LIETUVOS BANKO VALDYBA
N U T A R I M A S
DĖL PINIGŲ PLOVIMO PREVENCIJOS METODINIŲ REKOMENDACIJŲ KREDITO ĮSTAIGOMS
2002 m. spalio 24 d. Nr. 134
Vilnius
Vykdydama Lietuvos Respublikos pinigų plovimo prevencijos įstatymo (Žin., 1997, Nr. 64-1502; 2002, Nr. 33-1255) 4 straipsnio reikalavimus, Lietuvos banko valdyba nutaria:
2. Pripažinti netekusiu galios Lietuvos banko valdybos 1999 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 34 „Dėl pinigų plovimo prevencijos metodinių rekomendacijų kredito įstaigoms“ (Žin., 1999, Nr. 30-881).
PATVIRTINTA
Lietuvos banko valdybos
2002 m. spalio 24 d.
nutarimu Nr. 134
PINIGŲ PLOVIMO PREVENCIJOS METODINĖS REKOMENDACIJOS KREDITO ĮSTAIGOMS
I. Bendrosios nuostatos
1. Šios metodinės rekomendacijos skirtos bankams ir kitoms kredito įstaigoms, turinčioms Lietuvos banko išduotą licenciją, bei Lietuvos Respublikoje veikiantiems užsienio kredito įstaigų skyriams (filialams) (toliau – kredito įstaigoms).
2. Metodinių rekomendacijų paskirtis – padėti kredito įstaigoms savo veikloje tinkamai įgyvendinti teisės aktų reikalavimus, kurie užkirstų kelią pinigų plovimui per Lietuvos Respublikoje veikiančias kredito įstaigas.
II. Teisės aktai, reglamentuojantys pinigų plovimo prevencijos priemones ir atsakomybės už teisės aktų pažeidimą klausimus
4. 1997 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo įstatymą (Žin., 1997, Nr. 64-1502). Įstatymas parengtas remiantis 1991 m. birželio 10 d. Europos Sąjungos direktyvos (91/308/EEC) „Dėl prevencinių priemonių, užkertančių kelią finansinės sistemos panaudojimui pinigų plovimo tikslais“ ir 40 FATF rekomendacijų reikalavimais. 2002 m. kovo 28 d. Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos pinigų plovimo prevencijos įstatymo pakeitimo įstatymu priėmė naują šio įstatymo redakciją (Žin., 2002, Nr. 33-1255).
Lietuvos Respublikos Seimas taip pat priėmė:
4.1. 2002 m. kovo 28 d. Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 31 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 33-1253), kuris nustato, kad bankas privalo pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba) informaciją, nurodytą Pinigų plovimo prevencijos įstatymo 8 ir 12 straipsniuose.
4.2. 1997 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) papildymo 17214 straipsniu ir 224, 2591 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Žin., 1997, Nr. 64-1505), numatantį, kad ATPK 17214 straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai) (224 str.);
4.3. 2002 m. kovo 28 d. ATPK 17215, 187, 225, 2591, 266, 320 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Kodekso papildymo 2253 straipsniu įstatymą (Žin., 2002, Nr. 33-1252), numatantį, kad tam įgalioti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai turi teisę surašyti teisės pažeidimų protokolus administracinės teisės pažeidimų bylose, kurias nagrinėja ATPK 224 straipsnyje nurodyti organai (2591 str.).
4.4. 2000 m. vasario 17 d. ATPK pakeitimo ir papildymo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 22-552), kuris nustatė, kad pinigų plovimo prevenciją reglamentuojančių Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų arba Lietuvos banko teisės aktų pažeidimas užtraukia baudą įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovams nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų (17214 str.).
5. 1997 m. birželio 26 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 81, 35 ir 326 straipsnių pakeitimo įstatymą (Žin., 1997, Nr. 65-1534), kuris nustatė, kad pinigų plovimas yra nusikaltimas finansams ir apibrėžė jį kaip operacijų nusikalstamu būdu įgytais pinigais atlikimą arba nusikalstamu būdu įgytų pinigų panaudojimą komercinei, ūkinei veiklai, jei taip naudojant siekiama nuslėpti arba įteisinti tokius pinigus (pinigų plovimas), už kurį baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki septynerių metų su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla nuo trejų iki penkerių metų. Už pinigų plovimą, padarytą pakartotinai arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių iki aštuonerių metų su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla nuo trejų iki penkerių metų (326 str.). Taip pat nustatė, kad pinigų plovimas yra sunkus nusikaltimas (81 str.) ir teismas privalomai skiria kaip papildomą bausmę turto konfiskavimą už BK 326 str. numatyto nusikaltimo įvykdymą (35 str.). 2002 m. sausio 25 d. Seimas papildė BK nauju 111 straipsniu (Žin., 2002, Nr. 15-555), kuris nustatė juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę už pinigų plovimą. 2000 m. rugsėjo 26 d. priimto naujojo BK (Žin., 2000, Nr. 89-2741) 216 straipsnis „Nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas“ numato, kad tas, kas siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens nusikalstamu būdu įgytus pinigus ar turtą atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. Už šiame straipsnyje nurodytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Šios BK nuostatos įsigalios priėmus atskirą įstatymą dėl BK įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos.
6. Vadovaudamosi Pinigų plovimo prevencijos įstatymo nuostatomis:
6.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. rugsėjo 6 d. priėmė nutarimą Nr. 1411 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujantis operacija pinigais laikoma įtartina, patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 89-3802) ir Lietuvos banko valdyba 2002 m. rugsėjo 26 d. priėmė nutarimą Nr. 122 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujantis operacija pinigais laikoma įtartina, patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 96-4242), kuriuose:
6.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. rugsėjo 6 d. priėmė nutarimą Nr. 1409 „Dėl Kliento atliekamų operacijų pinigais ir sandorių registro tvarkymo taisyklių“ (Žin., 2002, Nr. 89-3800) ir Lietuvos banko valdyba 2002 m. rugsėjo 26 d. priėmė nutarimą Nr. 121 „Dėl Kliento atliekamų operacijų pinigais ir sandorių registro tvarkymo taisyklių“ (Žin., 2002, Nr. 96-4241), kuriais patvirtino taisykles, reglamentuojančias kliento atliktų operacijų pinigais, kurių suma viršija 50 000 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, įtartinų operacijų, taip pat sandorių, pagal kuriuos gaunama ar mokama pinigų suma viršija 50 000 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, registro tvarkymą, registruojamus duomenis ir registro tvarkymo tikrinimą.
7. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. gruodžio 3 d. priėmė nutarimą Nr. 1331 „Dėl kliento tapatybės nustatymo bei informacijos apie operacijas pinigais pateikimo tvarkos“ (Žin., 1997, Nr. 112-2840), kuriame apibrėžė kredito įstaigų klientų tapatybės nustatymo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1410 (Žin., 2002, Nr. 89-3801) priėmė naują šio nutarimo redakciją.
III. Kliento tapatybės nustatymas
8. Kredito įstaigoms svarbu žinoti savo kliento (fizinio ar juridinio asmens), kuris sudaro įvairius finansinius sandorius, tapatybę. Todėl kredito įstaigos savo veikloje turėtų vadovautis principu: PAŽINK SAVO KLIENTĄ.
9. Pinigų plovimo prevencijos įstatyme nurodyta, kad kredito įstaigos privalo nustatyti kliento arba jo atstovo, kai sandoris sudaromas per atstovą, tapatybę šiais atvejais:
9.1. prieš atidarydamos sąskaitas, priimdamos indėlius, teikdamos vertybių saugojimo paslaugas, sudarydamos kitokias sutartis su klientu;
9.2. jeigu jo atliekamos vienkartinės operacijos pinigais suma viršija 50 000 litų arba ją atitinkančią sumą užsienio valiuta;
9.3. jeigu jo atliekamų kelių operacijų pinigais, kurios yra tarpusavyje susijusios, suma viršija 50 000 litų arba ją atitinkančią sumą užsienio valiuta;
10. Tai gali būti įvairios operacijos pinigais, pvz.: įvairių rūšių sąskaitų atidarymas, sąskaitos papildymas naujais įnašais, valiutos keitimas, pinigų pervedimas į kitą sąskaitą, akredityvo atidarymas ir pan.
11. Jeigu sandorio galutinė suma nėra ar negali būti žinoma pirminiame sandorio etape, kredito įstaigos darbuotojai turi pareikalauti kliento tapatybę patvirtinančių dokumentų iš karto, kai tik nustatoma, kad galutinė sandorio suma viršys 50 000 litų arba ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.
12. Kredito įstaigos darbuotojai įstatyme nustatytais atvejais privalo pareikalauti iš kliento jo tapatybę patvirtinančių dokumentų, kuriuose būtų duomenys apie:
12.1. fizinius asmenis:
12.1.2. asmens kodas (taikoma Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams, turintiems leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje);
12.1.3. gimimo data, leidimo laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje numeris ir jo galiojimo laikas (taikoma asmenims, turintiems leidimus laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje);
12.1.4. gimimo data, paso arba jį atitinkančio kelionės dokumento numeris ir jo išdavimo vieta ir data (taikoma užsienio valstybių piliečiams);
12.2. juridinius asmenis – pavadinimas, buveinė, kodas, registracijos pažymėjimo numeris ir išdavimo data;
13. Kai sandoris sudaromas per atstovą, kredito įstaigos darbuotojai privalo nustatyti reikalaujamus duomenis ir apie atstovaujamąjį, ir apie atstovą. Jeigu atstovaujamas asmuo yra užsienio valstybės įmonė, kurios registravimo dokumentuose yra nurodyti „nominalių“ savininkų duomenys, kredito įstaigoms rekomenduojama sužinoti reikalaujamus duomenis ir apie tikruosius savininkus (naudos gavėjus).
14. Kredito įstaigai rekomenduojama apibrėžti, kokie dokumentai privalo būti pateikti, kad būtų galima gauti kliento tapatybę patvirtinančius duomenis. Kredito įstaigoms rekomenduojama savo vidaus dokumentuose nustatyti, kad turi būti pateikiami tik oficialūs dokumentai, kuriuose yra asmens fotografija ir/ar atitinkamas registracijos numeris bei kurie negali būti lengvai kopijuojami ar padirbami (pasas, vairuotojo pažymėjimas, leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar užsienio valstybėje, notaro patvirtintos dokumentų kopijos ir pan.).
15. Kredito įstaigoms rekomenduojama:
15.1. sudaryti padidintos rizikos klientų sąrašą, nusistatyti tokio sąrašo sudarymo principus, numatyti asmenis, atsakingus už reguliarų šio sąrašo atnaujinimą, ir su šiuo sąrašu supažindinti kredito įstaigos darbuotojus, dirbančius su klientais. Be to, kredito įstaigoms rekomenduojama numatyti informacijos apie padidintos rizikos klientų atliekamas operacijas, kaupimo ir saugojimo tvarką bei tokių klientų „portreto“ sukūrimo principus. Kaupiama informacija apie klientą galėtų apimti: iš kur paprastai į kliento sąskaitą pervedamos lėšos, kur lėšas paprastai perveda pats klientas, kaip dažnai paprastai atliekamos konkrečios operacijos, kokia valiuta paprastai atliekamos konkrečios operacijos, kokias operacijas klientas atlieka dažniausiai ir panaši informacija, kuri padėtų sukurti kliento „portretą“. Kliento „portretas“ turėtų būti kuriamas siekiant nustatyti konkrečiam klientui būdingas operacijas;
15.2. atkreipti ypatingą dėmesį į:
15.2.1. kredito įstaigos klientus iš valstybių, esančių FATF sudarytame nebendradarbiaujančių valstybių ir teritorijų sąraše, bei jų ar jų naudai atliekamas operacijas pinigais (atnaujinamas nebendradarbiaujančių valstybių ir teritorijų sąrašas skelbiamas oficialiame FATF tinklapyje http://www.fatf-gafi.org);
15.2.2. tai, ar kredito įstaigos klientas nėra įtrauktas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sudarytą sąrašą asmenų, susijusių su terorizmu (atnaujinamas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sąrašas skelbiamas oficialiame Jungtinių Tautų tinklapyje http://www.un.org/Docs/sc/committees);
16. Kredito įstaigų darbuotojai privalo žinoti, kad kliento tapatybė turi būti nustatyta prieš atidarant sąskaitas, priimant indėlius, teikiant vertybių saugojimo paslaugas, sudarant kitokias sutartis su klientu ar pradedant operaciją pinigais, t. y. tik sužinojęs operacijos pinigų sumą ir nustatęs, kad ji viršija įstatyme nustatytą pinigų sumą, kredito įstaigos darbuotojas privalo pareikalauti, kad klientas pateiktų jo tapatybę patvirtinančius dokumentus. Rekomenduojama minėtų dokumentų pareikalauti ir tada, kai kredito įstaigos darbuotojui kyla įtarimas dėl kliento tapatybės, kliento operacijos pinigais teisėtumo ir kitais atvejais.
17. Pinigų plovimo prevencijos įstatymas numato, kad kredito įstaigos darbuotojui draudžiama atlikti operaciją pinigais, jeigu klientas įstatyme nustatytais atvejais nepateikia duomenų, patvirtinančių jo tapatybę, arba pateikia ne visus reikalaujamus duomenis arba pateikia juos neteisingus. Iškilus abejonių dėl dokumentų arba duomenų tikrumo, kredito įstaigos darbuotojui rekomenduojama susisiekti su savo įstaigos padaliniu ar darbuotoju, atsakingu už pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimą, ir aptarti tolimesnius galimus veiksmus.
IV. Informacijos ir dokumentų saugojimas
18. Pinigų plovimo prevencijos įstatymas numato, kad kredito įstaigos privalo tvarkyti tokį registrą:
18.1. kliento atliktų operacijų pinigais, kurių suma viršija 50 000 litų arba ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, išskyrus tuos atvejus, kai kredito įstaigos klientas yra kita kredito ar finansinė įstaiga;
20. Kredito įstaigos privalo tvarkyti registrą kompiuteriniu būdu. Rekomenduojama kredito įstaigoms susikurti ar įsigyti atitinkamą programinę įrangą ir įdiegti ją visoje kredito įstaigoje, t. y. įtraukti skyrius, filialus, valiutos keityklas ir kitus kredito įstaigos padalinius. Visa informacija iš kredito įstaigos padalinių turi patekti į centrinį kredito įstaigos registrą, kur ji yra atitinkamai suskirstoma ir saugoma.
21. Rekomenduojama duomenis į registrą įtraukti nedelsiant, bet ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo operacijos pinigais atlikimo dienos, o įtartinos operacijos atveju – nuo jos pripažinimo įtartina dienos. Duomenys į registrą turi būti įtraukiami chronologine tvarka. Į registrą įrašyti duomenys turi atitikti duomenis, esančius dokumentuose, kurie patvirtina to kliento operaciją pinigais, arba kituose juridinę galią turinčiuose dokumentuose, susijusiuose su operacijos pinigais atlikimu.
22. Registre turi būti kaupiami duomenys apie:
22.1. klientą (fizinį ar juridinį asmenį) ar atstovą, kai operacija pinigais atliekama per atstovą (šių rekomendacijų 12 punkte nurodyti duomenys, patvirtinantys klientų ar atstovų tapatybę);
22.2. operacijas pinigais:
23. Pinigų plovimo prevencijos įstatymas numato, kad kredito įstaigos privalo saugoti operaciją pinigais patvirtinančius dokumentus ar kitus juridinę galią turinčius dokumentus, susijusius su operacijų pinigais atlikimu, 10 metų nuo ryšių su klientu pabaigos. Kredito įstaigos duomenis privalo kaupti ir saugoti kompiuterinėse laikmenose.
24. Kredito įstaigos registre saugomi duomenys negali būti skelbiami viešai. Asmuo, atsakingas už kredito įstaigos registro tvarkymą, turi teisę pateikti registro duomenis tik kredito įstaigos, kurioje jis dirba, vadovui arba jo įgaliotam asmeniui, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai ar kitoms Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytoms institucijoms. Kredito įstaigos vadovas privalo užtikrinti, kad registro duomenys bus apsaugoti nuo neteisėto sunaikinimo, pakeitimo ar naudojimo.
V. Įtartinų operacijų pinigais nustatymas ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos informavimas
26. Pinigų plovimo prevencijos įstatymas numato, kad kredito įstaigos privalo informuoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą:
26.1. apie kliento atliekamas įtartinas operacijas pinigais, kurios gali būti susijusios su pinigų plovimu (8 straipsnis);
26.2. apie kliento vienkartines operacijas pinigais arba apie kelių operacijų, kurios yra tarpusavyje susijusios, suma viršija 50 000 litų arba ją atitinkančią sumą užsienio valiuta (12 straipsnio 1 dalis);
27. Apie šių rekomendacijų 26.1 punkte minimas kliento operacijas pinigais Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba informuojama neatsižvelgiant į operacijos pinigais dydį. Svarbiausias kriterijus yra operacijos pinigais įtartinumas. Kredito įstaiga privalo nustatyti, ar operacija pinigais atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1411 ir Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 122 nustatytus kriterijus ir (ar) kredito įstaigos nustatytus kriterijų, kuriais vadovaujantis operacija pinigais laikoma įtartina, sąlyginius požymius. Nustačius, kad kliento atliekama operacija pinigais atitinka bent vieną iš minėtuose nutarimuose nustatytų kriterijų ir (ar) kredito įstaigos nustatytą sąlyginį požymį, kredito įstaiga privalo:
28. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 6 d. nutarime Nr. 1411 ir Lietuvos banko valdybos nutarime Nr. 122 numatyta, kad kredito įstaigos gali informuoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą apie operacijas pinigais, kurios neatitinka nė vieno nutarime numatyto kriterijaus, tačiau kredito įstaigos darbuotojui kilo įtarimas dėl operacijos pinigais. Įtarimą gali sukelti įvairios objektyvios ir subjektyvios aplinkybės, pvz.: klientas atlieka jo veiklai nebūdingas operacijas pinigais, pateikia neteisingus duomenis apie save ar operaciją pinigais ir t. t.
29. Kredito įstaiga neturi nustatyti, ar kliento veikoje yra nusikaltimo sudėtis. Tai privalo atlikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Kredito įstaiga, kuriai atrodo, kad operacija pinigais yra įtartina, turi pranešti apie tokią operaciją pinigais Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai.
30. Nutarimuose taip pat nurodyta, kad kredito įstaigos pačios turi apibrėžti operacijų pinigais įtartinumo sąlyginius požymius, t. y. kas yra įprastas kliento bendradarbiavimas su kredito įstaiga; kiek kartų atliekama operacija pinigais laikoma dažna; kada laikoma, kad neįprastai padidėja kliento įplaukos; kokie veiksmai rodo kliento neįprastą elgesį; kokie yra standartiniai klausimai bendraujant su klientu ir pan. Sąlyginius požymius rekomenduojama suderinti su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ir patvirtinti, kad informuojant jie bus vienodai suprantami.
31. Apie šių rekomendacijų 26.2 ir 26.3 punktuose minimas kliento operacijas pinigais kredito įstaiga privalo pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, vadovaudamasi vieninteliu kriterijumi – operacijos pinigais dydžiu. Šiuo atveju dėmesys kreipiamas tik į operacijos pinigais dydį, t. y. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai privaloma pranešti apie visas operacijas pinigais, kurių suma atitinkamai viršija 50 000 ar 20 000 litų arba ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.
32. Nustačiusi, kad operacija pinigais viršija įstatyme numatytas pinigų sumas, kredito įstaiga privalo:
33. Tokia informacija Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai privalo būti pranešta nedelsiant, bet ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo operacijos pinigais atlikimo dienos.
34. Pinigų plovimo prevencijos įstatyme nurodytą informaciją kredito įstaigos, užpildžiusios atitinkamą pranešimo formą, perduoda Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai elektroniniu paštu arba kompiuterinėse laikmenose. Kredito įstaiga ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba turi tarpusavyje suderinti pranešimų formas ir jas patvirtinti. Kredito įstaiga su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba taip pat turi tarpusavyje suderinti, kam konkrečiai informacija bus pateikiama: centrinei būstinei ar (ir) vietiniams padaliniams.
35. Pinigų plovimo prevencijos įstatymas numato išimtis, kada kredito įstaiga neprivalo informuoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos apie klientų operacijas pinigais.
36. Kredito įstaiga neprivalo pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai informacijos apie kliento tapatybę ir apie kliento vienkartines operacijas pinigais, kurių suma viršija 50 000 litų arba ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, ir apie kliento kelias operacijas pinigais, kurios yra tarpusavyje susijusios ir kurių bendra suma viršija 50 000 litų arba ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, jeigu:
36.2. mokėjimai ir atsiskaitymai atliekami su valstybės ir savivaldybių institucijomis, kitomis biudžetinėmis įstaigomis, Lietuvos banku, valstybės ir savivaldybės fondais, užsienio valstybių diplomatinėmis atstovybėmis ar konsulinėmis įstaigomis;
36.3. kliento veiklai būdingos didelės nuolatinės ir reguliarios operacijos pinigais, t. y. jeigu klientas verčiasi nuolatine komercine – ūkine veikla ir ne mažiau kaip vienerių metų laikotarpiu jo kiekvieno ketvirčio faktinės pinigų įplaukos arba dviejų paskutinių ketvirčių išmokos sudaro daugiau kaip vieną milijoną litų.
37. Šių rekomendacijų 36.3 punkte minimu atveju kredito įstaiga gali Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai neteikti informacijos, tačiau privalo nurodyti tokio kliento (fizinių ar juridinių asmenų) tapatybę patvirtinančius duomenis ir pranešti, kad toliau informacija apie jį nebus teikiama, nes jis atitinka anksčiau nurodytus kriterijus. Jeigu kredito įstaigos klientas nebeatitinka nustatytų kriterijų, kredito įstaiga privalo pranešti apie tai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai ir teikti jai įstatyme nurodytą informaciją apie to kliento operacijas pinigais. Kredito įstaigos privalo apibrėžti, kokius dokumentus klientas privalo pateikti, kad įrodytų, jog klientas atlieka dideles nuolatines ir reguliarias operacijas pinigais, ir reikalauti, kad klientai nuolat pateiktų dokumentus, įrodančius veiklos pasikeitimus.
38. Kredito įstaiga privalo pinigų plovimo prevencijos įstatyme nurodytus kliento tapatybę patvirtinančius duomenis ir informaciją apie operacijas pinigais pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, jeigu kredito įstaigos klientas yra užsienio valstybės įmonė, jos filialas ar atstovybė arba jis verčiasi:
38.3. veikla, susijusia su juodaisiais, spalvotaisiais arba tauriaisiais (retaisiais) metalais, brangakmeniais, juvelyriniais dirbiniais, meno kūriniais;
39. Šių rekomendacijų 38.1 – 38.12 punktuose išvardytomis veiklos rūšimis besiverčiančioms įmonėms netaikoma Pinigų plovimo prevencijos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje numatyta išimtis, t. y. kredito įstaigos privalo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pateikti įstatyme nurodytą informaciją, net jei išvardytomis veiklos rūšimis besiverčiančios įmonės atlieka dideles nuolatines ir reguliarias operacijas pinigais. Šiuo atveju pagrindinis kriterijus yra įmonės veiklos rūšis.
40. Kredito įstaiga savo veikloje turi vadovautis ne tik taisykle PAŽINK SAVO KLIENTĄ, bet ir kita iš jos išplaukiančia taisykle – ŽINOKITE, KOKIA VEIKLA VERČIASI JŪSŲ KLIENTAS. Vadovaudamasi šiomis taisyklėmis, kredito įstaiga galės tinkamai vykdyti teisės aktų reikalavimus.
41. Pinigų plovimo prevencijos įstatymas draudžia kredito įstaigai ar atskiriems jos darbuotojams pranešti klientui ar kitiems asmenims apie tai, kad informacija apie atliekamas operacijas pinigais pateikta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Taip pat kredito įstaiga ar jos darbuotojai negali imtis veiksmų, kurie leistų klientui suprasti, kad apie jį ir jo operacijas pinigais informuota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Asmenys, pažeidę šį įstatymo reikalavimą, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
42. Pinigų plovimo prevencijos įstatyme nurodytos informacijos pateikimas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai nėra pramoninės, komercinės ar banko paslapties atskleidimas. Nei kredito įstaiga, nei kredito įstaigos darbuotojas, pranešęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai įstatymo nurodytą informaciją, negali būti traukiami atsakomybėn už pramoninės, komercinės ar bankinės paslapties atskleidimą, net jeigu patikrinus minėtą informaciją nustatoma, kad klientas nesiverčia nusikalstama veikla.
43. Pinigų plovimo įstatymas garantuoja asmens, padėjusio išaiškinti pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimo pažeidimus ir pinigų plovimo atvejus, anonimiškumą. Tam įgyvendinti kredito įstaigos savo pranešimuose Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai neprivalo nurodyti asmens, kuris pranešė apie įtartinas operacijas pinigais, duomenų. Pateikiama tik įstatyme reikalaujama informacija ir nurodoma kredito įstaiga bei jos vidaus padalinys ar darbuotojas, atsakingas už minėto įstatymo reikalavimų įgyvendinimą. Išsamesnę informaciją apie klientą ar operaciją pinigais Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba gali gauti būtent iš šio padalinio ar atsakingo darbuotojo, o ne iš darbuotojo, kuris pranešė apie įtartinas operacijas pinigais.
VI. Kredito įstaigos vidaus tvarka įgyvendinant pinigų plovimo prevencijos priemones
44. Kredito įstaigos savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos pinigų plovimo prevencijos įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos nutarimų nuostatomis ir vykdyti juose numatytus reikalavimus.
45. Už Pinigų plovimo prevencijos įstatymo nuostatų įgyvendinimą kredito įstaigoje yra atsakingas kredito įstaigos įstatuose (statute) patvirtintas valdymo organas. Kredito įstaiga turi parengti vidaus tvarką, kurioje būtų numatyta, kas ir kokias konkrečias funkcijas atlieka kredito įstaigoje įgyvendinant pinigų plovimo prevencijos priemones.
46. Rekomenduojama kredito įstaigoms savo vidaus struktūroje įsteigti atskirą padalinį (komerciniams bankams) arba paskirti atsakingą darbuotoją (kredito unijoms ir užsienio bankų skyriams (filialams)), kuris įgyvendintų pinigų plovimo prevencijos priemones konkrečioje kredito įstaigoje ir palaikytų ryšius su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Kredito įstaigos darbuotojai, nustatę pinigų plovimo požymius, apie tai turi pranešti minėtam padaliniui ar atsakingam darbuotojui, kurie registruotų informaciją apie klientą ir atliekamas operacijas pinigais, dar kartą patikrintų operacijų pinigais įtartinumą, kitus duomenis ir perduotų informaciją Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tarpusavyje suderinta tvarka ir forma.
47. Kredito įstaigų vadovai privalo:
47.1. susipažinti ir supažindinti savo darbuotojus su teisės aktais, reglamentuojančiais pinigų plovimo prevencijos ir atsakomybės už pinigų plovimo prevencijos priemonių nevykdymą klausimus;
47.2. organizuoti kredito įstaigų darbuotojų mokymą (kursai, seminarai, stažuotės ir pan.) pradedant nuo pačių aukščiausių kredito įstaigos vadovų ir baigiant kredito įstaigos darbuotojais, kurie tiesiogiai bendrauja su klientais, siekiant užtikrinti pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimą kredito įstaigoje;
48. Kredito įstaigų darbuotojams rekomenduojama:
48.1. keistis atitinkama informacija ir patirtimi su kitomis Lietuvos Respublikos ar užsienio kredito įstaigomis bei institucijomis, kurių veikla susijusi su pinigų plovimo prevencija;
48.2. sekti Lietuvos ir užsienio spaudos leidinius, kuriuose rašoma pinigų plovimo prevencijos klausimais;