LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ PAMINKLOSAUGOS KOMISIJA
S P R E N D I M A S
DĖL DVARŲ PAVELDO IŠSAUGOJIMO POLITIKOS
2001 m. liepos 20 d. Nr. 83
Vilnius
Lietuva, 1999 11 09 ratifikuodama „Europos architektūros paveldo apsaugos konvenciją“, pripažino Europos Tarybos valstybių narių susitarimo dėl bendro architektūros paveldo išsaugojimo ir puoselėjimo politikos pagrindinių krypčių aktualumą, įsipareigojo laikytis konvencijoje išdėstytų architektūros paveldo apsaugos reikalavimų, architektūros paveldo apsaugą apibrėžti kaip esminį miesto ir kaimo vietovių plėtros planavimo tikslą ir užtikrinti, kad į tai būtų atsižvelgta visuose planavimo ir veiklos etapuose.
Konstitucijos 42 str. nuostata įpareigoja valstybę rūpintis istorijos ir kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Todėl valdžios institucijos, priimdamos kultūros paveldo apsaugą lemiančius sprendimus, privalo numatyti priemones, kurios kompensuotų tų sprendimų galimą neigiamą poveikį. Trūkstant darnos valstybiniame valdyme ir laiku nepasirūpinus dvarų statinių likimu, jie tapo apleisti ir nyksta. Iš sutarties su Europos Sąjunga dėl Kaimo plėtros rėmimo SAPARD programos projekto buvo išbrauktas „kaimo paveldo saugojimo“ punktas, kuris turėjo kompensuoti kaimo plėtros neigiamą poveikį jo paveldo apsaugai.
1999-2001 metais Valstybinė paminklosaugos komisija išvažiuojamuosiuose posėdžiuose domėjosi dvarų sodybų, atskirų pastatų būkle, šių vertybių išsaugojimo prasmingumu ir galimybėmis bei nuosavybės problemomis. 2000 10 20 posėdyje Komisija konstatavo, kad Lietuvoje neužtikrinama dvarų paveldo apsauga. Buvo siūlyta formuoti dvarų paveldo apsaugos politiką ir sudaryti prielaidas jų kompleksiniam išsaugojimui, tvarkymui ir naudojimui.
2001 m. birželio 22-23 d. Vilniuje įvyko Valstybinės paminklosaugos komisijos posėdis-konferencija“Lietuvos dvarai – praeitis, dabartis ir ateitis“, kuri buvo organizuota kartu su LR Vyriausybe. Konferencijoje dalyvavo per 200 paminklosaugos specialistų, mokslininkų, LR Seimo, LR Vyriausybės, Kultūros, Ūkio, Aplinkos, Žemės ūkio ministerijų, apskričių administracijų atstovų, dvarų savininkų ir naudotojų. Perskaityti 24 pranešimai. Juose nagrinėta Lietuvos dvarų istorinė raida, jų dabarties paveldosauginės, integravimo į valstybės ir visuomenės gyvenimą ekonominės, teisinės, mentalinės problemos.
Nustatyta, kad nepakankamai vykdomi dvarų apsaugą reglamentuojantys teisės aktai: Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija, LR nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Saugomų teritorijų, Žemės įstatymai, 1992 04 07 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ ir 1993 05 27 nutarimas Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“.
Remdamasi konferencijos ir ankstesnio darbo medžiaga, Komisija pažymi, jog dvarų tinklas yra per šimtmečius sukurta įvairialypė, daugiasluoksnė ir reikšminga Lietuvos kultūrinių simbolių sistemos dalis, siejanti ją su Europos tautų ir valstybių raida. Dvarai buvo svarbūs kultūros centrai ir turi likti tradicine Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio dalimi.
Valstybinė paminklosaugos komisija, remdamasi savo nuostatų 6 str., nusprendžia:
3. Prašyti LR Seimo inicijuoti 2001 06 21 įstatymu Nr. IX-387 ratifikuotos sutarties su Europos Sąjunga papildymą, sugrąžinant kaimo paveldo saugojimą į SAPARD remiamų prioritetinių krypčių sąrašą.
4. Prašyti LR Vyriausybės į 2001-2004 m. LR Vyriausybės veiklos programos įgyvendinimo priemonių planą įrašyti patikslintą buvusių dvarų išsaugojimo programos parengimo ir poįstatyminių teisės aktų pataisymo punktą, kuris numatytų LR Vyriausybės nutarimų – 1992 m. Nr. 256, 1993 m. Nr. 369 ir kt. suderinimą su galiojančiais teisės aktais.
Komisija ragina susitelkti Lietuvos visuomenę, neabejingą valstybingumo tradicijai ir dvarų kultūros paveldo likimui, kad būtų sukurtos prielaidos unikalaus dvarų kultūrinio paveldo išsaugojimui bei jo perdavimui būsimosioms kartoms.