Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 4.193 STRAIPSNIO 1 DALIES PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-2371
2010 m. gruodžio 15 d. Nr. 1769
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. SV-S-946 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.193 straipsnio 1 dalies pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-2371 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) (toliau – Civilinis kodeksas) 6.1 straipsniu, prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Civilinio kodekso 6.4 straipsnis nustato, kad kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Siekiant apsaugoti kreditoriaus teisėtus interesus ir užtikrinti prievolės dalyko (pavyzdžiui, paskolintų pinigų) susigrąžinimą, įstatymuose nustatyti įvairūs prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai. Vienas iš jų – hipoteka, kuri pagal Civilinio kodekso 4.170 straipsnio 1 dalį suprantama kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Sisteminė Civilinio kodekso nuostatų (ketvirtosios knygos XI ir XII skyrių, šeštosios knygos V skyriaus) analizė leidžia konstatuoti, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės skirtos ne skolininko atsakomybei apriboti, o tik viso ar dalies kreditoriaus reikalavimo patenkinimui garantuoti suėjus prievolės įvykdymo terminui. Priešingu atveju šios priemonės prarastų prasmę.
2. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad Įstatymo projekto tikslas – apsaugoti neįkeistą skolininko turtą, kai įkeisto turto vertė sumažėja. Tačiau Įstatymo projekto rengėjai neatsižvelgia į vieną svarbią aplinkybę – sumažinus skolininko riziką iš esmės padidinama kreditoriaus rizika ir neužtikrinama šių dviejų prievolės šalių interesų pusiausvyra. Įstatymo projekte siūlomos priemonės lemtų kreditoriaus teisinės padėties netikrumą (tai yra sumažėjus įkeisto turto vertei kreditorius visada rizikuotų prarasti dalį savo turto). Abejojama, ar toks kreditoriaus interesų neigimas atitinka ir konstitucinį teisinio tikrumo principą. Aiškindamas šio principo turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime (Žin., 2005, Nr. 152-5605) pažymėjo: „Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas įpareigoja įstatymų leidėją užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą ir reguliavimo pataisomis nepaneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių.“
Be to, abejojama, ar Įstatymo projekte teikiami pasiūlymai suderinami su Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Žin., 1992, Nr. 33-1014) 23 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo principu. Kreditoriaus turtas, kurį jis, pavyzdžiui, paskolina kitam asmeniui, išlieka jo nuosavybė, o jeigu būtų pritarta Įstatymo projekto nuostatoms, kreditorius netektų teisės susigrąžinti nuosavybę ta apimtimi, kuria jo reikalavimai nebūtų patenkinti iš įkeisto turto.
3. Įstatymo projekto nuostatos, jeigu joms būtų pritarta, gali neigiamai veikti valstybės paskolų rinką, tai yra, paneigus kreditoriaus teisę nukreipti išieškojimą į neįkeistą turtą, gali padidėti skolinimosi rizika (ir skolinimosi kaina). Be to, jeigu paskolų rinkos dalyviai (visų pirma – kredito įstaigos) negautų planuotų pajamų, gali pablogėti jų finansinė būklė. Tai neigiamai veiktų ir valstybės ekonominę būklę.
MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS