LIETUVOS RESPUBLIKOS
KATALIKŲ BAŽNYČIOS NUOSAVYBĖS TEISĖS Į KILNOJAMĄSIAS KULTŪROS VERTYBES ATKŪRIMO
Į S T A T Y M A S
2005 m. vasario 15 d. Nr. X-117
Vilnius
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
Šis įstatymas, įgyvendinant Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarties dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje 13 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įgaliotos institucijos ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos susitarimą dėl Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarties dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje 13 straipsnio 4 dalies įgyvendinimo, nustato Katalikų bažnyčios nuosavybės teisės į kilnojamąsias kultūros vertybes, kurios nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. buvo nacionalizuotos ar kitaip nusavintos, atkūrimo tvarką ir sąlygas.
2 straipsnis. Nuosavybės teisės į kilnojamąsias kultūros vertybes atkūrimas
1. Katalikų bažnyčia turi teisę atkurti nuosavybės teisę į valstybinėse saugyklose saugomas kilnojamąsias kultūros vertybes, kurios buvo nacionalizuotos ar kitaip nusavintos iš Katalikų bažnyčios be jos valios.
3 straipsnis. Prašymų dėl nuosavybės teisės į kilnojamąsias kultūros vertybes atkūrimo pateikimo tvarka
Katalikų bažnyčia prašymus dėl nuosavybės teisės į kilnojamąsias kultūros vertybes atkūrimo pateikia Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai (toliau – Kultūros ministerija). Kultūros ministerija gautus prašymus per vieną mėnesį perduoda nagrinėti Lietuvos Respublikos įgaliotos institucijos ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos sudarytai dvišalei nuolatinei komisijai (toliau – Komisija). Ši išvadas pateikia Lietuvos Respublikos kultūros ministrui (toliau – kultūros ministras).
4 straipsnis. Prašymų dėl nuosavybės teisės į kilnojamąsias kultūros vertybes atkūrimo turinys
Prašyme dėl nuosavybės teisės į kilnojamąsias kultūros vertybes atkūrimo nurodoma: Katalikų bažnyčiai priklausančios religinės bendrijos pavadinimas, jos buveinė, kilnojamoji kultūros vertybė, vertybės saugojimo vieta arba dabartinis jos valdytojas, nuosavybės teisę patvirtinantys įrodymai, aplinkybės, patvirtinančios, jog vertybė iki nacionalizavimo ar nusavinimo priklausė Katalikų bažnyčiai. Taip pat, jei yra žinoma, nurodoma nuosavybės teisės praradimo priežastis ir laikas.
5 straipsnis. Nuosavybės teisę patvirtinantys įrodymai
1. Nuosavybės teisę patvirtinančiais įrodymais gali būti turto nacionalizacijos aktai, kilnojamųjų kultūros vertybių perleidimo sutartys, teismų sprendimai, valstybinių archyvų išduotos pažymos, moksliniuose ir specializuotuose leidiniuose pateikti duomenys, kurie pridedami prie prašymo, taip pat liudytojų parodymai bei kiti įrodymai.
6 straipsnis. Sprendimų dėl nuosavybės teisės atkūrimo priėmimas
1. Sprendimus dėl Katalikų bažnyčios nuosavybės teisės į kilnojamąsias kultūros vertybes atkūrimo priima kultūros ministras, atsižvelgdamas į Komisijos pateiktas išvadas.
2. Komisija, atsižvelgdama į kilnojamųjų kultūros vertybių religinę vertę ir istorinę bei kultūrinę reikšmę, išvadas pateikia kultūros ministrui.
7 straipsnis. Sprendimų dėl nuosavybės teisės atkūrimo apskundimo tvarka
8 straipsnis. Kilnojamųjų kultūros vertybių perdavimas Katalikų bažnyčios nuosavybėn
Priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, kilnojamosios kultūros vertybės grąžinamos Katalikų bažnyčiai pagal perdavimo–priėmimo aktą. Šį aktą pasirašo Lietuvos Vyskupų Konferencijos ir kultūros ministro įgalioti atstovai ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos. Kilnojamosios kultūros vertybės, priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, perduodamos teisės aktų nustatyta tvarka.
9 straipsnis. Kilnojamųjų kultūros vertybių apsauga ir prieinamumas visuomenei
Pagal šį įstatymą Katalikų bažnyčiai grąžintos kilnojamosios kultūros vertybės lieka įtrauktos į valstybinę apskaitą ir įrašomos į Kultūros vertybių registrą. Katalikų bažnyčia užtikrina, kad pagal šį įstatymą jai grąžintos kilnojamosios kultūros vertybės būtų saugomos įstatymų nustatyta tvarka ir prieinamos visuomenei.