AUKŠTESNIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJŲ KOLEGIJOS SPRENDIMAS ADMINISTRACINĖJE BYLOJE NR. I5-245/2000
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2000 m. gegužės 25 d. Nr.
Vilnius
Aukštesniojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės S. Rudėnaitės,
kolegijos teisėjų N. Piškinaitės, R. Piličiausko,
sekretoriaujant A. Macaitytei,
dalyvaujant atsakovo atstovams R. Jankauskui, I. Šaikūnienei,
trečiajam suinteresuotam asmeniui S. Danilevičiui,
trečiojo suinteresuoto asmens atstovams adv. A. Žalnerauskui, J. A. Klimavičiui, N. Kralikaitei, J. Urbonavičiui,
teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Jonavos rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“, patvirtinti LR sveikatos apsaugos ministro 1995 01 13 įsakymu Nr. 24, neprieštarauja LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 str. ir 10 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 123 patvirtintų „Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos laikinųjų nuostatų“ 15 punktui ir 15.1 papunkčiui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 582 patvirtintos „Profesinių ligų nustatymo tvarkos“ 14 punktui ir 17 punktui,
ir nustatė:
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 30 d. nutarimą Nr. 1198 „Dėl profesinių ligų sąrašo ir valstybinio profesinių ligų registro bei jo nuostatų“, 1995 m. sausio 13 d. priėmė įsakymą Nr. 24, kuriuo patvirtino Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos, kaip institucijos, steigiamos spręsti sudėtingiems ir konfliktiniams darbo medicinos klausimams, susijusiems su profesinių ligų nustatymu, tyrimu, patvirtinimu ir registravimu, patvirtinant arba atmetant profesinės ligos faktą, nuostatus ir paskyrė Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos narius. „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatuose“ nustatyti bendri komisijos veiklos pagrindai, jos pavaldumas, veiklos uždaviniai ir funkcijos, komisijos darbo organizavimas, komisijos pareigos ir teisės.
Pareiškėjas – Jonavos rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovo S. Danilevičiaus ieškininį pareiškimą atsakovui AB „Achema“ dėl atlyginimo už sveikatai padarytą žalą, priėmė nutartį kreiptis į Aukštesnįjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“, patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1995 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 24 atitinka LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 10 str. ir 3 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 123 patvirtintus „Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos laikinuosius nuostatus“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 582 patvirtintą „Profesinių ligų nustatymo tvarką“.
Pareiškėjas savo prašymą grindžia tokiais argumentais.
Ieškovas S. Danilevičius civilinėje byloje prašo priteisti iš atsakovo AB „Achema“ atlyginimą už sveikatai padarytą žalą, kurią patyrė dėl darbo pas atsakovą, susirgęs profesiniu susirgimu ir netekęs 30 procentų darbingumo. Kauno II medicininės socialinės ekspertizės komisija, veikdama pagal LR Vyriausybės 1992 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 123 patvirtintus nuostatus, 1997 m. birželio 2 d. sprendimu ir 1997 m. gruodžio 22 d. sprendimu pripažino, kad ieškovas neteko 30 procentų darbingumo dėl profesinio susirgimo. Atsakovas AB „Achema“ kreipėsi į LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu paskirtą Centrinę darbo medicinos ekspertų komisiją, kad būtų peržiūrėti Kauno II MSEK sprendimai dėl S. Danilevičiaus profesinio susirgimo. Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija 1999 m. kovo 8 d. raštu Nr. 29 pranešė, kad S. Danilevičiaus liga yra bendro pobūdžio, o ne profesinė. Teismas paskyrė darbingumo netekimo ekspertizę, kurią pavedė atlikti Respublikinei valstybinei medicininės socialinės ekspertizės komisijai. Respublikinė I MSEK 1999 m. gegužės 24 d. darbingumo ekspertizės akte Nr. 287 nesiėmė spręsti pati S. Danilevičiaus ligos kilmės klausimo, o pasirėmė Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos 1999 m. kovo 8 d. sprendimu, kad S. Danilevičiaus liga yra bendro pobūdžio. Dėl to būtina ištirti, ar Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija, priimdama 1999 m. kovo 8 d. sprendimą, veikė teisėtai. Teismui kyla abejonių, ar „Centrinės darbo medicinos ekspertų nuostatai“, patvirtinti LR sveikatos apsaugos ministro 1995 01 13 įsakymu Nr. 24, yra teisėtas viešojo administravimo subjekto priimtas norminis aktas. Šie nuostatai nebuvo oficialiai paskelbti LR Seimo leidinyje „Valstybės žinios“, kas prieštarauja LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 10 str. „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“ neatitinka LR Vyriausybės 1992 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 123 patvirtintų „Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos laikinųjų nuostatų“ 15 punkto ir 15. 1 papunkčio, kuriuose nustatyta, kad teritorinių medicininės socialinės ekspertizės komisijų funkcija yra nustatyti asmenų darbingumo būklę, invalidumo faktą, pobūdį, priežastį, atsiradimo laiką, invalidumo grupę ir terminą, bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnį. „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“ neatitinka ir LR Vyriausybės 1994 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 582 patvirtintos „Profesinių ligų nustatymo tvarkos“, kurioje numatyta, kad profesinę ligą patvirtinantis dokumentas yra teritorinio higienos centro parengtas profesinės ligos aktas (forma Nr. 362/a). „Profesinių ligų nustatymo tvarkoje“ visiškai nėra numatyta, kad asmeniui nustačius profesinę ligą ir informaciją apie profesinę ligą iš teritorinio higienos centro nustatytąją tvarką pagal formą Nr. 362-1/a perdavus į valstybinį profesinių ligų registrą Respublikiniame darbo medicinos centre, profesinis susirgimas galėtų būti peržiūrėtas ir paneigtas.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas nedalyvavo ir naujų argumentų nepateikė.
Atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovai teismo posėdyje paaiškino, kad „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“, patvirtinti sveikatos apsaugos ministro 1995 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 24, yra teisėti ir Jonavos rajono apylinkės teismo nutartyje nurodytoms aukštesnės galios teisės normoms neprieštarauja. Šis įsakymas priimtas vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 30 d. nutarimą Nr. 1198 „Dėl profesinių ligų sąrašo ir Valstybinio profesinių ligų registro bei jo nuostatų“. Šio nutarimo 5 punktas nustatė, kad profesinėmis ligomis gali būti pripažintos šiame sąraše nenurodytos ligos, kai Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija, išnagrinėjusi kiekvieną konkretų atvejį, priima atitinkamą sprendimą. 1995 m. sausio 13 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 24 patvirtinta Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos sudėtis ir jos veiklos nuostatos. Šis įsakymas nekeičia ir nenustato jokių teisės normų, todėl skelbti jį „Valstybės žiniose“ nebuvo būtina. LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnyje nustatyta, kad ministerijų ir kitų valdymo institucijų aktai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra „Valstybės žiniose“ gali būti neskelbiami.
Tretysis suinteresuotas asmuo S. Danilevičius ir jo atstovas teismo posėdyje palaikė Jonavos rajono apylinkės teismo nutarties teiginius dėl „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų“ prieštaravimo aukštesnės galios norminiams aktams.
Trečiojo suinteresuoto asmens AB „Achema“ atstovai teismo posėdyje palaikė atsakovo – Sveikatos apsaugos ministerijos poziciją.
I. Dėl „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų“, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 1995 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 24, atitikimo LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsniui ir 10 straipsniui.
LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnyje (1993 04 06 LR įstatymo Nr. I-119 redakcija, galiojusi tiriamų Nuostatų priėmimo metu) buvo nustatyta:
„Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, Respublikos Prezidento dekretai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, Lietuvos banko, ministerijų, departamentų ir Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės valdymo institucijų aktai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, neturintys visuotinės reikšmės Konstitucinio Teismo sprendimai, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra „Valstybės žiniose“ gali būti neskelbiami < IE>“.
LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 10 straipsnyje (1993 04 06 LR įstatymo Nr. I-119 redakcija, galiojusi tiriamų Nuostatų priėmimo metu) buvo nustatyta:
„Lietuvos banko, ministerijų, departamentų ir Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės valdymo institucijų teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo diena.
Šiame straipsnyje nurodytų valstybės institucijų priimti teisės aktai negalioja, kol jie nepaskelbti „Valstybės žiniose“.
Teismo tiriami „Centrinės darbo medicinos ekspertų nuostatai“ „Valstybės žiniose“ nėra paskelbti.
Aukštesnysis administracinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 dalies 1 punktu, 28-31 straipsniais, tiria norminių valdymo aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumą, t. y. jų atitikimą įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui.
Bylų dėl teisės aktų teisėtumo nagrinėjimo pagrindai, suformuluoti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnyje, taikytini ir administracinių bylų teisenoje. Vienas iš norminio akto teisėtumo aspektų pagal šį įstatymą – tai jo atitikimas aukštesnės galios teisės aktuose nustatytai priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarkai.
Dėl to sprendžiant šioje bylos dalyje nagrinėjamą klausimą, pirmiausiai būtina nustatyti, ar tiriami „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“ yra norminio pobūdžio, ar teisės taikymo aktas.
Norminis teisės aktas skiriamas reguliuoti santykiams tarp subjektų, apibrėžtų ne individualiais, o rūšiniais požymiais, norminis teisės aktas nustato bendro pobūdžio elgesio taisykles – teisės normas (LR ABTĮ 2 str. 13 p.) ir gali būti taikomas neapibrėžtą skaičių kartų.
Individualus teisės aktas- vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibrėžtų subjektų grupei (LR ABTĮ 2 str. 14 d.).
„Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų“ Bendrojoje dalyje suformuluotos tokios normos:
„1. Šie nuostatai reglamentuoja Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos veiklą.
2. Centrinę darbo medicinos ekspertų komisiją (toliau-komisija) skiria ir jos personalinę sudėtį tvirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras savo įsakymu.
< IE>
4. Komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir potvarkiais, kitais galiojančiais aktais ir šiais nuostatais.“
Iš šių normų turinio akivaizdu, kad tiriami Nuostatai yra priimti ne konkrečios sudėties vienkartinio pobūdžio komisijos veiklai, o Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos, kaip institucijos, veiklai reguliuoti bendrai, nežiūrint jos sudėties ir kitų konkrečių veiklos aplinkybių. Tai jau rodo šių Nuostatų norminį pobūdį vidinio administravimo požiūriu.
Taip pat svarbu nustatyti Nuostatuose įtvirtintų teisės normų poveikį išoriniam subjektų ratui.
„Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų“ skyriuje „Komisijos uždaviniai ir funkcijos“ apibrėžta komisijos kompetencija: spręsti sudėtingus ir konfliktinius darbo medicinos klausimus, susijusius su profesinių ligų nustatymu, tyrimu, patvirtinimu ir registravimu, patvirtinant arba atmetant profesinės ligos faktą. Vykdydama šį uždavinį, komisija nustato profesines ligas, konsultuoja profesinių pakenkimų klausimais ir pan.
„Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų“ skyriuje „Komisijos pareigos“ nustatyta, kad komisija savo veikloje privalo laikytis teisės aktų, reglamentuojančių profesinių ligų nustatymo klausimus, visapusiškai ištirti konkrečius profesinių ligų faktus, laiku teikti pagrįstas medicinines išvadas, atmetant ar patvirtinant konkretų profesinės ligos faktą.
Nuostatų skyriuje „Komisijos teisės“ įtvirtintos komisijos teisės vykdant savo funkcijas gauti reikalingą informaciją iš kitų subjektų, apžiūrėti su tiriamais atvejais susijusius objektus, teikti privalomas profesinių ligų ekspertizės išvadas, pasitelkti specialistus profesinių ligų klausimams spręsti.
Taigi tiriamų Nuostatų normos sukuria Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos teises ir pareigas konkrečiai neapibrėžto subjektų rato atžvilgiu ir šių subjektų teises bei pareigas komisijos atžvilgiu. Į Nuostatų reguliavimo sritį gali pakliūti bet kuris Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esantis teisės subjektas, turintis vieną rūšinį požymį- ryšį su konkrečiu profesinės ligos tyrimo procesu.
Ši Nuostatų normų analizė leidžia daryti išvadą, kad „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“ yra norminio pobūdžio teisės aktas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija – tai vienasmeniškas valdymo organas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. spalio 6 d. patvirtino „Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatus“, kurių 10 punkte nustatė, kad sveikatos apsaugos ministras yra asmeniškai atsakingas už jam pavestą sveikatos apsaugos valdymą. Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 11. 5 punktą sveikatos apsaugos ministras leidžia įsakymus ir įsakymais patvirtintus teisės aktus. Taigi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, kaip valdymo institucijos, leidžiami teisės aktai- tai sveikatos apsaugos ministro įsakymai ar kiti jo įsakymais patvirtinti teisės aktai.
Dėl to „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai „, kaip norminis aktas, patvirtintas sveikatos apsaugos ministro 1995 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 24, turėjo būti skelbiami „Valstybės žiniose“. Kadangi šie Nuostatai nėra paskelbti įstatymo nustatyta tvarka, jie negalioja iki jų paskelbimo momento. Šiuo aspektu yra pagrindas pripažinti, kad „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“ yra neteisėti, kadangi neatitinka LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 10 straipsnyje nustatytos paskelbimo ir įsigaliojimo tvarkos.
LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnis reguliuoja nenorminio pobūdžio teisės aktų skelbimą, dėl to „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“ nepatenka į šios įstatymo normos reguliavimo sferą ir jai neprieštarauja.
II. Dėl „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų“ atitikimo „Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos laikiniesiems nuostatams“, patvirtintiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 123.
Pareiškėjas – Jonavos rajono apylinkės teismas abejoja tiriamų Nuostatų turinio atitikimu „Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos laikinųjų nuostatų“ 15 punkto ir 15. 1 papunkčio normoms.
Sprendžiant šį klausimą teismas turi nustatyti: 1) ar tiriami teisės aktai reguliuoja tuos pačius teisinius santykius; 2) ar tiriami teisės aktai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja skirtingai.
„Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos laikinųjų nuostatų“ 1 punkte nustatyta:
„Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos yra valstybinė įstaiga, nustatanti invalidumą asmenims nuo 16 metų amžiaus.
Ši komisija susideda iš bendrojo profilio ir specializuotų respublikinių medicininės socialinės ekspertizės komisijų < IE>, kitų struktūrinių padalinių ir teritorinių bendrojo profilio ir specializuotų medicininės socialinės ekspertizės komisijų < IE>“.
„Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos laikinųjų nuostatų“ 15 punktas apibrėžia teritorinių medicininės socialinės ekspertizės komisijų pareigas ir teises; 15.1 papunktyje nustatyta jų teisė nustatyti asmenų darbingumo būklę, invalidumo faktą, pobūdį, priežastį, atsiradimo laiką, invalidumo grupę ir terminą, bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnį.
„Centrinės darbo medicinos ekspertizės komisijos nuostatų“ reguliavimo dalyką apibrėžia jų 1 punktas:
„Šie nuostatai reglamentuoja Centrinės darbo medicinos komisijos veiklą“.
Nuostatų 2 punkte nustatyta:
„Centrinę darbo medicinos ekspertų komisiją < IE> skiria ir jos personalinę sudėtį tvirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras savo įsakymu“.
Nuostatų 5 punkte nustatyta:
„Pagrindinis komisijos uždavinys- spręsti sudėtingus ir konfliktinius darbo medicinos klausimus, susijusius su profesinių ligų nustatymu, tyrimu, patvirtinimu ir registravimu, patvirtinant arba atmetant profesinės ligos faktą“.
Išdėstytų normų bei tiriamų teisės aktų turinio visumos analizė leidžia daryti išvadą, kad Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija ir Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija yra skirtingos institucijos, turinčios skirtingas funkcijas ir veiklos tikslus. „Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos laikinieji nuostatai“reguliuoja tik medicininės socialinės ekspertizės komisijų veiklą ir nereguliuoja Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos veiklos. „Centrinės darbo medicinos ekspertizės komisijos nuostatai“ reguliuoja tik Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos veiklą ir nereguliuoja medicininės socialinės ekspertizės komisijų veiklos.
Kadangi tiriamų teisės aktų reguliavimo dalykai (jų reguliuojamos visuomeninių santykių sritys) yra skirtingi ir nesusikerta tarpusavyje, dėl to tarp šių teisės aktų negali būti kolizijos. Tuo pačiu tai reiškia, kad „Centrinės darbo medicinos ekspertizės komisijos nuostatai“ neprieštarauja „Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos laikinųjų nuostatų“ 15 punktui ir 15.1 papunkčiui.
III. Dėl „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų“ atitikimo „Profesinių ligų nustatymo tvarkai“, patvirtintai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 582.
Pareiškėjo Jonavos rajono apylinkės teismo nutartyje keliama abejonė dėl „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų“ atitikimo šioms „Profesinių ligų nustatymo tvarkos“ nuostatoms: „Profesinių ligų nustatymo tvarkoje“ nustatyta, kad profesinę ligą patvirtinantis dokumentas yra teritorinio higienos centro parengtas profesinės ligos aktas (forma 362/a); „Profesinių ligų nustatymo tvarkoje“ visiškai nėra numatyta, kad asmeniui nustačius profesinę ligą ir informaciją apie profesinę ligą ir iš teritorinio higienos centro nustatytąja tvarka pagal formą Nr. 362-1/a perdavus į Valstybinį profesinių ligų registrą Respublikiniame darbo medicinos centre, profesinis susirgimas galėtų būti peržiūrėtas ir paneigtas. Atsižvelgiant į teismo nutartyje išdėstytas civilinės bylos aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas abejoja, ar Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija turi teisės aktais suteiktus įgalinimus priimti privalomus sprendimus patvirtinant arba atmetant profesinės ligos faktą.
Teismo nutartyje nurodytos „Profesinių ligų nustatymo tvarkos“ normos yra suformuluotos atitinkamai 14 ir 17 „Profesinių ligų nustatymo tvarkos“ punktuose. Dėl to teismas apibrėžia šioje bylos dalyje tyrimo dalyką kaip „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų“ atitikimą „Profesinių ligų nustatymo tvarkos“ 14 ir 17 punktams. Nagrinėjant šį klausimą, pirmiausia būtina išsiaiškinti, kokią vietą profesinių ligų nustatymo srityje galiojantys teisės aktai skyrė darbo medicinos tarnyboms tiriamų Nuostatų priėmimo metu.
Profesinių ligų tyrimo tvarką reguliavusiuose aukštesnės galios teisės aktuose buvo tokios aktualios sprendžiamam klausimui nuostatos:
Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta:
„Profesinių ligų priežastis tiria darbo medicinos gydytojas, dalyvaujant valstybiniam darbo inspektoriui, darbdavio ir darbuotojų atstovams“.
Pagal Žmonių saugos darbe įstatymo 72 straipsnio 10 ir 11 dalių normas Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina profesinių ligų sąrašus, profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatus.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 582 patvirtino „Profesinių ligų nustatymo tvarką“, kurioje įtvirtino darbo medicinos gydytojų lemiamą vaidmenį nustatant profesinę ligą.
Tvarkos 10 punkte nustatyta: „Ūminę profesinę ligą, konsultuodamasis su darbo medicinos ir (ar) klinikinės toksikologijos gydytoju < IE> nustato bendros praktikos gydytojas specialistas, dalyvaujant teritorinio higienos centro specialistams“;
Tvarkos 11 punkte nustatyta: „Lėtinę profesinę ligą nustato darbo medicinos gydytojas < IE>“;
Pagal Tvarkos 13 punktą „Atlikus pagrindinius tyrimus vietos gydymo įstaigoje, ligonis < IE> siunčiamas konsultuotis dėl lėtinės profesinės ligos į darbo medicinos konsultacines įstaigas“;
Pagal Tvarkos 17 punkto 2 dalį „Informacija apie profesines ligas iš teritorinių higienos centrų < IE> perduodama į Valstybinį profesinių ligų registrą Respublikiniame darbo medicinos centre“.
Tvarkos 9 punkte nustatyta: „Nustatant dirbantiems ar dirbusiems asmenims profesines ligas, vadovaujamasi Sveikatos apsaugos ministerijos tvirtinamu profesinių ligų sąrašu“.
Profesinių ligų sąrašas patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 1198 „Dėl profesinių ligų sąrašo ir Valstybinio profesinių ligų registro bei jo nuostatų“.
Šio nutarimo 5 punkte įtvirtinta norma, kad profesinėmis ligomis gali būti pripažintos ir šiame sąraše nenurodytos ligos, kai Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija, išnagrinėjusi kiekvieną konkretų atvejį, priima atitinkamą sprendimą.
Aukščiau nurodytų teisės normų visuma leidžia daryti išvadą, kad „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų“ priėmimo metu galioję teisės aktai nustatė, kad konstatuoti profesinės ligos faktą yra darbo medicinos gydytojų kompetencija.
„Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų“ skyriuje „Komisijos uždaviniai ir funkcijos“ nustatyta:
„5. Pagrindinis komisijos uždavinys- spręsti sudėtingus ir konfliktinius darbo medicinos klausimus, susijusius su profesinių ligų nustatymu, tyrimu, patvirtinimu, registravimu, patvirtinant arba atmetant profesinės ligos faktą.
6. Vykdydama šį uždavinį, komisija:
6.3. sprendžia sudėtingus ir konfliktinius klausimus, susijusius su profesinių ligų nustatymu, tyrimu, patvirtinimu ir registravimu;
6.5. informuoja suinteresuotus asmenis profesinės sveikatos klausimais.“
Šiomis Nuostatų teisės normomis įtvirtintas Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos, kaip aukščiausius įgaliojimus profesinių ligų nustatymo srityje turinčios darbo medicinos institucijos, teisinis statusas.
Išanalizavus „Profesinių ligų nustatymo tvarkos“ normų visumą, akivaizdu, kad ši Tvarka nereglamentuoja procedūros, pagal kurią darbo medicinos gydytojai nustato profesinės ligos faktą, nereguliuoja konfliktinių, sudėtingų, ginčytinų atvejų sprendimo tvarkos. Dėl to negalima šio teisės akto kolizija su profesinės ligos nustatymo, registravimo ir patvirtinimo procedūrą reglamentuojančiais teisės aktais. „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“- vienas iš tokių norminių aktų, reguliuojančių profesinių ligų nustatymo tvarką darbo medicinos sistemos institucijose.
Dėl aukščiau išdėstytų motyvų teismas daro išvadą, kad „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“ neprieštarauja „Profesinių ligų nustatymo tvarkos“ 14 ir 17 punktams.
Vadovaudamasi LR ABTĮ 49 – 53 str., CPK 220 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
1. Pripažinti, kad „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“, patvirtinti LR sveikatos apsaugos ministro 1995 01 13 įsakymu Nr. 24, prieštarauja LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 10 straipsniui.
2. Pripažinti, kad „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“, patvirtinti LR sveikatos apsaugos ministro 1995 01 13 įsakymu Nr. 24, neprieštarauja LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsniui.
3. Pripažinti, kad „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“, patvirtinti LR sveikatos apsaugos ministro 1995 01 13 įsakymu Nr. 24, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 123 patvirtintų „Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos laikinųjų nuostatų“ 15 punktui ir 15.1 papunkčiui.
4. Pripažinti, kad „Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai“, patvirtinti LR sveikatos apsaugos ministro 1995 01 13 įsakymu Nr. 24, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 582 patvirtintos „Profesinių ligų nustatymo tvarkos“ 14 punktui ir 17 punktui.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriui per Aukštesnįjį administracinį teismą