LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONKURENCIJOS

Į S T A T Y M A S

I SKIRSNIS

BENDRIEJI NUOSTATAI

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šis įstatymas reguliuoja santykius, atsirandančius ūkiniams subjektams ar jiems atstovaujantiems pareigūnams bei valstybinės valdžios ir valdymo organams atliekant veikas, ribojančias konkurenciją, arba nesąžiningai konkuruojant Lietuvos Respublikos prekių rinkose, taip pat nustato atsakomybę už šias veikas, jei jos pažeidžia vartotojų arba ūkio interesus.

Įstatymas taikomas santykiams, atsirandantiems atliekant veikas, ribojančias konkurenciją, arba nesąžiningai konkuruojant, reguliuoti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, išskyrus santykius, kuriuos reguliuoja kiti įstatymai.

2 straipsnis. Sąvokų apibrėžimai

Šiame įstatyme naudojamos sąvokos suprantamos:

„Ūkiniai subjektai“ – juridiniai ir fiziniai asmenys, užsiimantys komercine-ūkine veikla nepriklausomai nuo jos pobūdžio, nuosavybės formos ir įmonės rūšies;

„Prekė“ – veiklos rezultatas – realizavimui skirta produkcija, patarnavimai, paslaugos;

„Rinka“ – Respublikos teritorijoje ar jos dalyje pirkimo-pardavimo procesuose dalyvaujančių tam tikrų prekių visuma, kurios savo savybėmis, naudojimu ir kaina palyginamos taip, kad gamintojai ir vartotojai jas gali pakeisti vieną kita gamybos ir vartojimo procese;

„Konkurencija“ – tai varžybos, kurių metu ūkiniai subjektai, nepriklausomai veikdami rinkoje, riboja vienas kito galimybes dominuoti toje rinkoje ir skatina vartotojams reikalingų prekių gamybą bei jos efektyvumo didinimą;

„Dominuojanti padėtis“ – ūkinio subjekto padėtis rinkoje, suteikianti galimybę daryti vienpusišką lemiamą įtaką toje rinkoje. Negali būti laikoma, kad ūkinis subjektas užima dominuojančią padėtį, jei jo tam tikros prekės rinkos dalis yra ne didesnė kaip 40 procentų;

„Rinkos koncentracija“ – dviejų ar daugiau ūkinių subjektų susiliejimas arba vieno ūkinio subjekto teisės disponuoti kito ūkinio subjekto visu kapitalu ar jo dalimi įgavimas bei sutarčių, darančių įtaką vieno iš ūkinių subjektų priimamiems valdymo sprendimams, sudarymas, dėl ko užimama dominuojanti padėtis rinkoje ir ribojama konkurencija.

II SKIRSNIS

KONKURENCIJĄ RIBOJANČIOS VEIKOS

3 straipsnis. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas

Draudžiami ūkinių subjektų, užimančių dominuojančią padėtį rinkoje, veiksmai, kurie, pažeisdami ūkio interesus, riboja arba gali riboti konkurenciją.

Ūkiniams subjektams neleistini konkurenciją ribojantys veiksmai:

1) kliūčių sudarymas konkuruojantiems ūkiniams subjektams įeiti į rinką arba jau esantiems rinkoje plėtoti veiklą;

2) konkuruojančių ūkinių subjektų išstūmimas iš rinkos piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi;

3) gamybos ribojimas, parduodamų ir įsigyjamų prekių kiekio mažinimas, prekybos sulaikymas turint tikslą sudaryti nepriteklių rinkoje arba paveikti kainas, darant žalą vartotojams;

4) tapataus pobūdžio sutartyse su skirtingais partneriais diskriminacinių ekonominių sąlygų numatymas;

5) sutartyse su tiekėjais arba pirkėjais fiksuotų pardavimo kainų tretiesiems asmenims nustatymas.

4 straipsnis. Ribojančių ar trukdančių konkurencijai susitarimų (suderintų veiksmų) tarp ūkinių subjektų draudimas

Susitarimai ar suderinti veiksmai tarp konkuruojančių ūkinių subjektų (ar potencialių konkurentų) yra draudžiami, jei jie riboja ar trukdo konkurencijai. Tokio pobūdžio susitarimams priskiriami susitarimai ir suderinti veiksmai dėl:

1) kainų (įskaitant nustatomas aukcionuose ar konkursuose), nuolaidų, antkainių ar kitokių išmokų;

2) gamybos apimčių;

3) rinkos pasidalijimo pagal teritorinį principą, parduodamų ar įsigyjamų prekių kiekį, prekių rūšis arba pirkėjų ir pardavėjų grupes ar kaip kitaip;

4) kitų ūkinių subjektų išstūmimo iš rinkos arba įėjimo į rinką (jos dalį) apribojimo;

5) atsisakymo sudaryti sutartį su tam tikrais prekių pardavėjais ar pirkėjais.

5 straipsnis. Draudžiamų veiksmų išimtys

Šio įstatymo 3 ir 4 straipsniuose išvardinti veiksmai gali būti pripažįstami neprieštaraujančiais įstatymui, jeigu yra įrodoma, kad dėl to:

1) pastoviai mažinamos kainos vartotojams;

2) gerinama prekių kokybė.

6 straipsnis. Draudimas valstybinės valdžios ir valdymo organams riboti konkurenciją

Valstybinės valdžios ir valdymo organams draudžiama priimti norminius aktus arba atlikti veiksmus, kurie riboja ūkinių subjektų savarankiškumą, ūkinių sutarčių sudarymą, trukdo steigti naujus ar pertvarkyti esamus ūkinius subjektus ir pakeisti jų veiklos pobūdį, suteikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkinius subjektus, ar kaip kitaip riboja konkurenciją.

Valstybinės valdžios ir valdymo organų vadovams draudžiama užsiimti komercine-ūkine veikla, būti personalinių įmonių savininkais, užimti pareigas ūkinių subjektų valdymo organuose.

III SKIRSNIS

NESĄŽININGA KONKURENCIJA

7 straipsnis. Nesąžiningos konkurencijos veikų draudimas

Ūkiniams subjektams draudžiama atlikti nesąžiningos konkurencijos veikas:

1) skleisti melagingus, netikslius ir iškraipytus duomenis (taip pat ir reklamoje), dėl kurių kitas ūkinis subjektas gali patirti nuostolių arba gali nukentėti jo reputacija;

2) klaidinti vartotojus, nurodant neteisingas žinias apie prekės kokybę, vartojimo savybes, pagaminimo vietą ir būdą, parduodamą kiekį ir kainą;

3) savavališkai naudoti kito ūkinio subjekto pavadinimą, prekės pavadinimą, ženklą ar markiruotę, prekės įpakavimo ar išvaizdos formą;

4) be ūkinio subjekto sutikimo gauti, naudoti ir skelbti informaciją apie jo gamybinę ar komercinę veiklą, mokslinius-techninius tyrimus ir jų rezultatus.

IV SKIRSNIS

NESĄŽININGOS IR KONKURENCIJĄ RIBOJANČIOS

VEIKLOS KONTROLĖ

8 straipsnis. Kainų ir konkurencijos kontrolės institucija

Šio bei Kainų įstatymo laikymosi priežiūros funkcijas Lietuvos Respublikoje vykdo kainų ir konkurencijos institucija, kurios vadovą tvirtina Vyriausybė.

Sprendimams priimti dėl šiame įstatyme reglamentuojamų kainų ir konkurencijos sudaroma Konkurencijos taryba. Konkurencijos tarybą suformuoja Vyriausybė iš 7 narių trejiems metams. Iš jų ne mažiau kaip 4 nariai skiriami pagal vartotojų, mokslo, verslo ir pramonininkų organizacijų rekomendacijas, likusieji skiriami iš kainų ir konkurencijos institucijos. Konkurencijos taryba sprendimus, susijusius su šio įstatymo vykdymu, priima 2/3 balsų dauguma. Konkurencijos tarybos bei kainų ir konkurencijos institucijos nuostatus tvirtina Vyriausybė.

Turėdama tikslą ginti ūkio ir vartotojų interesus, kainų ir konkurencijos institucija stebi rinkos konjunktūrą, rinkos kainų svyravimus, kaupia informaciją apie vartotojų poreikių patenkinimo galimybes, periodiškai teikia pasiūlymus Vyriausybei dėl kainų politikos formavimo ir vykdo kitas nuostatuose numatytas funkcijas.

Kainų ir konkurencijos institucija turi teisę gauti iš ūkinių subjektų bei valdymo organų informaciją ar žodinius bei raštiškus paaiškinimus, reikalingus šiame įstatyme ir institucijos nuostatuose numatytoms funkcijoms vykdyti.

9 straipsnis. Kainų ir konkurencijos institucijos įgaliojimai

Kainų ir konkurencijos institucija, nustačiusi ūkinių subjektų ir valdymo organų padarytus šio įstatymo pažeidimus, parengia šiuo klausimu medžiagą ir pateikia ją Konkurencijos tarybai sprendimams priimti. Remdamasi Konkurencijos tarybos sprendimu, kainų ir konkurencijos institucija gali derybomis su ūkiniu subjektu siekti nutraukti neteisėtą veiką, jei ji sukėlė nedidelius neigiamus pakitimus (sumažėjo prekių gamybos ir paskirstymo efektyvumas, apribota laisva prekyba), o aplinkybės neprieštarauja tokioms deryboms. Pasiekus susitarimą, jo rezultatai ir neteisėtos veikos nutraukimo sąlygos įforminamos raštu.

Kitais atvejais arba nepasiekus derybomis susitarimo, kainų ir konkurencijos institucija turi teisę:

1) įpareigoti ūkinius subjektus nutraukti šį įstatymą pažeidžiančius susitarimus ir veiksmus;

2) priimti sprendimą sumažinti kainas, jeigu jos padidintos dėl šiame įstatyme draudžiamos veiklos;

3) įpareigoti nutraukti neteisėtą firmos vardo, prekių ženklo ar markiruotės naudojimą bei neteisingą prekių kilmės vietos nurodymą, taip pat dėl šių pažeidimų sulaikyti prekes;

4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę arba teismą dėl valdymo organų neteisėtų veiksmų nutraukimo ar priimtų sprendimų panaikinimo.

V SKIRSNIS

KONKURENCIJOS APSAUGOJIMAS VYKSTANT RINKOS

STRUKTŪRŲ KONCENTRACIJAI

10 straipsnis. Rinkos struktūrų koncentracijos kontrolė

Kai sudarius sutartį ar įsigijus kontrolinį akcijų paketą viršijama maksimali rinkos struktūrų koncentracija (kapitalo koncentracija), kurią nustato Konkurencijos taryba, šalis ar šalys, vykdančios šią koncentraciją, prieš atlikdamos veiksmus, galinčius pakeisti nusistovėjusią rinkos struktūrą ir jos koncentracijos laipsnį, privalo iš anksto apie tai pranešti kainų ir konkurencijos institucijai.

Kainų ir konkurencijos institucija, gavusi suinteresuotų ūkinių subjektų pranešimą apie numatomą rinkos struktūrų koncentravimą, per vieną mėnesį turi priimti sprendimą dėl leidimo išdavimo.

Šalims susitarus, sprendimo priėmimo terminas gali būti pratęsiamas, bet ne ilgiau kaip 9 mėnesiams.

Jei per nurodytus laikotarpius kainų ir konkurencijos institucija sprendimo nepriima, ūkiniai subjektai įgauna teisę vykdyti numatytą struktūrų koncentraciją.

11 straipsnis. Leidžiamos ir draudžiamos rinkos struktūrų koncentracijos

Koncentravus rinkos struktūras, jeigu apie tai iš anksto nebuvo pranešta ir tam negautas kainų ir konkurencijos institucijos leidimas, taikomos šio įstatymo 12 straipsnyje numatytos ekonominės sankcijos.

Leidimą koncentruoti rinkos struktūras, jeigu tam nepritarė kainų ir konkurencijos institucija, raštišku sprendimu gali duoti Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Toks leidimas gali būti išduodamas koncentraciją vykdančioms šalims pateikus pagrindimą, jog dėl šio veiksmo bus padidintas gamybos ekonominis efektyvumas ar produkcijos konkurentabilumas, kurie negalėtų būti padidinti šios rinkos struktūrų nekoncentravus.

VI SKIRSNIS

ATSAKOMYBĖ UŽ ĮSTATYMO PAŽEIDIMUS

12 straipsnis. Įstatymo pažeidimo pasekmės

Valstybės valdymo organų sprendimai dėl šio įstatymo pažeidimo gali būti apskundžiami teismui.

Ūkiniai subjektai, pažeidusieji šį įstatymą, privalo:

1) vykdyti kainų ir konkurencijos institucijos nurodymus nutraukti veiksmus, atstatyti ankstesnę padėtį, nutraukti arba pakeisti sutartį, atlikti kitus įpareigojimus;

2) atlyginti partneriui padarytus nuostolius;

3) vykdyti šiame įstatyme numatytas Konkurencijos tarybos paskirtas sankcijas.

Konkurencijos taryba turi teisę:

1) už šio įstatymo 3, 4, 7, 10 ir 11 straipsnių pažeidimus, susitarimo dėl neteisėtos veiklos nutraukimo nesilaikymą, įpareigojimų ir nurodymų nevykdymą arba vykdymą nelaiku skirti ūkiniams subjektams piniginę baudą iki 10 procentų metinių bendrųjų įplaukų;

2) už melagingos informacijos teikimą skirti ūkiniams subjektams piniginę baudą iki 3 procentų metinių bendrųjų įplaukų;

3) už kitų kainų ir konkurencijos institucijos duotų pagal šį įstatymą nurodymų nevykdymą arba vykdymą nelaiku, melagingos informacijos teikimą valstybės valdymo organų ir ūkinių subjektų pareigūnams skirti pinigines baudas iki 3 mėnesių jų vidutinio mėnesinio atlyginimo dydžio.

13 straipsnis. Piniginių baudų išieškojimas

Piniginės baudos į valstybės biudžetą sumokamos ne vėliau kaip per vieną mėnesį, skaičiuojant nuo dienos, kai ūkinis subjektas ar pareigūnas gavo kainų ir konkurencijos institucijos sprendimą paskirti baudą.

Piniginė bauda iš ūkinio subjekto įplaukų išieškoma ne ginčo tvarka.

14 straipsnis. Kainų ir konkurencijos institucijos sprendimų apskundimas

Ūkiniai subjektai, valdymo organai ir pareigūnai per vieną mėnesį, skaičiuojant nuo kainų ir konkurencijos institucijos sprendimo gavimo dienos, gali kreiptis į teismą dėl minėto sprendimo atšaukimo arba jo pakeitimo bei nuostolių atlyginimo.

Kreipimasis į teismą nesustabdo kainų ir konkurencijos institucijos nurodymų ir sprendimų vykdymo, jei teismas nenurodo kitaip.

Konkurencijos tarybos sprendimai ir jų motyvai skelbiami viešai.

15 straipsnis. Nuostolių atlyginimo tvarka

Nuostoliai, padaryti ūkiniams subjektams ar vartotojams pažeidus šį įstatymą, turi būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.

Ūkinių subjektų patirti nuostoliai dėl valstybinės valdžios ir valdymo organų bei kainų ir konkurencijos institucijos sprendimų, pažeidžiančių šio įstatymo reikalavimus, atlyginami iš atitinkamų valdymo organų arba valstybės biudžeto lėšų, vėliau išieškant jas iš kaltųjų asmenų.

Nuostoliai išieškomi teismine tvarka.

LIETUVOS RESPUBLIKOS

AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS

PIRMININKAS                                                                                  VYTAUTAS LANDSBERGIS

Nr. I-2878, 1992 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius