LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL VALSTYBINĖS LYTIŠKAI PLINTANČIŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS PROGRAMOS
2000 m. sausio 13 d. Nr. 41
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 „Dėl Lietuvos sveikatos programos patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 64-1842) ir siekdama sumažinti gyventojų sergamumą lytiškai plintančiomis ligomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
3. Nustatyti, kad nurodytosios programos finansavimo sąmatą kasmet sudaro ir tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2000 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 41
VALSTYBINĖ LYTIŠKAI PLINTANČIŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS PROGRAMA
I. PROGRAMOS CHARAKTERISTIKA
1. Lytiškai plintančios ligos (toliau vadinama – LPL) yra vienos iš labiausiai paplitusių užkrečiamųjų ligų pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau vadinama – PSO) duomenimis kasmet pasaulyje sifiliu užsikrečia apie 12 milijonų žmonių, 62 milijonai – gonorėja ir 89 milijonai – chlamidijomis.
1980–1991 metais daugelyje Europos šalių LPL buvo sergama palyginti retai. Iš 100000 gyventojų apie 2 sirgo sifiliu ir per 20 – gonorėja. Vakarų Europos šalyse, turinčiose gerą chlamidiozės diagnostiką, imta užregistruoti daugiau šia liga užsikrėtusių asmenų. Antai Švedijoje užsikrėtusiųjų chlamidioze pagausėjo nuo 20000 ligonių 1983 metais iki 38000 – 1987 metais. Daugiau užregistruojama ir nepagydomų LPL atvejų (genitalijų pūslelinė, genitalijų karpos). Sergančiųjų genitalijų pūsleline JAV pagausėjo nuo 30000 1966 metais iki 450000 – 1985 metais. Didžiojoje Britanijoje daugiau kaip 50 procentų moterų ir 20-30 procentų homoseksualių vyrų, kurie lankosi LPL klinikose, turi antikūnų prieš genitalijų pūslelinę. Belgijoje 10000 gyventojų tenka 9,5 naujo pūslelinės atvejo. Stokholme tarp nėščių moterų genitalijų pūslelinės atvejų pagausėjo nuo 17 procentų 1969 metais iki 33 procentų 1989 metais. Sergančiųjų genitalijų karpomis JAV pagausėjo nuo 169000 asmenų 1966 metais iki 1800000 – 1987 metais; Didžiojoje Britanijoje sergančiųjų genitalijų karpomis 1982 metais, palyginti su 1971 metais, pagausėjo 250 procentų.
Nuo 1990 metų daugelyje pasaulio šalių LPL sergama rečiau, išskyrus Rytų Europos, Užkaukazės ir Vidurinės Azijos šalis. Antai Švedijoje sergančiųjų sifiliu 1990 metais buvo 143, o 1995 metais – 69, sergančiųjų gonorėja atitinkamai 840 ir 246, chlamidioze – 26764 ir 13785. Baltijos ir kitose buvusiose sovietinėse respublikose nuo 1989 metų pradėjo katastrofiškai gausėti apsikrėtusiųjų sifiliu. Rusijos Federacijoje 100000 gyventojų 1994 metais buvo užregistruoti 86 susirgimai, 1995 metais – 172, 1997 metais sergamumas šia liga dar padidėjo ir 100000 gyventojų pasiekė 277,3 atvejo. Baltarusijoje iš 100000 gyventojų 1994 metais sifiliu sirgo 72, 1995 metais – 148. Latvijoje 100000 gyventojų 1997 metais tokių atvejų buvo 120,2. Švedijoje iš 100000 gyventojų 1994 metais sifiliu sirgo 0,8. Daugelyje buvusių sovietinių respublikų per pastaruosius 4–5 metus sergančiųjų sifiliu pagausėjo 15–30 kartų. Gonorėja iš 100000 gyventojų 1994 metais Estijoje sirgo 198, Latvijoje – 140, Baltarusijoje – 163, Švedijoje – 3,6.
LPL serga jauni žmonės. Sifilis, gonorėja, chlamidiozė, mikoplazmozės yra pagydomos ligos. Tačiau negydytas sifilis gali pažeisti centrinę nervų sistemą, nugaros smegenis, širdį, kaulų sistemą, sutrinka intelektas, judėjimas. Laiku negydomos gonorėja, chlamidiozė, mikoplazmozės sukelia moterims mažojo dubens uždegimą, dėl to gresia nevaisingumas. Genitalijų karpos, pūslelinė – neišgydomos ligos, jų sukelti pažeidimai kartojasi. Sifilis, hepatito B virusas, chlamidiozė, AIDS virusas, pūslelinė ir gonorėja nėštumo ir gimdymo metu ar tuoj po gimdymo nuo užkrėstos motinos gali būti perduotos naujagimiui. Kai kurie genitalijų karpų štamai gali sukelti vėžį.
Kartu su LPL padažnėjimu didėja tikimybė užsikrėsti ŽIV. AIDS yra neatsiejama nuo kitų lytiškai plintančių ligų: tarp jų daug sąsajų, jos veikia viena kitą. Baltarusijoje 50 procentų visų ŽIV užsikrėtusių asmenų buvo nustatyti tiriant sergančiuosius LPL. 56 procentai visų ŽIV užsikrėtusių asmenų anamnezėje nurodė anksčiau sirgę LPL. Latvijoje 34 procentai visų ŽIV užsikrėtusių asmenų buvo nustatyti tiriant sergančiuosius LPL.
2. Epidemiologinė LPL situacija Lietuvoje tebėra grėsminga. 1990–1996 metų laikotarpiu sergamumas sifiliu padažnėjo 52 kartus (100000 gyventojų 1990 metais teko 1,9 ligonio, 1996 metais – 101,4). Palyginti su 1996 metais, 1997 metais šios ligos atvejų sumažėjo 16,5 procento, t. y. iš 100000 gyventojų sirgo 84,9. 1996 metais užregistruoti 2976 susirgimai gonorėja (2306 vyrai, 670 moterų). Pradedant 1996 metais, gonorėja šalyje sergama rečiau negu sifiliu.
Neaiškios etiologijos lytinių ir šlapimo takų infekcijų 1998 metais užregistruota tiek: vyrų uretritų – 2436, moterų uretritų-cervicitų – 1210 atvejų, mažojo dubens uždegiminės ligos – 2302 atvejai, genitalijų opų – 1486 atvejai, genitalijų karpų – 712 atvejų. Tai tikrovės neatitinkantys skaičiai: iš tikrųjų sergama keliasdešimt kartų dažniau. Dažnai infekuoti asmenys nežino, kad yra užsikrėtę, ir nesikreipia į gydymo įstaigas. Kai kurių ligų (pvz., žmogaus papilomų viruso, genitalijų pūslelinės viruso, hepatitų virusų) diagnostika yra sudėtinga ir brangi, todėl ligos diagnozuojamos tik atsiradus komplikacijoms arba apskritai nediagnozuojama. Infekcijų sukeltų komplikacijų 1998 metais diagnozuota tiek: moterų nevaisingumo – 3304 atvejai, salpingito – 15535, nėščiųjų urogenitalinio trakto infekcijų – 12405, savaiminių persileidimų – 1774, priešlaikinių gimdymų – 1167. Skaičiai mažesni negu yra iš tikrųjų, nes nevykdoma Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 465 „Dėl Privalomojo epidemiologinio registravimo objektų, jų registravimo ir informacijos teikimo tvarkos“ (Žin., 1998, Nr. 75-2161) patvirtinta Užkrečiamųjų ligų registravimo ir informacijos teikimo tvarka.
Lietuvoje jau registruojami sifiliu sergantys asmenys, atvykę nelegaliai (iš Vietnamo, Bangladešo, Afganistano, Irano ir kitų šalių) ir norintys ieškoti geresnio gyvenimo Vokietijoje, Skandinavijos šalyse.
3. Pagrindinės LPL plitimo priežastys Lietuvoje yra šios:
3.1. nemedicininės LPL plitimo priežastys:
3.2. medicininės LPL plitimo priežastys:
4. LPL plitimo tendencijas lemia socialinės ir ekonominės problemos. Šiandien nekyla abejonių, kad LPL – ne tik medicinos problema. Visuomenės sukrėtimai (ekonominės krizės, nedarbas, etniniai ir religiniai konfliktai) skatina kaip tik tokį elgesį, dėl kurio plinta LPL.
Dorovinio nuosmukio pavojus, būtinybė rūpintis šeima, vaikais, jų dvasiniu ugdymu, laisvalaikio užimtumo ir rūpinimosi problemos tapo ypač aktualūs organizuojant profilaktinį ir šviečiamąjį darbą. Visuomenės dorovinės normos netenka savo reikšmės, ypač tarp jaunų žmonių, lytinė kultūra žema. Lietuva skina naujos visuomenės formavimosi, demokratėjimo vaisius: spauda ir televizija, radijas, norėdami pritraukti skaitytoją ar žiūrovą, vaikosi sensacijų, pataikauja masių skoniui, labai paplito erotiniai, smurto bei prievartos filmai, kurių gausu videotekose, taip pat pornografiniai žurnalai. Su televizijos ir spaudos neigiamu poveikiu asmenybei Vakarų šalys susidūrė seniai. Dabar ją turime spręsti ir mes.
5. LPL plitimą labai skatina prostitucija. Daugiausia informacijos turime apie moterų prostituciją, apie vyrų prostituciją – kur kas mažiau, bet ji irgi egzistuoja. Nėra atlikta jokių sistemingų tyrimų, tačiau prostitučių hierarchinė struktūra akivaizdi – nuo moterų alkoholikių, ieškančių klientų gatvėse, geležinkelio ir autobusų stotyse, iki privačių firmų, masažo salonų, viešbučių darbuotojų, privačią klientūrą turinčių aukščiausios klasės prostitučių. Didžiausiai rizikai priklauso prostitutės, dirbančios gatvėje bei geležinkelio ir autobusų stotyse. Jos medicinos įstaigose nesilanko ir menkai nusimano apie galimybes užsikrėsti LPL, be to, dažnai jos visiškai nesirūpina savo sveikata. AIDS centro duomenimis privačiose firmose bei viešbučiuose dirbančios prostitutės geriausiai informuotos apie ŽIV/AIDS bei LPL, daugelis jų mėgina vartoti prezervatyvus, tačiau šitai dažniausiai nusprendžia klientas arba lemia pasiūlytas papildomas užmokestis – arbatpinigiai, kuriuos prostitutė pasiima sau (sutarta pinigų suma sumokama palydėjusiam „globėjui“). Be to, Lietuva jau tampa ir sekso turizmo šalimi: užsieniečiai, tikėdamiesi, kad Lietuvoje tikimybė užsikrėsti ŽIV nedidelė, važiuoja ieškoti malonumų su vietos prostitutėmis be apsaugos priemonių. Naivu tikėtis, kad visi jie patys yra sveiki.
6. LPL plitimą sąlygoja ir lytinio švietimo spragos mokyklose. Daug metų mūsų šalyje lytinis švietimas ribojosi žmogaus anatomijos ir fiziologijos žiniomis. Tradiciškai buvo manoma, kad sekso klausimais su vaikais turi kalbėtis tėvai. Deja, kaip parodė tyrimai, tėvams nesiseka kalbėtis apie seksą. Daugelis jų vengia pokalbių apie LPL, nerengia vaikų šeimos gyvenimui. Mokinių žinios ir įgūdžiai nėra pakankami, jie stengiasi daugiau sužinoti apie seksą nepageidautinais būdais. Atliktų mokinių elgesio tyrimų duomenimis jaunuoliai dabar anksčiau tampa seksualiai aktyvūs. Rizikingas seksualinis jaunimo elgesys susijęs su kito rizikingo elgesio atmainomis – alkoholio vartojimu bei narkomanija. Čia labai svarbus mokyklos vaidmuo. Lytiniam švietimui būtini nauji integruoti metodai. Jie turi padėti jaunuoliams suprasti tai, kuo seksas yra teigiamas, ir duoti informacijos, įtvirtinti žinias, savimonę, nuostatas, įgūdžius, požiūrius, vertybes, padėti elgtis atsakingai. Jaunimui būtina veiklos motyvacija ir įgūdžiai, kaip žinias panaudoti praktikoje. Todėl lytinio švietimo metodai ir stilius labai svarbūs. Esant nepalankiai situacijai, būtina organizuoti neformalų moksleivių švietimą apie lytinę asmens higieną ir LPL, nes integruotas moksleivių mokymas dar neduoda greitų rezultatų.
7. Pirminės LPL profilaktikos tikslas – mažinti užsikrėtusiųjų skaičių. Profilaktika vykdoma formuojant saugų lytinį elgesį ir propaguojant savanorišką susilaikymą, abipusę ištikimybę, prezervatyvų naudojimą.
Saugus lytinis elgesys turi būti formuojamas nuo jaunų dienų. Ypač tai svarbu asmenims, kurie elgiasi neatsargiai:
turi daug lytinių partnerių;
naudojasi prostitučių paslaugomis;
turi atsitiktinių lytinių santykių.
8. Lietuvoje prezervatyvus naudoja nedaugelis seksualiai gyvenančių asmenų. Pagal 1994 metų sociologinius tyrimus buvo apklausta 800 studentų (18–25 metų) iš 10 Lietuvos aukštųjų mokyklų. Iš jų prezervatyvus nuolat naudoja 26 procentai, niekada – 14 procentų, labai retai – 60 procentų. 1996 metais apklausus 170 donorų, paaiškėjo, kad iš jų prezervatyvus visada naudoja 2 procentai, dažnai – 7 procentai, retai – 25 procentai, niekada – 63 procentai.
9. Medikai (venerologai) dažniausiai tik laukia pacientų, o šiems atėjus stengiasi išgydyti ligą bei surasti paciento lytinius partnerius ir gydyti juos. Šia programa siekiama, kad medikai ne tik gydytų, o plačiau teiktų konsultacinę paramą, skatintų pacientus rūpintis savo sveikata, keisti blogus įpročius ir elgesį, kad ateityje šie vėl nesusirgtų LPL.
Pastaraisiais metais vis daugiau sergančiųjų sifiliu registruojama tarp asocialių asmenų. 1995 metais 55 procentai tokių ligonių neturėjo oficialaus darbo, iš jų kas devintas dešimtas neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. 1996 metais atlikti 101 asmens, neturinčio nuolatinės gyvenamosios vietos ir valkataujančio, tyrimai. Iš jų 13 serga arba sirgo sifiliu.
Pasikeitus socialinėms-ekonominėms sąlygoms Rytų Europoje (ypač buvusioje SSRS), medicinos pagalbos tarnybos nespėjo laiku persitvarkyti, ir šiose šalyse susidarė ypač palankios sąlygos plisti LPL. Teikiamoje venerologinėje pagalboje dar yra likę prievartos elementų. Dabar asmenys dėl LPL gali išsitirti anonimiškai, tačiau jų gydymas yra konfidencialus. Ne visus užsikrėtusius asmenis tenkina tokia pagalba, todėl jie kreipiasi pas nelegaliai gydančius kitų specialybių gydytojus, kurie ne visada kvalifikuotai gydo šias ligas, nenustato kontaktų. Ligoniai gydosi patys ir draugų patariami.
Pastaraisiais metais blogiau nustatomi LPL sergančių asmenų kontaktai. 1996 metais 3356 sergantieji sifiliu nurodė 7337 kontaktus, iš kurių nesurasta apie 4 tūkstančius anoniminių kontaktų. Pasitaikė asmenų, kurie nurodė iki kelių šimtų kontaktų arba negalėjo išvardyti turėtų partnerių. 1997 metais 190 sergančių sifiliu vyrų ir 56 moterys lytinius kontaktus nurodė už Lietuvos Respublikos ribų. Negydyti tokie asmenys gali platinti ligą toliau.
Pasaulyje daugelis sergančiųjų sifiliu gydoma ambulatoriškai. Lietuvoje nemaža lovų skirta šiems asmenims gydyti, ir valstybė neracionaliai išleidžia daug lėšų šioms lovoms išlaikyti. Daugelį sergančiųjų sifiliu galima gydyti ambulatoriškai.
II. Programos tikslai
10. Artimiausi tikslai:
10.4. daugiau rengti (LPL klausimais) medikų, dirbančių pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, rūpintis jų tobulinimusi;
10.6. organizuoti lytinio auklėjimo ir švietimo priemones vaikams, jaunimui (iš jų – ir šaukiamojo amžiaus jaunuoliams);
11. Tolesni tikslai:
12. Programos įgyvendinimas leis stabilizuoti tolesnį LPL plitimą Lietuvoje ir sumažinti neigiamus šių ligų padarinius asmeniui bei visuomenei. Profilaktikos esmė – užkrato šaltinio mažinimas (t. y., kad kuo mažiau žmonių sirgtų). Šio tikslo siekiama:
12.3. diegiant šiuolaikinę (greitą, patikimą ir t. t.) LPL diagnostiką bei gydymą asmens sveikatos priežiūros įstaigose;
13. Siekiant taupyti ir racionaliai panaudoti finansinius bei materialinius išteklius, būtina daugumą sergančiųjų LPL gydyti ambulatoriškai. Priėmus Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo lydimuosius aktus, reglamentuotas privalomas kai kurių LPL sergančių ir vengiančių gydytis asmenų izoliavimas ir gydymas, kad kiti visuomenės nariai būtų apsaugoti nuo neigiamų LPL padarinių.
Įgyvendinant šią programą, Lietuvos gyventojai bus nuolat informuojami apie LPL epidemiologinę situaciją bei apsisaugojimo priemones. Bus sudarytos priimtinos ir prieinamos tikrinimosi ir gydymosi sąlygos. Sumažės galimybė užsikrėsti AIDS.
Užsienio šalyse dermatologija ir LPL sujungtos į vieną specialybę. Tik keliose šalyse šios specialybės atskirtos, tačiau dėl to patiriama daug medicininių ir finansinių keblumų. Specialistų nuomone, Lietuvoje reikia remtis ilgalaikes tradicijas turinčių šalių patirtimi ir išlaikyti bendrą dermatovenerologijos specialybę.
III. Poveikis (rezultatai)
14. Ši programa yra nekomercinis projektas. Jos tikslas – išsaugoti Lietuvos visuomenės narių sveikatą. Įgyvendinus šią programą, numatoma sumažinti sergamumą sifiliu 100000 gyventojų nuo 85 atvejų (1997 metais) iki 40 atvejų (2001 metais). Skaičiuojant 100000 gyventojų, gonorėja sergančių asmenų sumažės nuo 54,5 (1997 metais) iki 40 (2001 metais).
Sumažės sergančiųjų buitiniu ir įgimtu sifiliu.
Pagerės chlamidiozės, mikoplazmozių diagnostika ir gydymas. Sumažės sergančiųjų šiomis ligomis, o tai padės išvengti su šiomis ligomis susijusio vyrų bei moterų nevaisingumo.
Įgyvendinus programą, taps įmanomas realus epidemiologinis LPL paplitimo stebėjimas. Prireikus laiku bus galima imtis veiksmingų profilaktikos priemonių.
Kryptingai vykdant LPL ir AIDS profilaktikos programų priemones, bus racionaliau naudojamos lėšos, skirtos prevencijai. Sumažėjus LPL, sumažės ir tikimybė užsikrėsti AIDS.
15. Ši programa yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programoje numatytų ir įgyvendinamų priemonių dalis. Ji atitinka Lietuvos sveikatos programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833, numatytą pagrindinę sveikatos strategijos kryptį – sveikatos išsaugojimą, stiprinimą bei ligų profilaktiką.
16. Parengti šie teisės dokumentai, susiję su programa:
16.1. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas (Žin., 1996, Nr. 104-2363);
16.2. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo įgyvendinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 104-2364);
16.3. Lietuvos medicinos norma MN 59: 1998 „Gydytojas dermatovenerologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 239 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 59: 1998 „Gydytojas dermatovenerologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 46-1281);
IV. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS
17. Pirmojo etapo uždaviniai šie:
18. Antrojo etapo uždaviniai:
V. Programos finansavimas
19. Ši programa yra sudedamoji Valstybinių programų vystymo projekto, įtraukto į Valstybės investicijų 1999-2001 metų programą, dalis. 1999 metais Valstybinių programų vystymo projekto užkrečiamųjų ligų krypčiai buvo skirta 1 mln. litų iš biudžeto ir 4,405 mln. litų – valstybės skolintų lėšų.
20. Programos finansavimo šaltiniai:
21. Prie programos įgyvendinimo prisideda Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Dermatovenerologijos klinika kartu su kitomis suinteresuotomis Sveikatos apsaugos ministerijos sistemos sveikatos priežiūros institucijomis. Jos formuoja šalies sveikatos politiką dermatovenerologijos srityje, rengia bei suderina LPL prevencinės ir kitos veiklos priemones su kitomis tarnybomis bei Sveikatos apsaugos ministerijos įstaigomis (Visuomenės sveikatos centru, AIDS centru ir kt.), vykdančiomis LPL prevencinį darbą, užtikrina neaiškių ir sunkių formų odos ligų bei LPL diagnostiką ir gydymą.
22. Tai, kiek planuojama venerologinių stacionaro lovų vykdant sveikatos apsaugos reformą, rodo ši lentelė:
| Miestas |
Venerologinių lovų skaičius, vnt. (1999 m. sausio 1 d. duomenys) |
| Vilnius |
20 |
| Kaunas |
20 |
| Klaipėda |
10 |
| Šiauliai |
5 |
| Panevėžys |
5 |
| Iš viso |
60 |
23. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Dermatovenerologijos klinika, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio odos ir veneros ligų ligoninės organizuoja savo miesto gyventojams dermatovenerologinę pagalbą, konsultuoja atsiųstus ligonius. Dermatovenerologai, dirbantys miestų ir rajonų asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikia ambulatorinę pagalbą, neaiškiais atvejais siunčia pacientus konsultuotis į odos ir veneros ligų ligonines.
Sveikatos priežiūros paslaugas venerologijos srityje (pagal savo kompetenciją) teikia akušeriai ginekologai, urologai, bendrosios praktikos gydytojai, dirbantys valstybinėse bei privačiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose.
Miestuose teikiama stacionarinė, ambulatorinė dermatovenerologinė pagalba, vykdoma šių ligų prevencija. Rajonuose teikiama ambulatorinė dermatovenerologinė pagalba, vykdoma šių ligų prevencija.
Vilniaus ir Kauno medicinos universitetų dermatovenerologijos klinikos rengia specialistus dermatovenerologus su aukštuoju mokslu, organizuoja podiplominio tobulinimosi (kvalifikacijos kėlimo) kursus, vykdo mokslo tiriamuosius darbus.
VI. Programos įgyvendinimo organizavimas
25. Programos įgyvendinimą koordinuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Ji patvirtina tarpžinybinę programos koordinavimo tarybą.
Apie programos vykdymą koordinavimo taryba kas ketvirtį atsiskaito Sveikatos apsaugos ministerijai.
Apie tai, kaip panaudojamos investicijos, atsiskaitoma lėšas skiriančiai institucijai.
VII. Programos struktūra
| Tikslas |
Tikslo įvykdymo rodikliai |
Informacijos šaltinis |
Išankstinės sąlygos, rizika |
| I. Artimiausi tikslai |
|||
| 1. Organizuoti veiksmingą pirminę LPL profilaktiką
2. Įdiegti šiuolaikinę epidemiologinę priežiūrą
3. Parengti ir tobulinti (LPL klausimais) medikus, dirbančius pirminėje sveikatos priežiūros grandyje |
1.1. informuoti gyventojus apie pagydomas ir nepagydomas LPL (AIDS, genitalijų pūslelinę, žmogaus papilomų virusą ir kt.) bei galimybes apsisaugoti 1.2. mažinti LPL užsikrėtusiųjų skaičių propaguojant dorovės normas, saugų lytinį elgesį, šviečiant visuomenę, ypač jaunimą
2.1. registruoti LPL (ŽIV/AIDS, sifilį, gonorėją, chlamidiozę) 2.2. kasmet įvertinti AIDS ir LPL profilaktikos indikatorius
3. organizuoti tobulinimosi kursus dermatovenerologams, karo gydytojams, šeimos ir bendrosios praktikos gydytojams, viduriniam medicinos personalui |
1.1. laidų, straipsnių, leidinių analizė 1.2. gyventojų apklausų rezultatai
2. Sveikatos apsaugos ministerijos ataskaitos apie LPL
3. programos vykdytojų ataskaitos |
Išankstinė sąlyga: Vykstanti sveikatos apsaugos reforma suteikia prioritetą pirminei sveikatos priežiūros grandžiai Rizika: 1. Neregistruojamos LPL 2. Netolygiai finansuojamos programos priemonės |
| 4. Numatyti ir įdiegti adaptuotas įkalinimo įstaigoms LPL prevencijos priemones
5. Gerinti vaikų ir jaunimo (ypač šaukiamojo amžiaus jaunuolių) lytinį auklėjimą
6. Organizuoti konsultacinės paramos teikimą
7. Organizuoti šiuolaikinę LPL diagnostiką ir gydymą |
4.1. parengti spausdintą ir vaizdinę medžiagą apie LPL profilaktiką 4.2. skaityti paskaitas lytinės higienos ir LPL klausimais asmenims įkalinimo įstaigose 4.3. organizuoti kalinių tyrimus dėl sifilio 4.4 aprūpinti asmenis įkalinimo įstaigose prezervatyvais pasimatymo metu
5.1. parengti spausdintą ir vaizdinę medžiagą apie lytinę asmens higieną, šeimos planavimą ir LPL profilaktiką 5.2. mokyti jaunimo grupes mokyklose lytinės asmens higienos, propaguoti dorą ir ištikimybę 5.3. siekti, kad televizija ir radijas transliuotų laidas, skirtas jaunimo doros, abipusės ištikimybės ir savitarpio supratimo klausimams 5.4. organizuoti ir mokyti savanoriškas jaunimo grupes dirbti su jaunimu lytinės asmens higienos ir LPL profilaktikos klausimais 5.5. mokyti ikimokyklinio amžiaus vaikų ir moksleivių tėvus lytinio auklėjimo ir šeimos planavimo klausimais 5.6. organizuoti karių mokymą lytinės asmens higienos ir LPL profilaktikos klausimais
6.1. organizuoti vienos dienos konsultacinės paramos teikimo kursus dermatovenerologams, akušeriams-ginekologams, urologams, bendrosios praktikos gydytojams ir kitiems specialistams pagal realų poreikį 6.2. parengti mokomąją medžiagą dermatovenerologams 6.3. teikti donorams informaciją apie LPL, plintančias per kraują (tobulinti socialinę donorų atranką) 6.4. organizuoti konsultacinę paramą asmenims, kurie dėl LPL kreipiasi į dermatovenerologą
7.1. organizuoti virusinių LPL kultūrinę ir molekulinę diagnostiką 7.2. nustatyti gonorėjos sukėlėjų atsparumą antibiotikams (tirti -laktamazę produkuojančių gonokokų štamus ) 7.3. organizuoti gyventojų ir rizikos grupių (prostitutės, narkomanai, jūreiviai, kaliniai ir kt.) tyrimus sifiliui nustatyti 7.4. organizuoti priešepideminį rizikos grupių ir socialiai neapdraustų asmenų gydymą nuo sifilio |
4. Sveikatos apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos bendros ataskaitos
5.1. išleista medžiaga 5.2. specialios Sveikatos apsaugos ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos bei kitų institucijų ataskaitos
6. Sveikatos apsaugos ministerijos ir kitų atsakingų programos vykdytojų ataskaitos
7. Lietuvos AIDS centro, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Dermatovenerologi-jos klinikos, Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos ataskaitos |
Rizika: Nepakankamas įkalinimo įstaigų vadovų dėmesys LPL profilaktikos priemonių įgyvendinimui įkalinimo vietose
Išankstinės sąlygos: 1. Didėjantis jaunimo susirūpinimas sveiku ir saugiu gyvenimo būdu 2. Švietimo ir mokslo ministerijos dėmesys LPL prevencijos problemai
Išankstinė sąlyga: Parengti aukštos kvalifikacijos specialistai, palaikomi moksliniai ryšiai su užsienio specialistais Rizika: Lėšų stoka, dalies personalo netikimas darbui |
| II. Tolesni tikslai |
|||
| 1. Sumažinti LPL plitimą
2. Mažinti neigiamus LPL padarinius
3. Mažinti galimybes plisti ŽIV infekcijai |
1.1. iki 2001 metų, palyginti su 1997 metais, sumažinti sergamumą sifiliu nuo 85 iki 40 ligonių 100000 gyventojų 1.2. iki 2001 metų pasiekti, kad 100000 gyventojų tektų ne daugiau kaip 0,2 sergančiojo buitiniu sifiliu 1.3. iki 2001 metų pasiekti, kad sergančiųjų gonorėja sumažėtų, palyginti su 1997 metais, nuo 56 iki 40 (skaičiuojama 100000 gyventojų) 1.4. siekti, kad mažiau asocialių asmenų sirgtų sifiliu 1.5. siekti, kad mažiau prostitučių sirgtų sifiliu
2.1. siekti, kad 2001 metais sergančiųjų įgimtu sifiliu skaičius neviršytų 15 atvejų 100000 gimdymų (1995 metais buvo 26,7) 2.2. pasiekti, kad 2001 metais vėlyvosios sifilio formos sudarytų ne daugiau kaip 10 procentų visų susirgimų sifiliu
3.1. ugdyti atsakingą gyventojų požiūrį į savo bei artimųjų sveikatą, skatinti naudoti apsaugos priemones 3.2. siekti, kad 2001 metais lytiniu keliu užsikrėtusiųjų ŽIV nebūtų daugiau negu 400 (1997 metais užregistruoti 88 atvejai) |
gyventojų sveikatos statistiniai rodikliai, sveikatos priežiūros įstaigų veiklos statistiniai rodikliai, Sveikatos apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos statistiniai duomenys ataskaitos apie LPL specialių tyrimų ataskaitos
2. ataskaitos apie LPL
3.1. specialių (apklausų ir kt.) tyrimų duomenys 3.2. Lietuvos AIDS centro ataskaita |
Išankstinės sąlygos: 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės parama programai įgyvendinti 2. Priimtas Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas ir šio įstatymo įgyvendinimo įstatymas 3. Vykstanti sveikatos priežiūros reforma
Rizika: 1. Priimtų įstatymų ir jų lydimųjų aktų nevykdymas 2. LPL užsikrėtusiems asmenims priimtinų sąlygų išsitirti bei gydytis nesudarymas
Rizika: nepakankamas visuomenės suinteresuotumas ir prevencinių priemonių palaikymas rūpinantis sveikatos išsaugojimu ir stiprinimu |
VIII. Lytiškai plintančių ligų profilaktikos programos 2000-2001 METŲ priemonių planas
| Tikslas |
Uždavinys |
Priemonės |
Vykdytojas |
Įvykdymo terminai |
|
| 2000 metai |
2001 metai |
||||
| 1. Organizuoti efektyvią pirminę LPL profilaktiką |
1.1. informuoti gyventojus apie pagydomas ir nepagydomas LPL (AIDS, genitalijų pūslelinę, žmogaus papilomų virusą ir kt.) bei galimybes apsisaugoti nuo jų |
1) rengti radijo ir televizijos laidas 2) rengti brošiūras, bukletus |
Kauno medicinos universitetas, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas |
I-IV ketvirčiai |
I-IV ketvirčiai |
|
|
1.2. mažinti užsikrėtusiųjų LPL skaičių propaguojant dorovės normas, saugų lytinį elgesį, šviečiant visuomenę, ypač jaunimą |
rengti tikslines švietėjiškas akcijas moksleivių ir jaunimo pramogų, susibūrimo vietose |
Švietimo ir mokslo ministerija, Kauno medicinos universitetas, Vilniaus universitetas, Vilniaus odos ir veneros ligų centras, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos odos ir veneros ligų ligoninės Respublikinis sveikatos informacijos centras |
I-IV ketvirčiai |
I-IV ketvirčiai |
| 2. Įdiegti šiuolaikinę epidemiologinę priežiūrą |
2.1. registruoti LPL ( ŽIV/AIDS, sifilį, gonorėją, chlamidiozę) |
nupirkti kompiuterinę įrangą |
Lietuvos AIDS centras, Vilniaus universitetas, Kauno medicinos universitetas |
I–II ketvirčiai |
|
|
|
2.2. kasmet įvertinti AIDS ir LPL profilaktikos indikatorius |
parengti ir išspausdinti informacinę medžiagą apie LPL paplitimą |
Lietuvos AIDS centras, Vilniaus universitetas, Kauno medicinos universitetas |
I ketvirtis |
I ketvirtis |
| 3. Parengti ir tobulinti (LPL klausimais) medikus, dirbančius pirminėje sveikatos priežiūros grandyje |
3. organizuoti tobulinimosi kursus dermatovenerologams, šeimos ir bendrosios praktikos gydytojams, viduriniam medicinos personalui |
1) organizuoti seminarą 2) organizuoti paskaitas 3) išleisti vadovėlį |
Kauno medicinos universitetas, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas |
I-IV ketvirčiai I-IV ketvirčiai IV ketvirtis |
I-IV ketvirčiai I-IV ketvirčiai |
| 4. Numatyti ir įdiegti adaptuotas įkalinimo įstaigoms LPL prevencijos priemones |
4.1. parengti spausdintą ir vaizdinę medžiagą apie LPL profilaktiką |
1) išspausdinti lankstinukus 2) parengti vaizdajuostes |
Vidaus reikalų ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija |
I-IV ketvirčiai |
I-IV ketvirčiai |
|
|
4.2. skaityti paskaitas lytinės asmens higienos ir LPL klausimais asmenims įkalinimo įstaigose |
organizuoti paskaitas |
Kauno medicinos universitetas, Vilniaus universitetas |
ištisus metus |
ištisus metus |
|
|
4.3. organizuoti kalinių tyrimus sifiliui nustatyti |
atlikti tyrimus taikant RPR ir TPHA testus |
Lietuvos AIDS centras |
ištisus metus |
ištisus metus |
|
|
4.4. aprūpinti asmenis įkalinimo įstaigose prezervatyvais pasimatymo metu |
organizuoti įkalinimo įstaigų aprūpinimą prezervatyvais |
Vidaus reikalų ministerija |
ištisus metus |
ištisus metus |
| 5. Gerinti vaikų ir jaunimo (ypač šaukiamojo amžiaus jaunuolių) lytinį auklėjimą |
5.1. parengti spausdintą ir vaizdinę medžiagą apie lytinę asmens higieną, šeimos planavimą ir LPL profilaktiką |
1) spausdinti lankstinukus 2) parengti vaizdajuostes |
Krašto apsaugos ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Kauno medicinos universitetas, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas |
ištisus metus |
ištisus metus |
|
|
5.2. mokyti jaunimo grupes mokyklose lytinės asmens higienos, propaguoti dorą ir ištikimybę |
organizuoti paskaitas |
|||
|
|
5.3. siekti, kad radijas ir televizija transliuotų laidas, skirtas jaunimo doros, abipusės ištikimybės ir savitarpio supratimo klausimams |
1) užsakyti radijo ir televizijos laidas 2) spausdinti lankstinukus |
|||
|
|
5.4. mokyti savanoriškas jaunimo grupes dirbti su jaunimu lytinės asmens higienos ir LPL profilaktikos klausimais |
organizuoti paskaitas, seminarus ir kt. |
|||
|
|
5.5. mokyti ikimokyklinio amžiaus vaikų ir moksleivių tėvus lytinio auklėjimo ir šeimos planavimo klausimais |
organizuoti paskaitas, seminarus ir kitus švietimo renginius |
|||
| 6. Organizuoti konsultacinės paramos teikimą |
6.1. organizuoti vienos dienos konsultacinės paramos teikimo kursus dermatovenerologams, akušeriams ginekologams, urologams, bendrosios praktikos gydytojams ir kitiems specialistams pagal realų poreikį |
apmokėti už seminarą |
Kauno medicinos universitetas, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas |
ištisus metus
II ketvirtis |
ištisus metus |
|
|
6.2. parengti mokomąją medžiagą dermatovenerologams |
išleisti mokomąją medžiagą |
|||
|
|
6.3. suteikti donorams informaciją apie LPL, plintančias per kraują (tobulinti socialinę donorų atranką) |
spausdinti lankstinukus |
|||
| 7. Organizuoti šiuolaikinę LPL diagnostiką ir gydymą |
7.1. vykdyti virusinių LPL kultūrinę ir molekulinę diagnostiką |
organizuoti diagnostikos tyrimus, įsigyti būtinų reagentų |
Lietuvos AIDS centras, Kauno medicinos universitetas |
ištusus metus |
ištisus metus |
|
|
7.2. nustatyti gonorėjos sukėlėjų atsparumą antibiotikams (tirti -laktamazę produkuojančių gonokokų štamus) |
organizuoti tyrimus, įsigyti šiam tikslui terpes ir antibiotikų diskus |
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas |
ištisus metus |
ištisus metus |
|
|
7.3. vykdyti gyventojų ir rizikos grupių (prostitutės, narkomanai, jūreiviai, kaliniai ir kt.) tyrimus sifiliui nustatyti |
organizuoti tyrimus, įsigyti diagnostikai būtinų reagentų |
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Dermatovenerolo-gijos klinika, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio odos ir veneros ligų ligoninės |
ištisus metus |
ištisus metus |
|
|
7.4. atlikti priešepideminį rizikos grupių ir socialiai neapdraustų asmenų gydymą nuo sifilio |
organizuoti gydymą, įsigyti vaistų |
Vilniaus odos ir veneros ligų centras, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio odos ir veneros ligų ligoninės, Lietuvos AIDS centras |
ištisus metus |
ištisus metus |
* Programos nepaprastosios lėšos įtrauktos į Valstybės investicijų 1999–2001 metų programą. Už programos įgyvendinimą atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija.
______________