LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
DĖL VILNIAUS MIESTO 2 APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1998 M. KOVO 6 D. NUTARIMO NR. 271 „DĖL TELEKOMUNIKACIJŲ PASLAUGŲ KAINŲ“ 2 PUNKTAS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, 1995 M. LAPKRIČIO 30 D. LIETUVOS RESPUBLIKOS RYŠIŲ ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO 1 DALIAI IR 1992 M. RUGSĖJO 15 D. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 2 DALIES 3 PUNKTO NUOSTATOMS
1999 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 271 „Dėl telekomunikacijų paslaugų kainų“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 ir 5 dalims, 1995 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos ryšių įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 1992 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatoms.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 1998 m. kovo 27 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškininį pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1998 m. sausio 29 d. priimto įsakymo Nr. 2-t „Dėl telekomunikacijų paslaugų tarifų pakeitimo“ panaikinimo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 271 „Dėl telekomunikacijų paslaugų kainų“ (Žin., 1998, Nr. 24-617) 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 ir 5 dalims, 1995 m. lapkričio 30 d. Ryšių įstatymo (Žin., 1995, Nr. 102-2280) 7 straipsnio 1 daliai ir 1992 m. rugsėjo 15 d. Konkurencijos įstatymo (Žin., 1992, Nr. 29-841) 3 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatoms.
II
Rengiant bylą buvo gautas suinteresuoto asmens atstovo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Ryšių departamento direktoriaus J. Ūso paaiškinimas, kuriame išdėstyta nuomonė, kad ginčijamo Vyriausybės nutarimo 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 ir 5 dalims, taip pat 1995 m. lapkričio 30 d. Ryšių įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 1992 m. rugsėjo 15 d. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatoms.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Seimas 1995 m. lapkričio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos ryšių įstatymą, kurio 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Ryšių ir informatikos ministerijai pavaldžių įmonių teikiamų privalomųjų pašto ir telekomunikacijų paslaugų bei pašto ir telekomunikacijų paslaugų, kurių rinkoje įmonė dominuoja, kainas ir tarifus, taip pat kitų įmonių teikiamų pagrindinių telekomunikacijų paslaugų kainų aukščiausią ribą nustato Vyriausybė“. Taigi Vyriausybė šio straipsnio nuostatomis buvo įpareigota vykdyti valstybinį telekomunikacijų paslaugų, t. y. informacijos perdavimo telekomunikacijų techninėmis priemonėmis – telefono, telegrafo, faksimilinio ryšio, duomenų perdavimo įrenginiais ir linijomis, radijo ryšio, radijo ir televizijos transliavimo bei priėmimo, taip pat kitokiais telekomunikacijai naudojamais įrenginiais, kainų reguliavimą šiomis priemonėmis:
1) nustatant Ryšių ir informatikos ministerijai pavaldžių įmonių teikiamų privalomųjų telekomunikacijų paslaugų bei telekomunikacijų paslaugų, kurių rinkoje įmonė dominuoja, kainas ir tarifus;
2. Vyriausybė 1998 m. kovo 6 d. priėmė nutarimą Nr. 271 „Dėl telekomunikacijų paslaugų kainų“, kurio 2 punkte nustatyta: „Pagal Lietuvos Respublikos ryšių įstatymo 7 straipsnio nuostatas laikyti Ryšių ir informatikos ministerijos 1998 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 2-t „Dėl telekomunikacijų paslaugų tarifų pakeitimo“ (Žin., 1998, Nr. 12-287) patvirtintas vidaus telekomunikacijų paslaugų kainas aukščiausiąja pagrindinių telekomunikacijų paslaugų kainų riba, iki Lietuvos Respublikos Seime bus apsvarstytas ir įsigalios Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktas Lietuvos Respublikos ryšių įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, numatantis, kad konkrečias pašto ir telekomunikacijų paslaugų kainas ir tarifus nustato įmonės, teikiančios šias paslaugas, o juos tvirtina Energetikos, ryšių ir transporto kainų priežiūros komisija“.
Vyriausybė, priėmusi tokį nutarimą ir nustačiusi tik vidaus pagrindinių telekomunikacijų paslaugų kainų aukščiausiąją ribą, ne visai, o kartu ir ydingai realizavo Ryšių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes:
2) neatsižvelgė į tai, kad telekomunikacijų rinkoje veikusi akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ nors ir nebuvo Ryšių ir informatikos ministerijai pavaldi įmonė, pagal galiojančius teisės norminius aktus, reguliuojančius teisinius konkurencijos santykius, turėjo dominuojančios telefono ryšio paslaugų rinkoje įmonės statusą, ir kartu su aukščiausiąja pagrindinių telekomunikacijų paslaugų kainų riba nenustatė dominuojančioms įmonėms konkrečių telekomunikacijų paslaugų kainų bei tarifų. Pabrėžtina, kad Vyriausybė, ginčijamo nutarimo preambulėje įtvirtinusi nuostatą, jog ji turi teisę nustatyti tik Ryšių ir informatikos ministerijai pavaldžių dominuojančių įmonių telekomunikacijų paslaugų kainas ir tarifus, neteisingai realizavo Ryšių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, įtvirtinančias, jog Vyriausybė turi pareigą nustatyti konkrečias telekomunikacijų paslaugų, kurias teikia visos dominuojančios įmonės, kainas ir tarifus.
Vyriausybės nutarimo priėmimo metu fiksuoto telefono ryšio paslaugas teikė tik monopolininkas akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“, tačiau ir kitos įmonės turėjo teisę pradėti teikti analogiškas paslaugas. Todėl turėjo būti nustatyta ne tik kainos bei tarifai, kurie Vyriausybės nutarime išvis nebuvo nustatyti dominuojančių įmonių paslaugoms, bet ir aukščiausioji kainų riba bendrai visoms pagrindinėms telekomunikacijų paslaugoms, kurias teikia nedominuojančios įmonės. Taigi Vyriausybė tik iš dalies realizavo Ryšių įstatymo jai pavestas vykdyti kainų reguliavimo funkcijas.
3. Pabrėžtina, kad Ryšių ir informatikos ministerija, priimdama 1998 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. 2-t „Dėl telekomunikacijų paslaugų tarifų pakeitimo“, viršijo savo kompetenciją, nes pagal Ryšių įstatymo 7 straipsnio nuostatas tik Vyriausybei buvo įtvirtinta teisė, o kartu ir pareiga vykdyti valstybinį telekomunikacijų paslaugų kainų reguliavimą. Toks teisinis reguliavimas yra ydingas. Kita vertus, ministerijų įsakymų atitikimo Konstitucijai bei įstatymams klausimai nėra žinybingi Konstituciniam Teismui.
4. Ginčijamo Vyriausybės nutarimo 2 punkte buvo nustatyta, kad „pagal Lietuvos Respublikos ryšių įstatymo 7 straipsnio nuostatas laikyti Ryšių ir informatikos ministerijos 1998 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 2-t „Dėl telekomunikacijų paslaugų tarifų pakeitimo“ (Žin., 1998, Nr. 12-287) patvirtintas vidaus telekomunikacijų paslaugų kainas aukščiausiąja pagrindinių telekomunikacijų paslaugų kainų riba, iki Lietuvos Respublikos Seime bus apsvarstytas ir įsigalios Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktas Lietuvos Respublikos ryšių įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, numatantis, kad konkrečias pašto ir telekomunikacijų paslaugų kainas ir tarifus nustato įmonės, teikiančios šias paslaugas <...>“. Taigi šis punktas galiojo laikinai, t. y. tol, kol įsigaliojo Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 1998 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos ryšių įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas, būtent iki 1998 m. birželio 19 d. Vyriausybė 1998 m. birželio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 759 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 271 „Dėl telekomunikacijų paslaugų kainų“ dalinio pakeitimo“, kuriuo patvirtino telekomunikacijų privalomųjų paslaugų tarifų aukščiausiąją ribą. Be to, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija 1998 m. birželio 29 d. priėmė įsakymą Nr. 265 „Dėl vidaus ir tarptautinių telekomunikacijų tarifų“, kuriuo panaikino Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1998 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. 2-t „Dėl telekomunikacijų paslaugų tarifų pakeitimo“.
Atsižvelgdamas į tai, kad Vyriausybės 1998 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 271 „Dėl telekomunikacijų paslaugų kainų“ 2 punkto galiojimas yra pasibaigęs, taip pat vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalimi ir 28 straipsniu,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas