Byla Nr. 12/93
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS 1993 M. LIEPOS 15 D. ĮSTATYMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ PAPILDYMO IR PAKEITIMO“ 3 PUNKTO DALIŲ, KURIOMIS PAKEISTOS 1991 M. BIRŽELIO 18 D. ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ 4 STRAIPSNIO PENKTOJI IR ŠEŠTOJI DALYS, BEI 14, 15, 16, 17, 18 IR 19 PUNKTŲ, KURIAIS ŠIO ĮSTATYMO 12 STRAIPSNIS PAPILDYTAS 10, 11, 12, 13, 14 IR 15 PUNKTAIS, ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1994 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,
dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovams Seimo nariui Andriui Kubiliui ir Zenonui Juknevičiui,
suinteresuoto asmens – Seimo atstovams Seimo nariui Mykolui Pronckui ir Algirdui Taminskui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1994 m. balandžio 27 – gegužės 3 dienomis išnagrinėjo bylą Nr. 12/93 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 3 punkto dalys, kuriomis pakeistos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys, bei 14, 15, 16, 17, 18 ir 19 punktai, kuriais šio įstatymo 12 straipsnis papildytas 10, 11, 12, 13, 14 ir 15 punktais, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ (toliau nutarime šis įstatymas vadinamas ginčijamu įstatymu) 3 punkto dalys, kuriomis pakeistos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys, bei 14, 15, 16, 17, 18 ir 19 punktai, kuriais šio įstatymo 12 straipsnis papildytas 10, 11, 12, 13, 14 ir 15 punktais (Žin., 1993, Nr. 32-725), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Prašyme pareiškėjas nurodo, kad visos ginčijamu įstatymu pakeisto 4 straipsnio penktojoje ir šeštojoje dalyse nustatytos sąlygos galėtų būti taikomos tik grąžinus žemę, siekiant, kad ji nedirvonuotų. Be to, jame pretendentai suskirstyti į įvairias kategorijas pagal užsiėmimo rūšis (žemės ūkio bendrovės narys ar ne), ir tai susieta su teise į nuosavybės grąžinimą, nors pagal Konstitucijos 29 straipsnį visi asmenys įstatymui lygūs. Pareiškėjas teigia, kad Seimas ginčijamu įstatymu padarytais 12 straipsnio papildymais „išplėtė negrąžinamos žemės ribas, grįsdamas žemės ūkį kolektyvine nuosavybe, nors Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise“.
Pareiškėjo atstovai paaiškino, kad 1990 m. kovo 11 d. Aktu buvo atstatyta Lietuvos Nepriklausoma Valstybė. Jame konstatuojama, kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje negalioja jokios kitos valstybės konstitucija.
Įstatyme „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba konstatavo, kad šios Konstitucijos galiojimas buvo neteisėtai sustabdytas SSRS 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę, ir juo nutraukė 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jų pagrindu priimti įstatymai nustojo galios, tarp jų ir Lietuvos TSR žemės kodekso 4 straipsnis, kuriame buvo skelbiama: „Sutinkamai su TSRS Konstitucija ir Lietuvos TSR Konstitucija žemė yra valstybės nuosavybė – bendras visos tarybinės liaudies turtas“.
Įstatyme „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ buvo nustatyta, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių įstatymų. Ši nuostata svarbi tuo, kad ja atsižvelgiama į įvykusias permainas ir į būtinumą šių įstatymų pagrindu nuosavybės santykius sureguliuoti įstatymais. Buvę nuosavybės santykiai nėra paneigiami.
Jų nepaneigiamumą įtvirtino ir Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 15 d. nuostata: „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausantį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“.
Po to 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnio pirmojoje dalyje turto nacionalizavimas buvo prilygintas neteisėtam jo suvisuomeninimui ir buvo nurodyta, kad turtas yra ne kitų valstybinių, visuomeninių ir kitokių organizacijų nuosavybė, bet jų žinioje. Todėl Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio pirmosios dalies turinio esmė buvo Lietuvos Nepriklausomos Valstybės suverenių galių visoje valstybės teritorijoje įtvirtinimas, o ne Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracijos dėl žemės nacionalizavimo akceptavimas.
Pareiškėjo atstovų nuomone, 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnio pirmojoje dalyje išvardyti asmenys tebėra savininkai, tik pažeista jų nuosavybės teisė, t. y. iš jų atimta galimybė naudotis turtu ir jį valdyti. Dėl to nuosavybė iš jų gali būti paimama tik remiantis Konstitucijos 23 straipsnio reikalavimais.
Pareiškėjo atstovų nuomone, ginčijamame įstatyme išdėstytos 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, nes numato nuosavybės paėmimą, t. y. faktinį negrąžinimą, kai nėra visuomenės poreikių. Įstatymo leidėjas nustatė formalias kliūtis, kurias įveikti gali tik rajono valdybos leidimą gavę ir praeityje ypatingą socialinę padėtį užėmę asmenys.
Pareiškėjo atstovai taip pat paaiškino, kad privaloma žemės nuoma riboja savininkų teises. Ši ginčijamo įstatymo pataisa taip pat neatitinka Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmenų ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Nuoma ginčijamame įstatyme išdėstyto 4 straipsnio penktojoje dalyje numatytiems asmenims teikia privilegijų dėl jų socialinės padėties, o tai prieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.
Pareiškėjo atstovai teigia, kad ginčijamu įstatymu padaryti 12 straipsnio papildymai – 10, 11, 12, 13, 14 ir 15 punktai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio pirmajai ir ketvirtajai dalims, nes žemės ūkyje įtvirtina monopoliją (palaiko valstybinius ūkius) ir nesaugo sąžiningos konkurencijos laisvės.
Konkrečiai dėl 12 straipsnio papildymų pareiškėjo atstovai paaiškino:
1. 12 straipsnio 10 punkto nuostata neatitinka Konstitucijos 46 straipsnio, nes teikia aiškų prioritetą bendrovėms, t. y. kolektyviniam ūkininkavimui, ir verčia savininką, kuriam žemės nuosavybės teisės neatstatytos, neterminuotai išnuomoti ją žemės ūkio įmonėms. Bendrovės poreikiai sutapatinami su visuomenės poreikiais, todėl šia prasme ginčijamame įstatyme išdėstyto 12 straipsnio 10 punkto nuostata prieštarauja ir Konstitucijos 23 straipsniui.
2. 12 straipsnio 11 punktu siekiama Lietuvos ūkį grįsti kolektyvinės (valstybinės) nuosavybės teise, nes jame nurodomos žemės yra naudojamos dėl bendrovių ir miškų urėdijų, o ne visos valstybės interesų. Juo pirmenybė teikiama arkliams, bet ne visuomenės poreikiams.
3. 12 straipsnio 12 punktu prioritetas suteikiamas ne visuomenei, bet konkrečiai įmonei. Žmogaus ar konkrečios įmonės pelnas nėra visuomenės poreikis Konstitucijos 23 straipsnio prasme.
4. 12 straipsnio 13 punkto nuostata, kad išperkama žemė, numatyta kaimo gyventojų naudojimui, reiškia bendrą, kolektyvinį, o ne privatų ūkininkavimą. Gyvenamajai statybai žemė kaimo gyvenvietėse išperkama net nesant projektų, jų įtvirtinimo tvarkos ir užsakovų.
5. 12 straipsnio 14 punktui pačiam savaime nereikia motyvų, nes upes ir ežerus be jokių kriterijų Vyriausybė gali priskirti neprivatizuotiniems vandens telkiniams. Be to, šiuo punktu reglamentuojamas privatizavimas, o ne nuosavybės teisių atstatymas. Upės ir ežerai daugiausia turi būti valstybinė nuosavybė, tačiau to neturi spręsti Vyriausybė.
6. 12 straipsnio 15 punktu savininko sąskaita išplečiamos negrąžinamos žemės ribos ir ketinama ją suteikti valstiečiams nuomininkams, o ne visuomenės poreikiams tenkinti. Tai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, nes žemė iš savininko išperkama ne visuomenės, o konkretaus asmens naudai.
Suinteresuoto asmens atstovai neigė pareiškėjo prašymų pagrįstumą. Jie paaiškino, jog nuo pat Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo, t. y. nuo 1990 m. kovo 11 d. Akto, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtais įstatymais ir nutarimais teigiama, kad visa žemė yra valstybės nuosavybė. Antai 1990 m. kovo 11 d. įstatymo „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ 4 straipsnyje nustatyta, kad minėtos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkūrė „Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“.
Suinteresuoto asmens atstovas teigė, jog Lietuvos Respublikos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ buvo sustabdytas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas ir nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie ankstesnieji Lietuvos įstatymai bei kiti teisiniai aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, kad žemė, jos gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, kita augmenija ir gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai yra Lietuvos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, o jo 46 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad valstybinės nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausantis turtas Lietuvos įstatymų nustatyta tvarka gali būti perduotas atlygintinai arba neatlygintinai piliečių, jų grupių (kolektyvų) nuosavybėn.
Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Laikinojo Pagrindinio Įstatymo nuostatos, atsižvelgiant ir į jo 78 straipsnio antrosios dalies 4 punkte įtvirtintą Aukščiausiosios Tarybos kompetenciją įstatymiškai reguliuoti nuosavybės santykius, įtvirtina valstybės nuosavybės teisę į žemę. Tačiau negalima kategoriškai teigti, kad nacionalizuoto turto savininkė yra valstybė. Jeigu turtas būtų jos nuosavybė, tai būtų pakakę priimti įstatymą dėl jo perdavimo asmenims. Bet ir besąlygiškos restitucijos aktas nebuvo priimtas, todėl negalima teigti, kad buvusių savininkų teisės yra pažeistos. 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, buvo nustatyti apribojimai. Be to, šių asmenų yra dvi grupės: 1) ir dabar gyvi buvę turto savininkai, 2) buvusių savininkų įstatyminiai įpėdiniai vaikai ir vaikaičiai, tačiau ne visus juos galima vertinti kaip savininkus, kurių teisės pažeistos. Įstatymų leidėjas šiuo įstatymu sudarė galimybes atstatyti nuosavybės teises ir tiems asmenims, kurių dokumentai, patvirtinantys jų nuosavybės teises, nėra išlikę. Jei nebūtų šio įstatymo, nuosavybės teises tektų įrodinėti remiantis Civilinio kodekso 143 straipsniu. Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje nurodyti asmenys nėra savininkai, kurių teisės pažeistos, todėl Konstitucijos 23 straipsnis, ginantis savininkų teises, jiems netaikomas.
Vertinant žemės grąžinimą turtiniu aspektu, buvo pasakyta, kad: 1) buvę žemės savininkai atgauna nepraskolintas žemes, nors kai kurios buvo praskolintos, 2) atgauna labai pagerintas žemes ir už pagerinimą niekam nemoka, 3) tai daroma visų Lietuvos gyventojų sąskaita, 4) dalis buvusių savininkų, atgavę žemes, sunaikino jose buvusį bendromis visuomenės pastangomis sukurtą turtą (laistymo įrenginius ir kt.). Toks žemės grąžinimas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Suinteresuoto asmens atstovas taip pat nurodė, kad ginčijamame įstatyme išdėstyto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 4 straipsnio penktojoje ir šeštojoje dalyse nustatyta norma dėl žemės nuomos užtikrina galimybę žemę susigrąžinti 160 tūkstančių ne kaime gyvenančių piliečių. Žemės naudojimo pagal paskirtį nustatymas grindžiamas Konstitucijos 46 straipsnio trečiosios dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Jei nebūtų tokių apribojimų, nebūtų galima vykdyti žemės reformos. Tarptautinėje teisėje yra įtvirtintas ne tik nuosavybės teisės gynimas, bet ir valstybės teisė dėl visuomenės interesų įstatymais kontroliuoti nuosavybės naudojimą.
Vertindami 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio papildymus, suinteresuoto asmens atstovai visuomenės poreikį dėl žemės specializuotų bendrovių sodams ir uogynams (12 straipsnio 10 punktas) bei kiaulininkystės kompleksams (12 straipsnio 11 punktas) argumentavo jų ekonominiu efektyvumu ir valstybės panaudotų lėšų apimtimi. 12 straipsnio 10, 11, 12, 13, 14 ir 15 punktai suformuluoti remiantis Konstitucijos nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo ir juo paskelbė, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Taip pat paskelbė, kad Lietuvoje negalioja jokios kitos valstybės konstitucija.
Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ nutraukė „1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“. Aukščiausioji Taryba tuo pačiu įstatymu atnaujino „1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės kontrolės statusą, galiojimą“. 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucijos VIII skyriaus „Tautos ūkis“, kurio normomis reguliuojami nuosavybės santykiai, galiojimas nebuvo sustabdytas, o tai reiškė privatinės nuosavybės teisės instituto atstatymą.
Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą ir patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Šio Įstatymo 44 straipsnio pirmojoje dalyje buvo nustatyta: „Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privatinė nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė“. Ši nuostata svarbi pirmiausia tuo, kad vėl buvo įtvirtintas privatinės nuosavybės teisės konstitucinio instituto atstatymas, t. y. faktiškai buvo pripažintas jo tęstinumas iš Lietuvos valstybės konstitucijų. Antra, buvo išvardytos trys mūsų valstybėje tuo metu buvusios pripažintos nuosavybės formos. Trečia, visos trys įteisintos nuosavybės formos buvo sujungtos bendra sąvoka „Lietuvos Respublikos nuosavybė“. Todėl nėra pagrįsti argumentai, kuriais remiantis tapatinamos sąvokos „Lietuvos Respublikos nuosavybė“ ir „valstybinė nuosavybė“, nes tai yra bendrybės santykis su jos dalimi. Taigi ir Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio pirmosios dalies norma, jog „žemė, jos gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai yra Lietuvos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė“, nereiškė, kad šie nuosavybės objektai buvo išimtinė valstybinė nuosavybė. Pažymėtina, kad Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme tik žemės gelmės buvo paskelbtos esančios išimtine valstybine nuosavybe.
Atsižvelgiant į tai, kad nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota, aneksuota ir inkorporuota į kitą valstybę – SSRS, Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. svarbiausia buvo ne tiek tiksliai nustatyti nuosavybės subjektus, objektus ir jos formas, kiek konstituciškai atsiriboti nuo okupacinės valstybės ir jos teisinės sistemos, išskirti Lietuvos valstybę ir jos piliečius iš neteisėto SSRS valdymo. Tai buvo išreikšta Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio formuluote, kad visas Lietuvoje esantis turtas yra jos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, todėl jai netaikoma jokios kitos valstybės jurisdikcija. Šia norma dar kartą buvo konstituciškai įtvirtinti Akte dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo išdėstyti nepriklausomybės principai. Tai reiškė grįžimą į privatinės nuosavybės teise grindžiamo ūkio sistemą, iš kurios Lietuva prieš savo valią ir jėga buvo išstumta.
Teisė turėti nuosavybę yra viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės niekas negali savavališkai atimti. Ji gali būti paimama nebent visuomenės poreikiams tenkinti ir tik remiantis įstatymu. Toks nuosavybės ir jos teisių apsaugos principas yra suformuluotas ir tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose. Pavyzdžiui, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio antrojoje dalyje sakoma: „Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė“; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pirmojoje dalyje teigiama: „Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais“.
Lietuvos Respublikos nepriklausomybė buvo likviduota smurtu, realizuojant neteisėtus SSRS 1939 metų slaptuosius susitarimus su hitlerine Vokietija. Apie šių sutarčių ir jų pasekmių neteisėtumą buvo oficialiai pareikšta dar 1990 m. vasario 7 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarime „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“. Jame taip pat buvo konstatuota, jog Liaudies Seimo rinkimai 1940 m. liepos 14–15 d. vyko pažeidžiant Lietuvos Konstituciją, ir paskelbta, kad „Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti“.
Lietuvos Respublikos 1990 m. kovo 11 d. įstatyme „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ buvo konstatuota, kad „1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus“. Vadinasi, ir Liaudies Seimas, kuris buvo suformuotas pažeidžiant Lietuvos Konstituciją, buvo panaudotas Konstitucijoje įtvirtintai ūkio sistemai sugriauti ir antikonstituciniu būdu Lietuvai primesti svetimos valstybės ekonominę sistemą. Vienas iš tokių Liaudies Seimo aktų yra 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t. y. valstybės, nuosavybe. Kitą dieną Liaudies Seimas priėmė „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacijos deklaraciją“, vėliau buvo nacionalizuojamas ir kitas turtas. Vykdant tokią visuotinę nacionalizaciją ir taip likviduojant privatinę nuosavybę, buvo ne tik šiurkščiai pažeista 1938 metų Lietuvos Konstitucija, bet ir smurtu, neteisėtai paneigta žmogaus prigimtinė teisė į privatinę nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Todėl ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu.
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 straipsnio ir 1992 metų Konstitucijos 46 straipsnio konstitucinėmis nuostatomis privačios nuosavybės teisė yra grąžinta į šalies teisės sistemą. Tuo patvirtintas 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucijos nuostatų, reguliavusių nuosavybės teisę, tęstinumas. Tačiau visiškai atkurti 1940 metais buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai neįmanoma. Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ buvo konstatuota, kad negalima nepaisyti net okupacijos laikotarpiu įvykusių permainų. Šio įstatymo preambulėje nustatyta, kad Aukščiausioji Taryba atsižvelgia į būtinumą suderinti atstatytas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas „su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais“.
Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ jos VIII skyriaus „Tautos ūkis“, kuriuo normomis reguliuojami nuosavybės santykiai, galiojimo nesustabdė, tačiau šio įstatymo 4 punkte nustatė, kad „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“. Pripažindama nuosavybės atstatymą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos teiginius: „Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“; „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“.
Ta aplinkybė, kad reikėjo spręsti nuosavybės teisių tęstinumo problemą ir balsuoti dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimo, rodo, jog Aukščiausioji Taryba iki nacionalizacijos turėtas nuosavybės teises (konkretaus asmens teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti) laikė neteisėtai nutrauktomis. Nuosavybės teisių tęstinumo nuostatos paskelbimas buvo pagrindas ribotai restitucijai vykdyti, t. y. pažeistoms nuosavybės teisėms apginti įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pripažindama nuosavybės teisės tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. teiginiais faktiškai taip pat konstatavo, jog galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio turto grąžinti natūra. Tokiu atveju buvo numatyta galimybė gauti kompensaciją. Konstitucinis Teismas pažymi, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.
Minėtų teisių realizavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Jo 1 straipsnyje buvo nurodyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“.
Taigi Aukščiausioji Taryba šiuo įstatymu pripažino, kad nuosavybės teisės į turtą, nacionalizuotą pagal Lietuvos TSR teisinius aktus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, turi būti atstatomos. Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atstatyti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat pripažino, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. Būtent masinis prievartinis nuosavybės teisių pažeidimo pobūdis, o iš kitos pusės sprendimas vykdyti tik ribotą restituciją lėmė tai, kad buvusių savininkų neteisėtai nutrauktų teisių nebuvo galima ginti remiantis tuo metu galiojusiomis civilinės teisės normomis. Tam reikėjo priimti specialų įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.
Pagal šį įstatymą nuosavybės teisės atstatomos ne visiems buvusiems savininkams ir ne į visą turėtą turtą. Jame yra specialių sąlygų, o tiksliau – apribojimų, taikomų buvusiems savininkams, norintiems susigrąžinti savo turtą natūra. Dėl to negalima laikyti pagrįstu teiginio, kad minėtu įstatymu siekiama reguliuoti tik nuosavybės teisių atstatymo tvarką.
Jau priimtuose Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos teisiniuose aktuose buvo suformuluoti pažeistos teisės į privatinę nuosavybę, taip pat ir į žemę atstatymo pagrindai. Neatsižvelgus į juos, papildomų sąlygų ar apribojimų nustatymas nesiderintų su įstatymų leidėjo priimtomis nuosavybės teisės tęstinumo ir atstatymo principinėmis nuostatomis. 1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, vėliau keisti galiojantys ir priimti nauji įstatymai taip pat turėjo būti derinami su ja.
Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnis yra pavadintas: „Piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisės atstatymą“, o straipsnyje šiam asmeniui apibrėžti vartojama sąvoka „buvęs savininkas“. Esamuoju laiku jis, t. y. „turto savininkas“, įstatyme neminimas. Vertinant piliečio, kuris siekia atstatyti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, statusą, esminę reikšmę turi tai, nuo kada jis įgyja teisę konkretų turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti.
Iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria. Esant tokiai situacijai, valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą.
Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę žemę susigrąžinti natūra. Tačiau jeigu dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių grąžinti žemę natūra, buvusiam savininkui yra garantuota teisė pasirinkti nuosavybės teisės atstatymo būdą įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Nuosavybės teisių atstatymas ir žemės reforma yra neatskiriami procesai. Jų vienovė reiškiasi per bendrą objektą – žemę, dėl to nuosavybės teisių į žemę atstatymas derinamas ir su žemės reforma.
Į išdėstytas aplinkybes būtina atsižvelgti vertinant ginčijamo įstatymo teisės normų turinio atitikimą Konstitucijai.
1. Dėl 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 3 punkto dalių, kuriomis pakeistos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Ginčijamu įstatymu pakeisto 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio, pavadinto „Nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę atstatymo sąlygos ir tvarka“, penktojoje ir šeštojoje dalyse nustatyta: „Atstatant nuosavybės teisę, žemės ūkio paskirties žemė gali būti grąžinama: asmenims, kuriantiems ūkininko ūkį; žemės ūkio bendrovių ir bendrijų nariams; asmenims, numatantiems susigrąžintą žemę naudoti asmeninio ūkio poreikiams bei kitai žemės ūkio veiklai; asmenims, kurie susigrąžintą žemę išnuomos kitiems žemės ūkiu besiverčiantiems ir juridiniams asmenims.
Atstatant nuosavybės teisę, žemės ūkio paskirties žemė gali būti grąžinama tik nustačius šios žemės naudotoją. Juo gali būti:
1) šią žemę susigrąžinantis asmuo, jeigu jis kuria ūkininko ūkį arba šią žemę naudos asmeninio ūkio poreikiams;
2) žemės nuomininkas (ūkininkas, pasirengęs ūkininkauti asmuo arba žemės ūkio bendrovė), sutinkantis šią žemę arba jos dalį, nereikalingą žemės savininko šeimos poreikiams, išsinuomoti ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Išankstinis sutikimas išsinuomoti žemėtvarkos projekte suformuotus žemės ūkio paskirties sklypus turi būti notariškai patvirtintas. Pirmumą išsinuomoti žemę turi dabartinis jos naudotojas“.
Specifinė žemės paskirtis ir padėtis, palyginti su kitais nekilnojamojo turto objektais, sąlygoja ir specialų teisinį žemės santykių reguliavimą. Štai Konstitucijos 47 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Vienintelė išimtis įtvirtinta Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje: „Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti“.
Konstitucijos 54 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad įstatymas nustato draudimą niokoti žemę. Šis konstitucinis žemės apsaugos principas rodo, kad žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti žemės produktyvumą yra visuotinis poreikis. Todėl valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atstatymo sąlygas yra neišvengiama būtinybė siekiant suderinti buvusių savininkų interesus ir visuomenės poreikius.
4 straipsnio penktojoje ir šeštojoje dalyse yra nustatytos nuosavybės teisės atstatymo sąlygos, kurioms esant žemės ūkio paskirties žemė grąžinama natūra. Šios paskirties žemės specifika yra ta, kad ji skirta žemės ūkio produktų gamybai. Dėl to įstatymų leidėjas, nustatydamas žemės ūkio paskirties žemės grąžinimo sąlygas, neturi pažeisti buvusių savininkų teisių, bet taip pat negali ignoruoti ir visuomenės poreikio naudoti žemę pagal jos paskirtį. Toks visuomenės poreikis remiasi Konstitucijos 46 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė turi teisę reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
4 straipsnio penktojoje ir šeštojoje dalyse yra įtvirtintos nuostatos, kad žemės ūkio paskirties žemė gali būti grąžinama: 1) asmenims, kuriantiems ūkininko ūkį; 2) žemės ūkio bendrovių ir bendrijų nariams; 3) asmenims, numatantiems susigrąžintą žemę naudoti asmeninio ūkio poreikiams bei kitai žemės ūkio veiklai. Šie asmenys jau dabar yra jiems grąžinamos žemės naudotojai. Ji ir toliau bus naudojama pagal savo tikslinę paskirtį, todėl jų interesai ir visuomenės poreikis vienas kitam neprieštarauja.
4 straipsnio penktosios dalies norma, kad žemės ūkio paskirties žemė gali būti grąžinama „asmenims, kurie susigrąžintą žemę išnuomos kitiems žemės ūkiu besiverčiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims“, daliai buvusių žemės savininkų, t. y. tiems, kurie patys šiuo metu žemės nenaudos pagal paskirtį, nustato netradicinę sąlygą.
Nuomos sutarties sudarymas yra savininko teisė, grindžiama jo valios laisve. Įpareigojimas savininkui išnuomoti žemę nepriimtinas civilinės teisės tradicijų požiūriu, nes riboja laisvę disponuoti žeme. Tačiau negalima nepaisyti, kad tai yra laikina priemonė, naudojama vykdant žemės reformą. Buvusiems savininkams, pasirinkusiems nuomą, žemė grąžinama ir tuo atveju, jei jie patys šios žemės pagal paskirtį nenaudos. Tačiau taikant netradicines nuomos sąlygas, kurios buvusį savininką, siekiantį susigrąžinti žemę, iš esmės verčia išnuomoti žemę realiam jos naudotojui, būtina užtikrinti tokių imperatyvių sąlygų taikymą ir kitai nuomos sutarties šaliai. Todėl jeigu savininkas pasirenka žemės ar jos dalies nuomą, kaip jo nuosavybei priklausiusios žemės grąžinimo sąlygą, faktinis tos žemės naudotojas privalo sudaryti su žemės savininku nuomos sutartį. Jeigu faktinis žemės naudotojas atsisakytų sudaryti nuomos sutartį, tokia žemė turėtų būti grąžinama buvusiam savininkui kaip įvykdžiusiam įstatymo keliamą sąlygą išnuomoti žemę. Tarp šalių kilę ginčai dėl nuomos sutarties ir jos sąlygų nagrinėtini civilinės teisenos tvarka. Kitoks įstatymo nuostatų dėl žemės nuomos aiškinimas reikštų buvusio žemės savininko teisių ir lygiateisiškumo principo tarp sutarties šalių pažeidimą.
Jei buvęs savininkas nepageidauja sudaryti minėtos nuomos sutarties, jis alternatyviai gali pasirinkti kitą nuosavybės teisių atstatymo būdą. Tokia galimybė pasirinkti nepaneigia nuosavybės neliečiamumo principo, todėl ginčijamame įstatyme išdėstyto 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys neprieštarauja Konstitucijai.
2. Dėl 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 14, 15, 16, 17, 18 ir 19 punktų, kuriais 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnis papildytas 10, 11, 12, 13, 14 ir 15 punktais, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnyje „Išperkama žemė“ nustatyta: „Valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnio nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus būdus...“
Šiame straipsnyje yra numatyta, kuriais atvejais žemė išperkama. Juo reguliuojamas žemės išpirkimas nėra tapatus pirkimui pagal pirkimo-pardavimo sutartį, kurią reglamentuoja civilinės teisės normos. Pirkimo-pardavimo sutartis pagal bendruosius sandorių sudarymo principus grindžiama šalių laisva valia ir jų lygiateisiškumu. Pagal ją savininkas pats įsipareigoja savo turtą už sutartą kainą perduoti pirkėjui, ir niekas negali priversti jo sudaryti tokią sutartį. 12 straipsnyje vartojama sąvoka „išpirkimas“ faktiškai reiškia valstybės įgaliotų institucijų teisę priimti sprendimą buvusiam savininkui negrąžinti išlikusio nekilnojamojo turto, jeigu yra atitinkamos paties įstatymų leidėjo nustatytos sąlygos. Žemės išpirkimą sąlygoja visuomenės poreikis jai, bet ne buvusių savininkų ir kitų įstatyme nurodytų asmenų valia. Išpirkimas yra ne savanoriškas turto perleidimas, bet jo paėmimas kompensuojant vertę. Šie asmenys turi teisę įstatymo nustatyta tvarka tik pasirinkti juo numatytą kompensavimo būdą. Kilus nesutarimams dėl turto kompensavimo būdo ar jo kainos, jie gali savo interesus ginti teisme.
Sprendžiant žemės grąžinimo buvusiems savininkams problemą, neišvengiamai susiduriama su per 50 metų suformuota ekonominių-socialinių santykių sistema. Pasikeitė žemėnauda: žemės masyvai buvo užsodinti miškais; atsirado naujų vandens telkinių; buvo nutiesti geležinkeliai ir automobilių keliai, naftos ir dujų magistraliniai vamzdynai; išsiplėtė miestų teritorijos ir pramonės įmonių užimti žemės plotai; buvo sukurti ir šiuo metu funkcionuoja stambūs specializuoti žemės ūkio produkcijos gamybos kompleksai. Dėl tokių naujų aplinkybių neįmanoma ignoruoti valstybės teisės reguliuoti nuosavybės teisių atstatymo sąlygų taip, kad būtų maksimaliai suderinti buvusių savininkų interesai ir visuomenės poreikiai. Valstybės ir jos institucijų veikla nustatant neteisėtai nutrauktos nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas turi būti grindžiama Konstitucijoje suformuluotomis nuosavybės teisių apsaugos bei bendrą tautos gerovę užtikrinančiomis nuostatomis.
12 straipsnio 10 punkte nustatyta, kad žemė išperkama, jeigu joje „yra specializuotų žemės ūkio bendrovių sodai, uogynai, medelynai, daržai su įrengtomis drėkinimo sistemomis. Šie plotai gali būti grąžinami nuosavybėn natūra, nekeičiant žemės naudojimo pobūdžio, asmenims, kurie šią žemę išnuomoja ją naudojančioms žemės ūkio įmonėms šio straipsnio 9 punkte nurodytomis sąlygomis“.
Šia norma yra numatytas specializuotų žemės ūkio bendrovių sodų, uogynų, medelynų, taip pat daržų su įrengtomis drėkinimo sistemomis žemės išpirkimas. Tokių bendrovių žemės ūkio naudmenos suformuotos orientuojantis į perspektyvinį ūkininkavimą naudojant ilgalaikes investicijas. Be drėkinimo ar sausinimo sistemų, šiose bendrovėse yra įrengta ir kitokių specialių gamybinių objektų – saugyklų, šaldytuvų, produkcijos perdirbimo įrengimų ir t. t. Tokie sodai, uogynai, medelynai, daržai kartu su visais įrengimais sudaro bendrą gamybinį-technologinį kompleksą. Dėl to galima naudoti specialias technologijas, vienodas kenkėjų naikinimo ir profilaktikos priemones, specializuoti vaisių ir daržovių auginimą.
Besąlygiškai grąžinant žemę, būtų pažeidžiamas sukurtų kompleksų gamybinis-technologinis vientisumas ir net gali būti sužlugdyta šių kompleksų gamybinė veikla, naudingos technologinės jų galimybės liktų nepanaudotos. Tai pažeistų visuomenės poreikį specializuotai produktų gamybai. Įpareigojimas sudaryti grąžinamos žemės nuomos sutartį nustatytas derinant buvusio savininko interesus ir visuomenės poreikius. Dėl tokios įstatymų leidėjo pozicijos, kad žemė turi būti naudojama pagal paskirtį, konstitucingumo Konstitucinis Teismas pasisakė spręsdamas, ar ginčijamu įstatymu pakeistos 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys neprieštarauja Konstitucijai.
Tačiau 10 punkto nuostata, kad žemės plotai „gali būti“ grąžinami, yra ydinga, nes sukuria teisinę dviprasmybę. Tokia nuostata reiškia, kad buvusio savininko teisė susigrąžinti žemę natūra gali būti apribota net tada, kai ginčijamo įstatymo nustatytomis sąlygomis jis sutinka išnuomoti žemę. Buvusio savininko sutikimas išnuomoti žemę rodo, kad jis vykdo ginčijamo įstatymo nustatytas sąlygas, todėl tai turi būti vertinama kaip juridinis faktas, užtikrinantis žemės susigrąžinimą natūra. Tačiau esant minimai nuostatai („gali būti“), šią jo teisę galėtų apriboti tam tikros valstybinės institucijos, pareigūnai ar dabartiniai žemės naudotojai. Subjektyvių sprendimų galimybė prieštarauja nuostatai, kad nuosavybės teisių atstatymą lemia tik įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytos sąlygos. Dėl to 12 straipsnio 10 punkto nuostata, kad plotai „gali būti“ grąžinami, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
12 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad žemė išperkama, jeigu joje „yra įrengtos drėkinimo sistemos pašarinių plotų lietinimui gyvulininkystės kompleksų nutekamaisiais vandenimis“.
Šia įstatymo norma yra išreikštas įstatymo leidėjo siekimas užtikrinti egzistuojančių gyvulininkystės kompleksų, kaip specialių technologijų, gamybinių objektų funkcionavimą. Tokie kompleksai susiformavo kaip vieningos gamybos sistemos, kurioms funkcionuojant iškyla ekologinių problemų, ir į tai būtina atsižvelgti. Gyvulininkystės kompleksų gamybos cikle atsirandantys nutekamieji vandenys turi būti nuolat šalinami. Tokių vandenų lietinimui reikalingi atitinkamo dydžio žemės plotai, kuriuose įrengtos dvipusio drėgmės režimo reguliavimo sistemos: siurblinės, požeminių vamzdynų komunikacijos ir antžeminės lietinimo sistemos. Jei tokia speciali nutekamųjų vandenų šalinimo technologija nebūtų taikoma, iškiltų grėsmė gamtinei aplinkai.
Objektyvi padėtis yra tokia, kad pagal kompleksų gamybinį-technologinį procesą be minėtų žemės plotų ir juose esančių įrenginių apsieiti neįmanoma. Todėl palikti tokius specialios paskirties žemės plotus prie gyvulininkystės kompleksų yra būtina, nes tai susiję su visuomenės poreikiu garantuoti ekologinį saugumą.
Dėl sistemingo plotų lietinimo turi būti ir atitinkamas lietinamos žemės naudojimo režimas, esminiai sėjomainos apribojimai. Grąžinus tokią žemę buvusiems savininkams, neišvengiamai susidurtų gyvulininkystės kompleksų ir atskirų žemės savininkų interesai. Juos derinant gali atsirasti objektyvių bei subjektyvių kliūčių, dėl to galėtų sutrikti jau sukurtų ekologiškai saugių gamybos sistemų funkcionavimas.
Spręsdamas nuosavybės teisių atstatymo klausimus ir numatydamas minėtų žemės plotų išpirkimą, įstatymų leidėjas atsižvelgė ne tik į ekonominius, bet ir į ekologinius visuomenės poreikius. Tuo įstatymų leidėjas įgyvendino Konstitucijos 54 straipsnyje numatytą valstybės funkciją rūpintis gamtinės aplinkos apsauga. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad 12 straipsnio 11 punktas prieštarauja Konstitucijai.
12 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad išperkama „miškų urėdijų ir nacionalinių parkų žemė, naudotina miškų ūkio reikmėms, nustatyta pagal Miškų ūkio ministerijos parengtus normatyvus“.
12 straipsnio 12 punkte numatyta galimybė negrąžinti žemės ūkio paskirties žemės natūra, jeigu ši žemė pagal Miškų ūkio ministerijos nustatytus normatyvus priskiriama miškų urėdijoms ir nacionaliniams parkams. Nuosavybės teisių atstatymo ribojimas pagal šį punktą susiejamas su neapibrėžtomis miškų ūkio reikmėmis nenurodant jokių visuomenės poreikį išreiškiančių objektyvių kriterijų. Teiginys, kad negrąžinama žemė reikalinga miškų darbams naudojamų arklių išlaikymui, nėra įtikinamas argumentas, nes toks žemės naudojimas negali būti laikomas visuomenės poreikiu. Nepagrįsta laikytina ir šioje normoje įtvirtinta Miškų ūkio ministerijos teisė rengti miškų ūkio reikmėms naudotinos žemės ūkio paskirties žemės normatyvus. Šiuo atveju valdymo institucijai suteikiama teisė nustatyti jos pačios reikalams išperkamos žemės plotų dydį. Naujų sąlygų, kurios taikomos atstatant nuosavybės teisę, nustatymas yra įstatymų leidėjo kompetencija. Miškų ūkio ministerija faktiškai tampa institucija, sprendžiančia nuosavybės klausimus, t. y. ji riboja buvusių savininkų teises susigrąžinti žemę natūra. Tuo tarpu paimti žemę galima tik konkrečiu atveju priimant sprendimą pagal Konstitucijos 23 straipsnio trečiosios dalies nuostatas.
12 straipsnio 12 punkte nustatyti žemės grąžinimo natūra apribojimai nėra pagrįsti objektyviai išreikštais visuomenės poreikiais, todėl toks buvusių savininkų nuosavybės teisių atstatymo suvaržymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.
12 straipsnio 13 punkte nustatyta, kad išperkama „žemė kaimo gyvenvietėse, numatyta panaudoti gyvenamajai statybai, gyventojų bendram naudojimui ar kitoms visuomenės reikmėms pagal šių gyvenviečių statybos projektus“.
Okupacijos laikotarpiu Lietuvoje, paneigus privatinę žemės nuosavybę ir įgyvendinant kolektyvizaciją bei kuriant stambius valstybinius ūkius, buvo formuojama juos atitinkanti kaimo gyvenviečių struktūra. Tuo laikotarpiu pastatyta daug naujų kaimo gyvenviečių. Joms imta žemė, kuri iki okupacijos dažniausiai buvo privatinė nuosavybė. Dabar padėtis yra tokia, kad kai kurie privatinei nuosavybei priklausę plotai yra užstatyti gyvenamaisiais namais, ūkiniais pastatais, kultūriniais ir kitais visuomeninės paskirties statiniais, todėl ši ir kita gyvenvietėse bendrai naudojama žemė negali būti laikoma išlikusiu nekilnojamuoju turtu ir jos grąžinti buvusiems savininkams objektyviai jau neįmanoma.
Dėl ekonominės reformos apskritai ir dėl žemės ūkio reformos konkrečiai keičiasi ir kaimo gyvenviečių plėtojimo perspektyvos. Jos kinta atstatant privatinės nuosavybės teises į žemę. Dėl to išankstinio žemės išpirkimo pagal kaimo gyvenviečių statybos projektus būsimai gyvenamajai statybai, gyventojų bendram naudojimui ar kitoms visuomenės reikmėms negalima grįsti visuomenės poreikiu.
Išpirkus žemę kaimo gyvenvietėse pagal jų statybos projektus, atsiranda galimybė vėliau ją privatizuoti, t. y. ją galės įsigyti kiti asmenys. Tai reikštų buvusių savininkų teisės susigrąžinti žemę pažeidimą.
Remiantis išdėstytais argumentais pripažįstama, kad 12 straipsnio 13 punktas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
12 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad išperkami „valstybiniam ir savivaldybių vandenų fondui priklausančios upės ir ežerai, jeigu jie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra priskirti neprivatizuotiniems vandens telkiniams“.
Priimdamas 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurios taikomos buvusiems savininkams grąžinant vidaus vandenis. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 16 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo tvarkos ir sąlygų“ 8 punkte nustatyta, kad „žemės savininkui nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio ežerai, vandens talpyklos, kanalai, tvenkiniai bei kiti paviršinio vandens telkiniai ir šaltiniai, jeigu juos iš visų pusių apriboja savininko žemė“.
Vykdydama šį nutarimą, Vyriausybė 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 15 punkto 1 pastraipoje nustatė, kad kartu su žeme minėti vandenys grąžinami „ne didesni kaip 5 ha ploto. Išimtiniais atvejais, suderinus su Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentu, jiems gali būti grąžinami ir didesni vandens telkiniai, bet ne daugiau kaip 10 ha ploto“.
Remiantis įstatymo leidėjo anksčiau suformuluotomis nuostatomis jau buvo atstatomos neteisėtai nutrauktos nuosavybės teisės ir buvusiems savininkams grąžinami vandens telkiniai. 12 straipsnio 14 punkte nustatytos naujos sąlygos dar labiau varžo buvusių savininkų, kurie nesusigrąžino vandens telkinių, teises.
Pagal plotą buvo grąžinami nedideli vandens telkiniai. Tokių vandenų grąžinimo apribojimo negalima pateisinti abstrakčiu visuomenės poreikiu. Jeigu toks poreikis yra susijęs su konkrečiu vandens telkiniu, tai nepriklausomai nuo jo dydžio sprendimas paimti jį gali būti priimamas remiantis Konstitucijos 23 straipsnio trečiosios dalies nuostatomis.
12 straipsnio 14 punkte vidaus vandenų išpirkimas grindžiamas jų priklausymu valstybiniam ar savivaldybių fondui. Ši vandenų priklausomybė neišreiškia visuomenės poreikio. Priešingai, dėl jos atsiranda galimybė minėtiems fondams priskirti bet kokius vandens telkinius remiantis nuostata, kad jie yra neprivatizuotini. Tokia norma pažeidžia buvusių savininkų teises susigrąžinti vandens telkinius natūra, todėl 12 straipsnio 14 punktas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
12 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad išperkama „žemė, paimta į valstybinį žemės fondą valstiečio ūkiui steigti, jeigu ją šiuo metu nuomoja faktiškai ūkininkaujantys ir turintys gamybinius pastatus asmenys, negalintys šios žemės susigrąžinti natūra“.
Sovietinio laikotarpio pabaigoje žemės suteikimą valstiečių ūkiams pirmą kartą nustatė 1989 m. liepos 4 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“. Pageidaujantiems ūkininkauti asmenims žemė buvo suteikiama nemokamai iš valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondo. Į šį fondą žemę imdavo iš valstybinio rezervo, valstybinių miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių bei kitų įmonių ir organizacijų (įstatymo „Dėl Lietuvos TSR valstiečių ūkio“ 7 straipsnis).
Minėtos nuostatos nebuvo panaikintos priėmus 1990 m. kovo 11 d. įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kurio 3 straipsnyje nustatyta kad „Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui“. Esant tokiai normai, 1990 m. balandžio 5 d. įstatymu Lietuvos Respublikos žemės kodeksas buvo papildytas 481 straipsniu, kuriame buvo numatytas žemės paėmimas į valstiečių ūkiams skiriamą žemės fondą. Pagal šį straipsnį žemės sklypai į fondą taip pat buvo imami neatsižvelgiant į buvusių savininkų nuosavybės teisę, nors privatinės nuosavybės institutas jau buvo grąžintas į šalies teisės sistemą. Žemės skyrimas pagal Valstiečių ūkio įstatymą nebuvo nutrauktas iki pat Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 1991 m. rugsėjo 1 d. (Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 25 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 1 punkto 1 pastraipa).
Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio pirmo punkto norma reiškė, kad piliečiai, pagal Valstiečių ūkio įstatymą gavę žemės, ją turėjo išpirkti iš valstybės, jeigu jos neturėjo nuosavybės teise, arba išpirkti ar nuomoti iš jos papildomai įgytą plotą. Tokios nuostatos rodo, kad valstybė įsipareigojo ginti piliečių, įgijusių žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, teises, o buvusiems savininkams – atitinkamai kompensuoti.
Vadinasi, valstybė įstatymais sudarė asmenims sąlygas žemėje, gautoje nuosavybėn pagal Valstiečių ūkio įstatymą, kurtis, ūkininkauti, taip pat turėti įvairių pastatų joje. Nenumačius galimybės valstybei išpirkti iš buvusių savininkų tokią žemę, būtų keičiamas įstatymų jau sureguliuotų teisinių santykių turinys. Tai reikštų 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio galiojimą atgal, nes jis būtų taikomas teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado Valstiečių ūkio įstatymo pagrindu. 12 straipsnio 15 punktu buvo pašalinta įstatymų kolizija, todėl jis neprieštarauja Konstitucijai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“:
1) 3 punkto dalys, kuriomis pakeistos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
2) 14 punkto, kuriuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnis papildytas 10 punktu, nuostata „gali būti“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Kitos šio punkto nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
3) 15 punktas, kuriuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnis papildytas 11 punktu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
4) 16 punktas, kuriuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnis papildytas 12 punktu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui;
5) 17 punktas, kuriuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnis papildytas13 punktu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui;
6) 18 punktas, kuriuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnis papildytas 14 punktu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui;
7) 19 punktas, kuriuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnis papildytas 15 punktu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Algirdas Gailiūnas
Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Stasys Stačiokas
Teodora Staugaitienė
Stasys Šedbaras
Juozas Žilys