LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS MAISTO IR VETERINARIJOS TARNYBOS DIREKTORIUS
Į S A K Y M A S
DĖL AFRIKINIO ARKLIŲ MARO KONTROLĖS REIKALAVIMŲ
2000 m. spalio 9 d. Nr. 262
Vilnius
3. Įsakymo vykdymo kontrolę pavedu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvulių sveikatingumo skyriui.
PATVIRTINTA
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos
direktoriaus 2000 10 09 įsakymu Nr. 262
AFRIKINIO ARKLIŲ MARO KONTROLĖS REIKALAVIMAI
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Afrikinio arklių maro kontrolės reikalavimai (toliau – reikalavimai) parengti remiantis direktyvomis 90/424 EEC ir 90/426 EEC bei vadovaujantis direktyva 92/35 EEC. Reikalavimai atitinka Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo 16 straipsnį.
2. Reikalavimuose vartojamos sąvokos:
VMVT – Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba;
pavaldžios įstaigos – VMVT pavaldžios įstaigos;
AAM – afrikinis arklių maras;
gyvulių laikymo vieta – ūkinis vienetas, kuriame laikomi gyvuliai;
ligos sukėlėjo nešiotojas – bet kuris gyvūnas, galintis mechaniniu ar biologiniu būdu pernešti ir išplatinti ligos sukėlėją;
gyvulio savininkas ar laikytojas – asmuo ar asmenų grupė, turinti savininko teises ar įpareigota laikyti bet kokius gyvulius už atlyginimą ar be jo;
infekcijos patvirtinimas – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pranešimas apie AAM, paremtas laboratoriniais tyrimais. Epizootijos atveju ši tarnyba ligą gali patvirtinti, remdamasi tik klinikiniais tyrimais ir epizootiniais duomenimis;
valstybinis veterinarijos gydytojas – VMVT paskirtas ar įgaliotas gydytojas;
epizootijos židinys – gyvulių laikymo vieta, kurioje tuo pačiu metu yra sergančių ir imlių gyvulių bei susidariusios galimybės imliems gyvuliams susirgti;
apsaugos zona – 100 km spinduliu apie epizootijos židinį esanti teritorija;
priežiūros zona – 50 km spinduliu apie apsaugos zoną esanti teritorija;
užkrėstas ūkis – ūkis, kuriame yra antikūnų turinčių ir sergančių arklių;
neužkrėstas ūkis – ūkis, kuriame pastaruosius vienerius metus nebuvo nustatytas afrikinis arklių maras.
II. LIGOS DIAGNOZAVIMAS
3. AAM diagnozuojamas iš epizootinių, klinikinių, patologoanatominių ir laboratorinių, biologinių tyrimų duomenų.
4. Į laboratoriją reikia nusiųsti blužnies, plaučių ir kitų organų limfinių mazgų gabalėlių bei karščiuojančio arklio kraujo.
III. LIGOS PROFILAKTIKA
6. Norėdama išvengti AAM, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba:
6.3. leidžia įvežti tik tokius arklius, kurie:
6.3.2. nėra kilę iš ūkių, į kuriuos 30 dienų iki sertifikavimo buvo įvežta arklių iš zonų, kuriose yra užkrėstų ūkių,
IV. VEIKSMAI ĮTARUS AFRIKINĮ ARKLIŲ MARĄ
7. Įtarus AAM, turi būti informuota VMVT. Ji turi paskelbti oficialią ūkio priežiūrą, paskirti valstybinį veterinarijos gydytoją ir pranešti Europos Sąjungos kompetentingoms tarnyboms.
8. Vykdydamos oficialios priežiūros reikalavimus, pavaldžios įstaigos turi:
8.1. užtikrinti, kad būtų imtasi priemonių ligos diagnozei patvirtinti ar paneigti; tam valstybinis veterinarijos gydytojas turi paimti įtariamų gyvulių kraujo, o esant galimybei – ir kitos patologinės medžiagos ir mėginius nusiųsti į Nacionalinę veterinarijos laboratoriją;
8.2. sužymėti ir suregistruoti visų amžiaus grupių arklius, jų sąrašą nuolat tikslinti atvesto prieauglio ir nugaišusių arklių skaičiais. Ši apskaita turi būti prieinama kiekvienam valstybiniam veterinarijos gydytojui;
8.3. kliniškai ištirti visus arklius, izoliuoti įtartinus, išvalyti ir išdezinfekuoti jų stovėjimo vietas;
8.6. neleisti, kad ūkyje lankytųsi pašaliniai asmenys ir važinėtų nereikalingos transporto priemonės;
8.7. neleisti iš ūkio išvežti pašarų, mėšlo ir kitokių objektų, su kuriais galėtų išplisti ligos sukėlėjas;
8.8. reikalauti, kad prie įvažiavimo į ūkį bei prie įėjimo į tvartus būtų įrengti dezinfekciniai kilimai, darbinė apranga ir apavas po darbo būtų paliekami tvarte;
8.9. arklidėse ir apie jas esančioje teritorijoje naudoti vabzdžius ir graužikus naikinančias ir atbaidančias priemones;
V. EPIZOOTIJOS ŽIDINIO LIKVIDAVIMAS
9. Oficialiai patvirtinus AAM diagnozę, atsižvelgdama į epizootinius, geografinius, administracinius ir ekologinius veiksnius, VMVT 100 km spinduliu apie epizootijos židinį skelbia apsaugos zoną ir 50 km spinduliu apie apsaugos zoną – priežiūros zoną. Jeigu šios zonos apima ne vienos šalies teritoriją, šalių kompetentingos tarnybos, nustatydamos šias zonas, turi susitarti tarpusavyje.
10. Epizootijos židinyje be IV skyriuje išvardytų priešepizootinių priemonių pavaldžios įstaigos turi:
10.1. numarinti sergančius ir užsikrėtusius neporakanopius bei benamius šunis; kitus šunis laikyti pririštus;
10.2. nugaišusių ir numarintų arklių bei šunų lavonus sudeginti, utilizuoti arba kitaip saugiai sunaikinti, kad nebūtų išplatintas ligos sukėlėjas. Užkasant lavonus į žemę, reikia užtikrinti, kad nebus užterštas požeminis vanduo;
10.3. mėšlą, pakratų ir pašaro likučius sudeginti, srutas dezinfekuoti cheminėmis medžiagomis valstybinio veterinarijos gydytojo nurodytu būdu;
10.4. tvartuose atlikti periodinę dezinfekciją, deratizaciją ir dezinsekciją. Neporakanopių, šunų ir kitų rūšių gyvulių kūno paviršių šiltu metų laiku periodiškai apdoroti insekticidais;
10.5. periodinę dezinfekciją, kuriai geriausiai tinka 2-3% formaldehido ir šarmų tirpalai, atlikti po kiekvieno sergančio gyvulio sunaikinimo;
10.7. uždrausti į epizootijos židinį atvežti ar atvesti, išvežti ar išvesti bet kokių gyvulių ir paukščių, pergrupuoti arklius, organizuoti turgus, gyvulių parodas ir aukcionus arba kitokius gyvulių sukaupimo vienoje vietoje renginius. Prireikus į epizootijos židinį galima leisti įvažiuoti autotransporto priemonėms, tačiau šiltu metų laiku būtina dezinfekuoti automobilio kabiną, kėbulą ir jame vežamų objektų paviršių.
11. Atsižvelgus į epizootines, gamtines – geografines ir kitas sąlygas, kaip papildoma priešepizootinė priemonė, gali būti atlikta vakcinacija. Vakcinacija turi būti suderinta su Tarptautiniu Epizootijų Biuru ir ES Nuolatiniu veterinarijos komitetu.
12. Nusprendus arklius vakcinuoti, reikia laikytis šių reikalavimų:
12.3. vakcinuoti arkliai turi būti paženklinti nenusiplaunančiais ryškiais ir įskaitomais ausų ar kitais ženklais;
13. VMVT priešepizootinius kontrolės reikalavimus sanuojamam ūkiui atšaukia praėjus vieneriems metams po paskutinio sergančio neporakanopio gyvulio nugaišimo ar sunaikinimo ir atlikus baigiamuosius veterinarijos sanitarijos darbus. Iš buvusio epizootijos židinio neporakanopius išvežti galima tik praėjus metams po kontrolės priemonių atšaukimo.
VI. VEIKSMAI APSAUGOS ZONOJE
15. Apsaugos zonoje valstybinis veterinarijos gydytojas turi:
15.2. nuolat vizituoti šiame sąraše įrašytus ūkius, kliniškai apžiūrėti juose esančius imlius gyvulius, esant reikalui – paimti patologinės medžiagos mėginių ir nusiųsti į laboratoriją. Vizitų metu atlikti darbai turi būti registruojami ir prieinami kontrolei;
15.3. uždrausti imlius gyvulius transportuoti viešaisiais keliais, einančiais per apsaugos zoną. VMVT gali leisti gyvulius vežti tranzitu;
15.4. uždrausti iš apsaugos zonos išvežti arba išvesti arklius mažiausiai tiek laiko, kiek trunka ligos inkubacijos periodas. Jeigu dėl epizootinių sumetimų neporakanopių negalima išvežti ilgiau nei 30 dienų, sveikus gyvulius valstybinis veterinarijos gydytojas gali leisti išvežti tik į apsaugos zonoje esančius ūkius. Išvežami neporakanopiai turi būti paženklinti. Po gyvulių vežimo transporto priemonės turi būti išdezinfekuotos;
15.5. informuoti apsaugos zonoje gyvenančius ūkininkus ir kitus žmones apie ligos pavojingumą ir galiojančius apribojimus;
15.7. reikalauti, kad būtų suintensyvintas kraujasiurbių ir graužikų naikinimas, repelentais arkliai ginami nuo vabzdžių antpuolių, imlūs gyvuliai naktį būtų laikomi tvartuose, dažniau dezinfekuojamos arklidės ir jų aplinka, prie įėjimo į arklides būtų įrengti dezinfekciniai kilimai, pririšti visi šunys, o benamiai – gaudomi ir naikinami.
VII. VEIKSMAI PRIEŽIŪROS ZONOJE
16. Priežiūros zonoje valstybinis veterinarijos gydytojas turi sudaryti visų imlius gyvulius auginančių ūkių sąrašą ir suregistruoti visus juose laikomus imlius gyvulius.
17. Valstybinis veterinarijos gydytojas gali neleisti gyvulių varinėti ir vežioti priežiūros zonos viešais keliais, išskyrus vietinius kelius ir atvejus, kai gyvuliai varomi į ganyklas ar laikymo vietas. Imlius gyvulius transportuoti zonos viešais keliais galima tik turint Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimą.
18. Iš priežiūros zonos išvežti imlius gyvulius galima leisti po to, kai pasibaigia ilgiausias ligos inkubacijos periodas, pradedant skaičiuoti nuo paskutinio sergančio gyvulio likvidavimo ir kai atlikti baigiamieji veterinarijos sanitarijos darbai.
19. Kai VI ir VII skyriuose nurodyti draudimai užsitęsia ilgiau negu 30 dienų, VMVT, gyvulio savininkui argumentuotai paprašius, gali leisti imlius gyvulius išvežti iš apsaugos ir priežiūros zonų, jei:
VIII. ATSAKOMYBĖ UŽ REIKALAVIMŲ NEVYKDYMĄ