Byla Nr. 44/2009
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. RUGSĖJO 30 D. NUTARIMU Nr. 1195 „DĖL DARBUOTOJŲ, KURIŲ DARBO POBŪDIS YRA SUSIJĘS SU DIDESNE PROTINE, EMOCINE ĮTAMPA, DARBO LAIKO SUTRUMPINIMO TVARKOS IR DARBUOTOJŲ, KURIEMS NUSTATYTAS SUTRUMPINTAS DARBO LAIKAS, DARBO APMOKĖJIMO SĄLYGŲ PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTOS DARBUOTOJŲ, KURIŲ DARBO POBŪDIS YRA SUSIJĘS SU DIDESNE PROTINE, EMOCINE ĮTAMPA, DARBO LAIKO SUTRUMPINIMO TVARKOS 6 PUNKTO (2009 M. BALANDŽIO 29 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. LIEPOS 18 D. NUTARIMU Nr. 941 „DĖL KAI KURIŲ KATEGORIJŲ DARBUOTOJŲ, TURINČIŲ TEISĘ Į KASMETINES PAILGINTAS ATOSTOGAS, SĄRAŠO IR ŠIŲ ATOSTOGŲ TRUKMĖS PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTŲ KAI KURIŲ KATEGORIJŲ DARBUOTOJŲ, TURINČIŲ TEISĘ Į KASMETINES PAILGINTAS ATOSTOGAS, SĄRAŠO IR ŠIŲ ATOSTOGŲ TRUKMĖS 4 PUNKTO (2009 M. BALANDŽIO 29 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSUI
2013 m. gegužės 9 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patarėjai Norai Ribokienei, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Teisės departamento direktorei Nerijai Stasiulienei, Asmens sveikatos departamento Sveikatos priežiūros išteklių valdymo skyriaus vedėjui Jonui Bartlingui, Teisės departamento Atstovavimo ir teisės taikymo skyriaus vyriausiajai specialistei Danguolei Milkevičiūtei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2013 m. balandžio 10 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 44/2009 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-55/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 411 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1195 „Dėl Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 412 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 145, 167 straipsniams.
Konstitucinis Teismas
n u s t a t ė:
I
Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145, 167 straipsniais įstatymų leidėjas įgaliojo Vyriausybę nustatyti darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarką, taip pat patvirtinti darbuotojų, turinčių teisę į pailgintas atostogas, kategorijų sąrašą ir jame kiekvienai darbuotojų kategorijai nustatyti konkrečią pailgintų atostogų trukmę. Vyriausybė, vykdydama jai suteiktas funkcijas, 2003 m. rugsėjo 30 d. priėmė nutarimą Nr. 1195 „Dėl Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 1195), kuriuo sveikatos priežiūros darbuotojams, dirbantiems didžiausios profesinės rizikos srityje, buvo nustatytas sutrumpintas darbo laikas, ir 2003 m. liepos 18 d. priėmė nutarimą Nr. 941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimas Nr. 941), kuriuo minėtiems sveikatos priežiūros darbuotojams buvo nustatyta 42 kalendorinių dienų kasmetinių pailgintų atostogų trukmė.
Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 411 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1195 „Dėl Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 411) sveikatos priežiūros darbuotojams, kuriems Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 buvo nustatyta atitinkamai 36, 33 ir 30 valandų darbo savaitė, darbo laikas neteisėtai ir nepagrįstai pailgintas iki 38 valandų per savaitę.
Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 412 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 412) sveikatos priežiūros darbuotojams, kuriems Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 buvo nustatytos 42 kalendorinių dienų atostogos, kasmetinių pailgintų atostogų trukmė neteisėtai ir nepagrįstai sutrumpinta iki 36 kalendorinių dienų.
2. Vyriausybė, priimdama 2009 m. balandžio 29 d. nutarimus Nr. 411 ir 412, vadovavosi ne objektyviais kriterijais, o Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų nuomone, kuri nėra pagrįsta jokiais tyrimais ar ekspertize. Ginčijami Vyriausybės nutarimai buvo priimti pažeidžiant Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 2 straipsnyje įtvirtintus darbo santykių stabilumo, darbo įstatymų bendrumo ir jų diferenciacijos pagal darbo sąlygas principus, taip pat šio kodekso nuostatas dėl socialinės partnerystės. Nagrinėjamu atveju nebuvo sudaryta jokia darbo grupė, į kurią būtų buvę įtraukti suinteresuotų sveikatos priežiūros specialistų asociacijų, profesinių sąjungų ar draugijų atstovai. Vyriausybė prieš priimdama minėtus nutarimus neatliko jokios ekspertizės, kaip to reikalaujama 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvoje 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (toliau – ir Direktyva 89/391/EEB). Priėmus ginčijamus Vyriausybės nutarimus buvo pabloginta teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir kai kurių sveikatos priežiūros specialistų darbo sąlygos.
3. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Tokia teisė yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 23 straipsnyje, Europos socialinės chartijos 2, 3 straipsniuose, daugelyje Europos Sąjungos direktyvų, reglamentuojančių saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas. Ši teisė apima ne tik privalomą darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių taikymą darbo procese, bet ir tinkamo darbo ir poilsio laiko, atostogų garantijų nustatymą tam tikrų kategorijų asmenims, kuriems yra reikalinga papildoma apsauga. Ši teisė garantuojama visose tiek privačiose, tiek viešosiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kad ir kokia būtų jų veiklos rūšis. Dėl darbo ypatybių (didesnė nervinė, emocinė, protinė įtampa, profesinė rizika, specifinės darbo sąlygos) gali skirtis aptariamosios teisės įgyvendinimo priemonės, tačiau visiems darbuotojams turi būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos. Minėtoji teisė praktiškai įgyvendinama priimant norminius teisės aktus dėl darbo saugos ir sveikatos sąlygų, imantis priemonių, kuriomis užtikrinamas šių teisės aktų laikymasis ir kontrolė. Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimais Nr. 411 ir 412 sutrumpinus minėtųjų sveikatos priežiūros darbuotojų kasmetines atostogas ir pailginus savaitės darbo trukmę buvo pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas.
II
1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų sveikatos apsaugos viceministrės N. Ribokienės, sveikatos apsaugos ministro patarėjos I. Milašiūtės, Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės ir personalo departamento direktorės N. Stasiulienės ir Asmens sveikatos departamento Sveikatos priežiūros išteklių valdymo skyriaus vedėjo J. Bartlingo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai ir Darbo kodeksui. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
1.1. Viena pagrindinių priežasčių, nulėmusių Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1195 ir Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 941 pakeitimus, buvo darbuotojų ir darbdavių bei jų atstovų nesutarimai, tai yra dviejų socialinių partnerių nesutarimai. Socialiniams partneriams skirtingai aiškinant ir taikant šių Vyriausybės nutarimų nuostatas, ginčų sprendimo našta įvairiais raštais ir skundais atiteko valstybinėms institucijoms. Dėl šių aplinkybių prireikė inicijuoti galiojančio teisinio reglamentavimo pakeitimus. Pareiškėjo ginčijami Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai Nr. 411 ir 412 buvo parengti ir priimti Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 patvirtinto Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka, derinant jų projektus su suinteresuotomis institucijomis, konsultuojantis ir bendradarbiaujant su darbuotojų ir darbdavių atstovais – Lietuvos gydytojų sąjunga, Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga ir t. t. Ginčijamus teisės aktų projektus aptariant Seimo Sveikatos reikalų komitete, dalyvavo ir socialiniams partneriams atstovaujančių organizacijų atstovai. Per įvairių lygių susitikimus, diskusijas, konsultacijas buvo nutarta, sprendžiant darbo laiko ir atostogų trukmės problemas, nustatyti sveikatos priežiūros darbuotojams vienodos trukmės darbo ir kasmetinio poilsio laiką atsižvelgiant į jų darbe patiriamą protinę, emocinę įtampą.
1.2. Pareiškėjo teiginys, kad priėmus ginčijamus Vyriausybės nutarimus buvo pabloginta teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir kai kurių sveikatos priežiūros specialistų darbo sąlygos, nepagrįstas jokiais duomenimis ar rodikliais. Iš Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalį atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę, 2010 m. sausio 19 d. ataskaitos Nr. 8V-13 matyti, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo neplaninių tikrinimų, paprastai atliekamų pagal paciento (jo atstovų) skundą, skaičius 2009 m., palyginti su kitais metais nuo 2006 m., nebuvo išskirtinis. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalį atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kiekio ir kokybės kontrolę, 2010 m. sausio 28 d. rašte Nr. 4K-52-466 pateikti duomenys rodo, kad pakeitus gydytojų darbo savaitės valandų trukmę daugelio specialistų ambulatorinės paslaugos tapo labiau prieinamos. Tai reiškia, kad sąlygos, užtikrinančios asmens sveikatos priežiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinumą, pagerėjo. Sveikatos priežiūros įstaigų, įgyvendinančių ginčijamų teisės aktų nuostatas, duomenimis, pagerėjo daugelio sveikatos priežiūros darbuotojų darbo sąlygos: 54,4 proc. darbuotojų sutrumpėjo darbo laikas, o 71,6 proc. darbuotojų pailgėjo kasmetinių atostogų trukmė. Todėl galima daryti išvadą, kad ginčijamais teisės aktais daugeliui sveikatos priežiūros darbuotojų buvo sudarytos palankesnės darbo ir kasmetinio poilsio sąlygos.
1.3. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Vyriausybė, prieš priimdama ginčijamus nutarimus, privalėjo atlikti ekspertizę ir įvertinti darbuotojų profesinę riziką. Tokia pareiga nėra numatyta nei Direktyvoje 89/391/EEB, nei Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Vyriausybė, įgyvendindama jai Darbo kodekse (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nustatytus įgaliojimus, ginčijamus nutarimus priėmė siekdama išspręsti socialinių partnerių nesutarimus dėl teisės normų taikymo ir nustatyti nediskriminuojančias, socialiai teisingas sveikatos priežiūros darbuotojų darbo ir kasmetinio poilsio laiko normas. Vyriausybė 2009 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. 411 priėmė vadovaudamasi Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsnio 2 dalyje jai suteiktais įgaliojimais, t. y. nutarimą priėmė tik dėl tų darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa. Darbo kodekso 145 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 1 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) nurodytų asmenų, inter alia asmenų, dirbančių kenksmingoje darbo aplinkoje, darbo laiko sutrumpinimas reglamentuojamas kitais teisės aktais. Vyriausybė 2009 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. 412 priėmė vadovaudamasi pagal Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsnį jai suteiktais įgaliojimais. Visų sveikatos priežiūros darbuotojų darbas yra labai svarbus ir atsakingas. Jų vykdomai veiklai ir atsakomybei keliami kuo didžiausi atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Kiekvienas iš jų tiesioginiame savo darbe patiria nuolatinę įtampą. Nesant galimybių palyginti tam tikrų specialybių ar tam tikras paslaugas teikiančiuose padaliniuose dirbančių specialistų darbo ir nesant objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti kiekvieno sveikatos priežiūros darbuotojo individualiai patiriamą protinę, emocinę įtampą, nėra galimybės Vyriausybės nutarime diferencijuoti tokių darbuotojų kasmetinio poilsio, skirto darbingumui atgauti, ir darbo laiko trukmės.
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų sveikatos apsaugos ministro patarėjos N. Ribokienės, Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės departamento direktorės N. Stasiulienės, Asmens sveikatos departamento Sveikatos priežiūros išteklių valdymo skyriaus vedėjo J. Bartlingo ir Teisės departamento Atstovavimo ir teisės taikymo skyriaus vyriausiosios specialistės D. Milkevičiūtės papildomi rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pritariama ankstesniuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytiems argumentams ir teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai ir Darbo kodeksui. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijamuose Vyriausybės nutarimuose darbuotojų darbo ir poilsio laikas reglamentuojamas atsižvelgiant ne į profesinę riziką, bet į darbo pobūdį – darbe patiriamą protinę, emocinę įtampą, o ginčijamų Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra susijusios su darbuotojų darbo aplinkos veiksnių ir profesinės rizikos vertinimu, kurį privalo atlikti darbdavys.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus Viliaus Mačiulaičio rašytiniai paaiškinimai.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai N. Ribokienė, N. Stasiulienė, J. Bartlingas ir D. Milkevičiūtė pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, pateikė papildomus paaiškinimus, taip pat atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
Konstitucinis Teismas
k o n s t a t u o j a:
I
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 411 neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsniui, o Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 412 – Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsniui.
2. Vyriausybė 2003 m. rugsėjo 30 d. priėmė nutarimą Nr. 1195, kuriuo patvirtino Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarką (toliau – ir Tvarka) ir Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygas. Šio Vyriausybės nutarimo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis inter alia Darbo kodekso 145 straipsnio 2 dalimi.
2.1. Paminėtina, kad Darbo kodekso 145 straipsnio „Sutrumpintas darbo laikas“ 2 dalyje nustatyta: „Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarką nustato Vyriausybė.“ Taip pat paminėtina, kad Darbo kodekso 144 straipsnio „Darbo laiko trukmė“ 1 dalyje nustatyta: „Darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę.“
Taigi pagal šį teisinį reguliavimą Darbo kodekse nustatyta darbo laiko trukmė Vyriausybės nustatyta tvarka trumpinama tuo atveju, kai darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa.
2.2. Tvarkos 6, 7, 8, 9 punktuose (2003 m. rugsėjo 30 d. redakcija) buvo nustatyta:
„6. Sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis (toliau vadinama – sveikatos priežiūros darbuotojai), nenurodytiems šios Tvarkos 7–9 punktuose, nustatoma 39 valandų darbo savaitė.
7. Nustatoma 36 valandų darbo savaitė sveikatos priežiūros darbuotojams, kurie:
7.1. teikia sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, sergantiems psichikos ligomis, esantiems sutrikusio vystymosi, po sunkių galvos ir (ar) nugaros smegenų pakenkimų (traumų, insultų, navikų, vaikų cerebrinių paralyžių ir kt.), sveikatos priežiūros, stacionariose socialinės globos ar ugdymo įstaigose;
7.2. teikia sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, sergantiems tuberkulioze, lytiškai plintančiomis ar kitomis užkrečiamosiomis ligomis, sveikatos priežiūros, stacionariose socialinės globos ar ugdymo įstaigose;
7.3. teikia anesteziologijos – reanimatologijos, intensyviosios terapijos ar skubios medicinos pagalbos paslaugas;
7.4. dirba darbą, susijusį su krauju ar jo preparatais, organais ar jų išskyromis, bakteriniais, virusiniais preparatais, kitomis kenksmingomis medžiagomis bei jų gamyba, tyrimu, fasavimu, naudojimu ar nukenksminimu;
7.5. dirba su nuodingosiomis cheminėmis medžiagomis, užkrečiamųjų ligų ar cheminio užkrato židiniuose, atlieka profilaktinę dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją;
8. Nustatoma 33 valandų darbo savaitė sveikatos priežiūros darbuotojams, kurie:
8.1. teikia sveikatos priežiūros paslaugas Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžiose įstaigose laikomiems asmenims, kai šiems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir nuteistiesiems, atliekantiems arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes;
9. Nustatoma 30 valandų darbo savaitė sveikatos priežiūros darbuotojams, kurie dirba darbą, susijusį su:
9.1. radioaktyviosiomis medžiagomis ar jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais ir antros spinduliavimo galingumo klasės lazeriniais aparatais;
Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtinta Tvarka buvo ne kartą keičiama, inter alia Vyriausybės 2003 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1328 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1195 „Dėl Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ papildymo“ (toliau – ir Vyriausybės 2003 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1328), kuriuo Tvarka buvo papildyta 81 punktu. Tvarkos 81 punkte buvo nustatyta: „Nustatoma 33 valandų darbo savaitė gydytojams, jeigu pagal pareigines instrukcijas jie visą darbo laiką poliklinikoje, ambulatorijoje, medicinos punkte priima pacientus.“
Taigi pagal Tvarkoje nustatytą teisinį reguliavimą sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis (toliau – ir sveikatos priežiūros darbuotojai), buvo nustatyta 39 valandų darbo savaitė, išskyrus Tvarkos 7, 8, 81, 9 punktuose nurodytus sveikatos priežiūros darbuotojus, kuriems atitinkamai buvo nustatyta 36, 33 ir 30 valandų darbo savaitė.
2.3. Vyriausybė 2009 m. balandžio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 411, kuris yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje. Šiame nutarime nustatyta:
„1. Pakeisti Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 „Dėl Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 93-4205, Nr. 101-4559): “
1.1 Išdėstyti 6 punktą taip:
2. Pripažinti netekusiu galios Vyriausybės 2003 m. spalio 23 d. nutarimą Nr. 1328 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 „Dėl Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ papildymo“ (Žin., 2003, Nr. 101-4559). <...>“
Taigi Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 411 nauja redakcija išdėsčius Tvarkos 6 punktą, pripažinus netekusiais galios Tvarkos 7, 8, 81, 9 punktus ir Vyriausybės 2003 m. spalio 23 d. nutarimą Nr. 1328, buvo panaikintas teisinis reguliavimas, kuriuo kai kurių kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojams buvo nustatyta trumpesnė darbo savaitė. Tvarkos 6 punktu (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) sveikatos priežiūros darbuotojams nustatyta 38 valandų darbo savaitė. “
2.4. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsniui neprieštarauja Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 411. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 411 buvo pakeista Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtinta Tvarka, – nauja redakcija išdėstytas Tvarkos 6 punktas, pripažinti netekusiais galios Tvarkos 7, 8, 81, 9 punktai, Vyriausybės 2003 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1328, – konstatuotina, jog pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsniui neprieštarauja Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija).
Be to, iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis abejoja ne viso Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punkto (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsniui, o tik jo atitiktimi tiek, kiek jame sveikatos priežiūros darbuotojams nustatyta vienodos trukmės darbo savaitė neatsižvelgiant į tai, kad tam tikrų kategorijų darbuotojai darbe patiria skirtingą protinę, emocinę įtampą.
2.5. Pareiškėjas abejoja, ar Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) tam tikra apimtimi neprieštarauja visam Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsniui.
Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsnio „Sutrumpintas darbo laikas“ 1 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) nustatyta:
„1. Sutrumpintas darbo laikas nustatomas:
1) asmenims iki aštuoniolikos metų – pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas;
2) asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje įvertinus riziką nustatyta, kad sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų leistinus dydžius (kiekius) ir kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, darbo laikas nustatomas atsižvelgiant į darbo aplinką, bet ne ilgesnis kaip trisdešimt šešios valandos per savaitę. Konkreti darbuotojų, dirbančių tokioje darbo aplinkoje, kasdienė ir savaitės darbo laiko trukmė nustatoma įvertinant darbo aplinkos tyrimo rezultatus, vadovaujantis Vyriausybės patvirtintais sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijais ir tvarka;
3) asmenims, dirbantiems naktį.“
Darbo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nustatyta: „Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarką nustato Vyriausybė.“
Taigi Darbo kodekso 145 straipsnyje, kuriam, pasak pareiškėjo, prieštarauja Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija), išvardytos kategorijos tų asmenų, kuriems sutrumpintas darbo laikas nustatomas atsižvelgiant į darbuotojų amžių, dirbamo darbo pobūdį ir sąlygas, ir nustatyta darbo laiko sutrumpinimo tvarka.
Darbo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) nustatyta, kad sutrumpintas darbo laikas nustatomas dėl darbuotojų amžiaus, kenksmingų darbo sąlygų ir darbo režimo, o 145 straipsnio 2 dalyje – kad sutrumpintas darbo laikas nustatomas tiems asmenims, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa.
Paminėtina, kad Darbo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) išvardytų asmenų darbo laiko sutrumpinimo tvarka reglamentuojama kituose teisės aktuose, kaip antai Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (36 straipsnis (2007 m. birželio 7 d. redakcija) „Jaunų asmenų darbas“), Vyriausybės 2006 m. birželio 9 d. nutarime Nr. 568 „Dėl Sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“, Darbo kodekso 154 straipsnyje „Darbas naktį“.
Minėta, jog Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1195 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis inter alia Darbo kodekso 145 straipsnio 2 dalimi. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas tirs, ar Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punktas (2009 m. balandžio 11 d. redakcija) tam tikra apimtimi neprieštarauja Darbo kodekso 145 straipsnio 2 daliai (2002 m. birželio 4 d. redakcija).
3. Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. priėmė nutarimą Nr. 941, kuriuo patvirtino Kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašą ir šių atostogų trukmę (toliau – ir Sąrašas). Šio nutarimo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Darbo kodekso 167 straipsniu.
3.1. Paminėtina, kad Darbo kodekso 167 straipsnyje „Kasmetinės pailgintos atostogos“ nustatyta: „Pailgintos iki penkiasdešimt aštuonių kalendorinių dienų kasmetinės atostogos suteikiamos kai kurių kategorijų darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės. Vyriausybė tvirtina darbuotojų, turinčių teisę į šias atostogas, kategorijų sąrašą ir nustato jame konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai.“ Taip pat paminėtina, kad Darbo kodekso 166 straipsnio „Kasmetinės minimalios atostogos“ 1 dalyje nustatyta: „Kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė – dvidešimt aštuonios kalendorinės dienos.“
Pagal cituotose Darbo kodekso nuostatose nustatytą teisinį reguliavimą kasmetinių minimalių atostogų trukmė yra 28 kalendorinės dienos; pailgintos kasmetinės atostogos suteikiamos kai kurių kategorijų darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės, o tokių kategorijų sąrašą ir konkrečią pailgintų atostogų trukmę nustato Vyriausybė.
3.2. Sąrašo 4, 5, 6, 16 punktuose (2003 m. liepos 18 d. redakcija) buvo nustatyta:
„4. Sveikatos priežiūros specialistai ir psichologai, dirbantys psichiatrinio profilio sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinės globos įstaigose, dirbantys socialinį darbą, dirbantys stacionariose socialinės globos įstaigose ir psichiatrinio profilio sveikatos priežiūros įstaigose, – 42 kalendorinės dienos.
5. Sveikatos priežiūros specialistai, dirbantys pirminio lygio stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose ar padaliniuose, ambulatorijose, kaimo medicinos punktuose, Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo bausmę vykdančiose įstaigose (jeigu jose dirbama pagal darbo sutartį), sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys nestacionarinę ar stacionarinę skubią medicinos pagalbą (pagal pareigybių aprašymą) patologijos, teismo medicinos ir kituose padaliniuose (jeigu darbas tiesiogiai susijęs su lavonų skrodimu ir iš lavonų paimtų mėginių tyrimu), laboratorijose su trečiosios ar ketvirtosios grupės patogeniniais virusinės ar bakterinės kilmės sukėlėjais arba jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, šeimos (bendrosios praktikos) gydytojai ir kartu dirbantys slaugytojai – 42 kalendorinės dienos.
6. Sveikatos priežiūros specialistai, dirbantys įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nenurodyti 4 ir 5 punktuose, – 35 kalendorinės dienos. <...>
Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtintas Sąrašas buvo ne kartą keičiamas, inter alia Vyriausybės 2004 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 102 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. vasario 2 d. nutarimas Nr. 102), kurio 1.2, 1.3, 1.4 punktais buvo pakeisti Sąrašo 4, 5, 6 punktai. Jie išdėstyti taip:
„4. Sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys sveikatos priežiūros paslaugas, kartu su jais dirbantys darbuotojai, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis (toliau vadinama – sveikatos priežiūros darbuotojai), dirbantys įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nenurodyti 5 ir 6 punktuose, – 35 kalendorinės dienos.
5. Sveikatos priežiūros darbuotojai, dirbantys pirminio lygio stacionariose asmens sveikatos priežiūros įstaigose ar padaliniuose, ambulatorijose, kaimo medicinos punktuose, Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo bausmę vykdančiose įstaigose (jeigu jose dirbama pagal darbo sutartį), sveikatos priežiūros darbuotojai, teikiantys skubią medicinos pagalbą (pagal pareigybių aprašymą), sveikatos priežiūros darbuotojai, dirbantys patologijos, teismo medicinos ir kituose padaliniuose (jeigu darbas tiesiogiai susijęs su lavonų skrodimu ir iš lavonų paimtų mėginių tyrimu), laboratorijose su trečiosios ar ketvirtosios grupės patogeniniais virusinės ar bakterinės kilmės sukėlėjais arba jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, šeimos (bendrosios praktikos) gydytojai, gydytojai apylinkių terapeutai, gydytojai apylinkių pediatrai ir kartu dirbantys slaugytojai – 42 kalendorinės dienos.
6. Sveikatos priežiūros darbuotojai, dirbantys psichiatrinio profilio sveikatos priežiūros įstaigose, sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, švietimo įstaigose ir socialinės globos įstaigose, psichologai, dirbantys psichiatrinio profilio sveikatos priežiūros įstaigose, sutrikusio vystymosi kūdikių namuose ir socialinės globos įstaigose (išskyrus vaikų globos įstaigas), darbuotojai, dirbantys socialinį darbą stacionariose socialinės globos įstaigose, psichiatrinio profilio sveikatos priežiūros įstaigose ir sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, – 42 kalendorinės dienos.“
Taigi pagal Sąraše nustatytą teisinį reguliavimą sveikatos priežiūros darbuotojams buvo nustatytos 35 kalendorinių dienų trukmės kasmetinės atostogos, išskyrus Sąrašo 5, 6 punktuose nurodytus sveikatos priežiūros darbuotojus ir vairuotojus, dirbančius greitosios medicinos pagalbos stotyse ar skyriuose, – jiems buvo nustatytos 42 kalendorinių dienų trukmės kasmetinės atostogos.
3.3. Vyriausybė 2009 m. balandžio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 412, kuris yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje. Šiame nutarime nustatyta:
„1. Pakeisti kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašą ir šių atostogų trukmę, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 73-3375; 2004, Nr. 19-585):
1.3. Išdėstyti 6 punktą taip:
2. Pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 102 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2004, Nr. 19-585) 1.3 punktą. <...>“
Taigi Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 412 pripažinus netekusiu galios Sąrašo 5 punktą (2004 m. vasario 2 d. redakcija), 16 punktą (2003 m. liepos 18 d. redakcija), nauja redakcija išdėsčius Sąrašo 4, 6 punktus (2004 m. vasario 2 d. redakcija) ir pripažinus netekusiu galios Vyriausybės 2004 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 102 1.3 punktą, buvo panaikintas teisinis reguliavimas, kuriuo kai kurių kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojams ir vairuotojams, dirbantiems greitosios medicinos pagalbos stotyse ar skyriuose, buvo nustatytos ilgesnės trukmės kasmetinės atostogos. Pagal Sąrašo 4 punkte (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą tų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojams, kuriems pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą buvo nustatytos 42 kalendorinių dienų trukmės kasmetinės atostogos, taip pat vairuotojams, dirbantiems greitosios medicinos pagalbos stotyse ar skyriuose, buvo nustatytos 36 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos.
3.4. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsniui neprieštarauja Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 412. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu buvo pakeistas Kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašas ir šių atostogų trukmė, patvirtinti Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941, – pripažintas netekusiu galios Sąrašo 5 punktas (2004 m. vasario 2 d. redakcija), 16 punktas (2003 m. liepos 18 d. redakcija), nauja redakcija išdėstyti Sąrašo 4, 6 punktai (2004 m. vasario 2 d. redakcija), pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 2004 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 102 1.3 punktas, – konstatuotina, kad pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsniui neprieštarauja Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtinto Sąrašo 4 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija).
Be to, iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis abejoja ne viso Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtinto Sąrašo 4 punkto (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsniui, o tik jo atitiktimi tiek, kiek jame sveikatos priežiūros darbuotojams nustatytos vienodos trukmės kasmetinės atostogos neatsižvelgiant į tai, kad tam tikrų kategorijų darbuotojai darbe patiria skirtingą nervinę, emocinę, protinę įtampą.
4. Nors pareiškėjas prašo ištirti Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punkto (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) ir Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtinto Sąrašo 4 punkto (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, iš jo prašymo matyti, kad jis abejoja minėtojo ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi ne visai Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o tik jos nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.
5. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar:
– Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) tiek, kiek jame sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatyta vienodos trukmės darbo savaitė neatsižvelgiant į tai, kad tam tikrų kategorijų darbuotojai darbe patiria skirtingą protinę, emocinę įtampą, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“, Darbo kodekso 145 straipsnio 2 daliai (2002 m. birželio 4 d. redakcija);
– Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtinto Sąrašo 4 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) tiek, kiek jame sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatytos vienodos trukmės kasmetinės atostogos neatsižvelgiant į tai, kad tam tikrų kategorijų darbuotojai darbe patiria skirtingą nervinę, emocinę, protinę įtampą, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“, Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsniui.
II
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) ir Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtinto Sąrašo 4 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“.
2. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas (darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d., 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Kartu ši konstitucinė teisė suponuoja darbdavio pareigą užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę (Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).
3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“ aiškintina kartu su kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia Konstitucijos 49 straipsniu, kuriame nustatyta, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas (1 dalis), kad darbo laiko trukmę apibrėžia įstatymas (2 dalis). Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 7 d. nutarime konstatavo, kad „<...> dirbančiojo teisė į kasmetines mokamas atostogas – jo konstitucinė teisė (Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalis). Taigi šios teisės įgyvendinimo esminės sąlygos turi būti nustatomos įstatymu.“ Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad įstatyme nustatant iš Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies kylančios konstitucinės teisės į kasmetines mokamas atostogas esmines įgyvendinimo sąlygas turi būti įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų dirbantiems asmenims galimybę realiai pasinaudoti šia savo konstitucine teise (Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarimas).
4. Minėtoji Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata aiškintina kartu su 53 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“ Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas, yra konstatavęs, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią) (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).
Iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“, 49 straipsnio, 53 straipsnio 1 dalies nuostatos „valstybė rūpinasi žmonių sveikata“ kyla valstybės pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos užtikrinti žmogaus teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtosios Konstitucijos nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu reguliuoti esmines šių teisių įgyvendinimo sąlygas, inter alia apibrėžti darbo ir poilsio laiką atsižvelgiant į darbo pobūdį ir sąlygas, maksimalią darbuotojų, kurių darbo laikas normuojamas, darbo laiko trukmę, reglamentuoti kasmetinių mokamų atostogų trukmę.
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“, aiškinama 49 straipsnio 2 dalies ir 53 straipsnio 1 dalies kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti arba pavesti nustatyti Vyriausybei, kitam teisėkūros subjektui, darbuotojų darbo ir poilsio garantijas, inter alia darbo ir poilsio laiko trukmę; atsižvelgiant į darbo aplinkos ypatumus, kurie gali būti įvairūs ir priklauso nuo veiklos pobūdžio, turi būti nustatyta diferencijuota darbuotojų darbo ir poilsio laiko trukmė. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad sveikatos priežiūros darbuotojų darbo aplinkos ypatumai sietini inter alia su ligų specifika, pacientų sveikatos būkle, teikiamų paslaugų pobūdžiu ir intensyvumu, sveikatos priežiūros procese naudojamais būdais ir priemonėmis. Pažymėtina ir tai, kad darbo ir poilsio laiko teisinis reguliavimas gali būti keičiamas atsižvelgiant į pasikeitusias darbo aplinką ir sąlygas.
5. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“ yra susijusi ir su 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat tai, kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų. Be to, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d., 2012 m. liepos 3 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).
6. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas jam iš Konstitucijos kylančią pareigą įstatymu nustatyti esmines konstitucinių teisių į darbo ir poilsio laiką sąlygas, turi paisyti iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“, 49 straipsnio, 53 straipsnio 1 dalies kylančių imperatyvų, konstitucinio lygiateisiškumo principo, taip pat konstitucinio teisinės valstybės principo.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs: šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme; poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai; poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais; poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m. vasario 20 d. nutarimai).
7. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir vykdydama vienus įstatymus ji negali pažeisti kitų (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimai).
III
Dėl Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos 6 punkto (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Darbo kodekso 145 straipsnio 2 daliai.
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama, ar Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) tiek, kiek sveikatos priežiūros darbuotojams nustatyta vienodos trukmės darbo savaitė neatsižvelgiant į tai, kad tam tikrų kategorijų darbuotojai darbe patiria skirtingą protinę, emocinę įtampą, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“, Darbo kodekso 145 straipsnio 2 daliai (2002 m. birželio 4 d. redakcija).
2. Pasak pareiškėjo, Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punkte (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį kai kuriems sveikatos priežiūros darbuotojams, patiriantiems darbe didžiausią protinę, emocinę įtampą, nustatyta tokia pati darbo savaitės trukmė, kaip ir kitiems sveikatos priežiūros darbuotojams, pažeidžiamos Konstitucijos ir Darbo kodekso nuostatos.
3. Minėta, jog Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1195, kuriuo patvirtinta Tvarka, preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis inter alia Darbo kodekso 145 straipsnio 2 dalimi. Taip pat minėta, jog Darbo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nustatyta, kad darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarką nustato Vyriausybė.
Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų Darbo kodekso nuostatų, kuriomis reglamentuojamas darbo laikas, kontekste.
Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 straipsnio „Darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai“ 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad darbo įstatymai nustato maksimaliąją darbo laiko trukmę ir minimaliąsias poilsio laiko normas.
Maksimalioji darbo laiko trukmė apibrėžta Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 144 straipsnyje „Darbo laiko trukmė“, kurio 1–4 dalyse nustatyta:
„1. Darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę.
2. Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys.
3. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų.
4. Tam tikrų kategorijų (gydymo, globos (rūpybos), vaikų auklėjimo įstaigų, energetikos, ryšių specializuotų tarnybų bei avarijų likvidavimo specializuotų tarnybų ir kitų tarnybų, dirbančių nepertraukiamo budėjimo režimu) darbuotojams, budėtojams patalpose darbo laikas gali būti iki dvidešimt keturių valandų per parą. Tokių darbuotojų vidutinis darbo laikas per septynių dienų laikotarpį neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų, o poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip dvidešimt keturios valandos. Tokių darbų sąrašą tvirtina Vyriausybė.“
Taigi Darbo kodekso 144 straipsnyje nustatytas maksimalus dienos ir savaitės darbo laikas.
Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) nustatyta: „Vyriausybė, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius teisės aktus darbo santykių reglamentavimo klausimais. Vyriausybė negali priimti norminių teisės aktų, pabloginančių darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai. Kitų valstybės ir savivaldybių institucijų norminių teisės aktų nuostatos, pabloginančios darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai, negalioja.“
Taigi žemesnės galios teisės aktais, inter alia Vyriausybės nutarimais, negali būti nustatyta ilgesnė nei nustatytoji Darbo kodekse maksimali dienos ir savaitės darbo trukmė; tokiais aktais gali būti nustatytas tik trumpesnis darbo laikas.
Darbo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, aiškinamu Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto, šio straipsnio 2 dalies, 144 straipsnio kontekste, Vyriausybei suteikiami įgaliojimai nustatyti darbuotojų, kurių darbo pobūdis susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarką, inter alia darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, kategorijas ir tokių darbuotojų darbo laiko trukmę, kuri turi būti trumpesnė nei Darbo kodekso 144 straipsnyje nustatytas maksimalus darbo laikas.
4. Pažymėtina, kad Darbo kodekso normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant ne tik į Darbo kodekso sistemą ir jo struktūrą siekiant užtikrinti kodekso vientisumą ir atskirų jo sudedamųjų dalių suderinamumą, bet ir į kodekso bei aiškinamos normos tikslus ir uždavinius (Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 10 straipsnio 1, 3 dalys).
Taip pat pažymėtina, kad saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas yra vienas iš darbo santykių teisinio reglamentavimo principų (Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Darbo santykių teisinio reglamentavimo principas taip pat yra darbo įstatymų bendrumas ir jų diferenciacija pagal darbo sąlygas (Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Darbo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, aiškinamu minėtųjų darbo santykių teisinio reglamentavimo principų kontekste, sudaromos prielaidos užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas tiems darbuotojams, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa.
5. Minėta, kad pagal Konstituciją nustatant diferencijuotą darbuotojų darbo ir poilsio laiko trukmę turi būti atsižvelgiama į darbo aplinkos ypatumus. Vadinasi, Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad, siekiant užtikrinti darbuotojų teisės turėti tinkamas, sveikas ir saugias darbo sąlygas įgyvendinimą, sutrumpinto darbo laiko trukmė turi būti diferencijuojama pagal darbe patiriamą protinę, emocinę įtampą. Taip aiškinant Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą sudaromos prielaidos užtikrinti ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.
Taigi Vyriausybė, įgyvendindama Darbo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nustatytą reikalavimą, darbo laiko trukmę turi diferencijuoti atsižvelgdama į darbuotojų darbe patiriamą protinę, emocinę įtampą. Be to, kaip minėta, darbo ir poilsio laiko teisinis reguliavimas gali būti keičiamas atsižvelgiant į pasikeitusias darbo aplinką ir sąlygas. Darbo laiko teisinio reguliavimo pakeitimui įtakos gali turėti inter alia naujų technologijų įdiegimas, darbo vietos saugos pasikeitimas, kai šios pasikeitusios sąlygos lemia darbuotojo protinės, emocinės įtampos sumažėjimą.
6. Minėta, kad sveikatos priežiūros darbuotojų darbo aplinkos ypatumai sietini inter alia su ligų specifika, pacientų sveikatos būkle, teikiamų paslaugų pobūdžiu ir intensyvumu, sveikatos priežiūros procese naudojamais būdais ir priemonėmis. Kartu pažymėtina, kad tam tikrų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojų darbo pobūdis ir aplinka, tiesiogiai darantys įtaką darbe patiriamai protinei, emocinei įtampai, iš esmės skiriasi nuo kitų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojų darbo pobūdžio ir aplinkos. Todėl, įgyvendinant Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą ir siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros darbuotojų teisės turėti tinkamas, sveikas ir saugias darbo sąlygas įgyvendinimą, darbo laiko trukmė tam tikrų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojams turi būti skirtinga atsižvelgiant į jų darbe patiriamą protinę, emocinę įtampą.
7. Taip pat minėta, kad Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 411 nauja redakcija išdėsčius Tvarkos 6 punktą (2003 m. rugsėjo 30 d. redakcija), pripažinus netekusiais galios Tvarkos 7, 8, 9 punktus (2003 m. rugsėjo 30 d. redakcija), 81 punktą (2003 m. spalio 23 d. redakcija) ir Vyriausybės 2003 m. spalio 23 d. nutarimą Nr. 1328, sveikatos priežiūros darbuotojams nustatyta 38 valandų darbo savaitė (Tvarkos 6 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija).
Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punkte (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) sveikatos priežiūros darbuotojams nustatyta darbo savaitės trukmė yra trumpesnė nei nustatytoji Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 144 straipsnio 1 dalyje, tačiau ji nėra diferencijuojama pagal tam tikrų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojų darbe patiriamą protinę, emocinę įtampą.
Taigi Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punkte (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį sveikatos priežiūros darbuotojams nustatyta vienodos trukmės darbo savaitė neatsižvelgiant į tai, kad tam tikrų kategorijų darbuotojai darbe patiria skirtingą protinę, emocinę įtampą, prieštarauja Darbo kodekso 145 straipsnio 2 daliai (2002 m. birželio 4 d. redakcija).
8. Minėta, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų. Konstatavus, kad Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) tam tikra apimtimi prieštarauja Darbo kodekso 145 straipsnio 2 daliai (2002 m. birželio 4 d. redakcija), taip pat konstatuotina, kad minėtasis teisinis reguliavimas prieštarauja ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) tiek, kiek jame sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatyta vienodos trukmės darbo savaitė neatsižvelgiant į tai, kad tam tikrų kategorijų darbuotojai darbe patiria skirtingą protinę, emocinę įtampą, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsnio 2 daliai.
10. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 6 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) tam tikra apimtimi neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“.
IV
Dėl Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtintų Kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės 4 punkto (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Darbo kodekso 167 straipsniui.
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama, ar Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtinto Sąrašo 4 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) tiek, kiek jame sveikatos priežiūros darbuotojams nustatytos vienodos trukmės kasmetinės atostogos neatsižvelgiant į tai, kad tam tikrų kategorijų darbuotojai darbe patiria skirtingą nervinę, emocinę, protinę įtampą, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“, Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsniui.
2. Pasak pareiškėjo, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtinto Sąrašo 4 punkte (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį kai kuriems sveikatos priežiūros darbuotojams, patiriantiems darbe didžiausią nervinę, emocinę, protinę įtampą, nustatyta tokia pati kasmetinių pailgintų atostogų trukmė, kaip ir kitiems sveikatos priežiūros darbuotojams, pažeidžiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas, taip pat pažeidžiamos Darbo kodekso 167 straipsnio nuostatos.
3. Minėta, jog Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 941, kuriuo patvirtintas Sąrašas, preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsniu. Taip pat minėta, kad Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsnyje nustatyta: „Pailgintos iki penkiasdešimt aštuonių kalendorinių dienų kasmetinės atostogos suteikiamos kai kurių kategorijų darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės. Vyriausybė tvirtina darbuotojų, turinčių teisę į šias atostogas, kategorijų sąrašą ir nustato jame konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai.“
Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų Darbo kodekso nuostatų, reglamentuojančių poilsio laiką, kontekste.
Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 straipsnio „Darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai“ 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad darbo įstatymai nustato maksimaliąją darbo laiko trukmę ir minimaliąsias poilsio laiko normas.
Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 156 straipsnyje poilsio laikas apibrėžtas kaip įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas. Pagal Darbo kodeksą (2002 m. birželio 4 d. redakcija) atostogos yra viena iš poilsio laiko rūšių (157 straipsnio 5 punktas). Pagal Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 164 straipsnį „Atostogų rūšys“ atostogos gali būti kasmetinės ir tikslinės.
Kasmetines atostogas reglamentuoja Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 165 straipsnis, kuriame nustatyta:
„1. Kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Šio Kodekso 162 straipsnyje nurodytos švenčių dienos į atostogų trukmę neįskaitomos.
2. Kasmetinės atostogos yra minimaliosios, pailgintos ir papildomos.“
Kasmetinės minimaliosios atostogos apibrėžiamos Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 166 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė – 28 kalendorinės dienos. Pagal šio straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 4 punktus ir 2, 3 punktus (2005 m. birželio 30 d. redakcija) kasmetinės minimaliosios 35 kalendorinių dienų atostogos suteikiamos: 1) darbuotojams iki aštuoniolikos metų; 2) darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų; 3) neįgaliesiems; 4) kitiems įstatymų nustatytiems asmenims.
Taigi Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 166 straipsnio 1 dalyje nustatyta kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė – 28 kalendorinės dienos; ilgesnės, t. y. 35 kalendorinių dienų, kasmetinės minimaliosios atostogos suteikiamos tik darbuotojams iki aštuoniolikos metų, darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, neįgaliesiems ir kitiems įstatymų nustatytiems asmenims.
Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) nustatyta: „Vyriausybė, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius teisės aktus darbo santykių reglamentavimo klausimais. Vyriausybė negali priimti norminių teisės aktų, pabloginančių darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai. Kitų valstybės ir savivaldybių institucijų norminių teisės aktų nuostatos, pabloginančios darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai, negalioja.“
Taigi žemesnės galios teisės aktais, inter alia Vyriausybės nutarimais, negali būti nustatytos trumpesnės nei nustatytosios Darbo kodekse minimaliosios kasmetinės atostogos.
Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, aiškinamu Darbo kodekso 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 2 dalies, 166 straipsnio kontekste, Vyriausybei suteikiami įgaliojimai, atsižvelgiant į tokius kriterijus kaip darbe patiriama nervinė, emocinė, protinė įtampa, profesinė rizika, specifinės darbo sąlygos, nustatyti darbuotojų, kuriems suteikiamos pailgintos kasmetinės atostogos, sąrašą ir konkrečią tokių atostogų trukmę, kuri turi būti ilgesnė nei Darbo kodekso 166 straipsnio 1 dalyje nustatyta kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė ir negali viršyti 58 kalendorinių dienų.
4. Minėta, kad Darbo kodekso normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant ne tik į Darbo kodekso sistemą bei jo struktūrą siekiant užtikrinti kodekso vientisumą ir atskirų jo sudedamųjų dalių suderinamumą, bet ir į kodekso bei aiškinamos normos tikslus ir uždavinius (Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 10 straipsnio 1, 3 dalys).
Taip pat minėta, kad saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas yra vienas iš darbo santykių teisinio reglamentavimo principų (Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas); darbo santykių teisinio reglamentavimo principas taip pat yra darbo įstatymų bendrumas ir jų diferenciacija pagal darbo sąlygas ir darbuotojų psichofizines savybes (Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, aiškinamu minėtųjų darbo santykių teisinio reglamentavimo principų kontekste, sudaromos prielaidos užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas tiems darbuotojams, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa.
5. Minėta, kad pagal Konstituciją nustatant diferencijuotą darbuotojų darbo ir poilsio laiko trukmę turi būti atsižvelgiama į darbo aplinkos ypatumus. Vadinasi, pagal Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, siekiant užtikrinti darbuotojų teisės turėti tinkamas, sveikas ir saugias darbo sąlygas įgyvendinimą, kasmetinių pailgintų atostogų trukmė turi būti diferencijuojama inter alia pagal darbe patiriamą nervinę, emocinę, protinę įtampą. Taip aiškinant Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą sudaromos prielaidos užtikrinti ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.
Taigi Vyriausybė, įgyvendindama Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsnio nuostatas, kasmetinių pailgintų atostogų trukmę turėjo diferencijuoti atsižvelgdama inter alia į darbuotojų darbe patiriamą nervinę, emocinę, protinę įtampą. Be to, kaip minėta, darbo ir poilsio laiko teisinis reguliavimas gali būti keičiamas atsižvelgiant į pasikeitusias darbo aplinką ir sąlygas. Poilsio laiko teisinio reguliavimo pakeitimui įtakos gali turėti inter alia darbo intensyvumo pasikeitimas, naujų technologijų įdiegimas, kai tokios pasikeitusios sąlygos lemia darbuotojo nervinės, emocinės, protinės įtampos sumažėjimą.
6. Minėta, kad sveikatos priežiūros darbuotojų darbo aplinkos ypatumai sietini inter alia su ligų specifika, pacientų sveikatos būkle, teikiamų paslaugų pobūdžiu ir intensyvumu, sveikatos priežiūros procese naudojamais būdais ir priemonėmis. Kartu pažymėtina, kad tam tikrų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojų darbo pobūdis ir aplinka, tiesiogiai darantys įtaką darbe patiriamai nervinei, protinei, emocinei įtampai, iš esmės skiriasi nuo kitų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojų darbo pobūdžio ir aplinkos. Todėl, įgyvendinant Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą ir siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros darbuotojų teisės turėti tinkamas, sveikas ir saugias darbo sąlygas įgyvendinimą, kasmetinių atostogų trukmė tam tikrų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojams turi būti skirtinga atsižvelgiant į jų darbe patiriamą nervinę, protinę, emocinę įtampą.
7. Taip pat minėta, kad, Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 412 pripažinus netekusiu galios Sąrašo 5 punktą (2004 m. vasario 2 d. redakcija), 16 punktą (2003 m. liepos 18 d. redakcija), nauja redakcija išdėsčius Sąrašo 4, 6 punktus (2004 m. vasario 2 d. redakcija) ir pripažinus netekusiu galios Vyriausybės 2004 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 102 1.3 punktą, sveikatos priežiūros darbuotojams nustatytos 36 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos (Sąrašo 4 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija).
Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtinto Sąrašo 4 punktu (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) sveikatos priežiūros darbuotojams nustatytų kasmetinių atostogų trukmė yra ilgesnė nei Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 166 straipsnio 1 dalyje nustatyta kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė, tačiau atostogų trukmė nėra diferencijuojama pagal tam tikrų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojų darbe patiriamą nervinę, emocinę, protinę įtampą.
Taigi Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtinto Sąrašo 4 punkte (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį sveikatos priežiūros darbuotojams nustatytos vienodos trukmės kasmetinės atostogos neatsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą nervinę, emocinę, protinę įtampą, prieštarauja Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsniui.
8. Minėta, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų. Konstatavus, kad Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtinto Sąrašo 4 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) tam tikra apimtimi prieštarauja Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsniui, taip pat konstatuotina, kad minėtasis teisinis reguliavimas prieštarauja ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtinto Sąrašo 4 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) tiek, kiek jame sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatytos vienodos trukmės kasmetinės atostogos neatsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą nervinę, emocinę, protinę įtampą, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsniui.
10. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtinto Sąrašo 4 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija) tam tikra apimtimi neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
n u t a r i a:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 „Dėl Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintos Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos 6 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 60-2353) tiek, kiek jame sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatyta vienodos trukmės darbo savaitė neatsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą protinę, emocinę įtampą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsnio 2 daliai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“ patvirtintų Kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės 4 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 60-2354) tiek, kiek jame sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatytos vienodos trukmės kasmetinės atostogos neatsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą nervinę, emocinę, protinę įtampą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsniui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Egidijus Bieliūnas |
|
|
Toma Birmontienė |
|
|
Pranas Kuconis |
|
|
Gediminas Mesonis |
|
|
Ramutė Ruškytė |
|
|
Egidijus Šileikis |
|
|
Algirdas Taminskas |
|
|
Romualdas Kęstutis Urbaitis |
|
|
Dainius Žalimas |