VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO
2001 11 16 SPRENDIMAS ADMINISTRACINĖJE BYLOJE Nr. I1-1119/01
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Z. Smirnovienės, kolegijos teisėjų J. Bublienės, D. Vansevičiaus, sekretoriaujant V. Verikienei, dalyvaujant pareiškėjui Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje G. Jakimavičiui, jo atstovui U. Šakaliui, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovui J. Elzbergui, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio pobūdžio akto – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 03 14 sprendimo Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ teisėtumo. Išnagrinėjusi bylą, kolegija
nustatė:
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 03 14 sprendimo Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ teisėtumą ir nusprendus, kad jis neteisėtas, pripažinti prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymui ir jį panaikinti. Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo 1 punktas, kuriuo nuspręsta leisti, kad ūkio subjektų prievolė sumokėti už įsigyjamą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį ir įstatymų nustatyta tvarka privatizuojamą turtą pasibaigtų įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 245 str. pagrindu, prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo 2 str. 1 d., 2 d., 3 d., 20 str. nuostatoms, kad valstybės ir savivaldybių turtas privatizuojamas už pinigus.
Teismo posėdžio metu Vyriausybės atstovas ir jo atstovas prašymą palaikė ir papildomai paaiškino, kad dėl šio sprendimo Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje buvo išreikšta pritariančių sprendimui ir laikančių, kad sprendimas prieštarauja įstatymams, nuomonių, todėl buvo nuspręsta kreiptis dėl šio sprendimo visa apimtimi teisėtumo ištyrimo remiantis Administracinių bylų teisenos tvarka. Abejonę šio sprendimo visa apimtimi teisėtumu kelia tai, kad sprendimu nustatytos taisyklės, kurios leidžia remiantis CK 245 str. pagrindu už privatizuotus objektus aukciono nugalėtojams atsiskaityti prievolių įskaitymo būdu. Kadangi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 2 str. 1 d. nustatė, kad valstybės ir savivaldybių turtas yra privatizuojamas už pinigus, atsiskaitymas užskaita prieštarautų šiai nuostatai, taip pat 20str. nustatytoms apmokėjimo už privatizuojamą objektą taisyklėms.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu prašo 2001 03 14 sprendimą Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ pripažinti teisėtu ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atmesti. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo 21 str. 6 d. nustatyta, kad privatizavimo sandoriui yra taikomos Civilinio kodekso nuostatos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 245 str. 1 d. nustato, jog prievolė pasibaigia įskaitymu priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibrėžtas pareikalavimo momentu. Todėl Vilniaus miesto tarybos 2001 03 14 sprendimas Nr. 245 nustatė galimybę atsiskaityti ne kitu būdu, nei numato Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymas, o įtvirtino galimybę užskaityti priešpriešinius vienarūšius šalių reikalavimus.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovas prašymą prašo atmesti. Papildomai paaiškino, kad pirmiausia prašomas panaikinti sprendimas nėra norminio pobūdžio aktas, nes skirtas savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtiems klausimams spręsti Privatizavimo komisijai – individualiais požymiais apibrėžtam subjektui. Sprendime nurodoma, koks būdas turi būti naudojamas, siekiant sumažinti labai dideles savivaldybės skolas. Vyriausybės atstovo pateiktas argumentas, kad už privatizuotus objektus galima atsiskaityti tik pinigais, nepagrįstas. Privatizavimo įstatymo 1 str. 1 d. numato, kad privatizavimas yra valstybės ir savivaldybių turto perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal šiame įstatyme nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 1 str.4 d. apibrėžia privatizavimo sandorį taip: remiantis šiuo įstatymu sudaryta sutartis, pagal kurią valstybės ar savivaldybės privatizavimo objekto valdytojas įsipareigoja perduoti privatizavimo objektą potencialaus pirkėjo nuosavybėn, o potencialus pirkėjas įsipareigoja sumokėti sutartyje nustatytą pinigų sumą ir (ar) įvykdyti kitus sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Todėl sudarius privatizavimo sandorį atsiranda piniginė prievolė tarp pardavėjo ir pirkėjo: pirkėjas turi pareigą sumokėti pardavėjui pinigus ar perduoti kitus mokėjimo dokumentus, o savivaldybė turi teisę reikalauti iš pirkėjo, kad jis šią pareigą įvykdytų. Taip pat atsiranda atskira prievolė, pagal kurią savivaldybė turi pareigą perduoti privatizavimo objektą pirkėjui, o pirkėjas turi teisę reikalauti iš savivaldybės, kad ji šią pareigą įvykdytų. Privatizavimo įstatymo 21 str. 6 d. aiškiai nurodo, kad privatizavimo sandoriui yra taikomos Civilinio kodekso nuostatos, jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip. Ši nuostata paprastai yra įtraukiama ir į pačius privatizavimo sandorius, o Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 4 priedas – pavyzdinės sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo 25 punktas šią nuostatą taip pat nurodo. Sprendimo priėmimo metu galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas. CK nuostatos dėl prievolių sąvokos, prievolių įvykdymo ir prievolių pasibaigimo yra taikomos ir privatizavimo sandoriams, jeigu Privatizavimo įstatymas ar pats sandoris nenustato kitaip. Privatizavimo įstatymas nenustato, kad prievolių pagal privatizavimo sandorius pasibaigimui negali būti taikomos CK nuostatos. Todėl prievolė pagal privatizavimo sandorį gali pasibaigti visais CK numatytais pagrindais. Pareiškėjas neskiria dviejų skirtingų civilinės teisės sąvokų – prievolės pasibaigimo pagrindų, t. y. juridinių faktų, su kuriais įstatymas sieja prievolės pasibaigimą, ir prievolės įvykdymo, t. y. vieno iš keleto galimų prievolės pasibaigimo pagrindų. Pagal Privatizavimo įstatymo 20 str. pirkėjo piniginė prievolė pagal privatizavimo sandorį gali būti įvykdyta sumokant pinigus arba perduodant kitus mokėjimo dokumentus. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad pinigų sumokėjimas yra vienintelis galimas prievolės pasibaigimo pagrindas. CK 246 str. nenumato draudimo įskaityti piniginių reikalavimų savivaldybei ir nėra kitų įstatymų, draudžiančių tokių reikalavimų įskaitymą. Privatizavimo objektų pirkėjų turimi piniginiai reikalavimai savivaldybei, kurių terminai yra suėję, gali būti įskaityti su priešpriešiniais piniginiais, t. y. vienarūšiais savivaldybės reikalavimais pagal privatizavimo sandorį. Įskaičius šiuos priešpriešinius reikalavimus piniginė prievolė pagal privatizavimo sandorį pasibaigia, t. y. savivaldybė nėra skolinga arba yra atitinkamai įskaičius tam tikrą sumą – mažiau skolinga pirkėjui pagal atitinkamus sandorius, o pirkėjas nėra skolingas savivaldybei pagal privatizavimo sandorį. Naujasis CK tik patvirtina aukščiau išdėstytus argumentus dėl įskaitymo galimumo privatizuojant savivaldybių turtą. Naujojo CK 6.134 str. detalizuoja atvejus, kai negalimas įskaitymas, tačiau jame nėra draudimo įskaityti reikalavimus savivaldybei. Anksčiau egzistavusios abejonės dėl galimybės įskaityti reikalavimus valstybei buvo išspręstos 6.134str. 1d. 5p., kuris numato draudimą įskaityti reikalavimus valstybei. Savivaldybių nenurodymas šiame punkte ar atskiro draudimo kituose įstatymuose nebuvimas aiškiai patvirtina, kad reikalavimus savivaldybėms galima įskaityti, nes valstybė ir savivaldybės yra skirtingi juridiniai asmenys, nurodyti naujojo CK 2.34, 2.35 straipsniuose.
Pagal naujojo CK 6.134 str. 1 d. 1 p. draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme. Šios nuostatos tinkamą įgyvendinimą kaip tik ir siekiama užtikrinti nagrinėjamo Vilniaus miesto tarybos sprendimu. Sprendimo 2.1, 2.2 ir 4 punktai numato, kad savivaldybės skolos turi būti suderintos, patvirtintos Vilniaus miesto valdybos ir tokiu būdu užtikrinama, kad skolos yra neginčijamos. Vilniaus miesto valdyba įpareigojama inventorizuoti skolas ir patvirtinti skolų suderinimo ir patvirtinimo tvarką. Nagrinėjamo Vilniaus tarybos sprendimo nuostatos dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo neprieštarauja nei Privatizavimo įstatymui, nei CK, nei naujajam CK.
Prašymas tenkintinas iš dalies, nustačius taip:
1. Dėl teisės akto pobūdžio.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 13 d. norminiu teisės aktu laikomas įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Individualaus pobūdžio aktas yra apibrėžtas šio įstatymo 2 str. 14 d., tai yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Vilniaus miesto tarybos 2001 03 14 sprendimu Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ yra nustatyta leisti ūkio subjektams prievolę apmokėti už įsigyjamą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą pabaigti įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą. Taigi sprendimu nustatytas leidimas ir jo įgyvendinimo tvarka nėra skirta kokiam nors vienam konkrečiam asmeniui ar keliems asmenis, o yra skirta visiems subjektams, kurie ateityje įsigis Vilniaus miesto savivaldybei priklausantį turtą. Todėl šis sprendimas negali būti laikomas individualiu teisės taikymo aktu, jis turi visus norminio pobūdžio akto bruožus ir yra norminio pobūdžio teisės aktas. Tai, kad viena šio sprendimo taikymo praktikoje pusė išlieka pastovi – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos įgaliotas asmuo, pačio akto pobūdžio nekeičia, o tik nurodo, kokiam savivaldybės tarybos padaliniui priskirta taikyti sprendimą praktikoje.
2. Dėl teisinių santykių srities, reguliuojamos sprendimu.
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo 1 str. 1 d. nustato privatizavimo sąvoką – tai valstybės ir savivaldybių turto perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal šio įstatymo nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius. Taigi privatizavimas – tai procesas, kurio metu, laikantis šio įstatymo nustatytų taisyklių, pirma – atliekama eilė veiksmų, kuriais sudaromas privatizavimo sandoris, ir antra – jis įvykdomas – turtas pagal sandorį perduodamas pirkėjo nuosavybėn, o pirkėjas atsiskaito už nupirktą turtą. Vilniaus miesto tarybos 2001 03 14 sprendimas Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ pirmu punktu ir antru punktu nustato taisykles, kuriomis remiantis ūkio subjektų prievolė apmokėti už įsigyjamą privatizuojamą įstatymų nustatyta tvarka turtą pasibaigtų įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą. Taigi šiais sprendimo punktais nustatomos taisyklės, kurias galima taikyti atsiskaitant pagal sudarytą privatizavimo sandorį už privatizuojamą turtą. Sprendimo 3 punktu yra suteikiami įgaliojimai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos privatizavimo komisijai: 3.1. įrašyti į savivaldybės nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo programos sąlygas, kad ūkio subjektų prievolė apmokėti už įsigyjamą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį ir įstatymų nustatyta tvarka privatizuojamą turtą gali pasibaigti įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 245 straipsnio pagrindu; 3.2. spręsti klausimus dėl prievolių pasibaigimo įskaitant priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Taigi šiuo punktu yra liečiami du privatizavimo proceso etapai – 1. privatizavimo programų sudarymo ir 2. sudarius privatizavimo sandorius sprendimų priėmimo dėl prievolių pasibaigimo įskaitant priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Sprendimo 4 punktu Vilniaus miesto valdyba yra įpareigota inventorizuoti Vilniaus miesto savivaldybės skolas ir patvirtinti skolų suderinimo ir patvirtinimo tvarką, o 5 punktu nustatė šio sprendimo vykdymo tvarką. 4 punktas tiesiogiai neliečia privatizavimo proceso, tačiau įrašius jį į sprendimą, skirtą sureguliuoti atsiskaitymams už privatizuojamą turtą įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą, turėtų būti panaikintas tuo atveju, jei būtų pripažintos negaliojančiomis kitos sprendimo dalys, nes priimant sprendimą tarybos galutinis tikslas buvo ne suskaičiuoti savivaldybės skolas, o nustatyti galimybę skolas grąžinti įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą. Sprendimo 5 punktas, nustatantis sprendimo vykdymo tvarką, turėtų būti panaikintas, jei būtų panaikinamas sprendimas visa apimtimi, nes jis nėra savarankiškai reguliuojantis kokią kitą santykių grupę ir savarankiškai, be kitų sprendimo punktų, tampa bereikšmis.
Taigi darytina išvada, kad sprendimo 1, 2 ir 3.2 punktai nustato galimybę ir taisykles tais atvejais, kai įstatymo nustatyta tvarka sudarytas privatizavimo sandoris, sumokėtinoms už įsigytą turtą savivaldybei pagal įstatymą tenkančioms sumoms taikyti įskaitymą pagal CK nustatytas taisykles, o sprendimo 3.1 punktas liečia sprendimus dėl privatizavimo programų sudarymo, t. y. privatizavimo procesą iki subjekto teisės sudaryti privatizavimo sandorį įgijimo, ir sprendimo teisėtumas priklauso nuo to, ar pripažįstami teisėtais šie sprendimo punktai.
3. Dėl sprendimo 1, 2 ir 3.2 punktų teisėtumo.
Vilniaus miesto tarybos 2001 03 14 sprendimu Nr. 245 1, 2 ir 3.2 punktais yra nustatytos šios taisyklės: „1. Leisti, kad ūkio subjektų prievolė apmokėti už įsigyjamą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį ir įstatymų nustatyta tvarka privatizuojamą turtą pasibaigtų įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 245 straipsnio pagrindu. Pradinė įmoka ir įmokos, pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymą tenkančios kitiems subjektams, turi būti sumokamos tik pinigais. 2. Nustatyti, kad: 2.1. įskaityti galima tik tas Vilniaus miesto savivaldybės skolas, kurių suderinimo dokumentai yra pasirašyti atitinkamų savivaldybės padalinių vadovų bei ūkio subjektų, kuriems yra skolinga Vilniaus miesto savivaldybė, vadovų, ir patvirtinti Vilniaus miesto valdybos; 2.2. negalima įskaityti Vilniaus miesto savivaldybės skolų, jei nėra pasibaigęs jų grąžinimo terminas arba šios skolos privatizavimo sandorio sudarymo metu yra ginčijamos įstatymo nustatyta tvarka. Negalima įskaityti Vilniaus miesto savivaldybės skolų, jei jų suderinimo dokumentai nėra pasirašyti atitinkamų savivaldybės padalinių vadovų bei ūkio subjektų, kuriems yra skolinga Vilniaus miesto savivaldybė vadovų ir patvirtinti Vilniaus miesto valdybos, taip pat kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 246 straipsnyje nurodytais pagrindais. 3. Įgalioti Vilniaus miesto tarybos privatizavimo komisiją: 3.2. spręsti klausimus dėl prievolių pasibaigimo įskaitant priešpriešinius vienarūšius reikalavimus.“
Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 2 str.1 d. savivaldybių turto privatizavimas galimas už pinigus, tai yra atsiskaityti už privatizuojamą objektą kitu turtu, paslaugomis ir reikalavimo teisės perkėlimu net nėra galima. Analizuojami sprendimo punktai atsiskaitymo turtu, paslaugomis ir kitais būdais nenustatė. Tačiau nustatė galimybę atsiskaityti įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą. Tai reikštų, kad tais atvejais, kai sudaręs pirkimo-pardavimo sutartį asmuo taip pat yra ir savivaldybės kreditorius, ir savivaldybės skola jam taip pat yra pinigai. Pagrindinis pareiškėjo keliamas klausimas iš esmės yra – ar tais atvejais, kai savivaldybės kreditorius, kurio kreditorinis reikalavimas yra ne kitas, o pinigai, yra ir įgijęs teisę pirkti privatizuojamą turtą įstatymo nustatyta tvarka asmuo, galimas savivaldybės skolų pirkėjui ir pirkėjo prievolės savivaldybei įskaitymas ir ar toks įskaitymas neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 2 str.1 d. ir 20 str.
Sprendimu nėra nustatyta, kad galimas įskaitymas kitokio pobūdžio nei vienarūšio priešpriešinio reikalavimo, todėl nėra nustatomas kitoks mokėjimas nei pinigais. Nenustačius kitokio atsiskaitymo būdo nei pinigais, analizuojamos sprendimo dalys Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo 2 str. 1 d. neprieštarauja.
Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 20 straipsnis „apmokėjimas už privatizuojamą objektą“ taip pat nurodo, kad už privatizuojamą objektą mokama pinigais, bei nurodo, kad pirkimo tvarka ir terminai yra nustatomi privatizavimo sandoryje, leidžia privatizuojamą objektą pirkti dalimis. Laikyti, kad atsiskaitymas už nupirktą objektą yra sureguliuotas tik šiame straipsnyje, būtų nepagrįsta, kadangi apmokėjimo už privatizuojamą objektą tvarka yra aptariama ir kituose straipsniuose – štai 19 str. aptariama nuomos su išsipirkimu atsiskaitymo tvarka, o 21 str. 6 dalyje nustatyta, kad privatizavimo sandoriui yra taikomos Civilinio kodekso nuostatos, jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip. Analogiškai nurodoma ir pavyzdinėje sutartyje dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo 25 p. (patvirtinta Vyriausybės 1997 12 31 nutarimu Nr. 1503). Taigi išeitų, kad CK 245 str. nuostata – prievolė pasibaigia įskaitymu priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibrėžtas pareikalavimo momentu, – gali būti privatizavimo sandoriui taikoma tais atvejais, jei Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme nenustatyta kitaip. Kadangi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas nustatė tik privalomą atsiskaitymo už privatizuotą turtą būdą pinigais, tačiau nenustatė, kad sudarytą sutartį vykdant negalima įskaityti tarpusavio skolų, o 21str. 6d. nurodė, kad šiam sandoriui gali būti taikomos CK nustatytos taisyklės, todėl laikantis CK nustatytų taisyklių, atsiskaitymas įskaitymu neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymui. Įsigaliojusios nuo 2001 07 01 CK 6.130 str. 1 d. taip pat nustatė galimybę prievolę pabaigti vienarūšio priešpriešinio reikalavimo, kurių terminas arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą, todėl sprendimas ir įsigaliojus naujam CK, jeigu laikomasi kitų šeštojoje knygoje antrajame skirsnyje nustatytų taisyklių, neprieštarauja Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymui.
Nustatyta tvarka atitinka ir Vietos savivaldos įstatymo 17 str. 13 punktu nustatytus savivaldybės tarybos įgaliojimus – priimti sprendimus dėl papildomų bei planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų lėšų paskirstymo bei tikslinės paskirties fondų sudarymo ir naudojimo. Taryba 2001 02 28 sprendimu Nr. 222 6 p. patvirtino savivaldybės privatizavimo fondo lėšų naudojimo 2001 m. sąmatą (2 priedėlis), kuria iš ~ 25 mln. planuojamų pajamų gauti už parduotus objektus ~ 1,2 mln. Lt skiriama skoloms už atliktus darbus Miesto plėtros departamentui ir 16 mln. Lt miesto tvarkymo įsiskolinimams dengti Energetikos ir ūkio departamentui. Taigi sprendimas priimtas pagal tarybai įstatymu suteiktą kompetenciją ir privatizavimo metu gauta lėšų dalis gali būti nukreipta atiduoti skolas kreditoriams. Todėl įskaitymas vienarūšio – piniginio reikalavimo numatytų privatizavimo fondo lėšų naudojimo skoloms padengti apimtyje neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymui ir atitinka Vietos savivaldos įstatymo suteiktą savivaldybės tarybai kompetenciją, taip pat Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 7 str. 2 d. ir 5 d. nuostatą, kad už savivaldybėms nuosavybės teise priklausančius objektus privatizavimo lėšos, atskaičius Turto fondui priklausančias lėšas, pervedamas į savivaldybių specialias sąskaitas. Toks atsiskaitymo būdas apsaugo ir subjektų, kurie įgijo teisę pirkti privatizuojamą objektą, teises, sudarydamas galimybę susigrąžinti pagrįstas skolas.
4. Dėl sprendimo 3.1 punkto teisėtumo.
Sprendimo 3.1 punktu Vilniaus miesto tarybos privatizavimo komisija įpareigota įrašyti į savivaldybės nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo programas sąlygas, kad ūkio subjektų prievolė apmokėti už įsigyjamą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį ir įstatymų nustatyta tvarka privatizuojamą turtą gali pasibaigti įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 245 straipsnio pagrindu. Taigi šiuo sprendimo punktu reguliuojamas privatizavimo programų sudarymas. Privatizavimo programų sudarymas yra aptartas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 str. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad objekto privatizavimo programa yra dokumentas, kuriame nurodomas privatizavimo būdas, privatizavimo terminai, privatizavimo objekto trumpa charakteristika (įstatinis kapitalas arba vertė, valstybei ar savivaldybei tenkančių akcijų nominali vertė, įstatinio kapitalo rentabilumas, gamybos apimtis ar metinė apyvarta, darbuotojų skaičius, pagrindinės veiklos pobūdis, geografinė padėtis, informacija apie valstybės ar savivaldybės kontroliuojamos įmonės produkcijos ar paslaugų dalį rinkoje ir trečiųjų asmenų teises į tokią įmonę), privatizavimo sąlygos. 5 dalimi nustatyta, kad kitus, nei nustatyta šio straipsnio 4 dalyje, objekto privatizavimo programų sudarymo reikalavimus gali nustatyti Vyriausybė. Vyriausybė 1997 12 31 nutarimu Nr. 1503 yra patvirtinusi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatus. Šių nuostatų 9.1 p. nustatyta, kad informaciniame privatizavimo biuletenyje skelbiama objekto privatizavimo programa, tačiau nėra nustatyta, kad į privatizavimo programą turi būti įtraukti papildomi duomenys, nei nurodyta įstatyme, taip pat ir prievolės sumokėti už įsigytą turtą pasibaigimo tvarka. Savivaldybės tarybai į privatizavimo programą įtraukti kitus, nei įstatymas numatė, nurodymus teisė įstatymu nėra suteikta. Todėl taryba, priimdama įpareigojimą Privatizavimo tarybai įtraukti į privatizavimo programą sprendimo 3.1 punktu nustatytas nuostatas, viršijo savo kompetenciją ir ši sprendimo dalis prieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 4 daliai.
Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 03 14 sprendimą Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ 3.1 punktas prieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 4 daliai ir turi būti panaikintas nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos; 1, 2, 3.2, 4 ir 5 punktai neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymui ir prašymas dėl jų panaikinimo netenkinamas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaujantis LR ABTĮ 85 str., 87 str., 115 str., kolegija
nusprendė:
Pripažinti Vilniaus miesto tarybos 2001 03 14 sprendimo Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ sprendimo 3.1 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 4 daliai. Laikyti jį panaikintu nuo teismo sprendimo oficialaus paskelbimo.
Vilniaus miesto tarybos 2001 03 14 sprendimo Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ 1, 2, 3.2, 4 ir 5 punktus pripažinti teisėtais ir prašymą dalyje dėl jų panaikinimo atmesti.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.