LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRO
ĮSAKYMAS
DĖL NACIONALINĖS MOKSLO PROGRAMOS „SOCIALINIAI IŠŠŪKIAI NACIONALINIAM SAUGUMUI“ PATVIRTINIMO
2010 m. gruodžio 17 d. Nr. V-2334
Vilnius
Vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1553 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1424 „Dėl nacionalinės mokslo programos „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ (Žin., 2010, Nr. 130-6645) 2 punktą, vadovaudamasis Nacionalinių mokslo programų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 731 (Žin., 2008, Nr. 85-3382; 2009, Nr. 157-7086), 26 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl Nacionalinių mokslo programų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 116-4427) 4 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos mokslo tarybos 2010 m. birželio 28 d. teikimą Nr.4S-477 bei 2010 m. lapkričio 23 d. teikimą 4S-904:
2. Siūlau Lietuvos mokslo tarybai, apibendrinus Nacionalinės mokslo programos „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ vykdymo rezultatus, iki 2011 m. rugsėjo 1 d. Švietimo ir mokslo ministerijai pateikti siūlymus dėl šios programos patikslinimo.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo
ministro 2010 m. gruodžio 17 d.
įsakymu Nr. V-2334
NACIONALINĖ MOKSLO PROGRAMA
„SOCIALINIAI IŠŠŪKIAI NACIONALINIAM SAUGUMUI“
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Nacionalinės mokslo programos „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ (toliau – ši programa) paskirtis – kompleksiškai atlikti Lietuvos visuomenės tyrimus, susijusius su nacionalinio saugumo aplinka. Nors paprastai akcentuojami išoriniai šalies ir tautos saugumo veiksniai ir grėsmės, negalima nepastebėti ir vidinių, kylančių dėl visuomeninės nedarnios raidos grėsmių (žr. pav.). Tai pažymėta ir Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (Žin., 2002, Nr. 56-2233; 2005, Nr. 15-473), kurioje pabrėžiama, kad tokie reiškiniai kaip socialinė ir ekonominė diferenciacija, netolygi socialinė ir ekonominė raida, kai kurių socialinių grupių gyvenimo lygio nuosmukis, kuris skatina socialinį ir politinį ekstremizmą, nusikalstamumo didėjimą, taip pat šeimos instituto nuvertinimas, nekontroliuojama migracija ir didelė Lietuvos piliečių emigracija yra rizikos veiksniai, pavojai ir grėsmės nacionaliniam saugumui. Kita vertus, ši programa aprėpia tik dalį vidinių grėsmių lauko – demografiją, užimtumą, socialinę ir psichinę gerovę, destruktyvų asmenų elgesį, o kiti vidiniai veiksniai bus kitų programų objektas.
Pav. Nacionalinio saugumo išorinės ir vidinės grėsmės
2. Įgyvendinus šią programą, viena vertus, bus sistemiškai ir koordinuotai ištirti Lietuvos visuomenėje dėl specifinių istorinės raidos sąlygų vykstantys procesai, kurie kelia pavojų nacionaliniam saugumui, parengti galimi šių procesų tolesnės raidos scenarijai ir rekomendacijos. Šiems procesams pažinti ir valdyti nepakanka tarptautinių analogijų ar pavienių tyrėjų iniciatyvų. Kita vertus, ši programa paskatins Lietuvoje plėtoti visuomenės tyrimus, kurie labai nukentėjo dėl Lietuvos izoliacijos nuo laisvojo pasaulio per paskutinę okupaciją, kai visuomenės mokslai buvo paversti nedemokratinės politikos tarnaite. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daugiausia dėl ekonominių sunkumų sąlygos plėtoti šiuos tyrimus nebuvo palankios, todėl ir stokojama visuomenės ir valstybės poreikius atitinkančių mokslo žinių.
II. ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ
3. Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios Lietuvoje sparčiai vyksta prieštaringi ir negatyvūs demografiniai pokyčiai, kurie lėmė esamą demografinę krizę, kaip antai:
3.1. transformuojasi šeima (nyksta tradicinė šeima, ji vis rečiau siejama su vedybomis, tuokiamasi vis vėliau, šeimoje silpnėja tarpasmeniniai santykiai, didėja partnerių autonomija ir šeimų nestabilumas), mirtingumas santykinai didelis ir neatitinkantis visuomenės išsivystymo lygio (Lietuvoje mirtingumas didžiausias tarp Europos Sąjungos valstybių ir netgi didesnis nei prieš keturis dešimtmečius);
3.2. vyksta didelio masto emigracija (didžiausia tarp Europos Sąjungos valstybių), dėl kurios didėja šeimų nestabilumas, gausėja paliktų vaikų, užsienyje išnaudojamų Lietuvos piliečių, nesiliauja prekyba žmonėmis, didėja psichosocialinis stresas, vyksta protų nutekėjimas ir nyksta tautinis tapatumas, o viso to tiesioginės pasekmės (spartus Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, depopuliacija ir gyventojų senėjimas) veda į demografinę krizę, kuri kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, tvariai darbo rinkai ir konkurencingai ūkio raidai.
4. Nacionaliniai ir tarptautiniai lyginamieji daugelio demografinių reiškinių tyrimai nors ir intensyvūs, tačiau dėl finansavimo stokos nepastovūs, nekompleksiški ir neišsamūs: dalyvaujama įvairiuose lyginamuosiuose tarptautiniuose tyrimuose, jau pasiekta svarių rezultatų tiriant šeimos pokyčius ir gimstamumą, tačiau vis dar fragmentiški šeimos politikos konceptualių pagrindų ir pasekmių stebėsenos, mirtingumo pokyčių, skirtumų ir migracijos tyrimai (jiems skiriamos lėšos išsklaidytos projektams, kuriuos ne visada įgyvendina reikiamo profesionalumo tyrėjai).
5. Kad gerėtų demografinė būklė, būtini kompleksiniai tarpdisciplininiai migracijos, gimstamumo, šeimos pokyčių, visuomenės sveikatos, mirtingumo ir gyventojų senėjimo tyrimai, kurie atskleistų neigiamų tendencijų prigimtį, jų grėsmę nacionaliniam saugumui, sudarytų sąlygas rastis adekvačiai migracijos, paramos šeimai ir sveikatos politikai, t. y. padėtų ją nuolat formuoti, įgyvendinti ir moksliškai įvertinti jos rezultatus.
6. Išvardytosios demografinės problemos stipriai persipynusios su prieštaringomis darbo rinkos tendencijomis:
6.1. nors Lietuvoje iki 2008 metų didėjo užimtumas, bet buvo didelis ekonominis neaktyvumas (2008 metų pabaigoje – apie 33 procentus), o nuo 2008 metų vidurio nedarbas smarkiai padidėjo;
6.2. vis dar aktualus ir tinkamos kvalifikacijos darbuotojų klausimas – didelis gyventojų neaktyvumas, augantis nedarbas ir kokybinė darbuotojų stoka ilgainiui labai neigiamai veiks ne tik Lietuvos ūkį, bet ir bendrą šalies gyventojų gyvenimo lygį, socialinės apsaugos būklę ir socialinį stabilumą;
6.3. gyventojų senėjimas didina krūvį, tenkantį socialinės apsaugos sistemai, kelia naujų reikalavimų darbo rinkai, darbo išteklių ir personalo vadybai;
7. Nors Lietuvoje jau atlikta nemažai darbo rinkos tyrimų, tačiau darbo paklausa dažniausiai nagrinėta atsietai nuo pasiūlos, trūksta kompleksinių šios problemos tyrimų: ypač svarbu būtų surinkti duomenis apie darbo vietų užimtumą, jo netolygumą, susijusį su profesijomis ir teritorijomis, profesiniu ir kitais požiūriais įvertinti darbo paklausos ir pasiūlos santykį.
8. Užimtumo ir darbo rinkos tyrimai Lietuvoje labai suaktyvėjo nuo 2000 metų:
8.1. parengta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 529 (Žin., 2001, Nr. 40-1404) patvirtinta Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa, skirta ir Europos Sąjungos Lisabonos strategijai įgyvendinti, numatanti būtinybę glaudžiau bendradarbiauti su mokslo institucijomis ir socialiniais partneriais;
8.2. Lietuvoje 2004–2005 metais pradėjus aktyviau naudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas, darbo rinkos tyrimai išsiplėtė, bet vis dėlto išliko menkai tarpusavyje susiję, retai vieni kitus papildo, dažniausiai yra trumpalaikiai;
8.3. dėl užsakovų (valstybės valdymo institucijų) specifikos vyrauja taikomieji užimtumo ir darbo rinkos tyrimai, pernelyg maža teorinių ir tarptautinių tyrimų (dėl to sumažėja ir turimos informacijos palyginamumas);
8.4. šiuo metu užimtumo ir darbo rinkos tyrimai labiausiai susiję su taikomojo pobūdžio sprendimais, o tai riboja tyrimų mokslinį horizontą ir galimybes siūlyti kokybiškai naujus, netradicinius sprendimus (retai naudojami matematiniai tyrimo metodai, per mažai bendradarbiaujama su kitų mokslų sričių tyrėjais, nepakankamai remiamasi jų tyrimų metodologijomis).
9. Europos Sąjungos ir kitose užsienio valstybėse siekiama, kad užimtumo ir darbo rinkos tyrimai padėtų derinti darbo rinkos ir visuomenės santykius (mažintų socialinę atskirtį, didintų galimybių įsidarbinti ir būti patenkintiems darbo sritimi, kurtų šeimai palankius darbo santykius), taip pat darbo rinkos ir konkrečių sektorių santykius (prisidėtų prie profesinio rengimo efektyvumo, kvalifikacijų kaitos ir prognozių, socialinio dialogo, personalo ir karjeros valdymo, profesinio orientavimo).
10. Nors Lietuvos socialinės gerovės sistema, skirta skurdo prevencijai vykdyti ir pagalbai skurstantiesiems suteikti (formaliuoju socialinių rizikų ir problemų aprėpties požiūriu), panaši į kitų šiuolaikinių kapitalistinių valstybių gerovės sistemas, bet pagal skiriamas lėšas Lietuvos socialinė politika akivaizdžiai skiriasi nuo Vakarų valstybių: Lietuva socialinei apsaugai (taip pat ir sveikatos) skiria 13,3 procento, o Europos Sąjungos valstybės – vidutiniškai 27,3 procento BVP. Lietuvos socialinės apsaugos lėšos, tenkančios vienam gyventojui, nuo Europos Sąjungos vidurkio skiriasi kur kas labiau, nei nuo vidurkio skiriasi jos ekonominė galia: Lietuvos BVP vienam gyventojui 2005 metais vidutiniškai sudarė 51 procentą Europos Sąjungos vidurkio, o socialinės apsaugos lėšos vidutiniškai vienam gyventojui – tik 23 procentus.
11. Nepakankama socialinė apsauga didina problemas, kurioms spręsti jau dabar reikia ypač brangių socialinės integracijos ir globos paslaugų. Stingant pastarųjų, daugybė žmonių tampa socialiai priklausomi, o tai susiję su dar didesnės finansinės paramos poreikiu. Dėl dalies darbo jėgos degradacijos ir didžiulės emigracijos tokiai paramai reikalingų išteklių šaltiniai vis labiau senka. Taip formuojasi užburtas socialinės atskirties ratas.
12. Lietuvoje socialinės gerovės srityje negalima tiesiogiai vadovautis Vakarų valstybių sukurtomis ir taikomomis teorinėmis paradigmomis, nes jos tik iš dalies gali būti pritaikytos labai specifinės raidos naujosiose demokratijos valstybėse, išgyvenusiose trumpą nepriklausomos politikos laikotarpį. Šias teorines paradigmas būtina perimti, patikrinti, o vėliau empirinių tyrimų pagrindu formuluoti teorines nuostatas, kurios atspindėtų specifinę Rytų Europos ir Baltijos valstybių istorinę patirtį ir įvairią socialinę praktiką.
13. Socialinės gerovės kilmės ir struktūros klausimai gana išsamiai išnagrinėti XX a. antrosios pusės pasaulio mokslinėje literatūroje. Pastaraisiais dešimtmečiais daugiausia dėmesio skiriama socialinės politikos kaitai, t. y. tam, kaip globalizacija veikia gerovės valstybę ir kaip modernizuojama industrinio gamybos būdo pagrindu susiformavusi socialinė politika. Šioje srityje ypač daug dėmesio skiriama ekonominiams socialinės politikos aspektams ir naujausių statistinės analizės metodų taikymui: čia itin reikšmingos Europos Komisijos iniciatyvos, socialinių problemų sprendimą siekiančios kuo labiau grįsti moksliniais tyrimais.
14. Šiuolaikinės gerovės valstybės kūrimas labiau sietinas su socialinio ir ekonominio saugumo, o ne lygybės poreikiu. Gerovės valstybė – svarbiausioji industrializacijos, jos valdymo ir plėtros charakteristika – vis dažniau siejama ir su socialinio bei ekonominio saugumo, o ne vien socialinės ir ekonominės lygybės poreikiu. Būtina atskleisti veiksnius, kurie daro įtaką socialinės gerovės sistemų formavimuisi ir raidai Lietuvoje, ištirti esamos socialinės gerovės ištakas ir išryškinti jai būdingus bruožus: socialinės gerovės tyrimai padės geriau perprasti Lietuvos visuomenės struktūrinių grupių interesus ir galias, kurios daro įtaką socialinės politikos formavimui ir įgyvendinimui. Reikia tirti ir socialinių institucijų veiklos efektyvumą. Vienas iš svarbių socialinės gerovės tyrimų tikslų – atskleisti vykdomos socialinės politikos, jos alternatyvių priemonių bei programų rezultatus ir pasekmes.
15. Lietuvoje tyrinėjami tam tikri socialinės gerovės aspektai dažniausiai fragmentiški, o tyrimų temos – gana atsitiktinės, nes dalyvavimą tyrime dažniausiai irgi lemia atsitiktinumas (paprastai susijęs su tarptautinių tyrimų arba tyrimus užsakančių institucijų interesais). Lietuvos socialinės gerovės sistemos sėkminga plėtra neįmanoma be išsamios įvairių visuomenės grupių gyvenimo sąlygų ir socialinės politikos pasekmių analizės.
16. Totalitarinei valstybei transformuojantis į demokratinę, didėja registruotas bei realus (ir latentinis) nusikalstamumas. Nors Nacionalinėje nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. IX-1383 (Žin., 2003, Nr. 32-1318), buvo teigiama, kad pastarąjį dešimtmetį nusikalstamumo lygis Lietuvoje nekelia realios grėsmės valstybės stabilumui ir nesukelia socialinės krizės, tačiau išlieka socialiai nepriimtinas, neigiamai veikia visuomeninio gyvenimo sritis ir mažina gyventojų saugumą, bet šiuo metu situacija iš esmės keičiasi – nusikalstamumo būklė vėl kelia didžiulį susirūpinimą.
17. Kad nusikalstamumas šalyje yra vienas iš iššūkių nacionaliniam saugumui, rodo keletas ženklų:
17.1. daugelyje sociologinių apklausų Lietuvos gyventojai, atsakydami į klausimą „Kas Jums kelia didžiausią nerimą ?“, nurodė būtent nusikalstamumą arba jo didėjimą;
17.2. Lietuvoje dažnas smurtas (nužudymai, savižudybės, smurtas prieš moteris, vaikus), o pagal užregistruotų nužudymų tūkstančiui gyventojui skaičių Lietuva patenka į pirmąjį pasaulio valstybių dešimtuką;
18. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patvirtinta ir įgyvendinta net keliasdešimt nusikaltimų kontrolės ir prevencijos programų. Tikėtasi, kad jose numatytos priemonės padės sumažinti tam tikrų nusikalstamų veikų. Tokia praktika keletu dešimtmečių atsilieka nuo šiuolaikinio mokslo: intensyvus taikytų priemonių tyrimas parodė, kad dauguma jų – visiškai neveiksmingos.
19. Grėsmes asmens ir visuomenės saugumui keliančių kriminogeninių procesų tyrinėjamai neatsiejami nuo taikomų (ar taikytinų) už įvairius teisės pažeidimus poveikio priemonių sistemų, jų dermės ir taikymo praktikos tyrinėjimų. Nors Lietuvos baudžiamoji ir bausmių taikymo bei vykdymo politika pastaraisiais metais iš esmės pakito, bet laisvės atėmimo bausmė vis dar dažniausia (apie 35 procentus visų bausmių), o kalinių skaičius 100 tūkst. gyventojų – vienas didžiausių Europoje.
20. Viešajai tvarkai ir saugumui palaikyti 1998–2006 metais skirta nuo 7 procentų iki 12,3 procento Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. Kriminogeninių procesų kontrolės gerinimas išsamių mokslinių tyrimų pagrindu ne tik prisidėtų prie Lietuvos valstybės ir visuomenės saugumo, bet ir prie veiksmingesnio valstybės lėšų naudojimo.
21. Kriminogeninių procesų įtakos nacionaliniam saugumui analizė, jų prevencija ir kontrolė – viena iš svarbių mokslinių nacionalinio saugumo tyrimų krypčių, o ši programa paskatintų kryptingus Lietuvos kriminogeninių procesų tyrimus, susietų juos su nacionalinio saugumo aplinka, užtikrintų nusikalstamų veikų prevencijos ir kontrolės priemonių (taikomų ir kuriamų) mokslinę analizę ir moksliniais tyrimais pagrįstas rekomendacijas suinteresuotoms institucijoms.
22. Destruktyvaus elgesio apraiškos (sunkiai pažabojamas nusikalstamumas, psichikos ligos, narkomanija, alkoholizmas, savižudybės, nesaugus elgesys keliuose, buityje ir darbo vietose, kasdienis smurtas, patyčios ugdymo įstaigose) ir neigiamas požiūris į valdžią rodo, kad Lietuvos gyventojų psichologinė būsena nėra gera. Tai patvirtina ir įvairių apklausų rezultatai.
23. Vakarų valstybėse per pastaruosius 5 metus psichikos funkcionavimo ir psichologinės gerovės tyrimų smarkiai pagausėjo, plėtojami bendruomenių ir grupių psichologijos tyrimai.
24. Lietuvoje psichologijos tyrimų būklę būtina gerinti:
24.1. šios krypties tyrimai vis dar nesistemiški: vykdomi pavieniai projektiniai tyrimai siauros problematikos, trumpalaikės perspektyvos, atliekami pagal nepatikimas (o kartais ir nelicencijuotas) metodikas;
24.2. būtini tyrimai, kurie padėtų patikimai įvertinti asmenį (jo pažintinius gebėjimus ir intelektą, asmenybę, tikslus ir ketinimus, nuostatas, savarankumą ir t. t.), nes be jų neįmanomi psichologinio poveikio būdų (psichoterapijos, psichokorekcijos, psichologinės reabilitacijos ir pan.) tyrimai;
24.3. būtina tyrinėti asmens psichologinį funkcionavimą: psichologinę gerovę, asmenybę, intelektą ir kitus pažintinius gebėjimus, kurti, adaptuoti ir standartizuoti asmens pasiekimų metodikas;
III. PROGRAMOS TIKSLAS, UŽDAVINIAI IR ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS
25. Šios programos tikslas – atskleisti grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių socialinių reiškinių prigimtį, turinį, mastą, tendencijas, parengti strateginius sprendimus ir numatyti uždavinius ir rekomendacijas, kaip tokias grėsmes įveikti.
26. Tikslui, nurodytam šios programos 25 punkte, pasiekti numatomi uždaviniai ir jų įgyvendinimo priemonės:
26.1. šalies demografinės raidos tyrimai. Bus atlikti:
26.1.1. gimstamumo (jį lemiančių veiksnių ir pasekmių, prokreacinės elgsenos modelių ir veiksnių, šeimos ir namų ūkio transformacijos) tyrimai;
26.1.2. mirtingumo ir visuomenės sveikatos būklės (jai įtaką darančių veiksnių ir galimų pasekmių) tyrimai;
26.2. šalies žmogiškųjų išteklių, darbo rinkos politikos ir užimtumo tyrimai. Bus atlikti:
26.3. socialinės gerovės tyrimai. Bus atlikti:
26.4. grėsmę asmens ir visuomenės saugumui keliančių kriminogeninių procesų tyrimai. Bus atlikti:
26.4.1. registruoto nusikalstamumo (įskaitant ir latentinį) būklės Lietuvoje (masto, struktūros, kitimo, regioninių ypatumų) tyrimai, nusikalstamumo padaromos žalos analizė ir tendencijų prognozė;
26.4.2. gyventojų pasitikėjimo (nepasitikėjimo) teisėsaugos institucijomis priežasčių ir padarinių, gyventojų požiūrio į nusikalstamumo grėsmę tyrimai;
26.5. psichosocialinių sąveikų ir subjektyvios gerovės tyrimai. Bus atlikti:
26.5.1. asmens psichologinei gerovei įtaką darančių veiksnių (demografinių, sveikatos, socialinių ir ekonominių, asmenybinių) tyrimai;
26.5.2. suvokto teisingumo (politinio, socialinio ekonominio, teisinio, procedūrinio) ir jo veiksnių Lietuvoje tyrimai;
IV. NUMATOMI REZULTATAI
28. Įgyvendinus šią programą, bus:
28.1. intensyviau rengiami ir įgyvendinami aktualių demografinių, darbo rinkos, socialinės gerovės ir nusikalstamumo mokslinių tyrimų projektai (parengta ir įgyvendinta ne mažiau kaip 30 projektų);
28.2. parengta ir paskelbta svarbiausių šios programos aprėpiamų mokslinių tyrimų sričių straipsnių, monografijų ir sintetinių veikalų (ne mažiau kaip 20 straipsnių, 5 monografijos ir sintetiniai veikalai);
28.3. išsamiau įvertintas darbo rinkos ir užimtumo reguliavimo priemonių efektyvumas, tinkamumas ir dermė su ūkio poreikiais, parengta metodikų padėčiai darbo rinkoje prognozuoti (ne mažiau kaip 3 metodikos);
28.4. gauta naujų duomenų ir sukurta patikimesnių orientyrų – moksliniais tyrimais pagrįstų rekomendacijų, kaip modernizuoti gyventojų ir šeimos politikos sritis, socialinės gerovės ir darbo rinkos priežiūros sistemas (ne mažiau kaip 3 rekomendacijos);
28.5. sukaupta (pagal pagrindinius rodiklius) žinių apie Lietuvoje registruotą nusikalstamumą ir atliktos jų lyginamosios analizės: bus lyginama su atitinkama užsienio valstybių situacija ir tendencijomis (ne mažiau kaip 3 lyginamosios analizės), parengta kriminogeninių procesų kontrolės ir prevencijos rekomendacijų (ne mažiau kaip 3 rekomendacijos);
V. NUMATOMŲ REZULTATŲ NAUDOJIMO GALIMYBĖS
29. Sukaupta informacija leis atskleisti Lietuvoje mažai tyrinėtas lyčių lygybės ir demografinės elgsenos sąsajas, padės geriau pagrįsti šeimos politikos prioritetus ir rekomendacijas, kaip mažinti jaunų ir vidutinio amžiaus vyrų ankstyvą ir su elgsena susijusį mirtingumą, priimti adekvačius sprendimus situacijai stabilizuoti.
30. Išsamūs šeimos, gimstamumo, mirtingumo, migracijos procesų ir gyventojų politikos įtakos demografiniams procesams tyrimai, nuolatinė šios politikos efektyvumo stebėsena sudarys sąlygas modernizuoti gyventojų politiką.
31. Tyrimų rezultatai bus naudingi Lietuvos ūkio konkurencingumui didinti, nacionaliniams darbo ištekliams efektyviau naudoti, taip pat darnios ūkio plėtros tikslams ir fiskalinėms priemonėms planuoti, darbo ir ūkio reguliavimo įstatymams tobulinti, socialiniam dialogui ir veiksmingesnei socialinės apsaugos sistemai plėtoti, verslo raidą skatinančioms priemonėms tobulinti. Skirtingi naudos gavėjai (socialiniai partneriai, savivaldos institucijų atstovai, nevyriausybinės organizacijos) glaudžiau bendradarbiaus.
32. Tyrimų rezultatai padės tobulinti edukacinį procesą, formuoti darbo migracijos politiką, rengti rekomendacijas (darbdaviams, Lietuvos darbo biržai, profesinio rengimo institucijoms, apskričių administracijoms ir savivaldybėms).
33. Bus išanalizuotas Lietuvos nusikalstamų veikų prevencijos programų ir priemonių kūrimas ir įgyvendinimas, atrinkti gerosios patirties pavyzdžiai, sukurti kriterijai tokioms programoms ir priemonėms kurti ir vertinti. Bus pateikta išvadų ir rekomendacijų už kriminogeninių procesų kontrolę ir prevenciją atsakingoms institucijoms. Tyrimų rezultatų ir prognozių pagrindu bus pasiūlyta prevencijos ir kontrolės priemonių. Bus sukurtas kriminogeninių procesų tyrėjų bendradarbiavimo tinklas. Metodikomis bus aprūpintos asmens įvertinimo tarnybos.
34. Socialinių mokslinių tyrimų planavimas bus siejamas su nacionalinio saugumo poreikiais. Bus pateikta mokslinių prognozių, kurios padės planuoti ir organizuoti nacionalinio saugumo sistemos institucijų veiklą.
VI. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO VERTINIMO KRITERIJAI
36. Šios programos rezultatai vertinami baigus ją įgyvendinti. Šios programos uždavinių įgyvendinimo vertinimo kriterijai:
36.1. aktualių demografinių, darbo rinkos, socialinės gerovės ir nusikalstamumo mokslinių tyrimų projektų, parengtų ir įgyvendintų vykdant šią programą, skaičius;
36.2. parengtų ir paskelbtų svarbiausių šios programos aprėpiamų mokslinių tyrimų sričių straipsnių, mokslinių monografijų ir sintetinių veikalų skaičius;
36.4. moksliniais tyrimais pagrįstų rekomendacijų, kaip modernizuoti gyventojų ir šeimos politikos sritis, socialinės gerovės ir darbo rinkos priežiūros sistemas, skaičius;
36.5. Lietuvoje registruoto nusikalstamumo lyginamųjų analizių, kriminogeninių procesų kontrolės ir prevencijos rekomendacijų skaičius;
VII. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
37. Šią programą administruoja Lietuvos mokslo taryba, vadovaudamasi Nacionalinių mokslo programų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 980 (Žin., 2008, Nr. 85-3382; 2009, Nr. 157-7086).
38. Šios programos mokslinių tyrimų projektams ir kitai veiklai, nurodytai šios programos priede, atlikti rengiami konkursai teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgusi į projektų konkursams pateiktų paraiškų skaičių Lietuvos mokslo taryba gali siūlyti Švietimo ir mokslo ministerijai perskirstyti lėšas uždaviniams įgyvendinti. Šios programos priemonių vykdytojai – Lietuvos mokslo taryba ir jos atrinktos Lietuvos ir užsienio mokslo ir studijų institucijos ir tyrėjų grupės.
39. Ši programa finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, skirtų Lietuvos mokslo tarybai, ir kitų teisėtų finansavimo šaltinių. Šiai programai įgyvendinti, išankstiniais skaičiavimais, 2011–2013 metais reikėtų 9616 tūkst. litų.
40. Šios programos vykdymo grupė ir Lietuvos mokslo tarybos Humanitarinių ir socialinių mokslų komitetas kasmet pateikia šios programos metinę ataskaitą ir rekomendacijas Švietimo ir mokslo ministerijai, kitoms suinteresuotoms ministerijoms ir valstybės institucijoms pagal kompetenciją, šios programos tyrimų rezultatus pristato visuomenės informacijos priemonėse ir mokslinėse konferencijose. Informaciją apie šios programos įgyvendinimo eigą ir rezultatus Lietuvos mokslo taryba pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei savo metinėse veiklos ataskaitose. Vertinant programos tyrimų rezultatus atsižvelgiama į Nacionalinės mokslo programos „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1424 (Žin., 2009, Nr. 134-5843), vykdymo rezultatus už 2010 m. laikotarpį.
Nacionalinės mokslo programos „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“
priedas
NACIONALINĖS MOKSLO PROGRAMOS „SOCIALINIAI IŠŠŪKIAI NACIONALINIAM SAUGUMUI“ ĮGYVENDINIMO PRIEMONIŲ PLANAS
| Programos uždaviniai |
Priemonės pavadinimas |
Įvykdymo terminas |
Atsakingi vykdytojai |
Preliminarus lėšų poreikis (tūkst. litų) |
Finansavimo šaltinis |
|||
| 2011 metais |
2012 metais |
2013 metais |
iš viso |
|||||
| 1. Atlikti šalies demografinės raidos tyrimus |
gimstamumo, mirtingumo ir visuomenės sveikatos būklės, migracijos ir šiuos demografinius procesus lemiančių veiksnių tyrimai |
2011–2013 metai |
Lietuvos mokslo taryba |
684 |
1100 |
694 |
2478 |
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai |
| 2. Atlikti šalies žmogiškųjų išteklių, darbo rinkos politikos ir užimtumo tyrimus |
darbo vietų kaitos tendencijų, gyventojų motyvacijos dirbti, darbo rinkos ir užimtumo politikos priemonių efektyvumo tyrimai |
2011–2013 metai |
Lietuvos mokslo taryba |
560 |
1056 |
500 |
2116 |
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai |
| 3. Atlikti socialinės gerovės tyrimus |
socialinių problemų, socialinės gerovės poreikių, gyventojų pirminių pajamų formavimosi, socialinės globos paslaugų, socialinės politikos formavimąsi veikiančių veiksnių, jos rezultatų ir padarinių tyrimai |
2011–2013 metai |
Lietuvos mokslo taryba |
978 |
961 |
650 |
2589 |
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai |
| 4. Atlikti grėsmę asmens ir visuomenės saugumui keliančių kriminogeninių procesų tyrimus |
registruoto nusikalstamumo (įskaitant ir latentinį) būklės Lietuvoje, jo padaromos žalos ir tendencijų, gyventojų pasitikėjimo (nepasitikėjimo) teisėsaugos institucijomis priežasčių ir padarinių, gyventojų požiūrio į nusikalstamumo grėsmę, nusikalstamų veikų prevencijos Lietuvoje moksliškai pagrįstų programų ir priemonių efektyvumo, nusikalstamų veikų kontrolės sistemos, bausmių taikymo ir vykdymo politikos tyrimai |
2011–2013 metai |
Lietuvos mokslo taryba |
434 |
800 |
368 |
1602 |
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai |
| 5. Atlikti psichosocialinių sąveikų ir subjektyvios gerovės tyrimus |
asmens psichologinei gerovei įtaką darančių veiksnių Lietuvoje, suvokto teisingumo ir jo veiksnių, politinių judėjimų ir valdžios institucijų reprezentacijos individualioje sąmonėje veiksnių tyrimai |
2011–2013 metai |
Lietuvos mokslo taryba |
244 |
387 |
200 |
831 |
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai |
|
|
Iš viso |
|
|
2 900 |
4304 |
2412 |
9616 |
|