LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO IR KAIMO PLĖTROS ĮSTATYMO KONCEPCIJOS
2001 m. spalio 25 d. Nr. 1258
Vilnius
Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1196 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 86-3015), IX skyriaus 283 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Pritarti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo koncepcijai (pridedama).
MINISTRAS PIRMININKAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS
ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS JERONIMAS KRAUJELIS
______________
PRITARTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m.
spalio 25 d. nutarimu Nr. 1258
I. ĮSTATYMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI CHARAKTERISTIKA
1. Įstatymo projektas rengiamas įgyvendinant Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. VIII-1728 „Dėl Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 50-1435), vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemones, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1196 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 86-3015), taip pat teisės derinimo priemonių 2001 metų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 192 „Dėl Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinė ACQUIS priėmimo programa) teisės derinimo priemonių ir ACQUIS įgyvendinimo priemonių 2001 metų planų patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 18-554).
2. Rengiamas įstatymo projektas bus pagrindinis žemės ūkio sektorių reglamentuojantis teisės aktas. Svarbiausiasis įstatymo tikslas – nustatyti institucinės plėtros kryptis ir būsimą funkcijų pasiskirstymą. Įstatyme bus įtvirtinti pagrindiniai žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos formavimo ir įgyvendinimo principai, nustatyti žemės ūkio plėtros prioritetai. Bus sudarytos sąlygos įgyvendinti Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) bendrosios žemės ūkio politikos priemones, kaimo plėtra bus reglamentuota pagal Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo nuostatas.
II. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SRITĮ, CHARAKTERISTIKA
3. Šiuo metu pagrindinis žemės ūkio sektorių reglamentuojantis teisės aktas yra Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas (Žin., 1995, Nr. 1-5). Šis įstatymas nebeatitinka dabartinės situacijos, dalis jo nuostatų jau nebegalioja arba nebegalios artimiausiu metu dėl to, kad vykdoma Europos sutartis, steigianti asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės (Žin., 1998, Nr. 11-266).
4. Žemės ūkio sektorių reguliuoja daug specifinių įstatymų – Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymas (Žin., 1994, Nr. 14-226), Lietuvos Respublikos pašarų įstatymas (Žin., 2000, Nr. 34-952), Lietuvos Respublikos augalų veislių apsaugos ir sėklininkystės įstatymas (Žin., 1996, Nr. 101-2301), Lietuvos Respublikos cukraus įstatymas (Žin., 1995, Nr. 41-990; 1999, Nr. 65-2089), Lietuvos Respublikos fitosanitarijos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 113-3285), Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymas (Žin., 1992, Nr. 2-15). Parengti ir šiemet turėtų būti priimti nauji Lietuvos Respublikos augalų sėklininkystės įstatymas ir Lietuvos Respublikos augalų veislių apsaugos įstatymas.
5. Žemės ūkio subjektų veiklą reguliuoja Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymas (Žin., 1999, Nr. 43-1358), Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas (Žin., 1991, Nr. 13-328; 2001, Nr. 45-1574), Lietuvos Respublikos kooperatinių (kooperatyvų) bendrovių įstatymas (Žin., 1993, Nr. 20-488), Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas (Žin., 1999, Nr. 102-2921), Lietuvos Respublikos valstybės paramos besikuriantiems ūkininkams įstatymas (Žin., 1999, Nr. 45-1434).
6. Bendruosius kaimo plėtros principus nustato Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas (Žin., 1992, Nr. 5-75), Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2000, Nr. 39-1092), Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymas (Žin., 2000, Nr. 66-1987), Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 63-1188), Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (Žin., 1995, Nr. 107-2391).
7. Teikiamo į rinką maisto ir jo tvarkymo reikalavimus, valstybės institucijų kompetenciją užtikrinant maisto saugą, maisto gamintojų, paslaugų teikėjų ir pardavėjų pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos maisto įstatymas (Žin., 2000, Nr. 32-893). Bendruosius produktų saugos reikalavimus, produktų saugos valstybinės ir visuomeninės kontrolės pagrindus, atsakomybę už nesaugių produktų pateikimą nustato Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 52-1673; 2001, Nr. 64-2324).
III. PAKEIČIAMŲ AR PANAIKINAMŲ TEISĖS NORMŲ NEVEIKSMINGUMO ANALIZĖ
9. Priėmus įstatymo projektą, turės būti pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas (Žin., 1995, Nr. 1-5) ir Lietuvos Respublikos valstybės paramos besikuriantiems ūkininkams įstatymas (Žin., 1999, Nr. 45-1434).
10. Šiuo metu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas tampa neveiksmingas dėl to, kad vykdoma Europos sutartis, steigianti asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės. Įstatymas nesudaro sąlygų įgyvendinti ES bendrosios žemės ūkio politikos priemonių, jame neapibrėžiama kaimo plėtra.
Kadangi nacionalinė teisė derinama su ES teise ir vykdomi įsipareigojimai Pasaulio prekybos organizacijai (toliau vadinama – PPO), netenka prasmės minėtojo įstatymo 2 straipsnio sąvokos „žemės ūkio rinka“, „žemės ūkio rinkos partneriai“, „supirkimo kvota“, „importo kvota“, „slenkstinė kaina“, „riboto ūkinio naudojimo žemės“, „tikslinė kaina“.
Šio įstatymo 5 straipsnyje minimos valstybinio reguliavimo priemonės nevisiškai atitinka ES taikomas rinkos reguliavimo priemones. 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatoma, kad „garantuojamas žemės ūkio produkcijos supirkimas pagal kvotas“, 6 straipsnyje reglamentuojamos produkcijos supirkimo kvotos ir kainos, o ES nėra produkcijos supirkimo, tik gamybos kvotos.
Šio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžiamas intervencinis mechanizmas, kuris taip pat turėtų būti pakeistas – suderintas su ES teisės aktų nuostatomis.
Minėtojo įstatymo 7 straipsnis, reglamentuojantis atsiskaitymo tvarką, taip pat neveiksmingas, nes atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją sąlygas ir tvarką, žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties būtinąsias sąlygas nustato Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas (Žin., 1999, Nr. 102-2921).
11. Lietuvos Respublikos valstybės paramos besikuriantiems ūkininkams įstatymas reglamentuoja paramos besikuriantiems ūkininkams suteikimo sąlygas, šaltinius ir skyrimą. Šis įstatymas ne tik neatitinka ES teisės aktų nuostatų, bet ir neveikia.
ES parama ūkininkams teikiama iš struktūrinių fondų. Daugiausia tai parama, susijusi su ūkių modernizavimu.
Tarybos 1999 m. gegužės 17 d. reglamente 1257/1999/EB numatyta paramos jauniesiems ūkininkams įsikurti schema. Lietuvos Respublikos valstybės paramos besikuriantiems ūkininkams įstatyme numatyta paramos skyrimo tvarka ir sąlygos neatitinka šios schemos. Derybinėje pozicijoje Lietuvos Respublika įsipareigojo įgyvendinti paramos jauniesiems ūkininkams įsikurti schemą. Siekiant remti jaunuosius ūkininkus, jiems teikiama pirmenybė, kai vertinami projektai paramai pagal SAPARD programą gauti.
Iki taps ES nare, Lietuvos Respublika privalo suderinti žemės ūkiui ir kaimo plėtrai teikiamą paramą su ES ACQUIS. Visi papildomi paramos būdai bus traktuojami kaip valstybės pagalba ir taip pat turės būti suderinti su ES ACQUIS dėl žemės ūkio sektoriaus valstybės pagalbos.
Priimtame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme bus skirsnis, reglamentuosiantis paramą žemės ūkiui ir kaimo plėtrai.
IV. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA
12. Įstatymo projektas bus parengtas atsižvelgiant į tokius pat Lenkijos, Suomijos, Danijos ir Vokietijos teisės aktus ir strateginius dokumentus. Šių valstybių teisės aktai, reglamentuojantys žemės ūkį ir kaimo plėtrą, nėra ilgi, juose vyrauja specifinės formuluotės, būdingos tokiems įstatymams. Procedūros ir nuostatų įgyvendinimo mechanizmai išsamiai reglamentuojami įstatymo lydimuosiuose teisės aktuose.
13. Estijos pagrindinis įstatymas yra labai ilgas ir nuodugnus, tačiau, užsienio ekspertų vertinimu, toks įstatymas neišvengiamai sukels problemų, nes kintant ES ACQUIS (2002-2003 metais laukiama dalinės Bendrosios žemės ūkio politikos peržiūros) reikės daryti daug pakeitimų. Kai procedūros išsamiai aptartos įstatymo lydimuosiuose teisės aktuose, juos keisti kur kas lengviau.
V. TARPTAUTINĖS TEISĖS, ES TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ
14. ES žemės ūkį reglamentuojančios normos išdėstytos Europos Bendrijos steigimo sutarties II skyriaus „Žemės ūkis“ 32-38 straipsniuose. Ši sutartis sukuria teisinį pagrindą įgyvendinti ES bendrąją žemės ūkio politiką: nustatomas ryšys tarp ES bendrosios žemės ūkio politikos ir bendrosios rinkos, apibrėžiama šios politikos reguliavimo sritis, pateikiami ES bendrosios žemės ūkio politikos tikslai ir priemonės jiems pasiekti, institucijų įgaliojimai. Vienas iš esminių teisės principų, įtvirtintų sutartyje, gali būti bendrosios žemės ūkio produktų rinkos ir ES bendrosios žemės ūkio politikos vienybė. ES bendroji žemės ūkio politika sutartyje neapibrėžiama, tačiau iš sutarties nuostatų aišku, kad ją sudaro priemonės, būtinos 33 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti. 34 straipsnyje nurodoma, kad šiems tikslams pasiekti kuriama bendroji tam tikrų žemės ūkio produktų ar jų grupių rinka. Siekdama ES bendrosios žemės ūkio politikos tikslų, Bendrija turi teisę reguliuoti visus veiksnius, tiesiogiai ir netiesiogiai veikiančius žemės ūkio produktų gamybą, prekybą ir vartojimą. Siekiant šių tikslų, turi būti užtikrintas Bendrijos proporcingumo ir nediskriminavimo principų laikymasis.
15. Europos Bendrijos steigimo sutarties 158 straipsnyje numatyta, kad siekdama harmoningos Bendrijos plėtros, Bendrija turi imtis visų veiksmų, stiprinančių ekonominę ir socialinę sanglaudą. Bendrija privalo siekti sumažinti regionų išsivystymo lygio skirtumus ir pagerinti mažiau palankias ūkininkauti teritorijas kaimo vietovėse.
16. ES bendrąją žemės ūkio politiką įgyvendina ES antrinės teisės aktai: reglamentai, direktyvos, sprendimai. Tai teisės aktai, reglamentuojantys bendrąją žemės ūkio produktų ar jų grupių rinką, prekybos susitarimus, žemės ūkio struktūrinę politiką, įstatymų derinimą, su sveikata susijusias ir finansines priemones.
17. Pagrindiniai antrinės teisės aktai, reguliuojantys atskirus žemės ūkio sektorius, yra Tarybos reglamentai, steigiantys bendrąją tam tikrų žemės ūkio produktų ar jų grupių rinką, ir juos įgyvendinantys Tarybos ar Komisijos reglamentai.
18. Rengiamas įstatymo projektas bus visiškai suderintas su ES bendrosios žemės ūkio politikos ir pagrindinių ES teisės aktų nuostatomis: Tarybos reglamento 1258/99/EB dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo, Tarybos reglamento 1257/99/EB dėl paramos kaimo plėtrai iš Europos žemės ūkio vadovavimo ir garantijų fondo, Tarybos reglamento 3508/92/EEB dėl integruotos Bendrijos paramos administravimo ir kontrolės sistemos sukūrimo, Tarybos reglamento 79/65/EEB dėl ūkių pajamų ir ūkinės veiklos rezultatų apskaitos tinklo sukūrimo, Komisijos reglamento 1291/ 2000/EEB, nustatančio bendrąsias išsamias importo ir eksporto licencijų bei sertifikatų taisykles, Komisijos reglamento 800/99/EB, nustatančio bendras išsamias eksporto subsidijų už žemės ūkio produktus sistemos taikymo taisykles, Tarybos reglamento 1766/92/EEB dėl bendrosios grūdų rinkos organizavimo, Tarybos reglamento 1251/1999/EB, nustatančio tam tikrų augalinių kultūrų rėmimo sistemą, Tarybos reglamento 1254/1999/EB dėl bendrosios jautienos ir veršienos rinkos organizavimo, Tarybos reglamento 1255/1999/EB dėl bendrosios pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo, Tarybos reglamento 2200/96/EB dėl bendrosios vaisių ir daržovių rinkos organizavimo.
VI. PAGRINDINĖS NUOSTATOS DĖL SANTYKIŲ REGULIAVIMO
20. Įstatymo tikslas – nustatyti institucinės plėtros kryptis ir būsimąjį funkcijų pasiskirstymą, t. y. tinkamai pasirengti perimti ES bendrosios žemės ūkio politikos priemones. Šiuolaikinės rinkos reguliavimo priemonės, žemės ūkio priežiūra ir kontrolė, statistika ir registrai būtini Lietuvos žemės ūkio plėtrai, o jiems reikia teisinės bazės.
21. Įstatymas leis įgyvendinti ES bendrosios žemės ūkio politikos priemones, įtvirtins pagrindinius žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos formavimo ir įgyvendinimo principus, nustatys žemės ūkio plėtros prioritetus.
Įstatyme bus apibrėžtos valstybinės žemės ūkio priežiūros sritys, nustatyta atsakingų institucijų kompetencija, įtvirtintos nuostatos dėl veiksmingos rinkos reguliavimo priemonių sistemos sukūrimo, numatytos rinkos reguliavimo priemonės: gamybos ribojimas, intervencija, jai alternatyvios priemonės, importo, eksporto reguliavimas. Įstatyme bus numatytos institucijos, įgaliotos tvirtinti privalomuosius žemės ūkio ir maisto produktų reikalavimus, nustatyta jų kompetencija, įtvirtintos nuostatos dėl ekologinio žemės ūkio reguliavimo.
Įstatyme numatomas atskiras skirsnis, reglamentuosiantis kaimo plėtrą pagal Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo nuostatas. Bus įtvirtinta nuostata, kad kaimo plėtra vykdoma remiantis Kaimo plėtros planu, taip pat išdėstyti strateginiai jo tikslai: sumažinti ekonominius ir socialinius regionų skirtumus, gerinti kaimo demografinę situaciją, siekti tolygios kaimo plėtros ir ekonominės bei ekologinės pusiausvyros, plėtoti ekologinį žemės ūkį ir naujovišką, aplinką tausojantį ūkininkavimą, saugoti biologinę įvairovę ir kraštovaizdį ir kita. Kaimo plėtra turi būti vykdoma remiantis teritorijų planavimo dokumentais Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2391) nustatyta tvarka. Su teritorijų planavimo dokumentais turi būti suderintas ir Kaimo plėtros planas.
Bus numatyti paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai šaltiniai ir kryptys. Siekiant užtikrinti kuo geresnį paramos lėšų administravimą, bus sudarytos teisinės sąlygos kurti integruotą administravimo ir kontrolės sistemą. Bus nustatyta žemės ūkio veiklos subjektų, gaunančių paramą, pareiga teikti informaciją atsakingoms institucijoms, o šioms – naudoti gautą informaciją tik pagal įstatymų ir kitų teisės aktų numatytą paskirtį. Bus apibrėžta gamintojų grupių sąvoka, kooperacijos plėtros tikslinio finansavimo paskirtis ir tvarka.
Įstatyme bus reglamentuotas visuotinis žemės ūkio surašymas, nustatyti ūkių apskaitos duomenų tinklo ir žemės ūkio produkcijos rinkos informacinės sistemos kūrimo pagrindai.
VII. PROGNOZĖS
23. Priimtas įstatymas neigiamų padarinių nesukeltų. Įstatymo projekte nuostatos dėl rinkos reguliavimo priemonių ir paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai neturi prieštarauti tarptautiniams įsipareigojimams. Tai būtų rimtas pareiškimas ES ir PPO, kad Lietuva suvokia savo įsipareigojimus.
VIII. FINANSINIS EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
25. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymui įgyvendinti reikės Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, todėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme kiekvienais metais specialiajai Kaimo rėmimo programai turi būti numatyta tiek lėšų, kad būtų užtikrintas Lietuvos finansinis indėlis į SAPARD programos ir PHARE projektų vykdymą, parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, sklandi su ES ACQUIS suderinta institucinė plėtra. Lėšų suma kasmet turėtų būti skiriama skirtinga, atsižvelgiant į gamybos apimtį, SAPARD lėšų naudojimą ir kitus faktorius.
IX. NUMATOMA STRUKTŪRA