LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽALOS, ATSIRADUSIOS DĖL VALDŽIOS INSTITUCIJŲ NETEISĖTŲ VEIKSMŲ, ATLYGINIMO ĮSTATYMO 1, 2, 3 IR 4 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. IXP-2984
2003 m. gruodžio 24 d. Nr. 1692
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2003 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 1850 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 6 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 1, 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. IXP-2984 (toliau vadinama – projektas) nuostatoms, kurios sudarytų sąlygas užtikrinti tinkamą Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimų, kuriais nustatyta, kad Lietuvos Respublika pažeidė pareiškėjų teises, įtvirtintas 1996 metų Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, vykdymą Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančių asmenų atžvilgiu.
2. Pateikti šias pastabas ir pasiūlymus dėl projekto:
2.1. Projekto 1, 3 ir 4 straipsniuose numatomas žalos, atsiradusios ir dėl kitų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, t.y. ne dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, kaip numatyta galiojančiame Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatyme (Žin., 2002, Nr. 56-2228) (toliau vadinama – Įstatymas), atlyginimas ne teismo tvarka. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 6.271 straipsnio 2 dalį terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kurį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją, kitą šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Taigi projekto 3 straipsnyje numatyta asmenų teisė kreiptis į Teisingumo ministeriją iš esmės dėl visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų bet kokiais veiksmais padarytos žalos atlyginimo ne teismo tvarka.
Nuostata, kad Teisingumo ministerija turėtų atlyginti ir žalą, padarytą savivaldybių valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 daliai, kuri numato, jog žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savo biudžeto.
Taip pat nepritartina nuostatai, kad Teisingumo ministerija spręstų dėl visų valstybės valdžios institucijų (visų ministerijų, įstaigų prie ministerijų, apskričių viršininkų, policijos įstaigų ir pareigūnų, kitų valdžios institucijų) bet kokiais veiksmais visose valstybės valdymo srityse padarytos žalos atlyginimo ne teismo tvarka. Pažymėtina, kad žala, atsiradusi dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, išskiriama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnyje dėl šios žalos pobūdžio ir reikšmės (žala atsiranda dėl to, kad neteisėtai apribojama asmens laisvė), valdymo srities ir žalos atsiradimo pagrindų, taip pat dėl žalą padariusių subjektų. Tai įgalina nustatyti žalos atlyginimą ne teismo, o administracine tvarka Teisingumo ministerijoje.
Be to, tiek Latvijos Respublikos, tiek Estijos Respublikos įstatymai (kurių patirtimi buvo remtasi rengiant Įstatymą) numato galimybę atlyginti ne teismo tvarka tik žalą, atsiradusią dėl atliekančių kvotą asmenų, prokuroro ar teisėjo neteisėtų ar nepagrįstų veiksmų, ir atitinkamai – žalą, kurią valstybė padarė asmeniui nepagrįstu laisvės atėmimu.
Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prie Teisingumo ministerijai teikiamo asmens prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka pridedamas įsiteisėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūno (kvotėjo, tardytojo), prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimas, nustatantis pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas (kvotėjas, tardytojas), prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių taikymo, administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo. Tačiau projekte nenumatoma, kad kreipiantis į Teisingumo ministeriją dėl kitų valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo turi būti pridedamas įsiteisėjęs teismo sprendimas, nustatantis pažeidimus, kuriuos padarė kitos valdžios institucijos. Taigi galima daryti išvadą, kad projekte siūloma Teisingumo ministerijai spręsti, ar teisėti kitų valdžios institucijų veiksmai, t.y. suteikti jai teismo funkcijas (įgaliojimus), o tai pažeistų konstitucinį valdžios padalijimo principą.
Remdamiesi tuo, kas išdėstyta, siūlome projekte išbraukti: 1 straipsnyje – žodžius „taip pat dėl kitų neteisėtų valdžios institucijų veiksmų“, 3 straipsnyje – žodžius „taip pat dėl kitais valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo“, 4 straipsnyje – žodžius „taip pat dėl kitų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų“.
2.2. Papildžius Įstatymo 1 straipsnį bendra sąvoka „tarptautinių organų sprendimai“, įmanoma situacija, kad visos priteistos kompensacijos turėtų būti mokamos pagal Įstatymą ir ne teismo tvarka, neatsižvelgiant į tai, kuri tarptautinė institucija (pavyzdžiui, Europos Bendrijų Teisingumo Teismas ar Tarptautinių prekybos rūmų arbitražas) ir kokio pobūdžio sprendimą priimtų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokiu atveju Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų poreikiai praktiškai negalėtų būti prognozuojami.
2.3. Projekto 2 straipsnyje numatoma, kad Teisingumo ministerija vykdo Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimus. Tačiau jo 3 straipsnyje nurodoma, kad asmuo, kurio atžvilgiu Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas yra priėmęs sprendimą dėl kompensacijos išmokėjimo, turi teisę kreiptis į Teisingumo ministeriją ir reikalauti žalos atlyginimo šio straipsnio nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios nuostatos gali sąlygoti dvigubą žalos atlyginimą, nes nurodyta, jog vykdomas šio Komiteto sprendimas, o paskui asmuo kreipiasi į Teisingumo ministeriją dėl žalos atlyginimo, ir vykdoma su Teisingumo ministerija sudaryta taikos sutartis. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimuose nenurodžius kompensacijos dydžio, šie sprendimai neturėtų būti nurodomi Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, nes šioje dalyje nustatomi tik tie dokumentai, kurie tiesiogiai vykdomi iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, tačiau asmuo, siekiantis gauti kompensaciją Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimo pagrindu, dar turi kreiptis į Teisingumo ministeriją.
2.4. Projekto 2 straipsnio 4 dalyje siūlomas Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimų perdavimo mechanizmas reikštų, kad bet kuri kita valstybės institucija ar įstaiga (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos nuolatinė misija Jungtinėse Tautose arba jų skyriuje Ženevoje), gavusi tokį sprendimą, neprivalės nedelsdama perduoti jo Teisingumo ministerijai. Be to, projekte siūloma formuluotė įpareigotų Lietuvos Respublikos Vyriausybę pavesti Vyriausybės atstovui Europos žmogaus teisių teisme atstovauti Lietuvai ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete. Kitaip būtų neaišku, kodėl kaip tik Vyriausybės atstovas Europos žmogaus teisių teisme turi gauti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimus. Priimti sprendimą dėl atstovo Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete funkcijų pavedimo turėtų būti palikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai. Juk sprendimus dėl atstovavimo Europos žmogaus teisių teisme priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
2.5. Projekte įtvirtinant valstybės pareigą įgyvendinti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimus, derėtų Įstatyme reglamentuoti galimybę valstybės institucijoms imtis aktyvių ir efektyvių veiksmų sprendimams įgyvendinti net ir nesant pareiškėjo atitinkamo prašymo, kai sprendime nenustatomas tikslus kompensacijos dydis. Asmuo pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį turės teisę kreiptis per 3 metus į Teisingumo ministeriją, tačiau valstybė gali turėti pareigą pranešti apie sprendimo įgyvendinimą kur kas greičiau. Toks teisinių galimybių veikti valstybės institucijoms be asmens kreipimosi nesudarymas (t.y. sąlygų imtis aktyvių ir efektyvių veiksmų sprendimui įgyvendinti nereglamentavimas) nebūtų teisingas ir pagrįstas, nes Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimuose konstatuojama, kad „valstybė turi imtis efektyvių priemonių“, o ne pasyviai laukti asmens, kurio teises yra pažeidusi, iniciatyvos.
2.6. Kadangi Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas laikytinas tarptautiniu organu, abejotina, ar reikia išdėstyti projekto 3 straipsnyje Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį, kuris projekte tik kartoja šios dalies pirmojo sakinio nuostatą, jog asmuo turi teisę kreiptis į Teisingumo ministeriją, kad būtų išmokėtos kompensacijos, nustatytos tarptautinių organų sprendimų pagrindu.
2.7. Projekto 3 straipsnyje numačius, kad asmuo Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimo pagrindu turi teisę kreiptis į Teisingumo ministeriją šio straipsnio nustatyta tvarka, tikslintinos ir kitos Įstatymo 3 straipsnio nuostatos (pavyzdžiui, 4 ir 10 dalys).
2.8. Projekto 1 straipsnyje numatoma, kad kompensacijų išmokėjimo pagrindas yra tarptautinių organų sprendimai, tačiau 3 ir 4 straipsniuose nurodoma, kad žalos atlyginimo pagrindas yra Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų nevykdymas. Šias nuostatas derėtų suvienodinti.
2.9. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu Įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja žalos dydžio nustatymą tik atsižvelgiant į neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmus. Projekte nenumatoma šios nuostatos nei keisti, nei jos atsisakyti. Pažymėtina, kad tarptautinio organo, taigi ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto, sprendime gali būti nustatyti ne tik neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo aktai, bet ir kiti neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai. Neaišku, kaip tokiais atvejais turėtų būti apskaičiuojama reali žala.