Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS civilinio kodekso 1.105 ir 6.871 straipsnių papildymo įstatymo projekto Nr. XIIP-248, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 44 ir 47 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto
Nr. XIIP-249 ir Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 3, 15, 27, 59, 77 ir 80 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XIIP-250
2013 m. birželio 26 d. Nr. 598
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. SV-S-139 22–24 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.105 ir 6.871 straipsnių papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-248 (toliau – įstatymo projektas Nr. XIIP-248), Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 44 ir 47 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-249 (toliau – įstatymo projektas Nr. XIIP-249) ir Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 3, 15, 27, 59, 77 ir 80 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-250 (toliau – įstatymo projektas Nr. XIIP-250) (toliau kartu – Įstatymų projektai), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui juos tikslinti pagal šias pastabas ir pasiūlymus:
1. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (Žin., 2000, Nr. 64-1914; 2003, Nr. 123-5574) 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 10 000 litų. Kaip rodo praktika, daugumos steigiamų uždarųjų akcinių bendrovių (toliau – bendrovė) įstatinis kapitalas sudaro būtent 10 000 litų ir tik apie 20 procentų bendrovių įstatinis kapitalas viršija 50 000 litų. Todėl įstatymo projekto Nr. XIIP-249 nuostata, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kai akcijų pardavimo kaina didesnė kaip 50 000 litų, turi būti notarinės formos, būtų taikoma tik nedaugeliui bendrovių. Taigi siūlomu teisiniu reglamentavimu siekiamas Įstatymų projektų tikslas apriboti galimybę fiktyviai sudarinėti tokius sandorius nusikalstamai veiklai užmaskuoti nebūtų pasiektas, nes nusikalstamą veiką vykdę asmenys galėtų be papildomos kontrolės perleisti bendrovės akcijas (realiai – pačią bendrovę) užsienio šalies piliečiams ir taip išvengti mokestinės prievolės Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui ar atsakomybės už įvykdytą nusikalstamą veiką. Kadangi akcijų pardavimo sutartimi perleidžiant akcijas perduodama jų savininko (akcininko) teisė dalyvauti valdant bendrovę, o pagal Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (Žin., 1997, Nr. 64-1502; 2008, Nr. 10-335) 2 straipsnio 12 dalį 25 procentus ir daugiau juridinio asmens akcijų turintis asmuo priskiriamas prie juridinio asmens savininkų arba prie asmenų, kontroliuojančių juridinio asmens veiklą, norint pasiekti įstatymo projekte Nr. XIIP-249 keliamus tikslus, siūlytina nustatyti, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, kai parduodama 25 procentai ar daugiau bendrovės akcijų.
Siekiant, kad nebūtų apeitas siūlomas reikalavimas taikyti notarinę formą skaidant akcijų pirkimo–pardavimo sandorius į kelis mažesnės vertės sandorius ir būtų galimybė teisėsaugos institucijoms tokius išskaidytus sandorius sukontroliuoti ir susieti, turėtų veikti atitinkama informacinė sistema. Todėl Įstatymų projektus siūlytina svarstyti kartu su Lietuvos Respublikos Seime įregistruotu Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 11, 12 ir 411 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-623, kuriame numatoma įtvirtinti nuostatas dėl bendrovių akcininkų sąrašų teikimo Juridinių asmenų dalyvių informacinei sistemai (JADIS). Tai prisidėtų prie Įstatymų projektais siekiamų tikslų įgyvendinimo, nes būtų sudarytos prielaidos teisėsaugos institucijoms operatyviai gauti duomenis apie bendrovių akcininkus ar duomenų apie juos pasikeitimą.
2. Teisėsaugos institucijos, atskleisdamos neteisėto praturtėjimo, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo ir kitas nusikalstamas veikas ir atlikdamos jų tyrimą, susiduria su atvejais, kai pateikiami neva įrodantys teisėtą piniginių lėšų kilmę dokumentai, kuriuos ištirti ir paneigti ypač sudėtinga, tam reikia daug laiko ir materialinių išteklių. Pagrindinė šios problemos priežastis – asmenys nekontroliuojami gali gauti įvairias paskolas iš kitų asmenų grynaisiais pinigais. Dėl tokios kontrolės stokos asmenys, dėl kurių veiklos jau pradėtas patikrinimas ar ikiteisminis tyrimas, gali bet kada sudaryti ir pateikti tikrovės neatitinkančius (fiktyvius) dokumentus dėl grynųjų pinigų gavimo iš kitų asmenų, taip pagrįsdami turto įsigijimo ar skolinimosi šaltinių teisėtumą ir realumą. Šiais atvejais pagrindinis įrodinėjimo dalykas yra fiktyvių (neteisėtų) paskolų, vekselių, dovanojimo sandorių sudarymo fakto paneigimas, tačiau tyrimų praktika rodo, kad asmenys arba atsisako duoti parodymus ir pateikti jų parodymus pagrindžiančius dokumentus, arba tokius dokumentus pateikia pavėluotai (baigiant ikiteisminį tyrimą ar jau teisme), ir papildomam tyrimui reikia daugiau laiko ir materialinių išteklių. Skolinimo faktą labai sudėtinga paneigti, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) nuostatas paskolos sutartims notarinė forma neprivaloma ir šių sandorių kontrolės mechanizmas nesukurtas. Įstatymo projektu Nr. XIIP-248, kuris papildomas reikalavimu taikyti notarinę formą tik nuo 50 000 litų viršijančios paskolos sumos, galimo piktnaudžiavimo fiktyviomis finansinėmis operacijomis problema iš esmės neišsprendžiama, nes suma gerokai per didelė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir siekiant užtikrinti Įstatymų projektuose keliamų tikslų įgyvendinimą, siūlytina įstatymo projekte Nr. XIIP-248 nustatyti, kad paskolos sutartis turi būti notarinės formos, kai ji suteikiama grynaisiais pinigais ir kai jos suma viršija 10 000 litų. Nustačius tokią sumą, būtų sugriežtinta tokių sandorių kontrolė ir sumažinta galimybė piktnaudžiauti įrodinėjant piniginių lėšų kilmę realiai neatliktomis finansinėmis operacijomis taip išvengiant atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą. Taigi toks teisinis reglamentavimas būtinas teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti. Be to, jeigu sandoriai būtų vykdomi ne grynaisiais pinigais, o per banko sąskaitas, notarinės formos reikalavimas nebūtų taikomas ir sandorio dalyviai nepatirtų papildomos administracinės naštos. Siekiant šių tikslų, įstatymo projekte Nr. XIIP-248 taip pat siūlytina nustatyti, kad fizinių asmenų išrašomi vekseliai, kurių suma viršija 10 000 litų, būtų notarinės formos.
Atsižvelgiant į šias problemas ir siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, kaip sisteminiame teisės akte, nustatyto teisinio reglamentavimo nuoseklumą, siūlytina įstatymo projektą Nr. XIIP-248 papildyti reikalavimu taikyti notarinę formą ir grynųjų pinigų dovanojimo sutartims, jeigu jų suma viršija 10 000 litų. Be to, siekiant aiškumo siūlytina įstatymo projektą Nr. XIIP-248 papildyti nuostatomis dėl mišrių sutarčių, pavyzdžiui, dėl prekių pirkimo–pardavimo su atidėtu mokėjimu sutarčių, kurios pagal esmę sukuria ir paskolos teisinius santykius, nes neaišku, kokia forma jos turi būti sudarytos, – siūlytina šioms sutartims, jeigu jų suma viršija 10 000 litų ir atsiskaitoma grynaisiais pinigais, taip pat taikyti notarinę formą.