Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ASMENŲ, NUKENTĖJUSIŲ NUO 1939–1990 METŲ OKUPACIJŲ, TEISINIO STATUSO ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-2881
2011 m. gegužės 11 d. Nr. 554
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. SV-S-1097 4 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio papildymo įstatymo projektui Nr. XIP-2881 (toliau – įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekte siūloma išplėsti perkeltųjų asmenų teisinę sąvoką – nustatyti, kad perkeltiesiems asmenims būtų prilyginami ir tokių asmenų vaikai, gimę iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Taigi šiai nukentėjusiųjų asmenų grupei priskiriamų asmenų vaikai būtų išskiriami iš kitų nukentėjusiųjų asmenų vaikų, kuriems nebūtų pripažintas nukentėjusiojo asmens statusas ir nesuteikiama teisė gauti įstatymų nustatytą nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, kitas lengvatas ir valstybės paramą. Tai, galimas dalykas, pažeistų lygiateisiškumo principą ir keltų didesnę socialinę įtampą. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai. Visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių subjektams – visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas – tas pats vienodas, visiems tos kategorijos subjektams bendras, lygus matas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas (Žin., 2003, Nr. 124-5643).
2. Priėmus tokį įstatymą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, dėl nukentėjusio nuo okupacijų asmens – perkeltojo teisinio statuso pripažinimo papildomai kreiptųsi maždaug 400 asmenų, gimusių Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos (1945 m. gegužės 8 d.) šeimose, kurios atkeltos į Lietuvą pagal Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos 1941 m. sausio 10 d. susitarimą dėl gyventojų mainų. Visi šie asmenys yra pensinio amžiaus, todėl gavę nuo okupacijų nukentėjusio asmens – perkeltojo pažymėjimus pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (Žin., 1997, Nr. 66-1609; 2007, Nr. 81-3310) 51 straipsnio 1 dalies 1 punktą pretenduotų į nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas. Šioms pensijoms mokėti papildomai kasmet iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto prireiktų apie 1 mln. litų. Esant ribotoms valstybės finansinėms galimybėms, nederėtų artimiausiais metais prisiimti papildomų finansinių įsipareigojimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime (Žin., 2004, Nr. 181-6708) pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai.
3. Pažymėtina, kad pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus subjektų, turinčių teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas, sąrašas platus, o karo ir pokario metais okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo Lietuvos gyventojams klausimas turėtų būti sprendžiamas kompleksiškai, atsižvelgiant į šalies finansines galimybes ir ūkio plėtros makroekonomines prognozes, o ne nustatant nuo okupacijų nukentėjusių asmenų vaikams skirtingą teisinį reguliavimą ar tik perkeltųjų asmenų vaikams suteikiant nukentėjusiųjų asmenų teisinį statusą.