinti su sąlygas išduodančiomis paveldosauginėmis institucijomis ir gautas jų pritarimas atlikti statybos darbus.
5. Siūlyti Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijoms, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos metinėse veiklos ataskaitose daugiau dėmesio skirti sistemingai Konvencijos nuostatų įgyvendinimo Lietuvoje apžvalgai.
6. Siūlyti institucijoms, administruojančioms plėtros projektus, finansuojamus iš tarptautinių programų, esant reikalui numatyti lėšas taikomiesiems moksliniams tyrimams.