Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ KODEKSO 244 BEI 2591 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO 21430 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-2595
2011 m. sausio 12 d. Nr. 60
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. SV-S-949 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 244 bei 2591 straipsnių pakeitimo ir papildymo 21430 straipsniu įstatymo projektui Nr. XIP-2595 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekte siūloma papildyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą (Žin., 1985, Nr. 1-1) (toliau – Administracinių teisės pažeidimų kodeksas) 21430 straipsniu ir jame įtvirtinti atsakomybę už viešą homoseksualių santykių propagavimą. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad „įstatymo projekto tikslas – įtvirtinti, jog už teisingos ir darnios visuomenės vertybių viešą niekinimą, viešą raginimą jas niekinti būtų įtvirtinta administracinė atsakomybė“, tačiau Įstatymo projekte siūloma nustatyti administracinę atsakomybę ne už minėtų vertybių niekinimą ar viešą raginimą jas niekinti, o už viešą homoseksualių santykių propagavimą. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad aiškinamajame rašte nurodytas Įstatymo projekto tikslas nesutampa su Įstatymo projekte siekiamomis įtvirtinti nuostatomis.
2. Pažymėtina, kad neaiški Įstatymo projekte vartojama „viešo propagavimo“ sąvoka – neaptarta, ką ji apima ir už kokias konkrečias veikas turėtų būti baudžiama. Iš pateiktų nuostatų turinio neįmanoma tiksliai įvardyti, už kokį teisės pažeidimą siekiama nustatyti administracinę atsakomybę.
3. Atsižvelgiant į Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (Žin., 2002, Nr. 77-3288) (toliau – Paktas) 2 straipsnio nuostatas, kiekviena valstybė įsipareigoja gerbti ir visiems esantiems jos teritorijoje bei priklausantiems jos jurisdikcijai asmenims užtikrinti teises, pripažįstamas Pakte, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai arba kiti įsitikinimai, tautinė ar socialinė kilmė, turtinė padėtis, gimimas ar koks nors kitas požymis. Pagal Pakto 26 straipsnio nuostatas valstybės, užtikrindamos visų asmenų lygybės įstatymui principo įgyvendinimą, privalo užtikrinti visų žmonių teisę į vienodą, be jokios diskriminacijos įstatymo apsaugą, o įstatymai turi drausti bet kokią diskriminaciją ir užtikrinti visiems vienodą ir veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos bet kokio Pakto 2 straipsnyje nurodyto požymio pagrindu. Pažymėtina, kad diskriminacijos uždraudimas yra numatytas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) (Žin., 1995, Nr. 37-913; 2000, Nr. 96-3016), kurios 14 straipsnyje nustatyta, kad naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti užtikrinamas be jokios diskriminacijos. Taip pat pabrėžtina, kad Konvencija garantuoja asmenims teisę į saviraiškos laisvę (10 straipsnis) ir teisę į taikius susirinkimus (11 straipsnis). Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, taikydamos šiuos Konvencijos straipsnius, valstybės turi pareigą užtikrinti teisę į įvairius taikius viešus nuomonės reiškimo būdus, taip pat ir į demonstracijas, nepaisant to, kad ta nuomonė gali būti erzinanti, šokiruojanti ar net įžeisti asmenis, manančius kitaip (Platform „Ärzte für das Leben“ v Austria, 1988-06-21, § 32; Stankov and the United Macedonian Organisation Linden v Bulgaria, 2001-10-02, § 86-107).
Taip pat pastebėtina, kad 2010 m. kovo 31 d. Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė rekomendaciją (toliau – Rekomendacija), kurioje valstybės dar detaliau įpareigojamos užtikrinti seksualinėms mažumoms galimybes veiksmingai įgyvendinti jų teisę į saviraiškos laisvę ir teisę į taikius susirinkimus. Rekomendacijos priedo, kuris yra jos sudėtinė dalis, 13 ir 14 punktuose teigiama, kad valstybės narės turi imtis atitinkamų priemonių, užtikrinančių Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintą saviraiškos laisvę ir Konvencijos 11 straipsnyje įtvirtintą teisę į taikius susirinkimus, nediskriminuojant dėl seksualinės orientacijos.
Pažymėtina, kad 2008 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos įstatymu dėl Lisabonos sutarties, iš dalies keičiančios Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį, ratifikavimo (Žin., 2008, Nr. 56-2123), ratifikavus 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje pasirašytą Lisabonos sutartį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) tapo teisiškai įpareigojanti. Vadovaujantis Chartijos 21 straipsnio 1 dalimi, draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.
Akcentuotina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis lygybės principas, nustatantis, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. sausio 24 d. nutarime (Žin., 1996, Nr. 9-228) konstatavo, kad prigimtinių žmogaus teisių skirtingas aiškinimas ir nevienodas taikymas atskiroms asmenų kategorijoms yra neleistinas.
Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekte siūlomi Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimai, nustatantys administracinę atsakomybę už viešą homoseksualių santykių propagavimą, prieštarauja tiek tarptautiniams, tiek Europos Sąjungos teisės aktams, tiek Lietuvos Respublikos konstitucinėms nuostatoms ir laikytini diskriminaciniais asmenų seksualinės orientacijos pagrindu.
4. Įstatymo projekto aiškinamojo rašto teiginiai, kad šis projektas „atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus“ ir kad „siūlomų nuostatų įtvirtinimas neprieštarauja nediskriminavimo dėl seksualinės orientacijos principui, baudžiama būtų tik už visuomenės dorovei prieštaraujančių kitų seksualinių orientacijų propagavimą“, neatitinka tikrovės, nes, kaip nurodyta šio nutarimo 3 punkte, Įstatymo projekto nuostatos prieštarauja tiek tarptautiniams, tiek Europos Sąjungos teisės aktams.